PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2007 m. rugsėjo 12 d.
Byla T‑250/04
Philippe Combescot
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Delegacijos Kolumbijoje vadovo pareigybių užėmimas – Kandidatūros atmetimas – Ieškinys dėl panaikinimo – Suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimas – Ieškinys dėl žalos atlyginimo“
Dalykas: Ieškinys, kuriuo siekiama, pirma, kad sprendimas pašalinti ieškovą iš konkurso, skirto delegacijos Kolumbijoje vadovo pareigybėms užimti, būtų pripažintas neteisėtu, panaikinta šio konkurso procedūra ir būtų panaikintas sprendimas dėl asmens paskyrimo į šias pareigybes bei, antra, atlyginta ieškovo patirta žala.
Sprendimas: Nurodyti Komisijai sumokėti Philippe Combescot 3 000 EUR nuostolių atlyginimą. Atmesti likusią ieškinio dalį. Komisija padengia savo ir pusę ieškovo nurodytų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų.
Santrauka
1. Procesas – Bylos šalių atstovavimas
2. Pareigūnai – Ieškinys – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
3. Pareigūnai – Ieškinys – Su prašymu dėl panaikinimo susijęs prašymas atlyginti žalą
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
4. Pareigūnai – Laisva darbo vieta – Pareigybių užėmimas vidinio konkurso keliu
5. Pareigūnai – Laisva darbo vieta – Kandidatų nuopelnų palyginimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalis)
6. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Sąlygos
1. Pirmosios instancijos teismo procesinės normos nedraudžia bylos šaliai parengti vieną įgaliojimą kelioms šiame teisme nagrinėjamoms byloms, kuriose ši šalis ketina dalyvauti, taigi jomis atitinkamam atstovui nedraudžiama pateikti vieną ir tą patį įgaliojimą keliose bylose.
(žr. 19 punktą)
2. Tam, kad į pensiją išėjęs pareigūnas galėtų tęsti ieškinį dėl Paskyrimų tarnybos sprendimo panaikinimo, būtina, kad jis išliktų asmeniškai suinteresuotas ginčijamo sprendimo panaikinimu.
Taip nėra tuo atveju, kai ieškiniu asmuo siekia panaikinti sprendimą pašalinti jį iš konkurso, skirto pareigybėms, į kurias jis jau nebegali pretenduoti, nes po ieškinio pareiškimo buvo išleistas į pensiją ir jam buvo paskirta nuolatinio ir visiško invalidumo pensija, užimti.
Tačiau suinteresuotasis asmuo išsaugo interesą prašyti teismo priimti sprendimą dėl sprendimo pašalinti jį teisėtumo, nagrinėjant prašymą dėl profesinės, fizinės ir nematerialinės žalos, kurią jis mano patyręs dėl atitinkamos institucijos elgesio, atlyginimo.
(žr. 28, 29 ir 33 punktus)
Nuoroda: 1990 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Moritz prieš Komisiją, T‑20/89, Rink. p. II‑769, 18 punktas; 1995 m. vasario 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Moat prieš Komisiją, T‑112/94, Rink. VT p. I‑A‑37 ir II‑135, 26 punktas; 1997 m. gegužės 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Contargyris prieš Tarybą, T‑6/96, Rink. VT p. I‑A‑119 ir II‑357, 32 punktas.
3. Teismo praktikos taisykle, kad prašymo dėl panaikinimo nepriimtinumas lemia su juo glaudžiai susijusio prašymo dėl žalos atlyginimo nepriimtinumą, aiškiai siekiama išvengti, kad pareigūnas, per nustatytą terminą neapskundęs jo nenaudai priimto Paskyrimų tarnybos sprendimo, neišvengtų šio naikinamojo termino taikymo pareikšdamas tariamu šio sprendimo neteisėtumu grindžiamą ieškinį dėl atsakomybės pripažinimo.
Taigi ši taisyklė netaikoma pareigūnui, per nustatytą terminą pareiškusiam ieškinį dėl sprendimo pašalinti jį iš vidaus konkurso panaikinimo, jei tik po ieškinio pareiškimo prašymas dėl panaikinimo tapo nepriimtinas dėl nuo ieškovo nepriklausančių priežasčių, t. y. jo išėjimo į pensiją. Pripažinus prašymą dėl žalos atlyginimo priimtinu ieškovui neatsirastų galimybių išvengti teisės praradimo dėl to, kad per nustatytą terminą jis neprašė panaikinti, jo nuomone, neteisėto akto.
(žr. 38–40 punktus)
Nuoroda: 1966 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Schreckenberg prieš Komisiją, 59/65, Rink. p. 785, 797; 1967 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Collignon prieš Komisiją, 4/67, Rink. p. 469, 480; 1975 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Meyer-Burckhardt prieš Komisiją, 9/75, Rink. p. 1171, 11 punktas; 1987 m. spalio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Schina prieš Komisiją, 401/85, Rink. p. 3911, 10 ir 13 punktai; 1989 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bossi prieš Komisiją, 346/87, Rink. p. 303, 31 ir 34 punktai; 2006 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Camós Grau prieš Komisiją, T‑309/03, Rink. p. II‑1173, 76 punktas.
4. Personalui skirti komunikatai nėra vidaus direktyvos, kurių institucija privalo laikytis, o tik privalomosios galios neturintys parengiamieji, patariamieji arba gaires nustatantys dokumentai ir jais institucija negali remtis siekdama pagrįsti reikalavimo, kuris juose keliamas vidaus konkurso dalyviui, taikymą pareigūnui.
Todėl sprendimas pašalinti pareigūną iš vidaus konkurso vidurinės grandies darbo vietai užimti, kuris grindžiamas neatitiktimi parengiamajame vidaus dokumente nurodytam, tačiau taikytiname norminiame teisės akte arba pranešime apie laisvą darbo vietą nenumatytam reikalavimui.
(žr. 59, 64 ir 66 punktus)
5. Paskyrimų tarnyba turi įvertinti, ar kandidatas atitinka pranešime apie laisvą darbo vietą numatytus reikalavimus, ir šį įvertinimą galima ginčyti tik dėl akivaizdžios klaidos. Kai pranešime apie laisvą darbo vietą nurodytas reikalavimas kandidatams turėti papildomos profesinės patirties su užimtinomis pareigybėmis susijusiose srityse, Paskyrimų tarnyba turi įvertinti, ar turimos papildomos patirties pakanka atitinkamoms pareigybėms.
(žr. 71 punktą)
Nuoroda: 1989 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kerzmann prieš Audito rūmus, 198/87, Rink. p. 2083.
6. Kad kiltų Bendrijos deliktinė atsakomybė, be kritikuojamo institucijų elgesio neteisėtumo, ieškovas turi būti realiai patyręs žalos ir tarp elgesio bei žalos turi būti priežastinis ryšys.
Siekiant pripažinti tokį ryšį iš principo reikia, kad būtų pateiktas tiesioginio ir apibrėžto ryšio tarp atitinkamos Bendrijos institucijos padarytos klaidos ir nurodytos žalos įrodymas.
Kalbant apie konkrečią su konkursu susijusią situaciją, pažymėtina, kad priežastinis ryšys yra apibrėžtas nebūtinai tuomet, kai Bendrijos institucijos padaryta klaida tam tikru būdu užkirto kelią asmens paskyrimui į atitinkamą darbo vietą, ko jis niekada nesugebės įrodyti, bet kai ji atima iš jo rimtą galimybę būti paskirtam į šią darbo vietą ir taip padaro materialinės žalos dėl negautų pajamų. Kai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atrodo visiškai įmanoma, jog elgdamasi teisėtai atitinkama Bendrijos institucija būtų galėjusi paskirti suinteresuotąjį asmenį į darbo vietą, teorinis teisėtai vykdomos procedūros baigties neapibrėžtumas nėra kliūtis realiai patirtai materialinei žalai, kurią šis patyrė dėl pašalinimo iš konkurso darbo vietai užimti, kurį jis turėjo visas galimybes laimėti, atlyginti.
(žr. 92, 95 ir 96 punktus)
Nuoroda: 1994 m. vasario 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Latham prieš Komisiją, T‑82/91, Rink. VT p. I‑A‑15 ir II‑61, 72 punktas; 2001 m. balandžio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pierard prieš Komisiją, T‑172/00, Rink. VT p. I‑A‑91 ir II‑429, 34 punktas; 2004 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sanders ir kt. prieš Komisiją, T‑45/01, Rink. p. II‑3315, 149 ir 150 punktai; 2004 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eagle ir kt. prieš Komisiją, T‑144/02, Rink. p. II‑3381, 148 ir 149 punktai; 2004 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Montalto prieš Tarybą, T‑116/03, Rink. VT p. I‑A‑339 ir II‑1541, 125 punktas.
Top