EUR-Lex -  62002CC0057 - LT

GENERALINIO ADVOKATO

PHILIPPE LÉGER IŠVADA,

pateikta 2004 m. spalio 28 d.(1)

Byla C‑57/02 P

Compañía Española para la Fabricación de Aceros Inoxidables, SA (Acerinox)

prieš

Europos Bendrijų Komisiją,

byla C‑65/02 P

ThyssenKrupp Stainless GmbH, buvusi KruppThyssen Stainless GmbH,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

ir byla C‑73/02 P

ThyssenKrupp Acciai Speciali Terni SpA, buvusi Acciai Specilai Terni SpA,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Kartelis – Papildomas lydinio mokestis – Pažeidimo priskyrimas – Baudos skaičiavimas – Bendradarbiavimas administracinės procedūros metu – Didesnis baudos sumažinimas įmonėms, pripažinusioms pažeidimo buvimą, nei įmonėms, pripažinusioms faktinių aplinkybių tikrumą – Teisėtumas“

Turinys

I –   Faktinės ginčo aplinkybės

II – Ieškiniai Pirmosios instancijos teisme ir skundžiami sprendimai

III – Procesas Teisingumo Teisme ir apeliančių prašymai

IV – Dėl apeliacinių skundų

A –   Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su nepakankamu skundžiamo sprendimo motyvavimu

B –   Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su sąvokos „suderinti veiksmai“ prasmės nepaisymu

C –   Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su nepakankamu skundžiamo sprendimo motyvavimu

D –   Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su klaidomis aiškinant ir taikant su baudos skyrimu susijusias normas

E –   Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su klaidomis vertinant pažeidimo trukmę

F –   Dėl šeštojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės į gynybą, vienodo požiūrio principo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pa˛eidimu

V –   Dėl priešpriešinio apeliacinio skundo

A –   Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su įrodymų iškraipymu

B –   Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su atsakomybės už vienos įmonės elgesį perkėlimu kitai įmonei

C –   Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės į gynybą srityje nustatytų reikalavimų pažeidimu

D –   Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su esminiu faktinių aplinkybių netikslumu ir įrodymų iškraipymu

VI – Bylos sprendimas aukštesnėje instancijoje

VII – Dėl ieškinio Pirmosios instancijos teisme

VIII – Dėl bylinėjimosi išlaidų

IX – Išvada

1.     Šių bylų nagrinėjimo dalykas yra apeliaciniai skundai, kuriuos bendrovės Compañía Española para la Fabricación de Aceros Inoxidables, SA (Acerinox) (toliau – Acerinox), Krupp Thyssen Stainless GmbH (toliau – KTS) ir ThyssenKrupp Acciai Speciali Terni SpA (toliau – AST) pateikė dėl 2001 m. gruodžio 13 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo „papildomo lydinio mokesčio“ bylose(2). Šios bylos buvo susijusios su kainų karteliu nerūdijančio plieno srityje.

2.     Kaip vienas iš šalių nurodytų apeliacinio skundo pagrindų yra keliamas įdomus įmonių bendradarbiavimo su Europos Bendrijų Komisija administracinės procedūros metu klausimas. Reikia nustatyti, ar Komisija įmonėms, pripažinusioms pažeidimo buvimą, baudą gali sumažinti daugiau nei toms, kurios pripažino tik faktinių aplinkybių tikrumą.

3.     Prieš pradedant nagrinėti šiuos pagrindus reikia priminti faktines ginčo aplinkybes ir ypač įvairių susijusių įmonių ryšius. Šie ryšiai iš tikrųjų turi tam tikros reikšmės nagrinėjant apeliacinius skundus.

I –    Faktinės ginčo aplinkybės

4.     Krupp Thyssen Nirosta GmbH (toliau – KTN) yra bendrovė, pagal Vokietijos teisę įsteigta 1995 m. sausio 1 d. sujungus bendrovių Thyssen Stahl AG (toliau – Thyssen Stahl) ir Fried Krupp AG Hoesch‑Krupp (toliau – Krupp) veiklą plokščiųjų nerūdijančio plieno gaminių srityje. 1997 m. rugsėjo 16 d. jos pavadinimas buvo pakeistas į KTS.

5.     AST yra pagal Italijos teisę įsteigta bendrovė, kurios viena iš pagrindinių veiklos sričių yra plokščiųjų nerūdijančio plieno gaminių gamyba. Ji buvo įsteigta 1994 m. sausio 1 d., Italijos grupės ILVA veiklą išskirsčius trim skirtingoms įmonėms. 1994 m. gruodžio 21 d. Komisija leido kelioms įmonėms, tarp jų ir Krupp bei Thyssen, kartu įsigyti AST. 1995 m. gruodžio mėn. Krupp savo akcijų skaičių AST padidino nuo 50 iki 75 %, paskui 1996 m. gegužės 10 d. ji įsigijo visas AST akcijas. Šios akcijos vėliau buvo perduotos KTN, kuri tapo KTS.

6.     Acerinox savo ruožtu yra pagal Ispanijos teisę įsteigta bendrovė, veikianti nerūdijančio plieno, daugiausia plokščiųjų plieno produktų, srityje.

7.     Pasirodžius spaudoje informacijai ir vartotojų skundams, 1995 m. kovo 16 d. Komisija pagal EAPB sutarties 47 straipsnį paprašė daugelį nerūdijančio plieno gamintojų pateikti informaciją apie jų įvykdytą bendrą kainų padidinimą, vadinamą „papildomu lydinio mokesčiu“.

8.     Papildomas lydinio mokestis yra kainos priedas, kuris, apskaičiuotas atsižvelgiant į lydinio komponentų kainas, pridedamas prie referencinės nerūdijančio plieno kainos. Nerūdijančio plieno gamintojų naudojamų lydinio komponentų (nikelio, chromo ir molibdeno) kaina sudaro didelę gamybos išlaidų dalį. Be to, šių komponentų kainos labai smarkiai kinta.

9.     Remdamasi surinkta informacija, 1995 m. gruodžio 19 d. Komisija 19 įmonių nusiuntė pranešimą apie kaltinimus.

10.   1996 m. gruodžio mėn. ir 1997 m. sausio mėn. po Komisijai vietoje atlikus patikrinimą, kai kurių bendrovių atstovai arba advokatai pranešė Komisijai norintys su ja bendradarbiauti. 1996 m. gruodžio 17 d. Acerinox, ALZ NV, Avesta Sheffield AB (toliau – Avesta), KTN ir Usinor SA (toliau – Usinor arba Ugine), o 1997 m. sausio 10 d. – ir AST išsiuntė Komisijai tai patvirtinančius pareiškimus.

11.   1997 m. balandžio 24 d. Komisija šioms įmonėms, taip pat Thyssen Stahl, išsiuntė naują pranešimą apie kaltinimus, kuris pakeitė 1995 m. gruodžio 19 d. pranešimą apie kaltinimus.

12.   1998 m. sausio 21 d. ji priėmė Sprendimą 98/247EAPB dėl EAPB sutarties 65 straipsnio taikymo procedūros (byla IV/35.814 – Papildomas lydinio mokestis)(3).

13.   Šiame sprendime nurodoma, kad 1993 m. nerūdijančio plieno lydinio komponentų kainos labai sumažėjo. Nuo 1993 m. rugsėjo mėn. pakilus nikelio kainoms, gamintojų marža labai sumažėjo. Reaguodami į susidariusią padėtį, dauguma plokščiųjų plieno produktų gamintojų 1993 m. gruodžio 16 d. Madride vykusiame susitikime (toliau – Madrido susitikimas) nusprendė kartu pakelti savo produktų kainas, pakeitę papildomo lydinio mokesčio skaičiavimo formulę. Buvo nuspręsta nuo 1994 m. vasario 1 d. taikyti papildomą lydinio mokestį, apskaičiuotą pagal formulę, paskutinį kartą naudotą 1991 m., ir nustatyti, kad visi gamintojai referencinėmis kainomis turėtų laikyti 1993 m. rugsėjo mėn., kai nikelio kaina buvo mažiausia per visą istoriją, buvusias lydinio komponentų kainas.

14.   Ginčijamame sprendime pažymima, kad visi gamintoja, parduodami savo produkciją, nuo 1994 m. vasario 1 d. Europoje, išskyrus Ispaniją ir Portugaliją, taikė papildomą lydinio mokestį, apskaičiuotą pagal naujas nustatytas referencines kainas.

15.   Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija nusprendė, kad Acerinox, ALZ NV, AST, Avesta, Krupp (nuo 1995 m. sausio 1 d. – KTN), Thyssen (nuo 1995 m. sausio 1 d. – KTN), Usinor nuo 1993 m. gruodžio mėn. ir Avesta iki 1996 m. lapkričio mėn., o visos kitos įmonės – iki ginčijamo sprendimo priėmimo pažeidė EAPB sutarties 65 straipsnio 1 dalį, kartu pakoreguodamos ir papildomo lydinio mokesčio apskaičiavimo formulėje taikydamos naujas referencines kainas. Šiais veiksmais buvo siekiama bendrojoje rinkoje apriboti ir iškreipti įprastą konkurenciją ir tai buvo pasiekta.

16.   Ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje Komisija nusprendė skirti tokias baudas:

Acerinox:                         3 530 000 ekiu

ALZ NV:                          4 540 000 ekiu

AST:                                   4 540 000 ekiu

Avesta:                         2 810 000 ekiu

KTN:                                   8 100 000 ekiu

Usinor:                         3 860 000 ekiu

II – Ieškiniai Pirmosios instancijos teisme ir skundžiami sprendimai

17.   1998 m. kovo 11 d. ir 1998 m. kovo 13 d. KTS, AST ir Acerinox pateikė ieškinius Pirmosios instancijos teisme.

18.   Kiekviena iš ieškovių reikalavo panaikinti ginčijamą sprendimą arba bent jau panaikinti jai skirtą baudą ar sumažinti šios baudos dydį.

19.   Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino šiuos prašymus. Sprendime KTS ir AST prieš Komisiją jis panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek jame atsakomybė už Thyssen Stahl padarytą pažeidimą buvo priskirta KTN, ir iki 4 032 000 eurų sumažino KTS ir AST skirtą baudą. Sprendime Acerinox prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas iki 3 136 000 eurų sumažino Acerinox skirtą baudą.

III – Procesas Teisingumo Teisme ir apeliančių prašymai

20.   Acerinox, KTS ir AST atitinkamai 2002 m. vasario 22 d. (C‑57/02 P) ir 2002 m. vasario 28 d. (C‑65/02 P ir C‑73/02 P) Teisingumo Teismo kanceliarijoje pateikė apeliacinius skundus dėl minėtų sprendimų.

21.   Kiekviena iš apeliančių prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir nurodyti Komisijai atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Be to, Acerinox ir KTS Teisingumo Teismo prašo spręsti ginčą aukštesnėje instancijoje ir paskelbti, kad ginčijamas sprendimas yra panaikinamas arba bent jau yra sumažinama joms skirta bauda.

22.   Byloje C‑65/02 P Komisija pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą dėl sprendimo KTS ir AST prieš Komisiją. Ji prašo Teisingumo Teismo panaikinti šį sprendimą tiek, kiek jame buvo panaikintas ginčijamas sprendimas (kiek jis susijęs su Thyssen Stahl padarytu pažeidimu) ir sumažintas KTN skirtos baudos dydis. Komisija Teisingumo Teismo taip pat prašo nurodyti KTS atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

IV – Dėl apeliacinių skundų

23.   Pagrįsdamos savo reikalavimus, visos trys apeliacinį skundą pateikusios bendrovės nurodo du apeliacinio skundo pagrindus dėl panaikinimo:

–       klaidas, padarytos įvertinant pažeidimo trukmę, ir

–       teisės į gynybą, vienodo požiūrio principo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą.

24.   Be to, KTS ir AST nurodo ir kitą apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su klaidomis aiškinant ir taikant su baudos skyrimu susijusius principus.

25.   Savo ruožtu Acerinox nurodo tris papildomus apeliacinio skundo pagrindus:

–       klaida vertinant jos argumentus ir nepakankamas skundžiamo sprendimo motyvavimas,

–       sąvokos „suderinti veiksmai“ prasmės nepaisymas ir

–       nepakankamas skundžiamo sprendimo motyvavimas.

26.   Iš pradžių nagrinėsiu Acerinox apeliacinio skundo pagrindus (A–C punktai), po to – apeliacinio skundo pagrindą, kurį nurodo ir KTS, ir AST (D punktas), o pabaigoje nagrinėsiu apeliacinio skundo pagrindus, kuriuos nurodė visos trys apeliacinį skundą pateikusios bendrovės (E ir F punktai).

A –    Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su nepakankamu skundžiamo sprendimo motyvavimu

27.   Pirmosios instancijos teisme Acerinox teigė, kad Komisija nepateikė susitarimo arba suderintų veiksmų buvimo Ispanijos rinkoje taikant papildomą lydinio mokestį įrodymo.

28.   Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio pagrindą atmetė dėl tokių priežasčių:

„29. Primintina, kad kilus ginčui dėl konkurencijos normų pažeidimo buvimo Komisija privalo įrodyti savo konstatuotus pažeidimus ir pateikti pakankamus teisinius pažeidimą sudarančių faktinių aplinkybių buvimo įrodymus .

30.   Tačiau jei yra nustatyta, kad tam tikra įmonė dalyvavo akivaizdžiai antikonkurencinio pobūdžio susitikimuose, atitinkama įmonė tai, kad ji tuose susitikimuose dalyvavo neturėdama jokių antikonkurencinių ketinimų, turi įrodyti pateikdama įrodymų, kad ji savo konkurentams pranešė apie kitokius savo dalyvavimo tikslus .

31.   Šiuo atveju neginčijama, kad ieškovė dalyvavo 1993 m. gruodžio 16 d. Madrido susitikime ir kad šiame susitikime tam tikri plokščiųjų nerūdijančio plieno produktų gamintojai, pažeisdami EAPB 65 straipsnio 1 dalį, nuo tos pačios dienos suderino savo veiksmus dėl tų pačių referencinių kainų naudojimo papildomo lydinio mokesčio skaičiavimo formulėje ir atitinkamai dėl vienos iš galutinės kainos sudedamųjų dalių nustatymo.

32.   Tačiau turi būti išnagrinėta, ar ieškovė pakankamai parodė, jog ji atsiriboja nuo kartelio, kad jos nebūtų galima kaltinti pažeidus EAPB 65 straipsnio 1 dalį.

33.   (Dėl Ispanijos rinkos), neginčijama , kad šiame (Madrido( susitikime Acerinox parodė ketinanti netaikyti papildomo lydinio mokesčio Ispanijoje dėl ten susiklosčiusios ekonominės padėties.

34.   (Iš esmės) sprendimo 27 konstatuojamojoje dalyje primenama , kad (šiame) susitikime „Acerinox pranešė apie savo ketinimą Ispanijoje netaikyti papildomo mokesčio, nes manė, kad ši priemonė nė kiek nepadidins paklausos ir neturės teigiamo poveikio Ispanijos gamybai, kurią ištiko smarki krizė“.

35.   Kadangi yra nustatyta, jog Madrido susitikimo dieną ieškovė atsiribojo nuo papildomo lydinio mokesčio kartelio tiek, kiek jis buvo susijęs su Ispanijos rinka, vien tai, kad ji dalyvavo šiame susitikime, neleidžia teigti, jog ji prisidėjo prie kartelio, skirto referencinėms papildomo lydinio mokesčio kainoms šioje rinkoje nustatyti pažeidžiant EAPB sutarties 65 straipsnio 1 dalį.

36.   Tą dieną tokio kartelio, kiek jis buvo susijęs su Ispanijos rinka, tikslas prieštaravo Acerinox interesams, todėl jos prisijungimas prie kartelio, susijusio su Ispanija, gali būti nustatytas tik pateikus šios įmonės įsipareigojimo savo šalies rinkoje taikyti papildomą lydinio mokestį įrodymą .

37.   Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad Avesta 1994 m. sausio 14 d. faksograma savo dukterinėms įmonėms, tarp jų ir Ispanijos dukterinei įmonei, pranešė apie tam tikrų savo konkurentų poziciją dėl papildomo lydinio mokesčio taikymo pradžios jų šalių rinkose. Konkrečiai dėl Acerinox yra nurodyta:

         „Acerinox pareiškė, kad papildomi lydinio mokesčiai bus taikomi nuo 1994 m. balandžio 1 d. (perskaitėte teisingai – nuo balandžio!)“ („Acerinox have announced that surcharges will be applied from 1st april 1994 (yes April !!!)“.

38.   Šiuo atžvilgiu ieškovė neginčija šių jai priskiriamų žodžių tikrumo, tačiau pažymi, kad toks pareiškimas tik dar aiškiau įrodo, jog tuo metu, kai įvyko Madrido susitikimas, nebuvo sudaryto susitarimo ar imtasi suderintų veiksmų dėl vėlesnio papildomo lydinio mokesčio taikymo Ispanijoje. Vis dėlto toks pareiškimas bet kuriuo atveju įrodo faktą, kad 1994 m. sausio 14 d. Acerinox išreiškė savo ketinimą Madrido susitikimo dalyvių nustatyta tvarka Ispanijoje taikyti papildomą lydinio mokestį ir taip prisijungė prie šio kartelio.

45.   Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad turi būti manoma, jog ieškovė nuo savo prisijungimo prie kartelio, vėliausiai nuo 1994 m. sausio 14 d., dalyvavo kartelyje , kiek juo buvo siekiama Ispanijoje taikyti papildomą lydinio mokestį .“

29.   Pirmajame savo apeliacinio skundo pagrinde Acerinox Pirmosios instancijos teismą kaltina dėl to, kad šis konstatavo, jog ji dalyvavo su Ispanijos rinka susijusiame kartelyje ir kad šio dalyvavimo įrodymu palaikė 1994 m. sausio 14 d. Avesta faksogramą.

30.   Ji primena, kad Pirmosios instancijos teisme aiškiai ginčijo šios faksogramos turinį ir atitinkamai jos įrodomąją galią. Palaikęs šį dokumentą jos dalyvavimo kartelyje įrodymu ir neatsakęs į jos argumentus, Pirmosios instancijos teismas pažeidė jam nustatytą pareigą motyvuoti.

31.   Kaip esu nurodęs byloje Belgija prieš Komisiją(4), Teisingumo Teismas retai kada yra pasinaudojęs proga pozityviai apibrėžti Pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti turinį. Tačiau dabartinė teismų praktika leidžia nustatyti tam tikrus principus.

32.   Galima laikyti, kad sprendimo motyvuose turi būti pateikiamas aiškus ir nedviprasmiškas Pirmosios instancijos teismo pagrindimas, kad suinteresuoti asmenys galėtų susipažinti su priimto akto pagrindimu ir Teisingumo Teismas galėtų vykdyti priežiūrą(5). Jei ieškinys pateikiamas pagal EB 230 straipsnį ar EAPB sutarties 33 straipsnį, motyvavimo reikalavimas neabejotinai reiškia, kad Pirmosios instancijos teismas nagrinėja ieškovės nurodytus panaikinimo pagrindus ir nurodo priežastis, dėl kurių atmeta ieškinio pagrindą arba panaikina ginčijamą aktą.

33.   Tačiau akivaizdu, jog tam, kad galėtų tinkamai reaguoti į panaikinimo pagrindą, Pirmosios instancijos teismas pirma turi teisingai suprasti šį pagrindą. Jei Pirmosios instancijos teismas klysta dėl vieno iš ieškovių nurodytų ieškinio pagrindų prasmės, jis gali klaidingai paskelbti šį pagrindą nepriimtinu(6) arba iš esmės atmesti ne tą pagrindą, kuris yra iš tikrųjų nurodytas(7). Šiais dviem atvejais Pirmosios instancijos teismas pažeidžia pareigą motyvuoti, nes neatsako į ieškinio pagrindą, kurį iš tikrųjų ieškovė nurodė.

34.   Manau, kad šioje byloje Pirmosios instancijos teismas padarė tokio pobūdžio klaidą.

35.   Iš esmės skundžiamo sprendimo 36–38 punktuose jis nusprendė, kad Acerinox dalyvavo kartelyje, kiek šis buvo susijęs su Ispanijos rinka. Šio dalyvavimo įrodymu jis laiko 1994 m. sausio 14 d. Avesta faksogramą, kurioje nurodyta, jog „Acerinox pareiškė, kad papildomi lydinio mokesčiai bus taikomi nuo 1994 m. balandžio 1 d. (perskaitėte teisingai – nuo balandžio!)“, ir tą faktinę aplinkybę, kad, pasak jo, „ieškovė neginčijo žodžių, kurie (buvo) jai priskiriami“.

36.   Tačiau, priešingai nei jis nurodo, Acerinox aiškiai ginčijo šios faksogramos turinį. Savo ieškinio pareiškime ji pažymėjo, kad „ši informacija dėl ieškovės padaryto „pareiškimo“ yra netiksli“ ir kad „tokio pobūdžio „pareiškimo“ nebuvo“(8).

37.   Net jei, kaip matome(9), šis ginčijimas nėra itin kategoriškas, vis dėlto jis tikrai buvo: Pirmosios instancijos teisme Acerinox ginčijo 1994 m. sausio 14 d. Avesta faksogramos turinį ir atitinkamai – jos įrodomąją galią.

38.   Šiomis aplinkybėmis manau, kad Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės remtis šiuo dokumentu kaip įrodymu, nepaaiškinęs, kodėl reikia atmesti ieškovės prieštaravimą. Neatsakęs į ieškovės pateiktus argumentus, jis pažeidė Teisingumo Teismo statuto 36 ir 53 straipsniuose įtvirtintą pareigą motyvuoti.

39.   Todėl siūlau Teisingumo Teismui šią skundžiamo sprendimo dalį panaikinti. Tačiau, kadangi šis panaikinimas yra tik dalinis, reikia išnagrinėti kitus apeliančių nurodytus apeliacinio skundo pagrindus(10).

B –    Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su sąvokos„suderinti veiksmai“ prasmės nepaisymu

40.   Antrasis apeliacinio skundo panaikinimo pagrindas yra susijęs su sprendimo Acerinox prieš Komisiją 29–45 punktais.

41.   Pirmosios instancijos teismo pagrindimas buvo toks:

„29. Primintina, kad kilus ginčui dėl konkurencijos normų pažeidimo buvimo Komisija privalo įrodyti savo konstatuotus pažeidimus ir pateikti pakankamus teisinius pažeidimą sudarančių faktinių aplinkybių buvimo įrodymus .

40.   (Dėl papildomo lydinio mokesčio taikymo kitose Europos bendrijos šalyse nei Ispanija), ieškovės argumentai grindžiami klaidingu EAPB 65 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų įrodymams supratimu.

41.   Iš esmės turi būti konstatuota, kad ieškovė neįrodė, jog Madrido susitikime ji atsiribojo nuo kitų susitikimo dalyvių, parodydama savo ketinimą kitose nei Ispanija Europos bendrijos šalyse netaikyti papildomo lydinio mokesčio. Šiuo atžvilgiu, priešingai, iš bylos medžiagos matyti, jog 1996 m. gruodžio 17 d. pareiškime atsakydama į Komisijos klausimus, ieškovė nenurodė, kad Madrido susitikime jos pozicija buvo tokia pat kaip ir dėl papildomo lydinio mokesčio taikymo Ispanijoje .

42.   Be to, iš to paties pareiškimo matyti, kad ieškovė papildomą lydinio mokestį savo produktams Danijoje taikė nuo 1994 m. vasario mėn., vėliau, kovo mėn. – Vokietijoje, Norvegijoje ir Švedijoje, balandžio mėn. – Airijoje, Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje, taip pat Italijoje, ir galiausiai 1994 m. gegužės mėn. – Prancūzijoje ir Belgijoje.

43.   Taigi ieškovė negali pagrįstai tvirtinti, kad visiškai tokio paties kaip ir kitų šiose rinkose esančių gamintojų papildomo lydinio mokesčio nustatymas yra paprasčiausi paraleliniai veiksmai, kuriuos nulėmė plokščiųjų nerūdijančio plieno produktų rinkos oligopolinė struktūra ir EAPB sutarties 60 straipsnyje įtvirtintos skaidrumo normos. Tiesa, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad paraleliniai veiksmai gali būti laikomi suderintų veiksmų įrodymu, tik jei suderinti veiksmai yra vienintelis galimas paaiškinimas , tačiau šioje byloje Komisija pateikė įrodymą, kad susijusios įmonės buvo iš anksto suderinusios veiksmus, kurių objektas buvo tokių pačių referencinių kainų naudojimas ir taikymas skaičiuojant papildomą lydinio mokestį.

45.   Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad turi būti manoma, jog nuo 1993 m. gruodžio 16 d., kai įvyko Madrido susitikimas, ieškovė kartelyje dalyvavo tiek, kiek juo buvo siekiama kitose nei Ispanija Europos bendrijos valstybėse narėse taikyti papildomą lydinio mokestį, apskaičiuotą remiantis referencinėmis kainomis, dėl kurių įmonės susitarė .“

42.   Savo antruoju apeliacinio skundo pagrindu Acerinox Pirmosios instancijos teismą kaltina, kad šis nepaisė sąvokos „suderinti veiksmai“ prasmės EAPB sutarties 65 straipsnio 1 dalies prasme.

43.   Ji primena, kad teismų praktikoje ši sąvoka reiškia ne tik atitinkamų įmonių susitarimą, bet ir elgesį rinkoje po šio susitarimo bei priežastinį šio susitarimo ir vėlesnio elgesio ryšį.

44.   Skundžiamo sprendimo 43 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė dalyvavo darant pažeidimą, nenustatęs priežastinio Madrido susitikimo ir jos elgesio rinkoje ryšio.

45.   Pirma, pažymėtina, kad, priešingai nei teigia Acerinox, Pirmosios instancijos teismas nekvalifikavo pažeidimo kaip „suderintų veiksmų“ EAPB sutarties 65 straipsnio 1 dalies prasme. Jis tik nurodė „kartelį“, nepatikslindamas, ar tai buvo susitarimas, ar suderinti veiksmai. Tačiau net ir darant prielaidą, kad kvalifikavimas buvo toks, kaip teigia Acerinox, jos apeliacinio skundo pagrindas yra atmestinas.

46.   Tiesa, kad teismų praktikoje(11) sąvoka „suderinti veiksmai“, be įmonių suderintų veiksmų, apima dar ir elgesį rinkoje suderinus šiuos veiksmus ir šių dviejų elementų priežastinį ryšį. Taigi yra pripažinta, kad aiškinant šią sąvoką negali būti laikoma, jog veiksmų suderinimas būtinai turėjo poveikį tą suderinimą atlikusių įmonių elgesiui(12).

47.   Tačiau pagal tą pačią teismų praktiką Teisingumo Teismas mano, kad „jei nėra priešingų įrodymų, kuriuos turi pateikti suinteresuoti ūkio subjektai, turi būti preziumuojama, kad įmonės, dalyvaujančios suderintuose veiksmuose ir rinkoje išliekančios aktyvios, atsižvelgia į informaciją, kuria su savo konkurentais pasikeitė, kad nustatytų savo elgesį šioje rinkoje“(13). Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tokia prielaida yra suderinama su nekaltumo prezumpcijos principu(14), taip pat su įrodinėjimo srityje taikomomis taisyklėmis(15).

48.   Darytina išvada, kad Pirmosios instancijos teismas, jei nėra priešingų įrodymų, kuriuos turi pateikti atitinkama įmonė, gali preziumuoti, kad susitarimas turėjo įtakos šalių veiksmams rinkoje(16).

49.   Tačiau šioje byloje Acerinox neįrodė ir net nenurodė, kad ji Pirmosios instancijos teismui pateikė tokį priešingą įrodymą.

50.   Komisijai pateikus įrodymą, kad buvo išankstinis atitinkamų įmonių susitarimas, Pirmosios instancijos teismas teisėtai galėjo preziumuoti, kad ieškovė, nustatydama savo elgesį rinkoje, atsižvelgė į tai, kad buvo pasikeista informacija ir kad ji dalyvavo kartelyje, kuris yra susijęs su kitomis nei Ispanija šalimis.

51.   Priešingai nei teigia Acerinox, Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas arba taikydamas sąvoką „suderinti veiksmai“, nepadarė teisės klaidos.

C –    Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su nepakankamu skundžiamo sprendimo motyvavimu

52.   Savo trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu Acerinox Pirmosios instancijos teismą kaltina, kad šis nepakankamai motyvavo sprendimo Acerinox prieš Komisiją 90 punktą.

53.   Pirmosios instancijos teisme ji teigė, kad Komisijos skirtos baudos yra neproporcingos. Pasak jos, skaičiuodama baudą visoms atitinkamoms bendrovėms Komisija neturėjo teisės nustatyti vienodo pradinio baudos dydžio, nes labai skiriasi šių bendrovių dydžiai.

54.   Pirmosios instancijos teismas šį argumentą atmetė dėl tokių priežasčių:

„77.  primintina, kad sprendime Komisija atitinkamoms įmonėms ir konkrečiai ieškovei skirtų baudų dydį nustatė taikydama gairėse (Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairės (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – gairės)) nustatytą metodą.

78.   Pagal šį metodą Komisija pradinį baudos dydį nustato atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą. Nustatant baudas pažeidimai yra skirstomi į „lengvus pažeidimus“ , „sunkius pažeidimus“ ir „labai sunkius pažeidimus“ .

80.   Kiekvienoje iš šių kategorijų kai kuriais atvejais gali prireikti patikslinti numatytus baudų dydžius, kad būtų atsižvelgta į kiekvienos konkuruojančios įmonės nusikalstamos veikos svarbą konkrečiu atveju ir tikrąją įtaką konkurencijai, ypač ten, kur skiriasi to paties pobūdžio pažeidimus darančių įmonių dydžiai (1 punkto A dalies šeštoji pastraipa).

81.   Šioje byloje Komisija dėl pažeidimo sunkumo nusprendė, kad visoms atitinkamoms įmonėms turi būti nustatytas 4 milijonų ekiu pradinis baudos dydis . Vertindama, ar yra „didelė nelygybė“ tarp darant pažeidimą dalyvavusių įmonių, Komisija nusprendė, jog visos įmonės yra didelės, todėl nereikia nustatyti skirtingų baudos dydžių atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą .

87.   Ieškovės argumentas dėl to, kad paskyrus baudas nebuvo atsižvelgta į kiekvienos atitinkamos įmonės įtaką jai priklausančios rinkos dalies požiūriu, taip pat atmestinas.

88.   Tiesa, primintina, kad įmonės užimama rinkos dalis turi reikšmės nustatant, kokią įtaką ši įmonė gali daryti rinkai, bet tai nėra pagrindinis rodiklis darant išvadą dėl įmonės priskyrimo prie ekonomiškai pajėgių ūkio subjektų .

89.   Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį, tarp pažeidimo sunkumo vertinimo kriterijų gali būti pažeidimo objektu esančių prekių kiekis ir vertė, įmonės dydis bei ekonominis pajėgumas.

90.   Todėl šiuo atveju Komisija, nustačiusi, kad atitinkamoms šešioms įmonėms  priklauso daugiau nei 80 % visų Europoje iš nerūdijančio plieno pagaminamų galutinių produktų, konstatuodama, kad visos šios įmonės yra didelės, pagrįstai galėjo remtis, be kita ko, atitinkamų įmonių dydžiu bei ekonominiu pajėgumu (sprendimo 9 konstatuojamoji dalis). Šiuo atžvilgiu ieškovės atliktas jos užimamos rinkos dalies, kuri sudarė apie 11 %, palyginimas su Ugine, AST ir Avesta užimamomis rinkos dalimis, kurios buvo atitinkamai 18, 15 ir 14 %, neparodo „esminio skirtumo“ gairių 1 punkto A dalies šeštosios pastraipos prasme, kuris pateisintų skirtingą vertinimą nustatant pažeidimo sunkumą.

91.   Šiomis aplinkybėmis ieškovei skirtos baudos dydis negali būti laikomas neproporcingu .“

55.   Acerinox teigia, kad skundžiamo sprendimo 90 punktas nėra pakankamai motyvuotas dėl dviejų priežasčių.

56.   Pirma, šis motyvavimas neleidžia suprasti priežasčių, dėl kurių Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apeliantės užimamos rinkos dalies palyginimas su Usinor, AST ir Avesta užimamomis rinkos dalimis neparodo „esminio skirtumo“ tarp šių įmonių nei to, koks turi būti skirtumas, kad atitiktų Pirmosios instancijos teismo nustatytą kriterijų.

57.   Antra, Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas, ar baudos skaičiavimas neprieštarauja gairėms, negalėjo apsiriboti patikrinimu, ar yra „esminis skirtumas“ tarp nagrinėjamų įmonių. Iš esmės tokio skirtumo buvimas yra tik vienas iš atvejų, kai baudos dydis gali būti pagrįstai patikslintas atsižvelgiant į santykinį darant pažeidimą dalyvavusių įmonių pajėgumą.

58.   Dėl pirmojo argumento primintina, kad sprendimo motyvuose turi būti pateikiamas aiškus ir nedviprasmiškas Pirmosios instancijos teismo pagrindimas, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priimto akto pagrindimu ir Teisingumo Teismas galėtų vykdyti priežiūrą(17). Taip pat primintina, kad jei ieškinys pateikiamas pagal EAPB sutarties 33 straipsnį, reikalavimas motyvuoti neabejotinai reiškia, kad Pirmosios instancijos teismas nagrinėja ieškovo nurodytus panaikinimo pagrindus ir nurodo priežastis, dėl kurių jis atmeta ieškinio pagrindą arba panaikina ginčijamą aktą.

59.   Tačiau sprendime ConnollypriešKomisiją(18) ir minėtame sprendime Belgija prieš Komisiją Teisingumo Teismas nustatė šio reikalavimo atsakyti į nurodytus pagrindus ribas. Jis nusprendė, kad sprendimo motyvavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes(19) ir negali būti reikalaujama, kad Pirmosios instancijos teismas privalėtų išsamiai atsakyti į kiekvieną ieškovo argumentą(20). Šis išsamaus atsakymo reikalavimas nebetaikytinas, jei ieškovo argumentas nėra pakankamai aiškus ir tikslus arba jei jis nesiremia pakankamais įrodymais(21). Manau, kad šis reikalavimas taip pat turi būti netaikytinas, jei atsakymas į ieškovės argumentą yra toks akivaizdus, kad joks paaiškinimas nereikalingas.

60.   Šiuo atveju iš skundžiamo sprendimo 90 punkto matyti, kad Pirmosios instancijos teismui apeliantės ir kitų bendrovių užimamų rinkos dalių skirtumai nebuvo pakankami, kad būtų „esminis skirtumas“ gairių 1 punkto A dalies šeštosios pastraipos prasme.

61.   Tačiau, skirtingai nei Acerinox, manau, kad Pirmosios instancijos teismui nebūtina patikslinti, kokį kriterijų jis taikė tam, „kad padarytų tokią išvadą, (arba) koks turi būti skirtumas, kad atitiktų (šį) kriterijų“(22).

62.   Iš esmės buvo akivaizdu: kad ir koks turinys būtų suteiktas sąvokai „esminis įmonių dydžio skirtumas“ gairių 1 punkto A dalies šeštosios pastraipos prasme, 3–7 procentinių punktų skirtumas tarp atitinkamų įmonių užimamų rinkos dalių jokiu būdu negali būti toks skirtumas, kuris priverstų Komisiją taikant gaires patikslinti baudos dydį. Taigi atsakymas į šį argumentą buvo toks akivaizdus, kad joks papildomas aiškinimas buvo nereikalingas.

63.   Antrasis Acerinox argumentas taip pat nėra pagrįstas.

64.   Iš esmės yra žinoma, kad gairėse(23) „esminio įmonių dydžio skirtumo“ buvimas tėra vienas iš atvejų, kada gali būti pagrįstai patikslintas baudos dydis, nes gairėse yra leidžiami ir kiti atvejai.

65.   Taip pat yra žinoma, kad Pirmosios instancijos teisme Acerinox kalbėjo tik apie šį atvejį, nes ji teigė, kad Komisija turėjo patikslinti baudos dydį atsižvelgdama į „didelius bendrovių dydžio skirtumus“(24).

66.   Šiomis aplinkybėmis Acerinox teiginys reiškia, kad Pirmosios instancijos teismas turi būti įpareigotas savo iniciatyva išnagrinėti visus kriterijus, galinčius pagrįsti baudos tikslinimą. Iš tikrųjų teigdama, kad jis negalėjo apsiriboti vien patikrinimu, ar yra esminis įmonių dydžio skirtumas, nes šis skirtumas yra tik vienas iš gairėse numatytų atvejų, Acerinox iš esmės teigia, kad reikalavimu motyvuoti Pirmosios instancijos teismui yra nustatomos šios pareigos:

–       savo iniciatyva numatyti visus galimus atvejus, kai pagal gaires gali būti tikslinamas baudos dydis, kad būtų atsižvelgta į kiekvienos įmonės konkrečią svarbą,

–       savo iniciatyva numatyti visus argumentus, kuriuos Acerinox būtų galėjusi pateikti ginčydama Komisijos sprendimą, kuriuo atsisakoma atlikti tokį patikslinimą, ir,

–       remiantis taip nustatytais kriterijais, savo iniciatyva patikrinti Komisijos sprendimo teisėtumą.

67.   Man atrodo, kad net kai yra pateikiamas ieškinys, kurio atžvilgiu teismas pagal EB 229 straipsnį arba EAPB sutarties 36 straipsnio antrąją pastraipą turi neribotą jurisdikciją, reikalavimas motyvuoti Bendrijos teismui nenustato tokios pareigos. Kad ir kaip būtų, Acerinox nepateikė nieko, kas leistų tuo abejoti.

68.   Todėl siūlau Teisingumo Teismui trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą atmesti kaip nepagrįstą.

D –    Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su klaidomis aiškinant ir taikant su baudos skyrimu susijusias normas

69.   Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas yra dėl sprendimo KTS ir AST prieš Komisiją 189–192 punktų.

70.   Pirmosios instancijos teisme KTS ir AST Komisiją kaltino, kad ši KTN, AST ir Thyssen Stahl skyrė tris skirtingas baudas. Jos teigė esą dėl to, kad šios bendrovės yra susijusios grupės ryšiais, Komisija turėjo paskirti tik vieną baudą KTN, apimančią ir KTN, ir AST, ir Thyssen Stahl veiklą.

71.   Pirmosios instancijos teismas atmetė šį argumentą dėl tokių priežasčių:

„189. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką atsakomybė už įmonės antikonkurencinį elgesį gali būti priskiriama jos motininei bendrovei, jei minėta įmonė neveikė rinkoje savarankiškai, bet daugiausia vykdė motininės bendrovės nurodymus, ypač atsižvelgiant į jas siejančius ekonominius ir teisinius ryšius .

190. Šiuo atveju primintina , kad AST buvo įsigyta Krupp ir Italijos konsorciumo. Vėliau, 1995 m. gruodžio mėn., Krupp padidino savo dalyvavimą AST nuo 50 iki 75 % ir 1996 m. gegužės 10 d. įsigijo visas AST akcijas. Šios akcijos vėliau buvo perduotos KTN ir po to – KTS.

191. Tačiau ieškovės neteigia ir juo labiau neįrodo, kad net ir tapusi dukterine įmone AST dalyvavo kartelyje, dėl kurio yra priimtas sprendimas, ne savarankiškai, o vykdydama motininės bendrovės duotus nurodymus. Priešingai, pažymėtina, jog jos neginčija, kad per visą kartelio buvimo laiką veikė savarankiškai.

192. Todėl šis ieškinio pagrindas atmestinas.“

72.   Savo apeliaciniame skunde KTS ir AST formuluoja tris kaltinimus dėl Pirmosios instancijos teismo pagrindimo.

73.   Pirma, jos mano, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė vienodo požiūrio principą. Pasak jų, kai Komisija baudos dydį nustato remdamasi pagrindiniu išankstiniu dydžiu, laikantis vienodo požiūrio principo būtina, kad šis dydis būtų vienodas visoms įmonėms, kurios dalyvavo darant pažeidimą. Tačiau Pirmosios instancijos teismas sutiko, kad tai pačiai įmonei (t. y. KTS) pagrindinis baudos dydis būtų nustatytas du kartus (vieną kartą – AST ir vieną kartą – KTN, tapusiai KTS).

74.   Antra, AST teigia, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai pritaikė Bendrijos teisę. Pasak jos, Pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją(25), pagal kurį atsakomybė už dukterinės įmonės padarytą pažeidimą gali būti priskirta motininei bendrovei, jei motininė bendrovė negalėjo nežinoti apie savo dukterinės įmonės antikonkurencinį elgesį. Tinkamai taikant Bendrijos teisę būtina, kad šiuo atveju bauda būtų skirta tik KTN, nes ji žinojo apie antikonkurencinį savo dukterinės įmonės AST elgesį.

75.   Galiausiai KTS teigia, kad Pirmosios instancijos teismas, neišnagrinėjęs jos ieškinio pagrindo dėl skirtingų baudų skyrimo Thyssen Stahl ir KTN, yra kaltas dėl nepakankamo motyvavimo ir dėl atsisakymo vykdyti teisingumą.

76.   KTS pripažįsta, kad skundžiamo sprendimo 55–68 punktuose Pirmosios instancijos teismas jau panaikino tą ginčijamo sprendimo dalį, kurioje atsakomybė už Thyssen Stahl padarytą pažeidimą buvo priskirta KTN(26). Tačiau ji pažymi, kad šis panaikinimas yra dėl su procedūra susijusių priežasčių, t. y. KTN teisių į gynybą pažeidimo. Todėl niekas netrukdo Komisijai vėl pradėti administracinės procedūros, kad būtų ištaisytas šis pažeidimas, ir priimti sprendimo, iš esmės tokio paties kaip ir ginčijamas sprendimas. Todėl KTS daro išvadą, kad, nepaisant šio sprendimo panaikinimo dėl KTN teisės į gynybą pažeidimo, Pirmosios instancijos teismas turėjo išnagrinėti ieškinio pagrindą, jos pateiktą dėl esmės.

77.   Dėl pirmojo kaltinimo manau, kad jis grindžiamas akivaizdžiai klaidingu sąvokos „įmonė“ supratimu.

78.   Iš esmės yra nustatyta, kad konkurencijos teisėje sąvoka „įmonė“ reiškia „ekonominį vienetą nagrinėjamo susitarimo objekto atžvilgiu, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys“(27). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas mano, kad motininė bendrovė ir jos dukterinė įmonė sudaro ekonominį vienetą, jei dukterinė įmonė „neveikė rinkoje savarankiškai, bet daugiausia vykdė motininės bendrovės duotus nurodymus“(28).

79.   Tačiau šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad AST visą laikotarpį, kai buvo daromas pažeidimas, veikė savarankiškai. Pažeidimo metu AST ir KTN buvo dvi skirtingos įmonės, o ne vienas ekonominis ūkio subjektas, kaip teigia AST. Todėl Pirmosios instancijos teismas nepažeidė vienodo požiūrio principo, nes pagal šį principą pagrindinis baudos dydis buvo vienodas visoms darant pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, tarp jų AST ir KTN.

80.   Dėl antrojo kaltinimo primintina, pirma, kad AST buvo KTN įsigyta tuo metu, kai buvo daromas pažeidimas, ir, antra, kad turi būti atskirti laikotarpiai iki šio įsigijimo ir po jo.

81.   Dėl laikotarpio iki įsigijimo pakanka pažymėti, kad 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendime Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją(29) Teisingumo Teismas tuo klausimu, kurį nurodo AST, panaikino minėtą Pirmosios instancijos teismo sprendimą Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją. Teisingumo Teismas aiškiai nusprendė, jog tos aplinkybės, kad motininė bendrovė žinojo apie savo dukterinės įmonės dalyvavimą kartelyje iki ją įsigydama, nepakanka, kad motininei bendrovei būtų priskirta atsakomybė už pažeidimus, kuriuos tuo laikotarpiu padarė ši dukterinė įmonė.

82.   Todėl Pirmosios instancijos teismo negalima kaltinti dėl to, kad jis netaikė minėtame sprendime Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją nustatyto kriterijaus.

83.   Dėl laikotarpio po įsigijimo reikia prisiminti, kad lemiamas kriterijus yra tai, ar dukterinė įmonė veikė savarankiškai, ar vykdydama motininės bendrovės duotus nurodymus. Iš esmės iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad „atsakomybė už vienos įmonės antikonkurencinį elgesį kitai įmonei gali būti priskiriama, jei pirmoji rinkoje neveikė savarankiškai, o daugiausia vykdė antrosios nurodymus, ypač atsižvelgiant į jų ekonominius ir teisinius ryšius“(30).

84.   Tiesa, kad 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendime KNP BT prieš Komisiją(31) Teisingumo Teismas, atrodo, taikė šiek tiek kitokį kriterijų, artimesnį žinojimo kriterijui, kurį gina AST. Šioje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad motininė bendrovė yra atsakinga už laikotarpiu po jos įsigijimo dukterinės įmonės padarytą pažeidimą, nes, pati per kitą dukterinę įmonę dalyvaudama darant pažeidimą, „neišvengiamai žinojo ir sutiko su (savo pirmosios dukterinės įmonės) dalyvavimu darant pažeidimą“(32).

85.   Tačiau šis nedidelis Teisingumo Teismo praktikoje skirtumas (arba jo regimybė iš pirmo žvilgsnio) neturi jokio poveikio atsakymui į antrąjį AST ieškinio pagrindą.

86.   Iš esmės nepriklausomai nuo tos aplinkybės, kad vėlesnėje praktikoje Teisingumo Teismas nepatvirtino šio žinojimo kriterijaus, kad ir kaip būtų, AST neįrodė, jog toks kriterijus reiškia, kad Komisija turi apkaltinti motininę bendrovę. Kitaip sakant, AST neįrodė, kad Komisija tokiu atveju privalo atsakomybę už antikonkurencinį dukterinės įmonės elgesį priskirti motininei bendrovei, net darant prielaidą, kad reikia pripažinti šį žinojimo kriterijų.

87.   Atvirkščiai, man atrodo, kad net ir tokiu atveju atsakomybės priskyrimas motininei bendrovei turėtų būti tik viena iš Komisijos galimybių. Bet koks kitas sprendimas atimtų iš Komisijos plačią diskrecijos teisę, kurią Bendrijos teisės aktų leidėjas ir Bendrijos teismai jai pripažino baudų srityje(33).

88.   Šiomis aplinkybėmis manau, kad ir koks būtų nustatytas kriterijus (realios kontrolės ar žinojimo), Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, kad atsakomybė už antikonkurencinį AST elgesį už laikotarpį po jos įsigijimo gali būti priskiriama AST, o ne KTN.

89.   Galiausiai dėl trečiojo kaltinimo primintina, kad vienas didesnių kuo labiau sumažinti jų proceso trukmę ir sutrumpinti sprendimus. Tačiau neatrodo, kad KTS irgi tai rūpi.

90.   Jos teiginys iš esmės reiškia, jog Bendrijos teismui nusprendus paskelbti, kad aktas panaikinamas dėl formos ar procedūros reikalavimų pažeidimo, jis turi toliau nagrinėti kitus ieškinio pagrindus dėl ginčijamo akto esmės, kad nustatytų, ar atsakove byloje esanti institucija po naujos administracinės procedūros gali priimti tokį patį sprendimą.

91.   Akivaizdu, kad šis teiginys nepriimtinas, nes jis prieštarauja bylose dėl teisėtumo taikomam priemonių ekonomijos principui.

92.   Iš esmės pagal šį principą teisėtumą nagrinėjantis teismas, jei jis nusprendžia pripažinti ieškinio pagrindą ir panaikinti ginčijamą aktą, neprivalo nagrinėti kitų ieškovo nurodytų pagrindų. Jis gali savo sprendimą dėl panaikinimo pagrįsti tik vienu iš ieškovo nurodytų pagrindų.

93.   Tiesa, kad tam tikrais atvejais Bendrijos teismas, nors ir priima sprendimą panaikinti ginčijamą aktą, nusprendžia išnagrinėti kitus ieškovo pateiktus kaltinimus. Tačiau jis pats turi įvertinti, ar geras teisingumo administravimas pagrindžia tokį sprendimą, ir jokiu būdu nėra įpareigotas atlikti to nagrinėjimo arba pagrįsti savo pasirinkimo šiuo klausimu.

94.   Atsižvelgdamas į šias skirtingas aplinkybes, siūlau Teisingumo Teismui atmesti ketvirtąjį AST ir KTS nurodytą apeliacinio skundo pagrindą.

E –    Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su klaidomis vertinant pažeidimo trukmę

95.   Penktasis apeliacinio skundo pagrindas yra bendras trim apeliacinį skundą pateikusioms bendrovėms.

96.   Pirmosios instancijos teisme jos teigė, kad Komisija netinkamai įvertino pažeidimo trukmę, laikydama, kad susitarimo pradžia yra 1993 m. gruodžio mėn. įvykęs Madrido susitikimas ir kad jis tęsėsi iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos. Pasak jų, papildomo lydinio mokesčio skaičiavimo formulės referencinių kainų dalinis pakeitimas, dėl kurio buvo nuspręsta Madrido susitikime, buvo vienkartinio, o ne tęstinio pobūdžio.

97.   Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio pagrindą atmetė dėl tokių priežasčių(34):

„174. Kaip matyti iš teismų praktikos, Komisija turi įrodyti ne tik kartelio buvimą, bet ir jo trukmę .

175. Taigi šiuo atveju reikia išnagrinėti, ar Komisija, konstatuodama , kad susitarimas tęsėsi iki sprendimo priėmimo dienos, įvykdė jai nustatytą įrodinėjimo pareigą .

176. Visų pirma svarbu priminti, jog kartelio tikslas buvo tai, kad plokščiųjų nerūdijančio plieno produktų gamintojai papildomo lydinio mokesčio skaičiavimo formulėje naudotų vienodas referencines kainas, siekdami padidinti šių gaminių galutinę kainą, kurios didelę dalį sudaro papildomas lydinio mokestis.

177. Kaip matyti iš sprendimo, šis kartelis prasidėjo Madrido susitikime, kuris įvyko 1993 m. gruodžio 16 d., – šią dieną įmonės nusprendė taip apskaičiuotą lydinio mokestį taikyti nuo 1994 m. vasario 1 d. Taip pat buvo konstatuota, kad nuo šios datos šios įmonės, tarp jų KTN ir AST, savo pardavimams Europoje, išskyrus Ispaniją ir Portugaliją, iš tikrųjų taikė papildomą lydinio mokestį, grindžiamą referencinėmis kainomis, dėl kurių buvo susitarta Madrido susitikime. Galiausiai sprendimo 50 konstatuojamojoje dalyje buvo pažymėta, kad tik Avesta 1996 m. lapkričio mėn. paskelbė, jog taikys kitą papildomo lydinio mokesčio skaičiavimo formulę.

178. Konstatuotina, kad ieškovės neginčija ir administracinės procedūros metu neginčijo, jog papildomo lydinio mokesčio referencinės kainos, dėl kurių buvo susitarta Madrido susitikime, iki sprendimo priėmimo nebuvo pakeistos. Taigi, kadangi šios įmonės iš tikrųjų tebetaikė referencines kainas, dėl kurių buvo susitarusios šiame susitikime, aplinkybė, kad nebuvo konkrečiai susitarta dėl kartelio trukmės, neįrodo, jog kartelis buvo vienkartinis, o ne tęstinis.

181. Galiausiai svarbu priminti, jog tais atvejais, kai karteliai buvo pasibaigę, tam, kad būtų taikytinas EB sutarties 85 straipsnis ir atitinkamai EAPB sutarties 65 straipsnis, pakanka, kad jie darytų poveikį ir po oficialaus nutraukimo (1976 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo EMI Records, 51/75, Rink. p. 811, 15 punktas ir 1985 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Binon, 243/83, Rink. p. 2015, 17 punktas, taip pat 1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Petrofina prieš Komisiją, T‑2/89, Rink. p. II‑1087, 212 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 95 punktas). Tuo labiau taip yra, jei, kaip šioje byloje, kartelio poveikis buvo daromas iki sprendimo priėmimo, oficialiai nenutraukus kartelio.

182. Iš viso to darytina išvada, jog dėl to, kad (KTN, AST ir Acerinox) neatsisakė taikyti referencinių kainų, dėl kurių buvo susitarta Madrido susitikime, Komisija pagrįstai galėjo nuspręsti, kad pažeidimas tęsėsi iki šios dienos.“

98.   Nors šiuo atžvilgiu apeliaciniai skundai yra labai painūs, laikytina, kad penktąjį apeliacinio skundo pagrindą sudaro keturios dalys, kurias nagrinėsiu paeiliui.

99.   Pirmojoje dalyje KTS ir AST pateikia įvairius argumentus, kuriais siekia įrodyti, kad kartelis truko ne nuo 1993 m. gruodžio mėn. iki 1998 m. sausio mėn., kaip nusprendė Pirmosios instancijos teismas, ir kad jis baigėsi (kelios savaitės) po Madrido susitikimo, kai buvo įvesta nauja papildomo lydinio mokesčio skaičiavimo formulė(35).

100. Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką(36) Teisingumo Teismas nėra kompetentingas konstatuoti faktinių aplinkybių nei iš esmės nagrinėti įrodymų, kuriuos Pirmosios instancijos teismas pripažino šioms aplinkybėms patvirtinti. Jei šie įrodymai buvo gauti teisėtai, buvo laikomasi bendrųjų teisės principų ir procedūros taisyklių, taikytinų kaltinimo ir įrodinėjimo srityje, tik Pirmosios instancijos teismas gali įvertinti, kokią svarbą reikia suteikti jam pateiktiems įrodymams. Toks vertinimas, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejus, nėra Teisingumo Teismo priežiūrai teiktinas teisės klausimas.

101. Taigi šioje byloje Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Komisijos pateiktais įrodymais, konstatavo, kad „kartelis prasidėjo 1993 m. gruodžio 16 d. Madrido susitikime“(37) ir kad „susijusios įmonės referencines kainas, dėl kurių buvo susitarta minėtame susitikime, iš tikrųjų tebetaikė iki pat (skundžiamo) sprendimo priėmimo“(38).

102. Šiomis aplinkybėmis pirmoji apeliacinio skundo pagrindo dalis yra akivaizdžiai nepriimtina. Iš esmės, kadangi apeliantės neįrodė ir net neteigė, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė nurodytas faktines aplinkybes ir įrodymus, jo pažeidimo trukmės vertinimas yra fakto konstatavimas, kuris šiuose apeliaciniuose skunduose negali būti ginčijamas.

103. Antroji dalis yra skirta sprendimo Acerinox prieš Komisiją 63 punktui, kuris atitinka cituotą sprendimo KTS ir AST prieš Komisiją 181 punktą.

104. Acerinox mano, kad šiame punkte yra padaryta teisės klaida, nes nė vienas iš Pirmosios instancijos teismo cituojamų sprendimų nepatvirtina teiginio, esą EB 81 ir EAPB sutarties 65 straipsniai gali būti taikomi karteliams, kurie pasibaigė, bet kurių „poveikis tęsėsi po oficialaus nutraukimo“. Atvirkščiai, šių sprendimų nagrinėjimas įrodytų, jog Bendrijos teismas visada reikalauja, kad EB 81 straipsnis būtų taikomas esant suderintiems įmonių veiksmams. Tačiau šioje byloje šio elemento nėra, nes šalių veiksmų derinimas baigėsi pirmaisiais 1994 m. mėnesiais.

105. Kaip pažymėjo Komisija, šis kaltinimas grindžiamas klaidinga prielaida. Iš tikrųjų Acerinox remiasi principu, kad, pasak Pirmosios instancijos teismo, kartelis truko tik kelias savaites (nuo Madrido susitikimo iki 1994 m. pradžios), bet jo poveikis tęsėsi ir jį nutraukus.

106. Tačiau, kaip matėme, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad kartelis truko nuo 1993 m. gruodžio mėn. iki ginčijamo sprendimo priėmimo 1998 m. sausio 21 dienos.

107. Šiomis aplinkybėmis Acerinox kaltinimas yra nesvarstytinas(39). Iš esmės net darant prielaidą, kad jis yra pagrįstas (t. y. kad Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas cituojamą teismų praktiką, iš tikrųjų padarė teisės klaidą), dėl šio kaltinimo skundžiamas sprendimas negalėtų būti panaikintas, nes rezoliucinė šio sprendimo dalis grindžiama tuo, kad, Pirmosios instancijos teismo nuomone, kartelis ir atitinkamai suderinti veiksmai tęsėsi nuo 1993 m. gruodžio mėn. iki 1998 m. sausio 21 dienos.

108. Trečiojoje dalyje KTS ir AST Pirmosios instancijos teismą kaltina, kad šis įskaičiavo administracinės procedūros trukmę į pažeidimo trukmę. Pasak jų, tai prieštarauja teisėtų lūkesčių apsaugos principui, nes administracinės procedūros metu Komisija joms aiškiai nenurodė, kad ji mano, jog pažeidimas tęsiami.

109. Primintina, kad šioje byloje Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog Komisija ieškoves aiškiai informavo, kad administracinės procedūros metu pažeidimas tęsiamas. Sprendimo KTS ir AST prieš Komisiją 215 punkte jis nusprendė:

„ negali kaltinti (Komisijos), kad ji manė, jog pažeidimas tęsiamas, ir administracinės procedūros metu neįspėjo ieškovių. Iš esmės pranešimo apie kaltinimus, kuris buvo joms išsiųstas 1997 m. balandžio 24 d., 50 punkte Komisija aiškiai nurodė, kad „suderinti veiksmai prasidėjo 1993 m. gruodžio mėn. įvykusiame Madrido susitikime ir tęsiami iki šiol“.“

110. Šiomis aplinkybėmis trečioji apeliacinio skundo pagrindo dalis yra akivaizdžiai nepriimtina. Iš esmės, kadangi apeliantės neįrodė ir net neteigė, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė faktines aplinkybes ar įrodymus šiuo klausimu, jo informacijos, kurią ieškovės gavo administracinės procedūros metu, vertinimas yra faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, kuris šiuose apeliaciniuose skunduose negali būti ginčijamas.

111. Kad ir kaip būtų, ši dalis akivaizdžiai yra visiškai nepagrįsta.

112. Iš esmės yra žinoma, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką asmuo, kaltas dėl akivaizdaus galiojančių teisės aktų pažeidimo(40), negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Įmonė, kuri tyčia pasirenka konkurenciją pažeidžiantį elgesį, šio principo pažeidimu negali remtis dėl tos priežasties, kad Komisija jai aiškiai nenurodė, jog jos įmonės elgesys yra pažeidimas.

113. Be to, šis apeliančių teiginys trikdo. Iš esmės jis reiškia, jog turi būti laikoma, kad įmonė konkurencijos normas gali pažeidinėti, kol Komisija neatkreipia jos dėmesio į tai, kad jos elgesys yra pažeidimas. Akivaizdu, jog negalima sutikti su tokiu Sutarties normų dėl konkurencijos logikos iškraipymu.

114. Galiausiai ketvirtojoje dalyje Acerinox Pirmosios instancijos teismą kaltina, kad šis pažeidė jam nustatytą pareigą motyvuoti. Ji primena, jog Pirmosios instancijos teisme teigė, kad pažeidimas nutrūko 1994 m. liepos mėn., nes šią dieną nikelio kainos pasiekė pradinį dydį. Tačiau Pirmosios instancijos teismas „be jokio kito paaiškinimo“(41) atmetė šį argumentą kaip neturintį reikšmės.

115. Tereikia perskaityti sprendimo Acerinox prieš Komisiją 62 punktą, kad būtų pastebėta, jog šis kaltinimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas šiame punkte nurodė:

„ ieškovės argumentas, kad kartelis tęsėsi ilgiausiai iki 1994 m. liepos mėn., kai nikelio kaina „pasiekė pradinį lygį“, neturi reikšmės ir turi būti atmestas. Iš esmės, kadangi lydinio komponentų referencinės kainos, esančios pažeidimo objektu, nepakito, aplinkybė, kad tam tikrą dieną nikelio kaina pasiekė savo „pradinį lygį“, reiškia visiškai ne tai, kad pažeidimas nebedarė antikonkurencinio poveikio, bet tik tai, kad papildomas lydinio mokestis turėjo tiksliai būti skaičiuojamas atsižvelgiant į šį pasikeitimą.“

116. Taigi, priešingai nei teigia Acerinox, Pirmosios instancijos teismas nurodė priežastis, dėl kurių atmetė argumentą, ir įvykdė jam nustatytą formalią pareigą motyvuoti.

117. Šiomis aplinkybėmis siūlau Teisingumo Teismui atmesti visą penktąjį apeliacinio skundo pagrindą.

F –    Dėl šeštojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės į gynybą, vienodo požiūrio principo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu

118. Šeštasis apeliacinio skundo pagrindas dėl panaikinimo yra pareikštas dėl Pirmosios instancijos teismo vertinimo, susijusio su ieškovių bendradarbiavimu administracinės procedūros metu. Šis vertinimas, be kita ko, yra susijęs su Komisijos pranešimu apie baudų neskyrimą ar sumažinimą kartelių bylose(42).

119. Šiame pranešime yra taisyklės, kurias įprasta vadinti Komisijos „atleidimo nuo atsakomybės politika“, – tai yra palankus jos požiūris į įmones, kurios bendradarbiavo su ja administracinės procedūros metu ir kurios leido jai (lengviau) konstatuoti konkurencijos normų pažeidimą bei prireikus jį nutraukti. Nors 2002 m. jis buvo pakeistas(43), pranešimas yra ginčijamo sprendimo priėmimo dieną taikytinas aktas.

120. Pranešime yra numatytos trys atvejų, kada įmonei baudos dydis gali būti sumažintas, grupės. Pirmasis atvejis, numatytas šio dokumento B punkte, yra tada, kai įmonė apie slaptą kartelį Komisijai praneša dar nepradėjus tikrinimo: šiuo atveju baudos dydis gali būti sumažintas mažiausiai 75 %. Antrasis atvejis, nustatytas pranešimo C punkte, yra tada, kai įmonė apie slaptą kartelį Komisijai praneša jau pradėjus tikrinimą, bet šiam tikrinimui nesuteikus pakankamo pagrindo pateisinti procedūros, taikomos siekiant priimti sprendimą, pradžią: šiuo atveju baudos dydis gali būti sumažintas nuo 50 iki 75 %.

121. Galiausiai paskutinis atvejis yra numatytas pranešimo D punkte, kuriame nustatyta: „jei įmonė bendradarbiauja su Komisija nesant visų B ir C (punktuose) nurodytų sąlygų, nebendradarbiavimo atveju jai skirtina bauda sumažinama 10–50 %“. D punkto 2 dalyje patikslinta:

„Tai pirmiausia taikytina tuomet, kai:

–       prieš išsiunčiant pranešimą apie kaltinimus įmonė pateikia Komisijai informaciją, dokumentus ar kitus įrodymus, padedančius patvirtinti padaryto pažeidimo buvimą,

–       įmonė, gavusi pranešimą apie kaltinimus, Komisiją informuoja, kad neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus, tikrumo.“

122. Šiuo atveju Komisija nusprendė, kad visoms atitinkamoms įmonėms skirtinga apimtimi yra taikytinos pranešimo D punkto nuostatos.

123. Sprendimo 97–101 konstatuojamosiose dalyse ji nurodė, kad Unisor ir Avesta bendradarbiavo daugiau nei kitos įmonės. Pasak jos, šitie du ūkio subjektai pripažino, be kita ko, pažeidimo buvimą. Kitos įmonės, tarp jų KTN, AST ir Acerinox, priešingai, ginčijo pažeidimo buvimą ir nenurodė jokios faktinės aplinkybės bei nepateikė jokio įrodymo, apie kuriuos ji būtų dar nežinojusi. Komisija padarė išvadą, kad šios aplinkybės pateisina 10 % baudos sumažinimą visoms įmonėms, išskyrus Avesta ir Usinor, kurioms ji baudą sumažino 40 %.

124. Pirmosios instancijos teisme apeliantės ginčijo šį sprendimą. Pirmajame pagrinde jos tvirtino, jog Komisija, nusprendusi, kad jos nepateikė jokios naujos informacijos, pažeidė pranešimo D punktą, taip pat vienodo požiūrio principą.

125. Pirmosios instancijos teismas šį pagrindą pripažino pagrįstu. Jis nusprendė, kad atitinkamų įmonių (KTN, AST, Acerinox ir Usinor) bendradarbiavimo mastas yra panašus, nes jos visos pateikė Komisijai panašią informaciją tame pačiame procedūros etape ir tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Taigi jis apeliantėms skirtos baudos dydį sumažino 20 % vietoj Komisijos numatyto baudos sumažinimo 10 %.

126. Antrajame pagrinde apeliantės kaltino Komisiją nusprendus, kad jos ginčija pažeidimą. Jos teigė, jog administracinės procedūros metu pripažino kartelio buvimą ir, kad ir kaip būtų, pažeidimo pripažinimas negali būti baudos dydžio sumažinimą lemiantis veiksnys.

127. Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, konstatavo, kad apeliantės per administracinę procedūrą aiškiai nepripažino pažeidimo buvimo: jos tik pripažino, kad buvo faktinės aplinkybės, dėl kurių yra kaltinamos(44). Toliau Pirmosios instancijos teismo pagrindimas buvo toks(45):

„272. Antra, kadangi ieškovės dar tvirtina, jog aplinkybė, kad įmonės neginčija Komisijos teisinio faktinių aplinkybių vertinimo, negali būti baudos sumažinimą lemiantis veiksnys, turi būti nustatyta, ar, kaip jos teigia, toks baudos sumažinimas pažeidžia pranešimą apie bendradarbiavimą, teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir teisę į gynybą.

273. Visų pirma konstatuotina, kad nors pranešimo apie bendradarbiavimą D punkto 2 dalyje yra aiškiai paminėtas atvejis, kai įmonė, gavusi pranešimą apie kaltinimus, Komisiją informuoja, kad neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus, tikrumo, ši dalis negali būti aiškinama kaip skirta tik šiai bendradarbiavimo rūšiai.

274. Iš esmės pranešimo apie bendradarbiavimą D punkto 2 dalyje nurodyti bendradarbiavimo atvejai yra tik pavyzdžiai – tai patvirtina prieveiksmio „pirmiausia“ vartojimas.

275. Taip pat svarbu priminti, kad šis pranešimas yra skirtas ir atvejams, kai viena iš susijusių įmonių Komisijai apie kartelį pranešė arba dar iki tikrinimo pradžios (pranešimo B punktas), arba po to, kai Komisija pradėjo tikrinimą, bet šio tikrinimo metu nebuvo nustatyta pakankamai pagrindų pradėtai sprendimo priėmimo procedūrai pateisinti (pranešimo C punktas). Dėl tos aplinkybės, kad pranešime aiškiai yra numatyta galimybė šioje administracinės procedūros stadijoje pripažinti pažeidimą, nedraudžiama šį pripažinimą atlikti vėlesnėje stadijoje.

276. Be to, kartelio buvimo pripažinimas Komisijos darbą palengvina daugiau nei paprastas faktinių aplinkybių tikrumo pripažinimas.

277. Komisija turi įvertinti įmonių bendradarbiavimo mastą, nepažeisdama vienodo požiūrio principo, todėl AST negali pagrįstai sieti teisėtų lūkesčių su ta aplinkybe, kad nebūtų daroma skirtumo tarp įmonių, pripažinusių faktines aplinkybes, ir įmonių, pripažinusių ir pažeidimo buvimą.

278. Galiausiai KTN argumentas, kad Komisija nubaudė savo teisę į gynybą įgyvendinančias įmones, taip pat negali būti priimtas. Iš esmės jokiu būdu netvirtinama, kad Komisija, už bendradarbiavimą šioje byloje mažindama baudos dydį, privertė KTN pateikti atsakymus, dėl kurių KTN turėjo pripažinti, kad buvo pažeidimas .“

128. Todėl Pirmosios instancijos teismas patvirtino, kad Komisija turėjo teisę daugiau sumažinti baudą įmonėms, kurios pripažino kartelio buvimą, nei toms, kurios pripažino faktinių aplinkybių, dėl kurių jos yra kaltinamos, tikrumą.

129. Šeštuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantės ginčija Pirmosios instancijos teismo vertinimą. Jos nurodo tris kaltinimų grupes.

130. Pirma, jos mano, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į gynybą ir konkrečiai teisę neprisidėti prie savo paties apkaltinimo, pripažintą 1989 m. spalio 18 d. Sprendime Orkem prieš Komisiją(46). Iš esmės tiek, kiek Pirmosios instancijos teismas numato, kad įmonėms, pripažinusioms pažeidimo buvimą, bauda gali būti daugiau sumažinama, jis neskatina ir net baudžia įmones, kurios, įgyvendindamos savo teisę į gynybą, ginčija Komisijos faktinių aplinkybių teisinį vertinimą.

131. Acerinox priduria, kad sprendime Orkem yra nustatytas aiškus nuolaidų mainais už pateiktus įrodymus (tai yra teisėta) ir nuolaidų mainais už kaltės pripažinimą (tai yra neteisėta) skirtumas. Pasak jos, Pirmosios instancijos teismo pagrindime neatsižvelgiama į šį skirtumą, nes daroma nuolaidų už kaltės pripažinimą.

132. Antra, apeliantės mano, kad Pirmosios instancijos teismo vertinimas prieštarauja vienodo požiūrio principui. Iš esmės jos primena, kad skundžiamuose sprendimuose Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog jų bendradarbiavimas administracinės procedūros metu „panašus“ į Usinor bendradarbiavimą. Šiomis aplinkybėmis vien tai, kad Usinor papildomai pripažino pažeidimo buvimą, nėra objektyvi priežastis jai papildomai sumažinti baudą. Be to, teisinis faktinių aplinkybių vertinimas administracinės procedūros metu priklauso tik Komisijos kompetencijai ir neaišku, kaip tokio vertinimo pripažinimas gali palengvinti Komisijos tyrimo darbą, kuris, kaip apibrėžta, yra susijęs su faktinėmis aplinkybėmis, o ne su teisės dalykais.

133. Trečia, apeliantės teigia, kad Pirmosios instancijos teismo pagrindimas pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Iš esmės pranešime nėra nieko, kas leistų teigti, kad pažeidimo buvimą pripažinusioms įmonėms bauda bus sumažinta daugiau. Atvirkščiai, pranešimo D punkto 2 dalis yra skirta tik atvejui, kai įmonės neginčija „faktinių aplinkybių tikrumo“(47).

134. Prieš pradedant nagrinėti šiuos skirtingus kaltinimus reikia priminti, kad Bendrijos teismas jau yra pripažinęs atleidimo praktikos suderinamumą su teise į gynybą ir konkrečiai su teise neprisidėti prie savo paties apkaltinimo, pripažinta sprendime Orkem. Sprendime Finnboard prieš Komisiją(48) ir sprendime BPB De Eendracht prieš Komisiją(49) Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad baudos neskyrimas arba baudos sumažinimas už bendradarbiavimą administracinės procedūros metu neverčia įmonių pačias save apkaltinti ir nereiškia, kad už jų teisės į gynybą įgyvendinimą yra baudžiama(50).

135. Šią teismų praktiką paaiškina reikšmė, kurią prievartos sąvoka turi kalbant apie teisę neprisidėti prie savo paties apkaltinimo. Iš esmės, kad ši teisė būtų pažeista, būtina, kad susijęs asmuo būtų iš tikrųjų verčiamas pateikti informaciją arba įrodymus, galinčius įrodyti nusikaltimą(51).

136. Taigi galėjo būti nuspręsta, kad prašymas pateikti informaciją pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17 – pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties 85 ir 86 straipsnius, 11 straipsnio 1 dalį(52) nepažeidžia teisės neprisidėti prie savo paties apkaltinimo, nes šiuo atveju įmonės neprivalo atsakyti į Komisijos pateiktus klausimus(53). Tačiau sprendimai dėl reikalavimo pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį gali pažeisti teises į gynybą, nes jie periodiniais mokėjimais arba baudomis baudžia įmones, jei šios atsisako pateikti atsakymą(54).

137. Į šį prievartos elementą yra atsižvelgiama ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. Šis teismas mano, kad teisė tylėti yra pažeidžiama tik tuo atveju, jei asmuo yra verčiamas pateikti informaciją, galinčią įrodyti pažeidimą(55). Tačiau jei suinteresuotasis asmuo nebuvo verčiamas kalbėti arba pateikti informaciją, teisė neprisidėti prie savo paties apkaltinimo nebuvo pažeista(56).

138. Todėl Bendrijos teismai pripažino, kad nuolaidų praktika yra teisėta. Jie pažymėjo, jog ši praktika, net jei ji skatina įmones bendradarbiauti su Komisija, jokiu būdu neverčia jų nurodyti faktinių aplinkybių arba pateikti įrodymų, nes įmonės sprendimas pateikti šią informaciją visada yra savanoriškas(57).

139. Atsižvelgęs į šias aplinkybes manau, jog tai, kad Pirmosios instancijos teismas skirtingai įvertino tas įmones, kurios pripažino faktinių aplinkybių tikrumą, ir tas, kurios pripažino pažeidimo buvimą, nepažeidžia teisės į gynybą.

140. Iš tikrųjų kaip faktinių aplinkybių ar įrodymų pateikimas, taip ir pažeidimo pripažinimas yra visiškai savanoriškas. Įmonė jokiu būdu nėra verčiama pripažinti kartelį arba pateikti informaciją, kuri gali įrodyti jo buvimą. Tai, kiek įmonė nori bendradarbiauti administracinės procedūros metu, priklauso tik nuo jos laisvo pasirinkimo, ir ji jokiu būdu nėra Komisijos verčiama.

141. Šiuo atžvilgiu būtų klaidinga manyti, jog tai, kad Pirmosios instancijos teismas skirtingai įvertino įmones, kurios įgyvendino savo teisę į gynybą, yra tų įmonių baudimas. Iš esmės, kaip jau yra pažymėję Teisingumo Teismas(58) ir Pirmosios instancijos teismas(59), įmonėms, kurios įgyvendina savo teisę į gynybą, didesnė bauda dėl to nėra skiriama. Bauda yra skiriama atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir į kitus kriterijus, į kuriuos gali būti teisėtai atsižvelgta, prižiūrint Teisingumo Teismui ir Pirmosios instancijos teismui.

142. Todėl manau, kad ginčijamas skirtingas vertinimas neprieštarauja teisei į gynybą.

143. Taip pat neatrodo, kad šis skirtumas prieštarauja vienodo požiūrio principui.

144. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką(60) vienodo požiūrio principas draudžia panašias situacijas vertinti skirtingai ar skirtingas situacijas vertinti vienodai, nebent tai būtų objektyviai pagrįsta. Tačiau šioje byloje skirtingas įmonių, pripažinusių faktinių aplinkybių tikrumą, ir įmonių, pripažinusių pažeidimo buvimą, vertinimas kaip tik turi objektyvią priežastį, susijusią su Komisijos darbo naštos palengvinimu.

145. Iš esmės Bendrijos teismas ne kartą yra nusprendęs, kad baudos dydžio sumažinimas yra pagrįstas, tik jei įmonės elgesys leido Komisijai lengviau konstatuoti pažeidimą ir, reikalui esant, jį nutraukti(61).

146. Kaip Pirmosios instancijos teismas pažymėjo sprendimo KTS ir AST prieš Komisiją 276 punkte, pažeidimo buvimo pripažinimas Komisijos darbą palengvina kur kas labiau nei paprastas faktinių aplinkybių tikrumo pripažinimas. Antruoju atveju Komisija dar turi, remdamasi įmonės pripažintomis faktinėmis aplinkybėmis (pavyzdžiui, aplinkybe, kad ji dalyvavo susitikime su kitais gamintojais), įrodyti antikonkurencinį šios įmonės elgesio pobūdį (pavyzdžiui, aplinkybę, kad susitikimo tikslas buvo susitarti dėl kainų padidinimo). O pirmuoju atveju Komisija nebeturi to įrodinėti, nes įmonė pripažino, kad jos elgesys yra antikonkurencinio pobūdžio arba sudaro pažeidimą.

147. Man taip pat neatrodo, kad tai gali pažeisti Komisijos kompetenciją administracinės procedūros metu. Iš esmės, kad ir koks būtų bet kokio ginčo dėl jos kompetencijos turinys, pakanka pažymėti, kad, priešingai nei teigia apeliantės, baudos dydis sumažinamas ne dėl konkretaus teisinio vertinimo pripažinimo (pavyzdžiui, aplinkybės, kad įmonės elgesys yra susitarimas dėl kainų EB sutarties 81 straipsnio 1 dalies a punkto prasme), bet dėl to, kad pripažįstamas antikonkurencinis šio elgesio pobūdis (pavyzdžiui, aplinkybė, kad susitikimo tikslas buvo kartu pakelti kainas). Taigi įmonių neprašoma pateikti tikslaus teisinio vertinimo, kurį gali pateikti tik Komisija.

148. Galiausiai dėl paskutinio kaltinimo manau, kad skirtingas Komisijos vertinimas neprieštarauja teisėtų lūkesčių apsaugos principui.

149. Iš esmės pakanka pažymėti, kad net iki pranešimo apie bendradarbiavimą priėmimo Komisija jau taikė ginčijamą skirtingą vertinimą. Pavyzdžiui, minėtoje byloje Finnboard prieš Komisiją ji dviem trečdaliais sumažino baudos dydį įmonėms, pripažinusioms pažeidimo buvimą, o toms, kurios pripažino faktinių aplinkybių tikrumą, baudos dydis buvo sumažintas tik trečdaliu(62). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šis skirtingas vertinimas buvo pagrįstas, be kita ko, atitinkamų įmonių elgesiu administracinės procedūros metu; Teisingumo Teismas šio sprendimo nepanaikino(63).

150. Priešingai nei teigia apeliantės, niekas neleidžia manyti, kad Komisija nusprendė ginčijamo skirtumo nebetaikyti atsižvelgiant į pranešimą. Atvirkščiai, šio akto D punkto 2 dalis ir ypač prieveiksmio „pirmiausia“ vartojimas aiškiai rodo, kad faktinių aplinkybių tikrumo pripažinimas yra tik vienas iš elgesio būdų, dėl kurių baudos dydis gali būti sumažinamas už bendradarbiavimą.

151. Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad Komisija teisėtai galėjo labiau sumažinti baudą įmonėms, kurios pripažino pažeidimo buvimą, nei toms įmonėms, kurios pripažino tik faktinių aplinkybių tikrumą, nepadarė jokios teisės klaidos.

152. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliančių šeštąjį apeliacinio skundo pagrindą.

V –    Dėl priešpriešinio apeliacinio skundo

153. Priešpriešinis apeliacinis skundas yra pateiktas dėl sprendimo KTS ir AST prieš Komisiją 55–68 punktų, šiuo sprendimu buvo panaikinta ginčijamo sprendimo dalis, kuria KTN buvo priskirta atsakomybė už Thyssen Stahl padarytą pažeidimą.

154. Pirmosios instancijos teisme KTS teigė, kad ginčijamas sprendimas pažeidė EAPB 36 straipsnio pirmąją pastraipą, nes nebuvo gerbiama jos teisė būti išklausytai dėl Thyssen Stahl veiksmų.

155. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio pagrindą pripažino pagrįstu po tokios analizės:

„55. KTS nurodytą teisę į gynybą šiuo atveju užtikrina EAPB sutarties 36 straipsnio pirmoji pastraipa, pagal kurią prieš nustatydama vieną iš šioje sutartyje numatytų piniginių sankcijų Komisija turi suteikti galimybę suinteresuotajam asmeniui pateikti savo pastabas.

56.   Pagal nusistovėjusią teismų praktiką teisės į gynybą laikymasis vykstant bet kokiai procedūrai, kai gali būti paskirta bauda, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kurio turi būti laikomasi bet kokiomis aplinkybėmis, taip pat ir administracinės procedūros metu. Veiksmingai taikant šį principą būtina, kad suinteresuotajai įmonei būtų suteikta galimybė prasidėjus administracinei procedūrai pareikšti savo požiūrį į nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumą bei svarbą, taip pat į dokumentus, kuriais Komisija pagrindžia savo pagrindimą . Darytina išvada, kad, be kita ko, Komisija negali remtis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių suinteresuotieji asmenys neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų .

57.   Taip pat primintina, kad iš esmės fizinis ar juridinis asmuo, kuris atitinkamai įmonei vadovavo tuo metu, kai buvo padarytas pažeidimas, turi už tai atsakyti, net jei tą dieną, kai buvo priimtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, už įmonės eksploatavimą buvo atsakingas kitas asmuo .

58.   Šiuo atveju iš bylos medžiagos visų pirma matyti, kad 1997 m. balandžio 24 d. kiekviena įmonė – ir KTN, ir Thyssen Stahl – gavo pranešimą apie kaltinimus ir kad kiekvienos jų atstovai atskirai birželio 30 d. į jį atsakė laiškais. Savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus KTN aiškiai nurodė, kad ji savo pastabas pateikia „KTN vardu“.

59.   Taip pat yra nustatyta, kad KTN, kurios veiklą perėmė KTS, 1997 m. liepos 23 d. Komisijai išsiųstame laiške sutiko prisiimti atsakomybę už faktines aplinkybes, dėl kurių yra kaltinama Thyssen Stahl per laikotarpį nuo 1993 m., nors Thyssen Stahl veikla atitinkamų gaminių sektoriuje jai buvo perduota tik 1995 m. sausio 1 dieną.

60     Iš esmės minėtu laišku KTN aiškiai nurodė štai ką:

         „Dėl minėtos procedūros (byla IV/35.814 – KTN), jūs Thyssen Stahl atstovo pagal įstatymą paprašėte, kad (KTN) aiškiai patvirtintų atsakomybę už Thyssen Stahl veiksmus, kurie galėjo būti padaryti po Thyssen Stahl plokščiųjų plieno gaminių veiklos sektoriaus perdavimo, prisiimanti tiek, kiek tai susiję su plokščiaisiais plieno gaminiais, kuriems yra skirta ši procedūra, taip pat ir per laikotarpį nuo 1993 metų. Šiuo laišku mes tai jums aiškiai patvirtiname.“

61.   Galiausiai sprendimo 102 konstatuojamojoje dalyje Komisija dėl šio pareiškimo padarė išvadą, kad į jį reikia atsižvelgti sprendimo rezoliucinėje dalyje. Todėl Komisija nusprendė, kad KTN yra atsakinga už Thyssen Stahl veiksmus, laikomus prieštaraujančiais EAPB sutarties 65 straipsnio 1 daliai , ir skyrė jai baudą taip pat ir už faktines aplinkybes, dėl kurių yra kaltinama Thyssen Stahl . Šiuo atžvilgiu Komisija sprendimo 78 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, jog gali būti laikoma, kad Thyssen Stahl pažeidimo trukmė yra nuo 1993 m. gruodžio mėn., kai įvyko Madrido susitikimas, per kurį buvo suderinti plokščiųjų nerūdijančio plieno produktų gamintojų veiksmai, iki 1995 m. sausio 1 d., kai buvo nutraukta Thyssen Stahl veikla šiame sektoriuje.

62.   Svarbu pažymėti, jog neginčijama, kad, atsižvelgiant į KTN 1997 m. liepos 23 d. pareiškimą, Komisija turėjo išimtinę teisę priskirti KTN atsakomybę už neteisėtą elgesį, dėl kurio yra kaltinama Thyssen Stahl, nuo 1993 m. gruodžio mėn. iki 1995 m. sausio 1 dienos. .

63.   Tačiau, kadangi tokiu pareiškimu yra nukrypstama nuo principo, kad asmuo, fizinis arba juridinis, gali būti baudžiamas tik už tas faktines aplinkybes, dėl kurių jis yra asmeniškai kaltinamas, toks pareiškimas turi būti aiškinamas siaurai. Ypač negali būti preziumuojama, kad tokį pareiškimą padaręs asmuo atsisakė įgyvendinti savo teisę į gynybą, jei jis nėra to nurodęs.

64.   Taigi, priešingai nei iš esmės teigia Komisija, KTN 1997 m. liepos 23 d. pareiškimas negali būti aiškinamas, esą jis apima ir atsisakymą būti išklausytai dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių 1997 m. balandžio 24 d. pranešime apie kaltinimus yra kaltinama Thyssen Stahl,
                                                            – tų, dėl kurių KTN sutiko prisiimti atsakomybę, jei būtų paskirta bauda.

65.   Tuo labiau kad pranešimas apie kaltinimus buvo atskirai adresuotas KTN ir Thyssen Stahl ir kad, kaip aiškiai matyti, šiuo pranešimu KTN nebuvo priskirta atsakomybė už veiksmus, dėl kurių yra kaltinama Thyssen Stahl.

66.   Taigi konstatuotina, kad šiuo atveju Komisija nesuteikė KTN galimybės pateikti savo pastabas dėl Thyssen Stahl inkriminuojamų faktinių aplinkybių tikrumo ir reikšmės, todėl KTN negalėjo įgyvendinti savo teisės į gynybą.

67.   Todėl, kaip matyti ir iš teismų praktikos, Komisija neturėjo teisės nei priskirti KTN atsakomybės už Thyssen Stahl veiksmus, nei atitinkamai skirti KTN baudos už Thyssen Stahl inkriminuojamas faktines aplinkybes, jei šiuo klausimu pranešimas apie kaltinimus buvo skirtas tik Thyssen Stahl .

68.   Atsižvelgiant į visa tai, reikia pripažinti, kad šis KTS ieškinio pagrindas yra pagrįstas ir atitinkamai turi būti panaikintas sprendimo 1 straipsnis, kuriuo KTN priskiriama atsakomybė už pažeidimą, dėl kurio yra kaltinama Thyssen Stahl.“

156. Todėl minėto sprendimo 315 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė KTN skirtą baudą sumažinti 3 564 000 eurų.

157. Savo apeliaciniu skundu Komisija prašo panaikinti šią skundžiamo sprendimo dalį. Savo prašymą ji grindžia keturiais apeliacinio skundo pagrindais:

–       įrodymų iškraipymas,

–       atsakomybės už vienos įmonės antikonkurencinį elgesį priskyrimo kitai įmonei sąlygų pažeidimas,

–       reikalavimų teisės į gynybą srityje pažeidimas ir

–       esminis faktinių aplinkybių netikslumas bei įrodymų iškraipymas.

A –    Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su įrodymų iškraipymu

158. Savo pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu Komisija Pirmosios instancijos teismą kaltina, kad šis nusprendė, jog KTN neatsisakė įgyvendinti savo teisių į gynybą Thyssen Stahl inkriminuojamų faktų atžvilgiu.

159. Ji mano, kad šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas iškreipė jam pateiktus įrodymus. Iš esmės jis pakankamai neatsižvelgė į tam tikras bylos aplinkybes, kaip antai 1997 m. balandžio 24 d. pranešimas apie kaltinimus, Thyssen Stahl atsakymas į pranešimą apie kaltinimus ir laiškas, kuriuo Komisija paprašė KTN patvirtinti, kad ji sutinka prisiimti atsakomybę už Thyssen Stahl elgesį. Komisija mano, jog išsamiai išnagrinėjus šias aplinkybes turėjo paaiškėti, kad KTN atsisakė savo teisės būti išklausyta dėl faktų, dėl kurių yra kaltinama Thyssen Stahl.

160. Žinome, kad pagal EAPB sutarties 32d straipsnį, kuris identiškas EB 225 straipsniui, apeliacinis skundas gali būti grindžiamas tik teisės normų pažeidimu ir negali būti susijęs su jokiu faktinių aplinkybių vertinimu(64).

161. Tačiau iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad Teisingumo Teismas gali nagrinėti Pirmosios instancijos teismo atliktą faktų nustatymą, jei iš bylos dokumentų matyti, kad juos nustatant yra didelių netikslumų(65). Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju didelis netikslumas turi akivaizdžiai matytis iš bylos dokumentų ir iš naujo neatliekant faktų vertinimo(66).

162. Taip pat iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad tik Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas įvertinti, kokią reikšmę reikia suteikti įrodymams(67), tačiau šių įrodymų iškraipymo klausimas gali būti pateikiamas Teisingumo Teismo priežiūrai nagrinėjant apeliacinį skundą(68). Apeliacinio skundo pagrindu, susijusiu su įrodymų iškraipymu, yra siekiama konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas iškreipė jam pateiktų įrodymų prasmę, turinį arba reikšmę. Įrodymai gali būti iškraipyti, jei iš dalies pakeičiamas įrodymų turinys(69), neatsižvelgiama į pagrindinius jų aspektus(70) arba į jų kontekstą(71).

163. Šiuo atveju Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismas iškreipė jam pateiktus įrodymus (dėl to, kad neatsižvelgė į visą bylos medžiagą) ir kad jo konstatuoti faktai yra iš esmės netikslūs (nes KTN atsisakė įgyvendinti savo teisę į gynybą). Todėl, priešingai nei teigia KTS(72), taikant minėtą teismų praktiką pirmasis Komisijos apeliacinio skundo pagrindas yra priimtinas.

164. Tačiau aš manau, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra akivaizdžiai nepagrįstas.

165. Iš tikrųjų jokios byloje nurodytos aplinkybės neleidžia konstatuoti, kad KTN atsisakė įgyvendinti savo teisę į gynybą, susijusią su faktais, dėl kurių yra kaltinama Thyssen Stahl, per laikotarpį nuo 1993 m. gruodžio mėn. iki 1995 m. sausio mėnesio. Nei atsakyme į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus(73), nei atsakyme į antrąjį pranešimą apie kaltinimus(74), nei bylos medžiagos pateikimo susipažinti protokole(75), nei savo 1997 m. liepos 23 d. pareiškime(76)KTN nenurodė, kad ji nenori pareikšti savo požiūrio dėl faktų, dėl kurių yra kaltinama Thyssen Stahl per minėtą laikotarpį, tikrumo ir reikšmės.

166. Reikia pridurti, kad, kadangi tokiu atsisakymu yra nukrypstama nuo pagrindinio Bendrijos teisės principo, t. y. nuo teisės į gynybą laikymosi kiekvienoje procedūroje, kurioje gali būti paskirtos sankcijos, jis būtinai turi būti išreikštas tiesiogiai ir nedviprasmiškai. Kaip skundžiamo sprendimo 63 punkte yra pažymėjęs Pirmosios instancijos teismas, negali būti preziumuojama, kad asmuo atsisakė įgyvendinti savo teisę į gynybą.

167. Šiomis aplinkybėmis Komisijos nurodyti dokumentai (1997 m. balandžio 24 d. pranešimas apie kaltinimus, Thyssen Stahl atsakymas į pranešimus apie kaltinimus ir laiškas, kuriuo ji paprašė KTN patvirtinti, kad ši prisiima atsakomybę už Thyssen Stahl elgesį), kad ir kaip būtų, negali įrodyti, jog KTN atsisakė įgyvendinti savo teisę į gynybą. Iš esmės, kadangi jų autorius nėra atitinkama įmonė (KTN), Pirmosios instancijos teismas dėl šios įmonės ketinimų atsisakyti įgyvendinti savo teisę negalėjo joms suteikti įrodomosios galios.

168. Atsižvelgdamas į šiuos dalykus manau, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios klaidos konstatuodamas, kad KTN neatsisakė įgyvendinti savo teisės į gynybą Thyssen Stahl inkriminuojamų faktinių aplinkybių atžvilgiu.

169. Todėl Teisingumo Teismui siūlau atmesti pirmąjį Komisijos apeliacinio skundo pagrindą.

B –    Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su atsakomybės už vienos įmonės elgesį perkėlimu kitai įmonei

170. Savo antruoju apeliacinio skundo pagrindu Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė sąlygas, nustatytas atsakomybės už vienos įmonės antikonkurencinį elgesį perkėlimui kitai įmonei.

171. Ji pažymi, jog nepriklausomai nuo to, ar KTN atsisakė savo teisės į gynybą, ji, kad ir kaip būtų, turėjo teisę jai priskirti Thyssen Stahl padarytą pažeidimą. Iš esmės, pasak jos, teismų praktikoje nustatytos nukrypimo nuo „asmeninės (įmonių) atsakomybės“ sąlygos šiuo atveju buvo, nes KTN laikė save Thyssen Stahl perėmėja teisiniu ir ekonominiu požiūriu. Komisija šiuo atžvilgiu nurodo 1975 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją(77) ir 1984 m. kovo 28 d. Sprendimą CRAM ir Rheinzink prieš Komisiją(78), taip pat 1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Enichem Anic prieš Komisiją(79) ir 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą NMH Stahlwerk prieš Komisiją(80).

172. Manau, kad šis antrasis apeliacinio skundo pagrindas taip pat yra nepagrįstas.

173. Iš esmės pagal nusistovėjusią teismų praktiką(81) fizinis arba juridinis asmuo, kuris vadovavo atitinkamai įmonei tuo metu, kai buvo padarytas pažeidimas, turi atsakyti už šią įmonę, net jei sprendimo, kuriuo buvo konstatuotas pažeidimas, priėmimo dieną už įmonės eksploatavimą buvo atsakingas kitas asmuo.

174. Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad vadinamasis „ekonominio tęstinumo“ kriterijus, kuris veiklos perėmimo atveju leidžia nukrypti nuo asmeninės įmonių atsakomybės principo, taikytinas, tik jei juridinis asmuo, atsakingas už įmonės eksploatavimą tuo metu, kai buvo daromas pažeidimas, padarius šį pažeidimą juridiškai nustojo egzistuoti (82).

175. Tačiau šioje byloje iš medžiagos(83) matyti, kad Thyssen Stahl egzistavo visą tą laiką, kai buvo daromas pažeidimas, ir (mažiausiai) iki ginčijamo sprendimo priėmimo.

176. Todėl Komisijos nurodyta teismų praktika šioje byloje netaikytina.

C –    Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės į gynybą srityje nustatytų reikalavimų pažeidimu

177. Savo trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu Komisija Pirmosios instancijos teismą kaltina, kad šis nustatė pernelyg griežtus reikalavimus teisės į gynybą srityje.

178. Ji pažymi, kad šiuo atveju KTN buvo išsiųsti du pranešimai apie kaltinimus – 1995 m. gruodžio 19 d. ir 1997 m. balandžio 24 d.; kad per administracinę procedūrą KTN pastabas pateikė ne tik savo, bet ir Thyssen Stahl vardu; kad antrajame pranešime apie kaltinimus Komisija pažymėjo, jog KTN prisiima atsakomybę už Thyssen Stahl elgesį; kad vėlesniame laiške ji paprašė KTN patvirtinti šią aplinkybę ir kad 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu KTN patvirtino prisiimanti atsakomybę už Thyssen Stahl veiksmus, „taip pat ir per laikotarpį nuo 1993 metų.“

179. Komisija mano, kad šiomis aplinkybėmis KTN labai gerai žinojo Thyssen Stahl suformuluotus kaltinimus ir žinojo, kad Komisija jai priskiria šios įmonės padarytą pažeidimą. Todėl tam, kad būtų paisoma teisės į gynybą, nereikėjo, priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, kad Komisija iš naujo paprašytų KTN pareikšti savo požiūrį į faktines aplinkybes, dėl kurių buvo kaltinama Thyssen Stahl. Todėl Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas tokį reikalavimą, padarė teisės klaidą.

180. Šiuo požiūriu primintina, kad teisės į gynybą paisymas bet kurioje procedūroje, kurioje gali būti skirta bauda, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kurio turi būti laikomasi net ir administracinio pobūdžio procedūros metu(84).

181. Pagal šį principą taip pat reikalaujama, kad pranešime apie kaltinimus, kurį Komisija išsiuntė įmonei, būtų pagrindinės šios įmonės atžvilgiu nustatytos aplinkybės, pavyzdžiui, faktinės aplinkybės, dėl kurių ji yra kaltinama, jų vertinimas ir įrodymai, kuriais Komisija remiasi, kad ši įmonė galėtų veiksmingai pateikti savo argumentus prieš ją vykdomoje administracinėje procedūroje(85).

182. Be to, 2000 m. kovo 16 d. Sprendime Compagnie Maritime Belge Transports ir kt. prieš Komisiją (86) ir 2003 m. spalio 2 d. Sprendime ARBED prieš Komisiją(87) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, „atsižvelgiant į pranešimo apie kaltinimus svarbą, jame turi būti nedviprasmiškai tiksliai nurodytas juridinis asmuo, kuriam gali būti skirtos baudos“.

183. Tiesa, šioje byloje 1997 m. balandžio 24 d. pranešime apie kaltinimus Komisija nurodė, kad KTN „prisiima atsakomybę už Thyssen Stahl veiksmus iki savo pačios įsisteigimo“(88). Tačiau, kaip Pirmosios instancijos teismas nusprendė skundžiamame sprendime, šiame pranešime nebuvo aiškiai nurodyta, kad Komisija ketino skirti KTN baudą už Thyssen Stahl padarytą pažeidimą. Jame nebuvo ir aiškaus prašymo KTN pateikti pastabas dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių buvo kaltinama Thyssen Stahl, tikrumo ir reikšmės, nei dėl dokumentų, kuriais šiuo atžvilgiu rėmėsi Komisija.

184. Be to, iš 1997 m. balandžio 24 d. pranešimo apie kaltinimus kylantį dviprasmiškumą dar labiau padidino, be kita ko, aplinkybė, kad šis pranešimas buvo adresuotas KTN ir Thyssen Stahl atskirai. Atskirai išsiųsdama pranešimus, Komisija davė suprasti, kad Thyssen Stahl gali būti skirta bauda už pažeidimą, kurį ji padarė per laikotarpį iki 1995 m. sausio 1 dienos.

185. Atsižvelgdamas į šiuos dalykus manau, kad 1997 m. balandžio 24 d. pranešimas apie kaltinimus neatitiko teismų praktikoje nustatytų aiškumo reikalavimų. Todėl Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos konstatuodamas, kad Komisija tinkamai nesuteikė KTN galimybės pateikti pastabas dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių buvo kaltinama Thyssen Stahl.

186. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti trečiąjį Komisijos apeliacinio skundo pagrindą.

D –    Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su esminiu faktinių aplinkybių netikslumu ir įrodymų iškraipymu

187. Savo ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindu Komisija Pirmosios instancijos teismą kaltina šį nusprendus, jog KTN neturėjo galimybės įgyvendinti savo teisės į gynybą Thyssen Stahl veiksmų atžvilgiu.

188. Iš esmės ji mano, kad šiuo atžvilgiu skundžiamame sprendime yra esminis netikslumas ir iškraipomi įrodymai. Iš esmės, pasak jos, „bylos dokumentai rodo, kad KTNThyssen (Stahl) sutikimu savo iniciatyva ir ne vieną kartą yra pareiškusi savo požiūrį į kaltinimus, kuriuos Komisija suformulavo Thyssen (Stahl), ir kad taip ji įgyvendino teisę į gynybą“(89).

189. Nepaisydamas tos aplinkybės, kad Komisija savo rašytinėse pastabose šio pagrindo nepatvirtino(90), šiaip ar taip, manau, kad jis yra nepagrįstas.

190. Primintina, kad pagal teismų praktiką(91) Teisingumo Teismas gali imtis priemonių dėl esminio Pirmosios instancijos teismo išvadų netikslumo tik tada, kai tas netikslumas akivaizdžiai matyti iš bylos dokumentų. Taip pat matėme, kad apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su įrodymų iškraipymu, gali būti pripažintas tik tuo atveju, jeigu Pirmosios instancijos teismas tikrai iškreipė jam pateiktų įrodymų prasmę, turinį ar reikšmę(92).

191. Tačiau šioje byloje Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios tokio pobūdžio klaidos.

192. Iš esmės net įdėmiai perskaičius bylos medžiagą(93) negali būti užtikrintai ir akivaizdžiai konstatuota, kad KTN įgyvendino savo teisę į gynybą Thyssen Stahl veiksmų atžvilgiu. Manau, nėra akivaizdu, kad administracinės procedūros metu KTN pateiktos pastabos taip pat vienaip ar kitaip apima faktines aplinkybes, dėl kurių Komisija kaltino Thyssen Stahl.

193. Esant tokiai situacijai negali būti nuspręsta, kad Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai netiksliai konstatavo faktines aplinkybes arba iškreipė įrodymus.

194. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti paskutinį Komisijos apeliacinio skundo pagrindą.

VI – Bylos sprendimas aukštesnėje instancijoje

195. Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmojoje pastraipoje yra nustatyta, kad, jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šiuo atveju Teisingumo Teismas gali pats paskelbti galutinį sprendimą byloje, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui, kad šis priimtų sprendimą.

196. Šioje byloje manau, kad byla yra tokioje stadijoje, kad tuo klausimu, kuriuo aš pasiūliau panaikinti skundžiamą sprendimą(94), sprendimas gali būti priimtas. Todėl siūlau Teisingumo Teismui priimti galutinį sprendimą dėl Acerinox ieškinio pagrindo Pirmosios instancijos teisme.

VII – Dėl ieškinio Pirmosios instancijos teisme

197. Acerinox prašo panaikinti ginčijamą sprendimą ir nurodo du ieškinio pagrindus, iš kurių vienas yra susijęs su jos nedalyvavimu darant pažeidimą.

198. Šiuo ieškinio pagrindu Acerinox teigia, jog Komisija nepateikė įrodymo, kad buvo susitarimas arba suderinti veiksmai dėl papildomo lydinio mokesčio taikymo Ispanijos rinkoje.

199. Be kita ko, ji pažymi, kad tokio kartelio įrodymas negali būti bendrovės Avesta 1994 m. sausio 14 d. faksograma, kurioje nurodyta, jog „Acerinox pareiškė, kad papildomi lydinio mokesčiai bus taikomi nuo 1994 m. balandžio 1 d. (perskaitėte teisingai – nuo balandžio!)“. Iš tikrųjų, pasak jos, „ši informacija dėl ieškovės padaryto „pareiškimo“ yra netiksli“(95) ir „tokio pobūdžio „pareiškimo“ nebuvo“(96).

200. Šiuo atžvilgiu primintina, kad kilus ginčui dėl konkurencijos normų pažeidimo buvimo Komisija privalo įrodyti savo konstatuotus pažeidimus ir pateikti pakankamus teisinius pažeidimą sudarančių faktų buvimo įrodymus(97).

201. Taip pat primintina, kad joks Bendrijos teisės principas nedraudžia Komisijai darant išvadą dėl pažeidimo buvimo remtis vieninteliu dokumentu, jei jo įrodomoji galia nekelia abejonių ir jei šis vienintelis dokumentas tikrai liudija, kad pažeidimas buvo(98). Komisija įmonės pažeidimo įrodymu taip pat gali pripažinti trečiųjų asmenų susirašinėjimą(99): aplinkybė, kad kaltinamoji įmonė nėra dokumento autorė(100) arba adresatė(101), nepanaikina jo įrodomosios galios, kuri turi būti įvertinta atsižvelgiant į jo turinį ir reikšmę.

202. Šiuo atžvilgiu, kad būtų nustatyta kokio nors dokumento įrodomoji galia, reikia atsižvelgti į daugelį aplinkybių, kaip antai dokumento kilmė, jo parengimo aplinkybės, jo adresatas, turinys, ir iškelti klausimą, ar, atsižvelgiant į šiuos dalykus, šiame dokumente esanti informacija yra pagrįsta ir patikima(102). Be to, įmonė dokumento įrodomąją galią pagrįstai gali ginčyti, tik jei pateikia išsamią informaciją, kuri gali priversti suabejoti jame pateiktos informacijos tikrumu(103).

203. Šioje byloje bendrovės Avesta 1994 m. sausio 14 d. faksogramos įrodomoji galia nekelia jokių abejonių.

204. Šią faksogramą Avesta atstovas, t. y. M. W.(104), parašė Madrido susitikime. Ji pasirodė po šio susitikimo, per kurį pagrindiniai plokščiųjų nerūdijančio plieno produktų gamintojai susitarė dėl papildomo lydinio mokesčio, apskaičiuoto vienodomis referencinėmis kainomis, taikymo nuo šio susitikimo dienos. Be to, jis buvo parašytas praėjus nedaug laiko po to, kai Ugine 1994 m. sausio 11 d. faksograma visiems savo konkurentams perdavė išsamią informaciją apie papildomą lydinio mokestį, kurį ji ketina Prancūzijos rinkoje taikyti nuo 1994 m. vasario 1 dienos.

205. Be to, ginčijama faksograma bendrovės Avesta dukterinėms platinimo įmonėms yra atsiųsta po ankstesnės, 1993 m. gruodžio mėn. vidurio faksogramos, kuria Avesta paskelbė apie galimybę nuo 1994 m. vasario mėn. įvesti papildomą lydinio mokestį(105).

206. Galiausiai, kalbant apie turinį, ginčijama faksograma taip pat yra patikima ir pagrįsta. Iš esmės Avesta taip informavo savo dukterines įmones apie tam tikrų jos konkurentų poziciją dėl dienos, nuo kurios jie savo šalių rinkose taikys papildomą lydinio mokestį:

„Remiantis mūsų turima informacija buvo imtasi tam tikros iniciatyvos:

–       Ugine paskelbė apie taikymą nuo 1994 m. vasario 1 d. tokių papildomų lydinio mokesčių:

4,36 svaro sterlingų 430 kokybei,

47,55 svaro sterlingų 304 kokybei ir

74,03 svaro sterlingų 316 kokybei;

–       Acerinox pareiškė, kad papildomi lydinio mokesčiai bus taikomi nuo 1994 m. balandžio 1 d. (perskaitėte teisingai – nuo balandžio!),

–       Outokumpu turėtų, manome, prisidėti prie šios pozicijos, bet ji to dar nepatvirtino,

–       Thyssen pareiškimą turėtų padaryti kitą pirmadienį,

–       dėl Krupp dar neturime jokios informacijos,

–       Ilva pranešė, kad ji pakeistą pagrindinę kainą taikys nuo vasario mėn., bet šis pakeitimas bus skirtas tik gamintojams, o ne galutiniams vartotojams,

–       ALZ dar nepriėmė galutinio sprendimo.“

207. Šiomis sąlygomis informacija, kad Acerinox įsipareigojo papildomą lydinio mokestį Ispanijos rinkoje taikyti nuo 1994 m. balandžio 1 d., atrodo sunkiai ginčijama. Be to, Acerinox nepateikė jokio svaraus argumento, kuris verstų suabejoti šios informacijos tikrumu.

208. Atsižvelgdamas į šiuos dalykus manau, jog ginčijama faksograma yra įrodymas, kad 1994 m. sausio 14 d. Acerinox, kad ir kaip būtų, išreiškė savo ketinimą papildomą lydinio mokestį Ispanijoje taikyti atitinkamų įmonių Madrido susitikime nustatytomis sąlygomis ir taip prisidėjo prie kartelio.

209. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti Acerinox nurodytą ieškinio pagrindą.

VIII – Dėl bylinėjimosi išlaidų

210. Pagal Procedūros reglamento, kuris, remiantis šio reglamento 118 straipsniu, yra taikytinas apeliaciniame procese, 69 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Šioje byloje Komisija prašė priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas, ir jų apeliacinių skundų pagrindai (beveik visi) yra atmesti. Todėl manau, kad reikia nurodyti joms šiose apeliacinėse bylose padengti visas bylinėjimosi išlaidas.

211. Be to, Procedūros reglamento 122 straipsnio pirmojoje pastraipoje yra numatyta, kad jei apeliacinis skundas yra pagrįstas ir Teisingumo Teismas pats išsprendžia bylą, jis priima sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų. Šioje byloje Acerinox ieškinio pagrindas dėl nedalyvavimo kartelyje Ispanijos rinkoje yra atmestas ir Komisija prašė nurodyti ieškovei padengti bylinėjimosi išlaidas. Todėl Acerinox turi būti nurodyta pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį padengti atitinkamas bylinėjimosi išlaidas. Dėl likusios dalies nėra jokios priežasties keisti sprendimo Acerinoxprieš Komisiją rezoliucinės dalies.

IX – Išvada

212. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta pirmiau, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad:

„1.   2001 m. gruodžio 13 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimas Acerinox prieš Komisiją (T‑48/98) panaikinamas tiek, kiek jame buvo atmestas apeliantės ieškinio pagrindas, susijęs su jos nedalyvavimu kartelyje Ispanijos rinkoje;

2.     Likusi apeliacinių skundų dalis atmetama;

3.     Compañía Española para la Fabricación de Aceros Inoxidables, SA (Acerinox) ieškinys dėl panaikinimo atmetamas;

4.     Compañía Española para la Fabricación de Aceros Inoxidables, SA (Acerinox), ThyssenKrupp Stainless GmbH ir ThyssenKrupp Acciai Speciali Terni SpA nurodoma padengti savo bylinėjimosi išlaidas apeliacinėse bylose, taip pat ir Komisijos išlaidas šiose bylose ir

5.      Compañía Española para la Fabricación de Aceros Inoxidables, SA (Acerinox) nurodoma padengti savo bylinėjimosi išlaidas Pirmosios instancijos teisme, taip pat du trečdalius Komisijos išlaidų šioje byloje. Komisijai nurodoma padengti vieną trečdalį savo išlaidų minėtoje byloje.“

1 – Originalo kalba: prancūzų.

2  – Sprendimas Krupp Thyssen Stainless GmbH ir Acciai speciali Terni Spa prieš Komisiją (T‑45/98 ir T‑47/98, Rink. p. II‑3757, kitaip – skundžiamas sprendimas arba sprendimas KTS ir AST prieš Komisiją) ir sprendimas Compañía Española para la Fabricación de Aceros Inoxidables SA(Acerinox) prieš Komisiją (T‑48/98, Rink. p. II‑3859, kitaip – skundžiamas sprendimas arba sprendimas Acerinox prieš Komisiją ).

3  – OL L 100, p. 55 (toliau – ginčijamas sprendimas arba sprendimas).

4  – 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas (C‑197/99 P, Rink. p. I‑0000, mano išvados 65–68 punktai).

5  – Šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimą Taryba prieš De Nil ir Impens (C‑259/96 P, Rink. p. I‑2915, 32–34 punktai) ir 2001 m. gegužės 17 d. Sprendimą IECC prieš Komisiją (C‑449/98 P, Rink. p. I‑3875, 70 punktas); taip pat 1995 m. liepos 19 d. Nutartį Komisiją prieš Atlantic Container Line ir kt. (C‑149/95 P(R), Rink. p. I‑2165, 58 punktas); 1996 m. spalio 14 d. Nutartį SCKir FNK prieš Komisiją (C‑268/96 P(R), Rink. p. I‑4971, 52 punktas) ir 1998 m. birželio 25 d. Nutartį Nyderlandų Antilai prieš Tarybą (C‑159/98 P(R), Rink. p. I‑4147, 70 punktas).

6  – 1994 m. birželio 29 d. Sprendimas Klinke prieš Teisingumo Teismą (C‑298/93 P, Rink. p. I‑3009, 21–25 punktai).

7  – Ten pat (19 ir 20 punktai).

8  – Acerinox ieškinio pareiškimas byloje T‑48/98 (p. 9). Taip pat žr. Acerinox dubliką šioje byloje (10 punktas).

9  – Žr. šios išvados 203–209 punktus.

10  – Šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Sprendimą Aristrain prieš Komisiją (C‑196/99 P, Rink. p. I‑0000, 102 punktas).

11  – Pirmiausia žr. 1999 m. liepos 8 d. Sprendimą Komisiją prieš Anic Partecipazioni (C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 118 ir 119 punktai) ir sprendimą Hüls prieš Komisiją (C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 161 punktas).

12  – Minėtas sprendimas Komisija prieš Anic Partecipazioni (119 punktas).

13  – Minėtas sprendimas Komisija prieš Anic Partecipazioni (121 punktas) ir sprendimas Hüls prieš Komisiją (162 punktas).

14  – Minėtas sprendimas Hüls prieš Komisiją (149, 150 ir 168 punktai).

15  – Ten pat (167 ir 168 punktai).

16  – Žr. 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją (T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 1865, 1910 ir 1938 punktai).

17  – Žr. šios išvados 32 punktą.

18  – 2001 m. kovo 6 d. Sprendimas (C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611).

19  – Minėtas sprendimas Connolly prieš Komisiją (120 punktas).

20  – Sprendimas Connolly prieš Komisiją (121 punktas) ir sprendimas Belgija prieš Komisiją (81 punktas).

21  – Ten pat.

22  – Acerinox apeliacinis skundas (46 punktas).

23  – Pažymėtina, kad gairių teisėtumas yra ginčijamas Teisingumo Teismo nagrinėjamose bylose Dansk Rørindustri ir kt.prieš Komisiją (C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P), kuriose 2004 m. liepos 8 d. generalinis advokatas A. Tizzano pateikė savo išvadą.

24  – Acerinox ieškinio pareiškimas byloje T‑48/98 (p. 19).

25  – T‑354/94 (Rink. p. II‑2111, 82 ir 83 punktai).

26  – Šiuo atžvilgiu žr. šios išvados 154–156 punktus.

27  – 1984 m. liepos 12 d. Sprendimas Hydrotherm (170/83, Rink. p. 2999, 11 punktas).

28  – 1972 m. liepos 14 d. Sprendimas ICI prieš Komisiją (48/69, Rink. p. 619, 133 punktas). Taip pat žr. 1974 m. spalio 31 d. Sprendimą Sterling Drug (15/74, Rink. p. 1147, 41 punktas) ir sprendimą Winthrop (16/74, Rink. p. 1183, 32 punktas); 1988 m. gegužės 4 d. Sprendimą Bodson (30/87, Rink. p. 2479, 19 punktas); 1989 m. balandžio 11 d. Sprendimą Ahmed Saeed Flugreisen ir Silver Line Reisebuero (66/86, Rink. p. 803, 35 punktas) ir 1996 m. spalio 24 d. Sprendimą Viho prieš Komisiją (C‑73/95 P, Rink. p. I‑5457, 16 punktas).

29  – C‑286/98 P (Rink. p. I‑9925, 39 punktas).

30  – 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją (C‑294/98 P, Rink. p. I‑10065, 27 punktas). Taip pat žr. minėtą sprendimą ICI prieš Komisiją (132 ir 133 punktai); 1983 m. spalio 25 d. Sprendimą AEG prieš Komisiją (107/82, Rink. p. 3151, 49 punktas); 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimą BPB Industries ir British Gypsum prieš Komisiją (C‑310/93 P, Rink. p. I‑865, 11 punktas, taip pat mano išvados šioje byloje 20–31 punktai); 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimą Cascades prieš Komisiją (C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 77 punktas, taip pat generalinio advokato J. Mischo išvados šioje byloje 59 punktas) ir minėtą sprendimą Aristrain prieš Komisiją (96 punktas). 

31  – C‑248/98 P (Rink. p. I‑9641, 71–74 punktai).

32  – Ten pat (73 punkto ketvirtoji pastraipa).

33  – Dėl šios diskrecijos pirmiausia žr. 1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Martinelli prieš Komisiją (T‑150/89, Rink. p. II‑1165, 59 punktas), Pirmosios instancijos teismo sprendimą Van Megen Sports prieš Komisiją (T‑49/95, Rink. p. II‑1799, 53 punktas), Pirmosios instancijos teismo sprendimą Deutsche Bahn prieš Komisiją (T‑229/94, Rink. p. II‑1689, 127 punktas) ir 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midlands Ingredients prieš Komisiją (T‑224/00, Rink. p. II‑0000, 55 punktas).

34  – Sprendimas KTS ir AST prieš Komisiją. Žr. taip pat sprendimą Acerinox prieš Komisiją (55–66 punktai).

35  – Žr. AST (12 ir 14–17 punktai) ir KTS (11, 12, 16, 17 ir 19 punktai) apeliacinius skundus.

36  – Pavyzdžiui, žr. neseniai priimtus 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimą T. Port prieš Komisiją (C‑122/01 P, Rink. p. I‑4261, 27 punktas) ir 2004 m. liepos 9 d. Nutartį Fichtner prieš Komisiją (C‑116/03, Rink. p. I‑0000, 33 punktas).

37  – Sprendimas KTS ir AST prieš Komisiją (177 punktas) ir sprendimas Acerinox prieš Komisiją (57 punktas).

38  – Sprendimas KTS ir AST prieš Komisiją (178 punktas) ir sprendimas Acerinox prieš Komisiją (60 punktas).

39  – Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Teisingumo Teismas iš karto atmeta kaltinimus dėl Pirmosios instancijos teismo papildomų arba nebūtinų motyvų. Teisingumo Teismas mano, jog dėl to, kad Pirmosios instancijos teismo rezoliucinė dalis yra grindžiama kitais, pagrindiniais, motyvais, dėl tokių kaltinimų skundžiamas sprendimas negali būti panaikintas ir todėl jie nenagrinėtini (pavyzdžiui, žr. neseniai priimto minėto sprendimo T. Port prieš Komisiją 16, 17 ir 30–33 punktus, taip pat mano išvados šioje byloje 23 punktą).

40  – Pirmiausia žr. 1985 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Sideradria prieš Komisiją (67/84, Rink. p. 3983, 21 punktas) ir 1991 m. gegužės 16 d. Sprendimą Komisija prieš Nyderlandus (C‑96/89, Rink. p. I‑2461, 30 punktas); tai pat 1996 m. balandžio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Industrias Pesqueras Campos ir kt. prieš Komisiją (T‑551/93, T‑231/94–T‑234/94, Rink. p. II‑247, 6); 1999 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Sonasa prieš Komisiją (T‑126/97, Rink. p. II‑2793, 34 punktas); 2002 m. rugsėjo 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Sgaravatti Mediterranea prieš Komisiją (T-199/99, Rink. p. II‑3731, 111 punktas); 2003 m. kovo 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą José Martí Peix prieš Komisiją (T‑125/01, Rink. p. II‑865, 107 punktas) ir 2003 m. balandžio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Forum des migrants prieš Komisiją (T‑217/01, Rink. p. II‑1563, 76 punktas).

41  – Acerinox apeliacinis skundas (43 punktas).

42  – OL C 207, 1996, p. 4 (toliau – pranešimas apie bendradarbiavimą arba pranešimas).

43  – Komisijos pranešimas dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių bylose (OL C 45, 2002, p. 3).

44  – Sprendimas KTS ir AST prieš Komisiją (260–268 punktai) ir sprendimas Acerinox prieš Komisiją (147 punktas).

45  – Sprendimas KTS ir AST prieš Komisiją. Taip pat žr. sprendimą Acerinox prieš Komisiją (145–150 punktai).

46  – Byla 374/87 (Rink. p. 3283, toliau – sprendimas Orkem).

47  – Be to, savo apeliaciniame skunde KTS papildomai nurodo argumentą, susijusį su tuo, kad buvo neatsižvelgta į jos pareiškimų administracinės procedūros metu prasmę. Ji teigia, kad, priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, administracinės procedūros metu ji aiškiai pripažino kartelio buvimą, todėl Pirmosios instancijos teismas turėjo jai sumažinti baudą tiek pat, kiek ir Usinor. Manau, kad šis argumentas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Iš tikrųjų sprendimo KTS ir AST prieš Komisiją 262–267 punktuose Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, konstatavo, kad KTS administracinės procedūros metu nepripažino pažeidimo buvimo. Kadangi KTS neįrodė ir net neteigė, kad Pirmosios instancijos teismas šiuo atžvilgiu iškreipė įrodymus, Pirmosios instancijos teismo išvada, kad KTS ginčijo kartelio buvimą, yra įrodymų įvertinimas, kuris apeliaciniame skunde negali būti ginčijamas.

48  – 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimas (C‑298/98 P, Rink. p. I‑10157, 58 punktas).

49  – 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (T‑311/94, Rink. p. II‑1129, 323 ir 324 punktai).

50  – Taip pat žr. generalinio advokato J. Mischo išvadą minėtoje byloje Metsä-Serla Sales Oy prieš Komisiją (22–27 punktai).

51  – 2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 275 punktas).

52  – OL 13, 1962, p. 204.

53  – 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 455–457 punktai), patvirtintas minėtu Teisingumo Teismo sprendimu Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (279 punktas).

54  – Pirmiausia žr. sprendimą Orkem (34 ir 35 punktai), minėtą Teisingumo Teismo sprendimą Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (279 punktą); taip pat 2001 m. vasario 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją (T‑112/98, Rink. p. II‑729, 67 ir kt. punktai).

55  – Žr. EŽTT 1993 m. vasario 25 d. sprendimą Funke (A serija, Nr. 256 A, § 44); 1996 m. gruodžio 17 d. sprendimą Saunders prieš Jungtinę Karalystę (Recueil des arrêts et décisions, 1996-VI, p. 2044, § 68–76) ir 2001 m. gegužės d. sprendimą J. B. prieš Šveicariją (Recueil des arrêts et décisions, 2001-III, p. 436, § 65 ir 66).

56  – Žr. 1996 m. vasario 8 d. EŽTT sprendimą Murray prieš Jungtinę Karalystę (Recueil des arrêts et décisions, 1996-I, p. 30, § 50).

57  – Šiuo klausimu taip pat žr. W. Wils „The Commission notice on the non-imposition or reduction of fines in cartel cases: a legal land economic analysis“, E. L. Rev., 1997, p. 125–140 (p. 137).

58  – Minėtas 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Finnboard prieš Komisiją (58 punktas) ir generalinio advokato J. Mischo išvada šioje byloje (24 punktas).

59  – Minėtas sprendimas BPB De Eendracht prieš Komisiją (323 punktas) ir 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimas Mayr-Melnhof prieš Komisiją (T‑347/94, Rink. p. II‑1751, 308 punktas).

60  – Pirmiausia žr. 1984 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Sermide (106/83, Rink. p. 4209, 28 punktas) ir 1990 m. birželio 28 d. Sprendimą Hoche (C‑174/89, Rink. p. I‑2681, 25 punktas).

61  – Žr. minėtą Pirmosios instancijos teismo sprendimą Tribunal BPB De Eendracht prieš Komisiją (325 punktas); 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Finnboard prieš Komisiją (T‑338/94, Rink. p. II‑1617, 363 punktas, apeliacinėje instancijoje patvirtintas minėtu 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimu Finnboard prieš Komisiją) ir minėtą Pirmosios instancijos teismo sprendimą Mayr-Melnhof prieš Komisiją (330 punktas).

62  – Žr. minėtą generalinio advokato J. Mischo išvadą byloje Finnboard prieš Komisiją (13 punktas).

63  – Minėti Pirmosios instancijos teismo sprendimas Finnboard prieš Komisiją (364 ir 365 punktai) ir Teisingumo Teismo sprendimas Finnboard prieš Komisiją (58 punktas).

64  – Pirmiausia žr. 1991 m. spalio 1 d. Sprendimą Vidrányi prieš Komisiją (C‑283/90 P, Rink. p. I‑4339, 12 punktas) ir 1994 m. kovo 2 d. Sprendimą Hilti prieš Komisiją (C‑53/92 P, Rink. p. I‑667, 10 punktas).

65  – 1994 m. birželio 1 d. Sprendimas Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt. (C‑136/92 P, Rink. p. I‑1981, 49 punktas) ir 2000 m. kovo 30 d. Sprendimas VBA prieš Florimex ir kt. (C‑265/97 P, Rink. p. I‑2061, 139 punktas); 1997 m. rugsėjo 16 d. Nutartis Koelman prieš Komisiją (C‑59/96 P, Rink. p. I‑4809, 33 punktas) ir 1997 m. spalio 6 d. Nutartis AIUFASS ir AKT prieš Komisiją (C‑55/97 P, Rink. p. I‑5383, 24 punktas).

66  – 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimas New Holland Ford prieš Koimisiją (C‑8/95 P, Rink. p. I‑3175, 72 punktas); minėtas sprendimas VBA prieš Florimex ir kt. (139 punktas) ir 2000 m. sausio 27 d. Nutartis Proderec prieš Komisiją (C‑341/98 P, Rink. p. I‑0000, 27 punktas).

67  – Pirmiausia žr. minėtą sprendimą Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt. (66 punktas); 1998 m. gegužės 7 d. Sprendimą Somaco prieš Komisiją (C‑401/96 P, Rink. p. I‑2587, 54 punktas) ir 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Baustahlgewebe prieš Komisiją (C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 24 punktas).

68  – Minėtas sprendimas Hilti prieš Komisiją (42 punktas); 1997 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Blackspur DIY ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją (C‑362/95 P, Rink. p. I‑4775, 29 punktas); sprendimas New Holland Ford prieš Komisiją (26 punktas); sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją (24 punktas); 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Lucaccioni prieš Komisiją (C‑257/98 P, Rink. p. I‑5251, 45–47 punktai); minėta nutartis AIUFASS ir AKT prieš Komisiją (25 punktas); 1997 m. spalio 16 d. Nutartis Dimitriadis prieš Audito Rūmus (C‑140/96 P, Rink. p. I‑5635, 35 punktas) ir nutartis Proderec prieš Komisiją (28 punktas).

69  – Ginčijamo akto iškraipymo atveju žr. 2000 m. sausio 27 d. Sprendimą DIR International Film ir kt. prieš Komisiją (C‑164/98 P, Rink. p. I‑447, 47 ir 48 punktai) ir 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Belgija prieš Komisiją (C‑197/99 P, Rink. p. I‑0000, 67 punktas).

70  – Ginčijamo akto iškraipymo atveju žr. 2001 m. balandžio 11 d. Nutartį Komisiją prieš Trenker (C‑459/00 P(R), Rink. p. I‑2823, 71 punktas).

71  – Ginčijamo akto iškraipymo atveju žr. 2003 m. balandžio 3 d. Sprendimą Parlamentas prieš Samper (C‑277/01 P, Rink. p. I‑3019, 40 punktas).

72  – Dublikas priešpriešiniame apeliaciniame skunde (3 punktas).

73  – KTS ieškinio pareiškimas byloje T‑45/98 (6 priedas).

74  – Ten pat (7 priedas).

75  – Ten pat (8 priedas).

76  – Ten pat (9 priedas).

77  – 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73 (Rink. p. 1663, 77–84 punktai).

78  – 29/83 ir 30/83 (Rink. p. 1679, 6–9 punktai).

79  – T‑6/89 (Rink. p. II‑1623, 235 punktas).

80  – T‑134/94 (Rink. p. II‑239, 135–138 punktas).

81  – Pirmiausia žr. minėtą sprendimą Cascades prieš Komisiją (78 punktas); 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimą Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (37 punktas) ir 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimą SCA Holding prieš Komisiją (C‑297/98 P, Rink. p. I‑10101, 27 punktas).

82  – Žr. minėtą sprendimą Komisija prieš Anic Partecipazioni (145 punktas); 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimą Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (38 punktas) ir 2004 m. sausio 7 d. Sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑0000, 359 punktas).

83  – Žr. KTS dublike priešpriešiniame apeliaciniame skunde pateiktą informaciją (35 punktas), kurios Komisija neginčijo.

84  – 1979 m. vasario 13 d. Sprendimas Hoffmann-La Roche prieš Komisiją (85/76, Rink. p. 461, 9 punktas).

85  – Šiuo klausimu žr. 1970 m. liepos 15 d. Sprendimą ACF Chemiefarma prieš Komisiją (41/69, Rink. p. 661, 26 punktas); 1991 m. liepos 3 d. Sprendimą AKZO prieš Komisiją (C‑62/86, Rink. p. I‑3359, 29 punktas) ir 1993 m. kovos 31 d. Sprendimą Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją (C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85-C‑129/85, Rink. p. I‑1307, 135 punktas).

86  – C‑395/96 P ir C‑396/96 P (Rink. p. I‑1365, 143 punktas).

87  – C‑176/99 P (Rink. p. I‑0000, 21 punktas).

88  – KTS 1998 m. kovo 10 d. laiško Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai byloje T‑45/98 4 priedas (11F punktas, neoficialus vertimas).

89  – Komisijos atsiliepimas į skundą (55 punktas).

90  – Savo atsiliepimo į skundą 94–102 punktuose ji nagrinėja sprendimus, kurie, pasak jos pačios (žr. atsiliepimo į skundą 54 punktą), yra susiję su kitu kaltinimu, t. y. trečiuoju pagrindu dėl reikalavimų teisės į gynybą srityje.

91  – Žr. šios išvados 161 punktą.

92  – Žr. šios išvados 162 punktą.

93  – Ypač žr. KTN atsakymą į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus, KTN atsakymą į antrąjį pranešimą apie kaltinimus, 1997 m. gegužės 28 d. bylos medžiagos pateikimo susipažinti protokolą ir 1997 m. liepos 23 d. KTN pareiškimą (atitinkamai KTN ieškinio pareiškimo byloje T‑45/98 6, 7, 8 ir 9 priedai).

94  – Žr. šios išvados 27–39 punktus.

95  – Acerinox ieškinio pareiškimas byloje T‑48/98 (p. 9).

96  – Ten pat.

97  – Pirmiausia žr. minėtą sprendimą Baustahlgewebe prieš Komisiją (58 punktas).

98  – Sprendimas Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją (1838 punktas).

99  – Pirmiausia žr. sprendimą Suiker Unie ir kt. (164 punktas) ir 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Marlines prieš Komisiją (T‑56/99, Rink. p. II‑0000, 46 punktas).

100  – Pirmiausia žr. 1994 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą La Pietra prieš Komisiją (T‑100/92, Rink. FP p. I‑A-83 ir II‑275, 37 punktas).

101  – Pirmiausia žr. 2003 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją (T‑5/00 ir T‑6/00, Rink. p. II‑0000, 174 punktas).

102  – Teisėjo Vesterdorf, atliekančio generalinio advokato funkciją, išvada byloje Rhône-Poulenc prieš Komisiją (1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, T‑1/89, Rink. p. II‑867, II‑956) ir minėtas Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją (1838 ir 3172 punktai).

103  – Žr. sprendimą Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją (1346–1349 punktai) ir priešingu atveju – 2003 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Chetaud prieš Parlamentą (T‑65/02, Rink. p. II‑0000, 48 ir kt. punktai).

104  – Šio asmens vardas ginčijamame sprendime buvo neskelbiamas (žr. motyvų 21 punktą), taip pat jo neskelbiu šioje išvadoje.

105  – Iš tikrųjų ginčijamoje faksogramoje pažymima: „Martin mentioned in a fax before Christmas that there is a possibility that surchages could be applied from February onwards“ (Prieš Kalėdas Martin faksograma nurodė, jog gali būti, kad papildomi lydinio mokesčiai bus taikomi nuo vasario mėn.) (Neoficialus vertimas).

Full & Egal Universal Law Academy