2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji išplėstinė kolegija) sprendimas. MTU Friedrichshafen GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją. Valstybės pagalba

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (ketvirtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. rugsėjo 12 d. ( *1 )

„Valstybės pagalba — Restruktūrizavimo pagalba — Sprendimas, kuriuo nurodoma išieškoti su bendrąja rinka nesuderinamą pagalbą — Reglamento (EB) Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalis — Solidarioji atsakomybė“

Byloje T-196/02

MTU Friedrichshafen GmbH, įsteigta Friedrichafene (Vokietija), atstovaujama advokatų F. Montag ir T. Lübbig,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą V. Kreuschitz, V. Di Bucci ir T. Scharf,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2002 m. balandžio 9 d. Komisijos sprendimo 2002/898/EB dėl Vokietijos SKL Motoren- und Systembautechnik GmbH suteiktos valstybės pagalbos (OL L 314, p. 75) 3 straipsnio 2 dalies panaikinimo,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas H. Legal, teisėjai I. Wiszniewska-Białecka, V. Vadapalas, E. Moavero Milanesi ir N. Wahl,

posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. gegužės 10 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

Teisinis pagrindas

1

EB 87 straipsnis nustato:

„1.   Išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

<…>“

2

EB 88 straipsnis numato:

„<…>

2.   Jei, paprašiusi suinteresuotas šalis pateikti savo pastabas, Komisija nustato, jog tam tikra valstybės ar iš jos išteklių teikiama pagalba yra pagal 87 straipsnį nesuderinama su bendrąja rinka arba kad tokia pagalba netinkamai naudojama, ji priima sprendimą, reikalaujantį, kad atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką tokią pagalbą panaikintų ar pakeistų.

<…>“

3

Pagal 1999 m. kovo 22 d. Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB (88) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1), 10 straipsnį:

„1.   Jeigu Komisija turi iš bet kurio šaltinio gautą informaciją apie įtariamą neteisėtą pagalbą, tokią informaciją ji iš karto patikrina.

2.   Prireikus Komisija prašo suinteresuotosios valstybės narės pateikti informaciją. Šio reglamento 2 straipsnio 2 dalis ir 5 straipsnio 1 ir 2 dalys taikomos mutatis mutandis.

3.   Jeigu, nepaisant 5 straipsnio 2 dalyje minimo pakartotino pranešimo, suinteresuotoji valstybė narė per Komisijos nustatytą laikotarpį nepateikia būtinos informacijos arba pateikia ne visą informaciją, Komisija priima sprendimą, įpareigojantį pateikti tokią informaciją (toliau – įsakymas pateikti informaciją). Sprendime nurodoma, kokią informaciją reikia pateikti, ir nustatomas atitinkamas laikotarpis, per kurį ji turi būti pateikta.“

4

Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalis nurodo:

„Galimos neteisėtos pagalbos patikrinimas užbaigiamas priimant sprendimą pagal 4 straipsnio 2, 3 arba 4 dalis. Jeigu priimami sprendimai pradėti formalaus tyrimo procesą, bylos svarstymas užbaigiamas priimant sprendimą pagal 7 straipsnį. Jeigu valstybė narė nevykdo įsakymo pateikti informaciją, minėtasis sprendimas priimamas remiantis turima informacija.“

5

To paties reglamento 14 straipsnis numato:

„1.   Jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo (toliau – sprendimas išieškoti pagalbą). Komisija nereikalauja išieškoti pagalbos, jeigu tai prieštarauja bendrajam Bendrijos teisės principui.

<…>“

Faktinės bylos aplinkybės

6

1998 m. balandžio 9 d. laišku Vokietijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie kelias finansines paramas, Bundesanstalt für vereinigungsbedingte Sonderaufgaben (toliau – BvS) suteiktas SKL Motoren- und Systemtechnik GmbH (toliau – SKL-M) jai restruktūrizuoti. Kadangi dalis pagalbos jau buvo suteikta, byla įregistruota kaip nepranešta pagalba numeriu NN 56/98.

7

SKL-M, kuri iki restruktūrizavimo priklausė grupei Lintra Beteiligungsholding GmbH, yra įmonė veikianti laivų variklių gamybos sektoriuje.

8

Padedant BvS, 1997 m. tarp SKL-M ir įmonės MTU Friedrichshafen GmbH (toliau – MTU, arba ieškovė), veikiančios didelės galios dyzelinių variklių gamyboje, buvo užmegzti sutartiniai santykiai, MTU siekiant įsigyti SKL-M.

9

1997 m. lapkričio 5 d. tarp MTU ir SKL-M buvo sudaryti du susitarimai. Pirmasis MTU suteikė opcioną nusipirkti SKL-M dalis su galimybe įsigyti ją visą už vienos markės simbolinę kainą iki 1999 m. gruodžio 1 d., vėliau už „protingą kainą“ iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Antruoju susitarimu (Wechselseitiger Lizenz- und Kooperationsvertag zwischen SKL-M und MTU, toliau – WLKV), numatančiu bendros įmonės įsteigimą, nustatyta dviejų įmonių praktinės patirties bendro naudojimo, dviejų naujos rūšies variklių, t. y. dujinio ir cilindrinio linijinio variklio, studijų, gamybos ir pardavimo tvarka. Trečiasis susitarimas sudarytas tą pačią dieną tarp BvS, Saxe-Anhalt žemės bei SKL-M ir reglamentavo pagalbos restruktūrizavimui išmokėjimą.

10

Nepaisant aplinkybės, kad MTU dėl teisinio netikrumo Vokietijos Federacinės Respublikos anksčiau SKL-M suteiktos pagalbos atžvilgiu galiausiai atsisakė pasinaudoti minėtame pirmajame susitarime numatytu opcionu ir įsigyti SKL-M, pastaroji ir MTU toliau bendradarbiavo pagal WLKV.

11

2000 m. birželio 15 d. MTU, kuri rėmėsi WLKV 5 straipsniu, pagal šią nuostatą buvo suteikta teisė išimtinai trečiųjų šalių atžvilgiu naudotis WLKV numatyta praktine patirtimi bei pramoninės nuosavybės teisėmis ar prašymais įregistruoti šias teises, egzistuojančias bent jau tą dieną. Už šią teisę SKL-M gavo vienkartinį užmokestį, skirtą padengti plėtros išlaidas pagal sutartą biudžetą, nustatytą WLKV I priede, tai yra 4,31 milijono Vokietijos markių (DEM) už dujinius variklius ir 2,4 milijono DEM už cilindrinius linijinius variklius – iš viso 6,71 milijono DEM (3,43 milijono eurų). SKL-M taip pat pagal WLKV 5 straipsnį pasinaudojo galimybe naudoti savo pačios praktinę patirtį, įskaitant perduotą MTU, nepaisant anksčiau minėtų intelektinės nuosavybės teisių.

12

2000 m. liepos mėn. praktinė patirtis buvo aprašyta ir perduota MTU, kuri SKL-M sumokėjo WLKV numatytą sumą.

13

Kadangi atlikus pirminį Vokietijos valdžios institucijų perduotos informacijos tyrimą Komisija nusprendė, kad ginčijamos priemonės kelia rimtų abejonių dėl jų suderinamumo su bendrąja rinka, 2000 m. rugpjūčio 8 d. laišku Komisija Vokietijos valdžios institucijas informavo apie savo sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Šis sprendimas buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 27, 2001, p. 5) ir Komisija nurodė suinteresuotosioms šalims pateikti savo pastabas. Komisija taip pat paklausė Vokietijos valdžios institucijų, ar MTU pasinaudojo SKL-M skirta pagalba arba galėjo ja pasinaudoti (sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 103 punktas).

14

Šiame laiške ir prie jo pridėtoje santraukoje Komisija, be kita ko, nurodė, kad MTU niekuomet nebuvo teisėta SKL-M savininke, kad šio sprendimo 9 punkte minėtas pirmasis susitarimas jai suteikė tik opciono teisę, ir, atsižvelgiant į Vokietijos valdžios institucijų pateiktą informaciją, nėra aišku, ar MTU juo iš tiesų pasinaudojo. Komisija taip pat nurodė, kad 2000 m. birželio mėn. MTU nutraukė bendradarbiavimą su SKL-M pagal WLKV. Be to, Komisija nurodė, kad SKL-M nuo 1997 m. lapkričio mėn. kontroliavo MTU. Ji taip pat abejojo, ar MTU buvo pasirinkta remiantis procedūra, panašia į viešojo pirkimo procedūrą. Komisija iš to padarė išvadą, kad MTU įvairiais būdais galėjo ar galėtų pasinaudoti ateityje SKL-M skirta valstybės pagalba: pirma, tiesiogiai, jeigu būtų nustatyta, kad dalis pagalbos buvo naudojama MTU, o ne SKL-M interesais; antra, per WLKV pasinaudojant opcionu, pagal kurį MTU galėjo už nustatytą kainą įgyti visą SKL-M iki bendradarbiavimo pradžios ar jo metu įgytą praktinę patirtį, jeigu nuspręstų pasinaudoti opcionu ir jeigu kaina neatspindėtų praktinės patirties esamos ar numatomos rinkos vertės.

15

2000 m. rugsėjo 1 d. buvo pradėta SKL-M bankroto byla.

16

2000 m. spalio 16 d. ir 2001 m. balandžio 6 d. bei spalio 17 d. Vokietijos Federacinė Respublika pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą. Jokia suinteresuotoji trečioji šalis tiesiogiai Komisijai pastabų nepateikė.

17

2001 m. rugsėjo 19 d. laišku Komisija nurodė Vokietijos valdžios institucijoms pateikti informaciją, reikalingą įvertinti SKL-M suteiktos pagalbos suderinamumą pagal Reglamento Nr. 659/1999 10 straipsnį. Šiame laiške Komisija, be kita ko, nurodė, kad jos turima informacija neleidžia nustatyti, ar SKL-M skirtos pagalbos dalis buvo naudojama MTU, o ne SKL-M interesais, taip pat, ar MTU pasinaudojo opcionu, leidžiančiu jai už nustatytą kainą įgyti visą SKL-M iki WLKV sudarymo arba jo taikymo metu įgytą praktinę patirtį, ir ar kaina atspindi tos praktinės patirties esamą ar numatomą rinkos vertę. Komisija priminė, kad neturėdama šios informacijos ji priims galutinį sprendimą remdamasi turima informacija. Ji taip pat paprašė Vokietijos valdžios institucijų perduoti laišką, kuriame nurodytas įsakymas, potencialiam pagalbos gavėjui.

18

2001 m. lapkričio 9 d. Komisija pastarosioms priminė, kad jeigu jos neįvykdys įsakymo pateikti informacijos, sprendimas bus priimtas remiantis turima informacija pagal Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalį.

19

2002 m. sausio 23 d., vasario 26 d. ir kovo 11 d. laiškais Vokietijos valdžios institucijos atsakė į įsakymą pateikti informacijos.

20

2002 m. kovo 5 d. laišku jos taip pat Komisijai perdavė MTU pastabas dėl sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą, būtent, kiek tai susiję su praktinės patirties naudojimu ir kaina, kurią MTU sumokėjo SKL-M pagal WLKV.

21

2002 m. balandžio 9 d. Komisija priėmė Sprendimą 2002/898/EB dėl Vokietijos SKL-M suteiktos valstybės pagalbos (OL L 314, p. 75, toliau – ginčijamas sprendimas).

22

Ginčijamo sprendimo motyvų dalyje „Pagalbos vertinimas“ Komisija, pirma, konstatavo, kad SKL-M sumokėta restruktūrizavimo pagalba neatitinka Bendrijos gairėse dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (OL C 368, 1994, p. 12) nustatytų sąlygų ir, antra, nusprendė, kad Vokietijos Federacinė Respublika nepateikė pakankamai informacijos, kuri leistų paneigti tai, kad MTU netiesiogiai, taikant WLKV, pasinaudojo pagalba, kurią SKL-M gavo restruktūrizavimo etapu nuostoliams padengti. Šiuo klausimu Komisija nurodė, kad praktinė patirtis, kurią MTU perdavė SKL-M, kaina, apskaičiuota remiantis 1997 m. numatytomis plėtros išlaidomis, pasirodė esanti mažesnė už 5,30 milijono DEM faktiškai SKL-M patirtų išlaidų. Kadangi Vokietijos valdžios institucijos nepateikė objektyvios informacijos apie praktinės patirties esamą ar numatomą rinkos vertę, Komisija konstatavo, kad SKL-M skirta restruktūrizavimo pagalba bent iš dalies galėjo kompensuoti išlaidas, patirtas plėtojant praktinę patirtį, galėjusią būti labiau naudojamą MTU, o ne SKL-M interesais, kuri, kontroliuojama valstybės, turėjo prisiimti finansinę riziką, neatitinkančią rinkos ekonomikos investuotojo principo. Remiantis ginčijamo sprendimo 86 konstatuojamąja dalimi, praktinės patirties perdavimas gali būti laikytinas maksimalios 5,30 milijono DEM dydžio valstybinių išteklių sumos perdavimu MTU.

23

Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje nurodyta, kad Vokietijos valdžios institucijų SKL-M suteikta 67,017 milijono DEM (34,26 milijono eurų) valstybės pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka, nors jos 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad iš bendros Vokietijos valdžios institucijų išieškotinos sumos 5,30 milijono DEM (2,71 milijono eurų) solidariai turi grąžinti SKL-M ir MTU.

Procesas ir šalių reikalavimai

24

Tokiomis aplinkybėmis ši byla buvo pradėta ieškovės ieškiniu, pateiktu pagal EB 230 straipsnį, kuris Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje užregistruotas 2002 m. birželio 28 dieną.

25

Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (ketvirtoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

26

Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo žodžiu pateiktus klausimus 2007 m. gegužės 10 d. vykusiame posėdyje.

27

Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

—

panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnio 2 dalį tiek, kiek ši nuostata nurodo solidariai iš jos išieškoti 5,30 milijono DEM (2,71 milijono eurų) sumą,

—

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

28

Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

—

atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

—

priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teisės

29

Savo prašymui dėl panaikinimo pagrįsti ieškovė iš esmės nurodo du ieškinio pagrindus. Pirmasis grindžiamas motyvavimo trūkumu ir teisės klaidomis pripažįstant valstybės pagalbos suteikimo ieškovei sąlygų egzistavimą. Antrasis pagrindas pagrįstas klaidingu Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalies taikymu ir procesinės teisingo bei nešališko faktų nagrinėjimo garantijos pažeidimu.

30

Komisija ginčija abiejų ieškinio pagrindų pagrįstumą.

31

Pirmiausia reikia išnagrinėti antrąjį pagrindą, pagrįstą klaidingu Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalies ir procesinės teisingo bei nešališko faktų nagrinėjimo garantijos pažeidimu.

Šalių argumentai

32

Ieškovė nurodo, kad pagal Komisijos reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalį Komisija gali priimti galutinį sprendimą remdamasi turima informacija, jeigu valstybė narė neįvykdo įsakymo pateikti informacijos. Be to, šioje byloje ieškovė mano, kad, priešingai nei išdėstyta ginčijamame sprendime, Komisija šio sprendimo priėmimo metu turėjo visą būtiną informaciją. Todėl ji mano, kad Komisija klaidingai apsiribojo ginčijamą sprendimą pagrįsdama „turima informacija“ Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalies prasme ir ypač remdamasi 2002 m. sausio 9 d. SKL-M administratoriaus laišku, t. y. dokumentu, kurio nepriėmė Vokietijos valdžios institucijos.

33

Taip pat ieškovė mano, kad remdamasi Pirmosios instancijos teismo praktika (2001 m. kovo 21 d. Sprendimo Métropole télévision prieš Komisiją, T-206/99, Rink. p. II-1057, 57 punktas) Komisija atidžiai ir nešališkai turi išnagrinėti visas su byla susijusias aplinkybes. Tačiau, jos teigimu, Komisija atsižvelgė ne į ieškovės pateiktą informaciją, o tik į jai nepalankias aplinkybes. Ieškovė priduria, kad jeigu Komisija turėjo abejonių dėl šios informacijos, ji galėjo kreiptis į federalinę vyriausybę arba galiausiai į ją pačią ir paprašyti, pavyzdžiui, pateikti eksperto ataskaitą.

34

Ieškovė taip pat mano, kad tai, jog Komisija įpareigoja įmonę grąžinti tiksliai apskaičiuotą sumą, prieš tai nenustačiusi, ar ši suma jai buvo sumokėta kaip pagalba, pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka, pažeidžia teisinės valstybės ir gero administravimo principus. Ji taip pat kelia klausimą dėl Komisijos kompetencijos priimti ginčijamo sprendimo 3 straipsnio 2 dalį, nes ši institucija gali reikalauti grąžinti pagalbą tik iš jos gavėjo. Ieškovė taip pat nurodo, kad Reglamentas Nr. 659/1999 nenumato solidariosios atsakomybės, be kita ko, negalinčios būti numatytai administracinėje procedūroje, kuriai taikomas teisinės valstybės principas, nesant aiškios teisinės bazės. Galiausiai ieškovė mano, kad Komisijos argumentai, susiję su solidariąja atsakomybe už baudas, nustatytas antikonkurenciniame kartelyje dalyvaujančioms įmonėms, yra netinkami šioje byloje.

35

Komisija mano, kad ji priėmė ginčijamą sprendimą atsižvelgdama į bylos medžiagą ir kad neturėjo tinkamos informacijos apie MTU tariamai gautą naudą ar apie aptariamos praktinės patirties rinkos vertę. Šiuo klausimu ji pabrėžia, kad MTU savo pastabose, kurias 2002 m. kovo 5 d. perdavė Vokietijos valdžios institucijos, numanomai pripažino, jog praktinės patirties plėtojimo išlaidos viršijo prototipų rinkos kainą. Todėl Komisija mano, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisingai, atsižvelgiant tik į bylos medžiagą.

36

Komisija priduria, kad, remiantis valstybės pagalbą reglamentuojančiais principais, tik Vokietijos Federacinė Respublika šioje byloje turėjo visas bylos šalims pripažintas teises. Būtent šios valstybės informacija buvo lemiama priimant ginčijamą sprendimą. Komisija nurodė, kad nors potencialus ar realus gavėjas gali dalyvauti tyrimo procedūroje, pastarasis, jos manymu, neturi jokios teisės reikalauti, kad ši institucija jam suteiktų galimybę patikrinti valstybės narės perduotą informaciją. Remdamasi Teisingumo Teismo praktika (2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją, C-74/00 P ir C-75/00 P, Rink. p. I-7869, 84 punktas), Komisija mano, kad MTU nepasinaudojus galimybe pateikti pastabas per ginčijamos pagalbos tyrimo procedūrą jos teisės nebuvo pažeistos.

37

Be to, Komisija pabrėžia, kad informacija, kurią ji turėjo ginčijamo sprendimo priėmimo metu, neleido priimti sprendimo tik vienos įmonės atžvilgiu. Todėl ji turėjo nurodyti išieškoti šią pagalbą solidariai iš SKL-M ir MTU.

38

Komisijos manymu, neturėtų būti abejojama dėl šios solidariosios atsakomybės egzistavimo pagal Bendrijos teisę. Iš tiesų ši atsakomybė jau buvo pripažinta konkurencijos teisės srityje, net ir nesant aiškaus ją nustatančio akto (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją, T-339/94–T-342/94, Rink. p. II-1727, 42 ir paskesni punktai). Taigi niekas nedraudžia analogiškos pozicijos laikytis valstybės pagalbos procedūros atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

39

Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalis perėmė ir atspindėjo Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią Komisija yra kompetentinga priimti sprendimą remdamasi turima informacija, kai valstybė narė nevykdo savo pareigos bendradarbiauti ir nepateikia informacijos, kurios Komisija prašė, siekdama išnagrinėti pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka (1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, vadinamo „Boussac“, C-301/87, Rink. p. I-307, 19 ir 22 punktai bei 1994 m. balandžio 13 d. Sprendimo Vokietija ir Pleuger Worthington prieš Komisiją, C-324/90 ir C-342/90, Rink. p. I-1173, 26 punktas).

40

Vis dėlto, atsižvelgiant į šios Komisijai suteiktos galimybės labai platų pobūdį, pastaroji prieš priimdama tokį sprendimą turi laikytis tam tikrų procedūros reikalavimų (2005 m. spalio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Freistaat Thüringen prieš Komisiją, T-318/00, Rink. p. II-4179, 73 punktas). Šie reikalavimai yra numatyti Reglamento Nr. 659/1999 5 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnio 3 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalyje.

41

Reglamento Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalis būtent numato, kad „jeigu, nepaisant 5 straipsnio 2 dalyje minimo pakartotino pranešimo, suinteresuotoji valstybė narė per Komisijos nustatytą laikotarpį nepateikia būtinos informacijos arba pateikia ne visą informaciją, Komisija turi priimti sprendimą, įpareigojantį pateikti tokią informaciją“. Be to, pagal šios nuostatos paskutinį sakinį šiame įsakyme pateikti informaciją turi būti konkrečiai nurodyta, „kokią informaciją reikia pateikti“, ir nustatytas „atitinkamas laikotarpis, per kurį ji turi būti pateikta“. Galiausiai pagal to paties reglamento 13 straipsnio 1 dalį, tik „jeigu valstybė narė nevykdo“ tokio įsakymo, Komisija gali užbaigti procedūrą ir „remdamasi turima informacija“ priimti sprendimą, konstatuojantį, ar pagalba suderinama su bendrąja rinka.

42

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, visų pirma reikia nustatyti, ar šioje byloje Komisija turėjo teisę pagal Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalį priimti ginčijamą sprendimą ir konkrečiai nustatyti MTU pareigą solidariai grąžinti dalį SKL-M skirtos pagalbos, remiantis turima informacija.

43

Pirma, iš administracinės procedūros, kuri aprašyta šio sprendimo 13–20 punktuose, matyti, kad Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą remiantis turima informacija, laikėsi procedūros reikalavimų, pirmą kartą nustatytų teismų praktikoje ir vėliau įtvirtintų Reglamento Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalyje.

44

Iš tiesų bent tris kartus Komisija nurodė Vokietijos valdžios institucijoms pateikti jai būtiną informaciją, siekiant patikrinti ginčijamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka. Ji nepamiršo konkrečiai nurodyti, „kokią informaciją reikia pateikti“, nei nustatyti „atitinkamą laikotarpį, per kurį ji turi būti pateikta“. Galiausiai Komisija Vokietijos valdžios institucijoms priminė, kad jeigu jos neįvykdys įsakymo pateikti informacijos per dešimt dienų, sprendimas bus priimtas remiantis turima informacija.

45

Antra, reikia priminti, kad Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalis suteikia Komisijai teisę užbaigti formalią tyrimo procedūrą priimant sprendimą pagal to paties reglamento 7 straipsnį. Ypač jeigu atitinkama valstybė narė nepateikė Komisijai prašytos informacijos, ši gali priimti sprendimą, kuriuo pripažįstamas pagalbos nesuderinamumas remdamasi turima informacija, ir prireikus nurodyti atitinkamai valstybei narei išieškoti pagalbą iš gavėjų pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnį.

46

Vis dėlto Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalis nesuteikia Komisijai teisės net ir solidariai įpareigoti įmonę sugrąžinti nesuderinama pripažintos pagalbos dalį, jeigu valstybinių išteklių, kuriais pasinaudojo ši įmonė, perdavimas yra tik hipotetinis.

47

Be to, pirma, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo išvadų, išdėstytų, be kita ko, 88 konstatuojamojoje dalyje, Komisija tik nustatė, kad „remiantis turima informacija negalima atmesti galimybės“, jog MTU pasinaudojo įmonės SKL-M, kuriai buvo skirta pagalba, išteklių perdavimu, tariamai lengvatinėmis sąlygomis įsigydama praktinę patirtį.

48

Iš to išplaukia, kad pareiga solidariai išieškoti ginčijamame sprendime yra nustatyta remiantis hipotezėmis, kurių Komisijos turima informacija neleidžia nei patvirtinti, nei paneigti.

49

Antra, kadangi ginčijamu sprendimu nustatyta pareiga ieškovei solidariai grąžinti dalį pagalbos, nacionalinės valdžios institucijos turės išieškoti iš jos, jeigu SKL-M negalės grąžinti pagalbos, šioms nacionalinėms valdžios institucijoms neturint galimybės vertinti solidariosios pareigos pagrįstumo.

50

Be to, tokia situacija nėra logiška EB sutartimi nustatytos procedūros valstybės pagalbos srityje pasekmė, nes pagalbą, kurią nurodyta išieškoti, suteikusi valstybė narė Komisijai kontroliuojant bet kuriuo atveju privalo reikalauti grąžinti iš faktinių gavėjų, todėl nebūtina sprendime dėl išieškojimo aiškiai juos įvardyti ar a fortiori nurodyti sumą, kurią grąžinti privalo kiekvienas gavėjas.

51

Iš to darytina išvada, kad šios bylos aplinkybėmis Komisija negali tinkamai remtis Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalimi, ginčijamu sprendimu MTU nustatydama pareigą solidariai grąžinti dalį SKL-M skirtos pagalbos.

52

Todėl, nesant reikalo nagrinėti kito ieškovės nurodyto pagrindo, ginčijamo sprendimo 3 straipsnio 2 dalis turi būti panaikinta tiek, kiek ji ieškovei nurodo solidariai grąžinti 2,71 milijono eurų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

53

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija pralaimėjo šią bylą ir ieškovė prašė priteisti išlaidas, Komisija turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

 

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

 

1.

Panaikinti 2002 m. balandžio 9 d. Komisijos sprendimo 2002/898/EB dėl Vokietijos SKL Motoren- und Systembautechnik GmbH suteiktos valstybės pagalbos 3 straipsnio 2 dalį tiek, kiek ji MTU Friedrichshafen GmbH nurodo solidariai grąžinti 2,71 milijono eurų.

 

2.

Komisija padengia MTU Friedrichshafen patirtas bei savo pačios bylinėjimosi išlaidas.

 

Legal

Wiszniewska-Białecka

Vadapalas

Moavero Milanesi

Wahl

Paskelbta 2007 m. rugsėjo 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

E. Coulon

Pirmininkas

H. Legal

( *1 ) Proceso kalba: vokiečių.

Top

Full & Egal Universal Law Academy