PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija)
SPRENDIMAS
2004 m. liepos 15 d.
Sujungtos bylos T‑180/02 ir T‑113/03
Georgios Gouvras
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Pareigūnai – Paskyrimas – Delegavimas tarnybos interesais – Darbo vietos ir su ja susijusių finansinių teisių pakeitimas, įsigaliojęs atgaline data – Permokėtos sumos grąžinimas – Įsikūrimo pašalpa ir dienpinigiai – Dalies užmokesčio pervedimas iš darbo vietos“
Visas tekstas prancūzų kalba II‑0000
Dalykas: Ieškinys, pareikštas byloje T‑180/02 dėl prašymo panaikinti Komisijos atgaline data pradėtą taikyti sprendimą, nustatantį, kad nuo 2000 m. lapkričio 1 d. delegavimo tarnybos interesais laikotarpiu ieškovo darbo vieta yra Atėnuose, panaikinantį jo teisę į ekspatriacijos išmoką ir į metinių kelionės išlaidų atlyginimą bei nustatantį, kad jo atlyginimui taikomas Graikijai numatytas korekcinis koeficientas, taip pat dėl prašymo panaikinti sprendimą išieškoti permokėtą sumą, ir byloje T‑113/03 dėl prašymo panaikinti Komisijos sprendimą atsisakyti suteikti ieškovui įsikūrimo pašalpą ir dienpinigius jo delegavimo tarnybos interesais į Atėnus laikotarpiu bei įsikūrimo pašalpą perkėlus jį į Liuksemburgą, taip pat sprendimą iki 35 % apriboti jo atlyginimo dalį, kuri jo delegavimo laikotarpiu gali būti pervesta į jo darbo vietą Liuksemburge.
Sprendimas: Panaikinti 2002 m. balandžio 30 d. Komisijos sprendimo dalį, kurioje atsisakoma suteikti ieškovui įsikūrimo pašalpą dėl jo delegavimo į Atėnus. Atmesti kitus reikalavimus dėl panaikinimo bylose T‑180/02 ir T‑113/03. Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir trečdalį ieškovo abiejose bylose patirtų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas padengia du trečdalius abiejose bylose patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Santrauka
1. Pareigūnai – Delegavimas tarnybos interesais – Suinteresuotojo pareigūno teisė būti išklausytam – Teisės į gynybą užtikrinimas – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 38 str. a punktas)
2. Pareigūnai – Delegavimas tarnybos interesais – Darbo vieta – Nustatymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 38 str. d, f ir g punktai)
3. Pareigūnai – Permokėtos sumos grąžinimas – Sąlygos – Akivaizdus mokėjimo neteisėtumas – Tarnybos interesais į savo kilmės valstybę deleguotas pareigūnas – Ekspatriacijos išmokos mokėjimas ir ankstesnei darbo vietai nustatyto korekcinio koeficiento taikymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 38 str. d punktas ir 85 str.)
4. Pareigūnai – Administracijos pareiga atsižvelgti į darbuotojo interesus – Apimtis – Ribos
5. Pareigūnai – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Tarnybos interesais į savo kilmės valstybę deleguotas pareigūnas – Atlyginimo, įskaitant ekspatriacijos išmoką, mokėjimas ankstesnio paskyrimo vietoje – Teisėtų lūkesčių nesukelianti situacija nustatytos darbo vietos atžvilgiu
6. Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Įsikūrimo pašalpa – Darbo vietos pakeitimas – Tarnybos interesais deleguotas pareigūnas, privalantis pakeisti savo gyvenamąją vietą, kurio nelydi šeima – Teisė į pašalpą – Sugrįžimas į ankstesnę darbo vietą, kurioje gyvena šeima – Neprivaloma išmoka
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 str.; VII priedo 5 str.)
7. Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Dienpinigiai – Dalykas – Suteikimo sąlygos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 str.; VII priedo 10 str.)
8. Pareigūnai – Delegavimas tarnybos interesais – Papildomos išlaidos, atsiradusios dėl delegavimo – Sąvoka
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 38 str. d punktas)
9. Pareigūnai – Atlyginimas – Nuolatiniai pervedimai ne paskyrimo valstybėje – Didžiausia suma, kurią nustato institucija – Didžiausios 35 % neto atlyginimo sumos teisėtumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 17 str.)
10. Pareigūnai – Atlyginimas – Pervedimas ne paskyrimo valstybėje – Tarnybos nuostatų 17 straipsnio 2 dalies c punktas – Pervedimas išimtine tvarka – Pateisinimas – Visiškas įprastinių išlaidų apmokėjimas – Netaikymas – Administracijos diskrecija
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 17 str. 2 d. c punktas)
1. Jeigu vykdomas delegavimas tarnybos interesais, dėl kurio, skirtingai nei deleguojant asmens prašymu, sprendimą priima Paskyrimų tarnyba, todėl jis gali nesutapti su atitinkamo pareigūno pageidavimu, administracija, prieš priimdama sprendimą, remiantis teisės į gynybą apsaugos principu, privalo asmenį informuoti ir jį išklausyti. Šiuo atžvilgiu administracija tokią pareigą įvykdė, kai tokio pareigūno atveju, atsižvelgdama į jam priskirtą lygį ir teisėtai tikėdamasi, kad jis yra pakankamai gerai susipažinęs su administracinėmis ir nuostatuose numatytomis procedūromis, suinteresuotajam asmeniui, turinčiam teisę reikalauti paaiškinimų, nurodė pagrindinius numatomo delegavimo ypatumus.
(žr. 74 ir 76 punktus)
Nuoroda: 1996 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo do Paço Quesado prieš Komisiją T‑15/95, Rink. VT p. I‑A‑57 ir II‑171, 30 punktas; 2001 m. gegužės 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Barth prieš Komisiją, T‑348/00, Rink. VT p. I‑A‑119 ir II‑557, 33 punktas.
2. Tarnybos interesais perkelto pareigūno darbo vieta yra delegavimo vieta, nuo kurios priklauso teisė į ekspatriacijos išmoką ir korekcinių koeficientų taikymas. Šiuo atžvilgiu Pareigūnų tarnybos nuostatų 38 straipsnio nuostatos dėl pareigūno pareigybės išsaugojimo ir viso atlyginimo mokėjimo pagrindinėje institucijoje nereglamentuoja deleguoto pareigūno darbo vietos nustatymo, kadangi jomis tik siekiama šias teises apsaugoti. Todėl darbo vietos sąvoka yra funkcinės paskirties, o ne geografinės.
(žr. 81 ir 82 punktus)
3. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnį permokėtos sumos grąžinimas reiškia, kad gavėjas žinojo, jog nėra teisinio pagrindo ją gauti, arba, jei permokėjimo faktas buvo tiek akivaizdus, kad jis negalėjo apie tai nežinoti.
Kalbant apie teisinio pagrindo nebuvimą, permokėjimo klaida gali atsirasti dėl ilgą laiką besitęsiančio administracijos aplaidumo. Šiuo atžvilgiu toks permokėjimas atsirado dėl to, kad tarnybos interesais delegavus pareigūną į jo pilietybės valstybę keletą mėnesių jam ir toliau buvo mokamos finansinės išmokos dėl neteisingai nustatytos darbo vietos, t. y. buvo mokama ekspatriacijos išmoka ir atlyginimui buvo taikomas pirminės darbo vietos korekcinis koeficientas. Tarnybos nuostatų 38 straipsnyje įtvirtintas viso atlyginimo palikimo principas reiškia, kad deleguotam pareigūnui yra mokama kompensacija, jei pareigūnas priimančioje institucijoje gautų bendrą atlyginimą, mažesnį už jo lygio ir pakopos atlyginimą jo institucijoje ir pagal jį negalima reikalauti, kad administracija išmokėtų išmokas ir pašalpas, į kurias deleguotas pareigūnas neturi teisės.
Toks permokėjimas neatleidžia suinteresuotojo asmens nuo bet kokių pastangų mąstyti ar tikrinti ir neatleidžia nuo atsakomybės paprastai apdairaus pareigūno, iš kurio tikimasi atlyginimą reglamentuojančių taisyklių žinojimo. Net jei administracijos veiksmai nėra aiškūs ir keletą mėnesių ji delsia priimti sprendimą dėl suinteresuotojo asmens teisių, paprastai apdairus pareigūnas, turintis darbo patirties ir priskirtas aukštesniam lygiui, negali nežinoti, kad ekspatriacijos išmokos mokėjimas yra susijęs su ekspatriacija Tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio prasme.
(žr. 102, 104, 106, 107, 110 ir 111 punktus)
Nuoroda: 1976 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Elz prieš Komisiją, 56/75, Rink. p. 1097, 19 ir 20 punktai; 1994 m. vasario 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo White prieš Komisiją, T‑107/92, Rink. VT p. I‑A‑41 ir II‑143, 33 punktas.
4. Administracijos pareiga atsižvelgti į savo tarnautojų interesus reiškia, kad ji turi atsižvelgti į visus veiksnius, galinčius lemti jos sprendimą, ir kad ji turi vadovautis ne tik tarnybos interesais, bet ir atsižvelgti į pareigūno interesus. Tačiau įgyvendindama šią pareigą administracija negali nesilaikyti reikalavimo, kad pareigūno teisės ir interesai turi būti saugomi laikantis galiojančių normų.
(žr. 123 punktą)
Nuoroda: 1992 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Burban prieš Parlamentą C‑255/90 P, Rink. p. I‑2253, 7 punktas; 1990 m. kovo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Chomel prieš Komisiją, T‑123/89, Rink. p. II‑131, 32 punktas; 1993 m. kovo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Blackman prieš Parlamentą, T‑33/89 ir T‑74/89, Rink. p. II‑249, 96 punktas.
5. Nė vienas pareigūnas negali remtis teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, jeigu administracija nebuvo pateikusi konkrečių garantijų.
Šiuo požiūriu, kai pareigūnas tarnybos interesais yra deleguojamas į jo pilietybės valstybę narę, tai, kad laikinas atlyginimas, įskaitant ekspatriacijos išmoką, ir toliau yra mokamas ankstesnėje darbo vietoje, nereiškia, kad administracija privalo priimti numanomą sprendimą nustatyti jo darbo vietą šioje šalyje, kuri suteiktų teisę suinteresuotojo asmens naudai.
(žr. 127, 130 ir 132 punktus)
Nuoroda: minėto sprendimo Chomel prieš Komisiją 26 punktas; 1994 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dornonville de la Cour prieš Komisiją, T‑498/93, Rink. VT p. I‑A‑257 ir II‑813, 46 punktas.
6. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 1 dalį įsikūrimo išmoka mokama pareigūnui, kuris pateikė įrodymų, kad siekdamas laikytis Tarnybos nuostatų 20 straipsnio reikalavimų jis turėjo pakeisti savo gyvenamąją vietą. Tokiu atveju tarnybos interesais deleguotas pareigūnas, kuris privalo įsikurti kitoje vietoje nei ankstesnė darbo vieta, nors jo šeima lieka gyventi toje vietoje, turi teisę gauti šią su jo įsikūrimu darbo vietoje susijusią išmoką. Tačiau jis neturi teisės į tokią išmoką, jeigu pasibaigus delegavimo laikotarpiui jis grįžta į pirminę darbo vietą, kurioje nuolat gyvena jo šeima.
(žr. 156, 157 ir 161 punktus)
7. Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsnyje numatytais dienpinigiais siekiama atlyginti pareigūno išlaidas ir nepatogumus, patirtus dėl gyvenamosios vietos pakeitimo ar laikino įsikūrimo darbo vietoje, visiškai išsaugant, taip pat laikinai, savo gyvenamąją vietą įdarbinimo vietos arba ankstesnės darbo vietos valstybėje. Jie nemokami pareigūnui, kuris neįrodo, kad patirtos išlaidos yra susijusios su laikinu įsikūrimu.
(žr. 163 ir 165 punktus)
Nuoroda: 1987 m. vasario 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mouzourakis prieš Parlamentą, 280/85, Rink. p. 589, 9 punktas; 1992 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Benzler prieš Komisiją, T‑63/91, Rink. p. II‑2095, 20 punktas; 1997 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Costantini prieš Komisiją, T‑57/96, Rink. VT p. I‑A‑495 ir II‑1293, 40 punktas.
8. Pareigūnų tarnybos nuostatų 38 straipsnio d punkte numatytu papildomų tarnybos interesais deleguoto pareigūno laikinai užimti pareigas už jo institucijos ribų patirtų išlaidų atlyginimu nėra siekiama kompensuoti kitų Tarnybos nuostatų įgyvendinimo. Todėl ekspatriacijos išmokos ir delegavimo valstybės korekcinis koeficiento panaikinimas nėra pareiga šios nuostatos prasme. Tik su delegavimu susijusios išlaidos gali būti laikomos papildomomis išlaidomis.
(žr. 195 punktą)
Nuoroda: 1982 m. sausio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Novi prieš Komisiją, 56/81, Rink. p. 1, 7 punktas.
9. Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 17 straipsnis, kuris numato pareigūnui galimybę pervesti atlyginimą, įgalioja Bendrijos institucijas nustatyti tokių pervedimų sąlygas, suteikiant joms tam tikrą diskreciją. Todėl Pareigūnų tarnybos nuostatuose nenumatytų didžiausių sumų nustatymas nėra savaime neteisėtas vien dėl to, kad jis yra numatytas juos įgyvendinančia norma.
Šiuo požiūriu nuolatiniams pervedimams nustačius didžiausią 35 % neto atlyginimo sumą, diskrecija viršyta nebuvo. Iš tikrųjų toks apribojimas nėra akivaizdžiai neproporcingas, jeigu kalbama apie leidžiančią nukrypti taisyklę, pagal kurią pareigūnui priklausančios išmokos išmokamos toje vietoje ir tos šalies, kurioje jis dirba, valiuta ir kurioje, tikėtina, jis patiria savo išlaidas.
(žr. 201-203 punktus)
Nuoroda: minėto sprendimo Elz prieš Komisiją 11–15 punktai; 1992 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Scaramuzza prieš Komisiją, T‑75/91, Rink. p. II‑2557, 44 punktas; 1993 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Reinarz prieš Komisiją, T‑6/92 ir T‑52/92, Rink. p. II‑1047, 71–74 punktai.
10. Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 17 straipsnio 2 dalies c punktas nenumato, kad gali būti nuolat pervedamas ne didesnis kaip 35 % neto atlyginimas, tačiau tokie pervedimai gali būti leidžiami labai išimtiniais atvejais, tinkamai nurodant pervedimo priežastis. Todėl siekdamas gauti kitoje nei darbo vietos valstybėje visų patirtų papildomų išlaidų atlyginimą, pareigūnas šia nuostata remtis negali. Ši nuostata yra akivaizdžiai ribojanti, ir atsižvelgiant į jos išimtinį pobūdį, ją įgyvendinant administracijai yra suteikiama didelė diskrecija.
(žr. 206-209 punktus)
Top