CASE OF EIGIRDAS AND VĮ DEMOKRATIJOS PLĖTROS FONDAS v. LITHUANIA - [Lithuanian Translation] by the Ministry of Justice of the Republic of Lithuania

Autentiškas vertimas

Vyriausybės posėdžių skyrius

2023 12 19

ANTRASIS SKYRIUS

BYLA EIGIRDAS IR VĮ „DEMOKRATIJOS PLĖTROS FONDAS“ PRIEŠ LIETUVĄ

(Peticijos Nr. 84048/17 ir 84051/17)

SPRENDIMAS
 

10 straipsnis – Saviraiškos laisvė – Nepagrįstas įpareigojimas paskelbti žiniasklaidos savitvarkos institucijos sprendimus, kuriais pareiškėjai buvo nubausti už žurnalistų ir leidėjų etikos reikalavimų pažeidimus, susijusius su dviem straipsniais viešojo intereso klausimais – Apribojimai, kurie „nėra būtini demokratinėje visuomenėje“

STRASBŪRAS

2023 m. rugsėjo 12 d.

Šis sprendimas taps galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį. Jame gali būti daromi redakcinio pobūdžio pataisymai.

Byla Eigirdas ir VĮ „Demokratijos plėtros fondas“ prieš Lietuvą

Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:

 pirmininko Arnfinn Bårdsen,
teisėjų Jovan Ilievski,
 Egidijaus Kūrio,
 Pauliine Koskelo,
 Saadet Yüksel,
 Diana Sârcu,
 Davor Derenčinović
ir skyriaus kanclerio pavaduotojos Dorothee von Arnim,

atsižvelgdamas į:

peticijas Nr. 84048/17 ir 84051/17 prieš Lietuvos Respubliką, kurias 2017 m. gruodžio 11 d. Teismui pateikė Lietuvos pilietis Eduardas Eigirdas (toliau – pirmasis pareiškėjas) ir VĮ „Demokratijos plėtros fondas“ (toliau – antrasis pareiškėjas) pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį;

sprendimą pranešti apie peticijas Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė);

šalių pastabas;

po svarstymo uždarame posėdyje 2023 m. liepos 11 d.

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

ĮVADAS

1.  Pareiškėjai skundėsi, kad reikalavimas paskelbti žiniasklaidos savitvarkos institucijos sprendimus, kuriais jie buvo nubausti už žurnalistų ir leidėjų etikos reikalavimų pažeidimus, pažeidė jų teisę į saviraiškos laisvę.

FAKTAI

2.  Pirmasis pareiškėjas Eduardas Eigirdas yra Lietuvos pilietis, gimęs 1970 m. ir gyvenantis Vilniuje. Jis yra žurnalistas, antrojo pareiškėjo redakcinės kolegijos narys ir jo įkūrėjas. Jis taip pat yra nuolatinis žurnalo „Valstybė“ apžvalgininkas.

Antrasis pareiškėjas VĮ „Demokratijos plėtros fondas“ yra Vilniuje įregistruota ne pelno organizacija (viešoji įstaiga). Antrasis pareiškėjas leidžia žurnalą „Valstybė“.

Abiem pareiškėjams atstovavo Vilniuje praktikuojanti advokatė V. Eigirdienė.

3.  Vyriausybei atstovavo laikinai einanti Vyriausybės atstovo pareigas L. Urbaitė.

4.  Šalių nurodytas bylos faktines aplinkybes galima apibendrinti taip.Pirmasis straipsnis

5.  2015 m. vasario mėn. žurnale „Valstybė“ buvo paskelbtas pirmojo pareiškėjo straipsnis antrašte „Įtakingiausių ir pavojingiausių Lietuvos oligarchų dešimtukas“. Vienas iš straipsnyje aprašytų asmenų – stambios įmonės savininkas ir politikas V. M., kuris vėliau tapo Kauno meru.

Straipsnyje V. M. apibūdinamas taip:

„V. M. šiame kontekste išsiskiria tik tuo, kad, manau, metė daugiausia pinigų iš visų Lietuvos verslininkų, o rinkimuose pasinaudos ir tuo, kad jo valdomas koncernas – vienas didesnių reklamdavių. Todėl beveik visoje žiniasklaidoje apie V. M. prieš šiuos rinkimus sklinda tik geros žinios. Tai gali būti dar vienas ženklas, demonstruojantis, kokia šiandien reklamos pinigų įtaka žiniasklaidai <...> V. M. šeštą vietą skyrėme už dideles pastangas įsiliejant į stambiojo kapitalo atstovų, darančių įtaką politikai, gretas ir stiprinant stambiojo kapitalo pozicijas prieš artėjančius savivaldos ir Seimo rinkimus.“Skundas Visuomenės informavimo etikos komisijai

6.  V. M. pateikė skundą Visuomenės informavimo etikos komisijai (toliau – Komisija, žr. šio sprendimo 38 punkte pateiktus 46 ir 461 straipsnius) ir nurodė, kad straipsnyje pateikti teiginiai neturi jokio pagrindo, todėl pakenkė jo geram vardui ir dalykinei reputacijai, o jokių kitų nuomonių toje publikacijoje nebuvo pateikta. V. M. pažymėjo, kad pastaruosius ketverius metus buvo Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, nuolat finansiškai rėmė įvairius visuomeninius renginius, užsiėmė labdaringa veikla.

2015 m. rugpjūčio 17 d. Komisija nustatė, kad publikacijoje pateikti kaltinimai yra nepagrįsti, nenurodyta jokių konkrečių faktų jiems pagrįsti. Todėl straipsniu buvo pažeista vidaus teisė, konkrečiai Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – Kodeksas, žr. šio sprendimo 39 punktą) 3 straipsnis, pagal kurį žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones ir neturėtų skleisti teisę ir etiką pažeidžiančių nuomonių. Komisija įpareigojo antrąjį pareiškėją paskelbti jos sprendimą žurnale „Valstybė“.Skundas žurnalistų etikos inspektoriui

7.  V. M. taip pat pateikė skundą žurnalistų etikos inspektoriui (toliau – Inspektorius, žr. šio sprendimo 38 punkte pateiktus 49 ir 50 straipsnius), o šis 2015 m. rugpjūčio 20 d. atmetė V. M. skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad straipsnis neperžengė saviraiškos laisvės ribų ir nepakenkė V. M. garbei ir reputacijai.

Inspektorius sprendė, kad, atsižvelgiant į vartojamus žodžius, kaip antai „manau“ ir „gali būti“, teiginiai buvo pateikti kaip „spėjimai apie ateitį“ ir komentarai, o ne kaip žinia. Todėl tokių teiginių negalima buvo patikrinti tiesos požiūriu. Inspektoriaus teigimu, nuomonė, kad V. M. iš visų verslininkų rinkimų kampanijai išleido daugiausia pinigų, taip pat turėjo faktinį pagrindą – Vyriausiosios rinkimų komisijos surinktus duomenis, kurie rodė, kad jis išleido daugiau pinigų nei kiti du verslininkai. Be to, informacija apie rinkimų kampanijai išleistus pinigus negalėjo pakenkti V. M. garbei ir reputacijai, nes pagal šią informaciją nebuvo galima nuspręsti, ar V. M. padarė teisės pažeidimą ar kitą negarbingą poelgį arba kad jis netinkamai elgėsi privačiame ar viešajame gyvenime.Procesas administraciniuose teismuose dėl Komisijos sprendimoVilniaus apygardos administracinis teismas

8.  Antrasis pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl 2015 m. rugpjūčio 17 d. Komisijos sprendimo (žr. šio sprendimo 6 punktą). Pirmasis pareiškėjas ir V. M. dalyvavo procese kaip suinteresuoti asmenys. Pirmasis pareiškėjas teigė, kad ryšys tarp dviejų straipsnyje pateiktų teiginių (kad V. M. buvo didelis reklamdavys, todėl žiniasklaidos priemonės, kuriose jo įmonės reklamavosi, neskleidė neigiamos informacijos apie jį) buvo asmeninė pirmojo pareiškėjo nuomonė, pagrįsta jo loginiu mąstymu ir jo, kaip žurnalisto, gyvenimiška patirtimi.

Teismo posėdyje Komisijos atstovas nurodė, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46, 461, 49 ir 50 straipsnius (žr. šio sprendimo 38 punktą) Komisija ir Inspektorius ginčijamą straipsnį nagrinėjo iš skirtingų perspektyvų: Komisija tikrino, ar žurnalisto veiksmai atitiko Kodekso reikalavimus, o Inspektorius tyrė, ar publikacija galėjo pažeisti V. M. garbę ir orumą. Todėl tai, kad nebuvo nustatyta žala garbei ir orumui, savaime nereiškė, kad nebuvo pažeista žurnalistų profesinė etika ar Kodeksas. Komisijos atstovas taip pat teigė, kad ginčijamoje publikacijoje paskelbtais teiginiais buvo „mesti apibendrinti, nepagrįsti ir neetiški kaltinimai visai kitokią nuomonę turinčiai žiniasklaidai“. Vadinasi, Komisijos sprendimas konstatuoti Kodekso 3 straipsnio pažeidimą buvo pagrįstas.

9.  2016 m. vasario 29 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino antrojo pareiškėjo skundą iš dalies.

Dėl skundo pagrįstumo teismas konstatavo, kad tai, jog pirmasis pareiškėjas pavartojo žodį „manau“, rodo, kad jis išreiškė savo nuomonę. Tai patvirtina ir jo teiginių apie būsimus rinkimus formuluotės („rinkimuose pasinaudos“), ir jo prielaida, kad „tai gali būti dar vienas ženklas, demonstruojantis, kokia šiandien reklamos pinigų įtaka žiniasklaidai“. Be to, teismo proceso metu jis patvirtino, kad publikacijoje buvo išreikšta jo nuomonė.

Be to, neabejotina, kad V. M. priklausė įmonės, kurios gamino daug įvairių maisto produktų, ir šie produktai buvo plačiai reklamuojami žiniasklaidoje. Taip pat nebuvo ginčijama, kad V. M. priklausančios bendrovės turėjo teisę spręsti, su kokiomis žiniasklaidos priemonėmis sudaryti reklamos sutartis. Iš to buvo galima daryti loginę prielaidą, kad pelno siekiantis ūkio subjektas, siekdamas neprarasti pajamų šaltinio, yra suinteresuotas išlaikyti stambaus reklamdavio užsakymus, todėl šiuo atveju jam būtų nenaudinga skleisti klientui (stambiam reklamos užsakovui) neįtinkančią informaciją. Straipsnio teiginys, kad V. M. buvo stambus reklamdavys ir kad žiniasklaida nedrįso skelbti neigiamos informacijos apie jį, nebuvo pagrįstas melagingais ar tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Tuo nebuvo siekiama įžeisti ar pažeminti V. M., bet tai buvo logiška straipsnio autoriaus išvada. Todėl teismas nusprendė, kad nebuvo pažeista pusiausvyra tarp visuomenės intereso gauti informaciją ir asmens teisės į gyvenimo privatumą, garbę bei orumą.

Teismas taip pat atmetė kaip nereikšmingą antrojo pareiškėjo argumentą, kad Komisijos sprendimas prieštarauja Inspektoriaus sprendimui. Kadangi šios dvi institucijos yra savarankiški subjektai, jos turi teisę priimti savarankiškus sprendimus; jų veiklos teisiniai pagrindai yra skirtingi ir jos atlieka skirtingas funkcijas. Galiausiai Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog Komisija, priimdama sprendimą, buvo šališka.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

10.  V. M. pateikė apeliacinį skundą ir 2017 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti Komisijos sprendimą dėl procedūrinių priežasčių.

Dėl bylos esmės teismas konstatavo, kad Komisija teisingai nustatė, jog publikacija pažeidė Kodekso 3 straipsnį, kuriame nustatytas reikalavimas pateikti visuomenei teisingą ir tikslią informaciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nusprendė, kad vien tik žodžio „manau“ pavartojimas neleidžia daryti išvados, jog straipsnyje pateikti argumentai yra vertinamieji teiginiai. Teismas manė, kad Komisija turėjo pagrindo manyti, jog straipsnyje pateikti teiginiai yra žinios ir tai reiškia, kad turėjo būti taikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Be to, informacijos tikslumą turi įrodyti ją paskelbęs asmuo. Aplinkybės, kad informacija buvo paskleista rinkimų politinės kampanijos kontekste, neturi įtakos tokios informacijos tikrumo vertinimui, nes tokios aplinkybės (rinkimų kampanija) savaime nėra kliūtis patikrinti žinių apie realius įvykius tikrumą ir tikslumą. Tačiau antrasis pareiškėjas „niekaip neįrodinėjo“ paskelbtos informacijos tikslumo ir teisingumo, o savo poziciją grindė tik Inspektoriaus sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad faktas, jog V. M. buvo verslininkas ir įmonės savininkas, reklamuojantis savo prekės ženklą ir produktus, nebuvo pakankamas pagrindas paskelbti tokią informaciją. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad publikacijoje nebuvo nurodyta jokių informacijos šaltinių, kurie pagrįstų autoriaus teiginius. Be to, jis ir nepateikė teismui jokių konkrečių duomenų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pridūrė, kad nesąžininga, neturinti objektyvaus faktinio pagrindo kritika, nuomonė ar vertinimas negali būti skleidžiami. Be to, pagal Teismo praktiką, net jei vertinamieji pasisakymai(nuomonės), skirtingai nei faktiniai teiginiai, negali būti įrodyti, jiems taip pat neturėtų trūkti faktinio pagrindo (teismas rėmėsi sprendimu Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 68416/01, § 87 in fine, ECHR 2005‑II). Panašiai, jei teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankamas faktinis pagrindas ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamasis pasisakymas, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (teismas rėmėsi 2007 m. liepos 12 d. sprendimu a/s Diena ir Ozoliņš prieš Latviją, Nr. 16657/03, § 82).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad svarbu vertinti ne tik tai, ar paskelbta informacija yra tiksli ir teisinga, bet ir tai, ar esama kitų, alternatyvių, nuomonių. Taigi, net jei būtų galima sutikti su žurnalisto argumentu, kad jis išreiškė savo nuomonę, publikacijoje nebuvo pateikta alternatyvių nuomonių, todėl nebuvo užtikrinta nuomonių įvairovė. Suinteresuotoms šalims nebuvo suteikta replikos teisė. Bet kuriuo atveju šis aspektas (alternatyvių nuomonių stoka) yra tik papildomas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau nustatė, kad publikacijos teiginiai priskirtini konkrečiai kategorijai – faktams(žinioms).

11.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai atskyrė nuomones nuo faktų. Visų pirma tai, kad V. M. dalyvavo politikoje ir buvo viešasis asmuo, dėl to privalėjo būti pakantesnis kritikai, nereiškia, kad jis taip pat turėjo toleruoti netikslios ir tikrovės neatitinkančios informacijos skelbimą. Vien tik žodžio „manau“ kaip tam tikros priedangos įrašymas frazėje negali nulemti jos pobūdžio. Be to, teiginiai „metė daugiausia pinigų“, ,,rinkimuose pasinaudos ir tuo, kad jo valdomas koncernas – vienas didesnių reklamdavių“, „[t]odėl beveik visoje žiniasklaidoje apie [V. M.] prieš šiuos rinkimus sklinda tik geros žinios“, „tai gali būti dar vienas ženklas, demonstruojantis, kokia šiandien reklamos pinigų įtaka žiniasklaidai“ yra konstatuojamojo pobūdžio, todėl turi būti grindžiami faktiniais duomenimis. Atsakomybė už jų tikrumą ir tikslumą tenka juos paskelbusiam asmeniui. Be to, nors viešieji asmenys turėtų būti atsparesni reiškiamoms nuomonėms ir kritikai, kai skelbiama informacija, kuriai taikomi žinios ir fakto kriterijai, tokių asmenų apsaugos laipsnis neturi būti mažinamas. Galiausiai faktinio pagrindimo neturinčios informacijos paskelbimas neatitinka ir demokratinės visuomenės principų, nes, kai tokia informacija pateikiama kaip tiksli ir teisinga, ji iškreipia faktus ir (visuomenėje) formuoja nuomones, kurios neturi pagrindo. Taip pat tai prieštarauja pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimams. Saviraiškos laisvė nėra galimybė skelbti informaciją peržengiant teisinius ir etikos apribojimus, kurių tikslas – užtikrinti visuomenės interesą gauti informaciją, o šis interesas turi būti suderintas su asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimu, garbės ir orumo principais.Antrasis straipsnis

12.  2015 m. kovo mėn. žurnale „Valstybė“ buvo paskelbtas dar vienas straipsnis (autorė – žurnalistė M. B.) antrašte „Politinėje rinkodaroje – Paksaitės ir Matijošaituko dvikova“. Paksaitė yra buvusio Respublikos Prezidento Rolando Pakso dukra, o Matijošaitukas (mažybinė „Matijošaičio“ forma) yra V. M. sūnus).

Straipsnis prasideda taip:

„Jo kasdienybė – neribotos galimybės, ekstremalūs pomėgiai, brangiai kainuojančios aistros ir ... vienatvė“, – taip romantiškai ir pakylėtai, it lietuvių Leonardo DiCaprio, žurnalas „Žmonės“ pristato į Kauno miesto merus kandidatuojančio verslininko V. M. sūnų Dainių.

Atsivertus žurnalo skiltį „Atžalos“, į akis krenta stuomeningas, rimtai į mus žvelgiantis vyriškis, galintis būti kiekvienos vidutinio amžiaus moters svajone. Vilčių teikia ir straipsnio pavadinimas – „Aš vis dar ieškau idealios moters“. Kitame puslapyje – nuotrauka su tėčiu, kurianti rimto verslininko, sėkmingai sekančio tėvo pėdomis, mitą. Neanalizuodami konteksto ir vertindami ūkiškai, tokį straipsnį pavadintume dar viena bulvarinio leidinio rašliava, tačiau šiek tiek pasigilinus į politinius procesus, galima pasidaryti ir kitokias išvadas. Jeigu į šį interviu žvelgsime per rinkodaros prizmę, jeigu pridėsime ir savivaldybių tarybų rinkimus, o jeigu dar ir pabandysime įvertinti, kiek V. M. reklamos pastaruoju metu buvo galima rasti viešojoje erdvėje, išvados tikrai bus kitokios.“

Toliau straipsnyje aptariamos įvairios politinės reklamos technikos, įskaitant „klestinčio vaiko istorijos“ techniką.Skundas Komisijai

13.   UAB „ŽLG“, kuriai priklausė žurnalas „Žmonės“, pateikė Komisijai skundą, kuriame, be kita ko, teigė, kad minėtas straipsnis buvo neetiškas. UAB „ŽLG“ taip pat skundėsi, kad prieš paskelbiant šį straipsnį jai nebuvo suteikta atsakymo teisė.

2015 m. rugpjūčio 17 d. Komisija nurodė straipsnio dalis, kuriose žurnalas „Žmonės“ buvo kaltinamas paslėpta politine reklama ir įvardijamas bulvariniu leidiniu, o jo straipsniai – rašliava. Komisija taip pat nustatė, kad UAB „ŽLG“ nebuvo suteikta galimybė atsakyti į jai išsakytą kritiką, o žurnale „Valstybė“ išspausdintame ginčijamame straipsnyje nebuvo paaiškinta, kodėl tokia galimybė nebuvo suteikta. Todėl ji padarė išvadą, kad buvo pažeista Kodekso 22 straipsnio 2 dalis, įpareigojanti „visada“ suteikti kritikuojamam asmeniui atsakymo teisę (žr. šio sprendimo 39 punktą), t. y. galimybę pasiteisinti, paaiškinti, paneigti klaidingą informaciją. Jeigu tokia galimybė nebuvo suteikta, apie tai turi būti pranešta visuomenei. Komisija įpareigojo antrąjį pareiškėją paskelbti jos sprendimą žurnale „Valstybė“.Skundas Inspektoriui

14.  Tada V. M. sūnus D. M. pateikė skundą Inspektoriui, teigdamas, kad tam tikri straipsnio teiginiai buvo klaidinantys ir pakenkė jo profesinei reputacijai bei geram vardui. Jis, be kita ko, teigė, kad niekada nevykdė politinės rinkodaros ir kad straipsnyje buvo paniekinamai vadinamas „Matijošaituku“.

15.   Inspektorius 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendime Nr. SPR-71 konstatavo, kad aptariamu straipsniu nebuvo pažeista D. M. garbė ar orumas ir neperžengtos žodžio laisvės ribos. Išnagrinėjęs straipsnio teiginius ir kontekstą (2015 m. vasario mėn. įvykę savivaldybių rinkimai), Inspektorius pripažino, kad paskelbta informacija, jog teigiamas D. M. įvaizdis žiniasklaidoje buvo politinės rinkodaros priemonė, kuria siekta pareklamuoti jo tėvą, tuo metu kandidatavusį į Kauno merus, turėjo neigiamą atspalvį, nors ir nebuvo žeminanti. Atsižvelgiant į tai, paskelbta informacija buvo susijusi su viešuoju interesu – paslėpta politine reklama ir rinkimų technologijomis. Be to, V. M. sūnus buvo Lietuvoje gerai žinomas asmuo, kandidatavo savivaldybių tarybų rinkimuose, todėl turėjo būti pakantesnis tam tikram kritikos lygiui. Todėl nebuvo galima daryti išvados, kad antrasis pareiškėjas peržengė saviraiškos laisvės ribas.

16.  Inspektorius pripažino, kad „sunku tiesiogiai pagrįsti“, jog paskelbta D. M. palanki informacija buvo jo ir jo tėvo politinės rinkodaros dalis, kuria buvo siekiama reklamuoti V. M., nes tam reikėtų įvertinti žurnalui „Žmonės“ duoto interviu tikslus. Tačiau, Inspektoriaus teigimu, žurnale „Valstybė“ paskelbtame ginčijamame straipsnyje nėra kategoriškų teiginių. Priešingai, manytina, kad jie tebuvo leidėjo įžvalgos, išsakytos stebint ir analizuojant faktines aplinkybes. Inspektorius taip pat laikėsi nuomonės, kad asmens ar visos jo šeimos matomumas didina jų žinomumą, o informacija apie šeimos narius, pavyzdžiui, apie jų pomėgius, laisvalaikį ar asmenines savybes, gali būti priskirta politinei reklamai. Vadinasi, žurnale „Valstybė“ paskelbta informacija nestokoja tinkamo faktinio pagrindo. Be to, anot Inspektoriaus, atitinkamame žurnalo straipsnyje pateikta informacija ne tik pagrįsta tikrais įvykiais, bet ir argumentuotai pateikta pačiame publikacijos tekste. Publikacijos skaitytojas gali savarankiškai įvertinti publikacijoje pateiktų argumentų tinkamumą. Kitaip tariant, skaitytojas gali ir nepritarti leidėjo įžvalgoms.

17.  Dėl atsakymo teisės Inspektorius rėmėsi Visuomenės informavimo įstatymo 15 ir 44 straipsniais, kuriuose nustatyta, kad asmuo, nepatenkintas apie jį viešai paskelbta informacija, turi kreiptis į tokios informacijos skleidėją. Todėl nesikreipimas į publikacijoje aprašomą asmenį, prašant pateikti atsakomąją nuomonę, ar jo neinformavimas apie rengiamą publikaciją iš anksto negali būti vertinamas kaip atsakymo teisės pažeidimas.

18.  Dėl nuomonių įvairovės Inspektorius rėmėsi Visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi ir 22 straipsnio 8 dalimi, kuriose įtvirtinti nuomonių įvairovės ir tolerancijos principai, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė (Inspektorius taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2021/2014). Vis dėlto šios nuostatos neįtvirtina pareigos kiekvienoje publikacijoje užtikrinti skirtingų nuomonių pateikimą (Inspektorius rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1435-624/2015). Be to, pabrėžtina, kad viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) gali pasirinkti publikacijos stilių, minčių dėstymo būdą, publikacijos tikslą ir turinį. Inspektoriaus teigimu, ginčijamo straipsnio žurnale „Valstybė“ tikslas nebuvo aptarti skirtingas nepriklausomas nuomones diskusijos klausimais ar suteikti konflikto šalims tribūną pasisakyti. Be to, publikacijoje nebuvo aptariamos visuomenėje kylančios konfliktiškos situacijos ar sudėtingi klausimai – publikacijos autorė pateikė išimtinai savo įžvalgas ir išvadas apie įvykius, viešuosius asmenis ir procesus, susijusius su viešuoju interesu. Daugelis šių įžvalgų pateiktos visuomenei itin svarbiu – rinkimų į savivaldybių tarybas – laikotarpiu, kuomet galima tikėtis aštresnių pareiškimų ir griežtesnių vertinimų. Atsižvelgiant į minėtus veiksnius, nėra pagrindų, leidžiančių teigti, kad žurnale „Valstybė“ publikuotame straipsnyje turėjo būti, tačiau nebuvo užtikrinta nuomonių įvairovė.Visuomenės informavimo etikos asociacijos nuomonė

19.  2015 m. rugpjūčio 24 d. Visuomenės informavimo etikos asociacija (kuri formuoja Komisiją – žr. 46 ir 461 straipsnius šio sprendimo 38 punkte) raštu informavo antrąjį pareiškėją apie savo susirūpinimą dėl to, kad aptariamoje publikacijoje buvo nepagarbių ir menkinančių atsiliepimų apie kitų žiniasklaidos priemonių darbą. Rašte buvo pažymėta, kad, rašant apie kolegų darbą, būtina paisyti kultūringos leksikos, vengti menkinančių ir įžeidžiančių pasakymų.Procesas administraciniuose teismuose

20.  Antrasis pareiškėjas pateikė skundą dėl Komisijos sprendimo (žr. šio sprendimo 13 punktą) vidaus teismams.Vilniaus apygardos administracinis teismas

21.  2016 m. kovo 29 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino antrojo pareiškėjo skundą ir panaikino Komisijos sprendimą. Teismas laikėsi nuomonės, kad ginčijama publikacija kėlė klausimus ir siekė atkreipti visuomenės dėmesį į aktualią problemą – paslėptą politinę reklamą. Publikacijoje išreikštas autorės „susirūpinimas svarbiu klausimu, išreikštas jos supratimas ir mintys, faktų ir duomenų vertinimas“. Todėl Komisija žurnalistės teiginius nepagrįstai priskyrė žiniai. Teismas vertino, kad žurnalistės teiginiai buvo jos nuomonė. Teismo teigimu, nuomonė gali remtis faktais ir pagrįstais argumentais, tačiau dažniausiai ji yra subjektyvi. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad analitiniuose straipsniuose apie politinius ir ekonominius procesus, kaip įprasta, nėra pateikiamos atsakomosios nuomonės. Priešingai, juose išdėstomi subjektyvūs autoriaus vertinimai.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

22.  Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „ŽLG“ pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. UAB „ŽLG“ nurodė, kad žurnale „Valstybė“ žurnalistė M. B. neneigė, kad šis žurnalas kritiškai atsiliepė apie žurnalą „Žmonės“. UAB „ŽLG“ taip pat teigė, kad Kodekso 22 straipsnio 2 dalies taikymui neturi reikšmės, kokio pobūdžio „informacija“ skleidžiama (žr. šio sprendimo 38 punktą), todėl kritikuojamas asmuo visada turi teisę atsakyti, ar tai būtų nuomonė, ar žinia. UAB „ŽLG“ taip pat teigė, kad ginčijamoje publikacijoje žurnale „Valstybė“ bendrovė iš esmės buvo kaltinama tuo, kad nesilaikė Kodekso 30 ir 31 straipsnių reikalavimų (žr. šio sprendimo 39 punktą), pagal kuriuos politinė reklama turi būti aiškiai atskirta nuo žurnalistų straipsnių.

23.  Visuomenės informavimo etikos asociacija taip pat pateikė apeliacinį skundą. Asociacija sutiko, kad žurnalistės teiginiai buvo jos nuomonė. Tačiau ji kategoriškai nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakymo teisė netaikoma nuomonei. Remdamasi Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnyje pateiktais „asmens kritikos“, „nuomonės“ ir „žinios“ apibrėžimais (žr. šio sprendimo 38 punktą), asociacija laikėsi nuomonės, jog „kritika laikytina ne žinia, o tam tikra nuomonės rūšimi“. Asociacijos nuomone, kadangi žurnalo „Valstybė“ publikacijoje buvo išreikšta kritiška autoriaus nuomonė apie trečiojo suinteresuoto asmens (UAB „ŽLG“) veiklą, šis trečiasis asmuo turėjo teisę atsakyti. Visuomenės informavimo etikos asociacija taip pat patikslino, kad nors Europos Tarybos rekomendacijoje (žr. šio sprendimo 43 punktą) atsakymo teisė suprantama tik kaip asmens teisė po publikacijos paskelbimo paneigti ir (arba) patikslinti faktus, kurių paskelbimas pažeidė jo teises, Kodekso 22 straipsnyje yra nustatyta žurnalisto pareiga iki publikacijos paskelbimo kreiptis į kritikuojamą asmenį ir suteikti jam galimybę ne tik paneigti galbūt neteisingas žinias, bet ir pasiaiškinti dėl jam išsakomos kritikos.

24.  Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, antrasis pareiškėjas teigė, kad atsakymo teisė Lietuvoje ir Europoje suprantama vienodai. Jis teigė, kad asmuo, apie kurį paskelbta informacija, norėdamas pasinaudoti atsakymo teise, turi kreiptis į viešosios informacijos skleidėją, o ne atvirkščiai. Antrasis pareiškėjas taip pat teigė, kad Kodekso 22 straipsnyje nenustatyta, jog žurnalistas ar kitas asmuo pats turi įvertinti rengiamos informacijos klaidingumą ir iš anksto kreiptis į asmenį, kurį žurnalistas ketina kritikuoti. Jo tvirtinimu, jeigu atsakymo teisė būtų taip aiškinama, žurnalistų saviraiškos laisvę taptų beveik neįmanoma įgyvendinti, nes realiame gyvenime jiems tektų elgtis kitaip, nei demokratiniame pasaulyje dirba jų kolegos, – pirmiausia žurnalistas turėtų pats įvertinti, ar jo rengiama informacija yra klaidinga, o tada privalėtų leistis į kritikuojamų asmenų paieškas.

25.  2017 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo Komisijos sprendimą, ypač dėl kaltinimų UAB „ŽLG“, ir grąžino bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčijamoje publikacijoje nebuvo kritikuojama UAB „ŽLG“, kad žurnalistės straipsnis tik išreiškė jos susirūpinimą svarbiu klausimu ir kad publikacijoje buvo pateikta žurnalistės nuomonė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė neišanalizavęs konkrečių Komisijos sprendime nurodytų teiginių ir neišanalizavęs pateiktų kaltinimų dėl paslėptos politinės reklamos, įvardijant žurnalą „Žmonės“ bulvariniu leidiniu, o šio žurnalo straipsnius – rašliava. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad žurnalo „Valstybė“ publikacijoje buvo tik autorės nuomonė, bet nebuvo jokios kritikos UAB „ŽLG“, nėra pagrįsta, ypač atsižvelgiant į tai, kad kaltinimą dėl paslėptos politinės reklamos galima patikrinti remiantis objektyviais kriterijais. Šiame kontekste Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat rėmėsi Teismo praktika, kurioje nurodyta, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti ir kad žurnalistai privalo elgtis sąžiningai, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją. Be to, net jei vertinamieji teiginiai (nuomonės), skirtingai nei faktiniai teiginiai, negali būti įrodomi, jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo.

26.  Dėl atsakymo teisės Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad žiniasklaida privalo skelbti objektyvią ir teisingą informaciją. Todėl žurnalistas privalo susisiekti su kritikuojamu asmeniu ir išsiaiškinti, ar šis asmuo nori pasinaudoti atsakymo teise.Vilniaus apygardos administracinis teismas

27.  2017 m. lapkričio 16 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė antrojo pareiškėjo skundą dėl Komisijos sprendimo. Teismas nurodė, kad aptariamoje publikacijoje buvo aiškiai paminėtas UAB „ŽLG“ priklausantis žurnalas „Žmonės“ bei nagrinėjami politinės reklamos klausimai, teigiant, kad žurnalas „Žmonės“ spausdino straipsnius apie rinkimuose dalyvaujančių asmenų vaikus ir taip galbūt užslėptai reklamavo rinkimuose dalyvaujančius asmenis. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijamoje publikacijoje buvo nagrinėjama ir vertinama žurnalo „Žmonės“ veikla, todėl antrasis pareiškėjas pagal Kodekso 22 straipsnį turėjo suteikti jam atsakymo teisę. Teisė atsakyti į kritiką numatyta Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje ir 15 straipsnyje.

2017 m. gruodžio 14 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priteisė UAB „ŽLG“ iš antrojo pareiškėjo 1 681 eurą (EUR) bylinėjimosi išlaidų, kurias bendrovė patyrė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galutinė nutartis

28.  Pirmasis ir antrasis pareiškėjai, taip pat žurnalistė M. B. pateikė apeliacinius skundus.

29.  2018 m. vasario 13 d. galutine nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (žr. šio sprendimo 27 punktą).

30.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad asmens kritikos sąvoka apibrėžta Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Šioje konkrečioje byloje, nevertindamas kritikos pobūdžio, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad žurnale „Valstybė“ išspausdintame straipsnyje pateikta informacija turėjo kritikos (kritiškos nuomonės), siejamos su UAB ,,ŽLG“, aspektą. Pirma, publikacijoje buvo išnagrinėtas ir įvertinas straipsnis, išspausdintas žurnale „Žmonės“, taip pat šio žurnalo veikla, įvardijant jį bulvariniu, o tai, anot „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“, reiškia prastą literatūrą, spaudą. Antra, žurnale „Žmonės“ paskelbta informacija buvo apibūdinta kaip rašliava, kuri, pagal tą patį žodyną, taip pat turi menkinantį atspalvį. Trečia, žurnalo „Valstybė“ ginčijamame straipsnyje buvo vertinama žurnalo „Žmonės“ straipsnio paskirtis ir turinys, išimtinai susiejant jį su paslėpta D. M. tėvo politine reklama, o tai taip pat netiesiogiai vertintina kaip tam tikra žurnalo ,,Žmonės“ kritika.

31.  Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad UAB „ŽLG“ turėjo būti suteikta atsakymo teisė, t. y. galimybė pasiteisinti, paaiškinti ar paneigti galimai klaidingą informaciją. Tai numatyta Kodekso 22 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė. Jeigu tokios galimybės nėra ar asmuo atsisako pasinaudoti atsakymo teise, būtina pranešti apie tai visuomenei. Tačiau žurnalo „Valstybė“ publikacijoje nebuvo paaiškinta, kodėl tai nebuvo padaryta (kodėl atitinkamiems asmenims nebuvo suteikta atsakymo teisė).

32.  Dėl atsakymo teisės Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat rėmėsi ankstesne savo praktika (2017 m. lapkričio 6 d. nutartis byloje Nr. eA-995-1062/2017), kurioje nurodyta, kad pagal Kodeksą kritikuojamam asmeniui suteikti atsakymo teisę reikia dar prieš paskelbiant informaciją ir tai turi padaryti žiniasklaidos atstovai – kreiptis į kritikuojamą asmenį ir pasiteirauti, ar jis pageidaus pasinaudoti atsakymo teise. Kitaip nei žiniasklaidos atstovams, kritikuojamam asmeniui Kodekse nenustatyta pareiga kreiptis į žiniasklaidos priemonę ir paprašyti leisti pasinaudoti atsakymo teise. Vadinasi, nustačius, kad tam tikroje publikacijoje paskelbta kritika, turi būti užtikrinta kritikuojamo asmens teisė į atsakymą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2017 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1123-1062/2017) taip pat paneigtas antrojo pareiškėjo argumentas, kad atsakymo teisė „yra viena“, įtvirtinta tik Visuomenės informavimo įstatyme, o Kodeksas nenustato papildomos atsakymo teisės iki paskelbiant publikaciją.

33.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad, nors antrasis pareiškėjas rėmėsi Inspektoriaus 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu (žr. šio sprendimo 15–18 punktus), situacija nagrinėjamoje byloje (skundas dėl Komisijos sprendimo) skiriasi nuo situacijos byloje, kurią išnagrinėjo Inspektorius. Todėl Inspektoriaus sprendimas šiuo atveju neturi reikšmės.

34.  Galiausiai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad antrojo pareiškėjo rėmimasis 2004 m. gruodžio 15 d. Ministrų Komiteto rekomendacija dėl atsakymo teisės (žr. šio sprendimo 43 punktą) neturi reikšmės, nes ši rekomendacija taikoma kitokiems atvejams, t. y. kai neteisingi faktai paneigiami po to, kai tam tikra informacija jau paskelbta žiniasklaidoje. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, iš šios Rekomendacijos nuostatų negalima daryti išvados, kad teisė į atsakymą atsiranda tik po to, kai informacija paskelbiama viešai.

35.  Pritaręs Komisijos sprendimui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenagrinėjo UAB „ŽLG“ prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, nes ji nepateikė pakankamai išsamaus šių išlaidų aprašymo. UAB „ŽLG“ buvo suteikta 14 dienų prašymui dėl išlaidų priteisimo pateikti.

Vėliau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi iš dalies patenkino UAB „ŽLG“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias bendrovė patyrė nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, ir priteisė jai 440 EUR iš antrojo pareiškėjo, 220 EUR iš pirmojo pareiškėjo ir 220 EUR iš M. B.Papildoma informacija

36.  Kaip teigia Vyriausybė, pareiškėjai niekada nepaskelbė Komisijos sprendimų (žr. šio sprendimo 6 ir 13 punktus ir Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnį, cituojamą 38 punkte). Pasak Vyriausybės, Visuomenės informavimo etikos asociacijos prašymu 2015 m. lapkričio 26 d. Komisijos sprendimai buvo paskelbti per Lietuvos nacionalinį radiją. Šie sprendimai taip pat buvo paskelbti Komisijos interneto svetainėje.

BYLAI REIKŠMINGAS TEISINIS PAGRINDAS IR PRAKTIKAVIDAUS TEISĖ iR PRAKTIKAKonstitucija

37.  Konstitucijoje nustatyta:

22 straipsnis

„Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.

<...>

Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“

25 straipsnis

„Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. <...>“Visuomenės informavimo įstatymas

38.  Visuomenės informavimo įstatymo atitinkamos nuostatos bylai reikšmingu metu (nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d.):

2 straipsnis. Sąvokų apibrėžtys

„7. Asmens kritika – asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos.

<...>

36. Nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

<...>

84. Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys. <...>“

3 straipsnis. Pagrindiniai visuomenės informavimo principai

„1. Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė.

2. Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – Kodeksas) nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.

3. Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

4. Naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir kitas teises.“

15 straipsnis. Atsakymo teisė

„Kiekvienas fizinis asmuo, kurio garbę ir orumą žemina visuomenės informavimo priemonėje paskelbta tikrovės neatitinkanti, netiksli ar šališka informacija apie jį, taip pat kiekvienas juridinis asmuo, kurio dalykinei reputacijai ar kitiems teisėtiems interesams pakenkė tikrovės neatitinkanti, netiksli ar šališka informacija, turi teisę atsakyti, paneigdamas tikrovės neatitinkančią informaciją ar patikslindamas paskelbtą informaciją, arba pareikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas <...> tvarka paneigtų tikrovės neatitinkančią informaciją.“

16 straipsnis. Nuomonių įvairovės visuomenės informavimo priemonėse užtikrinimas

„1. Gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių. <...>“

19 straipsnis. Neteikiama informacija

„2. Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. <...>“

41 straipsnis. Žurnalistų pareigos

„1. Žurnalistų pareigas nustato šis ir kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

2. Žurnalistai turi:

1) teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje;

<...>

4) vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų; <...>“

46 straipsnis. Visuomenės informavimo etikos asociacija

„1. Visuomenės informavimo etikos asociacija (toliau – Asociacija) savo veikla siekia užtikrinti Kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija.

2. Asociaciją sudaro organizacijos, kurios vienija viešosios informacijos rengėjus, skleidėjus ir žurnalistus ir kurių narių veiklai taikomos Kodekso normos: Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Interneto žiniasklaidos asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija. <...>

3. Asociacija yra savarankiškas juridinis asmuo – asociacija, įsteigta šio straipsnio 2 dalyje išvardytų organizacijų. <...>

4. Asociacija savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymu, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis bei kitais teisės aktais. <...>“

461 straipsnis. Visuomenės informavimo etikos komisija

„1. Visuomenės informavimo etikos komisija (toliau šiame straipsnyje – Komisija) – kolegialus Asociacijos sprendimus pagal šio straipsnio 3 dalyje numatytą kompetenciją priimantis organas.

<...>

3. Komisija atlieka šias funkcijas:

1) rūpinasi viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų profesinės etikos ugdymu;

2) nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę;

3) nagrinėja asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Kodekso nuostatas, taip pat nagrinėja viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų tarpusavio ginčus dėl Kodekso pažeidimų;

<...>

5. Komisija savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais teisės aktais, taip pat Kodeksu, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“.

6. Komisija dirba pagal Komisijos patvirtintą darbo reglamentą. Komisija, priimdama sprendimus, turi teisę pasitelkti nepriklausomų ekspertų. Komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė šiuos pažeidimus, ir <...> paneigimo paskelbimo tvarka. Jeigu viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas per dvi savaites nepaskelbia Komisijos sprendimo dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų savo visuomenės informavimo priemonėje, Komisijos sprendimas dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų paskelbiamas per Lietuvos nacionalinio radijo pirmąją programą, o tokio sprendimo paskelbimo išlaidas apmoka viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas, dėl kurio toks sprendimas buvo priimtas. Šis sprendimas taip pat paskelbiamas Asociacijos interneto svetainėje.

7. Viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Komisijos sprendimais, gali dėl jų kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau vis tiek privalo juos paskelbti šio straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka. <...>“

49 straipsnis. Žurnalistų etikos inspektorius

„1. Žurnalistų etikos inspektorius (toliau – inspektorius) yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio Įstatymo nuostatos.

2. Inspektorių 5 metams skiria Seimas <...>

5. Inspektorius vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, ratifikuotomis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, <...> [K]odeksu ir kitais teisės aktais.

<...>

10. Inspektoriaus veiklą užtikrina Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba yra valstybės biudžetinė įstaiga, jai vadovauja inspektorius.

11. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba yra viešasis juridinis asmuo ir turi antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir pavadinimu „Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. <...>“

50 straipsnis. Inspektoriaus kompetencija

„1. Inspektorius atlieka šias funkcijas:

1) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo;

2) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse; <...>“Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas

39.  Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, patvirtinto 2005 m. balandžio 15 d. žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime, susijusios nuostatos:

3 straipsnis

„Gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones. Perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi skleisti teisę ir etiką pažeidžiančių nuomonių.“

22 straipsnis

„Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo vadovautis taisykle, kad privataus asmens kritikos ribos yra daug siauresnės nei viešojo asmens, todėl informuojant apie privatų asmenį pirmenybė turi būti teikiama privataus gyvenimo apsaugai, o apie viešą asmenį – visuomenės (viešajam) interesui.

Be to, kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė, t. y. galimybė pasiteisinti, paaiškinti ar paneigti klaidingą informaciją. Jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti atsakymo teise, būtina pranešti apie tai visuomenei.“

30 straipsnis

„Visuomenės informavimo priemonėse reklama (įskaitant ir politinę reklamą) turi būti aiškiai atskirta nuo žurnalistų kūrinių <...>“

31 straipsnis

„Draudžiama reklamą pateikti kaip nešališką informaciją ar kitaip ją slėpti.“Lietuvos žurnalistų sąjungos pozicija dėl atsakymo teisės

40.  Pagal Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisijos 2013 m. balandžio 3 d. paskelbtą nuomonę kiekvienas asmuo, kuris buvo neigiamai apibūdintas, sukritikuotas arba apie jį paskelbta neteisinga ar šališka informacija, turi atsakymo teisę, įtvirtintą Visuomenės informavimo įstatymo 15 straipsnyje. Tačiau Sąjungos Etikos komisija pažymėjo, kad asmenys ne visada pasinaudoja šia teise ir, užuot kreipęsi į atitinkamos informacijos skleidėją, siekdami apginti savo teises, kreipiasi į atsakingas už žiniasklaidos savitvarką institucijas. Tai taip pat parodo nepasitikėjimą viešosios informacijos skleidėjų sąžiningumu sprendžiant ginčus.Lietuvos žurnalistų sąjungos atsakymas pirmajam pareiškėjui dėl atsakymo teisės

41.  Atsakydamas į pirmojo pareiškėjo 2015 m. lapkričio 23 d. prašymą, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas 2016 m. sausio 4 d. informavo, kad nors Kodekso 22 straipsnio 2 dalyje aiškiai kalbama apie atsakymo teisę, jame nenustatyta jokia konkreti tvarka, kada ir kaip ji turėtų būti suteikta. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad žurnalistai ir leidėjai savo veikloje turi sistemiškai vadovautis tiek Visuomenės informavimo įstatyme, tiek Kodekse įtvirtintais principais, kilus abejonių, jie turi remtis protingumo ir sąžiningumo principais, t. y. suteikti asmeniui atsakymo teisę, jei tai įmanoma. Taip pat akivaizdu, kad atsakymo teisė reiškia kritikuojamo asmens teisę pateikti savo nuomonę ir informaciją, jei jis to pageidauja. Galiausiai teisė pateikti nuomonę ar informaciją atsakant į kritiką atsiranda tik tada, kai kritikuojamas asmuo paklausia leidėjo, ar jis gali tokią nuomonę ar informaciją pateikti.Tarptautiniai dokumentaiEuropos Taryba

42.  1993 m. liepos 1 d. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos priimtoje Rezoliucijoje 1003 (1993) dėl žurnalistikos etikos, kiek tai susiję su šia byla, nustatyta:

„Žinios ir nuomonės

1. Be teisių ir įsipareigojimų, įstatymų nustatytų pagal tam tikras teisės normas, informavimo priemonėms tenka ir etinė atsakomybė piliečiams bei visuomenei, ir ši atsakomybė pabrėžtina dabar, kai informacija ir komunikacija atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį formuojant piliečių asmenines nuostatas bei ugdant visuomenę ir demokratinį gyvenimo būdą.

2.  Žurnalisto profesija apima teises ir įsipareigojimus, laisves ir pareigas.

3.  Etikos požiūriu pagrindinis žurnalistikos vertinimo principas – kad žinios ir nuomonės būtų aiškiai skiriamos, kad būtų neįmanoma jų supainioti. Žinios – tai faktų ir duomenų skelbimas, o nuomonės – tai informavimo priemonių bendrovių, leidėjų ar žurnalistų perduodamos mintys, idėjos, įsitikinimai ar vertybių vertinimai.

4.  Žinių skelbimas turi būti grindžiamas tiesa, kurią garantuoja atitinkamos patikrinimo bei įrodymo priemonės, žinių pateikimo, aprašymo bei atpasakojimo nešališkumas. Gandai neturi būti painiojami su žiniomis. Žinių antraštės ir santraukos turi kiek įmanoma geriau atspindėti pateikiamų faktų ir duomenų esmę.

5.  Nuomonės gali būti reiškiamos skelbiant mintis arba komentarus apie bendro pobūdžio idėjas, pastabomis apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nors nuomonės yra neišvengiamai subjektyvios ir todėl joms negali ir neturėtų būti taikomas tiesos kriterijus, mes privalome garantuoti, kad jos būtų reiškiamos sąžiningai ir etiškai.

<...>

Žurnalistikos funkcija ir jos etinė veikla

17. Informacija ir susižinojimas, žurnalistikos teikiami per informavimo priemones, stipriai besiremiančias naujomis technologijomis, turi lemiamos svarbos individo ir visuomenės ugdymui. Be jų neįmanoma demokratiška gyvensena, nes kad demokratija suklestėtų, ji turi užtikrinti piliečio dalyvavimą visuomenės reikaluose. Pakanka paminėti jau vien tai, kad toks dalyvavimas būtų neįmanomas, jeigu piliečiai apie visuomenės reikalus negautų informacijos, kuri jiems reikalinga ir kurią turi teikti informavimo priemonės.

<...>

21. Todėl, norėdama formuoti ar paveikti visuomenės nuomonę, žurnalistika neturėtų iškreipti teisingos, nešališkos informacijos bei sąžiningų nuomonių arba panaudoti jų savanaudiškiems informavimo priemonių tikslams, nes žurnalistikos teisėtumas remiasi derama pagarba pagrindinei piliečio teisei į informaciją, kuri yra neatsiejama nuo pagarbos demokratinėms vertybėms. Todėl teisėtą tiriamąją žurnalistiką riboja informacijos ir nuomonių teisingumas bei sąžiningumas ir ji yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal ankstesnius nusistatymus bei ypatingus interesus.

22. Žurnalistikoje informacija ir nuomonės turi gerbti nekaltumo prezumpciją ypač tais atvejais, kai dar tebevyksta teismo procesas ir turi būti susilaikoma nuo išankstinių sprendimų.

23. Turi būti gerbiama asmens teisė į privatų gyvenimą. Asmenys, užimantys postus visuomeniniame gyvenime, turi teisę į privataus gyvenimo saugą, išskyrus tuos atvejus, kai jų privatus gyvenimas gali turėti įtakos jų visuomeniniam gyvenimui. Tai, kad asmuo užima valdžios postą, neatima iš jo teisės į pagarbą jo asmeniniam gyvenimui.

24. Siekimas suderinti teisę į pagarbą privačiam gyvenimui, numatytą Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnyje, ir raiškos laisvę, nusakomą 10 straipsnyje, yra dokumentais pagrįstas Europos komisijos ir Žmogaus teisių teismo neseniai pripažintoje precedentinėje teisėje.

25. Žurnalisto profesijoje tikslas nepateisina priemonių, todėl informacija turi būti gaunama teisėtais ir etiškais būdais.

26. Suinteresuotų asmenų prašymu informavimo priemonės privalo skubiai ištaisyti visas jų paskelbtas žinias ar nuomones, kurios yra netikros ar klaidingos, ir pateikti visą reikalingą informaciją. Valstybės įstatymuose tokiais atvejais turėtų būti numatytos atitinkamos sankcijos, o reikalui esant – ir kompensacija.

<...>

Žurnalistų etika ir savikontrolė

36. Atsižvelgdamos į išvardytas būtinas sąlygas ir pagrindinius principus, informavimo priemonės privalo: įsipareigoti laikytis tvirtų etinių principų, garantuojančių raiškos laisvę ir pagrindinę piliečių teisę gauti teisingą informaciją bei sužinoti sąžiningai pateikiamas nuomones.

37. Šių principų įgyvendinimo priežiūrai iš leidėjų, žurnalistų, informavimo priemonių vartotojų, visuomenės organizacijų, akademinio pasaulio ekspertų ir teisėjų turi būti sudaromi savikontrolės organai arba priemonės; jie turėtų priimti nutarimus dėl etinių normų laikymosi žurnalistikoje, o informavimo priemonės – iš anksto pasižadėti tuos nutarimus skelbti. Tai padės teisę į informaciją turinčiam piliečiui susidaryti teigiamą arba neigiamą nuomonę apie žurnalisto darbą ir patikimumą. <...>“

43.  Ministrų Komiteto rekomendacijoje Rec (2004) 16 valstybėms narėms dėl atsakymo teisės naujoje žiniasklaidos aplinkoje, kiek tai susiję su šia byla, nustatyta:

„Ministrų Komitetas <...>

dar kartą patvirtindamas, kad atsakymo teisė turėtų apsaugoti bet kurį juridinį ar fizinį asmenį nuo bet kokios informacijos, kurioje pateikiami netikslūs faktai apie tą asmenį ir kuri daro poveikį jo teisėms, ir todėl manydama, kad nuomonių ir idėjų skleidimas neturi patekti į šios rekomendacijos taikymo sritį;

<...>

manydamas, kad visuomenė taip pat suinteresuota gauti informaciją iš įvairių šaltinių, taip užtikrinant, kad ji gautų išsamią informaciją;

pripažindamas, kad atsakymo teisė gali būti užtikrinama ne tik teisės aktais, bet ir bendro reguliavimo ar savireguliavimo priemonėmis;

<...>

pabrėždamas, kad teisė į atsakymą nepažeidžia kitų teisių gynimo priemonių, kuriomis gali pasinaudoti asmenys, kurių teisė į orumą, garbę, reputaciją ar privatumą buvo pažeista žiniasklaidoje,

rekomenduoja valstybių narių vyriausybėms išnagrinėti ir, jei reikia, savo nacionalinėje teisėje ar praktikoje įtvirtinti atsakymo teisę ar kitą lygiavertę teisių gynimo priemonę, kuri leistų greitai ištaisyti neteisingą informaciją internetinėje ar kitų rūšių žiniasklaidoje, laikantis toliau nurodytų būtiniausių principų, numatant galimybę pritaikyti jų taikymą pagal kiekvienos žiniasklaidos rūšies ypatumus.

Apibrėžimas

Šioje rekomendacijoje:

žiniasklaidos priemonė – bet kokia komunikacijos priemonė, skirta periodiškai skleisti visuomenei redaguotą informaciją internetu arba kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, laikraščiuose, periodiniuose leidiniuose, per radiją, televiziją ir internetines naujienų tarnybas.

Būtini principai

1. Atsakymo teisės apimtis

Bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui, nepriklausomai nuo jo pilietybės ar gyvenamosios vietos, turėtų būti suteikta atsakymo teisė arba lygiavertė teisių gynimo priemonė, sudaranti galimybę sureaguoti į bet kokią žiniasklaidoje paskelbtą informaciją, kurioje pateikiami netikslūs faktai apie jį ir kuri daro poveikį jo asmeninėms teisėms.“Kiti tarptautiniai dokumentai

44.  Taip pat žr. Melnytchuk prieš Ukrainą ((nut.), Nr. 28743/03, 2005 m. liepos 5 d.).

TEISĖPETICIJŲ SUJUNGIMAS

45.  Atsižvelgdamas į peticijų dalyko panašumą, Teismas mano, kad būtų tikslinga jas nagrinėti kartu ir priimti vieną bendrą sprendimą.TARIAMAS KONVENCIJOS 10 STRAIPSNIO PAŽEIDIMAS

46.  Pareiškėjai skundėsi pagal Konvencijos 10 straipsnį, kad reikalavimas paskelbti Komisijos sprendimus žurnale „Valstybė“ pažeidė jų saviraiškos laisvę. Šioje nuostatoje, kiek tai susiję su šia byla, nustatyta:

„1. Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei perduoti informaciją ir idėjas valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų. <...>

2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini <...> siekiant <...> apsaugoti <...> kitų asmenų garbę ar teises <...>“Priimtinumas

47.  Teismas pažymi, kad skundai nėra akivaizdžiai nepagrįsti ar nepriimtini kokiu nors kitu pagrindu, nurodytu Konvencijos 35 straipsnyje. Todėl jie turi būti pripažinti priimtinais.EsmėŠalių teiginiai

(a)   Pareiškėjai

(i)  Dėl pirmojo straipsnio

48.  Pareiškėjai teigė, kad viešas Komisijos pareiškimas, jog publikacija žurnale „Valstybė“ buvusi neetiška, buvo neproporcingas jų saviraiškos laisvės apribojimas.

49.  Pareiškėjai taip pat teigė, kad jie veikė laikydamiesi žurnalistų etikos, todėl pagal tai, kaip jie supranta vidaus teisės nuostatas, Kodekso 3 straipsnis nelaikytinas pagrindu, pateisinančiu jų saviraiškos laisvės apribojimą.

50.  Pareiškėjai įrodinėjo, kad vertinamo straipsnio tikslas buvo informuoti visuomenę apie oligarchų įtaką ir jų veiklos metodus, taip iškeliant problemas, susijusias su primygtiniu socialiniu poreikiu. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino. Pareiškėjai taip pat teigė, kad publikacijoje V. M. nebuvo apšmeižtas, todėl nebuvo jokio primygtinio socialinio poreikio apriboti jų teisę į saviraiškos laisvę. Pirmasis pareiškėjas taip pat tvirtino, kad žurnalistai turėtų būti nepriklausomi ir turėti teisę atlikti savo pareigą ginti demokratijos vertybes pagal savo galimybes.

51.  Toliau pareiškėjai įrodinėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai priskyrė ginčijamus teiginius žinioms ir netinkamai atskyrė žinią nuo nuomonės. Jie nurodė, kad Inspektorius ir pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šie teiginiai buvo nuomonė, turinti pakankamą faktinį pagrindą. Be to, pareiškėjai manė, kad ir Komisija pripažino, jog šie teiginiai buvo nuomonė. Pareiškėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad savo praktikoje Teismas jau yra sukritikavęs vidaus teismus dėl nesugebėjimo atskirti faktų nuo nuomonių (jie rėmėsi 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu Redaktsiya Gazety Zemlyaki prieš Rusiją, Nr. 16224/05, § 46).

52.  Pareiškėjai taip pat teigė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne tik nepagrįstai pripažino nuomonę faktais, bet, pareiškėjų žodžiais tariant, „netgi pareikalavo, kad jie tai įrodytų“, taip pat „įrodytų neįrodomus dalykus, pavyzdžiui, pinigų įtaką rinkimams“. Šiame kontekste pareiškėjai rėmėsi Teismo praktika, pagal kurią ypač svarbu, kad teismai atsakovų pateiktus įrodymus išnagrinėtų labai atidžiai, idant jiems nebūtų užkirstas kelias perkelti įrodinėjimo naštos ir apginti tiesos (jie rėmėsi 2011 m. balandžio 19 d. sprendimu Kasabova prieš Bulgariją, Nr. 22385/03, § 62).

53.  Pareiškėjai daug dėmesio skyrė Inspektoriaus išvadoms ir manė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suklydo į jas neatsižvelgdamas. Jie pripažino, kad, kaip nurodė Vyriausybė (žr. šio sprendimo 67 ir 68 punktus), Komisijos ir Inspektoriaus kompetencija skiriasi. Tačiau jie nesutiko, kad Inspektoriaus atliktas publikacijos turinio ir tikslo vertinimas, įskaitant vertinimą, ar teiginiai buvo faktai, ar nuomonės, ir jo išvados dėl saviraiškos laisvės ribų turėtų būti atmesti sprendžiant, ar buvo pažeistas Kodeksas. Nors pareiškėjai pritarė Vyriausybės nuomonei, kad nacionalinės institucijos turėtų atskirti žinias nuo nuomonių, jie manė, kad, nepriklausomai nuo to, kas atlieka vertinimą (Inspektorius, Komisija ar teismas), jų vertinimas turėtų būti vienodas, atsižvelgiant į bendrą principą, kad saviraiškos laisvės apribojimai turėtų būti aiškinami itin griežtai. Jų atveju buvo akivaizdu, kad valstybė tinkamai neįgyvendino šio kriterijaus, nes teismas ar kita institucija galėjo žodžius, kuriais išreiškiama nuomonė, pavyzdžiui, „manau“ ir „galėtų būti“, vertinti kaip „priedangą“ tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimui. Tokia padėtis leido institucionalizuoti cenzūrą, o profesinė veikla tapo ypač sudėtinga ir sunkiai prognozuojama.

54.  Galiausiai pareiškėjai teigė, kad jiems paskirtos sankcijos negali būti laikomos nereikšmingomis. Jie teigė, kad leidyba užsiima visuomenės labui, o žurnalas „Valstybė“ yra vienas iš nedaugelio žurnalų Lietuvoje, bene vienintelis žurnalas, negaunantis valstybės subsidijų. Pareiškėjai tvirtino, kad itin neskaidrioje žiniasklaidos rinkoje žurnalas iš principo neskelbia mokamų straipsnių, žurnalo nepalaiko jokios verslo grupės ar asmenys, susiję su Rusija. Pareiškėjų žodžiais tariant, žurnalas rinkoje išsilaikė „tik dėl [jų] altruistinio patriotizmo“ ir nenuilstamo darbo bei pastangų. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad per 20 profesionalaus darbo metų antrasis pareiškėjas niekada nebuvo nubaustas už kieno nors orumo ir reputacijos pažeidimą. Taigi Vyriausybė neįvertino, kad tokios sankcijos, kokios buvo skirtos jų atveju, būtų palankios tokiems asmenims kaip V. M. ir „nuolat kritikuojamai valdančiajai klasei“, o pasekmės pareiškėjams būtų sunkiai nuspėjamos. Be to, viešas Komisijos sprendimų paskelbimas per nacionalinį radiją ir Komisijos interneto svetainėje, nepaisant visų pareiškėjų bandymų to išvengti, smarkiai pakenkė pirmojo pareiškėjo, kaip redaktoriaus ir žurnalisto, reputacijai. Pareiškėjų nuomone, paskirtos sankcijos buvo ne tik nepagrįstos, nes pareiškėjai nepažeidė jokių etikos ar teisės normų, bet ir galėjo turėti nemenką poveikį jų profesinei veiklai.

(ii) Dėl antrojo straipsnio

55.  Pareiškėjai teigė, kad žurnalas „Valstybė“, vykdydamas žurnalistų misiją sergėti visuomenę, turi informuoti ją apie rinkimuose taikomus politinės reklamos būdus. Akivaizdu, kad tokie straipsniai turi didelę vertę demokratijos procese. Šį faktą išnagrinėjo ir Inspektorius, kuris pritarė pareiškėjams. Vis dėlto teismai šį aspektą įvertino nepakankamai. Pareiškėjai taip pat teigė, kad žurnalistė M. B. neperžengė leistinos kritikos ribų, nesąžiningai nepaskelbė šmeižikiškų, nepatikrintų, nepatikimų ar netikslių teiginių, o pateikė savo įžvalgas, ir pastarąjį teiginį patvirtino Inspektorius.

56.  Dėl straipsnyje vartojamos kalbos pareiškėjai teigė, kad tokios frazės kaip „bulvarinis“ ir „rašliava“ yra priskirtini autorių prerogatyvai, individualiam rašymo stiliui, ironijai, hiperbolizacijai, t. y. meninės raiškos priemonėms. Pareiškėjai taip pat buvo nepatenkinti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs, kad jų straipsnyje pateikti kaltinimai galėjo būti patikrinti objektyviais kriterijais, nenurodė, kaip tai būtų galima padaryti.

57.  Dėl atsakymo teisės pareiškėjai nesutiko, kad jie turėjo pareigą suteikti UAB „ŽLG“ tokią galimybę. Jie tvirtino, jog nesutariama dėl to, ar tokia teisė atsiranda prieš paskelbiant informaciją, ar tik po jos paskelbimo. Nuomonės išsiskyrė ir dėl to, kokio pobūdžio informacijai tokia teisė taikytina, t. y. ar atsakymo teisė taikoma tik žinioms, ar ir tais atvejais, kai žurnalisto tikslas yra tik išreikšti kritišką nuomonę.

58.  Pareiškėjai taip pat nesutiko, kad žurnalistė privalėjo kreiptis į UAB „ŽLG“ dėl paaiškinimo, nes mažai tikėtina, kad bendrovė pripažintų, jog paskelbė straipsnį apie kandidatus rinkimuose už atlygį. Be to, reikalavimas suteikti asmeniui atsakymo teisę prieš paskelbiant straipsnį, kuriame gali būti kritiška nuomonė ar žinia, yra ne tik nepagrįstas saviraiškos laisvės apribojimas, bet ir sunkiai įgyvendinamas reikalavimas, nes, pavyzdžiui, gali būti sunku surasti tokį asmenį, kad būtų galima į jį kreiptis.

59.  Galiausiai pareiškėjai nurodė, kad jų argumentai dėl Inspektoriaus įgaliojimų ir sankcijos, kuri buvo paskirta dėl antrojo straipsnio, jau buvo išdėstyti jų argumentuose dėl skundo dėl pirmojo straipsnio (žr. šio sprendimo 53 ir 54 punktus). Dėl jiems paskirtos sankcijos pareiškėjai pridūrė, kad Komisijos laiškas, kuriame išreiškiamas susirūpinimas (žr. šio sprendimo 19 punktą), buvo dar vienas įrodymas, kad Komisija paskyrė kitą, pernelyg griežtą, sankciją, kuri akivaizdžiai pažeidė teisę į saviraiškos laisvę.

(b)   Vyriausybė

(i)  Bendros pastabos

60.  Iš pradžių Vyriausybė nurodė, kad pirmasis pareiškėjas buvo žurnalistas ir antrojo pareiškėjo redakcinės kolegijos narys bei jo įkūrėjas, o M. B. – taip pat žurnalistė. Galima būtų teigti, kad iš jų, kaip savo srities profesionalų, buvo galima tikėtis ypatingo kruopštumo vertinant su tokia veikla susijusią riziką (Chauvy ir kiti prieš Prancūziją, Nr. 64915/01, §§ 44–46, ECHR 2004-VI). Be to, jie turėjo pareigą susipažinti su atitinkamomis teisinėmis nuostatomis ir teismų praktika tokiais klausimais, net jei tam prireiktų teisinės konsultacijos (žr., mutatis mutandis, Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją [DK], Nr. 21279/02 ir 36448/02, § 42, ECHR 2007-IV).

61.  Vyriausybė taip pat nurodė, kad kai kurie pareiškėjų pastabose pateikti faktai, pavyzdžiui, apie V. M. ir D. M. asmenybes, taip pat tariamą riziką, kurią V. M. kėlė kaip oligarchas, buvo visiškai subjektyvūs, nereikšmingi ir klaidinantys, todėl Vyriausybė susilaikė nuo jų komentavimo.

62.  Vyriausybė taip pat norėjo pabrėžti, kad procesas administraciniuose teismuose pats savaime nebuvo procesas dėl šmeižto. Iš tikro procesas buvo susijęs su pareiškėjų veiklos – dviejų jų parengtų publikacijų – įvertinimu, siekiant išsiaiškinti, ar šios publikacijos atitinka Kodekso nuostatas. Teismai nagrinėjo, ar žurnalistai (pirmasis pareiškėjas ir M. B.) ir leidėjas (antrasis pareiškėjas) laikėsi žurnalistų [etikos] reikalavimų, atsižvelgdami ir į vidaus teisės nuostatas bei tarptautinius standartus.

63.  Galiausiai Vyriausybė neginčijo, kad Komisijos sprendimais, kuriems pritarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, buvo apribota pareiškėjų teisė į saviraiškos laisvę. Nepaisant to, Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos buvo išpildytos, nes šis apribojimas turėjo teisinį pagrindą ir buvo būtinas bei proporcingas keletui siekiamų teisėtų tikslų.

(ii) Dėl pirmojo straipsnio

64.  Vyriausybė teigė, kad nors pirmasis straipsnis buvo nukreiptas prieš V. M., kuris tuo metu buvo Kauno savivaldybės tarybos narys ir kandidatas į Kauno merus, taigi ir visuomenės veikėjas, negalima buvo tikėtis, kad jis bus pakantesnis informacijai, pateiktai pažeidžiant žurnalistų etiką. Pareiškėjų teisės į saviraiškos laisvę apribojimu, kuris buvo grindžiamas Kodekso 3 straipsniu, buvo siekiama teisėto tikslo – apsaugoti kitų asmenų teises, t. y. demokratinės visuomenės teisę gauti tikslią informaciją ir V. M. teisę į profesinę reputaciją. Šiuo atveju asmenų apsauga nuo klaidingų ir šmeižikiškų teiginių buvo būtina demokratinėje visuomenėje ir atitiko primygtinį socialinį poreikį.

65.  Vyriausybė pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Teismo praktika ir joje išdėstytais principais, užtikrino žurnalistų saviraiškos laisvės, demokratinės visuomenės teisės gauti tikslią informaciją ir poreikio apsaugoti politiko reputaciją pusiausvyrą, neperžengdamas jam suteiktos vertinimo laisvės ribų. Konkrečiai, išnagrinėjęs publikacijoje vartojamas frazes, jis padarė išvadą, kad ginčijamame straipsnyje buvo pateikti ne tik vertinamieji, bet ir faktiniai teiginiai, kuriems pagrįsti nepateikta jokių įrodymų. Šiuo atžvilgiu Vyriausybė taip pat rėmėsi Teismo pozicija, kad teiginio priskyrimas faktiniam ar vertinamajam teiginiui yra klausimas, kuris pirmiausia patenka į nacionalinių institucijų diskrecijos ribas (ji rėmėsi sprendimais bylose Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July, minėta pirmiau, § 55). Vyriausybė taip pat nepanoro spėlioti, dėl kokių priežasčių pareiškėjai nesiėmė priemonių faktams, kurie būtų galėję patvirtinti straipsnyje pateiktos informacijos tikslumą ir teisingumą, pateikti. Atsižvelgdama į tai, Vyriausybė pacitavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją, kad vien žodžių, tokių kaip „manau“, vartojimas negali būti priedanga tokiems teiginiams, kokie buvo išsakyti straipsnyje.

66.  Be to, Vyriausybė nesutiko su pareiškėjų nuomone, kad Komisija ginčijamus teiginius priskyrė nuomonei (žr. šio sprendimo 10 ir 51 punktus). Vyriausybės nuomone, Komisijos sprendimas parodė, kad teiginiai nebuvo pagrįsti ir kad nenurodyta jokių konkrečių faktų, todėl Komisija tuos teiginius laikė faktiniais, o ne vertinamaisiais teiginiais.

67.  Dėl pareiškėjų teiginio, kad Inspektoriaus ir Komisijos sprendimai turėjo būti identiški, pažymėtina, kad vidaus teismai pateikė tinkamus ir pakankamus motyvus ir paaiškino, kad Komisija ir Inspektoriaus tarnyba, vertindamos ginčijamą publikaciją, taikė skirtingus metodus ir kad Komisija neprivalėjo remtis Inspektoriaus tarnybos sprendimu. Vyriausybė taip pat pabrėžė, kad Inspektorius ir Komisija yra skirtingos institucijos, veikiančios pagal skirtingas teisės aktų nuostatas ir turinčios skirtingas funkcijas bei įgaliojimus, kaip nurodyta Visuomenės informavimo įstatymo 46, 461, 49 ir 50 straipsniuose (žr. šio sprendimo 38 punktą). Konkrečiai, Inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, ir, be kita ko, nagrinėja asmenų skundus dėl tariamų jų teisės į orumą ir reputaciją, teisės į privatų gyvenimą ir teisės į duomenų apsaugą pažeidimų. Tačiau Komisija yra kolegiali Visuomenės informavimo etikos asociacijos žiniasklaidos savitvarkos institucija, kuri, be kita ko, nagrinėja galimus Kodekse numatytus profesinės etikos pažeidimus. Todėl tai, kad paskelbta informacija yra tiksli ir nekenkia kieno nors reputacijai, nereiškia, kad ji atitinka visus visuomenės informavimo etikos reikalavimus, taikomus tokios informacijos skleidėjams. Vyriausybė taip pat nurodė, kad skundai Inspektoriui ir Komisijai buvo pateikti skirtingu pagrindu; Inspektoriaus tarnyba ir Komisija juos išnagrinėjo savarankiškai, ir vienos sprendimas neturėjo įtakos kitos sprendimui. Be to, kai asmuo kreipiasi į Inspektorių, jis neprivalo apie savo skundą informuoti kitos institucijos. Taigi Inspektorius šioje byloje nebuvo informuotas, kad V. M. skundas nagrinėjamas Komisijos.

68.  Trumpai tariant, atsižvelgiant į tai, kad Inspektoriui ir Komisijai pateikti skundai nebuvo tapatūs, abi institucijos atliko tyrimus pagal kompetenciją ir pasisakė dėl skirtingų teisės aktų pažeidimų. Taigi, savaime suprantama, kad jų sprendimai vertinant žurnalistų veiklos teisėtumą galėjo skirtis, kaip ir atsitiko nagrinėjamu atveju. Be to, reikėtų atsižvelgti į tai, kad Komisijos ir Inspektoriaus tarnybos sprendimai buvo priimti beveik tą pačią dieną – atitinkamai 2015 m. rugpjūčio 17 d. ir 2015 m. rugpjūčio 20 d.

69.  Galiausiai Vyriausybė nurodė, kad apribojimas buvo proporcingas, nes byla nebuvo susijusi nei su civiliniu procesu dėl žalos atlyginimo, nei su baudžiamuoju procesu. Todėl negalima teigti, kad pareiškėjai buvo atgrasyti nuo tolesnio darbo žurnalistikos srityje.

(iii)  Dėl antrojo straipsnio

70.  Vyriausybė nurodė, kad pareiškėjų teisės į saviraiškos laisvę apribojimas buvo pagrįstas įstatymu, būtent Kodekso 22 straipsnio 2 dalimi. Be to, apribojimu buvo siekiama teisėto tikslo – apsaugoti kitų asmenų reputaciją ar teises, konkrečiai, žurnalo „Žmonės“ reputaciją.

71.  Be to, Vyriausybė nematė pagrindo nesutikti su vidaus teismų atlikta bylos analize ar konstatuoti, kad jie pernelyg griežtai aiškino žodžio laisvės principą, pabrėždami, kad žurnalistai įpareigoti laikytis žurnalistų etikos. Visų pirma, vidaus teismai, išnagrinėję sąvokos „kritika“ apibrėžimą, konstatavo, kad ginčijamo straipsnio teiginiai priskirtini kritikai. Atlikdami šį vertinimą, vidaus teismai atsižvelgė ne tik į visą publikacijos kontekstą, bet ir į konkretų žurnalo „Žmonės“ įvardijimą „bulvariniu“ (žr. šio sprendimo 30 punktą) ir „rašliava“, nes abi šios sąvokos turėjo neigiamą reikšmę. Vyriausybės nuomone, tokie M. B. ir antrojo pareiškėjo teiginiai vargu ar įrodo „autoriaus sąžiningumą“ (Chauvy ir kt., minėta pirmiau, § 73) ir atitinka reikalavimą, kad „būtų pateikiama patikima ir tiksli informacija, laikantis žurnalistų etikos“ (Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July, minėta pirmiau, § 67). Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad Visuomenės informavimo etikos asociacija pripažino, kad antrojo straipsnio teiginiai buvo žeminantys ir nepagarbūs kolegų atžvilgiu (žr. šio sprendimo 19 punktą). Kadangi pareiškėjai nesielgė sąžiningai, jie negalėjo remtis Konvencijos 10 straipsnyje numatytomis apsaugos priemonėmis (Fatullayev prieš Azerbaidžaną, Nr. 40984/07, § 95, 2010 m. balandžio 22 d.).

72.  Dėl atsakymo teisės Vyriausybė rėmėsi teismų išvada, kad žurnalo „Valstybė“ straipsnyje žurnalas „Žmonės“ buvo kritikuojamas dėl paslėptos politinės reklamos, todėl straipsnio žurnale „Valstybė“ autoriui buvo dar svarbiau suteikti kitai šaliai, t. y. žurnalui „Žmonės“, atsakymo teisę prieš paskelbiant šį straipsnį. Vyriausybė taip pat tvirtino, kad Konvencijos 10 straipsnis neužtikrina visiškai nevaržomos saviraiškos laisvės, net ir apšviečiant visuomenę viešojo intereso klausimais. Ji pridūrė, kad, naudojimasis saviraiškos laisve yra susijęs su „pareigomis ir atsakomybe“ (Vyriausybė nurodė sprendimą byloje Wizerkaniuk prieš Lenkiją, Nr. 18990/05, § 61, 2011 m. liepos 5 d.). Be to, Konvencijos 10 straipsnis nedraudžia nustatyti išankstinių apribojimų publikacijoms (Vyriausybė rėmėsi Chauvy ir kt., minėta pirmiau, § 66). Dėl Lietuvos įstatymų Vyriausybė manė, kad Kodekso 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta atsakymo teisė atitinka Visuomenės informavimo įstatymo 15 straipsnį. Vyriausybės nuomone, tai reiškia, kad kritikuojamas asmuo visada turi teisę atsakyti, „net prieš [paskelbiant] tam tikrą informaciją“.

73.  Vyriausybė pakartojo savo argumentus, kad Komisija ir Inspektoriaus tarnyba yra skirtingos institucijos, todėl jų sprendimai skiriasi (žr. šio sprendimo 67 ir 68 punktus). Galiausiai, atsižvelgiant į paskirtą sankciją, apribojimas buvo proporcingas (žr. šio sprendimo 69 punktą).Teismo vertinimas

(a)   Dėl pirmojo straipsnio

74.  Šalys sutaria, kad įpareigojimas paskelbti Komisijos sprendimą (žr. šio sprendimo 6 punktą) yra pareiškėjų teisės į saviraiškos laisvę, kurią garantuoja Konvencijos 10 straipsnio 1 dalis, „apribojimas“. Teismas nemano, kad yra kokių nors priežasčių konstatuoti priešingai.

75.  Vadinasi, Teismas turi išnagrinėti, ar apribojimas buvo pateisinamas pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, t. y. ar jis buvo „nustatytas įstatyme“, ar juo buvo siekiama vieno ar daugiau šioje dalyje nurodytų teisėtų tikslų ir ar jis buvo „būtinas demokratinėje visuomenėje“ šiems tikslams pasiekti (žr., be kitų, NIT S.R.L. prieš Moldovos Respubliką [DK], Nr. 28470/12, § 151, 2022 m. balandžio 5 d.).

(i)  Ar apribojimas buvo nustatytas įstatyme ir ar juo buvo siekiama teisėto tikslo

76.  Teismas konstatuoja, kad apribojimas buvo „nustatytas įstatyme“, t. y. Kodekso 3 straipsnyje (žr. šio sprendimo 39 punktą). Be to, Teismas pritaria Vyriausybės nuomonei, kad apribojimu buvo siekiama teisėto tikslo apsaugoti kitų asmenų teises – V. M. reputaciją ir visuomenės teisę gauti tikslią informaciją (žr. šio sprendimo 64 punktą).

(ii)  Ar apribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje

77.  Lieka išsiaiškinti, ar apribojimas buvo „būtinas demokratinėje visuomenėje“.

(α)   Bendrieji principai

78.  Teismas remiasi bendraisiais savo praktikoje išdėstytais principais, taikomais vertinant būtinybę apriboti saviraiškos laisvę (žr. Morice prieš Prancūziją [DK], Nr. 29369/10, §§ 124–127, ECHR 2015; Baka prieš Vengriją [DK], Nr. 20261/12, §§ 158–161, 2016 m. birželio 23 d.; Balaskas prieš Graikiją, Nr. 73087/17, §§ 37–39, 2020 m. lapkričio 5 d., ir ten pateiktas nuorodas).

79.  Be to, Teismas pakartoja, kad dėl saviraiškos laisvei būdingų „pareigų ir atsakomybės“ 10 straipsnyje žurnalistams suteikiama apsauga, susijusi su informavimu bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo to, ar jie veikia sąžiningai ir remdamiesi tiksliais faktais ir pateikia patikimą bei tikslią informaciją, laikydamiesi žurnalistų etikos (žr. Fressoz ir Roire prieš Prancūziją [DK], Nr. 29183/95, § 54, ECHR 1999-I, ir Falter Zeitschriften GmbH prieš Austriją (Nr. 2), Nr. 3084/07, § 37, 2012 m. rugsėjo 18 d.) arba, kitaip tariant, vadovaudamiesi atsakingos žurnalistikos principais (žr. Bédat prieš Šveicariją [DK], Nr. 56925/08, § 50, 2016 m. kovo 29 d.). Nors spauda neturi peržengti tam tikrų ribų, ypač susijusių su kitų asmenų reputacija ir teisėmis, vis dėlto jos pareiga yra skleisti informaciją ir idėjas visais visuomenei svarbiais klausimais taip, kad tai atitiktų jos įsipareigojimus ir atsakomybę (žr., be kitų, Erla Hlynsdόttir prieš Islandiją (Nr. 3), Nr. 54145/10, § 62, 2015 m. birželio 2 d.).

80.  Nors redakcinė diskrecija nėra beribė, žurnalistinė laisvė apima ir teisę šiek tiek perdėti ar net provokuoti (žr. Perna prieš Italiją [DK], Nr. 48898/99, § 39(a)), ECHR 2003-V; Ahmet Hüsrev Altan prieš Turkiją, Nr. 13252/17, § 214, 2021 m. balandžio 13 d.), o objektyvaus ir išlaikančio pusiausvyrą informacijos pateikimo metodai gali labai skirtis; todėl nei Teismas, nei nacionaliniai teismai neturi nurodinėti spaudos atstovams, kokius informacijos pateikimo metodus reikėtų pasirinkti (žr. Jersild prieš Daniją, § 31, A serija, Nr. 298, 1994 m. rugsėjo 23 d.). Spaudos užduotis yra skleisti tokią informaciją ir idėjas, o visuomenė turi teisę jas gauti. Priešingu atveju spauda negalėtų atlikti gyvybiškai svarbaus visuomenės sergėtojo vaidmens (žr. Bladet Tromsø ir Stensaas prieš Norvegiją [DK], Nr. 21980/93, § 62, ECHR 1999‑III, ir Falter Zeitschriften GmbH, minėta pirmiau, § 38).

81.  Teismas primena, kad jis jau turėjo progą išdėstyti atitinkamus principus, kuriais turi vadovautis vertindamas bylas, kuriose reikia suderinti asmens teisę į „privataus gyvenimo gerbimą“ ir viešąjį interesą apsaugoti saviraiškos laisvę (žr. Von Hannover prieš Vokietiją (Nr. 2) [DK], Nr. 40660/08 ir Nr. 60641/08, §§ 95–99, ECHR 2012; Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją [DK], Nr. 40454/07, §§ 90–93, ECHR 2015 (ištraukos)). Jis nusprendė, kad 8 straipsnis yra taikytinas, jei pasikėsinimas į asmens reputaciją yra pakankamai rimtas ir trukdo asmeniui naudotis teise į privataus gyvenimo gerbimą (žr. Axel Springer AG prieš Vokietiją [DK], Nr. 39954/08, § 83, 2012 m. vasario 7 d.; Medžlis Islamske Zajednice Brčko ir kt. prieš Bosniją ir Hercegoviną [DK], Nr. 17224/11, § 76, 2017 m. birželio 27 d.; A. prieš Norvegiją, Nr. 28070/06, § 64, 2009 m. balandžio 9 d.; Kunitsyna prieš Rusiją, Nr. 9406/05, § 42, 2016 m. gruodžio 13 d.; Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą, Nr. 41288/15, § 117, 2020 m. sausio 14 d.; Balaskas, minėta pirmiau, §§ 37 ir 40). Jis taip pat nustatė kriterijus, kuriais būtinai vadovautis, siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp konkuruojančių teisių (žr. Von Hannover, §§ 109–113; Axel Springer AG, §§ 90–95, abi minėtos pirmiau). Kiek tai susiję su šia byla, atitinkami Teismo nustatyti kriterijai yra indėlis į diskusiją, susijusią su viešuoju interesu, paveikto asmens žinomumo laipsnis, pranešamos naujienos objektas, publikacijos turinys, forma ir pasekmės, informacijos gavimo būdas ir jos patikimumas, taip pat žurnalistams ar leidėjams paskirtos sankcijos griežtumas (žr., mutatis mutandis, Couderc ir Hachette Filipacchi Associés, minėta pirmiau, § 93).

82.  Įgyvendindamas savo priežiūros funkciją, Teismas turi ne užimti nacionalinių teismų vietą, bet atsižvelgdamas į bylos visumą patikrinti, ar sprendimai, kuriuos jie priėmė pagal savo vertinimo nuožiūros laisvę, yra suderinami su Konvencijos nuostatomis, kuriomis remiamasi (žr. Axel Springer AG, minėta pirmiau, § 86).

83.  Teismas primena, kad reikia atskirti faktinius teiginius nuo vertinamųjų teiginių. Faktų egzistavimą galima įrodyti, o vertinamųjų teiginių teisingumas negali būti įrodytas. Reikalavimo įrodyti vertinamojo pobūdžio teiginio teisingumą neįmanoma įvykdyti, ir tokiu reikalavimu pažeidžiama pati nuomonės laisvė, kuri yra esminė Konvencijos 10 straipsniu garantuojamos teisės dalis (žr. Mika prieš Graikiją, Nr. 10347/10, § 31, 2013 m. gruodžio 19 d.) Tačiau, jei teiginys yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar ginčijamas teiginys turi pakankamą „faktinį pagrindą“: jeigu ne, toks vertinamasis teiginys gali peržengti leistinas ribas. Siekiant atskirti tariamai faktinį teiginį nuo vertinamojo teiginio, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes ir bendrą pastabų toną, turint omenyje, kad teiginiai viešojo intereso klausimais šiuo pagrindu gali būti laikomi vertinamaisiais, o ne faktiniais teiginiais (žr. Morice, minėta pirmiau, § 126, ir ten pateiktas nuorodas).

84.  Galiausiai Teismas pabrėžia, kad laisvi rinkimai ir žodžio laisvė, ypač politinių debatų laisvė, kartu yra bet kurios demokratinės sistemos kertinis akmuo. Abi teisės yra tarpusavyje susijusios ir stiprina viena kitą. Dėl šios priežasties prieš rinkimus ypač svarbu, kad būtų leidžiama laisvai skleisti įvairias nuomones ir informaciją (žr. Rungainis prieš Latviją, Nr. 40597/08, § 53, 2018 m. birželio 14 d.).

(β)   Išvardytų principų taikymas šioje byloje

85.  Visų pirma Teismas atkreipia dėmesį į Vyriausybės teiginį (žr. šio sprendimo 62 punktą), kad ši byla nėra procesas dėl šmeižto stricto sensu; veikiau ji susijusi su pareiškėjo skundu dėl Komisijos, žiniasklaidos savitvarkos institucijos, sprendimo (plg., pavyzdžiui, Lingens prieš Austriją, 1986 m. liepos 8 d., §§ 24–28, A serija, Nr. 103). Vis dėlto Teismas atkreipia dėmesį, kad Komisijos sprendimas buvo priimtas remiantis pirminiu V. M. skundu dėl žalos jo profesinei reputacijai, o vėliau V. M. dalyvavo su tuo susijusiame teismo procese kaip trečiasis asmuo ir apskundė antrajam pareiškėjui palankų pirmosios instancijos teismo sprendimą (žr. šio sprendimo 6, 8 ir 10 punktus). Todėl Teismas mano, kad šioje byloje taikytini principai, išdėstyti jo praktikoje nagrinėjant šmeižto bylas (žr., pavyzdžiui, Rungainis, minėta pirmiau, § 55).

86.  Iš tiesų, kaip pripažino ir vidaus teismai (žr. šio sprendimo 9 ir 11 punktus), ši byla susijusi su konkuruojančių teisių (viena vertus, pareiškėjų teisės į saviraiškos laisvę ir, kita vertus, V. M. teisės į pagarbą jo privatumui, garbei ir reputacijai) konfliktu, kurį reikia įvertinti taikant principus, nustatytus atitinkamoje Teismo praktikoje, apibendrintoje šio sprendimo 81–83 punktuose. Todėl Teismas išnagrinės vidaus procesą šiuo požiūriu.

‒    Indėlis į diskusiją viešojo intereso klausimu

87.  Teismas jau yra nusprendęs, kad viešasis interesas yra susijęs su klausimais, kurie visuomenei turi tokį poveikį, kad ji gali teisėtai jais domėtis, kurie pritraukia visuomenės dėmesį arba kurie visuomenei kelia didelį susirūpinimą ypač dėl to, kad daro įtaką piliečių gerovei ar bendruomenės gyvenimui. Tas pats pasakytina apie klausimus, dėl kurių gali kilti daug ginčų, susijusių su svarbiu socialiniu klausimu arba su problema, apie kurią visuomenė būtų suinteresuota būti informuota (žr. Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją [DK], Nr. 931/13, § 171, 2017 m. birželio 27 d.).

88.  Visuomenės suinteresuotumo atskleidžiama informacija lygis skiriasi priklausomai nuo konkrečios situacijos. Gauti informaciją apie neteisėtus veiksmus ar veiklas neabejotinai yra ypač svarbus viešasis interesas. Informacija apie veiksmus, veiklas ar elgesį, kurie, nors ir nėra neteisėti, bet smerktini ar prieštaringi, taip pat gali būti ypač svarbi. Atsižvelgiant į tai, nors informacija, kuri gali būti laikoma viešojo intereso objektu, iš esmės yra susijusi su valdžios institucijomis ar viešosiomis įstaigomis, negalima atmesti galimybės, kad tam tikrais atvejais ji gali būti susijusi ir su privačių šalių, pavyzdžiui, bendrovių, elgesiu, nes jos taip pat neišvengiamai ir sąmoningai yra atviros nuodugniam jų veiklos įvertinimui. Teismas taip pat norėtų pabrėžti, kad viešasis interesas gauti informaciją negali būti vertinamas tik nacionaliniu mastu (žr., mutatis mutandis, Halet prieš Liuksemburgą [DK], Nr. 21884/18, §§ 131–143, 2023 m. vasario 14 d., ir ten nurodytą Teismo praktiką).

89.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 26 d. galutiniame sprendime neneigė, kad pareiškėjų publikacijoje rašoma viešojo intereso klausimu, tačiau suabejojo paskelbtos informacijos tikslumu ir teisingumu (žr. šio sprendimo 10 punktą).

90.  Teismas negali nepažymėti, kad pareiškėjų straipsnis susijęs su viešuoju interesu, t. y. tariama stambaus kapitalo įtaka artėjantiems savivaldybių ir Seimo rinkimams per verslo reklamą ir tariamu V. M. vaidmeniu šioje srityje.

‒    Kiek žinomas yra suinteresuotas asmuo ir kokia yra publikacijos tema

91.  Teismas pažymi, kad V. M. buvo stambaus verslo savininkas ir bendruomenės socialiniame gyvenime aktyviai dalyvavęs politikas, kuris vėliau tapo Kauno miesto meru (žr. šio sprendimo 5 punktą). Todėl galima daryti išvadą, kad V. M. dėl savo pareigų buvo viešasis asmuo vietos bendruomenėje, kurioje paskelbtas nagrinėjamas straipsnis (žr., mutatis mutandis, Verlagsgruppe News GmbH prieš Austriją (Nr. 2), Nr. 10520/02, § 36, 2006 m. gruodžio 14 d.), ir šiuo faktu jis pats rėmėsi Komisijai pateiktame prašyme (žr. šio sprendimo 6 punktą). Todėl jis turi būti pakantesnis kritikai nei paprasti asmenys (žr., mutatis mutandis, Medžlis Islamske Zajednice Brčko ir kt., minėta pirmiau, § 98).

92.  Be to, nagrinėjamoje publikacijoje minima įtaka, kurią iš reklamos gauti pinigai tariamai turi žiniasklaidai (žr. šio sprendimo 5 punktą). Teismas pripažįsta, kad tai taip pat yra viešojo intereso klausimas (žr., mutatis mutandis, Rungainis, minėta pirmiau, §§ 55 ir 56).

‒    Publikacijos turinys, forma ir pasekmės, informacijos gavimo būdas ir jos patikimumas

93.  Pagal Konvencijos 10 straipsnį Teismas turi atsižvelgti į aplinkybes ir bendrą kontekstą, kuriame buvo pateikti ginčijami teiginiai (žr., be daugelio kitų, Lingens, § 40, ir Bladet Tromsø ir Stensaas, § 62, abi minėtos pirmiau; taip pat žr., mutatis mutandis, Marcinkevičius prieš Lietuvą, Nr. 24919/20, § 85, 2022 m. lapkričio 15 d.). Nagrinėjamu atveju šį kontekstą sudarė ne tik V. M. ir (arba) jo vadovaujamos įmonės elgesys, bet ir konkreti žurnalo „Valstybė“ gvildenta tema – didelio kapitalo įtaka būsimiems savivaldybės ir Seimo rinkimams (žr. šio sprendimo 5 punktą; taip pat žr. Morice, minėta pirmiau, § 162).

94.  Teismas pakartojo, kad reikia iš esmės atskirti informavimą apie asmens privatų gyvenimą ir pranešimą apie faktus, kurie gali būti naudingi diskusijoms demokratinėje visuomenėje, pavyzdžiui, susijusius su politikais, atliekančiais savo oficialias funkcijas (žr. Couderc ir Hachette Filipacchi Associés, minėta pirmiau, § 118). Šioje byloje ginčijamas straipsnis nebuvo susijęs su V. M. privataus gyvenimo aspektais. Veikiau jame buvo rašoma apie jo, kaip stambaus verslo savininko ir politiko, kuris „metė daugiausia pinigų iš visų Lietuvos verslininkų“, kad „visoje žiniasklaidoje apie [jį] <...> [sklistų] tik geros žinios“ prieš artėjančius savivaldos ir Seimo rinkimus, elgesį (žr. šio sprendimo 5 punktą). Neabejotina, kad politiko elgesys ir galimos tokio elgesio pasekmės visuomenei ir tretiesiems asmenims yra viešojo intereso klausimai. Iš tiesų, politikų elgesio kvestionavimas ir jų atsakomybės pareikalavimas neabejotinai prisideda prie visai Lietuvos visuomenei svarbios diskusijos. Šiuo atžvilgiu Teismas pakartoja, kad pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį politinių pareiškimų ar diskusijų viešojo intereso klausimais apribojimai beveik neleistini (žr. Bédat, minėta pirmiau, § 49; Karácsony ir kiti prieš Vengriją [DK], Nr. 42461/13 ir Nr. 44357/13, § 144, ECHR 2016 (ištraukos); Falzon prieš Maltą, Nr. 45791/13, § 58, 2018 m. kovo 20 d.).

95.   Teismas toliau vertindamas primena, kad nacionalinės valdžios institucijos, ypač vidaus teismai, turi vertinimo nuožiūros laisvę priskirti teiginį fakto konstatavimui ar vertinamajam teiginiui (žr., mutatis mutandis, Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July, minėta pirmiau, § 55).

96.  Esant tokiai situacijai, Teismas negali užmerkti akių, kad Komisija ir Inspektorius dėl ginčijamų teiginių poveikio priėjo priešingas išvadas: Komisija manė, kad straipsnyje pateikti teiginiai neturi pagrindo ir todėl pakenkė V. M. profesinei reputacijai (žr. šio sprendimo 6 punktą), o Inspektorius atmetė V. M. skundą ir laikėsi nuomonės, kad straipsnis neperžengė saviraiškos laisvės ribų ir nepakenkė V. M. garbei ir reputacijai (žr. šio sprendimo 7 punktą). Teismas pripažįsta, kad, kaip paaiškino Vyriausybė, Inspektorius (kuris nusprendė pareiškėjų naudai) ir Komisija (kuri nusprendė pareiškėjų nenaudai ir kurios sprendimui pritarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutiniu sprendimu) buvo dvi skirtingos institucijos, turinčios skirtingus įgaliojimus (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 8 ir 9 punktus in fine ir 33 punktą; taip pat žr., mutatis mutandis, Povilonis prieš Lietuvą (nut.), Nr. 81624/17, § 99 in limine, 2020 m. kovo 15 d., kur Teismas pažymėjo, kad jis iš esmės vadovausis vidaus teismų pateiktu vidaus teisės išaiškinimu ir taikymu). Vis dėlto Teismas konstatuoja, kad dėl to, jog Komisija ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ginčijamus teiginius įvertino kitaip nei Inspektorius ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, šių teiginių priskyrimą Teismas turi įvertinti pats.

97.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendime, remdamasis aplinkybe, kad V. M. priklausančios bendrovės buvo stambios reklamos užsakovės žiniasklaidoje ir kad jos galėjo nuspręsti, kokias žiniasklaidos priemones naudoti reklamai, nepripažino, jog teiginys, kad žiniasklaida nedrįso skelbti neigiamos informacijos apie V. M., buvo paremtas melaginga informacija (žr. šio sprendimo 9 punktą). Nors Teismas neturi pateikti savo nuomonės dėl šios išvados teisingumo (žr. Axel Springer AG, minėta pirmiau, §§ 85 ir 86), jis yra įsitikinęs, kad atlikdamas vertinimą Vilniaus apygardos administracinis teismas vadovavosi Teismo praktikoje nustatytais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamos pastabos buvo autoriaus nuomonė, o ne faktiniai teiginiai (žr. šio sprendimo 9 punktą). Be to, pirmosios instancijos teismas pabrėžė poreikį užtikrinti visuomenės intereso gauti informaciją ir asmens teisės į privatumą, garbę ir orumą pusiausvyrą ir kad V. M. atveju ši pusiausvyra buvo užtikrinta (žr. šio sprendimo 9 punktą).

98.  Galutiniame 2017 m. birželio 26 d. sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsižvelgė į tai, kad V. M. buvo politikas ir turėjo būti pakantesnis kritikai. Vis dėlto jis panaikino pirmosios instancijos teismo išvadą ir priėjo išvadą, kad pareiškėjų straipsnyje buvo konstatuoti faktai ir kad jie nepateikė faktinio pagrindo savo teiginiams pagrįsti (žr. šio sprendimo 10 ir 11 punktus).

99.  Teismas negali sutikti su tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada.

100.  Jis pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendime išnagrinėti ginčijami teiginiai („manau“, „metė daugiausia pinigų“, ,,rinkimuose pasinaudos ir tuo, kad jo valdomas koncernas – vienas didesnių reklamdavių“, „[t]odėl beveik visoje žiniasklaidoje apie [V. M.] prieš šiuos rinkimus sklinda tik geros žinios“, „tai gali būti dar vienas ženklas, demonstruojantis, kokia šiandien reklamos pinigų įtaka žiniasklaidai“, žr. šio sprendimo 11 punktą) gali būti laikomi vertinamaisiais teiginiais. Teismas taip pat turi pakartoti, kad tam tikromis aplinkybėmis teiginiai viešojo intereso klausimais gali būti laikomi vertinamaisiais, o ne faktiniais teiginiais,(žr. Morice, minėta pirmiau, § 126) ir kad bet kuriuo atveju žurnalistikos laisvė apima ir teisę šiek tiek perdėti ar net provokuoti (žr. Pedersen ir Baadsgaard prieš Daniją [DK], Nr. 49017/99, § 71, ECHR 2004-XI, ir teismo praktiką, nurodytą šio sprendimo 80 punkte). Atsižvelgdamas į ginčijamų pasakymų pobūdį ir turinį, taip pat į tai, kad jie buvo vartojami vykstančioje visuomenei svarbioje diskusijoje dėl tariamo V. M. vaidmens paslėptoje politinėje reklamoje per rinkimus, Teismas mano, kad jie nebuvo tokio pobūdžio, kad peržengtų priimtinos kritikos ribas.

101.  Be to, Teismas pakartoja, kad tais atvejais, kai skundžiamasi trečiojo asmens elgesiu, kartais gali būti sunku atskirti pasisakymus, kuriais galimai nurodomi faktai, nuo vertinamųjų teiginių. Vis dėlto net ir vertinamasis teiginys gali peržengti leistinas ribas, jei jis neturi faktinio pagrindo (žr. Cumpǎnǎ ir Mazǎre prieš Rumuniją [DK], Nr. 33348/96, § 99, ECHR 2004-XI). Teismas taip pat yra nusprendęs, kad tiesiogiai kaltinant konkrečius asmenis tam tikro pobūdžio netinkamu elgesiu atsiranda pareiga pateikti pakankamą faktinį pagrindą teiginiui pagrįsti (žr. Fatullayev, minėta pirmiau, § 95). Be to, Teismas anksčiau yra nusprendęs, kad laikraštis negali būti atleistas nuo pareigos kontroliuoti jame spausdinamas publikacijas ir turi prisiimti atsakomybę už jų turinį (žr., mutatis mutandis, Sallusti prieš Italiją, Nr. 22350/13, § 57, 2019 m. kovo 7 d.).

102.  Teismas nusprendė, kad net ir tuo atveju, kai teiginiai yra vertinamieji, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes net vertinamasis teiginys gali peržengti leistinas ribas, jei jis neturi faktinio pagrindo (žr. Jerusalem prieš Austriją, Nr. 26958/95, § 43, ECHR 2001-II, ir ten pateiktas nuorodas). Atsižvelgdamas į tai, Teismas nepritaria tam, kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, regis, sureikšmino tariamą pareiškėjų nesugebėjimą pagrįsti teiginių, kuriais grindžiamos straipsnyje išreikštos nuomonės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo manymu, antrasis pareiškėjas „niekaip neįrodinėjo“ paskelbtos informacijos tikslumo ir teisingumo nei straipsnyje, nei net pačiame teisme (žr. šio sprendimo 10 punktą). Tačiau Teismas negali neatkreipti dėmesio į tai, kad antrasis pareiškėjas rėmėsi Inspektoriaus išvadomis, jog tai, kad V. M. rinkimų kampanijai iš visų verslininkų išleido daugiausia pinigų, turėjo faktinį pagrindą – Vyriausiosios rinkimų komisijos surinktus duomenis (žr. šio sprendimo 7 ir 10 punktus). Teismo nuomone, tokia medžiaga gali būti prima facie įrodymu, kad pareiškėjų pateiktas vertinamasis teiginys buvo teisinga pastaba (žr., mutatis mutandis, Jerusalem, minėta pirmiau, § 45). Be to, atsižvelgdamas į ginčijamo straipsnio turinį ir pareiškėjų vidaus procese pateiktus pareiškimus, kuriuose pirmasis pareiškėjas paaiškino savo pavartotų sąvokų pasirinkimą ir motyvus (žr. šio sprendimo 8 punktą), Teismas negali konstatuoti, kad pareiškėjai elgėsi nesąžiningai. Atsižvelgdamas į tai, Teismas negali konstatuoti, kad pareiškėjai, rašydami stiliumi, kuriam būdingas tam tikras perdėjimas, reiškė savo susirūpinimą viešojo intereso klausimu lengvabūdiškai ir prieš paskelbdami informaciją nepasistengė patikrinti savo teiginio teisingumo (žr., mutatis mutandis, Falzon, minėta pirmiau, § 65). Todėl Teismas konstatuoja, kad pareiškėjams nebuvo suteikta 10 straipsnio apsauga ir jiems buvo taikomi kitokie standartai nei bet kuriam kitam žurnalistui, ypač atsižvelgiant į tai, kad jie rašė viešojo intereso klausimais (žr. šio sprendimo 90 punktą ir, mutatis mutandis, Falzon, minėta pirmiau, §§ 6 ir 57 in fine; Gelevski prieš Šiaurės Makedoniją, Nr. 28032/12, §§ 6 ir 22, 2020 m. spalio 8 d.). Iš tikrųjų šioje byloje apribojimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į esminį laisvos spaudos vaidmenį užtikrinant tinkamą demokratinės visuomenės funkcionavimą, nes pirmasis pareiškėjas buvo nuolatinis žurnalo „Valstybė“ apžvalgininkas (žr. šio sprendimo 2 punktą) (žr., be daugelio kitų, Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July, minėta pirmiau, § 62).

103.  Dėl aptariamo straipsnio pasekmių Teismas pažymi, kad nė viena valstybės vidaus institucija nenurodė jokio konkretaus neigiamo poveikio ar pasekmių, kuriuos straipsnis galėjo turėti V. M. reputacijai, jo politiniam gyvenimui ar karjerai (žr. šio sprendimo 5 punktą). Net ir darant prielaidą, kad dėl šio straipsnio nukentėjo V. M. reputacija, Teismas abejoja, ar jo patirtos pasekmės buvo pakankamai rimtos, kad nusvertų visuomenės interesą gauti straipsnyje pateiktą informaciją (žr., mutatis mutandis, Ţiriac prieš Rumuniją, Nr. 51107/16, § 98, 2021 m. lapkričio 30 d.; Stancu ir kiti prieš Rumuniją, Nr. 22953/16, § 147, 2022 m. spalio 18 d.; Matalas prieš Graikiją, Nr. 1864/18, § 58, 2021 m. kovo 25 d.; Balaskas, minėta pirmiau, § 60).

‒    Pareiškėjams paskirtos sankcijos griežtumas ir bylos baigtis

104.  Galiausiai Teismas pakartoja, kad vertinant 10 straipsniu garantuojamos saviraiškos laisvės apribojimo proporcingumą, reikia atsižvelgti į paskirtų bausmių pobūdį ir griežtumą. Teismas taip pat turi elgtis itin atsargiai, kai nacionalinių institucijų taikomos priemonės ar sankcijos yra tokios, kad atgraso spaudą nuo dalyvavimo diskusijose teisėto viešojo intereso klausimais (žr. Cumpǎnǎ ir Mazǎre, minėta pirmiau, § 111, ir ten nurodytą Teismo praktiką).

105.  Šiuo atveju Teismas pripažįsta, kad antrajam pareiškėjui paskirta sankcija, t. y. įpareigojimas paskelbti Komisijos sprendimą, kurio jis taip ir neįvykdė, negali būti laikoma itin griežta ar turinčia poveikį pirmojo pareiškėjo galimybei dirbti žurnalistu ar žurnalo „Valstybė“ redaktoriumi. Komisijos sprendimas vis dėlto buvo paskelbtas viešai, ir Teismas paiso pareiškėjų argumento, kad šis sprendimas turėjo poveikį pirmojo pareiškėjo reputacijai (žr. šio sprendimo 54 punktą). Teismas taip pat pripažįsta, kad šią bylą reikia atskirti nuo tų, kuriose nustatė 10 straipsnio pažeidimą dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės (net ir lygtinio paleidimo atvejais), pabrėždamas, kad tokia bausmė vien dėl savo pobūdžio neišvengiamai turės atgrasomąjį poveikį (žr. Sallusti, minėta pirmiau, § 61). Ši byla skiriasi ir nuo tų, kuriose pareiškėjams buvo paskirtos griežtos civilinio pobūdžio sankcijos, pavyzdžiui, įpareigojimas atlyginti žalą (žr. Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 68416/01, §§ 96 ir 97, ECHR 2005‑II; plg. priešingai Medžlis Islamske Zajednice Brčko ir kiti, minėta pirmiau, §§ 119 ir 120). Vis dėlto Teismas negali nepažymėti, kad proceso dėl Komisijos sprendimo pagrįstumo metu antrasis pareiškėjas patyrė bylinėjimosi išlaidų, kurių suma negali būti laikoma nereikšminga (žr. šio sprendimo 137 punktą).

‒    Išvada

106.  Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Teismas mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas Komisijos sprendimo pagrįstumo klausimą, tinkamai neužtikrino pusiausvyros tarp, viena vertus, poreikio apsaugoti V. M. reputaciją ir visuomenės intereso gauti informaciją ir, kita vertus, Konvencijos standarto, pagal kurį diskusijų viešojo intereso klausimais apribojimams pateisinti reikia itin svarių priežasčių. Todėl negalima manyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo įvykdyta teismų pareiga pateikti „svarbias ir pakankamas“ priežastis nagrinėjamam apribojimui pateisinti.

107.  Todėl buvo pažeistas Konvencijos 10 straipsnis žurnale paskelbto pirmojo straipsnio atžvilgiu.

(b)   Dėl antrojo straipsnio

(i)  Apribojimo faktas, įstatyme nustatytas pagrindas ir teisėtas tikslas

108.  Šalys sutinka, kad įpareigojimas paskelbti Komisijos sprendimą buvo pareiškėjų teisės į saviraiškos laisvę apribojimas (žr. šio sprendimo 63 punktą). Teismas taip pat konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, kuriuo buvo paliktas galioti Komisijos sprendimas, apribojo antrojo pareiškėjo įgaliojimus priimti redakcinius sprendimus dėl to, ar žurnale „Valstybė“ spausdinti asmenų straipsnius (žr. 2017 m. spalio 24 d. mutatis mutandis, Eker prieš Turkiją, Nr. 24016/05, § 47). Taip buvo apribota antrojo pareiškėjo saviraiškos laisvė. Tačiau Teismas mano, kad apribojimas buvo „nustatytas įstatyme“, t. y. Kodekso 22 straipsnio 2 dalyje (žr. šio sprendimo 39 punktą). Be to, Teismas pritaria Vyriausybės nuomonei, kad apribojimu buvo siekiama teisėto tikslo apsaugoti kitų asmenų teises, būtent žurnalo „Žmonės“ reputaciją (žr. šio sprendimo 70 punktą). Lieka išsiaiškinti, ar apribojimas buvo „būtinas demokratinėje visuomenėje“.

(ii)  Ar apribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje

109.  Bendrieji principai, susiję su saviraiškos laisve, išdėstyti sprendimuose pirmiau minėtose bylose Morice (§§ 124 ir 125) ir Karácsony (§ 132).

110.  Teismas taip pat nusprendė, kad atsakymo teisė, kaip svarbus saviraiškos laisvės elementas, patenka į Konvencijos 10 straipsnio taikymo sritį. Tai kyla iš poreikio ne tik turėti galimybę užginčyti neteisingą informaciją, bet ir užtikrinti nuomonių įvairovę, ypač viešojo intereso klausimais, pavyzdžiui, literatūrinėse ir politinėse diskusijose (žr. Eker, minėta pirmiau, § 43). Teismas taip pat primena, kad teisinis įpareigojimas paskelbti paneigimą ar atsakymą yra įprastas teisinės sistemos, reglamentuojančios spausdintinės žiniasklaidos naudojimąsi saviraiškos laisve, elementas, todėl negali būti laikomas nereikalingu ar nepagrįstu. Toks įpareigojimas leidžia, pavyzdžiui, asmeniui, kuris jaučiasi nukentėjęs dėl straipsnio spaudoje, pateikti savo atsakymą pagal atitinkamą laikraščio redakcijos praktiką (žr. Kaperzyński prieš Lenkiją, Nr. 43206/07, § 66, 2012 m. balandžio 3 d.; Rusu prieš Rumuniją, Nr. 25721/04, § 25, 2016 m. kovo 8 d.).

111.  Teismas pažymi, kad pagal bendrą principą laikraščiai ir kitos privačios žiniasklaidos priemonės, spręsdamos, ar skelbti privačių asmenų straipsnius, komentarus ir laiškus, turi laisvai naudotis redakcine diskrecija. Tačiau gali būti išimtinių aplinkybių, kai iš laikraščio gali būti teisėtai reikalaujama paskelbti, pavyzdžiui, paneigimą, atsiprašymą arba teismo sprendimą byloje dėl šmeižto (žr. Melnychuk ir Eker, abi minėtos pirmiau, ir ten pateiktas nuorodas).

112.  Nagrinėdamas šios bylos aplinkybes, Teismas konstatuoja, kad pareiškėjų skundą galima vertinti dvejopai. Pirma, jie skundėsi, kad teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, jog antrojoje publikacijoje paskelbti teiginiai buvo neetiški (žr. šio sprendimo 55 ir 56 punktus), todėl Komisija neturėjo taikyti jokių sankcijų. Antra, jie skundėsi, kad neprivalėjo suteikti žurnalui „Žmonės“ atsakymo teisės (žr. šio sprendimo 57 ir 58 punktus). Teismas šiuos klausimus išnagrinės iš eilės.

(α)     Dėl Komisijos išvados, kad straipsnis buvo neetiškas

113.  Pirmiausia Teismas pažymi, kad, kaip ir pirmojo straipsnio atveju, Komisija pareiškėjams skyrė sankcijas už tai, kad jie paskelbė teiginius, kuriuos Komisija įvertino kaip kritiškus, – šį kartą kito žurnalo „Žmonės“ atžvilgiu (žr. šio sprendimo 13 punktą). Vertindamas antrajame straipsnyje pavartotą kalbą, Teismas priverstas konstatuoti, kad tokie apibūdinimai kaip „bulvarinis“ ir „rašliava“, skirti žurnalui „Žmonės“, gali būti pagrįstai vertinami ne tik kaip kritiški, bet ir kaip žeminantys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėjo tokią pačią išvadą (žr. šio sprendimo 30 punktą), ir Teismas nemato pagrindo nesutikti su jo išvadomis. Šiame kontekste Teismas taip pat remiasi žiniasklaidos savitvarkos institucijos – Visuomenės informavimo etikos asociacijos – išvadomis, kuriose išreiškiamas susirūpinimas dėl nepagarbių ir menkinančių formuluočių, vartojamų straipsnyje kitų žiniasklaidos priemonių darbo atžvilgiu (žr. šio sprendimo 19 punktą). Vis dėlto Teismas negali praleisti pro akis to, kad publikacijoje paskelbti teiginiai buvo susiję su visuomenei svarbiais klausimais, t. y. tariama paslėpta politine reklama, ir kad šį faktą pažymėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas (žr. šio sprendimo 21 punktą). Tokiomis aplinkybėmis Teismas laikosi nuomonės, kad pareiškėjų teiginiai ir ypač vartojami pasakymai, nors galbūt ir pernelyg stiprūs, gali būti vertinami kaip poleminiai, pavartoti šiek tiek perdedant (žr. Monica Macovei prieš Rumuniją, Nr. 53028/14, § 92, 2020 m. liepos 28 d.). Teismas taip pat nusprendė, kad asmenims, dalyvaujantiems viešoje diskusijoje visuomenei rūpimu klausimu, leidžiama šiek tiek perdėti ar net provokuoti, arba, kitaip tariant, daryti gana drąsius pareiškimus (žr. Do Carmo de Portugal e Castro Câmara prieš Portugaliją, Nr. 53139/11, § 43, 2016 m. spalio 4 d.; Monica Macovei, minėta pirmiau, § 93).

114.  Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgdamas į V. M., kaip politiko ir tautos išrinkto atstovo, statusą, bendrą pareiškėjų įžvalgų pobūdį, visą publikacijos kontekstą, t. y. tai, kad asmens ar visos jo šeimos matomumas didina jų žinomumą, o informacija apie šeimos narius, pavyzdžiui, apie jų pomėgius, laisvalaikį ar asmenines savybes, gali būti priskirta politinei reklamai, taip pat tai, kad egzistuoja bent jau tam tikros faktinės aplinkybės, kuriomis šie teiginiai ir kaltinimai gali būti bendrai pagrįsti (žr. šio sprendimo 15 ir 16 punktus), Teismas mano, kad pareiškėjų pastabos nebuvo žalingas ir nepagrįstas asmeninis išpuolis prieš D. M. (V. M. sūnų) arba žurnalą „Žmonės“ (žr., mutatis mutandis, Monica Macovei, minėta pirmiau, § 94).

115.  Atsižvelgdamas į tai ir jau išnagrinėjęs pareiškėjų skundus, susijusius su pirmuoju straipsniu, kuriame, kaip ir antrajame, keliami politinės reklamos klausimai (žr. šio sprendimo 87–106 punktus), Teismas mano, kad tikslinga išsamiai išnagrinėti antrąją pareiškėjų skundo dalį, t. y. teiginį, kad suteikus UAB „ŽLG“ atsakymo teisę prieš publikacijos paskelbimą (žr. šio sprendimo 13 punktą in limine; plg. Gülen prieš Turkiją (nut.), Nr. 38197/16 ir dar 5, § 67, 2020 m. rugsėjo 8 d.) būtų nepagrįstai apribota pareiškėjų teisė į saviraiškos laisvę.

(β)   Dėl atsakymo teisės

116.  Teismas primena, kad teisinis įpareigojimas paskelbti paneigimą ar atsakymą yra įprastas teisinės sistemos, reglamentuojančios spausdintinės žiniasklaidos naudojimąsi saviraiškos laisve, elementas, todėl negali būti laikomas nereikalingu ar nepagrįstu. Toks įpareigojimas leidžia, pavyzdžiui, asmeniui, kuris jaučiasi nukentėjęs dėl spaudos straipsnio, pateikti savo atsakymą pagal atitinkamo laikraščio redakcinę praktiką (žr. Rusu prieš Rumuniją, minėta pirmiau, § 25).

117.  Atsakymo teisė ne tik saugo ja besinaudojančio asmens reputaciją, bet ir užtikrina nuomonių įvairovę, ypač bendrojo intereso klausimais. Teismas taip pat mano, kad tariamai paslėpta politinė reklama yra bendrojo intereso klausimas, ypač rinkimų laikotarpiu. Todėl Teismas sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, kad UAB „ŽLG“ turėjo būti suteikta galimybė pasinaudoti atsakymo teise, kaip tokia, ir pateikti paaiškinimus arba paneigti ginčijamus kaltinimus (žr. šio sprendimo 30 ir 31 punktus).

118.  Atsižvelgdamas į žurnalo „Valstybė“ ginčijamame straipsnyje pavartotas formuluotes ir iškeltus kaltinimus, Teismas taip pat mano, kad atsakymo teisė turėjo suteikti UAB „ŽLG“ galimybę apsiginti nuo paskleistų teiginių, kurie, jos nuomone, pakenkė jos reputacijai (žr., mutatis mutandis, Eker, minėta pirmiau, § 47). Teismas taip pat atkreipia dėmesį į Komisijos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadas dėl būtinybės suteikti UAB „ŽLG“ atsakymo teisę, kuri leistų šiai bendrovei, kuri buvo ir leidėja, pasinaudoti savo teise į saviraiškos laisvę (ibid.). Vertindamas apribojimo proporcingumą, Teismas taip pat pažymi, kad antrasis pareiškėjas nebuvo įpareigotas ištaisyti pradinio straipsnio.

119.  Atsižvelgdamas į tai, Teismas pažymi, kad šioje byloje šalys nesutarė dėl to, kada atsiranda teisė atsakyti: antrasis pareiškėjas teigė, kad ši teisė atsiranda tik paskelbus informaciją (žr. šio sprendimo 57 punktą), o Vyriausybė teigė, kad kritikuojamas asmuo visada turi teisę atsakyti, „net prieš [paskelbiant] tam tikrą informaciją“ (žr. šio sprendimo 72 punktą). Remdamasis subsidiarumo principu, pagal kurį vidaus teismai turi geresnes galimybes aiškinti ir taikyti vidaus teisę, Teismas laikosi Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicijos šiuo klausimu, kad teisė atsakyti atsiranda prieš paskelbiant kritiškai svarbią informaciją (žr. šio sprendimo 26, 27 ir 32 punktus). Be to, kaip teigia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal vidaus teisinį reguliavimą žurnalistas ar žiniasklaidos priemonė turi pareigą paklausti kritikuojamo asmens jo nuomonės (žr. šio sprendimo 32 punktą).

120.  Kaip bebūtų, Teismas nuolat pabrėžė būtinybę pažvelgti ne tik į šios bylos faktus ir įvertinti platesnį reikalavimo pranešti iš anksto poveikį. Reikia nepamiršti, kad spaudos laisvės skelbti informaciją, kuria prisidedama prie diskusijų bendrojo visuomenės intereso klausimais, apribojimai pagal 10 straipsnį taikomi siaurai. Taigi, atsižvelgdamas į atgrasomąjį poveikį, kurį gali sukelti reikalavimas pranešti iš anksto, į dideles abejones dėl reikalavimo pranešti iš anksto veiksmingumo ir į plačią vertinimo nuožiūros laisvę šioje srityje, Teismas mano, kad 8 straipsnyje nereikalaujama nustatyti teisiškai įpareigojantį reikalavimą pranešti iš anksto (žr. Mosley prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 48009/08, § 132, 2011 m. gegužės 10 d.).

121.  Šioje byloje Teismas atsižvelgia į pareiškėjų paaiškinimą, kodėl UAB „ŽLG“ nebuvo suteikta tokia galimybė prieš paskelbiant informaciją (žr. šio sprendimo 58 punktą in limine), ir Teismas nemano, kad jų argumentas neįtikinamas. Teismas taip pat pažymi, kad, kaip nurodė Visuomenės informavimo etikos asociacija, tarp Lietuvos teisės aktų ir Europos Tarybos rekomendacijos yra neatitiktis (žr. šio sprendimo 23 punktą), kurią Teismui sunku suderinti su 10 straipsnio reikalavimais, bent jau šios konkrečios bylos aplinkybėmis (žr. Kaperzyński, minėta pirmiau, § 66).

(γ)   Pareiškėjams paskirtos sankcijos griežtumas ir bylos baigtis

122.  Šiuo paskutiniu klausimu Teismas pakartoja savo išvadas dėl pirmojo straipsnio (žr. šio sprendimo 104 ir 105 punktus). Jis taip pat pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog, be savo bylinėjimosi išlaidų, pirmasis ir antrasis pareiškėjai privalėjo padengti UAB „ŽLG“ bylinėjimosi išlaidas (žr. šio sprendimo 27 punktą in fine, 35 punktą in fine, taip pat 127 ir 129 punktus; taip pat žr., mutatis mutandis, Steel ir Morris, minėta pirmiau, §§ 96 ir 97). Teismas primena apie savo požiūrį į galimą atgrasomąjį sankcijų baimės poveikį naudojimuisi saviraiškos laisve (žr., pavyzdžiui, Wille prieš Lichtenšteiną [DK], Nr. 28396/95, § 50, ECHR 1999-VII), ir, nors pareiškėjai nenurodė, ar jiems buvo sunku padengti minėtas bylinėjimosi išlaidas, Teismas vis dėlto mano, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, paskirta sankcija galėjo turėti atgrasomąjį poveikį pareiškėjų naudojimuisi teise į saviraiškos laisvę (žr., pavyzdžiui, mutatis mutandis, Lombardo ir kiti prieš Lietuvą, Nr. 7333/06, § 61, 2007 m. balandžio 24 d.).

(δ)   Išvada

123.  Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, Teismas negali pripažinti, kad skundžiami apribojimai atitiko „primygtinį socialinį poreikį“, kad jie buvo proporcingi siekiamam teisėtam tikslui ir kad nacionalinių institucijų nurodytos priežastys jiems pateisinti buvo tinkamos ir pakankamos.

124.  Todėl buvo pažeistas Konvencijos 10 straipsnis žurnale paskelbto antrojo straipsnio atžvilgiu.KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

125.  Konvencijos 41 straipsnyje nustatyta:

„[J]eigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“ŽalaŠalių teiginiai

(a)   Pirmasis pareiškėjas

126.  Kaip matyti iš šalių pareiškimų, pirmasis pareiškėjas reikalavo priteisti 5 000 eurų (EUR) neturtinei žalai atlyginti, paaiškindamas, kad taip vertina žalą, padarytą jo profesinei reputacijai ir garbei.

127.  Pirmasis pareiškėjas taip pat nurodė, kad patyrė 440 EUR turtinę žalą dėl to, kad privalėjo atlyginti UAB „ŽLG“ jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (žr. šio sprendimo 35 punktą in fine).

(b)   Antrasis pareiškėjas

128.  Neturtinei žalai atlyginti antrasis pareiškėjas pareikalavo po 5 000 EUR už kiekvieną straipsnį. Jis paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė dėl nepagrįstų V. M. ir UAB „ŽLG“ skundų, Komisijos sprendimų paskelbimo (kurie pakenkė antrojo pareiškėjo reputacijai) ir laiko, sugaišto nagrinėjant bylą Komisijoje ir teismuose.

129.  Antrasis pareiškėjas taip pat paprašė priteisti 2 121 EUR už turtinę žalą, kurią jis patyrė atlyginęs UAB „ŽLG“ bylinėjimosi išlaidas (žr. šio sprendimo 27 punktą in fine ir 35 punktą in fine).

(c)   Vyriausybė

130.  Vyriausybė manė, kad pareiškėjo neturtinės žalos reikalavimas buvo pernelyg didelis ir nepagrįstas. Be to, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, t. y. į tai, kad pareiškėjai niekada neįvykdė atitinkamų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų ir nepaskelbė atitinkamų Komisijos sprendimų savo žurnale, Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo konstatavimas laikytinas pakankamu ir teisingu atlyginimu už bet kokią jų patirtą neturtinę žalą.

131.  Dėl antrojo straipsnio Vyriausybė taip pat pažymėjo, kad pirmajam pareiškėjui kartu su antrojo straipsnio autore M. B. buvo priteista sumokėti UAB „ŽLG“ 440 EUR bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (žr. šio sprendimo 35 punktą in fine). Todėl, net jei iš bylos medžiagos būtų matyti, kad visa ši suma buvo sumokėta, Vyriausybės nuomone, tik reikalavimas dėl 220 EUR sumos galėtų būti laikomas pagrįstu ir tinkamai įrodytu, nustačius Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą dėl aplinkybių, susijusių su antruoju straipsniu.

132.  Vyriausybė sutiko, kad tuo atveju, jei Teismas nustatytų Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą dėl bylos aplinkybių, susijusių su antruoju straipsniu, antrojo pareiškėjo reikalavimas dėl 2 121 EUR turtinės žalos atlyginimo (žr. šio sprendimo 129 punktą) būtų pagrįstas ir tinkamai įrodytas.Teismo vertinimas

133.  Dėl pirmojo pareiškėjo Teismas pažymi, kad jis sumokėjo 220 EUR sumą UAB „ŽLG“ (žr. šio sprendimo 35 punktą in fine). Atsižvelgdamas į nustatytą pažeidimą (žr. šio sprendimo 106 punktą), jis mano, kad šią sumą turėtų kompensuoti valstybė atsakovė. Todėl pirmajam pareiškėjui Teismas priteisia 220 EUR turtinei žalai atlyginti (žr., mutatis mutandis, Becker prieš Norvegiją, Nr. 21272/12, § 88, 2017 m. spalio 5 d.).

134.  Dėl antrojo pareiškėjo Teismas pažymi, kad 1 681 EUR ir 440 EUR sumos buvo sumokėtos pagal teismo sprendimus dėl UAB „ŽLG“ išlaidų (žr. šio sprendimo 27 punktą in fine ir 35 punktą in fine). Atsižvelgdamas į nustatytą pažeidimą (žr. šio sprendimo 123 punktą), jis mano, kad šias sumas turėtų kompensuoti valstybė atsakovė. Todėl jis priteisia antrajam pareiškėjui 2 121 EUR turtinei žalai atlyginti (ibid.).

135.  Be to, Teismas mano, kad pareiškėjai tikriausiai patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti atlyginta vien tik pažeidimo konstatavimu. Atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir vertindamas teisingumo pagrindais pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas priteisia kiekvienam pareiškėjui po 3 000 EUR neturtinei žalai atlyginti ir bet kokius taikytinus mokesčius.Bylinėjimosi ir kitos išlaidosŠalių teiginiai

(a)   Pirmasis pareiškėjas

136.  Kaip matyti iš šalių pareiškimų, pirmasis pareiškėjas pareikalavo 300 EUR už vidaus teismuose nagrinėjant bylą dėl antrojo straipsnio jam atstovavusio advokato R. M. paslaugas.

(b)   Antrasis pareiškėjas

137.  Antrasis pareiškėjas paprašė už teisinę pagalbą vidaus procese dėl pirmojo straipsnio priteisti 1 008 EUR sumą, kurią sudaro 560 EUR, sumokėtų už Komisijai pateikto atsiliepimo į V. M. skundą parengimą, 420 EUR, sumokėtų už skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui parengimą, ir 28 EUR už žyminį mokestį.

138.  Be to, antrasis pareiškėjas paprašė už teisinę pagalbą vidaus procese dėl antrojo straipsnio priteisti 2 320 EUR sumą, kurią sudaro 640 EUR, sumokėtų už Komisijai pateikto atsiliepimo į UAB „ŽLG“ skundą parengimą, 700 EUR, sumokėtų už skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui parengimą, ir 980 EUR, sumokėtų už Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikto atsiliepimo į UAB „ŽLG“ ir Komisijos skundus parengimą.

139.  Galiausiai antrasis pareiškėjas prašė priteisti 3 700 EUR bylinėjimosi Teisme išlaidoms atlyginti ir 1 640 EUR su vertimu susijusioms išlaidoms atlyginti.

(c)   Vyriausybė

140.  Iš pradžių Vyriausybė pažymėjo, kad vidaus bylinėjimosi metu antrajam pareiškėjui atstovavo pirmojo pareiškėjo žmona, todėl ji paragino Teismą antrojo pareiškėjo reikalavimą dėl bylinėjimosi ir kitų išlaidų atlyginimo įvertinti atsargiai.

141.  Vyriausybė taip pat manė, kad abu pareiškėjai tinkamai ir išsamiai nepagrindė reikalaujamų sumų bylinėjimosi ir kitoms išlaidoms atlyginti, todėl jų reikalavimai ar bent jau jų dalys turėtų būti laikomi per dideliais ir nepagrįstais. Todėl Vyriausybė pasiūlė Teismui tik iš dalies atlyginti pareiškėjams už jų nurodytas patirtas bylinėjimosi ir kitas išlaidas.

(i)  Pirmojo pareiškėjo reikalavimas

142.  Vyriausybė manė, kad pirmojo pareiškėjo reikalavimas priteisti 300 EUR už atstovavimą vidaus teismuose nėra tinkamai pagrįstas: nors jis pridėjo sąskaitą faktūrą ir mokėjimo nurodymą, jis nepateikė teisinio atstovavimo sutarties savo reikalavimui pagrįsti. Be to, visų vidaus proceso metu patirtų bylinėjimosi išlaidų negalima laikyti tiesiogiai susijusiomis su bandymais užkirsti kelią Konvencijos 10 straipsnio pažeidimui, nes vidaus proceso apimtis buvo didesnė.

(ii) Antrojo pareiškėjo reikalavimas

143.  Vyriausybės manymu, nors antrojo pareiškėjo reikalavimas atlyginti teisines išlaidas, patirtas vidaus teismuose, buvo pagrįstas tam tikrais dokumentais, pavyzdžiui, sąskaitomis faktūromis ir mokėjimo nurodymais, antrasis pareiškėjas nepateikė sutarčių su advokatu kopijų. Vyriausybė taip pat manė, kad vidaus proceso, kuriame buvo patirtos bylinėjimosi išlaidos, apimtis buvo didesnė, todėl išlaidos nebuvo tiesiogiai susijusios su bandymais užkirsti kelią Konvencijos 10 straipsnio pažeidimui.

144.  Galiausiai Vyriausybė manė, kad antrojo pareiškėjo reikalavimas dėl bylinėjimosi Teisme išlaidų buvo pagrįstas ir patvirtintas įrodymais. Tačiau ji teigė, kad reikalavimas padengti vertimo išlaidas buvo visiškai nepagrįstas ir neįrodytas.Teismo vertinimas

145.  Atsižvelgiant į Teismo praktiką, bylinėjimosi ir kitų išlaidų atlyginimas pareiškėjui priteisiamas tik tuo atveju, jei nustatoma, kad jos buvo išties patirtos, būtinos ir pagrįsto dydžio (žr., be kitų, L. B. prieš Vengriją [DK], Nr. 36345/16, § 149, 2023 m. kovo 9 d.).

146.  Šioje byloje, atsižvelgdamas į turimus dokumentus ir pirmiau nurodytus kriterijus, Teismas mano, kad pagrįsta pirmajam pareiškėjui priteisti 300 EUR visoms nurodytoms išlaidoms padengti ir bet kokius taikytinus mokesčius, o antrajam pareiškėjui priteisti 7 028 EUR ir bet kokius taikytinus mokesčius.

DĖL ŠIŲ PRIEŽASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAINusprendžia sujungti peticijas.Skelbia peticijas priimtinomis.Nusprendžia, kad buvo pažeistas Konvencijos 10 straipsnis pirmojo straipsnio žurnale „Valstybė“ atžvilgiu.Nusprendžia, kad buvo pažeistas Konvencijos 10 straipsnis antrojo straipsnio žurnale „Valstybė“ atžvilgiu.Nusprendžia:

a)     valstybė atsakovė per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, turi pareiškėjams sumokėti toliau nurodytas sumas:

i)  abiem pareiškėjams – po 3 000 EUR (tris tūkstančius eurų) ir bet kokius taikytinus mokesčius neturtinei žalai atlyginti;

ii)  pirmajam pareiškėjui – 220 EUR (du šimtus dvidešimt eurų) ir bet kokius taikytinus mokesčius turtinei žalai atlyginti;

iii)  antrajam pareiškėjui – 2 121 EUR (du tūkstančius šimtą dvidešimt vieną eurą) ir bet kokius taikytinus mokesčius turtinei žalai atlyginti;

iv)  300 EUR (tris šimtus eurų) pirmajam pareiškėjui ir 7 028 EUR (septynis tūkstančius dvidešimt aštuonis eurus) antrajam pareiškėjui ir bet kokius pirmajam pareiškėjui ir antrajam pareiškėjams atitinkamai taikytinus mokesčius bylinėjimosi ir kitoms išlaidoms atlyginti;

b)     nuo minėto trijų mėnesių termino pabaigos iki sprendimo įvykdymo dienos per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtų sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos Centrinio Banko skolinimo normą, pridedant tris procentinius punktus.Atmeta likusią pareiškėjų reikalavimų dėl teisingo atlyginimo dalį.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2023 m. rugsėjo 12 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.

 Dorothee von Arnim  Arnfinn Bårdsen
 Kanclerio pavaduotoja Pirmininkas

Full & Egal Universal Law Academy