Byla C-565/08
Europos Komisija
prieš
Italijos Respubliką
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 43 ir 49 straipsniai – Advokatai – Pareiga laikytis maksimalių honorarams taikomų tarifų – Kliūtys patekti į rinką – Nebuvimas“
Sprendimo santrauka
Laisvė teikti paslaugas – Įsisteigimo laisvė – Apribojimai – Nacionalinės teisės aktai, kuriais advokatai, nustatydami savo honorarų dydį, įpareigojami laikytis maksimalių tarifų – Leistinumas
(EB 43 ir 49 straipsniai)
Įsipareigojimus pagal EB 43 ir 49 straipsnius įvykdo valstybė narė, pagal kurios teisės aktus advokatai, nustatydami savo honorarų dydį, įpareigojami laikytis maksimalių tarifų, jeigu tokie teisės aktai nėra suformuluoti taip, kad būtų sudarytos kliūtys normalios ir veiksmingos konkurencijos sąlygomis patekti į advokatų paslaugų rinką. Taip yra sistemos, kuriai būdingas lankstumas, leidžiantis mokėti teisingą atlygį už advokatų teikiamas bet kokio tipo paslaugas, atveju, nes tam tikromis sąlygomis galima viršyti maksimalias honorarų dydžių ribas, jas padidinant du ar keturis kartus ar netgi daugiau, o taip pat tam tikrose situacijose advokatai su klientu gali sudaryti specialų susitarimą dėl honorarų dydžio.
Valstybės narės teisės aktais nėra nustatytas apribojimas, kaip tai suprantama pagal EB sutartį, vien todėl, kad kitos valstybės narės taiko mažiau griežtas ar ekonominiu požiūriu naudingesnes normas jų teritorijoje įsisteigusiems panašių paslaugų teikėjams. Todėl apribojimo, kaip tai suprantama pagal Sutartį, egzistavimas negali būti kildinamas vien iš to fakto, kad kitose nei priimančioji valstybėse narėse įsisteigę advokatai, apskaičiuodami savo honorarus už priimančiojoje valstybėje narėje teikiamas paslaugas, turi prisitaikyti prie šioje valstybėje narėje taikomų normų, bet turi būti pagrįstas tuo, kad tokia sistema sudaromos kliūtys kitų valstybių narių advokatams patekti į priimančiosios valstybės narės rinką.
(žr. 49–50 ir 53–54 punktus)
TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. kovo 29 d.(*)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 43 ir 49 straipsniai – Advokatai – Pareiga laikytis maksimalių honorarams taikomų tarifų – Kliūtys patekti į rinką – Nebuvimas“
Byloje C‑565/08
dėl 2008 m. gruodžio 19 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Europos Komisija, atstovaujama E. Traversa ir L. Prete, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Italijos Respubliką, iš pradžių atstovaujamą I. Bruni, vėliau G. Palmeri, padedamų avvocato dello Stato W. Ferrante, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmosios kolegijos pirmininkas A. Tizzano, einantis pirmininko pareigas, kolegijos pirmininkai J. N. Cunha Rodrigues, K. Lenaerts ir J.‑C. Bonichot, teisėjai A. Rosas, M. Ilešič, J. Malenovský, U. Lõhmus (pranešėjas), E. Levits, A. Ó Caoimh, L. Bay Larsen, P. Lindh ir M. Berger,
generalinis advokatas J. Mazák,
posėdžio sekretorė M Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. kovo 24 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2010 m. liepos 6 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad numatydama nuostatas, kuriomis advokatai įpareigojami laikytis maksimalių tarifų, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 ir 49 straipsnius.
Nacionalinė teisė
2 Italijoje advokato profesija reglamentuojama 1933 m. lapkričio 27 d. Karaliaus dekretu įstatymu Nr. 1578 dėl avvocato ir procuratore legale profesijų (regio decreto legge n. 1578 – ordinamento delle professioni di avvocato e procuratore legale, GURI, Nr. 281, 1933 m. gruodžio 5 d., p. 5521), po pakeitimo 1934 m. sausio 22 d. Įstatymu Nr. 36 (GURI, Nr. 24, 1934 m. sausio 30 d.) tapusiu įstatymu, kuris vėliau buvo iš dalies pakeistas (toliau – Karaliaus dekretas įstatymas). Remiantis Karaliaus dekreto įstatymo 52–55 straipsniais, prie Teisingumo ministerijos įsteigiama Consiglio nazionale forense (Nacionalinė advokatų taryba, toliau – CNF), kurią sudaro iš advokatų renkami nariai, paskiriant po vieną atstovą kiekviename apygardos apeliaciniame teisme.
3 Karaliaus dekreto įstatymo 57 straipsnyje numatyta, kad kriterijai, pagal kuriuos nustatomi avvocati ir procuratori mokomi honorarai ir išmokos už atstovavimą civilinėse ir baudžiamosiose bylose bei suteiktas neteismines paslaugas, kas dvejus metus nustatomi CNF sprendimu. Tada šiuos kriterijus turi patvirtinti teisingumo ministras, gavęs Comitato interministeriale dei prezzi (Tarpministerinis kainų komitetas) nuomonę ir pasitaręs su Consiglio di Stato (Valstybės Taryba).
4 Remiantis Karaliaus dekreto įstatymo 58 straipsniu, šio teisės akto 57 straipsnyje numatyti kriterijai nustatomi atsižvelgiant į ginčų piniginę vertę, bylą nagrinėjančio teismo grandį ir baudžiamųjų bylų atveju – į proceso trukmę. Už kiekvieną veiksmą ar jų visumą turi būti nustatomas maksimalus ir minimalus honorarų dydis. Neteisminių paslaugų atveju reikia atsižvelgti į bylos svarbą.
5 Karaliaus dekreto įstatymo 60 straipsnyje numatyta, kad honorarų dydį nustato teismas, remdamasis minėtais kriterijais ir atsižvelgdamas į nagrinėjamų klausimų sudėtingumą ir skaičių. Apskaičiuojant šį dydį reikia laikytis iš anksto nustatytų maksimalaus ir minimalaus dydžio ribų. Tačiau išimtinės svarbos atveju, atsižvelgdamas į specifinį ginčų pobūdį ir, jei tai pateisinama paslaugos verte, teismas gali viršyti maksimalią ribą. Kita vertus, jei byla yra lengvai išnagrinėjama, teismas gali nustatyti minimalios ribos nesiekiantį honorarą. Abiem šiais atvejais teismo sprendimas turi būti motyvuotas.
6 Pagal Karaliaus dekreto įstatymo 61 straipsnio 1 dalį, jei nėra specialaus susitarimo, honorarai, kuriuos advokatai savo klientams taiko tiek už teismines, tiek už neteismines paslaugas, nustatomi pagal 57 straipsnyje nurodytus kriterijus, atsižvelgiant į nagrinėjamų klausimų sudėtingumą ir skaičių. Remiantis to paties straipsnio 2 dalimi, minėti honorarai gali būti didesni nei tie, kuriuos turi padengti šalis, iš kurios priteistos bylinėjimosi išlaidos, jei tai pateisinama specifiniu ginčo pobūdžiu arba paslaugos verte.
7 1942 m. birželio 13 d. Įstatymo Nr. 794 dėl advokatų honorarų už teismines paslaugas civilinėse bylose (legge Nr. 794, onorari di avvocato per prestazioni giudiziali in materia civile, GURI, Nr. 172, 1942 m. liepos 23 d.) 24 straipsnyje numatyta, kad negalima nukrypti nuo minimalių honorarų, nustatytų už advokatų paslaugas, ir kad bet koks nuo šios taisyklės nukrypstantis susitarimas yra niekinis.
8 1982 m. vasario 9 d. Įstatymo Nr. 31 dėl laisvo advokatų, kurie yra kitų Europos bendrijos valstybių narių piliečiai, paslaugų teikimo (legge Nr. 31, libera prestazione di servizi da parte degli avvocati cittadini di altri Stati membri della Comunità europea, GURI, Nr. 42, 1982 m. vasario 12 d., p. 1030), kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyva 77/249/EEB, skirta padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas (OL L 78, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 52), 13 straipsniu pareiga laikytis galiojančių profesinei veiklai nustatytų tarifų išplečiama taip, kad apimtų kitų valstybių narių advokatus, teikiančius teismines ir neteismines paslaugas Italijoje.
9 Advokatų atlyginimai ir honorarai vėliau buvo reguliuojami keliais ministro dekretais, kurių trys paskutinieji yra: 1990 m. lapkričio 24 d. Dekretas Nr. 392, 1994 m. spalio 5 d. Dekretas Nr. 585 ir 2004 m. balandžio 8 d. Dekretas Nr. 127.
10 Remiantis CNF nutarimu, pridėtu prie 2004 m. balandžio 8 d. Ministro dekreto Nr. 127 (GURI, Nr. 115, 2004 m. gegužės 18 d.; toliau – CNF nutarimas), advokatų honorarams taikomi tarifai suskirstyti į tris skyrius, t. y. I skyrius dėl teisminių paslaugų civilinėse, administracinėse ir mokesčių bylose, II skyrius dėl teisminių paslaugų baudžiamosiose bylose ir III skyrius dėl neteisminių paslaugų.
11 Kalbant apie I skyrių, pažymėtina, kad CNF nutarimo 4 straipsnio 1 dalimi draudžiama nukrypti nuo honorarų ir atlyginimų, nustatytų už advokatų paslaugas.
12 Kalbant apie II skyrių, pažymėtina, kad minėto nutarimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, jog nustatant lentelėje nurodytų honorarų dydį reikia atsižvelgti į bylos pobūdį, jos sudėtingumą ir rimtumą, kaltinimus, nagrinėjamų klausimų skaičių ir svarbą, taip pat jų finansinę įtaką, procedūros ir proceso trukmę, suteiktos paslaugos vertę, advokatų, kurie bendradarbiavo ir dalijosi gynybos atsakomybe, skaičių, bylos baigtį, taip pat į civilines pasekmes ir kliento finansinę padėtį. Bylose, kurios dėl faktinių aplinkybių ar nagrinėjamų teisinių klausimų sudėtingumo reikalauja ypatingo įsitraukimo, honorarai gali būti iki keturių kartų didesni nei nustatyti maksimalūs dydžiai.
13 Kalbant apie III skyrių, pažymėtina, kad CNF nutarimo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog svarbiose, sudėtingose ar itin sunkiose bylose maksimalus honorarų dydis gali būti padidintas iki dviejų kartų, o išskirtinę svarbą turinčiose bylose – iki keturių kartų, gavus kompetentingos advokatų tarybos nuomonę. Šio nutarimo 9 straipsnyje nurodyta, kad tuo atveju, kai dėl bylos aplinkybių paslauga ir lentelėje numatytų honorarų dydžiai akivaizdžiai neproporcingi, gavus kompetentingos advokatų tarybos nuomonę, maksimalūs honorarai gali viršyti numatytuosius minėto nutarimo 1 straipsnio 3 dalyje, o minimalūs honorarai gali būti sumažinti.
14 2006 m. liepos 4 d. Dekretu įstatymu Nr. 223 (GURI, Nr. 153, 2006 m. liepos 4 d.), kuris priėmus 2006 m. rugpjūčio 4 d. Įstatymą Nr. 248 (GURI, Nr. 186, 2006 m. rugpjūčio 11 d.) tapo įstatymu (toliau – Dekretas Bersani), buvo priimtos nuostatos dėl advokatų honorarų. Minėto dekreto 2 straipsnio „Neatidėliotinos nuostatos dėl konkurencijos apsaugos profesinių paslaugų sektoriuje“ 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Vadovaujantis Bendrijos laisvos konkurencijos principu ir laisvo asmenų bei paslaugų judėjimo principu bei siekiant užtikrinti vartotojams veiksmingą pasirinkimą įgyvendinant savo teises ir galimybę palyginti rinkoje siūlomas paslaugas, nuo šio dekreto įsigaliojimo dienos panaikinamos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, kuriomis laisvųjų profesijų ir intelektinės veiklos atžvilgiu nustatomi:
a) privalomi fiksuoti arba minimalūs tarifai ir draudimas susitarimu nustatyti atlyginimą, priklausantį nuo siekiamų tikslų įgyvendinimo;
<...>
2. Tai nepažeidžia nuostatų, susijusių su <...> galimais iš anksto bendrai nustatytais maksimaliais tarifais siekiant vartotojų apsaugos. Teismas nustato išlaidų ir honorarų dydį teisminio likvidavimo ar teisinės pagalbos atveju, vadovaudamasis profesiniais tarifais. <...>“
15 Pagal Italijos civilinio kodekso (codice civile) 2233 straipsnį atlyginimą pagal paslaugų teikimo sutartį, jeigu šalys dėl jo nėra susitarusios ir jo negalima nustatyti pagal galiojančius tarifus ar praktiką, paprastai nustato teismas, išklausęs profesinės asociacijos, kuriai priklauso paslaugų teikėjas, nuomonę. Bet kuriuo atveju atlyginimo dydis turi atitikti darbo svarbą ir profesijos orumą. Bet koks advokatų arba įgaliotų stažuotojų su klientais sudarytas susitarimas, kuriuo nustatomas profesinis atlyginimas, yra niekinis, jeigu nesudarytas raštu.
Ikiteisminė procedūra
16 2005 m. liepos 13 d. oficialiu pranešimu Komisija atkreipė Italijos institucijų dėmesį į galimą tam tikrų nacionalinės teisės nuostatų, susijusių su neteismine advokatų veikla, nesuderinimą su EB 49 straipsniu. Italijos institucijos atsakė 2005 m. rugsėjo 19 d. laišku.
17 Vėliau Komisija du kartus papildė oficialiame pranešime atliktą vertinimą. 2005 m. gruodžio 23 d. pirmame papildomame oficialiame pranešime Komisija nurodė, kad Italijos teisės nuostatos, kuriose įtvirtinta pareiga laikytis tarifų, nustatytų už advokatų teisminę ir neteisminę veiklą, neatitinka EB 43 ir 49 straipsnių.
18 Italijos Respublika atsakė 2006 m. kovo 9 d., liepos 10 d. ir spalio 17 d. laiškais informuodama Komisiją apie naują Italijos teisės aktą, taikomą advokatų honorarams, t. y. Dekretą Bersani.
19 2007 m. kovo 23 d. antrame papildomame oficialiame pranešime atsižvelgdama į šį naują teisės aktą Komisija dar kartą papildė savo poziciją. Italijos Respublika atsakė 2007 m. gegužės 21 d. laišku.
20 Tada 2007 m. rugpjūčio 3 d. laišku Komisija paprašė Italijos institucijų informacijos apie advokatų patirtų išlaidų atlyginimo sąlygas. Italijos Respublika atsakė 2007 m. rugsėjo 28 d. laišku.
21 Kadangi šis atsakymas Komisijos netenkino, ši 2008 m. balandžio 4 d. nusiuntė Italijos Respublikai pagrįstą nuomonę, kurioje teigė, kad nacionalinės nuostatos, kuriomis advokatai įpareigojami laikytis maksimalių tarifų, yra nesuderinamos su EB 43 ir 49 straipsniais. Ši pareiga kyla, be kita ko, iš Karaliaus dekreto įstatymo 57 ir 58 straipsnių, 1942 m. birželio 13 d. Įstatymo Nr. 794 24 straipsnio, 1982 m. vasario 9 d. Įstatymo Nr. 31 13 straipsnio nuostatų, 1990 m. lapkričio 24 d. Ministro dekreto Nr. 392, 1994 m. spalio 5 d. Ministro dekreto Nr. 585 ir 2004 m. balandžio 8 d. Ministro dekreto Nr. 127 reikšmingų nuostatų, taip pat iš Dekreto Bersani nuostatų (toliau bendrai – ginčijamos nuostatos). Ji paragino šią valstybę narę per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta. Italijos Respublika atsakė 2008 m. spalio 9 d. laišku.
22 Manydama, kad Italijos Respublika narė nepašalino pažeidimo, kuriuo kaltinama, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.
Dėl ieškinio
Šalių argumentai
23 Savo ieškiniu Komisija Italijos Respubliką kaltina tuo, kad ši pažeisdama EB 43 ir 49 straipsnius įtvirtino nuostatas, kuriomis advokatai, nustatydami savo honorarų dydį, įpareigojami laikytis maksimalių tarifų.
24 Komisijos manymu, minėta pareiga kyla iš Dekreto Bersani, kuriuo panaikinant nustatytus ar minimalius tarifus, taikomus advokatų honorarams, siekiant vartotojų apsaugos aiškiai paliekama galioti pareiga laikytis maksimalių tarifų. Be to, tokį aiškinimą savo oficialiuose dokumentuose patvirtina CNF, Turino advokatų taryba ir Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato (Konkurencijos ir rinkos apsaugos institucija).
25 Tai, kad tuo pačiu dekretu įtvirtintas draudimas sutartimi nustatyti atlyginimus, priklausančius nuo siekiamų tikslų įgyvendinimo, vadinamasis pacte de quota litis, negali paneigti išvados, jog šių maksimalių tarifų vis dar privaloma laikytis visais atvejais, kai toks susitarimas nėra sudarytas. Be to, vykstant ikiteisminei procedūrai Italijos institucijos neneigė privalomo minėtų maksimalių tarifų pobūdžio.
26 Komisija taip pat pabrėžė, kad advokatų honorarams taikomiems maksimaliems tarifams numatytomis išimtimis nedraudžiama, bet, priešingai – patvirtinama, kad paprastai taikomi maksimalūs honorarų tarifai.
27 Komisija teigia, kad ginčijamomis nuostatomis kitose valstybėse narėse įsisteigę advokatai atgrasomi nuo įsisteigimo Italijoje ar laikino paslaugų teikimo joje ir todėl tai yra įsisteigimo laisvės, kaip tai suprantama pagal EB 43 straipsnį, ir laisvės teikti paslaugas, kaip tai suprantama pagal EB 49 straipsnį, apribojimas.
28 Ji mano, kad dėl privalomo maksimalaus tarifo, kuris taikomas neatsižvelgiant į paslaugos kokybę, su ja susijusį būtiną darbą ir jos teikimo išlaidas, Italijos teisinių paslaugų rinka gali tapti nepatraukli kitose valstybėse narėse įsisteigusiems profesionalams.
29 Anot Komisijos, šie apribojimai kyla, pirma, iš advokatams nustatytos pareigos savo honorarus apskaičiuoti pagal itin sudėtingą tarifų lentelę, dėl ko papildomų išlaidų patiria visų pirma ne Italijoje įsisteigę advokatai. Tuo atveju, jei šie advokatai iki tol naudojo kitą honorarų apskaičiavimo sistemą, jie privalo jos nebenaudoti tam, kad prisitaikytų prie Italijos sistemos.
30 Antra, advokatų honorarams taikomų maksimalių tarifų egzistavimas užkerta kelią mokėti teisingą atlyginimą už kitose valstybėse narėse nei Italijos Respublika įsisteigusių advokatų paslaugas, atgrasant tam tikrus advokatus, reikalaujančius didesnių honorarų nei nustatytieji ginčijamomis nuostatomis, nuo laikino paslaugų teikimo Italijoje arba įsisteigimo šioje valstybėje narėje. Anot Komisijos, maksimali pelno marža nustatyta neatsižvelgiant į teikiamos paslaugos kokybę, advokato patirtį, specializaciją ir bylai skirtą laiką, kliento ekonominę padėtį ir, be to, į tai, kad advokatui gali tekti toli keliauti.
31 Trečia, Komisija mano, kad Italijos tarifų sistema pažeidžia advokato sutarčių sudarymo laisvę, užkirsdama jam kelią tam tikrose situacijose ir (arba) konkretiems klientams pateikti pasiūlymus ad hoc. Taigi dėl ginčijamų nuostatų kitose valstybėse narėse įsisteigę advokatai gali netekti konkurencingumo, nes dėl jų jie netenka veiksmingų patekimo į Italijos teisinę rinką priemonių. Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad ginčijamomis nuostatomis kitose valstybėse narėse įsisteigusiems advokatams sudaromos kliūtys patekti į Italijos teisinių paslaugų rinką.
32 Italijos Respublika visų pirma ginčija ne minėtų maksimalių tarifų egzistavimą Italijos teisinėje sistemoje, bet jų privalomą pobūdį, nurodydama, kad yra daugybė leidžiančių nukrypti nuostatų, pagal kurias advokatų ir jų klientų sprendimu arba įsikišus teismui galima viršyti šias ribas.
33 Šios valstybės narės manymu, pagal Italijos civilinio kodekso 2233 straipsnį pagrindinis kriterijus, leidžiantis nustatyti advokatų honorarus, yra advokato ir jo kliento sudaryta sutartis, o advokatų honorarams taikomi tarifai yra tik papildomas kriterijus, kuris naudojamas tuo atveju, kai šalys naudodamosi sutarčių sudarymo laisve sutartyje nėra tarpusavio susitarimu nustačiusios atlyginimo dydžio.
34 Be to, valandiniai honorarai yra aiškiai numatyti CNF nutarimo III skyriaus 10 punkte, kaip alternatyvus honorarų už neteismines paslaugas apskaičiavimo metodas.
35 Taip pat priėmus Dekretą Bersani iš Italijos teisinės sistemos buvo galutinai pašalintas draudimas klientui ir advokatui sudaryti susitarimą, kuriame būtų numatytas atlyginimas, priklausantis nuo bylos baigties.
36 Kalbėdama apie nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo advokatų honorarams taikomų maksimalių tarifų, Italijos Respublika pabrėžia, kad visose bylose, kurios dėl nagrinėjamų teisinių klausimų yra svarbios, sudėtingos ar itin sunkios, advokatai ir jų klientai gali susitarti, nesant būtinybės gauti kompetentingos advokatų tarybos nuomonę, kad honorarai bus iki dviejų kartų didesni už maksimalius šių tarifų dydžius ar netgi – baudžiamosiose bylose – iki keturių kartų didesni už šiuos maksimalius dydžius.
37 Kita vertus, reikia gauti išankstinę kompetentingos advokatų tarybos nuomonę tiek civilinėse bylose, tiek neteisminių paslaugų atveju, kai bylos yra išskirtinės svarbos (norint nustatyti iki keturių kartų už numatytus maksimalius dydžius didesnius honorarus) ir kai profesinės paslaugos ir šiems honorarams taikytinuose tarifuose numatytų honorarų dydžiai akivaizdžiai neproporcingi (taip pat norint nustatyti minėtus honorarus, viršijančius šiuos maksimalius dydžius).
38 Papildomai Italijos Respublika teigia, kad ginčijamomis nuostatomis nėra ribojama įsisteigimo laisvė ar laisvė teikti paslaugas ir kad Komisijos kaltinimai nepagrįsti.
39 Dėl papildomų išlaidų Italijos Respublika nurodo, kad vien tai, jog egzistuoja du teisės aktai, t. y. kilmės valstybės narės teisės aktas ir priimančiosios valstybės narės teisės aktas, negali būti pagrindas, leidžiantis teigti, kad ginčijamos nuostatos yra ribojančios, nes priimančiojoje valstybėje narėje galiojančios profesinės normos yra taikomos advokatams iš kitų valstybių narių pagal Direktyvą 77/249 ir 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/5/EB, skirtą padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija (OL L 77, p. 36; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 83), neatsižvelgiant į kilmės valstybėje narėje taikomas normas.
40 Dėl tariamo pelno maržos sumažinimo ši valstybė narė nurodo, kad ginčijamose nuostatose išsamiai numatytas visiškas visų komandiruotės išlaidų atlyginimas pateikus patvirtinančius dokumentus, be to, jose numatyta išmoka už kelionę, mokama už dėl kelionės prarastas darbo valandas. Šios išmokos pridedamos prie advokatų atlyginimų, honorarų ir bendrųjų išlaidų ir mokamos pagal nediskriminavimo principą tiek Italijoje įsisteigusiems advokatams, kurie turi keliauti nacionalinėje teritorijoje, tiek kitose valstybėse narėse įsisteigusiems advokatams, kurie turi atvykti į Italiją.
Teisingumo Teismo vertinimas
41 Iš pradžių reikia konstatuoti, kad iš visų ginčijamų nuostatų matyti, jog advokatų honorarams taikomi maksimalūs tarifai yra teisiškai privalomos normos, nes jie numatyti teisės aktų tekste.
42 Net jeigu advokatai ir jų klientai praktikoje gali sudaryti sutartis dėl valandinio advokatų atlyginimo arba atlyginimo, kuris priklauso nuo bylos baigties, kaip teigia Italijos Respublika, maksimalūs tarifai išlieka privalomi tuo atveju, kai advokatai ir klientai nėra sudarę susitarimo.
43 Be to, Komisija teisingai manė, kad tai, jog egzistuoja leidžiančios nukrypti nuostatos, pagal kurias tam tikromis sąlygomis galima viršyti maksimalias honorarų dydžių ribas jas padidinant du ar keturis kartus ar netgi daugiau, patvirtina, kad maksimalūs honorarų tarifai paprastai yra taikomi.
44 Todėl negalima sutikti su Italijos Respublikos argumentu, kad Italijos teisinėje sistemoje advokatai nėra įpareigoti nustatydami savo honorarų dydžius laikytis maksimalių tarifų.
45 Kalbant apie įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas, numatytų atitinkamai EB 43 ir 49 straipsniuose, apribojimus, reikia pažymėti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog tokius apribojimus sudaro priemonės, kurios šių laisvių įgyvendinimą draudžia, riboja arba daro jį mažiau patrauklų (šiuo klausimu žr. 2002 m. sausio 15 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑439/99, Rink. p. I‑305, 22 punktą; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo CaixaBank France, C‑442/02, Rink. p. I‑8961, 11 punktą; 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C‑451/03, Rink. p. I‑2941, 31 punktą ir 2008 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Jobra, C‑330/07, Rink. p. I‑9099, 19 punktą).
46 Visų pirma apribojimo sąvoka apima priemones, kurių imasi valstybė narė ir kurios, nors taikomos nedarant skirtumo, daro poveikį kitų valstybių narių ūkio subjektų patekimui į rinką (žr., be kita ko, minėto Sprendimo CaixaBank France 12 punktą ir 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑518/06, Rink. p. I‑3491, 64 punktą).
47 Nagrinėjamu atveju neginčytina, kad ginčijamos nuostatos taikomos nedarant skirtumo visiems advokatams, teikiantiems paslaugas Italijos teritorijoje.
48 Tačiau Komisija mano, kad šiomis nuostatomis nustatomas apribojimas, kaip tai suprantama pagal minėtus straipsnius, nes kitose valstybėse narėse nei Italijos Respublikoje įsisteigusiems advokatams, teikiantiems paslaugas šioje valstybėje narėje, jos gali reikšti papildomas išlaidas, kurios patiriamos taikant Italijos honorarų sistemą, ir sumažintą pelno maržą, taigi – konkurencingumo praradimą.
49 Šiuo atžvilgiu iš pradžių reikia priminti, jog valstybės narės teisės aktais nėra nustatytas apribojimas, kaip tai suprantama pagal EB sutartį, vien todėl, kad kitos valstybės narės taiko mažiau griežtas ar ekonominiu požiūriu naudingesnes normas jų teritorijoje įsisteigusiems panašių paslaugų teikėjams (žr. minėto 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 63 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
50 Taigi apribojimo, kaip tai suprantama pagal Sutartį, egzistavimo negalima kildinti vien iš to fakto, kad kitose valstybėse narėse nei Italijos Respublika įsisteigę advokatai apskaičiuodami savo honorarus už Italijoje teikiamas paslaugas turi prisitaikyti prie šioje valstybėje narėje taikomų normų.
51 Tačiau toks apribojimas egzistuoja būtent tuo atveju, kai iš minėtų advokatų atimama galimybė patekti į priimančiosios valstybės narės rinką normalios ir veiksmingos konkurencijos sąlygomis (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo CaixaBank France 13 ir 14 punktus; 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C‑94/04 ir C‑202/04, Rink. p. I‑11421, 59 punktą ir 2010 m. kovo 11 d. Sprendimo Attanasio Group, C‑384/08, Rink. p. I‑0000, 45 punktą).
52 Konstatuotina, kad Komisija neįrodė, jog ginčijamomis nuostatomis siekiama tokio tikslo ar kad jos turi tokį poveikį.
53 Ji neįrodė, jog nagrinėjama sistema yra sukurta taip, kad sudaromos kliūtys normalios ir veiksmingos konkurencijos sąlygomis patekti į Italijos nagrinėjamų paslaugų rinką. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Italijos honorarų sistemai būdingas lankstumas, kuris, atrodo, leidžia mokėti teisingą atlygį už advokatų teikiamas bet kokio tipo paslaugas. Atitinkamai yra galimybė nustatyti iki dviejų kartų už maksimalius tarifus didesnius honorarus, kurie automatiškai taikomi svarbiose, sudėtingose ar itin sunkiose bylose, arba iki keturių kartų už minėtus tarifus didesnius honorarus išskirtinę svarbą turinčiose bylose ar netgi dar didesnius, kai atsižvelgiant į bylos aplinkybes advokato paslaugos ir numatytų maksimalių tarifų dydis yra akivaizdžiai neproporcingi. Taip pat tam tikrose situacijose advokatai su klientu gali sudaryti specialų susitarimą dėl honorarų dydžio.
54 Kadangi Komisijos argumentais, kuriais siekiama įrodyti, kad egzistuoja apribojimas, kaip tai suprantama pagal EB 43 ir 49 straipsnius, nebuvo įrodyta, jog ginčijamomis nuostatomis sudaromos kliūtys kitų valstybių narių advokatams patekti į nagrinėjamą Italijos rinką, su tokiais argumentais negalima sutikti.
55 Todėl ieškinį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Italijos Respublika nereikalavo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidų, reikia nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Europos Komisija ir Italijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.
* Proceso kalba: italų.
Top