GENERALINIO ADVOKATO
PHILIPPE LÉGER IŠVADA,
pateikta 2006 m. kovo 23 d.(1)
Byla C‑519/04 P
David Meca-Medina,
Igor Majcen
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Apeliacinis skundas – Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) priimtos taisyklės dėl dopingo kontrolės – Nesuderinamumas su EB 49, EB 81 ir EB 82 straipsniais – Skundas – Atmetimas“
1. Šioje byloje D. Meca‑Medina ir I. Majcen(2) pateikė apeliacinį skundą dėl 2004 m. rugsėjo 30 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo Meca-Medina ir Majcen prieš Komisiją(3), kuriuo atmestas jų ieškinys dėl 2002 m. rugpjūčio 1 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimo(4), atmetančio jų skundą, pateiktą remiantis Reglamento Nr. 17 3 straipsniu(5), dėl Tarptautinio olimpinio komiteto(6).
2. Savo skunde ieškovai ginčija kai kurių TOK priimtų ir Tarptautinės plaukimo federacijos(7) įgyvendinamų taisyklių bei su dopingo kontrole susijusios praktikos suderinamumą su Bendrijos taisyklėmis konkurencijos (EB 81 ir EB 82 straipsniai) ir laisvės teikti paslaugas srityse (EB 49 straipsnis).
I – Ginčo aplinkybės(8)
3. Gavus teigiamus dopingo (nandrolono) kontrolės rezultatus(9), 1999 m. rugpjūčio 8 d. Doping Panel (Dopingo komitetas) sprendimu buvo nuspręsta ketveriems metams diskvalifikuoti apeliantus. Sporto arbitražo teismas, kuris nagrinėjo dėl šio sprendimo apeliantų pareikštą ieškinį, 2000 m. vasario 29 d. paliko galioti šį diskvalifikavimo terminą, paskui, išnagrinėjęs šią bylą iš naujo, 2001 m. gegužės 23 d. arbitražiniu sprendimu sutrumpino jį iki dvejų metų.
4. 2001 m. gegužės 30 d. laišku pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnį apeliantai pateikė Komisijai skundą, nurodydami EB 81 ir (arba) 82 straipsnių pažeidimą. Visų pirma jie nurodo, kad maksimalios 2 nanogramų (ng) šlapimo mililitre (ml) ribos nustatymas (toliau − ginčijamos taisyklės) laikytinas TOK ir 27 jo akredituotų laboratorijų suderintaisiais veiksmais. Jų nuomone, šios praktikos antikonkurencinį pobūdį sustiprina institucijų, įgaliotų arbitražiniu būdu spręsti ginčus sporto srityje, priklausomybė nuo TOK.
5. Savo ginčijamu sprendimu Komisija padariusi išvadą, kad ginčijamos taisyklės nėra uždraustos pagal EB 81 ir 82 straipsnius, atmetė apeliantų skundą(10).
II – Ieškinys Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
6. 2002 m. spalio 11 d. apeliantai Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo remiantis EB 230 straipsnio ketvirtąja pastraipa.
7. Grįsdami savo ieškinį, apeliantai nurodo tris pagrindus, susijusius su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kurias Komisija padarė, pirma, kvalifikuodama TOK, antra, nagrinėdama ginčijamas taisykles atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendime Wouters ir kt.(11) nustatytus kriterijus ir, trečia, taikydama EB 49 straipsnį.
8. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškinį konstatuodamas, kad šie trys pagrindai nereikšmingi, ir priteisė iš apeliantų jų ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
III – Procesas Teisingumo Teisme ir apeliaciniame skunde nurodyti reikalavimai
9. Pareiškimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2004 m. gruodžio 22 d., apeliantai pateikė šį apeliacinį skundą.
10. Jie reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas. Be to, jie prašo Teisingumo Teismo patenkinti Pirmosios instancijos teisme pareikštus reikalavimus.
11. Atsakovė, Komisija, iš esmės reikalauja atmesti apeliacinį skundą, o nepatenkinus šio reikalavimo, atmesti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Be to, Komisija prašo priteisti iš apeliantų bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.
12. Suomijos Respublika, pirmojoje instancijoje į bylą įstojusi šalis, reikalauja atmesti apeliacinį skundą.
IV – Dėl apeliacinio skundo
13. Nepaisant konkrečių nuorodų į skundžiamo sprendimo punktus, apeliacinis skundas yra labai neaiškus. Manau, kad apeliantai nurodo keturis pagrindus.
14. Pirmiausia jie kaltina Pirmosios instancijos teismą klaidingai išaiškinus Teisingumo Teismo praktiką sprendimuose Walrave ir Koch(12), Bosman(13) ir Deliège(14) dėl EB 39 ir EB 49 straipsnių taikymo sporto taisyklėms. Antra, jie ginčija Pirmosios instancijos teismo vertinimą, pagal kurį antidopingo taisyklės yra tik sportą reglamentuojančios taisyklės ir todėl nepatenka į Sutarties taikymo sritį. Trečia, apeliantai mano, jog Pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, kad nagrinėjamos taisyklės nėra kaip nors susijusios su ekonomine veikla ir nepatenka į EB 49, EB 81 ir EB 82 straipsnių taikymo sritį. Ketvirta, jos kaltina Pirmosios instancijos teismą nusprendus, kad Komisija nebūtinai turėjo taikyti minėtame sprendime Woutersir kt. naudotą taisyklių nagrinėjimo metodą.
A – Dėl pirmojo pagrindo
15. Pirmuoju pagrindu(15) apeliantai kritikuoja Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 40 ir 41 punktuose pateiktą Teisingumo Teismo praktikos minėtuose sprendimuose Walrave ir Koch, Bosman bei Deliège dėl EB 39 ir EB 49 straipsnių taikymo sporto taisyklėms išaiškinimą.
16. Apeliantai visų pirma ginčija Pirmosios instancijos teismo vertinimą, pagal kurį EB 39 ir EB 49 straipsniuose numatyti draudimai netaikomi tik sporto taisyklėms, nesusijusioms su ekonomine veikla. Jų nuomone, Teisingumo Teismas niekada nebuvo pareiškęs tokios nuomonės minėtame sprendime Walrave ir Koch. Atvirkščiai, jis nurodė, kad ši išimtis taikoma tik sporto komandų sudėčiai ir jų formavimui. Be to, apeliantai tvirtina, kad tik taisyklės, kurios yra susijusios su specifiniu sporto varžybų pobūdžiu ir kontekstu, t. y. kurios susijusios su varžybų organizavimu ir tinkama jų eiga, gali būti laikomos išimtinai sporto taisyklėmis.
17. Kaip Komisija ir Suomijos Respublika, aš manau, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Teisingumo Teismo praktiką(16).
18. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas nusprendė, kad atsižvelgdama į Europos Bendrijos tikslus, Bendrijos teisė reglamentuoja sporto veiklą tik tiek, kiek ji yra ekonominė veikla EB 2 straipsnio prasme. Be to, jei ši veikla yra atlyginamosios veiklos ar atlyginamojo paslaugų teikimo pobūdžio (taip yra, pvz., profesionalių ar pusiau profesionalių futbolo žaidėjų atveju), ji patenka konkrečiai į EB 39−42 ar EB 49−55 straipsnių taikymo sritį(17).
19. Atvirkščiai, Teisingumo Teismas daug kartų buvo sutikęs su minėtų nuostatų taikymo srities apribojimu, kai nagrinėjamos sporto taisyklės pateisinamos „neekonominiais motyvais dėl kai kurių varžybų specifinio pobūdžio ir konteksto, susijusiais tik su pačiu sportu“(18). Aš manau, kad šiose bylose Teisingumo Teismas nurodė bendrojo pobūdžio išimtį, kuri, kaip pažymėjo apeliantai, neapsiriboja sporto komandų sudėtimi ir jų formavimu.
20. Šiomis aplinkybėmis aš manau, kad skundžiamo sprendimo 40 ir 41 punktuose Teisingumo Teismas teisingai nusprendė, jog EB 39 ir EB 49 straipsniuose nustatyti draudimai taikomi tik taisyklėms, kurioms būdingi ekonominiai aspektai, pvz., sporto veiklai, tačiau „netaikomi tik sporto taisyklėms, t. y. taisyklėms, kurios reglamentuoja tik sporto klausimus, nesusijusius su ekonomine veikla“(19).
21. Todėl manau, kad pirmasis pagrindas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.
B – Dėl antrojo pagrindo
22. Antruoju pagrindu apeliantai ginčija Pirmosios instancijos teismo argumentus, pagal kuriuos antidopingo taisyklės savo pobūdžiu nesusijusi su ekonomine veikla ir todėl nepatenka į Sutarties taikymo sritį. Grįsdami šį pagrindą jie pateikia du argumentus.
23. Pirma, Pirmosios instancijos teismo argumentai grindžiami prieštaringais motyvais arba yra nepakankamai motyvuoti. Iš tikrųjų skundžiamo sprendimo 44 ir 47 punktuose jis patvirtina, kad antidopingo taisyklėmis nesiekiama jokių ekonominių tikslų. Tačiau šio sprendimo 57 punkte jis pripažino, kad priimant šias taisykles TOK motyvas galėjo būti ir rūpestis išsaugoti Olimpinių žaidynių ekonominį potencialą. Be to, minėto sprendimo 45 punkte Pirmosios instancijos teismas dirbtinai atskyrė akto sporto srityje ekonominius ir neekonominius aspektus.
24. Antra, Pirmosios instancijos teismas klaidingai pritaikė minėtuose sprendimuose Walrave ir Koch, Donà bei Deliège nustatytą teismų praktiką nuspręsdamas, kad antidopingo taisyklėms netaikomi EB 49, EB 81 ir EB 82 straipsniai. Iš tikrųjų apeliantai mano, kad antidopingo taisyklės skiriasi nuo taisyklių dėl nacionalinių futbolo komandų sudėties (minėti sprendimai Walraveir Koch bei Donà) ir nuo taisyklių dėl sportininkų atrankos aukščiausio lygio varžyboms (minėtas sprendimas Deliège).
25. Darau išvadą, kaip Komisija ir Suomijos Respublika, kad šį pagrindą taip pat reikia atmesti(20).
26. Kalbėdamas apie apeliantų argumentą, kad Pirmosios instancijos teismas pats sau prieštarauja skundžiamo sprendimo 44 ir 47 punktuose, manau, kad jis yra nepagrįstas.
27. Skundžiamo sprendimo 44 punkte pastebėjęs, kad „profesionalus sportas dažniausia jau tapo ekonomine veikla“, Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kovojant su dopingu pirmiausia siekiama apsaugoti sporto etines vertybes bei sportininko sveikatą. Skundžiamo sprendimo 47 punkte daromų nuorodų į ekonominio pobūdžio tikslus, kurių galėjo siekti TOK, mano nuomone, nepakanka norint nustatyti prieštaravimą Pirmosios instancijos teismo motyvuose.
28. Iš tikrųjų, atsižvelgdamas į komercinius ir finansinius tikslus profesionaliame sporte, aš manau, kad išimtinai sporto taisyklės, pvz., antidopingo taisyklės, gali turėti šiokių tokių ekonominių tikslų. Tačiau, mano nuomone, šie tikslai yra tik papildomi ir negali pašalinti išimtinai sportinio antidopingo taisyklių pobūdžio. Kaip teisingai pastebėjo Komisija, apeliantai, prisidengdami sporto veiklos nedalomumu, savo teiginiu iš tikrųjų siekia suteikti pirmenybę papildomam ekonominiam aspektui, norėdami užtikrinti vienodą Sutarties normų taikymą profesionaliam ar pusiau profesionaliam sportui(21).
29. Kalbėdamas apie apeliantų argumentą, kad Pirmosios instancijos teismas negali remtis minėtais sprendimais Walrave ir Koch, Donà bei Deliège, aš manau, kad jis taip pat nepagrįstas. Iš tikrųjų atrodo, kad apeliantai ypač siaurai aiškina šiuos sprendimus, nes Teisingumo Teismas, mano nuomone, šiuose sprendimuose ir apskritai nepriskiria sporto taisyklių tik EB 39 ir EB 49 straipsnių taikymo sričiai. Apeliantai taip pat stengiasi dirbtinai atskirti šiuose sprendimuose nagrinėjamas ir ginčijamas taisykles.
30. Taigi siūlau Teisingumo Teismui atmesti antrąjį pagrindą dėl nepagrįstumo.
C – Dėl trečiojo pagrindo
31. Trečiuoju pagrindu(22) apeliantai iš esmės teigia, kad skundžiamo sprendimo 48 punkte Pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, jog ginčijamoms taisyklėms nebūdingi jokie ekonominiai aspektai, todėl jos nepatenka į EB 49, EB 81 ir EB 82 straipsnių taikymo sritį.
32. Aš manau, kad grįsdami šiuos pagrindus apeliantai nurodo du argumentus.
33. Visų pirma jie ginčija Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 49 ir 55 punktuose atliktą nagrinėjimą, pagal kurį per platus ginčijamų taisyklių pobūdis, jeigu jis būtų nustatytas, nepanaikintų šių taisyklių tik sportinio pobūdžio. Apeliantų nuomone, šis nagrinėjimas ne tik grindžiamas prieštaringais motyvais bei yra nepakankamai motyvuotas, bet ir prieštarauja Teisingumo Teismo praktikai minėtuose sprendimuose Deliège ir Wouters ir kt.(23).
34. Apeliantai taip pat teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines aplinkybes, skundžiamo sprendimo 55 punkto antrajame sakinyje nusprendęs, kad ginčijamos taisyklės yra antidopingo taisyklės, nors, jų nuomone, šiose taisyklėse nustatytą leistiną ribą galima pasiekti dėl fizinio krūvio ir (arba) suvartojus produktų be dopingo, pvz., nekastruoto kuilio mėsos.
35. Kaip ir Komisija, aš manau, kad šį pagrindą reikia atmesti (24).
36. Pakanka konstatuoti, kad apeliantai iš tikrųjų ginčija ginčijamų taisyklių nustatytą leistiną 2 nanogramų šlapimo mililitre ribą ir ragina Teisingumo Teismą iš naujo nagrinėti Pirmosios instancijos teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą.
37. Be to, pagal EB 225 straipsnio 1 dalį ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį apeliacinis skundas gali būti paduodamas tiktai teisės klausimais dėl su byla susijusių faktų. Iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, kad, nagrinėdamas apeliacinį skundą, Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl Pirmosios instancijos teismo atlikto faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimo, išskyrus atvejį, kai pastarasis teismas akivaizdžiai juos iškraipo(25).
38. Be to, darytina išvada, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, neprivalo priimti sprendimo dėl TOK taisyklių, priimtų kovojant su dopingu, moksliškai pagrįsto ar nepagrįsto pobūdžio.
39. Šiomis sąlygomis bei atsižvelgiant į tai, kad apeliantai nenustatė, jog faktinės aplinkybės buvo iškraipytos ir net to nenurodė, aš siūlau Teisingumo Teismui pripažinti trečiąją pagrindą aiškiai nepriimtinu ir jį atmesti.
D – Dėl ketvirtojo pagrindo
40. Ketvirtuoju pagrindu(26) apeliantai ginčija skundžiamo sprendimo 61, 62 ir 64 punktus, kuriuose Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija nebūtinai turėjo nagrinėti ginčijamas taisykles, taikydama minėtame sprendime Woutersir kt. naudotą nagrinėjimo metodą.
41. Grįsdami šį pagrindą, apeliantai nurodo tris kaltinimus, susijusius, pirma, su klaidingu minėtame sprendime Woutersir kt. naudoto nagrinėjimo metodo tinkamumo vertinimu, antra, su ginčijamo sprendimo iškraipymu ir, trečia, su teisės į gynybą pažeidimu.
1. Dėl Pirmosios instancijos teismo minėtame sprendime Woutersir kt. Teisingumo Teismo naudoto nagrinėjimo metodo tinkamumo klaidingo vertinimo
42. Apeliantai iš esmės kaltina Pirmosios instancijos teismą skundžiamo sprendimo 65 ir 66 punktuose nusprendus, kad šis atvejis skiriasi nuo bylos, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Wouters ir kt., nes ginčijamos taisyklės susijusios su elgesiu, t. y. dopingo vartojimu, kurio negalima lyginti su elgesiu rinkoje, mat jos taikomos sporto veiklai, kuriai iš esmės nebūdingi jokie ekonominiai aspektai. Iš tikrųjų, apeliantų nuomone, Teisingumo Teismo minėtame sprendime pateikti kriterijai gali būti puikiausiai taikomi nagrinėjamu atveju.
43. Manau, kad šis kaltinimas nepagrįstas.
44. Iš tiesų pakanka priminti, kad minėtame sprendime Wouters ir kt. nagrinėjamos taisyklės buvo susijusios su elgesiu rinkoje, t. y. advokatų ir buhalterių tinklo sukūrimu, ir taikytos iš esmės ekonominei veiklai, t. y. advokato, tačiau kadangi ginčijamos taisyklės yra išimtinai sporto ir joms nebūdingi jokie ekonominiai aspektai, Pirmosios instancijos teismas, mano nuomone, galėjo pagrįstai nuspręsti, kad nebūtina nagrinėti šių taisyklių taikant šiame sprendime nurodytus kriterijus.
2. Dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė ginčijamą sprendimą
45. Apeliantai kaltina Pirmosios instancijos teismą nusprendus, kad Komisija atliko tik „papildomą“ ar „antraeilį“ ginčijamų taisyklių nagrinėjimą konkurencijos taisyklių atžvilgiu. Taip nusprendęs, jis iškraipė ginčijamą sprendimą.
46. Reikia priminti, kad jei tik Pirmosios instancijos teismas yra įgaliotas vertinti jam nurodytas faktines aplinkybes, šių elementų ar skundžiamo akto iškraipymo klausimas yra klausimas, kurį Teisingumo Teismas gali kontroliuoti nagrinėdamas apeliacinį skundą(27). Su skundžiamo akto iškraipymu susijusiu pagrindu siekiama padaryti išvadą, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė ginčijamo akto esmę, turinį ir taikymo sritį. Aktas taip pat gali būti iškraipytas pakeitus jo turinį(28), neatsižvelgus į jo pagrindinius aspektus(29) arba neatsižvelgus į jo kontekstą(30).
47. Kadangi šis kaltinimas pagrįstas ginčijamo sprendimo iškraipymu, pagal Teisingumo Teismo praktiką jis yra priimtinas.
48. Tačiau aš manau, kad šis kaltinimas nepagrįstas.
49. Reikia priminti, kad toks iškraipymas turi aiškiai išplaukti iš bylos medžiagos, jog nereikėtų iš naujo vertinti faktinių aplinkybių ir įrodymų(31). Tačiau vertinimas, kurį atliko Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 61, 62 ir 64 punktuose, mano nuomone, aiškiai neiškreipia ginčijamo sprendimo.
50. Iš tikrųjų iš šio sprendimo teksto matyti, jog Komisija teisingai nusprendė, kad ginčijamų taisyklių priėmimas nepatenka į TOK ekonominės veiklos sritį(32). Mano nuomone, ir kaip teigia Komisija(33), ji tik papildomai išnagrinėjo, ar galima pateisinti numanomus apribojimus, kuriems turi įtakos šios taisyklės, minėtame sprendime Wouters ir kt. nurodytais kriterijais(34).
51. Be to, darytina išvada, kad apeliantai ginčija tik Pirmosios instancijos teismo vertinimą ir nepateikia jokių akivaizdžios klaidos įrodymų.
3. Dėl Pirmosios instancijos teismo padaryto apeliantų teisių į gynybą pažeidimo
52. Apeliantai teigia, kad Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog nebūtina nagrinėti ginčijamų taisyklių konkurencijos taisyklių atžvilgiu, neleido jiems pareikšti nuomonės dėl to, ar šios taisyklės yra tik sporto taisyklės, kurios nepatenka į EB 49, EB 81 ir EB 82 taikymo sritį.
53. Aš manau, kad šis kaltinimas taip pat nepagrįstas ir turi būti atmestas. Iš tikrųjų, mano ir Komisijos nuomone, apeliantai galėjo pateikti savo argumentus ne tik per procedūrą Komisijoje, bet ir per rašytinę bei žodinę proceso dalis Pirmosios instancijos teisme(35).
54. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, siūlau Teisingumo Teismui atmesti ketvirtąjį pagrindą dėl nepagrįstumo.
V – Išvada
55. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus samprotavimus, siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš D. Meca‑Medina ir I. Majcen bylinėjimosi išlaidas, išskyrus įstojusios į bylą šalies išlaidas, remiantis Teisingumo Teismo procedūros 69 ir 118 straipsniais.
1 – Originalo kalba: prancūzų.
2 – Toliau − apeliantai.
3 – T‑313/02, Rink. p. II‑0000, toliau − skundžiamas sprendimas.
4 – Byla COMP/38158 Meca-Medina ir Majcen prieš TOK, toliau − ginčijamas sprendimas, galima rasti internete adresu:
.
5 – 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentas Nr. 17, Pirmasis reglamentas, įgyvendinantis Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204).
6 – Toliau − TOK.
7 – Toliau − TPF.
8 – Papildoma informacija dėl ginčo aplinkybių yra apibendrinta Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 1−34 punktuose.
9 – Nandrolonas yra vienas iš Olimpinio judėjimo antidopingo kodekse uždraustų anabolinių preparatų.
10 – 72 ir 73 punktai.
11 – 2002 m. vasario 19 d. Sprendimas (C‑309/99, Rink. p. I‑1577).
12 – 1974 m. gruodžio 12 d. Sprendimas (36/74, Rink. p. 1405).
13 – 1995 gruodžio 15 d. Sprendimas (C‑415/93, Rink. p. I‑4921).
14 – 2000 m. balandžio 11 d. Sprendimas (C‑51/96 ir C‑191/97, Rink. p. I‑2549).
15 – Apeliacinis skundas (21−32 punktai).
16 – Žr. Komisijos atsiliepimą į ieškinį (16−28 punktai) bei Suomijos Respublikos įstojimo į bylą paaiškinimą (8 punktas).
17 – Žr. būtent minėtus sprendimus Walraveir Koch (4 ir 5 punktai) ir Bosman (73 punktas) bei 1976 m. liepos 14 d. Sprendimą Donà (13/76, Rink. p. 1333, 12 ir 13 punktai).
18 – Žr. minėtus sprendimus Donà (14 ir 15 punktai) bei Bosman (76 ir 127 punktai) ir 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimą Lehtonen ir Castors Braine (C‑176/96, Rink. p. I‑2681, 34 punktas).
19 – Skundžiamo sprendimo 41 punkto pirmas sakinys.
20 – Žr. Komisijos atsiliepimą į ieškinį (29−41 punktai) ir Suomijos įstojimo į bylą paaiškinimą (11−13 punktai).
21 – Atsiliepimas į ieškinį (35 punktas).
22 – Apeliacinis skundas (40−53 punktai).
23 – Apeliantai būtent nurodo minėto sprendimo Deliège 69 punktą bei minėto sprendimo Wouters ir kt. 97−109 ir 123 punktus.
24 – Atsiliepimo į ieškinį 42−56 punktai.
25 – Šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą Parlamentas priešRipa di Meana ir kt. (C‑470/00 P, Rink. p. I‑4167, 40 punktas ir nurodyta teismų praktika).
26 – Apeliacinis skundas (54−64 punktai).
27 – Būtent žr. 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimą New Holland Ford prieš Komisiją (C‑8/95 P, Rink. p. I‑3175, 26 punktas); 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Lucaccioni prieš Komisiją (C‑257/98 P, Rink. p. I‑5251, 45−47 punktai) bei 2000 m. sausio 27 d. Nutartį Proderec prieš Komisiją (C‑341/98 P, Rink. p. I‑0000, 28 punktas) ir 2004 m. liepos 9 d. Nutartį Fichtner prieš Komisiją (C‑116/03 P, Rink. p. II‑0000, 33 punktas).
28 – Šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Belgija prieš Komisiją (C‑197/99 P, Rink. p. I‑8461, 67 punktas).
29 – Šiuo klausimu žr. 2001 m. balandžio 11 d. Nutartį Komisija prieš Trenker (C‑459/00 P(R), Rink. p. I‑2823, 71 punktas).
30 – Šiuo klausimu žr. 2003 m. balandžio 3 d. Sprendimą Parlamentas prieš Samper (C‑277/01 P, Rink. p. I‑3019, 40 punktas).
31 – Žr. minėtą sprendimą New Holland Ford prieš Komisiją (72 ir 73 punktai).
32 – Ginčijamas sprendimas (38 punktas).
33 – Atsiliepimas į ieškinį (62 punktas).
34 – Ginčijamas sprendimas (42–55 punktai).
35 – Atsiliepimas į ieškinį (65–72 punktai).
Full & Egal Universal Law Academy