Autentiškas vertimas
Vyriausybės kanceliarijos
Vyriausybės posėdžių skyrius
2024 10 29
ANTRASIS SKYRIUS
NUTARIMAS
Peticija Nr. 71200/17
Kristina BRAZAUSKIENĖ
prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), 2023 m. gruodžio 5 d. posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:
pirmininko Arnfinn Bårdsen,
teisėjų Jovan Ilievski,
Pauliine Koskelo,
ad hoc teisėjos Ivana Jelić,
Saadet Yüksel,
Lorraine Schembri Orland,
Frédéric Krenc
ir skyriaus kanclerio Hasan Bakırcı,
atsižvelgdamas į 2017 m. rugsėjo 22 d. pateiktą minėtą peticiją;
atsižvelgdamas į atsakovės Vyriausybės pateiktas pastabas ir pareiškėjos pateiktą atsakymą su pastabomis;
atsižvelgdamas į kolegijos pirmininko sprendimą paskirti Ivaną Jelić ad hoc teisėja (Konvencijos 26 straipsnio 4 dalis ir Teismo reglamento 29 taisyklės 1 dalis) ir tai, kad nuo Lietuvos Respublikos išrinktas teisėjas Egidijus Kūris nusišalino nuo bylos nagrinėjimo (28 taisyklė),
po svarstymo nusprendė:
FAKTAI
1. Pareiškėja Kristina Brazauskienė yra Lietuvos pilietė, gimusi 1949 m. ir gyvenanti Vilniuje. Jai Teisme atstovavo Kaune praktikuojantis advokatas G. Černiauskas.
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) atstovavo jos atstovės L. Urbaitė ir K. Bubnytė-Širmenė.
Bylos aplinkybės3. Šalių pateikti bylos faktai gali būti apibendrinti, kaip išdėstyta toliau.
4. Algirdas Mykolas Brazauskas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos metais ėjo įvairias pareigas Lietuvos TSR vyriausybėje ir Lietuvos komunistų partijoje. 1977–1987 m. jis buvo Lietuvos TSR komunistų partijos Centro komiteto sekretorius.
5. 1990 m. atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, nuo 1993 m. vasario 25 d. iki 1998 m. vasario 25 d. Algirdas Mykolas Brazauskas buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas. 2001–2006 m. jis ėjo Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pareigas.
6. 2002 m. balandžio 23 d. pareiškėja ir Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas susituokė.
7. 2010 m. birželio 26 d. Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas mirė, ir pareiškėja tapo jo našle.
Procesas dėl valstybinės rentosPareiškėjos prašymas ir valdžios institucijų atsakymas8. Po Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko mirties 2010 m. liepos 28 d. pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatymo (toliau – Prezidento valstybinės rentos įstatymas, žr. šio nutarimo 65 punktą) 4 straipsnio 1 dalimi, kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją su prašymu skirti jai, kaip buvusio Respublikos Prezidento našlei, atitinkamą valstybinę rentą (toliau – valstybinė renta).
9. Ministerija tuomet nustatė, kad buvo pateikti visi rentai skirti reikalingi dokumentai ir kad pareiškėja nuo 2010 m. liepos 23 d. neturėjo draudžiamųjų pajamų, o tai buvo sąlyga rentai skirti (žr. 5 straipsnio 4 dalį šio nutarimo 65 punkte). Ministerija parengė Vyriausybės nutarimo, kuriame buvo siūloma pareiškėjai rentą skirti nuo 2010 m. liepos 23 d., projektą. Teisingumo ministerija, kuri taip pat peržiūrėjo nutarimo projektą, pareiškė, kad pastabų neturi.
10. 2010 m. rugpjūčio 25 d. spaudos portalas „15min.lt“ apie pareiškėjos prašymą skirti valstybinę rentą paskelbė straipsnį ir citavo tuometinę Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri teigė, kad pareiškėja turi teisę ją gauti, nes tokia taisyklė nustatyta Prezidento valstybinės rentos įstatyme.
11. Pareiškėjos prašymas skirti valstybinę rentą sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo ir buvo plačiai aptartas žiniasklaidoje; buvo atkreiptas dėmesys, kad pareiškėja jau buvo gana turtinga.
12. Politikai kvestionavo Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatų konstitucingumą, tačiau 2010 m. gruodžio 14 d. posėdyje Seimas in corpore atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.
13. 2010 m. gruodžio 15 d. „15min.lt“ išspausdino straipsnį „[Ministras Pirmininkas] A. K.: renta turėtų būti skiriama nepasiturintiems žmonėms, o Kristina Brazauskienė tokios problemos neturi“. Straipsnyje buvo rašoma, jog Ministras Pirmininkas teigė, kad „[pareiškėjos] atveju, kiek suprantame, [pareiškėjai] nėra tokios problemos, kad neužtektų pajamų pakankamai padoriai pragyventi“. Straipsnyje taip pat buvo cituojama Seimo Pirmininkė I. D., kuri teigė, kad pagal įstatymus pareiškėjai valstybinė renta priklauso ir tik nuo pareiškėjos priklauso, ką ji su tomis lėšomis darys.
14. Seimui posėdyje in corpore atsisakius kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. šio nutarimo 12 punktą), 2010 m. gruodžio 25 d. tai padarė socialinės apsaugos ir darbo ministras ir trisdešimt Tėvynės sąjungos politinės partijos frakcijos narių. Jie prašė ištirti, ar Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad teisė į Respublikos Prezidento valstybinę našlių rentą atsiranda ir našliui (našlei), kuris (kuri) Respublikos Prezidento pareigų vykdymo metu nebuvo Respublikos Prezidento sutuoktinis (sutuoktinė), neprieštarauja Konstitucijos 90 straipsniui ir konstituciniams socialinės darnos, teisingumo ir teisinės valstybės principams. Seimo nariai taip pat prašė išsiaiškinti, ar teisė į rentą kyla neatsižvelgiant į našlio (našlės) turtą.
15. 2011 m. kovo 28 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija Vyriausybei pasiūlė, kol byla nagrinėjama Konstituciniame Teisme, pareiškėjos prašymo dėl valstybinės rentos nenagrinėti.
16. 2014 m. liepos 3 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui (žr. šio nutarimo 64 ir 69 punktus).
Nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos ši norma nebegalėjo būti taikoma (žr. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį šio nutarimo 72 punkte).
17. 2015 m. kovo 19 d. raštu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pareiškėją informavo, kad, vykdydama Ministro Pirmininko pavedimą, pagrįstą Vyriausybės kanclerio 2015 m. kovo 4 d. rezoliucija Nr. 27-659, ministerija išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl valstybinės rentos skyrimo. Rašte buvo remiamasi Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimu ir nurodyta, kad nuo nutarimo paskelbimo dienos nebuvo teisinio pagrindo skirti valstybinę rentą pareiškėjai, nes Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis buvo vienintelė šią rentą numatanti nuostata.
18. Atsižvelgdamas į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, 2016 m. birželio 16 d. Seimas pakeitė Prezidento valstybinės rentos įstatymą: nuostatos dėl Prezidento našlių rentos buvo panaikintos. Vietoj to šie klausimai buvo įtraukti į naujos redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo, įsigaliojusio nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d., 151 straipsnį. Pakeitimu teisei į šią rentą buvo nustatyta nauja sąlyga: našlys (našlė) Prezidento sutuoktiniu (sutuoktine) turėjo būti ir sutuoktinio (sutuoktinės) funkcijas turėjo vykdyti ne mažiau kaip trejus Prezidento kadencijos metus (žr. šio nutarimo 66 punktą).
19. Dėl to pareiškėja negalėjo gauti valstybinės rentos kaip Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko našlė, nes, Algirdui Mykolui Brazauskui einant Prezidento pareigas, jie nebuvo susituokę.
20. 2016 m. birželio 16 d. vieno didžiausių nacionalinių dienraščių „Lietuvos rytas“ interneto svetainėje buvo paskelbtas straipsnis „K. Brazauskienei – blogos žinios iš Seimo dėl našlės rentos“. Jame cituojamas vienas iš Seimo narių, K. M., kuris teigė, kad „įstatymo projektas atsirado dėl labai konkrečių aplinkybių. Turėjome situaciją, kai viena ponia suskubo naudotis jai nepriklausančiomis lengvatomis. Šita ponia ir taip savo sutuoktinio buvo apdovanota“. Publikacijoje taip pat buvo pažymėta, kad į Konstitucinį Teismą grupė Seimo narių kreipėsi po to, kai 2010 m. pareiškėja, mirus Prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui, paprašė skirti valstybinę rentą.
Teismo procesas dėl žalos atlyginimo dėl neišmokėtos rentos21. 2018 m. kovo 1 d. pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu dėl žalos atlyginimo remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu. Ji teigė, kad nors prašymą dėl našlių rentos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ji pateikė dar 2010 m. (žr. šio nutarimo 8 punktą), iki kreipimosi į teismą dienos į savo prašymą ji nebuvo gavusi jokio oficialaus atsakymo. Jos prašymas buvo persiųstas Vyriausybei ir ši jokio sprendimo šiuo klausimu nepriėmė, nors ministerijos aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad pareiškėja atitiko visus minėtos rentos skyrimo kriterijus. Jos nuomone, tai, kad našlių renta jai nebuvo paskirta už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, prilygo teisiniam nihilizmui.
22. Vis dėlto pareiškėja pripažino, kad nuo Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimo jos atveju nebebuvo galima taikyti Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatų dėl našlių rentos. Ji taip pat pripažino, kad našlių rentos gauti ji negalėjo, nes 2016 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo naujas Valstybinių pensijų įstatymu nustatytas teisinis reglamentavimas.
a) Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas
23. 2018 m. birželio 29 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl, pareiškėjos vertinimu, valstybės institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. dėl Prezidento našlių rentos neišmokėjimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d. Taip pat buvo aišku, kad pareiškėja savo reikalavimą grindė Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri galiojo iki 2014 m. liepos 3 d., kai Konstitucinis Teismas ją pripažino prieštaraujančia Konstitucijai.
Išnagrinėjęs pareiškėjos skundo pagrindą bei jo pobūdį ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, teismas nustatė, kad pareiškėja našlių rentos pareikalavo 2010 m. liepos 28 d., kai pateikė prašymą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (žr. šio nutarimo 8 punktą). Taigi apie savo teisių pažeidimą jai buvo žinoma arba turėjo būti žinoma, nes našlių renta jai nebuvo skirta po to, kai ji pateikė prašymą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir negavo jokio atsakymo.
24. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad nuo pareiškėjos 2010 m. liepos 28 d. prašymo pateikimo iki Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimo paskelbimo dienos, kai pareiškėja pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį prarado „teisę į [Prezidento našlių rentos] skyrimą ir mokėjimą“, „pareiškėjos atžvilgiu galimai buvo vykdomas tęstinis pažeidimas“, t. y. vadovaujantis nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2014 m. liepos 3 d. galiojusios redakcijos Prezidento valstybinės rentos įstatymu, Vyriausybė neįvykdė savo pareigos priimti sprendimą dėl pareiškėjos prašymo skirti jai Prezidento valstybinę našlių rentą. Taikydamas protingo, rūpestingo ir atidaus asmens standartą, teismas padarė išvadą, kad visą tą laikotarpį pareiškėja „žinojo (arba turėjo žinoti), kad jos teisė į Prezidento valstybinę našlių rentą buvo pažeista“. Konstituciniam Teismui priėmus 2014 m. liepos 3 d. nutarimą, galimas jos teisių pažeidimas baigėsi. Trejų metų senaties terminas pareikšti reikalavimą atlyginti žalą turėjo būti skaičiuojamas vėliausiai nuo 2014 m. liepos 3 d. Pareiškėja nepateikė jokių pagrįstų argumentų, įrodančių, kad jos teisių pažeidimo metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, dėl ko būtų buvę galima senaties termino pradžią skaičiuoti kitaip.
25. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja į teismą kreipėsi 2018 m. kovo 1 d., senaties terminas reikšti reikalavimą dėl turtinės žalos už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d. buvo praleistas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja teismui nepateikė argumentų, kodėl jos reikalavimui neturėtų būti taikoma ieškinio senatis. Ji taip pat nenurodė objektyvių ir nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios jai įgyvendinti teisę ginti savo interesus teisme. Teismo vertinimu, pareiškėja apie savo galimai pažeistas teises (jai nepaskirtą ir nemokėtą Prezidento valstybinę našlių rentą) sužinojo ne tada, kai Prezidento valstybinės našlių rentos institutas buvo panaikintas, o tada, kai galiojo ir turėjo būti taikomos atitinkamos teisės normos. Pareiškėja, pateikusi prašymą skirti našlių rentą ir negaudama jokio atsakymo, turėjo ir galėjo suvokti, kad jos teisės į šią rentą galėjo būti pažeidžiamos. Byloje nebuvo duomenų, kad iki ieškinio senaties termino pabaigos ji negalėjo kreiptis į teismą. Teismas taip pat savo iniciatyva nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, o pareiškėja „nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti savo galimai pažeistas teises“.
26. Teismas taip pat pažymėjo, kad nuo 1999 m. gegužės 1 d. galiojantis Administracinių bylų teisenos įstatymas garantavo asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą, be kita ko, dėl valstybės institucijų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo arba dėl jų neveikimo. Be to, 2015 m. vasario 27 d. pareiškėja pasirašė atstovavimo sutartį su advokatu A. R. ir jis tą pačią dieną pareiškėjos vardu pateikė prašymą Vyriausybei, ragindamas priimti sprendimą skirti pareiškėjai našlių rentą. Taigi jau 2015 m. vasario mėn. pareiškėja, „atstovaujama profesionalaus teisininko“, galėjo kreiptis į administracinį teismą su skundu dėl Vyriausybės atsisakymo ar vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir (arba) dėl žalos atlyginimo.
27. Galiausiai teismas pažymėjo, kad pagal atitinkamą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką pareiškėjos skundas turėjo būti pateiktas per Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą ir kad šis terminas buvo skaičiuojamas nuo skundo pateikimo teismui elektroninių ryšių priemonėmis dienos, t. y. nuo 2018 m. kovo 1 d. Tai reiškė, kad, taikant senaties terminą, turtinė žala pareiškėjai galėjo būti priteista tik už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 1 d. (trejų metų laikotarpį), nors pareiškėja savo reikalavimą pateikė už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d. Vadinasi, pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėja nebeturėjo teisinio pagrindo reikalauti turtinės žalos atlyginimo ir jos skundas buvo atmestinas.
28. Galiausiai, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas buvo atmestas pritaikius ieškinio senatį, nebuvo aktualu nagrinėti klausimą dėl galimai pažeistų jos teisių ir interesų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galutinė nutartis29. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, įrodinėdama, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai išsprendė senaties klausimą.
30. 2019 m. gruodžio 18 d. galutine nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas žemesniosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, sutikdamas su jo išvada, kad per visą laikotarpį nuo 2010 m. liepos 28 d. prašymo skirti rentą pateikimo pareiškėja visada žinojo arba turėjo žinoti, kad jos teisė į našlių rentą yra pažeidžiama, tačiau skundą teismui pateikė tik 2018 m. kovo 1 d.
31. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašymą dėl našlių rentos skyrimo pateikė 2010 m. liepos 28 d., draudžiamųjų pajamų neturėjo nuo 2010 m. liepos 23 d. ir negavo rentos „nė vieną“ mėnesį iki 2014 m. liepos 3 d. (kai išnyko pagrindas skirti rentą, Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą), „paskutinis terminas, kai pareiškėja sužinojo“, kad renta nepaskirta ir nemokama, atsižvelgiant į tai, jog renta pagal Prezidento valstybinės rentos įstatymą mokama už praėjusį mėnesį iki einamojo mėnesio 25 dienos, buvo 2014 m. rugpjūčio 25 d. Kadangi pareiškėja prašė atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, jos atveju buvo taikytina Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatytas trumpesnis trejų metų senaties terminas (žr. šio nutarimo 73 punktą). Į teismą pareiškėja su reikalavimu priteisti žalos atlyginimą kreipėsi tik 2018 m. kovo 1 d., o tai reiškė, kad ji praleido įstatymo nustatytą senaties terminą, kuris baigėsi 2017 m. rugpjūčio 25 d. Pirmosios instancijos teismas teisingai atmetė pareiškėjos skundą kaip pareikštą praleidus senaties terminą.
32. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, gavusi informacijos, jog pareiškėja nuo 2010 m. liepos 23 d. neturėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaudamasi Prezidento valstybinės rentos įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, parengė Vyriausybės nutarimo dėl rentos pareiškėjai skyrimo nuo 2010 m. liepos 23 d. projektą. Šis nutarimo projektas 2011 m. sausio 12 d. buvo pateiktas Ministro Pirmininko tarnybai. Taigi pareiškėjos prašymas skirti jai našlių rentą „buvo pradėtas spręsti“, tačiau „sprendimas nebuvo įvykdytas“, „nors pareiškėja tokį lūkestį turėjo“.
33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad tam tikromis situacijomis asmens lūkesčiai ir teisės turi būti saugomi ir ginami, net jei jie kyla iš teisės akto, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (žr. šio nutarimo 71 punktą). Nepaisant to, tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Konstitucija nesaugo ir negina asmenų įgytų teisių, kurios iš esmės yra privilegijos (žr. šio nutarimo 71 punktą in fine). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimu, kuriame šis konstatavo, kad teisės nuostata, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, įtvirtino privilegiją (žr. šio nutarimo 69 punktą). Dėl to nei įstatymų leidėjui, nei teismams neliko teisinio pagrindo ginti ir saugoti tokią asmens teisę, kuri nebuvo įgyvendinta iki teisinės nuostatos pripažinimo prieštaraujančia Konstitucijai.
34. Galiausiai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs jos skundą dėl žalos atlyginimo kaip pateiktą praleidus senaties terminą, „nepagrįstai netyrė pareiškėjos skundo reikalavimo pagrįstumo“. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika buvo nuosekli: jis ne kartą buvo konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismui nustačius, jog pareiškėjas skundą pateikė terminą praleidęs be pateisinamos priežasties, skundas turi būti atmestas. Toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas netenkinti skundo reikalavimų. Apibendrinant, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė įstatymą ir priėmė pagrįstą bei teisėtą teismo sprendimą.
Naujausia Vyriausybės pateikta informacija35. 2021 m. sausio 5 d. raštu Vyriausybė informavo Teismą apie šiuos pokyčius.
36. 2020 m. rugpjūčio 13 d. Seimo kanceliarija (kompetentinga institucija) gavo pareiškėjos prašymą skirti jai valstybinę Lietuvos Nepriklausomybės Akto, kurį pasirašė jos velionis vyras Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, signataro našlių rentą. 2020 m. lapkričio 11 d. Vyriausybė prašymą patenkino ir skyrė pareiškėjai šią rentą, kuri buvo skaičiuojama nuo 2010 m. liepos 23 d. Pareiškėja už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. iš viso gavo 35 150 eurų (EUR); visa suma buvo išmokėta 2020 m. gruodžio 11 d.
Iš tos sumos 10 485 EUR pareiškėja gavo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 2 d. (įskaitytinai), kuriuo ji negavo valstybinės rentos kaip Prezidento našlė; tai, Vyriausybės nuomone, buvo svarbu nagrinėjant šią bylą Teisme. Tolesnės valstybinės signataro našlių rentos mėnesinės išmokos pareiškėjai turėjo būti mokamos reguliariai. 2020 m. ši suma buvo 331 EUR per mėnesį.
37. Vyriausybė pripažino, kad teisinė nuostata dėl valstybinės signataro našlių rentos nebuvo šios Teisme nagrinėjamos bylos dalykas. Joje buvo nagrinėjama kita rentos rūšis – Prezidento valstybinė našlių renta. Nepaisant to, valstybinė signataro našlių renta pareiškėjai buvo paskirta dėl toliau nurodytos priežasties. Pagal Prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnio 3 dalį (žr. šio nutarimo 65 punktą), jeigu Prezidento našlys (našlė) turėjo teisę ir į našlių rentą, ir į valstybinę pensiją ir (arba) pensinio pobūdžio išmoką, mokamas iš valstybės biudžeto, našlio (našlės) prašymu turėjo būti skiriama ir mokama tik viena iš šių išmokų. Taigi pagal minėtą teisės nuostatą Prezidento našlių renta pareiškėjai negalėjo būti skirta, nes nuo 2010 m. liepos 23 d. jos pačios prašymu jai buvo paskirta pensinio pobūdžio išmoka iš valstybės biudžeto – valstybinė signataro našlių renta.
38. 2021 m. sausio 12 d. Vyriausybės pateikta informacija buvo persiųsta pareiškėjai susipažinti, tačiau ji pastabų dėl to nepateikė.
Procesas dėl būsto pagal panaudos sutartįPareiškėjos prašymas suteikti jai namą, kuriame ji gyveno kartu su Prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku39. Po Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko mirties (žr. šio nutarimo 7 punktą) pareiškėja, kaip numatyta tuo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo (toliau – Prezidento įstatymas) 23 straipsnio 4 dalies nuostatoje, pateikė Vyriausybei prašymą suteikti jai būstą (žr. šio nutarimo 67 punktą).
40. 2010 m. liepos 7 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1002, kuriuo pareiškėjai pagal panaudos sutartį perdavė naudotis valstybei nuosavybės teise priklausantį Respublikos Prezidento kanceliarijos (toliau – Kanceliarija) valdomą namą, esantį Turniškėse, Vilniuje. Kaip teisinį nutarimo pagrindą Vyriausybė nurodė Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalį (žr. šio nutarimo 67 punktą) ir Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos aprašo (toliau – Aprašas, žr. šio nutarimo 68 punktą) 1.7 ir 6.6 punktus. Nutarime Nr. 1002 nebuvo nustatytas terminas, per kurį namas turėjo būti perduotas pareiškėjai naudotis.
Kaip vėliau pažymėjo teismai (taip pat žr. šio nutarimo 53 ir 57 punktus), tai buvo namas, kuriame pareiškėja ir Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas gyveno iki jo mirties ir kuriame buvo laikomi valstybei vertingi daiktai: valstybės apdovanojimai, Prezidento kolekcijos, knygos.
41. 2010 m. spalio 11 d. Kanceliarija ir pareiškėja „penkerių metų laikotarpiui“ sudarė minėto namo panaudos sutartį. Sutartyje kaip teisinis pagrindas buvo nurodyta Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalis, Aprašas ir Vyriausybės nutarimas Nr. 1002. Pareiškėja pasirašė panaudos sutartį ir tą pačią dieną ji taip pat pasirašė dokumentą, kuriuo priėmė turtą naudotis.
42. Tuo laiku Vyriausybė 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 725, remdamasi Prezidento įstatymo 23 straipsnio 2 ir 3 dalimis kaip teisiniu pagrindu ir Aprašo 1.7 ir 6.6 punktais, kitam Respublikos Prezidentui – Prezidentui Valdui Adamkui – perdavė naudotis „iki gyvos galvos“ Turniškėse esančią rezidenciją.
43. 2015 m. rugpjūčio 25 d. Kanceliarija raštu pranešė pareiškėjai, kad 2015 m. spalio 12 d. baigiasi naudojimosi namu Turniškėse sutartis, ir pareikalavo iki tos dienos atlaisvinti patalpas.
44. 2015 m. rugsėjo 21 d. pareiškėja pateikė Kanceliarijai prašymą panaudos sutartį pratęsti dešimčiai metų. Ji rėmėsi Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi (žr. šio nutarimo 67 punktą), tvirtindama, kad ši teisinė nuostata suteikia jai teisę tuo namu naudotis iki mirties.
45. 2015 m. rugsėjo 25 d. Kanceliarija prašymą atmetė, remdamasi 2010 m. spalio 11 d. pasirašyta sutartimi, kurioje buvo nurodyta, kad teisė naudotis namu buvo suteikta penkerių metų laikotarpiui (žr. šio nutarimo 41 punktą). Kanceliarija taip pat atkreipė dėmesį, kad Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nenustatyta konkreti vieta (miestas, rajonas, gatvė), kurioje mirusio Prezidento sutuoktinei turėtų būti suteiktas būstas, o tik nurodyta, kad būstas suteikiamas Vyriausybės ir pagal jos nustatytas taisykles. Kanceliarija taip pat pažymėjo, kad aptariamas namas turi būti naudojamas valstybės reikmėms. Be to, jis yra Vadovybės apsaugos departamento saugomoje teritorijoje ir todėl turi būti suteiktas naudotis tik asmenims, kuriems paskirta valstybės apsauga (o pareiškėjos atveju taip nebuvo).
46. Atsakydama į pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 21 d. prašymą, 2015 m. rugsėjo 30 d. Vyriausybė, remdamasi Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, pasiūlė jai panaudos pagrindais suteikti 105 kv. m butą Antakalnyje, Vilniuje.
47. Atsakydama Kanceliarijai ir Vyriausybei, 2015 m. spalio 6 d. pareiškėja dar kartą paprašė Kanceliarijos dešimčiai metų pratęsti namo Turniškėse panaudos sutartį arba suteikti jai „analogiškas kokybiškas gyvenamąsias patalpas“ – butas Antakalnyje, jos nuomone, toks nebuvo.
Tą patį mėnesį, 2015 m. spalį, tiek Kanceliarija, tiek Vyriausybė atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą pratęsti panaudos sutartį dėl namo Turniškėse.
Civilinė byla dėl pareiškėjos iškeldinimo iš namo Turniškėse48. 2015 m. spalio 21 d. Kanceliarija pradėjo teismo procesą dėl pareiškėjos iškeldinimo iš namo Turniškėse. Pareiškėja pateikė priešieškinį, prašydama leisti tuo namu naudotis dar dešimt metų.
Vilniaus miesto apylinkės teismas49. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu Kanceliarijos ieškinį patenkino, pareiškėjos priešieškinį atmetė ir ją įpareigojo išsikelti iš minėto namo Turniškėse.
50. Teisinis pagrindas, kuriuo remiantis gyvenamosios patalpos suteiktos pareiškėjai, – Vyriausybės nutarimas Nr. 1002 (žr. šio nutarimo 40 punktą). Norint nustatyti, kokiomis sąlygomis ir kokiam laikotarpiui su pareiškėja buvo sudaryta panaudos sutartis, buvo būtina remtis šio nutarimo priėmimo metu galiojusiomis teisės normomis. Panaudos sutartimi (žr. šio nutarimo 41 punktą) tik buvo įforminti minėto nutarimo pagrindu tarp šalių susiklostę panaudos teisiniai santykiai. Atitinkamu metu Apraše buvo numatyta, kad valstybės turtas gali būti perduodamas neatlygintinai naudotis ir valdyti Aprašo 1.7 punkte nurodytiems asmenims (prie kurių buvo priskirtina pareiškėja), išskyrus Respublikos Prezidentą, ir buvo nustatytas ne ilgesnis kaip penkerių metų naudojimo terminas.
51. Teismas atmetė pareiškėjos teiginį, kad įstatymo leidėjo Prezidento įstatymo 23 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtinta ir Vyriausybės įgyvendinama teisė į būstą buvo vienoda ir Respublikos Prezidento, ir Prezidento našlio (našlės) atžvilgiu. Iš tiesų, Aprašo 6.6 punkte Respublikos Prezidentui ir Prezidento našliui (našlei) buvo nustatyti skirtingi naudojimosi turtu terminai. Kai Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 1002 buvo nuspręsta pareiškėjai pagal panaudos sutartį suteikti teisę naudotis namu Turniškėse, joks kitas naudojimosi terminas nebuvo nustatytas, todėl naudojimosi trukmę reglamentavo Aprašo 6.6 punktas. Jei pareiškėja manė, kad Kanceliarijos pasiūlytos sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų, ji turėjo teisę nepasirašyti panaudos sutarties arba ginčyti Kanceliarijos veiksmus. Tačiau pareiškėja su panaudos sutartyje nustatytu terminu sutiko, taip pat sudarė su Kanceliarija ginčo namo panaudos sutartį penkerių metų terminui, toje sutartyje nenurodant, kad šis terminas gali būti pratęstas. Per visą panaudos sutarties galiojimo laikotarpį, taip pat ir jai pasibaigus, pareiškėja nereiškė pretenzijų dėl neteisingai nustatyto panaudos sutarties termino. Toks elgesys rodė, jog pareiškėja sutiko, kad ginčo namas jai būtų suteiktas konkrečiam penkerių metų laikotarpiui. Todėl pareiškėja neturėjo pagrindo tikėtis, kad pasibaigus panaudos sutarties terminui ji ir toliau turės teisę naudotis ginčo namu.
52. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalis jai, kaip Prezidento sutuoktinei, numatė teisę naudotis ginčo namu arba kitomis „tokio paties ploto ir savybių“ gyvenamosiomis patalpomis. Jokiame teisės akte nebuvo numatyta, kad, įgyvendinant Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatytą socialinę garantiją, Prezidento našliui (našlei) turėtų būti palikta ta pati rezidencija, kuri buvo suteikta Prezidentui arba kuria Prezidentas naudojosi iki mirties. Be to, priešingai, nei teigė pareiškėja, jos socialinė garantija į gyvenamąsias patalpas negalėjo būti įgyvendinama tokiomis pat sąlygomis kaip ir Prezidento Valdo Adamkaus (žr. šio nutarimo 42 punktą), kuris buvo Respublikos Prezidentas, nes priešingu atveju būtų paneigtas Prezidento statuso išskirtinumas. Prezidentams, kurių kadencija baigėsi, įstatymo nustatytų socialinių garantijų turinys buvo skirtingas ir daug platesnis nei nustatytų Prezidento našliui (našlei). Prezidentui ir jo sutuoktinei taikomų socialinių garantijų skirtumai lėmė ir skirtingus reikalavimus rezidencijai, kuri buvo suteikta įgyvendinant Prezidentui ir jo sutuoktinei taikomas socialines garantijas.
53. Galiausiai teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja teigė, jog jai turėtų būti leista gyventi ginčo name, nes jame buvo saugoma Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko asmeninė kolekcija, šio namo paskirtis buvo gyvenamosios patalpos, o ne daiktų saugojimo patalpos. Todėl Kanceliarijos prašymas teismui iškeldinti pareiškėją iš ginčo namo buvo pagrįstas.
a) Vilniaus apygardos teismas
54. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, įrodinėdama, kad įstatymas buvo pritaikytas klaidingai, tačiau 2016 m. gruodžio 21 d. Vilniaus apygardos teismas, pritaręs pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, šį sprendimą paliko galioti nepakeistą.
55. Remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, Vilniaus apygardos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nutarimo Nr. 1002 pagrindu sudarytoje panaudos sutartyje buvo numatyta, jog ginčo namas pareiškėjai perduodamas neatlygintinai naudotis penkeriems metams (sutarties 2 punktas). Sutartyje nebuvo numatyta galimybė ją pratęsti pasibaigus penkerių metų terminui. Sutarties 8.14 punktu ieškovė buvo įpareigota grąžinti turtą Kanceliarijai tokios pat būklės, kokios jis buvo gautas. Jei pareiškėja būtų buvusi nepatenkinta šiomis sąlygomis, kai jos jai buvo pasiūlytos, ji galėjo jas ginčyti ir nepasirašyti sutarties. Tai, kad sutartį ji pasirašė, reiškia, jog ji sutiko su sutarties sąlygomis, taip pat ir su penkerių metų terminu be galimybės sutartį pratęsti. Per visą sutarties galiojimo laikotarpį ir net jai pasibaigus ji neteigė, kad su panaudos sutarties terminu sutiko klaidingai. Toks pareiškėjos elgesys liudijo, jog ji sutiko, kad ginčo namas jai būtų suteiktas konkrečiam penkerių metų terminui. Todėl pareiškėja negalėjo tikėtis, kad pasibaigus panaudos terminui ji turės teisę toliau naudotis namu.
56. Teismas taip pat pritarė Kanceliarijos nuomonei, kad Prezidento ir jo sutuoktinės teisinis statusas skiriasi. Šį skirtumą lėmė išskirtinis Prezidento teisinis statusas, kylantis iš Konstitucijos ir Prezidento įstatymo. Šį statusą 2004 m. gegužės 23 d. ir 2014 m. liepos 3 d. nutarimuose pažymėjo ir Konstitucinis Teismas. Be kita ko, jis atkreipė dėmesį į tai, kad Prezidento statusas yra įtvirtintas Konstitucijoje, o jo sutuoktinio (sutuoktinės) statusas Konstitucijoje nereguliuojamas. Nors Prezidento įstatymas nustatė ne tik Prezidento, bet ir jo šeimos narių materialines ir socialines garantijas, tačiau jas reglamentavo skirtingai. Pagal šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalį socialinės garantijos iki gyvos galvos buvo nustatytos tik Prezidentui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 3 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, Prezidentui mirus, jo šeimos nariams socialinė parama teikiama tais pačiais pagrindais kaip ir kitiems asmenims, kurių sutuoktinis ar vienas iš tėvų mirė. Todėl Prezidentui taikomos socialinės garantijos netaikytinos jo šeimos nariams, jeigu jų taikymas nenumatytas įstatymuose. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog Prezidento našlio (našlės) ir Prezidento socialinė garantija į rezidenciją nevienodomis sąlygomis įgyvendinama dėl Prezidento teisinio statuso išskirtinumo, nes Prezidento socialinių garantijų turinys, pasibaigus jo kadencijai, platesnis nei Prezidento našlio (našlės). Platesnės socialinės garantijos kyla iš Prezidento įstatymo 23 straipsnio 2 dalies. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent Prezidento išskirtinis teisinis statusas ir įstatymu nustatytų socialinių garantijų turinys lemia konkrečius reikalavimus Prezidentui skiriamai rezidencijai. Teisės aktų nustatytų Prezidentui ir jo sutuoktiniui (sutuoktinei) taikomų socialinių garantijų skirtumai sudaro pagrindą taikyti skirtingus kriterijus ir rezidencijai, suteikiamai įgyvendinant Prezidento ir jo sutuoktinio (sutuoktinės) socialines garantijas.
57. Galiausiai Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad ginčo namas buvo Turniškėse, saugomoje teritorijoje, todėl jis turėtų būti suteiktas tik asmenims, turintiems teisę į valstybės apsaugą (o pareiškėja šios teisės neturėjo). Jei pareiškėja norėjo ir toliau naudotis teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis, Vyriausybė turėjo nuspręsti, kokias gyvenamąsias patalpas jai būtų buvę galima suteikti. Bet kuriuo atveju ji turėjo išsikelti iš ginčo namo Turniškėse.
b) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
58. 2017 m. kovo 28 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos kasacinį skundą.
Vėlesni pokyčiai dėl būsto59. 2017 m. balandžio 14 d. pareiškėja kreipėsi į Kanceliariją ir Vyriausybę su prašymu pateikti laisvų būstų (gyvenamųjų patalpų), kurie galėtų būti jai suteikti pagal panaudos sutartį, sąrašą ir jų aprašymą. Kaip prašymo teisinį pagrindą ji nurodė Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalį ir pažymėjo, kad nei Kanceliarija, nei Vyriausybė civiliniame procese, kuris tuo metu jau buvo pasibaigęs, šios jos teisės neginčijo.
60. 2017 m. balandžio 20 d. televizijos kanalas LNK paskelbė, kad pareiškėja Vyriausybės paprašė sąrašo laisvų butų, į kuriuos galėtų persikelti iš namo Turniškėse. Televizijos kanalas citavo Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri žurnalistams pareiškė, kad „nemokamas būstas“ yra „nomenklatūrinė privilegija“, ir, pasiūliusi Vyriausybei klausimą, ar pareiškėja turi teisę į nemokamą būstą, perduoti Konstituciniam Teismui, pareiškė:
„Tokios nomenklatūrinės privilegijos, kurios yra įteisintos mūsų įstatymuose, niekur kitose Europos Sąjungos šalyse nėra numatytos. Matėme jau Konstitucinio Teismo reakciją dėl rentos, ir manyčiau, kad šioje situacijoje būtų tikslinga, kad Vyriausybė kreiptųsi į Konstitucinį Teismą dėl konkrečios šios privilegijos ir klausimas būtų iš karto išspręstas.“
LNK televizijos kanalas taip pat citavo Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, kuris, regis, Prezidentės pasiūlymui buvo linkęs pritarti. Pacituota, kad jis teigė:
„Jeigu [pareiškėjai] tektų gyventi gatvėje, matyt, ieškotume ir rastume [būstą]. Vyriausybė rengia savo poziciją ir ją pareikš <...> Vyriausybės posėdyje <...>. Prezidentė paragino į Konstitucinį Teismą kreiptis – taip ir bus padaryta.“
61. Atsakydama į pareiškėjos prašymą (žr. šio nutarimo 59 punktą), 2017 m. gegužės 15 d. Vyriausybė pareiškėjai parašė, kad 2017 m. balandžio 26 d. ji nusprendė dėl Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalies konstitucingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Dėl to gyvenamųjų patalpų suteikimo pareiškėjai klausimas turėjo būti nagrinėjamas po to, kai Konstitucinis Teismas priims sprendimą šiuo klausimu.
62. 2017 m. balandžio 26 d. nutarimu Vyriausybė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Prezidento sutuoktinės, ja tapusios šiam jau baigus eiti pareigas, atveju Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalis, kuria privilegija sukuriama vien dėl asmens socialinio statuso, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai.
63. 2017 m. gruodžio 15 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 ir 90 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui (taip pat žr. šio nutarimo 70 punktą).
BYLAI REIKŠMINGA TEISĖ IR PRAKTIKA
Konstitucija64. Atitinkamose Konstitucijos dalyse nustatyta:
29 straipsnis
„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo <...> socialinės padėties <...>“
52 straipsnis
„Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“
90 straipsnis
„Respublikos Prezidentas turi rezidenciją. Respublikos Prezidento ir jo rezidencijos finansavimą nustato įstatymas.“
105 straipsnis
„Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.
<...>“
106 straipsnis
„Teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 105 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų aktų turi Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, taip pat teismai.
<...>
Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui ar Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą.
<...>“
107 straipsnis
„Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis) <...> negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.
<...>“
Įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktaiDėl Respublikos Prezidento valstybinės našlių rentos65. 2007 m. sausio 1 d. – 2014 m. liepos 2 d. galiojusio Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatymo atitinkamose dalyse nustatyta:
4 straipsnis
Asmenys, turintys teisę gauti Respublikos Prezidento valstybinę našlių <...> rentą
„1. Teisę gauti Respublikos Prezidento valstybinę našlių rentą turi mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinis <...> (toliau – našlys (našlė)).“
5 straipsnis
Respublikos Prezidento valstybinės našlių <...>
rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygos
„1. Respublikos Prezidento valstybinė našlių <...> renta skiriama <...>, mirus Respublikos Prezidentui, kuriam buvo ar galėjo būti paskirta Respublikos Prezidento valstybinė renta.
2. Respublikos Prezidento valstybinė našlių renta skiriama ir (ar) mokama Respublikos Prezidento našliui (našlei) nepaisant jo (jos) amžiaus, gaunamų pensijų ar nuolatinių pensinio pobūdžio išmokų, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus.
3. Respublikos Prezidento našliui (našlei), turinčiam (turinčiai) teisę gauti Respublikos Prezidento valstybinę našlių rentą ir valstybinę pensiją ar (ir) pensinio pobūdžio išmoką, paskirtas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir mokamas iš [jos] biudžeto, jo (jos) pasirinkimu skiriama ir mokama tik viena iš šių išmokų: arba Respublikos Prezidento valstybinė našlių renta, arba valstybinė pensija, arba pensinio pobūdžio išmoka.
4. Respublikos Prezidento valstybinė našlių renta neskiriama, o paskirtoji valstybinė renta nemokama, kol <...> našlys (našlė) turi draudžiamųjų pajamų. <...>“
66. Valstybinių pensijų įstatymo, pakeisto ir papildyto 2016 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XII-2587 ir galiojusio nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d., atitinkamoje dalyje nustatyta:
151 straipsnis
Teisė gauti Respublikos Prezidento sutuoktinio valstybinę pensiją <...>
„Teisę gauti Respublikos Prezidento sutuoktinio valstybinę pensiją turi asmuo, kuris, būdamas Respublikos Prezidento sutuoktiniu, Respublikos Prezidento kadencijos (kadencijų) metu ne mažiau kaip 3 metus vykdė valstybiniame ir (ar) diplomatiniame protokole nustatytas Respublikos Prezidento sutuoktinio funkcijas.
Respublikos Prezidento sutuoktinio valstybinė pensija skiriama ir mokama <...> sutuoktiniui, jeigu jis yra <...> sukakęs senatvės pensijos amžių <...>, neturi draudžiamųjų pajamų <...> ir negauna kitos valstybinės pensijos. <...>“
Dėl Respublikos Prezidento našlių teisės į būstą67. 2009 m. sausio 1 d. – 2017 m. gruodžio 14 d. galiojusio Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo atitinkamose dalyse nustatyta:
1 straipsnis
Įstatymo paskirtis
„Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos Prezidento <...> ir Respublikos Prezidento kanceliarijos veiklos teisinius pagrindus, Respublikos Prezidento ir jo šeimos narių materialines ir socialines garantijas.“
23 straipsnis
Respublikos Prezidento materialinės ir socialinės garantijos
nutrūkus [jo] įgaliojimams
„1. Respublikos Prezidento vardas juo buvusiam asmeniui išlieka iki gyvos galvos.
2. Respublikos Prezidentui <...> iki gyvos galvos:
1) skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė renta. <...>;
2) užtikrinamas aptarnaujantis personalas ir transportas. <...>;
3) užtikrinama apsauga. <...>
3. Respublikos Prezidentui, jei jis pageidauja, panaudos pagrindais suteikiamas būstas (gyvenamosios patalpos) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
4. Jeigu Respublikos Prezidentas eidamas pareigas ar pasibaigus kadencijai miršta, jo sutuoktiniui, jei šis pageidauja, panaudos pagrindais suteikiamas būstas (gyvenamosios patalpos) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. <...>“
68. Šiai bylai reikšmingoje (2009 m. liepos 8 d. redakcija) Vyriausybės 2002 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1890 patvirtinto Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos aprašo redakcijoje nustatyta:
„1. Šis Aprašas reglamentuoja valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimą laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis pagal panaudos sutartis:
1.1. valstybines ar savivaldybių funkcijas įgyvendinantiems subjektams;
<...>
1.7. kitiems subjektams, jeigu tai nustatyta įstatymuose <...>
<...>
2. Valstybės turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis laikantis šių nuostatų:
2.1. nekilnojamieji daiktai perduodami <...> Vyriausybės nutarimu šio Aprašo 1.2–1.7 punktuose nurodytiems subjektams;
<...>
6. Valstybės turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis:
<...>
6.6. šio Aprašo 1.7 punkte nurodytiems subjektams, išskyrus Respublikos Prezidentą, ne ilgiau kaip 5 metams, jeigu kitaip (kitokių terminų) nenustato įstatymai <...>“
Konstitucinio Teismo praktikaDėl Respublikos Prezidento valstybinės našlių rentos69. 2014 m. liepos 3 d. nutarime dėl teisės į Respublikos Prezidento valstybinę našlių rentą Konstitucinis Teismas nusprendė (Konstitucinio Teismo santrauka):
„Šiame Konstitucinio Teismo nutarime nagrinėti su teise į socialinę paramą našlystės atveju susiję klausimai. Pripažinta, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo <...> 4 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta mirusio Prezidento sutuoktinio teisė gauti Prezidento valstybinę našlių rentą, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šią teisę įvertino kaip privilegiją dėl asmens socialinės padėties.
Nutarime pabrėžta, kad konstitucinis Prezidento, kaip valstybės vadovo, statusas yra individualus, išskirtinis, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių, valstybės pareigūnų teisinio statuso. Neatskiriama šio statuso dalis yra konstitucinės Prezidento socialinės garantijos. Konstitucijos 90 straipsnyje įtvirtintos Prezidento ir jo rezidencijos finansavimo garantijos paskirtis – užtikrinti, kad Prezidentas galėtų tinkamai vykdyti savo pareigas, atstovauti Lietuvos valstybei. Ši konstitucinė garantija reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti Prezidento pareigoms vykdyti reikalingą finansavimą, kuris apima ne tik pareigas vykdančio Prezidento veiklos ir rezidencijos finansavimą, bet ir deramą, t. y. Prezidento, kaip valstybės vadovo, orumą ir išskirtinį teisinį statusą atitinkantį, buvusiam Prezidentui užtikrinamą finansavimą (taip pat ir Prezidento pensiją ar kitą jos esmę ir paskirtį atitinkančią valstybės išmoką).
Prezidento sutuoktinio teisinis statusas, taip pat jo materialinis (socialinis) aprūpinimas Prezidentui mirus Konstitucijos 90 straipsnio nuostatomis nereguliuojamas, tačiau socialinė parama Prezidento sutuoktiniui, kitiems jo šeimos nariams laiduojama kitų Konstitucijos nuostatų pagrindu, be kita ko, pagal Konstitucijos 52 straipsnį teikiant socialinę paramą našlystės atveju.
Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai. Viena iš šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytų valstybės laiduojamos socialinės paramos rūšių yra socialinė parama našlystės atveju, taigi valstybė yra konstituciškai įpareigota teikti tokią paramą, t. y. iš dalies kompensuoti asmens netektas šeimos pajamas mirus žmonai (vyrui). Konstitucijoje nėra nustatyta šios paramos teikimo pagrindų, sąlygų, trukmės, dydžių – tai nustatyti turi įstatymų leidėjas, tačiau jis yra saistomas konstitucinių visuomenės solidarumo, socialinės darnos, teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo principų, taip pat valstybės ir visuomenės išgalių.
[V]ien mirusio asmens turėtas socialinis statusas savaime nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas užtikrinti jo našliui (našlei) iš esmės kitokią, daug didesnio dydžio, socialinę paramą, nei ji užtikrinama kitiems našliams (našlėms).
[T]okiu teisiniu reguliavimu, kuriuo vien dėl tapimo Prezidento, turinčio individualų, išskirtinį valstybės vadovo teisinį statusą, suteikiantį teisę į Prezidento pensiją ar jos esmę ir paskirtį atitinkančią valstybės išmoką, našliu (našle) fakto tokiam našliui (našlei) yra nustatyta teisė gauti iš esmės kitokią, daug didesnio dydžio, negu ji užtikrinama kitų asmenų našliams (našlėms), socialinę paramą našlystės atveju, t. y. Prezidento valstybinę našlių rentą, įtvirtinta privilegija dėl asmens socialinės padėties. Šis teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.“
Dėl Respublikos Prezidento našlių teisės į būstą70. 2017 m. gruodžio 15 d. nutarime dėl būsto suteikimo panaudos pagrindais mirusio Respublikos Prezidento sutuoktiniui Konstitucinis Teismas nusprendė (Konstitucinio Teismo santrauka):
„[I]šnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos Vyriausybės prašymą, [Konstitucinis Teismas] pripažino, kad Prezidento įstatymo 23 straipsnis 4 dalis, kurioje įtvirtinta pareigas einančio arba kadenciją baigusio Respublikos Prezidento sutuoktinio (-ės) teisė, Respublikos Prezidentui mirus, į panaudos pagrindais jo (jos) pageidavimu suteikiamą būstą (gyvenamąsias patalpas), prieštarauja Konstitucijai.
[V]alstybės vadovo statusą Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, t. y. Respublikos Prezidentas, kurį išrenka Lietuvos Respublikos piliečiai. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, jis skiriasi nuo visų kitų piliečių ir valstybės pareigūnų teisinio statuso. Neatskiriama valstybės vadovo konstitucinio statuso dalis yra jo konstitucinės socialinės garantijos.
<...> Konstitucijos 90 straipsnio nuostata, jog Respublikos Prezidento ir jo rezidencijos finansavimą nustato įstatymas, yra įtvirtinta Respublikos Prezidento ir jo rezidencijos finansavimo garantija, kurios paskirtis – užtikrinti, kad Respublikos Prezidentas galėtų tinkamai vykdyti savo pareigas, be kita ko, tinkamai atstovauti Lietuvos valstybei. Ši konstitucinė garantija reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti Respublikos Prezidento pareigoms vykdyti reikalingą finansavimą, kuris apima ne tik pareigas vykdančio Respublikos Prezidento veiklos ir rezidencijos finansavimą, bet ir deramą, t. y. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, orumą ir išskirtinį teisinį statusą atitinkantį, buvusiam Respublikos Prezidentui užtikrinamą finansavimą.
<...> [I]šskirtinis Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinis statusas suponuoja ir išskirtines, besiskiriančias nuo suteiktųjų kitiems valstybės pareigūnams, visiems piliečiams, jo materialines ir socialines garantijas, kartu ir draudimą materialinių (socialinių) garantijų aspektu bet kurį kitą asmenį prilyginti einančiam pareigas ar buvusiam Respublikos Prezidentui. Tad iš Konstitucijos 90 straipsnio, aiškinamo atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidento teisinis statusas yra individualus, kyla draudimas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos, užtikrinant materialinį (socialinį) aprūpinimą, be kita ko, susijusį su būsto finansavimu, kurį nors kitą asmenį, įskaitant Respublikos Prezidento sutuoktinį, prilyginti buvusiam Respublikos Prezidentui. Konstitucijos 90 straipsnyje nėra įtvirtintos Respublikos Prezidento sutuoktinio dėl šio jo statuso įgyjamos, mirus Respublikos Prezidentui, išskirtinės materialinės ir socialinės garantijos.
Konstitucinio Teismo vertinimu, ginčijama nuostata sudarytos teisinės prielaidos, užtikrinant materialinį (socialinį) aprūpinimą, susijusį su būsto finansavimu, Respublikos Prezidento sutuoktinį (-ę) prilyginti Respublikos Prezidentui, kurio įgaliojimai yra nutrūkę, taip paneigiant individualų, nuo visų kitų asmenų teisinio statuso besiskiriantį Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinį statusą, todėl ji prieštarauja Konstitucijos 90 straipsniui.
<...> Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstitucinis asmenų lygybės principas, Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies nuostata, kuria draudžiama teikti privilegijas, be kita ko, dėl asmens socialinės padėties. Respublikos Prezidento sutuoktinio materialiniam (socialiniam) aprūpinimui, susijusiam su būsto finansavimu, su atitinkamais pakeitimais taikytinos ir šios Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarime <...> suformuluotos oficialiosios konstitucinės asmenų lygiateisiškumo doktrinos nuostatos: vien tai, kad asmuo yra našlys asmens, priklausiusio tam tikrą socialinį statusą turinčių asmenų grupei, kurios išskyrimas objektyviai pateisinamas, ir dėl šio statuso įgijusio teisę gauti socialinę paramą (pensiją), savaime nėra pagrindas objektyviai pateisinti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta teisė tokiam našliui (-ei) gauti iš esmės kitokią socialinę paramą (pensiją) našlystės atveju, nei ji užtikrinama kitų asmenų našliams; vien mirusio asmens turėtas socialinis statusas savaime nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas užtikrinti jo našliui daug didesnio dydžio socialinę paramą, nei užtikrinama kitiems našliams.
<...> Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra įtvirtinta analogiška nustatytajai Respublikos Prezidento sutuoktiniui (-ei) teisė gauti panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti valstybės turtą ir juo naudotis, taigi nurodytoji materialinė (socialinė) garantija ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinta išimtinai tik dėl asmens tapimo Respublikos Prezidento sutuoktiniu (-e). Toks teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią draudžiama teikti privilegijas dėl asmens socialinės padėties, taip pat su konstituciniu teisinės valstybės principu.“
Kita reikšminga Konstitucinio Teismo praktika71. 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime dėl valstybės tarnybos Konstitucinis Teismas nusprendė:
„[G]ali susidaryti tokios faktinės situacijos, kai asmuo, atitinkantis teisės aktuose nustatytas sąlygas, pagal šiuos teisės aktus įgijo tam tikras teises ir dėl to jam atsirado lūkesčiai, kuriuos šis asmuo šių teisės aktų galiojimo metu galėjo pagrįstai laikyti teisėtais, taigi pagrįstai galėjo tikėtis, kad, jeigu jis paklus teisei, vykdys įstatymų reikalavimus, jo lūkesčiai valstybės bus laikomi teisėtais ir bus valstybės ginami ir saugomi. Tokius lūkesčius gali sukelti net ir tie teisės aktai, kurie vėliau buvo <...> pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. <...> [G]ali būti ir tokių faktinių situacijų, kai asmuo jau yra įgyvendinęs iš teisės akto, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai <...>, kilusias teises ir pareigas <...>. <...> [K]ai kada tarp tokių lūkesčių atsiradimo ir atitinkamų teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai <...> gali būti praėjęs ilgas laikas. Konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvas, konstituciniai teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimai, Konstitucijoje įtvirtinta įgytų teisių apsauga bei teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija lemia inter alia tai, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai <...>. Sprendžiant, ar iš teisės akto, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai <...>, jo galiojimo metu kilusios asmens įgytos teisės turi būti saugomos ir ginamos, ar ne, o jeigu taip, tai kokiu mastu, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar neapsaugojus ir neapgynus šių įgytų teisių nebus pažeistos kitos Konstitucijos saugomos vertybės, ar nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Po to, kai teisės aktai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai <...> ir dėl to tam tikri teisei iki tol paklusę, įstatymų reikalavimų laikęsi, valstybe ir jos teise pasitikėję asmenys gali patirti nepalankius padarinius, įstatymų leidėjas turi konstitucinę priedermę įvertinti visas su tuo susijusias aplinkybes ir, jei būtina, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris minėtais ypatingais atvejais leistų visiškai arba iš dalies apsaugoti ir apginti teisei paklususių, įstatymų reikalavimų besilaikiusių asmenų įgytas teises, kilusias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai <...>, idant nebūtų nukrypta ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo.
Kartu pabrėžtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas.“
Kiti reikšmingi teisės aktai72. Konstitucinio Teismo įstatymo atitinkamoje dalyje nustatyta:
72 straipsnis
Teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmės
„<...> [Į]statymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. <...>
Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams.
<...>
Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
<...>“
73. Bylai reikšmingu metu Civilinio kodekso atitinkamoje nuostatoje buvo nustatyta:
1.125 straipsnis
Ieškinio senaties terminai
„<...>
8. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. <...>“
1.127 straipsnis
Ieškinio senaties termino pradžia
„1. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
<...>
5. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti <...>), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.“
SKUNDAI
Pareiškėja pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį, taikomą atskirai ir kartu su Konvencijos 14 straipsniu, skundėsi, kad ji buvo diskriminuojama dėl to, kad valstybės institucijos nesuteikė jai Respublikos Prezidento našlių rentos ir teisės naudotis namu, kuriame ji gyveno kartu su Prezidentu.
TEISĖ
Skundas pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį, taikomą atskirai ir kartu su Konvencijos 14 straipsniu74. Pareiškėja skundėsi, kad iš jos, kaip buvusio Respublikos Prezidento našlės, buvo atimtos teisės į valstybinę rentą ir būstą. Ji visų pirma rėmėsi Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu ir taip pat Konvencijos 14 straipsniu, kuriuose nustatyta:
Pirmojo protokolo 1 straipsnis (Nuosavybės apsauga)
„Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.
Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.“
14 straipsnis (Diskriminacijos uždraudimas)
„Naudojimasis šioje Konvencijoje nustatytomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.“
Šalių argumentaia) Vyriausybė
(i) Pareiškėjos skundų apimtis
75. Vyriausybė norėjo pabrėžti šios bylos dalyko apimtį, t. y. valdžios institucijų delsimą iki Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. ir atitinkamai 2017 m. gruodžio 15 d. nutarimų priimti galutinius sprendimus dėl, pirma, Respublikos Prezidento valstybinės našlių rentos pagal Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir, antra, dėl Prezidento našlės nemokamo būsto pagal Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalį. Po minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų pareiškėja dėl nacionalinės teisės aktuose numatytų socialinių garantijų nesikreipė, todėl pareiškėjos skundai dėl nacionalinės teisės pakeitimų, susijusių su Prezidento sutuoktinės valstybine pensija (žr. nutarimo 102 punktą) arba nemokamu būstu Prezidento sutuoktinei (žr. šio nutarimo 98 punktą), atliktų po minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų, nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką.
(ii) Valstybinė renta
76. Pagal nacionalinį teisinį reguliavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimo, pareiškėja nebuvo išbraukta iš valstybinės rentos gavėjų sąrašo. Taigi, jei pareiškėja manė, kad valdžios institucijų delsimas priimti galutinį sprendimą dėl valstybinės rentos pažeidė jos teises, ji galėjo pasinaudoti veiksminga vidaus teisinės gynybos priemone ir prašyti nacionalinių teismų įpareigoti Vyriausybę imtis veiksmų bei atlyginti žalą, patirtą dėl jos neveikimo.
77. Vis dėlto pareiškėjos skundai dėl tariamo jos, kaip buvusio Respublikos Prezidento našlės, teisės į valstybinę rentą nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d. pažeidimo turėjo būti atmesti dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo. Nacionaliniai teismai pripažino, kad pareiškėja laiku nepateikė reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo (žr. šio nutarimo 23–27, 30 ir 31 punktus).
78. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė, kaip kompetentinga valdžios institucija, pareiškėjai niekada nebuvo paskyrusi valstybinės rentos ir niekada jos nemokėjo, ši byla nebuvo susijusi su pareiškėjos „esama nuosavybe“.
79. Šiuo atžvilgiu Vyriausybė pripažino, kad iki Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimo teisė į valstybinę rentą buvo įtvirtinta Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje. Nepaisant to, ši teisės norma prieš pareiškėjai 2010 m. liepos 28 d. pateikiant prašymą niekada nebuvo įgyvendinta (žr. šio nutarimo 8 punktą). Vargu ar galima teigti, kad teisės norma, kuri niekada nebuvo praktiškai taikoma ir kuri vėliau buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, yra „tvirtas teisinis pagrindas“, kaip tai suprantama pagal Teismo praktiką.
80. Nors pareiškėjos prašymas skirti valstybinę rentą buvo pateiktas anksčiau, nei šių socialinių išmokų teisinis pagrindas – Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis – buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, iki Konstitucinio Teismo nutarimo nebuvo priimti jokie galutiniai sprendimai. Po šio nutarimo vidaus teisėje teisė į valstybinę rentą nebebuvo įtvirtinta. Įstatymas negali būti taikomas nuo jo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai dienos (Konstitucijos 7 straipsnis ir 107 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 ir 2 dalys), o sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, neturi būti vykdomi, jeigu jie nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, pareiškėja negalėjo turėti „teisėto lūkesčio“, kad jos reikalavimas bus nagrinėjamas remiantis Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi po to, kai ši nuostata buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Be to, ginčijama vidaus teisės nuostata nebuvo panaikinta taikant ypatingą ad hoc mechanizmą – šį rezultatą lėmė įprastai veikiantis įstatymo konstitucingumo patikrinimo mechanizmas.
81. Vyriausybė rėmėsi nusistovėjusia Konstitucinio Teismo praktika, pagal kurią Konstitucija nesaugo ir negina asmenų įgytų teisių, kurios iš esmės yra privilegijos (žr. šio nutarimo 71 punktą in fine).
82. Vyriausybė taip pat atkreipė dėmesį į naujausią informaciją, kad pareiškėjai buvo paskirta valstybinė signataro našlių renta (žr. šio nutarimo 35–37 punktus). Atsižvelgiant į tai, kad per visą susijusį teismo procesą pareiškėjai atstovavo advokatas, ji turėjo žinoti, kad pagal atitinkamą teisinį reguliavimą galėjo būti skiriama tik viena iš valstybinių rentų (Prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgdama į pačios pareiškėjos pageidavimą gauti valstybinę signataro našlių rentą, Vyriausybė manė, kad klausimą, dėl kurio kilo pareiškėjos skundas dėl Prezidento valstybinės našlių rentos, pagal Konvencijos 37 straipsnio 1 dalies b punktą dabar buvo galima laikyti „išspręstu“.
83. Kita vertus, Vyriausybės manymu, pareiškėja neinformavo Teismo apie naujausią įvykį, susijusį su tuo, kad jai buvo paskirta signataro našlių renta, taip atimdama iš Teismo galimybę spręsti bylą žinant visas aplinkybes. Todėl ši peticijos dalis taip pat galėjo būti atmesta kaip piktnaudžiavimas peticijos teise pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.
(iii) Būstas
84. Vyriausybė norėjo pažymėti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 12 d., kai baigėsi namo Turniškėse panaudos sutartis, iki 2017 m. gruodžio 15 d., t. y. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, pareiškėja nepageidavo pagal vidaus teisę priimti nemokamo būsto. Namą Turniškėse pareiškėja atlaisvino tik 2017 m. gegužės 11 d. Be to, dėl laikotarpio nuo 2017 m. balandžio 14 d. (pareiškėjos prašymo pateikimo dienos) iki 2017 m. gruodžio 15 d. (Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos) ji niekada nesiskundė, kad Vyriausybė sustabdė šio klausimo nagrinėjimą ir nepriėmė sprendimo dėl būsto suteikimo pareiškėjai. Tai reiškia, kad pareiškėja nepanaudojo prieinamų vidaus teisinės gynybos priemonių.
85. Vertinant tai, kad Vyriausybė 2017 m. gegužės 15 d. sustabdė sprendimo dėl nemokamo būsto suteikimo pareiškėjai priėmimą (žr. šio nutarimo 61 punktą), šis sprendimas buvo pagrįstas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimą, kuriame panašiomis aplinkybėmis jau buvo konstatuota, kad socialinė išmoka, t. y. valstybinė renta, Prezidento sutuoktiniui skiriama vien dėl to, kad šis asmuo buvo Prezidento sutuoktinis, yra privilegija, todėl jos nesaugo Konstitucija.
86. Pareiškėjos nacionaliniame procese pareikštas priešieškinis, kuriuo ji siekė, kad panaudos sutartis būtų pratęsta, neturėjo jokio pagrindo nacionalinėje teisėje. Be to, pareiškėja nesutiko, kad jai būtų suteiktas nemokamas būstas kitoje vietoje. Ji reikalavo, kad jai būtų leista gyventi ginčo name Turniškėse arba kad būtų suteiktas analogiškas būstas, tačiau nacionaliniai teismai šį prašymą atmetė kaip neturintį teisinio pagrindo. Taigi Vyriausybė skundą laikė nepriimtinu ratione materiae: nebuvo galima teigti, kad lūkestis buvo teisėtas, jei buvo ginčas dėl teisingo vidaus teisės aiškinimo ir taikymo, todėl nacionaliniai teismai atmetė pareiškėjos prašymus (Vyriausybė rėmėsi Kopecký prieš Slovakiją [DK], Nr. 44912/98, § 50, ECHR 2004-IX).
(iv) Tariama diskriminacija
87. Atsakydama į pareiškėjos argumentą, kad ji buvo vienintelis asmuo, kuriam valstybė nemokėjo valstybinės rentos, Vyriausybė norėjo pažymėti, kad teisinė nuostata dėl Prezidento valstybinės našlių rentos niekada nebuvo taikyta praktikoje. Pareiškėjos prašymas buvo pirmasis tokio pobūdžio prašymas, pateiktas pagal Prezidento valstybinės rentos įstatymą, ir iš karto kilo rimtų abejonių dėl šios nuostatos konstitucingumo, tačiau Lietuvos valdžios institucijos nebuvo tendencingai nusiteikusios prieš pareiškėją. Iš tiesų, kaip pripažino pati pareiškėja, kai kurios valdžios institucijos, įskaitant Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir tuometinę Respublikos Prezidentę, palaikė pareiškėjos poziciją. Būtent viešojo intereso diskusija, susijusi su būtinybe išsiaiškinti, ar teisinis reguliavimas atitiko Konstituciją, ir Konstitucinio Teismo atliktas atitinkamų teisės aktų nuostatų tyrimas, o ne pareiškėjos statusas paskatino Vyriausybę sustabdyti galutinių sprendimų dėl valstybinės rentos ir nemokamo būsto jos atveju priėmimą.
88. Kalbant apie tariamą diskriminaciją dėl būsto, pareiškėja nepriklausė tai pačiai socialinei grupei kaip Prezidentas Valdas Adamkus, todėl šie du asmenys galėjo būti traktuojami skirtingai. Dviejų instancijų teismai padarė išvadą, kad Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, ir pareiškėjos, kaip buvusio Prezidento sutuoktinės, statusas skiriasi. Respublikos Prezidentui taikomos socialinės garantijos po Prezidento mirties nėra taikomos jo šeimos nariams. Pareiškėjos argumentas, kad jai turėjo būti leista toliau naudotis ginčo namu Turniškėse, buvo nepagrįstas.
89. Vyriausybės nuomone, skundas pagal 14 straipsnį, taikomą kartu su Pirmojo protokolo 1 straipsniu, buvo nepagrįstas.
b) Pareiškėja
(i) Valstybinė renta
90. Pareiškėjos nuomone, ji neturėjo veiksmingų teisinės gynybos priemonių, kad galėtų apginti savo teisę į valstybinę rentą. Reaguodamas į vykdomosios valdžios iniciatyvas, Seimas priėmė naują teisinį reguliavimą ir pakeitė teisės normas, kuriomis anksčiau pareiškėjai buvo suteiktos socialinės garantijos į valstybinę rentą. Įstatymai buvo pakeisti ir nustatytos naujos sąlygos, kad pareiškėja nebegalėtų jų įvykdyti.
91. Atsižvelgiant į politinę ir teisinę situaciją, vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios pareigūnų veiksmus, aukšto lygio pareigūnų viešus pareiškimus, buvo akivaizdu, kad pareiškėjos teisės negalėjo būti veiksmingai apgintos. Remiantis viešai prieinama informacija (šioje byloje pateiktais dokumentais), kai buvo teikiami pasiūlymai dėl naujos teisės nuostatos įvedimo ir balsavimo dėl pasiūlymų, buvo pripažinta, kad įstatymai buvo keičiami būtent tam, kad pareiškėja, vadinant ją „viena ponia“, negalėtų pareikalauti socialinių garantijų, kurios tuo metu jai buvo garantuojamos įstatymu.
92. Administracinis teismo procesas dėl valstybinės rentos nebuvo ir negalėjo būti veiksmingas. Šiame teismo procese pareiškėja siekė išsiieškoti rentos skolą už laikotarpį iki 2014 m. liepos 3 d. Konstitucinio Teismo nutarimo. Konvencijos garantuojamų jos teisių pažeidimas ir valstybės pozityvių pareigų nevykdymas pasireiškė ne tik delsimu mokėti valstybinę rentą, bet ir teisinio reguliavimo pakeitimu pareiškėjos, kaip vienintelio jo subjekto, atžvilgiu, taip užkertant jai kelią iki gyvos galvos gauti Prezidento valstybinę našlių rentą. Taip valstybė visiškai išvengė valstybinės rentos mokėjimo pareiškėjai.
93. Be to, pareiškėja manė, kad pagal vidaus teisę ji turėjo teisėtų lūkesčių gauti valstybinę rentą kaip socialinę garantiją.
94. Teisėtas lūkestis gauti valstybinę rentą buvo grindžiamas iki 2014 m. liepos 3 d. galiojusiu Prezidento valstybinės rentos įstatymu; tai pripažino nacionalinės valdžios institucijos: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir tuometinė Respublikos Prezidentė. Pareiškėjos lūkestis gauti valstybinę rentą buvo pagrįstas įstatymu, ir ji nesitikėjo, kad teisinis reguliavimas vėliau bus pakeistas. Be to, kai pareiškėja kreipėsi dėl valstybinės rentos ir dėl būsto, teisę į rentą (ir teisę į nemokamą būstą) reglamentavo tuo metu galiojusios vidaus teisės nuostatos.
95. Nepaisant to, pareiškėja pripažino, kad 2014 m. liepos 3 d. Konstitucinio Teismo nutarimas lėmė teisinio reguliavimo pakeitimus, todėl ji nebeatitiko kriterijų valstybinei rentai gauti.
(ii) Būstas
96. Pareiškėja teigė, kad 2015 m. rugsėjo mėn. ji pateikė Kanceliarijai prašymą dešimčiai metų pratęsti namo Turniškėse panaudos sutartį (žr. šio nutarimo 44 punktą). Gavusi neigiamą atsakymą, vėlesniame teismo procese dėl jos iškeldinimo ji pareiškė priešieškinį, tačiau teismų sprendimai jai buvo nepalankūs. Tai reiškia, kad, siekdama panaudos sutarties peržiūros ir atitinkamos socialinės garantijos, t. y. teisės naudotis būstu kaip Prezidento našlei, ji pasinaudojo visa nacionaline teismų sistema iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Pareiškėja ginti savo teises nusprendė ne keldama naują bylą dėl žalos atlyginimo, o toje pačioje byloje pareikšdama priešieškinį. Toje civilinėje byloje valstybė turėjo galimybę sudaryti taikų susitarimą ir ištaisyti pareiškėjos konstitucinių teisių pažeidimą suteikdama analogišką arba tokį patį būstą, tačiau to nepadarė.
97. Pareiškėja taip pat manė, kad jos teisėtas lūkestis gauti būstą buvo pagrįstas vidaus teise, be kita ko, Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, kaip aiškino pareiškėja.
98. Pareiškėja taip pat skundėsi dėl iškeldinimo iš namo Turniškėse ir dėl to, kad jai nebuvo suteiktas „analogiškas būstas“. Neužteko to, kad jai buvo atimta teisė naudotis ginčo namu: nors civilinę bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ji, kaip Prezidento našlė, vis dėlto turi teisę į socialinę garantiją – teisę į gyvenamąsias patalpas, po viešų Prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimų Vyriausybė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu priimti nutarimą dėl Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalies konstitucingumo, kad tokia garantija pareiškėjos atžvilgiu būtų visiškai panaikinta.
99. Bet kokiu atveju po to, kai Vyriausybė 2017 m. balandžio 26 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, pareiškėjos prašymas dėl gyvenamųjų patalpų suteikimo negalėjo būti nagrinėjamas. Taigi ji neturėjo galimybės ginti savo teisių nacionaliniu lygmeniu nei teismine tvarka, nei kokiu nors kitu būdu.
(iii) Tariama diskriminacija
100. Pareiškėja rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada dėl tęstinio jos teisių pažeidimo dėl to, kad Vyriausybė neįvykdė savo pareigos priimti sprendimą dėl pareiškėjos prašymo skirti valstybinę rentą pagal Prezidento valstybinės rentos įstatymą, kuris galiojo nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2014 m. liepos 3 d. (žr. šio nutarimo 23 punktą). Nepaisydamas to, teismas pareiškėjos skundą formaliais ir neteisėtais pagrindais atmetė.
101. Pareiškėjos manymu, administraciniai teismai senaties terminą nustatė neteisingai, be kita ko, dėl to, kad net ir po Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimo ji laiku negavo jokio oficialaus Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos atsakymo dėl jos anksčiau Vyriausybei pateikto prašymo skirti valstybinę rentą. Tik iš 2015 m. kovo 19 d. valdžios institucijų rašto (žr. šio nutarimo 17 punktą) pareiškėja sužinojo apie jos atžvilgiu besitęsiantį teisės pažeidimą, kad valdžios institucijos atsisako išmokėti jai priklausančius pinigus už laikotarpį, kai ji turėjo teisę gauti Prezidento našlių rentą. Taigi tik nuo 2015 m. kovo 19 d. rašto gavimo dienos pareiškėja galėjo imtis konkrečių teisinių veiksmų savo pažeistoms teisėms apginti ir nuo šios dienos turėjo būti pradėtas skaičiuoti senaties terminas.
102. Net ir po Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimo valdžios institucijos delsė priimti sprendimą dėl Prezidento našlių rentos už laikotarpį iki šio nutarimo paskelbimo. Dėl to teisinio neaiškumo situacija, kurioje atsidūrė pareiškėja, tęsėsi dvejus metus iki 2016 m. birželio 16 d., kai buvo priimta naujos redakcijos Prezidento valstybinės rentos įstatymas, kuris įsigaliojo 2016 m. liepos 1 d. Šioje redakcijoje įstatymų leidėjas visiškai panaikino Prezidento našlių rentos institutą. Tuo pačiu metu Prezidento našlių socialines garantijas pradėta reglamentuoti naujos redakcijos Valstybinių pensijų įstatyme, pagal kurį pareiškėja rentos gauti negalėjo. Pareiškėja teigė, kad ši nauja diskriminacinė teisės norma – Valstybinių pensijų įstatymo 151 straipsnis – buvo sugalvota ir sukurta puikiai žinant, kad su Prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku ji susituokė pasibaigus jo kadencijai. Taip pareiškėja buvo sąmoningai išskirta iš kitų asmenų, kad socialinės garantijos nebūtų taikomos būtent jai.
103. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja manė, kad teismų pozicija pareiškėjos atžvilgiu, t. y. jų atsisakymas tenkinti jos skundą dėl žalos atlyginimo, galėtų būti vertinama kaip sąmoningas valstybės institucijų ir teismų neveikimas, nukreiptas prieš vieną asmenį – pareiškėją. Nors kai kurios valdžios institucijos pripažino, kad pareiškėja atitiko visas Prezidento valstybinės rentos įstatyme nustatytas rentos sąlygas, politikų iniciatyva ir jų daromu spaudimu buvo siekiama iš vieno konkretaus asmens – jos – atimti teisę reikalauti, kad būtų priimtas įstatymus atitinkantis sprendimas.
104. Taigi, administraciniuose teismuose nepriėmus teisingo ir pagrįsto sprendimo, pareiškėjai buvo užkirstas kelias pasinaudoti savo teisėmis – teise į Prezidento našlių rentą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d.
105. Dėl šios priežasties, pareiškėjos atžvilgiu netaikant įstatyme nustatytų teisės normų, pareiškėja buvo diskriminuojama, o jai paprašius tas teisės normas taikyti, jos buvo panaikintos arba pakeistos, kad jos padėtis nebeatitiktų naujose teisės normose nustatytų kriterijų. Taip buvo pažeista pareiškėjos teisė pasinaudoti įstatyme nustatytomis teisėmis, „t. y. teise į Prezidento našlių rentą ir teise į gyvenamąsias patalpas“.
Teismo vertinimasa) Dėl valstybinės rentos
106. Teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į Vyriausybės argumentą, kad pareiškėjos skundas dėl Respublikos Prezidento valstybinės našlių rentos yra nepriimtinas kaip nesuderinamas ratione materiae atsižvelgiant į tai, kad, pirma, pareiškėjai ši išmoka niekada nebuvo paskirta ir, antra, kad Konstitucinis Teismas nusprendė, jog ši išmoka yra privilegija (žr. šio nutarimo 78, 79 ir 81 punktus).
107. Vertindamas, ar Respublikos Prezidento valstybinė našlių renta galėjo būti laikoma pareiškėjos nuosavybe pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnį, Teismas remiasi atitinkamais principais, išdėstytais jo sprendimuose dėl šios nuostatos taikymo socialinėms išmokoms. Jie buvo pakartoti ir išsamiai išnagrinėti sprendime Béláné Nagy prieš Vengriją ([DK], Nr. 53080/13, §§ 80–89, 2016 m. gruodžio 13 d.). Kaip nurodyta to sprendimo 86 punkte:
„Jeigu atitinkamas asmuo neatitiko (žr. Bellet, Huertas ir Vialatte [prieš Prancūziją (nutarimas), Nr. 40832/98 ir 2 kt., 1999 m. balandžio 27 d.]) arba nebeatitinka vidaus teisėje tam tikros formos išmokoms arba pensijai gauti nustatytų teisinių sąlygų, nėra įsikišimo į teises pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnį (žr. Rasmussen prieš Lenkiją, Nr. 38886/05, § 71, 2009 m. balandžio 28 d.), jeigu sąlygos pasikeitė prieš pareiškėjui įgyjant teisę į konkrečią išmoką (žr. Richardson [prieš Jungtinę Karalystę (nutarimas), Nr. 26252/08, § 17, 2012 m. balandžio 10 d.]). Jei pensijos mokėjimo sustabdymą ar sumažinimą lėmė ne pasikeitusios paties pareiškėjo aplinkybės, o pasikeitęs įstatymas ar jo įgyvendinimas, tai gali būti laikoma įsikišimu į teises pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnį (žr. Grudić [prieš Serbiją, Nr. 31925/08], § 77 [, 2012 m. balandžio 17 d.]).“
108. Teismas primena, kad pareiškėja su Prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku susituokė 2002 m. po to, kai 1998 m. baigėsi jo, kaip Respublikos Prezidento, kadencija (žr. šio nutarimo 5 ir 6 punktus). Po Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko mirties 2010 m. birželio mėn. pareiškėja kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją su prašymu skirti Prezidento valstybinę našlių rentą. Savo prašyme pareiškėja rėmėsi vidaus teisės nuostata, t. y. Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri vidaus teisėje buvo numatyta jau daugelį metų, taip pat ir pareiškėjos 2010 m. liepos 28 d. prašymo pateikimo dieną (žr. šio nutarimo 8 ir 65 punktus). Pagal šią įstatymo nuostatą buvimas mirusio Prezidento sutuoktine suteikė teisę gauti Prezidento našlių rentą. Taigi, būtent dėl teisinio reguliavimo pakeitimo Konstituciniam Teismui 2014 m. liepos 3 d. pripažinus, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui (žr. šio nutarimo 16 punktą), o ne dėl pareiškėjos asmeninių aplinkybių pasikeitimo ji prarado teisę į šią išmoką. Taigi Teismas konstatuoja, kad šios bylos aplinkybės atitinka antrąją iš situacijų, nurodytų sprendimo Béláné Nagy (minėta pirmiau) 86 punkte. Taigi pareiškėjos situacija yra panaši į aprašytą sprendimo Béláné Nagy 89 punkte:
„89. [J]eigu vidaus teisinės sąlygos tam tikros formos išmokoms ar pensijai skirti pasikeitė ir jeigu atitinkamas asmuo dėl jų pasikeitimo nebeatitinka visų šių sąlygų, siekiant nustatyti, ar pagal nacionalinę teisę egzistuoja pakankamai pagrįstas materialinis turtinis interesas, gali būti pateisinama išsamiai įvertinti individualias aplinkybes, visų pirma reikalavimo pasikeitimo pobūdį. To reikalauja teisinis tikrumas ir teisinės valstybės principas, kurie priklauso pagrindinėms vertybėms, kuriomis persmelkta Konvencija.“
109. Šioje byloje pareiškėja pabrėžė, kad teisės akto nuostata, pagal kurią ji galėjo gauti valstybinę rentą, ne tik buvo Konstitucinio Teismo pripažinta negaliojančia, bet vėliau, 2016 metais, Seimas priėmė kitą teisės akto redakciją, kuria jai konkrečiai užkirstas kelias gauti Prezidento našlių rentą (žr. šio nutarimo 66 ir 69 punktus). Kitaip tariant, nors Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko mirties metu pagal Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį Prezidento našlių rentai gauti pakako vien santuokinių santykių buvimo fakto, papildžius Valstybinių pensijų įstatymą 151 straipsniu, teisė į šią rentą suteikta tik tiems asmenims, kurie Prezidento kadencijos metu ne mažiau kaip trejus metus vykdė Prezidento sutuoktinio (sutuoktinės) pareigas (žr. šio nutarimo 66 punktą).
110. Taigi Teismas mano, kad pareiškėjos skundą galima suskirstyti į dvi dalis: pirma, dėl valstybinės rentos neskyrimo ar nemokėjimo laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2014 m. liepos 2 d. ir, antra, dėl rentos neskyrimo ir nemokėjimo po pastarosios datos, ir tai taip pat apimtų aplinkybes, susijusias su 2016 m. teisės akto pakeitimu.
(i) Dėl laikotarpio nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2014 m. liepos 2 d.
111. Teismas primena, kad nors „nuosavybės“ sąvoka yra savarankiška (žr., be kita ko, Béláné Nagy, minėta pirmiau, § 73), kai ginčijama teisė į socialinio draudimo išmoką, asmens reikalavimą į šią teisę neišvengiamai reglamentuoja vidaus teisinė sistema. Dėl šios priežasties negalima neatsižvelgti į nacionalinių teismų atliktą tokios teisės pobūdžio analizę (žr. P. C. prieš Airiją, Nr. 26922/19, § 48, 2022 m. rugsėjo 1 d.). Teismas remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad nuo tos dienos, kai pareiškėja 2010 m. liepos 28 d. pateikė prašymą dėl valstybinės rentos ir iš valstybės institucijų negavo jokio atsakymo, jai turėjo būti žinoma apie jos teisių pažeidimą (žr. šio nutarimo 23 punktą). Šis teismas net nusprendė, kad dėl valstybinės rentos nemokėjimo pareiškėjai laikotarpiu iki Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimo paskelbimo, kai pareiškėja „prarado teisę į valstybinės rentos skyrimą ir mokėjimą“, jos teisių atžvilgiu „galimai buvo vykdomas tęstinis pažeidimas“, Vyriausybei neįvykdžius savo pareigos priimti sprendimą dėl pareiškėjos prašymo (žr. šio nutarimo 24 punktą). Savo ruožtu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjos prašymas buvo pradėtas spręsti, tačiau sprendimas nebuvo įvykdytas, „nors pareiškėja tokį lūkestį turėjo“ (žr. šio nutarimo 32 punktą in fine). Toks pareiškėjos turtinio intereso vertinimas atitinka Teismo vertinimą. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjos prašymui pritarė dvi valstybės institucijos (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Teisingumo ministerija) ir buvo parengtas Vyriausybės nutarimo projektas (žr. šio nutarimo 9 punktą).
112. Atsižvelgdamas į tai, pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnį Teismas konstatuoja, kad dėl valstybinės rentos išmokų, kurios pareiškėjai nebuvo mokamos nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2014 m. liepos 2 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai ji pagal įstatymą turėjo teisę gauti valstybinę rentą dėl savo, kaip Prezidento našlės, statuso, pareiškėja galėjo turėti „teisėtą lūkestį“, kad šios išmokos jai bus paskirtos ir mokamos remiantis Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, galiojusia tuo metu, kai ji pateikė prašymą (žr. Kopecký, minėta pirmiau, § 35). Vadinasi, Vyriausybės argumentas (žr. šio nutarimo 79 punktą), kad ši skundo dalis su Pirmojo protokolo 1 straipsniu yra nesuderinama ratione materiae pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punktą ir turėtų būti atmesta pagal Konvencijos 35 straipsnio 4 dalį, turi būti atmestas.
113. Toliau Teismas atkreipia dėmesį į Vyriausybės prieštaravimą, kad ši skundo dalis turėtų būti atmesta dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo (žr. šio nutarimo 76 ir 77 punktus; dėl bendrųjų principų dėl vidaus teisinės gynybos priemonių panaudojimo žr. Vučković ir kiti prieš Serbiją (pirminis prieštaravimas) [DK], Nr. 17153/11, ir 29 kt., § 72, 2014 m. kovo 25 d., ir ten nurodytas bylas).
114. Teismas taip pat pakartoja, kad jis neturi užimti nacionalinių teismų vietos. Būtent nacionalinės institucijos ir visų pirma teismai turi spręsti vidaus teisės aktų aiškinimo problemas. Teismas taip pat nėra nacionalinis apeliacinis teismas ir ne jo funkcija yra peržiūrėti nacionalinio teismo tariamai padarytas faktų ar teisės taikymo klaidas, jei jomis nepadarytas Konvencijos saugomų teisių ir laisvių pažeidimas (žr., be kita ko, Ramos Nunes de Carvalho e Sá prieš Portugaliją [DK], Nr. 55391/13, ir 2 kt., § 186, 2018 m. lapkričio 6 d., ir ten nurodytą Teismo praktiką).
115. Šiuo atveju Teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, pritaikęs protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą, padarė išvadą, kad pareiškėja nuo tos dienos, kai pateikė prašymą skirti valstybinę rentą, dar iki Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimo paskelbimo dienos turėjo žinoti, kad jos teisė pažeidžiama (žr. šio nutarimo 24 punktą). Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat motyvavo, kad pareiškėja apie savo pažeistas teises turėjo sužinoti ne tada, kai buvo panaikintas Prezidento valstybinės našlių rentos institutas, o tuo laikotarpiu, kai turėjo būti taikoma Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (žr. šio nutarimo 25 punktą). Teismo manymu, iš valdžios institucijų dėl savo prašymo skirti valstybinę rentą negavusi jokio atsakymo, pareiškėja turėjo suvokti, kad jos teisė į šią rentą yra pažeidžiama (žr. šio nutarimo 25 punktą; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašią poziciją šio nutarimo 30 punkte). Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat nurodė, kad nuo 2015 m. vasario mėn. pareiškėjai atstovavo profesionalus teisininkas, todėl jau 2015 m. vasario mėn. ji galėjo kreiptis į administracinį teismą su skundu dėl Vyriausybės delsimo priimti jos kompetencijai priskirtą sprendimą (skirti valstybinę rentą) arba pateikti skundą dėl žalos atlyginimo (žr. šio nutarimo 26 punktą).
116. Kad ir kaip ten būtų, atsižvelgdamas į pareiškėjos skundą dėl teisinio nihilizmo (žr. šio nutarimo 21 punktą) ir į teisinės valstybės principą, Teismas, rodydamas visą deramą pagarbą nacionalinio teismo kompetencijai nustatyti fakto klausimus ir taikyti vidaus teisę, nėra užtikrintas, kad, atsižvelgiant į politinę sumaištį, kuri akivaizdžiai lydėjo pareiškėjos prašymą skirti valstybinę rentą (žr. šio nutarimo 12–15 punktus) ir į akivaizdžiai skirtingą pačių nacionalinių teismų aiškinimą dėl senaties termino pradžios (žr. šio nutarimo 24, 27 ir 31 punktus), pareiškėja galėjo numatyti, kad ji iki tam tikros datos privalo pateikti skundą dėl žalos atlyginimo, ir kad ši data jai turėjo būti aiški. Klausimas dėl ieškinio senaties taikymo pareiškėjos reikalavimui nebuvo be neaiškumų. Todėl Teismas negali pritarti Vyriausybės teiginiui, kad būtent dėl pareiškėjos neapsižiūrėjimo nebuvo įgyvendinta jos teisė į valstybinę rentą arba nebuvo atlyginta Vyriausybės neveikimu padaryta žala (plg. priešingai, mutatis mutandis, Kardišauskas prieš Lietuvą, Nr. 62304/12, § 49, 2015 m. liepos 7 d.). Taigi Teismas Vyriausybės argumentą dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo atmeta.
(ii) Dėl laikotarpio nuo 2014 m. liepos 3 d. iki šios dienos
117. 2014 m. liepos 3 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai, nes ta įstatymo nuostata įtvirtinta privilegija dėl asmens socialinės padėties (žr. šio nutarimo 16 ir 69 punktus). Pažymėdamas, kad būtent nacionalinės institucijos ir visų pirma teismai turi aiškinti ir taikyti vidaus teisę bei spręsti konstitucingumo klausimus (žr. R & L, s.r.o. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, Nr. 37926/05, ir 4 kt., § 115, 2014 m. liepos 3 d.), ir atsižvelgdamas į valstybėms suteiktą plačią vertinimo laisvę socialinės politikos srityje (žr., mutatis mutandis, Azienda Agricola Silverfunghi S.a.s. ir kiti prieš Italiją, Nr. 48357/07, ir 3 kt., § 103, 2014 m. birželio 24 d., ir ten nurodytą Teismo praktiką), Teismas nemano, kad Konstitucinio Teismo išvados yra savavališkos ar aiškiai nepagrįstos.
118. Savo ruožtu pareiškėja, atrodo, taip pat pripažino, kad nuo Konstitucinio Teismo 2014 m. nutarimo paskelbimo dienos ji, kaip Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko našlė, neteko teisės į valstybinę rentą (žr. šio nutarimo 22 ir 95 punktus). Vis dėlto ji skundėsi, kad prašymas Konstituciniam Teismui ištirti šios nuostatos konstitucingumą buvo pateiktas būtent dėl jos (žr. šio nutarimo 14, 15 ir 95 punktus). Suteikdamas pareiškėjos skundui reikšmės, Teismas taip pat atkreipia dėmesį į Vyriausybės argumentą, kad iki tol panašios situacijos nebuvo ir kad pareiškėjos bylą lėmė tai, kad ji pirmoji atsidūrė tokiose aplinkybėse (žr. šio nutarimo 79 punktą). Bet kuriuo atveju Teismas mano, kad pareiškėjos padėtis išspręsta dėl toliau nurodytų priežasčių.
(iii) Baigiamosios pastabos
119. Teismas pažymi, kad 2021 m. pareiškėja kreipėsi dėl kitos rūšies socialinės išmokos – signataro našlių rentos – ir ją gavo (žr. šio nutarimo 35–38 punktus). Kaip paaiškino Vyriausybė ir pareiškėja to neginčijo, pagal Lietuvos teisę signataro renta mokama kaip socialinė išmoka, o pagal Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 4 dalį asmuo, turintis teisę ir į Respublikos Prezidento našlių rentą, ir į kitos rūšies valstybinę pensiją, turi pasirinkti vieną iš šių socialinių išmokų (žr. šio nutarimo 37 punktą). Taigi, nors pareiškėjos reikalavimas atlyginti žalą dėl neskiriamos Respublikos Prezidento našlių rentos teismų buvo atmestas procesiniais pagrindais (žr. šio nutarimo 23–27, 30 ir 31 punktus), 2021 m. jai, kaip Nepriklausomybės Akto signataro Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko našlei, buvo paskirta ir išmokėta 35 150 EUR renta, o šios išmokos dalis – 10 485 EUR – buvo susijusi su laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2014 m. liepos 2 d., t. y. būtent tuo laikotarpiu, kai pareiškėjai nebuvo mokama Prezidento našlių renta pagal Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.
120. Atsižvelgdamas į tai ir įvertinęs konkrečias šios bylos aplinkybes, Teismas mano, kad pareiškėjos skundo klausimas, kad jai, kaip Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko našlei, nebuvo paskirta ir mokama valstybinė renta, yra veiksmingai išspręstas ir kad ši peticijos dalis pagal Konvencijos 37 straipsnio 1 dalies b punktą turėtų būti išbraukta iš Teismo bylų sąrašo (žr., mutatis mutandis, Kaftailova prieš Latviją (išbraukimas) [DK], Nr. 59643/00, § 48, 2007 m. gruodžio 7 d.).
b) Dėl būsto
121. Pirmiausia Teismas pažymi, kad civilinio proceso dėl jos iškeldinimo iš ginčo namo metu pareiškėja pateikė priešieškinį, prašydama leisti gyventi tame name (žr. šio nutarimo 48 punktą). Vadinasi, ji panaudojo vidaus teisinės gynybos priemones ir Vyriausybės prieštaravimas šiuo atžvilgiu (žr. šio nutarimo 84 punktą) turi būti atmestas.
(i) Dėl laikotarpio iki Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutarimo
122. Pirmiausia Teismas primena, kad teisė į nemokamą būstą gali būti saugoma pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnį (žr., mutatis mutandis, Pařízek prieš Čekijos Respubliką, Nr. 76286/14, § 41, 2023 m. sausio 12 d.). Todėl šioje byloje Teismas pirmiausia turi nustatyti, ar iki Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutarimo pareiškėja turėjo teisėtą lūkestį, kad, pasibaigus pradiniam penkerių metų terminui, jai bus leista naudotis namu Turniškėse (žr. Kopecký, minėta pirmiau, § 35). Šiuo atžvilgiu jis pažymi, kad po Prezidento Brazausko mirties 2010 m. birželio mėn. pagal pareiškėjos prašymą 2010 m. liepos 7 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1002, kuriuo pareiškėjai buvo leista naudotis namu, kuriame ji anksčiau gyveno su Prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku (žr. šio nutarimo 40 punktą). Vyriausybės nutarime buvo remiamasi keliomis teisinėmis nuostatomis, įskaitant Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalį ir Aprašo 1.7 bei 6.6 punktus (žr. šio nutarimo 67 ir 68 punktus). Nors Vyriausybės nutarime nebuvo nustatytas terminas, iki kada namas perduodamas pareiškėjai naudotis, Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Aprašo 6.6 punkte buvo nurodyta, jog valstybės turtas asmenims, tokiems kaip pareiškėja, gali būti suteikiamas ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip (žr. šio nutarimo 68 punktą). Praėjus trims mėnesiams, 2010 m. spalį, Respublikos Prezidento kanceliarija ir pareiškėja sudarė sutartį, pagal kurią ginčo namas pareiškėjai buvo perduotas „penkerių metų laikotarpiui“ (žr. šio nutarimo 41 punktą).
123. Kaip vėliau konstatavo dviejų instancijų nacionaliniai teismai, pareiškėja „neturėjo pagrindo tikėtis“, kad, pasibaigus panaudos sutarties terminui, ji ir toliau turės teisę naudotis ginčo namu (žr. šio nutarimo 51 punktą in fine ir 55 punktą). Prie tokios išvados nacionaliniai teismai priėjo remdamiesi tuo, kad sutartyje buvo nustatytas penkerių metų panaudos terminas, nebuvo numatyta galimybė pratęsti sutarties galiojimo terminą ir kad pareiškėja sutartį pasirašė neprieštaraudama jos sąlygoms (žr. šio nutarimo 51 ir 55 punktus). Be to, kaip pažymėjo Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas, per visą sutarties galiojimo trukmę pareiškėja nereiškė jokių pretenzijų, kad sutartyje nustatytas terminas buvo klaidingas, o tai rodo, kad ji su juo sutiko (žr. šio nutarimo 51 ir 55 punktus).
124. Nors Teismas prie to grįš toliau (žr. šio nutarimo 129–134 punktus), šiuo aspektu Teismui yra įtikinama Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada dėl pareiškėjos, buvusio Respublikos Prezidento našlės, ir Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus statuso skirtumo (žr. šio nutarimo 52 punktą). Tą patį dėl išskirtinio Respublikos Prezidento statuso įtikinamai pabrėžė ir Vilniaus apygardos teismas (žr. šio nutarimo 56 punktą). Atsižvelgiant į šiuos argumentus, nekyla abejonių dėl to, kad, skirtingai nei Prezidentui Valdui Adamkui, kuriam Vyriausybės nutarimu Nr. 725 rezidencija buvo suteikta iki gyvos galvos (žr. šio nutarimo 42 punktą), pareiškėja teisės į tokią pačią socialinę garantiją neturėjo. Skirtingo požiūrio pagrindą sudarė skirtingas jų socialinis statusas, ką vėliau išaiškino ir Konstitucinis Teismas (žr. šio nutarimo 70 punktą), todėl dėl tariamos pareiškėjos diskriminacijos klausimų nekyla.
125. Šiuo atžvilgiu Teismas taip pat remiasi Vilniaus apygardos teismo išvada, kad ginčo namas buvo saugomoje teritorijoje Turniškėse, o pareiškėja teisės į valstybės apsaugą neturėjo (žr. šio nutarimo 57 punktą).
126. Galiausiai Teismas negali neatsižvelgti į tai, kad 2015 m. pareiškėjai buvo pasiūlytas alternatyvus gyvenamasis būstas naudotis pagal panaudos sutartį, tačiau pareiškėja jo atsisakė, kaip neatitinkančio jos standartų (žr. šio nutarimo 46 ir 47 punktus). Todėl Teismas konstatuoja, kad tuo metu valstybės institucijos parodė norą skirti pareiškėjai socialinę paramą, o ši jos atsisakė.
127. Atsižvelgdamas į tai, Teismas negali konstatuoti, kad pagal tuo metu galiojusią vidaus teisę pareiškėja turėjo teisėtą lūkestį, jog, pasibaigus pradiniam penkerių metų terminui, jai bus leista naudotis ginčo namu Turniškėse. Tai reiškia, kad ši skundo dalis yra nepriimtina kaip nesuderinama ratione materiae su Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatomis ir turi būti atmesta pagal Konvencijos 35 straipsnio 4 dalį.
128. Teismas negali neatsižvelgti į pareiškėjos skundą, kad galutinis sprendimas neskirti jai valstybės garantuojamo būsto buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutarimu, o tai ji laikė teisėkūros, kuriai didelę įtaką padarė konkrečios aplinkybės, rezultatu (žr. tuo klausimu, mutatis mutandis, Paksas prieš Lietuvą [DK], Nr. 34932/04, § 111, ECHR 2011 (ištraukos)), ir iš to išplaukiančia savo diskriminacija. Šį klausimą Teismas nagrinėja toliau.
(ii) Dėl laikotarpio po Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutarimo
129. Teismas pažymi, kad 2017 m. balandžio mėn. pareiškėja pateikė Vyriausybei prašymą pateikti laisvų būstų, kurie galėtų būti jai suteikti pagal panaudos sutartį, sąrašą (žr. šio nutarimo 59 punktą). Ji nurodė, kad jos teisės šiuo atžvilgiu civilinėje byloje neginčijo nei Kanceliarija, nei Vyriausybė (ibid.). Vėliau, Vyriausybei dėl Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalies konstitucingumo kreipusis į Konstitucinį Teismą (žr. šio nutarimo 61 ir 62 punktus), ši teisės norma buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai (žr. šio nutarimo 63 ir 70 punktus).
130. Pareiškėjos nuomone, dėl šios Konstitucinio Teismo išvados, kurios nebuvo galima apskųsti, ji buvo diskriminuojama.
131. Teismas yra pripažinęs, kad 14 straipsniu galima remtis tuo atveju, kai analogiškose arba iš esmės panašiose situacijose asmenys yra traktuojami skirtingai. Kitaip tariant, reikalavimui įrodyti analogišką padėtį nėra būtina, kad lyginamosios grupės būtų identiškos. Pareiškėjas turi įrodyti, kad, atsižvelgiant į konkretų jo arba jos skundo pobūdį, jo arba jos padėtis buvo atitinkamai panaši į kitų asmenų, su kuriais buvo elgiamasi skirtingai, padėtį. Tačiau skirtingas požiūris ne visada reiškia Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą. Pirma, Teismas savo praktikoje yra nustatęs, kad tik skirtingas požiūris, grindžiamas identifikuojamu požymiu, arba „statusu“, gali prilygti diskriminacijai, kaip suprantama pagal 14 straipsnį. Antra, skirtingas požiūris yra diskriminuojantis, jei jis negali būti objektyviai ir pagrįstai pateisinamas, t. y. jei tuo nėra siekiama teisėto tikslo arba jei tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo nėra deramo proporcingumo (žr. Fábián prieš Vengriją [DK], Nr. 78117/13, § 113, 2017 m. rugsėjo 5 d., ir ten nurodytas bylas).
132. Vertindamos, ar panašiose situacijose skirtumai pateisina skirtingą požiūrį ir kokiu mastu, susitariančiosios valstybės turi tam tikrą vertinimo laisvę. Šios laisvės apimtis priklauso nuo aplinkybių, dalyko ir jo pagrindo (žr. Molla Sali prieš Graikiją [DK], Nr. 20452/14, § 136, 2018 m. gruodžio 19 d.). Šiuo atžvilgiu Teismas, nors kalbėdamas ir apie bendrąsias ekonominės ar socialinės strategijos priemones, yra nurodęs, kad dėl savo tiesioginių žinių apie savo visuomenę ir jos poreikius nacionalinės valdžios institucijos iš esmės gali geriau negu tarptautinis teismas įvertinti, kas socialiniu ar ekonominiu požiūriu atitinka viešąjį interesą, ir Teismas paprastai gerbs valstybės politikos pasirinkimą, nebent jis būtų „aiškiai nepagrįstas“ (žr. Muñoz Díaz prieš Ispaniją, Nr. 49151/07, §§ 48–49, ECHR 2009).
133. Teismas privalo ne abstrakčiai vertinti ir peržiūrėti valstybės politiką šioje srityje arba spręsti, koks vidaus teisės aktų aiškinimas yra teisingiausias, bet vertinti pasekmes, kurias valdžios institucijų sprendimai sukėlė pareiškėjai (žr., mutatis mutandis, Ádám ir kiti prieš Rumuniją, Nr. 81114/17, ir 5 kt., § 98, 2020 m. spalio 13 d., ir Molla Sali, minėta pirmiau, § 142, ir ten nurodytą Teismo praktiką). Teismo užduotis – nuspręsti, ar įtakos pareiškėjui turėjęs skirtingas požiūris, kuris buvo pagrįstas vidaus teisės taikymu, gali būti objektyviai ir pagrįstai pateisinamas. Tiksliau, Teismas turi nustatyti, ar valdžios institucijų nurodytos priežastys elgesiui su pareiškėja pateisinti buvo tinkamos ir pakankamos (žr., mutatis mutandis, Napotnik prieš Rumuniją, Nr. 33139/13, § 78, 2020 m. spalio 20 d.).
134. Šioje byloje, Teismo manymu, pakanka atsižvelgti į Konstitucinio Teismo argumentus, kuriuose pabrėžti tokie aspektai kaip Respublikos Prezidento individualus ir išskirtinis statusas, kuris skiriasi nuo visų kitų piliečių teisinio statuso; į rezidencijos, kaip socialinės garantijos pareigas einantiems ir buvusiems Prezidentams, paskirtį, kuri atitinka Prezidento, kaip valstybės vadovo, orumą ir išskirtinį teisinį statusą; ir į konstitucinį draudimą prilyginti Prezidento statusą bet kurio kito asmens statusui teikiant materialines ar socialines garantijas, taip pat ir su būstu susijusias garantijas (žr. šio nutarimo 70 punktą). Respublikos Prezidento statuso išskirtinumą, atmesdami pareiškėjos skundą dėl būsto, taip pat pabrėžė Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas (žr. šio nutarimo 52 ir 56 punktus). Konstitucinio Teismo ir civilinę bylą nagrinėjusių teismų argumentuose nenustatęs nieko savavališko ar aiškiai nepagrįsto, Teismas negali teigti, kad, atsižvelgiant į reikšmingus teisinius ir faktinius skirtumus, pareiškėjos padėtis yra iš esmės panaši į Respublikos Prezidento padėtį. Todėl ji negali teigti, kad buvo tokių asmenų atžvilgiu diskriminuojama.
135. Dėl to, net ir darydamas prielaidą, kad pareiškėja turėjo teisėtą lūkestį gauti nemokamą būstą (žr. šio nutarimo 127 punktą), Teismas laikosi nuomonės, kad pareiškėjos skundas, jog po Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutarimo jai, kaip Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko našlei, nebuvo suteiktas valstybės būstas, nebuvo diskriminacija, kaip tai suprantama pagal Konvencijos 14 straipsnį. Atitinkamai šis skundas yra nepriimtinas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punktą kaip aiškiai nepagrįstas ir turi būti atmestas pagal Konvencijos 35 straipsnio 4 dalį.
Dėl šių priežasčių Teismas vienbalsiai
skelbia, kad klausimas, dėl kurio pagal Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį pateiktas pareiškėjos skundas, yra išspręstas tiek, kiek jis susijęs su Prezidento našlių valstybine renta, ir nusprendžia šia skundo apimtimi išbraukti peticiją iš savo bylų sąrašo;skelbia likusią peticijos dalį nepriimtina.Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2024 m. sausio 18 d.
Hasan Bakırcı Arnfinn Bårdsen
Kancleris Pirmininkas