PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (ketvirtoji kolegija)
SPRENDIMAS
2004 m. spalio 14 d.
Byla T‑389/02
Sergio Sandini
prieš
Europos Bendrijų Teisingumo Teismą
„Pareigūnai – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Priimtinumas – Asbesto poveikis – Profesinė liga – Žala“
Visas tekstas prancūzų kalba II-0000
Dalykas: Ieškinys, kuriuo prašoma atlyginti ieškovo tariamai patirtą fizinę, moralinę, profesinę ir finansinę žalą.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena iš šalių padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Ieškinys – Išankstinis administracinis skundas – Implicitinis sprendimas atmesti prašymą, kuris nebuvo apskųstas per nustatytą terminą – Vėliau priimtas eksplicitinis sprendimas – Patvirtinantis aktas – Teisės pareikšti ieškinį netekimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
2. Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Prašymas panaikinti ikiteisminį sprendimą atmesti prašymą atlyginti žalą – Prašymas, neatskiriamas nuo reikalavimo atlyginti žalą
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
3. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Sąlygos – Administracijos klaida – Žala – Priežastinis ryšys – Sąlygų visuma
4. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Iš anksto nustatytas žalos atlyginimas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus – Papildomos kompensacijos prašymas pagal bendrąją teisę – Priimtinumas – Sąlygos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis)
5. Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinės ligos – Invalidumas – Sąvoka – Negalėjimas gyventi visaverčio gyvenimo – Emocinis sutrikimas – Įskaitymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis)
6. Procesas – Ieškinio pareiškimas – Formos reikalavimai – Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka
(Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalis)
7. Pareigūnai – Ieškinys – Pagrindai – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Sąvoka
1. Eksplicitinis sprendimas atmesti skundą, priimtą pasibaigus terminui pareikšti ieškinį dėl implicitinio sprendimo atmesti skundą, gali būti laikomas apskundžiamu asmens nenaudai priimtu aktu, jeigu jame iš naujo nagrinėjama ieškovo situacija atsižvelgiant į naujas teisines arba faktines aplinkybes. Eksplicitinis sprendimas atmesti skundą, kuriame, lyginant su teisine arba faktine situacija, buvusia iki implicitinio sprendimo atmesti, nėra nurodyta nė viena nauja aplinkybė, tėra patvirtinantis aktas, kurio negalima apskųsti, ir todėl negalima pratęsti termino pareikšti ieškinį.
(žr. 49 punktą)
Nuoroda: 1999 m. gruodžio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Reggimenti prieš Parlamentą, T‑108/99, Rink. VT p. I‑A‑243 ir II‑1205, 35 punktas; 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Morello prieš Komisiją, T‑338/00 ir T‑376/00, Rink. VT p. I‑A‑301 ir II‑1457, 34 ir 35 punktai.
2. Institucijos sprendimas atmesti prašymą atlyginti žalą yra sudedamoji išankstinės administracinės procedūros dalis, užbaigiama iki ieškinio dėl atsakomybės pareiškimo Pirmosios instancijos teisme, todėl reikalavimas panaikinti šį sprendimą negali būti vertinamas atskirai nuo reikalavimo atlyginti žalą. Iš tikrųjų aktas, kuriame yra išreikšta institucijos pozicija ikiteisminės stadijos metu, tik leidžia žalą patyrusiai šaliai pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo Pirmosios instancijos teisme.
(žr. 56 punktą)
Nuoroda: 1997 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Gill prieš Komisiją, T‑90/95, Rink. VT p. I‑A‑471 ir II‑1231, 45 punktas; 2001 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ojha prieš Komisiją, T‑77/99, Rink. VT p. I‑A‑61 ir II‑293, 68 punktas; 2002 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Hoyer prieš Komisiją, T‑209/99, Rink. VT p. I‑A‑243 ir II‑1211, 32 punktas.
3. Pareigūnui pateikus prašymą atlyginti žalą, kad kiltų Bendrijos atsakomybė, turi būti įvykdytos visos sąlygos, susijusios su institucijų veiksmų neteisėtumu, nurodytos žalos realumu, veiksmų bei nurodytos žalos priežastiniu ryšiu, o ieškovas turi įrodyti visų šių sąlygų buvimą. Minėtos trys Bendrijos atsakomybės sąlygos yra būtinos, o tai reiškia, kad jei viena iš jų neįvykdoma, Bendrijai atsakomybė kilti negali.
(žr. 58 ir 59 punktus)
Nuoroda: 1994 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt., C‑136/92 P, Rink. p. I‑1981, 42 punktas; 1999 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Lucaccioni prieš Komisiją, C‑257/98 P, Rink. p. I‑5251, 14 punktas; 1998 m. gegužės 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Bieber prieš Parlamentą, T‑205/96, Rink. VT p. I‑A‑231 ir II‑723, 48 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Lucaccioni prieš Komisiją, T‑165/95, Rink. VT p. I‑A‑203 ir II‑627, 57 punktas.
4. Pareigūnai turi teisę papildomai prašyti išmokėti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį gaunamas išmokas, jeigu pagal bendrąją teisę institucija pripažįstama atsakinga dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo arba profesinės ligos ir jeigu pagal Nuostatus mokamos išmokos nėra pakankamos atlyginti patirtą žalą. Priešingai, iš anksto nustatytas žalos atlyginimas negali reikšti, kad patirta žala turi būti atlyginta du kartus. Šia prasme dvi žalos atlyginimo sistemos nėra visiškai savarankiškos.
(žr. 62 punktą)
Nuoroda: 1986 m. spalio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Leussink ir kt. prieš Komisiją, 169/83 ir 136/84, Rink. p. 2801, 10–14 punktai; minėto 1999 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją 19–22 punktai.
5. Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnyje įtvirtinta invalidumo sąvoka apima negalėjimą gyventi visaverčio gyvenimo, įskaitant emocinį sutrikimą. Iš to išplaukia, kad institucijos arba medicininės komisijos paskirtam gydytojui nėra draudžiama nustatant profesinę ligą atsižvelgti į pareigūno moralinę žalą, patirtą vykdant profesinę veiklą, jeigu dėl šios žalos jis nesugeba gyventi visaverčio gyvenimo.
(žr. 92 punktą)
6. Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalį pareikštame ieškinyje nurodoma teisinių pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Toks nurodymas turi būti pakankamai aiškus ir tikslus, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Pirmosios instancijos teismas galėtų nagrinėti ieškinį, esant reikalui, neturėdamas kitos informacijos. Todėl ieškinyje turi būti paaiškinta, koks yra jo pagrindas, ir tik abstraktus jo įvardijimas neatitinka Procedūros reglamento reikalavimų.
(žr. 120 punktą)
Nuoroda: 1995 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Viho prieš Komisiją, T‑102/92, Rink. p. II‑17, 68 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Mo och Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 333 punktas.
7. Piktnaudžiavimo įgaliojimais sąvokos apimtis yra tiksli ir administracinės įstaigos atveju reiškia, kad ji naudojosi savo įgaliojimais siekdama kitų tikslų, nei tie, kuriais šie įgaliojimai jai buvo suteikti. Sprendimas nėra priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais, nebent remiantis objektyviais, pagrįstais ir suderintais įrodymais paaiškėja, kad siekta kitų, nei buvo nurodyta, tikslų.
(žr. 123 punktą)
Nuoroda: 2003 m. birželio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas O’Hannrachain prieš Parlamentą, C‑121/01 P, Rink. p. I‑5553, 46 punktas; 1997 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Krämer prieš Komisiją, T‑104/96, Rink. VT p. I‑A‑151 ir II‑463, 67 punktas.
Top