CASE OF M.P. v. LITHUANIA - [Lithuanian Translation] by the Ministry of Justice of the Republic of Lithuania

Autentiškas vertimas

Vyriausybės kanceliarijos

Vyriausybės posėdžių skyrius

2024 07 31

ANTRASIS SKYRIUS

BYLA M. P. PRIEŠ LIETUVĄ

(Peticija Nr. 59063/21)

SPRENDIMAS
 

STRASBŪRAS

2024 m. vasario 6 d.

Šis sprendimas yra galutinis. Jame gali būti daromi redakcinio pobūdžio pataisymai.

Byloje M. P. prieš Lietuvą

Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdžiaujant komitetui, sudarytam iš:

 pirmininkės Pauliine Koskelo,

 teisėjų Egidijaus Kūrio,
 Frédéric Krenc
 ir skyriaus kanclerio pavaduotojos Dorothee von Arnim,

atsižvelgdamas į:

peticiją prieš Lietuvos Respubliką (Nr. 59063/21), kurią 2021 m. lapkričio 18 d. pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį Teismui pateikė Lietuvos Respublikos pilietis M. P., gimęs 2002 m. ir gyvenantis Vilniuje (toliau – pareiškėjas);

sprendimą pranešti apie skundus dėl Konvencijos 3 straipsnio ir 5 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė), atstovaujamai atstovės K. Bubnytės-Širmenės, ir pripažinti likusią peticijos dalį nepriimtina;

sprendimą neatskleisti pareiškėjo vardo ir pavardės;

šalių pastabas,

po svarstymo uždarame posėdyje 2024 m. sausio 16 d.

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

BYLOS DALYKAS

1.  Ši byla susijusi su pareiškėjui skirta kardomąja priemone – suėmimu, priverstiniu gydymu psichiatrinėje ligoninėje ir skundais dėl patirto smurto laisvės atėmimo vietoje.

2.  2019 m. sausio ir vasario mėn. pareiškėjas buvo hospitalizuotas psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, jam diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Vėliau jam buvo paskirti vaistai ir rekomenduota gydytis ambulatoriškai.

3.  2020 m. balandžio mėn. pareiškėjas buvo suimtas, įtariant jį keliomis vagystėmis ir viešosios tvarkos pažeidimu. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

4.  2020 m. balandžio 24 d. Vilniaus apygardos teismas nurodė pareiškėjui dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą ir uždraudė jam tam tikromis valandomis išeiti iš savo gyvenamosios vietos. Tačiau jis pažeidė šias sąlygas ir 2020 m. gegužės 4 d. teismas paskyrė jam kardomąją priemonę – suėmimą vienam mėnesiui. Jis buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose. 2020 m. gegužės 27 d. teismas pratęsė jo kardomąjį kalinimą dar vienam mėnesiui. Pareiškėjas apskundė šią nutartį, bet 2020 m. birželio 16 d. Vilniaus apygardos teismas jo skundą atmetė.

5.  Ikiteisminio tyrimo metu teismo psichiatras išnagrinėjo pareiškėjo medicininius dokumentus ir rekomendavo jam atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę.

6.  Teismo psichiatrijos ekspertizė buvo atlikta 2020 m. birželio 15–17 d. Ekspertizės akte padaryta išvada, kad dėl psichikos ligos pareiškėjas nei tariamų nusikalstamų veikų padarymo metu, nei ekspertizės metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Buvo rekomenduota pareiškėjui skirti stacionarinį stebėjimą psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

7.  Remdamasis psichiatrinės ekspertizės išvadomis, 2020 m. birželio 19 d. Vilniaus apygardos teismas pakeitė pareiškėjui paskirtą kardomąją priemonę ir, vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 141 straipsnio 2 dalimi, nusprendė perkelti jį gydymui psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje trims mėnesiams. Šios nutarties pareiškėjas neapskundė. 2020 m. liepos 2 d. jis buvo perkeltas į Rokiškio psichiatrijos ligoninę.

8.  2020 m. spalio 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas surengė posėdį pareiškėjo baudžiamojoje byloje, kuriame siekė nustatyti, be kita ko, ar pratęsti jo priverstinio gydymo ligoninėje terminą. Pareiškėjas nebuvo pakviestas į posėdį, tačiau jam atstovavo advokatė. Advokatė ir pareiškėjo motina prašė teismo nepratęsti jo priverstinio gydymo ligoninėje termino. Jos teigė, kad pareiškėjo būklė pagerėjo, kad priverstinis stacionarinis gydymas jį neigiamai paveikė ir kad ambulatorinis gydymas būtų tinkamesnis. Teismas taip pat išklausė teismo psichiatrinę ekspertizę atlikusį ekspertą (žr. šio sprendimo 6 punktą), kuris pakartojo ekspertizės išvadas ir teigė, kad pareiškėjas turėtų likti ligoninėje. Teismas pratęsė pareiškėjo priverstinį gydymą ligoninėje dar trims mėnesiams.

9.  Pareiškėjas ir jo motina apskundė šią nutartį, teigdami, kad stacionarinis gydymas turėtų būti pakeistas ambulatoriniu. Tačiau 2020 m. spalio 23 d. Vilniaus apygardos teismas atmetė jų skundus, konstatavęs, kad jie nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ambulatorinis gydymas būtų pakankamas atsižvelgiant į pareiškėjo būklę. Teismas taip pat pažymėjo, kad jei vėliau iš ligoninės gautų dokumentus, įrodančius, kad pareiškėjo būklė pagerėjo, jo stacionarinis stebėjimas ligoninėje galėtų būti nutrauktas nesuėjus trijų mėnesių terminui.

10.  2020 m. lapkričio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas surengė dar vieną posėdį baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas nebuvo pakviestas į posėdį, tačiau jam atstovavo advokatė. Teismas išklausė Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pareiškėją gydžiusią gydytoją psichiatrę. Psichiatrė teigė, kad nėra kompetentinga atsakyti į klausimą dėl gydymo pakeitimo į ambulatorinį. Ji pabrėžė, kad buvo svarbu pareiškėjui tęsti medikamentinį gydymą, bet tuo metu jis nebuvo pajėgus to daryti savarankiškai ir jam buvo reikalinga tinkama aplinka gydymui tęsti. Psichiatrė taip pat nurodė, kad pareiškėjo būklė nuo jo hospitalizavimo iš esmės nebuvo pasikeitusi.

11.  2020 m. gruodžio 14 d. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad pareiškėjas įvykdė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas (žr. šio sprendimo 3 punktą), tačiau tai padarė negalėdamas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas kelia pavojų visuomenei ir kad teismo psichiatrinės ekspertizės išvados bei eksperto ir jį gydžiusios psichiatrės parodymai (žr. šio sprendimo 6, 8 ir 10 punktus) rodo, kad jį būtina toliau laikyti ligoninėje. Teismas nurodė jam taikyti priverstinį stacionarinį stebėjimą psichiatrijos ligoninėje, kaip nustatyta Baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

12.  Pareiškėjas ir jo motina apskundė šią nutartį ir paprašė, kad jam būtų leista gydytis ambulatoriškai. Jie teigė, kad jo psichinė sveikata pagerėjo ir kad priverstinis stacionarinis gydymas neigiamai paveikė jo socialinį gyvenimą, galimybes mokytis ir fizinę sveikatą. Tačiau 2021 m. kovo 16 d. Vilniaus apygardos teismas jų apeliacinius skundus atmetė. Teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo psichinę būklę ir jo keliamą pavojų visuomenei, be to, ligoninėje jam buvo sudarytos tinkamos sąlygos mokytis, bendrauti ir gydytis. Pareiškėjas nepateikė kasacinio skundo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

13.  Pagal Baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 6 dalį Teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (žr. D. R. prieš Lietuvą, Nr. 691/15, § 46, 2018 m. birželio 26 d.).

14.  2021 m. rugpjūčio 12 d. iš trijų gydytojų psichiatrų sudaryta komisija įvertino pareiškėjo psichikos būklę ir nustatė, kad ji pagerėjo tiek, kad jis gali gydytis ambulatoriškai. Tuo pagrindu Rokiškio psichiatrijos ligoninės administracija kreipėsi į teismą dėl nutarties nutraukti priverstinį stacionarinį stebėjimą. 2021 m. rugsėjo 6 d. Panevėžio apylinkės teismas patenkino šį prašymą ir priėmė nutartį, kuria pareiškėjo priverstinį stacionarinį stebėjimą pakeitė priverstiniu ambulatoriniu stebėjimu. Iš ligoninės jis buvo išrašytas 2021 m. rugsėjo 21 d.

15.  2022 m. balandžio 2 d. pareiškėjas pateikė pareiškimą policijai, teigdamas, kad 2020 m. birželio 24 d. jį sumušė Pravieniškių pataisos namų pareigūnai. Jis teigė, kad negalėtų atpažinti minėtų pareigūnų ir kad tuo metu niekam nepasakojo apie sumušimą. 2022 m. balandžio 14 d. Kalėjimų departamentas atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvuodamas tuo, kad nebuvo jokių smurto įrodymų: nei iš laisvės atėmimo vietos, nei iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės gautuose medicininiuose dokumentuose nebuvo užfiksuota jokių pareiškėjo sužalojimų atitinkamu metu.

16.  Pareiškėjas pateikė skundus dėl šio nutarimo prokurorui ir Kauno apylinkės teismui, tačiau jie buvo atmesti. Kauno apylinkės teismo nutartyje nurodyta, kad ji gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, tačiau pareiškėjas tokio skundo nepateikė.

17.  Pareiškėjas skundėsi pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, kad priverstinis stacionarinis jo stebėjimas psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje po 2021 m. kovo 16 d. nebuvo pagrįstas jo psichikos būkle. Pagal tą pačią nuostatą jis taip pat skundėsi, kad jo kardomasis kalinimas Pravieniškių pataisos namuose buvo neteisėtas, nes ši įstaiga nebuvo tinkama atsižvelgiant į jo psichikos būklę. Galiausiai pagal Konvencijos 3 straipsnį pareiškėjas skundėsi, kad laisvės atėmimo vietoje prieš jį buvo panaudotas smurtas.

TEISMO VERTINIMAS

18.  Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas neišnaudojo vidaus teisinės gynybos priemonių, nes nepateikė kasacinio skundo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui byloje dėl jo hospitalizacijos (žr. šio sprendimo 12 punktą). Vis dėlto Teismas pažymi, kad savo pastabose pareiškėjas nesiskundė dėl pirminių sprendimų skirti jam stacionarinį stebėjimą, bet teigė, kad po 2021 m. kovo 16 d. jo hospitalizacija nebeturėjo pagrindo. Vyriausybė neteigė, kad tuo atveju, jei jis būtų pateikęs kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galbūt būtų nurodęs iš naujo įvertinti jo psichinę būklę po šios datos. Todėl tai, kad jis nepateikė kasacinio skundo dėl pirminių sprendimų, neturi įtakos jo skundo priimtinumui. Dėl šių priežasčių Vyriausybės prieštaravimas turi būti atmestas.

19.  Be to, Teismas pažymi, kad šis skundas nėra akivaizdžiai nepagrįstas ar nepriimtinas kokiu nors kitu pagrindu. Todėl jis turi būti pripažintas priimtinu.

20.  Atitinkami bendrieji principai, susiję su laisvės atėmimu psichiškai nesveikiems asmenims pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą, buvo apibendrinti sprendime byloje Ilnseher prieš Vokietiją ([DK], Nr. 10211/12 ir 27505/14, §§ 127–134, 2018 m. gruodžio 4 d., ir ten nurodytos bylos).

21.  Pareiškėjas netvirtino, kad tuo metu, kai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartimi buvo paskirtas priverstinis stacionarinis stebėjimas psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, nebuvo pakankamai įrodyta, kad jis buvo psichiškai nesveikas, taip pat netvirtino, kad jo psichikos sutrikimas nebuvo tokio pobūdžio ar intensyvumo, kad suteiktų pagrindo taikyti priverstinį izoliavimą (žr. ten pat, § 127). Teismas sutinka, kad apygardos teismo sprendimo priėmimo metu buvo įrodyta, kad pareiškėjas buvo „psichiškai nesveikas“ 5 straipsnio 1 dalies e punkto požiūriu. Tačiau pareiškėjas nesutiko, kad šis psichikos sutrikimas tęsėsi po 2021 m. kovo 16 d.

22.  Pagal vidaus teisę (žr. šio sprendimo 13 punktą) pareiškėjo stacionarinio stebėjimo būtinumas buvo peržiūrėtas 2021 m. rugsėjo 6 d., remiantis nauju specialistų atliktu jo psichinės būklės įvertinimu (žr. šio sprendimo 14 punktą), t. y. praėjus mažiau nei šešiems mėnesiams nuo galutinės teismo nutarties, kuria pratęsta jo hospitalizacija. Teismas pažymi, kad nei pats pareiškėjas, kuriam atstovavo advokatė, nei vidaus procese dalyvavusi jo motina neprašė teismo tokią peržiūrą atlikti anksčiau. Be to, pareiškėjas nepateikė Teismui jokios informacijos, iš kurios būtų galima spręsti, kad jo psichinė būklė pagerėjo gerokai anksčiau nei 2021 m. rugsėjo 6 d. (plg. D. R. prieš Lietuvą, minėta pirmiau, § 93). Tokiomis aplinkybėmis Teismas įsitikinęs, kad iki tos dienos pareiškėjo hospitalizacija buvo pagrįsta atsižvelgiant į jo psichikos būklę. Be to, pareiškėjo laisvės atėmimas, remiantis Baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atitiko vidaus teisės reikalavimus. Todėl laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 16 d. iki 2021 m. rugsėjo 6 d. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista.

23.  2021 m. rugsėjo 6 d. Panevėžio apylinkės teismas nutraukė pareiškėjo priverstinę hospitalizaciją, pritardamas 2021 m. rugpjūčio 12 d. gydytojų psichiatrų komisijos išvadai, kad pareiškėjo būklė buvo pagerėjusi tiek, kad jis galėjo gydytis ambulatoriškai. Tačiau pareiškėjas liko ligoninėje dar 15 dienų, iki 2021 m. rugsėjo 21 d. Nei per vidaus procesą, nei nagrinėjant bylą Teisme nebuvo pateikta jokių paaiškinimų dėl šio vėlavimo. Šiuo atžvilgiu Teismas pakartoja, kad tam tikras vėlavimas įgyvendinant sprendimą paleisti suimtąjį yra suprantamas, o dažnai ir neišvengiamas dėl praktinių sumetimų, susijusių su teismų veikla ir tam tikrų formalumų laikymusi. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos turi stengtis, kad vėluojama būtų kuo mažiau (žr. Ruslan Yakovenko prieš Ukrainą, Nr. 5425/11, § 68, ECHR 2015, ir ten pateiktas nuorodas). Užsitęsęs laikymas nelaisvėje negali būti pateisinamas vien tik administracinėmis priežastimis (žr. R.L. ir M.-J.D. prieš Prancūziją, Nr. 44568/98, § 128, 2004 m. gegužės 19 d.).

24.  Todėl Teismas mano, kad neįrodyta, jog pareiškėjo priverstinė hospitalizacija 2021 m. rugsėjo 6–21 d. buvo pagrįsta jo psichikos būkle. Todėl minėtu laikotarpiu Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis buvo pažeista.

25.  Galiausiai pagal Konvencijos 3 straipsnį pareiškėjas taip pat skundėsi, kad Pravieniškių pataisos namų darbuotojai prieš jį panaudojo smurtą. Vyriausybė teigė, kad jis nepanaudojo vidaus teisinės gynybos priemonių, nes neapskundė Kauno apylinkės teismo nutarties aukštesnės instancijos teismui (žr. šio sprendimo 16 punktą). Pareiškėjas šio teiginio neginčijo. Todėl darytina išvada, kad šis skundas turi būti atmestas dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo, vadovaujantis Konvencijos 35 straipsnio 1 ir 4 dalimis.

26.  Galiausiai pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjas skundėsi, kad jo kardomasis kalinimas Pravieniškių pataisos namuose buvo neteisėtas, nes ši įstaiga nebuvo tinkama atsižvelgiant į jo psichinę būklę. Tačiau galutinis sprendimas dėl pareiškėjo laikymo toje įstaigoje buvo priimtas 2020 m. birželio 16 d. (žr. šio sprendimo 4 punktą), o ši peticija Teismui buvo pateikta 2021 m. lapkričio 18 d., t. y. praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams. Darytina išvada, kad šis skundas buvo pateiktas praleidus nustatytą terminą ir turi būti atmestas vadovaujantis Konvencijos 35 straipsnio 1 ir 4 dalimis.

KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

27.  Pareiškėjas pareikalavo 10 000 eurų (EUR) neturtinei žalai atlyginti.

28.  Vyriausybės nuomone, pareiškėjo reikalaujama suma yra per didelė.

29.  Vertindamas teisingumo pagrindais, Teismas priteisia pareiškėjui 5 000 EUR neturtinei žalai atlyginti ir bet kokius taikytinus mokesčius.

DĖL ŠIŲ PRIEŽASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI

(a)  valstybė atsakovė neturtinei žalai atlyginti per tris mėnesius turi sumokėti pareiškėjui 5 000 EUR (penkis tūkstančius eurų) ir visus taikytinus mokesčius;

(b)  nuo minėto trijų mėnesių termino pabaigos iki sprendimo įvykdymo dienos per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtos sumos turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos Centrinio Banko skolinimo normą, pridedant tris procentinius punktus.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2024 m. vasario 6 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.             

 Dorothee von Arnim  Pauliine Koskelo
 Kanclerio pavaduotoja Pirmininkė