Autentiškas vertimas
Vyriausybės kanceliarijos
Dokumentų valdymo skyrius
2018 02 02
KETVIRTASIS SKYRIUS
BYLA LISOVSKIJ PRIEŠ LIETUVĄ
(Peticija Nr. 36249/14)
SPRENDIMAS
STRASBŪRAS
2017 m. gegužės 2 d.
GALUTINIS
2017.08.02
Šis sprendimas tapo galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį. Jame gali būti daromi redakcinio pobūdžio pataisymai.
Byloje Lisovskij prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Ketvirtasis skyrius), posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:
Pirmininko András Sajó,
teisėjų Vincent A. De Gaetano,
Nona Tsotsoria,
Paulo Pinto de Albuquerque,
Krzysztof Wojtyczek,,
Egidijaus Kūrio,
Marko Bošnjak
ir skyriaus kanclerės Marialena Tsirli,
po svarstymo 2016 m. birželio 21 d., 2017 m. sausio 31 d. ir 2017 m. kovo 21 d. uždaruose posėdžiuose
skelbia 2017 m. kovo 21 d. priimtą sprendimą:
PROCESAS
1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis Genrik Lisovskij (toliau – pareiškėjas), 2014 m. balandžio 24 d. Teismui pateikęs peticiją (Nr. 36249/14) pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį.
2. Pareiškėjui atstovavo Vilniuje praktikuojanti advokatė G. Cimbolienė. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) atstovavo jos atstovė K. Bubnytė.
3. Pareiškėjas konkrečiai skundėsi, kad jo kardomasis kalinimas užsitęsė pernelyg ilgai ir taip buvo pažeista Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis.
4. 2015 m. birželio 16 d. skundas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo perduotas Vyriausybei, o likusi peticijos dalis buvo pripažinta nepriimtina pagal Teismo reglamento 54 taisyklės 3 dalį. 2016 m. rugpjūčio 30 d. šalių paprašyta pateikti papildomas pastabas.
FAKTAI
I. BYLOS APLINKYBĖS
5. Pareiškėjas gimė 1987 m. ir gyvena Vilniuje.
A. Pareiškėjo suėmimas (nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d.)
6. 2009 m. gegužės 11 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuras pradėjo ikiteisminį tyrimą esant įtarimams, kad Vilniaus apskrityje veikia ginkluotas nusikalstamas susivienijimas. Buvo įtariama, kad minėto susivienijimo nariai disponuoja dideliais kiekiais narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jas platina, taip pat daro kitus nusikaltimus, tokius kaip kūno sužalojimas, neteisėtas laisvės atėmimas, turto prievartavimas.
7. Atliekant šį tyrimą, 2009 m. gruodžio 15 d. pareiškėjas sulaikytas prie savo tėvų buto Vilniuje. Po apklausos jam įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl dalyvavimo šaunamaisiais ginklais ginkluotame nusikalstamame susivienijime (Baudžiamojo kodekso 249 straipsnio 2 dalis) ir neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 ir 2 dalys).
8. 2009 m. gruodžio 16 d. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas paskyrė pareiškėjui kardomąją priemonę – suėmimą trims mėnesiams. Teismo nuomone, turimų įrodymų (liudytojų ir kitų įtariamųjų parodymų ir kitų vadžios institucijų surinktų duomenų) pakako konstatuoti, kad pareiškėjas galėjo padaryti jam inkriminuojamus nusikaltimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas gali bandyti slėptis, nes buvo įtariamas sunkiais ir labai sunkiais nusikaltimais, už kuriuos jam grėsė laisvės atėmimas iki gyvos galvos, buvo bedarbis, nesimokė, buvo nevedęs ir nebuvo susietas tvirtais socialiniais ryšiais. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas gali trukdyti procesui ar daryti naujus nusikaltimus, nes jis buvo įtariamas ne atsitiktiniais, o gerai organizuotais nusikaltimais. Galiausiai teismas pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas tebevyko (žr. šio sprendimo 40 punktą) ir likusius ikiteisminio tyrimo veiksmus reikėjo atlikti nedelsiant, todėl pareiškėjo suėmimas buvo būtinas, siekiant užtikrinti netrukdomą tyrimo eigą.
9. Pareiškėjas šią nutartį apskundė ir prašė teismo paskirti kitą kardomąją priemonę. Jis tvirtino, kad buvo apkaltintas nepagrįstai. Be to, jis teigė, kad nebuvo jokio pavojaus, jog jis slėpsis, nes kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje jam buvo pareikšti kaltinimai, jam buvo uždrausta išeiti iš namų ilgiau nei 7 dienoms ir jis šio apribojimo laikėsi. Be to, pareiškėjas nurodė, kad praeityje visada laikėsi panašių judėjimo apribojimų, kurie jam buvo nustatyti ikiteisminio tyrimo metu. Jis nurodė, kad turi nuolatinę gyvenamąją vietą pas tėvus ir slaugo sergančią močiutę, todėl jo suėmimas neigiamai paveiktų jo šeimą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad jis yra jaunas, iki ekonominės situacijos pablogėjimo šalyje dirbo, anksčiau teistas nebuvo, taigi nėra pagrindo manyti, kad jis gali daryti naujus nusikaltimus. Galiausiai pareiškėjas nurodė, kad tyrime jau apklausti visi liudytojai, todėl jis niekaip negali trukdyti tebevykstančiam tyrimui.
10. Tačiau 2010 m. sausio 12 d. Vilniaus apygardos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Visų pirma jis pažymėjo, kad skirdamas kardomąją priemonę – suėmimą – teismas pareiškėjo kaltės klausimo nevertino, todėl sprendžiant jo suėmimo klausimą įrodymams buvo taikomi ne tokie griežti reikalavimai. Tada Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas susijusias aplinkybes, ir patvirtino visas jo išvadas.
11. 2010 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas pratęsė pareiškėjui skirtą kardomąją priemonę – suėmimą – dar trims mėnesiams. Jis rėmėsi tais pačiais pagrindais kaip ir ankstesnėje nutartyje (žr. šio sprendimo 8 punktą). Papildomai jis atkreipė dėmesį į pareiškėjui iškeltos bylos sudėtingumą ir didelę apimtį ir tai, kad atliekant tyrimo veiksmus vilkinimo faktų nenustatyta (žr. šio sprendimo 40 punktą).
12. Pareiškėjas minėtą nutartį apskundė remdamasis iš esmės tais pačiais motyvais, kurie išdėstyti ankstesniame skunde (žr. šio sprendimo 9 punktą). Tačiau 2010 m. balandžio 14 d. Vilniaus apygardos teismas skundą atmetė ir patvirtino žemesnės instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas gali slėptis, bandyti trukdyti tyrimui ar daryti naujus nusikaltimus, kad byla buvo sudėtinga, o ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pakankamai stropiai (žr. šio sprendimo 40 punktą).
13. 2010 m. birželio 11 d. pirmosios instancijos Vilniaus apygardos teismas pratęsė pareiškėjui skirtą kardomąją priemonę – suėmimą – dar trims mėnesiams. Pakartojęs ankstesnėse teismo nutartyse išdėstytas išvadas (žr. šio sprendimo 8 ir 11 punktus), jis pažymėjo, kad pareiškėjas buvo anksčiau teistas ir įtariamas vadovavęs nusikalstamam susivienijimui, taigi buvo pagrindo manyti, kad jis gali daryti naujus nusikaltimus. Teismas taip pat konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas buvo susijęs su daugiau nei 50 įtariamųjų, atliktas stropiai ir nevilkintas (žr. šio sprendimo 40 punktą).
14. 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos apeliacinis teismas pareiškėjo skundą atmetė. Jis pakartojo, kad surinkta pakankamai įrodymų (liudytojų ir kitų įtariamųjų parodymų, parodymo atpažinti protokolų ir kitų institucijų surinktų duomenų), leidžiančių manyti, kad pareiškėjas galėjo padaryti nusikaltimus, kuriais buvo įtariamas. Lietuvos apeliacinis teismas paneigė žemesnės instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas gali trukdyti procesui kaip nepagrįstą. Tačiau jis pripažino, kad pareiškėjas gali slėptis, nes buvo įtariamas tyčiniais sunkiais ir labai sunkiais nusikaltimais, už kuriuos numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, taip pat neturėjo nei teisėto pragyvenimo šaltinio, nei stiprių socialinių ryšių. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas gali daryti naujus nusikaltimus, nes buvo įtariamas padaręs ne vieną nusikaltimą dalyvaudamas nusikalstame susivienijime ir ši veikla tariamai buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad pagal nacionalinę teisę suėmimo terminas gali trukti ilgiau nei šešis mėnesius tik tuo atveju, jei byla itin sudėtinga ir didelės apimties. Jis konstatavo, kad pareiškėjo atveju šios sąlygos buvo patenkintos: tyrimas buvo susijęs su įvairiais nusikalstamo susivienijimo padarytais nusikaltimais, buvo daug įtariamųjų, taip pat reikėjo atlikti daug tyrimo veiksmų, taigi bylą buvo galima laikyti itin sudėtinga ir didelės apimties. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas pakankamai stropiai: po paskutinės nutarties pratęsti pareiškėjo suėmimą policija apklausė kitus liudytojus ir patį pareiškėją, surengė liudytojų akistatas, paskyrė įvairių objektų tyrimus, atliko kitus proceso veiksmus su kitais įtariamaisiais (žr. šio sprendimo 40 punktą).
Galiausiai teismas konstatavo, kad pareiškėjo asmeninės aplinkybės, kaip antai jo amžius, šeiminė padėtis, kitose bylose jam taikytos kardomosios priemonės negali būti laikomos išimtinai prioritetinėmis, kad atsvertų viešąjį interesą ir suteiktų pagrindą paleisti jį į laisvę.
15. 2010 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus apygardos teismas pratęsė pareiškėjui skirtą kardomąją priemonę – suėmimą – dar trims mėnesiams. Iš esmės jis rėmėsi tais pačiais pagrindais (žr. šio sprendimo 14 punktą), papildomai konstatavęs, kad pareiškėjas turėjo ryšių užsienyje, kuriais galėjo pasinaudoti bandydamas pasislėpti. Be to, teismas konstatavo, kad pareiškėjui pareikštų kaltinimų skaičius ir pobūdis rodė jį buvus pavojingą. Galiausiai jis nurodė, kad byloje sulaikyta daugiau nei 50 įtariamųjų ir kad atlikta daug procesinių veiksmų (žr. šio sprendimo 40 punktą). Dėl to Vilniaus apygardos teismas padarė išvadą, kad tolesnis pareiškėjo suėmimo tęsimas būtinas siekiant užtikrinti jo dalyvavimą baudžiamajame procese ir netrukdomą tyrimą, taip pat užkirsti kelią naujų nusikaltimų darymui.
Kiek žinoma, pareiškėjas šios nutarties neapskundė.
16. 2010 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjui įteiktas pranešimas apie įtarimą vadovavus šaunamaisiais ginklais ginkluotam nusikalstamam susivienijimui (Baudžiamojo kodekso 249 straipsnio 3 dalis) ir neteisėtai disponavus narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalis).
17. 2010 m. gruodžio 3 d. prokuroras dėl minėtų nusikaltimų pareiškėjui pareiškė kaltinimus (žr. šio sprendimo 16 punktą), ir byla perduota Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš esmės.
B. Pareiškėjo suėmimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki jo nuteisimo atskiroje baudžiamojoje byloje (nuo 2010 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. gegužės 22 d.)
18. 2010 m. gruodžio 13 d. Vilniaus apygardos teismas, pakartojęs ankstesnių nutarčių išvadas (žr. šio sprendimo 14 ir 15 punktus), pratęsė pareiškėjo suėmimą dar trims mėnesiams. Be to, jis pažymėjo, kad nagrinėjamas nusikalstamas susivienijimas veikė ilgai, jo nariai buvo ginkluoti šaunamaisiais ginklais ir įvykdė daug gerai organizuotų nusikaltimų, taip tariamai gaudami lėšų pragyvenimui. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas buvo įtariamas vadovavęs minėtam susivienijimui ir dalyvavęs darant įvairius nusikaltimus, be to, jis nedirbo, nesimokė ir nebuvo vedęs, teismas padarė išvadą, kad jis „nelinkęs laikytis visuomenei įprastų elgesio normų ir taisyklių“.
19. 2011 m. sausio 10 d. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė pareiškėjo skundą, remdamasis iš esmės tais pačiais pagrindais, kurie jau buvo išdėstyti (žr. šio sprendimo 14, 15 ir 18 punktus). Jis taip pat pabrėžė, kad perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės, įstatymas nebenumatė maksimalios suėmimo trukmės; tačiau ji turi atitikti įstatyme nustatytus pagrindus ir procedūras (žr. šio sprendimo 46–51 punktus). Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į pareiškėjui pareikštus kaltinimus viešojo intereso apsauga nagrinėjamoje byloje buvo svarbesnė už jo teisę į laisvę.
20. Kitoje baudžiamojoje byloje 2011 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas pripažino pareiškėją kaltu dėl dalyvavimo riaušėse panaudojant šaunamąjį ginklą pagal Baudžiamojo kodekso 283 straipsnio 2 dalį. Jis nuteistas dvejų metų ir vieno mėnesio bausme, bausmės vykdymą atidedant. 2012 m. balandžio 5 d. Vilniaus apygardos teismas šį nuosprendį paliko nepakeistą.
21. 2011 m. kovo 10 d. Vilniaus apygardos teismas, remdamasis iš esmės tais pačiais pagrindais, kurie jau buvo išvardyti pirmiau (žr. šio sprendimo 14, 15 ir 18 punktus) pratęsė pareiškėjo suėmimą dar trims mėnesiams. Kiek žinoma, pareiškėjas šios nutarties neapskundė.
22. 2011 m. birželio 2 d. prokuroras, remdamasis per ikiteisminį tyrimą surinkta informacija, pradėjo naują ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu. Antrasis tyrimas buvo susijęs su kaltinimais netikrų elektroninių mokėjimo priemonių gamyba, svetimo turto įsigijimu apgaule, neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ar sprogmenimis, kito asmens turto sunaikinimu ar sugadinimu, nužudymu dėl savanaudiškų paskatų, neteisėtu laisvės atėmimu panaudojant smurtą ir viešosios tvarkos pažeidimu (atitinkamai Baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 1 dalis, 253 straipsnio 1 dalis, 187 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 146 straipsnio 2 dalis ir 284 straipsnio 1 dalis). 2011 m. liepos 29 d. prokuroras dėl minėtų nusikaltimų pareiškėjui surašė kaltinamąjį aktą ir byla buvo perduota Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš esmės.
23. 2011 m. birželio 13 d. ir 2011 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus apygardos teismas, remdamasis iš esmės tais pačiais pagrindais (žr. šio sprendimo 14, 15 ir 18 punktus), pratęsė pareiškėjo suėmimą dar trims mėnesiams.
24. 2011 m. spalio 14 d. Lietuvos apeliacinis teismas pareiškėjo skundą atmetė. Jis pakartojo, kad yra pakankamai įrodymų, kad jis įvykdė nusikaltimus, kuriais buvo kaltinamas, ir pritarė žemesnės instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas gali pabėgti. Lietuvos apeliacinis teismas pabrėžė, kad pareiškėjas jau teistas praeityje, kaltinamas dalyvavęs nusikalstamame susivienijime ir jo vaidmuo darant daugelį nusikaltimų buvo vienas pagrindinių ir nėra duomenų apie tai, kad jis kada nors būtų turėjęs teisėtą pragyvenimo šaltinį. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad galima pagrįstai manyti, jog pareiškėjas gali daryti naujus nusikaltimus, taigi jis turi likti suimtas.
25. 2011 m. gruodžio 12 d. ir 2012 m. kovo 5 d. Vilniaus apygardos teismas, remdamasis iš esmės tais pačiais pagrindais (žr. šio sprendimo 14, 15 ir 24 punktus), pratęsė pareiškėjo suėmimą dar trims mėnesiams.
26. 2012 m. kovo 28 d. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė pareiškėjo skundą ir patvirtino žemesnės instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas gali bėgti arba daryti naujus nusikaltimus. Be to, jis pažymėjo, kad baudžiamoji byla buvo itin sudėtinga ir didelės apimties: byloje buvo teisiami 27 asmenys ir bylą tuo metu sudarė 26 tomai. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad nors pareiškėjo suėmimas truko labai ilgai (dvejus metus ir tris mėnesius) dėl bylos sudėtingumo ir apimties, laisvę jam suvaržyti buvo būtina siekiant užtikrinti netrukdomą baudžiamosios bylos nagrinėjimą.
27. Nuo 2012 m. birželio iki gruodžio mėn. Vilniaus apygardos teismas pareiškėjo suėmimą pratęsdavo kas tris mėnesius, o Lietuvos apeliacinis teismas atmetė jo vėlesnius skundus, iš esmės remdamasis tais pačiais pagrindais, kurie buvo nurodyti ankstesnėse teismo nutartyse (žr. šio sprendimo 14, 15, 18, 24 ir 26 punktus).
28. 2013 m. sausio 14 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė pareiškėjo skundą, pabrėžęs, kad byla jau buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės ir šioje bylos tyrimo stadijoje maksimalus suėmimo terminas nebuvo apibrėžtas nei nacionalinės teisės aktuose, nei Konvencijoje, nei Teismo praktikoje. Jis pakartojo, kad pareiškėjui iškelta byla buvo sudėtinga ir didelės apimties – tuo metu bylos medžiagą sudarė 79 tomai. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme vilkinimo faktų nenustatė. Pareiškėjo argumentą, kad po ilgo laisvės atėmimo laiko jis nebeturėjo jokios motyvacijos bėgti ar daryti naujus nusikaltimus, teismas atmetė kaip nepagrįstą.
29. Nesusijusioje baudžiamojoje byloje 2013 m. vasario 6 d. Šiaulių apygardos teismas pareiškėją pripažino kaltu dėl neteisėto laisvės suvaržymo panaudojant smurtą pagal Baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 dalį ir nuteisė jį 75 dienų laisvės atėmimo bausme.
30. 2013 m. kovo 8 d. ir 2013 m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos teismas, remdamasis iš esmės tais pačiais pagrindais (žr. šio sprendimo 14, 15, 18, 24 ir 26 punktus), pratęsė pareiškėjo suėmimą dar trims mėnesiams, papildomai nurodęs, kad pareiškėjui ir kitoje baudžiamojoje byloje buvo pareikšti kaltinimai dėl sunkių nusikaltimų. 2013 m. liepos 3 d. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė pareiškėjo skundą, pakartojęs, inter alia, kad baudžiamoji byla sudėtinga, didelės apimties ir tuo metu bylą sudarė 81 tomas.
31. 2013 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus apygardos teismas atsisakė pratęsti pareiškėjo suėmimą. Jis pažymėjo, kad pareiškėjas jau buvo suimtas daugiau nei trejus metus, todėl pirminiai suėmimo pagrindai – kad bandys bėgti ar daryti naujus nusikaltimus – nebegali pateisinti jo suėmimo tęsimo. Be to, teismas pažymėjo, kad visi liudytojai ir dauguma kitų byloje teisiamų asmenų jau buvo apklausti, todėl nebėra būtinybės pareiškėjo laikyti nelaisvėje.
32. Vilniaus apygardos teismas pareiškėją iškart paleido paskyręs jam namų areštą (žr. šio sprendimo 52 punktą). Iš pareiškėjo paimtas pasas ir vairuotojo pažymėjimas, jam uždrausta išeiti iš namų nuo 22 val. iki 8 val., lankytis viešose vietose, išskyrus gydymo įstaigas ir parduotuves, bendrauti su kitais kaltinamaisiais baudžiamojoje byloje. Kaip nurodė pareiškėjas, visų šių sąlygų jis laikėsi ir paleistas į laisvę netrukus pradėjo dirbti apsaugos darbuotoju.
33. 2013 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo prokuratūros skundą ir panaikino žemesnės instancijos teismo nutartį paleisti pareiškėją į laisvę, konstatavęs, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad suėmimo pagrindai išnyko. Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad buvo pagrįsta manyti, kad pareiškėjas gali bėgti, nes jam gresia labai griežta bausmė, be to, jis nebuvo saistomas stipriais socialiniais ryšiais. Jis taip pat nurodė, kad pareiškėjas gali daryti naujus nusikaltimus, nes, kaip teigiama, jis vadovavo nusikalstamam susivienijimui, įtariamas padaręs nusikaltimus iš savanaudiškų paskatų ir praeityje jau keletą kartų teistas – visa tai neigiamai charakterizuoja kaltinamojo asmenybę. Nors teismas pripažino, kad pareiškėjo suėmimas truko labai ilgai (daugiau nei trejus metus ir šešis mėnesius), jis pakartojo, kad viešasis interesas buvo svarbesnis už asmens laisvę, todėl suėmimas buvo pateisinamas atsižvelgiant į pareiškėjui pareikštų kaltinimų pobūdį ir sunkumą. Galiausiai Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad maksimalus suėmimo taikymo kaltinamajam terminas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neapibrėžtas nei nacionalinės teisės aktuose, nei Konvencijoje, todėl suėmimo pratęsimo būtinumas vertintinas kiekvienu konkrečiu atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes. Pareiškėjo atveju teismas manė, kad bylos apimtis (27 kaltinamieji ir tuo metu bylą sudarę 82 tomai), taip pat tyrimo sudėtingumas pateisino pareiškėjo suėmimo tęsimą. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas pratęsė suėmimo terminą dar trims mėnesiams.
34. 2013 m. spalio 17 d. Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad pareiškėjui kardomasis kalinimas skirtas kitoje baudžiamojoje byloje. Jis nusprendė, kad netikslinga skirti kardomąjį kalinimą dviejose atskirose bylose, ir panaikino pareiškėjui skirtą kardomąją priemonę. Tačiau 2013 m. lapkričio 5 d. Lietuvos apeliacinis teismas minėtą nutartį panaikino, konstatavęs, kad 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (žr. šio sprendimo 33 punktą) nurodyti suėmimo pagrindai neišnyko.
35. 2013 m. gruodžio 20 d. Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad pareiškėjui kardomasis kalinimas skirtas kitoje baudžiamojoje byloje, todėl panaikino pareiškėjui skirtą suėmimą. Tačiau 2014 m. sausio 7 d. Lietuvos apeliacinis teismas šią nutartį panaikino. Jis konstatavo, kad pareiškėją paleisti į laisvę būtų galima tik tuo atveju, jei jo suėmimo pagrindai būtų išnykę, tačiau Vilniaus apygardos teismas šiuo klausimu nepasisakė. Lietuvos apeliacinis teismas pabrėžė, kad surinkta pakankamai įrodymų (tokių kaip kitų kaltinamųjų parodymai, parodymai atpažinti, sekimo duomenys, specialistų išvados, kita bylos medžiaga), kad pareiškėjas galėjo padaryti jam inkriminuojamus nusikaltimus. Tada teismas dar kartą išnagrinėjo savo ankstesnes išvadas dėl būtinybės tęsti pareiškėjo suėmimą (žr. šio sprendimo 33 punktą) ir padarė išvadą, kad jos vis dar egzistuoja. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas pratęsė pareiškėjui skirtą suėmimą dar trims mėnesiams.
36. 2014 m. kovo 28 d. Vilniaus apygardos teismas pratęsė pareiškėjui skirtą kardomąją priemonę – suėmimą dar trims mėnesiams. Jis rėmėsi iš esmės tais pačiais pagrindais, kuriuos savo ankstesnėse nutartyse buvo išdėstęs Lietuvos apeliacinis teismas (žr. šio sprendimo 33 ir 35 punktus), taip pat nurodęs, kad pareiškėjas turėjo ryšių užsienyje, kuriais galėjo pasinaudoti siekdamas pabėgti nuo teismo. Vilniaus apygardos teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjui inkriminuojamų veikų pobūdis ir sunkumas, taip pat jo asmenybės bruožai rodė, kad jis itin pavojingas visuomenei, taigi naujų nusikaltimų užkardyti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis neįmanoma.
37. 2014 m. balandžio 15 d. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir patvirtino žemesnės instancijos teismo išvadas. Jis pakartojo, kad maksimalus suėmimo taikymo terminas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neapibrėžtas nei nacionalinės teisės aktuose, nei Konvencijoje. Teismo nuomone, pareiškėjo bylos aplinkybės, būtent – jam pareikštų kaltinimų skaičius, pobūdis ir sunkumas, taip pat tai, kad lėšos, gautos iš nusikalstamos veiklos, tariamai buvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis – reiškia, jog viešasis interesas svarbesnis už pareiškėjo asmens laisvę. Todėl Apeliacinis teismas konstatavo, kad net ir ilga suėmimo taikymo pareiškėjui trukmė atitinka nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.
38. Kitoje baudžiamojoje byloje 2014 m. gegužės 22 d. Vilniaus apygardos teismas pripažino pareiškėją kaltu dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ar sprogmenimis, kito asmens turto sunaikinimo ar sugadinimo, nužudymo dėl savanaudiškų paskatų, neteisėto laisvės atėmimo panaudojant smurtą ir viešosios tvarkos pažeidimo (Baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalis, 187 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 146 straipsnio 2 dalis ir 284 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas nuteistas 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, į bausmės atlikimo laiką įskaičius toje byloje paskirto kardomojo kalinimo laiką – nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. balandžio 1 d.
Pareiškėjas šį nuosprendį apskundė. Remiantis naujausia Teismui pateikta informacija, šio sprendimo priėmimo metu jo skundas dar nebuvo išnagrinėtas, nes apeliacinis teismas nusprendė iš naujo įvertinti įrodymus atsižvelgdamas į pateiktą naują medžiagą.
39. 2014 m. birželio 30 d. Vilniaus apygardos teismas nutartį dėl pareiškėjo suėmimo panaikino, nes 2014 m. gegužės 22 d. jis jau buvo nuteistas kitoje baudžiamojoje byloje (žr. šio sprendimo 38 punktą).
C. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas pareiškėjo suėmimo laikotarpiu
40. Nuo pareiškėjo sulaikymo 2009 m. gruodžio 15 d. (žr. šio sprendimo 7 punktą) iki ikiteisminio tyrimo pabaigos 2010 m. gruodžio 3 d. (žr. šio sprendimo 17 punktą) valdžios institucijos surengė penkias pareiškėjo apklausas, dukart atliko kratą jo namuose, paėmė ir apžiūrėjo jo automobilį, kompiuterį ir kitus jam priklausančius daiktus, paskyrė dvi įvairių paimtų daiktų ekspertizes, išsiuntė keturis prašymus telekomunikacijų bendrovėms pateikti informaciją, vykdė slaptą sekimo veiklą, surengė pareiškėjo parodymą atpažinti, apklausė apie 50 liudytojų ir kitų įtariamųjų.
41. Nuo 2010 m. gruodžio 3 d., kai byla perduota Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš esmės (žr. šio sprendimo 17 punktą), iki pareiškėjo pripažinimo kaltu atskiroje baudžiamojoje byloje 2014 m. gegužės 22 d. (žr. šio sprendimo 38 punktą) kas mėnesį ar beveik kas mėnesį buvo paskirti 57 posėdžiai, iš kurių 26 atidėti:
a) nuo 2010 m. gruodžio 3 d. iki 2011 m. kovo 31 d. paskirti du posėdžiai, bet abu atidėti;
b) nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. birželio 22 d. surengti šeši posėdžiai;
c) nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. gruodžio 7 d. paskirti penki posėdžiai, bet visi atidėti;
d) nuo 2011 m. gruodžio 8 d. iki 2012 m. birželio 14 d. paskirta dvylika posėdžių, iš kurių devyni įvyko;
c) nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2012 m. spalio 3 d. paskirtas vienas posėdis, bet jis atidėtas;
d) nuo 2012 m. spalio 4 d. iki 2012 m. lapkričio 29 d. paskirti penki posėdžiai, iš kurių keturi įvyko;
g) nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2013 m. kovo 3 d. paskirti du posėdžiai, bet abu atidėti;
h) 2013 m. kovo 4 d. ir 25 d. paskirti du posėdžiai ir abu įvyko;
i) nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2013 m. spalio 6 d. paskirti šeši posėdžiai, bet visi atidėti;
j) nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. paskirti šeši posėdžiai, iš kurių penki įvyko;
k) nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. vasario 16 d. paskirti keturi posėdžiai, bet visi atidėti;
l) nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2014 m. gegužės 22 d. paskirti šeši posėdžiai, iš kurių penki įvyko.
42. Pagrindinės atidėjimo priežastys – kaltinamųjų ar liudytojų neatvykimas; kai kuriais iš šių atveju teismas paskelbė jų paiešką ar skyrė jiems papildomas kardomąsias priemones. Per surengtą 31 posėdį teismas išklausė daugiau nei 50 kaltinamųjų ir liudytojų parodymų, pagarsino bylos medžiagą, išklausė ir peržiūrėjo garso ir vaizdo įrašus, išnagrinėjo prokuroro ir kai kurių kaltinamųjų prašymus.
D. Vėlesni teismų sprendimai
43. 2015 m. birželio 12 d. Vilniaus apygardos teismas pripažino pareiškėją kaltu dėl vadovavimo šaunamaisiais ginklais ginkluotam nusikalstamam susivienijimui ir neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (atitinkamai Baudžiamojo kodekso 249 straipsnio 3 dalis ir 260 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjas nuteistas 13 metų laisvės atėmimo bausme, į bausmės atlikimo laiką įskaičius kardomojo kalinimo laikotarpius nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 11 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. birželio 30 d.
Pareiškėjas šį nuosprendį apskundė. Remiantis naujausia Teismui pateikta informacija, šio sprendimo priėmimo metu jo skundas dar nebuvo išnagrinėtas.
44. 2016 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos apeliacinis teismas pareiškėją paleido į laisvę, paskyręs užstatą. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo paskelbtas nuosprendis pareiškėjui (žr. šio sprendimo 38 punktą) dar nebuvo įsiteisėjęs, nes apeliacinis procesas dar nepasibaigęs ir tikriausiai užtruks gana ilgai. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui suėmimas taikomas jau ilgiau nei šešerius metus, o tai sudarė beveik du trečdalius jam skirtos bausmės (žr. šio sprendimo 38 punktą). Lietuvos apeliacinis teismas paskyrė 5 000 eurų užstatą, uždraudė pareiškėjui išeiti iš namų, lankytis tam tikrose viešose vietose, bendrauti su kitais kaltinamaisiais, išvykti iš Lietuvos, taip pat nurodė dukart per savaitę registruotis vietos policijos įstaigoje.
II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA
A. Kardomasis kalinimas ir namų areštas
45. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje nustatyta:
20 straipsnis
„Žmogaus laisvė neliečiama.
Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas.“
46. Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 119 straipsnyje nustatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.
47. Pagal BPK 122 straipsnio 1 dalį kardomasis kalinimas leidžiamas, kai yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs, trukdys procesui ar darys naujus nusikaltimus.
48. BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes.
49. BPK 122 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.
50. BPK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suėmimo terminas ikiteisminio tyrimo metu negali tęstis ilgiau kaip devynis mėnesius, o labai sudėtingose ar didelės apimties bylose, taip pat bylose, susijusiose su organizuotomis nusikaltėlių grupėmis – ilgiau kaip aštuoniolika mėnesių. BPK nenustatytas ilgiausias leistinas suėmimo terminas, kai ikiteisminis tyrimas jau užbaigtas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
51. 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime konstatuota:
„8. BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu skiriant arba pratęsiant suėmimą, būtina atsižvelgti į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai ,,kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs , tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
10. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus [kuriais yra įtariamas], įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys
15. BPK 127 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti maksimalūs suėmimo terminai ikiteisminio tyrimo stadijoje. Į šiuos terminus neįeina asmens suėmime būtas laikas, kai byla nagrinėjama teisme
22. Pratęsiant suėmimo terminą ilgiau kaip šešis mėnesius, [teismas privalo] papildomai nurodyti aplinkybes, patvirtinančias ypatingą bylos sudėtingumą arba didelę apimtį.
24. BPK 127 straipsnio 2 dalyje vartojamos sąvokos „ypatingas bylos sudėtingumas“ bei ,,didelė apimtis“ yra vertinamosios ir paprastai susijusios. Ypatingą bylos sudėtingumą arba didelę apimtį lemia padarytų nusikalstamų veikų, įtariamųjų ar nukentėjusiųjų bei liudytojų didelis skaičius , daug laiko reikalaujančių ekspertizių atlikimas ir jų sudėtingumas, proceso veiksmų arba kitų dokumentų gausumas ir pan. “
52. BPK 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad namų areštas – tai įpareigojimas įtariamajam nustatytu metu būti savo gyvenamojoje vietoje, nesilankyti viešosiose vietose ir nebendrauti su tam tikrais asmenimis.
B. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas
53. BPK 243 straipsnyje ir 244 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas poilsiui, neatvykusių į posėdį asmenų pakartotiniam iškvietimui, naujų įrodymų išreikalavimui arba dėl kitų svarbių priežasčių.
54. 2014 m. kovo 13 d. BPK buvo iš dalies pakeistas. Naujame 2421 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga išnagrinėti bylą per kuo trumpesnį laiką ir darant kiek įmanoma mažiau teisiamojo posėdžio pertraukų. Naujos redakcijos 243 straipsnio 2 dalyje ir 244 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisiamojo posėdžio pertrauka negali trukti daugiau nei vieną mėnesį ir gali būti pratęsta vieną kartą.
C. Nuosprendis
55. Baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Viena kardomojo kalinimo (suėmimo) diena prilyginama vienai laisvės atėmimo parai.
TEISĖ
I. TARIAMAS KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO 3 DALIES PAŽEIDIMAS
56. Pareiškėjas skundėsi dėl pernelyg ilgos suėmimo trukmės. Jis rėmėsi Konvencijos 5 straipsnio 3 dalimi, kurioje šiuo klausimu nurodyta:
„Kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis asmuo pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistam proceso metu. Paleidimas gali būti sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.“
A. Priimtinumas
57. Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjas nepanaudojo veiksmingų vidaus teisinės gynybos priemonių. Ji teigė, kad pareiškėjas turėjo galimybę pareikšti civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį. Vyriausybė rėmėsi suformuota nacionalinių teismų praktika, susijusia su kardomojo kalinimo teisėtumo ir trukmės pagrįstumo vertinimu, ir pažymėjo, kad dažnai šalims pavykdavo prisiteisti kompensaciją už žalą, patirtą dėl pernelyg ilgos suėmimo trukmės. Todėl remdamasi Teismo sprendimu byloje Varnas prieš Lietuvą (no. 42615/06, §§ 85-89, 2013-07-09) Vyriausybė prašė, kad peticija būtų paskelbta nepriimtina, nes nebuvo panaudotos vidaus teisinės gynybos priemonės, kaip reikalaujama Konvencijos 35 straipsnio 1 dalyje.
58. Pareiškėjas šį Vyriausybės argumentą ginčijo, teigdamas, kad jis civilinio proceso nepradėjo dėl to, kad žalos klausimas byloje nebuvo pagrindinis.
59. Teismas pakartoja savo išvadą, padarytą byloje Varnas (cituota pirmiau, §§ 85–89), kad ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti laikomas veiksminga gynybos priemone tik tada, kai ginčijamas kardomasis kalinimas jau pasibaigęs. Tačiau jei atitinkamas asmuo vis dar kalinamas, pakankama ir veiksminga gynybos priemone galima laikyti tik tokią priemonę, kuria galima pasiekti įpareigojantį sprendimą dėl asmens paleidimo (ibid., § 86, ir jame nurodytos bylos). Be to, Teismas primena, kad reikalavimas, jog pareiškėjas pasinaudotų visomis vidaus teisinės gynybos priemonėmis, paprastai nustatomas atsižvelgiant į peticijos pateikimo Teismui datą (žr. Baumann v. France, no. 33592/96, § 47, ECHR 2001V (ištraukos).
60. Nagrinėjamu atveju pateikdamas peticiją (2014 m. balandžio 24 d.) pareiškėjas vis dar buvo suimtas (žr. šio sprendimo 37–38 punktus). Taigi ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį nebuvo pakankama ir tinkama gynybos priemonė, kuria pareiškėjas privalėjo pasinaudoti. Todėl Vyriausybės pirminis prieštaravimas atmetamas.
61. Teismas pažymi, kad šis skundas nėra akivaizdžiai nepagrįstas Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punkto požiūriu, taip pat jis nėra nepriimtinas kokiu nors kitu pagrindu. Todėl jis pripažintinas priimtinu.
B. Esmė
1. Šalių teiginiai
62. Pareiškėjas teigė, kad jam skirtas suėmimas buvo pernelyg ilgas ir nepagrįstas. Jis nurodė turįs nuolatinę gyvenamąją vietą pas tėvus ir atitinkąs visas namų areštui keliamas sąlygas, todėl nacionaliniai teismai neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad jis gali bėgti ar daryti naujus nusikaltimus. Be to, pareiškėjas nurodė, kad nacionaliniai teismai jo suėmimo terminą pratęsdavo beveik automatiškai, visas nutartis grįsdami beveik vienodais pagrindais.
63. Vyriausybė nurodė, kad su organizuotu nusikalstamumu susijusiose bylose, kai kardomasis kalinimas truko daugiau nei trejus metus, Teismas nenustatė 5 straipsnio pažeidimo (žr. Wrona v. Poland, no. 23119/05, 2010-01-05; Luković v. Serbia, no. 43808/07, 2013-03-26; ir Mierzejewski v. Poland, no. 15612/13, 2015-02-24). Vyriausybė nurodė, kad ši byla, susijusi su šaunamaisiais ginklais ginkluotu nusikalstamu susivienijimu, kuris užsiėmė didelio masto narkotikų platinimu, buvo labai sudėtinga ir tai suteikė pagrindą pareiškėjui, įtariamam vadovavus minėtam susivienijimui ir dalyvavus jam atliekant įvairius nusikaltimus, suėmimą taikyti ilgą laiką. Ji atkreipė dėmesį ir į didelį bylos mastą: kaltinimai buvo pareikšti 27 asmenims, bylą sudarė 200 nusikalstamų veikų, iš kurių 50-yje dalyvavo pareiškėjas. Per tyrimą apklausta bent 50 liudytojų, kai kurie iš jų – keletą kartų, atlikta daug kitų tyrimo veiksmų. Vyriausybė teigė, kad institucijos veikė pakankamai stropiai, nenustatyta jokių institucijų neveikimo laikotarpių. Vyriausybė pateikė visų ikiteisminio tyrimo metu dėl pareiškėjo atliktų tyrimo veiksmų chronologinę lentelę, taip pat 75 baudžiamojoje byloje paskirtų teismo posėdžių (iš kurių 75 paskirti prieš nuteisiant pareiškėją kitoje baudžiamojoje, byloje, žr. šio sprendimo 41–42 punktus) laiko skalę, nurodydama per kiekvieną posėdį teismo atliktus veiksmus arba posėdžio atidėjimo priežastis.
64. Galiausiai Vyriausybė pareiškė, kad visose nutartyse nacionaliniai teismai nurodė reikšmingas ir pakankamas pareiškėjo suėmimo priežastis ir rėmėsi konkrečiomis pareiškėjo bylos aplinkybėmis, kaip reikalaujama Konvencijoje, o ne „bendrais ar abstrakčiais“ argumentais.
2. Teismo vertinimas
a) Bendrieji principai
65. Taikytini bendri principai neseniai apibendrinti sprendime Buzadji prieš Moldovos Respubliką [GC], no. 23755/07, §§ 84-91, ECHR 2016 (ištraukos).
66. Teismas visų pirma primena, kad kardomojo kalinimo pagrįstumas turi būti vertinamas ne abstrakčiai, o pagal kiekvienos bylos konkrečias aplinkybes. Todėl nėra apibrėžto bendro kiekvienai bylai taikytino termino (žr. McKay v. the United Kingdom [GC], no. 543/03, § 45, ECHR 2006X). Visų pirma nacionalinės teismų institucijos turi užtikrinti, kad konkrečiu atveju kaltinamojo kardomasis kalinimas netruktų nepagrįstai ilgai. Šiuo tikslu, laikydamosi nekaltumo prezumpcijos principo, jos privalo išnagrinėti visus faktus, leidžiančius išnagrinėti, ar yra viešasis interesas, kuris leistų nukrypti nuo 5 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, ir išdėstyti juos savo sprendimuose dėl prašymų paleisti į laisvę. Remdamasis iš esmės būtent šiuose sprendimuose nurodytomis priežastimis ir pareiškėjo skunduose išdėstytais nustatytais faktais, Teismas turi nustatyti, ar buvo pažeista 5 straipsnio 3 dalis (žr. Idalov v. Russia [GC], no. 5826/03, § 141, 2012-05-22).
67. Teismas taip pat primena, kad su organizuotu nusikalstamumu susijusios bylose tyrimą atliekančioms institucijoms ir teismams sunkiau nustatyti faktus ir kiekvieno nusikalstamo susivienijimo nario atsakomybės laipsnį (žr. Pastukhov and Yelagin v. Russia, no. 55299/07, § 44, 2013-12-19, ir jame nurodytas bylas). Tokiose bylose nuolatinė kaltinamųjų bendravimo tarpusavyje ir su kitais asmenimis kontrolė ir tokio bendravimo ribojimas gali būti ypač svarbus siekiant užkirsti kelią jų pabėgimui, įrodymų klastojimui, taip pat poveikiui ir grasinimui liudytojams. Todėl tokiose bylose ilgesni suėmimo laikotarpiai nei kitose bylose gali būti laikomi pagrįstais (žr. Bąk v. Poland, no. 7870/04, §§ 56-57, 2007-01-16; Tomecki v. Poland, no. 47944/06, § 29, 2008-05-20; ir Luković, cituota pirmiau, § 46).
68. Galiausiai Teismas primena, kad Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad kompetentingos nacionalinės institucijos parodytų „ypatingą stropumą“ (angl. special diligence) baudžiamajame procese prieš suimtą kaltinamąjį (žr. Labita v. Italy [GC], no. 26772/95, § 153, ECHR 2000IV). Vertindamas, ar „ypatingo stropumo“ reikalavimo laikytasi, Teismas, inter alia, turi atsižvelgti į bendrą bylos sudėtingumą, bet kokius nepateisinamo delsimo laikotarpius ir priemones, kurių valdžios institucijos ėmėsi procesui paspartinti, siekdamos užtikrinti, kad bendra suėmimo trukmė išliktų „pagrįsta“ (žr. Suslov v. Russia, no. 2366/07, § 93, 2012-05-29, ir jame nurodytas bylas). Nors labai ilgi suėmimo laikotarpiai automatiškai nereiškia Konvencijos 5 straipsnis 3 dalies pažeidimo, Teismas yra pabrėžęs, kad šiems laikotarpiams pagrįsti paprastai reikia išskirtinių aplinkybių (žr. Bulatović v. Montenegro, no. 67320/10, § 143, 2014-07-22, ir jame nurodytas bylas).
b) Minėtų principų taikymas šioje byloje
(i) Nagrinėtinas laikotarpis
69. Čia nagrinėjamu atveju pareiškėjo kardomasis kalinimas prasidėjo 2009 m. gruodžio 15 d., kai jis buvo sulaikytas (žr. šio sprendimo 7 punktą). Jis buvo suimtasis Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies požiūriu iki 2014 m. gegužės 22 d., kai jis buvo nuteistas Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu (žr. šio sprendimo 38 punktas). Nors šis nuosprendis vis dar nėra įsiteisėjęs, Teismas primena, kad laikotarpis, nagrinėtinas pagal 5 straipsnio 3 dalį, baigiasi tą dieną, kurią apibrėžiami pareikšti kaltinimai, net jei tai padaroma pirmosios instancijos teisme (žr. Buzadji, cituota pirmiau, § 85, ir jame nurodytas bylas). Nuo 2014 m. gegužės 22 d. pareiškėjas įkalintas „pagal kompetentingo teismo nuosprendį“, kaip nurodyta 5 straipsnio 1 dalies a punkte, taigi šis suėmimo nepatenka į 5 straipsnio 3 dalies taikymo sritį (žr. Kudła v. Poland [GC], no. 30210/96, § 104, ECHR 2000XI; Piotr Baranowski v. Poland, no. 39742/05, § 45, 2007-10-02; ir Dragin v. Croatia, no. 75068/12, § 111, 2014-07-24).
70. 2013 m. rugsėjo 11–24 d. pareiškėjui suėmimas pakeistas namų areštu (žr. šio sprendimo 32–33 punktus). Šiuo požiūriu Teismas pakartoja, kad tais atvejais, kai kardomasis kalinimas padalijamas į keletą ne iš eilės einančių laikotarpių ir pareiškėjai turi galimybę pateikti skundus dėl suėmimo būdami laisvėje, minėti ne iš eilės einantys laikotarpiai turi būti vertinami atskirai (žr. Idalov, cituota pirmiau, § 129, ir Chuprikov v. Russia, no. 17504/07, § 61, 2014-07-12).
71. Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad namų areštas, atsižvelgiant į juo sukuriamų apribojimų laipsnį ir intensyvumą, prilygsta laisvės atėmimui Konvencijos 5 straipsnio prasme (žr. Buzadji, cituota pirmiau, §§ 104-05), todėl namų arešto laikotarpis tarp kardomojo kalinimo laikotarpių nebuvo laikomas kalinimo suskaidymu į keletą ne iš eilės einančių laikotarpių (žr., be kitų, Nikolova v. Bulgaria (no. 2), no. 40896/98, § 60, 2004-09-30, ir Süveges v. Hungary, no. 50255/12, § 77, 2016-01-05). Vis dėlto Teismas šiuo atžvilgiu pažymi, kad namų arešto sąlygos pagal Lietuvos teisę (žr. šio sprendimo 52 punktą) gerokai skiriasi nuo anksčiau jo įvertintų sąlygų. Pareiškėjams kitose pirmiau minėtose bylose buvo uždrausta išeiti iš namų, išskyrus konkrečius valdžios institucijų nustatytus atvejus (žr. Nikolova, § 53; Süveges, § 53; ir Buzadji, § 42, cituotos pirmiau), o pareiškėjui šioje byloje buvo leidžiama išeiti iš namų didžiąją dienos dalį (išskyrus laiką nuo 22 iki 8 val.), jis turėjo teisę dirbti, o jo viešasis ir socialinis gyvenimas buvo tik šiek tiek apribotas (žr. šio sprendimo 32 punktą).
72. Tačiau nepaisant gana nedidelio su namų areštu susijusių apribojimų laipsnio ir intensyvumo šioje byloje Teismas mano, kad yra kitų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo kardomasis kalinimas nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2014 m. gegužės 22 d. vertintinas kaip vienas laikotarpis. Visų pirma pareiškėjo namų arešto trukmė buvo labai trumpa – tik 13 dienų. O Teismas jau yra pripažinęs, kad tuo atveju, jei laisvės laikotarpis tarp kartotinių kardomojo kalinimo laikotarpių yra neilgas, jis nebūtinai padalija kardomąjį kalinimą į atskirus laikotarpius (žr. Velichko v. Russia, no. 19664/07, § 80, 2013-01-15). Antra, pareiškėjo paleidimas į laisvę buvo nutrauktas ne nauja nutartimi dėl suėmimo, bet pratęsus galiojantį suėmimo terminą (žr. šio sprendimo 33 punktą). Nutartis paleisti pareiškėją į laisvę taip ir neįsiteisėjo, nes ją panaikino aukštesnės instancijos teismas, teigdamas, kad vis dar egzistuoja jo suėmimo pagrindai (plg. Idalov, cituota pirmiau, kurioje pareiškėjo paleidimas į laisvę už užstatą buvo panaikintas dėl to, kad nesilaikyta nustatytų paleidimo sąlygų, ir Süveges, taip pat cituota pirmiau, kurioje pareiškėjui namų areštas pakeistas kardomuoju kalinimu dėl priežasčių, susijusių su kita baudžiamąja byla). Todėl nacionalinio proceso lygmeniu pareiškėjo suėmimas nebuvo suskaidytas į atskirus laikotarpius. Dėl to Teismas mano, kad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes pareiškėjo suėmimas vertintinas kaip vienas laikotarpis.
73. Tai reiškia, kad šioje byloje nagrinėtiną pareiškėjo kardomojo laikotarpio laikotarpį sudaro ketveri metai, penki mėnesiai ir septynios dienos (nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2014 m. gegužės 22 d.).
(ii) Kardomojo kalinimo laikotarpio pagrįstumas
74. Visų pirma, Teismas pažymi, kad pernelyg ilga pareiškėjo kardomojo kalinimo trukmė – daugiau nei ketveri metai – kelia rimtą susirūpinimą, ir reikalauja, kad valdžios institucijos pateiktų labai svarias priežastis tam, kad ją būtų galima pateisinti (žr. Tsarenko v. Russia, no. 5235/09, § 68, 2011-03-03; Trifković v. Croatia, no. 36653/09, § 121, 2012-11-06; ir Dragin, cituota pirmiau, § 112).
75. Teismas nemato pagrindo abejoti nacionalinių teismų išvada, kad per visą vertinamą laikotarpį buvo pagrįsta manyti, jog pareiškėjas padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas (žr. šio sprendimo 35 punktą). Nors nacionaliniame procese pareiškėjas tvirtino priešingai, Teismas primena – tam, kad įtarimas būtų pagrįstas, būtini faktai ar informacija, kurie objektyvų stebėtoją įtikintų, kad atitinkamas asmuo galėjo padaryti nusikaltimą (žr. Gusinskiy v. Russia, no. 70276/01, § 53, ECHR 2004IV, ir jame nurodytas bylas), o faktai, kurie kelia įtarimą ir suteikia pagrindą asmens suėmimui pagal Konvencijos 5 straipsnį, neturi būti tokio paties lygmens kaip faktai, kurie būtini norint pareikšti kaltinimus ar nuteisti (žr. Murray v. the United Kingdom, 1994-10-28, § 55, Series A no. 300A). Teismas mano, kad pareiškėjo atveju reikiamas lygmuo buvo pasiektas.
76. Nacionaliniai teismai kas tris mėnesius iš naujo nagrinėjo pareiškėjo suėmimo pagrindus ir nurodė priežastis, kodėl suėmimas turėjo būti toliau tęsiamas. Jie rėmėsi toliau išvardytais pagrindais (žr. šio sprendimo 33–37 punktus):
1) pabėgimo rizika atsižvelgiant į pareiškėjui gresiančios bausmės griežtumą, jo nepakankamai stiprius socialinius ryšius, taip pat ryšius užsienyje (taip pat žr. Sopin v. Russia, no. 57319/10, §§ 4142, 2012-12-18);
2) pakartotinio nusikalstamumo rizika atsižvelgiant į pareiškėjui inkriminuojamų nusikaltimų sunkumą, pobūdį ir skaičių, jo vadovaujantį vaidmenį nusikalstamame susivienijime, ankstesnį teistumą, taip pat įtarimą, kad neteisėta veikla buvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis (taip pat žr. Merčep v. Croatia, no. 12301/12, § 96, 2016-04-26; plg. Šoš v. Croatia, no. 26211/13, § 95, 2015-12-01);
3) itin sudėtinga byla ir didelė, nuolat auganti jos apimtis, kurią lėmė didelis pareikštų kaltinimų, kaltinamųjų ir liudytojų skaičius (plg. Kalashnikov v. Russia, no. 47095/99, § 119, ECHR 2002VI).
77. Teismas mano, kad Lietuvos teismas išsamiai įvertino visus svarbius veiksnius ir savo sprendimus pagrindė konkrečiomis pareiškėjo bylos aplinkybėmis, be kita ko, jo asmenine ir finansine padėtimi, nusikalstama praeitimi, ryšiais užsienyje. Negalima teigti, kad priežastys, kuriomis rėmėsi nacionaliniai teismai, buvo nurodytos in abstracto arba kad jie skyrė (pratęsė) pareiškėjo suėmimą remdamiesi tapačiais ar stereotipiniais pagrindais, naudodami iš anksto parengtą šabloną arba vartodami formalią ir abstrakčią kalbą (plg. Khudoyorov v. Russia, no. 6847/02, §§ 185-86, ECHR 2005X; Boicenco v. Moldova, no. 41088/05, § 143, 2006-07-11; ir Qing v. Portugal, no. 69861/11, § 67, 2015-12-05). Todėl Teismas įtikintas, kad pratęsdami pareiškėjo suėmimą nacionaliniai teismai nenaudojo „bendrų ir abstrakčių“ argumentų, o jų nurodomos priežastys buvo svarbios ir pakankamos.
78. Lieka nustatyti, ar nacionalinės valdžios institucijos parodė „ypatingą stropumą“ pareiškėjo atžvilgiu iškeltoje baudžiamojoje byloje. Teismas pirmiausia pažymi, kad per ikiteisminį tyrimą, kuris po pareiškėjo sulaikymo truko beveik metus (nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d., žr. šio sprendimo 7 ir 17 punktus), valdžios institucijos apklausė per 50 liudytojų ir kitų įtariamųjų, be to, atliko kitus kartotinius tyrimo veiksmus, kurie, atrodo, buvo būtini ir atlikti pakankamai dažnai (žr. šio sprendimo 40 punktą; plg. Kalashnikov, cituota pirmiau, § 119). Atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo susijęs su dideliu skaičiumi nusikalstamų veikų, kurias tariamai įvykdė nusikalstamas susivienijimas, ir todėl tyrimas buvo pakankamai sudėtingas, Teismas laikosi nuomonės, kad veiksmai, kurių per šį laikotarpį ėmėsi valdžios institucijos, gali būti laikomi atitinkančiais ypatingo stropumo kriterijų pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį.
79. Tačiau po to, kai byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės, pareiškėjo kardomasis kalinimas truko dar 3 metus, 5 mėnesius ir 19 dienų (nuo 2010 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. gegužės 22 d., žr. šio sprendimo 17 ir 38 punktus) ir per tą laikotarpį kas mėnesį arba beveik kas mėnesį paskirti 57 posėdžiai (žr. šio sprendimo 41 punktą). Kadangi pradėjus nagrinėti bylą teisme pareiškėjas jau buvo suimtas metus, Teismo neįtikino teiginys, kad vidutiniškai vieno per mėnesį posėdžio paskyrimas rodo pakankamą valdžios institucijų stropumą (žr. mutatis mutandis, Čevizović v. Germany, no. 49746/99, § 51, 2004-07-29, ir El Khoury v. Germany, nos. 8824/09 ir 42836/12, § 69, 2015-07-09; plg. Chraidi v. Germany, no. 65655/01, § 44, ECHR 2006XII, ir Rażniak v. Poland, no. 6767/03, §§ 10 ir 33, 2008-10-07). Teismas taip pat pažymėjo, kad 26 iš šių posėdžių atidėti daugiausia dėl valdžios institucijų nesugebėjimo užtikrinti kitų kaltinamųjų ir liudytojų dalyvavimo (žr. šio sprendimo 41–42 punktus; taip pat žr. Malkov v. Estonia, no. 31407/07, § 51, 2010-02-04, ir Kobernik v. Ukraine, no. 45947/06, § 62, 2013-07-25; plg. Shikuta v. Russia, no. 45373/05, § 49, 2013-04-11). Nė vienas iš šių atidėjimų ar kitų vėlavimų nebuvo dėl pareiškėjo kaltės (žr. Kuibishev v. Bulgaria, no. 39271/98, § 69, 2004-09-30, ir Grujović v. Serbia, no. 25381/12, § 53, 2015-07-21). Dėl pasikartojančių atidėjimų atsirado keletas ilgų laikotarpių, per kuriuos posėdžių apskritai nebuvo surengta: nuo 2010 m. gruodžio 3 d. iki 2011 m. kovo 31 d., nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. gruodžio 7 d., nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2012 m. spalio 3 d., nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2013 m. kovo 3 d., nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2013 m. spalio 6 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. vasario 16 d., t. y. susidarė daugiau nei 2 metų laikotarpis, per kurį nebuvo nė vieno posėdžio (žr. šio sprendimo 41 punktą; žr., mutatis mutandis, Dervishi v. Croatia, no. 67341/10, § 144, 2012-09-25, ir Süveges, cituota pirmiau, § 101; plg. Sigarev v. Russia, no. 53812/10, § 56, 2014-10-30, ir Topekhin v. Russia, no. 78774/13, § 109, 2016-05-10).
80. Nors Teismas pritaria Vyriausybės teiginiui, kad pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla buvo sudėtinga ir didelės apimties, jis vis dėlto laikosi nuomonės, kad nei bylos sudėtingumas, nei jos sąsajos su organizuotu nusikalstamumu negali pateisinti tokios ilgos suėmimo trukmės kaip nagrinėjamu atveju (žr., mutatis mutandis, Veliyev v. Russia, no. 24202/05, § 157, 2010-06-24, ir Chyła v. Poland, no. 8384/08, §§ 122–123, 2015-11-03). Valdžios institucijos nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios liudytų priešingai, kaip pavyzdžiui, poreikis surinkti įrodymus užsienyje ar prašyti tarptautinės teisinės pagalbos (plg. Łaszkiewicz v. Poland, no. 28481/03, § 61, 2008-01-15; Ereren v. Germany, no. 67522/09, § 62, 6 2014-11-06; ir Merčep, cituota pirmiau, § 110). Be to, nors nacionaliniai teismai savo sprendimuose kelis kartus pripažino, kad pareiškėjo suėmimo trukmė buvo labai ilga (žr. šio sprendimo 26, 33 ir 37 punktus), neatrodo, kad imtasi kokių nors priemonių procesui paspartinti. Teismas pastebėjo, kad posėdžiai pirmosios instancijos teisme buvo atidėti daugiausia dėl to, kad į juos neatvyko liudytojai ar kaltinamieji (žr. šio sprendimo 79 punktą), ir pripažino, kad tam tikrais atvejais tai galėtų būti pateisinama; tačiau šioje byloje Teismas neįžvelgė jokių valdžios institucijų pastangų nustatyti griežtesnį ir veiksmingesnį teismo posėdžių tvarkaraštį, siekiant išvengti pasikartojančių bylos nagrinėjimo atidėjimų (žr., mutatis mutandis, Dzelili v. Germany, no. 65745/01, § 80, 2005-11-10, ir Baksza v. Hungary, no. 59196/08, § 38, 2013-04-23). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teismas daro išvadą, kad valdžios institucijos neparodė ypatingo stropumo pareiškėjui iškeltoje baudžiamojoje byloje jo ilgo kardomojo kalinimo laikotarpiu.
81. Todėl buvo pažeista Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis.
II. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS
82. Konvencijos 41 straipsnyje nustatyta:
„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“
A. Žala
83. Pareiškėjas reikalavo atlyginti 100 000 eurų dydžio neturtinę žalą. Vyriausybė manė, kad ši suma per didelė ir nepagrįsta.
84. Teismas mano, kad pareiškėjas patyrė kančią dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo. Jis pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendis, kuriuo pareiškėjas nuteistas 13 metų laisvės atėmimo bausme, dar neįsiteisėjo, nes pareiškėjo apeliacinis skundas dar neišnagrinėtas (žr. šio sprendimo 43 punktą), todėl negalima teigti, kad pareiškėjo kardomojo kalinimo laikas buvo įskaitytas į bausmės laiką (žr. Český v. the Czech Republic, no. 33644/96, § 91, 2000-07-06) Šiomis aplinkybėmis Teismas mano, kad reikia priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Vadovaudamasis teisingumo pagrindais, šiuo požiūriu Teismas pareiškėjui priteisia 4 700 eurų.
B. Išlaidos ir sąnaudos
85. Pareiškėjas nepateikė jokių reikalavimų dėl išlaidų ir sąnaudų. Todėl Teismas šiuo požiūriu nieko nepriteisia.
C. Palūkanos
86. Teismas mano, kad palūkanų norma turi būti skaičiuojama pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant tris procentus.
DĖL ŠIŲ PRIEŽASČIŲ TEISMAS:
1. Vienbalsiai skelbia peticiją priimtina.
2. Šešiais balsais prieš vieną nusprendžia, kad buvo pažeista Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis.
3. Šešiais balsais prieš vieną nusprendžia:
a) atsakovė valstybė per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, turi atsakovui sumokėti 4 700 eurų (keturis tūkstančius septynis šimtus eurų) ir bet kokius taikytinus mokesčius neturtinei žalai atlyginti;
b) nuo minėto trijų mėnesių termino pabaigos iki sprendimo įvykdymo dienos per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtos sumos turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant tris procentus.
4. Vienbalsiai atmeta likusią pareiškėjo reikalavimo dėl teisingo atlyginimo dalį.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2017 m. gegužės 2 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.
Marialena TsirliAndrás Sajó
KanclerėPirmininkas
Vadovaujantis Konvencijos 45 straipsnio 2 dalimi ir Teismo reglamento 74 taisyklės 2 dalimi, prie šio sprendimo pridedamos šios nuomonės:
a) teisėjo K. Wojtyczeko pritariamoji nuomonė;
b) teisėjo E. Kūrio atskiroji nuomonė.
A.S.
M.T.
TEISĖJO KRZYSZTOFO WOJTYCZEKO PRITARIAMOJI NUOMONĖ
1. Pritariu daugumos nuomonei, kad nagrinėjamu atveju 5 straipsnio 3 dalis buvo pažeista. Tačiau nemanau, kad Teismas tinkamai argumentuoja savo sprendimą.
2. Sutinku, kad surengti vidutiniškai tik vieną posėdį per mėnesį nepakanka (žr. sprendimo 79 punktą). Dauguma teisingai pabrėžia, kad šiuo atveju reikėjo nustatyti griežtesnį posėdžių tvarkaraštį (žr. sprendimo 80 punktą).
Pagrindinė problema šioje byloje yra teismo proceso organizavimas. Mano nuomone, valstybės turėtų, kiek įmanoma, užtikrinti, kad sunkūs nusikaltimai teisme būtų nagrinėjami pagal labai griežtą tvarkaraštį. Tai ypač pasakytina apie bylas, susijusias su organizuotu nusikalstamumu. Tiesa, kad nagrinėjama priemone iš esmės pakeičiamas baudžiamųjų bylų teisminio nagrinėjimo organizavimas daugelyje valstybių. Tačiau toks pokytis būtinas siekiant ne tik įgyvendinti kaltinamųjų teises, bet ir užtikrinti teisingą ir operatyvų baudžiamosios teisės atsaką į sunkius nusikaltimus, taip pat apsaugoti viešąją tvarką ir piliečių teises apskritai. Nors šią bylą Teismas išsprendė 5 straipsnio požiūriu, šis sprendimas sustiprina reikalavimą sunkių nusikaltimų atveju taikyti griežtesnius teisminio nagrinėjimo tvarkaraščius, kaip vieną iš Konvencijos 6 straipsnyje numatyto teisingo teismo kriterijų.
3. Kita vertus, dauguma kritikuoja Lietuvos valdžios institucijas už tai, kad daug teismo posėdžių buvo atidėta, nors pareiškėjas negali būti apkaltintas nei dėl vieno iš šių atidėjimų (žr. sprendimo 79 ir 80 punktus). Mano nuomone, tokiam vertinimui pagrįsti buvo būtina atlikti išsamią kiekvieno atidėjimo analizę. Deja, tokia analizė nebuvo atlikta, ir tai sumažino sprendimo motyvų įtikinamąją galią. Šiuo atžvilgiu aš visiškai pritariu teisėjo E. Kūrio atskirojoje nuomonėje išreikštam susirūpinimui.
Vis dėlto, net jei valstybės negalima apkaltinti dėl posėdžių atidėjimo, teismai turėjo skirti posėdžius kur kas dažniau. Net jei griežtesnis tvarkaraštis neužkirstų kelio posėdžių atidėjimui, jis padidintų galimybes pasiekti galutinį teismo sprendimą per gerokai trumpesnį laiką.
TEISĖJO E. KŪRIO ATSKIROJI NUOMONĖ
1. Teisės istorija mus išmokė to, kas šiandien yra visuotinai žinoma: kad viena iš pagrindinių vakarų teisės bendrai ir ypač Europos teisės vystymosi krypčių buvo perėjimas nuo formalaus įrodymų (nagrinėjamos bylos faktų) vertinimo prie individualizuoto šių faktų nagrinėjimo įstatymą taikančiose institucijose, visų pirma teismuose.
Remiantis pirmuoju iš šių metodų, tam tikrų faktų, „numatytų“ (ar net išvardytų) pozityviojoje teisėje (teisės akte, tarptautinėje sutartyje, susitarime ar teismų praktikoje), buvimas nagrinėjamoje faktinėje situacijoje lemia būtiną ir beatodairišką teisės pažeidimo konstatavimą, beveik (arba visai) neatsižvelgiant į „nenumatytas“ konkrečios situacijos ypatybes. Pagal šią metodologiją įstatymo pažeidimui konstatuoti pakanka minėtų faktų visumos arba – išskirtiniais atvejais – net vieno lemtingo fakto. Šis metodas taip pat reiškia, kad būtina ne mažiau beatodairiškai taikyti už atitinkamą pozityviosios teisės pažeidimą numatytą nuobaudą, nors ji ir gali būti sušvelninta pasigailėjimo pagrindu ar esant švelninančioms aplinkybėms, jei šie pagrindai savo ruožtu taip pat numatyti atitinkamose pozityviosios teisės nuostatose. Tačiau šis metodas, sureikšminantis formalųjį bylos faktų vertinimą, nesudaro galimybės teismui (ar kitai įstatymą taikančiai institucijai) tokiais atvejais nekonstatuoti įstatymo teisės pažeidimo, jei yra tam tikrų formalių elementų.
Antrasis metodas yra ne toks dogmatiškas, taigi lankstesnis. Jis reikalauja, kad nei viena bylos faktinė aplinkybė nebūtų pašalinta iš lygties ir į visas jas būtų tinkamai atsižvelgta. Tai gali lemti situaciją, kai tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip teisės pažeidimas, teismas gali įvertinti kaip faktinėmis aplinkybėmis neišvengiamą dalyką, pateisinamą taikytinos teisės požiūriu. Taigi, ten, kur taikant formalųjį metodą teisės pažeidimas būtų konstatuotas automatiškai, individualizuotas metodas gali lemti kitokį rezultatą.
2. Iš esmės formalaus faktų vertinimo trūkumai ir jo neatitiktis esminio teisingumo siekiams jau nuo seno suprasti ir pripažinti tikriausiai visose nacionalinės ir tarptautinės teisės srityse, ir ne tik asmenų, bet ir institucinių subjektų, įskaitant ir valstybes, atžvilgiu. Teismo praktikoje valstybėms taip pat leidžiama nesivadovauti gana ribota formalistine metodologija.
Kita vertus, gausioje ir įvairioje Teismo praktikoje nustatyti pozityviai suformuluoti, bet vis dėlto doktrininiai kriterijai (nes jie išplėtoti Teismo, o ne tiesiogiai suformuluoti Konvencijoje), kuriais siekiama sudaryti galimybę sugretinti nagrinėjamos bylos faktus su kylančiais iš Konvencijos teisiniais imperatyvais. Vienas toks kriterijus gali tarsi skėtis apimti įvairiausias faktines situacijas, tarp kurių vis dėlto gali būti svarbių skirtumų ir kurios taikant individualizuotą metodą turėtų būti tarpusavyje atskirtos, prieš darant išvadą dėl konkretaus fakto atitikties (neatitikties) įstatymui. Situacija, kurioje bylos faktai neatitinka tokio kriterijaus, suformuluoto ir pritaikyto ankstesnėse bylose, gali būti vertinama kaip nepaliekanti Teismui jokios kitos galimybės, kaip tik pritaikyti atitinkamus imperatyvus „skėčio principu“ ir konstatuoti atitinkamos Konvencijos nuostatos pažeidimą. Tačiau toks faktinės padėties teisinis vertinimas, nors iš pirmo žvilgsnio nepriekaištingai įtikinamas, faktiškai gali pasirodyti esąs iliuzinis ir efemeriškas. Gali paaiškėti, kad šis tariamas įtikinamumas tėra įtikinamumas iš pirmo žvilgsnio, kuris (kaip meilė iš pirmo žvilgsnio) gali išgaruoti dar kartą pažvelgus į savo pradinio susižavėjimo objektą. Iš tikrųjų Teismo praktika, kurioje numatyta daugybė įvairių sprendimo priėmimo sistemų ir modelių, kuriais galima (ar net būtina) daugiau ar mažiau pasinaudoti vėlesnėse bylose, neužkerta kelio iš esmės visiškai formaliam Konvencijos normų taikymui. Tačiau toks formalus taikymas būtų pateikiamas kaip griežtas Teismo precedento laikymasis, net jei beatodairiškas „skėtinio“ principo taikymas kartais reikštų, jog tolstama nuo esminio teisingumo. Visada yra rizika, kad galima nueiti šiuo abejotinu keliu.
Vis dėlto (tai būtina dar kartą pabrėžti) Teismo praktikoje leidžiamas ir neformalus, nedogmatiškas jo nustatytų kriterijų taikymas. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Teismo praktika, ypač jei aiškinama remiantis subsidiarumo principu (kuris taip pat yra Teismo aiškinamosios veiklos rezultatas), ne tik suteikia nemažai veiksmų laisvės, bet įsakmiai ragina ir reikalauja laikytis neformalaus požiūrio.
3. Kokia kryptimi Teismas nusprendžia eiti konkrečioje byloje, labai priklauso nuo jo bendro požiūrio, būtent nuo to, ar Teismas į tariamo pažeidėjo, t. y. valstybės atsakovės, įvykių versiją žvelgia su išankstiniu nepasitikėjimu ar yra linkęs į ją tinkamai atsižvelgti ir pasistengti suprasti Vyriausybės argumentus. Nei Teismas, nei kas nors kitas neturėtų į valstybes (bent jų daugumą) žvelgti su didesniu įtarimu, nei jos išties nusipelnė. Ir jos tikrai nenusipelno, kad su jomis būtų elgiamasi šališkai ar priešiškai, remiantis įsitikinimu, kad viskas, ką atitinkama valstybė daro ar yra padariusi pareiškėjui, apkaltinusiam ją Konvencijoje įtvirtintų jo teisių pažeidimu, tikriausiai liudija apie šių teisių nepaisymą ir nepagarbą joms. Tokiuose ginčuose gali būti įrodyta, kad valstybės elgėsi neteisingai, bet gali būti įrodyta ir kad jos teisios, kaip neretai būna bylose, kuriose kitos šalies elgesys, dėl kurio ir kilo nesutarimai su valstybe, toli gražu nebuvo teisėtas. Išankstinė valstybės nuodėmės prezumpcija absoliučiai kiekvienu atveju, nesvarbu, su kokiais keblumais ar sunkumais valdžios institucijos susiduria sąžiningai stengdamosi laikytis imperatyvių Konvencijos nuostatų, švelniai tariant, nėra labai patikimas orientyras. Tokia prezumpcija dar apgaulingesnė – ir neteisinga valstybės atžvilgiu – kai ji išreiškiama iš pirmo žvilgsnio objektyviu teisiniu kriterijumi, kurio valdžios institucijų elgesys tariamai neatitinka. Kiekvienas tariamas Konvencijos pažeidimas, kad ir koks rimtas jis būtų, pirmiausia turi būti įvertintas iš esmės ir be išankstinio nusistatymo. O taikomi kriterijai patys turi nekelti abejonių. Tai ypač pasakytina apie „skėčio“ principu taikomus kriterijus.
4. Dabar norėčiau pereiti prie šios bylos faktų vertinimo. Daugumai teisėjų vienas (pirmasis) pareiškėjo suėmimo laikotarpis nesukėlė abejonių Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies požiūriu (žr. šio sprendimo 78 punktą). Šis laikotarpis pasibaigė, kai pareiškėjo byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Taigi pareiškėjas buvo „skubiai pristatytas teisėjui“ ir tuo metu jam buvo užtikrinta tai, ko aiškiai reikalauja 5 straipsnio 3 dalis: „teis[ė] į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teis[ė] būti paleistam proceso metu“. Jungtukas „ir“ antrojoje citatoje nėra nereikšmingas: pareiškėjas turėjo būti arba paleistas iki bylos nagrinėjimo teisme, arba jo bylos nagrinėjimas trukti ne ilgiau nei, objektyvaus stebėtojo vertinimu, „įmanomai trumpiausią laiką“. Remiantis Teismo vertinimu, įmanomai trumpiausias laikas – tai laikotarpis, kuris nėra „pernelyg ilgas“, remiantis konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Kalbant apie hipotetinę pareiškėjo paleidimo per minėtą laikotarpį galimybę, dauguma visai nesuabejojo nacionalinių teismų išvada, kad „per visą vertinamą laikotarpį buvo pagrįstas įtarimas, kad pareiškėjas padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas“ (žr. sprendimo 75 punktą). Be to, kolegijos dauguma visiškai pritarė periodiniam pareiškėjo suėmimo pagrindų vertinimui nacionaliniuose teismuose kas tris mėnesius, laikydami, kad toks vertinimas nebuvo stereotipinis ar šabloniškas, rėmėsi konkrečiomis pareiškėjo aplinkybėmis, nebuvo išdėstytas formaliai ar in abstracto ir visais kitais požiūriais buvo išsamus (žr. sprendimo 76 ir 77 punktus). Vertindamas šį laikotarpį aš visiškai pritariu daugumos nuomonei.
5. Kolegijos daugumai nepriimtinas 5 straipsnio 3 dalies požiūriu pasirodė laikotarpis po pareiškėjo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui. Po šio perdavimo pirmosios instancijos teismas privalėjo išspręsti pareiškėjo bylą „per įmanomai trumpiausią laiką“, kaip reikalaujama 5 straipsnio 3 dalyje ir išaiškinta Teismo praktikoje.
6. Kriterijus, pagal kurį vertinama, ar teismo procesas užtruko įmanomai trumpiausią laiką, atsižvelgiant į tai, kaip ši sąvoka aiškinama Teismo praktikoje ir daugumos pritaikyta šioje byloje, vadinamas „ypatingu stropumu“. Jei asmens suėmimo terminas yra labai ilgas, valdžios institucijos šiam asmeniui iškeltoje baudžiamojoje byloje turi veikti „ypatingai stropiai“, nes priešingu atveju pernelyg ilga šio termino trukmė bus aiškinama „ypatingo stropumo“ (ar net tiesiog „stropumo“) stoka. Vieną ar keletą tokių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą tokiam aiškinimui, būtų galima nesunkiai surasti beveik kiekvienoje byloje.
7. Sąvoka „ypatingas stropumas“ kildinama iš sprendimo byloje Matznetter prieš Austriją (no. 2178/64, § 12, 1969-11-10). Tame sprendime į sąvoką „ypatingas stropumas“ viso labo nekaltai pakeista ne ką senesnė sąvoka „išskirtinis stropumas“ (angl. particular diligence), pavartota byloje Wemhoff prieš Vokietiją (no. 2122/64, § 20, 1968-06-27), ir tuo pat metu kitoje byloje pavartota visiškai neišsiskirianti sąvoka „stropumas“ (žr. Neumeister v. Austria, no. 1936/63, 1968-06-27, „Arguments of the Commission and the Government”, §§ 2 ir 25), kur Teismas tiesiog pakartojo jau kartą Komisijos pavartotą sąvoką.
8. Šiandien mažai praktinės naudos duotų bandymas išsiaiškinti, ką tiksliai praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Teismas turėjo galvoje pridėdamas įmantrų epitetą „ypatingas“ prie labai neutralaus daiktavardžio „stropumas“ ir taip sukurdamas sąvoką „ypatingas stropumas“, ir kodėl ši sąvoka atsirado dviejose bylose, kuriose Teismas nenustatė 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Vargu ar būtų racionalu mėginti nustatyti, kaip paprastas „stropumas“ ar „išskirtinis stropumas“ pakeltas iki „ypatingo stropumo“ lygmens, nes šiandien, ir jau ne pirmą dešimtmetį, sąvoka „ypatingas stropumas“ ne tik savarankiškai egzistuoja įvairių Teismo kolegijų sprendimuose, bet – o tai yra dar svarbiau – ji jau įtvirtinta keliuose Didžiosios kolegijos sprendimuose konkrečiose bylose (žr. Kudła v. Poland [GC], no. 30210/96, § 111, 2000-10-26; Labita v. Italy [GC], no. 26772/95, § 153, 2000-04-06; McKay v. the United Kingdom [GC], no. 543/03, § 45, 2006-10-03; Bykov v. Russia [GC], no. 4378/02, § 64, 2009-03-10; Idalov v. Russia [GC], no. 5826/03, § 140, 2012-05-22; ir naujausią bylą Buzadji v. the Republic of Moldova [GC], no. 23755/07, § 87, 2016-06-05).
9. Be to, sąvoką „ypatingas stropumas“ jau seniai vartoja Teisme besibylinėjančios šalys. Ji vartojama net tose bylose, kuriose pats Teismas, skelbdamas savo sprendimą, savo vardu jos nepavartoja, ir taip buvo daroma dar prieš šios sąvokos įtvirtinimą Teismo praktikoje (žr. pavyzdžiui, Selmouni v. France [GC], no. 25803/94, §§ 71 ir 114, 1999-07-28, kurioje šią sąvoką pavartojo vyriausybė atsakovė, ir Humen v. Poland [GC], no. 26614/95, § 67, 1999-10-15, kur ją pavartojo pareiškėjas).
10. Be to, „ypatingo stropumo“ imperatyvas Teismo praktikoje taikomas ne tik kalbant apie tariamo kaltininko atžvilgiu iškeltos baudžiamosios bylos nagrinėjimą 5 straipsnio 3 dalies požiūriu. Jis kildinamas ir iš 6 straipsnio, visų pirma jo pirmosios dalies. Šiuo atžvilgiu, apsiribodamas Didžiosios kolegijos praktika, remiuosi sprendimu byloje Laino prieš Italiją ([GC], no. 33158/96, § 18, 1999-02-18), kurioje „ypatingo stropumo“ buvo reikalaujama ir iš skyrybų bylas sprendžiančių institucijų, taip pat sprendimu byloje Frydlender prieš Prancūziją ([GC], no. 30979/96, § 49, 2000-06-27), kur jis buvo laikomas būtinu nagrinėjant ir sprendžiant darbo ginčus.
11. Bet tai dar ne viskas. Sąvokos „ypatingas stropumas“ taikymas gali būti dar labiau išplėstas. Tiesą sakant, jis jau plečiamas. Kur šis plėtimasis sustos (jei tai apskritai įvyks), sunku nuspėti. Naujausias pavyzdys – penkių teisėjų pareikšta nuomonė, kad į Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio taikymo sritį patenkančiose situacijose (bent kai kuriose iš jų) būtina veikti „greitai ir ypatingai stropiai“ (žr. teisėjų G. Raimondi, m. Villiger, J. Šikuta, H. Keller ir J. .F. Kjølbro bendrą pritariamąją nuomonę byloje De Tommaso v. Italy [GC], no. 43395/09, 2017-02-23). Iš tiesų, kodėl gi ne? Tikriausiai daugelis teisėjų (jei ne visi) jiems pritartų.
12. Nors bandymas nustatyti pradinę sąvokos „ypatingas stropumas“ reikšmę neduotų praktinės naudos, šiandieninė šios sąvokos reikšmė yra svarbi. Atsižvelgiant į vis didesnę jos svarbą, gana paradoksalu, kad sąvoka „ypatingas stropumas“ Teismo praktikoje nė karto neapibrėžta. Nė karto. Seniai laikas tai padaryti, nes be tokios apibrėžties ši sąvoka tėra „skėtinis“ kriterijus, galintis apimti įvairiausiais aplinkybes, kai pareiškėjo suėmimo laikotarpis buvo „per ilgas“, neatsižvelgiant į tokią trukmę galimai pateisinančias faktines aplinkybes, ypač kai laikomasi požiūrio, kad valstybė atsakovė nepaisydama nieko privalo daryti viską, kad suėmimo laikotarpis būtų kuo trumpesnis. 5 straipsnio 3 dalies pažeidimą konstatuoti galima remiantis vien trukme.
Šiuo metu „ypatingas stropumas“ yra kriterijus, vertinimo matas, kuris gali būti – ir dažnai yra – praktiškai naudojamas neatskleidus jo turinio. Tačiau dar svarbesnis yra teisingumo šalims, ypač valstybėms atsakovėms, siekis. Nors sąvokos reikšmė lieka neaiški, vyriausybei atsakovei yra itin sudėtinga įrodyti, kad jos institucijų „stropumas“ įgyvendinant baudžiamąjį procesą buvo iš tiesų „ypatingas“. Ypatingas kokia prasme? Ypatingas kokia kaina ir kieno nenaudai? Ypatingas kieno atžvilgiu?
13. Žinoma, išlieka alternatyva: nebevartoti neapibrėžtos ir netikslios sąvokos ir būsimose bylose vertinant faktus remtis kriterijumi „pakankamas stropumas“ (angl. due dilligence) (arba jo sinonimu „tinkamas stropumas“ (angl. proper dilligence), kuris, beje, vis dar plačiai vartojamas Teismo praktikoje ir sulaukė didesnio pripažinimo valstybių narių nacionalinėje teisėje ir akademinės bendruomenės palaikymo.
Tačiau, įsibėgėjusio traukinio nesustabdysi. Jis riedės, ir geriau jam nepakliūti po ratais.
14. Siekiant nubrėžti liniją, kad ir neryškią, tarp paprasto stropumo ir ypatingo stropumo, galbūt vertėtų atsiversti žodyną. Pažvelkime į internetinį anglų k. žodyną Longman Dictionary of Contemporary English. Čia žodis „special“ (ypatingas) apibrėžtas taip: “not ordinary or usual, but different in some way and often better or more important” (ne paprastas ar įprastas, bet kažkuo išskirtinis ir dažnai geresnis ar svarbesnis). Žodyne Macmillan Dictionary sąvoka „special“ apibrėžta taip: „different from and usually better than what is normal or ordinary” (kitoks ir paprastai geresnis už įprastą ar paprastą). Pasak žodyno Merriam-Webster, „special“ reiškia „distinguished by some unusual quality” (pasižymintis neįprastomis savybėmis) arba “designed for a particular purpose or occasion” (sukurtas konkrečiam tikslui ar progai). Žodyne Oxford Living Dictionaries nurodyta, kad „special“ reiškia „better, greater, or otherwise different from what is usual“ (geresnis, didingesnis ar kitaip besiskiriantis nuo įprasto), taip pat “designed or organised for a particular person, purpose, or occasion“ (skirtas ar parengtas konkrečiam asmeniui, tikslui ar progai). Žodyne Collins teigiama, kad “[s]omeone or something that is special is better or more important than other people or things” (ypatingas yra tas, kas yra geresnis ar svarbesnis už kitus žmones ar daiktus).
Štai ir paaiškėjo: kažkas yra „svarbesnis“ už kitus asmenis. Turi būti kokie nors šio ypatingo svarbumo pagrindai. Šie pagrindai susiję su atitinkamo asmens padėtimi. Pareiškėjo atveju tai buvo laisvės atėmimas – suėmimas. Įprasta žmogaus būsena yra laisvė, taigi laisvės atėmimas – neįprasta, išskirtinė, ypatinga padėtis, todėl tokiu atveju valdžios institucijos privalo veikti „išskirtinai“ arba „ypatingai“ „stropiai“. Suimtojo padėtis „svarbesnė“ nei kitų, nes daugumai žmonių ji būtų neįprasta ir tuo požiūriu išskirtinė.
Remiantis ligšioline Teismo praktika (bent tol, kol Teismas dar nesukūrė tokių sąvokų kaip „išimtinis stropumas“, „nepaprastas stropumas“ ar „itin išskirtinis stropumas“), įmantrusis būdvardis „ypatingas“ žymi aukščiausią „stropumo“ laipsnį, kuris būtinas nagrinėjant baudžiamąją bylą, kad būtų patenkintos 5 straipsnio 3 dalies sąlygos. Jis reiškia išskirtinį elgesį.
15. Pareiškėjo padėties išskirtinumas susijęs su tuo, kad jis buvo laikomas suimtas tuo metu, kol jo byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Būtent dėl šios išskirtinės jo padėties dauguma konstatavo, kad pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla turėjo būti nagrinėjama ne tik „stropiai“, bet „ypatingai stropiai“. Ši padėtis taip pat paskatino teismą po bylos perdavimo paprašyti Vyriausybės atsakovės pateikti papildomas pastabas su įrodymais, kad valdžios institucijos baudžiamąją bylą nagrinėjo išties „ypatingai stropiai“ (tai savaime buvo itin retas, jei ne unikalus, reiškinys Teismo praktikoje, susijusioje su pakartotiniu bylos perdavimu). Teismo praktikoje jokio kito paaiškinimo nėra: ši byla turėjo būti laikoma svarbesne už kitas.
Visas kitas?
16. Išimtys lieka išimtimis tol, kol jos yra retos. Jei jos nėra retos, jos nėra išimtys. Nėra nieko „ypatingo“ tame, kas yra įprasta.
Tikėtina, kad bylai reikšmingu metu pareiškėjas šioje byloje nebuvo vienintelis kaltinamasis, laikomas suimtas, kol jo byla buvo nagrinėjama tame pačiame teisme. Jei valdžios institucijos turėjo elgtis ne tik stropiai, bet ypatingai stropiai su šiuo pareiškėju, toks pat (aukščiausias) stropumo lygmuo, t. y. ypatingas stropumas, turėjo būti parodytas ir tų kitų asmenų atžvilgiu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Taigi susiduriame su visa išimčių, kitaip tariant, asmenų, reikalaujančių ypatingo stropumo, kategorija.
Be to, nevalia pamiršti, kad remiantis Teismo praktika ypatingas stropumas būtinas ir skyrybų bylose, taip pat darbo santykių bylose, ir nežinia, kokių dar kategorijų bylų šalis Teismas gali vieną dieną priskirti prie nusipelniusių išskirtinio elgesio. Taigi išimčių kategorijų daugėja.
Kyla klausimas: ar buvo šioje byloje įmanoma ypatingai stropiai elgtis su pareiškėju, nepakenkiant kitiems asmenims (ar net asmenų kategorijoms)?
17. Kaip pripažino kolegijos dauguma, pagal Teismo praktiką „su organizuotu nusikalstamumu susijusiose bylose tyrimą atliekančioms institucijoms bei teismams sunkiau nustatyti faktus ir kiekvieno nusikalstamo susivienijimo nario atsakomybės laipsnį“ ir tokiais atvejais „gali būti laikomi pagrįstais ilgesni nei kitose bylose suėmimo laikotarpiai“ (žr. sprendimo 67 punktą). Jie taip pat aiškiai pritarė Vyriausybės teiginiui, kad „pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla buvo sudėtinga ir didelės apimties“ (žr. sprendimo 80 punktą). Pasirodo, populiarioji daina „Words don’t come easy“ klysta: kalbėti lengva. Dauguma tuoj pat atšaukė šį pritarimą, nurodydama, kad „nei bylos sudėtingumas, nei faktas, kad ji buvo susijusi su organizuotu nusikalstamumu, negali pateisinti tokios ilgos suėmimo trukmės, kokia buvo nagrinėjamu atveju“ (žr. sprendimo 80 punktą). O tai reiškia, kad kuo sudėtingesnė ir didesnės apimties byla, tuo greičiau ji turi būti išnagrinėta. Tokia rekomendacija būtų, švelniai tariant, erezija, pavyzdžiui, technologijų, sporto, meno ar literatūros vertimo srityse ar, tiesą sakant, bet kokioje žmogaus veiklos srityje. Bet sprendžiant bylas (kartoju) – kuo sudėtingesnė ir didesnės apimties byla, tuo greičiau ji turi būti išnagrinėta, ir priemonė bylų nagrinėjimui paspartinti yra „ypatingo stropumo“ kriterijus. Jeigu yra kelios sudėtingos ir didelės apimties bylos, visos kitos (taip pat ir tos, kuriose šalys yra ne organizuoto nusikalstamumo atstovai, o įstatymą gerbiantys žmonės, kurių problemos negali būti išspręstos be teismo) gali palaukti – juk valstybės ištekliai nėra neriboti. Šie žmonės turi palaukti ir suprasti, kad yra žmonių, kurių bylos turi būti išnagrinėtos nedelsiant. Žinoma, kai kurie iš šių neprivilegijuotų proceso dalyvių vėliau gali teisėtai pareikšti ieškinius valstybei, taip pat ir Strasbūre, dėl jų bylų vilkinimo, bet, regis, pareiškėjo byloje tai neturi reikšmės.
18. Dabar norėčiau pakalbėti apie tai, kaip dauguma įvertino konkrečius valdžios institucijų veiksmus (arba neveikimą) nagrinėjant pareiškėjo atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą jo antrojo suėmimo laikotarpiu, kurie šiame sprendime buvo pripažinti neatitinkančiais „skėtinio“ „ypatingo stropumo“ kriterijaus. Dauguma konstatavo, kad: i) valdžios institucijos „nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios [pateisintų pareiškėjui iškeltos bylos trukmę], pavyzdžiui, poreikis surinkti įrodymus užsienyje ar prašyti tarptautinės teisinės pagalbos “ (žr. sprendimo 80 punktą). Jie taip pat tvirtino, kad: ii) 26 [posėdžiai] buvo atidėti daugiausia dėl valdžios institucijų nesugebėjimo užtikrinti kitų kaltinamųjų ir liudytojų dalyvavimo“ (žr. 79 punktą). Dauguma taip pat teigė, kad: iii) „neatrodo, kad buvo imtasi kokių nors priemonių procesui paspartinti“ ir kad Teismas „neįžvelgė jokių valdžios institucijų pastangų nustatyti griežtesnį ir veiksmingesnį teismo posėdžių tvarkaraštį, siekiant išvengti pasikartojančių bylos nagrinėjimo atidėjimų“ (žr. sprendimo 80 punktą).
Panagrinėkime šiuos tris priekaištus iš eilės. Visi jie, beveik par excellence, atspindi „skėtinio“ principo taikymą ir formalų bylos faktų vertinimą.
19. Pirmasis priekaištas – tik priekabių ieškojimas. Tiesa, kad kai kuriose ankstesnėse bylose Teismas nekonstatavo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo, nes jose buvo vadinamasis „tarptautinis elementas“. Na ir kas? Ar tai reiškia, kaip teigia dauguma, kad tik tokios „išskirtinės aplinkybės“ kaip „poreikis surinkti įrodymus užsienyje ar prašyti tarptautinės teisinės pagalbos“ gali pateisinti pareiškėjui iškeltos bylos trukmę? Labai trumpas sąrašas, išties.
20. Bet atidžiau pažvelkime į aplinkybes, išnagrinėtas bylose, kuriomis kolegijos dauguma remiasi formuluodama savo pirmąjį priekaištą nacionalinėms institucijoms. Pirmojoje iš šių trijų bylų, Łaszkiewicz prieš Lenkiją (no. 28481/03, 2008-01-15), pareiškėjos suėmimas Lenkijoje tęsėsi beveik trejus metus (dar metus ji praleido Švedijos kalėjime). Valdžios institucijos tvirtino, kad užsitęsusį pareiškėjos kardomąjį kalinimą buvo galima pateisinti jai pareikštais pagrįstais įtarimais, rizika, kad ji gali klastoti įrodymus, nes daugelis įtariamųjų vis dar buvo laisvėje, aplinkybe, kad tyrimas buvo susijęs su stambaus masto narkotikų prekyba užsiimančia nusikaltėlių grupuote, pareiškėjai gresiančia griežta bausme, taip pat tyrimo sudėtingumu ir narkotikų prekybos keliamu pavojumi visuomenei. Teismas manė, kad „poreikis surinkti didelį kiekį įrodymų iš įvairių šaltinių, taip pat ir iš užsienio, siekiant įvertinti faktus ir kiekvieno įtariamojo tariamos atsakomybės laipsnį, suteikė reikiamą ir pakankamą pagrindą pareiškėjos suėmimui per laikotarpį, būtiną tyrimui užbaigti“ (§ 59).
Ar kas nors, vertindamas įtariamojo kardomojo kalinimo trukmės pagrįstumą ar nepagrįstumą, įžvelgia kokį nors esminį skirtumą tarp situacijos byloje Łaszkiewicz prieš Lenkiją ir šios bylos pareiškėjo situacijos? Aš tokio skirtumo nematau, išskyrus galbūt tai, kad, Teismo teigimu, vertinant kaltinimus didelio kiekio heroino tiekimu į tarptautinę rinką gali prireikti „surinkti didelį kiekį įrodymų iš įvairių šaltinių“ (kaip byloje Łaszkiewicz), taip pat daugiau laiko tyrimui atlikti, o vertinant kaltinimus „vadovavimu šaunamaisiais ginklais ginkluotam nusikalstamam susivienijimui ir neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti“ (kaip šioje byloje) laiko reikia mažiau, net jei asmeniui pateikti ir kaltinimai „netikrų elektroninių mokėjimo priemonių gamyba, svetimo turto įsigijimu apgaule, neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ar sprogmenimis, kito asmens turto sunaikinimu ar sugadinimu, nužudymu iš savanaudiškų paskatų, neteisėtu laisvės atėmimu panaudojant smurtą ir viešosios tvarkos pažeidimu“ (nagrinėti kitoje tam pačiam asmeniui iškeltoje baudžiamojoje byloje). Daugumai kolegijos narių (kurie šią bylą lygino su byla Łaszkiewicz) lemiamas veiksnys buvo tai, kad byloje Łaszkiewicz prekyba narkotikais buvo tarptautinio masto veikla, pareikalavusi žymiai daugiau laiko įrodymams surinkti, o čia nagrinėjama byla buvo „vietinės“ reikšmės, ir tai, matyt, reiškė, kad visi įrodymai gulėjo kažkur netoliese, laukdami, kol tyrėjai juos surinks. Ar tokia prielaida pagrįsta, palieku spręsti tyrėjams. Atkreiptinas dėmesys, kad galiausiai pareiškėjai byloje Łaszkiewicz buvo skirta 18 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir bauda, o pareiškėjui šioje byloje skirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė.
Sprendžiant pagal kolegijos daugumos pateiktus argumentus, atrodo, kad pagrindinis veiksnys su organizuotu nusikalstamumu ir narkotikų verslu (narkotikų prekyba, disponavimu ir pan.) susijusiose bylose, kuris nulemia, ar įtariamojo suėmimas gali trukti ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą, nėra jam inkriminuojamų nusikaltimų sunkumas ar organizuotos nusikaltėlių grupuotės, kuriai tas asmuo priklausė (ar net vadovavo), veiklos mastas, o tai, ar narkotikai buvo gabenami per sieną ar ne.
Be to, byloje Łaszkiewicz Teismas nurodė:
„ tokiose bylose kaip ši, susijusiose su organizuotomis nusikaltėlių grupėmis, pavojus, kad paleistas suimtasis gali daryti spaudimą liudytojams ar kitiems įtariamiesiems ar kitaip trukdyti tyrimui, savo esme dažnai yra itin didelis“ (§ 59).
Labai pagrįsta. Netgi labai pagrįsta. „Dalykų esmė“ yra dažnai nepaisoma teisės teorijoje. Tačiau šiuo pagrįstu ir objektyviu vertinimu, atrodo, šioje byloje nesivadovauta. Galima tik spėlioti, kodėl.
Byloje Łaszkiewicz Teismas taip pat tiesiogiai pasisakė „ypatingo stropumo“ klausimu.
„Todėl lieka nustatyti, ar nagrinėjant bylą nacionalinės valdžios institucijos parodė „ypatingą stropumą“. Šiuo požiūriu Teismas pažymi, kad tyrimas buvo gana sudėtingas dėl didelio įtariamųjų skaičiaus, išplėsto įrodinėjimo proceso ir įgyvendintų specialių priemonių, reikalingų su organizuotu nusikalstamumu susijusiose bylose. Teismas neįžvelgia jokių reikšmingų neveikimo laikotarpių atliekant tyrimą. Be to, kaip pažymi valdžios institucijos, tyrimą dar labiau apsunkino poreikis surinkti įrodymus užsienyje, nes nusikaltėlių grupuotė veikė įvairiose valstybėse. Dėl šių priežasčių Teismas mano, kad nagrinėjamu laikotarpiu nacionalinės institucijos pareiškėjos bylą sprendė santykinai sparčiai“ (§ 61).
„Santykinai sparčiai“. Ne „išskirtinai“, ne „nepaprastai“, ne „neįprastai“ – tik „santykinai“, o tai (remiantis žodynu) reiškia „proporcingai“. Labai praktiška. Ir labai pagrįsta. Tačiau šioje byloje ir vėl tuo nesivadovauta.
21. Byla Ereren prieš Vokietiją (no. 67522/09, 2014-11-06) yra dar viena (ir gana nauja) byla, kuria kolegijos dauguma rėmėsi kaip turinčia „tarptautinį elementą“, pateisinantį ilgą suėmimo terminą. Toje byloje pareiškėjo suėmimas truko žymiai ilgiau nei šioje byloje. Nacionalinių teismų posėdžiai nebuvo rengiami dažniau nei šioje byloje. Ir jokiu kitu požiūriu nacionaliniai teismai nebuvo aktyvesni negu šioje byloje. Tačiau Teismas nurodė, kad jis „negali procese nustatyti kokių nors neveikimo laikotarpių, išskyrus tuos, kuriuos lėmė poreikis surinkti įrodymus pateikiant teisinės pagalbos prašymus“ (§ 63). Tačiau jis nenurodė, kad vyriausybę atsakovę išgelbėjo tik šie prašymai ir niekas daugiau. Priešingai, tai buvo tik vienas iš daugelio aspektų. Tačiau šioje byloje minėta išvada pateikta taip, tarsi tai, kas turėjo lemiamos reikšmės byloje Everet, buvo ne gautinos informacijos turinys ir (arba) apimtis, o jos gavimo būtas, t. y. teisinės pagalbos prašymai. Tarsi informacija apie organizuotus nusikaltimus yra lengvai gaunama, jei tik nereikia kreiptis į užsienio institucijas. Taip „vietinės reikšmės“ byloms nustatomi aukštesni standartai.
22. Byloje Merčep prieš Kroatiją (no. 12301/12, 2016-04-26) nagrinėtas tyrimas taip pat turėjo „tarptautinį elementą“, nes „ikiteisminio tyrimo teisėjas kreipėsi į Serbijos institucijas prašydamas tarptautinės teisinės pagalbos, siekiant gauti liudytojų parodymus“ (§ 11). Ar tai savaime ką nors įrodo 5 straipsnio 3 dalies požiūriu? Mano nuomone, ne ką mažiau svarbu nei „tarptautinis elementas“ (Teismo žodžiais tariant, „didelio skaičiaus liudytojų apklausimas, pasinaudojant ir tarptautine pagalba baudžiamosiose bylose“ (§ 110) buvo tai, kad „nagrinėjama baudžiamoji byla buvo labai sudėtinga, ją sprendžiant reikėjo surinkti ir išnagrinėti didelį kiekį dokumentų ir fizinių įrodymų, taip pat prireikė specialistų pagalbos analizuojant DNR“ (ibid.). Buvo „tarptautinis elementas“ ar jo nebuvo, esminis dalykas pagrindžiant pareiškėjo suėmimo trukmę toje byloje buvo bendras bylos sudėtingumas, tačiau svarbu ir tai, kad pareiškėjo suėmimas truko mažiau nei 17 mėnesių (nors bylą nagrinėjant Teisme jis dar nebuvo nuteistas). „Tarptautinis“ nereiškia „išties sudėtingas“, o „išties sudėtingas“ nėra žodžio „tarptautinis“ sinonimas. Nėra pagrindo teigti, kad tik „tarptautiniai“ reikalai gali būti „išties sudėtingi“ arba kad „tikrai sudėtingi“ reikalai būtinai turi būti „tarptautiniai“. Dirbtinis „tarptautinio elemento“ sureikšminimas užgožia kitus svarbius tos bylos elementus. Tačiau to „tarptautinio elemento“ buvimas, atrodo, yra labai patogus būdas, kaip pagrįsti išvadą, kad pareiškėjo suėmimas šioje byloje buvo nepagrįstas.
23. Antrasis priekaištas ne ką labiau pagrįstas nei pirmasis. Veikiau dar prasčiau. Jis paprasčiausiai nėra pagrįstas nagrinėjamos bylos faktais. Kolegijos dauguma labai „stropiai“ suskaičiavo, kiek metų, mėnesių ir dienų truko pareiškėjo kardomasis kalinimas (79 punktas). Jie taip pat turėjo bent šiek tiek dėmesio skirti penkiems puslapiams Vyriausybės pastabų, kuriose smulkiu šriftu pateikta lentelė, išsamiai paaiškinanti kiekvieną nacionalinio teismo atliktą procesinį veiksmą. O šie paaiškinimai, į juos pažvelgus atidžiau, praktiškai niekais paverčia kolegijos daugumas teiginį, kad „26 [posėdžiai] buvo atidėti daugiausia dėl valdžios institucijų nesugebėjimo užtikrinti kitų įtariamųjų ir liudytojų dalyvavimo“ (žr. 79 punktą). Vietoj to dauguma pasitenkino netiksliu pripažinimu, kad „tam tikrais atvejais [posėdžių atidėjimas dėl liudytojų ar kitų kaltinamųjų neatvykimo] galėtų būti pateisinama[s]“ (ibid.) Tačiau detaliau tokių „tam tikrų“ atvejų jie nenagrinėjo ir, žinoma, neatsižvelgė į tai, kad tokių „tam tikrų“ atvejų buvo daugybė ir kad tam tikri atidėjimai ne tik „galėtų“ būti, bet išties buvo pateisinami. Abstrakčiuose, eufeminiuose ir painiuose kolegijos daugumos motyvuose sąvoka „daugiausia“, pavartota kartu su sąvoka „nesugebėjimas“, faktiškai užmaskuoja tai, kas turėtų būti geriau apibūdinta tokiomis sąvokomis kaip „tik retkarčiais“ arba „galbūt kartais“. Visas šitas „skėtinis“ teiginys yra nepagrįstas. Tai akivaizdus faktų iškraipymas.
24. Taigi pažvelkime į akivaizdžius faktus – tokius, kokie jie buvo, o ne kaip jie kolegijos daugumos pateikti pagal „skėčio“ principą. Iš viso buvo atidėti ne 26, o net 34 posėdžiai, tačiau kolegijos dauguma teisi teigdama, kad 26 posėdžiai buvo atidėti per „byloje nagrinėtiną pareiškėjo kardomojo laikotarpio laikotarpį“, t. y. „nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2014 m. gegužės 22 d.“ (žr. sprendimo 73 punktą). Vis dėlto sunku suprasti, kaip kolegijos dauguma apskaičiavo, kad būtent „26“ posėdžiai buvo atidėti „daugiausia dėl valdžios institucijų nesugebėjimo užtikrinti kitų kaltinamųjų ir liudytojų dalyvavimo“, nes kai kurie posėdžiai buvo atidėti ne dėl kitų kaltinamųjų ar liudytojų neatvykimo į teismą, o dėl kitų priežasčių, dar kiti buvo atidėti ne dėl vienos, o dėl keleto priežasčių, iš kurių tik viena buvo kitų kaltinamųjų ar liudytojų neatvykimas į teismą. Šiaip ar taip, vieno ar kelių kaltinamųjų ar liudytojų neatvykimas į teismą buvo tik viena priežastis arba viena iš priežasčių, dėl kurių buvo atidėti 23 (ne 26) posėdžiai (2011 m. vasario 28 d., 2012 m. kovo 29 d. ir 2013 m. gruodžio 12 d. posėdžiai į šį skaičių nepatenka, nes jie atidėti dėl kitų priežasčių). Jeigu, be kitų kaltinamųjų ar liudytojų neatvykimo, buvo ir kitų priežasčių atidėti posėdžius, šie posėdžiai turėjo būti atidėti bet kokiu atveju. Tik kai kuriais atvejais minėti asmenys neatvyko dėl „teismui nežinomų“ priežasčių; keletą kartų teismas buvo informuotas, kad atitinkami asmenys susirgo, nors vėliau jie pasirodė negalintys pagrįsti šių teiginių tinkamomis medicininėmis pažymomis (teismui aiškiai to pareikalavus).
Tačiau keletą kartų, kai posėdžiai buvo atidėti, atitinkami kaltinamieji išties sirgo. Iš tikro sirgo ir pateikė tai įrodančias medicinines pažymas. Kai kurie posėdžiai buvo atidėti dėl to, kad sirgo advokatai. O kartą posėdis atidėtas dėl to, kad – neduok Dieve – susirgo teisėjas. Ar valdžios institucijos atsakingos ir už šį atidėjimą? Jei kolegijos dauguma kaltina valdžios institucijas atidėjus 26 posėdžius dėl kai kurių kaltinamųjų neatvykimo į teismą, būtų sąžininga paminėti ir tai, kad daug kitų posėdžių atidėta dėl kitų – išties labai įvairių – priežasčių.
Pavyzdžiui, 2014 m. vasario 21 d. posėdis buvo atidėtas, nes net 11 kitų kaltinamųjų – M. S., S. L., A. F., S. K., L. G., A. R., A. B., Ž. T., A. T., A. M. ir V. B. – atsisakė valstybės paskirto advokato. Ar kolegijos dauguma dėl šios bylos nagrinėjimo pertraukos kaltintų valdžios institucijas?
25. Bet grįžkime prie posėdžių, kurie buvo atidėti neatvykus kai kuriems kitiems kaltinamiesiems (nes būtent šiuos atidėjimus dauguma suskaičiavo gana tiksliai). Man susidarė stiprus įspūdis, kad dauguma „nesugebėjimu užtikrinti kitų kaltinamųjų dalyvavimo“ ir dėl to užsitęsusiu bylos nagrinėjimu valdžios institucijas kaltina kiekvieną kartą, kai neatvyko bent vienas iš kaltinamųjų. Tai pasakytina ir, pavyzdžiui, apie 2011 m. vasario 28 d. posėdį, kuris buvo atidėtas, kai kaltinamasis S. K. prieš posėdį pasijuto blogai ir buvo išvežtas greitosios medicinos pagalbos automobiliu; 2013 m. rugsėjo 20 d. posėdį, į kurį kaltinamasis R. A. neatvyko dėl ligos; 2011 m. rugsėjo 8 d. posėdį, į kuriuos dėl ligos neatvyko du kaltinamieji J. S. ir A. F., ir nuspręsta byloje padaryti pertrauką. Ar ši pertrauka buvo būtina? Jei vadovausimės kolegijos daugumos motyvais, ne. Tačiau, manau, kad tą baudžiamąją bylą nagrinėjęs nacionalinis teismas geriau žinojo, kaip pasielgti, ypač turint galvoje tai, kad kai kurių kitų kaltinamųjų ar liudytojų asmeninė apklausa truko daugiau nei dieną, taip pat tai, kad daugelis kitų kaltinamųjų ir liudytojų apklausti ne vieną kartą, bet tam tikrais intervalais, ir per vėlesnius posėdžius paaiškino, be kita ko, kodėl jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai skyrėsi nuo tų, kurie duoti teisme.
Atrodo, kad kolegijos dauguma „nesugebėjimu užtikrinti kitų kaltinamųjų dalyvavimo“ ir dėl to užsitęsusiu bylos nagrinėjimu valdžios institucijas kaltina ir tokiais atvejais kaip 2013 m. vasario 21 d. posėdis, į kurį vienas iš kaltinamųjų A. F. (minėtas pirmiau) nebuvo pristatytas dėl (Vyriausybės žodžiais tariant) „Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kaltės“. Dėl šio priekaišto (kaltę pripažinus pačiai Vyriausybei) privalau pritarti kolegijos daugumai, nes Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija yra valdžios dalis, taigi jos kaltė priskirtina valdžios institucijoms. Tai, kad tas pats posėdis turėjo būti bet kokiu atveju atidėtas dėl kito kaltinamojo, Ž. T., ligos pagal šioje byloje naudojamą metodologiją tikriausiai neturi reikšmės, kaip ir galimybė (žinoma, tik hipotetinė), kad kalėjimo administracija A. F. (kuris ten buvo įkalintas po to, kai neatvyko į ankstesnį posėdį) į teismą nepristatė dėl to, kad visos kalėjimo transporto priemonės buvo užimtos – jomis į teismą vežti „svarbesni“ kaliniai, taip siekiant parodyti valdžios institucijų „ypatingą stropumą“ jų atžvilgiu.
26. Šiaip ar taip, ar kaltinamųjų neatvykimas automatiškai reiškia, kad būtent valdžios institucijos „nesugebėjo užtikrinti jų dalyvavimo“? Kitaip tariant, ar yra pagrindo šiems „dvigubo priskyrimo“ žaidimams, kai atsakomybė už kai kurių kaltinamųjų neatvykimą pirmiausia priskiriama valdžios institucijoms, o tada tas neatvykimas, už kurį jau apkaltintos institucijos, aiškinamas pastarųjų nesugebėjimu? Aš taip nemanau. Tai ne tik nesąžininga, bet ir faktiškai neteisinga. Daugeliu atveju, kai kaltinamieji neatvyko į teismą, valdžios institucijos nebuvo pasyvios, o paskelbė jų paiešką ir skyrė jiems griežtesnes kardomąsias priemones. Bet, žinoma, to nebuvo imtasi visais atvejais. Ar tai rodo valdžios institucijų nesugebėjimą? Ar laisvė turėjo būti atimta iš visų šių asmenų? Kokiam laikui? Ar tai būtų buvę proporcinga pagal 5 straipsnį? Ar tai siūlo kolegijos dauguma? Kiek dar peticijų su skundais pagal 5 straipsnį būtų pateikta Teismui, jei valdžios institucijos būtų neatsispyrusios apgaulingam tokio metodo paprastumo žavesiui?
Vis dėlto daugeliu atveju paieškos buvo paskelbtos ir (arba) kardomosios priemonės buvo skirtos kai kuriems kaltinamiesiems. Deja, ne visos šios priemonės padėjo užtikrinti, kad atitinkamas asmuo atvyktų į vėlesnius posėdžius.
27. Panagrinėkime keletą atsitiktinai parinktų atvejų.
2011 m. kovo 16 d. Kaltinamasis A. K. neatvyko į teismą, informavęs raštinę, kad susirgo, tačiau nepateikė jokių medicininių pažymų. Kuo čia galime apkaltinti valdžios institucijas? Ar tuo, kad nesulaikė A. K. anksčiau ir pačios nepristatė jo į posėdį? Ar tai nebūtų skubota ir neproporcinga priemonė? O jei jis tą dieną iš tikro sirgo? A. K. neatvykus į posėdį, buvo priimtas sprendimas pakeisti jam anksčiau skirtą kardomąją priemonę suėmimu. Po dviejų su puse mėnesio, 2011 m. birželio 3 d., jis davė parodymus, o 2011 m. birželio 22 d. – papildomus parodymus.
2011 m. rugsėjo 12 d. Į posėdį neatvyko kita kaltinamoji, J. S. Anksčiau, 2011 m. rugsėjo 8 d., ji neatvyko į teismą dėl ligos. Kai ji neatvyko antrą kartą, buvo paskelbta jos paieška ir priimtas sprendimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo. Kuo čia galime apkaltinti valdžios institucijas?
2011 m. spalio 13 d. Kai kaltinamasis M. D. į teismą be pateisinamos priežasties neatvyko trečią kartą (pirmą kartą jis neatvyko 2011 m. rugsėjo 22 d., antrą – 2011 m. spalio 3 d.), buvo paskelbta jo paieška.
2013 m. balandžio 22 d. Du kaltinamieji A. T ir J. K neatvyko į teismo posėdį. J. K. per posėdį turėjo būti antrą kartą apklaustas. Mažiau nei prieš mėnesį, 2013 m. kovo 25 d., jis į tokią apklausą teismo posėdyje atvyko. Abiem kaltinamiesiems nurodyta pateikti medicinines pažymas. 2013 m. gegužės 13 d. ankstesnė J. K. kardomoji priemonė pakeista namų areštu. Ar valdžios institucijos suklydo skirdamos jam namų areštą, o ne uždarydamos jį į tardymo izoliatorių, iš kur būtų galėjusios jį pristatyti pačios (jei visi automobiliai nebūtų vežę kitų kalinių, reikalaujančių „ypatingo stropumo“). To klausiu, nes jis neatvyko į 2013 m. rugsėjo 16 d. posėdį, nors tada buvo paskelbta jo paieška.
2014 m. vasario 10 d. Posėdis atidėtas, nes nebuvo žinoma kaltinamojo A. K. buvimo vieta. Šis kaltinamasis jau minėtas kalbant apie 2011 m. kovo 16 d. įvykius; atrodo, kad jis slapstėsi, bet vėliau buvo suimtas ir pasirodė teisme 2014 m. rugsėjo 8 d. (po to, kai pareiškėjo peticija pateikta Teismui, be to, ši data nepatenka į Teismo nustatytą „byloje nagrinėtiną pareiškėjo kardomojo laikotarpio laikotarpį“). Tačiau buvo dar viena priežastis atidėti 2014 m. vasario 10 d. posėdį. A. T. sūnui buvo atliekama operacija. Ar dėl to taip pat kaltos valdžios institucijos?
Ir taip toliau.
28. Į teismo posėdžius retkarčiais neatvykdavo ne tik kai kurie kaltinamieji. Kartais neatvykdavo liudytojai – dėl įvairiausių priežasčių (taip pat ir dėl ligos). Kartais liudytojo iš pirmo žvilgsnio savavališkas neatvykimas būdavo savaime suprantamas. Pavyzdžiui, 2012 m. gegužės 10 d. liudytojas D. J. neatvyko į posėdį, ir teismas nusprendė jį apklausti nuotoliniu būdu „jo asmeninio saugumo sumetimais“. Ši nuotolinė apklausa atlikta 2012 m. gegužės 24 d., 2012 m. birželio 14 d. ir 2012 m. spalio 4 d.
29. Nenoriu spėlioti, kodėl kai kurie kaltinamieji neatvyko į posėdžius, nenurodę teismui pateisinamos priežasties. Tačiau turint galvoje, kad kai kurie liudytojai nuogąstavo dėl savo saugumo, kas galėtų paneigti galimybę, kad kai kurie kaltinamieji taip pat galėjo turėti tokių nuogąstavimų, kurie nebuvo visai nepagrįsti, ypač bylai reikšmingu metu (bet galbūt ir remiantis tuo, kas žinoma dabar)? Be to, nusikaltėliai turi savo taktiką, kaip vilkinti procesą: kažkas neatvyksta, skelbiama pertrauka; tada kitas kaltinamasis neatvyksta, vėl kita pertrauka, ir taip toliau. Teigti, kad taip buvo pareiškėjo (ir kitų bylos kaltinamųjų) atveju, prilygtų spėliojimui, ir aš tuo neužsiimsiu. Tačiau tokie dalykai iš tikrųjų vyksta. Teismų motyvai turi būti pagrįsti sveiku protu. Juose negalima ignoruoti „dalykų esmės“.
Taip pat galima būtų retoriškai klausti, ar 11 kaltinamųjų, atsisakę valstybės paskirtų advokatų paslaugų, iš dalies taip pat neprisidėjo prie proceso trukmės. Žingsnis po žingsnio – bet ta pačia kryptimi.
Taigi kolegijos daugumos teiginys, kad „nė vienas iš šių atidėjimų ar kitų vėlavimų nepriskirtinas pareiškėjui“, yra tiesiog keistas. Žinoma, jų negalima „priskirti pareiškėjui“, nes jis buvo uždarytas tardymo izoliatoriuje ir negalėjo kontroliuoti nei savo, nei kieno nors kito dalyvavimo posėdžiuose. Bet kiti kaltinamieji byloje galėjo – ir tai darė. Prefiksas „co-“ žodyje „co-accused“ (kiti kaltinamieji byloje) kažką reiškia, ir į tą „kažką“ kolegijos dauguma labai uoliai stengėsi nekreipti dėmesio. Tačiau tas „kažkas“ nėra nesvarbus. Tas „kažkas“ – tai faktas, kad šie asmenys buvo kaltinamieji kartu su pareiškėju, o pareiškėjas buvo kaltinamasis kartu su jais. Jie visi buvo kartu kaltinamieji toje pačioje baudžiamojoje byloje, kurios nagrinėjimas truko ilgiau nei valdžios institucijos pageidavo, visų pirma dėl to, kad daugelis kaltinamųjų neatvykdavo į teismą.
30. Kaip jau minėjau, pirmiau išvardyti pavyzdžiai parinkti atsitiktinai. Neteigiu, kad nebuvo atvejų, kai valdžios institucijos galėjo veikti geriau (pagal „skėtinį“ „ypatingo stropumo“ kriterijų tai reikštų „greičiau“), tačiau baudžiamosios bylos pareiškėjo ir (nevalia to pamiršti) daugiau nei 50 kitų kaltinamųjų atžvilgiu nagrinėjimas, vertinant visumą, nebuvo vilkinamas, ir visas baudžiamasis procesas, kaip visuma, vykdytas stropiai. Pakankamai stropiai.
Bent ne mažiau stropiai ir be didesnio vilkinimo nei byloje Nábor Nagy prieš Vengriją (Nr. 2) (no. 73999/14, 2017-04-11, negalutinis), kurią taip pat nagrinėjo Teismo Ketvirtojo skyriaus kolegija. Toje byloje, kur, beje, nebuvo jokio „tarptautinio elemento“, pareiškėjas kardomajame kalinime išbuvo apytiksliai pusantrų metų iki jo baudžiamosios bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės ir dar maždaug pusantrų metų, kol baudžiamoji byla (kurioje tuo metu jau buvo trys įtariamieji) buvo nagrinėjama 12-oje teismo posėdžių. Byloje Gábor Nagy (Nr. 2) pareiškėjas buvo nuteistas už apiplėšimą ir įsibrovimą į privačias valdas. Prašom palyginti tos bylos apimtį su šios bylos mastu (nusikaltimų skaičiumi ir sunkumu, kaltinamųjų byloje, liudytojų, teismo posėdžių skaičiumi, posėdžių dažnumu ir t. t.) Tačiau byloje Gábor Nagy (Nr. 2) Teismas 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo nenustatė – ir visai pagrįstai.
31. Apie trečiąjį priekaištą arba, tiksliau sakant, kaltinimą taip pat galima pasakyti, kad jis nepagrįstas bylos faktais. Norėčiau pakartoti, kad pareikšdama šį trečiąjį priekaištą kolegijos dauguma valdžios institucijas kaltina tuo, kad nebuvo imtasi konkrečių „priemonių procesui paspartinti“ ir nebuvo konkrečių nacionalinės „valdžios institucijų pastangų nustatyti griežtesnį ir veiksmingesnį teismo posėdžių tvarkaraštį, siekiant išvengti pasikartojančių bylos nagrinėjimo atidėjimų“ (žr. šios nuomonės 18 punktą). Atrodo, jog kolegijos dauguma įsitikinusi, kad kažkoks mistinis „griežtesnis“ ir „veiksmingesnis“ tvarkaraštis būtų išsprendęs visas problemas ir pats savaime paspartinęs procesą. Be šios „panacėjos“, nepateikta jokių pasiūlymų, kaip būtų buvę galima paspartinti pareiškėjo bylos nagrinėjimą.
Visų pirma kaltinimas, kad procesui paspartinti valdžios institucijos nesiėmė jokių priemonių, yra neteisingas. Priemonių procesui paspartinti ne tik buvo imtasi, bet jos išties jį ir paspartino, bent jau gerokai. Kaltinamųjų ar liudytojų atvesdinimas į teismą yra vienas iš pavyzdžių. Kitas pavyzdys – besislapstančių asmenų paieškos skelbimas ar kardomųjų priemonių jiems skyrimas. Tačiau net „griežčiausio“ tvarkaraščio ar kitų priemonių, skirtų procesui paspartinti, galimybės ribotos. Pavyzdžiui, joks „griežtesnis“ ar „veiksmingesnis“ tvarkaraštis neturės tokio poveikio, kuris atsvertų 11 kaltinamųjų atsisakymą būti atstovaujamiems valstybės paskirtų advokatų (žr. šios nuomonės 24 punktą), nes valdžios institucijoms reikėtų laiko naujiems advokatams paskirti, o šiems paskirtiems naujiems advokatams prireiktų bent trupučio laiko susipažinti su byla ir aptarti ją su klientais, taip pat reikėtų suderinti pareiškėjo bylos posėdžių tvarkaraštį su savo darbotvarke. Tai daugiau nei akivaizdu, jei nemanome, kaip, regis, įsitikinusi kolegijos dauguma, kad visas teismų pasaulis turi suktis aplink šį konkretų pareiškėją, kuris dėl kažkokios priežasties „svarbesnis“ už visus kitus, todėl jo nusikalstamų veikų nagrinėjimo teisme tvarkaraščiui teiktinas prioritetas prieš visus kitus galimus tvarkaraščius.
Antra, jei kai kurie kaltinamieji ar liudytojai neatvyksta į posėdžius, kokia būtų nauda iš „griežtesnio“ posėdžių tvarkaraščio? Ir ką apskritai reiškia „griežtas“ tvarkaraštis? Kuo jis iš tiesų skirtųsi nuo popieriaus, kuriame išspausdintas šis sprendimas, ir ypač iš 82 tomų sudarytoje byloje, kurioje daugiau nei 50 įtariamųjų, daugybė liudytojų, specialistų išvadų ir t. t.? Kolegijos dauguma būtų patenkinta, jei valdžios institucijos, prireikus naudodamos jėgą, būtų keletui mėnesių (savaičių nebūtų pakakę) surinkusios visus pareiškėjo (ir kitų kaltinamųjų) bylos dalyvius vienoje vietoje ir liepusios pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylą diena po dienos, be pertraukos. Ta „viena vieta“ tikriausiai būtų koks nors viešbutis, kad tilptų visi proceso dalyviai, taip pat gydytojų komanda, kuri užtikrintų, kad ilgą laiką niekas nesusirgtų. Ne, ši utopija tiesiogiai sprendime nenurodyta, tačiau neįmanoma kaip nors kitaip suprasti ar įgyvendinti kolegijos daugumos rekomendacijos sugriežtinti tvarkaraštį tokio masto byloje. Tačiau ar toks „ypatingas stropumas“ galėjo užkirsti kelią kitų kaltinamųjų, liudytojų, advokatų ar – neduok Dieve – teisėjo ligoms? Ar jis būtų panaikinęs kito kaltinamojo sūnaus operacijos būtinybę? Atsakymai į šiuos klausimus akivaizdūs.
32. Lengva baksnoti pirštu į nacionalines institucijas, kaip daro kolegijos dauguma, ir pamokslauti, kaip turėtų būti nagrinėjamos sudėtingos su organizuotu nusikalstamumu susijusios bylos. Būtų žymiai sunkiau pabandyti šiek tiek išsamiau paaiškinti, kaip tokios rekomendacijos galėtų būti įgyvendintos praktiškai, jei jos bylai reikšmingu metu būtų buvusios žinomos ir priimtos. Tačiau kolegijos dauguma nieko panašaus paaiškinti nepasivargino, tik negailestingai pareiškė, tarsi tarp kitko, kad posėdžių tvarkaraštis galėjo būti „griežtesnis“. Jis tikrai galėjo būti „griežtesnis“, jei pirmosios instancijos teismas būtų neturėjęs jokio kito darbo – nei bylose, kurios, remiantis Teismo praktika, reikalavo „ypatingo stropumo“, nei tose, kuriose pakanka tiesiog „stropumo“. Šio pamokslaujančio sprendimo žinia nacionalinėms valdžios institucijoms (ir ne tik Lietuvos) paprasčiausiai tokia: „galėjote pasistengti labiau; turėjote pasistengti labiau; turėjote šią bylą vertinti kaip ypatingą, kad ir kas būtų“.
33. Ar Strasbūro teismas turėtų smulkmeniškai reguliuoti bylų nagrinėjimo procesą nacionalinių lygmeniu, ypač tokio masto bylų kaip ši pareiškėjui ir kitiems kaltinamiesiems iškelta byla? Bet koks bandymas tai daryti, net panašaus masto bylose kaip ši, galėtų būti tik paviršutiniškas. Bet būtent tai kolegijos dauguma ir padarė, nors kartu stengėsi ir išvengti paviršutiniškumo įspūdžio, pritaikydama „skėčio“ principą, kur vienintelis taikytinas kriterijus (ir vienintelis svarbus bylos faktas), į kurį atsižvelgta konstatuojant 5 straipsnio 3 dalies pažeidimą, buvo pareiškėjo atžvilgiu (tarsi kitų kaltinamųjų byloje nebuvo arba jie kažkaip stebuklingai nebuvo susiję su pareiškėju) iškeltos baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmė, dėl kurios automatiškai apkaltintos „ypatingo stropumo“ neparodžiusios valdžios institucijos.
Teisinės ir faktinės realybės, kuri iš esmės yra sudėtinga, supaprastinimas nėra dorybė. Tačiau sprendžiant iš šio sprendimo motyvų teismui nėra reikalo vargintis ir išsamiai nagrinėti faktines aplinkybes, nes atsakymas taip lengvai gaunamas pagal itin paprastą metodologiją. Šiuo atveju minėta metodologija leido Teismui padaryti išvadą, i) remiantis tik viena bylos faktine aplinkybe, t. y. kad pareiškėjo suėmimo trukmė buvo „pernelyg ilga“ (žr. sprendimo 74 punktą), ir ii) šią faktinę aplinkybę priskyrus paviršutiniškai konstatuotam nesugebėjimui patenkinti migloto „ypatingo stropumo“ reikalavimo. Kam dar kažko ieškoti? Žinome linksmą istoriją apie žmogų, kuris ieškojo pamestos piniginės ne ten, kur ją pametė, bet po gatvės žibintu, nes ten buvo šviesiau. Tačiau šis ekscentriškas metodas netinkamas spręsti byloms teisme, ar bent jau taip daugelis būtume manę prieš perskaitydami šį sprendimą. O jei šios bylos dar ir susijusios su organizuotu nusikalstamumu, minėtą metodą naudoti netgi pavojinga.
34. Ironiška šioje byloje yra tai, kad pats pareiškėjas nesiskundė, kad valdžios institucijos nebuvo „ypatingai stropios“. Jis tuo nesiskundė nei šalies teismuose, nei savo peticijoje Teismui. Vyriausybės (ir pareiškėjo) apie tai nepaklausta, kai byla buvo perduota šalims. Šią sąvoką pirmą kartą panaudojo pati kolegija, ir tada šalims perduotas papildomas klausimas. Bet net tada pareiškėjas šiuo klausimu nelabai turėjo ką pasakyti. Jis nekėlė tokių klausimų kaip posėdžių dažnumas, jų atidėjimas, liudytojų skaičius ir pan. Visus juos iškėlė Teismas.
Savo moksliniuose straipsniuose (paskelbtuose anksčiau, kai dirbau Konstitucinio Teismo teisėju ir mokslininku universitete), tvirtinau, kad galbūt šioks toks aktyvizmas neišvengiamas visiems teismams. Sveika aktyvizmo dozė leidžia teisinei minčiai siekti pažangos. Tačiau yra didelis skirtumas tarp „šiokio tokio“ aktyvizmo ir per didelio aktyvizmo ar ypatingo aktyvizmo. Šis sprendimas yra teismo ypatingo aktyvizmo rezultatas.
35. Kolegijos dauguma pagyrė nacionalinius teismus už jų pateiktus motyvus, konstatavę, kad jie nebuvo stereotipiniai ar šabloniški (žr. šios nuomonės 4 punktą). Tačiau būtent šiuo požiūriu nėra nieko pagirtino sprendimo 84 punkte, kuriame tvirtinama, kad „pareiškėjas patyrė kančią dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo“, ir tuo pagrindu priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Darant prielaidą, kad teisinės formuluotės turi atspindėti kažkokią faktinę realybę, kyla klausimas, kaip ši „kančia“ pasireiškė (jei apskritai pasireiškė). Ir ar šią „kančią“ (jei jos būta) išties sukėlė byloje konstatuotas pažeidimas? Asmuo, kuris apskritai gali patirti „kančią“, kardomojo kalinimo metu ją gali patirti ir dėl kitų priežasčių, ne tik dėl to, kad buvo laikomas suimtas tiek laiko, kiek prireikė ištirti jo veiklai per 22 neabejotinai audringus jo gyvenimo metus. O ištirti reikėjo nemažai (skirtingose baudžiamosiose bylose), nes jis buvo kaltinamas „vadovavimu šaunamaisiais ginklais ginkluotam nusikalstamam susivienijimui ir neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti“, taip pat „netikrų elektroninių mokėjimo priemonių gamyba, svetimo turto įsigijimu apgaule, neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ar sprogmenimis, kito asmens turto sunaikinimu ar sugadinimu, nužudymu dėl savanaudiškų paskatų, neteisėtu laisvės atėmimu panaudojant smurtą ir viešosios tvarkos pažeidimu“.
36. Gerai žinoma, kad Teismas remiasi savo kriterijais apskaičiuodamas tinkamos kompensacijos pažeidimų aukoms sumą. Prašom atleisti už sarkazmą, bet kodėl neparengus kriterijų (geriausia lentelės forma) dėl kardomojo kalinimo įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose trukmės? Tai būtų išties „prokrustiškas“ išradimas, bet kaip paprasta būtų nagrinėti praktiškai visas pagal 5 straipsnio 3 dalį pateiktas peticijas! Jei suėmimo trukmė viršija Teismo nustatytą ribą (tam tikrą maksimalią kardomojo kalinimo trukmę įtariamiesiems įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose, kuri galėtų būti ilgesnė, jei yra „tarptautinis elementas“), 5 straipsnio 3 dalies pažeidimas turi būti konstatuotas bet kokiu atveju, nes suėmimas užtruko pernelyg ilgai, o taip gali būti dėl vienintelės priežasties – valdžios institucijos neparodė „ypatingo stropumo“ (jokios kitos priežastys nepatenka po šiuo „skėčiu“). Panašios bylos būtų sprendžiamos panašiai, jų baigtis – tokia pati, be jokių išimčių.
Tačiau, kas yra „panašu“ vienu požiūriu (patenka po tuo pačiu „skėčiu“), nebūtinai panašu kitais požiūriais. Gyvenimo realybė nėra tokia paprasta, kokia ji atrodo per formalaus bylos faktų vertinimo prizmę.
37. „Kodėl gi matai krislą brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ (Evangelija pagal Luką, 6:41) Teismas, kuris užverstas peticijomis, turėtų gerai žinoti, kad kai kurios bylos negali būti išnagrinėtos greitai. Net šią bylą Kolegija nagrinėjo tris kartus: 2016 m. birželio 21 d., 2017 m. sausio 31 d. ir 2017 m. kovo 21 d. Žinoma, tuo metu, kai byla nebuvo nagrinėjama, Teismas netinginiavo, o nagrinėjo kitas bylas. Tad kodėl pareiškėjo bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo atidėti į šalį visus kitus darbus ir imtis šios bylos pagal kažkokį hipotetinį ir nerealistišką „sugriežtintą“ tvarkaraštį, pastangos kurio laikytis tokios apimties byloje būtų pasmerktos nuo pat pradžių? Ar jis privalėjo taip elgtis?
38. Kaip lojalus Teismo teisėjas, aš šioje nuomonėje nenoriu vardinti pavyzdžių, kai bylos Teisme buvo išspręstos praėjus daug daug metų po peticijų pateikimo. Tokių pavyzdžių čia pateikti nėra reikalo, nes kiekvienas, susipažinęs su Teismo praktika, galėtų pateikti daugybę pavyzdžių, kai Teismui vėluojant išspręsti bylą pareiškėjai patyrė neištaisomą žalą – ir ne tik tie, kurių padėtis buvo „neįprasta“, „ypatinga“ ar „išskirtinė“ tuo, kad jie buvo suimti laukdami bylos nagrinėjimo teisme, bet ir tie, kurie niekuomet nebuvo padarę nusikaltimo, bet bylinėjosi su valstybe nare, kad apgintų savo Konvencijoje įtvirtintas teises, kurias, kaip paaiškėjo, ta valstybė buvo išties pažeidusi. Vis dėlto tie, kurie taiko „ypatingo stropumo“ kriterijų, turėtų paklausti, kur buvo tas „ypatingas stropumas“ tose bylose? Arba apskritai koks nors „stropumas“? Kiti gali pacituoti Evangeliją pagal Luką.
39. Tačiau atsakymu į šiuos klausimus nesiekiu Teismo sukritikuoti. Kai kuriuos vėlavimus galima pateisinti, daugelį kitų tikriausiai galima paaiškinti (nors tai būtų menka paguoda tiems pareiškėjams, kurie taip tiesiogiai ir betarpiškai patyrė, ką reiškia posakis, kad pavėluotas teisingumas nėra teisingumas). Mano įsitikinimu, tokie kriterijai kaip „ypatingas stropumas“ (yra ir kitų, ne ką mažiau neapibrėžtų) yra nepatikimi teisingumui siekti, ypač jei jais vadovaujamasi kaip kokiu visrakčiu, kuris leidžia išnagrinėti ir išspręsti bylą net atidžiau nepažvelgus į labai svarbias faktines aplinkybes, nepatenkančias po taikomos metodologijos „skėčiu“. Bet jie ne tik nepatikimi. Kai toks kriterijus taikomas kartu su tuo, ką pirmiau pavadinau (žr. šios nuomonės 3 punktą) išankstine valstybės nuodėmės prezumpcija, gaunamas pavojingas sprogstamasis mišinys.
40. Vienas kitas pokštelėjimas šen bei ten gali neturėti reikšmės. Bet kyla klausimas, kur ir kada šis mišinys sprogs didesne jėga, paskatindamas (be kitų) asmenis, patiriančius tikrų sunkumų tiriant sunkiausius nusikaltimus ir (arba) vykdančius tikras užduotis nagrinėjant sudėtingiausias baudžiamąsias bylas (galbūt net Aukštąsias Susitariančiąsias Šalis), suabejoti pačiu tariamai universalių („skėtinių“) doktrininių kriterijų taikymo teisėtumu, kai Teismas nagrinėja nacionalinės baudžiamosios bylos trukmės atitiktį 5 straipsnio 3 dalies reikalavimams. Juk nacionalinės institucijos šioje byloje nagrinėjo ne smulkią vagystę, ne vairavimo apsvaigus atvejį, ne muštynes bare ar pliaukštelėjimą per veidą, o labai didelio masto organizuotą nusikalstamumą. Nacionalinės institucijos kardomąjį kalinimą pareiškėjui taikė net „ketverius metus, penkis mėnesius ir septynias dienas“ (pagal sprendimo 37 punkte daugumos pateiktus skaičiavimus), iki to momento, kai jam buvo paskelbtas nuosprendis vienoje iš daugelio kitų jam iškeltų baudžiamųjų bylų, po kurio kardomasis kalinimas šioje byloje pasidarė nebereikalingas, nes jis tiesiog tapo kalinimu pagal teismo (toje kitoje byloje) paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Šiam Teismui užteko tik trejų metų autoritetingai paskelbti, kad minėtas laikotarpis buvo nepagrįstai ilgas. Arba, tiksliau tariant, minėtas laikotarpis buvo pernelyg ilgas pagal Teismo formalųjį „skėtinį“ doktrininį „ypatingo stropumo“ kriterijų, kuris yra neapibrėžtas, netikslus, neaiškus ir vis dėlto vis plačiau taikomas kriterijus, kuriuo šioje byloje Teismas rėmėsi savo paties iniciatyva. Deja, tai nulėmė išankstinė prezumpcija dėl valstybės nuodėmės pareiškėjo atžvilgiu, kuris savo ruožtu, daugumos požiūriu, per tą savo profesinės karjeros etapą buvo „svarbesnis“ už visus kitus ir kuris, daugumos nuomone, turėjo patirti „kančią“ dėl to, kad nacionalinės institucijos su juo nesielgė kaip su išskirtinės „svarbos“ asmeniu.
Full & Egal Universal Law Academy