GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2008 m. vasario 14 d.(1)
Sujungtos bylos C‑329/06 ir C‑343/06
Arthur Wiedemann
prieš
Land Baden‑Württemberg
ir
Peter Funk
prieš
Stadt Chemnitz
Sujungtos bylos C‑334/06–C‑336/06
Matthias Zerche
prieš
Landkreis Mittweida,
Steffen Schubert
prieš
Landkreis Mittlerer Erzgebirgskreis
ir
Manfred Seuke
prieš
Landkreis Mittweida
(Verwaltungsgericht Sigmaringen (Vokietija) ir Verwaltungsgericht Chemnitz (Vokietija) pateikti prašymai priimti prejudicinius sprendimus)
„Abipusis vairuotojo pažymėjimų pripažinimas – Nacionalinio vairuotojo pažymėjimo atėmimas gyvenamosios vietos valstybėje narėje dėl narkotikų ir alkoholio vartojimo – Kelių eismo saugumas – Valstybės narės galimybė atsisakyti pripažinti vairuotojo pažymėjimą – Direktyvos 91/439/EEB 8 straipsnio 2 ir 4 dalys“
1. Bylos, kurios šiuo atveju nagrinėjamos Teisingumo Teisme, yra vienos iš gausių Bendrijos teisme vykstančių procesų, susijusių su abipusiu vairuotojo pažymėjimų pripažinimu.
2. Šiose penkiose bylose Teisingumo Teismo klausiama, ar valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą, kai šio pažymėjimo savininkui pirmosios valstybės narės teritorijoje buvo taikoma atėmimo priemonė kartu su pareiga atlikti medicininį‑psichologinį patikrinimą siekiant gauti naują pažymėjimą.
3. Reikia apibrėžti pareigų, kurios valstybėms narėms nustatytos pagal Tarybos direktyvą 91/439/EEB(2), būtent pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a ir b punktus bei 8 straipsnio 2 ir 4 dalis, apimtį.
4. Šioje išvadoje Teisingumo Teismui pasiūlysiu priimti sprendimą, kad kai iš asmens valstybėje narėje atimtas jo vairuotojo pažymėjimas dėl to, kad jis vairavo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotikų, ir, atsižvelgiant į jo pavojingumą, išduodant naują pažymėjimą taikomas reikalavimas atlikti medicininį‑psichologinį patikrinimą, ši valstybė narė turi teisę pagal Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalis atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą, jei asmuo išdavimo valstybėje narėje neatliko panašaus lygio patikrinimo, kokio reikalaujama pirmojoje valstybėje.
5. Taip pat pasiūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, kad kai vairuotojo pažymėjimo savininkas elgiasi, galimas daiktas, be kita ko, atsižvelgiant į priežastis, kurios nulėmė, kad iš jo buvo atimtas pirmasis pažymėjimas, kontrolę atlikusi valstybė narė turi galimybę taikyti tokias laikinas priemones, koks yra pažymėjimo galiojimo suspendavimas, kol išdavimo valstybė narė nagrinėja aptariamo pažymėjimo gavimo sąlygas.
6. Pažymėtina, kad, kadangi visos penkios bylos susijusios su ta pačia teisine problema, šioje išvadoje jas nagrinėsiu kartu.
I – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
7. Siekiant palengvinti asmenų judėjimą Europos Bendrijoje ar jų apsigyvenimą kitoje valstybėje narėje nei valstybė, kurioje šie asmenys gavo savo vairuotojo pažymėjimus, Direktyva 91/439 įtvirtino abipusio vairuotojo pažymėjimų pripažinimo principą(3).
8. Šioje direktyvoje nustatant minimalius vairuotojo pažymėjimo išdavimo reikalavimus taip pat siekiama stiprinti kelių eismo saugumą Europos Sąjungos teritorijoje(4).
9. Aptariamos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a ir b punktai suformuluoti taip:
„1. Vairuotojo pažymėjimai, be to, yra išduodami tik kandidatams į vairuotojus:
a) kurie yra išlaikę įgūdžių ir elgsenos patikrinimo egzaminą bei teorinį egzaminą ir atitinka medicininius reikalavimus pagal antrojo ir trečiojo priedų nuostatas;
b) kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra pažymėjimą išduodančios valstybės narės teritorijoje arba kurie gali pateikti įrodymų, kad jie yra ten studijavę bent šešis mėnesius((5)).“
10. Konkrečiai Direktyva 91/439 numato, kad vairuotojo pažymėjimas neišduodamas ir neatnaujinamas kandidatui į vairuotojus ar vairuotojui, kuris yra priklausomas nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų.
11. Šios direktyvos III priedo 14.1 ir 15.1 punktai numato:
„Vairuotojo pažymėjimai neišduodami ir neatnaujinami kandidatams į vairuotojus ar vairuotojams, priklausomiems nuo alkoholio, arba asmenims, kurie negali susilaikyti negėrę ir vairuoja būdami neblaivūs.
Praėjus įrodytam abstinencijos laikotarpiui ir remiantis kompetentingos medicinos institucijos išvada bei reguliariais sveikatos patikrinimais, vairuotojo pažymėjimai gali būti išduodami ar atnaujinami kandidatams į vairuotojus ar vairuotojams, kurie anksčiau buvo priklausomi nuo alkoholio.
Vairuotojo pažymėjimai neišduodami ir neatnaujinami kandidatams į vairuotojus ar vairuotojams, kurie bet kokia forma reguliariai vartoja psichotropines medžiagas, galinčias trukdyti saugiai vairuoti, kai suvartotas kiekis gali turėti neigiamą poveikį vairavimui. Tai taikoma ir visiems kitiems vaistams ar vaistų deriniams, turintiems poveikį vairavimo kokybei.“
12. Aptariamos direktyvos 8 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybė narė, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji vieta, gali taikyti nacionalines teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo nuostatas kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkui.
13. Pagal Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą valstybė narė taip pat gali atsisakyti pripažinti galiojančiu kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kuriam ankstesnės valstybės teritorijoje taikoma viena iš minėtų priemonių.
14. Galiausiai šios direktyvos 12 straipsnio 3 dalis numato, kad „valstybės narės padeda viena kitai įgyvendinti šią direktyvą ir prireikus keičiasi informacija dėl jau įregistruotų vairuotojo pažymėjimų“.
B – Nacionalinės teisės aktai
15. Nutarimo dėl leidimo asmenims dalyvauti kelių eisme (Verordnung über die Zulassung von Personen zum Straβenverkehr, toliau – FeV) 28 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys, turintys Europos Sąjungos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą, gali vairuoti Vokietijos Federacinėje Respublikoje.
16. Vis dėlto pagal FeV 28 straipsnio 4 dalies 3 punktą šis leidimas nesuteikiamas asmenims, kurių vairuotojo pažymėjimai Vokietijos teritorijoje teismo buvo laikinai ar visam laikui atimti arba administracinės institucijos atimti vykdant sprendimą nedelsiant arba įsigaliojus sprendimui.
17. Be to, pagal FeV 28 straipsnio 5 dalį teisė naudotis Europos Sąjungos valstybėje narėje gautu pažymėjimu Vokietijoje, priėmus vieną iš FeV 28 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodytų priemonių, suteikiama, jeigu nebėra atėmimą ar draudimą prašyti suteikti teisę vairuoti pateisinančių pagrindų.
18. FeV 11 straipsnis numato, kad norėdami gauti pažymėjimą kandidatai į vairuotojus turi atitikti tam būtinus fizinės ir psichinės sveikatos reikalavimus. Šie reikalavimai nėra įvykdyti, kai, be kita ko, šie asmenys yra priklausomi nuo narkotinių medžiagų ar vartoja kanapes.
19. Jei abejojama dėl šių asmenų fizinio ar psichinio tinkamumo, kompetentingos institucijos, siekdamos priimti sprendimą išduoti ar pratęsti vairuotojo pažymėjimą, gali pareikalauti, kad jie pateiktų medicininę išvadą(6).
20. Vokietijos teisės aktai numato dviejų rūšių atėmimą. Iš vairuotojo jo pažymėjimas gali būti atimtas administracine tvarka. Kai vairuotojui pritaikoma tokia priemonė, tam, kad jam būtų suteikta teisė vairuoti, jis turi pateikdamas medicininę‑psichologinę išvadą įrodyti, kad yra vėl tinkamas vairuoti. Verwaltungsgericht Sigmaringen (Vokietija) patikslina, kad tokiu atveju nėra įmanoma nustatyti sprendimo dėl atėmimo galiojimo termino.
21. Greta atėmimo administracine tvarka Vokietijos teisės aktai numato vairuotojo pažymėjimo atėmimą baudžiamąja tvarka. Tokiu atveju atimto vairuotojo pažymėjimo savininkui galima uždrausti prašyti išduoti naują vairuotojo pažymėjimą per laikotarpį, kurio trukmė yra nuo šešių mėnesių iki penkerių metų(7).
II – Pagrindinių bylų, kuriose pateikti nagrinėjami prašymai priimti prejudicinius sprendimus, faktinės aplinkybės
A – Bylos C‑329/06 ir C‑343/06
1. Byla C‑329/06
22. Iš A. Wiedemann, Vokietijos piliečio, vairuotojo pažymėjimas buvo atimtas 2004 m. balandžio mėnesį dėl to, kad jis vairavo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų (heroino ir kanapių). A. Wiedemann pateiktas administracinis skundas dėl šios priemonės buvo atmestas 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu, apie kurį pranešta 2004 m. rugpjūčio 18 d. ir kuris įsiteisėjo 2004 m. rugsėjo 20 dieną.
23. 2004 m. rugsėjo 19 d., sekmadienį, Čekijos kompetentingos institucijos suteikė A. Wiedemann teisę vairuoti. Vairuotojo pažymėjimas, kuriame nurodytas adresas Vokietijoje, jam buvo išduotas 2004 m. spalio 1 dieną.
24. 2004 m. spalio 11 d. A. Wiedemann sukėlė avariją Vokietijos teritorijoje ir iš jo buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas. 2004 m. spalio 27 d. Landratsamt Ravensburg (Vokietija) sprendimu buvo panaikinta A. Wiedemann teisė vairuoti automobilį Vokietijos teritorijoje motyvuojant tuo, kad jis vis dar nėra tinkamas vairuoti, nes vartoja narkotikus. Landratsamt Ravensburg po to grąžino minėtą pažymėjimą jo savininkui, įrašęs žymą „Vairuotojo pažymėjimas nesuteikia teisės vairuoti automobilio Vokietijoje“.
25. Nesėkmingai pasibaigus apskundimo procedūrai, A. Wiedemann pateikė skundą Verwaltungsgericht Sigmaringen.
2. Byla C‑343/06
26. Iš P. Funk, Vokietijos piliečio, kuriam jau buvo uždrausta vairuoti 9 mėnesius po to, kai jis buvo nubaustas už vairavimą neblaiviam, jo vairuotojo pažymėjimas vėl buvo atimtas 2003 m. liepos 15 d. Chemnico miesto (Vokietija) administraciniu sprendimu dėl tų pačių priežasčių. Po to, kai buvo pateikta medicininė‑psichologinė išvada, P. Funk 2003 m. gruodžio mėnesį pateiktas prašymas grąžinti aptariamą pažymėjimą buvo atmestas.
27. 2004 m. gruodžio 9 d. P. Funk gavo vairuotojo pažymėjimą Čekijos Respublikoje, nors šioje valstybėje narėje neturėjo gyvenamosios vietos.
28. Vokietijos institucijos, gavusios informacijos apie šio pažymėjimo egzistavimą, nusprendė, kad P. Funk vis dar neįrodė, jog yra tinkamas vairuoti. Kadangi jis nesutiko, kad jam būtų atliktas medicininis‑psichologinis patikrinimas, Vokietijos administracinės institucijos pagrasė atimti jo čekišką vairuotojo pažymėjimą.
29. Nesėkmingai pasibaigus apskundimo procedūrai, P. Funk pateikė skundą Verwaltungsgericht Chemnitz (Vokietija).
B – Bylos C‑334/06–C‑336/06
30. Iš M. Zerche, S. Schubert ir M. Seuke, Vokietijos piliečių, vairuotojo pažymėjimai buvo atimti baudžiamuoju įsakymu, taip pat nustatytas draudimas gauti naują vairuotojo pažymėjimą kelių mėnesių laikotarpiu dėl to, kad jie vairavo apsvaigę nuo alkoholio.
31. Po to, kadangi medicininės‑psichologinės išvados nebuvo teigiamos, trijų suinteresuotų asmenų prašymai išduoti naujus vairuotojo pažymėjimus buvo atmesti.
32. Pasibaigus draudimo laikotarpiui M. Zerche, S. Schubert ir M. Seuke gavo vairuotojo pažymėjimus Čekijos Respublikoje. Visuose šiuose trijuose pažymėjimuose nurodyti adresai kiekvienu atveju buvo adresai Vokietijoje.
33. Vokietijos institucijos, sužinojusios apie šių naujų vairuotojo pažymėjimų egzistavimą, pareikalavo, kad trys savininkai pateiktų medicinines‑psichologines išvadas. Kadangi šie trys savininkai neįvykdė šio reikalavimo, Vokietijos administracinės institucijos atėmė iš jų teisę naudotis čekiškais vairuotojo pažymėjimais Vokietijoje.
34. Nesėkmingai pasibaigus M. Zerche, S. Schubert ir M. Seuke apskundimo procedūroms, jie pateikė skundą Verwaltungsgericht Chemnitz.
III – Prejudiciniai klausimai
35. Byloje C‑329/06 Verwaltungsgericht Sigmaringen nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad vairuotojo pažymėjimo atėmimas administracinių institucijų sprendimu gyvenamosios vietos valstybėje dėl netinkamumo vairuoti neprieštarauja vairuotojo pažymėjimo išdavimui kitoje valstybėje narėje ir kad gyvenamosios vietos valstybė narė tokį vairuotojo pažymėjimą iš esmės taip pat turi pripažinti?
2. Ar Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnio 1 dalies a punktas, 8 straipsnio 2 ir 4 dalys bei III priedas turi būti aiškinami taip, kad gyvenamosios vietos valstybė neprivalo pripažinti vairuotojo pažymėjimo, kurį savininkas, tikslingai apgavęs išdavimo valstybės instituciją, atsakingą už vairuotojo pažymėjimus, klasta gavo po to, kai gyvenamosios vietos valstybėje buvo atimtas jo vairuotojo pažymėjimas, ir neįrodęs, kad vėl yra tinkamas vairuoti, arba gavo slapta veikdamas su išdavimo valstybės įstaigų darbuotojais?
3. Ar Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad gyvenamosios vietos valstybė po to, kai jos administracinės institucijos atėmė vairuotojo pažymėjimą, gali suspenduoti kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo pripažinimą arba uždrausti juo naudotis tol, kol išdavimo valstybė nagrinės, ar atimti piktnaudžiaujant teisės normomis gautą vairuotojo pažymėjimą?“
36. Byloje C‑343/06 Verwaltungsgericht Chemnitz nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalis valstybė narė gali reikalauti, kad kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas savo valstybės administracinių institucijų prašytų pripažinti teisę naudotis šiuo vairuotojo pažymėjimu jos teritorijoje, jeigu prieš tai iš užsienietiško vairuotojo pažymėjimo savininko šioje valstybėje narėje buvo atimtas jo vairuotojo pažymėjimas arba jeigu šis pažymėjimas buvo kitaip panaikintas?
Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai:
2. Ar Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad valstybė narė savo teritorijoje gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą, jei jo vairuotojo pažymėjimą šioje valstybėje narėje (kompetentinga) administracinė institucija buvo atėmusi iš suinteresuotojo asmens, jeigu, remiantis pirmosios valstybės narės teise, administracinių vairuotojo pažymėjimo atėmimo arba panaikinimo priemonių atveju nėra nustatyto draudimo tam tikrą laikotarpį išduoti naują pažymėjimą ir jeigu viena esminių sąlygų tam, kad suinteresuotasis asmuo turėtų teisę reikalauti išduoti naują pažymėjimą, yra ta, kad jis administracinės institucijos nurodymu būtų pateikęs savo tinkamumo vairuoti įrodymą – nacionalinės teisės normų detaliau reglamentuotą medicininę‑psichologinę išvadą?
Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai:
3. Ar Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad valstybė narė savo teritorijoje gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą, jeigu šį vairuotojo pažymėjimą iš jo savininko buvo atėmusios administracinės institucijos pirmosios valstybės narės teritorijoje arba jis kitaip buvo panaikintas ir jeigu remiantis objektyviais pagrindais (gyvenamosios vietos vairuotojo pažymėjimą išdavusioje valstybėje narėje nebuvimas ir atmestas prašymas išduoti naują vairuotojo pažymėjimą pirmosios valstybės narės teritorijoje) darytina prielaida, kad įgyjant (kitos valstybės narės išduodamą ES) vairuotojo pažymėjimą tik siekiama išvengti griežtų materialinių reikalavimų nacionalinėje naujo vairuotojo pažymėjimo išdavimo procedūroje, visų pirma medicininės‑psichologinės išvados pateikimo?“
37. Bylose C‑335/06 ir C‑336/06 Verwaltungsgericht Chemnitz nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalis valstybė narė gali reikalauti, kad kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas savo valstybės administracinių institucijų prašytų pripažinti teisę naudotis šiuo vairuotojo pažymėjimu jos teritorijoje, jeigu prieš tai iš (kitoje valstybėje narėje išduoto) vairuotojo pažymėjimo savininko šioje valstybėje narėje buvo atimtas (jo) vairuotojo pažymėjimas arba jeigu šis pažymėjimas buvo kitaip panaikintas?
Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas:
2. Ar Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad valstybė narė savo teritorijoje gali atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą, kai jo vairuotojo pažymėjimas iš suinteresuotojo asmens šioje valstybėje narėje prieš tai buvo atimtas arba panaikintas, jeigu draudimo išduoti naują vairuotojo pažymėjimą laikotarpis, nustatytas kartu su šia priemone, pasibaigė iki vairuotojo pažymėjimo išdavimo kitoje valstybėje narėje ir jeigu remiantis objektyviais pagrindais (gyvenamosios vietos vairuotojo pažymėjimą išdavusioje valstybėje narėje nebuvimas ir atmestas prašymas išduoti naują vairuotojo pažymėjimą pirmojoje valstybėje narėje) darytina prielaida, kad kitoje valstybėje narėje įgyjant ES vairuotojo pažymėjimą siekiama tik išvengti griežtų materialinių naujo vairuotojo pažymėjimo išdavimo reikalavimų, visų pirma medicininės‑psichologinės išvados pateikimo?“
38. Verwaltungsgericht Chemnitz byloje C‑334/06 pateiktas klausimas yra toks pats kaip to paties teismo bylose C‑335/06 ir C‑336/06 pateiktas antrasis klausimas.
IV – Analizė
39. Klausimas, pateiktas pagrindinėse bylose, susijęs su tuo, ar Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia valstybei narei atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą remiantis tuo, kad šio pažymėjimo savininkui pirmojoje valstybėje buvo pritaikyta atėmimo dėl vairavimo apsvaigus nuo narkotikų ar alkoholio priemonė, kartu taikant draudimo laikotarpį arba jo netaikant, bei kad išduodant naują pažymėjimą šioje pirmojoje valstybėje taikomas reikalavimas atlikti medicininį‑psichologinį patikrinimą.
40. Europos Bendrijų Komisija mano, kad priimančioji valstybė narė iš principo negali tikrinti, ar laikytasi kitos valstybės narės pažymėjimo išdavimo reikalavimų, jei šis pažymėjimas buvo išduotas laikantis šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies. Tačiau ji priduria, kad jei išdavimo valstybė mano, jog pažymėjimas išduotas pažeidžiant Bendrijos teisę, tokiu atveju šio pažymėjimo savininkas negali pasiremti abipusio pripažinimo principu.
41. Nepaisant to, Komisija mano, kad priimančioji valstybė narė gali imtis kitų priemonių, kad atsisakytų pripažinti tokį pažymėjimą. Ši valstybė narė gali atimti aptariamą pažymėjimą pagal minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 dalį remdamasi neteisėtu savininko elgesiu po to, kai buvo išduotas antrasis pažymėjimas. Be to, priimančioji valstybė gali informuoti pažymėjimą išdavusią valstybę narę apie esamus trūkumus, remdamasi Direktyvos 91/439 12 straipsnio 3 dalimi, arba pradėti bylą prieš šią valstybę narę pagal EB 227 straipsnį.
42. Komisijos nuomonei nepritariu dėl šių motyvų.
43. Direktyva 91/439 siekia dviejų tikslų, t. y. užtikrinti saugumą ir palengvinti asmenų judėjimą, kurių vienas nėra svarbesnis už kitą, o tai neginčytina, nes negalima sutikti su tuo, kad asmenų judėjimas gali būti palengvintas padarant žalos jų saugumui.
44. Kalbant apie nagrinėjamas bylas, reikšmingiausios šios direktyvos nuostatos yra nuostatos, susijusios su pavojaus, keliamą kitiems eismo dalyviams asmenų, kurie piktnaudžiauja alkoholiu ir narkotikais arba kurie yra nuo jų priklausomi, prevencija.
45. Aptariamos direktyvos ar jos priedų nuostatos ypač aiškiai tą įrodo atsižvelgiant į tai, kaip yra numatytos ar aprašytos priemonės, skirtos kovoti su tokių vairuotojų keliamu pavojumi, atimant iš jų teisę vairuoti, kol pavojingumas neišnyko arba kol priemonės, skirtos užkirsti kelią jam atsirasti arba atsinaujinti, nebus įgyvendintos ar jų nebus laikomasi.
46. Iš tiesų Direktyvos 91/439 7 straipsnio 1 dalies a punktas nukreipia į direktyvos III priedą. Taigi pagal šio priedo 14 ir 15 punktus draudžiama išduoti ar atnaujinti vairuotojo pažymėjimus asmenims, priklausomiems nuo alkoholio ar narkotikų, arba tiems, kurie nėra nuo jų priklausomi, bet reguliariai jais piktnaudžiauja(8).
47. Čekijos Respublikoje medicininį tinkamumą vairuoti nustato Įstatymas Nr. 361/2001 dėl kelių eismo. Pagal šio įstatymo nuostatas medicininis tinkamumas vairuoti yra fizinis ir psichinis tinkamumas. Kandidato į vairuotojus prašymu šį tinkamumą įvertina gydytojas, kuris pateikia medicininę išvadą dėl pareiškėjo tinkamumo vairuoti.
48. Gydytojo pateiktoje išvadoje turi būti atsižvelgta į pareiškėjo pateiktą informaciją ir jo sveikatos būklės tyrimą.
49. Aptariamas įstatymas Nr. 361/2000 nesuteikia teisės vairuoti asmenims, kurie turi elgesio sutrikimų dėl priklausomybės nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų.
50. Atrodo, kad pagrindinėse bylose penki čekiškų vairuotojo pažymėjimų savininkai pateikė Čekijos kompetentingoms institucijoms paprastus medicininius pažymėjimus, patvirtinančius jų tinkamumą vairuoti.
51. Mano nuomone, Direktyva 91/439, kuri nustato minimalius reikalavimus vairuotojo pažymėjimui gauti, nereikalauja, kad valstybės narės reikalautų iš kandidato daugiau nei paprasto gydytojo išduoto medicininio pažymėjimo dėl tinkamumo vairuoti.
52. Iš tiesų, jei nėra ypatingų požymių, nustatytų per įprastą klinikinį patikrinimą, negalime iš kiekvienos valstybės narės pagrįstai reikalauti, kad jos kompetentingos institucijos sistemiškai tikrintų kiekvieną kandidatą ir jį įpareigotų, be kita ko, atlikti kraujo tyrimus, kad nustatytų, ar jis nėra apsvaigęs nuo narkotikų ar alkoholio.
53. Priešingai, aš manau, kad išsamesnis medicininio tinkamumo vairuoti patikrinimas turi būti atliktas, kai, pavyzdžiui, greta ankstesnio atvejo vairuotojo pažymėjimo savininkas sukėlė avariją pavartojęs narkotikų ar alkoholio ir jo vairuotojo pažymėjimas iš jo buvo atimtas dėl šių priežasčių arba kai yra aišku ar kai kurie veiksmai rodo, kad šis asmuo tikriausiai yra priklausomas nuo šių medžiagų.
54. Atsižvelgiant į tikslą pagerinti kelių eismo saugumą, tokia, mano manymu, yra prasmė, kurią Bendrijos teisės aktų leidėjas norėjo suteikti Direktyvos 91/439 III priedo 14 ir 15 punktams, t. y. užkirsti kelią tam, kad asmenys, netinkami vairuoti dėl to, kad vartoja pavojingas medžiagas, įgytų teisę vairuoti.
55. Aptariama direktyva, siekiant joje nustatytų tikslų, buvo įtvirtinta bendroji vairuotojo pažymėjimo išdavimo procedūra visoms valstybėms narėms ir pripažinta, kad taip išduotiems pažymėjimams taikomas abipusio pripažinimo principas(9).
56. Vis dėlto taikoma šio abipusio pripažinimo išlyga.
57. Iš tiesų Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 ir 4 dalys numato, kad kai vairuotojo pažymėjimo savininkui valstybės teritorijoje taikoma apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo priemonė, ši valstybė narė gali atsisakyti pripažinti galiojančiu kitos valstybės narės šiam asmeniui išduotą vairuotojo pažymėjimą.
58. Ši nuostata skirta pasiekti tikslą pagerinti saugumą keliuose, kurį įtvirtina ši direktyva. Ji leidžia valstybei narei užtikrinti, kad asmenys, kurie, jos manymu, yra netinkami vairuoti dėl to, kad yra pavojingi, negalėtų pasinaudoti kitos valstybės narės išduotu pažymėjimu.
59. Be to, ši direktyva, išplėsdama joje nustatytą abipusio pripažinimo principą, taip pat nustato valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo pareigą, suformuluotą konkrečiai dviejose visiškai aiškiose nuostatose, esančiose direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje ir 12 straipsnio 3 dalyje.
60. Direktyvos 91/439 2 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybės narės imasi visų reikiamų priemonių, kad išvengtų bet kokio vairuotojo pažymėjimų klastojimo.
61. Šios direktyvos 12 straipsnio 3 dalis nustato valstybių narių pareigą padėti viena kitai įgyvendinti šią direktyvą, prireikus keičiantis informacija dėl jau įregistruotų vairuotojo pažymėjimų.
62. Kadangi jau buvo kreiptasi dėl įvairių klausimų ir ypač dėl abipusio pripažinimo principo, Teisingumo Teismas turėjo galimybę išplėtoti teismo praktiką, kurioje, be kita ko, buvo pabrėžtas abipusio pripažinimo, draudžiančio priimančiajai valstybei tikrinti procedūrą išdavimo valstybėje, privalomasis pobūdis.
63. Iš tiesų jau sprendime Skanavi ir Chryssanthakopoulos(10) Teisingumo Teismas nusprendė, kad abipusis pripažinimas taikomas be jokių papildomų formalumų, ir tą patvirtino sprendimuose Awoyemi(11) ir Komisija prieš Nyderlandus(12).
64. Be to, Teisingumo Teismas šiuose dviejuose sprendimuose pažymėjo, kad abipusio vairuotojo pažymėjimų pripažinimo pareiga, numatyta Direktyvoje 91/439, yra aiški ir besąlyginė bei valstybėms narėms nepalieka jokios diskrecijos pasirinkti jos įvykdymo priemones(13).
65. Priešingas sprendimas sugriautų būtiną tarpusavio valstybių narių pasitikėjimą, kurio reikalauja abipusio pripažinimo principas(14).
66. Tačiau atvejai, kuriuos dabar nagrinėja Teisingumo Teismas, yra visiškai kitokie nei atvejai, kai jis turėjo priimti ankstesnius sprendimus.
67. Minėtame sprendime Kapper Teisingumas Teismas iš tiesų pripažino, kad ne priimančioji valstybė narė turi patikrinti, ar visi reikalavimai vairuotojo pažymėjimui gauti, be kita ko, ir reikalavimas, susijęs su nuolatine vairuotojo pažymėjimo savininko gyvenamąja vieta, yra įvykdyti. Šį patikrinimą turi atlikti tik išdavimo valstybė narė, kuri turi išimtinę kompetenciją įsitikinti, kad vairuotojo pažymėjimai išduodami laikantis nustatytų reikalavimų(15).
68. Kalbant apie Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 ir 4 dalis, Teisingumo Teismas minėtame sprendime Kapper nusprendė, kad valstybė narė negali neapibrėžtą laiką atsisakyti pripažinti bet kokio vairuotojo pažymėjimo, išduoto kitoje valstybėje narėje pasibaigus laikinam draudimui gauti naują vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kuriam šioje valstybėje narėje buvo taikoma joje anksčiau išduoto vairuotojo pažymėjimo atėmimo ar panaikinimo priemonė, galiojimą(16).
69. Vis dėlto pažymėtina, kad minėtame sprendime Kapper priimančioji valstybė narė atsisakė pripažinti kitos valstybės narės išduotą pažymėjimą motyvuodama tik tuo, kad nebuvo laikytasi gyvenamosios vietos reikalavimo, numatyto Direktyvos 91/439 7 straipsnio 1 dalies b punkte.
70. Mano nuomone, toks reikalavimas negali būti vertinamas taip pat kaip reikalavimas, susijęs su medicininiu tinkamumu, kuris nagrinėjamas šiose bylose. Gyvenamoji vieta, nepriklausomai nuo to, ar ji yra priimančiojoje valstybėje narėje, ar išdavimo valstybėje narėje, niekaip neįtakoja eismo dalyvių saugumo, priešingai nei toks pavojingas kaip penkių suinteresuotųjų asmenų šiose bylose elgesys.
71. Taigi dabar reikia priimti sprendimą situacijose, kai vairuotojo pažymėjimo savininkui, pažeidžiant teisės vairuoti apribojimus, nustatytus jam dėl to, kad jis yra priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų, ir neatsižvelgiant į direktyvoje numatytas taisykles, išdavimo valstybėje narėje buvo išduotas pažymėjimas.
72. Pagrindinių bylų aplinkybių tyrimas, be abejonių, įrodo, kad ginčijamų pažymėjimų savininkai turėjo nesąžiningų ketinimų.
73. Iš tiesų pirmiausia atrodo, kaip tą paaiškino A. Wiedemann savo pastabose, kad suinteresuotieji asmenys nuvyko į Čekijos Respubliką, nes žinojo, jog medicininio‑psichologinio patikrinimo, kurio reikalaujama Vokietijoje išduodant naują vairuotojo pažymėjimą, pirmojoje valstybėje nėra reikalaujama ir kad jie neįvardijo priežasčių, dėl kurių buvo atimtas vokiškas pažymėjimas.
74. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad ši informacija yra visiems žinoma, nes egzistuoja specializuotos interneto svetainės, kuriose vokiečių kalba nurodoma, kad šio patikrinimo, vadinamo „Idiotentest“, nėra reikalaujama išduodant vairuotojo pažymėjimą Čekijos Respublikoje(17).
75. Be to, A. Wiedemann aiškina, kad jis pradėjo lankyti grupinės terapijos užsiėmimus tam, kad išspręstų narkotikų problemą, tačiau vis dėlto nustojo lankyti šiuos užsiėmimus, kai sužinojo, kad medicininio‑psichologinio patikrinimo Čekijos Respublikoje nėra reikalaujama.
76. Visos šios aplinkybės rodo, kad Direktyvos 91/439 nuostatos, kurios gali atrodyti antraeilės, kai išduodant vairuotojo pažymėjimą buvo laikytasi direktyvoje numatytų esminių reikalavimų, priešingai, tampa pirminėmis, kai yra apgaulė, ir jas apeiti buvo būtina sąlyga nagrinėjamai apgaulei įgyvendinti.
77. Taip yra ir kalbant apie su išdavimo valstybės narės kompetencija susijusią nuostatą, numatytą Direktyvos 91/439 7 straipsnio 1 dalies b punkte.
78. Reikalavimas nuolat gyventi išdavimo valstybės narės teritorijoje bent šešis mėnesius iki vairuotojo pažymėjimo gavimo yra reikalingas tam, kad pagal šios direktyvos 12 straipsnio 3 dalį galėtų būti atlikti direktyvoje numatyti medicininiai patikrinimai ir prašymai bei reikalingas pasikeitimas informacija.
79. Dėl šių priežasčių minėto teismo sprendimo Kapper taisyklės negali būti taikomos šiuo atveju, nes bylos aplinkybės yra visiškai kitokios.
80. Dėl tų pačių priežasčių abipusio pripažinimo principas šiais atvejais negali būti taikomas įprastai ir tradiciškai.
81. Dėl tokio taikymo aptariamais atvejais apgaulė būtų palengvinta ar jai būtų pritarta, taip padidinant galimą pavojų, o tai tiesiogiai prieštarautų pačioje Direktyvoje 91/439 nurodytam direktyvos tikslui sustiprinti saugumą keliuose.
82. Ne tik teisė, bet ir sveika nuovoka tokioje situacijoje reikalauja manyti, kad apgaulė panaikina abipusį pasitikėjimą, ir pripažinti valstybių narių teisę kontroliuoti sąlygas, kuriomis buvo gautas vairuotojo pažymėjimas.
83. Pats Direktyva 91/439 įgyvendintos sistemos pobūdis reikalauja, kad, siekiant įgyvendinti saugumo tikslą bent jau direktyvoje tiesiogiai numatytose pagrindinėse srityse, abipusis vairuotojo pažymėjimų pripažinimas būtų taikomas kartu su aptariamų pažymėjimų sustabdymo, panaikinimo ar kitokių teisės vairuoti apribojimų, kurie buvo nustatyti dėl priežasčių, dėl kurių ši direktyva nustato reikalavimą valstybėms narėms imtis vienodų tinkamumo vairuoti kontrolės priemonių, abipusiu pripažinimu.
84. Ši papildoma abipusio pripažinimo forma, mano manymu, yra pareiga valstybėms narėms, nustatyta remiantis Direktyvos 91/439 2 straipsnio 2 dalimi, kuri reikalauja, kad valstybės imtųsi visų reikiamų priemonių, kad išvengtų bet kokios vairuotojo pažymėjimų klastojimo rizikos. Iš tiesų aš nematau priežasties, dėl kurios klastojimo sąvoka negalėtų apimti administracinio dokumento esminio keitimo.
85. Ši sąvoka, nebent jai nebūtų suteikiama jokios prasmės, turi būti suprantama kaip apimanti ir atvejus, kai nesąžiningas asmuo apgaule gauna administracinį dokumentą, kuris, atrodydamas kaip autentiškas, jam tariamai pripažįsta teisę, kuri iš jo faktiškai yra atimta.
86. Dėl šios pareigos, kuri nustatyta valstybėms narėms, atsiranda, Direktyvos 91/439 12 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga keistis informacija, kurios įgyvendinimo sąlygas turi nustatyti valstybės narės.
87. To nepadarius, pagal subsidiarumo principą Bendrijos teisės aktų leidėjas turi nustatyti šias įgyvendinimo sąlygas, kurios neturėtų būti sudėtingesnės nei sukūrimas teisminio tinklo, jau sukurto tarp kaip kurių valstybių narių, kuriame, be kita ko, paprastai turėtų būti kaupiama reikalinga informacija, susijusi su teismų sprendimais dėl teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo ar panaikinimo.
88. Tačiau, kol šios suderintos sąlygos neįsigaliojo, aš manau, kad tik dėl atsargumo valstybė narė, kuri gali objektyviai nuspręsti, kad Direktyvoje 91/439 nustatytos trečiuosius asmenis saugančios normos nebuvo pritaikytos, turi teisę tikrinti abipusio pripažinimo principo taikymo sąlygas.
89. Taip yra, be kita ko, tuomet, kai iš paties vairuotojo pažymėjimo aišku, kad reikalavimas minimalų laikotarpį turėti faktišką gyvenamąją vietą, kuris nustatytas šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte, nebuvo įvykdytas ir kad suinteresuotajam asmeniui kontrolę atlikusios valstybės narės teritorijoje buvo pritaikyta pažymėjimo atėmimo priemonė kartu su įpareigojimu atlikti medicininį‑psichologinį patikrinimą, kad būtų išduotas naujas pažymėjimas.
90. Aš manau, kad šiame kontekste kontroliuojanti valstybė narė, jeigu jai iškyla abejonė, gali kreiptis į išdavimo valstybę narę, kad ši galėtų nuspręsti dėl jos išduoto dokumento galiojimo, nes ji vienintelė gali tą padaryti.
91. Šiose bylose tai reikštų, kad išdavimo valstybė narė tikrintų, ar vairuotojo pažymėjimo savininkui, atsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių buvo atimtas pirmasis pažymėjimas, ir atsižvelgiant į jo keliamą pavojų kitiems eismo dalyviams, buvo atliktas medicininis patikrinimas, kuris yra panašaus lygio kaip medicininis‑psichologinis patikrinimas.
92. Jei panašaus lygio kaip pirmojoje valstybėje narėje reikalaujamas patikrinimas, nustatantis vairuotojo pažymėjimo savininko medicininį tinkamumą vairuoti ir, be kita ko, jo priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio, buvo atliktas išdavimo valstybėje narėje, aš manau, kad pirmoji valstybė narė pagal Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalį privalo pripažinti taip išduotą pažymėjimą.
93. Tačiau jei išdavimo valstybė narė informuoja pirmąją valstybę narę, kad ji nežinojo apie šio pažymėjimo savininko padarytus pažeidimus ir kad dėl to išsamesnis medicininis patikrinimas, įrodantis, kad jis vėl tinkamas vairuoti, nebuvo atliktas, aš manau, kad išimties tvarka pirmoji valstybė narė turi teisę pagal šios direktyvos 8 straipsnio 2 ir 4 dalis atsisakyti pripažinti aptariamo pažymėjimo galiojimą, atsižvelgiant į nagrinėjamo savininko keliamą pavojų.
94. Mano nuomone, kompetentingų institucijų galimybė patikrinti vairuotoją, turintį kitos valstybės narės išduotą pažymėjimą, ir prireikus patikrinti šio pažymėjimo galiojimą išdavimo valstybės narės institucijose neprieštarauja abipusio pripažinimo principui.
95. Kitaip būtų tik tuomet, jei valstybė narė, kuri atliko patikrinimą, ex officio nepripažintų vairuotojo pažymėjimo arba jei šis pažymėjimas nebūtų pripažįstamas galiojančiu, nors patikrinimas neparodė nieko neįprasto.
96. Komisija vienoje rekomendacijoje pabrėžė tai, kad kontrolė, o konkrečiai tarpvalstybinė kontrolė, yra svarbus ir veiksmingas būdas užkirsti kelią avarijoms ir sumažinti jų skaičių(18).
97. Jei valstybei narei nebūtų pripažinta tokia galimybė, mano nuomone, tai prieštarautų tikslui pagerinti kelių eismo saugumą, kuriuo paremta Direktyva 91/439 ir kuriam pritaria Komisija(19).
98. Be to, Komisija priminė, kad nesaugumas keliuose eismo dalyviams kelia didžiausią susirūpinimą, o automobiliai yra pavojingiausia ir pagal žmonių aukų skaičių pirmaujanti transporto priemonė(20).
99. Komisija taip pat pabrėžė, kad valstybės narės turi imtis priemonių, kurios reikalingos siekiant baltojoje knygoje numatyto tikslo perpus sumažinti žuvusiųjų keliuose skaičių(21).
100. Šiuo atžvilgiu A. Wiedemann atvejis mums rodo, kad nepanašu, jog pavojingumas būtų išnykęs, nes praėjus mažiau nei mėnesiui po to, kai gavo savo čekišką vairuotojo pažymėjimą, jis vėl padarė avariją Vokietijos teritorijoje.
101. Toks sprendimas, man atrodo, neprieštarauja Teisingumo Teismo praktikai.
102. Kaip matėme, minėtame sprendime Kapper iš tiesų buvo nagrinėjamas tik gyvenamosios vietos reikalavimas.
103. Taip pat gali būti pateikiamas prieštaravimas, susijęs su tuo, kad Teisingumo Teismas minėtoje nutartyje Halbritter dar kartą nusprendė, jog valstybės narės neturi teisės iš naujo tikrinti, ar buvo laikytasi išdavimo reikalavimų, ir kad nagrinėtu atveju tai buvo reikalavimas, susijęs su medicininiu tinkamumu(22).
104. Vis dėlto, kitaip nei nagrinėjamose bylose, byloje, kurioje buvo priimta minėta nutartis Halbritter, išdavimo valstybės narės institucijos jau buvo patikrinusios vairuotojo pažymėjimo savininko medicininį tinkamumą, būtent patikrindamos, ar pastarasis dar vartoja narkotikus(23).
105. Kadangi patikrinimas jau buvo atliktas ir Austrijos institucijos nusprendė, kad pareiškėjas medicininiu atžvilgiu buvo tinkamas vairuoti, Vokietijos Federacinė Respublika nebeturėjo teisės reikalauti pažymėjimo savininko medicininio‑psichologinio patikrinimo ir atsisakyti pripažinti šį pažymėjimą.
106. Galiausiai šios bylos skiriasi ir nuo bylos Kremer(24) aplinkybių, nes pastarojoje Vokietijos Federacinė Respublika ex officio atsisakė pripažinti Belgijos Karalystės išduotą vairuotojo pažymėjimą, prieš tai neįsitikinusi, ar Belgijos Karalystė atliko reikalingus medicininio tinkamumo patikrinimus.
107. Be to, Verwaltungsgericht Sigmaringen Teisingumo Teismo klausia, ar tol, kol išdavimo valstybė narė tikrina vairuotojo pažymėjimo gavimo sąlygas, valstybė narė, kurios teritorijoje iš pažymėjimo savininko atimtas pirmasis pažymėjimas, gali imtis laikinųjų priemonių siekdama suspenduoti antrąjį pažymėjimą.
108. Mano nuomone, kol išdavimo valstybė priims sprendimą, kontrolę atlikusi valstybė narė gali atimti ginčijamą vairuotojo pažymėjimą pasinaudodama priemone, kuri šiuo atveju yra reikalinga trečiųjų asmenų apsaugai.
109. Iš tiesų, mano nuomone, būtų nesuprantama, jei reikėtų sulaukti naujos avarijos ar naujo pažeidimo tam, kad būtų leista kontrolę atlikusiai valstybei narei imtis veiksmų.
110. Kitokia pozicija iš tiesų visiškai paneigtų prevencijos politiką, kuri, kaip žinome, kelių saugumo politikoje vis dėlto turi būti svarbiausia. Taip pat ji pagrįstai šokiruotų visuomenę ir iškeltų dvejonę dėl Bendrijos priemonių veiksmingumo ir naudingumo.
111. Dėl visų šių priežasčių aš manau, kad į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip.
112. Kai valstybėje narėje iš asmens yra atimtas vairuotojo pažymėjimas dėl to, kad jis vairavo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotikų, ir kai, atsižvelgiant į jo pavojingumą, tam, kad būtų išduotas naujas pažymėjimas, keliamas reikalavimas atlikti medicininį‑psichologinį patikrinimą, ši valstybė narė turi teisę pagal Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalis atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės išduoto pažymėjimo galiojimą, jei išdavimo valstybėje narėje nebuvo atliktas panašaus lygio kaip pirmojoje valstybėje narėje reikalaujamas patikrinimas.
113. Be to, Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jos nedraudžia valstybei narei imtis tokių laikinųjų priemonių, koks yra vairuotojo pažymėjimo suspendavimas, kol išdavimo valstybė narė tikrina šio pažymėjimo gavimo sąlygas, jei aptariamo pažymėjimo savininko elgesys, galimas daiktas, yra pavojingas.
V – Išvada
114. Atsižvelgiant į ankstesnius svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Verwaltungsgericht Sigmaringen ir Verwaltungsgericht Chemnitz pateiktus klausimus:
„1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jos nedraudžia valstybei narei atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje išduoto pažymėjimo galiojimą, kai pirmojoje valstybėje narėje iš vairuotojo pažymėjimo savininko jis buvo atimtas dėl to, kad jo savininkas vairavo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotikų, ir kai, atsižvelgiant į jo pavojingumą, tam, kad būtų išduotas naujas vairuotojo pažymėjimas, keliamas reikalavimas atlikti medicininį‑psichologinį patikrinimą bei kai jis išdavimo valstybėje narėje neatliko panašaus lygio kaip pirmojoje valstybėje narėje reikalaujamas patikrinimo.
Be to, Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 bei 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jos nedraudžia valstybei narei imtis tokių laikinųjų priemonių, koks yra vairuotojo pažymėjimo suspendavimas, kol išdavimo valstybė narė tikrina šio pažymėjimo gavimo sąlygas, jei aptariamo pažymėjimo savininko elgesys, galimas daiktas, yra pavojingas.“
1 – Originalo kalba: prancūzų.
2 – 1991 m. liepos 29 d. Direktyva 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL L 237, p. 1).
3 – Žr. aptariamos direktyvos 1 straipsnį.
4 – Žr. ketvirtą konstatuojamąją dalį.
5 – Pagal Direktyvos 91/439 9 straipsnio pirmąją pastraipą nuolatinė gyvenamoji vieta yra vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena, t. y. bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais. Jei vairuotojo pažymėjimo savininkas šioje valstybėje narėje yra studentas, jis turi pateikti įrodymų, kad aptariamoje valstybėje jis gyveno bent šešis mėnesius.
6 – FeV 11 straipsnio 2 ir 3 dalys.
7 – Vokietijos baudžiamojo kodekso 69 ir 69a straipsniai.
8 – Žr. aptariamo III priedo 14 punktą, 14.1 punkto pirmąją pastraipą, 15 ir 15.1 punktus.
9 – Žr. Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalį.
10 – 1996 m. vasario 29 d. Sprendimas (C‑193/94, Rink. p. I‑929, 26 punktas).
11 – 1998 m. spalio 29 d. Sprendimas (C‑230/97, Rink. p. I‑6781, 41 punktas).
12 – 2003 m. liepos 10 d. Sprendimas (C‑246/00, Rink. p. I‑7485, 60 punktas).
13 – Žr. minėtus sprendimus Awoyemi (42 punktas) ir Komisija prieš Nyderlandus (61 punktas).
14 – Žr. generalinio advokato P. Léger išvados byloje Kapper (2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas, C‑476/01, Rink. p. I‑5205) 35–40 punktus.
15 – 46–48 punktai ir nurodyta teismo praktika.
16 – Žr. minėtą sprendimą Kapper (76 punktas) ir 2006 m. balandžio 6 d. Nutartį Halbritter (C‑227/05, Rink. p. I‑0000, 37 punktas).
17 – Žr. būtent svetainę .
18 – Žr. 2004 m. balandžio 6 d. Komisijos rekomendaciją dėl teisės aktų įgyvendinimo kelių eismo saugumo srityje (OL L 111, p. 75).
19 – Žr. 2001 m. rugsėjo 12 d. Komisijos baltąją knygą „Europos transporto politika 2010 m. – laikas apsispręsti“ (COM(2001) 370 galutinis). Taip pat priminsiu Komisijos leidinį „Išgelbėti 20 000 gyvybių mūsų keliuose. Bendra atsakomybė“, kurį galima rasti svetainėje , pagal programą „Europos kelių saugos veiksmų programa – perpus sumažinti eismo įvykių keliuose aukų skaičių Europos Sąjungoje iki 2010 m.: bendra atsakomybė“ (COM(2003) 311 galutinis).
20 – Žr. baltąją knygą, jau minėta, (p. 70).
21 – Ten pat (p. 73).
22 – Žr. aptariamos nutarties 34 punktą.
23 – Žr. tos pačios nutarties 31 punktą.
24 – 2006 m. rugsėjo 28 d. Nutartis (C‑340/05, Rink. p. I‑0000).
Full & Egal Universal Law Academy