TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
1999 m. rugsėjo 21 d.(*)
„Įmonės – Sektorinis pensijų fondas – Privaloma narystė sektorinėje pensijų sistemoje“
Byloje C‑67/96
dėl Kantongerecht te Arnhem (Nyderlandai) pagal EB sutarties 177 straipsnį (dabar – EB 234 straipsnis) Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje
Albany International BV
prieš
Stichting Bedrijfspensioenfonds Textielindustrie
dėl EB sutarties 85, 86 ir 90 straipsnių (dabar – EB 81, 82 ir 86 straipsniai) išaiškinimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J.‑P. Puissochet, G. Hirsch ir P. Jann, teisėjai J. C. Moitinho de Almeda (pranešėjas), C. Gulmann, J. L. Murray, D. A. O. Edward, H. Ragnemalm, L. Sevón ir M. Wathelet,
generalinis advokatas F. G. Jacobs,
posėdžio sekretorė D. Louterman-Hubeau, vyriausioji administratorė,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
– Albany International BV, atstovaujamos Roterdamo advokatūros advokato T. R. Ottervanger ir Hagos advokatūros advokato M. H. van Coeverden,
– Stichting Bedrijfspensioenfonds Textielindustrie, atstovaujamos Amsterdamo advokatūros advokato E. Lutjens ir Utrechto advokatūros advokato M. O. Meulenbelt,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos juriskonsulto A. Bos,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos Federalinės ūkio ministerijos Ministerialrat E. Röder ir tos pačios ministerijos Regierungsdirektor C.‑D. Quassowski,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos Teisės reikalų direktorato Tarptautinės ekonominės teisės ir Bendrijos teisės padalinio vadovės K. Rispal-Bellanger ir šio direktorato užsienio reikalų sekretoriaus C. Chavance,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos Komisijos Teisės tarnybos darbuotojo W. Wils,
susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,
išklausęs 1998 m. lapkričio 17 d. posėdyje Albany International BV, atstovaujamos T. R. Ottervanger, Stichting Bedrijfspensioenfonds Textielindustrie, atstovaujamos E. Lutjens ir M. O. Meulenbelt, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos Europos teisės skyriaus vadovo M. A. Fiesta, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos C. Chavance, Švedijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos ES teisės sekretoriato departementsråd A. Kruse, ir Komisijos, atstovaujamos W. Wils, pareikštas žodines pastabas,
susipažinęs su 1999 m. sausio 28 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 1996 m kovo 4 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 1996 m. kovo 11 d., Kantongerecht te Arnhem, remdamasis EB sutarties 177 straipsniu (dabar – EB 234 straipsnis), pateikė tris prejudicinius klausimus dėl EB sutarties 85, 86 ir 90 straipsnių (dabar – EB 81, 82 ir 86 straipsniai) išaiškinimo.
2 Šie klausimai iškilo byloje tarp Albany International BV (toliau – Albany) ir Stichting Bedrijfspensioenfonds Textielindustrie (Tekstilės pramonės sektoriaus pensijų fondas, toliau – fondas) dėl Albany atsisakymo mokėti fondui įmokas už 1989 m. motyvuojant tuo, kad privaloma narystė fonde, dėl kurios iš jos reikalaujama mokėti įmokas, prieštarauja EB sutarties 3 straipsnio g punktui (po pakeitimų – EB 3 straipsnio 1 dalies g punktas) bei Sutarties 85, 86 ir 90 straipsniams.
Nacionalinės teisės aktai
3 Nyderlanduose pensijų sistema paremta trimis ramsčiais.
4 Pirmąjį ramstį sudaro įstatymais nustatyta bazinė pensija, kurią valstybė suteikia pagal Bendrąjį įstatymą dėl senatvės pensijos sistemos (Algemene Ouderdomswet) ir Bendrąjį įstatymą dėl socialinių išmokų maitintojo netekusiems asmenims (Algemene Nabestaandenwet). Ši privaloma įstatymais nustatyta sistema visiems gyventojams suteikia teisę gauti riboto dydžio pensiją, nepriklausančią nuo jų ankstesnio gauto atlyginimo ir apskaičiuotą remiantis įstatymų nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu.
5 Antrąjį ramstį sudaro papildomos pensijos, suteikiamos už darbą pagal darbo sutartį arba už savarankiškai dirbančio asmens veiklą, kurios daugeliu atvejų papildo bazinę pensiją. Tokias papildomas pensijas pagal kolektyvines sistemas, taikomas tam tikram ūkio sektoriui, profesijai arba įmonės darbuotojams, paprastai valdo pensijų fondai, kuriuose narystė, kaip yra, pavyzdžiui, pagrindinės bylos atveju, privaloma remiantis 1949 m. kovo 17 d. Įstatymu, nustatančiu privalomos narystės sektoriniuose pensijų fonduose taisykles (Wet van 17 maart 1949 houdende vaststelling van en regeling betreffende verplichte deelneming in een bedrijfspensioenfonds, toliau – BPW).
6 Trečiąjį ramstį sudaro individualios pensijų arba gyvybės draudimo sutartys, kurios gali būti sudarytos savanoriškai.
7 Darbo užmokesčio įstatyme (Wet op de Loonbelasting) nustatyta, kad įmokos pensijoms gali būti atskaitytos tik tuomet, jei ši pensija neviršija „protingo“ dydžio. Įmokos negali būti atskaitytos, jei pensija viršija tokį dydį. Aptariamą dydį 40 metų darbo stažo atveju sudaro 70 % darbo užmokesčio karjeros pabaigoje. Dėl tokio mokesčių režimo Nyderlanduose dabartinė norma, taikoma pensijų nustatymui, įskaitant valstybinę pensiją pagal Algemene Ouderdomswet, yra lygi 70 % paskutinio atlyginimo.
8 BPW 1 straipsnio 1 dalyje su pakeitimais, padarytais 1988 m. vasario 11 d. įstatymu, nustatyta:
„1. Šiame įstatyme ir juo grindžiamose nuostatose:
b) sektorinis pensijų fondas – tai tam tikros veiklos sektoriuje veikiantis fondas, kuriame lėšos pensijai renkamos tik darbuotojų, dirbančių tame sektoriuje pagal darbo sutartį, arba asmenų, kurie tame sektoriuje vykdoma veikla užsiima turėdami kitokį statusą, naudai;
f) mūsų ministras – socialinių reikalų ir užimtumo ministras.“
9 Iš dalies pakeisto BPW 3 straipsnyje numatyta:
„1. Mūsų ministras sektorinės profesinės organizacijos, kuri, jo nuomone, yra pakankamai reprezentatyvi tam tikro sektoriaus verslo struktūros atstovė, prašymu ir pasikonsultavęs su atitinkamo bendro administravimo departamento, kurio kompetencijai priklauso nagrinėjamo sektoriaus veikla, vadovu bei su Socialine ir ekonomikos reikalų taryba (Sociaal-Economische Raad) bei Draudimo valdyba (Verzekeringskamer), gali nustatyti privalomą visų to veiklos sektoriaus darbuotojų arba tam tikrų kategorijų darbuotojų narystę sektoriniame pensijų fonde.
2. Pirmoje dalyje nurodytais atvejais visi asmenys, priklausantys joje nurodytoms kategorijoms, o pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų atveju – jų darbdaviai, turi laikytis jiems taikomų sektorinio pensijų fondo įstatuose ir reglamentuose numatytų arba jų pagrindu priimtų taisyklių. Šių taisyklių laikymasis, visų pirma, kiek tai susiję su įmokų mokėjimu, gali būti užtikrinamas teismo.“
10 Iš dalies pakeisto BPW 5 straipsnio 2 dalyje nustatytos kelios sąlygos, kurias reikia įvykdyti, kad socialinių reikalų ir užimtumo ministras patenkintų prašymą dėl privalomos narystės, kaip numatyta 3 straipsnio 1 dalyje. Taip pagal iš dalies pakeisto BPW 5 straipsnio 2 dalies III ir IV punktus sektorinio pensijų fondo įstatai ir taisyklės turi deramai apsaugoti narių interesus, o fondo valdyboje turi būti vienodas darbdavių ir darbuotojų asociacijų atstovų skaičius.
11 Iš dalies pakeisto BPW 5 straipsnio 2 dalies II punkto 1 papunktyje taip pat nustatyta, kad sektorinio pensijų fondo įstatai ir taisyklės privalo numatyti atvejus ir sąlygas, kai atitinkamo sektoriaus darbuotojai neprivalo priklausyti fondui arba gali būti atleisti nuo tam tikrų įsipareigojimų jam.
12 Iš dalies pakeisto BPW 5 straipsnio 3 dalis nustato:
„Mūsų socialinių reikalų ir užimtumo ministras, išklausęs Draudimo valdybos ir Socialinės ir ekonomikos reikalų tarybos nuomones, patvirtina taisykles, taikomas 5 straipsnio 2 dalies II punkto 1 papunktyje numatytais klausimais. Patvirtinant taisykles daroma prielaida, kad atitinkami darbuotojai, kurie jau priklausė įmonės pensijų fondui arba mažiausiai šešis mėnesius iki 3 straipsnio 1 dalyje nurodyto prašymo pateikimo jau buvo apdrausti gyvybės draudimo bendrovės, neprivalo priklausyti sektoriniam pensijų fondui arba yra atleidžiami nuo pareigos mokėti visą įmokų sumą ar pagrįstą jų dalį, jeigu (ir kol) jie gali įrodyti, kad laikotarpiu, kai neprivalo priklausyti fondui arba yra atleisti nuo pareigos mokėti visą įmokų sumą ar pagrįstą jų dalį, jie įgis teisių į pensiją, kurios bent jau prilygsta toms, kurių jie įgytų priklausydami sektoriniam pensijų fondui. Mūsų ministras taip pat gali patvirtinti taisykles, taikomas kitais 2 dalyje nurodytais atvejais.“
13 1952 m. gruodžio 29 d. Įsakymu dėl atleidimo nuo narystės sektoriniame pensijų fonde taisyklių, esant specialiai pensijų sistemai (Beschikking van 29 december 1952 betreffende de vaststelling van de richtlijnen voor de vrijstelling van deelneming in een bedrijfspensioenfonds wegens een bijzondere pensioenvoorziening), iš dalies pakeistu 1988 m. rugpjūčio 15 d. Įsakymu (toliau – Atleidimo nuo narystės taisyklės), socialinių reikalų ir užimtumo ministras patvirtino iš dalies pakeisto BPW 5 straipsnio 3 dalyje nurodytas taisykles.
14 Iš dalies pakeistų Atleidimo nuo narystės taisyklių 1 straipsnyje numatyta:
„Suinteresuotojo asmens prašymu fondas gali atleisti nuo pareigos priklausyti sektoriniam pensijų fondui arba nuo pareigos mokėti į jį įmokas, jei atitinkamo sektoriaus darbuotojas yra apdraustas specialioje pensijų sistemoje, tenkinančioje šias sąlygas:
a) ši sistema turi būti valdoma įmonės pensijų fondo, kito sektoriaus fondo arba draudiko, turinčio Draudimo įmonių priežiūros įstatymo (Wet toezicht verzekeringsbedrijf, Staatsblad 1986, p. 638) 10 straipsnyje numatytą leidimą, arba būti pagrįsta Bendruoju valstybės tarnybos pensijų įstatymu (Algemene burgerlijke pensioenwet, Staatsblad 1986, p. 540), Nyderlandų geležinkelio darbuotojų ir jų artimųjų pensijų įstatymu (Spoorwegenpensioenwet, Staatsblad 1986, p. 541) arba Bendruoju kariuomenės pensijų įstatymu (Algemene militaire pensioenwet, Staatsblad 1979, p. 305);
b) visos teisės, kurias galima įgyti pagal tokias sistemas, privalo bent jau prilygti teisėms, kurias asmuo įgytų, jei priklausytų sektoriniam pensijų fondui;
c) tokio darbuotojo teisės ir šių įsipareigojimų laikymasis privalo būti tinkamai užtikrinti;
d) jei dėl atleidimo pasitraukiama iš fondo, fondui privalo būti pasiūlyta kompensacija, kurią Draudimo valdyba laiko pagrįsta, už sisteminius nuostolius, kurių jis patyrė dėl darbuotojo pasitraukimo“.
15 Be to, šių taisyklių 5 straipsnyje numatyta:
„1. Atleidimas privalo būti suteiktas, kai yra tenkinamos 1 straipsnio a, b ir c punktuose nurodytos sąlygos, šešis mėnesius iki prašymo, kuriuo remiantis narystė sektoriniame pensijų fonde tapo privaloma, pateikimo buvo taikoma speciali pensijų sistema ir buvo įrodyta, kad visą laikotarpį, kai darbuotojas neprivalo priklausyti sektoriniam pensijų fondui arba yra atleistas nuo pareigos mokėti visą įmokų sumą ar pagrįstą jų dalį, jis įgis tokių teisių į pensiją, kurios bent jau prilygsta toms, kurių jis įgytų, jei priklausytų sektoriniam pensijų fondui.
2. Jei 1 dalyje nurodytu momentu speciali pensijų sistema netenkina 1 straipsnio b punkte nustatytų sąlygų, prieš priimant sprendimą dėl prašymo turi būti suteikta pakankamai laiko šiai sąlygai įvykdyti.
3. Šiame straipsnyje numatytas atleidimas įsigalioja, kai narystė sektoriniame pensijų fonde tampa privaloma.“
16 Pagal pakeistų taisyklių 9 straipsnį:
„1. Suinteresuotasis asmuo gali apskųsti Draudimo valdybai 8 straipsnyje minimus sprendimus per 30 dienų nuo jų gavimo. Sektorinis pensijų fondas privalo informuoti suinteresuotąjį asmenį apie pirmąjį sakinį pranešdamas jam apie sprendimą.
2. Apie savo sprendimą dėl skundo Draudimo valdyba praneša sektoriniam pensijų fondui ir skundą pateikusiam asmeniui.“
17 Draudimo valdybos įvertinimas yra siūlymas susitaikyti. Tai nėra privalomas ginčo sprendimas. Draudimo valdybos įvertinimas negali būti apskųstas administraciniu skundu ar ieškiniu.
18 Sektoriniams pensijų fondams, kuriuose narystė yra privaloma, taikomas ne tik BPW, bet ir 1962 m. gegužės 15 d. Pensijų ir kaupiamųjų fondų įstatymas (Wet van 15 mei 1962 houdende regelen betreffende pensioen- en spaarvoorzieningen, toliau – PSW), kuris buvo kelis kartus keistas.
19 PSW skirtas užtikrinti, kiek tai įmanoma, kad įsipareigojimai dėl pensijų darbuotojams būtų iš tikrųjų vykdomi.
20 Dėl to PSW 2 straipsnio 1 dalyje darbdaviai yra įpareigojami pasirinkti vieną iš trijų sistemų, skirtų atskirti pensijoms surinktas lėšas nuo likusio įmonės turto. Darbdavys gali prisijungti prie sektorinio pensijų fondo, įkurti įmonės pensijų fondą arba sudaryti grupines ar individualias gyvybės draudimo sutartis su draudimo bendrove.
21 Iš PSW 1 straipsnio 6 dalies aišku, kad jis taip pat yra taikomas ir sektoriniams pensijų fondams, kuriuose narystė privaloma pagal BPW.
22 PSW taip pat numato daug sąlygų, kurias turi tenkinti sektorinio pensijų fondo įstatai ir nuostatai. Taip PSW 4 straipsnyje yra numatyta, kad apie tokio fondo įsteigimą turi būti pranešta socialinių reikalų ir užimtumo ministrui bei Draudimo valdybai. 6 straipsnio 1 dalyje patvirtinama, kad sektoriaus fondo valdyboje turi būti vienodas atitinkamo sektoriaus darbdavių ir darbuotojų organizacijų atstovų skaičius.
23 Be to, PSW 9 ir 10 straipsniai apibrėžia surinktų lėšų valdymo sąlygas. Bendra taisyklė yra numatyta 9 straipsnyje, kuri įpareigoja pensijų fondus perleisti su jų įsipareigojimais dėl pensijų susijusią riziką arba ją perdrausti. 10 straipsnyje, nukrypstant nuo šios taisyklės, pensijų fondams jų pačių rizika leidžiama valdyti ir investuoti surinktą kapitalą. Tačiau norėdamas gauti tokį leidimą pensijų fondas privalo pateikti kompetentingai institucijai valdymo planą, kuriame būtų išsamiai išdėstytas jų siūlomas draudimo sistemos ir finansinės rizikos valdymas. Planą privalo patvirtinti Draudimo valdyba. Be to, pensijų fondas nuolat prižiūrimas. Sistemos draudiminio pelno (nuostolių) ataskaita turi būti reguliariai teikiama Draudimo valdybai tvirtinti.
24 Galiausiai PSW 13–16 straipsniuose nustatytos surinktų sumų investavimo taisyklės. Pagal 13 straipsnį sistemos turto ir numatomų pajamų turi pakakti įsipareigojimams dėl pensijų padengti. 14 straipsnis nustato, kad kapitalas turi būti investuojamas apdairiai.
Pagrindinė byla
25 Fondas buvo įsteigtas pagal BPW. Narystė jame pasidarė privaloma pagal socialinių reikalų ir užimtumo ministro 1975 m. gruodžio 4 d. Įsakymą (toliau – įsakymas dėl privalomos narystės).
26 Albany valdo tekstilės įmonę, kuri fondui priklauso nuo 1975 metų.
27 Iki 1989 m. fondo pensijų sistema buvo pagrįsta fiksuotomis išmokomis. Darbuotojams skiriama pensija nebuvo proporcinga jų uždarbiui, o kiekvienas darbuotojas gaudavo fiksuotą sumą. Albany nusprendė, kad sistema yra nepakankamai dosni, ir 1981 m. sudarė sutartį su draudimo bendrove dėl papildomos savo darbuotojų pensijos, kad visa pensija, kurią jie gaus išdirbę 40 metų, sudarytų 70 % jų paskutinio atlyginimo.
28 Nuo 1989 m. sausio 1 d. fondas pakeitė savo pensijų sistemą. Nuo to laiko, taikant naująją sistemą, darbuotojams skiriama suma taip pat sudaro 70 % jų paskutinio atlyginimo.
29 Pasikeitus fondo pensijų sistemai, Albany 1989 m. liepos 22 d. paprašė atleisti ją nuo narystės fonde. 1990 m. gruodžio 28 d. fondas jos prašymą atmetė. Jis laikėsi nuomonės, kad pagal Atleidimo nuo narystės taisykles toks atleidimas galėtų būti suteiktas tik tuomet, jei būtų tenkinamos šiose taisyklėse nustatytos sąlygos, ir specialios pensijų nuostatos būtų taikomos šešis mėnesius iki socialinių partnerių prašymo, kuriuo remiantis narystė fonde tapo privaloma, pateikimo.
30 Albany apskundė fondo sprendimą Draudimo valdybai. Valdyba 1992 m. kovo 18 d. Sprendimu nustatė, kad nors nagrinėjamu atveju fondas ir neprivalėjo atleisti nuo narystės, jo turėjo būti paprašyta įgyvendinti savo įgaliojimus atleisti nuo narystės arba bent paskirti įspėjimo laikotarpį, nes Albany jau prieš kelerius metus buvo sudariusi sutartis dėl papildomos pensijos sistemos savo darbuotojams, o nuo 1989 m. sausio 1 d. jos sistema tapo panaši į fondo įdiegtą sistemą.
31 Fondas neatsižvelgė į Draudimo valdybos nuomonę ir 1992 m. lapkričio 11 d. pateikė Albany reikalavimą sumokėti 36 700,29 NGL sumą, kurią sudarė visos įstatuose numatytos įmokos nuo 1989 m., delspinigiai, surinkimo sąnaudos, neteisminės bei teisinės pagalbos išlaidos.
32 Albany užprotestavo šį reikalavimą Kantongerecht te Arnhem. Ji teigė, kad privalomos narystės fonde sistema prieštarauja Sutarties 3 straipsnio g punktui, EB sutarties 52 ir 59 straipsniams (dabar – EB sutarties 43 ir 49 straipsniai) bei Sutarties 85, 86 ir 90 straipsniams.
33 Albany nuomone, fondo atsisakymas atleisti ją nuo narystės jai yra žalingas. Jos draudimo bendrovė nustatys jai ne tokias palankias sąlygas, nes ji turėtų prisijungti prie fondo įdiegtos papildomos pensijos sistemos. Be to, priešingai nei teigia fondas, kiti sektoriniai pensijų fondai, pavyzdžiui, Bedrijfspensioenfonds voor de Bouwnijverheid ir Bedrijfspensioenfonds voor de Schildersbedrijf, atleido nuo narystės įmones, kurios anksčiau buvo sudariusios sutartis dėl papildomų pensijų.
34 Fondas ir toliau mano, kad šiuo atveju jis nėra teisiškai įpareigotas atleisti nuo narystės. Todėl, jo nuomone, šiame kontekste teismas gali atlikti tik nereikšmingą kontrolę. Pagal BPW 5 straipsnio 3 dalį nuo narystės privalomai atleidžiama tik tuomet, kai įmonė sukūrė lygiavertę pensijų sistemą ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki to momento, kai narystė fonde tapo privaloma. Atleisti nuo narystės privaloma tik įmonei pirmą kartą prisijungiant prie fondo, tačiau tokia prievolė neatsiranda pakeitus pensijų taisykles. Fondas taip pat pabrėžė, kad svarbu išlaikyti deramą pensijų sistemą, paremtą solidarumo principu visų tekstilės pramonės darbuotojų ir įmonių atžvilgiu, ir šiuo klausimu pažymėjo, kad atleidus Albany nuo narystės fonde, iš jo pasitrauktų 110 iš 8800 turimų narių.
35 Kantongerecht pritarė Draudimo valdybos argumentui, kad nuo 1989 m. sausio 1 d. Albany papildomos pensijos sistema prilygo fondo įdiegtai pensijų sistemai. Kantongerecht pabrėžė, kad santykiai tarp sektorinio pensijų fondo ir jo narių grindžiami protingumo ir teisingumo reikalavimais, taip pat bendraisiais gero administravimo principais. Todėl sektorinis pensijų fondas, priimdamas sprendimą dėl atleidimo nuo narystės, turi iš esmės atsižvelgti į įstatymų nustatytos nepriklausomos ir kompetentingos institucijos, kaip antai Draudimo valdyba, nuomonę.
36 Kantongerecht pažymėjo, kad 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendime Van Schijndel ir Van Veen (C‑430/93 ir C‑431/93, Rink. p. I‑4705) Teisingumo Teismas neišnagrinėjo trijų paskutinių klausimų, susijusių su Nyderlandų privalomos narystės profesiniame pensijų fonde sistemos suderinamumu su Bendrijos konkurencijos taisyklėmis.
37 Tokiomis aplinkybėmis Kantongerecht te Arnhem, darydamas nuorodą į savo 1993 m. balandžio 19 d., 1994 m. sausio 17 d. ir 1995 m. sausio 9 d. tarpinius sprendimus, sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar sektorinis pensijų fondas (BPW) 1 straipsnio 1 dalies b punkto prasme yra įmonė EB sutarties 85, 86 arba 90 straipsnių prasme?
2. Jei būtų teigiamai atsakyta į pirmąjį klausimą: ar tai, kad numatoma privaloma pramonės įmonių narystė sektoriniame pensijų fonde, yra valstybės narės taikoma priemonė, kuri panaikina įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių veiksmingumą?
3. Jei būtų neigiamai atsakyta į antrąjį klausimą: ar privaloma narystė galėtų būti nesuderinama su Sutarties 90 straipsniu dėl kitų aplinkybių, ir jei taip – dėl kokių?“
Dėl priimtinumo
38 Nyderlandų bei Prancūzijos vyriausybės ir Komisija abejoja pateiktų klausimų priimtinumu dėl to, kad sprendime dėl prejudicinių klausimų pateikimo nepakankamai išaiškintas faktinis ir teisinis pagrindinės bylos kontekstas. Nacionaliniam teismui išsamiai nepaaiškinus pagrindinei bylai taikomų teisinių nuostatų, fondo įsteigimo aplinkybių ir jo valdymo taisyklių, Teisingumo Teismas negali pateikti naudingo Bendrijos teisės išaiškinimo, ir valstybės narės bei kitos suinteresuotosios šalys neturi galimybės pateikti rašytinių pastabų su pasiūlymais dėl atsakymo į prejudicinius klausimus.
39 Primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką būtinybė pateikti nacionaliniam teismui naudingą Bendrijos teisės aktų išaiškinimą reikalauja, jog pastarasis apibrėžtų pateikiamų klausimų faktinį ir teisinį kontekstą arba bent jau paaiškintų faktines prielaidas, kuriomis šie klausimai paremti. Tai ypač svarbu tam tikrose srityse, pavyzdžiui, konkurencijos, kurios pasižymi sudėtinga faktine ir teisine situacija (visų pirma žr. 1993 m. sausio 26 d. Sprendimo Telemarsicabruzzo ir kt., C‑320/90, C‑321/90 ir C‑322/90, Rink. p. I‑393, 6 ir 7 punktus; 1998 m. liepos 14 d. Sprendimo Safety High-Tech, C‑284/95, Rink. p. I‑4301, 69 ir 70 punktus ir sprendimo Bettati, C‑341/95, Rink. p. I‑4355, 67 ir 68 punktus).
40 Sprendimuose dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija turi ne tik padėti Teisingumo Teismui pateikti naudingą atsakymą, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitoms suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti savo pastabas pagal EB Teisingumo Teismo statuto 20 straipsnį. Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad ši galimybė būtų išsaugota, atsižvelgiant į aplinkybę, kad pagal šią nuostatą suinteresuotosios šalys supažindinamos tik su sprendimais dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (visų pirma žr. 1998 m. balandžio 30 d. Nutarties Testa ir Modesti, C‑128/97 ir C‑137/97, Rink. p. I‑2181, 6 punktą ir 1999 m. gegužės 11 d. Nutarties Anssens, C‑325/98, Rink. p. I‑2969, 8 punktą).
41 Nagrinėjamu atveju iš pastabų, kurias valstybių narių vyriausybės ir kitos suinteresuotosios šalys pateikė pagal EB Teisingumo Teismo statuto 20 straipsnį, matyti, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą esanti informacija leido joms išreikšti savo nuomonę dėl Teisingumo Teismui pateiktų klausimų.
42 Be to, savo pastabose Prancūzijos vyriausybė nurodo pastabas, kurias ji pateikė sujungtose bylose Brentjens (šios dienos sprendimas C‑115/97, C‑116/97 ir C‑117/97, Rink. p. I‑6025), aiškiai paremtas byla Drijvende Bokken (šios dienos sprendimas C‑219/97, Rink. p. I‑6121), o Komisija savo pastabose tiesiogiai remiasi pastarąja byla. Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Drijvende Bokken, kuri taip pat susijusi su privalomos narystės sektoriniame pensijų fonde suderinamumu su Bendrijos konkurencijos taisyklėmis, yra išsami informacija apie pagrindinei bylai taikomus teisės aktus.
43 Be to, net jei šioje byloje Prancūzijos ir Nyderlandų vyriausybės gali laikytis nuomonės, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo informacijos nepakanka tam, kad jos galėtų išdėstyti savo nuomonę dėl kai kurių Teisingumo Teismui pateiktų klausimų aspektų, reikia pabrėžti, kad šią informaciją papildė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo persiųsti dokumentai, rašytinės pastabos ir atsakymai į Teisingumo Teismo klausimus. Su visa šia informacija, išdėstyta teismo posėdžio pranešime, buvo supažindintos valstybių narių vyriausybės ir kitos suinteresuotosios šalys, kad teismo posėdyje prireikus turėtų galimybę papildyti savo pastabas.
44 Galiausiai konstatuotina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo persiųsta informacija, prireikus papildyta pirmiau minėtomis detalėmis, suteikia Teisingumo Teismui pakankamai žinių apie faktinę ir teisinę padėtį pagrindinėje byloje, kad jis galėtų išaiškinti konkurencijos taisykles atsižvelgdamas į pagrindinės bylos dalyką.
45 Todėl pateikti klausimai yra priimtini.
Dėl antrojo klausimo
46 Antruoju klausimu, kuris nagrinėtinas pirmas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Sutarties 3 straipsnio g punktas, EB sutarties 5 straipsnis (dabar – EB 10 straipsnis) ir Sutarties 85 straipsnis draudžia valstybės valdžios institucijoms organizacijų, atstovaujančių tam tikro ūkio sektoriaus darbdaviams ir darbuotojams, prašymu priimti sprendimą dėl privalomos narystės sektoriniame pensijų fonde.
47 Albany teigia, kad socialinių partnerių prašymas numatyti privalomą narystę sektoriniame fonde yra susitarimas tarp tame pačiame sektoriuje veikiančių įmonių, kuris prieštarauja Sutarties 85 straipsnio 1 daliai.
48 Jos nuomone, toks susitarimas riboja konkurenciją dviem požiūriais. Pirma, patikėjus privalomos sistemos valdymą vienam valdytojui, iš tame sektoriuje veikiančių įmonių atimama galimybė prisijungti prie kitos pensijų sistemos, valdomos kitų draudikų. Antra, dėl tokio susitarimo kiti draudikai netenka didelės pensijų draudimo rinkos dalies.
49 Tokio susitarimo padariniai konkurencijai „juntami“, nes daro poveikį visam Nyderlandų tekstilės sektoriui. Šiuos padarinius sustiprina kumuliacinis efektas, atsirandantis dėl to, kad daugelyje ūkio sektorių priklausymas pensijų sistemoms yra privalomas visoms tų sektorių įmonėms.
50 Be to, toks susitarimas turi įtakos prekybai tarp valstybių narių, nes jis susijęs su įmonėmis, vykdančiomis tarptautinę veiklą, ir atima iš kitose valstybėse narėse įsisteigusių draudikų galimybę siūlyti Nyderlanduose visapusišką pensijų draudimo sistemą kaip tarpvalstybinę paslaugą arba per savo skyrius ir filialus.
51 Todėl, Albany nuomone, sukūrusios atitinkamą teisinę bazę ir sutikusios su socialinių partnerių prašymu numatyti privalomą narystę sektoriniame pensijų fonde, viešosios valdžios institucijos sukūrė palankias sąlygas arba padėjo įgyvendinti atitinkamuose sektoriuose veikiančių įmonių susitarimus, kurie prieštarauja Sutarties 85 straipsnio 1 daliai, šitaip pažeisdamos Sutarties 3 straipsnio g punktą, 5 ir 85 straipsnius.
52 Todėl, siekiant atsakyti į antrąjį klausimą, pirmiausia būtina išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į kolektyvinį susitarimą, atitinkamo sektoriaus darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų sprendimas įsteigti tame sektoriuje vieną pensijų fondą, atsakingą už papildomos pensijos sistemos valdymą, ir paprašyti, kad valstybinės valdžios institucijos numatytų privalomą sektoriaus darbuotojų narystę tame fonde, prieštarauja Sutarties 85 straipsniui.
53 Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalį draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar padarinys yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje. Šios taisyklės svarba paskatino Sutarties autorius Sutarties 85 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyti, kad visi pagal šį straipsnį draudžiami susitarimai arba sprendimai savaime yra negaliojantys.
54 Be to, svarbu priminti, kad pagal EB sutarties 3 straipsnio g ir i punktus (dabar – EB 3 straipsnio 1 dalies g ir j punktai) Bendrijos veikla turi apimti ne tik „sistemą, užtikrinančią, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma“, bet ir „politiką socialinėje srityje“. EB sutarties 2 straipsnyje (dabar – EB 2 straipsnyje) numatyta, kad Bendrija užsibrėžia uždavinį „visoje Bendrijoje skatinti sklandžią, suderintą ir tolygią ekonominės veiklos plėtotę“ ir „siekti aukšto lygio užimtumo ir socialinės apsaugos“.
55 Todėl EB sutarties 118 straipsnyje (EB sutarties 117–120 straipsniai buvo pakeisti EB 136–143 straipsniais) numatyta, kad Komisija turi skatinti glaudų valstybių narių bendradarbiavimą socialinėje srityje, ypač klausimais, susijusiais su teise jungtis į asociacijas ir teise į kolektyvines derybas tarp darbdavių ir darbuotojų.
56 EB sutarties 118b straipsnyje (EB sutarties 117–120 straipsniai buvo pakeisti EB 136–143 straipsniais) taip pat numatyta, kad Komisija stengsis Europos lygmeniu plėtoti dialogą tarp administracijos ir darbuotojų, kuris abiejų pusių pageidavimu gali baigtis sutartimi įteisintais santykiais.
57 Be to, Susitarimo dėl socialinės politikos (OL C 191, 1992, p. 91) 1 straipsnyje teigiama, kad Bendrija ir valstybės narės, be kita ko, siekia skatinti geresnes gyvenimo ir darbo sąlygas, deramą socialinę apsaugą, socialinį dialogą, žmogiškųjų išteklių plėtojimą, siekiant ilgalaikio didelio užimtumo lygio, ir kovą su atskirtimi.
58 Pagal šio susitarimo 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, socialinių partnerių pageidavimu, jų dialogas Bendrijos lygmeniu gali peraugti į sutartinius santykius, įskaitant susitarimus, kurie įgyvendinami arba pagal socialiniams partneriams bei valstybėms narėms būdingą tvarką ir praktiką, arba, juos pasirašiusioms šalims bendrai paprašius, remiantis Komisijos pasiūlymu priimtu Tarybos sprendimu.
59 Darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų kolektyvinės sutartys iš tikrųjų turi tam tikrą konkurenciją ribojantį poveikį. Tačiau šiomis sutartimis siekiamiems socialinės politikos tikslams būtų labai pakenkta, jei socialiniams partneriams kartu siekiant patvirtinti darbo ir įdarbinimo sąlygų gerinimo priemones būtų taikoma Sutarties 85 straipsnio 1 dalis.
60 Tinkamai ir nuosekliai aiškinant visas Sutarties nuostatas, matyti, kad kolektyvinių derybų tarp socialinių partnerių pagrindu sudaryti susitarimai, kuriais siekiama šių tikslų, dėl savo pobūdžio ir paskirties neturėtų patekti į Sutarties 85 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.
61 Todėl reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamo susitarimo pobūdis ir tikslas leidžia netaikyti jam Sutarties 85 straipsnio 1 dalies.
62 Šiuo atveju visų pirma konstatuotina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas susitarimas, kaip ir pirmiau minėtos kategorijos susitarimai, kylantys iš socialinio dialogo, buvo sudarytas kolektyvinės sutarties forma ir yra kolektyvinių derybų tarp organizacijų, atstovaujančių darbdaviams ir darbuotojams, rezultatas.
63 Antra vertus, pagrindinėje byloje nagrinėjamas susitarimas, kalbant apie jo dalyką, nustato papildomos pensijos sistemą tam tikrame sektoriuje, tvarkomą pensijų fondo, kuriame gali būti numatyta privaloma narystė. Apskritai tokia sistema siekiama užtikrinti tam tikrą pensijos lygį visiems to sektoriaus darbuotojams ir todėl ji tiesiogiai padeda gerinti jų darbo sąlygas, visų pirma – atlyginimą.
64 Todėl pagrindinėje byloje nagrinėjamas susitarimas dėl savo pobūdžio ir dalyko nepatenka į Sutarties 85 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.
65 Taip pat reikia pažymėti, kad 1988 m. rugsėjo 21 d. Sprendime Van Eycke (267/86, Rink. p. 4769, 16 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, jog Sutarties 85 straipsnis taikomas tik įmonių elgesiui, o ne valstybių narių priimtiems įstatymams ar kitiems norminiams aktams. Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Sutarties 85 straipsnis kartu su 5 straipsniu reikalauja, kad valstybės narės neįvestų ar nepaliktų galioti įstatymais arba kitais teisės aktais pagrįstų priemonių, kurios gali panaikinti įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių veiksmingumą. Pagal Teisingumo Teismo praktiką taip būtų tuomet, jei valstybė narė arba reikalautų sudaryti ar palengvintų Sutarties 85 straipsniui prieštaraujančius kartelinius susitarimus, ar sustiprintų jų poveikį, arba jei ji panaikintų savo priimtų normų valstybinį pobūdį, patikėdama privatiems ūkio subjektams sprendimų, turinčių įtakos ekonomikai, priėmimą (taip pat žr. 1993 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Meng, C‑2/91, Rink. p. I‑5751, 14 punktą; Sprendimo Reiff, C‑185/91, Rink. p. I‑5801, 14 punktą; sprendimo Ohra Schadeverzekeringen, C‑245/91, Rink. p. I‑5851, 10 punktą; 1998 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑35/96, Rink. p. I‑3851, 53 ir 54 punktus bei sprendimo Corsica Perries France, C‑266/96, Rink. p. I‑3949, 35, 36 ir 49 punktus).
66 Šiuo požiūriu pažymėtina, kad viešosios valdžios institucijoms pateiktas darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų prašymas numatyti privalomą narystę jų įsteigtame sektoriniame pensijų fonde patenka į daugelyje nacionalinių teisės sistemų numatyto režimų, kuriais siekiama reglamentuoti socialinį sektorių, kontekstą. Kadangi, kaip išplaukia iš šio sprendimo 52–64 punktų, pagrindinėje byloje nagrinėjamas susitarimas nepatenka į Sutarties 85 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, valstybės narės gali laisvai numatyti, kad jis yra privalomas asmenims, kurie juo nėra susaistyti.
67 Be to, Susitarimo dėl socialinės politikos 4 straipsnio 2 dalis Bendrijos lygmeniu aiškiai numato galimybę socialiniams partneriams bendrai kreiptis į Tarybą dėl socialinių susitarimų įgyvendinimo.
68 Todėl valstybinės valdžios institucijų sprendimas dėl privalomos narystės tokiame fonde negali būti laikomas reikalaujančiu arba skatinančiu sudaryti Sutarties 85 straipsniui prieštaraujančius kartelinius susitarimus arba sustiprinančiu jų poveikį.
69 Iš pirmiau pateiktų argumentų išplaukia, kad valstybės valdžios institucijų sprendimas dėl privalomos narystės sektoriniame pensijų fonde nepriklauso įstatyminių priemonių kategorijai, kurios pagal Teisingumo Teismo praktiką kelia grėsmę Sutarties 3 straipsnio g punkto, 5 ir 85 straipsnių veiksmingumui.
70 Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sutarties 3 straipsnio g punktas, 5 ir 85 straipsniai nedraudžia valstybės valdžios institucijoms, remiantis tam tikro sektoriaus darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų prašymu, priimti sprendimą dėl privalomos narystės sektoriniame pensijų fonde.
Dėl pirmojo klausimo
71 Savo pirmuoju klausimu, kuris nagrinėtinas antras, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pensijų fondas, kuriam pavesta valdyti papildomos pensijos sistemą, įsteigtą kolektyvine sutartimi tarp tam tikro sektoriaus organizacijų, atstovaujančių darbdaviams ir darbuotojams, ir narystė kuriame, remiantis valstybės valdžios institucijų sprendimu, privaloma visiems to sektoriaus darbuotojams, yra įmonė Sutarties 85 ir paskesnių straipsnių prasme.
72 Fondo ir vyriausybių, kurios įstojo į bylą, nuomone, toks fondas nėra įmonė Sutarties 85 ir paskesnių straipsnių prasme. Šiuo klausimu jos pabrėžia įvairias sektorinio pensijų fondo ir jo valdomos papildomos pensijos sistemos ypatybes.
73 Visų pirma privaloma visų sektoriaus darbuotojų narystė papildomos pensijos sistemoje atlieka esminę socialinę funkciją Nyderlanduose taikomoje pensijų sistemoje, nes pagal minimalų įstatymais nustatytą atlyginimą apskaičiuojama oficiali pensija yra ypač maža. Kadangi papildomos pensijos sistema buvo įsteigta taikant įstatymą sudaryta kolektyvine sutartimi, o privalomą narystę šioje sistemoje numatė valstybės valdžios institucijos, ji yra sudedamoji Nyderlandų socialinės apsaugos sistemos dalis, o sektorinis pensijų fondas, atsakingas už jos valdymą, turi būti laikomas padedančiu valdyti valstybines socialinės apsaugos paslaugas.
74 Antra, sektorinis pensijų fondas nesiekia pelno. Jį kartu valdo socialiniai partneriai, kuriems fondo valdymo komitete atstovauja vienodas narių skaičius. Sektorinis pensijų fondas renka vidutinę įmoką, kurią bendrai nustato komitetas, remdamasis pusiausvyra tarp įmokų dydžio, išmokų vertės ir rizikos masto. Be to, įmokos negali būti mažesnės už tam tikrą dydį, kad būtų galima sukaupti tinkamas atsargas, ir, siekiant išlaikyti pelno nesiekiančios organizacijos statusą, jos negali viršyti tam tikros ribos, kurios laikymąsi užtikrina socialiniai partneriai ir Draudimo valdyba. Nors renkamos įmokos investuojamos kapitalizacijos pagrindu, investicijos prižiūrimos Draudimo valdybos ir daromos laikantis PSW nuostatų bei sektorinio pensijų fondo įstatų.
75 Trečia, sektorinio pensijų fondo veikimas pagrįstas solidarumo principu. Šį solidarumą atspindi įsipareigojimas priimti visus darbuotojus be išankstinio medicininio patikrinimo, nenutrūkstamas pensijų kaupimas neatsižvelgiant į atleidimą nuo įmokų mokėjimo nedarbingumo atveju, darbdavio įsiskolinimų už nesumokėtas įmokas padengimas fondo lėšomis darbdavio bankroto atveju ir pensijų indeksavimas siekiant išlaikyti jų vertę. Solidarumo principas taip pat pasireiškia tuo, kad atskirais atvejais mokama įmoka, kuri yra nuo rizikos nepriklausanti vidutinė įmoka, ir teisės į pensiją, grindžiamos vidutiniu darbo užmokesčiu, nėra lygiavertės. Dėl šio solidarumo privaloma narystė papildomos pensijos sistemoje yra būtina. Priešingu atveju, jei sistemoje nebeliktų „geros“ rizikos, tai nulemtų neigiamą grandininę reakciją, kuri keltų pavojų sistemos finansinei pusiausvyrai.
76 Dėl šių priežasčių fondas ir į bylą įstojusios vyriausybės laikosi nuomonės, kad sektorinis pensijų fondas yra įstaiga, kuriai patikėtas socialinio draudimo sistemų valdymas, kaip ir įstaiga, kuri buvo nagrinėjama 1993 m. vasario 17 d. Sprendime Poucet ir Pistre (C‑159/91 ir C‑160/91, Rink. p. I‑637), ir jis nėra tokia pati įstaiga kaip nagrinėtoji 1995 m. lapkričio 16 d. Sprendime Fédération Française des Sociétés d'Assurance ir kt. (C‑244/94, Rink. p. I‑4013), kuri buvo pripažinta įmone Sutarties 85 ir paskesnių straipsnių prasme.
77 Primintina, kad konkurencijos teisės kontekste Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog įmonės sąvoka apima visus subjektus, vykdančius ūkinę veiklą, neatsižvelgiant į šio subjekto teisinį statusą ir jo finansavimo būdą (visų pirma žr. 1991 m. balandžio 23 d. Sprendimo Höfner ir Elser, C‑41/90, Rink. p. I‑1979, 21 punktą; minėtų sprendimų Poucet ir Pistre 17 punktą ir Fédération Française des Sociétés d'Assurance ir kt. 14 punktą).
78 Be to, minėtame sprendime Poucet ir Pistre Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši sąvoka neapima organizacijų, kurioms pavesta valdyti tam tikras privalomojo socialinio draudimo sistemas, paremtas solidarumo principu. Pagal minėtoje byloje nagrinėtą ligos ir motinystės draudimo sistemą išmokos visiems gavėjams buvo vienodos, nors įmokos – proporcingos pajamoms; pagal senatvės draudimo sistemą senatvės pensijos buvo finansuojamos dirbančiųjų; be to, įstatymais nustatytos teisės į pensiją nebuvo proporcingos senatvės draudimo sistemai mokamoms įmokoms; galiausiai sistemos, turinčios lėšų perteklių, prisidėjo prie sistemų, turinčių struktūrinių finansinių sunkumų, finansavimo. Toks solidarumas neišvengiamai reikalavo, kad įvairias sistemas valdytų vienas subjektas ir kad narystė sistemose būtų privaloma.
79 Tačiau minėtame sprendime Fédération Française des Sociétés d'Assurance ir kt. Teisingumo Teismas nusprendė, kad pelno nesiekianti įstaiga, kuri valdo senatvės draudimo sistemą, skirtą papildyti privalomą bazinę sistemą, įsteigtą įstatymu kaip neprivaloma sistema ir veikiančią pagal kapitalizacijos principą, yra įmonė Sutarties 85 ir paskesnių straipsnių prasme. Neprivaloma narystė, kapitalizacijos principo taikymas ir aplinkybė, kad išmokos priklausė tik nuo mokamų įmokų dydžio ir nuo valdančios įstaigos investicinės veiklos finansinių rezultatų, lėmė, jog ši įstaiga vykdė ūkinę veiklą konkuruodama su gyvybės draudimo bendrovėmis. Nei socialinio tikslo siekimas, nei aplinkybė, kad ji buvo pelno nesiekianti organizacija, nei solidarumo reikalavimas, nei kitos taisyklės, visų pirma susijusios su apribojimais, taikomais valdančios įstaigos investicinei veiklai, nepanaikino valdančios įstaigos veiklos ekonominio pobūdžio.
80 Klausimas, ar įmonės sąvoka Sutarties 85 ir paskesnių straipsnių prasme apima tokį subjektą, koks yra pagrindinėje byloje nagrinėjamas sektorinis pensijų fondas, turi būti analizuojamas atsižvelgiant į paminėtus argumentus.
81 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad pats sektorinis pensijų fondas nustato įmokų ir išmokų dydį, o fondo veikla grindžiama kapitalizacijos principu.
82 Todėl, priešingai nei išmokos, mokamos įstaigų, kurioms pavesta valdyti tokio pobūdžio privalomas socialinio draudimo sistemas, nagrinėtas sprendime Poucet ir Pistre, fondo mokamos išmokos priklauso nuo jo investicinės veiklos, kurią dėl to, kad jis yra draudimo bendrovė, prižiūri Draudimo valdyba, finansinių rezultatų.
83 Be to, iš BPW 5 straipsnio ir Atleidimo nuo narystės taisyklių 1 ir 5 straipsnių matyti, kad sektorinis pensijų fondas privalo atleisti nuo narystės įmonę, jei ji ne mažiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo, dėl kurio narystė fonde tapo privaloma, pateikimo jau buvo sukūrusi savo darbuotojams pensijų sistemą, lygiavertę tai, kuri jiems būtų taikoma, jei jie priklausytų fondui. Pagal pirmiau minėtų taisyklių 1 straipsnį fondas taip pat turi teisę atleisti nuo narystės įmonę, kuri savo darbuotojams taiko pensijų sistemą, suteikiančią jiems tokias teises, kurios yra mažų mažiausiai lygiavertės fondo teikiamoms teisėms, jei pasitraukimo iš fondo atveju pastarajam pasiūloma, Draudimo valdybos nuomone, pagrįsta kompensacija už patirtus nuostolius, kuriuos jis draudimo technikos požiūriu galbūt patiria.
84 Iš to išplaukia, kad toks sektorinis pensijų fondas, koks aptariamas pagrindinėje byloje, vykdo savo ūkinę veiklą konkuruodamas su draudimo bendrovėmis.
85 Tokiomis aplinkybėmis fakto, jog fondas nesiekia pelno, ir jo bei į bylą įstojusių vyriausybių nurodomų solidarumo požymių nepakanka, kad fondas netektų įmonės statuso Sutarties konkurencijos taisyklių prasme.
86 Siekiamas socialinis tikslas, minėti solidarumo požymiai ir sektorinio pensijų fondo investicinės veiklos apribojimai bei kontrolė iš tikrųjų gali sumažinti šio fondo teikiamų paslaugų konkurencingumą, palyginti su paslaugomis, kurias teikia draudimo bendrovės. Nors tokie suvaržymai netrukdo laikyti fondo vykdomos veiklos ūkine veikla, jie gali pateisinti išimtinę tokios įstaigos teisę valdyti papildomos pensijos sistemą.
87 Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad pensijų fondas, kuriam pavestas papildomos pensijos sistemos, įsteigtos kolektyvine sutartimi, sudarytos tarp tam tikro sektoriaus darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų, valdymas ir kuriame narystė valstybės valdžios institucijų sprendimu yra privaloma visiems to sektoriaus darbuotojams, yra įmonė Sutarties 85 ir paskesnių straipsnių prasme.
Dėl trečiojo klausimo
88 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Sutarties 86 ir 90 straipsniai draudžia valstybės valdžios institucijoms suteikti pensijų fondui išimtinės teises tam tikrame sektoriuje valdyti papildomos pensijos sistemą.
89 Nyderlandų vyriausybė teigia, jog vienintelis sprendimo dėl privalomos narystės poveikis – įpareigoti to sektoriaus darbuotojus prisijungti prie fondo. Jos nuomone, sprendimas nesuteikia fondui išimtinės teisės papildomų pensijų srityje. Be to, fondas neužima dominuojančios padėties Sutarties 86 straipsnio prasme.
90 Pirmiausia pažymėtina, jog valstybės valdžios institucijų sprendimas dėl privalomos narystės sektoriniame pensijų fonde, kaip yra nagrinėjamoje byloje, neabejotinai lemia, kad šiam fondui suteikiama išimtinė teisė rinkti ir valdyti įmokas, mokamas siekiant sukaupti teises į pensiją. Todėl toks fondas turi būti laikomas įmone, kuriai valstybės valdžios institucijos suteikė išimtines teises Sutarties 90 straipsnio 1 dalies prasme.
91 Be to, primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką įmonė, kuri turi teisinį monopolį didelėje bendrosios rinkos dalyje, gali būti laikoma turinčia dominuojančią padėtį Sutarties 86 straipsnio prasme (žr. 1991 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Merci Convenzionali Porto di Genova, C‑179/90, Rink. p. I‑5889, 14 punktą ir 1991 m. gruodžio 13 d. Sprendimo GB-Inno-BM, C‑18/88, Rink. p. I‑5941, 17 punktą).
92 Toks sektorinis pensijų fondas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, turintis išimtinę teisę valdyti papildomos pensijos sistemą valstybės narės pramonės sektoriuje, o todėl ir didelėje bendrosios rinkos dalyje, gali būti laikomas užimančiu dominuojančią padėtį Sutarties 86 straipsnio prasme.
93 Vis dėlto reikia pridurti, kad vien dominuojančios padėties sukūrimas suteikiant išimtines teises Sutarties 90 straipsnio 1 dalies prasme savaime nėra nesuderinamas su Sutarties 86 straipsniu. Valstybė narė pažeidžia šiose nuostatose numatytus draudimus tik tuomet, jei atitinkama įmonė, vien naudodamasi jai suteiktomis išimtinėmis teisėmis, piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi arba jei tokios teisės gali sukurti situaciją, kuriai esant įmonė imasi piktnaudžiavimo veiksmų (minėto sprendimo Höfner ir Elser 29 punktas; 1991 m. birželio 18 d. sprendimo ERT, C‑260/89, Rink. p. I‑2925, 37 punktas; minėto sprendimo Merci Convenzionali Porto di Genova 16 ir 17 punktai; 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Centre d'Insémination de la Crespelle, C‑323/93, Rink. p. I‑5077, 18 punktas ir 1998 m. vasario 12 d. Sprendimo Raso ir kt., C‑163/96, Rink. p. I‑533, 27 punktas).
94 Šiuo klausimu Albany teigia, kad privaloma narystė fondo valdomoje papildomos pensijos sistemoje prieštarauja Sutarties 86 ir 90 straipsnių nuostatoms. Fondo siūlomos pensijų išmokos jau neatitinka įmonių poreikių. Išmokos yra per mažos, nesusijusios su darbo užmokesčiu ir todėl apskritai neadekvačios. Todėl darbdaviai turi imtis kitų su pensijomis susijusių priemonių. Tačiau privalomos narystės sistema atima iš tokių darbdavių bet kokią galimybę susitarti su draudimo bendrovėmis dėl visapusiško pensijų draudimo. Sudarius susitarimus dėl pensijos su keliais draudikais, padidėtų administracinės išlaidos ir sumažėtų veiksmingumas.
95 Reikėtų priminti, jog minėto sprendimo Höfner ir Elser 34 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybė narė, suteikusi viešajai įdarbinimo agentūrai išimtinę tarpininkavimo įdarbinant teisę, pažeidžia Sutarties 90 straipsnio 1 dalį, jei ji sukuria situaciją, kuriai esant ši įstaiga priversta pažeisti Sutarties 86 straipsnį, nes ji aiškiai negali patenkinti tokių paslaugų paklausos rinkoje.
96 Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad fondo siūloma papildomos pensijos sistema pagrįsta Nyderlanduose taikoma norma, t. y. kiekvienas darbuotojas, kuris mokėjo įmokas į tą sistemą maksimalų priklausymo jam laikotarpį, gauna pensiją, įskaitant valstybės pensiją pagal Algemene Ouderdomswet, lygią 70 % jo paskutinio atlyginimo.
97 Kai kurios sektoriaus įmonės iš tikrųjų galėtų pageidauti apdrausti savo darbuotojus taikant pensijų sistemą, kuri būtų pranašesnė už fondo siūlomąją. Tačiau aplinkybė, kad įmonės negali tokios pensijų sistemos valdymo patikėti vienam draudikui, ir iš to kylantis konkurencijos ribojimas tiesiogiai išplaukia iš sektoriniam pensijų fondui suteiktos išimtinės teisės.
98 Todėl reikia patikrinti, ar, kaip teigia fondas, Nyderlandų vyriausybė ir Komisija, išimtinė sektorinio pensijų fondo teisė valdyti papildomas pensijas tam tikrame sektoriuje ir dėl šios priežasties atsirandantis konkurencijos ribojimas gali būti pateisinami pagal Sutarties 90 straipsnio 2 dalį kaip priemonė, būtina įvykdyti tam tikrą šiam fondui patikėtą bendrojo intereso socialinį uždavinį.
99 Albany teigimu, privaloma narystė sektoriniame pensijų fonde nėra būtina, kad darbuotojams būtų užtikrintas deramas pensijos dydis. Šis tikslas galėtų būti pasiektas nustačius minimalius reikalavimus pensijoms, kuriuos valstybės valdžios institucijų iniciatyva numatytų socialiniai partneriai arba tiesiogiai šios institucijos. Kolektyviniuose susitarimuose dažnai būna nustatyta darbdavių pareiga pasirūpinti minimalia pensijų sistema, paliekant jiems laisvę įsteigti savo įmonės pensijų fondą, prisijungti prie sektorinio pensijų fondo arba kreiptis į draudimo bendrovę.
100 Pasak Albany, privalomos narystės nepateisina ir „vidutinių įmokų“ mokėjimas. Pirma, nei BPW, nei sprendimas dėl privalomos narystės nereikalauja sukurti tokiomis įmokomis pagrįstos sistemos. Antra, įvairūs sektoriniai pensijų fondai, kuriuose narystė nėra privaloma, puikiai veikia „vidutinių įmokų“ pagrindu.
101 Kalbėdama apie visų darbuotojų, dirbančių toje pačioje veiklos srityje, priėmimą be išankstinio medicininio patikrinimo, kad nebūtų galima atsisakyti priimti didelės rizikos grupei priklausančių darbuotojų, Albany pažymėjo, jog praktikoje su draudikais sudarytose pensijų draudimo sutartyse reikalaujama, kad darbdavys deklaruotų visus darbuotojus, o draudikas privalo visus darbuotojus, kurie buvo deklaruoti, priimti be išankstinio medicininio patikrinimo.
102 Pirmiausia svarbu pažymėti, kad pagal Sutarties 90 straipsnio 2 dalį įmonėms, kurioms patikėta teikti bendrojo ekonominio intereso paslaugas, yra taikomos konkurencijos taisyklės, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms pavestų specialių uždavinių.
103 Tam tikromis aplinkybėmis leidžiant nukrypti nuo bendrųjų Sutarties taisyklių, Sutarties 90 straipsnio 2 dalimi siekiama suderinti valstybių narių suinteresuotumą panaudoti tam tikras įmones, visų pirmą valstybiniame sektoriuje, kaip ekonominės arba socialinės politikos instrumentą su Bendrijos suinteresuotumu, kad būtų laikomasi konkurencijos taisyklių ir išsaugotas bendrosios rinkos vientisumas (1991 m. kovo 19 d. Spendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑202/88, Rink. p. I‑1223, 12 punktas ir 1997 m. spalio 23 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑157/94, Rink. p. I‑5699, 39 punktas).
104 Atsižvelgiant į tokį valstybių narių suinteresuotumą, joms negalima drausti atsižvelgti į savo nacionalinės politikos tikslus arba siekti šių tikslų toms įmonėms taikant prievoles ir suvaržymus, sprendžiant, kokias bendrojo ekonominio intereso paslaugas patikėti tam tikroms įmonėms (minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 40 punktas).
105 Tačiau pagrindinėje byloje nagrinėjama papildomos pensijos sistema dėl labai mažos remiantis įstatyminiu minimaliu darbo užmokesčiu įstatymuose numatytos pensijos atlieka Nyderlanduose svarbią socialinę funkciją.
106 Be to, papildomoms pensijoms tenkančios socialinės funkcijos svarba neseniai buvo pripažinta 1998 m. birželio 29 d. Bendrijos teisės aktų leidėjui priėmus Tarybos direktyvą 98/49/EB dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų ir savarankiškai dirbančių asmenų, kurie persikelia Bendrijoje, teisių į papildomą pensiją išsaugojimo (OL L 209, p. 46).
107 Taip pat primintina, kad Sutarties 90 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygoms patenkinti nebūtina, jog būtų iškilusi grėsmė įmonės, kuriai patikėta teikti bendrojo ekonominio intereso paslaugą, finansinei pusiausvyrai ar ekonominiam išlikimui. Pakanka, kad neturėdama ginčijamų teisių įmonė negalėtų vykdyti jai patikėtų funkcijų, kurios apibrėžtos remiantis jai taikomais įpareigojimais ir suvaržymais (minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 52 punktas), arba kad tokios teisės būtų būtinos, jų turėtojui siekiant vykdyti jam skirtas bendrojo ekonominio intereso užduotis ekonomiškai priimtinomis sąlygomis (1993 m. gegužės 19 d. Sprendimo Corbeau, C‑320/91, Rink. p. I‑2533, 14–16 punktai ir minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 53 punktas).
108 Panaikinus išimtinę fondo teisę valdyti papildomos pensijos sistemą, taikomą visiems tam tikro sektoriaus darbuotojams, įmonės, kuriose jauni geros sveikatos darbuotojai atlieka nepavojingas užduotis, ieškotų privačių draudikų, siūlančių palankesnes draudimo sąlygas. Laipsniškai pasitraukiant „geroms“ rizikoms, sektoriniam pensijų fondui tektų atsakomybė už vis didesnę dalį „blogų“ rizikų, dėl kurių padidėtų darbuotojų pensijų kaina, ypač mažose ir vidutinėse įmonėse, turinčiose daug senyvo amžiaus darbuotojų, atliekančių pavojingas užduotis, kurioms fondas jau negalėtų pasiūlyti pensijų patirdamas priimtinas išlaidas.
109 Tokia padėtis juo labiau susidaro tuomet, kai išimtine teise fondo valdoma papildomos pensijos sistema, kaip yra pagrindinėje byloje, pasižymi dideliu solidarumo laipsniu visų pirma dėl to, kad įmokos neatspindi rizikos, kad visi darbuotojai priimami be išankstinio medicininio patikrinimo, kad teisės į pensiją kaupiasi ir tuomet, kai darbuotojas nedarbingumo atveju yra atleidžiamas nuo įmokų, kad darbdavio bankroto atveju jo įsiskolinimai už nesumokėtas įmokas padengiami fondo lėšomis ir kad pensijos, siekiant išlaikyti jų vertę, yra indeksuojamos.
110 Tokie suvaržymai, dėl kurių fondo teikiamos paslaugos yra mažiau konkurencingos nei panašios draudimo bendrovių teikiamos paslaugos, padeda pateisinti fondo išimtinę teisę valdyti papildomos pensijos sistemą.
111 Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad panaikinus išimtinę fondo teisę, jis negalėtų vykdyti jam pavestų bendrojo ekonominio intereso užduočių priimtinomis ekonominėmis sąlygomis ir kiltų pavojus jo finansinei pusiausvyrai.
112 Tačiau, remdamasi minėtu sprendimu GB-Inno-BM, Albany mano, jog aplinkybė, kad fondas atlieka dvigubą pensijų sistemos valdytojo ir įstaigos, kuri įgaliota suteikti atleidimus, vaidmenį, suteikia galimybę neteisingai pasinaudoti šiais įgaliojimais.
113 Minėto sprendimo GB-Inno-BM 28 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad Sutarties 3 straipsnio g punktas, 86 ir 90 straipsniai draudžia valstybėms narėms suteikti viešuosius telekomunikacijų tinklus eksploatuojančioms bendrovėms teisę nustatyti telefoninės įrangos standartus ir tikrinti, ar kiti ūkio subjektai tų standartų laikosi, jei ji konkuruoja su šiais ūkio subjektais tokios įrangos rinkoje.
114 To sprendimo 25 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisės leisti arba neleisti prijungti telefonus prie tinklo ir nustatyti techninius standartus, kuriuos turi atitikti ši įranga, bei tikrinti, ar ne jos pagaminti prietaisai atitinka jos nustatytas technines sąlygas, suteikimas tokiai bendrovei reiškia suteikti jai teisę savo nuožiūra nustatyti, kokie galiniai įrenginiai gali būti jungiami prie viešųjų tinklų, ir taip suteikti jai pranašumų, palyginti su jos konkurentais.
115 Tačiau padėtis pagrindinėje byloje skiriasi nuo padėties byloje GB-Inno-BM.
116 Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Atleidimo nuo narystės taisyklių 5 straipsnio 1 dalį sektorinis pensijų fondas privalo atleisti įmonę nuo narystės, jei ši šešis mėnesius iki reikalavimo, kuriuo remiantis narystė sektoriniame pensijų fonde tapo privaloma, pateikimo užtikrina savo darbuotojams pensijų sistemą, suteikiančią jiems tokių teisių į pensiją, kurios bent jau prilygsta toms, kurias jie įgytų, jei priklausytų sektoriniam pensijų fondui.
117 Kadangi pirmiau minėta nuostata yra privaloma sektoriniam pensijų fondui naudojantis jam suteikta teise atleisti nuo narystės, negali būti daroma prielaida, kad ji galėtų paskatinti fondą piktnaudžiauti tokiu įgaliojimu. Tokiomis aplinkybėmis fondas tik tikrina, ar laikomasi kompetentingo ministro nustatytų sąlygų (šiuo klausimu žr. 1993 m. spalio 27 d. Sprendimo Lagauche ir kt., C‑46/90 ir C‑93/91, Rink. p. I‑5267, 49 punktą).
118 Be to, reikia pabrėžti, kad pagal Atleidimo nuo narystės taisyklių 1 straipsnį sektorinis pensijų fondas turi teisę atleisti nuo narystės įmonę, savo darbuotojams taikančią pensijų sistemą, suteikiančią jiems tokių teisių, kurios bent jau prilygsta fondo suteikiamoms teisėms, jeigu pasitraukimo iš fondo atveju pasiūloma, Draudimo valdybos manymu, pagrįsta kompensacija už nuostolius, kurie draudimo technikos požiūriu atsirado dėl pasitraukimo iš fondo.
119 Taigi pagal šią nuostatą sektorinis pensijų fondas gali atleisti įmonę, kuri savo darbuotojams taiko pensijų sistemą, lygiavertę jo valdomai sistemai, nuo pareigos priklausyti fondui, jei toks atleidimas nekelia pavojaus jo finansinei pusiausvyrai. Pasinaudojimas įgaliojimu atleisti nuo narystės reikalauja sudėtingo duomenų, susijusių su pensijos sistema ir fondo finansine pusiausvyra, įvertinimo, o tai neišvengiamai suteikia didelius diskrecinius įgaliojimus.
120 Atsižvelgdama į tokio įvertinimo sudėtingumą ir atleidimo nuo narystės keliamą riziką sektorinio pensijų fondo finansinei pusiausvyrai ir kartu jam patikėtos socialinės funkcijos vykdymui, valstybė narė gali manyti, kad įgaliojimai atleisti nuo narystės neturėtų būti suteikti kitam subjektui.
121 Tačiau reikėtų pažymėti, kad nacionaliniai teismai, nagrinėjantys, kaip yra šiuo atveju, prieštaravimą dėl reikalavimo sumokėti įmokas, privalo taip išnagrinėti fondo sprendimą atsisakyti atleisti nuo narystės, kad galėtų bent jau patikrinti, ar fondas nepasinaudojo teise atleisti nuo narystės savavaliaudamas ir ar buvo laikomasi nediskriminavimo principo bei kitų sprendimo teisėtumą užtikrinančių sąlygų.
122 Galiausiai, kalbant apie Albany argumentą, kad deramas pensijų lygis darbuotojams galėtų būti užtikrintas nustačius būtinus reikalavimus, kuriuos turėtų tenkinti draudimo bendrovių siūlomos pensijos, reikia pabrėžti, kad turint omenyje papildomos pensijos sistemų socialinę funkciją ir diskrecijos laisvę, kurią pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką turi valstybės narės organizuodamos savo socialinio draudimo sistemas (1984 m. vasario 7 d. Sprendimo Duphar ir kt., 238/82, Rink. p. 523, 16 punktas; minėto sprendimo Poucet et Pistre 6 punktas bei 1997 m. birželio 17 d. Sprendimo Sodemare ir kt., Rink. p. I‑3395, 27 punktas), kiekviena valstybė narė, atsižvelgdama į savo nacionalinės pensijų sistemos ypatumus, turi pati nuspręsti, ar nustačius būtinus reikalavimus ji vis dar galėtų užtikrinti tokį pensijos lygį, kokį siekia užtikrinti tam tikroje srityje, nustatydama privalomą narystę pensijų fonde.
123 Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sutarties 86 ir 90 straipsniai nedraudžia valstybės valdžios institucijoms suteikti pensijų fondui išimtinę teisę valdyti tam tikrame sektoriuje papildomos pensijos sistemą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
124 Nyderlandų, Vokietijos, Prancūzijos bei Švedijos vyriausybių ir Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas, atsakydamas į Kantongerecht te Arnhem 1996 m. kovo 4 d. Sprendimu jam pateiktus klausimus, nusprendžia:
1. EB sutarties 3 straipsnio g punktas (dabar – EB 3 straipsnio 1 dalies g punktas), EB sutarties 5 ir 85 straipsniai (dabar – EB 10 ir 81 straipsniai) nedraudžia valstybės valdžios institucijoms, remiantis tam tikro sektoriaus darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų prašymu, priimti sprendimą dėl privalomos narystės sektoriniame pensijų fonde.
2. Pensijų fondas, kuriam pavestas papildomos pensijos sistemos, įsteigtos kolektyvine sutartimi, sudarytos tarp tam tikro sektoriaus darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų, valdymas ir kuriame narystė valstybės valdžios institucijų sprendimu yra privaloma visiems to sektoriaus darbuotojams, yra įmonė Sutarties 85 ir paskesnių straipsnių prasme.
3. EB sutarties 86 ir 90 straipsniai (dabar – EB 82 ir 86 straipsniai) nedraudžia valstybės valdžios institucijoms suteikti pensijų fondui išimtinę teisę valdyti tam tikrame sektoriuje papildomos pensijos sistemą.
Rodríguez Iglesias
Puissochet
Hirsch
Jann
Moitinho de Almeida
Gulmann
Murray
Edward
Ragnemalm
Sevón
Wathelet
Paskelbta 1999 m. rugsėjo 21 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Kancleris
Pirmininkas
R. Grass
G. C. Rodríguez Iglesias
* Proceso kalba: olandų.
Full & Egal Universal Law Academy