Autentiškas vertimas
Vyriausybės kanceliarijos
Vyriausybės posėdžių skyrius
2025 09 16
ANTRASIS SKYRIUS
BYLA RUTKAUSKAS PRIEŠ LIETUVĄ
(Peticija Nr. 15816/20)
SPRENDIMAS
STRASBŪRAS
2025 m. rugpjūčio 26 d.
Šis sprendimas yra galutinis. Jame gali būti daromi redakcinio pobūdžio pataisymai.
Byloje Rutkauskas prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdžiaujant komitetui, sudarytam iš:
pirmininko Tim Eicke,
teisėjų Jovan Ilievski,
Gedimino Sagačio
ir skyriaus kanclerio pavaduotojos Dorothee von Arnim,
atsižvelgdamas į:
peticiją (Nr. 15816/20) prieš Lietuvos Respubliką, kurią 2020 m. kovo 25 d. pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį Teismui pateikė Lietuvos Respublikos pilietis Erikas Rutkauskas (toliau – pareiškėjas), gimęs 1992 m. ir gyvenantis Pakriauniuose, kuriam atstovavo Londone praktikuojantis advokatas S. H. Brady Heath;
sprendimą pranešti apie peticiją Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė), kuriai tuo metu atstovavo jos atstovė K. Bubnytė-Širmenė;
šalių pastabas,
po svarstymo uždarame posėdyje 2025 m. liepos 1 d.,
skelbia tą dieną priimtą sprendimą:
BYLOS DALYKAS
1. Pareiškėjas yra Jehovos liudytojas ir dvasininkas. Gavęs šaukimą atlikti karo tarnybą Lietuvoje pagal Karo prievolės įstatymą, jis atsisakė tai daryti dėl savo religinių įsitikinimų ir sąžinės. Į jo prašymą vietoj karo tarnybos atlikti civilinę tarnybą karinės institucijos neatsakė ir 2015 m. rugsėjo 7 d. nusprendė neatleisti pareiškėjo nuo privalomosios pradinės karo tarnybos. Pareiškėjas jų sprendimus apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o šis 2017 m. spalio 31 d. nusprendė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
2. Tada pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, prašydamas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tai, kad valstybė Karo prievolės įstatyme nenumatė galimybės atleisti karo tarnybos dėl įsitikinimų atsisakančius asmenis nuo karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, neprieštarauja religijos laisvei. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad karinės institucijos neįvertino jo prašymo atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, o pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.
3. 2019 m. spalio 16 d. galutine nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko skundžiamus sprendimus nepakeistus. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarimu ir savo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu (žr. Teliatnikov prieš Lietuvą, Nr. 51914/19, §§ 28–30, 2022 m. birželio 7 d.), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad konstitucinė piliečio pareiga atlikti privalomąją karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą taikoma tiek tradicinėmis Lietuvoje laikomų bažnyčių ir religinių organizacijų dvasininkams, tiek netradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkams. Todėl buvo teisinis pagrindas pripažinti, kad karinės institucijos sprendimas neatleisti pareiškėjo nuo privalomosios karo tarnybos buvo teisėtas. Be to, šioje byloje nebuvo sprendžiami kiti klausimai, susiję su pareiškėjo, kaip karo prievolės subjekto, statusu, t. y. ar jis atitinka sveikatos būklės reikalavimus, kuri karo prievolės tarnybos rūšis (karo arba alternatyvioji krašto apsaugos) jam taikytina, kokios turi būti šios tarnybos sąlygos.
4. Pareiškėjas skundėsi pagal Konvencijos 9 straipsnį, kad, nepaisant jo tikrų religinių įsitikinimų ir sąžinės, jam nebuvo suteikta teisė atsisakyti karo tarnybos. Jis niekada neneigė savo pilietinių pareigų, tačiau Lietuvos įstatymuose nebuvo numatyta alternatyvioji civilinė tarnyba.
TEISMO VERTINIMAS
TARIAMAS KONVENCIJOS 9 STRAIPSNIO PAŽEIDIMAS
Vyriausybės prašymas išbraukti peticiją iš Teismo bylų sąrašoŠalių teiginiaia) Vyriausybė
5. Iš pradžių Vyriausybė pabrėžė savo poziciją, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir Teismo sprendimo byloje Teliatnikov prieš Lietuvą (Nr. 51914/19, 2022 m. birželio 7 d.) vykdymo procesą, ši peticija turėtų būti išbraukta iš Teismo bylų sąrašo. Ji teigė, kad po Teismo sprendimo byloje Teliatnikov nacionalinės valdžios institucijos nedelsdamos įvardijo būtinybę sistemiškai reformuoti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą ir ėmėsi veiksmų atlikti reikiamus teisinės sistemos pakeitimus, visų pirma parengdama gaires teisės aktų projektams. 2023 m. rugsėjo 21 d. pastabose Vyriausybė taip pat nurodė, kad įsipareigoja informuoti Teismą apie tolesnius veiksmus priimant nuostatas, kuriomis keičiama aptariama teisinė sistema.
6. Be to, Vyriausybės teigimu, nors valstybės institucijų sprendimai turėjo tam tikrą poveikį pareiškėjui, labai svarbu pažymėti, kad jis niekada nebuvo ir nebus verčiamas atlikti privalomąją karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Pirma, karinė institucija 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-515 sustabdė karo prievolininkų šaukimą į karo tarnybą tais metais, nes buvo pakankamai karo prievolininkų, norinčių atlikti karo tarnybą. Be to, pareiškėjas nebuvo kviečiamas atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos ir kitais metais. Antra, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra gimęs 1992 m., ir į Karo prievolės įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad į privalomąją pradinę karo tarnybą gali būti šaukiami 19–26 metų amžiaus karo prievolininkai, galima teigti, kad jis daugiau niekada nebebus pašauktas atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, nes neatitiks amžiaus reikalavimo. Trečia, žinodamos apie problemą, kurią Teismas nurodė 2022 m. birželio 7 d. sprendime byloje Teliatnikov, karinės institucijos pačios taiko pereinamojo laikotarpio priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, kad asmenys neatsidurtų panašioje į pareiškėjo situacijoje, ir sustabdo asmenų, pateikusių prašymus atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, kuri nebūtų kontroliuojama karinių struktūrų ar joms pavaldi, šaukimą į privalomąją karo tarnybą, kol nebus sukurta minėta alternatyvioji tarnyba.
b) Pareiškėjas
7. Pareiškėjas teigė, kad Vyriausybės prašymas turėtų būti atmestas dėl trijų priežasčių. Pirma, akivaizdu, kad teisės aktų pakeitimai, kuriuos valstybė galbūt patvirtins ateityje, neturėtų jokios įtakos jo teisių pažeidimui, kuris įvyko prieš daugiau nei devynerius metus, kai buvo atmestas jo prašymas pripažinti jį asmeniu, atsisakančiu atlikti karo prievolę dėl įsitikinimų. Antra, Vyriausybė pateikė Teismui tik bendro pobūdžio pasiūlymus, kurie neturi įstatymo galios. Trečia, daugelis rimtų Karo prievolės įstatymo trūkumų, kuriuos Teismas nurodė savo sprendime byloje Teliatnikov, nebuvo pašalinti teisėkūros procese, visų pirma, nesukurta alternatyvioji civilinė tarnyba.
Teismo vertinimas8. Teismas primena, kad norėdamas padaryti išvadą, jog klausimas yra išspręstas pagal Konvencijos 37 straipsnio 1 dalies b punktą, jis turi nustatyti: pirma, ar aplinkybės, dėl kurių skundžiasi pareiškėjas, vis dar egzistuoja; antra, ar šių aplinkybių nulemto galimo Konvencijos pažeidimo pasekmės yra pašalintos (žr. Konstantin Markin prieš Rusiją [DK], Nr. 30078/06, § 87, ECHR 2012 (ištraukos), R. M. prieš Latviją Nr. 53487/13, § 135, 2021 m. gruodžio 9 d.). Remdamasis šalių pateikta medžiaga, Teismas nemano, kad Vyriausybė įrodė, jog problema, dėl kurios skundžiasi pareiškėjas, buvo išspręsta pagal 37 straipsnio 1 dalies b punktą. Teismas visų pirma pažymi, kad ginčijami sprendimai buvo priimti 2015 m. ir nėra panaikinti (taip pat žr. Teliatnikov, minėta pirmiau, § 48, 49 ir 64–67). Be to, nebuvo pateikta informacijos, kad Lietuvos teisės aktuose buvo numatyta alternatyvioji civilinė tarnyba, kurios nebuvimu skundėsi pareiškėjas. Todėl Teismas atmeta Vyriausybės prašymą išbraukti šią peticiją iš bylų sąrašo.
Priimtinumas9. Teismas pažymi, kad šis skundas nėra akivaizdžiai nepagrįstas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punktą, taip pat jis nėra nepriimtinas kokiu nors kitu pagrindu. Taigi jis turi būti pripažintas priimtinu.
EsmėŠalių teiginiai10. Remdamasis Teismo sprendimu byloje Teliatnikov (minėta pirmiau), pareiškėjas teigė, kad valstybė, atmetusi jo prašymą pripažinti jį asmeniu, atsisakančiu atlikti karo prievolę dėl įsitikinimų, pažeidė jo teisę į minties ir sąžinės laisvę, saugomą pagal Konvencijos 9 straipsnį. Lietuvos sistema neužtikrino teisingos pusiausvyros tarp visuomenės ir tokių asmenų kaip jis, turinčių gilius ir tikrus įsitikinimus, interesų. Todėl valstybės atsisakymas pripažinti jo teisę atsisakyti karo tarnybos dėl įsitikinimų nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje.
11. Vyriausybė nepateikė jokių argumentų dėl bylos esmės.
Teismo vertinimas12. Bendrieji minties, sąžinės ir religijos laisvės principai, kaip vienas iš Konvencijoje minimos „demokratinės visuomenės“ pagrindų, ir valstybių vertinimo laisvė šioje srityje buvo nustatyti byloje Adyan ir kiti prieš Armėniją (Nr. 75604/11, §§ 63–65, 2017 m. spalio 12 d.).
13. Teismas taip pat nurodė, kad bet kokia privalomosios karo tarnybos sistema užkrauna piliečiams didelę naštą. Ši našta priimtina, jei ji padalijama teisingai ir jei šios prievolės išimtys pagrįstos svariais ir įtikinamais argumentais. Tačiau sistema, kuri nustato piliečiams pareigą, galinčią turėti rimtų pasekmių asmenims, atsisakantiems karo tarnybos dėl įsitikinimų, pavyzdžiui, pareigą tarnauti kariuomenėje, neatsižvelgiant į poreikius, susijusius su asmens sąžine ir įsitikinimais, neužtikrintų teisingos visos visuomenės ir asmens interesų pusiausvyros (žr. Bayatyan prieš Armėniją [DK], Nr. 23459/03, §§ 124–125, ECHR 2011; Adyan ir kiti, minėta pirmiau, § 66, Teliatnikov, minėta pirmiau, § 96).
14. Byloje Teliatnikov (minėta pirmiau, §§ 97–110), Teismas konstatavo, kad tokia privalomosios karo tarnybos sistema neužtikrina teisingos visos visuomenės interesų ir pareiškėjo, kuris niekada apskritai neatsisakė vykdyti savo pilietinių pareigų, interesų pusiausvyros. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo skundas pagal Konvencijos 9 straipsnį, susijęs su jo atsisakymu atlikti karo tarnybą dėl įsitikinimų ir prašymu atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, nebuvo pakankamai išnagrinėtas nacionaliniu lygmeniu. Šiame kontekste Teismas konstatavo, kad egzistuojanti alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba yra neatsiejamai susijusi su karo tarnyba, todėl negali būti vertinama kaip atskira civilinė tarnyba. Todėl valstybės atsisakymas pripažinti pareiškėjo teisę atsisakyti karo tarnybos dėl įsitikinimų nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje ir pažeidė Konvencijos 9 straipsnį.
15. Šioje byloje Teismas iš pradžių pažymi, kad Vyriausybė pripažino, jog ši byla susijusi su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias Teismas nagrinėjo byloje Teliatnikov. Pareiškėjas, kaip ir S. Teliatnikov, būdamas Jehovos liudytojų bendruomenės nariu, siekė būti atleistas nuo karo tarnybos dėl savo tikrų religinių įsitikinimų ir šiuos motyvus nurodė savo 2015 m. prašyme karinei institucijai (žr. šio sprendimo 1 punktą ir Teliatnikov, minėta pirmiau, § 8). Todėl šio prašymo atleisti nuo karo tarnybos atmetimas buvo 9 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjo teisės į minties ir sąžinės laisvę apribojimas (taip pat plg. Teliatnikov, minėta pirmiau, §§ 91–92).
16. Šis apribojimas turėjo teisinį pagrindą – Karo prievolės įstatymą. Teismas taip pat mano, kad nebūtina galutinai nustatyti, ar visuomenės saugumo ir kitų asmenų teisių bei laisvių apsaugos tikslas buvo teisėtas pagal 9 straipsnio 2 dalį, nes, net ir darant prielaidą, kad taip buvo, apribojimas bet kuriuo atveju buvo nesuderinamas su šia nuostata (taip pat plg. Teliatnikov, minėta pirmiau, §§ 93–94). Konkrečiai Teismas pažymi, kad ginčijamas sprendimas buvo pagrįstas sistema, pagal kurią jokiais atvejais negalima atleisti asmenų nuo privalomosios karo tarnybos ar su ja neatsiejamai susijusios tarnybos įsitikinimų pagrindu ir nenumatyta galimybė atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą. Ši sistema neužtikrino teisingos pusiausvyros tarp visuomenės ir asmenų, turinčių tikrus religinius įsitikinimus, interesų. Todėl ji negali būti laikoma būtina demokratinėje visuomenėje (taip pat žr. Teliatnikov, minėta pirmiau, §§ 95–110).
17. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Teismas daro išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 9 straipsnis.
KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS
18. Pareiškėjas prašė 2 000 eurų (EUR) neturtinei žalai atlyginti ir 5 000 eurų (EUR) bylinėjimosi ir kitoms išlaidoms, patirtoms Teisme, atlyginti.
19. Vyriausybė atkreipė Teismo dėmesį į jo sprendimą byloje Teliatnikov, kurioje Teismas, išnagrinėjęs tokias pačias faktines aplinkybes, nusprendė, kad S. Teliatnikov patirtą žalą pakankamai atlygina Konvencijos 9 straipsnio pažeidimo konstatavimas, nors S. Teliatnikov prašė Teismo priteisti neturtinę žalą.
20. Vyriausybė nurodė, kad pareiškėjo advokatas jau atstovavo pareiškėjui byloje Teliatnikov. Todėl jo reikalavimas dėl teisinių paslaugų, suteiktų nagrinėjant bylą Teisme, yra perteklinis ir nepagrįstas.
21. Teismas vertina, kad pareiškėjas dėl konstatuoto pažeidimo patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir savo išvadas byloje Teliatnikov (minėta pirmiau, § 115), Teismas mano, kad tokią žalą pakankamai atlygina Konvencijos 9 straipsnio pažeidimo konstatavimas.
22. Pagal Teismo praktiką bylinėjimosi ir kitų išlaidų atlyginimas pareiškėjui priteisiamas tik tuo atveju, jei nustatoma, kad jos buvo išties patirtos, būtinos ir pagrįsto dydžio. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdamas į turimus dokumentus ir pirmiau nurodytus kriterijus, Teismas mano, kad pagrįsta pareiškėjui priteisti 1 000 eurų (EUR) bylinėjimosi ir kitoms išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant Teisme, padengti ir bet kokius pareiškėjui taikytinus mokesčius.
DĖL ŠIŲ PRIEŽASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI
Atmeta Vyriausybės prašymą išbraukti peticiją iš Teismo bylų sąrašo.Skelbia peticiją priimtina.Nusprendžia, kad buvo pažeistas Konvencijos 9 straipsnis.Nusprendžia, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankamas ir teisingas atlyginimas už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.Nusprendžia:a) kad valstybė atsakovė per tris mėnesius turi sumokėti pareiškėjui 1 000 EUR (vieną tūkstantį eurų) ir bet kokius pareiškėjui taikytinus mokesčius bylinėjimosi ir kitoms išlaidoms atlyginti.
b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pabaigos iki sprendimo įvykdymo dienos per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtų sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos Centrinio Banko skolinimo normą, pridedant tris procentinius punktus.
Atmeta likusią pareiškėjo reikalavimo dėl teisingo atlyginimo dalį.Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2025 m. rugpjūčio 26 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.
Dorothee von Arnim Tim Eicke
Kanclerio pavaduotoja Pirmininkas