EUR-Lex -  62005CC0291 - LT

GENERALINIO ADVOKATO

PAOLO MENGOZZI IŠVADA,

pateikta 2007 m. liepos 5 d.(1)

Byla C‑291/05

Minister voor Vreemdelingenzaken en Integratie

prieš

Rachel Nataly Geradina Eind

(Nederlandse Raad van State (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas asmenų judėjimas – Teisė apsigyventi – Darbuotojo migranto sugrįžimas į kilmės valstybę – Darbuotojo migranto dukters, trečiosios valstybės pilietės, teisė apsigyventi tėvo kilmės valstybėje jam sugrįžus į šią valstybę – Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68, Direktyva 90/364/EEB ir EB 18 straipsnis“

I –    Įvadas

1.        2005 m. liepos 13 d. Nutartimi Nederlandse Raad van State (Nyderlandai) Teisingumo Teismui pagal EB 234 straipsnį pateikė keletą prejudicinių klausimų dėl Bendrijos teisės aktų laisvo asmenų judėjimo srityje išaiškinimo, o būtent dėl trečiosios valstybės piliečio, valstybės narės piliečio šeimos nario, teisės apsigyventi problematikos.

2.        Šie klausimai iškelti nagrinėjant bylą tarp Nyderlandų užsieniečių reikalų ir integracijos ministro (Minister voor Vreemdelingenzaken en Integratie) ir Surinamio pilietės bei Nyderlandų piliečio dukters Rachel Nataly Geradina Eind dėl sprendimo atsisakyti išduoti leidimą apsigyventi Nyderlandų teritorijoje teisėtumo.

II – Teisinis pagrindas

3.        Nagrinėjant Raad van State pateiktus prejudicinius klausimus yra reikšmingi Bendrijos teisės aktai, taikyti prieš įsigaliojant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2004/38/EB(2).

4.        EB 17 straipsnyje numatyta:

„1. Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo.

2. Sąjungos piliečiai naudojasi šios Sutarties suteiktomis teisėmis ir atlieka jos nustatytas pareigas.“

Pagal EB 18 straipsnio 1 dalį „kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, laikydamasis šioje Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtuose teisės aktuose nustatytų apribojimų bei sąlygų“.

5.        EB 39 straipsnyje numatyta:

„1. Bendrijoje užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė.

2. Tokia judėjimo laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.

3. Ji suteikia teisę, galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais:

a)      priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti;

b)      šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje;

c)      apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus;

d)      laikantis Komisijos įgyvendinimo reglamentuose nustatytų sąlygų, pasilikti gyventi valstybės narės teritorijoje pasibaigus darbo joje laikui.

4. “

6.        1968 m. spalio 15 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje(3) 1 straipsnyje įsidarbinimo srityje numatyta:

„1. Visi valstybės narės piliečiai, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, turi teisę įsidarbinti ir dirbti kitos valstybės narės teritorijoje pagal įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tos šalies piliečių įdarbinimą, nuostatas.

2. Toks pilietis turi tokią pačią pirmumo teisę užimti laisvas darbo vietas kitos valstybės narės teritorijoje kaip ir tos šalies piliečiai.“

7.        To paties reglamento(4) 10 straipsnio 1 dalyje dėl darbuotojo šeimos nurodyta:

„1. Asmenys, nepriklausomai nuo jų pilietybės, turi teisę gyventi kartu su valstybės narės piliečiu, kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje, jeigu jie yra:

a)      jo sutuoktinis ir vaikai iki 21 metų arba jo išlaikytiniai;

b)      jo išlaikomi giminaičiai pagal kylančią tokio darbuotojo ir jo sutuoktinio genealogijos liniją.“

8.        1968 m. spalio 15 d. Tarybos direktyvoje 68/360/EEB dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo(5) visų pirma numatyta:

„1 straipsnis

Valstybės narės, veikdamos, kaip nurodyta šioje direktyvoje, panaikina apribojimus dėl minėtų valstybių piliečių bei jų šeimos narių, kuriems taikomas Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68, judėjimo ir gyvenamosios vietos.

3 straipsnis

1. Valstybės narės leidžia asmenims, minėtiems 1 straipsnyje, atvykti į jų teritoriją tiesiog pateikus galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą arba pasą.

2. Šie asmenys neprivalo turėti įvažiavimo vizos ar kito lygiaverčio dokumento, išskyrus tuos šeimos narius, kurie nėra valstybės narės piliečiai. Valstybės narės suteikia šiems asmenims visas galimybes gauti reikalingą vizą.

4 straipsnis

1. Valstybės narės suteikia teisę apsigyventi savo teritorijoje asmenims, išvardytiems 1 straipsnyje, galintiems pateikti šio straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus.

4. Šeimos nariui, kuris nėra valstybės narės pilietis, išduodamas dokumentas apsigyventi, kuris yra lygiavertis dokumentui, išduodamam darbuotojui, kurio išlaikytinis jis yra.“

9.        1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 90/364/EEB dėl teisės apsigyventi(6) 1 straipsnyje nurodyta:

„1. Valstybės narės suteikia teisę jose apsigyventi kitų valstybių narių piliečiams, kurie neturi šios teisės pagal kitus Bendrijos teisės aktus, ir jų šeimos nariams, kaip apibrėžta šio straipsnio 2 dalyje, jeigu priimančiojoje valstybėje narėje jiems bei jų šeimos nariams taikomas ligos draudimas bet kurios rizikos atžvilgiu ir jeigu savo gyvenimo atitinkamoje valstybėje narėje laikotarpiu jie turi pakankamai lėšų, kad netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.

2. Toliau išvardyti asmenys, nepaisant jų pilietybės, turi teisę įsikurti kitoje valstybėje narėje kartu su asmeniu, turinčiu teisę ten apsigyventi:

a)      jo ar jos sutuoktinė ar sutuoktinis ir jų išlaikomi palikuonys;

b)      asmens, turinčio teisę apsigyventi kitoje valstybėje narėje, ir sutuoktinio išlaikomi giminaičiai pagal tiesioginę giminystės liniją.“

III – Faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

10.      2000 m. vasario mėn. Runaldo Ruben Leonard Eind persikėlė iš Nyderlandų, t. y. savo pilietybės valstybės, į Jungtinę Karalystę, kurioje dirbo pagal darbo sutartį ir kurioje tų pačių metų gruodžio mėnesį prie jo prisijungė dukra R. N. G. Eind (gimusi 1989 m. balandžio 29 d.), atvykusi tiesiai iš Surinamio ir esanti šios valstybės pilietė.

11.      2001 m. birželio 4 d. laišku Didžiosios Britanijos valdžios institucijos pranešė R. R. L. Eind, kad jis turi teisę apsigyventi Jungtinėje Karalystėje pagal Reglamentą Nr. 1612/68. Tos pačios dienos laišku R. N. G. Eind buvo informuota, kad ji, kaip Bendrijos darbuotojo šeimos narė, taip pat turi teisę apsigyventi Jungtinėje Karalystėje. R. R. L. Eind gavo leidimą apsigyventi, galiojantį nuo 2001 m. birželio 6 d. iki 2006 m. birželio 6 dienos.

12.      2001 m. spalio 17 d. R. R. L. Eind kartu su dukra atvyko į Nyderlandus. 2001 m. lapkričio 9 d. R. N. G. Eind užsiregistravo policijos įstaigoje ir paprašė išduoti leidimą apsigyventi apibrėžtam laikotarpiui, kad šioje valstybėje ji galėtų gyventi su savo tėvu.

13.      2002 m. sausio 2 d. Sprendimu Teisingumo ministerijos valstybės sekretorius (Staatssecretaris van Justitie) atmetė R. N. G. Eind prašymą pažymėdamas, kad ji neturėjo leidimo laikinai apsigyventi, ir nurodė, kad jai leidimo apsigyventi nebuvo galima išduoti, remiantis tuo, kad ji yra „Bendrijos piliečio“ šeimos narė, t. y., vadovaujantis nacionaline teise, vienos valstybės narės pilietis pagal EB Sutartį turi teisę įvažiuoti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje. Šiuo atžvilgiu sprendime buvo patvirtinta, kad R. R. L. Eind negalėjo būti laikomas „Bendrijos piliečiu“ dėl to, kad po apsigyvenimo kitoje valstybėje narėje grįžęs į Nyderlandus pastarojoje valstybėje nevykdė jokios realios ir konkrečios profesinės veiklos ir kad jis nebuvo laikomas ekonomiškai neaktyviu piliečiu Bendrijos teisės aktų prasme.

14.      R. N. G. Eind pateikė skundą ginčydama minėtą sprendimą. 2002 m. gegužės 21 d. už R. N. G. Eind prašymo nagrinėjimą atsakingoje administracinėje komisijoje R. R. L. Eind pareiškė, kad nuo sugrįžimo į Nyderlandus jis gauna socialinę paramą ir kad nuo tos pačios dienos dėl ligos jis nedirba bei neieško darbo. Jis pridėjo, kad 2002 m. gegužės 7 d. jis kalbėjosi su Darbo biržos (Banenmarkt) darbuotojais apie reintegraciją į darbo rinką ir dabar laukia antrojo pokalbio.

15.      2002 m. liepos 5 d. Staatssecretaris van Justitie sprendimu R. N. G. Eind pateiktas skundas dėl 2002 m. sausio 2 d. Sprendimo buvo atmestas, visų pirma nurodant, kad R. R. L. Eind negalėjo būti laikomas ekonomiškai neaktyviu asmeniu Bendrijos teisės aktų prasme, nes jis neturi pakankamai asmeninių lėšų, o gauna socialinę paramą.

16.      Tačiau 2004 m. spalio 20 d. Hagos apylinkės teismas (Rechtbank te’s‑Gravenhage), remdamasis sprendimais Antonissen(7) ir Singh(8), panaikino šį sprendimą ir grąžino skundą Minister voor Vreemdelingenzaken en Integratie nagrinėti iš naujo.

17.      Pastarasis pateikė apeliacinį skundą dėl Rechtbank te’s‑Gravenhage sprendimo Nederlandse Raad van State, kuris 2005 m. liepos 13 d. Nutartimi (toliau – nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

1. a) Jei trečiosios valstybės pilietį priimančioji valstybė narė laiko darbuotojo šeimos nariu Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio prasme ir jei šios valstybės narės išduoto leidimo apsigyventi galiojimas dar nesibaigė, ar tai reiškia, kad darbuotojo pilietybės valstybė narė dėl šios priežasties šio darbuotojo sugrįžimo atveju negali trečiosios valstybės piliečiui neleisti įvažiuoti ir apsigyventi?

b)      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas, ar tai reiškia, kad ši valstybė narė gali savarankiškai nuspręsti, ar trečiosios valstybės pilietis, atvykstantis į jos teritoriją, atitinka nacionalinėje teisėje nustatytas įvažiavimo ir apsigyvenimo sąlygas, ar ši valstybė narė pirmiausia turėtų nustatyti, ar trečiosios valstybės pilietis, kaip šio darbuotojo šeimos narys, tebesinaudoja iš Bendrijos teisės kylančiomis teisėmis?

2.      Ar atsakymas į 1 klausimo a dalį ir 1 klausimo b dalį būtų kitoks, jei prieš apsigyvendamas priimančiojoje valstybėje narėje trečiosios valstybės pilietis pagal darbuotojo pilietybės valstybės narės nacionalinę teisę neturėtų teisės apsigyventi?

3. a) Jei darbuotojo (referencinio asmens) pilietybės valstybei narei jo sugrįžimo atveju leidžiama nuspręsti, ar tebevykdomos Bendrijos teisės nustatytos sąlygos išduoti šeimos nariui leidimą apsigyventi, ar trečiosios valstybės pilietis, referencinio asmens, kuris ieškodamas darbo iš priimančiosios valstybės narės sugrįžo į pilietybės valstybę narę, šeimos narys, turi teisę apsigyventi priimančiojoje valstybėje narėje ir, jei taip, kokiam laikotarpiui?

b)      Ar ši teisė taip pat egzistuoja ir tuomet, jei referencinis asmuo šioje valstybėje nebeatlieka jokios realios ir konkrečios veiklos ir negali ar nebegali būti laikomas darbo ieškančiu asmeniu pagal Direktyvą (90/364), atsižvelgiant į tai, kad referencinis asmuo jo turimos Nyderlandų pilietybės pagrindu gauna socialinės paramos pašalpas?

4.      Kokią reikšmę atsakymams į prieš tai pateiktus klausimus turi aplinkybė, kad (šis) trečiosios valstybės (pilietis) (yra) Sąjungos piliečio, pasinaudojusio pagal EB 18 straipsnį turima teise ir sugrįžusio į pilietybės valstybę narę, šeimos narys?“

IV – Teisinė analizė

A –    Dėl pirmojo ir antrojo prejudicinių klausimų

18.      Pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai aiškiai grindžiami prielaida, kad R. N. G. Eind leidimą apsigyventi Jungtinėje Karalystėje gavo pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį. Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyje, kurioje išdėstytos aplinkybės, nurodyta, kad 2001 m. birželio 4 d. laišku R. N. G. Eind buvo informuota, jog ji turi teisę apsigyventi Jungtinėje Karalystėje kaip R. R. L. Eind šeimos narė „tuo pačiu pagrindu“, kuriuo remdamasis pastarasis turi teisę apsigyventi, t. y. „pagal Reglamentą Nr. 1612/68“(9).

19.      Pirmojo prejudicinio klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar leidimas, kurio galiojimas dar nepasibaigęs, jo turėtojui, trečiosios valstybės piliečiui, suteikia teisę įvažiuoti ir apsigyventi tėvo pilietybės valstybėje narėje, į kurią tėvas sugrįžo (toliau – nagrinėjama valstybė narė) prieš tai pagal darbo sutartį dirbęs minėtą leidimą išdavusioje valstybėje narėje (toliau – priimančioji valstybė narė).

20.      Pirmojo prejudicinio klausimo b punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar, neigiamai atsakius į pirmojo klausimo a punktą, nagrinėjamos valstybės narės valdžios institucijos, nagrinėdamos trečiosios valstybės pilietės pateiktą prašymą įvažiuoti ir apsigyventi, prieš patikrindamos, ar ji atitinka nacionalinės teisės nustatytas sąlygas įvažiuoti ir apsigyventi minėtoje valstybėje, privalo įvertinti, ar ji, kaip darbuotojų judėjimo laisve pasinaudojusio šios valstybės piliečio šeimos narė, pagal Bendrijos teisę turi teisę įvažiuoti ir apsigyventi šioje valstybėje.

21.      Antruoju prejudiciniu klausimu Teisingumo Teismo prašoma patikslinti, ar, siekiant atsakyti į du pirmiau minėtus prejudicinius klausimus, svarbu, kad prieš apsigyvendama priimančiojoje valstybėje narėje trečiosios valstybės pilietė nesinaudojo teise apsigyventi nagrinėjamoje valstybėje narėje nacionalinės teisės pagrindu.

22.      Pateiktų klausimų apimtis iš jų formuluočių nėra visai aiški. Tai paaiškina, kodėl Teisingumo Teismui pastabas pateikusios Europos Bendrijų Komisija ir vyriausybės(10) labai skirtingai suprato, nagrinėjo ir sprendė šiuos klausimus. Norint geriau suprasti jų apimtį, reikia pažymėti, kad, kaip išplaukia iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų(11), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas juos iškėlė, kad nuspręstų dėl ministro ieškovo pateikto teiginio, pagrįsto Teisingumo Teismo priimtu sprendimu byloje Akrich(12).

23.      Pažymėdamas, kad iš šio sprendimo išplaukia, jog trečiosios valstybės pilietis, Sąjungos piliečio sutuoktinis, privalo teisėtai apsigyventi valstybėje narėje, kad kaip šeimos narys galėtų remtis teise įvažiuoti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje(13), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, ministro ieškovo nuomone, R. N. G. Eind prieš įvažiuodama į Jungtinę Karalystę teisėtai Nyderlanduose negyveno, taigi negalėjo įgyti teisės apsigyventi Jungtinėje Karalystėje pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį(14).

24.      Šis teismas patikslina, jog „ministro nuomone, jam neprivalomas (Didžiosios Britanijos valdžios institucijų) sprendimas, kad užsienietis turi būti laikomas Bendrijos piliečio šeimos nariu, nes prieš apsigyvendamas Jungtinėje Karalystėje užsienietis neturėjo teisės apsigyventi Nyderlanduose pagal nacionalinę teisę ir todėl tai nėra teisėtas apsigyvenimas sprendimo Akrich prasme“(15).

25.      Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, ministro ieškovo teiginiu iškeliamas „klausimas, kokią reikšmę turi aplinkybė, kad Jungtinėje Karalystėje (R. N. G. Eind) buvo suteiktas leidimas apsigyventi pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį“(16) ir jis galiausiai reiškia, kad Bendrijos teisė neprieštarauja tam, kad nagrinėjama valstybė narė savarankiškai nuspręstų, ar darbuotojų judėjimo laisve pasinaudojusio jos piliečio šeimos narys, kuris, remdamasis Bendrijos teise, pasinaudojo teise apsigyventi priimančiojoje valstybėje narėje, pagal Bendrijos teisę gali turėti teisę įvažiuoti bei apsigyventi ir pirmojoje valstybėje(17).

26.      Iš esmės, atsižvelgdamas į tai, kad ministras ieškovas pagal Bendrijos teisę ginčija Jungtinės Karalystės R. N. G. Eind išduoto leidimo apsigyventi galiojimą dėl to, kad šis pagrįstas Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsniu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju ir antruoju prejudiciniais klausimais siekia išsiaiškinti, ar tokio leidimo suteikimas ir faktas, kad jis vis dar galioja, įpareigoja Nyderlandų valdžios institucijas leisti R. N. G. Eind įvažiuoti ir apsigyventi Nyderlandų teritorijoje jos tėvui grįžus į šią teritoriją, net jeigu reikėtų pripažinti, kad toks leidimas, atsižvelgiant į antrajame klausime pateiktą aplinkybę ir sprendimą Akrich, suteiktas neįvykdžius minėto 10 straipsnio taikymo sąlygų.

27.      Šiuo atžvilgiu reikia iš karto pabrėžti, kad kyla abejonių dėl prielaidos, kuria remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas formuluodamas nagrinėjamus prejudicinius klausimus, t. y. kad Didžiosios Britanijos valdžios institucijų R. N. G. Eind suteiktas leidimas apsigyventi buvo pagrįstas Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsniu.

28.      Jungtinės Karalystės vyriausybė rašytinėse pastabose nurodė, kad R. N. G. Eind Jungtinėje Karalystėje leidimą apsigyventi gavo ne Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio, bet Didžiosios Britanijos teisės, tiksliau Nuostatų Nr. 2000/2326 imigracijos srityje (Europos ekonominė erdvė) (Immigration (European Economic Area) Regulations Nr. 2000/2326), pagrindu kaip apsigyvenimo Jungtinėje Karalystėje sąlygas atitinkančio asmens šeimos narė. Tose pačiose rašytinėse pastabose ir teismo posėdyje minėta vyriausybė patikslino, kad R. N. G. Eind teisė apsigyventi Jungtinėje Karalystėje buvo pripažinta remiantis nacionalinėmis nuostatomis, kurios atspindi ne Bendrijos teisės pareigą, o nacionalinio įstatymų leidėjo politinį pasirinkimą(18). Teismo posėdyje Jungtinės Karalystės vyriausybės atstovas nurodė, kad 2001 m. birželio 4 d. laiške, kurį Didžiosios Britanijos valdžios institucijos išsiuntė R. N. G. Eind, nebuvo jokių aiškių nuorodų į Reglamentą Nr. 1612/68, bet nurodyti tik taikytini nacionalinės teisės aktai.

29.      Jeigu šie teiginiai, kurie prieštarauja tam, kas minima nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, būtų patvirtinti, pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai netektų savo dalyko. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo galutinai patikrinti, kokiu teisiniu pagrindu remdamosi Didžiosios Britanijos valdžios institucijos išdavė R. N. G. Eind leidimą apsigyventi.

30.      Šiame procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo galima tik patvirtinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prielaidą, t. y. kad šis leidimas apsigyventi buvo grindžiamas Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsniu.

31.      Tačiau ar toks leidimas įpareigojo Nyderlandų valdžios institucijas leisti R. N. G. Eind įvažiuoti ir apsigyventi Nyderlandų teritorijoje?

32.      Mano nuomone, į šį klausimą galima atsakyti tik neigiamai.

33.      Iš tiesų vien galiojančio leidimo apsigyventi, kurį priimančioji valstybė narė suteikė trečiosios valstybės piliečiui kaip į ją persikėlusio Bendrijos darbuotojo šeimos nariui, buvimas šiam piliečiui negarantuoja, sugrįžus minėtam darbuotojui į savo pilietybės valstybės narę, teisės įvažiuoti ir apsigyventi su juo pastarojoje valstybėje.

34.      Kitaip tariant, Bendrijos darbuotojui sugrįžus į savo pilietybės valstybę, šios valstybės valdžios institucijos nėra įpareigotos trečiosios valstybės piliečiui, šio darbuotojo šeimos nariui, išduoti leidimą apsigyventi vien dėl to, kad priimančiojoje valstybėje, iš kurios jie abu išvyko, trečiosios valstybės pilietis yra gavęs leidimą apsigyventi pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį ir kad tokio leidimo galiojimas dar nėra pasibaigęs.

35.      Pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį suteikto leidimo apsigyventi veikimas yra aiškiai apribojamas jį išdavusios valstybės narės teritorija. Minėtame straipsnyje numatyta kai kurių šeimos narių teisė „gyventi kartu su valstybės narės piliečiu, kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje“. Ši teisė pagal giminystės ryšį kyla iš Bendrijos darbuotojo teisės persikelti iš vienos valstybės narės į kitą siekiant „įsidarbinti“ ir „dirbti kitos valstybės narės teritorijoje pagal įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tos valstybės piliečių įdarbinimą, nuostatas“ (Reglamento Nr. 1612/68 1 straipsnio 1 dalis)(19). Taigi teritorinis šeimos susijungimo tikslu suteikto leidimo apsigyventi pobūdis atspindi teritorinį įsidarbinimo tikslu suteikto leidimo apsigyventi pobūdį(20).

36.      Taigi valstybės narės suteiktas leidimas apsigyventi galioja tik šios valstybės teritorijoje, bet ne visos Bendrijos teritorijoje.

37.      Be to, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, leidimo apsigyventi išdavimas trečiosios valstybės piliečiui, valstybės narės piliečio šeimos nariui, turi būti laikomas ne kaip teises sukuriantis veiksmas, bet kaip veiksmas, skirtas tam, kad valstybė narė pripažintų individualią trečiosios valstybės piliečio padėtį Bendrijos teisės nuostatų atžvilgiu(21). Pridėčiau, kad, tiksliau kalbant, ši išvada susijusi su individualia šio asmens padėtimi Bendrijos teisės nuostatų atžvilgiu dėl apsigyvenimo tokią išvadą padariusioje valstybėje narėje.

38.      Taigi man atrodo, kad darbuotojo pilietybės valstybė narė, jam grižus iš priimančiosios valstybės narės, neprivalo pripažinti darbuotojo šeimos nario, kuris yra trečiosios valstybės pilietis, teisės įvažiuoti ir apsigyventi jos teritorijoje vien dėl to, kad priimančioji valstybė šiam šeimos nariui išdavė leidimą apsigyventi pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį(22). Be to, jokia Bendrijos teisės nuostata ar principas nenumato, kad vienai valstybei narei pagal minėtą straipsnį, jos teritorijoje pripažinus darbuotojo, kitos valstybės narės piliečio, teisę gyventi kartu su jo šeimos nariu, trečiosios valstybės piliečiu, bet kokia kita valstybė narė, kurioje šie du asmenys nori įsikurti, privalo pripažinti šią teisę, neatsižvelgdama į konkrečias aplinkybes ir tik vadovaudamasi pirmuoju pripažinimu.

39.      Atvirkščiai, valstybės narės, kurios pilietis yra darbuotojas, valdžios institucijos gali ir netgi privalo savarankiškai įvertinti, ar darbuotojo šeimos narys turi teisę įvažiuoti ir apsigyventi minėtos valstybės teritorijoje, darbuotojui grįžus į šią teritoriją, pagal Bendrijos teisės sistemą, o konkrečiai pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį(23).

40.      Tiesioginis šio reglamento taikymas ir Bendrijos teisės viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu principas, mano nuomone, reiškia, kad toks vertinimas būtinai turi būti atliekamas prieš patikrinant, ar įvykdytos nacionalinėje teisėje nustatytos sąlygos pripažinti teisę įvažiuoti ir apsigyventi nagrinėjamos valstybės teritorijoje, netaikant Bendrijos teisės aktų. Manau, kad neigiamai atsakęs į pirmojo klausimo a punktą, taip pat atsakiau į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmojo klausimo b punktą.

41.      Nagrinėjant antrąjį klausimą priminta aplinkybė, kad tai, jog trečiosios valstybės pilietis, darbuotojo šeimos narys, prieš apsigyvendamas priimančiojoje valstybėje narėje nesinaudojo nacionaline teise pagrįsta teise apsigyventi darbuotojo pilietybės valstybėje narėje, neturi jokios neigiamos įtakos anksčiau 38–40 punktuose mano padarytoms išvadoms. Tokia aplinkybė daugiausia galėtų būti laikoma panaikinanti privalomą darbuotojo šeimos nariui priimančiosios valstybės suteikto leidimo apsigyventi pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį pobūdį pirmojo klausimo a punkte nurodyta prasme. Tačiau jau bendrai, t. y. neatsižvelgdamas į nagrinėjamas aplinkybes, prieštaravau tam, kad pats leidimas įpareigoja darbuotojo pilietybės valstybę narę, šiam darbuotojui grįžus iš priimančiosios valstybės, pripažinti šeimos nario, trečiosios valstybės piliečio, teisę įvažiuoti ir apsigyventi savo teritorijoje. Taigi, siekiant atsakyti į pirmojo klausimo a ir b punktus, nesvarbu, kad trečiosios valstybės pilietis, darbuotojo šeimos narys, prieš apsigyvendamas priimančiojoje valstybėje narėje nesinaudojo nacionaline teise pagrįsta teise apsigyventi darbuotojo pilietybės valstybėje narėje.

42.      Tai pasakius, šios aplinkybės pobūdis ir pastabos, kurios nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos prieš pirmąjį ir antrąjį klausimus, ypač nuoroda į sprendimą Akrich, reiškia, jog reikia pateikti daugiau argumentų, kad būtų išsklaidytos abejonės, kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų turėti dėl to, kas neįtraukta į šių klausimų tekstą, t. y. dėl iš šio sprendimo kylančių principų pagrįstumo ir taikymo šioje byloje.

43.      Sprendime Akrich(24) Teisingumo Teismas, nurodęs, kad „Reglamentas Nr. 1612/68 taikomas tik laisvam judėjimui Bendrijos viduje“ ir kad „jame nieko nepasakyta dėl trečiosios valstybės piliečio, Sąjungos piliečio sutuoktinio, teisės įvažiuoti į Bendrijos teritoriją“, pripažino, kad „tam, kad tokioje situacijoje, kokia nagrinėta pagrindinėje byloje, trečiosios valstybės pilietis, kuris yra Sąjungos piliečio sutuoktinis, galėtų pasinaudoti Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnyje numatytomis teisėmis, prieš vykdamas į kitą valstybę narę, į kurią vyksta ar yra išvykęs Sąjungos pilietis, jis turi teisėtai gyventi valstybėje narėje“.

44.      Kadangi R. N. G. Eind į Jungtinę Karalystę atvyko tiesiai iš trečiosios valstybės, kurios pilietė ji yra, o ne iš kitos Bendrijos valstybės narės, visų pirma remiantis sprendimu Akrich galima manyti, kad Didžiosios Britanijos valdžios institucijos neprivalėjo jai suteikti leidimo apsigyventi pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį(25).

45.      Šiuo atžvilgiu pirmojo klausimo a punktas dėl leidimo apsigyventi privalomumo Nyderlandų valdžios institucijoms taip pat galėtų būti suprantamas taip, kad juo siekiama nustatyti, ar Nyderlandų valdžios institucijos, atsižvelgdamos į tą leidimą, būtinai privalo nustatyti, kad tą dieną, kai R. N. G. Eind pateikė prašymą dėl leidimo apsigyventi Nyderlanduose, ji atitiko išankstinio teisėto gyvenimo sąlygą Bendrijos valstybėje narėje, kaip nurodyta sprendime Akrich, ar, atvirkščiai, nepaisydamos šio leidimo, jos turi teisę manyti, kad minėta sąlyga nėra įvykdyta, nes, atsižvelgiant į tai, kad prieš prisijungdama prie savo tėvo Jungtinėje Karalystėje R. N. G. Eind nei Nyderlanduose, nei jokioje kitoje Bendrijos valstybėje narėje nepasinaudojo nacionaline teise pagrįsta teise apsigyventi, nebuvo įvykdytos sąlygos suteikti šį leidimą.

46.      Vis dėlto neseniai priimtame sprendime Jia(26) Teisingumo Teismas patikslino sprendimo Akrich, dėl kurio generalinis advokatas L. A. Geelhoed(27) pažymėjo mažiausiai akivaizdų prieštaravimą kitiems tiek ankstesniems, tiek vėlesniems sprendimams, kuriuose Teisingumo Teismas pripažino, kad trečiųjų valstybių piliečių, sudariusių santuoką su valstybės narės piliečiais, teisė įvažiuoti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje kyla vien tik iš šeimos ryšio, apimtį (28). Sprendime Jia Teisingumo Teismas prieštaravo tam, kad sprendime Akrich pateikta išankstinio teisėto gyvenimo sąlyga yra taikoma bendrai(29). Iš tiesų jis patikslino, kad „pagal minėtą sprendimą Akrich Bendrijos teisė valstybių narių neįpareigoja išduodant leidimą apsigyventi trečiosios valstybės piliečiui, judėjimo laisve pasinaudojusio Bendrijos piliečio šeimos nariui, reikalauti, kad šis šeimos narys anksčiau būtų teisėtai gyvenęs kitoje valstybėje narėje“(30). Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad tokia sąlyga griežtai susijusi su konkrečia bylos, kurioje buvo priimtas sprendimas Akrich(31), faktine situacija ir negali būti taikoma bylai, kurioje „šeimos narys nėra kaltinamas nei neteisėtu gyvenimu valstybėje narėje, nei tuo, kad jis piktnaudžiaudamas siekė išvengti, kad jam būtų taikomi imigraciją reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai“(32).

47.      Nagrinėjant situaciją, kuri yra šios procedūros dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dalykas ir kurioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė jokio neteisėto suinteresuotųjų asmenų elgesio, atsižvelgiant į tai, kad R. N. G. Eind neteisėtai negyveno valstybėje narėje prieš prisijungdama prie savo tėvo Jungtinėje Karalystėje, reikia pripažinti, kad iš sprendimo Akrich kylantys principai nedraudė Didžiosios Britanijos valdžios institucijoms pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį išduoti jai leidimą apsigyventi(33).

48.      Taip pat, kadangi R. N. G. Eind, prieš įvažiuodama kartu su tėvu į Nyderlandus, Jungtinėje Karalystėje gyveno turėdama Didžiosios Britanijos valdžios institucijų tinkamai suteiktą leidimą apsigyventi ir todėl valstybėje narėje negyveno neteisėtai, minėti principai nedraudė Nyderlandų valdžios institucijoms pagal Bendrijos teisę pripažinti jos teisės įvažiuoti ir apsigyventi Nyderlanduose(34).

49.      Dar svarbiau yra tai, jog argumentas, kad prieš apsigyvendama Jungtinėje Karalystėje R. N. G. Eind nesinaudojo teise apsigyventi Nyderlanduose, kuri būtų pagrįsta Bendrijos teise ar nacionaline teise, nėra tinkama priežastis pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį ar kitas Bendrijos teisės normas, kurios gali būti taikomos, kad būtų atsisakyta jai išduoti leidimą apsigyventi Nyderlanduose.

50.      Taigi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui siūlau atsakyti taip:

„1. a) Vien tai, kad trečiosios valstybės pilietį priimančioji valstybė narė laiko darbuotojo šeimos nariu Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio prasme ir kad dėl to šio straipsnio pagrindu jis gavo šios valstybės leidimą apsigyventi, neįpareigoja, net jei šio leidimo galiojimas dar nėra pasibaigęs, darbuotojo pilietybės valstybės narės pripažinti minėto trečiosios valstybės piliečio, darbuotojui grįžus į šią valstybę narę, teisės įvažiuoti ir apsigyventi jos teritorijoje.

b) Valstybė narė, kurios pilietis yra darbuotojas, privalo įvertinti, ar trečiosios valstybės pilietis, darbuotojo šeimos narys, darbuotojui grįžus į šios valstybės narės teritoriją, turi teisę įvažiuoti ir apsigyventi šioje teritorijoje pagal Bendrijos teisę, prieš patikrindama, ar tokia teisė šiam piliečiui gali būti pripažinta pagal nacionalinę teisę, netaikant Bendrijos teisės aktų.

2. Atsakant į pirmojo klausimo a ir b punktus, neturi reikšmės aplinkybė, kad šis trečiosios valstybės pilietis, prieš apsigyvendamas priimančiojoje valstybėje narėje, nesinaudojo nacionaline teise pagrįsta teise apsigyventi darbuotojo pilietybės valstybėje narėje. Ši aplinkybė neprieštarauja trečiosios valstybės piliečiui šios pastarosios valstybės suteiktam Bendrijos teise pagrįstam leidimui apsigyventi.“

B –    Dėl trečiojo ir ketvirtojo prejudicinių klausimų

1.      Pirminės pastabos

51.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiajame ir ketvirtajame prejudiciniuose klausimuose iškelti klausimai pateikti darant prielaidą, jeigu būtų manoma, o tokia iš tiesų ir yra mano nuomonė, kad darbuotojo pilietybės valstybės narės valdžios institucijos turi teisę įvertinti, ar trečiosios valstybės pilietis, darbuotojo šeimos narys, šiam darbuotojui grįžus į pilietybės valstybės narės teritoriją, pagal Bendrijos teisę turi teisę apsigyventi šioje teritorijoje. Minėtais klausimais siekiama patikrinti, ar įvykdytos sąlygos, kad tokia teisė būtų pripažinta asmeniui, esančiam tokioje padėtyje kaip R. N. G. Eind.

52.      Trečiojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar ši teisė turi būti pripažinta, ir, jei taip, kokiam laikotarpiui, – kai galima pripažinti, kad darbuotojas grįžo į savo pilietybės valstybę narę ieškoti darbo.

53.      Trečiojo klausimo b punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal Direktyvos 90/364 1 straipsnį ir nepaisant to, kad darbuotojas dėl savo pilietybės nagrinėjamoje valstybėje narėje gauna socialinę paramą, nagrinėjama teisė gali egzistuoti net jeigu darbuotojas, grįžęs į šią valstybę, negalėjo rasti darbo ir nebegalėjo būti laikomas darbo ieškančiu asmeniu.

54.      Ketvirtuoju klausimu iš esmės klausiama, ar siekiant pripažinti minėtą teisę svarbu tai, kad kalbama apie Sąjungos piliečio, pasinaudojusio judėjimo ir apsigyvenimo teise pagal EB 18 straipsnį ir grįžusio į savo pilietybės valstybę narę, šeimos narį.

55.      Prieš nagrinėdamas šiuos klausimus iš esmės, pažymiu, kad asmenų judėjimo laisve besinaudojančio asmens šeimos nariams Bendrijos teisės suteikta teise apsigyventi siekiama panaikinti kliūtis šiam asmeniui naudotis tokia laisve, kurių kyla, kai šeimos nariai negali lydėti šio asmens ar prisijungti prie jo priimančiojoje valstybėje narėje, ir dėl to atsirandančią neigiamą įtaką šeiminiam gyvenimui. Pozityviąja prasme šia teise taip pat siekiama leisti šiam asmeniui geriau integruotis priimančiojoje valstybėje narėje, tokiu būdu pagerinant naudojimąsi šia laisve.

56.      Šia prasme Reglamento Nr. 1612/68 penktoje konstatuojamoji dalyje numatyta, „kad būtų galima pasinaudoti teise į judėjimo laisvę objektyviomis sąlygomis ir ja būtų galima laisvai ir garbingai naudotis, reikia, kad būtų (taip pat) pašalintos kliūtys, trukdančios darbuotojams keltis iš vienos vietos į kitą, ypač dėl darbuotojų teisės gyventi kartu su savo šeima bei sąlygų tokioms šeimoms integruotis į juos priėmusios valstybės gyvenimą“(35). Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad „Reglamento Nr. 1612/68 tikslas, t. y. laisvas darbuotojų judėjimas, siekiant garantuoti laisvą ir garbingą naudojimąsi juo, reikalauja geriausių galimų Bendrijos darbuotojo šeimos integracijos į priimančiosios valstybės narės visuomenę sąlygų“(36). Direktyvos 90/364 penktoje konstatuojamoje dalyje savo ruožtu nustatyta, kad „ši teisė apsigyventi gali būti faktiškai įgyvendinta tik tuo atveju, kai ji suteikiama ir šeimos nariams“.

57.      Bendrijos teise pagal EB Sutarties nuostatas dėl laisvo asmenų judėjimo Bendrijoje užtikrinta šeimos susijungimo teise siekiama garantuoti veiksmingą šios laisvės įgyvendinimą(37) ir ja preziumuojama, jog yra tokia situacija, kurioje galima sakyti, kad ši laisvė įgyvendinta.

2.      Dėl trečiojo klausimo a punkto: šeimos nario teisė apsigyventi pagal normas dėl laisvo darbuotojų judėjimo

58.      Daroma nuoroda į „darbuotojo“ sugrįžimą į kilmės valstybę ir „darbo“ ieškojimą trečiojo klausimo a punktas susijęs su galimybe trečiosios valstybės piliečiui, į savo kilmės valstybę sugrįžusio darbuotojo šeimos nariui, pripažinti teisę apsigyventi šios valstybės teritorijoje (toliau taip pat vadinama – šeimos susijungimo teisė) remiantis Bendrijos teisės aktais dėl laisvo darbuotojų judėjimo.

59.      Šių teisės aktų atžvilgiu Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnyje numatyta šeimos susijungimo teisė ir minėtas straipsnis šią teisę reglamentuoja. Dėl to visų pirma reikia klausti, ar šioje byloje įvykdytos šio straipsnio taikymo sąlygos, kai pripažinta, kad R. R. L. Eind negrįžo į Nyderlandus, kad priimtų faktinį darbo pasiūlymą, ir minėtoje valstybėje nevykdė jokios profesinės veiklos laikotarpiu nuo jo sugrįžimo dienos (2001 m. spalio 17 d.) iki sprendimo atmesti jo dukters pateiktą skundą dėl atsisakymo išduoti jos prašytą leidimą apsigyventi dienos (2002 m. liepos 5 d.), ir ar vis dėlto galima pripažinti, kad jis „sugrįžo į savo pilietybės valstybę narę siekdamas ieškoti darbo“(38), kaip numatyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

a)      Reglamento 1612/68 10 straipsnio taikymo sąlygos

60.      Šeimos susijungimo teisė pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį reikalauja, kaip tą teisingai nurodė Komisija savo rašytinėse pastabose, ne tik pripažinto giminystės ryšio su Bendrijos piliečiu, bet ir kad pastarasis galėtų būti laikomas pagal darbo sutartį dirbančiu darbuotoju EB 39 straipsnio ir minėto reglamento 1 straipsnio prasme.

61.      Todėl siekiant patvirtinti pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį R. N. G. Eind teisę apsigyventi Nyderlanduose kartu su tėvu, jam sugrįžus iš Jungtinės Karalystės, reikia, kad būtų galima pripažinti, jog į kilmės valstybę sugrįžęs R. R. L. Eind yra pagal darbo sutartį dirbantis darbuotojas EB 39 straipsnio ir to paties reglamento 1 straipsnio prasme bei šiuo pagrindu jo teisę apsigyventi Nyderlanduose.

62.      Visų pirma reikia klausti, ar tai, kad jis yra Nyderlandų pilietis, sudaro kliūtį pripažinti tokią R. R. L. Eind padėtį. Kitaip tariant, keliamas klausimas dėl minėtų nuostatų taikymo situacijai, kai darbuotojas grįžta ir ketina apsigyventi savo pilietybės valstybėje narėje.

63.      Iš tiesų taip suformuluotas Reglamento Nr. 1612/68 1 straipsnis grindžiamas visų valstybės narės piliečių teise įsidarbinti ir dirbti „kitos valstybės narės teritorijoje“(39) (teisė, kuri akivaizdžiai apima teisę apsigyventi šioje valstybėje),o tai gali sudaryti įspūdį, kad minėtas straipsnis nesuteikia analogiškos teisės, susijusios su valstybės narės, kurios pilietis yra suinteresuotasis asmuo, teritorija.

64.      Taip pat Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio formuluotė gali sudaryti įspūdį, kad šis straipsnis tam tikriems darbuotojo šeimos nariams suteikia teisę apsigyventi ne darbuotojo pilietybės, o kitoje valstybėje narėje.

65.      Kita vertus, iš minėto reglamento 1 ir 10 straipsnių formuluočių išplaukia, kad šiuose straipsniuose įtvirtinta teisė apsigyventi valstybėje narėje priklauso suinteresuotajam asmeniui ir jo šeimos nariams, jeigu jis šioje valstybėje buvo „įdarbintas“.

66.      Vis dėlto Teisingumo Teismo praktikos analizė įrodo, kad šių straipsnių apimtis viršija jų pažodinį tekstą.

i)      Ar Reglamento Nr. 1612/68 1 ir 10 straipsniais gali būti remiamasi reikalaujant teisės apsigyventi valstybėje narėje, kurios pilietis yra suinteresuotasis asmuo?

67.      Mano nuomone, Reglamento Nr. 1612/68 nuostatomis gali remtis suinteresuotasis asmuo, jei jis yra „darbuotojas“ šio reglamento prasme net ir savo pilietybės valstybės narės atžvilgiu, siekiant tiek jam, tiek jo šeimos nariams užtikrinti teisę apsigyventi šios valstybės teritorijoje bent lygiavertėmis sąlygomis, kokias Bendrijos teisė jam užtikrina kitos valstybės narės teritorijoje(40).

68.      Visų pirma, nė viena iš EB 39 straipsnio nuostatų, pagal kurias reikia aiškinti Reglamento Nr. 1612/68 nuostatas, priimtas pagal EEB sutarties 49 straipsnį (po pakeitimo – EB 40 straipsnis) tam, kad būtų patikslintos šios nuostatos(41), neriboja darbuotojų judėjimo laisvės taikymo tik valstybių narių, kurių pilietis nėra darbuotojas, teritorija(42).

69.      Antra, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, jeigu EB Sutarties nuostatos laisvo asmenų judėjimo srityje ir aktai, priimti šioms nuostatoms įgyvendinti, negali būti taikomi veiklai, kuri nesusijusi su kuria nors Bendrijos teisės numatyta situacija ir kurią sudarančių svarbių veiksnių visuma tenka vienai valstybei narei, vis dėlto nagrinėjamos nuostatos taikomos visiems Bendrijos piliečiams, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą ir pilietybę, kurie naudojosi laisvo darbuotojų judėjimo teise ir kurie pagal darbo sutartį dirbo kitoje valstybėje narėje. Teisingumo Teismas taip pat pripažino, kad darbuotojas gali remtis EB 39 straipsniu ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsniu(43) net savo pilietybės valstybės narės atžvilgiu, jeigu jis gyveno ir dirbo pagal darbo sutartį kitoje valstybėje narėje(44).

70.      Ypač, nors iš esmės valstybės narės pilietis įvažiuoja ir gyvena šios valstybės teritorijoje pagal teises, kylančias dėl savo pilietybės, o ne pagal Bendrijos teisės jam suteiktas teises, tai neturi įtakos tam, kad tuo atveju, kai minėtas pilietis išvyksta dirbti pagal darbo sutartį į kitos valstybės narės teritoriją pagal EB 39 straipsnį ir kai jis grįžta apsigyventi savo pilietybės valstybės narės teritorijoje, kad joje dirbtų pagal darbo sutartį arba savarankiškai, teisė įvažiuoti ir gyventi pastarojoje valstybėje jam taip pat užtikrinama atitinkamai EB 39 straipsniu ir EB 43 straipsniu. Kaip Teisingumo Teismas pastebėjo sprendime Singh, „valstybės narės pilietis galėtų būti atgrasytas nuo išvažiavimo iš savo kilmės valstybės ketindamas dirbti pagal darbo sutartį ar savarankiškai EB Sutarties prasme kitos valstybės narės teritorijoje, jeigu, grįžęs dirbti pagal darbo sutartį ar savarankiškai į savo pilietybės valstybę narę, jis negalėtų pasinaudoti bent jau lygiavertėmis įvažiavimo ir apsigyvenimo lengvatomis, kuriomis pagal EB Sutartį arba antrinę teisę jis galėtų pasinaudoti kitos valstybės narės teritorijoje“(45).

71.      Būtent šie argumentai tame pačiame sprendime Singh Teisingumo Teismui leido padaryti išvadą, kad Bendrijos piliečio, pasinaudojusio EEB sutarties 48 ir 52 straipsniuose (po pakeitimo – EB 39 straipsnis ir EB 43 straipsnis) pripažintomis judėjimo ir įsisteigimo teisėmis, sutuoktinis „(jos sutuoktiniui arba jo sutuoktinei) grįžus į savo kilmės valstybę, privalo turėti bent tas pačias teises įvažiuoti ir apsigyventi, kurias jam pripažįsta Bendrijos teisė tuo atveju, jeigu jos sutuoktinis arba jo sutuoktinė pasirenka įvažiuoti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje“(46).

72.      Taigi vien dėl to, kad R. R. L. Eind yra Nyderlandų pilietis ir kad todėl jis pagal nacionalinę teisę gali pasinaudoti teise apsigyventi šioje valstybėje, jo grįžimas į savo kilmės valstybę nėra vien vidaus situacija, kuriai netaikomi Bendrijos teisės aktai. Atvirkščiai, dėl galimo Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio taikymo šioje byloje reikia patikrinti, ar pats grįžimas į kilmės valstybę yra veiksmas, kuriuo įgyvendinama darbuotojų judėjimo laisvė, užtikrinta EB 39 straipsnyje ir minėtame reglamente.

ii)    Ar Reglamento Nr. 1612/68 1 ir 10 straipsniais gali būti remiamasi, net jeigu suinteresuotasis asmuo nėra įdarbintas valstybėje narėje, kurioje reikalauja teisės apsigyventi?

73.      Vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, sąvoka „darbuotojas“ pagal EB 39 straipsnį ir Reglamentą Nr. 1612/68 yra Bendrijos terminas ir neturi būti aiškinamas griežtai. „Darbuotoju“ turi būti laikomas bet kuris asmuo, kuris užsiima realia ir tikra veikla, išskyrus nereikšmingą ir pagalbinę veiklą. Pagal šią teismo praktiką darbo santykių požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką, kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą(47).

74.      Be to, ši sąvoka apima ne tik tuos asmenis, kurie persikelia į kitą valstybę narę, kad priimtų faktinį darbo pasiūlymą, bet taip pat ir tuos, kurie tai daro turėdami tikslą joje ieškoti darbo(48).

75.      Kaip tinkamai priminė pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(49), sprendime Antonissen Teisingumo Teismas iš esmės pripažino, kad „(EB sutarties 48 straipsnio 3 dalis (po pakeitimo – EB 39 straipsnio 3 dalis)) turi būti aiškinama kaip neribotai nustatanti tam tikras teises, kuriomis naudojasi valstybių narių piliečiai laisvo darbuotojų judėjimo srityje, ir kad ši laisvė taip pat apima valstybių narių piliečių teisę laisvai judėti kitų valstybių narių teritorijoje ir ten apsigyventi siekiant ieškoti darbo“. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „šis EB Sutarties aiškinimas taip pat suderinamas su Bendrijos teisės aktų leidėjo aiškinimu, kaip įrodo laisvo judėjimo principo įgyvendinimui priimtos nuostatos, ypač Reglamento (Nr. 1612/68) 1 ir 5 straipsniai, kurie Bendrijos piliečiams numato teisę persikelti į kitą valstybę narę siekiant ieškoti darbo ir taip pat teisę ten apsigyventi“(50).

76.      Taigi, jeigu Bendrijos pilietis gali remtis EB 39 straipsniu ir Reglamento Nr. 1612/68 1 straipsniu reikalaudamas teisės persikelti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, įskaitant jo pilietybės valstybės narę, kad ten ieškotų darbo, reikia patikrinti, ar jo šeimos nariai, priskiriami to paties reglamento 10 straipsnyje išvardytoms kategorijoms, gali remtis pastarąja nuostata reikalaudami teisės apsigyventi priimančiojoje valstybėje narėje.

77.      Danijos vyriausybė rašytinėse pastabose į šį klausimą atsakė neigiamai. Ši vyriausybė mano, kad Bendrijos pilietis, kuris persikelia į kitą valstybę narę arba grįžta į savo kilmės valstybę, kad rastų joje darbą, naudojasi darbuotojų judėjimo laisve, bet jis negali remtis Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsniu savo šeimos narių atžvilgiu. Reikia pastebėti, kad šis straipsnis įtrauktas į šio reglamento pirmosios dalies II skyrių ir kad, kaip Teisingumo Teismas patikslino sprendime Collins(51), šiame skyriuje sąvoka „darbuotojas“ skirta tik faktiškai dirbančiam asmeniui apibrėžti.

78.      Tiesa, kad sprendime Collins Teisingumo Teismas pripažino, kad „sąvoka „darbuotojas“ Reglamente Nr. 1612/68 nėra vartojama vienodai“ ir kad „jeigu minėto reglamento pirmosios dalies II skyriuje ši sąvoka apima tik tuos asmenis, kurie jau pateko į darbo rinką, kitose to paties reglamento dalyse „darbuotojo“ sąvokos reikšmė turi būti platesnė“(52). Be to, nagrinėjamas II skyrius susijęs su „įdarbinimu “ ir atitinkamų nuostatų taikymas ,atrodo, reikštų, kad „įdarbinimas“, kuris yra ankstesniame I skyriuje įtvirtintų nuostatų dalykas, yra jau pasiektas(53).

79.      Vis dėlto, mano nuomone, reikia pateikti šios Teisingumo Teismo pastabos kontekstą ir ją paaiškinti.

80.      Pirma, ja remiamasi motyvuose, kuriais iš esmės siekiama iš valstybės narės piliečio, kuris persikelia į kitą valstybę narę ieškoti darbo, atimti galimybę pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį pasinaudoti tomis pačiomis socialinėmis ir mokestinėmis lengvatomis kaip ir vietinių darbuotojų (toje byloje kalbama apie darbo ieškančių asmenų pašalpas). Sprendimas Collins visiškai nesusijęs su šeimos narių teise lydėti ar priimančiojoje valstybėje narėje prisijungti prie Bendrijos darbuotojo, kuris joje ieško darbo.

81.      Antra, pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 4 dalį, taip pat įtrauktą į minėtą II skyrių, kolektyvinių ar individualių sutarčių arba kitų kolektyvinių norminių aktų sąlygos, be kita ko, susijusios su teise įsidarbinti, laikomos niekinėmis ir negaliojančiomis, jeigu jos įtvirtina ar leidžia darbuotojų, kurie yra kitų valstybių narių piliečiai, diskriminaciją. Tai įrodo, kad iš tikrųjų įsidarbinimo dalykas nėra visiškai nesusijęs su II skyriumi ir kad I skyriaus ir II skyriaus dalykų atskyrimas taip pat nėra toks griežtas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

82.      Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnis turi būti aiškinamas „atsižvelgiant į sistemą ir galutinius šio reglamento tikslus“(54). Šis straipsnis yra vienas iš daugelio teisės aktų, skirtų EB 39 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimui palengvinti, ir todėl visų pirma turi leisti darbuotojui laisvai judėti kitų valstybių narių teritorijose ir jose apsigyventi siekiant ten dirbti ar ieškoti darbo. Anot Teisingumo Teismo, „iš visų nuostatų išplaukia, jog Taryba, kad palengvintų darbuotojų šeimos narių judėjimą, visų pirma atsižvelgė į svarbą darbuotojui iš žmogiškosios pusės, kad visa jo šeima gyventų kartu su juo, ir, antra, darbuotojo ir jo šeimos integracijos priimančiojoje valstybėje narėje svarbą visais atžvilgiais, netaikant nevienodo požiūrio, palyginti su piliečiais“(55). Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad, atsižvelgiant į jo kontekstą ir siekiamus tikslus, Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnis neturi būti aiškinamas griežtai (56).

83.      Dar bendresniais bruožais Teisingumo Teismas priminė, kad iš Tarybos reglamentų ir direktyvų, susijusių su darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų laisvu judėjimu Bendrijos viduje, visų pirma išplaukia tai, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas pripažino valstybių narių piliečių šeimos gyvenimo apsaugos, siekiant pašalinti kliūtis naudotis EB Sutartimi garantuojamomis laisvėmis, užtikrinimo svarbą(57).

84.      Tačiau reikia pripažinti, kad asmens, besinaudojančio teise persikelti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje siekiant joje ieškoti darbo, šeimos narių negalėjimas lydėti artimo giminaičio ar prie jo prisijungti šios valstybės teritorijoje sukelia pavojų, kad bus pakenkta naudingam šios teisės poveikiui. Nesunku numatyti situacijas, kai, nepripažinus šeimos narių teisės lydėti suinteresuotojo asmens ar prie jo prisijungti priimančiojoje valstybėje, praktiškai nebūtų naudojamasi judėjimo laisve ieškant darbo (pavyzdžiui, pilietis, kuris vienas augina mažametį vaiką). Reikia turėti omenyje, kad gyvenimas kitoje valstybėje narėje siekiant joje ieškoti darbo gali teisėtai labai užsitęsti (šiuo klausimu žr. 109–115 punktus žemiau).

85.      Be to, aiškinant Bendrijos reglamento nuostatas, būtina atsižvelgti į reikalavimus vadovautis bendraisiais Bendrijos teisės principais, ypač pagrindinėmis teisėmis(58). Mane būtent domina teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, kurią užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnis bei nepilnamečių vaikų atžvilgiu – 1989 m. lapkričio 20 d. Niujorke priimta Vaiko teisių konvencija.

86.      Pirma, Teisingumo Teismas yra aiškiai patvirtinęs, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą EŽTK 8 straipsnio prasme yra viena iš pagrindinių teisių, kurios pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, kurią, be to, patvirtina Suvestinio Europos Akto preambulė ir ES Sutarties 6 straipsnio 2 dalis, yra saugomos Bendrijos teisės sistemos(59), ir pastebėjęs, kad nors EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios valstybės teritorijoje, tačiau asmens išsiuntimas iš valstybės, kurioje gyvena jo artimi giminaičiai, gali būti laikomas kišimusi į teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, kurią saugo EŽTK 8 straipsnio 1 dalis(60).

87.      Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad Reglamentą Nr. 1612/68 reikia aiškinti atsižvelgiant EŽTK 8 straipsnyje numatytus teisės į šeimos gyvenimo gerbimą reikalavimus(61).

88.      Antra, sprendime Parlamentas prieš Tarybą Teisingumo Teismas pripažino, kad Vaiko teisių konvencija privaloma visoms valstybėms narėms ir yra viena iš daugelio tarptautinių priemonių, susijusių su pagrindinių teisių apsauga, į kuriuos Teismas atsižvelgia taikydamas bendruosius Bendrijos teisės principus(62). Šiuo atžvilgiu jis konstatavo, kad minėta konvencija „taip pat užtikrina šeimos gyvenimo gerbimo principą“ ir kad „ji pagrįsta pripažinimu, išreikštu jos šeštoje konstatuojamojoje dalyje, jog vaikas gali visapusiškai ir harmoningai vystytis tik augdamas šeimoje“(63).

89.      Šiuo atžvilgiu šios konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas ir tėvai nebūtų išskirti prieš jų norą, o pagal 10 straipsnio 1 dalį iš šios pareigos išplaukia, kad vaiko ar jo tėvų pateiktą prašymą įvažiuoti į valstybę dalyvę arba išvykti iš jos, kad šeima galėtų susijungti, valstybė dalyvė turi svarstyti palankiai, humaniškai ir kruopščiai(64).

90.      Iš viso pateikto aiškinimo galima daryti išvadą, kad nepaisant 10 straipsnio formuluotės (t. y., kad daroma nuorodą į „darbuotojo, kuris yra valstybės narės pilietis ir kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje“ šeimos narius(65)) ir to, kad jis įtrauktas į Reglamento Nr. 1612/68 pirmosios dalies II skyrių, minėtu šio reglamento straipsniu pagrindžiama šeimos susijungimo teisė priimančiojoje valstybėje narėje ne tik tuo atveju, kai Bendrijos pilietis į ją persikėlė, kad priimtų faktišką darbo pasiūlymą, bet taip pat ir tuo atveju, kai Bendrijos pilietis į ją persikėlė, kad ieškotų darbo.

91.      Papildomai, jei pripažintume, kad šeimos susijungimo teisės negalima patvirtinti antruoju atveju plačiai aiškinant minėtą 10 straipsnį, mano nuomone, tai galima padaryti tą pačią nuostatą taikant pagal analogiją, nes pagal minėtos nuostatos esmę visiškai suderinama faktiškai dirbančiam asmeniui įtvirtintas taisykles išplėsti asmens, siekiančio įsidarbinti, atžvilgiu.

92.      Taip pat tik papildomai pastebiu, kad pagal veiksmingumo principą nagrinėjama teisė bet kuriuo atveju galėtų išplaukti iš tų pačių nuostatų, t. y. EB 39 straipsnio ir Reglamento Nr. 1612/68 1 straipsnio, kurios Bendrijos piliečiams suteikia teisę persikelti ir apsigyventi valstybėje narėje siekiant joje ieškoti darbo(66). Laisvo asmenų judėjimo srityje Teisingumo Teismo praktikoje pateikiami panašūs šeimos nariams pripažintos teisės apsigyventi pavyzdžiai, kai nėra konkrečios šias teises pagrindžiančios nuostatos, vadovaujantis teisės apsigyventi, suteiktos jų artimiems giminaičiams, veiksmingumo principu(67).

93.      Iš pirma išdėstytų argumentų išplaukia, kad į trečiojo klausimo a punkto pirmąją dalį galima atsakyti, jog trečiosios valstybės pilietis, darbuotojo, kuris grįžta iš priimančiosios valstybės narės į savo pilietybės valstybę narę, kad joje ieškotų darbo, šeimos narys, turi teisę apsigyventi pastarojoje valstybėje.

94.      Prieš nagrinėjant trečiojo klausimo a punkto antrąją dalį ir siekiant patikslinti šios teisės egzistavimo laikotarpį, vis dėlto man atrodo būtina išaiškinti labai svarbų dalyką, į kurį neatsižvelgė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas formuluodamas prejudicinius klausimus(68).

iii) Ar pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį šeimos susijungimo teisė egzistuoja net tuo atveju, kai darbuotojas grįžta į kilmės valstybę nesiekdamas joje vykdyti profesinės veiklos ar ieškoti darbo?

95.      Kaip iš esmės nurodė Komisija, valstybės narės pilietis, kuris pasinaudojo EB 39 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1612/68 1 straipsnyje numatyta darbuotojų judėjimo laisve, kad vykdytų profesinę veiklą kitoje valstybėje narėje, tų pačių nuostatų pagrindu įgyja teisę sugrįžti ir apsigyventi pirmojoje valstybėje, net jei jis neketina arba negali joje vykdyti profesinės veiklos ar ieškoti darbo(69).

96.      Tiesa, kad minėtame sprendime Singh Teisingumo Teismas pripažino valstybės narės piliečio teisę kartu su sutuoktiniu grįžti į savo pilietybės valstybę narę po to, kai jis kitos valstybės narės teritorijoje dirbo pagal darbo sutartį, vadovaudamasis EB Sutarties 52 straipsniu ir atsižvelgdamas į tai, kad minėtas pilietis grįžo gyventi į savo paties valstybę, kad čia savarankiškai dirbtų.

97.      Vis dėlto tai nereiškia, kad šiuo sprendimu Teisingumo Teismas nustatė, jog Bendrijos teisėje teisė sugrįžti ir apsigyventi savo pilietybės valstybėje narėje kitoje valstybėje narėje dirbus pagal darbo sutartį egzistuoja, jei po sugrįžimo į pirmąją valstybę vykdoma ekonominė veikla dirbant pagal darbo sutartį arba savarankiškai.

98.      Rašytinėse pastabose Komisija teisingai nurodė, kad remiantis Teisingumo Teismo praktika, jeigu, vadovaujantis EB 39 straipsniu ir Reglamentu Nr. 1612/68, darbuotoju turi būti laikomas asmuo, kuris tam tikrą laikotarpį teikia paslaugas kitam asmeniui pastarajam vadovaujant, už kurias jis gauna užmokestį, ir jeigu po to, kai darbo santykiai pasibaigia, suinteresuotasis asmuo iš esmės nebetenka darbuotojo statuso, šis statusas vis dėlto gali turėti tam tikrą poveikį ir po darbo santykių nutraukimo(70). Teisės, kuriomis Bendrijos darbuotojas ir jo šeimos nariai naudojasi pagal Reglamentą Nr. 1612/68, kaip ir pats darbuotojo migranto statusas, tam tikromis aplinkybėmis gali egzistuoti net ir nutraukus darbo santykius(71).

99.      Vis dėlto, mano nuomone, viena iš šių teisių taip pat yra darbuotojo migranto teisė, nutraukus darbo santykius priimančiojoje valstybėje narėje, sugrįžti ir apsigyventi savo pilietybės valstybėje narėje.

100. Tiesa, kad nacionalinė teisė apskritai pripažįsta tokią teisę, nes ji yra susieta su piliečio statusu, tai taip pat atitinka 1963 m. rugsėjo 16 d. Strasbūre pasirašyto EŽTK papildančio Protokolo Nr. 4 3 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad „niekam negali būti atimta teisė atvykti į teritoriją tos valstybės, kurios pilietis jis yra“.

101. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šią teisę taip pat suteikia Bendrijos teisė tiek, kiek tai reikalinga darbuotojų judėjimo laisvę garantuojančių nuostatų veiksmingumui užtikrinti. Iš tiesų akivaizdu, jog valstybės narės pilietis galėtų būti atgrasytas palikti savo kilmės valstybę, kad pagal darbo sutartį dirbtų kitos valstybės narės teritorijoje, jeigu jis nebūtų tikras, kad ateityje galės sugrįžti į savo pilietybės valstybę narę, net neatsižvelgiant į ekonominės veiklos vykdymą ar darbo ieškojimą pastarojoje valstybėje.

102. Bendrijos darbuotojo sugrįžimas iš priimančiosios valstybės narės į savo kilmės valstybę, net jei pastarojoje valstybėje nesiekiama ieškoti darbo ar dirbti, nėra vien vidaus situacija, kurią reglamentuoja ir užtikrina Bendrijos teisė, o būtent EB 39 straipsnis ir Reglamento Nr. 1612/68 1 straipsnis.

103. Todėl ir pagal analogiją atsižvelgiant į tai, ką nurodžiau 76–90 punktuose, jeigu egzistuoja to paties reglamento 10 straipsnyje reikalaujamas giminystės ryšys, mano nuomone, net šio darbuotojo šeimos nariai pagal šį straipsnį ir neatsižvelgiant į tai, ar savo pilietybės valstybėje darbuotojas priima ar ieško darbo pagal darbo sutartį, gali pasinaudoti teise apsigyventi šios valstybės teritorijoje, kai minėtas darbuotojas ten sugrįžta prieš tai priimančiojoje valstybėje dirbęs pagal darbo sutartį. Ypač akivaizdu, kad darbuotojo Bendrijos teisė sugrįžti į savo kilmės valstybę būtų neveiksminga, jeigu jis galėtų būti atgrasytas ja pasinaudoti dėl šioje valstybėje keliamų kliūčių apsigyventi jo artimiems giminaičiams.

104. Nesiekiu pagrįsti priešingos nuomonės nei pateikiau anksčiau, kurią nurodo Nyderlandų ir Danijos vyriausybės savo rašytinėse pastabose, kad tikimybė, jog grįžus į kilmės valstybę nebus galima toliau gyventi bendro šeimos gyvenimo, kuris galėjo būti sukurtas priimančiojoje valstybėje, negali Bendrijos piliečio atgrasyti nuo persikėlimo į priimančiąją valstybę, kad joje dirbtų pagal darbo sutartį. Nyderlandų vyriausybė ypač pažymėjo, kad R. R. L. Eind nebuvo galima atgrasyti nuo naudojimosi minėta laisve persikeliant į Jungtinę Karalystę tuo, kad jam grįžus į kilmės valstybę jo dukra negalės gyventi kartu, nes R. N. G. Eind šio persikėlimo metu nesinaudojo teise apsigyventi Nyderlanduose.

105. Manau, kad nagrinėjamas atgrasomasis poveikis valstybės narės piliečiui, kuris norėtų priimti darbo pasiūlymą kitoje valstybėje narėje, galėtų atsirasti vien dėl to, kad sugrįžęs į kilmės valstybę jis negalės gyventi kartu(72) su savo artimais giminaičiais, su kuriais pradėjo gyventi kartu dėl priimančiojoje valstybėje sukurtos santuokos, giminystės ar tam tikru atveju šeimos susijungimo.

106. Kaip pavyzdį pateikiu tokį atvejį, kai Bendrijos darbuotojas, kuris persikelia į kitą valstybę narę, kad joje dirbtų pagal darbo sutartį, ten susituokia su teisėtai gyvenančiu trečiosios valstybės piliečiu ir su juo turi vaiką, kuriam nei darbuotojo kilmės valstybė, nei priimančioji valstybė nesuteikė pilietybės. Ar būtų galima pagrįstai neleisti šiam darbuotojui sugrįžus į savo kilmės valstybę turėti teisę, kad jį lydėtų jo sutuoktinis ir vaikas, trečiosios valstybės piliečiai, motyvuojant tuo, kad tą dieną, kai priėmė sprendimą persikelti į priimančiąją valstybę narę, jis neturėjo tokių ryšių ir kad jis negalėjo būti atgrasytas nuo persikėlimo į šią valstybę dėl negalimo vėlesnio šeimos susijungimo kilmės valstybėje?

b)      Išvada dėl Reglamento Nr. 1612 10 straipsnio taikymo pagrindinės bylos atveju

107. Taigi manau, kad atsakant į trečiojo prejudicinio klausimo a punktą reikia pripažinti, kad trečiosios valstybės pilietis, valstybės narės piliečio, kuris grįžta į šią valstybę prieš tai dirbęs pagal darbo sutartį kitoje valstybėje narėje, šeimos narys, pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį turi teisę apsigyventi pirmojoje valstybėje kartu su savo artimu giminaičiu, neatsižvelgiant į tai, ar pastarasis joje dirba ar ieško darbo.

108. Ši teisė, kaip pastebėjo Komisija, jos turėtojui pripažįstama netaikant jokių kitų laiko apribojimų nei tie, kurie kyla iš minėto 10 straipsnio a ir b punktuose numatytų sąlygų. Kalbant apie darbuotojo palikuonį, kaip ir šioje byloje, teisė jam yra pripažįstama, kol sueis dvidešimt vieneri metai arba kol jis bus darbuotojo išlaikomas.

c)      Darbo ieškančio asmens šeimos narių teisės apsigyventi pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį trukmė

109. Tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nesutiktų priimti sprendimo, kurį pateikiau pirma 107 punkte, bet bent pripažintų, kad trečiosios valstybės pilietis, valstybės narės piliečio, kuris iš priimančiosios valstybės grįžta į savo kilmės valstybę, kad joje ieškotų darbo, šeimos narys, turi teisę apsigyventi pirmojoje valstybėje pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį, norint išsamiai atsakyti į trečiojo prejudicinio klausimo a punktą, dar reikėtų nustatyti šios teisės egzistavimo laikotarpį.

110. Teisingumo Teismas yra pastebėjęs, kad Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnis ir Direktyvos 68/360 1 ir 4 straipsniuose „numatyta, kad darbuotojo sutuoktiniui ir vaikams valstybės narės pripažįsta teisę apsigyventi, kuri yra lygiavertė paties darbuotojo pripažintai teisei“(73). Konkrečiai šios direktyvos 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šeimos narys, kuris neturi valstybės narės pilietybės, turi teisę į tai, kad jam būtų išduotas dokumentas apsigyventi, galiojantis tiek pat, kiek ir dokumentas, suteiktas darbuotojui, kurio išlaikytinis jis yra. Iš to išplaukia, kad Bendrijos teisės aktai darbuotojų migrantų šeimos nariams suteikia teisę apsigyventi, kuri yra „tos pačios trukmės kaip pastarųjų teisė apsigyventi“(74).

111. Taigi reikia patikrinti, kokie yra pagal EB 39 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68 1 straipsnį darbo paieškos tikslais suteiktos teisės apsigyventi laikini apribojimai.

112. Teisingumo Teismo praktikoje šis klausimas jau buvo nagrinėtas. Sprendime Antonissen Teisingumo Teismas pabrėžė, kad „(EEB Sutarties 48 straipsnio (po pakeitimo – EB 39 straipsnis)) veiksmingumas yra garantuojamas, kai Bendrijos teisės aktai arba, jų nesant, valstybės narės teisės aktai suinteresuotiesiems asmenims suteikia protingą terminą, per kurį jie gali konkrečios valstybės narės teritorijoje susipažinti su jų profesinę kvalifikaciją atitinkančiais darbo pasiūlymais ir tam tikrais atvejais imtis veiksmų, kurie reikalingi, kad jie būtų priimti į darbą“(75).

113. Nesant Bendrijos teisės nuostatos, nustatančios terminą Bendrijos piliečių apsigyvenimui ieškant darbo valstybėje narėje, valstybės narės turi teisę šiam tikslui nustatyti protingą terminą(76). Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad šešių mėnesių terminas iš esmės neatrodo nepakankamas šiam tikslui, paaiškindamas, kad „jei praėjus nagrinėjamam terminui suinteresuotasis asmuo pateikia įrodymų, kad jis toliau ieško darbo ir turi realių galimybių būti priimtas į darbą, jis negali būti priverstas palikti priimančiosios valstybės narės teritorijos“(77). Be to, nacionalinės teisės aktai, kurie įpareigoja darbo ieškančius Bendrijos piliečius automatiškai palikti teritoriją pasibaigus nustatytam terminui, yra nesuderinami su Bendrijos teise(78).

114. Terminą, per kurį galima pasinaudoti Bendrijos piliečio teise apsigyventi valstybėje narėje siekiant joje ieškoti darbo, nesant jį nustatančios Bendrijos teisės nuostatos, kiekviena valstybė narė nustato vadovaudamasi šiam tikslui Bendrijos teisės įtvirtintais reikalavimais. Taigi tai turi būti protingas terminas, kuriam pasibaigus jokiu atveju juo negalima remtis Bendrijos piliečio, kuris įrodo, kad jis toliau ieško darbo ir turi realių galimybių būti priimtas į darbą, atžvilgiu.

115. Kol šis pilietis turi teisę apsigyventi valstybėje narėje, kad joje ieškotų darbo, jo šeimos nariai, priskiriami Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnyje išvardytoms kategorijoms, šio straipsnio pagrindu taip pat gali pasinaudoti teise apsigyventi toje pačioje valstybėje.

116. Taigi Nyderlandų teisės aktai, kaip tai išplaukia iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą(79), visiškai atitinka Teisingumo Teismo praktikoje pateiktus reikalavimus, nes juose numatyta, kad darbo ieškančiam užsieniečiui išduoto dokumento apsigyventi terminas yra šeši mėnesiai (terminas, kurį Teisingumo Teismas iš esmės laiko protingu) ir kad šis terminas pratęsiamas kiekvieną kartą trims mėnesiams, jeigu užsienietis įrodo, kad jis vis dar ieško darbo ir turi realių galimybių jį rasti.

d)      Siūlomas atsakymas į trečiojo klausimo a punktą

117. Taigi į trečiojo klausimo a punktą Teisingumo Teismui siūlau atsakyti taip:

„Trečiosios valstybės pilietis, valstybės narės piliečio, kuris grįžta į savo pilietybės valstybę prieš tai dirbęs pagal darbo sutartį kitoje valstybėje narėje, šeimos narys pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį ir jeigu egzistuoja reikalaujamas giminystės ryšys, turi teisę apsigyventi pirmojoje valstybėje kartu su savo artimu giminaičiu, neatsižvelgiant į tai, ar pastarasis joje dirba ar ieško darbo. Ši teisė jos turėtojui pripažįstama netaikant jokių kitų laiko apribojimų nei tie, kurie kyla iš minėto 10 straipsnio a ir b punktuose numatytų sąlygų.“

3.      Dėl trečiojo klausimo b punkto ir ketvirtojo klausimo: šeimos nario teisė įvažiuoti ir apsigyventi pagal EB 18 straipsnį ir Direktyvą 90/364

118. Atsižvelgiant į atsakymą, kurį pasiūliau į trečiojo prejudicinio klausimo a punktą, iš kurio išplaukia, kad šioje byloje turi būti pripažinta R. N. G. Eind teisė apsigyventi su tėvu Nyderlanduose pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį, trečiojo klausimo b punkto ir ketvirtojo klausimo analizė yra perteklinė. Todėl šį klausimą trumpai nagrinėsiu tik dėl visapusės analizės.

119. Jeigu pradėtume EB 18 straipsniu, manau, kad vien juo negalima pagrįsti R. N. G. Eind teisės apsigyventi su savo tėvu Nyderlanduose. Mano nuomone, mokslininkų pastebėjimas, kad „Europos pilietybės paradoksas, susijęs su asmenų judėjimo laisve, yra tai, kad skelbiama viskas, neleidžiant nieko daugiau nei jau egzistuoja“(80) yra iš esmės teisingas bent tiek, kiek jis susijęs su teisės apsigyventi valstybėje narėje pripažinimo sąlygomis.

120. Net jei neatsižvelgčiau į tai, kad R. N. G. Eind nėra Sąjungos pilietė, ir visų pirma apsiribočiau R. R. L. Eind, kuris, atvirkščiai, yra Sąjungos pilietis, situacijos vertinimu, manau, kad iš karto reikėtų atmesti galimybę pripažinti jam teisę apsigyventi Nyderlandų teritorijoje remiantis tik EB 18 straipsnio 1 dalimi.

121. Šio straipsnio 1 dalyje aiškiai pripažįstama, kad „kiekvienas pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje“, bet „laikydamasis šioje Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų“. Tai, mano nuomone, aiškiai reiškia, kad minėta teisė egzistuoja tik esant šioms „sąlygoms“ ir kad jos apimtis taip pat apibrėžta tokiais „apribojimais“.

122. Mano nuomone, Teisingumo Teismo praktikoje iš esmės atmetama galimybė Sąjungos piliečiui pripažinti teisę apsigyventi kurios nors valstybės narės teritorijoje remiantis tik EB 18 straipsnio 1 dalimi.

123. Iš tikrųjų Teisingumo Teismo praktikoje yra ir tam tikrų dviprasmiškų teiginių, dėl kurių gali kilti neaiškumų, pavyzdžiui, toks teiginys, kad „EB 18 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė apsigyventi valstybių narių teritorijoje yra tiesiogiai pripažįstama kiekvienam Sąjungos piliečiui aiškia ir tikslia EB Sutarties nuostata “ taip, kad galima naudotis EB 18 straipsnio 1 dalimi, remiantis „tik valstybės narės piliečio statusu, vadinasi, ir Sąjungos piliečio statusu“(81). Mokslininkai šiuo klausimu yra minėję, kad Teisingumo Teismas, vadovaudamasis generalinių advokatų šiuo atžvilgiu pateiktais pasiūlymais(82), pripažįsta tiesioginį šios nuostatos veikimą. Sprendime Baumbast ir R Teisingumo Teismas ypač pabrėžė, kad „EB 18 straipsnio 1 dalyje leidžiamų apribojimų ir sąlygų taikymą, įgyvendinant minėtą teisę apsigyventi, gali kontroliuoti teismai“ tokiu būdu, kad „galimi šios teisės apribojimai ir sąlygos nekliudo EB 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis suteikti privatiems asmenims teisių, kuriomis jie gali remtis teisme ir kurias nacionaliniai teismai turi ginti“(83).

124. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo praktikos, taip pat net ir iš ankstesniame punkte paminėtos praktikos, aiškiai išplaukia, kad Sąjungos piliečio teisė judėti valstybių narių teritorijose ir jose apsigyventi, numatyta EB 18 straipsnio 1 dalyje, nėra besąlygiška, bet pripažįstama tik esant EB Sutartyje bei jos įgyvendinimui priimtose nuostatose numatytoms sąlygoms(84), taigi „Sąjungos piliečiai turi pateikti įrodymus, kad jie atitinka atitinkamų Bendrijos teisės nuostatų šiuo atžvilgiu nustatytas sąlygas“(85).

125. Mano nuomone, verčiau reikėtų kalbėti ne apie pačios EB 18 straipsnio 1 dalies tiesioginį veikimą, bet apie šios nuostatos derinio su kiekviena iš kitų EB Sutarties arba antrinės teisės nuostatų, nustatančių sąlygas nagrinėjamai teisei egzistuoti, kuri pagal galiojančią Bendrijos teisę vis dėlto negali būti laikoma suteikta remiantis vien tik Europos pilietybe, tiesioginį veikimą.

126. Dėl teisės aktų bazės iki Direktyvos 2004/38 įsigaliojimo sprendime Komisija prieš Belgiją(86) Teisingumo Teismas patikslino, kad „leidimo apsigyventi išdavimo sąlygas reglamentuoja: pagal darbo sutartį dirbančių asmenų atžvilgiu – Direktyva 68/360, savarankiškai dirbančių asmenų atžvilgiu – Direktyva 73/148, studentų atžvilgiu – Direktyva 93/96, pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbančių asmenų, kurie nutraukė savo profesinę veiklą, atžvilgiu – Direktyva 90/365 ir Bendrijos piliečių, kurie neturi teisės apsigyventi pagal kitus Bendrijos teisės aktus, atžvilgiu – Direktyva 90/364“.

127. Nagrinėjant pagrindinę bylą, be trečiojo prejudicinio klausimo a punkto analizės metu jau nagrinėtų teisės aktų dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų, taip pat svarbios ir Direktyvos 90/364 nuostatos, su kuriomis aiškiai susijęs trečiojo prejudicinio klausimo b punktas.

128. Teise apsigyventi, kurią kiekviena valstybė narė privalo suteikti savo teritorijoje kitos valstybės narės piliečiams pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies pirmąja pastraipa, preziumuojama, kad jie ir jų šeimos nariai priimančiojoje valstybėje narėje būtų apsidraudę sveikatos draudimu bet kokios rizikos atžvilgiu ir turėtų pakankamai lėšų, kad šio apsigyvenimo laikotarpiu netaptų našta šios valstybės socialinės paramos sistemai(87).

129. Šios sąlygos, skaitomos atsižvelgiant į šios direktyvos ketvirtą konstatuojamąją dalį, pagal kurią asmenys, besinaudojantys teise apsigyventi, neturi tapti pernelyg didele našta priimančiosios valstybės narės valstybės finansams, pagrįstos idėja, kad Sąjungos piliečių laisvės apsigyventi įgyvendinimo galimybė gali priklausyti nuo teisėtų valstybių narių interesų(88).

130. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje atsižvelgė į Direktyvos 90/364 1 straipsnį kaip į galimą teisinį pagrindą, kad būtų pripažinta R. N. G. Eind, kaip teisės apsigyventi turėtojo „išlaikomos palikuonės“ minėto straipsnio 2 dalies prasme, teisė apsigyventi Nyderlanduose, kylanti iš teoriškai pagal tą patį straipsnį suteiktos jos tėvo teisės.

131. Taigi tam, kad ji galėtų pasinaudoti šiomis nuostatomis, reikia, kad būtų aiškiai įrodyta, jog R. R. L. Eind gali reikalauti teisės apsigyventi Nyderlanduose ne tik remdamasis Nyderlandų teise ir savo pilietybe, bet taip pat nagrinėjamos direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi.

132. Šiuo atžvilgiu visų pirma pažymėtina, kad Direktyva 90/364 neatrodo suteikianti Bendrijos piliečiams teisių savo pilietybės valstybės narės atžvilgiu. Iš jos trečios konstatuojamosios dalies atrodo, kad ji skirta „nacionalinėms nuostatoms dėl valstybių narių piliečių teisės apsigyventi kitoje valstybėje narėje“ suderinti. Taigi ji iš esmės skirta Bendrijos piliečių judėjimui į kitas valstybes nares, kurių pilietybės jie neturi, palengvinti. Tai paaiškinama tuo, kad teisė apsigyventi savo pilietybės valstybėje narėje, kaip jau esu priminęs (žr. anksčiau 100 punktą), bendrai pripažįstama pagal nacionalinės teisės sistemas bei atitinka tarptautinės teisės įsipareigojimus.

133. Vis dėlto, atsižvelgdamas į EB 235 straipsnio pagrindu priimtos Direktyvos 90/634 siekiamą tikslą, numatytą EB 3 straipsnio c punkte ir primintą direktyvos pirmoje konstatuojamojoje dalyje, panaikinti kliūtis laisvam asmenų judėjimui tarp valstybių narių ir į reikalavimą laikytis bendrojo lygybės principo, manau, kad minėtos direktyvos nuostatas galima aiškinti plačiai, o tai leistų ją taikyti ir asmenims, gyvenantiems kitoje pilietybės valstybėje narėje, dėl to, kad joje gimė ar į ją persikėlė, ir norintiems persikelti į savo pilietybės valstybę narę, bet negalintiems šiam tikslui pasinaudoti nacionaline teise ar kitomis Bendrijos teisės nuostatomis.

134. Atsižvelgiant į tokį platų aiškinimą, reikia patikrinti, ar R. R. L. Eind ir jo dukra atitinka sąlygas, suteikiančias jiems leidimą apsigyventi Nyderlanduose pagal Direktyvą 90/364.

135. Kad atsirastų šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė apsigyventi, visų pirma reikalaujama turėti „pakankamai lėšų, kad (suinteresuotasis asmuo) (savo gyvenimo atitinkamoje valstybėje narėje laikotarpiu) netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai“. Pakankamų lėšų turėjimas, kaip reikalinga sąlyga, kad atsirastų nagrinėjama teisė apsigyventi, logiškai turi egzistuoti prieš įgyvendinant teisę apsigyventi. Kitaip tariant, prašydamas leisti apsigyventi priimančiojoje valstybėje narėje, suinteresuotasis asmuo privalo įrodyti, kad pragyvenimui jam nereikės remtis šios valstybės ekonomine pagalba. Apsigyvenimas iš esmės neturi tapti pernelyg didele našta valstybės, kurioje ketinama apsigyventi, viešiesiems finansams (žr. direktyvos ketvirtą konstatuojamąją dalį).

136. Kaip yra pripažinęs Teisingumo Teismas, iš šios nuostatos teksto matyti, kad „pakanka, kad valstybės narės piliečiai „turi“ pakankamai lėšų, ir ši nuostata nenustato jokių jų kilmės reikalavimų“(89). Taigi net socialinė parama teoriškai gali būti „pakankamų lėšų“ šaltinis Direktyvos 90/364 1 straipsnio prasme.

137. Iš tiesų Bendrijos pilietis, iš valstybės narės gaunantis socialinę paramą, kuri persikėlimo į kitą valstybę narę atveju yra „eksportuojama“, nes nėra susieta su gyvenamosios vietos reikalavimu, tikrai galėtų šia parama pasinaudoti prieš pastarąją valstybę nagrinėjamos direktyvos 1 straipsnio 1 dalies tikslais, kad įrodytų, jog jam neprireiks šios priimančiosios valstybės narės socialinės paramos.

138. Tokia pati teisė šiam piliečiui būtų pripažinta jo valstybės, kuri jam suteikia paramą ir į kurią jis norėtų persikelti ar sugrįžti, atžvilgiu. Iš tiesų, jeigu teisė gauti šią paramą nereikalauja, kad pilietis apsigyventų minėtoje valstybėje, toks apsigyvenimas negalėtų tapti papildoma našta nagrinėjamos valstybės socialinės paramos sistemai, kuri bet kuriuo atveju būtų įpareigota suteikti paramą, net jeigu jos pilietis negyvena jos teritorijoje.

139. Mano nuomone, socialinės paramos suteikimo sąlygos yra lemiamos. Šioje byloje Teisingumo Teismas neturi pakankamai tikslios informacijos apie Nyderlandų valdžios institucijų R. R. L. Eind suteikiamos paramos sąlygas. Iš tikrųjų nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą minima, kad R. R. L. Eind, sugrįžęs į Nyderlandus, naudojasi nagrinėjama parama(90) ir kad jis „dėl savo Nyderlandų pilietybės naudojasi teise į Nyderlandų socialinės paramos pašalpas“(91). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėjo nežinoti socialinės paramos suteikimo sąlygų svarbos mano nurodytiems tikslams, negalima atmesti tikimybės, kad R. R. L. Eind gavo šią paramą taip pat dėl jo gyvenimo Nyderlanduose.

140. Jeigu paaiškėtų, kad ši Nyderlandų valstybės parama R. R. L. Eind suteikiama dėl jo turimos Nyderlandų pilietybės ir neatsižvelgiant į tai, ar jis gyvena Nyderlanduose, tuo būtų galima naudotis reikalaujant teisės apsigyventi šioje valstybėje pagal Direktyvą 90/364 ir jo dukrai. Atvirkščiai, to nebūtų galima padaryti, jeigu ši parama R. R. L. Eind būtų suteikta kaip Nyderlanduose gyvenančiam piliečiui, t. y. jeigu ji priklausė nuo to, ar jis gyveno šioje valstybėje.

141. Taigi į trečiojo prejudicinio klausimo b punktą ir ketvirtąjį prejudicinį klausimą, jeigu Teisingumo Teismas nenuspręstų, kad jų nagrinėjimas yra perteklinis, reikėtų atsakyti taip:

„Taikant Direktyvos 90/364 1 straipsnį, kai tikrinamas, „pakankamų lėšų“ turėjimas šio straipsnio prasme, iš esmės nedraudžiama atsižvelgti į valstybės narės teikiamą socialinę paramą. Jeigu kalbama apie valstybės, iš kurios, remiantis tuo pačiu straipsniu, reikalaujama teisės apsigyventi, suteiktą paramą vienam savo piliečiui, į šią paramą neturėtų būti atsižvelgiama anksčiau minėtu atveju, jeigu paramos gavimui reikalaujama, kad paramos gavėjas gyventų šios valstybės teritorijoje.

EB 18 straipsnio 1 dalis nesuteikia Sąjungos piliečiui teisės įvažiuoti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, išskyrus kitų EB Sutarties nuostatų bei atitinkamų įgyvendinančių nuostatų numatytas sąlygas. Tai, kad trečiosios valstybės pilietis yra asmens, kuris turi Sąjungos piliečio statusą, šeimos narys, nepakeičia atsakymo į ankstesnius prejudicinius klausimus.“

V –    Išvada

142. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Nederlandse Raad van State pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

„1. a) Vien tai, kad trečiosios valstybės pilietį priimančioji valstybė narė laiko darbuotojo šeimos nariu 1968 m. spalio 15 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 10 straipsnio prasme ir kad dėl to pagal minėtą straipsnį, jis gavo šios valstybės leidimą apsigyventi, net jei šio leidimo galiojimas dar nėra pasibaigęs, neįpareigoja darbuotojo pilietybės valstybės narės, darbuotojui sugrįžus į šią valstybę narę, pripažinti minėto trečiosios valstybės piliečio teisės įvažiuoti ir apsigyventi jos teritorijoje.

b) Valstybė narė, kurios pilietis yra darbuotojas, privalo įvertinti, ar trečiosios valstybės pilietis, kuris yra darbuotojo šeimos narys, darbuotojui grįžus į šios valstybės narės teritoriją, turi teisę įvažiuoti ir apsigyventi šioje teritorijoje pagal Bendrijos teisę, prieš patikrindama, ar tokia teisė šiam piliečiui gali būti pripažinta pagal nacionalinę teisę, netaikant Bendrijos teisės aktų.

2. Atsakant į pirmojo klausimo a ir b punktus, neturi reikšmės aplinkybė, kad šis trečiosios valstybės pilietis, prieš apsigyvendamas priimančiojoje valstybėje narėje, nesinaudojo nacionaline teise pagrįsta teise apsigyventi darbuotojo pilietybės valstybėje narėje. Ši aplinkybė neprieštarauja trečiosios valstybės piliečiui pastarosios valstybės suteiktam Bendrijos teise pagrįstam leidimui apsigyventi.

3. a) Trečiosios valstybės pilietis, kuris yra valstybės narės piliečio, kuris grįžta į savo pilietybės valstybę prieš tai dirbęs pagal darbo sutartį kitoje valstybėje narėje, šeimos narys, pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį ir jeigu egzistuoja reikalaujamas giminystės ryšys, turi teisę apsigyventi pirmojoje valstybėje kartu su savo artimu giminaičiu, neatsižvelgiant į tai, ar pastarasis joje dirba ar ieško darbo. Ši teisė priklauso jos turėtojui netaikant jokių kitų laiko apribojimų nei tie, kurie kyla iš minėto 10 straipsnio a ir b punktuose numatytų sąlygų.

b) Taikant 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 90/364/EEB dėl teisės apsigyventi 1 straipsnį, kai tikrinamas „pakankamų lėšų“ turėjimas šio straipsnio prasme, iš esmės nedraudžiama atsižvelgti į valstybės narės teikiamą socialinę paramą. Jeigu kalbama apie valstybės, iš kurios, remiantis tuo pačiu straipsniu, reikalaujama teisės apsigyventi, suteiktą paramą vienam savo piliečiui, į šią paramą neturėtų būti atsižvelgiama minėtu atveju, jeigu paramos gavimui reikalaujama, kad paramos gavėjas gyventų šios valstybės teritorijoje.

4. EB 18 straipsnio 1 dalis nesuteikia Sąjungos piliečiui teisės įvažiuoti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, išskyrus kitų EB Sutarties nuostatų bei atitinkamų įgyvendinančių nuostatų numatytas sąlygas. Tai, kad trečiosios valstybės pilietis yra asmens, kuris turi Sąjungos piliečio statusą, šeimos narys, nekeičia atsakymo į ankstesnius prejudicinius klausimus.

1 – Originalo kalba: italų.

2 – 2004 m. balandžio 29 d. Direktyva dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77).

3 – OL L 257, p. 2.

4 – Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį, taip pat ir tolesnį 11 straipsnį, 2006 m. balandžio 30 d. panaikino Direktyva 2004/38.

5 – OL L 257, p. 13. Ši direktyva buvo panaikinta 2006 m. balandžio 30 d. Direktyva 2004/38.

6 – OL L 180, p. 26. Ši direktyva taip pat buvo panaikinta 2006 m. balandžio 30 d. Direktyva 2004/38.

7 – 1991 m. vasario 26 d. Sprendimas (C‑292/89, Rink. p. I‑745).

8 – 1992 m. liepos 7 d. Sprendimas (C‑370/90, Rink. p. I‑4265).

9 – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2.4 punktas.

10 – Kalbama apie Jungtinės Karalystės, Čekijos, Danijos, Nyderlandų ir Vokietijos vyriausybes, kurios pateikė rašytines pastabas, ir Graikijos vyriausybę, kuri dalyvavo tik teismo posėdyje.

11 – Žr. šios nutarties 2.7–2.9 punktus.

12 – 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas (C‑109/01, Rink. p. I‑9607).

13 – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2.9.2 punktas.

14 – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2.7 punktas.

15 – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2.9.3 punktas.

16 – Ten pat.

17 – Ten pat.

18 – Jungtinės Karalystės vyriausybė šį teiginį argumentavo nurodydama, kad, kaip išplaukia iš minėto sprendimo Akrich, trečiosios valstybės pilietis, Bendrijos darbuotojo šeimos narys, pagal EB 39 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį turi teisę su pastaruoju apsigyventi priimančiojoje valstybėje narėje tik jeigu jis, prieš persikeldamas į pirmąją valstybę, jau teisėtai gyveno kitoje Bendrijos valstybėje narėje.

19 – Pažymėta autoriaus.

20 – Toks teritorinis leidimo apsigyventi ribojimas taip pat tiesiogiai ar netiesiogiai kyla iš kitų Bendrijos nuostatų. Pavyzdžiui, Direktyvos 68/360 4 straipsnio 1 dalimi valstybės narės įpareigojamos savo piliečiams ir jų šeimos nariams, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 1612/68 ir kurie gali pateikti reikalaujamus dokumentus, pripažinti „teisę apsigyventi jų teritorijoje“. Reglamento Nr. 1612/68 11 straipsnyje numatyta valstybės narės piliečio, kuris valstybės narės teritorijoje dirba pagal darbo sutartį arba yra savarankiškai dirbantis asmuo, sutuoktinio ir vaikų teisė „imtis bet kokios veiklos kaip pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims tos pačios valstybės narės teritorijoje“ (pažymėta mano). 2006 m. kovo 30 d. Sprendime Mattern ir Cikotic (C‑10/05, Rink. p. I‑3145, 24 punktas) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš reglamento 11 straipsnio formuluotės išplaukia, kad trečiosios valstybės piliečio, Bendrijos piliečio sutuoktinio, teisė įsidarbinti gali būti įgyvendinta tik toje valstybėje narėje, kurioje šis Bendrijos pilietis dirba pagal darbo sutartį arba yra savarankiškai dirbantis asmuo.

21 – 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑157/03, Rink. p. I‑2911, 28 punktas).

22 – Tokią nuomonę rašytinėse pastabose pareiškė Čekijos ir Vokietijos vyriausybės.

23 – Tai reiškia, kad minėtos valdžios institucijos gali patikrinti, pavyzdžiui, reikalaujamo giminystės ryšio tikrumą.

24 – Minėto sprendimo 49 ir 50 punktai.

25 – Preziumuojant, žinoma, kad nagrinėjamas leidimas apsigyventi buvo iš tikrųjų pagrįstas Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsniu: žr. 27–29 punktus.

26 – 2007 m. sausio 9 d. Sprendimas (C‑1/05, Rink. p. I-1).

27 – Minėtoje byloje Jia 2006 m. balandžio 27 d. pateiktos išvados 28 punktas.

28 – 2002 m. liepos 25 d. Sprendimas MRAX (C‑459/99, Rink. p. I‑6591, 59 punktas) ir minėto sprendimo Komisija prieš Ispaniją 28 punktas.

29 – Šioje procedūroje dėl prejudicinio sprendimo priėmimo Komisija ir Čekijos vyriausybė rašytinėse pastabose, pateiktose prieš paskelbiant sprendimą Jia, taip pat laikėsi nuomonės, kad išankstinio teisėto gyvenimo sąlyga nėra taikoma bendrai ir šioje byloje nėra pagrįsta. Teismo posėdyje R. N. G. Eind atstovas išdėstė tokią pačią nuomonę; Graikijos ir Vokietijos vyriausybės atvirkščiai, pateikė priešingą nuomonę.

30 – Minėto sprendimo Jia 33 punktas.

31 – Kaip pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2.9.1 punkte, ši byla buvo susijusi su situacija, kai Didžiosios Britanijos pilietės sutuoktinis marokietis neteisėtai gyveno Jungtinėje Karalystėje ir buvo išsiųstas į Airiją, kur jis prisijungė prie savo ten gyvenančios ir dirbančios žmonos, kol jie kartu sugrįžo į Jungtinę Karalystę, kurioje minėtas sutuoktinis pradėjo dirbti.

32 – Minėto sprendimo Jia 31 punktas.

33 – Vokietijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose, pateiktose šiame procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, aiškiai pateikė priešingą nuomonę nei mano, tačiau tai buvo padaryta prieš paskelbiant minėtą sprendimą Jia.

34 – Be to, netgi pripažinus, kad, priešingai nei Teisingumo Teismas patikslino sprendime Jia, išankstinio teisėto gyvenimo valstybėje narėje sąlyga, numatyta sprendime Akrich, būtų taikoma bendrai ir dėl to Didžiosios Britanijos valdžios institucijos neturėjo suteikti R. N. G. Eind leidimo apsigyventi pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį, manau, kad jos apsigyvenimas Jungtinėje Karalystėje negalėtų būti pripažintas neteisėtu, atsižvelgiant į aiškiai išreikštą Didžiosios Britanijos valdžios institucijų leidimą, nepaisant to, kad nebuvo įvykdytos sąlygos.

35 – Pažymėta autoriaus. Taip pat Direktyvos 2004/38 penktoje konstatuojamoje dalyje šiuo metu nustatyta, kad „visų Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje turėtų būti suteikiama ir jų šeimos nariams, neatsižvelgiant į jų pilietybę, jei ta teise naudojamasi pagal objektyvius laisvės ir orumo reikalavimus“ (pažymėta mano).

36 – 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Di Leo (C‑308/89, Rink. p. I‑4185, 13 punktas) ir 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Baumbast ir R (C‑413/99, Rink. p. I‑7091, 50 punktas).

37 – Direktyvoje 2004/38 pritariama šiai funkcinei Sąjungos piliečio šeimos susijungimo teisės sąvokai – tai išplaukia iš jos 3 straipsnio 1 dalies, pagal kurią „ši direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų“, tokiu būdu Sąjungos piliečių, kurie nesinaudoja savo teise į laisvą judėjimą, šeimos susijungimo teisę toliau reguliuoja nacionalinės teisės. Šiuo atžvilgiu žr. C. Urbano De Sousa „Le droit des membres de la famille du citoyen de l'Union européenne de circuler et de séjourner sur le territoire des États membres, dans la directive 2004/38/CE“, J.Y. Carlier , (vadovaujant) E. Guild, „L'avenir de la libre circulation des personnes dans l'U.E.“, Bruylant, Bruxelles, 2006, p. 103, ypač p. 124 ir 125. Taip pat žr. 2001 m. rugsėjo 13 d. generalinės advokatės C. Stix‑Hackl išvados, pateiktos minėtoje byloje MRAX, 30 punktą.

38 – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2.10.2 punktas.

39 – Pažymėta autoriaus.

40 – Čekijos vyriausybė ir Komisija iš esmės mano taip pat.

41 – Žr. 1989 m. gegužės 18 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (249/86, Rink. p. 1263, 8 punktas).

42 – EB 39 straipsnio 1 dalis užtikrina „darbuotojų judėjimo laisvę Bendrijoje“. 39 straipsnio 3 dalies b punkte numatyta teisė „šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje“, c punkte – teisė „apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje“ ir d punkte numatyta teisė „ pasilikti gyventi valstybės narės teritorijoje pasibaigus darbo joje laikui“ (pažymėta autoriaus).

43 – Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnyje įtvirtinta teisė, kad darbuotojui, kuris yra valstybės narės pilietis, turi būti sudarytos tos pačios įdarbinimo ir darbo sąlygos kaip ir vietiniams piliečiams kitų valstybių narių teritorijoje.

44 – 1999 m. sausio 26 d. Sprendimas Terhoeve (C‑18/95, Rink. p. I‑345, 26–29 punktai ir minėta teismo praktika).

45 – Minėto sprendimo 19 punktas.

46 – Ten pat, 23 punktas.

47 – 2004 m. kovo 23 d. Sprendimas Collins (C‑138/02, Rink. p. I‑2703, 26 punktas ir minėta teismo praktika).

48 – Šiuo atžvilgiu ypač žr. 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Martínez Sala (C‑85/96, Rink. p. I‑2691, 32 punktas), pagal kurį, vadovaujantis EB 39 straipsniu ir Reglamentu Nr. 1612/68, „realiai darbo ieškantis asmuo taip pat turi būti laikomas darbuotoju“.

49 – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2.10.1 punktas.

50 – Minėto sprendimo Antonissen 13 ir 14 punktai (pažymėta autoriaus). Taip pat žr. 1993 m. gegužės 26 d. Sprendimą Tsiotras (C‑171/91, Rink. p. I‑2925, 8 punktas); 1997 m. vasario 20 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (C‑344/95, Rink. p. I‑1035, 15 punktas) ir minėto sprendimo Collins 36 punktą.

51 – Minėta 32 punkte.

52 – Ten pat.

53 – Žr. 1990 m. lapkričio 8 d. generalinio advokato M. Darmon išvados, pateiktos byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Antonissen, 7 punktą.

54 – Minėto sprendimo Komisija prieš Vokietiją 11 punktas.

55 – Ten pat.

56 – 1985 m. vasario 13 d. Sprendimas Diatta (267/83, Rink. p. 567, 17 punktas).

57 – 2002 m. liepos 11 d. Sprendimas Carpenter (C‑60/00, Rink. p. I‑6279, 38 punktas); minėto sprendimo MRAX 53 punktas ir minėto sprendimo Komisija prieš Ispaniją 26 punktas.

58 – Be kita ko, 1992 m. liepos 16 d. Sprendimas Asociación española de banca privada ir kt. (C‑67/91, Rink. p. I‑4785, 30 punktas).

59 – Minėto sprendimo Komisija prieš Vokietiją 10 punktas; minėto sprendimo Carpenter 41 punktas; minėto sprendimo Akrich 58 punktas ir 2006 m. birželio 27 d. Sprendimas Parlamentas prieš Tarybą (C‑540/03, Rink. p. I‑5769, 52 punktas). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą taip pat minima 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje (OL C 364, p. 1, toliau – chartija).

60 – Minėto sprendimo Carpenter 42 punktas; minėto sprendimo Akrich 59 punktas ir minėto sprendimo Parlamentas prieš Tarybą 53 punktas.

61 – Minėto sprendimo Komisija prieš Vokietiją 10 punktas ir minėto sprendimo Baumbast ir R 72 punktas.

62 – Minėto sprendimo Parlamentas prieš Tarybą 37 punktas.

63 – Ten pat, 57 punktas.

64 – Ten pat. Savo ruožtu chartijos 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga, kad visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais, o 24 straipsnio 3 dalyje numatyta kiekvieno vaiko teisė reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais.

65 – Pažymėta autoriaus.

66 – Pagal analogiją Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio taikymas man atrodo labiau tinkamas nei vien EB 39 straipsnio ir Reglamento Nr. 1612/68 1 straipsnyje įtvirtinto veiksmingumo principo taikymas, atsižvelgiant į pirmosios nuostatos specifiką ir tai, kad ji aiškiai atskiria šeimos narių, kuriems suteikiama teisė apsigyventi priimančiojoje valstybėje narėje, ratą.,

67 – 2004 m. spalio 19 d. Sprendime Zhu ir Chen (C‑200/02, Rink. p. I‑9925, 45 ir 46 punktai), Teisingumo Teismas priėjo išvadą, kad M. L. Chen, Kinijos pilietė ir Airijos pilietybę turinčios Catherine motina, turi teisę apsigyventi Jungtinėje Karalystėje, vadovaudamasis ne konkrečia Bendrijos teisės nuostata, susijusia su šeimos susijungimu, o nuostatų, kurios suteikia dukteriai teisę apsigyventi šioje valstybėje narėje, veiksmingumo principu (EB 18 straipsnis ir Direktyvos 90/364 1 straipsnio 1 dalis). Teisingumo Teismas panašiu argumentavimu rėmėsi minėto sprendimo Baumbast ir R 73–75 punktuose, kur, vadovaudamasis veiksmingumo principu, padarė išvadą, kad iš vaiko teisės pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį apsigyventi priimančiojoje valstybėje narėje ketinant ten lankyti bendrojo lavinimo mokyklą kyla realiai jį globojančio tėvo teisė, nepaisant jo pilietybės, apsigyventi su vaiku, neatsižvelgiant į tai, kad tėvų santuoka gali būti laikinai nutraukta ar kad tėvas, kuris yra Europos Sąjungos pilietis, nebebūtų darbuotojas migrantas priimančiojoje valstybėje narėje.

68 – Šiuo atžvilgiu primenu, kad Teisingumo Teismas turi pateikti nacionaliniam teismui išsamų Bendrijos teisės aiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendimui šio teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar (nacionalinis teismas) apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose (2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Trojani, (C‑456/02, Rink. p. I‑7573, 38 punktas ir minėta teismo praktika).

69 – Čekijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, atvirkščiai, pateikė priešingą nuomonę.

70 – Minėto sprendimo Martínez Sala 32 punktas ir minėta teismo praktika.

71 – Minėto sprendimo Baumbast ir R 70 punktas ir minėta teismo praktika, taip pat 1998 m. rugsėjo 24 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C‑35/97, Rink. p. I‑5325, 41 punktas).

72 – Sąvoką „gyventi kartu“ vartoju plačiąja prasme, t. y. nekeliant reikalavimo privalomai dalintis ta pačia gyvenamąja vieta. Teisingumo Teismas iš tiesų yra patikslinęs, kad „pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį nėra reikalaujama, kad darbuotojo migranto šeimos nariai privalėtų nuolat gyventi su juo, kad šios nuostatos pagrindu galėtų pasinaudoti teise apsigyventi“ (minėto sprendimo Diatta 22 punktas).

73 – Minėto sprendimo Singh 18 punktas (pažymėta autoriaus).

74 – 2000 m. balandžio 11 d. Sprendimas Kaba (C‑356/98, Rink. p. I‑2623, 23 punktas).

75 – Minėto sprendimo Antonissen 16 punktas. Taip pat suformuluoti minėto sprendimo Tsiotras 13 punktas ir minėto sprendimo Komisija prieš Belgiją 16 punktas.

76 – Minėto sprendimo Komisija prieš Belgiją 17 punktas ir minėto sprendimo Collins 37 punktas.

77 – Minėto sprendimo Antonissen 21 punktas. Taip pat žr. minėto sprendimo Tsiotras 13 punktą; minėto sprendimo Komisija prieš Belgiją 17 punktą ir minėto sprendimo Collins 37 punktą.

78 – Minėto sprendimo Komisija prieš Belgiją 18 punktas.

79 – 2.3.1 punktas.

80 – P. Rodière, „Libre circulation des personnes et citoyenneté européenne dans la jurisprudence de la Cour de justice“, Revue trimestrielle de droit européen, 2006, 42 (1) t., p. 163, o ypač p. 164.

81 – Minėto sprendimo Baumbast ir R 84 punktas; minėto sprendimo Trojani 31 punktas ir minėto sprendimo Zhu ir Chen 26 punktas.

82 – Žr. 1997 m. liepos 1 d. generalinio advokato A. La Pergola išvadą, pateiktą minėtoje byloje Martínez Sala, ir 1999 m. kovo 16 d. generalinio advokato G. Cosmas išvadą, pateiktą byloje Wijsenbeek (1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas, C‑378/97, Rink. p. I‑6207).

83 – Minėto sprendimo Baumbast ir R 86 punktas.

84 – Minėto sprendimo Kaba 30 punktas; minėto sprendimo Baumbast ir R 85 punktas; 2003 m. kovo 6 d. Sprendimas Kaba (C‑466/00, Rink. p. I‑2219, 46 punktas); minėto sprendimo Trojani 32 punktas ir minėto sprendimo Zhu ir Chen 26 punktas.

85 – 2006 m. kovo 23 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją (C‑408/03, Rink. p. I‑2647, 64 punktas).

86 – Ten pat, 65 punktas.

87 – Ten pat, 36 punktas.

88 – Ten pat, 37 punktas.

89 – Minėto sprendimo Zhu ir Chen 30 punktas ir 2006 m. kovo 23 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją 40 punktas.

90 – 2.4 punktas.

91 – 2.10.4 punktas.

Full & Egal Universal Law Academy