CASE OF BERNOTAS v. LITHUANIA - [Lithuanian Translation] by the Chancellery of the Government of the Republic of Lithuania

Autentiškas vertimas

Vyriausybės posėdžių skyrius

2024 05 22

ANTRASIS SKYRIUS

BYLA BERNOTAS prieš LIETUVĄ

(Peticija Nr. 59065/21)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2024 m. sausio 30 d.

GALUTINIS

2024-04-30

Šis sprendimas tapo galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį. Jame gali būti daromi redakcinio pobūdžio pataisymai.

Byloje Bernotas prieš Lietuvą

Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:

 pirmininko Arnfinn Bårdsen,
 teisėjų Jovan Ilievski,
 Egidijaus Kūrio,
 Pauliine Koskelo,
 Saadet Yüksel,
 Frédéric Krenc,
 Davor Derenčinović
ir skyriaus kanclerio Hasan Bakırcı,

atsižvelgdamas į:

peticiją (Nr. 59065/21) prieš Lietuvos Respubliką, kurią 2021 m. lapkričio 18 d. Teismui pateikė Lietuvos pilietis Jurgis Bernotas (toliau – pareiškėjas) pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį;

sprendimą pranešti apie peticiją Lietuvos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė);

šalių pastabas,

po svarstymo uždarame posėdyje 2024 m. sausio 9 d.

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

ĮVADAS

1.  Byla susijusi su reikalavimu, kad pareiškėjas socialinio draudimo įstaigoms regreso tvarka atlygintų netekto darbingumo pensiją, išmokėtą asmeniui, kurį jis dėl neatsargumo sužalojo.

FAKTAI

2.  Pareiškėjas gimė 1957 m. ir gyvena Klaipėdoje. Jam atstovavo Klaipėdoje praktikuojantis advokatas O. Drobitko.

3.  Vyriausybei atstovavo jos atstovė K. Bubnytė‑Širmenė.

4.  2010 m. sausio mėn. pareiškėjas, valydamas šautuvą po medžioklės, dėl neatsargumo iššovė į Ž. K. Nukentėjusysis patyrė daugybinius pilvo, klubo ir kojos sužalojimus. Pareiškėjui buvo pareikšti kaltinimai dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo pagal Baudžiamojo kodekso 137 straipsnio 3 dalį (žr. šio sprendimo 47 punktą). Jis visiškai pripažino savo kaltę.

5.  Ž. K. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį. Jis prašė priteisti 6 785 litus (LTL) (maždaug 1 965 eurus (EUR)) turtinei žalai, kurią sudaro išlaidos vaistams, gydymui ligoninėje ir kelionės išlaidos, ir 100 000 LTL (maždaug 28 962 EUR) neturtinei žalai atlyginti. Kol buvo nagrinėjama byla, pareiškėjas jam sumokėjo 9 000 LTL (maždaug 2 607 EUR).

6.  2011 m. vasario 24 d. Skuodo rajono apylinkės teismas pripažino pareiškėją kaltu ir nuteisė jį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams.

7.  Nustatydamas bausmę, teismas atsižvelgė į šias aplinkybes: viena vertus, pareiškėjas anksčiau nebuvo teistas, jis pripažino savo kaltę, gailėjosi dėl sužalojimo ir atlygino nukentėjusiajam dalį padarytos žalos (žr. šio sprendimo 5 punktą); kita vertus, jo nusikaltimo padariniai buvo sunkūs, jis pažeidė medžioklės saugumo taisykles ir teismo proceso metu bandė nuslėpti savo tikrąją finansinę padėtį – jis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, ir teismas nustatė, kad, be 800 LTL (maždaug 232 EUR) mėnesinio darbo užmokesčio, jis per mėnesį gaudavo apie 2 800 LTL (maždaug 811 EUR) dienpinigių.

8.  Teismas taip pat pažymėjo, kad dėl sužalojimo Ž. K. patyrė didelį fizinį skausmą, buvo keturis kartus operuotas, kelis mėnesius gydėsi ligoninėje, jam teko keisti klubo sąnarį. Be to, žymiai sumažėjo jo darbingumas (žr. šio sprendimo 13 punktą), jis nebegalėjo kilnoti nieko sunkaus, bėgioti ar daug vaikščioti ir buvo atleistas iš darbo priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, o tai jam taip pat turėjo sukelti didelių dvasinių išgyvenimų.

9.  Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas visiškai atlygino Ž. K. turtinę žalą ir iš dalies atlygino neturtinę žalą (žr. šio sprendimo 5 punktą). Ž. K. papildomai buvo priteista 77 032 LTL (maždaug 22 310 EUR) neturtinei žalai atlyginti.

10.  Pareiškėjas šį nuosprendį apskundė. Visų pirma jis tvirtino, kad priteista neturtinė žala buvo pernelyg didelė ir neatitiko nacionalinių teismų praktikos panašiose bylose. Jis taip pat teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo finansinę padėtį: jam buvo 54 metai, jo alga buvo nedidelė, nekilnojamojo turto ar santaupų neturėjo. Teismo išvada, kad jis kas mėnesį gaudavo 2 800 LTL dienpinigių, buvo klaidinga, nes tokie dienpinigiai jam buvo išmokėti tik vieną kartą, siekiant padėti jam atlyginti Ž. K. padarytą žalą ir padengti jo paties pragyvenimo išlaidas.

11.  2011 m. birželio 2 d. Klaipėdos apygardos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį iš dalies pakeitė ir priteistą neturtinę žalą sumažino iki 37 032 LTL (apie 10 725 EUR). Teismas nusprendė, kad žemesniosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą, nesilaikė atitinkamos teismų praktikos. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjo finansinė padėtis nebuvo įvertinta teisingai, konkrečiai, nebuvo nustatyta, kad jis reguliariai gaudavo dienpinigius (žr. šio sprendimo 7 punktą). Teismas taip pat pažymėjo, kad nors sužalojimo pasekmės buvo sunkios, Ž. K. susirado naują darbą ir gaudavo įvairias socialinio draudimo išmokas, todėl jo pajamos iš esmės nepasikeitė.

12.  Ž. K. pateikė kasacinį skundą, tačiau 2011 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti jį nagrinėti, motyvuodamas tuo, kad jame nekeliami jokie svarbūs teisės klausimai.

13.  2010 m. rugpjūčio mėn. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatė, kad dėl patirtų sužalojimų Ž. K. neteko 60 proc. darbingumo.

14.  Tą patį mėnesį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – VSDFV) priėmė sprendimą, kuriuo Ž. K. įgijo teisę gauti netekto darbingumo pensiją. Pensijos dydis buvo apskaičiuotas remiantis bazinės pensijos dydžiu, kuris buvo nustatytas atitinkamos institucijos ir reguliariai peržiūrimas, Ž. K. netekto darbingumo lygiu, jo darbo stažu ir anksčiau gautu darbo užmokesčiu.

15.  Reguliariai buvo atliekamas pakartotinis Ž. K. darbingumo lygio vertinimas:

a) 2011 m. vasario mėn. nustatyta, kad netektas darbingumas – 50 proc.

b) 2012 m. vasario mėn. ir 2013 m. vasario mėn. nustatyta, kad netektas darbingumas – 45 proc.

c) 2015 m. vasario mėn. nustatyta, kad netektas darbingumas – 30 proc. Ž. K. šį vertinimą ginčijo ir buvo atliktas pakartotinis jo darbingumo lygio vertinimas. 2015 m. birželio mėn. nustatyta, kad netektas darbingumas – 45 proc.

d) 2017 m. vasario mėn. nustatyta, kad Ž. K. netektas darbingumas – 45 proc. ir kad jis išliks nepakitęs iki jo išėjimo į pensiją 2039 metais.

16.  Netekto darbingumo pensija, kurią VSDFV mokėjo Ž. K., sudarė:

a) nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. – 9 279 LTL (maždaug 2 687 EUR);

b) nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. kovo mėn. – 7 912 LTL (maždaug 2 291 EUR);

c) nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. vasario mėn. – 3 146 EUR;

d) 2015 m. kovo – gegužės mėn. netekto darbingumo pensijos Ž. K. negavo, nes buvo nustatytas 30 proc. netektas darbingumas (žr. šio sprendimo 15 punkto c papunktį), todėl pagal įstatymą jis neturėjo teisės gauti šios pensijos;

e) nuo 2015 m. birželio mėn. iki 2016 m. sausio mėn. – 1 021 EUR;

f) nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. sausio mėn. – 1 799 EUR;

g) nuo 2017 m. vasario mėn. iki 2019 m. rugsėjo mėn. – 5 597 EUR;

h) nuo 2019 m. spalio iki mėn. 2022 m. balandžio mėn. – 6 790 EUR.

17.  2011 m. lapkričio mėn. VSDFV pareiškėjui pranešė, kad pagal Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalį (žr. šio sprendimo 59 punktą) jis privalo VSDFV atlyginti Ž. K. išmokėtą netekto darbingumo pensiją nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2011 m. spalio mėn., t. y. 9 279 LTL (maždaug 2 687 EUR; žr. šio sprendimo 16 punkto a papunktį). Pareiškėjas VSDFV informavo, kad reikalaujamos sumos grąžinimui neprieštarauja. Tačiau jis teigė, kad jo darbo užmokestis buvo apie 900 LTL (maždaug 260 EUR) per mėnesį ir jis neturėjo santaupų; be to, jis taip pat turėjo sumokėti Ž. K. teismų priteistą neturtinės žalos atlyginimą (žr. šio sprendimo 11 punktą). Todėl jis negalėjo iš karto sumokėti VSDFV reikalaujamos sumos. Jis prašė leisti ją mokėti dalimis: siūlė iš karto sumokėti 300 LTL (maždaug 87 EUR), o kiekvieną kitą mėnesį – po 200 LTL (maždaug 58 EUR). VSDFV leido pareiškėjui mokėti reikiamą sumą dalimis, kaip jis ir siūlė.

18.  2013 m. gegužės mėn. VSDFV pranešė pareiškėjui, kad už išmokas, Ž. K. atliktas nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. kovo mėn., jis iš viso turi atlyginti VSDFV 7 912 LTL (maždaug 2 291 EUR) (žr. šio sprendimo 16 punkto b papunktį). Pareiškėjas buvo informuotas, kad jis turi teisę pateikti prašymą dėl mokėjimo dalimis, tačiau pareiškėjas tokio prašymo nepateikė. Jis atsakė VSDFV, kad žalos atlyginti nesutinka, nes mano, kad pensija Ž. K. neturėjo būti mokama. VSDFV pareiškėjui pareiškė civilinį ieškinį. Atsiliepimo į ieškinį jis nepateikė. Atitinkamai 2013 m. lapkričio mėn. Klaipėdos miesto apylinkės teismas sprendimą VSDFV naudai priėmė už akių. Pareiškėjas prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nepateikė (žr. šio sprendimo 60 punktą).

19.  2015 m. gegužės mėn. VSDFV pareiškėjui pareiškė naują civilinį ieškinį dėl 3 146 EUR, kurie nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2015 m. vasario mėn. buvo išmokėti Ž. K. (žr. šio sprendimo 16 punkto c papunktį). Pareiškėjas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, ir 2015 m. birželio mėn. Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą už akių VSDFV naudai. Pareiškėjas nesikreipė dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (žr. šio sprendimo 60 punktą).

20.  2015 m. liepos ir lapkričio mėn. VSDFV pranešė pareiškėjui, kad jis dar nesumokėjo visų sumų, su kuriomis buvo sutikęs arba kurias jam buvo priteista iki to laiko sumokėti (žr. šio sprendimo 17 ir 18 punktus). Atsižvelgdama į tai, kad jo skola dar labiau išaugo (žr. šio sprendimo 19 punktą), VSDFV pasiūlė ją mokėti dalimis kas mėnesį per dvejus metus. Tačiau pareiškėjas nepateikė atsakymo VSDFV, ir ši kreipėsi į antstolį, prašydama pradėti vykdymo procesą. 2016 m. vasario mėn. antstoliai areštavo jo automobilį ir banko sąskaitą. Tą patį mėnesį pareiškėjas informavo VSDFV, kad sutinka su pasiūlymu nurodytas sumas mokėti dalimis kas mėnesį; jis teigė, kad negalėjo atsakyti anksčiau, nes buvo išvykęs į komandiruotę. Jo turto areštas panaikintas 2016 m. kovo mėn.

21.  2016 m. balandžio mėn. VSDFV iškėlė bylą pareiškėjui, reikalaudama priteisti 1 021 EUR, kuriuos ji Ž. K. išmokėjo nuo 2015 m. birželio iki 2016 m. sausio (žr. šio sprendimo 16 punkto e papunktį). Pareiškėjas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies, tačiau jo pajamos yra nedidelės ir jis neturi vertingo turto. Todėl jis prašė mokėjimus atidėti vieniems metams, o po to išdėstyti mokėjimą lygiomis dalimis 12 mėnesių laikotarpiui. 2016 m. gegužės mėn. pareiškėjas ir VSDFV šiuo pagrindu sudarė taikos sutartį.

22.  2017 m. kovo mėn. VSDFV pareiškėjui pareiškė naują civilinį ieškinį dėl 1 799 EUR, kurie Ž. K. buvo išmokėti nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. sausio mėn. (žr. šio sprendimo 16 punkto f papunktį).

23.  2017 m. liepos mėn. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV dėl leidimo šią sumą mokėti dalimis kas mėnesį per dvejus metus. VSDFV su jo pasiūlymu sutiko ir parengė taikos sutartį, tačiau pareiškėjas jos nepasirašė.

24.  2017 m. spalio mėn. pareiškėjas pateikė atsiliepimą į ieškinį. Jis nurodė, kad Ž. K. dirba ir kad jo darbo užmokestis yra netgi didesnis nei iki nelaimingo atsitikimo, todėl jis nepatyrė jokios realios žalos. Pareiškėjas taip pat suabejojo Ž. K. nedarbingumo vertinimo tikslumu: jis pažymėjo, kad 2015 m. vasario mėn. buvo nustatyta, jog Ž. K. netektas darbingumas buvo 30 proc., tačiau 2015 m. birželio mėn. jis buvo vertintas pakartotinai kaip netektas 45 proc. (žr. šio sprendimo 15 punkto c papunktį), todėl buvo pagrindas abejoti šiais vertinimais. Jis prašė teismo paskirti ekspertizę Ž. K. darbingumo lygiui nustatyti. Teismas ekspertizę paskyrė.

25.  Ekspertizės aktas pateiktas 2018 m. balandžio mėn. Jame konstatuota, kad Ž. K. teisingai nustatytas darbingumo netekimas 45 proc. ir kad jis tiesiogiai siejamas su kūno sužalojimu, kurį jis patyrė per nelaimingą atsitikimą medžioklėje.

26.  2018 m. birželio mėn. Klaipėdos apylinkės teismas patenkino VSDFV pateiktą ieškinį. Jis pažymėjo, kad pagal Civilinį kodeksą kiekvienas žalą kitam asmeniui padaręs asmuo privalo ją atlyginti (žr. šio sprendimo 50 punktą), kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sunkiai sužalotam asmeniui, įskaitomos į šią žalą (žr. šio sprendimo 58 punktą), o išmokas išmokėję subjektai turi regreso teisę į žalą padariusį asmenį (žr. šio sprendimo 59 punktą). Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą VSDFV taip pat turėjo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš fizinių ir juridinių asmenų, kurių neteisėtais veiksmais jai buvo padaryta turtinė žala (žr. šio sprendimo 61 punktą). Be to, pagal įstatymą sunkiai sužaloto asmens patirta žala apima negautas pajamas ir su sveikatos grąžinimu susijusias išlaidas (žr. šio sprendimo 49, 54 ir 57 punktus). Teismas pažymėjo, kad teismo ekspertizės metu nustatyta, jog Ž. K. neteko 45 proc. darbingumo ir kad tai buvo tiesiogiai siejama su pareiškėjo padarytu sužalojimu (žr. šio sprendimo 25 punktą). Todėl VSDFV, kuri Ž. K. mokėjo netekto darbingumo pensiją, turėjo teisę reikalauti, kad pareiškėjas atlygintų atitinkamą sumą. Nustatęs, kad pareiškėjas jau sumokėjo VSDFV 426 EUR iš jos reikalaujamų 1 799 EUR, teismas jai priteisė likusius 1 373 EUR.

27.  Ieškovas dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą. Jis teigė, kad baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, jog jis visiškai atlygino Ž. K. padarytą turtinę žalą (žr. šio sprendimo 9 punktą), be to, jis sumokėjo toje byloje priteistą neturtinę žalą (žr. šio sprendimo 11 punktą). Todėl jis tvirtino, kad visiškai atlygino visą Ž. K. patirtą žalą.

28.  Jis taip pat teigė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atitinkamą Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Šie teismai jau buvo pripažinę, kad socialinio draudimo įstaigos turėjo teisę reikalauti, kad žalą kitam asmeniui padaręs asmuo grąžintų pastarajam išmokėtas socialinio draudimo išmokas tik tokia apimtimi, kokia tomis išmokomis buvo atlyginta jo veiksmais padaryta turtinė žala (žr. šio sprendimo 64 ir 66 punktus). Todėl reikėjo išsiaiškinti, ar Ž. K. patyrė kokią nors turtinę žalą ir ar VSDFV mokama pensija šią žalą atlygina, tačiau pirmosios instancijos teismas šių klausimų nenagrinėjo.

29.  Galiausiai pareiškėjas teigė, kad pagal įstatymą asmuo, kuris dėl nelaimingo atsitikimo ar ligos neteko 30 proc. ir daugiau darbingumo, įgyja teisę į netekto darbingumo pensiją, neatsižvelgiant į tai, ar jis toliau dirba ir gauna pajamas, ir nepriklausomai nuo to, ar jo pajamos realiai sumažėjo (šiuo atžvilgiu pareiškėjas rėmėsi teisės aktu dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo). Jis tvirtino, kad vien to, jog Ž. K. gaudavo pensiją, nepakanka įrodyti, kad jis patyrė žalą dėl pareiškėjo veiksmų ir kad pensija atlygina šią žalą. Pareiškėjas teigė, kad jo prievolės atlyginti Ž. K. dėl sužalojimo padarytą žalą dydis negali pasikeisti vien dėl to, kad VSDFV pradėjo mokėti jam pensiją.

30.  2019 m. kovo 21 d. Klaipėdos apygardos teismas pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Teismas nurodė, kad pagal principą, jog reikalavimą perėmęs asmuo negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (žr. šio sprendimo 48 punktą), subjektas, siekdamas atgauti socialinio draudimo išmoką, kurią jis išmokėjo nukentėjusiam asmeniui, be kita ko, turi įrodyti, kad ši išmoka atitinka atitinkamo asmens patirtą žalą. Nagrinėjamu atveju pensija Ž. K. buvo mokama dėl jo netekto darbingumo (žr. šio sprendimo 13 ir 14 punktus). Atsižvelgiant į pareiškėjo pirmosios instancijos teisme iškeltas abejones dėl darbingumo vertinimo tikslumo, buvo paskirta ekspertizė ir nustatyta, kad Ž. K. netektas darbingumas buvo tiesiogiai siejamas su pareiškėjo padarytu sužalojimu (žr. šio sprendimo 25 punktą). Taigi Klaipėdos apygardos teismas laikė, kad įrodyta, jog pareiškėjas padarė žalą Ž. K. ir netekto darbingumo pensija jam buvo mokama dėl šios žalos. Teismas taip pat konstatavo, kad buvo įrodyta, jog pensijos dydis buvo lygus Ž. K. patirtos žalos dydžiui, todėl pagal Konstitucinio Teismo praktiką (žr. šio sprendimo 64 punktą) VSDFV turėjo teisę reikalauti, kad pareiškėjas atlygintų visą šią sumą.

31.  Galiausiai teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad jis jau atlygino Ž. K. visą patirtą turtinę ir neturtinę žalą (žr. šio sprendimo 27 punktą). Teismas pažymėjo, kad dėl sužalojimo Ž. K. padaryta žala, kurią pareiškėjas jau buvo atlyginęs, negali būti tapatinama su žala, kuri atsirado po sužalojimo ir kurią sudarė Ž. K. netektas darbingumas ir galimybė gauti pajamų. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką netekto darbingumo pensija siekiama tiek atlyginti dėl sužalojimo negautas pajamas, tiek padengti nukentėjusiojo patirtas papildomas išlaidas; abi šios kategorijos sudaro turtinę žalą, kuri turi būti atlyginta (žr. šio sprendimo 69 punktą).

32.  Pareiškėjas pateikė kasacinį skundą iš esmės keldamas tuos pačius argumentus, kaip ir anksčiau (žr. šio sprendimo 27–29 punktus), tačiau 2019 m. birželio 27 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti jo kasacinį skundą nagrinėti, motyvuodamas tuo, kad jame nekeliami svarbūs teisės klausimai.

33.  2019 m. rugsėjo mėn. VSDFV pareiškėjui pareiškė naują civilinį ieškinį dėl 5 597 EUR, kuriuos VSDFV išmokėjo Ž. K. nuo 2017 m. vasario mėn. iki 2019 m. rugsėjo mėn. (žr. šio sprendimo 16 punkto g papunktį), ir 227 EUR, kurie sudarė dalį sumos, kurią pareiškėjas sutiko sumokėti (žr. šio sprendimo 20 punktą), tačiau iki tol nebuvo sumokėjęs.

34.  Pareiškėjas šį reikalavimą ginčijo, remdamasis iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos jis kėlė ankstesnėse bylose (žr. šio sprendimo 27–29 punktus). Be to, jis teigė, kad Ž. K. mokamos pensijos dydis, be kita ko, priklausė nuo jo darbo stažo (žr. šio sprendimo 14 punktą). Kadangi Ž. K. dirbo ir jo darbo stažas vis ilgėjo, augo ir jo gaunamos pensijos dydis. Pareiškėjas įrodinėjo, kad nebūtų teisinga pripažinti, jog pensijos padidėjimas reiškia ir Ž. K. patirtos žalos padidėjimą. Galiausiai jis teigė, kad tai, jog VSDFV reguliariai reiškė jam ieškinius dėl to paties dalyko ir dėl to jis buvo priverstas nuolat dalyvauti teismo procesuose, nors jau buvo nuteistas ir sumokėjo Ž. K. žalos atlyginimą, pažeidė Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką.

35.  2020 m. rugsėjo 29 d. Klaipėdos apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo patenkino VSDFV reikalavimą. Jis pakartojo, kad, remiantis atitinkamais įstatymais, asmeniui padarytą žalą turi visiškai atlyginti žalą padaręs asmuo ir kad socialinio draudimo įstaigos turi teisę reikalauti, kad žalą padaręs asmuo atlygintų nukentėjusiajam išmokėtas socialinio draudimo išmokas (žr. šio sprendimo 50 ir 59 punktus). Teismas pažymėjo, kad nebuvo ginčijama, jog Ž. K. neteko darbingumo ir turėjo teisę gauti netekto darbingumo pensiją. Šios pensijos paskirtis buvo atlyginti Ž. K. negautas pajamas ir padengti dėl sužalojimo atsiradusias papildomas išlaidas (žr. šio sprendimo 49 ir 54 punktus). Klaipėdos apylinkės teismas taip pat pažymėjo, kad ankstesnėje byloje buvo nustatyta, jog Ž. K. neteko darbingumo dėl pareiškėjo veiksmų ir kad pagal Konstitucinio Teismo praktiką VSDFV turėjo teisę reikalauti iš pareiškėjo visos Ž. K. išmokėtos pensijos sumos (žr. šio sprendimo 30 punktą). Šioje byloje taip pat buvo pripažinta, kad dėl sužalojimo Ž. K. patirta žala, kurią pareiškėjas buvo atlyginęs, negali būti tapatinama su žala, kuri atsirado po sužalojimo ir kurią sudarė Ž. K. netektas darbingumas bei galimybės gauti pajamų (žr. šio sprendimo 30 punktą).

36.  Be to, dėl pareiškėjo argumento, kad pensija vis didėjo ilgėjant Ž. K. darbo stažui (žr. šio sprendimo 34 punktą), teismas pažymėjo, kad Ž. K. buvo sužalotas būdamas 35 metų, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad jei nebūtų buvęs sužalotas, jo darbo stažas ir pajamos nebūtų didėję. Teismas taip pat pakartojo, kad netekto darbingumo pensijos paskirtis yra dvejopa: ja siekiama nukentėjusiam asmeniui atlyginti ne tik negautas pajamas, bet ir dėl sužalojimo susidarančias papildomas išlaidas, pavyzdžiui, vaistams, reabilitacijai ar slaugai; šios išlaidos laikui bėgant gali didėti dėl ekonominių veiksnių, pavyzdžiui, infliacijos. Todėl, teismo vertinimu, tai, kad pensijos dydis gali padidėti, savaime nereiškia, jog pareiškėjo pareiga ją atlyginti yra nesąžininga. Jis taip pat pažymėjo, kad Ž. K. mokama pensija nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje (2019 m. rugsėjo mėn.), palyginti su to laikotarpio pradžia (2017 m. vasario mėn.), padidėjo maždaug 30 EUR. Teismo manymu, šis padidėjimas nebuvo toks, kad būtų galima daryti išvadą, jog pensijos suma viršijo žalą, kurią Ž. K. patyrė dėl sužalojimo.

37.  Pareiškėjas šį sprendimą apskundė. Jis įrodinėjo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Konstitucinio Teismo praktiką (žr. šio sprendimo 64 punktą) ir kad VSDFV negalėjo iš jo reikalauti daugiau nei ta pensijos suma, kurią Ž. K. turėjo teisę gauti 2010 m. (žr. šio sprendimo 14 punktą). Jis taip pat teigė, kad pagal Civilinį kodeksą dėl sužalojimo padaryta žala gali būti atlyginama dalimis arba visos žalos dydžio vienkartine išmoka (žr. šio sprendimo 57 punktą); jeigu po sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo nukentėjusio asmens sveikata pablogėjo, jis turi teisę pareikšti ieškinį dėl patirtų papildomų išlaidų, išskyrus atvejus, kai žala buvo atlyginta vienkartine išmoka (žr. šio sprendimo 55 punktą). Pareiškėjas teigė, kad žalos atlyginimą Ž. K. jis sumokėjo baudžiamojoje byloje (žr. šio sprendimo 11 punktą) ir nėra pagrindo manyti, kad nuo to laiko Ž. K. sveikata pablogėjo. Todėl iš pareiškėjo negalėjo būti reikalaujama padengti kokias nors kitas Ž. K. išlaidas, kurias šis galėjo patirti. Jis taip pat tvirtino, kad situacija, kai VSDFV reguliariai paduoda jį į teismą, yra nesuderinama su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi.

38.  Pateikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas teigė, kad jo pajamos yra mažos, ir dėl šios priežasties prašė teismo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą iki bylos išnagrinėjimo. Šis prašymas buvo patenkintas.

39.  2021 m. vasario 8 d. Klaipėdos apygardos teismas pareiškėjo apeliacinio skundo netenkino ir žemesniosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą visa apimtimi, konstatuodamas, kad šis sprendimas atitiko Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, be to, jis buvo priimtas atsižvelgiant į ankstesnėse VSDFV iškeltose bylose padarytas išvadas. Klaipėdos apygardos teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentą, kad VSDFV negalėjo iš jo reikalauti daugiau nei ta pensijos suma, kurią Ž. K. turėjo teisę gauti 2010 m. (žr. šio sprendimo 37 punktą), ir konstatavo, kad pensijos didėjimas buvo pateisinamas tuo, kad šalies ekonominė situacija pakito, tai yra didėjo minimalioji alga ir vidutinis darbo užmokestis. Galiausiai teismas pakartojo, kad žalos atlyginimas, kurį pareiškėjas išmokėjo Ž. K. baudžiamojoje byloje, buvo skirtas sužalojimo metu patirtai žalai atlyginti, o netekto darbingumo pensija siekiama atlyginti Ž. K. už tai, kad po sužalojimo neteko darbingumo ir jo galimybės gauti pajamų buvo apribotos. Taigi Ž. K. mokamą pensiją pareiškėjas turėtų atlyginti tol, kol Ž. K. bus nedarbingas, ir nėra pagrindo konstatuoti, kad tai galėtų prieštarauti nacionalinei teisei ar Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai.

40.  Pareiškėjas padavė kasacinį skundą, kuriame kėlė panašius argumentus kaip ir anksčiau (žr. šio sprendimo 34 ir 37 punktus). Be to, jis teigė, kad reikalavimas atlyginti didesnę sumą nei sužalojimo metu Ž. K. nustatytas netekto darbingumo pensijos dydis prieštaravo lex retro non agit principui. Be to, pensijos dydį lėmė įvairūs kintamieji, pavyzdžiui, politinė valia didinti socialinio draudimo bazinę pensiją arba nukentėjusiojo darbo stažas (žr. šio sprendimo 14 punktą), todėl reikalavimas, kad pareiškėjas ir toliau mokėtų neprognozuojamo dydžio išmokas, prieštaravo teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Jis taip pat įrodinėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bylose, susijusiose su kito asmens gyvybės atėmimu, mirusiojo šeimos nariams priteisiama kompensacija apskaičiuojama pagal pajamas, kurias mirusysis gaudavo, ir išlaikymo sumą, į kurią jie turėjo teisę; nustačius reikiamą kompensaciją, ji nebeperžiūrima, neatsižvelgiant į besikeičiančias ekonomines aplinkybes ar į tai, kad nukentėjusiojo pajamos ateityje galėjo padidėti, taip siekiant išvengti nepagrįsto šeimos narių praturtėjimo. Pareiškėjas tvirtino, kad tokiais atvejais, kaip jo, žalos atlyginimas turėtų būti nustatomas taip pat, nes kitą asmenį sužalojęs asmuo neturėtų atsidurti blogesnėje padėtyje nei asmuo, atėmęs kitam asmeniui gyvybę.

41.  2021 m. gegužės 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą nagrinėti, motyvuodamas tuo, kad jame nekeliama jokių svarbių teisės klausimų.

42.  2021 m. balandžio mėn. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV su prašymu leisti priteistą sumą sumokėti dalimis kas mėnesį per devyniolika mėnesių. VSDFV šį prašymą patenkino.

43.  2022 m. balandžio mėn. VSDFV pareiškėjui pareiškė naują civilinį ieškinį dėl 6 790 EUR, išmokėtų Ž. K. nuo 2019 m. spalio mėn. iki 2022 m. balandžio mėn., atlyginimo (žr. šio sprendimo 16 punkto h papunktį).

44.  Pareiškėjas šį reikalavimą ginčijo. 2022 m. liepos mėn. Klaipėdos apylinkės teismą jis informavo, kad EŽTT pateikė šią peticiją, ir pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus paskelbtas šio Teismo sprendimas.

45.  2022 m. rugpjūčio 16 d. Klaipėdos apylinkės teismas pareiškėjo prašymą patenkino ir bylos nagrinėjimą sustabdė. 2022 m. lapkričio 10 d. Klaipėdos apygardos teismas šią nutartį paliko nepakeistą.

BYLAI REIKŠMINGA TEISĖ IR PRAKTIKA

46.  Atitinkamos Konstitucijos nuostatos:

30 straipsnis

„Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.“

52 straipsnis

„Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

47.  Baudžiamojo kodekso 137 straipsnio atitinkamose dalyse nustatyta:

137 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo

„1.  Tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

<...>

3.  Tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą veiką pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. <...>“

48.  6.113 straipsnyje nurodyta, kad trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius.

49.  6.249 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

50.  6.263 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

51.  6.251 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. 6.251 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių.

52.  6.282 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia.

53.  6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio.

54.  6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Remiantis 6.283 straipsnio 2 dalimi, nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir medicininės bei kitos išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo ir kitos būtinos išlaidos).

55.  6.283 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu po sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo nukentėjusio asmens sveikata pablogėja, jis turi teisę pareikšti ieškinį dėl papildomų išlaidų atlyginimo, išskyrus atvejus, kai žala buvo atlyginta konkrečia vienkartine pinigų suma.

56.  6.287 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, iš kurio priteistas dėl suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo atsiradusios žalos atlyginimas, turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti priteistą atlyginimą, jeigu nukentėjusio asmens darbingumas [palyginti su tuo, kuris jam buvo likęs tuo metu, kai priteistas žalos atlyginimas] padidėja, išskyrus atvejus, kai žala buvo atlyginta priteisiant konkrečią vienkartinę pinigų sumą.

57.  6.288 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad suluošinimu, kitokiu sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu padaryta žala gali būti atlyginama periodinėmis išmokomis arba visos žalos dydžio vienkartine išmoka.

58.  6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos kito asmens veiksmais padaryto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį.

59.  6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.

60.  Civilinio proceso kodekso 287 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti teismui pareiškimą dėl jo peržiūrėjimo. Šis terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių.

61.  Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių neteisėtais veiksmais VSDFV buvo padaryta turtinė žala, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

62.  40 straipsnio 6 dalies 4 punkte, be kita ko, nustatyta, kad VSDFV turi teisę atsisakyti socialinio draudimo išmokų reikalavimo, kylančio iš regreso teisės, jeigu žalą išieškoti būtų netikslinga socialiniu ir (ar) ekonominiu požiūriu, nes atitinkamas asmuo neturi turto arba turi tik nelikvidų (mažai likvidų) turtą arba jo ekonominė padėtis yra sunki – jis gauna piniginę socialinę paramą nepasiturintiems asmenims.

63.  VSDFV direktoriaus 2021 m. balandžio 1 d. įsakymu patvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų reikalavimų, kylančių iš išmokų permokų ar regreso teisės, atsisakymo tvarkos aprašas. Jame nustatyta, kad reikalavimo gali būti atsisakoma atitinkamos įstaigos iniciatyva, jeigu nustatoma, kad tenkinama kuri nors iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 40 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimo atsisakymo sąlygų (3.1 papunktis), arba skolininkui pateikus rašytinį prašymą (3.2 papunktis).

64.  2012 m. balandžio 18 d. nutarime Konstitucinio Teismo paprašyta ištirti, ar kelios teisės aktų nuostatos, įskaitant Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalį (žr. šio sprendimo 59 punktą), neprieštarauja Konstitucijai, be kita ko, tiek, kiek jose nėra aiškiai nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties. Konstitucinis Teismas šios bylos dalį nutraukė, remdamasis šiais motyvais:

„<...>

[P]areiškėjai prašo [Konstitucinio Teismo] ištirti, ar Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis tiek, kiek, pasak pareiškėjų, joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties, neprieštarauja Konstitucijos <...> 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

<...> Pareiškėjams kilo abejonių, ar įstatymų leidėjas, nenustatydamas, kiek išmokėtos socialinio draudimo išmokos regreso tvarka gali būti išieškotos iš žalą padariusio asmens, <...> žalą padariusiam asmeniui neperkėlė Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintos valstybės pareigos teikti socialinę paramą, nepažeidė konstitucinių asmenų lygybės, proporcingumo principų.

<...>

4.3. <...> [P]agal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

<...>

Taip aiškinant CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nebelieka pareiškėjų prašymuose išdėstytų abejonių dėl jo atitikties Konstitucijai <...>. Vadinasi, pareiškėjų prašymuose keliamas ne CK 6.290 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai, o jos aiškinimo, taigi ir taikymo, klausimas.

[Ši] bylos dalis <...> nutrauktina. <...>“

65.  2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje byloje Nr. 3K-7-496/2008 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo:

„Pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, kurios tikslas – pasiekti satisfakciją, t. y. kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo <...> Dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, valstybės socialinės funkcijos įgyvendinimo, suteikiant visuomenės nariams būtinas ekonomines, socialines priemones, taip pat civilinės atsakomybės taikymo proceso trukmės ir galimybių tam tikrais atvejais pasiekti jos tikslų nebuvimo (atsakovui esant nemokiam), padaryta žala gali būti kompensuojama ne civilinės atsakomybės institutu, bet alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tačiau [šiuo atveju] išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobūdžio įtaką žalos padariusiam asmeniui. Tokiais atvejais regreso teisė įgalina taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų sumų.

Deliktinės civilinės atsakomybės institutas grindžiamas ne tik visiško žalos atlyginimo nuostata (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), bet ir kitais šią nuostatą papildančiais principais. Vienas tokių principų – nuostata, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Atsisakymas pripažinti valstybės regreso teisę reikalauti [nukentėjusiajam] išmokėtų sumų atlyginimo iš kalto už [žalos padarymą] asmens šį principą neabejotinai pažeistų. Pažymėtina, kad deliktinė civilinė atsakomybė atlieka ne tik kompensacinę, bet ir auklėjamąją bei prevencinę funkcijas. Jeigu valstybė (ar kitas asmuo, išmokėjęs nukentėjusiajam kompensaciją už patirtą žalą) neįgytų regreso teisės į žalos padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiškinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų. Antra vertus, regreso teisės nepripažinimas reikštų, kad žalos padaręs asmuo apskritai išvengia atsakomybės, o pareiga atlyginti patirtą žalą nukentėjusiam pareigūnui perkeliama mokesčių mokėtojams. <...>“

66.  2013 m. birželio 28 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-388/2013 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad Civiliniame kodekse ir Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios žalą patyrusiam asmeniui išmoką, regreso teisė į žalą padariusį asmenį (žr. šio sprendimo 59 ir 61 punktus), tačiau šios teisės apimtis nereglamentuojama. Remdamasis Konstitucinio Teismo (žr. šio sprendimo 64 punktą) ir savo paties praktika, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, kad socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį tik šio asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu. Jeigu socialinio draudimo įstaigos išmokėta išmoka viršija žalos dydį, tai ji iš žalą padariusio asmens gali reikalauti tik išmokos dalies, kuria atlyginta žala, nes naujasis kreditorius (socialinio draudimo įstaiga) negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (nukentėjusysis; žr. šio sprendimo 48 punktą).

67.  2013 m. lapkričio 29 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-620/2013 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą, kurioje asmuo buvo sužalotas pakeliui į darbą ir įgijo teisę į dvi skirtingas socialinio draudimo išmokas: Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų įstatyme nustatytą socialinio draudimo išmoką ir netekto darbingumo pensiją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pirmąja išmoka siekiama atlyginti nukentėjusiajam negautas pajamas, o antrąja – kitas susijusias išlaidas, pavyzdžiui, už vaistus, priežiūrą, reabilitaciją ir pan., taip užtikrinant, kad visa dėl sužalojimo patirta žala būtų visiškai atlyginta. Nors bendra nukentėjusiajam išmokėtų išmokų suma gali viršyti asmens iki sužalojimo gautą darbo užmokestį, savaime šis faktas nėra pagrindas išvadai, kad šiomis išmokomis viršyta nukentėjusiojo patirta žala arba kad dėl to jis neteisėtai praturtėjo.

68.  2014 m. sausio 10 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-130/2014 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pakartojo, kad kiekvienai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo argumentus. Todėl socialinio draudimo įstaiga, reikalaujanti iš žalą nukentėjusiajam padariusio asmens grąžinti socialinio draudimo išmokas, turi įrodyti visas civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas: asmens kaltę, jo veiksmų neteisėtumą, žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Nukentėjusysis, kuris netenka darbingumo arba kurio darbingumas sumažėja, įgyja teisę į socialinio draudimo išmoką negautoms pajamoms atlyginti. Ji mokama remiantis nukentėjusiojo darbingumo vertinimu, mėnesio kompensuojamojo uždarbio apskaičiavimu ir kitais dokumentais bei socialinio draudimo įstaigų priimtais sprendimais. Todėl socialinio draudimo įstaigų pateikti dokumentai dėl nukentėjusiajam išmokėtų socialinio draudimo išmokų vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiojo patirtą ir socialinio draudimo įstaigų atlygintą žalą. Tai neapriboja atsakovo, manančio, kad nukentėjusiajam išmokėta kompensacija viršijo faktiškai patirtos žalos dydį, teisės ją ginčyti ir visomis įstatyme nustatytomis priemonėmis įrodinėti, kad jis nukentėjusiajam žalos nepadarė arba jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga. Tokiais atvejais žalos dydį turi nustatyti teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visetą.

69.  2014 m. kovo 3 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-64/2014 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnį (žr. šio sprendimo 49 punktą) žala, kuri turi būti atlyginta sužalotam asmeniui, apima dėl sužalojimo negautas pajamas ir papildomas išlaidas, pavyzdžiui, išlaidas vaistams, priežiūrai, reabilitacijai ir kitas su sužalojimu susijusias išlaidas. Nors Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme aiškiai nenurodyta, ar netekto darbingumo pensija yra kompensacija už negautas pajamas, ar už kitas išlaidas, atsižvelgiant į bendruosius valstybinio socialinio draudimo tikslus ir šio įstatymo tekstą, kaip visumą, darytina išvada, kad netekto darbingumo pensija siekiama tiek atlyginti dėl sužalojimo prarastas pajamas, tiek padengti dėl sužalojimo patirtas papildomas išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pakartojo, kad pagal jo praktiką asmeniui, teigiančiam, kad nukentėjusiajam išmokėtos socialinio draudimo išmokos suma viršijo realiai patirtą žalą, tenka pareiga tai įrodyti.

70.  Toliau nurodytuose sprendimuose, kuriuos vėliau paliko nepakeistus aukštesniosios instancijos teismai ir kurie įsiteisėjo, pirmosios instancijos teismai, nagrinėję įvairių institucijų reikalavimus regreso tvarka atlyginti žalą iš kitus asmenis sužalojusių asmenų, šiuos reikalavimus patenkino, tačiau sumažino atlygintinas sumas:

a) 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimu Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas atlygintiną sumą sumažino nuo 29 067 LTL (maždaug 8 418 EUR) iki 25 000 LTL (maždaug 7 241 EUR), atsižvelgdamas į tai, kad žala buvo padaryta dėl neatsargumo, o atsakovo finansinė padėtis buvo sunki.

b) 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu Plungės rajono apylinkės teismas atlygintiną sumą sumažino nuo 19 878 LTL (apie 5 757 EUR) iki 12 000 LTL (apie 3 475 EUR), atsižvelgdamas į tai, kad sužalojimas buvo padarytas dėl neatsargumo, atsakovas nukentėjusiajai tiesiogiai atlygino didelę žalos dalį ir apmokėjo jos gydymo išlaidas, o nukentėjusiajai ir toliau buvo mokama netekto darbingumo pensija.

c) 2016 m. birželio 6 d. sprendimu Plungės rajono apylinkės teismas atlygintiną sumą sumažino nuo 3 281 EUR iki 1 970 EUR, atsižvelgdamas į sunkią atsakovo finansinę padėtį ir į tai, kad sužalojimas buvo padarytas dėl neatsargumo, atsakovas nukentėjusiajai tiesiogiai atlygino didelę žalos dalį ir apmokėjo jos gydymo išlaidas, nukentėjusiosios darbingumas buvo 50 proc., ji dirbo ir gavo pajamų.

TEISĖ

TARIAMAS KONVENCIJOS PIRMOJO PROTOKOLO 1 STRAIPSNIO PAŽEIDIMAS

71.  Pareiškėjas skundėsi, kad jis nepagrįstai ir neproporcingai buvo įpareigotas atlyginti Ž. K. išmokėtą netekto darbingumo pensiją. Jis rėmėsi Konvencijos 6, 7, 8 ir 14 straipsniais.

72.  Kadangi būtent Teismas sprendžia dėl bylos faktų teisinio kvalifikavimo (žr. Radomilja ir kiti prieš Kroatiją [DK], Nr. 37685/10 ir 22768/12, §§ 114 ir 126, 2018 m. kovo 20 d.), jis konstatuoja, kad pareiškėjo peticiją reikia nagrinėti pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį, kuriame nustatyta:

„Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.“

73.  Teismas pažymi, kad ši peticija nėra akivaizdžiai nepagrįsta ar nepriimtina kokiu nors pagrindu, nurodytu Konvencijos 35 straipsnyje. Taigi ji turi būti pripažinta priimtina.

(a)   Pareiškėjas

74.  Pareiškėjas teigė, kad nukentėjusįjį Ž. K. sužalojo dėl neatsargumo, pripažino savo kaltę ir visiškai atlygino nukentėjusiajam Ž. K. dėl sužalojimo padarytą žalą, sumokėdamas jam baudžiamojoje byloje priteistą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Todėl reikalavimas, kad jis toliau mokėtų papildomas sumas, yra nepagrįstas.

75.  Jis taip pat teigė, kad dėl prievolės atlyginti VSDFV Ž. K. išmokėtą netekto darbingumo pensiją nacionalinėje teisėje nenustatyta jokių apribojimų, todėl jam tektų ir toliau reguliariai mokėti VSDFV, kol Ž. K. bus gyvas. Jis tvirtino, kad šiuo įpareigojimu neproporcingai kišamasi į jo nuosavybės teises, ypač atsižvelgiant į tai, kad Ž. K. mokamos pensijos suma nuolat didėjo ir pareiškėjas negalėjo numatyti, kiek jam teks mokėti ateityje. Pareiškėjo nuomone, dėl to jis galiausiai patirtų didesnę turtinę žalą, nei jis dėl neatsargumo padarė Ž. K.

76.  Galiausiai pareiškėjas teigė, kad netekto darbingumo pensija yra socialinės paramos rūšis, kurią valstybė skiria mažiau darbingiems savo piliečiams, siekdama užtikrinti jiems minimalų pragyvenimo lygį. Prie šiam tikslui naudojamų valstybės lėšų jis prisidėjo mokėdamas mokesčius ir kitas socialinio draudimo įmokas. Tačiau šiuo atveju jis priverstas finansuoti nukentėjusiajam mokamą pensiją iš savo asmeninių lėšų, tuo perkeliant valstybės prievolę jam ir priverčiant jį mokėti du kartus.

(b)   Vyriausybė

77.  Vyriausybė pripažino, kad reikalavimas pareiškėjui grąžinti VSDFV Ž. K. išmokėtą pensiją buvo įsikišimas į jo teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe, tačiau tvirtino, jog šis įsikišimas atitiko Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio reikalavimus.

78.  Ginčijamas įsikišimas buvo nustatytas įstatyme, tai yra Civilinio kodekso 6.280 straipsnio 1 dalyje ir 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalyse (žr. šio sprendimo 53 ir 59 punktus), taip pat Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (žr. šio sprendimo 61 punktą). Konstitucinis Teismas išnagrinėjo Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalį ir nenustatė jokių priežasčių abejoti jos atitiktimi Konstitucijai (žr. šio sprendimo 64 punktą).

79.  Be to, šiuo įsikišimu buvo siekiama teisėto tikslo – apsaugoti nusikaltimo aukų interesus, atlyginant joms dėl sužalojimo patirtą žalą ir užtikrinant dėl žalos kalto asmens pareigą ją atlyginti. Šiuo įsikišimu taip pat buvo siekiama apsaugoti valstybės biudžetą, įpareigojant atsakingą asmenį grąžinti VSDFV pensiją, kurią ji mokėjo iš valstybės biudžeto, ir taip papildyti valstybės lėšas. Vyriausybė teigė, kad abu šiuos tikslus Teismas yra pripažinęs teisėtais (buvo remiamasi, mutatis mutandis, Šeiko prieš Lietuvą, Nr. 82968/17, § 31, 2020 m. vasario 11 d., ir Béláné Nagy prieš Vengriją [DK], Nr. 53080/13, § 121, 2016 m. gruodžio 13 d.).

80.  Dėl įsikišimo proporcingumo Vyriausybė pirmiausia pabrėžė, kad pagal nacionalinę teisę kiekvienas žalą kitam asmeniui padaręs asmuo privalo ją visiškai atlyginti (žr. šio sprendimo 50 punktą). Tai, kad nukentėjusysis gaudavo socialinio draudimo išmokas, atsakingo asmens neatleidžia nuo pareigos žalą atlyginti. Tačiau iš žalą padariusio asmens galėjo būti reikalaujama atlyginti socialinio draudimo įstaigoms nukentėjusiajam išmokėtas socialinio draudimo išmokas tik tiek, kiek šios išmokos atitiko nukentėjusiojo patirtą žalą (žr. šio sprendimo 64 ir 66 punktus); jeigu, jo manymu, socialinio draudimo išmoka viršijo faktinę žalą, jam teko pareiga tai įrodyti (žr. šio sprendimo 68 ir 69 punktus).

81.  Vyriausybė teigė, kad nacionalinėje teisėje nustatyti du skirtingi dėl kito asmens padaryto sužalojimo nukentėjusiojo patirtos turtinės žalos atlyginimo modeliai. Pagal pirmąjį modelį kaltas asmuo žalos atlyginimą galėjo sumokėti tiesiogiai nukentėjusiajam. Pagal antrąjį modelį, jei nukentėjusysis atitiko tam tikras įstatyme nustatytas sąlygas, pavyzdžiui, turėjo būtiną darbo stažą, buvo apdraustas socialiniu draudimu ir buvo nedarbingas ar iš dalies darbingas, kompensaciją moka VSDFV kaip socialinio draudimo išmoką. Vyriausybė taip pat nurodė, kad viso pasekmių sužaloto asmens sveikatai masto negalima žinoti iš anksto, todėl visiškai atlyginti žalos vienkartine išmoka neįmanoma. Ji tvirtino, kad jei valstybė neturėtų teisės reikalauti žalos atlyginimo iš žalą nukentėjusiajam padariusio asmens, tai reikštų, kad tais atvejais, kai žalą atlygina valstybė, o ne tiesiogiai kaltas asmuo, kaltas asmuo būtų palankesnėje padėtyje.

82.  Be to, Vyriausybė teigė, kad, kaip konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, jei valstybė negalėtų reikalauti atlyginti žalą, įstatymas netektų atgrasomojo poveikio, nes neteisėtai veikę asmenys nepatirtų jokių savo veiksmų pasekmių. Be to, tai leistų žalą padariusiam asmeniui visiškai išvengti atsakomybės, o pareiga atlyginti žalą būtų perkelta mokesčių mokėtojams (žr. šio sprendimo 65 punktą).

83.  Vertindama pareiškėjo bylos aplinkybes, Vyriausybė teigė, kad nacionaliniai teismai išsamiai išnagrinėjo, ar Ž. K. išmokėta netekto darbingumo pensija atitiko žalą, kurią jis patyrė dėl pareiškėjo veiksmų. Buvo paskirta ekspertizė Ž. K. darbingumui įvertinti ir nustatyta, kad jo darbingumas sumažėjo tik dėl pareiškėjo padaryto sužalojimo (žr. šio sprendimo 25 punktą), o pareiškėjas priešingų įrodymų nepateikė. Nors nacionaliniame procese pareiškėjas įrodinėjo, kad Ž. K. toliau dirbo ir kad jo darbo užmokestis buvo netgi didesnis nei iki sužalojimo (žr. šio sprendimo 24 punktą), Vyriausybė teigė, kad pagal nusistovėjusią nacionalinių teismų praktiką netekto darbingumo pensija siekiama ne tik atlyginti nukentėjusiajam negautas pajamas, bet ir padengti kitas su sužalojimu susijusias išlaidas, pavyzdžiui, gydymo ar vaistų, o tai, kad ši pensija buvo didesnė nei ankstesnis nukentėjusiojo darbo užmokestis, nereiškia, kad ji buvo didesnė nei jo patirta žala (žr. šio sprendimo 67 punktą).

84.  Be to, jei ateityje nukentėjusiojo darbingumas padidėtų, pareiškėjas turi teisę prašyti teismo sumažinti mokėtiną žalos atlyginimo dydį (žr. šio sprendimo 56 punktą).

85.  Vyriausybė taip pat teigė, kad pagal nacionalinę teisę pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismus dėl jo mokėtino žalos atlyginimo dydžio sumažinimo arba prašyti VSDFV atsisakyti jam iškeltų reikalavimų dėl žalos atlyginimo, jei jo finansinė padėtis buvo sunki (žr. šio sprendimo 51, 52, 62 ir 63 punktus). Buvo remiamasi pavyzdžiais bylų, kuriose teismai atsakovų atlygintinas sumas sumažino atsižvelgdami, be kita ko, į sunkią jų finansinę padėtį, į tai, kad žala nebuvo padaryta tyčia, ir į tai, kad dalį žalos atlyginimo dydžio jie buvo tiesiogiai sumokėję nukentėjusiesiems (žr. šio sprendimo 70 punktą). Tačiau pareiškėjas niekada neprašė teismų sumažinti VSDFV atlygintiną sumą – savo sunkia finansine padėtimi jis remdavosi tik prašydamas žalos atlyginimą mokėti dalimis (žr. šio sprendimo 17 ir 21 punktus) arba atidėti žyminio mokesčio mokėjimą (žr. šio sprendimo 38 punktą), ir visi šie prašymai buvo patenkinti. Šiuo atžvilgiu Vyriausybė pažymėjo, kad pareiškėjas dirbo ir 2021 m. pradėjo gauti senatvės pensiją, taip pat nebuvo jokių požymių, kad jam būtų reikalinga kokia nors socialinė parama. Todėl dėl ginčijamos priemonės jis neliko be pragyvenimo šaltinio (Vyriausybė, lygindama priešingai, rėmėsi sprendimu Béláné Nagy, minėta pirmiau, §§ 123–126).

86.  Vyriausybė taip pat teigė, kad tokia situacija susidarė dėl paties pareiškėjo, padariusio nusikalstamą veiką ir sunkiai sužalojusio nukentėjusįjį (Vyriausybė rėmėsi, mutatis mutandis, sprendimu Šeiko, minėta pirmiau, § 32). Jei iš pareiškėjo nebūtų buvę reikalaujama atlyginti VSDFV iš jos biudžeto nukentėjusiajam išmokėtos pensijos, valstybė dėl pareiškėjo veiksmų būtų patyrusi turtinę žalą.

87.  Atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad, mokėdamas mokesčius ir kitas socialinio draudimo įmokas, jis jau prisidėjo prie Ž. K. mokamos pensijos (žr. šio sprendimo 76 punktą), Vyriausybė teigė, kad pareiškėjo mokamomis socialinio draudimo įmokomis buvo siekiama užtikrinti, kad jis pats turėtų teisę prireikus gauti socialinio draudimo išmokas, o ne padengti jo civilinę atsakomybę už kito asmens sužalojimą. Asmenys, norintys išvengti reikalavimų atlyginti kitiems asmenims padarytą žalą, galėjo apsidrausti privačiu civilinės atsakomybės draudimu, ir tokiu atveju už apdraustojo padarytos žalos atlyginimą valstybei būtų atsakingas draudikas; tačiau pagal Lietuvos įstatymus privatus civilinės atsakomybės draudimas neapėmė rizikos, susijusios su šaunamojo ginklo naudojimu, nes tai buvo laikoma ypač rizikinga veikla.

88.  Galiausiai Vyriausybė nurodė, kad VSDFV siekė ginčą su pareiškėju išspręsti taikiai: civilinius ieškinius teismams ji pareiškė tik pareiškėjui atsisakius sumokėti reikalaujamas sumas (žr. šio sprendimo 17 ir 18 punktus) ir patenkinusi visus jo prašymus dėl mokėjimo dalimis (žr. šio sprendimo 17, 20, 21, 23 ir 42 punktus).

(a)   Bylos dalykas

89.  Teismas pažymi, kad ši peticija jam pateikta 2021 m. lapkričio 18 d. Atitinkamai jis neturi jurisdikcijos nagrinėti 2011–2016 metais VSDFV pareikštų ieškinių dėl žalos atlyginimo, kurių pareiškėjas neginčijo nacionaliniuose teismuose (žr. šio sprendimo 17–21 punktus), arba 2017 m. pareikšto ieškinio, kurį jis ginčijo ir dėl kurio ginčas buvo išspręstas galutiniu teismo sprendimu 2019 m. birželio 27 d. (žr. šio sprendimo 22–32 punktus), suderinamumo su Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu, nes šie teismų procesai baigėsi daugiau nei prieš šešis mėnesius iki šios peticijos pateikimo dienos.

90.  Vis dėlto, peržiūrėdamas su 2019 m. rugsėjo mėn. VSDFV pareikštu ieškiniu dėl žalos atlyginimo susijusį procesą, kuris buvo baigtas 2021 m. gegužės 18 d. (žr. šio sprendimo 41 punktą) ir kurį Teismas turi jurisdikciją nagrinėti, Teismas turės įvertinti atitinkamų sprendimų kontekstą, o tai neišvengiamai reiškia, kad jis turės tam tikru mastu atsižvelgti į ankstesnius procesus ir sprendimus (žr., mutatis mutandis, sprendimą Béláné Nagy, minėta pirmiau, §§ 91–92, ir Strand Lobben ir kiti prieš Norvegiją [DK], Nr. 37283/13, §§ 147–148, 2019 m. rugsėjo 10 d.).

(b)   Ar buvo įsikišimas ir taikytina taisyklė

91.  Šioje byloje nagrinėjamame nacionaliniame teismo procese pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti VSDFV 5 824 EUR sumą regreso tvarka už netekto darbingumo pensiją, kurią VSDFV išmokėjo pareiškėjo dėl neatsargumo sužalotam asmeniui (žr. šio sprendimo 33 punktą). Tarp šalių nebuvo ginčo, kad šiuo įpareigojimu buvo įsikišta į Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatytas jo teises, ir Teismas neturi pagrindo konstatuoti kitaip (žr., mutatis mutandis, sprendimą Šeiko, minėta pirmiau, § 28).

92.  Teismas mano, kad ši byla nagrinėtina atsižvelgiant į bendrąjį principą, įtvirtintą Pirmojo protokolo 1 straipsnio pirmoje taisyklėje, kurioje įtvirtintas netrukdomo naudojimosi nuosavybe principas (žr. Béláné Nagy, § 72, ir, mutatis mutandis, Šeiko, §§ 28–29, abu minėti pirmiau).

(c)   Ar įsikišimas buvo nustatytas įstatymu

93.  Teismas pažymi, kad Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalyje asmeniui, padariusiam turtinę žalą kitam asmeniui, nustatyta pareiga visiškai ją atlyginti (žr. šio sprendimo 50 punktą). Pagal Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalį į atlygintinos žalos dydį įskaitomos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo atvejais (žr. šio sprendimo 58 punktą). Be to, Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalyje ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios išmokas žalą dėl kito asmens veiksmų patyrusiam asmeniui, gali reikalauti, kad išmokėtas sumas atlygintų tą žalą padaręs asmuo (žr. šio sprendimo 59 ir 61 punktus). Išnagrinėjęs Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalį, Konstitucinis Teismas nerado pagrindo abejoti jos atitiktimi Konstitucijai (žr. šio sprendimo 64 punktą).

94.  Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kuriais būtų ginčijamas nagrinėjamo įsikišimo teisėtumas. Todėl Teismas daro išvadą, kad įsikišimo pagrindas buvo nustatytas nacionalinėje teisėje.

(d)   Ar įsikišimu buvo siekiama teisėto tikslo

95.  Vyriausybė teigė, kad įsikišimu buvo siekiama teisėtų tikslų – apsaugoti nusikaltimo aukų interesus ir valstybės biudžetą (žr. šio sprendimo 79 punktą), o pareiškėjas to neginčijo.

96.  Teismas primena, kad įstatymų leidėjo turima vertinimo laisvė įgyvendinant socialinę ir ekonominę politiką turėtų būti plati, ir jis gerbs įstatymų leidėjo sprendimą dėl to, kas atitinka „viešąjį interesą“, jeigu tas sprendimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas (žr. Béláné Nagy, minėta pirmiau, § 113, ir ten nurodytas bylas).

97.  Teismas neturi pagrindo abejoti, kad valstybės biudžeto apsauga tarnauja bendram interesui (ten pat, § 121). Be to, atsižvelgdamas į tai, kad šia priemone buvo siekiama užtikrinti valdžios institucijų galimybę mokėti pareiškėjo sužalotam asmeniui netekto darbingumo pensiją, Teismas sutinka, kad ja buvo siekiama apsaugoti nusikaltimo aukos interesus (žr. Šeiko, minėta pirmiau, § 31). Todėl jis yra įsitikinęs, kad nagrinėjamu įsikišimu buvo siekiama teisėtų tikslų, susijusių su viešuoju interesu.

(e)   Ar įsikišimas buvo proporcingas siekiamam tikslui

(i)      Bendrieji principai

98.  Teismas primena, kad Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis reikalauja, kad bet koks įsikišimas būtų pagrįstai proporcingas siekiamam tikslui. Reikiama teisinga pusiausvyra neužtikrinama, jeigu atitinkamam asmeniui tenka asmeninė ir per didelė našta (ten pat, § 115, ir ten nurodytos bylos).

99.  Be to, negalima pamiršti procesinių įsipareigojimų pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnį svarbos. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nors Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nėra aiškių procesinių reikalavimų, teismo procesuose, susijusiuose su teise netrukdomai naudotis savo nuosavybe, asmeniui taip pat turi būti sudaryta pagrįsta galimybė pateikti savo argumentus kompetentingoms institucijoms, siekiant veiksmingai ginčyti įsikišimą į šia nuostata garantuojamas teises. Todėl įsikišimas į Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatytas teises negali būti teisėtas, jei nėra rungtyniško proceso, atitinkančio šalių lygybės principą, sudarančio galimybę aptarti bylos baigčiai svarbius aspektus. Siekiant užtikrinti, kad ši sąlyga būtų įvykdyta, taikytinos procedūros turėtų būti vertinamos bendruoju požiūriu (žr. G.I.E.M. S.r.l. ir kiti prieš Italiją [DK], Nr. 1828/06, ir 2 kitos, § 302, 2018 m. birželio 28 d., ir ten nurodytos bylos).

(ii)    Pirmiau minėtų principų taikymas šioje byloje

100.  Pirmiausia Teismas pažymi, kad pareiškėjas neginčijo to, jog medžioklės metu jis sunkiai sužalojo Ž. K. ir dėl to privalo atlyginti jam padarytą žalą. Tačiau jis ginčijo šios pareigos mastą ir teigė, jog reikalaujant, kad jis VSDFV atlygintų nukentėjusiajam išmokėtą netekto darbingumo pensiją, jam buvo užkrauta neproporcinga našta.

101.  Pirma, pareiškėjas teigė, kad jis visiškai atlygino Ž. K. padarytą turtinę ir neturtinę žalą sumokėdamas baudžiamojoje byloje priteistą žalos atlyginimą ir kad papildomi jam reiškiami ieškiniai buvo nepagrįsti (žr. šio sprendimo 74 punktą). Tačiau Teismas negali sutikti su šiuo argumentu. Teismas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir pareiškėjo bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kurioje buvo nustatytas skirtumas tarp sužalojimo metu nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos (šiuo atveju tai iš karto po sužalojimo Ž. K. patirtos išlaidos vaistams, gydymui ligoninėje ir kelionės išlaidos) (žr. šio sprendimo 5 punktą) ir vėliau atsiradusios turtinės žalos, kurią sudaro, pavyzdžiui, dėl netekto darbingumo negautos pajamos ir papildomos išlaidos vaistams, priežiūrai ar reabilitacijai (žr. šio sprendimo 31, 35, 36, 39 ir 69 punktus). Teismas taip pat atkreipia dėmesį į Vyriausybės teiginį, kad visą sužalojimu padarytos žalos mastą ne visada įmanoma nustatyti sužalojimo metu (žr. šio sprendimo 81 punktą), ir sutinka, kad dėl šios priežasties nukentėjusiajam gali tekti reikšti papildomus ieškinius dėl naujų po sužalojimo susidariusių išlaidų padengimo. Todėl Teismas atmeta pareiškėjo argumentą, kad baudžiamojoje byloje. jo sumokėtas žalos atlyginimas visiškai atlygino Ž. K padarytą žalą ir kad papildomi jam pareikšti ieškiniai buvo nepagrįsti.

102.  Savo pastabose Teismui pareiškėjas taip pat teigė, kad Ž. K. pensiją jam teko finansuoti du kartus, nes prie jos jis jau prisidėjo mokėdamas mokesčius ir kitas socialinio draudimo įmokas (žr. šio sprendimo 76 punktą ir Vyriausybės poziciją šio sprendimo 87 punkte). Tačiau šio argumento jis nekėlė nacionalinėms institucijoms, todėl Teismas į jį neatsižvelgs.

103.  Pareiškėjas taip pat teigė, kad netekto darbingumo pensija yra socialinė parama, valstybės teikiama tiems piliečiams, kuriems jos reikia, ir kad tokios socialinės paramos mokėjimas neturėtų būti perkeltas privatiems asmenims (žr. šio sprendimo 76 punktą). Šiuo atžvilgiu Teismas primena, kad Pirmojo protokolo 1 straipsnis neriboja Susitariančiųjų Valstybių laisvės taikyti kokią nors socialinės apsaugos sistemą ar jos netaikyti, pasirinkti pagal tokią sistemą teikiamų išmokų rūšį ar dydį (žr. Béláné Nagy, minėta pirmiau, § 82, ir ten nurodytas bylas). Jis taip pat primena, kad Konvencija nenumato actio popularis skundo ir kad jo užduotis paprastai nėra peržiūrėti atitinkamus įstatymus ir praktiką in abstracto, o nustatyti, ar taikant juos pareiškėjams nebuvo pažeista Konvencija (žr., be kita ko, Roman Zakharov prieš Rusiją [DK], Nr. 47143/06, § 164, ECHR 2015).

104.  Todėl šioje byloje Teismo vaidmuo nėra nagrinėti in abstracto, ar Lietuvos teisėje nustatyta sistema, pagal kurią socialinio draudimo išmokų mokėjimo dėl kitų asmenų kaltės sužalotiems asmenims finansinę naštą prisiima ne valstybė, o sužalojimus padarę asmenys, yra suderinama su Pirmojo protokolo 1 straipsniu. Iš tiesų Teismas vertina, ar, atsižvelgiant į individualias pareiškėjo aplinkybes, jį įpareigojus atlyginti VSDFV Ž. K. išmokėtą netekto darbingumo pensiją, buvo užtikrinta teisinga bendrojo visuomenės intereso ir pareiškėjo nuosavybės teisių pusiausvyra; tokia pusiausvyra nebūtų užtikrinta, jei pareiškėjui tektų pernelyg didelė našta.

105.  Šiuo atžvilgiu Teismas pirmiausia pažymi, kad reikalavimas pareiškėjui atlyginti VSDFV nukentėjusiajam Ž. K. išmokėtas išmokas nebuvo būtina ar savaiminė jo pripažinimo kaltu dėl nusikalstamos veikos pasekmė (plg. priešingai Krayeva prieš Ukrainą, Nr. 72858/13, §§ 31–32, 2022 m. sausio 13 d.). Nacionalinėse bylose teismai nagrinėjo, ar Ž. K. darbingumo neteko dėl pareiškėjo veiksmų ir ar jam mokama pensija atitiko dėl sužalojimų patirtą žalą (žr. šio sprendimo 26, 30 ir 35 punktus); pagal nacionalinę teisę iš pareiškėjo galėjo būti reikalaujama atlyginti VSDFV tik tokią pensijos sumą, kuri atitinka jo veiksmais padarytą žalą (žr. šio sprendimo 66 punktą). Be to, pareiškėjas turėjo galimybę ginčyti priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo sužalojimų masto, ir jo prašymu byloje, susijusioje su 2017 metais VSDFV pareikštu ieškiniu dėl žalos atlyginimo, buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė (žr. šio sprendimo 25 punktą). Nei nacionaliniuose teismuose, nei Teismui pareiškėjas neteigė, kad ši ekspertizė buvo atlikta netinkamai arba kad jos išvados buvo netikslios. Todėl Teismas yra įsitikinęs, kad teismo procesuose, juos vertinant kaip visumą, jam buvo sudaryta tinkama galimybė pateikti savo argumentus atitinkamoms institucijoms, kad jos užtikrintų teisingą atitinkamų priešingų interesų pusiausvyrą (žr. Bäck prieš Suomiją, Nr. 37598/97, §§ 64 ir 67, ECHR 2004‑VIII).

106.  Teismas taip pat pažymi, kad Ž. K. mokamos netekto darbingumo pensijos dydis taip pat buvo nustatytas ne automatiškai, o atsižvelgiant į jo individualias aplinkybes ir faktiškai patirtą žalą. Visų pirma apskaičiuojant pensiją buvo atsižvelgta į Ž. K. darbingumo lygį, jo darbo stažą ir darbo užmokestį, kurį jis gaudavo iki sužalojimo (žr. šio sprendimo 14 punktą); tuo laikotarpiu, kai jo darbingumas buvo įvertintas kaip pakankamai didelis (70 proc.), pensija nebuvo mokama (žr. šio sprendimo 16 punkto d papunktį).

107.  Teismas atkreipia dėmesį į nacionaliniuose teismuose pareiškėjo keltą argumentą, kad Ž. K. mokamos pensijos dydis taip pat priklausė nuo bazinės pensijos dydžio, kurį Vyriausybė nustato atsižvelgdama į įvairius ekonominius ar politinius veiksnius (žr. šio sprendimo 40 punktą). Teismas pažymi, kad, kaip nustatyta nacionalinių teismų, vienas iš netekto darbingumo pensijos tikslų – atlyginti nukentėjusiajam dėl sužalojimo atsiradusias papildomas išlaidas ir kad šios išlaidos laikui bėgant gali didėti dėl tokių veiksnių kaip infliacija (žr. šio sprendimo 36 punktą). Teismas jau anksčiau yra pripažinęs socialinio draudimo teisės aktų pakeitimų, kurie gali būti priimami, be kita ko, atsižvelgiant į visuomenės pokyčius, galimybę (žr. Béláné Nagy, minėta pirmiau, § 88). Todėl šiuo atveju negalima teigti, kad netekto darbingumo pensijos dydžio patikslinimas atsižvelgiant į besikeičiančią šalies ekonominę tikrovę yra savavališkas ar nepagrįstas. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas neteigė, jog laipsniškas Ž. K. pensijos padidėjimas buvo reikšmingas (žr. šio sprendimo 36 punktą) ar kad dėl to ši pensija nebeatitiko Ž. K. dėl sužalojimų patirtos žalos.

108.  Teismas taip pat mano, kad vertinant įsikišimo proporcingumą svarbu tai, kad, nukentėjusiojo darbingumui ateityje padidėjus, pareiškėjas turi teisę prašyti teismų peržiūrėti pareiškėjo mokėtino žalos atlyginimo dydį (žr. šio sprendimo 56 punktą).

109.  Be to, Teismo nuomone, ypač svarbu yra tai, kad nacionalinėje teisėje pareiškėjui yra nustatyta galimybė prašyti sumažinti mokėtiną sumą dėl, be kita ko, jo finansinės padėties, dėl to, kad sužalojimas padarytas dėl neatsargumo, arba dėl to, kad jis jau atlygino nukentėjusiajam didelę žalos dalį (žr. atitinkamas nacionalinių teisės aktų nuostatas šio sprendimo 51, 52, 62 ir 63 punktuose bei atitinkamą teismų praktiką šio sprendimo 70 punkte). Tačiau, kaip nurodė Vyriausybė, pareiškėjas niekada nepateikė tokio prašymo nei VSDFV, nei teisme. Taigi, jis nepasinaudojo nacionalinėje teisėje nustatyta galimybe prašyti sumažinti jam tenkančią finansinę naštą ir nepateikė Teismui jokio paaiškinimo, kodėl to nepadarė.

110.  Be to, savo pastabose Teismui pareiškėjas nenurodė, kad dėl prievolės atlyginti VSDFV lėšas jis neteko pragyvenimo šaltinio ar kad tai buvo pernelyg didelė našta atsižvelgiant į jo finansinę padėtį (žr., mutatis mutandis, Fábián prieš Vengriją [DK], Nr. 78117/13, § 78, 2017 m. rugsėjo 5 d., ir Šeiko, minėta pirmiau, § 33; plg. priešingai Moskal prieš Lenkiją, Nr. 10373/05, § 74, 2009 m. rugsėjo 15 d.; Béláné Nagy, minėta pirmiau, § 123; ir Čakarević prieš Kroatiją, Nr. 48921/13, §§ 88–89, 2018 m. balandžio 26 d.).

111.  Teismas taip pat pažymi, kad VSDFV patenkino visus pareiškėjo prašymus dėl išmokų atlyginimo dalimis (žr. šio sprendimo 17, 20, 21, 23 ir 42 punktus), o teismo procesą prieš pareiškėją pradėjo tik jam atsisakius atlyginti išmokas savo noru (žr. šio sprendimo 18 punktą). Todėl, Teismo įsitikinimu, tais atvejais, kai pareiškėjas naudojosi įvairiomis nacionalinėje teisėje nustatytomis galimybėmis, nacionalinės institucijos veikė lanksčiai ir ėmėsi priemonių jam tenkančiai finansinei naštai palengvinti (žr., mutatis mutandis, Kaminskas prieš Lietuvą, Nr. 44817/18, § 63, 2020 m. rugpjūčio 4 d.).

112.  Galiausiai Teismas atsižvelgia į tai, kad ši byla susijusi ne su tam tikra nustatyta skolos suma, kurią pareiškėjas galbūt tikisi galiausiai grąžinti, o su jam nustatytu įpareigojimu reguliarias įmokas, kurios gali ilgainiui didėti, VSDF mokėti iki 2039 metų, kai Ž. K. sulauks pensinio amžiaus (žr. priešingai Šeiko, minėta pirmiau, § 32). Teismas pažymi, kad jo prievolės atlyginti VSDFV nukentėjusiajam išmokėtą netekto darbingumo pensiją trukmė, nors ir neabejotinai ilga, yra tokia pati, kaip ir sumažėjusių nukentėjusiojo darbingumo ir galimybės gauti pajamas laikotarpis, tai yra tokia pati, kaip ir laikotarpis, per kurį nukentėjusysis ir toliau jaus pareiškėjo neatsargių veiksmų pasekmes. Todėl Teismas negali konstatuoti, kad dėl nagrinėjamo įsikišimo trukmės įsikišimas yra neproporcingas.

113.  Atsižvelgdamas į visų minėtų aplinkybių visumą, Teismas konstatuoja, kad šios bylos aplinkybėmis buvo užtikrinta teisinga bendrojo visuomenės intereso ir pareiškėjo nuosavybės teisių pusiausvyra.

114.  Dėl to Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis nebuvo pažeistas.

DĖL ŠIŲ PRIEŽASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2024 m. sausio 30 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.

 Hasan Bakırcı Arnfinn Bårdsen
 Kancleris Pirmininkas