EUR-Lex -  62005CC0284 - LT

GENERALINIO ADVOKATO

D. RUIZ‑JARABO COLOMER IŠVADA,

pateikta 2009 m. vasario 10 d.(1)

Byla C‑284/05

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Suomijos Respubliką

Byla C‑294/05

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Švedijos Karalystę

Byla C‑372/05

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką

Byla C‑387/05

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Italijos Respubliką

Byla C‑409/05

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Graikijos Respubliką

Byla C‑461/05

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Danijos Karalystę

Byla C‑239/06

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Italijos Respubliką

„Ieškiniai dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Karinės ir dvejopos paskirties įrangos importas – Muitų sustabdymas – Nuosavi ištekliai – EB 296 straipsnis – Nacionalinis saugumas – Konfidencialumo pareiga – Teisėtų lūkesčių principas –Reglamentas (EB) Nr. 150/2003“

Turinys

I –   Įžanga

II – Bendrijos teisės aktai

A –   Pirminė teisė

1.     Muitų sąjunga

2.     Bendrijų nuosavi i�tekliai

3.     Specialios nuo Romos sutarties leidžiančios nukrypti nuostatos

4.     Valstybių narių iki stojimo sudaryti susitarimai

B –   Antrinės teisės aktai

1.     Bendrijos muitinės kodeksas

2.     Tarybos sprendimas 94/728/EB (Euratomas)

3.     Reglamentai Nr. 1552/1989 ir Nr. 1150/2000

4.     Reglamentas Nr. 150/2003

III – Komisijos pozicija, administracinė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme

IV – Prieštaravimų dėl priimtinumo analizė

A –   Byla C‑372/05 (Komisija prieš Vokietiją)

1.     EB 226 straipsnio kaip teisinio pagrindo netinkamumas

2.     Gyvybiniai nacionalinio saugumo interesai ir pažeidimo įrodymų nebuvimas

3.     Vokietijos teisė nepateikti informacijos

B –   Byla C‑387/05 (Komisija prieš Italiją)

C –   Byla C‑409/05 (Komisija prieš Graikiją)

V –   Pažeidimo analizė

A –   Bendrijų nuosavi ištekliai

B –   Konkrečiai – muitai

C –   Objektyvūs pažeidimo elementai

VI – Kiti valstybių narių argumentai

A –   Dėl EB 296 straipsnio ir nacionalinio saugumo

1.     Taikymo sritis

2.     EB 296 straipsnio reikalavimai ir Teisingumo Teismo atliekama šių reikalavimų kontrolė

3.     Įrodinėjimo pareiga

4.     Nuostata, kuria remtasi netinkamai

a)     Ekonominis argumentas

b)     Konfidencialumas ir muitinės procedūra

c)     Tarpinė išvada

5.     Ilgalaikė nuostata

B –   Dėl EB 307 straipsnio

C –   Dėl teisėtų lūkesčių

VII – Dėl išlaidų

VIII – Išvada

I –    Įžanga

1.        Šiuose ieškiniuose dėl įsipareigojimų neįvykdymo Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Suomijos Respublika (C‑284/05), Švedijos Karalystė (C‑294/05), Vokietijos Federacinė Respublika (C‑372/05), Italijos Respublika (C‑387/05 ir C‑239/06), Graikijos Respublika (C‑409/05) ir Danijos Karalystė (C‑461/05), atsisakydamos kaip Bendrijos nuosavus išteklius sumokėti pagrindines karinės ir dvejopos paskirties įrangos importo muitų sumas bei delspinigius(2), neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 26 straipsnį, Bendrijos muitinės kodekso(3) 20 straipsnį bei Reglamentų Nr. 1552/89(4) ir Nr. 1150/2000(5) 2, 9, 10 ir 11 straipsnius.

2.        Principų reglamentuojamoje piliečių Bendrijoje, kurioje nėra piniginių kliūčių, vidaus sienų ir abipusio pripažinimo kliūčių, slapti pašnekesiai apie tai, kad importuojant ginklus taikoma muitinės procedūra silpnina valstybės narės nacionalinio saugumo pamatus, ir atsisakymas pateikti reikiamą informaciją prisidengiant valstybės paslaptimi, nors dėl to Europos Sąjungos ateitis gali tapti nenuspėjama, kelia nuostabą.

3.        Kilus abejonių dėl muitų sąjungos veikimo, reikia išsiaiškinti ne tik tai, ar užtikrinamas tam tikrų sandorių konfidencialumas ir ar Bendrijos nuosavų išteklių sistema yra asimetriška. Šios abejonės taip pat susijusios su Bendrijos teisinės sistemos viršenybės ir autonomijos sąvokomis, todėl Teisingumo Teismui tenka sunki užduotis apibrėžti EB 296 straipsnio, kuriame pateikiama dažnai klaidingai suprantama valstybės suvereniteto sąvoka, ribas.

4.        Svajonės apie darnų pasaulį(6), kuriam nereikalingi ginklai, ilgainiui išblėso dėl utilitaristinių sumetimų(7), ekonominių interesų ir daugelio kitų priežasčių.

5.        Nors mano tikslas nėra pabudinti kažkieno sąžinę, norėčiau, kad, atsižvelgdamas į šią išvadą(8), Teisingumo Teismas apsvarstytų skaidrumo principo išimčių reikšmę Europos Sąjungoje, kurioje vyksta integracija, bendradarbiavimas ir taika ir kurioje, vieno XVIII a. vidurio autoriaus žodžiais(9), smerkiama nepasitikėjimo tironija.

II – Bendrijos teisės aktai

A –    Pirminė teisė

1.      Muitų sąjunga

6.        Laisvas prekių judėjimas pasiekiamas, be kita ko, muitų sąjunga, kuri pagal EB 23 straipsnį apima „visą prekybą prekėmis“, ir joje „tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporto muitai bei visi lygiaverčio poveikio mokėjimai, o jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas bendrasis muitų tarifas“. Pagal EB 26 straipsnį Taryba, „remdamasi Komisijos pasiūlymu ir spręsdama kvalifikuota balsų dauguma“, nustato pagal bendrąjį muitų tarifą mokėtinus muitus.

2.      Bendrijų nuosavi ištekliai

7.        EB 269 straipsnyje numatyta, kad, neatmetant kitų pajamų, visas biudžetas finansuojamas nuosavais ištekliais, o to paties straipsnio antrojoje pastraipoje nurodyta, kad Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, vieningai nustato nuostatas, susijusias su Bendrijos nuosavų išteklių sistema, „kurias ji rekomenduoja valstybėms narėms priimti pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas“.

3.      Specialios nuo Romos sutarties leidžiančios nukrypti nuostatos

8.        EB 296 straipsnyje nustatyta:

„1. Šios Sutarties nuostatos nekliudo taikyti šių taisyklių:

a) jokia valstybė narė neprivalo teikti informacijos, kurios atskleidimą ji laiko prieštaraujančiu gyvybiniams savo saugumo interesams;

b) kiekviena valstybė narė gali imtis priemonių, kurias mano esant būtinas apsaugoti gyvybiniams savo saugumo interesams, susijusiems su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ar prekyba; šios priemonės neturi kenkti gaminių, kurie nėra specialiai skirti karo tikslams, konkurencijos bendrojoje rinkoje sąlygoms.“

2. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali vieningai pakeisti 1958 m. balandžio 15 d. jos pačios sudarytą gaminių, kuriems taikomos šio straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos, sąrašą.“

9.        EB 298 straipsnyje nustatyta:

„Jei 296 ir 297 straipsniuose minėtais atvejais taikomos priemonės bendrojoje rinkoje trikdo konkurencijos sąlygas, Komisija, veikdama kartu su suinteresuota valstybe, ištiria, kaip tas priemones būtų galima suderinti su šioje Sutartyje nustatytomis taisyklėmis.

Nukrypdama nuo 226 ir 227 straipsniuose numatytos tvarkos, Komisija ar bet kuri kita valstybė narė gali tiesiogiai kreiptis į Teisingumo Teismą, jei mano, kad kita valstybė narė piktnaudžiauja 296 ir 297 straipsniuose numatytomis galiomis. Teisingumo Teismas savo išvadą pateikia uždarame posėdyje.“

4.      Valstybių narių iki stojimo sudaryti susitarimai

10.      EB 307 straipsnyje numatyta:

„Šios Sutarties nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų iki 1958 m. sausio 1 d. arba įstojančioms valstybėms − iki įstojimo dienos, tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių.

Jei tokie susitarimai yra nesuderinami su šia Sutartimi, atitinkama valstybė narė ar atitinkamos valstybės narės stengiasi pašalinti egzistuojantį nesuderinamumą. Prireikus valstybės narės viena kitai padeda siekti šio tikslo ir atitinkamais atvejais nustato bendrą požiūrį.

Įgyvendindamos pirmojoje pastraipoje minimus susitarimus, valstybės narės atsižvelgia į tai, kad nuolaidos, kurias kiekviena valstybė narė daro remdamasi šia Sutartimi, yra neatskiriama Bendrijos kūrimo dalis ir dėl to jie yra neatsiejamai susiję su bendrų institucijų kūrimu, galių joms suteikimu ir tuo, kad visos valstybės narės daro tas pačias nuolaidas.“

B –    Antrinės teisės aktai

1.      Bendrijos muitinės kodeksas

11.      Reglamento Nr. 2913/92 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinus principą, kad „skolos muitinei atsiradimo atveju teisiškai privalomi sumokėti muitai apskaičiuojami remiantis Europos Bendrijų muitų tarifu“, to paties straipsnio 3 dalyje nustatytos įvairios šio tarifo sudedamosios dalys, kurias, kiek tai svarbu šiai bylai, išdėsčiau toliau:

„

a) Kombinuotoji prekių nomenklatūra;

b) bet kuri kita nomenklatūra, visai arba iš dalies sudaryta remiantis Kombinuotąja nomenklatūra arba ją papildanti bet kuriais poklasiais, kuri įsteigta konkrečių sričių dalykus reglamentuojančiomis Bendrijos nuostatomis ir skirta naudoti taikant tarifų priemones, susijusias su prekyba prekėmis;

c) privalomųjų mokėjimų, paprastai taikomų Kombinuotojoje prekių nomenklatūroje nurodytoms prekėms, normos ir kiti rodikliai susiję su:

– muitais ir

d) lengvatinių tarifų priemonės, nustatytos susitarimais, kuriuos Bendrija yra sudariusi su tam tikromis šalimis arba šalių grupėmis ir kuriose joms suteikta teisė naudotis lengvatiniu tarifų režimu;

e) lengvatinių tarifų priemonės, kurias Bendrija vienašališkai taiko tam tikroms šalims, šalių grupėms arba teritorijoms;

f) autonominės suspendavimo priemonės, kuriomis sumažinami tam tikroms prekėms nustatyti importo muitai arba nuo jų atleidžiama;

g) kitos tarifų priemonės, nustatytos kitų Bendrijos teisės aktų.“

12.      Skolos įtraukimą į apskaitą reglamentuoja kodekso 217 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „kiekvieną importo muito arba eksporto muito sumą, sudarančią skolą muitinei , muitinė apskaičiuoja tuojau pat, kai gauna reikiamus duomenis, ir įregistruoja ją apskaitos registruose arba bet kuriose kitose jiems lygiavertėse duomenų laikmenose “.

2.      Tarybos sprendimas 94/728/EB (Euratomas)(10)

13.      Šiuo sprendimu nuo 1995 m. sausio 1 d. Sprendimas 88/376/EEB (Euratomas)(11) panaikinamas ir naujojo sprendimo 2 straipsnio 1 dalies b punkte nustatoma, kad „pajamos iš Bendrojo muitų tarifo muitų ir kitų muitų, kuriuos prekybai su valstybėmis ne narėmis nustatė arba nustatys Bendrijų institucijos, ir iš muitų už gaminius, kuriems taikoma Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis“, sudaro nuosavus išteklius, įskaitomus į Bendrijų biudžetą.

3.      Reglamentai Nr. 1552/1989 ir Nr. 1150/2000

14.      Reglamentas Nr. 1552/1989 panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 1150/2000 nuo šio reglamento paskelbimo dienos, t. y. 2000 m. gegužės 13 dienos(12).

15.      Reglamento Nr. 1150/2000 2 straipsnyje numatyta, kad „pagal šį reglamentą Bendrijai priklausanti nuosavų išteklių, nurodytų Sprendimo 94/728/EB (Euratomas) 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose, suma nustatoma iš karto, kai įvykdomos muitinės taisyklėse nustatytos minėtų sumų įskaitymo į sąskaitas ir skolininko informavimo sąlygos“.

16.      Remiantis 9 straipsniu, „ kiekviena valstybė narė nuosavus išteklius sumoka į sąskaitą, Komisijos vardu atidarytą Ižde arba savo paskirtoje įstaigoje“.

17.      10 straipsnio 1 dalis susijusi su nuosavų išteklių įskaitymo momentu ir joje nustatyta, kad tai turi būti padaryta „ne vėliau kaip pirmąją darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį pagal šio reglamento 2 straipsnį buvo nustatyta priklausanti mokėti suma, dienos“.

18.      Jei vėluojama įskaityti įmokas, 11 straipsnyje nustatyta: „už bet kokį pavėluotą įmokos įskaitymą į 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąskaitą valstybė moka palūkanas, kurios yra dviem procentais didesnės už palūkanų normą, tos valstybės narės pinigų rinkoje galiojančią trumpalaikių valstybinio finansavimo operacijų atlikimo dieną. Ši palūkanų norma padidinama 0,25 punkto už kiekvieną pavėluotą mėnesį. Padidintos palūkanos taikomos visą vėlavimo laikotarpį“.

4.      Reglamentas Nr. 150/2003(13)

19.      Siekiant užtikrinti valstybių narių konfidencialios karinės informacijos apsaugą, šiuo reglamentu nustatoma konkreti administracinė tvarka, pagal kurią valstybių narių institucijų, atsakingų už karinę gynybą, ar jų vardu iš trečiųjų šalių importuojami tam tikri ginklai ir karinė įranga atleidžiami nuo importo muitų(14).

20.      Kaip tinkama garantija šiam tikslui pasiekti, reglamente numatyta „valstybės narės, kurios pajėgoms yra skirti ginklai ar karinė įranga, kompetentingos institucijos deklaracija, kuri taip pat gali atlikti Muitinės kodekso reikalavimus atitinkančios muitinės deklaracijos funkciją“, tačiau taip pat reikalaujama, kad tokia deklaracija būtų pateikta „kaip sertifikatas“ ir kad reikia „leisti pateikti deklaraciją naudojant duomenų apdorojimo technologijas“(15).

21.      2 straipsnyje numatyta:

„1. I priede išvardytoms prekėms Bendrajame muitų tarife nustatyti importo muitai visiškai sustabdomi, kai šiomis prekėmis atskirai arba bendradarbiaudamos su kitomis šalimis naudojasi valstybės narės karinės pajėgos (arba kai jomis naudojamasi jų vardu), norėdamos apginti valstybės narės teritorinį vientisumą arba dalyvaudamos tarptautinėse taikos palaikymo operacijose arba kitais kariniais tikslais, kaip antai Europos Sąjungos piliečių apsauga, esant socialiniams ar kariniams neramumams.

2. Šie muitai taip pat visiškai sustabdomi šioms prekėms:

a) importuojamoms dalims, komponentams ar surenkamiesiems mazgams, skirtiems montuoti į I ir II prieduose pateiktame sąraše išvardytas prekes arba prie jų, taip pat jų dalims, komponentams ar surenkamiesiems mazgams, arba naudojamiems šių prekių remontui, atnaujinimui ar techninei priežiūrai;

b) dalims, kurios importuojamos mokymų, susijusių su I ir II prieduose pateiktame sąraše išvardytomis prekėmis, ar šių prekių bandymo tikslais.

3. I priede ir šio straipsnio 2 dalyje apibrėžtoms prekėms taikomos galutinio vartojimo sąlygos, nustatytos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 21 ir 82 straipsniuose bei tą reglamentą įgyvendinančiuose teisės aktuose. Muitinės atliekama galutinio vartojimo priežiūra baigiasi po trejų metų nuo išleidimo į laisvąją apyvartą.

4. Kai I priede išvardytos prekės naudojamos mokymo tikslais, arba kai karinės ar kitos pajėgos Bendrijos muitų teritorijoje laikinai naudoja šias prekes civiliniais tikslais nenumatytų ar stichinių nelaimių atvejais, tai nėra 1 dalyje nustatyto galutinio vartojimo pažeidimas.“

22.      3 straipsnyje nustatyta:

„1. Kartu su prašymu išleisti į laisvąją apyvartą prekes, kurias pagal 2 straipsnio nuostatas prašoma atleisti nuo muito, reikia pateikti valstybės narės, kurios ginkluotosioms pajėgoms yra skirtos tos prekės, kompetentingos institucijos išduotą pažymą. III priede nustatytos formos pažymą reikia pateikti importo valstybės narės muitinės institucijoms, pažymą reikia pateikti kartu su joje minimomis prekėmis. Ji gali būti naudojama vietoje muitinės deklaracijos, kurią reikia pateikti pagal Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 59–76 straipsnių reikalavimus.

2. Nežiūrint į tai, kas pasakyta 1 dalyje, siekiant užtikrinti karinės informacijos konfidencialumą, pažymą ir importuojamas prekes galima pateikti kitoms institucijoms, kurias šiuo tikslu yra paskyrusi importo valstybė narė. Šiuo atveju pažymas išduodanti kompetentinga institucija kiekvienais metais iki sausio 31 d. ir liepos 31 d. išsiunčia savo valstybės narės muitinės institucijoms šių importo operacijų ataskaitos santrauką. Ataskaitoje pateikiama paskutinių 6 mėnesių, ėjusių prieš ataskaitos pateikimo mėnesį, duomenys. Ataskaitoje nurodomi pažymų numeriai ir išdavimo datos, importo data, taip pat pagal tas pažymas importuotų produktų bendroji vertė ir bendrasis svoris.

3. Išduodant ir pateikiant pažymą muitinės institucijoms ar kitoms muitinės formalumus atliekančioms institucijoms, remiantis 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, pateikiančio nuostatas, taikomas įgyvendinant Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2913/92, 292 straipsnio 3 dalimi, galima naudotis duomenų apdorojimo technologijomis.

4. Šis straipsnis taikomas mutatis mutandis II priede pateiktame sąraše išvardytoms prekėms.“

23.      Nors Reglamentas Nr. 150/2003 pradėtas taikyti nuo 2003 m. sausio 1 d., jis įsigaliojo kitą dieną po paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, t. y. 2003 m. sausio 30 dieną(16).

III – Komisijos pozicija, administracinė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme

24.      Komisija kaltina Suomijos Respubliką, Švedijos Karalystę, Vokietijos Federacinę Respubliką, Italijos Respubliką, Graikijos Respubliką ir Danijos Karalystę nesumokėjus karinės ir dvejopos paskirties įrangos importo muitų laikotarpiu prieš pat įsigaliojant Reglamentui Nr. 150/2003.

25.      Šių ieškinių pagrindą sudarantis ginčas kilo dar aštuntajame dešimtmetyje. Komisija tai pripažįsta Italijos Respublikos atveju(17)(C‑239/06). Ilgą derybų trukmę rodo 1984 m. rugsėjo 10 d. Vokietijos Federacinei Respublikai, 1985 m. liepos 25 d. Italijos Respublikai (C‑387/05) ir 1990 m. Graikijos Respublikai skirtos pagrįstos nuomonės. Kita informacija pateikta 2001 m. gruodžio 20 d. valstybėms narėms atsakovėms išsiųstuose pirmuosiuose oficialiuosiuose pranešimuose(18), nors teismo procesas nebuvo pradėtas. Kalbant apie Italijos Respubliką, byloje C‑387/05 Komisija šiai valstybei pateikė oficialius kaltinimus 2002 m. sausio 31 d. laiške.

26.      Komisija dar kartą išreiškė valstybėms narėms savo abejones dėl atsisakymo atlikti nagrinėjamus apskaičiavimus(19) suderinamumo su Bendrijos teise. 2002 m. spalio 31 d. Komisija raštu kreipėsi į Italijos Respubliką (C‑387/05), 2003 m. spalio 15 d. į Suomijos Respubliką (C‑284/05) ir galiausiai 2003 m. spalio 17 d. – į Švedijos Karalystę (C‑294/05), Vokietijos Federacinę Respubliką (C‑372/05), Danijos Karalystę (C‑461/05), Graikijos Respubliką (C‑409/05) ir antrą kartą – į Italijos Respubliką (C‑239/06).

27.      Kadangi Komisijos netenkino minėtų valstybių narių pateikti paaiškinimai, ji nusiuntė joms pagrįstas nuomones: 2003 m. liepos 11 d. Italijos Respublikai (C‑387/05); 2004 m. liepos 7 d. Suomijos Respublikai (C‑284/05); 2004 m. liepos 9 d. Švedijos Karalystei (C‑294/05) ir Italijos Respublikai (C‑239/06); ir 2004 m. spalio 18 d. Vokietijos Federacinei Respublikai (C‑372/05), Danijos Karalystei (C‑461/05) bei Graikijos Respublikai (C‑409/05).

28.      2005 m. liepos 15 d., 2005 m. liepos 20 d., 2005 m. spalio 7 d., 2005 m. spalio 24 d., 2005 m. lapkričio 21 d., 2005 m. gruodžio 23 d. ir 2006 m. gegužės 29 d. Komisija pagal EB 226 straipsnio antrąją pastraipą pareiškė ieškinius atitinkamai Suomijos Respublikai (C‑284/05), Švedijos Karalystei (C‑294/05), Vokietijos Federacinei Respublikai (C‑372/05), Italijos Respublikai (C‑387/05), Graikijos Respublikai (C‑409/05), Danijos Karalystei (C‑461/05) ir dar kartą – Italijos Respublikai (C‑239/06). Šiose bylose šalys nepakeitė savo pozicijų.

29.      Buvo gauta ir patenkinta nemažai prašymų įstoti į minėtas bylas(20).

30.      Po 2008 m. spalio 7 d. vykusio bendro susitikimo 2008 m. lapkričio 25 d. surengti vieši posėdžiai(21), ir po jų kiekvienoje byloje jau buvo galima pateikti generalinio advokato išvadą.

IV – Prieštaravimų dėl priimtinumo analizė

31.      Kad būtų galima aiškiau suvokti šiuos prieštaravimus, chronologine tvarka nagrinėsiu juos atskirai kiekvienoje byloje, kurioje jie buvo pateikti.

A –    Byla C‑372/05 (Komisija prieš Vokietiją)

32.      Vokietijos vyriausybė nurodo tris šio ieškinio priimtinumo kliūtis.

1.      EB 226 straipsnio kaip teisinio pagrindo netinkamumas

33.      Vokietijos Federacinė Respublika teigia, jog Komisija klaidingai pasirinko ieškinio rūšį, nes atsižvelgiant į tai, kad ji savo argumentus iš esmės grindžia EB 296 straipsnio 1 dalimi, reikia vadovautis EB 298 straipsnio antrojoje pastraipoje numatyta specialia tvarka(22).

34.      Šis argumentas nepagrįstas. Iš nė vienos EB 298 straipsnio kalbinės versijos neišplaukia, kad Komisija privalo vadovautis šia specialia tvarka. Nuostatos versijose ispanų („la Comisión o cualquier Estado miembro podrá recurrir directamente“), prancūzų („la Commission ou tout État membre peut saisir directement la Cour de Justice“), anglų („the Commission or any Member State may bring the matter directly before the Court of Justice“) ir vokiečių („verfahren kann die Kommission oder ein Mitgliedstaat den Gerichtshof unmittelbar anrufen“) kalbomis nenustatyta jokia prievolė, nes nuoroda į šį tiesioginį kreipimosi būdą suformuluota kaip teisė(23).

35.      Vokietijos Federacinė Respublika neatsižvelgia į tai, kad, laikantis nukrypimui nuo procedūrinių taisyklių taikomų apribojimų(24), bet kurios bylos dalyką nustato ieškovas, jis negali būti nustatomas pagal atsakovo argumentus; antraip, pateikus prieštaravimą dėl priimtinumo, būtų galima iškreipti ginčo dalyką.

36.      Nors iš laiškų, kuriais susirašinėta per ikiteisminę procedūrą, aišku, jog nuomonės dėl EB 296 straipsnio yra prieštaringos, nereikia pamiršti, kad Komisija tik siekia, jog būtų pripažinta, kad neįvykdyti įsipareigojimai pagal EB 26 straipsnį ir atitinkamus Bendrijos reglamentus(25) bei sprendimus, o ne pagal EB 296 straipsnį, nors šis straipsnis yra vienas svarbiausių pagrindų, kuriais remiasi Vokietijos Federacinė Respublika savo argumentuose.

37.      Apibendrinant gali pažymėti kad, ieškovas, pasirinkdamas ieškinio rūšį, neprivalo vadovautis atsakovo gynybos argumentais.

38.      Be to, iš EB 298 straipsnio tikslo ir sistemiškai aiškinant abi jo pastraipas aišku, kad šis prieštaravimas klaidingas, nes Komisija „gali tiesiogiai kreiptis į Teisingumo Teismą“, jei mano, kad yra piktnaudžiaujama 296 straipsniu ir iškreipiamos ,,konkurencijos sąlygos bendrojoje rinkoje“.

39.      Savo siūloma pozicija(26) pritariu EB 298 straipsnio antrojoje pastraipoje numatytos galimybės apribojimui, siekiant išvengti šalutinių padarinių, kurių EB 296 ir 297 straipsniai gali turėti konkurencijai ir ūkiui(27).

40.      Akivaizdu, kad šis ginčas nesusijęs su konkurencijos iškraipymu, ir todėl šioje byloje minėta procedūrine priemone neįmanoma pasinaudoti.

41.      Be to, ieškiniu dėl įsipareigojimų neįvykdymo valstybė narė nebaudžiama(28), atvirkščiai, pradedant ikiteisminiu etapu sustiprėja valstybės narės teisė į gynybą, o taikant EB 298 straipsnį šio etapo nėra. Manau, kad šioje nuostatoje numatyta supaprastinta tvarka, nes pagal ją Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nustatyti tik tai, ar rinka ir prekyba veikia tinkamai, ir taip apribojama atitinkamos valstybės narės galimybė gintis.

42.      Galiausiai byloje Komisija prieš Ispaniją(29), susijusioje su karinės įrangos importo atleidimu nuo pridėtinės vertės mokesčio (PVM), kurį Ispanija taikė remdamasi EB 296 straipsniu, nė viena šalis ir net Teisingumo Teismas savo iniciatyva nesirėmė EB 298 straipsniu tam, kad nebūtų priimtas sprendimas dėl bylos esmės(30).

2.      Gyvybiniai nacionalinio saugumo interesai ir pažeidimo įrodymų nebuvimas

43.      Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Komisija neturi teisės kontroliuoti jos gyvybinių saugumo interesų apibrėžimo.

44.      Manau, kad Vokietijos Federacinė Respublika pasielgė apdairiai, savo argumentais neginčydama Teisingumo Teismo jurisdikcijos šiam sudėtingam klausimui spręsti, nors ji netiesiogiai leidžia suprasti, kad jis jos neturi.

45.      Šiuo argumentu, kurį reikia atmesti, nepagrįstai sumenkinama vieno iš pagrindinių ginčo aspektų svarba, laikant jį paprasčiausiu procedūriniu pretekstu.

46.      Pasinaudojimas šiais gyvybiniais saugumo interesais siekiant apriboti Komisijos kompetenciją ir atitinkamai Bendrijos teisės veiksmingumą sudaro ginčo esmę ir turi įtakos daugeliui dalykų, kaip antai įrodinėjimo pareigai ir itin jautriam valstybės imuniteto klausimui(31).

47.      Tačiau valstybių narių gyvybinių saugumo interesų apsaugos nėra Komisijos pasiūlytame „meniu“ kurio pagrindinis patiekalas yra muitų, kaip Bendrijos finansavimo priemonės, užtikrinimas, net jei valstybės narės siekia jį pagardinti EB 296 straipsnio ingridientais.

48.      Kitaip tariant, Komisija nesiekia kištis į valstybių narių nacionalinio saugumo sritį(32), ji veikiau siekia užtikrinti suderintą EB 296 straipsnio ir visų Sutarčių taikymą, o ši funkcija priklauso Komisijos ir Teisingumo Teismo kompetencijai.

49.      Vokietija priekaištauja Komisijai, kad ši procesiniuose dokumentuose tiksliai nenurodė EB sutarties pažeidimų, tačiau atitinkamos pirminės ir antrinės teisės nuostatos, reglamentuojančios muitų sąjungą ir Bendrijų nuosavus išteklius, paaiškėja vien perskaičius ieškinį ir minėtus teisės aktus.

50.      Bet kuriuo atveju, jei pažeidimas nebūtų įrodytas, ieškinys nebūtų pripažintas nepriimtinu, jis tiesiog vėliau būtų atmestas, išsamiai įvertinus visas faktines ir teisines bylos aplinkybes.

3.      Vokietijos teisė nepateikti informacijos

51.      Akivaizdus ryšys tarp šio trečiojo prieštaravimo dėl priimtinumo ir ankstesnio prieštaravimo, nes jei valstybė narė atsakovė teigia, kad Komisija kišasi į jautrias jos saugumo sritis, Vokietijos vyriausybė šioje byloje neturėtų gintis, pateikdama informaciją šiuo atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kad EB 296 straipsnio 1 dalies tikslas yra to neleisti.

52.      Šis požiūris, kad ir kokia būtų drąsi jo koncepcija, negali būti pripažintas pagrįstu, nes dar kartą paaiškėja, jog Vokietija siekia, kad ieškinys būtų pripažintas nepriimtinu, pateikdama abejotinų argumentų.

53.      Valstybė narė prisiima atsakomybę už tam tikros informacijos atskleidimą, todėl nuo jos pozicijos pagrįstumo priklauso sprendimas dėl bylos esmės, tačiau tai nėra pagrindas atmesti ieškinį iš pat pradžių.

54.      Be to, Komisijos argumentai dėl valstybių narių pareigos įrodyti, kad yra įvykdytos EB 296 straipsnio taikymo sąlygos, nereiškia, kad jai turi būti atskleista išsami informacija apie karinės įrangos importą.

55.      Tokios pareigos nėra ir, nepaisant Vokietijos argumento, Komisija nepriskiria sau teisės, kurios iš tikrųjų neturi.

B –    Byla C‑387/05 (Komisija prieš Italiją)

56.      Italijos Respublikos teigimu, Komisija pagrįstoje nuomonėje nereikalavo įrodyti, kad nebuvo poveikio konkurencijai, tačiau ieškinyje ji jau reikalavo tai įrodyti.

57.      Komisija gan nuosekliai prašė Teisingumo Teismo pripažinti, kad Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Bendrijos finansines ir muitų nuostatas, ir teisminio nagrinėjimo etape atvirai pakartojo savo poziciją, kurios laikėsi nuo pat ikiteisminio etapo pradžios.

58.      Konstatavus nuostatų dėl nuosavų išteklių pažeidimą, norint išnagrinėti bylą, reikia apsvarstyti klausimą, ar šį pažeidimą galima pateisinti nacionalinio saugumo apsaugos sumetimais.

59.      Tai yra aišku iš pagrįstos nuomonės, ir Italijos Respublika tai pripažįsta savo pastabų 18 punkte, todėl nėra pagrindo kaltinti nenuoseklumu, nes rinkos neiškraipymas yra tik viena iš šios specialios leidžiančios nukrypti nuostatos sąlygų.

60.      Iš to išplaukia, kad Komisija neiškėlė jokių naujų klausimų ir neišplėtė ginčo dalyko, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti ieškinį nepriimtinu(33).

C –    Byla C‑409/05 (Komisija prieš Graikiją)

61.      Savo triplike Graikijos Respublika pateikia tokį patį nepriimtinumo pagrindą, kokį nurodė Vokietijos vyriausybė byloje C‑372/05 remdamasi EB 298 straipsniu.

62.      Graikijos Respublika nurodo šį nepriimtinumo pagrindą savo atsiliepimo į ieškinį 4 ir 37 punktuose, nors formalų prieštaravimą dėl priimtinumo pateikia tik triplike, todėl, vadovaujantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsniu(34), šis prieštaravimas turi būti atmestas, nes ieškovei nebuvo suteikta galimybė jį paneigti.

63.      Šis prieštaravimas, išskyrus tai, kad nepateiktas laiku, vertintinas taip pat, kaip prieštaravimas byloje Komisija prieš Vokietiją, kurią jau nurodžiau, todėl Teisingumo Teismui reikia jį atmesti.

64.      Per posėdį Graikijos vyriausybės atstovas nurodė ex novo, kad yra neteisėta, pasinaudojant ieškiniu dėl įsipareigojimų neįvykdymo, siekti Teisingumo Teismo sprendimo, kuriame valstybei narei būtų nurodyta imtis tam tikrų priemonių(35).

65.      Šis klausimas jau buvo nagrinėjamas teismo praktikoje, kurioje daromas aiškus skirtumas tarp ieškinio pagal EB 226 straipsnį tikslo, kuriuo siekiama, „jog būtų pripažinta, kad valstybė nevykdo savo įsipareigojimų Bendrijai“, ir „būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti“, kurias, vadovaujantis EB 228 straipsniu, iš pradžių turi nustatyti atitinkama valstybė narė, o Teisingumo Teismas negali nurodyti imtis kitų priemonių.

66.      Ši pozicija išdėstyta 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją(36) 40–52 punktuose, kuriuose Teisingumo Teismas atmetė reikalavimą įpareigoti valstybę narę sumokėti delspinigius.

67.      Tačiau šioje byloje situacija kitokia, nes Komisija nereiškia reikalavimų susigrąžinti lėšas tam, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą, įpareigojantį valstybes nares į Komisijos sąskaitą įskaityti nesumokėtus nuosavus išteklius kartu su delspinigiais pagal Reglamento Nr. 1552/89 ir Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnį; Komisija tik prašo priimti sprendimą, kuriame būtų konstatuota, kad buvo padaryti nurodyti pažeidimai.

68.      Aišku, jei Teisingumo Teismas priimtų Komisijai palankų sprendimą, valstybės narės, jį vykdydamos, turėtų nuspręsti, ar, norint nutraukti šiuos pažeidimus, reikia apskaičiuoti ir į Komisijos sąskaitą įskaityti nuosavus išteklius kartu su delspinigiais.

69.      Galiausiai, nors karinės įrangos importo muitų nesumokėjimas nebėra muitų teisės aktų nuostatų pažeidimas, nes pagal Reglamentą Nr. 150/2003 muitų už kai kuriuos ginklus ir karinę įrangą mokėjimas sustabdomas, būtina atsižvelgti į pažeidimų, kurie galėjo būti padaryti dar iki įsigaliojant šiam reglamentui ir kurie galbūt tęsėsi pasibaigus pagrįstose nuomonėse nustatytam terminui, pasekmes, todėl ir siekiama pripažinti nesumokėjimo faktą.

V –    Pažeidimo analizė

A –    Bendrijų nuosavi ištekliai

70.      EEB sutarties 201 straipsnyje buvo nustatyta, kad „neatmetant kitų įplaukų, visas biudžetas finansuojamas nuosavais ištekliais“, tačiau šios finansavimo sistemos, kuriai būdinga autonomija valstybių narių atžvilgiu, įgyvendinimo techniniai ir politiniai sunkumai tęsėsi daugiau kaip 12 metų(37), o pereinamuoju laikotarpiu Europos ekonominė bendrija buvo finansuojama valstybių narių įnašais.

71.      1970 m. balandžio 21 d. Tarybos sprendimu 70/243/EAPB, EEB, (Euratomas) dėl valstybių narių finansinių įnašų pakeitimo Bendrijų nuosavais ištekliais(38) (pirmasis sprendimas dėl nuosavų išteklių) užbaigta faktinė nacionalinių vyriausybių kontrolė ir pradėta nauja ekonominės emancipacijos era, kurios padariniai juntami ir šiandien.

72.      Toks perėjimas buvo grindžiamas žemės ūkio mokesčiais, muitais(39) ir PVM.

73.      Aštuntojo dešimtmečio viduryje Jungtinė Karalystė ėmė reikšti nepasitenkinimą dėl savo finansinio įnašo, dėl to kilo rimtų ginčų dėl įnašų į biudžetą, galiausiai išspręstų 1984 m. Fontenblo Europos Vadovų Taryboje(40), kurios išvados įtvirtintos 1985 m. gegužės 7 d. Tarybos sprendime 85/257/EEB, (Euratomas) dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos(41) (antrasis sprendimas dėl nuosavų išteklių).

74.      Be kitų priemonių, minėtame sprendime buvo numatytas biudžetinio disbalanso korekcijos mechanizmas, kuris iki šiol taikomas tik Jungtinei Karalystei (Jungtinės Karalystės permokos grąžinimas)(42); šis mechanizmas susijęs su tam tikrų sumų, apskaičiuotų atsižvelgiant į šios valstybės narės PVM mokėjimų procentinės dalies ir visų jai skirtų Bendrijos išmokų dalies skirtumą, kompensavimu(43). Šią korekciją bendrai finansuoja likusios valstybės narės proporcingai jų atitinkamiems PVM mokėjimams, o Vokietijai, Nyderlandams, Austrijai ir Švedijai taikomos specialios taisyklės(44).

75.      Pagal Sprendimą 88/376 (trečiasis sprendimas dėl nuosavų išteklių) prie minėtų trijų rūšių išteklių pridėti ketvirtos rūšies nuosavi ištekliai, grindžiami valstybių narių bendruoju nacionaliniu produktu (BNP)(45) ir skirti pritaikyti įmokas pagal mokėjimo pajėgumą(46).

76.      Atsižvelgiant į tai, kad dėl Bendrijos finansavimo kiekvienos valstybės narės ūkis patiria sąnaudų, Sprendime 94/728 (ketvirtasis sprendimas dėl nuosavų išteklių) surinkimo išlaidos sumažintos ir valstybėms narėms leista išlaikyti tam tikrą surenkamų tradicinių išteklių procentinę dalį, kuri iš pradžių buvo 10 % (Sprendimo 94/728 2 straipsnio 3 dalis), o dabar – 25 %(47).

77.      Berlyno Europos Vadovų Tarybai pasiūlius, siekiant sukurti „lygiateisę, aiškią, rentabilią, paprastą ir pagrįstą kriterijais, kurie geriausiai išreiškia kiekvienos valstybės narės galimybę įnešti savo įnašą“, sistemą priimtas 2000 m. rugsėjo 29 d. Tarybos sprendimas 2000/597/EB (Euratomas) dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos(48) (penktasis sprendimas dėl nuosavų išteklių). Šis sprendimas dabar pakeistas Sprendimu 2007/436 (šeštasis sprendimas dėl nuosavų išteklių).

B –    Konkrečiai – muitai

78.      Nors iš pradžių muitai buvo renkami tik mokestiniu tikslu, vėliau tapo aišku, kad tokie muitai – tai svarbiausia protekcionistinė priemonė, greitai ėmusi kelti laisvos prekybos šalininkų nepasitenkinimą.

79.      Po Antrojo pasaulinio karo kai kurie liberalizmo principai paskatino laipsnišką muitų mažinimą ir net jų panaikinimą(49). Tačiau ši idėja neprigijo, nes nusvėrė kiti pranašumai, kaip antai muitų panaudojimas kaip priemonės kontroliuoti prekių srautą, kaip prekybos politikos rodiklių arba prekybos saugiklių.

80.      Bendrijos lygmeniu muitų sąjunga sukurta 1968 m. liepos 1 d. siekiant panaikinti šiuos muitus ir apribojimus bei nustatyti bendrąjį muitų tarifą(50), taikytiną visoje Bendrijoje šalims, kurios nėra narės, pajamas iš muitų kaip nuosavus išteklius įskaitant į Bendrijos iždą.

C –    Objektyvūs pažeidimo elementai

81.      Komisija teigia, kad pažeidimas truko nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d., nors, vadovaudamasi Reglamento Nr. 1150/2000 7 straipsnio 2 dalimi(51), per posėdį ji pažymėjo, kad vienos valstybės narės atveju kaltinimai buvo pateikti ne 2001, o kitais metais(52), todėl tokiu atveju pradinė data turi būti laikoma 1999 m. sausio 1 diena.

82.      Būtent šiuo laikotarpiu neatlikus mokėjimo padarytas tariamas pažeidimas, neatsižvelgiant į tai, kad 2003 m. pagal Reglamentą Nr. 150/2003 vykdant šias operacijas skola muitinei neatsirado(53), nes iki tol susidaręs įsiskolinimas dėl sustabdymo nepanaikinamas ir dėl to pažeidimas, kuris tęsiasi toliau, neišnyksta.

83.      Atsižvelgiant į jų glaudų ryšį, reikia apdairiai išnagrinėti neaiškias ribas tarp nuosavus išteklius reglamentuojančių teisės aktų ir muitų atsiradimą, apskaičiavimą bei surinkimą reglamentuojančių teisės aktų(54).

84.      Be to, iš 2000 m. rugsėjo 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo(55) galima daryti išvadą, kad muitų teisės aktų nesilaikymas gali pakenkti finansavimo sistemai. Kadangi šios sritys šiek tiek „sutampa“(56), reikalingas dvejopas teisminis vertinimas, pirmiausia siekiant išsiaiškinti, ar įsigytos prekės turi būti deklaruotos muitinei, ir, jei taip, nustatyti, ar iš tikrųjų lėšos nebuvo sumokėtos į Bendrijos sąskaitą.

85.      Vadovaudamasis tokia metodika, turiu padaryti kategorišką išvadą, kad valstybių narių atsakovių veiksmuose yra objektyvių pažeidimo elementų(57).

86.      Vertinant pagal muitų acquis, EB 23 ir 26 straipsnių bei Bendrijos muitinės kodekso 20 straipsnio 1 dalies pakanka patvirtinti, kad karinės ir dvejopos paskirties įrangos importo neapmokestinimas muitais yra neteisėtas.

87.      Iš įvairių 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo(58) nustatytų kategorijų taip pat aišku, kad tokia įranga turi būti apmokestinta muitais, todėl negalima teigti, kaip tai daro Vokietija ir Suomija, kad reikalavimas apmokestinti prieštarauja pagrindiniams Bendrijos principams.

88.      Nors pripažįstu, kad tradiciniai nuosavi ištekliai tampa vis mažiau svarbūs(59), siekiama prekybos politikos be jokių kliūčių ir trokštama pokyčių(60), išlieka aplinkybė, kad Bendrijos teisėje reikalaujama griežtai laikytis valstybių narių ekonominių interesų lygybės principo, kuris draudžia bendrąją atsakomybės taisyklę pakeisti atleidimo ar sustabdymo taisykle.

89.      Visos valstybės narės pripažįsta nesumokėjusios muitų, nors ir atliko keletą pavienių įvairaus dydžio pervedimų(61), kurių niekaip negalima laikyti visišku ir galutiniu atsiskaitymu(62), nes jiems buvo keliamas tinkamumo reikalavimas ir valstybės narės jų neapskaičiavo pagal importo operacijas ar atitinkamus laikotarpius.

90.      Šios importo operacijos nebuvo atleistos nuo Bendrojo muitų tarifo, taip pat nebuvo jokių specialių taisyklių, pagal kurias būtų galima šį tarifą sumažinti, pvz., nustatant „nulinį tarifą“.

91.      Be to, Reglamento Nr. 150/2003 priėmimas tikrai nėra minėtos situacijos aiškinimo kriterijus, dėl kurio aplinkybės galėtų pasikeisti valstybių narių pozicijų naudai, ir tai tik sustiprina mano įsitikinimą, kad muitus privaloma nustatyti.

92.      Vadovaujantis pagrindiniu teisėtumo principu, taikomu finansų srityje ir kitose, siauresnėse srityse, kaip antai apmokestinimo ir muitų, ir remiantis aplinkybe, kad Reglamentas Nr. 150/2003 negalioja atgaline data, darytina išvada, jog 1999 m. sausio 1 d.–2002 m. gruodžio 31 d. muitų mokėjimas nebuvo sustabdytas.

93.      Valstybės narės turi nustatyti Bendrijai priklausančių nuosavų išteklių sumą, kai tik jų muitinės gauna būtiną informaciją, ir todėl gali apskaičiuoti muitų sumą bei nustatyti skolininką(63). Jei kuri nors valstybė narė to nepadaro, gali būti sutrikdyta Bendrijų finansinė pusiausvyra(64).

94.      Dėl to, kad Bendrijos finansavimo sistemos stabilumas yra trapus, reikia tiksliai apibrėžti nuosavų išteklių nustatymą, surinkimą ir perdavimą; taip pat svarbu, kad valstybės narės laikytųsi šios sistemos taisyklių, nes jei kuri nors valstybė narė šių taisyklių nepaiso, turi būti atkurta pusiausvyra, tačiau jos atkūrimo padariniai tenka visoms kitoms valstybėms narėms, panaudojant vadinamuosius BNP išteklius(65), o tokia padėtis yra nesuderinama su lojalaus bendradarbiavimo pareiga(66).

95.      Manau, kad sofistiška aiškinti šiuos pagrįstus argumentus priešingai, kaip tai siekia padaryti Suomijos Respublika(67), teigdama, jog finansuojant Bendrijos biudžetą būtų pažeistas lygybės principas, jei ginklus iš trečiųjų šalių importuojančios valstybės narės, „be to“, kad moka įrangos kainą, dar privalėtų mokėti muitus, priešingai nei valstybės narės, kurios nusprendžia įsigyti šių prekių Bendrijoje.

96.      Taip argumentuojant, neatsižvelgiama į tai, kad įsigijimo vieta susijusi su prekybos politikos ir strateginiais interesais, kuriais negalima remtis reikalaujant atleisti nuo muitų.

97.      Danijos vyriausybės atstovas per posėdį teigė, kad muitų paskirtis – ne finansuoti Bendriją, o veikiau atgrasyti potencialius pirkėjus nuo sandorių su valstybėmis, kurios nėra narės, ir skatinti valstybių narių tarpusavio prekybą.

98.      Šis argumentas tiksliai neatspindi tikrovės, nes norint pasiekti tokį protekcionistinį tikslą reikia nepakenkti Bendrijos interesams, jei, kaip yra šioje byloje, perkama iš valstybių, kurios nėra narės; šis tikslas konkrečiai pasiekiamas stiprinant Bendrijos finansinę galią muitų tarifu ir taip sušvelninant ekonominius nuostolius, atsirandančius dėl to, kad perkama ne Bendrijoje.

99.      Vokietijos Federacinė Respublika savo ruožtu per posėdį teigė, kad valstybės narės, kurios daugiau prisideda prie Europos Sąjungos gynybos, yra baudžiamos, nes mokėdamos muitus jos sumoka daugiau.

100. Šiuo požiūriu sugretinamos dvi skirtingos koncepcijos, t. y. vidaus rinkos ir valstybių narių gynybos, o šių koncepcijų atitinkamų tikslų negalima painioti; be to, vienašalis nukrypimas nuo tam tikrų muitų teisės nuostatų nėra tinkama priemonė užtikrinti dėl karinių įsipareigojimų atsirandančios finansinės naštos kompensavimo mechanizmą(68).

101. Pajamų ir išlaidų pusiausvyros (EB 268 straipsnis), solidarumo finansuojant Bendriją (EB 2 straipsnis) ir patikimo finansų valdymo (EB 274 straipsnis) principai be išlygų draudžia laikytis tokios ekonominės pozicijos, kuri yra naudinga tik valstybių narių interesams.

102. Argumentas(69), kad siekdama kompensuoti tokią neteisybę Komisija privalo grąžinti muitus juos sumokėjusioms valstybėms narėms, taip pat neturi pagrindo, nes dėl to pažeidimas išplistų ir taptų atsisakiusiųjų mokėti neteisėtą elgesį pateisinančia priemone.

VI – Kiti valstybių narių argumentai

103. Visos atsakovės pateisina nesumokėjimą remdamosi EB 296 straipsniu ir teigia, kad tokių prekių iš valstybių, kurios nėra narės, apmokestinimas importo muitais kelia rimtą pavojų gyvybiniams jų saugumo interesams.

104. Jos teigia, kad sumokėjusios šiuos nuosavus išteklius patirtų finansinių nuostolių, dėl ko sumažėtų ginklų pirkimas ir atitinkamai susilpnėtų jų kariniai pajėgumai. Jos taip pat tvirtina, kad dėl muitinės procedūrų „pralaidumo“ neužtikrinamas informacijos, kurią privaloma pateikti, kad būtų apskaičiuotos atitinkamos sumos, konfidencialumas. Be to, atsakovės remiasi EB 307 straipsniu ir įsipareigojimais eksportuojančioms valstybėms, taip pat teisėtų lūkesčių principu dėl pavėluotos Komisijos reakcijos.

A –    Dėl EB 296 straipsnio ir nacionalinio saugumo

105. Šią sritį, dėl kurios pateikta daugybė prieštaringų argumentų, reikia išnagrinėti atidžiai, siekiant aiškiai apibrėžti EB 296 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytus atvejus.

1.      Taikymo sritis

106. 296 straipsnio a punktas, kuriame numatyta, kad „jokia valstybė narė neprivalo teikti informacijos, kurios atskleidimą ji laiko prieštaraujančiu gyvybiniams savo saugumo interesams“, apima ne tik išimtinai karinę, bet ir dvejopos paskirties įrangą, nes, nepaisant sandorio objekto, žalą sukelia būtent atskleidimo veiksmas.

107. To paties straipsnio b punktas negali būti aiškinamas taip pat, nes nors jame kiekvienai valstybei narei leidžiama „imtis priemonių, kurias mano esant būtinas apsaugoti gyvybinius savo saugumo interesus“, ši leidžianti nukrypti nuostata taikoma tik „ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų“ gamybai ir prekybai.

108. Sąrašas, kurį Taryba sudarė 1958 m. balandžio 15 d.(70), patvirtina tokį aiškinimą, nes jame nurodomi tik „produktai, kuriems taikomos 1 dalies b punkto nuostatos“ (EB 296 straipsnio 2 dalis).

109. Į 1958 m. sąrašą įtrauktų prekių pobūdis ir tai, kad EB 296 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta karinės įrangos rinka, neleidžia vien remiantis b punktu nukrypti nuo Bendrijos finansavimo sistemos, visų pirma muitinės procedūrų, įsigyjant medžiagų, kurių projektavimas, gamyba ir kūrimas griežtai neatitinka karinių tikslų.

110. Todėl dvejopos paskirties gaminiai nėra atleidžiami nuo muitų pagal EB 296 straipsnio 1 dalies b punktą, nebent gali būti įrodyta, kad juos ketinama naudoti išimtinai kariniais tikslais, tačiau to neteigė ir neįrodė nei Italijos Respublika, nei Švedijos Karalystė.

111. Todėl Švedijos Karalystei (C‑294/05)(71) ir Italijos Respublikai (C‑387/05) pareikšti ieškiniai turi būti pripažinti pagrįstais, jei nėra įtikinamai apsiginta(72), nes šios atsakovės, siekdamos pagrįsti nukrypimą nuo Sutarties(73)in abstracto(74), gali remtis tik EB 296 straipsnio 1 dalies a punktu.

2.      EB 296 straipsnio reikalavimai ir Teisingumo Teismo atliekama šių reikalavimų kontrolė

112. Reikia išanalizuoti rėmimąsi EB 296 straipsniu siekiant nukrypti nuo tam tikrų nuostatų(75), kurios yra Bendrijos finansavimo sistemos pagrindas ir turi tiesioginės įtakos muitų sąjungai, sudarančiai pačią vidaus rinkos esmę(76).

113. Šiomis aplinkybėmis negaliu nuslėpti savo nuostabos dėl to, kaip valstybės narės(77) per visą procesą ragino „autonomiškai taikyti“ EB 296 straipsnį.

114. Manau, kad atsakovių pozicija dėl šios sąvokos, kuri turi esminės reikšmės ginčui išspręsti, yra itin paini.

115. Tai, kad valstybės narės turi „autonomiją“ spręsti, ar galima remtis EB 296 straipsniu, nereiškia, kad tinkamą jo aiškinimą lemiantys kriterijai nėra vienodi visoje Bendrijos teritorijoje.

116. Kiekviena valstybė narė turi apibrėžti savo gyvybinius saugumo interesus, nustatyti ir klasifikuoti grėsmes savo saugumui ir galiausiai įvertinti, ar reikia pasinaudoti kuriais nors iš EB 296 straipsnyje nustatytų apribojimų, išlaikydama pusiausvyrą tarp teisių, kurios nepatenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, nes yra susijusios su pačia valstybės suvereniteto esme.

117. Tokią autonomišką sąvoką, kaip antai „gyvybiniai saugumo interesai“, netinka kvalifikuoti Bendrijos lygmeniu. Dabartinėje Bendrijos teisės raidos stadijoje šią sąvoką iš esmės apibrėžia tik valstybės narės.

118. Todėl valstybėse narėse vykstančios diskusijos dėl to, kokios institucijos turi teisę kontroliuoti informacijos neatskleidimą, yra susijusios su jautriais pusiausvyros nustatymo mechanizmais(78), kurių atitikmens nėra Bendrijos teisėje, tad Teisingumo Teismas negali atlikti teisminės kontrolės išimtinai nacionaliniu klausimu.

119. Valdžių padalijimo principas(79) neabejotinai susijęs su tam tikrų teisminės kontrolės įgaliojimų apribojimų pripažinimu ir, atsižvelgiant į veiksmus, kurie priklauso vyriausybių diskrecijai formuoti savo gynybos politiką, mechanizmai, skirti užtikrinti, jog šių veiksmų būtų imamasi tinkamai, turi būti sukurti taip, kad būtų išvengta pavojaus, jog vykdomosios valdžios veiksmai bus pakeisti oportunistinių kriterijų taikymu.

120. Iš tokios situacijos išplaukia, kad jei sprendimas suteikti dokumentui konfidencialumo statusą būtų patikrintas iš esmės, tai reikštų, kad šis statusas savaime panaikinamas. Todėl teismas, vertindamas tokį sprendimą, gali aplinkiniais keliais išspręsti konfidencialumo klausimą ir išnagrinėti sprendimui, bet ne su juo susijusiai informacijai, taikytinas taisykles(80).

121. Nors vertinimas yra atliekamas kiekvienoje valstybėje narėje(81), Bendrijos teisėje, visų pirma Teisingumo Teismas, turi nustatyti aiškinimo taisykles, pagal kurias EB 296 straipsnio pagrindu būtų galima imtis išimtinių priemonių, kurios nepakenktų vienodam šio straipsnio taikymui, ir, laikantis visų mano apibūdintų garantijų, nepažeistų diskrecinių valstybių narių įgaliojimų.

122. Ši skiriamoji riba tarp nacionalinės ir Bendrijos srities turi būti nustatyta itin apdairiai, tačiau įtikinamai, siekiant užtikrinti darną Europos Sąjungoje.

123. Šiuo atveju, neperžengiant protingumo ribų, reikia įvertinti sudėtingą valstybių narių interesų jų saugumo srityje ir pagrindinių Bendrijos tikslų pusiausvyrą.

124. Jei nukrypstama nuo Bendrijos nuostatų, tai turi būti daroma laikantis proporcingumo principo(82) ir toks nukrypimas turi būti tinkamas ir reikalingas nustatytam tikslui pasiekti.

125. Kad ir kiek būtų tvirtinama, jog EB 296 straipsnyje įtvirtinta bendra nuo Sutarties leidžianti nukrypti nuostata, pagal Bendrijos teisės viršenybės ir veiksmingumo (effet utile) principus šiuo straipsniu grindžiami nacionaliniai veiksmai turi būti ribojami.

126. Sutartyje numatytos jos vienodo taikymo išimtys(83), jei kyla rimtas pavojus visuomenės saugumui, tačiau joje nėra bendro pobūdžio išlygos dėl bet kokios priemonės, nepaisant grėsmės pavojingumo(84).

127. Tačiau valstybių narių nevaržo iš pirminės teisės kylantys įsipareigojimai, jei interesai, kuriems kyla pavojus, yra laikomi „gyvybiniais“, t. y. nacionaliniu saugumu grindžiama išimtimi galima remtis, tik jei kyla tikra ir pakankamai rimta grėsmė šiems interesams.

128. Bendrijos sistemos pagrindų galima teisėtai nepaisyti tik tuo atveju, jei valstybės narės neturi jokios kitos galimybės apginti savo svarbiausius gyvybinius interesus.

129. Be to, nuomonė dėl vyriausybėms pagal EB 296 straipsnį tariamai suteiktos diskrecijos yra nesuderinama su Bendrijoje taikomu lojalios integracijos reikalavimu.

130. Valstybės narės neturi teisės automatiškai remtis EB 296 straipsniu, nes dėl 1958 m. sąrašo Teisingumo Teismas yra nutaręs(85), kad nors EB 296 straipsnis yra teisinis išimties pagrindas, į sąrašą įtrauktos prekės vis tiek turi atitikti likusias šio straipsnio taikymo sąlygas.

131. Manau, kad EB 296 straipsnyje numatytos neapibrėžtos „gyvybinių saugumo interesų“ ir priemonės „laikymo“ būtina teisinės sąvokos siejamos su privaloma motyvavimo pareiga.

132. Šios sąvokos turi būti vartojamos itin apdairiai, o toks apdairumas nesuderinamas su bendru ir hipotetiniu požiūriu į nacionalinius interesus, įskaitant karinio pobūdžio interesus(86).

133. Dėl tokio neapibrėžtumo gali būti imamasi politinių veiksmų(87), grindžiamų Bendrijai ir, mano nuomone, valstybių narių padėčiai Bendrijoje itin pavojingu imunitetu.

134. Nors šiose septyniose bylose kilęs ginčas neabejotinai susijęs su Bendrijos kompetencijos ir nacionalinės politinės valdžios įgaliojimų atribojimu, jis apima daugiau, nes yra susijęs su galimybe pasinaudoti Sutartimi, nepagrįstai išaukštinant EB 296 straipsnį prisidengus egzistenciniais nuogąstavimais(88).

3.      Įrodinėjimo pareiga

135. Atsakovės nesutinka su tuo, kad joms tenka pareiga įrodyti EB 296 straipsnio taikymo sąlygas, nurodo, kad ginčijami muitai pažeidžia jų interesus pagal Reglamentą Nr. 150/2003, ir teigia, kad šio reglamento penktoje konstatuojamojoje dalyje parodyti Bendrijos teisės aktų leidėjo ketinimai(89).

136. Reglamentas vėl aiškinamas iškreiptai, nes jo penktoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „norint užtikrinti valstybių narių konfidencialios karinės informacijos apsaugą būtina nustatyti konkrečią administracinę tvarką, pagal kurią taikomas atleidimas nuo muitų“(90).

137. Todėl nuoroda į šiuos konfidencialumo principus nereiškia, kad slaptumas neužtikrinamas anksčiau ar kad nesant tokios nuorodos smarkiai pažeidžiami gyvybiniai valstybių narių saugumo interesai, nes ne kiekvienas informacijos nutekėjimas padaro didelę žalą gynybos interesams.

138. Manęs neįtikina valstybių narių pateikti argumentai, nes jie neatitinka Teisingumo Teismo praktikos, kurioje vengiama plataus aiškinimo ir reikalaujama, kad kiekvienas, kuris siekia remtis tokiomis išimtimis, įrodytų, jog šios išimtys neperžengia nagrinėjamų situacijų ribų(91).

139. Neįprastas šių priemonių kontekstas turi patvirtinti nuomonę, jog įrodinėjimo pareiga visada tenka tai šaliai, kuri siekia remtis specialia nuo Sutarties leidžiančia nukrypti nuostata, siekiant išlaikyti nuoseklumą ir užtikrinti, kad laikomasi Sutarties nuostatų.

140. Konkrečiai 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendime Komisija prieš Ispaniją(92) Teisingumo Teismas nustatė, jog įsipareigojimai nebuvo įvykdyti, nes Ispanijos vyriausybė neįrodė, kad „Ispanijos įstatyme numatytas atleidimo nuo ginklų, amunicijos ir išimtinai karinės paskirties įrangos importo ir pirkimo PVM panaikinimas yra priemonė, kuri pakenktų gyvybinių Ispanijos Karalystės saugumo interesų apsaugai, ir todėl toks atleidimas būtų pateisinamas pagal Sutarties 223 straipsnio 1 dalies b punktą“.

4.      Nuostata, kuria remtasi netinkamai

141. Jau pažymėjau, kad Teisingumo Teismas negali tiesiogiai nagrinėti diskrecinių įgaliojimų, susijusių su valstybės paslaptimi(93), nors, jei iškyla Bendrijos teisės klausimas, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją kontroliuoti šių įgaliojimų ribas, atsižvelgdamas į proporcingumo principą ir bendruosius Bendrijos teisės principus.

142. Jei, kaip yra šioje byloje, nukrypstama nuo pagrindinių judėjimo laisvės(94) principų arba pakenkiama tinkamam Bendrijos finansavimo sistemos veikimui, nacionalinės institucijos privalo nurodyti bent svarbiausias tokių nukrypimų priežastis, siekiamą tikslą bei logišką jų ryšio pagrindimą.

143. Antraip priežastys lieka neaiškios, o teisiniai neaiškumai suteikia pagrindo piktnaudžiauti įgaliojimais.

a)      Ekonominis argumentas

144. Valstybės narės atsakovės teigia, kad dėl didelės ekonominės žalos, kuri kiltų sumokėjus muitus, būtų susilpninta jų karinė strategija. Tačiau šiuo argumentu neteisingai suprantamas EB 296 straipsnio tikslas, tarsi jis būtų tik pramoninio ar ekonominio pobūdžio(95), o toks tikslas niekada negali pateisinti nukrypimo nuo Sutarties(96).

145. Nors Graikijos Respublika teisingai paneigia Komisijos kaltinimus, atkreipdama dėmesį į skirtumą tarp „profesinės paslapties“ ir „karinės paslapties“(97), šie ekonominiai argumentai kraštutiniu atveju įteisintų mokesčių vengimą finansinio patikimumo ir beatodairiško pelno siekimo interesais.

146. Be to, neteisinga finansinius PVM padarinius valstybės iždui lyginti su muitų mokėjimu, kaip tai daro Danijos Karalystė(98) ir Italijos Respublika(99), teigdamos, kad, skirtingai nei muitai, PVM valstybėms narėms duoda naudos.

147. Atsakymo užuominą galima rasti 1999 m. rugsėjo 16 d. Teisingumo Teismo sprendime Komisija prieš Ispaniją, susijusiame su ginklų importu, kuriame Teisingumo Teismas pripažino, kad, „norint pasiekti gyvybinių Ispanijos Karalystės saugumo interesų apsaugos tikslą, atleidimas nuo PVM nėra būtinas“(100), o bet kokią grėsmę pašalina tai, kad „pajamos, gautos iš PVM už nagrinėjamas operacijas, patektų į valstybės iždą, išskyrus nedidelę procentinę dalį, kuri būtų skirta Bendrijai kaip jos nuosavi ištekliai“(101).

148. Jei būtų aiškinama priešingai, jog, kitaip nei PVM, muitai turi neigiamos įtakos nacionaliniam saugumui, tai reikštų, kad, remiantis tokiu aiškinimu, būtų daromos klaidingos ir skubotos išvados.

149. Be to, tokia išvada labiau akcentuojami pavieniai finansų sistemos aspektai, kaip antai tiesioginių pajamų, gaunamų iš nuosavų išteklių, dydis, tačiau sistema nevertinama kaip visuma ir neatsižvelgiama į naudą, kurią valstybės narės gauna solidariai mokėdamos įnašus ir vienodai paskirstant finansinę naštą.

b)      Konfidencialumas ir muitinės procedūra

150. Manęs nebestebina, kad muitinės procedūros apibūdinimas pradedamas argumentu, jog nesilaikant konfidencialumo trikdoma valstybių narių ramybė.

151. Atsakovės tvirtina, kad PVM srityje anonimiškumo daugiau nei muitų srityje(102), ir priduria, jog aukštesnis konfidencialumo lygis, numatytas kai kuriose nacionalinėse teisinėse sistemose, nėra užtikrinamas Bendrijoje(103).

152. Vien įtarimai, kad informacija gali nutekėti, negali pateisinti pažeidimo, kuriuo kaltina Komisija, nes informacijos vientisumas ir saugumas apsaugomas EB 287 straipsnyje, pagal kurį Bendrijos institucijų nariai, komitetų nariai, Bendrijos pareigūnai ir kiti tarnautojai, netgi nustoję eiti savo pareigas, ,,neturi teisės atskleisti informacijos, kurią jie yra įsipareigoję saugoti kaip tarnybinę paslaptį, ypač informacijos apie įmones, jų verslo ryšius ar sąnaudų sudedamąsias dalis“, ir šis reikalavimas pakartotas Bendrijos muitinės kodekso 15 straipsnyje(104).

153. Savo nepasitenkinimą tokiomis apsauginėmis taisyklėmis valstybės narės turėjo išreikšti jas užginčydamos. Taip pat reikia priminti, kad jei informacijos perdavimo proceso metu informacija nutekinama, galima reikalauti atitinkamos kompensacijos už Bendrijos teisės pažeidimą.

154. Tačiau vienašalis nukrypimas nuo sistemos neatitinka proporcingumo kriterijaus(105), kurį kiekviena Sutarties nuostatas ribojanti priemonė privalo atitikti „taip, kad jos padariniai neapimtų daugiau, nei būtina apsaugoti interesus, kuriuos šia priemone siekiama užtikrinti“(106).

155. Atsisakymas taikyti esminę Bendrijos finansų teisės aktų dalį yra nesuderinamas su privalomuoju šių teisės aktų pobūdžiu ir jų siekiamais tikslais.

156. Nors pagal atsakovių sukurtą scenarijų joms turėjo atitekti pagrindinis vaidmuo, jame nenumatyta įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių taisyklių taikymo galimybė, nes pagal šias taisykles atsakovės privalo įrodyti, kad 1999 m. sausio 1 d.–2002 m. gruodžio 31 d. konfidencialumas nebuvo užtikrintas(107).

157. Nors Reglamentu Nr. 150/2003 sustabdžius muitų mokėjimą pakeičiama Bendrijos finansinė ateitis, jo 7 straipsnyje(108) taip pat numatytas tam tikros su pirkimais susijusios informacijos perdavimas, todėl su šios informacijos išlaikymu paslaptyje susiję sunkumai, kuriais skundžiasi valstybės narės, išlieka tie patys.

158. Vokietijos Federacinė Respublika savo triplike (C‑372/05) primygtinai tvirtina, kad pagal 7 straipsnį atskleista informacija nenaudojama muitams apskaičiuoti, tačiau aš to neginčiju, nes, nepaisant šios nuostatos tikslo nustatyti jau nebetaikomų muitų sumą, svarbu, ar šioje nuostatoje nurodytos pažymos(109) gali pakenkti interesams, kurių konfidencialumą valstybės narės siekia išlaikyti(110).

159. Graikijos Respublika klysta, savo įstojimo į Suomijos Respublikai iškeltą bylą (byla C‑284/05) paaiškinime teigdama, kad Komisija turi siūlyti alternatyvias procedūras, kad būtų išvengta informacijos atskleidimo grėsmės(111).

160. Dėl šio argumento pasikeičia įrodinėjimo pareiga ir įrodinėjimo dalykas, nes valstybės narės privalo įrodyti, kad taikant konkrečias procedūras neįmanoma išlaikyti informacijos slaptumo.

161. Taigi nėra taip, kad pranešimuose, kuriuos valstybės narės pravalo siųsti Komisijai kas mėnesį(112) arba kasmet, pateikiama informacija turi būti tokia išsami, kad pakenktų nacionalinės gynybos strategijoms, nes naudodamos atitinkamas formas(113) valstybės narės turi pranešti bendrą iš visų importo operacijų per atitinkamą laikotarpį gautą sumą.

162. Danijos Karalystei pareikštas ieškinys rodo neaiškumus, susijusius su konkrečiu deklaruotinos informacijos pobūdžiu, nes Danijos vyriausybė laikosi pozicijos, kad, be pareigos nurodyti importuotas prekes, dar yra pareiga pateikti informaciją apie jų kiekį, vertę ir kilmės šalį, tačiau ši pozicija neatitinka Komisijos pozicijos, pagal kurią reikalaujama nurodyti tik bendrą operacijų sumą.

163. Net jei blogiausiu atveju(114) Danijos Karalystės pateikti duomenys būtų atskleisti, negaliu suprasti, kokių neigiamų padarinių tai galėtų turėti jos nacionaliniam saugumui, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad šie duomenys neapima įvairių sudedamųjų dalių techninių specifikacijų ar jų naudojimo paskirties(115).

164. Komisija teigia neprieštaravusi(116), kad iki 2003 m. būtų taikomos supaprastintos muitinės procedūros, nes už procedūros organizavimą yra atsakingos valstybės narės, kurios, kaip pažymi Komisija(117), pagal Muitinės kodekso 60 straipsnį(118) turėjo teisę paskirti ad hoc administratorių(119).

165. Šiame pradiniame etape dalyvauja nacionaliniai pareigūnai ir įstaigos, todėl beveik negalima teigti, kad grėsmė valstybės narės nacionaliniam saugumui kyla iš nepasitikėjimo jos muitinės įstaigomis.

166. Kitame muitinės procedūros etape Komisija vykdo atlikto skaičiavimo kontrolę, kuriame gali prireikti papildomos informacijos, kurios slaptumas taip pat užtikrinamas pagal Reglamento Nr. 1026/1999(120) 5 straipsnį.

167. Štai čia yra vienas iš pagrindinių ginčo aspektų, nes per posėdį paaiškėjo, kad pradiniame etape jautri informacija niekada netvarkoma, kadangi jis susijęs tik su bendromis sumomis, o ne su išsamia informacija, galinčia pakenkti nacionaliniam saugumui. Iš to išplaukia, kad nėra jokio pagrindo remtis EB 296 straipsniu, kol Komisija oficialiai nepaprašė patikslinti valstybės narės atlikto skaičiavimo.

168. Kadangi pagal EB 10 straipsnį valstybės narės privalo padėti Komisijai užtikrinti, kad būtų laikomasi Sutarties(121), jos taip pat turi suteikti jai galimybę patikrinti, ar nuosavi ištekliai sumokėti teisingai(122); tačiau manau, jog tai nekliudo valstybėms narėms, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, išimtiniais atvejais nuspręsti, kad reikia pateikti tik tam tikrose atitinkamo dokumento dalyse esančią informaciją arba visiškai atsisakyti atskleisti šią informaciją pagal EB 296 straipsnio 1 dalies a punktą; taip elgiantis proporcingumo reikalavimų būtų paisoma labiau nei nukrypstant nuo sistemos taisyklių.

169. Valstybė narė taip pat negali pagrįstai remtis EB 296 straipsnio 1 dalies b punktu, kol Komisija neatliko jokios patikros, kuri ne visada atliekama, nes ginklų prekybos atveju valstybė narė gali imtis tik tokių priemonių, „kurias mano esant būtinas apsaugoti gyvybiniams savo saugumo interesams“, o pirmajame jau apibūdintame etape muitinės procedūra šiems interesams nekelia grėsmės, juo labiau neapskaičiavus muitų.

170. Remdamosi EB 296 straipsniu valstybės narės vadovavosi hipotetine abstrakcija, nes tam, kad šis straipsnis būtų taikomas, jų interesams turi iškilti grėsmė, o taip gali atsitikti, tik jei Komisija reikalauja labai konkrečios informacijos, tačiau to nebuvo. Nepaisant to, ką Graikijos vyriausybės atstovas teigė per posėdį, valstybių narių atlikti pirminiai mokėjimai nebuvo priimti ne todėl, kad nepakako informacijos, o todėl, kad jos išvis nebuvo pateikta ir dėl to nebuvo galima atlikti jokios bent kiek pagrįstos patikros.

171. Nors Bendrijos teisės aktais siekiama užtikrinti informacijos apsaugą, vyriausybės atsakovės(123) pasitiki su prekyba ginklais susijusiomis įmonėmis(124) labiau nei muitinės įstaigomis, o toks nesąžiningas palyginimas neleistinas(125).

c)      Tarpinė išvada

172. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, aišku, kad negalima pritarti argumentams susijusiems su šalies geografine padėtimi, gyventojų pasiskirstymu, sienų apsauga nuo galimos invazijos, o ekonominiu lygmeniu – su karinių programų sąnaudomis, nes, pvz., kalbant apie orlaivius, daugelyje valstybių narių padaugėjo žvalgybinių skrydžių(126).

173. Priemonės nėra tinkamos nustatytiems tikslams pasiekti, nes valstybės narės galėjo numatyti tokius pokyčius, kadangi iki Reglamento Nr. 150/2003 įsigaliojimo jos nustatydavo muitus ir sumokėdavo juos Bendrijai, ir dėl to jų gynybos sistemos nesugriuvo.

174. Todėl manau, kad valstybės narės atsakovės rėmėsi Bendrijos teisės ir mano nurodytų principų požiūriu netinkamais motyvais, ir dėl to sukeltas netikrumas yra žalingas Europos Sąjungai.

175. Suomijos Respublikos atvejis ypač akivaizdus, nes ši atsakovė atsiliepime į ieškinį teigė, kad vien sąlyginis mokėjimas, nesusitarus su Komisija, pakenktų jos saugumui, tačiau vėliau per posėdį pripažino atlikusi vienašalį 10 000 000 EUR mokėjimą, kuris nepadarė jokios žalos jos interesams.

5.      Ilgalaikė nuostata

176. EB 296 straipsnis (anksčiau – EB sutarties 223 straipsnis) tikrai nėra pasenęs; jis yra laiko patikrintas dar nuo 1957 m. ir paliktas Lisabonos sutartyje(127). Tačiau šis straipsnis kelia ir tam tikrų neaiškumų, kuriuos reikia apdairiai išsklaidyti, pasitelkiant istorinį aiškinimą.

177. Akivaizdu, kad EB 296 straipsnis aiškinamas dvejopai ir prieštaringai: vienaip jį aiškina valstybės narės, siedamos šį straipsnį su suvereniteto sąvoka, nuo kurios neatsiejami gynybos srities klausimai, tačiau kitas aiškinimo variantas yra palankesnis Bendrijai ir pagal jį šio straipsnio taikymo sritis susiaurinama griežčiau(128).

178. Šio saugiklio atsiradimą lėmė pradinis valstybių narių nepasitikėjimas, kurį skatino šaltasis karas, tačiau etatistinis požiūris nebepasiteisina, nes grėsmės sąvoka prarado savo individualumą(129).

179. Be to, kartais ko nors neatskleidimas prilygsta tiesos neigimui ir gal net absoliučiai laisvei pasirinkti tai, kas gali ir nederėti Europos Sąjungos integracijos kontekste.

180. Bet kas, atlikęs paiešką interneto svetainėse(130), kurias Komisija nurodo savo procesiniuose dokumentuose, gali rasti išsamios informacijos apie tam tikrus ginkluotųjų pajėgų įsigytus ginklus.

181. Dėl šios aplinkybės, būdingos šiuolaikinėms visuomenėms, sumažėja konfidencialumo statuso reikšmė(131) ir, manau, gerokai suaktyvėja valstybių narių pastangos išvengti Bendrijos teisės taikymo, pasinaudojant EB 296 straipsniu.

182. Norint pakeisti šį straipsnį jo nepanaikinant(132) ir nekeičiant 1958 m. sąrašo(133), būtina atsižvelgti į tam tikrą įstatymų saugumo srityje suderinimą(134) ir Europos gynybos agentūros įsteigimą(135).

183. Akivaizdu, kad siekiant palyginti šias priemones su Europos Sąjungos kompetencija laipsniškai formuoti bendrą gynybos politiką(136) ir su solidarumo sąlyga, numatančia sutelkti karines pajėgas, jei kuri nors iš valstybių narių patirtų teroro aktą, gaivalinę ar žmogaus sukeltą katastrofą(137), vadovaujamasi kiek atgyvenusiu požiūriu.

184. Ginklų eksporto srityje netrūksta šią sritį reguliuojančių nuostatų(138) ir visuomenės informuotumo šiuo klausimu didinimo kampanijų(139), o tai reiškia, kad, išskyrus skirtumus, nėra prasmės reikalauti atskirti importo sritį nuo dabar jau netiesioginės ir ribotos apsaugos, kuri Bendrijos teisėje užtikrinama per muitų sąjungą(140).

185. Dalies suvereniteto perdavimas, kuris yra būtina narystės Europos Sąjungoje sąlyga, neleidžia dirbtinai ar šališkai aiškinti Romos sutartyje nustatytų mechanizmų, skirtų Bendrijos tikslams pasiekti.

186. EB 296 straipsnis gali sukelti nepagrįstų lūkesčių ES valstybėms narėms ir šalims kandidatėms, todėl, kol tai įmanoma, Teisingumo Teismas neturi vengti atsakomybės ir privalo apriboti šio straipsnio taikymo sritį, iškilus Bendrijos teisės vienodumo klausimui.

187. Jei šiame straipsnyje numatytų priemonių būtų imamasi vadovaujantis pavieniais, savo nuožiūra priimtais sprendimais, kurie negali būti patikrinti pagal Bendrijos teisę, Bendrijos teisės aktų veiksmingumo požiūriu būtų sukurta skirtingų greičių Europa, o jos principai būtų taikomi pasirinktinai.

188. EB 296 straipsnis nesuteikia valstybėms narėms jokio pagrindo nuogąstauti, kad bus atskleista informacija apie jų faktines išlaidas ginkluotei, ir neleidžia užpildyti Stojimo sutarčių spragų; taip pat nėra galimybės dėl neaiškių priežasčių išvengti su pasitikėjimu susijusių Bendrijos principų taikymo ar remtis šia nuostata tais atvejais, kai nėra rimtos grėsmės nacionaliniam saugumui.

B –    Dėl EB 307 straipsnio

189. Kai kurios valstybės narės atsakovės pažymėjo, kad muitai negali būti mokami dėl sutartyse su ginklų tiekėjais ir tarptautinėse sutartyse su šalimis, kurios nėra ES narės, esančių konfidencialumo sąlygų.

190. Nors tokios sąlygos yra pirkimo sutarties veiksmingumo ir galiojimo kriterijus, jos priklauso nuo šalių laisvos valios, todėl jei valstybė narė sutinka laikyti tam tikrą informaciją slapta ir taip apsunkina įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę vykdymą, ji šiems „susitarimams“ suteikia pirmenybę įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Bendrijai, atžvilgiu.

191. Jeigu toks susitarimas sudarytas prieš valstybei įstojant į Europos Sąjungą, perėmus Bendrijos teisę jis tampa neteisėtas.

192. Kalbant apie tarptautines sutartis, pagal EB 307 straipsnį visų pirma būtina nustatyti ginčijamą sutartį, išsiaiškinti jos sudarymo datą, dalyką ir ar jos nuostatos atitinka Bendrijos teisę.

193. Nė viena sutartis negali būti tokia konfidenciali, kad kliudytų vykdyti įsipareigojimus muitų srityje ir dėl jos EB 307 straipsnis taptų neveiksmingas(141).

194. Be to, nors Teisingumo Teismas yra pripažinęs laikiną dvišalio susitarimo viršenybę(142), jis iš karto pažymėjo(143), kad ši nuostata valstybėms, kurios nėra narės, suteikia „teises“ ir kartu valstybėms narėms nustato „pareigas“, todėl valstybė narė nebegali įgyvendinti pagal ankstesnę sutartį įgytų teisių, jei to reikalaujama pagal naująją sutartį.

195. Principas pacta sunt servanda, išreikštas minėtame straipsnyje, neleidžia valstybėms narėms elgtis pasyviai, nes jos privalo imtis visų reikiamų priemonių „pašalinti egzistuojantį nesuderinamumą“. Šių bylų atsakovių pastabose nenurodyta, kad jos būtų ėmusios kokių nors pastangų nesuderinamumams pašalinti, ir tai patvirtina nuomonę, kad šią atsakovių poziciją reikia atmesti.

196. Švedijos Karalystė per posėdį ypač aktyviai reiškė savo poziciją ir primygtinai tvirtino, kad kai kuriuose dvišalio bendradarbiavimo susitarimuose(144) nustatyta pirkėjo pareiga be pardavėjo ar tiekėjo sutikimo neteikti jokios informacijos apie pirkimą. Manau, kad pagal tokią poziciją, ar laikytis Bendrijos teisės, paliekama nuspręsti tretiesiems asmenims, ar tai būtų valstybės, privatūs asmenys ar įmonės.

C –    Dėl teisėtų lūkesčių

197. Išskyrus Suomijos Respubliką ir Švedijos Karalystę, visos valstybės narės atsakovės savo procesiniuose dokumentuose teigė, kad Komisijos pozicija šioje byloje pažeidžia teisėtų lūkesčių principą.

198. Kaip jau paaiškinau dėl ikiteisminio bylos etapo, Komisijos derybos su Vokietijos Federacine Respublika, Italijos Respublika ir Graikijos Respublika vyksta jau senokai; šių valstybių narių vyriausybės dabar nurodo šią aplinkybę, siekdamos pagrįsti teiginį, kad tai joms suteikė tikrumo ir jos ėmė manyti, kad pažeidimo nėra, nes Komisija nuo to laiko nesiėmė veiksmų.

199. Danijos Karalystė taip pat nurodo 1984–1985 m. palaikytus ryšius bei vykusias pažeidimo procedūras ir priduria, kad jei Teisingumo Teisme nebuvo iškelta byla, valstybės narės galėjo manyti, kad Komisija tariamai sutiko su tuo, jog muitai karinės įrangos importui netaikomi.

200. Pagal teisėtų lūkesčių apsaugos principą viešosios valdžios institucijų atžvilgiu asmenų naudai priimtų administracinių aktų panaikinimas ribojamas(145).

201. Šis principas skatina teisinį saugumą, kuris yra būtinas teisės stabilumui išlaikyti, ir leidžia priimti sprendimus pagrįstai, žinant visus tokio elgesio padarinius. Taip kuriama tikrumo aplinka(146), kuri yra itin palanki finansinių santykių srityje(147).

202. Savo praktikoje(148) Teisingumo Teismas apibūdino šį principą kaip „pagrindinį Bendrijos principą“(149), patvirtino jo veiksmingumą atgaline data galiojančių ar iš karto įsigaliojančių nuostatų atžvilgiu(150) ir pripažino, kad jei teisinė padėtis pakeičiama, asmuo, kuriam yra skirta teisės norma, išlaiko pradinę teisinę padėtį, jeigu administracija savo elgesiu leido jam manyti, kad status quo nepasikeis(151).

203. Kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas turėtų apsauginį poveikį, asmuo(152) privalo remtis išoriniais požymiais, o ne vien subjektyviomis prielaidomis ar įsitikinimais(153); be to, įvertinus atitinkamus interesus, asmens, kuris teisėtai rėmėsi administraciniu aktu, padėtis turi pateisinti tokią apsaugą(154).

204. Nesunku padaryti išvadą, kad šiose bylose minėtu principu negalima remtis.

205. Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad sprendimą, ar reikia pareikšti ieškinį valstybei narei, įskaitant tai, kada jį pareikšti, Komisija priima visiškai savo nuožiūra(155) ir šiuo atveju jos nesaisto joks terminas.

206. Be to, pagal teisėtų lūkesčių apsaugos principą draudžiama išimtinė Bendrijos teisės akto įsigaliojimo prieš jo paskelbimą galimybė(156), tačiau atsakovės suteikia šiam argumentui priešingą prasmę, kad išvengtų iki Reglamento Nr. 150/2003 galiojusių teisės aktų pasekmių.

207. Todėl, norint pagrįsti nuomonę, kad Komisija atsiėmė kaltinimus, turbūt reikėtų kalbėti apie pačios Komisijos veiksmus(157).

208. Tačiau ir šis požiūris nepagrįstas, nes pareiškime, kurį Komisija padarė vykstant deryboms dėl Reglamento Nr. 150/2003(158), ji išreiškė griežtą pageidavimą surinkti muitus, kurie turėjo būti sumokėti, ir pasiliko teisę šiuo atžvilgiu imtis atitinkamų veiksmų.

209. Taip pat nebuvo galima spėlioti, kad Komisija šiuo atžvilgiu padarė kokių nors nuolaidų, nes dar 1988 m. ji parengė pasiūlymą dėl muitų sustabdymo, tačiau viena iš jo nepatvirtinimo priežasčių buvo ta, kad valstybėms narėms nepavyko susitarti.

210. Bet kuriuo atveju Reglamente Nr. 150/2003 nėra atgaline data galiojančių nuostatų, ir valstybės narės sutiko su šia aplinkybe, nes jos neginčijo.

211. Kelios valstybės narės teigia, kad, remiantis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, teismo sprendimo galiojimas laiko atžvilgiu turi būti apribotas(159), tačiau, kaip jau paaiškinau, Teisingumo Teismas neprivalo priimti sprendimo dėl konstatuoto įsipareigojimų neįvykdymo ekonominių padarinių.

212. Toks apribojimas laiko atžvilgiu negalimas, nes yra išimtinio pobūdžio(160); jei Teisingumo Teismas pripažintų, kad įsipareigojimai nebuvo įvykdyti, valstybės narės dėl to nepatirtų sunkių finansinių padarinių, be to, nereikia pamiršti dar vienos specialios nagrinėjamų bylų ypatybės, nes Reglamento Nr. 1150/2000 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų terminas nuo pataisų pateikimo, kuriam pasibaigus nebeleidžiamos jokios papildomos pataisos.

213. Kadangi valstybių narių prieštaravimus ir argumentus dėl bylos esmės reikia atmesti ir kadangi nustatyti objektyvieji pažeidimų sudėties požymiai, visus septynis ieškinius reikėtų patenkinti.

VII – Dėl išlaidų

214. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį bylą pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu, kaip yra visose šiose bylose, bylą laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija laimėjo visas iškeltas bylas, kiekvienos bylos atsakovė privalo padengti išlaidas.

215. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalį į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo išlaidas.

VIII – Išvada

216. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, Teisingumo Teismui siūlau:

1)      pripažinti, kad nenustačiusios ir nesumokėjusios Komisijai nuosavų išteklių, susijusių su karinės įrangos importu, ir nesumokėjusios delspinigių pavėlavus perduoti atitinkamas sumas Komisijai, Suomijos Respublika (C‑284/05), Švedijos Karalystė (C‑294/05), Vokietijos Federacinė Respublika (C‑372/05), Italijos Respublika (C‑239/06), Graikijos Respublika (C‑409/05) ir Danijos Karalystė (C‑461/05) neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 26 straipsnį, Bendrijos muitinės kodekso 20 straipsnį bei Reglamentų Nr. 1552/89 ir Nr. 1150/2000 2, 9, 10 ir 11 straipsnius;

2)      pripažinti, kad nenustačiusios ir nesumokėjusios Komisijai nuosavų išteklių, susijusių su dvejopos paskirties įrangos importu, ir nesumokėjusios delspinigių pavėlavus perduoti atitinkamas sumas Komisijai, Švedijos Karalystė (C‑294/05) ir Italijos Respublika (C‑387/05) neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 26 straipsnį, Bendrijos muitinės kodekso 20 straipsnį bei Reglamentų Nr. 1552/89 ir Nr. 1150/2000 2, 9, 10 ir 11 straipsnius;

3)      priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Suomijos Respublikos byloje C‑284/05, iš Švedijos Karalystės byloje C‑294/05, iš Vokietijos Federacinės Respublikos byloje C‑372/05, iš Italijos Respublikos bylose C‑387/05 ir C‑239/06, iš Graikijos Respublikos byloje C‑409/05 ir iš Danijos Karalystės byloje C‑461/05;

4)      nurodyti į kiekvieną bylą įstojusioms valstybėms narėms padengti savo išlaidas.

1 – Originalo kalba: ispanų.

2 – Visi ieškiniai dėl įsipareigojimų neįvykdymo susiję su karinės įrangos importu, išskyrus vieną iš dviejų Italijos Respublikai pareikštų ieškinių (C‑387/05), kuriame kalbama apie įsigytą įrangą, kuri gali būti naudojama civiliniams ir kariniams tikslams, ir ieškinį Švedijos Karalystei (C‑294/05), kuriame Komisijos kaltinimas susijęs su karinės įrangos ir dvejopos paskirties įrangos importu.

3 – Nors neseniai pakeistas 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 450/2008, nustatančiu Bendrijos muitinės kodeksą (Modernizuotas muitinės kodeksas) (OL L 145, p. 1), šiai bylai ratione tempore taikomas 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307).

4 – 1989 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EEB, Euratomas), įgyvendinantis Sprendimą 88/376/EEB (Euratomas) dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (OL L 155, p. 1).

5 – 2000 m. gegužės 22 d. Tarybos reglamentas (EB, Euratomas), įgyvendinantis Sprendimą 94/728/EB (Euratomas) dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (OL L 130, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 169).

6 – Du šios utopinės svajonės pavyzdžiai – Fridricho Šilerio „Odė džiaugsmui“ (An die Freude), kurią Bethovenas panaudojo savo Devintojoje simfonijoje d-moll, op. 125, ir legendinė Džono Lenono daina „Imagine“, – kuriuose žmonija bendrai siekia šių troškimų.

7 – Nesutinku su posakiu si vis pacem para bellum, nepaisant Servanteso, kuriuo žaviuosi, mėginimo sugrąžinti jam teigiamą prasmę Don Kichoto lūpomis: „Ir tegu niekas nebando man kalbėti, jog mokslai [įstatymai] pranašesni už karo meną, – nors ir kažin kas būtų tie žmonės, aš pasakysiu, kad jie neišmano, ką šneka. karo meno uždavinys ir galutinis tikslas – taika ir ramybė, didžiausias gėris, kokio žmonės gali trokšti šioje žemėje“. M. de Servantesas Saavedra „Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis“, iš ispanų k. vertė V. Petrauskas, Vilnius, Vaga, 1995, I tomas, XXXVII skyrius.

8 – Šias viename dokumente pateikiamas septynias išvadas būčiau turėjęs parengti atskirai, jei septyni Komisijos pareikšti ieškiniai dėl įsipareigojimų neįvykdymo nebūtų nagrinėjami tą pačią dieną.

9 – Pasak Č. Bekarijos „Apie nusikaltimus ir bausmes“ (DeI delitti e delle pene), Alianza Editorial, 1998, Madridas, XV skyrius, slaptumas yra tvirčiausia tironijos priedanga.

10 – 1994 m. spalio 31 d. Sprendimas dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (OL L 293, p. 9).

11 – 1988 m. birželio 24 d. Tarybos sprendimas dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (OL L 185, p. 24; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 176).

12 – Šios antraštinės dalies nuostatos susijusios tik su Reglamentu Nr. 1150/2000, vadovaujantis jo 22 straipsniu.

13 – 2003 m. sausio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 150/2003, sustabdantis importo muitus už kai kuriuos ginklus ir karinę įrangą (OL L 25, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 13 t., p. 15).

14 – Reglamento Nr. 150/2003 penkta konstatuojamoji dalis ir 1 straipsnis.

15 – Reglamento Nr. 150/2003 penkta konstatuojamoji dalis.

16 – 8 straipsnis.

17 – Komisijos ieškinio 14 punktas.

18 – Suomijos Respublikos atveju šio pranešimo pagrindu taip pat pradėta pažeidimo procedūra Nr. 2001/2219, kuri vėliau nutraukta.

19 – Atsižvelgdama į vėlavimą, Komisija prie pagrindinės sumos priskaičiavo palūkanas.

20 – Taigi Švedijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Italijos Respublika, Graikijos Respublika, Danijos Karalystė ir Portugalijos Respublika įstojo į bylą palaikyti Suomijos Respublikos reikalavimus (C‑284/05); Vokietijos Federacinė Respublika, Suomijos Respublika ir Danijos Karalystė įstojo į bylą palaikyti Švedijos Karalystės reikalavimus (C‑294/05); Graikijos Respublika, Suomijos Respublika ir Danijos Karalystė įstojo į bylą palaikyti Vokietijos Federacinės Respublikos reikalavimus (C‑372/05); Graikijos Respublika, Danijos Karalystė, Suomijos Respublika ir Portugalijos Respublika įstojo į bylą palaikyti Italijos Respublikos reikalavimus (C‑387/05); Italijos Respublika, Suomijos Respublika, Danijos Karalystė ir Portugalijos Respublika įstojo į bylą palaikyti Graikijos Respublikos reikalavimus (C‑409/05); Graikijos Respublika, Portugalijos Respublika ir Suomijos Respublika įstojo į bylą palaikyti Danijos Karalystės reikalavimus (C‑461/05); ir galiausiai Graikijos Respublika ir Suomijos Respublika įstojo į bylą palaikyti atsakovės Italijos Respublikos reikalavimus (C‑239/06).

21 – Bylos C‑372/05, C‑387/05, C‑409/05, C‑461/05 ir C‑239/06 bendrai nagrinėtos viešame posėdyje, o dvi likusios bylos C‑284/05 ir C‑294/05 – uždarame posėdyje.

22 – Vokietijos vyriausybė atsiliepime į ieškinį pateikė daugybę argumentų savo prieštaravimui pagrįsti, tačiau jos atstovas per posėdį tylėjo, o tai rodo abejones dėl šio prieštaravimo pagrįstumo.

23 – K. Lenaerts, D. Arts ir I. Maselis „Procedural Law of the European Union“, red. Robert Bray, Sweet & Maxwell, Londonas, 2006, p. 141 ir 142, pritaria tokiai nuomonei dėl EB 95 straipsnio 9 dalyje numatytos specialios tvarkos, ir manau, kad nėra kliūčių taikyti tokį aiškinimą EB 298 straipsnio antrojoje pastraipoje numatytai specialiai tvarkai, apie kurią autoriai neabejotinai užsimena antraštinėje dalyje „Relationship between Arts 226 and 227 of the EC Treaty. And special procedures relating to the improper use of derogating provisions“. Pasak autorių, „the opportunity afforded to the Commission by Art. 95 of the EC Treaty in order to bring a matter directly before the Court of Justice without incurring the delay of a pre-litigation procedure is intended to serve the Community interest of protecting in full the establishment of the internal market. However, this does not preclude the Commission from opting to bring procedings under Art. 226 of the EC Treaty in the interest of the defendant Member State“.

24 – Pagal viešosios tvarkos reikalavimus jokia diskrecija negalima.

25 – Pavyzdžiui, pagal Bendrijos muitinės kodeksą.

26 – Ši pozicija akivaizdi 1995 m. balandžio 6 d. generalinio advokato F. Jacobs išvados, kuri pateikta byloje Komisija prieš Graikiją, 1996 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi išbrauktoje iš registro (C‑120/94, Rink. p. I‑1513), 63–67 punktuose. Bylos faktinės aplinkybės buvo susijusios su Graikijos Respublikos taikytomis vienašalėmis priemonėmis, kuriomis, pasak Komisijos, buvo siekiama uždrausti buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos kilmės ar jai skirtų gaminių prekybą per Tesalonikų uostą ir šios šalies kilmės gaminių importą į Graikijos Respubliką, ir iki šiol tai yra vienintelis ieškinys, pareikštas taikant specialią EB 298 straipsnyje numatytą tvarką (anksčiau – EB sutarties 225 straipsnis).

27 – J. Díez‑Hochleitner ir C. Martínez Capdevila „Derecho de la Unión Europea“, McGraw‑Hill, Madridas, 2001, p. 419.

28 – Šiuo atžvilgiu sutinku su dublike pateiktais Komisijos argumentais.

29 – 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas (C‑414/97, Rink. p. I‑5585).

30 – Remdamasis šia byla, kurios reikšmė akivaizdžiai šalutinė, nenorėčiau pernelyg sureikšminti stare decisis et non quieta movere principo, veikiau norėčiau atkreipti Teisingumo Teismo dėmesį į šią aplinkybę.

31 – E. García de Enterría „La lucha contra las inmunidades del poder en el derecho administrativo (poderes discrecionales, poderes de gobierno, poderes normativos)“, Revistade Administración Pública, Nr. 38, 1962, p. 159–208.

32 – Lordų Rūmai byloje Zamora kategoriškai konstatavo [(The Zamora (1916), 2 appeal Cases, 77)]: „Tik už nacionalinį saugumą atsakingi asmenys turi spręsti, ko reikia nacionaliniam saugumui. Būtų akivaizdžiai nepageidautina šiuos dalykus tirti teisme ar kitaip viešai aptarinėti“.

33 – 1983 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę (124/81, Rink. p. 203); 1988 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (50/87, Rink. p. 4797) ir 1996 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑61/94, Rink. p. I‑3989).

34 – OL L 176, p. 7 (klaidų ištaisymas OL L 383, p. 117), suvestinė redakcija su 1995 m. vasario 21 d. pakeitimais (OL L 44, p. 61), galiojusi ieškinio pareiškimo dieną.

35 – Šiuo atžvilgiu remiuosi 2008 m. spalio 2 d. Sprendimu Komisija prieš Graikiją (C‑36/08, dar nepaskelbtas Rinkinyje).

36 – C‑104/02, Rink. p. I‑2689.

37 – 1958–1970 m.

38 – OL L 94, p. 19.

39 – Jie vaizdžiai vadinami „tradiciniais“ arba „įprastaisiais“ nuosavais ištekliais, nes nustatomi tik pagal Bendrijos politikos kryptis, o ne pagal valstybių narių pageidavimus.

40 – Posėdžiavusioje 1984 m. birželio 25–26 dienomis.

41 – OL L 128, p. 15.

42 – Nepaisant bendro požiūrio, kurio laikėsi Fontenblo Europos Vadovų Taryba, nusprendusi, kad ši priemonė galėtų būti taikoma bet kuriai valstybei narei, kurios biudžetui tenka per didelė našta.

43 – Šios permokos grąžinimas vis dar numatytas 2007 m. birželio 7 d. Tarybos sprendimo 2007/436/EB (Euratomas) dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (OL L 163, p. 17) 4 straipsnyje.

44 – Šios taisyklės nustatytos Sprendimo 2007/436 5 straipsnyje.

45 – Nuo 2002 m. vadinamas bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis (BNP).

46 – BNP grindžiami nuosavi ištekliai, gaunami kasmet nustatomą normą taikant apskaičiavimo bazei, kurią sudaro BNP suma rinkos kainomis, yra ypač svarbūs, nes lemia PVM bazės viršutinę ribą, JK permokos grąžinimo sąnaudų paskirstymo būdą ir visų išteklių, nustatomų finansinėse prognozėse, viršutinę ribą. Šiuo metu galiojančiame Sprendime 2007/436 išlaikoma 1,24 % valstybių narių BNP rinkos kainomis nuosavų išteklių viršutinė riba ir asignavimų įsipareigojimams bendros metinės sumos viršutinė riba – 1,31 % bendros valstybių narių BNP sumos.

47 – Sprendimo 2007/436 2 straipsnio 3 dalis.

48 – OL L 253, p. 42; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 200.

49 – Todėl logiška, kad muitai pripažįstami teisėta protekcionistine priemone, skirta apsisaugoti nuo itin liberalios tarptautinės ideologijos, kaip tai pažymi J. Berr ir H. Trémeau „Le Droit Douanier: Communautaire et national“, 7 leid., Economica, 2006, p. 3.

50 – Savo išvadoje byloje D. (2005 m. liepos 5 d. Sprendimas, C‑376/03, Rink. p. I‑5821), pateiktoje 2004 m. spalio 26 d., nurodžiau, kad, siekiant Bendrijoje sukurti muitų sąjungą, buvo būtina įvesti bendrąjį išorinį muitų tarifą ir kad siekiant užtikrinti laisvą prekių judėjimą reikėjo suderinti netiesioginius mokesčius. Taip pat, siekiant palengvinti asmenų ir kapitalo judėjimo laisvę, pasiūliau suderinti tiesioginius mokesčius.

51 – 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „po trečiųjų metų, einančių po atitinkamų metų, gruodžio 31 d., šio straipsnio 1 dalyje nurodytoje metinėje galutinėje ataskaitoje daugiau nedaromi jokie taisymai, išskyrus atvejus, apie kuriuos Komisija arba atitinkama valstybė narė yra pranešusios iki nurodytos datos“.

52 – Taip buvo Italijos Respublikos atveju byloje C‑387/05.

53 – Graikijos vyriausybės argumentai (jos atsiliepimo į ieškinį 10 ir 11 punktai) yra įdomūs, nepaisant to, kad sąvokos „muitų teisės aktų pažeidimo“ ir „finansinio pažeidimo“ nėra tinkamos, nes Teisingumo Teismo buvo prašoma ne skirti sankcijas, o tik konstatuoti įsipareigojimų neįvykdymą.

54 – Šis apdairumas matyti 2006 m. sausio 26 d. generalinės advokatės C. Stix‑Hackl išvadoje, pateiktoje byloje Komisija prieš Belgiją, kurioje priimtas 2006 m. spalio 5 d. Sprendimas (C‑377/03, Rink. p. I‑9733); šioje išvadoje generalinė advokatė, remdamasi minėtu skirtumu, paaiškina, kad, „remiantis ieškiniu, Komisijos kaltinimai apsiriboja reglamento dėl nuosavų išteklių sistemos pažeidimais, todėl šioje byloje Teisingumo Teismas neprivalo atskirai nagrinėti galimų muitų teisės aktų pažeidimų“.

55 – Byla Komisija prieš Prancūziją (C‑276/97, Rink. p. I‑6251).

56 – Kaip minėtoje išvadoje teigia generalinė advokatė C. Stix‑Hackl.

57 – Toliau nagrinėsiu valstybių narių atsakovių pateiktus pateisinimus, atsižvelgdamas į EB 296 straipsnį.

58 – OL L 256, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 2 t., p. 382.

59 – Jų reikšmės mažėjimo tendencija matyti Biudžeto komiteto užsakymu A. Lamassoure parengtame dokumente „Europos Parlamento darbo dokumentas Nr. 1 dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių. Bendrijų pajamų istorija“, 2005, p. 6.

60 –
                                                                        Delege ferenda, J. M. Jordán „Por una reforma del sistema de financiación de la Unión europea“, Quaderns de Política Econòmica,Revista electrónica, 2ª época, t. 2, 2003 m. sausio–kovo mėn., p. 13, siūlo BNP grindžiamus išteklius pakeisti nacionalinių mokesčių, iš esmės pajamų mokesčio dalimi, taip užtikrinant glaudesnį Europos Sąjungos ir jos piliečių ryšį, kurį sustiprintų mokestinio federalizmo elementas, kai kiekvienas Europos Sąjungos pilietis prisidėtų savo, o ne savo valstybės narės pajamomis.

61 – Vokietijos Federacinės Respublikos atveju rašytinio proceso metu deklaruotas 10 803 000 EUR mokėjimas; kitos valstybės narės, kaip antai Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė, savo mokėjimus deklaravo per posėdį.

62 – Kalbant apie pagrindinę skolos sumą, neatsižvelgiant į jos galimą įtaką delspinigiams.

63 – 2007 m. spalio 18 d. Sprendimas Komisija prieš Daniją (C‑19/05, Rink. p. I‑8597).

64 – 1991 m. gegužės 16 d. Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus (C‑96/89, Rink. p. I‑2461, 37 punktas); 2000 m. birželio 15 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑348/97, Rink. p. I‑4429, 64 punktas); 2005 m. lapkričio 15 d. Sprendimas Komisija prieš Daniją (C‑392/02, Rink. p. I-9811, 60 punktas) ir 2006 m. vasario 23 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑546/03, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 28 punktas).

65 – Šis argumentas aiškiai išreikštas 2005 m. kovo 10 d. generalinio advokato L. Geelhoed išvadoje byloje Komisija prieš Daniją, kurioje priimtas minėtas 2005 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas.

66 – Nors minėtoje byloje Komisija prieš Daniją Teisingumo Teismas patenkino ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, jis nepritarė generalinio advokato L. Geelhoed nuomonei, kad buvo pažeistas EB 10 straipsnis.

67 – Tokie argumentai pateikti jos triplike.

68 – Tai susiję ne su visomis valstybėmis narėmis atsakovėmis, nes, kaip Danijos vyriausybės atstovas pažymėjo per posėdį, Danijos Karalystė su tuo nesusijusi.

69 – Kurį ikiteisminiame etape pateikė Danijos vyriausybė, o per posėdį – Portugalijos vyriausybės atstovas, siedamas šį argumentą su nepagrįstu Europos Bendrijų praturtėjimu.

70 – Šis sąrašas, pateiktas Tarybos sprendime Nr. 225/58, nebuvo keistas ar skelbtas, nors Komisija jį atskleidė atsakydama į rašytinį klausimą (E‑1323/2001), kurį 2001 m. gegužės 3 d. pateikė Europos Parlamento narys B. Staes (Verts/ALE) (OL C 364 E, p. 85).

71 – Tik tiek, kiek susiję su dvejopos paskirties įranga, bet ne su ginklais.

72 – Švedijos Karalystės pateikti argumentai daugiausia susiję su ginklais, ir Komisija dėl to priekaištauja dublike. Atrodo, kad Švedijos atstovas tai pripažįsta, nes tai ne tik nepaneigta, bet apskritai net nepaminėta triplike, kuriame nurodoma vien karinė medžiaga. Nors byloje C‑387/05 Italijos Respublika nurodo EB 296 straipsnio 1 dalies a punktą, ji taip pat negrindžia savo argumentų šia nuostata.

73 – Konkretus šios nuostatos taikymas priklauso nuo to, ar įvykdyti visi reikalavimai, kuriuos analizuosiu toliau.

74 – Šis požiūris aiškiai išdėstytas 2007 m. liepos 10 d. generalinio advokato J. Mazák išvados 58–61 punktuose ir 2008 m. balandžio 8 d. Sprendime Komisija prieš Italiją (C‑337/05, Rink. p. I‑2173, 47–49 punktai), kuriuose nurodyta, kad negalima remtis EB 296 straipsnio 1 dalies b punktu, norint vietoj viešo kvietimo teikti pasiūlymus tiesiogiai sudaryti tam tikras sutartis dėl sraigtasparnių pirkimo. Tuo pačiu klausimu žr. neseniai priimtą 2008 m. spalio 2 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C‑157/06, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 24–28 punktai).

75 – Reglamentuojančių nuosavus išteklius.

76 – Nenoriu leistis į demagogiją, tačiau man įdomu, jei valstybių narių pateikti argumentai būtų pripažinti pagrįstais, ar taip pat nesunkiai būtų nukrypstama nuo pagrindinių Bendrijos laisvių ir net pagrindinių teisių.

77 – Beveik vienbalsiai.

78 – Sutinku su N. Garrido Cuenca „El episodio judicial de la desclasificación de los papeles del CESID. Las sentencias del Tribunal Supremo de 4 de abril de 1997. Paradojas y paralogismos de un conflicto entre la función de gobierno y el derecho a la tutela judicial efectiva“, Revista de Administración Pública, Nr. 143, 1997 m. gegužės–rugpjūčio mėn., kuris nurodo: „ negalima paprasčiausia teigti, kad tai, jog vyriausybė laiko tam tikrą informaciją „slapta“, reiškia, kad ji visiškai apsaugo ją nuo bet kokios kontrolės. Priešingai, teisės aktų leidėjas laikosi aiškios nuomonės, kad kita valstybės valdžios institucija, kuriai pagal Konstituciją šioje srityje suteikti aiškūs įgaliojimai, turi turėti galimybę susipažinti su tokia informacija “. Atitinkamos institucijos gali būti parlamentas arba teismai, atsižvelgiant į konkrečią sistemą, nors tam tikrais atvejais gali ir nebūti nuostatos, kuria suteikiami tokie įgaliojimai.

79 – Dar kartą pabrėžiu, kad tai yra grynai nacionalinė teisinė pozicija, nes Bendrijos lygmeniu būtina kompetencijos ir subsidiarumo principų pusiausvyra.

80 – J. De Lucas „Secretos de Estado“, Derechos y libertades, Revista del Instituto Bartolomé de las Casas, p. 57.

81 – Iš ieškinių galima spręsti, kad nors kai kurioms valstybėms narėms muitų apskaičiavimas yra našta, daranti žalą jautriausiems jų interesams, kitoms valstybėms narėms tai yra nekenksmingas procesas.

82 – 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimas Johnston (222/84, Rink. p. 1651).

83 – EB 30, 39, 46, 58, 64, 296 ir 297 straipsniuose.

84 – 2003 m. kovo 11 d. Sprendimas Dory (C‑186/01, Rink. p. I‑2479, 31 punktas); minėto sprendimo Johnston 26 punktas; 1999 m. spalio 26 d. Sprendimas Sirdar (C‑273/97, Rink. p. I‑7403, 16 punktas) ir 2000 m. sausio 11 d. Sprendimas Kreil (C‑285/98, Rink. p. I‑69, 16 punktas).

85 – Sprendimuose, priimtuose jau minėtose bylose Sirdar, Kreil ir Dory, kuriais remtasi Aiškinamajame komunikate dėl Sutarties 296 straipsnio taikymo viešiesiems pirkimams gynybos srityje (SEC(2006)1554) (SEC(2006)1555).

86 – 2000 m. kovo 23 d. Išvadoje byloje, kurioje priimtas 2000 m. liepos 13 d. Sprendimas Albore (C‑423/98, Rink. p. I‑5965), generalinis advokatas G. Cosmas įspėjo, kad jei šia nuostata būtų nuolat remiamasi, tai pakenktų Sutarties nuostatų pusiausvyrai ir EB 296 straipsniu grindžiamų nacionalinių priemonių suderinamumo su Bendrijos teise kontrolės mechanizmų tinkamam veikimui.

87 – „Acte de gouvernement“ teorija smarkiai pasikeitė, kai 1875 m. vasario 19 d. Sprendime Prince Napoléon (Rink. 155) Prancūzijos Valstybės Taryba (Conseil d’État) atsisakė taikyti politinių motyvų doktriną, kuria ji anksčiau remdavosi savo sprendimuose (CE, 1822 m. gegužės 1 d., Laffitte, ir CE, 1867 m. gegužės 9 d., Duc d’Aumale) kaip pagrindu išvadai, jog neturi jurisdikcijos tikrinti kai kurių administracijos aktų, padaryti.

88 – Miguelio de Unamuno „Niebla“ pagrindinis veikėjas Agustinas meta iššūkį savo likimui ir net pačiam autoriui, su kuriuo novelėje susitinka, kad paprašytų neleisti jo herojui numirti. Aišku, kad valstybėms narėms tokia grėsmė nekyla, net jei šiose bylose sprendimas nebūtų priimtas jų naudai, nes Bendrijos istoriją daugiau kaip 50 metų formavo tos pačios valstybės narės, kurios dabar priešinasi siekiui vienodinti teisę ir yra linkusios paaukoti ankstesnius laimėjimus.

89 – Pavyzdžiui, Italijos Respublika laikosi tokio kraštutinio požiūrio byloje C‑239/06 ir tvirtina, kad jos negalima reikalauti nieko įrodinėti.

90 – Versijoje ispanų kalba.

91 – 1987 m. kovo 10 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (199/85, Rink. p. 1039); 1991 m. spalio 4 d. Sprendimas Richardt ir „Les Accessoires Scientifiques“ (C‑367/89, Rink. p. I‑4621); minėtas 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją ir 2005 m. birželio 2 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (C‑394/02, Rink. p. I‑4713).

92 – Nurodytas 29 išnašoje.

93 – Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos šiuo klausimu, tačiau jis ir nėra pagrindinis šioje byloje; vis dėlto, šia tema yra svarbios teisinės literatūros: J. R. Wiggings „Freedom of Secrecy“, Niujorkas,,Oxford University Press, 1964; M. Revenga Sanchez „Razonamiento Judicial, Seguridad Nacional y Secreto de Estado“, Revista española de Derecho Constitucional, 18 metai, Nr. 53, 1998 m. gegužės–rugpjūčio mėn.; J. De Lucas, op. cit., p. 35–62.

94 – Pati tikriausia šios laisvės išraiška yra vidaus rinka ir muitų sistema.

95 – 2000 m. kovo 14 d. Sprendimas Église de scientologie (C‑54/99, Rink. p. I‑1335, 17 punktas).

96 – Savo 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendime Deutscher Apothekerverband (C‑322/01, Rink. p. I‑14887) Teisingumo Teismas kategoriškai paneigė, kad pagrindinio laisvo prekių judėjimo principo apribojimus galima pateisinti vien ekonominio pobūdžio tikslais (122 punktas).

97 – Jos atsiliepimo į ieškinį 31 punktas (C‑409/05).

98 – Byla C‑461/05.

99 – Byla C‑239/06.

100 – 22 punkto pabaiga.

101 – 23 punktas.

102 – Pvz., taip teigia Danijos Karalystė byloje C‑461/05 ir Suomijos Respublika savo įstojimo į bylą palaikyti Italijos Respublikos reikalavimus (C‑239/06) paaiškinime.

103 – Pavyzdžiui, Vokietijos Federacinės Respublikos panegirika jos atsiliepime į ieškinį (C‑372/05).

104 – Pagal 2005 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 648/2005, iš dalies keičiančio Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2913/92 (OL L 117, p. 13), 1 straipsnio 4 dalies redakciją.

105 – Šiose bylose karingai nusiteikusios valstybės narės atsakovės siekia „su patranka numušti musę“.

106 – 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimas Bond van Adverteerders (352/85, Rink. p. 2085), kurį generalinis advokatas G. Cosmas nurodė minėtoje 2000 m. kovo 23 d. Išvadoje byloje Albore.

107 – Šiuo atžvilgiu išvadoje (62 punkte) ir minėtame 2008 m. balandžio 8 d. Sprendime (53 punkte), kuris priimtas byloje Komisija prieš Italiją, nurodyta, kad Italijos Respublikos sprendimas sudaryti tam tikras sutartis tiesiogiai, pažeidžiant konkursų skelbimo taisykles, siekiant neleisti atskleisti konfidencialios informacijos, buvo neproporcingas.

108 – 7 straipsnio 1 dalis: „Kiekviena valstybė narė per šešis mėnesius nuo šio reglamento įsigaliojimo praneša Komisijai apie administracinį jo įgyvendinimą“. Be to, ne vėliau kaip per tris mėnesius po kiekvienų kalendorinių metų pabaigos valstybės narės taip pat perduoda Komisijai informaciją apie išduotų pažymų bendrą skaičių bei pagal šio reglamento nuostatas importuotų prekių bendrąją vertę ir svorį“.

109 – Šias pažymas aptariau nurodydamas teisės aktus.

110 – Valstybės narės šiuo klausimu nieko nenurodo, nors šioks toks susirūpinimas justi Reglamente Nr. 150/2003, nes jo šeštoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta būtinybė „nustatyti valstybėms narėms taikomas taisykles, kad būtų teikiama informacija apie išduotų pažymų kiekį, vertę ir skaičių, bei šio reglamento taikymo procedūrą“.

111 – Be to, manau, kad nekyla šios informacijos atskleidimo grėsmė.

112 – Reglamento Nr. 1150/2000 6 straipsnio 4 dalies a punktas.

113 – 1997 m. kovo 20 d. Komisijos sprendimas 97/245/EB, Euratomas, nustatantis valstybių narių Komisijai perduodamos informacijos pagal Bendrijų nuosavų išteklių sistemą perdavimo tvarką (OL L 97, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 399).

114 – Pavyzdžiui, kai Komisija atlieka patikrą a posteriori.

115 – Byloje C‑284/05 Suomija teigia kartais importuojanti dalis, kurios surenkamos vėliau.

116 – Jos dubliko byloje Komisija prieš Vokietiją (C‑372/05) 58 punktas.

117 – Komisijos dubliko Suomijai iškeltoje byloje (C‑284/05) 26 punkte.

118 – Šiame straipsnyje nacionalinėms institucijoms suteikiama didelė diskrecija. „Kol Bendrijos muitų teisės aktuose nenustatytos atitinkamos taisyklės, valstybės narės nustato įvairių jų teritorijoje veikiančių muitinės įstaigų kompetenciją, atitinkamais atvejais atsižvelgdamos į prekių rūšis ir joms taikytinas muitinės procedūras“.

119 – Akivaizdu, kad tai turėtų būti asmuo, kuriuo valstybė narė visiškai pasitiki, pvz., karo auditorius.

120 – 1999 m. gegužės 10 d. Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1026/1999, nustatantis teises ir pareigas atstovų, Komisijos įgaliotų Bendrijų nuosaviems ištekliams tikrinti ir kontroliuoti (OL L 126, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 88).

121 – 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus (C‑408/97, Rink. p. I‑6417).

122 – Šią išvadą galima daryti, be kita ko, iš 2002 m. kovo 7 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją (C‑10/00, Rink. p. I‑2357).

123 – Be kitų, Suomijos vyriausybė.

124 – Kitaip tariant, pardavėjais, pirkėjais ir tarpininkais.

125 – Vadovaujantis Suomijos Respublikos tripliko byloje C‑284/05 30–32 punktais, įmonėms nustatyta konfidencialumo pareiga įgyvendinama labai kruopščiai, visų pirma jų patalpų kontrolės ir darbuotojų patikimumo atžvilgiu.

126 – Per posėdį nesulaukiau manęs tenkinančio Graikijos Respublikos paaiškinimo dėl to, kaip muitų mokėjimas gali sumažinti paprasčiausios orlaivio techninės priežiūros programos apimtį, atsižvelgiant į tai, kad techninei apžiūrai (nekalbu apie atsargines dalis) šie muitai netaikomi, nes tai yra tik paslauga.

127 – Vadovaujantis 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje pasirašyta Sutartimi, šis straipsnis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinėje redakcijoje (OL C 115, 2008, p. 1) tampa EB 346 straipsniu.

128 – S. Trombetta „La protection des intérêts nationaux de la défense quand la défense devient européenne“, Revue du Marché commun et de l ´Union européenne, Nr. 490, 2005 m. liepos–rugpjūčio mėn., p. 442–443. Daugiau išsamių EB 296 straipsnio tyrimų galima rasti: E. Bratanova „Legal Limits of National Defense Privilege in the European Union, Overview of the recent European Court of Justice judgement on Art. 296 European Community Treaty and the new role of the Commission in armamets: A step towards a single market in armaments?“, Bonn International center for conversion, BICC paper 34, 2004; K. Eikenberg „Article 296 (ex‑223) E.C. and external trade in strategic goods“, European Law Review, t. 25, Nr. 2, 2005 m. balandžio mėn.; ir I. Barbe „L´article 223 du traité de Rome: un article controversé“, Droit et défense, Revue générale du droit de la sécurité et de la défénse, Nr. 98/1.

129 – C. J. Moreiro González „Las cláusulas de seguridad nacional“, Iustel, Madridas, 2007, p. 39–48, apibūdindamas tai, ką vadina „daugiareikšmiu nacionalinio saugumo pobūdžiu šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje“, laikosi įdomaus požiūrio ir teigia, kad grėsmėms tampant visuotinėmis, nacionalinis saugumas jau nebėra nuo valstybių susikūrimo neatsiejama koncepcija, ji pasikeitė, todėl šią koncepciją galima vertinti ir kitokiomis, didelės globalizacijos aplinkybėmis, kartu išlaikant jos pirminę reikšmę.

130 – Jose, be kita ko, pateikiama informacija apie įprastą ginkluotę (Jungtinių Tautų įprastos ginkluotės registre , kuriame apibūdinamas netgi valstybės arsenalas) ir ginklų pramonę .

131 – N. Garrido Cuenca, op. cit., p. 231 pažymi, kad valstybės paslaptis nenustoja būti tokia vien todėl, kad kažkas, pažeisdamas konfidencialumo apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, ją paviešina; būčiau linkęs manyti, kad valstybės narės atsakovės sutinka, jog informacija būtų viešinama internete, nes nepateikė priešingų įrodymų. Tačiau C. J. Moreiro González, op. cit., p. 202 ir 203 nurodo 1995 m. vasario 9 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimą byloje Verening Weekblad Bluf!, kuriame pripažinta, kad konfidenciali ataskaita netenka konfidencialumo po jos atskleidimo, nes „la protection de l’information en tant que secret d´État ne se justifiait plus et la retrait de la circulation n’apparaissait plus nécessaire pour atteindre le but légitime poursuivi “ (45 punktas).

132 – S. Trombetta, op. cit., p. 447–450.

133 – Nors šis variantas ne toks radikalus kaip EB 296 straipsnio panaikinimas, tačiau taip pat kelia sunkumų, nes nors tokį pasiūlymą turi pateikti Komisija, galutinį sprendimą priima Taryba, o valstybės narės gali jį vetuoti.

134 – Turiu omenyje Europos saugumo ir gynybos politiką (ESGP).

135 – Įsteigta 2004 m. liepos 12 d. Tarybos bendraisiais veiksmais 2004/551/BUSP (OL L 245, p. 17); šioje agentūroje dalyvauja visos valstybės narės, išskyrus Danijos Karalystę, o jos uždaviniai visų pirma yra skatinti ir stiprinti bendradarbiavimą Europos ginkluotės srityje, teikti paramą Tarybai ir valstybėms narėms, siekiant gerinti Europos Sąjungos gynybos pajėgumus krizių valdymo srityje ir remti Europos saugumo ir gynybos politiką.

136 – Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos 2 straipsnio 4 dalis.

137 – Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos 222 straipsnis.

138 – Europos Sąjungoje – 2000 m. birželio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1334/2000, nustatantis Bendrijos dvejopo naudojimo objektų ir technologijų eksporto kontrolės režimą (OL L 159, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 10 t., p. 3); 2003 m. birželio 23 d. Tarybos bendroji pozicija 2003/468/BUSP dėl tarpininkavimo ginklų prekyboje kontrolės (OL L 156, p. 79; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 2 t., p. 133); 2005 m. birželio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1236/2005 dėl prekybos tam tikromis prekėmis, kurios galėtų būti naudojamos mirties bausmei vykdyti, kankinimui ar kitokiam žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui ir baudimui (OL L 200, p. 1); o soft law srityje – Europos Sąjungos ginklų eksporto elgesio kodeksas, priimtas 1998 metais.

139 – Dešimtojo dešimtmečio viduryje Ispanijoje tokių organizacijų, kaip antai Amnesty International, Intermón Oxfam ir Greenpeace, surengtų kampanijų šūkis buvo: „Yra paslapčių, kurios žudo“ („Hay secretos que matan“).

140 – Garantuojant, kad nuosavų išteklių sistema veiktų tinkamai.

141 – Šio straipsnio padarinius išsamiai aprašė N. Stoffel Vallotton „Las relaciones entre el derecho internacional y el derecho comunitario en el marco del artículo 307 CE: convenios de Estados miembros con terceros Estados anteriores a su adhesión a la UE: nuevas consideraciones sobre su limitada primacía“, Revista de Derecho Comunitario Europeo, Nr. 22, Madridas, 2005 m. rugsėjo–gruodžio mėn., p. 843–890.

142 – 2003 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Budĕjovický Budvar (C‑216/01, Rink. p. I‑13617).

143 – 1962 m. vasario 27 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (10/61, Rink. p. 1).

144 – Šių susitarimų datos nežinomos, todėl neįmanoma remtis EB 307 straipsniu, kuris taikomas tik tiems susitarimams, kurie sudaryti iki įstojimo į Bendriją.

145 – 1975 m. gegužės 14 d. Sprendimas CNTAprieš Komisiją (74/74, Rink. p. 533).

146 – A. Zielinski „La stabilité du droit, élément essentiel de l’État de droit“, „L’État de droit et la securité juridique“, Institut de Sciences Juridiques, CNRS, Paryžius–Varšuva, 1996, p. 83 ir paskesni.

147 – E. Sharpston „Legitimate Expectations and Economic Reality“, European Law Review, 1990, p. 103.

148–   Sisteminę šios teismo praktikos analizę žr. R. E. Papadopoulu „Principes généraux du droit et droit communautaire (origines et concrétisation)“, Briuselis, 1996.

149 – 1979 m. gegužės 16 d. Sprendimas Tomadini (84/78, Rink. p. 1801) ir 1981 m. gegužės 5 d. Sprendimas Dürbeck (112/80, Rink. p. 1095).

150 – J. P. Puissochet „Vous avez dit confiance legitime?“, „L’État de Droit (Mélanges en l’honneur de Guy Braibant)“, Dalloz, Paryžius, 1996, p. 585.

151 – Ši teismo praktika pirmą kartą suformuluota 1965 m. liepos 13 d. Sprendime Lemmerz‑Werke (111/63, Rink. p. 835) ir 1973 m. birželio 5 d. Sprendime Komisija prieš Tarybą (81/72, Rink. p. 575).

152 – E. García de Enterría „El principio de protección de la confianza legítima como supuesto título justificativo“, Revista de Administración Pública, Nr. 159, 2002 m. rugsėjo–gruodžio mėn., p. 178, komentuoja Ispanijos konstitucinio teismo praktiką dėl šio principo, kurioje palaikomas pagrįstas asmens lūkestis, kad valstybė taikys teisę konkrečiu būdu.

153 – 1993 m. spalio 5 d. Sprendimas Driessen ir kt. (C‑13/92–C‑16/92, Rink. p. 4751).

154 – Kiti interesai gali būti pripažinti ne tokiais svarbiais, kaip yra aišku iš 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Affish (C‑183/95, Rink. p. I‑4315).

155 – 1994 m. birželio 1 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑317/92, Rink. p. I‑2039); 1998 m. birželio 18 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑35/96, Rink. p. I‑3851) ir 2001 m. vasario 1 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C-333/99, Rink. p. I‑1025).

156 – 1991 m. liepos 11 d. Sprendimas Crispoltoni (C‑368/89, Rink. p. I‑3695) ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Gemeente Leusden ir Holin Groep (C‑487/01 ir C‑7/02, Rink. p. I‑5337).

157 – Kaip tai daro Vokietijos Federacinė Respublika savo atsiliepimo į ieškinį 83 punkte, kuriame teigia, kad pažeistas venire contra factum propium principas.

158 – 2002 m. gruodžio 21 d. Komisijos generalinio sekretoriato dokumento Nr. SI 2002, 1548 dėl 2002 m. gruodžio 20 d. nuolatinių atstovų susitikimo X punktas.

159 – Italijos Respubika prašo, kad sprendimas galiotų nuo tos dienos, kai ji gavo Komisijos laiškus arba kitu atveju – nuo minėto 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją; per posėdį Švedijos Karalystė prašė nustatyti, kad bet koks teismo sprendimas dėl ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo delspinigių atžvilgiu galiotų ex nunc. To paties savo atsiliepime į ieškinį prašė Suomijos Respublika.

160 – 2005 m. spalio 6 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑204/03, Rink. p. I‑8389, 29 punktas).

Full & Egal Universal Law Academy