2008 m. balanžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas. Société internationale de diffusion et d'édition SA (SIDE) prieš Europos Bendrijų Komisiją. Valstybės pagalba. Byla T-348/04.

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2008 m. balandžio 15 d. ( *1 )

„Valstybės pagalba — Eksporto pagalba knygų sektoriuje — Išankstinio pranešimo nepateikimas — EB 87 straipsnio 3 dalies d punktas — Bendrijos teisės taikymas laiko atžvilgiu — Pagalbos sumos apskaičiavimo metodas“

Byloje T-348/04

Société internationale de diffusion ir d’édition SA (SIDE), įsteigta Vitry prie Senos (Prancūzija), atstovaujama advokatų N. Coutrelis ir V. Giacobbo,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą J.-P. Keppenne,

atsakovę,

palaikomą

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues ir S. Ramet, vėliau G. de Bergues ir A.-L. Vendrolini,

įstojusios į bylą šalies,

dėl 2004 m. balandžio 20 d. pareikšto ieškinio dėl 1994 m. balandžio 20 d. Komisijos sprendimo dėl Prancūzijos pagalbos, suteiktos Prancūziškų knygų eksporto kooperatyvui (CELF) (OL C 174, 2005, p. 6), 1 straipsnio paskutinio sakinio panaikinimo,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai V. Tiili ir T. Tchipev,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. gegužės 23 d. posėdžiui, priima šį

priima šį

Sprendimą

Bylos aplinkybės

1

Ieškovė, Société internationale de diffusion et d’édition (SIDE), yra Prancūzijoje įsisteigęs komisionierius, kurio komercinę veiklą visų pirma sudaro knygų prancūzų kalba eksportas į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ir į trečiąsias šalis.

2

Komisionieriai yra vieni iš ūkio subjektų, užsiimančių prekyba knygomis. Jie prekiauja su mažmeninės prekybos įmonėmis arba su organizacijomis, bet ne su galutiniu vartotoju. Jie sudaro galimybę įvykdyti užsakymus, kurie leidėjams arba jų platintojams atsieitų pernelyg brangiai. Komisionierius surenka iš atskirų užsakovų užsakymus, kurie atskirai paėmus yra maži, ir tuomet kreipiasi į leidėją arba platintoją, kuriam belieka patiekti prekes vienam adresatui. Be to, jis sugrupuoja užsakovų–knygynų arba institucinių užsakovų užsakymus, kurie yra susiję su atskirų leidėjų leidiniais, kad jo klientams nereiktų pateikti keleto užsakymų įvairiems ūkio subjektams.

3

Prancūziškų knygų eksporto kooperatinė bendrovė, veikianti komerciniu pavadinimu „Centre d’exportation du livre français“ (CELF), yra akcinė kooperatinė bendrovė, kuri taip pat užsiima komisionieriaus veikla. Pagal CELF įstatus, jos tikslas yra tiesiogiai vykdyti knygų, brošiūrų ar kitų informacinių leidinių užsakymus į užsienį ir Prancūzijos užjūrio teritorijas ir departamentus bei bendrai, pasinaudojant šiomis priemonėmis, vykdyti bet kokią kitą veiklą, padedančią skleisti prancūzų kultūrą visame pasaulyje.

4

CELF nariai yra didžioji dalis Prancūzijoje įsisteigusių leidėjų. Tačiau CELF gali dalyvauti visi ūkio subjektai, savo veiklą vykdantys leidybos arba knygų prancūzų kalba platinimo sektoriuje, neatsižvelgiant į jų įsisteigimo vietą.

5

CELF ir ieškovės komercinė veikla iš esmės nukreipta į neprancūzakalbes šalis ir regionus. Prancūzakalbiuose regionuose, visų pirma Belgijoje, Kanadoje ir Šveicarijoje, prekybą knygomis vykdo leidėjų platinimo tinklai.

6

1979 metais, kai CELF susidūrė su finansiniais sunkumais, Prancūzijos valdžios institucijos nusprendė jai suteikti tam tikras subsidijas.

7

Nagrinėjamos pagalbos tikslas – suteikti galimybę eksporto komisionieriams įvykdyti visus užsakymus, gautus iš užsienyje įsteigtų knygynų, dažniausiai esančių neprancūzakalbėse teritorijose, neatsižvelgiant į užsakymų sumą, pelningumą ir paskirtį, ir taip skatinti literatūros prancūzų kalba sklaidą visame pasaulyje.

8

Šioje byloje nagrinėjama pagalba (toliau – ginčijama pagalba) nuo 1980 m. buvo teikiama kasmet, nors jos suma ir skirdavosi. Ginčijamą pagalbą sudarė metinių subsidijų paketas – kiekvienos subsidijos tikslas – kasmet kompensuoti papildomas išlaidas, patiriamas vykdant nedidelius 500 FRF ar mažesnius užsakymus (apie 76,22 euro), neįskaitant transporto išlaidų (toliau – nedideli užsakymai), kurie buvo laikomi nepelningais.

9

Nuo 1981 metų ketvirtadalis ankstesniais metais skirtos pagalbos buvo išmokamas metų pradžioje, likusioji dalis – rudenį, valdžios institucijoms išnagrinėjus CELF veiklos prognozes ir jų pasikeitimus, užfiksuotus pirmoje finansinių metų pusėje. Praėjus trims pagalbos teikimo mėnesiams Prancūzijos kultūros ir frankofonijos ministerijai turėjo būti pateikta išsami ataskaita apie subsidijų panaudojimą bei pateisinamieji dokumentai.

10

1992 m. kovo 20 d. ieškovė atkreipė Komisijos dėmesį į tam tikrą Prancūzijos valdžios institucijų CELF suteiktą pagalbą, skirtą skatinti knygų prancūzų kalba pervežimą ir prekybą. Ji taip pat paklausė Komisijos, ar apie šią pagalbą jau buvo pranešta pagal EB sutarties 93 straipsnio 3 dalį (dabar – EB 88 straipsnio 3 dalis).

11

1992 m. rugpjūčio 7 d. raštu Komisija informavo ieškovę, kad CELF buvo teikiama tam tikra pagalba, apie kurią nebuvo pranešta, įskaitant ir ginčijamą pagalbą.

12

1993 m. gegužės 18 d. Komisija priėmė sprendimą leisti minėtą pagalbą „Knygų prancūzų kalba eksportuotojams“ (sprendimas NN 127/92 (OL C 174, p. 6)).

13

1995 m. rugsėjo 18 d. Sprendimu byloje SIDE prieš Komisiją (T-49/93, Rink. p. II-2501) Pirmosios instancijos teismas panaikino minėtą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su ginčijama pagalba. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija nesilaikė įpareigojimo pradėti rungtyniškumo principu pagrįstą procedūrą pagal EB sutarties 93 straipsnio 2 dalį (dabar – EB 88 straipsnio 2 dalis).

14

1996 m. liepos 30 d. Komisija nusprendė pradėti procedūrą pagal EB sutarties 93 straipsnio 2 dalį (dabar – EB 88 straipsnio 2 dalis).

15

1998 m. birželio 10 d. Komisija priėmė naują sprendimą, kuriuo ginčijama pagalba buvo pripažinta suderinama su bendrąja rinka (Sprendimas 1999/133/EB dėl valstybės pagalbos DU CELF suteikimo (OL L 44, 1999, p. 37)).

16

Pareikštu ieškiniu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 1998 m. rugsėjo 29 d., ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo panaikinti minėtą sprendimą.

17

Sprendime 1999/133 taip pat buvo nagrinėjamas Prancūzijos Respublikos ieškinys dėl panaikinimo, pateiktas Teisingumo Teismo kanceliarijai 1998 m. rugsėjo 8 dieną. Prancūzijos Respublika ginčijo šį sprendimą, nes Komisija netaikė EB sutarties 90 straipsnio 2 dalies (dabar – EB 86 straipsnio 2 dalis).

18

Kadangi abu ieškiniai yra susiję su to paties akto teisėtumu, Pirmosios instancijos teismas 1999 m. kovo 25 d. ketvirtosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi, vadovaudamasis Teisingumo Teismo statuto 47 straipsnio trečiąja pastraipa (dabar – Teisingumo Teismo statuto 54 straipsnio trečioji pastraipa), sustabdė procesą tol, kol bus priimtas Teisingumo Teismo sprendimas.

19

2000 m. birželio 22 d. Sprendimu Prancūzija prieš Komisiją (C-332/98, Rink. p. I-4833) Teisingumo Teismas atmetė Prancūzijos Respublikos ieškinį. Pirmosios instancijos teisme buvo pradėtas procesas.

20

2002 m. Prancūzijos valdžios institucijos ginčijamą pagalbą panaikino.

21

2002 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu SIDE prieš Komisiją (T-155/98, Rink. p. II-1179) Sprendimas 1999/133 buvo panaikintas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija padarė akivaizdžią atitinkamos rinkos vertinimo klaidą.

22

2004 m. balandžio 20 d. Komisija priėmė Sprendimą 2005/262/EB dėl Prancūzijos pagalbos, suteiktos Prancūziškų knygų eksporto kooperatinei bendrovei (CELF) (pranešta dokumentu Nr. C(2004) 1361) (OL L 85, 2005, p. 27, toliau – ginčijamas sprendimas).

23

Ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, kad ginčijama pagalba yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme (127 konstatuojamoji dalis). Vėliau ji išnagrinėjo, ar buvo taikytina minėtame straipsnyje nustatyta viena iš nuo bendro valstybės pagalbos draudimo leidžiančių nukrypti nuostatų. Komisija pažymėjo, kad Sutarties 87 straipsnio 2 dalies bei šio straipsnio 3 dalies a, b ir c dalių leidžiančios nukrypti nuostatos šiuo atveju nėra taikomos (132 konstatuojamoji dalis). Pagaliau ji manė, kad ginčijama pagalba buvo siekiama kultūrinio tikslo EB 87 straipsnio 3 dalies d punkto prasme, pagal kurį bendrajai rinkai neprieštarauja pagalba, skirta kultūrai remti ir paveldui išsaugoti, jei tokia pagalba prekybos sąlygų ir konkurencijos Bendrijoje nepaveikia taip, kad prieštarautų bendrajam interesui (134 ir 139 konstatuojamosios dalys).

24

Taigi Komisija apsiribojo pagalbos eksporto komisionierių paslaugų rinkoje suderinamumo su Sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punktu patikrinimu (186 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu ji visų pirma konstatavo nedidelių užsakymų kriterijaus, kaip atskaitos taško, siekiant pateisinti ginčijamos pagalbos teikimą, svarbą (187–197 konstatuojamosios dalys). Antra, ji patikrino ginčijamos pagalbos pateisinimo tikroviškumą, t. y. su nedidelių užsakymų vykdymu tiesiogiai susijusias papildomas išlaidas. Taigi Komisija, remdamasi Prancūzijos Respublikos pateiktais apskaitos duomenimis, įvertino CELF išlaidas, susidariusias 1994 m. vykdant mažus užsakymus (203–206 konstatuojamosios dalys). Ji manė, kad su šiais metais susiję duomenys yra tinkamas pagrindas vertinti nedidelių užsakymų vykdymo išlaidas, nes Prancūzijos pateikti dokumentai ir paaiškinimai dėl kitų finansinių metų rodo, kad nedidelių užsakymų struktūra per visus tuos metus nesikeitė (208 konstatuojamoji dalis). Pagaliau Komisija nustatė, kad ginčijama pagalba negalėjo viršyti nedidelių užsakymų vykdymo išlaidų.

25

Dėl pirma nurodytų priežasčių Komisija ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatavo:

„Pagalba, suteikta Prancūziškų knygų eksporto kooperatinei bendrovei (CELF), skirta nedideliems knygų prancūzų kalba užsakymams vykdyti, buvo teikiama Prancūzijoje 1980–2001 metais, yra pagalba, suteikta laikantis Sutarties 87 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kadangi Prancūzija, prieš suteikdama šią pagalbą, apie ją nepranešė Komisijai, ji yra neteisėta. Tačiau pagal (EB) 87 straipsnio 3 dalies d punktą ši pagalba yra vis dėlto suderinama su bendrąja rinka.“

Procesas ir šalių reikalavimai

26

2004 m. rugpjūčio 20 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

27

Prancūzijos Respublika raštu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2004 m. gruodžio 2 d., paprašė leisti įstoti į bylą Komisijos pusėje; 2005 m. sausio 20 d. Pirmosios instancijos teismo primininko nutartimi jai buvo leista įstoti į bylą.

28

2007 m. kovo 22 d. Pirmosios instancijos teismas paprašė Komisijos atsakyti raštu į tam tikrus klausimus ir pateikti tam tikrus dokumentus. Komisija atsakė į šį prašymą per nustatytą terminą.

29

Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

30

Per 2007 m. gegužės 23 d. posėdį buvo išklausytos šalių pastabos žodžiu ir jų atsakymai į Pirmosios instancijos teismo žodžiu užduotus klausimus.

31

Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

—

panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio paskutinį sakinį,

—

jei nebūtų patenkintas pirma nurodytas reikalavimas, panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio paskutinį sakinį tiek, kiek Komisija pripažino iki 1999 m. arba, alternatyviai, 1997 ar 1994 metų suteiktą ginčijamą pagalbą suderinama su bendrąja rinka,

—

jei nebūtų patenkintas ir pirma nurodytas reikalavimas, panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio paskutinį sakinį tiek, kiek ginčijama pagalba pripažįstama suderinama su bendrąja rinka iki 1993 m. lapkričio 1 dienos,

—

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

32

Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

—

atmesti ieškinį,

—

priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

33

Įstojusi į bylą šalis Pirmosios instancijos teismo prašo:

—

atmesti ieškinį,

—

priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teisės

34

Grįsdama savo ieškinį, ieškovė nurodo tris pagrindus – trečiasis pagrindas yra dalijamas dvi dalis. Pirmasis pagrindas yra susijęs su teisinio pagrindo stoka pripažįstant ginčijamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka iki 1993 m. lapkričio 1 dienos. Antrasis pagrindas yra susijęs su ginčijamo sprendimo neatitikties EB 88 straipsnio 3 daliai. Trečiasis pagrindas yra susijęs su EB 87 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimu. Pirmoji trečiojo pagrindo dalis yra susijusi su ginčijamos pagalbos diskriminuojamuoju pobūdžiu, o antroji dalis – akivaizdžiomis vertinimo klaidomis.

35

Visų pirma reikia išnagrinėti pirmąjį pagrindą, o po to trečiojo pagrindo antrąją dalį.

Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su teisinio pagrindo nebuvimu iki 1993 m. lapkričio 1 dienos

Šalių argumentai

36

Ieškovė teigia, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio paskutiniame sakinyje pripažindama, kad ginčijama pagalba suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies d punktą, Komisija rėmėsi neteisingu teisiniu pagrindu. Iš tiesų ieškovė mano, kad kadangi ši nuostata buvo įtvirtinta 1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusia ES sutartimi, ginčijama pagalba galėjo būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka tik nuo šios datos.

37

Ieškovė teigia, kad teisės akto negaliojimo atgal principas draudžia taikyti Bendrijos aktą prieš jo paskelbimo datą. Taikomos tik labai retos šio principo išimtys, visų pirma, kai aiškiai nustatytos pereinamosios nuostatos arba tai aiškiai matyti iš nagrinėjamo akto tikslo ir bendros struktūros. Ieškovė teigia, kad ES sutartis nenustato jokios pereinamosios nuostatos bei nėra jokios nuorodos, kad Sutartį pasirašiusios šalys būtų norėjusios, jog EB 87 straipsnio 3 dalies d punktas galiotų atgal.

38

Ieškovė nurodo 2002 m. gegužės 22 d. Komisijos pranešimą dėl taisyklių, taikytinų įvertinant neteisėtą valstybės pagalbą, nustatymo (OL C 119, 2002 5 22), kuris patvirtina, kad neteisėtai pervestos pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka paprastai turi būti vertinamas „atsižvelgiant į esminius kriterijus, nustatytus pagalbos teikimo metu galiojančiame akte“.

39

Ieškovė mano, kad nors pagalba, apie kurią nebuvo pranešta, buvo įvertinta atsižvelgiant į Komisijos sprendimo priėmimo, o ne pagalbos suteikimo dieną galiojančias nuostatas, ji yra neteisėta, kai jos atžvilgiu priimamas atgal galiojantis sprendimas, pripažįstantis ją suderinama, kuris nebūtų buvęs priimtas, jei suinteresuota valstybė narė būtų laikiusis EB 88 straipsnio ir pranešusi apie pagalbą Komisijai prieš ją suteikdama.

40

Be to, ieškovė teigia, kad EB 87 straipsnio 3 dalies d punkte nustatytai leidžiančiai nukrypti nuostatai negali būti taikomas tos pačios dalies c punktas. Ji primena, kad ginčijamame sprendime Komisija šiuo atveju netaikė EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto. Be to, ieškovė teigia, kad taip aiškinant ES sutartimi nustatytas EB 87 straipsnio 3 dalies d punktas netektų bet kokios savo prasmės.

41

Atsikirsdama Komisija teigia, kad teisinę padėtį reglamentuoja teisės aktai, kurie galiojo nagrinėjamai padėčiai galutinai susiformavus. Šioje byloje reiktų atsižvelgti į tą laiko momentą, kai buvo priimtas sprendimas dėl ginčijamo pagalbos suderinamumo.

42

Komisija nurodo, kad iš bendrųjų teisės principų aišku, jog nauji teisės aktai, įskaitant ir Sutarčių nuostatas, taikomi būsimoms padėties, susiklosčiusios galiojant ankstesnei normai, pasekmėms.

43

Bet kuriuo atveju EB 87 straipsnio 3 dalies d punktas turėtų būti taikomas neatidėliotinai atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą ir bendrą struktūrą. Komisija teigia, kad sprendimas dėl valstybės pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka nėra tik formalus veiksmas, kurį atliekant reikėjo pasiremti konkrečiu teisiniu pagrindu. Komisija vertino nagrinėjamos pagalbos poveikį siekiant bendro intereso tikslo ir jos neigiamą poveikį konkurencijai. Atlikdama šią analizę ji turi tik įvertinti, ar tyrimo metu atsižvelgiant į Bendrijos interesą reikia, kad pagalba būtų grąžinta, nes ekonominiu požiūriu neteisėtas pagalbos poveikis nepasibaigia jos suteikimo dieną, bet tęsiasi, nes ūkio subjektas toliau veikia rinkoje.

44

Komisija teigia, kad jei ji nedelsdama netaikytų naujo suderinamumo kriterijaus, jos sprendimas prieštarautų anksčiau Sutartyje nustatytam tikslui. Taigi, ji mano, kad negalima reikalauti grąžinti pagalbą vien tik dėl to, kad ji buvo išmokėta per anksti.

45

Komisija teigia, kad jos poziciją patvirtino Pirmosios instancijos teismas 2004 m. lapkričio 18 d. Sprendime Ferriere Nord prieš Komisiją (T-176/01, Rink. p. II-3931).

46

Komisija mano, kad naujos taisyklės taikymas tiriant pagalbą, apie kurią nebuvo pranešta, nebūtinai reiškia, kad „buvo pasinaudota neteisėtu aktu“. Iš tiesų neatidėliotinas taikymas, sugriežtinus suderinamumo kriterijus, gali pažeisti valstybės narės interesus.

47

Pagaliau Komisija teigia, kad nėra jokio privalomojo teisinio saugumo motyvo, kuris šioje byloje pateisintų EB 87 straipsnio 3 dalies d punkto taikymo apribojimą laike.

48

Subsidiariai Komisija teigia, kad su kultūros tikslu susijusiai leidžiančiai nukrypti nuostatai, kuri jau nuo 1993 m. yra įtvirtinta EB 87 straipsnio 3 dalies d punkte, anksčiau buvo taikomas šios dalies c punktas, o 3 dalies d punktu ji buvo tik sukonkretinta.

49

Prancūzijos Respublika palaiko Komisijos argumentus.

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

50

Iš ginčijamo sprendimo 1 straipsnio paskutinio sakinio matyti, kad ginčijama pagalba buvo pripažinta suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies d punktą. Ši nuostata yra nuo bendro ES sutarties, įsigaliojusios 1993 m. lapkričio 1 d., 87 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatyto draudimo leidžianti nukrypti nuostata.

51

Ieškovė iš esmės teigia, kad tokiu teisiniu pagrindu negali būti remiamasi siekiant pripažinti pagalbą suderinama su bendrąja rinka, kiek tai susiję su laikotarpiu nuo 1980 m. iki 1993 m. spalio 31 dienos.

52

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad paprastai teisinio saugumo principas draudžia taikyti Bendrijos aktą prieš jo paskelbimo datą, išskyrus kai išskirtiniais atvejais to reikalauja siekiamas tikslas ir nepažeidžiami suinteresuotųjų asmenų teisėti lūkesčiai (1979 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo, 98/78, Rink. p. 69, 20 punktas).

53

Nors procedūrinės normos iš esmės nėra taikomos situacijoms, susiklosčiusioms iki joms įsigaliojant, vis dėlto tas pats principas nėra taikomas materialinėms normoms (1981 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Meridionale industria salumi, 212/80–217/80, Rink. p. 2735, 9 punktas).

54

Iš tikrųjų siekiant užtikrinti teisinio saugumo principo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo laikymąsi, Bendrijos teisės materialinės normos turi būti aiškinamos taip, kad jos taikomos iki jų įsigaliojimo susiklosčiusioms situacijoms tik tiek, kiek tai akivaizdžiai išplaukia iš jų formuluotės, tikslų ar bendros struktūros (žr. 2002 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimą Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją, C-74/00 P ir C-75/00 P, Rink. p. I-7869, 119 punktą, ir jame cituojamą teismo praktiką). Ši išvada taikytina neatsižvelgiant į minėtų taisyklių daromą teigiamą ar neigiamą įtaką suinteresuotajam asmeniui (šiuo klausimu žr. 1985 m. sausio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gesamthochschule Duisburg, 234/83, Rink. p. 327, 20 punktą, ir 2002 m. vasario 7 d. Sprendimo Kauer, C-28/00, Rink. p. I-1343, 20 punktą).

55

Tačiau, Bendrijos teisės aktai neatidėliojant taikomi būsimoms padėties, susiklosčiusios galiojant ankstesnei normai, pasekmėms (1986 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Licata prieš CES, 270/84, Rink. p. 2305, 31 punktas ir 2002 m. sausio 29 d. Sprendimo Pokrzeptowicz-Meyer, C-162/00, Rink. p. I-1049, 50 punktas).

56

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad ES sutartyje nėra pereinamųjų nuostatų, susijusių su EB 87 straipsnio 3 dalies d punkto taikymu. Be to, joks šios nuostatos elementas neleidžia daryti išvados, jog ja siekiama reglamentuoti buvusias situacijas, susiklosčiusias prieš įsigaliojant šiai nuostatai. Komisija ginčijamame sprendime irgi nenurodė, kad šioje byloje EB 87 straipsnio 3 dalies d punktas turėtų būti taikomas atgaline data atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą ir bendrą struktūrą arba, kad tai būtina siekiant užtikrinti Komisijos valstybių narių teikiamos pagalbos kontrolės sistemos funkcionavimą. Atsikirsdama ji šiuo klausimu taip pat nenurodė jokių argumentų.

57

Taigi reikia tik išnagrinėti, ar ginčijama pagalba tapo iš tiesų suderinama priėmus ginčijamą sprendimą.

58

Taigi kiekviena nauja pagalba, apie kurią nebuvo pranešta ir kuri jau suteikta, yra neišvengiamai nesuderinama su bendrąja rinka, jei ji gali iškreipti konkurenciją suteikdama pranašumą tam tikroms įmonėms ar tam tikriems gaminiams laikotarpiu, per kurį ji buvo teikiama, ir jei jai netaikoma jokia nuo EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatyto bendro valstybės pagalbos draudimo leidžianti nukrypti nuostata. Bet kuriuo atveju, kilus šioms pasekmėms, nagrinėjamos pagalbos suderinamumas ar nesuderinamumas su bendrąja rinka tampa akivaizdus. Taip yra ir šiuo atveju, nes ginčijamą pagalbą suteikė ir išmokėjo Prancūzijos Respublika, o ja pasinaudojo CELF, siekdama kompensuoti kasmet vykdant mažus užsakymus patiriamas pernelyg dideles išlaidas.

59

Taigi, priešingai nei teigia Komisija, atliekant tokios pagalbos, apie kurią nebuvo pranešta ir kuri jau suteikta – kaip ir šioje byloje – suderinamumo su bendrąja rinka analizę, reikia ne tik įvertinti, ar priimant atitinkamą sprendimą, atsižvelgiant į Bendrijos interesą, pagalba turi būti grąžinta. Iš tiesų Komisija turi patikrinti, ar per laikotarpį, per kurį buvo mokama nagrinėjama pagalba, ši galėjo iškreipti konkurenciją.

60

Iš tiesų Komisija turi plačią vertinimo diskreciją ir gali leisti teikti pagalbą pagal nuo EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatyto bendro draudimo leidžiančias nukrypti nuostatas. Iš tikrųjų valstybės pagalbos suderinamumo ar nesuderinamumo su bendrąja rinka vertinimas sukelia problemų, susijusių su faktų ir sudėtingų ekonominių aplinkybių, kurios gali greitai pasikeisti, vertinimu (1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-301/87, Rink. p. I-307, 15 punktas). Tačiau šia vertinimo diskrecija negali būti remiamasi neatsižvelgiant į tai, kad būtent šiuo laikotarpiu, kuriuo nagrinėjama pagalba buvo neteisėtai išmokėta, ji galėjo iškreipti konkurenciją pažeisdama galiojančių teisės aktų saugomą Bendrijos interesą.

61

Iš to aišku, kad Komisija, užuot taikiusi nagrinėjamu laikotarpiu galiojusias materialines taisykles, pritaikydama EB 87 straipsnio 3 dalies d punktą laikotarpiui iki 1993 m. lapkričio 1 d., padarė teisės klaidą.

62

Ši išvada darytina visų pirma dėl to, kad, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nuo EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatyto bendro principo, kad valstybės pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka, leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti aiškinamos siaurai (2001 m. birželio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Moccia Irme ir kt. prieš Komisiją, C-280/99 P–C-282/99 P, Rink. p. I-4717, 40 punktas ir 1997 m. rugsėjo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo UK Steel Association prieš Komisiją,T-150/95, Rink. p. II-1433, 114 punktas). Pagal šį siaurą aiškinimą taip pat reikalaujama apriboti leidžiančios nukrypti nuostatos taikymą valstybės pagalbai tik po to, kai ši nuostata įsigalioja, bent jau tuo atveju, jei nagrinėjama pagalba jau buvo išmokėta.

63

Reikia pažymėti, kad dėl pagalbos pagal EAPB sutartį, suteiktos iš anksto apie ją nepranešus, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog Komisijai priimant sprendimą dėl pagal ankstesnį teisės aktą suteiktos pagalbos suderinamumo, galiojančių teisės aktų taikymas lemia Bendrijos teisės aktų taikymą atgal (šio sprendimo 94 punkte minėto sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją 118 punktas). Teisingumo Teismas nusprendė, kad jokia Komisijai priimant sprendimą galiojusių teisės aktų nuostata nenurodo, jog jie gali būti taikomi atgal. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš jų bendros struktūros ir tikslų matyti, kad jie buvo priimti atsižvelgiant į konkretaus laikotarpio poreikius. Todėl tam tikru metu, atsižvelgiant į tada susiklosčiusią situaciją, priimtų taisyklių taikymas anksčiau suteiktai pagalbai neatitiktų tokio teisės akto struktūros ir juo siekiamų tikslų (minėto sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją 120 punktas).

64

Tačiau situacija šioje byloje nėra panaši į tą, kuria remiantis buvo priimtas minėtas sprendimas Ferriere Nord prieš Komisiją. Iš tiesų šis sprendimas buvo susijęs su pagalba, kuri nebuvo išmokėta prieš Komisijai priimant sprendimą dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka. Taigi ji negalėjo kelti grėsmės konkurencijai laikotarpiu iki sprendimo priėmimo. Tačiau, jei pagalba buvo išmokėta prieš Komisijai priimant sprendimą dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka, tai gali kelti grėsmę konkurencijai arba net ją iškreipti dar prieš priimant šį sprendimą.

65

Išvados, kad šioje byloje EB 87 straipsnio 3 dalies d punktas netaikytinas, nepaneigia joks Komisijos papildomai pateiktas argumentas.

66

Dėl argumento, kad nėra jokio viršesnio teisinio saugumo pagrindo, kuris šioje byloje pateisintų minėtos nuostatos taikymo srities apribojimą laiko požiūriu, pažymėtina, kad Bendrijos teisė turi užtikrinti teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principų – pagal juos Bendrijos teisė teisės subjektams turi būti aiški ir numatoma – laikymąsi (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Meridionale industria salumi 10 punktą). Bendrijos teisės aktai valstybės pagalbos srityje teisės subjektams nebūtų nei aiškūs, nei numatomi, jei pagalba, kuri negalėjo būti laikoma suderinama su bendrąja rinka laikotarpiu nuo 1980 iki 1993 m., nes šiuo laikotarpiu netaikyta nuo bendro valstybės pagalbos draudimo, nustatyto Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, leidžianti nukrypti nuostata, gali būti pripažįstama suderinama vėliau, kai tokia leidžianti nukrypti nuostata buvo priimta. Taigi šiuo požiūriu Komisijos argumentą reikia atmesti.

67

Dėl Komisijos argumento, kad taikant naują taisyklę tikrinant pagalbą, apie kurią nebuvo pranešta, neleidžiama gauti naudos iš neteisėto akto, konstatuotina, kad jei pagalba, apie kurią nebuvo pranešta, remiantis leidžiančia nukrypti nuostata, kuri negaliojo išmokant minėtą pagalbą, būtų pripažinta suderinama su bendrąja rinka, būtų suteiktas pranašumas pagalbą suteikusiai valstybei narei, lyginant su valstybėmis narėmis, kurios ketino panašią pagalbą teikti, bet to nepadarė, nes dar neįsigaliojo leidžianti nukrypti nuostata. Be to, suinteresuotai valstybei narei būtų suteiktas pranašumas, lyginant su kita valstybe nare, kuri, norėdama suteikti pagalbą tam pačiam laikotarpiui, apie ją pranešė prieš įsigaliojant nagrinėjamai leidžiančiai nukrypti nuostatai ir todėl gavo Komisijos sprendimą, konstatuojantį pagalbos nesuderinamumą su bendrąja rinka. Tai būtų paskatinimas valstybėms narėms nepranešti apie pagalbą, kurią jos laiko nesuderinama su bendrąja rinka, nesant leidžiančios nukrypti nuostatos, kuri būtų jai taikoma, tikintis, kad tokia leidžianti nukrypti nuostata bus priimta vėliau. Toks Komisijos argumentas negali būti priimtas.

68

Pagaliau reikia atmesti papildomą Komisijos argumentą, kad iki 1993 m. lapkričio 1 d. pervestai valstybės pagalbai bet kuriuo atveju taikoma EB 87 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta leidžianti nukrypti nuostata.

69

Nesant reikalo nagrinėti, ar EB 87 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta leidžianti nukrypti nuostata galėjo, prieš įsigaliojant ES sutarčiai, sudaryti pakankamą teisinį pagrindą, kad būtų galima valstybės pagalbą, skirtą skleisti kultūrą ir išsaugoti kultūrinį paveldą, laikyti suderinama su bendrąja rinka, pakanka konstatuoti, kad kadangi Komisija pasirinko šioje byloje labiausiai, jos manymu, tinkantį teisinį pagrindą, t. y. EB 87 straipsnio 3 dalies d punktą, būtent dėl šios vienintelės nuostatos reikia išnagrinėti ginčijamo sprendimo atitiktį Bendrijos teisei. Be to, kadangi pati Komisija nurodė ginčijamame sprendime (186 konstatuojamoji dalis), kad ji siekia patikrinti pagalbos eksporto komisionierių paslaugų rinkoje suderinamumą su Sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punktu, ji negali remtis skirtinga nuostata Pirmosios instancijos teisme.

70

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad, Komisija teigdama, kiek tai susiję su prieš įsigaliojant ES sutarčiai CELF išmokėtos pagalbos dalimi, kad ginčijama pagalba buvo suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies d punktą, padarė teisės klaidą. Taigi reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio paskutinį sakinį tiek, kiek jis susijęs su laikotarpiu iki 1993 m. lapkričio 1 dienos.

Dėl trečiojo pagrindo antrosios dalies, susijusios su akivaizdžia vertinimo klaida

Šalių argumentai

71

Ieškovė teigia, kad ginčijama pagalba yra visiškai nesusijusi su nedideliais užsakymais ir yra paprasčiausia neterminuotai CELF veiklai skiriama pagalba.

72

Ieškovės teigimu, nedideli užsakymai nebuvo apibrėžti kaip ginčijamos pagalbos dalykas. Toks apibrėžimas, nurodant, kad nedideli užsakymai – tai mažesni nei 500 FRF užsakymai, buvo nustatytas tik byloje T-49/93. Užuot pasirėmus ekonomine analize, „nedidelių užsakymų“ ribinė 500 FRF suma buvo nustatyta remiantis praktine padėtimi.

73

Kiek tai susiję su minėto apibrėžimo svarba, ieškovė teigia, kad 1994 m. buvo pasirinkti kaip atskaitos metai, siekiant pagrįsti, kad pelningumo riba buvo 500 FRF.

74

Bet kuriuo atveju ieškovė teigia, kad nepakanka pasiremti tik vienerių metų analitinės apskaitos tyrimu, net jei jo rezultatus patvirtintų dar kitų trejų metų rezultatai, kad daugiau nei dvidešimt metų teikiamą pagalbą būtų galima pripažinti suderinama su bendrąja rinka. Ji pažymi, kad Komisija nepagrindė, kodėl ji pasirinko tik vienerius metus iš tokio ilgo laikotarpio, ir nepaaiškino, kodėl 1994 m. naudotas metodas nebuvo taikomas kitiems metams. Kadangi nebuvo taikytas joks nuoseklus skaičiavimo metodas, ginčijama pagalba turi būti laikoma subsidija veiklai, skirta neatsižvelgiant į vykdant nedidelius užsakymus patirtas papildomas išlaidas.

75

Dėl 1994 m. ieškovė teigia, kad CELF analitinė apskaita buvo sukurta siekiant dirbtinai pavaizduoti, kad išmokėta pagalba buvo skirta tik nedideliems užsakymams vykdyti. Su nedideliais užsakymais susijusios išlaidos buvo padidintos taikant kelias apgaulingas apskaitos priemones, t. y. naudojant „nepagrįstus dauginimo koeficientus“, „neatsižvelgiant į konkrečią užsakymų vykdymo tvarką“ ir „taikant įvairius paskirstymo kriterijus“.

76

Pirma, ieškovė pažymi, kad CELF išlaidos, susijusios su nedidelių užsakymų vykdymu, buvo įvertintos taikant skirtingus dauginimo koeficientus, kintančius atsižvelgiant į užduotį, nes nedidelių užsakymų vykdymas reikalauja didesnių išlaidų nei kitų užsakymų. Ieškovės manymu, nėra jokio objektyvaus pateisinimo taikyti koeficientus ar nustatyti jų konkrečius dydžius. Todėl mažiausiai 9,12 % išlaidų, susijusių su kita CELF veikla, buvo dirbtinai priskirtos nedideliems užsakymams.

77

Antra, ieškovė mano, kad net jei dauginimo koeficiento taikymas būtų pagrįstas, jis neturėtų būti taikomas telekomunikacijos priemonėmis vykdomiems užsakymams. Užsakymų vykdymas telekomunikacijos priemonėmis labai sumažina užsakymų apdorojimo ir priėmimo išlaidas bei panaikina poreikį naudotis pašto paslaugomis – dauguma tiekėjų patys įvykdo telekomunikacijos priemonėmis pateiktus užsakymus.

78

Net jei 1994 m. daugiau kaip du trečdaliai CELF nedidelių užsakymų buvo įvykdyti telekomunikacijų priemonėmis, Komisija ginčijamame sprendime neatskyrė telekomunikacijos priemonėmis pateiktų užsakymų nuo užsakymų, pateiktų popierine forma. Taigi, kiek tai susiję su pašto išlaidomis, išlaidos nedideliems užsakymams buvo padidintos 40421 FRF (6162 14 EUR), išlaidos pasiuntiniams –143703 FRF (21907 38 EUR), o išlaidos komercinei veiklai – 235567 FRF (35911 96 EUR).

79

Be to, ieškovė pažymi, kad Prancūzijos valdžios institucijos sukeitė vietomis telekomunikacijos priemonėmis pateiktų užsakymų skaičių su popieriuje pateiktų užsakymų skaičiumi bei taip pateikė juos Komisijai. Kitaip nei Komisija, kuri manė, kad šio sukeitimo poveikis buvo nedidelis, ieškovė mano, kad pasekmės buvo didžiulės.

80

Trečia, ieškovė kritikuoja ginčijamame sprendime nurodytų „paskirstymo kriterijų“ pasirinkimą, t. y. kriterijų, kuriais remiantis išlaidos priskiriamos prie patirtų vykdant nedidelius užsakymus ir patirtų vykdant kitą veiklą. Apskaitos ir nedidelių užsakymų vykdymo išlaidos buvo apskaičiuotos remiantis išrašytomis sąskaitomis faktūromis (47 %), o ne patiektomis knygomis (5 %). Tačiau kitos administracinio personalo išlaidos, susijusios su nedideliais užsakymais, buvo apskaičiuotos atsižvelgiant į patiektų knygų skaičių. Tačiau apskaitos tarnyba neapsiriboja vien tik sąskaitų išrašymu.

81

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ieškovė padarė išvadą, kad su nedideliais užsakymais susijusios išlaidos yra žymiai mažesnės nei tos, kurias nurodė CELF. Iš viso atskaitiniais 1994 metais bendrosios nedidelių užsakymų išlaidos buvo padidintos mažiausiai 1384222 FRF (21102328 EUR).

82

Pagaliau ieškovė teigia, kad bet koks argumentas, susijęs su tariamu CELF bendrojo intereso tikslu, negali būti priimtas. Viena vertus, pagalbos kvalifikavimas nėra šio ieškinio dalykas. Kita vertus, nei EB 86 straipsnio 2 dalis, nei Altmark sprendimas (2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C-280/00, Rink. p. I-7747), kuriame minima „bendro intereso tikslo“ sąvoka, negali būti taikomi šioje byloje.

83

Komisija pažymi, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas sudėtingais ekonominiais vertinimais. Šiomis sąlygomis teismo kontrolė turėtų apsiriboti tik procedūrą ir motyvavimą reglamentuojančių nuostatų laikymosi, aplinkybių, kuriomis remiantis buvo priimti sprendimai, tikslumo, akivaizdžios šių aplinkybių vertinimo klaidos nebuvimo, taip pat piktnaudžiavimo įgaliojimais buvimo patikrinimu. Ginčijamas sprendimas nėra matematinio skaičiavimo pasekmė, bet apima bendrą tyrimą, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar išmokėta pagalba nebuvo neproporcinga ir ar ji neiškreipė konkurencijos.

84

Kalbant apie tariamas akivaizdžias vertinimo klaidas, Komisija remiasi savo plačia diskrecija įvertinti pagalbos suderinamumą su EB 87 straipsnio 3 dalimi. Ji mano, kad Pirmosios instancijos teismas 2003 m. kovo 6 d. Sprendime Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen prieš Komisiją (T-228/99 ir T-233/99, Rink. p. II-435) padarė išvadą, kiek tai susiję su Komisijos atliktu sunkumus patiriančios įmonės restruktūrizacijos plano vertinimu, kad „tik esant ypač akivaizdžiai ir didelei Komisijos klaidai vertinant tokį planą, Pirmosios instancijos teismas galėtų panaikinti leidimą teikti valstybės pagalbą, skirtą finansuoti tokį restruktūrizavimą“. Bendrijos teismas neturi pakeisti Komisijos vertinimo, ypač ekonominio, savuoju.

85

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, Komisija mano, kad ieškovei nustatyta įrodinėjimo našta yra ypač didelė. Pastaroji, pateikdama įrodymus, galinčius paneigti ginčijamame sprendime esančius vertinimus, turėtų ginčyti ginčijamo sprendimo teisėtumo prezumpciją.

86

Šiuo klausimu Komisija nurodo, viena vertus, kad ieškovė nepaneigė ginčijamos pagalbos kultūrinio tikslo ir kad, kita vertus, ginčijama pagalba neviršijo nagrinėjamos veiklos išlaidų, net jei Prancūzijos valdžios institucijų pateikta medžiaga nėra be trūkumų ir ne itin tiksliai nurodo, kur buvo panaudotos išmokėtos sumos.

87

Iš tiesų Komisija mano, kad jei Prancūzijos valdžios institucijos būtų iš anksto pateikusios visą bylos medžiagą, garantuodamos, jog išmokėtos sumos skirtos tik CELF teikiamų viešųjų paslaugų papildomoms išlaidoms kompensuoti, ji, remdamasi minėtu Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg sprendimu, galėjo padaryti išvadą, kad valstybės pagalba nebuvo suteikta.

88

Komisija teigia, kad ieškovės pateikti duomenys, siekiant užginčyti pakankamą ryšį tarp išmokėtos pagalbos ir nedidelių užsakymų, yra labai bendri. Šiais duomenimis siekiama paneigti tai, kas akivaizdu – nedidelių užsakymų vykdymas atsieina daugiau nei didelių užsakymų vykdymas. Šiuo klausimu Komisija remiasi dokumentu „CELF – CELF  pelningumas“, kuriame išsamiai nurodomos papildomų išlaidų, susijusių su nedidelių užsakymų, sudarančių beveik pusę CELF užsakymų, vykdymu, priežastys.

89

Pirma, kiek tai susiję su tariamai apgaulingomis apskaitos priemonėmis, Komisija teigia, kad dauginimo koeficientų naudojimas yra pateisinamas, nes, Prancūzijos valdžios institucijų manymu, knygos apdorojimo išlaidos yra vidutiniškai maždaug 50 % didesnės nedidelių užsakymų nei kitų užsakymų atveju. Dauginimo koeficientų naudojimas buvo išsamiai išaiškintas 1998 m. kovo 5 d. Prancūzijos vyriausybės rašte.

90

Antra, dėl atsižvelgimo į telekomunikacijos priemonėmis vykdomus užsakymus Komisija primena, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas Prancūzijos valdžios institucijų 1998 m. pateikta informacija, kuri buvo patikslinta 2003 metais. Patikslintos nedidelio vienos knygos užsakymo išlaidos yra 27,20 EUR, o ne daugiau kaip 27,44 EUR. Palyginimo tikslais įprastos vienos knygos užsakymo išlaidos yra 18,44 EUR.

91

Komisija teigia, kad kiekvienas nedidelis užsakymas, nesvarbu, pateiktas telekomunikacijos priemonėmis ar ne, atneša papildomas išlaidas. Pavyzdžiui, sandėliuojant knygas nedidelis užsakymas užima tokią pačią erdvę kaip ir didesnis užsakymas – to ieškovė neginčijo.

92

Be to, vidutinis telekomunikacijos priemonėmis patiektų knygų užsakymų skaičius yra beveik du kartus mažesnis nedidelių užsakymų atveju, o tai atitinkamai padidina išlaidas.

93

Trečia, kiek tai susiję su paskirstymo kriterijais, Komisija mano, kad sąskaitų faktūrų skaičius yra tinkamesnis kriterijus nei knygų skaičius apskaičiuojant nedidelių užsakymų apskaitos išlaidas. Tačiau knygų skaičius yra svarbesnis vertinant kitų tarnybų išlaidas. Be to, Komisija pažymi, kad, kalbant apie apgaulingas CELF apskaitos priemones, ieškovės argumentai iš esmės remiasi – beveik du trečdaliai išlaidų buvo dėl to pakoreguotos – šia nepagrįsta paskirstymo kriterijų kritika.

94

Prancūzijos Respublika teigia, jog CELF gavo ginčijamą pagalbą dėl to, kad vykdė bendrojo intereso tikslą – vykdyti nepelningus užsienio knygynų užsakymus.

95

Prancūzijos Respublika mano, kad tariamos ieškovės nurodytos klaidos nepaneigia Komisijos ginčijamame sprendime nustatytų faktinių aplinkybių tikslumo. Būtų neprotinga teigti, kad nedidelių užsakymų vykdymo išlaidos nėra daug didesnės nei kitų užsakymų. Galiausiai Prancūzijos Respublika pažymi, kad nėra būtino ryšio tarp nedidelių užsakymų ir mažų leidėjų.

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

96

Pažymėtina, kad taikydama EB 87 straipsnio 3 dalį Komisija turi plačius vertinimo įgaliojimus, apimančius sudėtingus ekonominius ir socialinius vertinimus, kurie turi būti atliekami atsižvelgiant į Bendrijos kontekstą. Šiems vertinimo įgaliojimams taikoma teisminė kontrolė skirta tik įvertinti, ar laikomasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, patikrinti nurodytų faktinių aplinkybių tikslumą bei nustatyti, ar yra teisės klaida, akivaizdi faktinių aplinkybių vertinimo klaida bei piktnaudžiavimas įgaliojimais (2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C-372/97, Rink. p. I-3679, 83 punktas). Konkrečiai kalbant, Bendrijos teismas neturi pakeisti sprendimą priėmusios institucijos ekonominio vertinimo savuoju (1997 m. sausio 14 d. Teisingumo Teismo Ispanija prieš Komisiją, C-169/95, Rink. p. I-135, 34 punktas).

97

Sprendimo panaikinimą pateisinanti akivaizdi Komisijos klaida, vertinant faktines aplinkybes, galėtų būti konstatuojama tik tuomet, jei ieškovės pateiktų įrodymų pakaktų tam, kad sprendime esantis faktinių aplinkybių vertinimas pasirodytų neįtikinantis (1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T-380/94, Rink. p. II-2169, 59 punktas ir 2004 m. liepos 1 d. Sprendimo Salzgitter prieš Komisiją, T-308/00, Rink. p. II-1933, 138 punktas).

98

Taigi, įgyvendindama savo vertinimo diskreciją, Komisija, laikydamasi proporcingumo principo, turi derinti laisvosios konkurencijos tikslus su leidžiančios nukrypti nuostatos tikslais (pagal analogiją žr. minėto sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją 54 punktą). Valstybėms narėms negali būti leista įvykdyti mokėjimus, skirtus pagerinti įmonės – pagalbos gavėjos – padėtį, jei tai nebūtina siekiant EB 87 straipsnyje nustatytų tikslų (šiuo klausimu žr. 1980 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Philip Morris prieš Komisiją, 730/79, Rink. p. 2671, 17 punktą).

99

Konkrečiai kalbant, pagalbai veiklai, t. y. pagalbai, kuri teikiama siekiant atleisti įmonę nuo išlaidų, kurias ji paprastai patirtų įprastai valdydama įmonę ar vykdydama savo įprastinę veiklą, iš principo netaikoma EB 87 straipsnio 3 dalis. Iš principo ši pagalba sektoriuose, kuriuose ji teikiama, iškreipia konkurencijos sąlygas, tačiau dėl savo pobūdžio negali pasiekti minėtose leidžiančiose nukrypti nuostatose nustatytų tikslų (šiuo klausimu žr. minėto 1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo Prancūzija prieš Komisiją 50 punktą; 1990 m. lapkričio 6 d.Italija prieš Komisiją, C-86/89, Rink. p. I-3891, 18 punktą ir 1997 m. gegužės 15 d.Siemens prieš Komisiją, C-278/95 P, Rink. p. I-2507, 37 punktą; 1995 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo Siemens prieš Komisiją, T-459/93, Rink. p. II-1675, 48 punktą).

100

Būtent atsižvelgiant į šiuos principus reikia išnagrinėti, ar ieškovė gali įrodyti, kad ginčijamame sprendime, kiek tai susiję su ginčijamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka tyrimu, buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

101

Šioje byloje ginčijama pagalba buvo siekiama skatinti prancūzų kalbos ir literatūros sklaidą visame pasaulyje taikant papildomų išlaidų, susidariusių vykdant nedidelius užsakymus, kompensavimo tvarką (ginčijamo sprendimo 44 ir 45 konstatuojamosios dalys).

102

Taigi Komisija, įvertinusi prancūzų kultūros skatinimo ir laisvosios konkurencijos apsaugos tikslus, pripažino ginčijamą pagalbą suderinama su bendrąja rinka. Šiuo atžvilgiu ji visų pirma atsižvelgė į tai, kad Prancūzijos suteikta pagalba neviršijo nedidelių užsakymų vykdymo išlaidų.

103

Svarbu išnagrinėti, ar, kaip tai teigia ieškovė, Komisija nepervertino minėtų išlaidų ir dėl to išmokėtos pagalbos suma akivaizdžiai neviršijo dėl nedidelių užsakymų vykdymo patirtų išlaidų bei neviršijo to, kas būtina kultūriniam tikslui pasiekti, kaip nustatyta EB 87 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintoje ir Komisijos ginčijamame sprendime nurodytoje leidžiančioje nukrypti nuostatoje.

104

Šiuo klausimu ieškovė iš esmės nurodo du pagrindinius argumentus. Viena vertus, ji mano, kad Komisija, apskaičiuodama su nedideliais užsakymais tiesiogiai susijusias išlaidas per visą ginčijamos pagalbos mokėjimo laikotarpį ekstrapoliuodama 1994 m. duomenis, padarė klaidą. Kita vertus, ieškovė teigia, kad 1994 m. išlaidų skaičiavimas bet kuriuo atveju yra klaidingas.

105

Jei antrasis ieškovės argumentas būtų pagrįstas, nebūtų pagrindo nagrinėti pirmojo argumento. Iš tiesų, ar Komisijos padarytos išvados, pagrįstos 1994 m. duomenų ekstrapoliacija, yra tikslios, priklauso nuo to, ar išvados, susijusios su šiais metais, yra tikslios. Taigi, kiek tai susiję su 1994 m. CELF gauta pagalba, reikia išnagrinėti, ar ginčijamame sprendime buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

106

Šiuo klausimu ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija savavališkai pervertino su nedidelių užsakymų vykdymu tiesiogiai susijusias išlaidas remdamasi trimis priemonėmis: taikydama nepagrįstus dauginimo koeficientus, neatsižvelgdama į konkrečią užsakymų vykdymo tvarką ir taikydama neteisingus paskirstymo kriterijus. Todėl ieškovė mano, kad didelė su kita CELF veikla susijusi išlaidų dalis buvo priskirta nedidelių užsakymų vykdymui. Ieškovė iš to daro išvadą, kad ginčijama pagalba iš tikrųjų padėjo finansuoti visą CELF veiklą.

107

Reikia pažymėti, kad Komisija, atsižvelgdama į Prancūzijos Respublikos pateiktus paaiškinimus pagal ginčijamos pagalbos tyrimo procedūrą, apskaičiavo tiesiogiai su nedidelių užsakymų vykdymu susijusias išlaidas. Komisija, remdamasi Prancūzijos pateikta informacija, ginčijamo sprendimo 206 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad 1994 m. išlaidos, susidariusios dėl nedidelių užsakymų vykdymo, prilygo 4446706 FRF (67789596 EUR), o su šia veikla susijusių užsakymų apyvarta buvo lygi 2419006 FRF (36877509 EUR). Tais pačiais metais skirtą pagalbą sudarė2000000 FRF. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad bendra 1994 m. CELF išmokėtos ginčijamos pagalbos suma buvo 2000000 FRF (30489803 EUR), Komisija padarė išvadą, kad minėtais metais nedidelių užsakymų vykdymo veiklos deficitas sudarė 27700 FRF sumą ir todėl gauta pagalba negalėjo viršyti išlaidų, susidariusių dėl nedidelių užsakymų vykdymo (ginčijamo sprendimo 206 ir 207 konstatuojamosios dalys).

108

Komisija ginčijamo sprendimo IV priede pateikė daugiau paaiškinimų dėl metodo, kuriuo remdamasi ji apskaičiavo tiesiogines nedidelių užsakymų vykdymo išlaidas. Pirma, šį priedą sudaro lentelė, kurioje nurodytos įvairios išlaidų kategorijos, susijusios su CELF eksporto komisionieriaus veikla, kaip antai knygų pirkimo išlaidos, personalo išlaidos, bendrosios išlaidos ir t. t. bei išlaidos, kurias kiekvienoje kategorijoje, Komisijos manymu, CELF patiria vykdydama nedidelius užsakymus. Antra, nagrinėjamame priede pateikiamos pastabos ir paaiškinimai dėl metodo, kuriuo remiantis tam tikros išlaidos priskiriamos nedidelių užsakymų vykdymui, o ne kitai CELF veiklai.

109

Iš nagrinėjamo priedo matyti, kad Komisija neatsižvelgė į faktines nedidelių užsakymų vykdymo išlaidas. Tačiau Komisija apskaičiavo šias išlaidas atsižvelgdama į CELF bendrąsias išlaidas, susijusias su kiekviena kategorija. Siekdama tai padaryti, Komisija, vadovaudamasi iš anksto nustatytu paskirstymo kriterijumi – šis kriterijus, kaip tai pažymėjo ieškovė, nebūtinai buvo vienodas kiekvienai kategorijai, – dalį bendrųjų išlaidų priskyrė nedidelių užsakymų vykdymui. Šitaip, pavyzdžiui, siekdama apskaičiuoti nedidelių užsakymų knygų pirkimo išlaidas, Komisija padalijo CELF bendrąsias išlaidas iš šių užsakymų skaičiaus. Po to ji padaugino šį skaičių, kuris atitiko vidutines išlaidas už knygą, iš nedidelių užsakymų knygų skaičiaus.

110

Pažymėtina, kad Komisija, apskaičiuodama CELF nedidelių užsakymų apyvartą, vadovavosi skirtinga procedūra. Šiuo atveju ji ne paprasčiausiai apskaičiavo vienai knygai tenkančią apyvartą ir ją padaugino iš knygų, susijusių su aptariama veikla, skaičiaus, bet atsižvelgė į realią apyvartą.

111

Jei Komisija būtų apskaičiavusi nedidelių užsakymų apyvartą vadovaudamasi metodu, kurį ji naudojo apskaičiuodama knygų įsigijimo nedideliems užsakymams išlaidas, tuomet apyvarta būtų buvusi daug didesnė nei ta, kuri buvo apskaičiuota ginčijamame sprendime – tai būtų turėję įtakos vertinant, ar ginčijama pagalba viršijo tai, kas būtina kultūriniam tikslui, kaip tai nustatyta EB 87 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintoje ir Komisijos ginčijamame sprendime nurodytoje leidžiančioje nukrypti nuostatoje, pasiekti. Iš tiesų iš šio sprendimo, visų pirma 3a, 3b, 3c ir 4 lentelių, matyti, kad vidutinė reali knygos, parduodamos pagal nedidelį užsakymą, kaina yra daug mažesnė nei vidutinė reali CELF parduodamos knygos kaina.

112

Tačiau Pirmosios instancijos teismas mano, kad reikia toliau tirti ginčijamą sprendimą, neatsižvelgiant į pirmiau padarytą išvadą.

113

Iš ginčijamo sprendimo IV priedo taip pat matyti, kad tam tikroms kategorijoms priklausančias išlaidas, apskaičiuotas 110 punkte apibūdintu metodu, Komisija padaugino iš nustatyto koeficiento ir taip nustatė galutines nedidelių užsakymų išlaidas. Išlaidos, priskirtos kategorijoms „Knygų gavimas (tiesioginiai darbai)“ ir „Prekybos departamentas (tiesioginiai darbai)“, buvo apskaičiuotos atsižvelgiant į vidutines išlaidas knygai pagal kiekvieną iš šių kategorijų. Šios vidutinės išlaidos knygai buvo padaugintos iš pagal nedidelius užsakymus užsakytų knygų skaičiaus. Po to šis skaičius buvo padaugintas iš trijų, apskaičiuojant galutines nedidelių užsakymų išlaidas pagal kiekvieną kategoriją.

114

Komisijos manymu, trigubo dauginimo koeficiento taikymas yra pateisinamas papildomais sunkumais, kylančiais vykdant nedidelius užsakymus, lyginant su kita CELF veikla.

115

Iš tikrųjų Komisija manė, kad nedidelių užsakymų išlaidos turi būti padidinamos, nes, nesvarbu, kokia užsakymo suma, jį vykdantis ūkio subjektas turi kiekvieno užsakymo atžvilgiu būtinai pakartoti tam tikrą operacijų skaičių. Komisija mano, kad dauginimo koeficientai sudaro sąlygas atsižvelgti į su nedideliais užsakymais susijusias papildomas išlaidas.

116

Konkrečiai kalbant, kiek tai susiję su kategorija „Knygų gavimas (tiesioginiai darbai)“, Komisija ginčijamo sprendimo IV priede pateisino trigubo dauginimo koeficiento taikymą tuo, kad knygų gavimas iš stambių knygų leidėjų ar platintojų yra automatizuotas brūkšninio EAN kodo pagalba – šis kodas leidžia identifikuoti knygą nuskaitant optiniu būdu. Ji pažymėjo, kad dažnai mažų leidėjų išleistos knygos, kitaip nei didelių, yra be identifikacinių brūkšninių kodų ir dėl to identifikuojamos rankiniu būdu. Be to, ji teigia, kad stambūs leidėjai tiekia Paryžiuje gyvenantiems klientams už profesinės asociacijos nustatytą transporto išlaidų mokestį – 0,75 FRF/kg (0,11 EUR/kg), o kurjeriams už iš mažų platintojų siunčiamą paketą reikia sumokėti 6,5 FRF/kg (0,99 EUR/kg). Tačiau šie faktai svarbūs tik pirkimo ir kurjerių išlaidų kategorijoms, kurioms, kaip matysime toliau (128 punktas), bent jau iš dalies netaikomas dauginimo koeficientas – tai aišku iš 2003 m. kovo 11 d. Prancūzijos institucijų Komisijai siųsto rašto.

117

Kiek tai susiję su išlaidų kategorija „Prekybos departamentas (tiesioginiai darbai)“, Komisija ginčijamo sprendimo IV priede trigubą dauginimo koeficientą pagrindė tuo, kad nedidelių užsakymų prekybos administravimas yra sudėtingesnis. Komisija šį faktą paaiškino tuo, kad, pavyzdžiui, jei kyla sunkumų koduojant užsakymus, reikia atlikti papildomus darbus. Taip pat Komisija nurodė, kad gavus užsakymą reikia atlikti tyrimą, būtent patikrinti ISBN, leidėjų katalogus, įvairias duomenų bazes, patikrinti, ar knyga yra, bei sutikrinti užsakymą ir leidėją. Šiuo klausimu ji paaiškino, kad, kilus problemų dėl užsakymo lapo kokybės, atsiranda papildomų išlaidų. Ji pridūrė, kad šie sunkumai atsiranda dažniau nedidelių užsakymų atvejais, nes stambūs knygynai, kurių prekybos su CELF apyvarta didelė, paprastai naudoja veiksmingas priemones, sudarančias sąlygas racionalizuoti jų valdymą ir visų pirma perduoti užsakymus naudojant aiškius identifikavimo kodus. Priešingai, Komisijos manymu, maži knygynai ne visuomet naudoja šiuolaikines tarptautinės prekybos priemones ir jų užsakymai kartais kelia identifikavimo problemų, būna neišsamūs, dėl to patiriama papildomų užsakymų vykdymo išlaidų.

118

Kiek tai susiję su bendrosiomis išlaidomis, apimančiomis visų pirma telefono, telekso, inkasavimo ir kt. išlaidas, iš ginčijamo sprendimo IV priedo negalima nustatyti, ar nedideliems užsakymams priskirtos išlaidos buvo apskaičiuotos remiantis vidutine parduotos knygos kaina, kaip yra personalo išlaidų atveju, ar nedidelių užsakymų apyvarta, kaip yra tam tikrų netiesioginių fiksuotų išlaidų atveju, ar vidutinėmis išrašytų sąskaitų faktūrų išlaidomis, kaip yra bendrųjų išlaidų, apimančių ir administravimo išlaidas, atveju. Tačiau iš šio priedo aiškiai matyti, kad šie apskaičiavimai, neatsižvelgiant į tai, kaip jie buvo atlikti, buvo padauginti iš koeficiento 2,5.

119

Komisija pirma nurodytą dauginimo koeficientą ginčijamo sprendimo IV priede pagrindė tuo, kad telefono išlaidos skyrėsi atsižvelgiant į įvairius veiksnius, visų pirma „atsakymus klientams“ ir „leidėjų paiešką“. Ji pridūrė, kad šios išlaidos buvo susijusios su daugeliu ūkinių operacijų, tarp jų knygyno tinkamo užsakymo priėmimu, užsakymo kodavimu, užsakymo įregistravimu ir apskaita, kuria siekiama įregistruoti visą informaciją, susijusią su minėtomis operacijomis.

120

Todėl reikia patikrinti, ar, kaip teigia ieškovė, net darant prielaidą, kad nedideliems užsakymams ir likusiai CELF veiklai tenkančių skirtingų kategorijų išlaidų paskirstymo kriterijai yra teisingi, pirmiau minėti koeficientai buvo pasirinkti savavališkai ir ar bet kuriuo atveju Komisija neturėjo taikyti šių dauginimo koeficientų telekomunikacijos priemonėmis perduotiems užsakymams.

121

Pagal Komisijos ir ieškovės pastabas raštu ir paaiškinimus žodžiu posėdyje, telekomunikacijos priemonėmis vykdomas užsakymas yra toks užsakymas, kuris gaunamas elektronine ryšio priemone, – tai palengvina vėlesnį jo įvykdymą, lyginant su popierine forma pateiktais užsakymais – pastaruosius užsakymus darbuotojas turi pakartotinai įvesti į šiuo metu kompiuterizuotą administravimo sistemą.

122

Užsakymų perdavimo telekomunikacijų priemonėmis svarba buvo pažymėta tiriant ginčijamą pagalbą. 1998 m. kovo 5 d. Prancūzijos Respublikos rašto Komisijai priede „Subsidijos proporcingumo pagrindimas“ Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad nenaudojant telekomunikacijų priemonių būtų neginčijamai patiriamos papildomos užsakymo įvykdymo išlaidos. Tačiau Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad viena iš priežasčių, kodėl, lyginant su kitais užsakymais, nedidelių užsakymų vykdymas sukelia papildomų išlaidų, yra ta, kad jie dažnai skirti mažiems leidėjams, su kuriais nėra galimybės bendrauti naudojant automatizuotas procedūras telekomunikacijų priemonių pagalba. Pagaliau Prancūzijos valdžios institucijos nurodė, kad perdavimas telekomunikacijų priemonėmis leidžia identifikuoti kiekvieną knygą optiniu būdu.

123

Be to, kaip tai jau buvo nurodyta (žr. 114–119 punktus) ginčijamo sprendimo IV priede, o konkrečiai pastabų ir paaiškinimų 2, 4 ir 9 punktuose, Komisija ne kartą dauginimo koeficientų taikymą pateisino tuo, kad dažnai nedidelius užsakymus reikia vykdyti rankiniu būdu, nes knygų gavimas nėra automatizuotas, arba reikia atlikti išankstinį patikrinimą, nes nėra kodų. Be to, siekdama pateisinti dauginimo koeficiento naudojimą bendrosioms išlaidoms – telefonas, teleksas ir inkasavimo išlaidos, – Komisija nurodė, kad papildomų išlaidų patiriama koduojant knygas.

124

Taigi akivaizdžiai nenuoseklu teigti, kad dėl telekomunikacijų priemonių nenaudojimo patiriama papildomų išlaidų, ir kartu telekomunikacijų priemonėmis įvykdytiems užsakymams taikyti tokį pat dauginimo koeficientą kaip ir jų nenaudojant įvykdytiems užsakymams.

125

Iš tikrųjų taikyti dauginimo koeficientą nedideliems užsakymams priskiriamoms išlaidoms dėl to, jog jie neperduodami telekomunikacijų priemonėmis, galima būtų tik tuomet, jei pateikiant mažus užsakymus perdavimas telekomunikacijų priemonėmis būtų aiškiai mažiau paplitęs nei pateikiant kitus užsakymus. Tokia prielaida išplaukia iš 1998 m. kovo 5 d. Prancūzijos vyriausybės rašto priedo „Subsidijos proporcingumo pagrindimas“. Iš tikrųjų Prancūzijos valdžios institucijos informavo Komisiją, kad tik trečdalis nedidelių užsakymų buvo pateikti telekomunikacijų priemonėmis, o kiti CELF telekomunikacijų priemonėmis perduodami užsakymai sudarė 58 %. Šie skaičiai pagrindė Komisijos nedidelių užsakymų išlaidų analizę.

126

Tačiau, kaip Komisija teigė ginčijamame sprendime (212 konstatuojamoji dalis), 1998 m. kovo 5 d. rašte Prancūzijos valdžios institucijos sukeitė vietomis duomenis apie užsakymus, pateiktus telekomunikacijos priemonėmis, ir užsakymus, pateiktus popierine forma. Iš tiesų du trečdaliai nedidelių užsakymų buvo perduoti telekomunikacijos priemonėmis, o vienas trečdalis – ne telekomunikacijos priemonėmis. Konstatuotina, kad 1994 m. nedidelių užsakymų pateikimas telekomunikacijos priemonėmis buvo aiškiai labiau paplitęs nei kitų rūšių CELF veikloje – tai Prancūzijos valdžios institucijos konstatavo ir apie tai pranešė Komisijai 2003 m. kovo 11 d. raštu.

127

Nepaisant to, Komisija ginčijamame sprendime (212 konstatuojamojoje dalyje) nustatė, kad Prancūzijos valdžios institucijų klaida, pakartota jos pačios skaičiavimuose, nepaneigė ginčijamos pagalbos proporcingumo, nes telekomunikacijos priemonėmis pateiktų užsakymų ir popieriuje pateiktų užsakymų duomenų sukeitimo finansinė pasekmė tesudarė 0,24 EUR knygai. Ši išvada pakartojama Prancūzijos valdžios institucijų paaiškinimuose, pateiktuose 2003 m. kovo 11 d. rašto Komisijai priede. Pagal šiuos paaiškinimus, šis sukeitimas, dėl kurio nedideliems užsakymams priskirtoms išlaidoms nepagrįstai buvo taikomas dauginimo koeficientas, turėjo įtakos tik vienai išlaidų kategorijai, t. y. kurjerių išlaidoms.

128

Kaip tai nurodė ieškovė per teismo posėdį, Komisijos pozicija, viena vertus, sutikti su Prancūzijos valdžios institucijų 1998 m. kovo 5 d. rašte nurodytais skaičiavimais, kurie iš esmės buvo grindžiami prielaida, kad dėl mažos telekomunikacijų priemonėmis vykdomų nedidelių užsakymų dalies jų išlaidos buvo daug didesnės, ir, kita vertus, sutikti su 2003 m. kovo 11 d. rašte Prancūzijos valdžios institucijų nuomone, kad tai, jog du trečdaliai, o ne trečdalis nedidelių užsakymų buvo įvykdyti telekomunikacijos priemonėmis, turėjo tik nedidelį poveikį ginčijamos pagalbos proporcingumui, yra akivaizdžiai nenuosekli.

129

Komisijos pozicija taip pat yra akivaizdžiai klaidinga. Iš tiesų, kaip tai aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo IV priedo, tiek tariamai maža telekomunikacijos priemonėmis vykdomų nedidelių užsakymų dalis, tiek sunkumai juos vykdant, kurie iš principo visiškai pašalinami telekomunikacijų priemonėmis, buvo naudojami kaip pasiteisinimai taikant įvairius dauginimo koeficientus. Argumentas, kad nedidelių užsakymų dalies, perduotos telekomunikacijų priemonėmis, sukeitimas turėjo įtakos tik kurjerių išlaidomis, nėra pagrįstas faktais.

130

Darytina išvada, kad Komisija, atlikusi pirminį nedidelių užsakymų išlaidų vertinimą ir taikiusi dauginimo koeficientus, grindžiamus papildomais techniniais sunkumais juos vykdant, kurių galėtų nebūti užsakymus perduodant telekomunikacijų priemonėmis, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Būtent taip buvo knygų gavimo išlaidų, tiesioginių prekybos departamento darbo išlaidų, telefono, telekso ir inkasavimo išlaidų atvejais. Atsižvelgiant į Komisijos atsakymus į Pirmosios instancijos teismo klausimus, taip buvo ir kurjerių išlaidų atveju.

131

Siekdamas patikrinti, kokią įtaką ši klaida turėjo Komisijos ginčijamame sprendime pateiktam įvertinimui, kad ginčijama pagalba nėra pernelyg didelė, Pirmosios instancijos teismas paprašė jos pateikti nedidelių užsakymų išlaidų skaičiavimus be dauginimo koeficientų.

132

Komisija į šį klausimą atsakė nenurodydama konkretaus skaičiaus. Tačiau iš šio atsakymo akivaizdžiai matyti, kad net neatsižvelgiant į kitas išlaidų kategorijas, kurioms buvo taikomas trigubas dauginimo koeficientas, be minėtų dauginimo koeficientų nedidelių užsakymų išlaidos sumažėtų daugiau kaip 635000 FRF (9680513 EUR).

133

Taigi jei nebūtų taikomi dauginimo koeficientai, tai Komisija, remdamasi ginčijamo sprendimo IV priede nurodytais skaičiais, nebūtų galėjusi nustatyti, kad CELF gauta pagalba negalėjo viršyti bendrų nedidelių užsakymų vykdymo išlaidų. Iš tiesų, netaikant dauginimo koeficientų, pelnas iš šios veiklos būtų 600000 FRF.

134

Bet kuriuo atveju konstatuotina, kad net jei Komisija galėjo taikyti dauginimo koeficientą 130 punkte išvardytoms kategorijoms, ji, taikydama minėtus dauginimo koeficientus taip pat ir telekomunikacijos priemonėmis vykdomiems užsakymams, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes šių užsakymų atžvilgiu akivaizdžiai nebuvo patiriami sunkumai, kurie buvo nurodyti kaip pagrindinė priežastis taikyti dauginimo koeficientus.

135

Taigi visų pirma konstatuotina, kad bet kuriuo atveju, pritaikius dauginimo koeficientus, dviem trečdaliais padidėjusios išlaidos yra apskaičiuotos taikant akivaizdžiai klaidingą vertinimą.

136

Be to, ieškovė pagrįstai teigia, kad Komisija pervertino nedidelių užsakymų išlaidas, kurias realiai patyrė CELF ir kurias ginčijama pagalba turėjo tiksliai ir proporcingai kompensuoti.

137

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, trečiojo pagrindo antroji dalis dėl akivaizdžios vertinimo klaidos, nagrinėjant ginčijamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, turi būti priimta.

138

Taigi, nesant reikalo nagrinėti kitų ieškovės argumentų ir pagrindų, reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio paskutinį sakinį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

139

Pagal Pirmosios instancijos teismo Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti ieškovės išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.

140

Prancūzijos Respublika padengia savo patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalį.

 

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

 

1.

Panaikinti 2004 m. balandžio 20 d. Komisijos sprendimo dėl Prancūzijos pagalbos, suteiktos Prancūziškų knygų eksporto kooperatyvui (CELF), 1 straipsnio paskutinio sakinį.

 

2.

Komisija padengia savo ir Société internationale de diffusion et d’édition SA (SIDE) bylinėjimosi išlaidas.

 

3.

Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

 

Jaeger

Tiili

Tchipev

Paskelbta 2008 m. balandžio 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

E. Coulon

Pirmininkas

M. Jaeger

( *1 ) Proceso kalba: prancūzų.

Top

Full & Egal Universal Law Academy