PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2008 m. gruodžio 2 d.
Byla T‑471/04
Georgios Karatzoglou
prieš
Europos rekonstrukcijos agentūrą (ERA)
„Viešoji tarnyba – Laikinasis tarnautojas – Grąžinimas Pirmosios instancijos teismui po panaikinimo – Sutarties nutraukimas – Pareiga motyvuoti – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Gero administravimo principas“
Dalykas: Ieškinys, kuriuo prašoma panaikinti 2004 m. vasario 26 d. ERA sprendimą nutraukti ieškovo tarnybos sutartį.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Georgios Karatzoglou ir Europos rekonstrukcijos agentūra (ERA) padengia savo bylinėjimosi Teisingumo Teisme ir Pirmosios instancijos teisme išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Skirtingos nuostatos – Laikinojo tarnautojo neterminuotos sutarties nutraukimas – Pareiga motyvuoti – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 11 straipsnis ir 47 straipsnio 2 dalies a punktas)
2. Pareigūnai – Ieškinys – Pagrindai – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Sąvoka
3. Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Laikinojo tarnautojo neterminuotos sutarties nutraukimas – Pasiūlymas perkelti į kitą valstybę – Atsisakymas
1. Teisė vienašališkai nutraukti laikinojo tarnautojo neterminuotą sutartį, aiškiai numatyta Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio 2 dalies a punkte, priskiriama kompetentingos tarnybos plačiai diskrecijai ir tarnautojas ją pripažįsta įdarbinimo momentu. Ji pagrindžiama tarnybos sutartyje, todėl neturi būti motyvuojama. Laikinasis tarnautojas, įdarbintas pagal sutartį, kuri, laikantis galiojančios teisės, gali būti nutraukta vienašališkai ir nemotyvuojant, šiuo aspektu iš esmės skiriasi nuo pareigūno. Jis neturi teisės į pastovų darbą, kuris užtikrintinas pareigūnui, nes jo pareigos, atsižvelgiant į apibrėžtį, vykdomos tik ribotą laikotarpį. Todėl laikinojo tarnautojo situacija skiriasi nuo pareigūno situacijos ir jam pagal analogiją netaikomas Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnis, susijęs su minėtų sąlygų 11 straipsnyje bendrai numatyta pareiga motyvuoti asmens nenaudai priimtus sprendimus.
(žr. 35 ir 36 punktus)
Nuoroda: 1977 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Schertzer prieš Parlamentą, 25/68, Rink. p. 1729, 39 ir 40 punktai; 1992 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo V. prieš Parlamentą, C‑18/91 P, Rink. p. I‑3997, 39 punktas; 1992 m. sausio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Speybrouck prieš Parlamentą, T‑45/90, Rink. p. II‑33, 93 punktas; 1994 m. kovo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoyer prieš Komisiją, T‑51/91, Rink. VT p. I‑A‑103 ir II‑341, 27 punktas; 2005 m. vasario 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pyres prieš Komisiją, T‑256/01, Rink. VT p. I‑A‑23 ir II‑99, 43 punktas; 2006 m. birželio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Girardot prieš Komisiją, T‑10/02, Rink. VT p. I‑A‑2‑129 ir II‑A‑2‑609, 72 punktas.
2. Piktnaudžiavimo įgaliojimais sąvokos turinys labai tikslus, ji reiškia, kad administracinės valdžios institucija įgaliojimais naudojasi siekdama kito tikslo nei tas, kuriam vykdyti jie buvo suteikti. Priimant sprendimą tik tuomet piktnaudžiaujama įgaliojimais, jeigu remiantis objektyviais, svarbiais ir neprieštaringais įrodymais paaiškėja, jog jis priimtas kitais negu nurodytais tikslais. Šiuo atžvilgiu grindžiant reikalavimus nepakanka remtis tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis, taip pat reikia pateikti jų tikrumą ar bent tikėtinumą įrodančių pakankamai tikslių, objektyvių ir neprieštaringų įrodymų, antraip negalima nuginčyti atitinkamos institucijos teiginių teisingumo.
(žr. 49 ir 50 punktus)
Nuoroda: 2000 m. liepos 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Samper prieš Parlamentą, T‑111/99, Rink. VT p. I‑A‑135 ir II‑611, 64 punktas; 2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo E prieš Komisiją, T‑152/00, Rink. VT p. I‑A‑179 ir II‑813, 69 punktas; 2005 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cwik prieš Komisiją, T‑155/03, T‑157/03 ir T‑331/03, Rink. VT p. I‑A‑411 ir II‑1865, 179 ir 180 punktai.
3. Remiantis gero administravimo principu, priimdama sprendimą dėl tarnautojo situacijos administracija privalo atsižvelgti į visus veiksnius, kurie gali lemti jos sprendimą, ir taip elgdamasi ji turi atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo tarnautojo interesus. Administracija, kuri laikinajam tarnautojui pasiūlė ne nutraukti jo sutartį, bet perkelti jį į kitą valstybę, nutraukdama tarnautojo, atsisakiusio tokio perkėlimo, sutartį atsižvelgia ne tik į tarnybos, bet ir į minėto tarnautojo interesus.
(žr. 56–58 punktus)
Nuoroda: 2004 m. kovo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Afari prieš ECB, T‑11/03, Rink. VT p. I‑A‑65 ir II‑267, 42 punktas; 2007 m. gruodžio 13 d. Tarnautojų teismo sprendimo Sequeira Wandschneider prieš Komisiją, F‑28/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 150 punktas.
Top