Byla C‑393/08
Emanuela Sbarigia
prieš
Azienda USL RM/A ir kt.
(Tribunale amministrativo regionale per il Lazio prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys vaistinių darbo laiką ir ne darbo dienas – Atleidimas – Kompetentingų valdžios institucijų teisė priimti sprendimus“
Sprendimo santrauka
1. Prejudiciniai klausimai – Priimtinumas – Ribos
(EB 234 straipsnis)
2. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija
(EB 234 straipsnis)
3. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Valstybių narių įsipareigojimai
(EB 10, 81 ir 82 straipsniai)
1. Tik nagrinėjantys bylą nacionaliniai teismai, atsakingi už sprendimo priėmimą, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti, ar būtina pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai yra susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu. Vadinasi, klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo taikoma svarbumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ir teisinės aplinkybės, būtinos tam, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus.
(žr. 19–20 punktus)
2. Kai prejudicinį klausimą pateikęs teismas nagrinėja bylą, kurios visi elementai yra susiję su vienos valstybės narės teritorija, vis dėlto atsakymas gali būti naudingas šiam teismui, ypač kai pagal nacionalinę teisę reikalaujama, kad šios valstybės narės pilietis galėtų naudotis tokiomis pačiomis teisėmis, kokias kitos valstybės narės piliečiui tokioje pačioje situacijoje suteiktų Sąjungos teisė.
Ankstesniame punkte pateiktoje prielaidoje kalbama apie teises, kurias pagal Sąjungos teisę galėtų turėti kitos valstybės narės pilietis, jei būtų tokioje pačioje padėtyje kaip ieškovas pagrindinėje byloje, t. y. verstųsi vaistinės veikla specifinėje savivaldybės teritorijoje ir jam būtų skirtas kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos sprendimas taikyti nacionalinės teisės aktus prašymui, kuriuo jokiu būdu neginčijama šiuo teisės aktu nustatyta bendra vaistinių darbo laiko ir atostogų tvarka, o tik prašoma suteikti išimtį iš bendrosios sistemos ir leisti visai neuždaryti vaistinės.
Taigi, atsižvelgiant į specifines pagrindinės bylos aplinkybes, aišku, kad EB 49 straipsnio išaiškinimas, kurio prašo prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas, nėra svarbus sprendimui pagrindinėje byloje priimti.
(žr. 23–25 punktus)
3. Sąjungos teisės nuostatos konkurencijos srityje, konkrečiai kalbant, EB 81–86 straipsniai, yra akivaizdžiai netaikomos, kai taikomi nacionalinės teisės aktai, kuriais remiantis galima taikyti išimtį, susijusią su specifinėje savivaldybės teritorijoje esančios vaistinės darbo laiku. Nei patys šie nacionalinės teisės aktai, nei jų taikymas neturi įtakos prekybai tarp valstybių narių EB 81 ir 82 straipsniuose vartojama prasme.
(žr. 29, 32 punktus)
TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija)
SPRENDIMAS
2010 m. liepos 1 d.(*)
„Nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys vaistinių darbo laiką ir ne darbo dienas – Atleidimas – Kompetentingų valdžios institucijų teisė priimti sprendimus“
Byloje C‑393/08
dėl Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Italija) 2008 m. gegužės 21 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2008 m. rugsėjo 10 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Emanuela Sbarigia
prieš
Azienda USL RM/A,
Comune di Roma,
Assiprofar – Associazione Sindacale Proprietari Farmacia,
Ordine dei Farmacisti della Provincia di Roma,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai E. Levits (pranešėjas), A. Borg Barthet, J.‑J. Kasel ir M. Berger,
generalinis advokatas N. Jääskinen,
posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. gruodžio 17 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– E. Sbarigia, atstovaujamos avvocati V. Cerulli Irelli ir M. Di Giandomenico,
– Comune di Roma, atstovaujamos avvocato R. Murra,
– Assiprofar – Associazione Sindacale Proprietari Farmacia, atstovaujamos avvocati M. Lucani ir I. Perego,
– Ordine dei Farmacisti della Provincia di Roma, atstovaujamos avvocato S. Cicciotti,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato M. Russo,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos S. Spyropoulos, Z. Chatzipavlou ir V. Karra,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. M. Wissels ir D. J. M. de Grave,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer ir T. Kröll,
– Europos Komisijos, atstovaujamos E. Traversa ir C. Cattabriga,
susipažinęs su 2010 m. kovo 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 49, 81–86, 152 ir 153 straipsnių išaiškinimu.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp E. Sbarigia, vaistinės savininkės, ir Azienda Unità Sanitaria Locale „Roma A“ (toliau – ASL RM/A), kompetentingos Romos komunos institucijos, dėl ASL RM/A sprendimo atmesti E. Sbarigia pateiktus prašymus atleisti nuo pareigos nedirbti tam tikru darbo ir atostogų laiku, būtent uždaryti vaistinę metinėms atostogoms 2006 m. vasarą.
Teisinis pagrindas
3 Pagrindinėje byloje taikytinas 2002 m. liepos 30 d. Lacijaus regiono įstatymas Nr. 26, kuriuo reglamentuojamas vaistinių darbo, budėjimo ir atostogų laikas (Legge Regionale Lazio Nr. 26, 2002 m. liepos 30 d., Disciplina dell’orario, dei turni e delle ferie delle farmacie aperte al publico, Boll. Uff. Lazio Nr. 23, paprastasis priedas, Nr. 5, 2002 m. rugpjūčio 20 d. ir GURI, Nr. 24, speciali serija Nr. 3, 2003 m. birželio 14 d., toliau – L.R. 26/02).
4 L.R. 26/02 2–8 straipsniuose nustatytas darbo laikas, savanoriškas vaistinių budėjimas, savaitės poilsio dienos ir metinės vaistinių atostogos. Būtent nustatytas maksimalus darbo laikas, pareiga nedirbti sekmadieniais ir pusę darbo dienos per savaitę, taip pat švenčių dienomis bei numatytas minimalus metinių atostogų laikotarpis.
5 L.R. 26/02 10 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Romos komunoje kiekvienas vietos sveikatos padalinys [Unità Sanitaria Locale; toliau – USL] priima šiame įstatyme numatytas priemones savo kompetencijos srityje, laikydamasis susitarimo su kitais atitinkamais USL.
2. Vaistinių, esančių specifinėse komunos vietose, savaitės darbo laikas, miestuose esančių vaistinių atostogos ir pusės darbo dienos poilsio laikas per savaitę <…> gali būti pakeisti tos teritorijos kompetentingo USL sprendimu, atitinkamos komunos mero, Provincijos vaistinių asociacijos ir didžiosioms vaistinėms atstovaujančių Provincijos viešųjų ir privačių vaistinių profesinių sąjungų pritarimu.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
6 E. Sbarigia priklauso vaistinė, esanti istoriniame Romos centre, vadinamojoje „Tridente“ zonoje. Šis kvartalas yra pėsčiųjų zonoje, šio miesto turistų lankomiausioje vietoje.
7 Būtent dėl tokios vaistinės buvimo vietos ir smarkiai padidėjančio klientų skaičiaus liepos ir rugpjūčio mėnesiais ieškovė pagrindinėje byloje, remdamasi L.R. 26/02 10 straipsnio 2 dalimi, 2006 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą kompetentingai šioje teritorijoje įstaigai ASL RM/A atleisti ją nuo pareigos uždaryti vaistinę kasmetinėms atostogoms 2006 m. vasarą. Šis prašymas buvo atmestas 2006 m. birželio 22 d. sprendimu, dėl kurio E. Sbarigia pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.
8 Vykstant procesui, antruoju 2006 m. spalio 18 d. prašymu E. Sbarigia paprašė plačiau taikomo atleidimo leidžiant neuždaryti vaistinės metinėms atostogoms bei švenčių dienomis ir pailginti savaitės darbo laiką visus metus. Šiuo atžvilgiu E. Sbarigia tvirtina, kad panašus leidimas buvo suteiktas 2006 m. rugsėjo 8 d. kitai vaistinei, esančiai netoli traukinių stoties „Termini“, kurios specifiniai klientai yra tokie pat kaip jos vaistinės.
9 Šis antrasis prašymas taip pat buvo atmestas 2007 m. kovo 22 d. ASL RM/A Sprendimu Nr.°119945/P, dėl kurio E. Sbarigia pateikė papildomus ieškinio pagrindus ir prašė sustabdyti šio akto galiojimą.
10 2007 m. birželio 22 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patenkino prašymą sustabdyti 2007 m. kovo 22 d. sprendimo vykdymą, kad ASL RM/A galėtų jį peržiūrėti.
11 Vykdydama šią nutartį ASL RM/A priėmė 2007 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimą Nr.°40249, kuriuo dar kartą atmetė ieškovės pagrindinėje byloje prašymą L.R. 26/0210 10 straipsnio 2 dalies pagrindu, remdamasi Romos komunos, Romos provincijos vaistininkų asociacijos (Ordine dei Farmacisti della Provincia di Roma), profesinių sąjungų Assiprofar – Associazione Sindacale Proprietari Farmacia (toliau – Assiprofar) ir Confservizi neigiama nuomone.
12 E. Sbarigia užginčijo šį sprendimą, pateikdama du naujus ieškinio pagrindus toje pačioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje.
13 Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) manymu, norint pateisinti privalomas nuostatas dėl vaistinių darbo laiko, nepakanka farmacinę paslaugą laikyti viešąja paslauga, užtikrinančia vartotojų sveikatos apsaugą. Liberalizavus visų vaistinių darbo laiko grafikus ir darbo laiką – kuris, be kita ko, patvirtintas 2007 m. vasario 1 d. Konkurencijos ir rinkos tarnybos (Autorità garante della concorrenza e del mercato) ataskaitoje – būtų suteikta galimybė bendrai padidinti pasiūlą (paskirstymo planai, užtikrinantys tolygų geografinį vaistinių pasiskirstymą) klientų naudai.
14 Atrodo, kad L.R. 26/02 nuostatos viršytų tai, kas būtina, ir būtų nepateisinamos. Iš tiesų visuomenės interesas ir reikalavimai, susiję su farmacinėmis paslaugomis, be abejo, būtų geriau užtikrinami palankiomis konkurencijai vaistinių darbo laiko liberalizavimo priemonėmis.
15 Taip pat prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar pagrindinėje byloje aptariami apribojimai neprieštarauja, pirma, Bendrijos teisės principams įmonių konkurencijos laisvės srityje ir, antra, Europos Sąjungos veiksmams, siekiant pagerinti sveikatos apsaugą. Ypač, jo manymu, Lacijaus regione galiojantys teisės aktai dėl farmacinių paslaugų organizavimo prieštarauja šiam tikslui ir sudaro kliūčių veiksmingai padedant užtikrinti visuomenės sveikatą.
16 Šiomis aplinkybėmis Lacijaus regiono administracinis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos du prejudicinius klausimus:
„1. Ar su Bendrijos laisvos konkurencijos apsaugos ir laisvo paslaugų teikimo principais, įtvirtintais [EB] 49, 81–86 straipsniuose, suderinamos [L.R. 26/02] nuostatos, kuriomis [vaistinėms] draudžiama nesilaikyti metinių atostogų grafiko, nustatomi [vaistinių] darbo laiko apribojimai ir numatomi reikalavimai, kad, norint vaistinėms Romos komunoje nukrypti nuo šių draudimų (10 straipsnio 2 dalis), pagal savo diskreciją administracijos įstaiga (gavusi tame pačiame straipsnyje nurodytų įstaigų ir institucijų pritarimą) turi įvertinti, ar jos atitinka specifinės vietos komunoje kriterijų?
2. Ar su [EB] 152 ir 153 straipsniais suderinami viešosios farmacijos paslaugai, kurios tikslas – vartotojų sveikatos apsauga, teikti nustatyti apribojimai arba draudimai suteikti atskiroms vaistinėms galimybę padidinti darbo laiką per dieną, savaitę ir metus, kaip antai įtvirtinti L.R. 26/02?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl priimtinumo
17 Savo rašytinėse pastabose Italijos ir Graikijos vyriausybės ginčija šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą. Posėdyje Assiprofar ir netiesiogiai Ordine di Farmacisti della Provincia di Roma pareiškė tokią pačią nuomonę.
18 Visų pirma, Italijos vyriausybė nurodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismas nepateikė jokios informacijos apie faktinę ir teisinę situaciją, dėl kurios jis kelia klausimą, ar atitinkama nacionalinės teisės nuostata neprieštarauja EB sutarties nuostatoms, kurias jis nurodo. Graikijos vyriausybė, Assiprofar ir Ordine di Farmacisti della Provincia di Roma savo ruožtu patvirtina, kad nesant tarpvalstybinio elemento prejudiciniai klausimai nesusiję su Sąjungos teise.
19 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad tik nagrinėjantys bylą nacionaliniai teismai, atsakingi už sprendimo priėmimą, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti, ar būtina pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai yra susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (žr. 2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Hartlauer, C‑169/07, Rink. p. I‑1721, 24 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
20 Vadinasi, klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo taikoma svarbumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ir teisinės aplinkybės, būtinos tam, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C‑94/04 ir C‑202/04, Rink. p. I‑11421, 25 punktą bei 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo van der Weerd ir kt., C‑222/05–C‑225/05, Rink. p. I‑4233, 22 punktą).
21 Dėl Italijos vyriausybės pateikto prieštaravimo dėl priimtinumo reikia konstatuoti, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pakankamai aprašytos pagrindinių bylų teisinės ir faktinės aplinkybės ir kad remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija galima nustatyti pateiktų klausimų apimtį. Šiuo sprendimu suinteresuotosioms šalims taip pat buvo suteikta reali galimybė pateikti pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, kaip, beje, matyti iš teismui pateiktų pastabų turinio.
22 Taigi šiam prieštaravimui negalima pritarti.
23 Dėl Assiprofar, Ordine di Farmacisti della Provincia di Roma ir Graikijos vyriausybės argumentų, kad pagrindinės bylos elementai susiję su įvykiais vienoje valstybėje narėje, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Teisingumo teismo praktikos, jo atsakymas gali būti naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui net tokiomis aplinkybėmis, ypač jei pagal nacionalinę teisę jis turi užtikrinti tokias pačias valstybės narės piliečio teises, kurios pagal Sąjungos teisę kiltų kitos valstybės narės piliečiui tokioje pačioje situacijoje (žr., be kita ko, 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C‑451/03, Rink. p. I‑2941, 29 punktą; minėto Sprendimo Cipolla ir kt. 30 punktą bei 2010 m. birželio 1 d. Sprendimo Blanco Perez ir Chao Gomez, C‑570/07 ir C‑571/07, Rink. p. I‑0000, 36 punktą).
24 Šiuo atveju šio sprendimo 23 punkte minėta teismo praktika pagrįsta prielaida dėl teisių, kurias esant tokiam kontekstui, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, turėtų kitos valstybės narės pilietis, atsidūręs tokioje pačioje situacijoje kaip E. Sbarigia, t. y. verstųsi vaistinės veikla specifinėje Romos komunos vietoje ir jam būtų skirtas kompetentingos valdžios institucijos sprendimas, kuriuo taikoma L.R. 26/02 10 straipsnio 2 dalis dėl prašymo, kuriuo jokiu būdu neginčijama šiuo nacionaliniu įstatymu nustatyta bendra vaistinių darbo laiko ir atostogų tvarka, o tik prašoma suteikti išimtį iš bendrosios sistemos ir leisti visai neuždaryti vaistinės.
25 Taigi atsižvelgiant į specifines pagrindinės bylos aplinkybes, aišku, kad EB 49 straipsnio išaiškinimas, kurio prašo prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas, nėra svarbus sprendimui pagrindinėje byloje priimti.
26 Iš tiesų, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 72 ir 73 punktuose, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad valstybės narės piliečiui, kuris nuolat ir nepertraukiamai verčiasi profesine veikla kitoje valstybėje narėje, taikomos įsisteigimo teisės skyriaus, o ne paslaugų skyriaus nuostatos (žr., be kita ko, 1974 m. birželio 21 d. Sprendimo Reyners, 2/74, Rink. p. 631, 21 punktą ir 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Gebhard, C‑55/94, Rink. p. I‑4165, 28 punktą).
27 Galiausiai, kalbant būtent apie įsisteigimo laisvę, nors Tribunale amministrativo per il Lazio aiškiai neprašė išaiškinti EB 43 straipsnio, akivaizdu, kad ir šio straipsnio išaiškinimas taip pat nėra svarbus prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamai bylai.
28 Iš tiesų, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 23 punkte, aptariama vaistinė yra įsteigta Romos miesto centre, o jos savininkė, tarkime, kitos valstybės pilietė, jau nuolat verčiasi profesine veikla. Todėl EB 43 straipsnyje įtvirtinta teisė įsisteigti akivaizdžiai netaikoma pagrindinėje byloje.
29 Patikslinus taip pat reikia nurodyti, kad kitos Sąjungos teisės nuostatos konkurencijos srityje, kurias prašo išaiškinti prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas, konkrečiai kalbant, EB 81–86 straipsniai, taip pat yra akivaizdžiai netaikomos tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje.
30 Iš tiesų svarbu nurodyti, kad, pirma, EB 83–85 straipsniai neturi jokios reikšmės byloje, kurią nagrinėja prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas, nes tai yra arba vien procesinio pobūdžio nuostatos (EB 83 ir EB 85 straipsniai), arba pereinamojo laikotarpio nuostatos (EB 84 straipsnis).
31 Antra, dėl EB 81 ir 82 straipsnių reikia pastebėti, kad nors jie taikomi tik įmonių veiklai ir netaikomi valstybių narių įstatymams bei kitiems teisės aktams, vis dėlto šie straipsniai, taikomi kartu su bendradarbiavimo pareigą įtvirtinančiu EB 10 straipsniu, įpareigoja valstybes nares nepriimti arba nepalikti galioti įstatymų bei kitų teisės aktų, galinčių panaikinti įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių veiksmingumą (žr. minėto Sprendimo Cipolla ir kt. 46 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
32 Tačiau šiuo atveju yra akivaizdu, kad nei pagrindinėje byloje patys taikomi nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys galimą išimties iš taisyklių, reglamentuojančių specifinėje Romos komunos vietoje esančios vaistinės darbo laiką, taikymą, nei jų taikymas neturi įtakos prekybai tarp valstybių narių EB 81 ir 82 straipsnių prasme (žr. a contrario 1972 m. spalio 17 d. Sprendimo Vereniging van Cementhandelaren prieš Komisiją, 8/72, Rink. p. 977, 29 punktą; 1991 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Merci convenzionali porto di Genova, C‑179/90, Rink. p. I‑5889, 14 ir 15 punktus bei 2002 m. vasario 19 d. Sprendimo Arduino, C‑35/99, Rink. p. I‑1529, 33 punktą).
33 Todėl reikia pripažinti, kad prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo klausimas tiek, kiek jis susijęs su EB 81 ir 82 straipsnių nuostatomis, yra nepriimtinas.
34 Trečia, iš to, kad šios Sąjungos konkurencijos teisės nuostatos netaikomos pagrindinėje byloje, išplaukia, kad EB 86 straipsnis taip pat netaikomas.
35 Dėl EB 28 straipsnio, kuriuo rėmėsi kai kurie pastabas Teisingumo Teismui pateikę suinteresuotieji asmenys, siekiant išsamaus atsakymo į visus pateiktus argumentus reikia konstatuoti, kad dėl šio sprendimo 33 punkte išdėstytų priežasčių reikia iš karto atmesti įtakos prekybai tarp valstybių narių galimybę, o todėl ir laisvo prekių judėjimo kliūčių atsiradimo galimybę.
36 Todėl EB 28 straipsnio išaiškinimas negali turėti jokios įtakos prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamos bylos sprendimui.
37 Galiausiai dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrajame klausime minimų EB 152 ir 153 straipsnių pakanka nurodyti, kaip ir generalinio advokato išvados 48–51 punktuose ir kaip nurodė beveik visi pastabas pateikę suinteresuotieji asmenys, kad šie straipsniai yra skirti Europos Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms ir todėl akivaizdžiai negali būti taikomi nagrinėjant nacionalinių teisės aktų atitikimo Sąjungos teisei klausimą.
38 Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti pripažintas nepriimtinu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
2008 m. gegužės 21 d. sprendimu Tribunale amministrativo regionale per il Lazio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.
Parašai.
* Proceso kalba: italų.
Top