15.8.2008
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 209/5
2008 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas byloje (Verwaltungsgericht Sigmaringen, Verwaltungsgericht Chemnitz (Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) Arthur Wiedermann (C-329/06) prieš Land Baden-Württemberg ir Peter Funk (C-343/06) prieš Stadt Chemnitz
(Sujungtos bylos C-329/09 ir C-343/06) (1)
(Direktyva 91/439/EEB - Abipusis vairuotojo pažymėjimų pripažinimas - Pažymėjimo atėmimas valstybėje narėje dėl narkotinių medžiagų arba alkoholio vartojimo - Kitoje valstybėje narėje išduotas naujas pažymėjimas - Atsisakymas pripažinti teisę vairuoti pirmoje valstybėje narėje - Direktyvos 91/439/EEB neatitinkanti gyvenamoji vieta)
(2008/C 209/07)
Proceso kalba: vokiečių
Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai
Verwaltungsgericht Sigmaringen, Verwaltungsgericht Chemnitz
Šalys pagrindinėje byloje
Pareiškėjai: Arthur Wiedermann (C-329/06), Peter Funk (C-343/06)
Atsakovai: Land Baden-Württemberg (C-329/06) ir Stadt Chemnitz (C-343/06)
Dalykas
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Verwaltungsgericht Sigmaringen (Vokietija) — 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL L 237, p. 1), iš dalies pakeistos 1996 m. liepos 23 d. Tarybos direktyva 96/47/EB, iš dalies keičiančia Direktyvą 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL L 235, p. 1), 1 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 1 dalies a punkto, 8 straipsnio 2 ir 4 dalių bei III priedo išaiškinimas — Atsisakymas pripažinti vairuotojo pažymėjimą, kurį savininkas klasta gavo kitoje valstybėje narėje po to, kai gyvenamosios vietos valstybėje administraciniu sprendimu dėl narkotinių medžiagų vartojimo iš jo buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas — Piktnaudžiavimas teise
Rezoliucinė dalis
1.
1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų, iš dalies pakeistos 2003 m. rugsėjo 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1882/2003, 1 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, jos draudžia valstybei narei atsisakyti savo teritorijoje pripažinti teisę vairuoti, kurią suteikia vėliau, pasibaigus bet kokiam suinteresuotajam asmeniui taikomo draudimo prašyti naujo pažymėjimo laikotarpiui, kitos valstybės narės išduotas vairuotojo pažymėjimas, ir todėl šio pažymėjimo galiojimui bei jo savininkui netaikomos sąlygos, kurias įvykdyti reikalaujama išduodant naują vairuotojo pažymėjimą pirmojoje valstybėje narėje po to, kai jis buvo atimtas, įskaitant tinkamumo vairuoti patikrinimą, patvirtinantį, kad nebeegzistuoja atėmimo priežasčių.
Tokiomis pat aplinkybėmis minėtos nuostatos nedraudžia valstybei narei atsisakyti savo teritorijoje pripažinti teisę vairuoti, kurią suteikia vėliau kitos valstybės narės išduotas vairuotojo pažymėjimas, jeigu, remiantis jame esančiais įrašais arba kita neginčijama informacija iš išdavimo valstybės narės, nustatoma, kad tuo metu, kai buvo išduotas minėtas pažymėjimas, jo savininkas, kuriam pirmosios valstybės narės teritorijoje buvo taikoma anksčiau turėto pažymėjimo atėmimo priemonė, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos išdavimo valstybės narės teritorijoje.
2.
Direktyvos 91/439, iš dalies pakeistos Reglamentu Nr. 1882/2003, 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalys draudžia valstybei narei, pagal šią direktyvą turinčiai pripažinti teisę vairuoti, kurią suteikia kitos valstybės narės išduotas vairuotojo pažymėjimas, suspenduoti šią teisę, kol pastaroji valstybė narė tikrina šio pažymėjimo išdavimo sąlygas. Tačiau tokiomis pat aplinkybėmis minėtos nuostatos nedraudžia valstybei narei priimti sprendimo suspenduoti šią teisę, jei iš įrašų šiame pažymėjime ar kitos neginčijamos informacijos iš kitos valstybės narės matyti, kad minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta gyvenamosios vietos reikalavimas šio pažymėjimo išdavimo momentu nebuvo įvykdytas.
(1) OL C 249, 2006 10 14.
OL C 281, 2006 11 18.
Full & Egal Universal Law Academy