Autentiškas vertimas
Vyriausybės kanceliarijos
Vyriausybės posėdžių skyrius
2025 06 05
ANTRASIS SKYRIUS
NUTARIMAS
Peticija Nr. 17124/22
Stasys BUJA
prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), 2025 m. vasario 4 d. posėdžiaujant komitetui, sudarytam iš:
pirmininkės Anja Seibert-Fohr,
teisėjų Davor Derenčinović,
Gedimino Sagačio
ir skyriaus kanclerio pavaduotojos Dorothee von Arnim,
atsižvelgdamas į:
peticiją (Nr. 17124/22) prieš Lietuvos Respubliką, kurią pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį 2022 m. kovo 18 d. Teismui pateikė Lietuvos pilietis Stasys Buja (toliau – pareiškėjas), gimęs 1959 m., gyvenantis Lentvaryje ir atstovaujamas Vilniuje praktikuojančio advokato A. Mažeikos;
sprendimą pranešti apie peticiją Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė), atstovaujamai įgalioto atstovo R. Dzikovič;
šalių pastabas,
po svarstymo priima tokį nutarimą:
BYLOS DALYKAS
1. Peticija susijusi su pareiškėjo skundu dėl to, kad jam buvo skirta bauda už suartą bendrojo naudojimo kelią, kuris nebuvo tinkamai pažymėtas oficialiuose dokumentuose.
2. 2017 m. pareiškėjas su Trakų rajono Grendavės seniūnijoje esančios žemės ūkio paskirties žemės savininkais pasirašė žemės panaudos sutartį, pagal kurią įgijo teisę neatlygintinai naudotis žeme.
3. 2020 m. rugsėjo mėn. Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – NŽT) Trakų skyrius patikrino sklypą ir nustatė, kad pareiškėjas vietinės reikšmės bendrojo naudojimo kelią suarė ir užsėjo grūdinėmis kultūromis. Patikrinimo metu dalyvavęs pareiškėjas teigė, kad kelią suarė sklypo savininkų prašymu.
4. NŽT pareiškėjui skyrė 450 eurų (EUR) baudą už administracinį nusižengimą – savavališką žemės užėmimą (Administracinių nusižengimų kodekso 110 straipsnio 1 dalis). Šioje nuostatoje, be kita ko, nustatyta, kad savavališkas žemės, miško, vandens telkinių užėmimas arba naudojimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 300 iki 500 EUR. Remdamasis NŽT sprendimu, pareiškėjas ginčijo, kad sklype buvo bendrojo naudojimo kelias. Tačiau šis kelias buvo pažymėtas 2000 m. ir 2004 m. Grendavės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektų planuose, taip pat sklypo abrise ir žemės naudmenų sklypų apskaičiavimo lentelėje, kurie buvo įtraukti į žemės sklypo archyvinę bylą. Galiausiai pats pareiškėjas prisipažino suaręs kelią (žr. šio nutarimo 3 punktą).
5. Pareiškėjas baudą ginčijo. Jis teigė, kad ginčijamas kelias nebuvo pažymėtas NŽT portale buvusiame atitinkamo žemės sklypo žemėlapyje. Jis taip pat teigė, kad visos tame sklype buvusios sodybos turėjo kitus privažiavimo kelius, todėl toje vietoje nebuvo bendrojo naudojimo kelio poreikio.
6. Jis pripažino, kad kelias buvo pažymėtas 2000 m. ir 2004 m. Grendavės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektų planuose (žr. šio nutarimo 4 punktą), tačiau įrodinėjo, kad šie planai buvo pakeisti naujesnėmis 2006 m. ir 2008 m. patvirtintomis versijomis, kuriose ginčijamo kelio nebuvo. Jis teigė, jog tai galėjo reikšti tik tai, kad kelias nebeegzistavo.
7. Pareiškėjas teigė, kad jis yra ūkininkas ir suprato, kad žemės naudojimui gali būti taikomi įvairūs apribojimai, taip pat ir dėl kelių. Todėl, prieš suardamas žemę, jis susipažino su žemės sklypo planu, VĮ Registrų centro interneto svetainėje esančiais duomenimis, Trakų rajono savivaldybės gyvenamųjų vietovių, kaimų ir seniūnijų ribų nustatymo specialiuoju planu ir Trakų rajono savivaldybės žemės ūkio naudmenų, pasėlių ir kitų laukų ribų įbraižymo žemėlapiu. Nė viename iš šių dokumentų toks kelias nebuvo pažymėtas.
8. Jis nesutiko, kad prisipažino suaręs bendro naudojimo kelią (žr. šio nutarimo 4 punktą). Jo teigimu, sklypo savininkai asmeniniam naudojimui buvo suformavę kelis kelius; jis manė, kad suarė vieną iš tų kelių, bet ne oficialiai patvirtintą bendrojo naudojimo kelią, ir tvirtino, kad nežinojo apie tame žemės sklype buvusį bendrojo naudojimo kelią.
9. Galiausiai jis teigė, kad vieninteliai dokumentai, kuriuose šis kelias buvo pažymėtas (žr. šio nutarimo 4 punktą), buvo labai seni ir specifinės paskirties, skelbiami tik NŽT portale, bet ir ten buvo sudėtinga juos rasti. Taigi jis įrodinėjo, kad nežinojo ir negalėjo žinoti apie jų egzistavimą. Be to, net jei ir būtų žinojęs apie dokumentų egzistavimą, juose naudojamiems specifiniams simboliams suprasti būtų reikėję specialių žinių.
10. 2021 m. kovo 8 d. Vilniaus regiono apylinkės teismas NŽT sprendimą skirti pareiškėjui baudą paliko nepakeistą. Teismas nustatė, kad kelias buvo pažymėtas NŽT sprendime nurodytuose teritorijų planavimo dokumentuose (žr. šio nutarimo 4 punktą), ir neturėjo pagrindo abejoti NŽT išvada, kad ginčijamas kelias buvo vietinės reikšmės bendrojo naudojimo kelias, suprojektuotas tam, kad gretimų žemės sklypų savininkai galėtų patekti į savo žemės sklypus. Apylinkės teismas taip pat pažymėjo, kad tokios paskirties keliai buvo įrašyti į atitinkamos savivaldybės balansą ir nebuvo registruotini viešuose registruose.
11. Vilniaus regiono apylinkės teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, būdamas ūkininkas, turėjo galimybę ir privalėjo susipažinti su sklypo planu ir kitais viešai prieinamais dokumentais. Kilus abejonių, jis galėjo prašyti papildomos informacijos iš atitinkamų institucijų.
12. 2021 m. gegužės 13 d. Vilniaus apygardos teismas patvirtino apylinkės teismo išvadą, kad kelias buvo pažymėtas atitinkamuose teritorijų planavimo dokumentuose (žr. šio nutarimo 10 punktą). Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad į pareiškėjo naudojamą žemės sklypą buvo įsiterpęs bendrojo naudojimo kelias – valstybės žemės juosta, kurios plotas neįeina į pareiškėjo naudojamą sklypą. Jis taip pat pažymėjo, kad žemės sklypo plane (žr. šio nutarimo 7 punktą) buvo nurodyta, jog jis parengtas pagal 2000 m. Grendavės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos planą. Be to, pareiškėjas pats buvo pateikęs 2015 ir 2017 m. aerofotografines nuotraukas, kuriose kelias buvo aiškiai matomas. Vilniaus apygardos teismas taip pat konstatavo, kad 2004 m., 2006 m. ir 2008 m. Grendavės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektai (žr. šio nutarimo 6 punktą) buvo atskiri teritorijų planavimo dokumentai, kuriais buvo formuojami nauji žemės sklypai ir infrastruktūra, ir kad naujesnių projektų patvirtinimas neturėjo įtakos ankstesniuose projektuose pažymėto kelio statusui.
13. Vilniaus apygardos teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas buvo ūkininkas, o tai reiškė, kad jis galėjo suprasti teritorijų planavimo dokumentuose naudojamus specialius simbolius (žr. šio nutarimo 9 punktą). Be to, jis buvo susipažinęs su žemės sklypo planu (žr. šio nutarimo 7 punktą) ir žinojo, kaip gauti viešai prieinamą informaciją šiuo klausimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis anksčiau buvo kreipęsis į NŽT Trakų skyrių dėl kitų jo naudojamų žemės sklypų archyvinių įrašų kopijų išdavimo. Taigi, kaip nustatė Vilniaus apygardos teismas, jis turėjo galimybę ir privalėjo susipažinti su žemės sklypo planu ir kitais viešai prieinamais dokumentais. Kilus abejonių, jis galėjo prašyti papildomos informacijos iš atitinkamų institucijų (žr. šio nutarimo 11 punktą).
14. Nepaisant to, Vilniaus apygardos teismas baudą sumažino iki 350 EUR nustatęs, kad nebuvo sunkinančių aplinkybių ir bauda turėjo būti artimesnė minimaliam įstatyme numatytam dydžiui (žr. šio nutarimo 4 punktą).
15. 2021 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pareiškėjo prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atmetė, nenustatęs jokių požymių, kad žemesniosios instancijos teismai padarė esminį teisės pažeidimą.
16. Pareiškėjas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį skundėsi, kad, pažeidžiant teisinio tikrumo principą, jam buvo skirta bauda už tai, kad suarė kelią, kuris nebuvo tinkamai pažymėtas oficialiuose dokumentuose.
TEISMO VERTINIMAS
17. Kadangi būtent Teismas sprendžia dėl bylos faktų teisinio kvalifikavimo (žr. Radomilja ir kiti prieš Kroatiją [DK], Nr. 37685/10 ir 22768/12, §§ 114 ir 126, 2018 m. kovo 20 d.), jis konstatuoja, kad pareiškėjo peticiją reikia nagrinėti pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį.
18. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjui skyrus baudą buvo apribota jo nuosavybė (žr. Krayeva prieš Ukrainą, Nr. 72858/13, §§ 19 ir 23, 2022 m. sausio 13 d., ir ten nurodytas bylas). Šis apribojimas patenka į Protokolo Nr. 1 1 straipsnio antrosios pastraipos taikymo sritį, pagal kurią valstybėms aiškiai leidžiama kontroliuoti nuosavybės naudojimą, kad garantuotų mokesčių ar baudų mokėjimą, tačiau ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į pirmosios pastraipos pirmajame sakinyje nustatytą bendrąją taisyklę. Kad priemonė būtų suderinama su Protokolo Nr. 1 1 straipsniu, ji turi būti teisėta, ja turi būti siekiama teisėto tikslo ir turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra tarp viešojo intereso ir asmens pagrindinių teisių (ten pat, § 24, ir ten nurodytos bylos).
19. Pagrindinis šioje byloje kylantis klausimas susijęs su ginčijamo apribojimo teisėtumu, visų pirma su tuo, ar Administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnio 1 dalies, kuria remiantis buvo skirta bauda, taikymas buvo pakankamai numatomas (žr. bendruosius principus, apibendrintus Lekić prieš Slovėniją [DK], Nr. 36480/07, §§ 94–95, 2018 m. gruodžio 11 d., ir ten nurodytas bylas). Todėl Teismas turi išnagrinėti, ar pareiškėjas galėjo numatyti, kad, suardamas kelią, jis daro administracinį nusižengimą, susijusį su savavališku žemės užėmimu pagal minėtą straipsnį, ir kad tai užtraukia baudą.
20. NŽT ir nacionaliniai teismai nustatė, kad į pareiškėjo naudojamą žemės sklypą buvo įsiterpęs bendrojo naudojimo kelias – valstybės žemės juosta, kurios plotas neįėjo į pareiškėjo naudojamą sklypą; tas kelias buvo pažymėtas 2000 m. ir 2004 m. Grendavės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektų planuose; žemės sklypo plane buvo nurodyta, kad jis parengtas pagal 2000 m. žemėtvarkos planą; kelias buvo pažymėtas sklypo abrise ir žemės naudmenų sklypų apskaičiavimo lentelėje (abu šie dokumentai buvo įtraukti į žemės sklypo archyvinę bylą); kelias taip pat buvo matomas pareiškėjo pateiktose aerofotografinėse nuotraukose (žr. šio nutarimo 4, 10 ir 12 punktus).
21. Pareiškėjas neginčijo pirmiau minėtų nacionalinių institucijų išvadų, tačiau teigė, kad kelio buvimas nebuvo užfiksuotas kituose teritorijų planavimo dokumentuose ar viešuosiuose registruose (žr. šio nutarimo 7 punktą). Jis taip pat įrodinėjo, kad kai kurie dokumentai, kuriuose kelias buvo pažymėtas, visų pirma sklypo abrisas ir žemės naudmenų sklypų apskaičiavimo lentelė, buvo prieinami tik NŽT ir kad su jais negalėjo susipažinti net sklypo savininkai.
22. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įvairiuose teritorijų planavimo dokumentuose ir viešuosiuose registruose pateiktos informacijos prieštaringumas savo nuosavybės teises siekiantiems įgyvendinti asmenims kelia teisinio netikrumo riziką ir kad remiantis prieštaringais duomenimis priimti teisiniai ar administraciniai sprendimai gali neatitikti numatomumo reikalavimo (žr., mutatis mutandis, Jokela prieš Suomiją, Nr. 28856/95, § 65, ECHR 2002‑IV, ir Krasnodębska-Kazikowska ir Łuniewska prieš Lenkiją, Nr. 26860/11, § 43, 2015 m. spalio 6 d.). Teismas primena, kad teisinis netikrumas yra nesuderinamas su teisinės valstybės principo reikalavimais (žr. Molla Sali prieš Graikiją [DK], Nr. 20452/14, § 153, 2018 m. gruodžio 19 d., ir ten nurodytas bylas).
23. Kartu Teismas pakartoja, kad teisės aktas vis tiek gali atitikti numatomumo reikalavimą, net jei susijęs asmuo turi pasitelkti tinkamą teisinę konsultaciją tam, kad pagrįstai, kiek tai įmanoma esamomis aplinkybėmis, įvertintų pasekmes, kurias gali sukelti atitinkami veiksmai. Tai ypač taikytina asmenims, kurie verčiasi profesine veikla ir kurie, dirbdami savo darbą, yra įpratę veikti su dideliu atsargumu. Dėl šios priežasties iš jų gali būti tikimasi ypatingo rūpestingumo vertinant tokios veiklos keliamas grėsmes (žr. Lekić, minėta pirmiau, § 97).
24. Šioje byloje Teismas pažymi, pirma, kad nacionaliniai teismai nustatė, jog į pareiškėjo naudojamą žemės sklypą buvo įsiterpęs bendrojo naudojimo kelias – valstybės žemės juosta, kurios plotas neįėjo į pareiškėjo naudojamą sklypą (žr. šio nutarimo 12 punktą). Be to, teismai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus dėl tariamų prieštaravimų tarp įvairių teritorijų planavimo dokumentų ir konkrečiai konstatavo, kad Grendavės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos plano naujesnės versijos buvo atskiri planavimo dokumentai, neturėję įtakos ankstesniuose planuose pažymėto kelio statusui (žr. šio nutarimo 12 punktą). Šios išvados susijusios su faktų nustatymu ir nacionalinės teisės nuostatų aiškinimu. Pareiškėjas neteigė, kad jos buvo savavališkos ar akivaizdžiai nepagrįstos, ir Teismas taip pat neturi pagrindo taip teigti (žr., mutatis mutandis, Anheuser-Busch Inc. prieš Portugaliją [DK], Nr. 73049/01, § 85, ECHR 2007-I).
25. Be to, Teismas negali neatsižvelgti į nacionalinių teismų išvadas, kad pareiškėjas, būdamas ūkininkas, turėjo reikiamų žinių, kad gautų atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus ir suprastų juose naudojamus specialius simbolius (žr. šio nutarimo 7, 11 ir 13 punktus). Pareiškėjas to neginčijo, taip pat neginčijo išvados, kad jis turėjo galimybę kreiptis į atitinkamas institucijas dėl dokumentų, kurie nebuvo viešai prieinami (kaip jis anksčiau darė dėl kitų sklypų – žr. šio nutarimo 13 punktą), arba dėl to, kad išaiškintų ginčijamo kelio buvimą.
26. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Teismas konstatuoja, kad ginčijamas apribojimas buvo pagrįstas atsižvelgiant į Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus.
27. Skirta bauda buvo siekiama užkirsti kelią savavališkam žemės užėmimui, kaip numatyta Administracinių nusižengimų kodekso 110 straipsnio 1 dalyje (žr. šio nutarimo 4 punktą). Nors pareiškėjas ginčijo kelio reikalingumą (žr. šio nutarimo 5 ir 8 punktus), Teismas, atsižvelgdamas į nacionalinių teismų išvadas (žr. šio nutarimo 10 ir 12 punktus) ir savo ribotą galimybę aiškintis faktines aplinkybes (žr., be kita ko, García Ruiz prieš Ispaniją [DK], Nr. 30544/96, § 28, ECHR 1999-I), neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjui skirta bauda buvo siekiama teisėto su viešuoju interesu susijusio tikslo.
28. Galiausiai pareiškėjas neteigė, kad 350 EUR bauda buvo per didelė ar neproporcinga, ir Teismas neturi pagrindo konstatuoti priešingai.
29. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, Teismas daro išvadą, kad bendrojo naudojimo kelio buvimas žemės sklype, kuriuo pareiškėjas turėjo teisę naudotis, jam turėjo būti pakankamai numatomas iš turimų oficialių dokumentų, todėl už šio kelio suarimą jam skirta bauda buvo teisėta, kaip apibrėžta Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad šia bauda nebuvo siekiama teisėto tikslo arba kad ji galėjo būti neproporcinga. Todėl ši peticija yra aiškiai nepagrįsta ir pripažintina nepriimtina pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punktą ir 4 dalį.
DĖL ŠIŲ PRIEŽASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI
skelbia peticiją nepriimtina.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2025 m. kovo 6 d.
Dorothee von Arnim Anja Seibert-Fohr
Kanclerio pavaduotoja Pirmininkė