GENERALINIO ADVOKATO
J. MAZÁK IŠVADA,
pateikta 2008 m. sausio 16 d.(1)
Byla C‑331/06
K. D. Chuck
prieš
Raad van bestuur van de Sociale verzekeringsbank
(Rechtbank Amsterdam (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Senatvės pensijos draudimas – Valstybės narės piliečio, dirbusio kitose dviejose valstybėse narėse, draudimo laikotarpių skaičiavimas – Gyvenimas trečiojoje valstybėje išėjimo į pensiją momentu“
1. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto 2001 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1386/2001 (toliau – Reglamentas Nr. 1408/71 arba reglamentas)(2), 48 straipsniu.
2. Šios nuostatos yra susijusios su trumpesniais nei vieneri metai draudimo laikotarpiais pagal atitinkamą nacionalinę pensijų sistemą. Reglamento Nr. 1408/71 48 straipsnio 2 dalyje iš esmės numatyta, jog tokie trumpi laikotarpiai turi būti pridėti prie draudimo laikotarpių, įgytų pagal vienos ar kelių kitų valstybių narių socialinės apsaugos sistemas.
3. Pagal bylos, kurią nagrinėjant buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, aplinkybes Britanijos pilietis Bendrijoje dirbo keletą metų (daugiausia Nyderlanduose, tačiau taip pat devynis mėnesius Danijoje) ir persikėlė į Jungtines Valstijas, kur iki šiol gyvena. Kai jis pateikė kompetentingai Nyderlandų įstaigai prašymą pensijai gauti, iškilo klausimas, ar Reglamento Nr. 1408/71 48 straipsnio 2 dalis turi būti taikoma pensijų prašymams, kuriuos pateikia asmenys, gyvenantys ne Bendrijos teritorijoje, nes tai reikštų, jog šiuo atveju Nyderlandų įstaigos, apskaičiuodamos pensiją, turi atsižvelgti į draudimo laikotarpius, įgytus ir pagal Nyderlandų, ir pagal Danijos teisės aktus.
I – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisės aktai
4. Reglamente Nr. 1408/71 įtvirtintos nuostatos dėl nacionalinių socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, koordinavimo.
5. Šio reglamento 2 straipsnyje numatyta:
„Asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas
1. Šis reglamentas taikomas pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ar savarankiškai dirbantiems asmenims ar studentams, kuriems yra taikomi ar buvo taikyti vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai ir kurie yra vienos iš valstybių narių piliečiai arba asmenys be pilietybės ar pabėgėliai, gyvenantys kurios nors valstybės narės teritorijoje, bei jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims.
“
6. Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Vienodų sąlygų taikymas
1. Laikantis šio reglamento specialių nuostatų, (vienos iš valstybių narių teritorijoje gyvenantiems)(3) asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios prievolės ir jie naudojasi tomis pačiomis teisėmis į išmokas kaip ir tos valstybės piliečiai.“
7. Reglamento 10 straipsnyje numatyta:
„Gyvenamosios vietos sąlygos atsisakymas. Privalomo draudimo poveikis įmokų kompensavimui
1. Jeigu šiame reglamente nenustatyta kitaip, invalidumo, senatvės ar išlaikytinių išmokos pinigais, pensijos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų bei išmokos mirties atveju, įgytos pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus, negali būti kaip nors sumažinamos, pakeičiamos, sustabdomas ir nutraukiamas jų mokėjimas ar anuliuojamos vien dėl to, kad jų gavėjas gyvena valstybės narės teritorijoje, išskyrus valstybę, kurioje yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą.
Pirmas papunktis taip pat taikomas vienkartinėms išmokoms, mokamoms tais atvejais, kai našlys ar našlė, kurie turėjo teisę į išlaikytinių pensiją, dar kartą veda ar išteka.
“
8. Reglamento 46 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„2. Jeigu valstybės narės teisės aktais nustatytos sąlygos teisei gauti išmokas įvykdomos tik taikant 45 straipsnį arba 40 straipsnio 3 dalį, tai galioja šios taisyklės:
a) kompetentinga įstaiga apskaičiuoja teorinį išmokos dydį, į kurį atitinkamas asmuo galėtų pretenduoti, jei visi draudimo ir (arba) gyvenimo laikotarpiai, iki draudiminio įvykio įgyti pagal valstybių narių teisės aktus, kurie buvo taikomi pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui arba savarankiškai dirbančiam asmeniui, atitinkamoje valstybėje išmokos skyrimo metu būtų laikomi įgytais pagal jos administruojamus teisės aktus. Jeigu pagal šiuos teisės aktus išmokos dydis nepriklauso nuo įgytų laikotarpių trukmės, toks dydis laikomas šiame punkte nurodytu teoriniu dydžiu; “
9. Reglamento 48 straipsnyje numatyta:
„Trumpesni nei vienerių metų draudimo arba gyvenimo laikotarpiai
1. Nepaisant 46 straipsnio 2 dalies, valstybės narės įstaiga neprivalo skirti išmokų už laikotarpius, kurie buvo įgyti pagal jos administruojamus teisės aktus, į kuriuos atsižvelgiama įvykus draudiminiam atvejui, jeigu:
– minėtų laikotarpių trukmė yra trumpesnė nei vieneri metai
ir
– atsižvelgiant tik į šiuos laikotarpius pagal tų teisės aktų nuostatas neįgyjama jokia teisė išmokai gauti.
2. Kiekvienos atitinkamos valstybės narės kompetentinga įstaiga sumuoja 1 dalyje nurodytus laikotarpius, taikydama 46 straipsnio 2 dalį, išskyrus b punktą.
3. Jeigu taikant 1 dalį atitinkamų valstybių narių visos įstaigos būtų atleistos nuo jų prievolės mokėti išmokas, išmokos turėtų būti skiriamos tik pagal paskutinės iš minėtų valstybių teisės aktus, kurių sąlygos įvykdytos, tartum visi įgyti ir pagal 45 straipsnio 1‑4 dalis sumuoti draudimo ir gyvenimo laikotarpiai būtų įgyti pagal tos valstybės teisės aktus.“
10. Reglamento (EEB) Nr. 574/72(4) (toliau – įgyvendinimo reglamentas) 36 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„Jeigu pareiškėjas gyvena valstybės, kuri nėra valstybė narė, teritorijoje, jis prašymą pateikia kompetentingai įstaigai tos valstybės narės, kurios teisės aktai pastaruoju metu buvo taikomi pagal darbo sutartį dirbančiam arba savarankiškai dirbančiam asmeniui.
Jeigu pareiškėjas pateikia prašymą valstybės narės, kurios pilietis jis yra, įstaigai, pastaroji nusiunčia šį prašymą kompetentingai įstaigai.“
B – Nacionalinės teisės aktai
1. Nyderlandų teisės aktai
11. Algemene Ouderdomswet (Bendrasis senatvės pensijų įstatymas, toliau – AOW) numato, jog asmenys, kurie buvo apdrausti pagal šį įstatymą, pensiją gauna sulaukę 65 metų. Apdraustieji yra asmenys, kuriems dar nesukako 65 metai ir gyvenantys Nyderlanduose arba ne rezidentai, kurių darbo užmokestis ir alga už Nyderlanduose atliktą samdomą darbą yra apmokestinami. Senatvės pensija sumažinama 2 % už kiekvienus visus kalendorinius metus, kuriais teisę gauti pensiją turintis asmuo nuo 15 iki 65 metų amžiaus nebuvo apdraustas.
2. Danijos teisės aktai
12. Pagal Danijos senatvės pensijų sistemą draudžiami Danijoje gyvenantys ir dirbantys asmenys. Kaip ir Nyderlandų, Danijos sistema yra kumuliacinė. Pagal Danijos teisės aktus K. D. Chuck negali įgyti teisės į senatvės pensiją remdamasis tuo, kad anksčiau devynis mėnesius buvo apdraustas.
II – Faktinės bylos aplinkybės, procesas nacionaliniame teisme ir prejudicinis klausimas
13. Pareiškėjas yra Britanijos pilietis, gimęs 1935 m. gruodžio 13 dieną. Nuo 1972 m. rugsėjo 1 d. iki 1975 m. balandžio 1 d. ir nuo 1976 m. sausio 1 d. iki 1977 m. gruodžio 31 d., t. y. ketverius metus ir septynis mėnesius, pareiškėjas gyveno ir dirbo Nyderlanduose. Devynis mėnesius, kurie skiria šiuos laikotarpius, jis dirbo Danijoje, kur mokėjo socialinio draudimo įmokas. Nuo 1978 m. sausio 1 d. jis gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.
14. Sulaukęs pensinio amžiaus, pareiškėjas pateikė prašymą Socialinio draudimo kasos valdybai (Raad van bestuur van de Sociale Verzekeringsbank, toliau – SVB) skirti senatvės pensiją.
15. 2001 m. rugsėjo 11 d. sprendimu SVB pranešė pareiškėjui, kad remiantis AOW jis turi teisę nuo 2000 metų gruodžio gauti pensiją, sudarančią 10 % visos AOW pensijos. Apskaičiuodama pensijos dydį, SVB neatsižvelgė į Danijoje sumokėtas socialinio draudimo įmokas, nes prašymo skirti pensiją pateikimo metu K. D. Chuck negyveno Bendrijos teritorijoje ir todėl, SVB tvirtinimu, negali remtis reglamento 48 straipsniu.
16. Pareiškėjui taip pat buvo nurodyta, jog dėl to, kad jo žmona yra jaunesnė nei 65 metų amžiaus, nuo 2002 m. gruodžio jam priklausys išmoka, sudaranti 26 % visos pensijos.
17. K. D. Chuck apskundė šį sprendimą, tačiau 2002 m. sausio 2 d. Sprendimu SVB atmetė skundą kaip nepagrįstą. Dėl šio sprendimo K. D. Chuck pateikė skundą Amsterdamo apylinkės teismui (Rechtbank Amsterdam). Jis iš esmės tvirtino, jog apskaičiuodama pensijos dydį SVB turi atsižvelgti į laikotarpį, kuriuo jis mokėjo įmokas Danijos socialinės apsaugos sistemai, ir tai, kad SVB buvo neteisi atsisakydama taikyti reglamento 48 straipsnio 2 dalį, nes tai, kad jis negyveno Bendrijos teritorijoje, nebuvo kliūtis taikyti šią nuostatą.
18. 2006 m. liepos 27 d. Rechtbank Amsterdam nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Europos Bendrijų Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar tokiu atveju, kai darbuotojas tuo metu, kai sulaukia pensinio amžiaus, gyvena ne Bendrijos teritorijoje, reglamento 48 straipsnis turi būti taikomas taip pat, kaip ir tuo atveju, jei atitinkamas darbuotojas gyventų Bendrijos teritorijoje?“
III – Procesas Teisingumo Teisme
19. Teisingumo Teismas gavo SVB, Komisijos, Graikijos, Italijos ir Nyderlandų vyriausybių rašytines pastabas.
20. 2007 m. rugsėjo 27 d. įvyko žodinis bylos nagrinėjimas.
IV – Pagrindiniai šalių argumentai
21. Komisija siūlo atsakyti taip: kai darbuotojas tuo momentu, kai sulaukia pensinio amžiaus, gyvena ne Bendrijos teritorijoje, reglamento 48 straipsnis turi būti taikomas taip pat, kaip ir tuo atveju, jei šis darbuotojas gyventų Bendrijos teritorijoje. Jos teigimu, faktas, kad išėjimo į pensiją metu asmuo gyvena Bendrijos teritorijoje ar už jos ribų, neturi jokios įtakos šios nuostatos taikymui.
22. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Reglamentas Nr. 1408/71 nesukuria bendros socialinės apsaugos sistemos, o tik koordinuoja nacionalines sistemas. Darbuotojai migrantai, kurie buvo apdrausti pagal įvairias nacionalines sistemas, išsaugo teisę teikti atskirus reikalavimus įvairioms nacionalinėms socialinės apsaugos įstaigoms, o Bendrijos teisės aktai darbuotojų migrantų socialinės apsaugos srityje užtikrina, kad teisės yra pripažįstamos ir saugomos, kai tik jas įgyja asmenys, kurie šių teisės aktų prasme yra laikomi darbuotojais migrantais.
23. Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad lemiamas šių normų taikymo kriterijus yra darbuotojo ryšys su valstybės narės socialinės apsaugos sistema, kurioje jis buvo apdraustas tam tikru laikotarpiu, o ne, pavyzdžiui, vieta, kur jis vykdo savo profesinę veiklą. Todėl, Komisijos nuomone, pagrindinis Reglamento Nr. 1408/71 taikymo kriterijus yra darbuotojo ir valstybės narės socialinės apsaugos sistemos ryšys.
24. Jei pritartume SVB argumentacijai, daugiausia būtų panaikintas Reglamente Nr. 1408/71 įtvirtinto sumavimo principo veiksmingumas.
25. Tačiau akivaizdu, jog jokia reglamento nuostata nenumato, kad socialinės išmokos gali būti eksportuojamos į trečiąsias valstybes. Šį klausimą ir toliau reglamentuoja nacionalinė teisė.
26. Graikijos ir Italijos vyriausybės iš esmės sutinka su Komisijos nuomone. Graikijos vyriausybė taip pat pažymi, kad Reglamento Nr. 574/72 36 straipsnio 3 dalis numato, jog kai pareiškėjas gyvena trečiosios valstybės teritorijoje, jis prašymą turi pateikti kompetentingai įstaigai tos valstybės narės, kurios teisės aktai pastaruoju metu buvo taikomi darbuotojui.
27. Italijos vyriausybė teigia, kad Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnio 1 dalis, kuria siekiama užtikrinti teisės į išmokas išsaugojimą tuo atveju, kai persikeliama iš vienos valstybės narės į kitą, savaime nereiškia, jog teisė į išmokas išsaugoma tik tuomet, kai atitinkamas asmuo persikelia iš vienos valstybės narės į kitą, ir nepašalina teisės į išmokas, kai pareiškėjas nebegyvena valstybėje narėje išėjimo į pensiją metu. Ji taip pat nurodo Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio pakeitimus, padarytus Reglamentu Nr. 647/2005, kuriais panaikinta gyvenamosios vietos valstybės narės teritorijoje sąlyga siekiant pasinaudoti bet kurios valstybės narės socialinę apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais nediskriminaciniu būdu. Be to, ji pažymi, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004(5), kuris nuo jo taikymo dienos panaikina Reglamentą Nr. 1408/71(6), 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog „šis reglamentas taikomas valstybės narės piliečiams, asmenims be pilietybės ir pabėgėliams, gyvenantiems vienoje iš valstybių narių, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai“.
28. Grįsdama teigiamą atsakymą į pateiktą klausimą, Nyderlandų vyriausybė tvirtina, kad, siekiant paskatinti laisvą darbuotojų judėjimą, EB 42 straipsnis numato sistemą, užtikrinančią darbuotojų socialinės apsaugos teises, įtvirtinant, pirma, visų draudimo laikotarpių sumavimą teisei į išmokas įgyti ir išlaikyti už kiekvienos valstybės narės nacionalinės teritorijos ribų, ir, antra, pareigą mokėti išmokas visoje Bendrijos teritorijoje. Be to, Reglamento Nr. 574/72 36 straipsnio 3 dalyje numatoma procedūra, pagal kurią trečiųjų valstybių gyventojai gali pateikti senatvės ir invalidumo pensijų prašymus.
29. Tačiau, grįsdama neigiamą atsakymą į šį klausimą, Nyderlandų vyriausybė pastebi, kad Reglamento Nr. 1408/71 tikslas yra palengvinti laisvą darbuotojų ir jų šeimos narių judėjimą Bendrijoje. Šį požiūrį patvirtina ir EB 42 straipsnio tekstas, kur nurodoma, kad Taryba turi priimti nuostatas, reikalingas užtikrinti socialinių išmokų mokėjimą asmenims, gyvenantiems valstybių narių teritorijose.
30. Galiausiai Nyderlandų vyriausybė pabrėžia, kad nors senatvės pensija turėtų būti skaičiuojama pagal Reglamento Nr. 1408/71 48 straipsnio 2 dalį, tai nereiškia, kad ji gali būti pervedama į trečiąją valstybę ir ten mokama. Reglamentas Nr. 1408/71 nereguliuoja šio klausimo, kuris visas paliekamas reglamentuoti tik nacionalinės teisės aktams.
31. SVB, atsakovė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, mano, jog Teisingumo Teismas į prejudicinį klausimą turėtų atsakyti neigiamai.
32. Pirmiausia ji teigia, kad reglamentas teises ir lengvatas užtikrina tik darbuotojams, judantiems Bendrijoje. Todėl, remiantis Teisingumo Teismo praktika, negali būti teigiama, jog bet kas, kam taikomas šis reglamentas, automatiškai gali pasinaudoti jame įtvirtintomis teisėmis.
33. Be to, SVB privalėtų taikyti reglamento 48 straipsnį už Bendrijos ribų gyvenančiam pareiškėjui tik tuo atveju, jei sumuotinos išmokos galėtų būti pervedamos remiantis reglamento 10 straipsniu. Iš to matyti, kad 10 straipsnis užtikrina tik galimybę pervesti pensiją į kitą valstybę narę. Iš to išplaukia, kad 10 straipsnis neįpareigoja Danijos valdžios institucijų pervesti pensiją į trečiąją valstybę, dėl to būtų nelogiška, jei reglamento 48 straipsnis nustatytų pareigą Nyderlandų valdžios institucijoms atsižvelgti į socialinio draudimo įmokas, kurias K. D. Chuck daugiau nei devynis mėnesius mokėjo Danijoje ir šitaip šios įmokos turėtų poveikį už Bendrijos ribų. Šioje byloje K. D. Chuck turi galimybę pervesti į Jungtines Valstijas pagal AOL įgytas teises į pensiją tik remiantis Nyderlandų nacionaline teise.
34. Todėl, kadangi Bendrijos teisė nenumato Danijoje mokėtinų išmokų pervedimo, a fortiori yra neįmanoma iš Bendrijos teisės kildinti teisę pervesti susumuotas išmokas remiantis reglamento 48 straipsnio 2 dalimi. Šią išvadą patvirtina Reglamento Nr. 883/2004 7 straipsnis(7).
V – Vertinimas
35. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamame skunde ginčas tarp šalių kyla iš esmės dėl to, ar pagal reglamento 48 straipsnio 2 dalį, apskaičiuodama SVB mokėtiną pensiją, SVB turėjo atsižvelgti į pareiškėjo devynių mėnesių draudimo laikotarpį Danijoje.
36. Pats reglamento 48 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas šioje byloje nėra ginčijamas. Reglamento 48 straipsnis reguliuoja specialius trumpesnių nei vieneri metai draudimo laikotarpių pagal tam tikros valstybės narės teisės aktus aspektus. 48 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, atsižvelgdamos į draudimo laikotarpio trumpumą, įstaigos, administruojančios tuos teisės aktus, neprivalo skirti išmokų. Reglamento 48 straipsnio 2 dalis užtikrina, kad vis tik valstybės narės valdžios institucija, kompetentinga apskaičiuoti pensiją, sumuoja tokius laikotarpius(8).
37. Keliamas klausimas, ar šis straipsnis taikytinas tuo atveju, kai darbuotojas negyvena Bendrijos teritorijoje prašymo skirti pensiją pateikimo metu.
38. Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnyje įtvirtinti du kumuliatyvūs reikalavimai, kuriuos asmuo turi atitikti tam, kad jo atžvilgiu būtu taikomas reglamentas: Bendrijos valstybės narės pilietybė (arba valstybės narės teritorijoje gyvenančio asmens be pilietybės ar pabėgėlio statusas) ir priklausymas valstybės narės socialinės apsaugos sistemai.
39. Tačiau Reglamentas Nr. 1408/71 nenustato specialių taisyklių dėl jo taikymo teritorijos atžvilgiu arba dėl darbuotojo teisių į pensiją apimties, jei vėliau jis persikelia į trečiąją valstybę.
40. Tiesa, jog Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnis aiškiai draudžia vadinamąsias gyvenamosios vietos išlygas tik tiek, kiek tai yra susiję su Bendrijos valstybėmis narėmis. Tačiau vien tik iš to negalima daryti išvados, kad darbuotojai, persikėlę į trečiąją valstybę, praranda reglamento garantuojamas teises. Iš tikrųjų, Sutarties taikymo teritorijos atžvilgiu apibrėžimas pagal EB 299 straipsnį neužkerta kelio Bendrijos teisei veikti ir už Sąjungos teritorijos(9).
41. Todėl, siekiant nustatyti, ar pareiškėjo gyvenamoji vieta prašymo skirti pensiją metu turi įtakos reglamento 48 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto trumpų draudimo laikotarpių sumavimo principo taikymui, reikia atsižvelgti į bendrą sistemą ir reglamento 48 straipsnio 2 dalies tikslą.
42. Pirma, turėtų būti pažymėta, jog Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo reglamente yra nustatyta taisyklė, pagal kurią nustatomos trečiųjų valstybių gyventojų prašymus skirti pensijas kompetentingos nagrinėti socialinės apsaugos įstaigos. Iš to matyti, jog norėta, kad Reglamentas Nr. 1408/71 būtų taikytinas ir prašymo pateikimo metu Bendrijos teritorijoje negyvenančių pareiškėjų atžvilgiu.
43. Kalbant apie Reglamento Nr. 1408/71 48 straipsnio 2 dalį, Teisingumo Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog reglamentai, priimti EB 42 straipsniui įgyvendinti, yra skirti užtikrinti kuo didesnę darbuotojų judėjimo bendrojoje rinkoje laisvę ir turi būti aiškinami atsižvelgiant į šį tikslą(10).
44. Reglamentu Nr. 1408/71 siekiama minėto tikslo išvengiant galimo neigiamo poveikio, kurį naudojimasis laisvo darbuotojų judėjimo teise gali daryti darbuotojų ir jų šeimos narių galimybei gauti socialinio draudimo išmokas. Teisių į pensiją atžvilgiu reglamentu siekiama konsoliduoti darbuotojų migrantų karjerą, kiek tai susiję su įmokomis įvairioms socialinės apsaugos sistemoms, ir taip jiems suteikti teisinį saugumą, kad jie išsaugos teises į pensiją, susijusias su jų įmokomis į pensijų sistemas, kaip ir darbuotojai, kurie nepasinaudojo teise laisvai judėti Bendrijoje(11).
45. Reglamento Nr. 1408/71 48 straipsnis konkrečiai reglamentuoja trumpesnių nei vienerių metų draudimo laikotarpių pagal konkrečios valstybės narės teisės aktus ir kitoje valstybėje narėje įgytų draudimo laikotarpių sumavimą. Jei į pagal konkrečios valstybės narės teisės aktus įgytus trumpus draudimo laikotarpius nebūtų atsižvelgiama apskaičiuojant pensiją suėjus pensiniam amžiui, tokie nuostoliai galėtų turėti įtakos darbuotojo sprendimui pasinaudoti teise laisvai judėti Bendrijoje, nes akivaizdu, jog, nusprendęs persikelti į kitą valstybę narę, darbuotojas negali nuspėti, kiek ilgai jis ten dirbs ir ar turės galimybę įgyti teisę į pensiją pagal taikytiną nacionalinę teisę. Todėl reglamento 48 straipsnis užtikrina, jog tokie laikotarpiai bus pridėti prie draudimo laikotarpių pagal vienos ar kelių kitų valstybių narių teisę tam, kad atsirastų teisė į pensiją net tuomet, jei remiantis vien tik nacionaline teise dėl tokių trumpų draudimo laikotarpių teisė į senatvės pensija negalėtų būti įgyjama.
46. K. D. Chuck atveju yra akivaizdu, kad jo persikėlimas iš Nyderlandų į Jungtines Valstijas yra visai nesusijęs su laisvu darbuotojų judėjimu Bendrijoje. Tačiau šis ryšys yra dėl to, kad anksčiau jis naudojosi savo teise laisvai judėti Bendrijoje, kai kaip Britanijos pilietis dirbo Nyderlanduose, persikėlė devyniems mėnesiams dirbti Danijoje ir persikėlė atgal į Nyderlandus. Būtent tokiomis aplinkybėmis Reglamentas Nr. 1408/71 siekia užtikrinti, kad naudojimasis laisve judėti nedarytų neigiamo poveikio darbuotojų socialinės apsaugos teisėms.
47. Iš tiesų Bendrijos pilietis, spręsdamas, ar keltis į kitą valstybę narę ir joje dirbti trumpą laikotarpį, negali numatyti, kur jis gyvens išėjimo į pensiją metu. Todėl, jei į trumpą darbo laikotarpį, kaip kad K. D. Chuck devynių mėnesių gyvenimas Danijoje, sulaukus pensinio amžiaus nebūtų atsižvelgiama apskaičiuojant pensiją, remiantis tuo, ar prašymo skirti pensiją pateikimo metu darbuotojas gyvena Bendrijos teritorijoje, tokia nežinia galėtų nulemti Bendrijoje dirbančio darbuotojo sprendimą pasinaudoti teise laisvai judėti Bendrijoje profesinės veiklos pradžioje. Tokios pasekmės prieštarautų Reglamento Nr. 1408/71 tikslui, nes tai atgrasytų darbuotojus nuo naudojimosi teise laisvai judėti Bendrijoje.
48. Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad tokioje situacijoje, kurioje yra K. D. Chuck, Reglamento Nr. 1408/71 48 straipsnis, atsižvelgiant į juo siekiamą tikslą, turi būti taikomas.
49. Tokią išvadą pagrindžia Reglamente Nr. 1408/71 įtvirtintų principų analizė. Vietoje valstybių narių teisės aktų derinimo Bendrijos teisė verčiau užtikrina nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimą(12). Šio koordinavimo pagrindinis principas yra tas, kad įmokos įvairioms nacionalinėms pensijų sistemoms yra pripažįstamos kitose valstybėse narėse ir šių įmokų pagrindu atsiradusios teisės išsaugomos iki išėjimo į pensiją. Nors Reglamente Nr. 1408/71 nėra įgytų teisių išsaugojimo principą aiškiai įtvirtinančių nuostatų, tačiau ir sumavimo principas, ir gyvenamosios vietos sąlygos atsisakymas iš tiesų yra skirti visiškam jo įgyvendinimui užtikrinti(13).
50. Šis principas buvo nuosekliai taikytas Teisingumo Teismo praktikoje. Jo taikymo pavyzdžiu gali būti sprendimas Belbouab(14), kuriame remdamasis teisinio saugumo principu Teisingumo Teismas nusprendė, jog tai, kad pareiškėjas prašymo skirti pensiją pateikimo metu buvo trečiosios valstybės pilietis, neužkerta kelio taikyti Reglamentą Nr. 1408/71 apskaičiuojant jo pensiją. Svarbu buvo tai, kad darbo ir draudimo metu darbuotojas atitiko du Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnyje numatytus reikalavimus, ir visų pirma svarbiausia toje byloje buvo tai, kad jis buvo Bendrijos pilietis. Teisingumo Teismo manymu, pareiškėjo pensijos apskaičiavimui neturėjo reikšmės tai, kad vėliau jis neteko pilietybės ir tapo trečiosios valstybės piliečiu. Kol pareiškėjas atitiko reglamento taikymui nustatytas dvi sąlygas, jis įgijo teisę, kad jo pensija butų apskaičiuota pagal reglamentą(15), ir vėlesnis pilietybės pakeitimas negali daryti įtakos šiai teisei.
51. Teisingumo Teismas šią argumentaciją vėliau taikė byloje Buhari Haji(16), tačiau pareiškėjo nenaudai. Tuo metu, kai pareiškėjas dirbo ir mokėjo socialinio draudimo įmokas pagal Belgijos teisės aktus, jis buvo Jungtinės Karalystės pilietis(17), o pastaroji tuo metu dar nebuvo Bendrijos narė. Taigi jis neatitiko sąlygų tuo pat metu būti Bendrijos valstybės narės piliečiu ir priklausyti valstybės narės socialinės apsaugos sistemai. Todėl jo atveju Reglamentas Nr. 1408/71 nebuvo taikytinas.
52. Iš to išplaukia, kad siekiant nustatyti, ar asmuo turi teisę pasinaudoti Reglamento Nr. 1408/71 nuostatomis, visų pirma 48 straipsnio 2 dalyje numatytomis apskaičiavimo taisyklėmis, pakanka, kad jis atitiktų reglamento 2 straipsnyje numatytas sąlygas. Teisinio saugumo principas reikalauja, kad šios sąlygos būtų patikrintos, atsižvelgiant į konkrečius laikotarpius, kuriais atitinkamas darbuotojas dirbo(18). Šio principo nuoseklus taikymas taip pat reiškia, kad vėlesni įvykiai, pavyzdžiui, gyvenamoji vieta prašymo skirti pensiją pateikimo metu, negali turėti įtakos pareiškėjo teisei į pensijos apskaičiavimą pagal Reglamente Nr. 1408/71 nustatytas apskaičiavimo taisykles ir visų pirma pagal reglamento 48 straipsnio 2 dalį(19).
53. Nagrinėjamu atveju K. D. Chuck visuomet buvo Britanijos pilietis bei dirbdamas priklausė Nyderlandų ir Danijos socialinės apsaugos sistemoms. Taigi jis atitiko Reglamento Nr. 1408/71 taikymui numatytas sąlygas, kiek tai yra susiję su įmokomis į Bendrijos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas.
54. Iš to, mano manymu, išplaukia, kad, jei pensijos apskaičiavimas pagal reglamento 48 straipsnio 2 dalį priklausytų nuo to, ar pareiškėjas prašymo skirti pensiją pateikimo metu gyvena Bendrijos teritorijoje, tai būtų nesuderinama su reglamento sistema ir tikslu.
55. Tačiau šios išvados nereikėtų sieti su klausimu, ar įmanoma gauti pagal reglamento 48 straipsnio 2 dalį apskaičiuotos pensijos išmokas trečiojoje valstybėje. Atsižvelgiant į SVB ir Nyderlandų vyriausybės pateiktas rašytines pastabas bei siekiant tinkamai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikėtų išsakyti nuomonę šiuo klausimu.
56. Nors Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnis nustato teisę, kuria galima remtis siekiant, kad pensija būtų mokama bet kurioje Bendrijai priklausančioje valstybėje narėje, nei reglamentas, nei kokia nors kita Bendrijos teisės nuostata valstybių narių neįpareigoja mokėti pensijų trečiosiose valstybėse. Tai reiškia, kad pagal reglamentą K. D. Chuck neturi teisės reikalauti, jog pensija būtų mokama į banko sąskaitą Jungtinėse Valstijose(20).
57. Todėl pensijų mokėjimui į trečiąsias valstybes ir toliau taikomos valstybės narės, kurios įstaigos prašoma mokėti šią pensiją, nacionalinės teisės nuostatos. Tai faktiškai reiškia, jog galimybė gauti pensijos mokėjimus trečiojoje valstybėje ir praktinės tokių mokėjimų sąlygos skiriasi, nelygu valstybės narės, kurios įstaiga yra kompetentinga išmokėti pensiją, nacionalinės teisės nuostatos. Šiems nacionalinės teisės aktams gali daryti įtakos dvišalės sutartys socialinės apsaugos srityje, kurias valstybės narės yra sudariusios su daugeliu trečiųjų valstybių. Dažniausiai tokios sutartys, be kita ko, numato galimybę, kad pensija būtų tiesiogiai išmokama atitinkamoje trečiojoje valstybėje.
58. Iš bylos medžiagos matyti, kad Nyderlandai ir Jungtinės Valstijos yra sudarę dvišalę sutartį, reglamentuojančią pensijų klausimus. Draudimo laikotarpių abipusio pripažinimo bei pagal valstybių narių teisės aktus įgytų draudimo laikotarpių nediskriminacinio vertinimo(21) principai, abu įtvirtinti Reglamente Nr. 1408/71, lemia tai, jog tokios sutarties nuostatos, taikytinos teisėms į pensiją, įgytoms už draudimo laikotarpius pagal valstybės narės, sudariusios dvišalę sutartį su trečiąja valstybe, teisės aktus, turi būti vienodai taikomos teisėms, įgytoms už draudimo laikotarpius pagal kitos valstybės narės teisės aktus(22). Todėl negalima palaikyti iš SVB teiginių išplaukiančios nuomonės, jog dvišalės sutarties taikymas turi būti apribotas tik teisėms į pensiją, įgytoms remiantis Nyderlandų teisės aktais.
59. Todėl, jei pagal dvišalės sutarties nuostatas galima pagal Nyderlandų teisės aktus įgytą pensiją gauti Jungtinėse Valstijose, tai K. D. Chuck turi teisę gauti pagal Reglamentą Nr. 1408/07, įskaitant 48 straipsnio 2 dalį, apskaičiuotos pensijos išmokas Jungtinėse Valstijose pagal atitinkamos dvišalės sutarties sąlygas.
60. Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad Reglamento Nr. 1408/07 48 straipsnio taikymas apskaičiuojant K. D. Chuck pensiją, mano manymu, neturi priklausyti nuo to, ar pareiškėjas prašymo skirti pensiją pateikimo metu gyvena Bendrijos teritorijoje.
VI – Išvada
61. Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, manau, kad į Teisingumo Teismui pateiktą prejudicinį klausimą reikėtų atsakyti taip:
Kai darbuotojas tuo metu, kai sulaukia pensinio amžiaus, gyvena ne Bendrijos teritorijoje, 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto 2001 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1386/2001, 48 straipsnis turi būti taikomas taip pat, kaip ir tuo atveju, jei atitinkamas darbuotojas gyventų Bendrijos teritorijoje.
1 – Originalo kalba: anglų.
2 – OL L 149, p. 1. Naujausi pakeitimai padaryti, inter alia, 2005 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 647/2005, iš dalies keičiančiu Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, ir (EEB) Nr. 574/72, nustatantį Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką (OL L 117, 2005, p. 1).
3 – Išbraukta Reglamentu Nr. 647/2005.
4 – 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentas, nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (OL L 74, p. 1), iš dalies pakeistas ir atnaujintas 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, p. 1).
5 – 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, p. 1).
6 – Pagal Reglamento Nr. 883/2004 91 straipsnį šis reglamentas negali būti taikomas iki naujo įgyvendinimo reglamento įsigaliojimo dienos, o pastarasis dar nėra priimtas (dėl Komisijos pasiūlymo šiuo klausimu žr. KOM/2006/0016 (galutinis)).
7 – Ši nuostata iš esmės atkartoja Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnio 1 dalį.
8 – Šiuo klausimu žr. 1982 m. vasario 18 d. Sprendimą Vermaut (55/81, Rink. p. 649). Šioje byloje Teisingumo Teismas nurodė, kad nacionalinės įstaigos, kompetentingos spręsti senatvės pensijos klausimus, turi atsižvelgti į trumpesnius nei vieneri metai draudimo laikotarpius, kuriuos darbuotojas įgyja pagal teisės aktus. Iš esmės, tokie laikotarpiai yra sumuojami su draudimo laikotarpiais, įgytais pagal kitas socialinės apsaugos sistemas vienoje ar keliose kitose valstybėse narėse ir kurių kiekvienas atskirai suteikia teisę pagal tą nacionalinę teisę pateikti prašymą skirti pensiją.
9 – Žr., pvz., 1996 m. balandžio 30 d. Sprendimą Boukhalfa (C‑214/94, Rink. p. I‑2253, 14 punktas).
10 – Jau nuo pirmųjų sprendimų šioje srityje Teisingumo Teismas nuosekliai suteikė ankstyviesiems Bendrijos teisės aktams dėl socialinės apsaugos platesnį kontekstą. Žr., pvz., 1964 m. kovo 19 d. Sprendimą Unger (75/63, Rink. p. 177), 1964 m. birželio 9 d. Sprendimą Nonnenmacher (92/63, Rink. p. 281) ir 1967 m. liepos 5 d. Sprendimą Ciechelski (1/67, Rink. p. 181).
11 – Žr. Prodromos Mavridis „La sécurité sociale à l’épreuve de l’intégration européenne“, Bruylant, 2003, p. 500.
12 – Valstybės narės išlaiko teisę nustatyti socialinių išmokų rūšis ir sąlygas joms gauti, o Bendrijos teisėje yra įtvirtinamos tam tikros taisyklės ir principai tam, kad būtų užtikrinta, kad skirtingų nacionalinių taisyklių taikymas neigiamai nepaveiktų asmenų, besinaudojančių teise laisvai judėti Bendrijoje.
13 – Žr. Prodromos Mavridis, nurodyta 11 išnašoje, p. 524.
14 – 1978 m. spalio 12 d. Sprendimas (10/78, Rink. p. 1915).
15 – Žr. sprendimą Belbouab (nurodytas 14 išnašoje, 8 punktas).
16 – 1990 m. lapkričio 14 d. Sprendimas (C‑105/89, Rink. p. I‑4211).
17 – Nigerijoje gimęs ieškovas buvo Britanijos pilietis, iki Nigerija tapo nepriklausoma 1960 m., t. y. 13 metų iki Jungtinės Karalystės įstojimo į EB, o tada tapo Nigerijos piliečiu. Nuo 1937 m. jis gyveno ir dirbo Belgijos Konge bei mokėjo įmokas Belgijos pensijų sistemai, iki ši teritorija tapo nepriklausoma 1960 m. liepos 1 dieną.
18 – Šiuo klausimu žr. sprendimą Belbouab (nurodytas 14 išnašoje, 7 punktas).
19 – Šiuo atžvilgiu galima pažymėti, jog nuo sprendimo Belbouab (nurodytas 14 išnašoje) tapo aišku, kad Reglamentu Nr. 1408/71 nustatytas reglamentavimas skiriasi nuo tarptautinių sutarčių socialinės apsaugos srityje reglamentavimo, kai socialinių išmokų priskyrimui nustatyti reikalavimai turi būti įvykdyti, kai įvyksta įvykis, kurio pagrindu įgyjama teisė gauti socialines išmokas, t. y. teisių į pensiją atveju tai būtų pensinis amžius arba prašymo skirti pensiją pateikimo data. (žr. Ph. Gosseries „Europe sociale – La libre circulation des travailleurs et les règlements CEE nos 1408/71 et 1612/68: champ d’application matériel et personnel – règle de l’égalité de traitement“, leid. „Journal des Tribunaux du travail“, 1993, Nr. 560, p. 273–274).
20 – Šiuo klausimu žr. generalinio advokato J. Mischo išvadą byloje Buhari Haji (nurodyta 16 išnašoje) 11 punktas. Generalinio advokato J. Mischo manymu, net jei pareiškėjas buvo Bendrijos valstybės narės pilietis, jis negali remtis Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnio 1 dalimi, norėdamas priversti nacionalinę įstaigą mokėti pensiją į sąskaitą Zaire arba Nigerijoje esančioje finansų įstaigoje.
21 – Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, jog, nors pensijų įstaigos turi abipusiai pripažinti draudimo laikotarpius, tai nereiškia, kad jie paverčiami nacionaliniais draudimo laikotarpiais.
22 – Šiuo klausimu žr. 2002 m. sausio 15 d. Sprendimą Gottardo (55/00, Rink. p. I‑413). Toje byloje dvišalė sutartis dėl socialinės apsaugos tarp valstybės narės ir trečiosios valstybės numatė galimybę atsižvelgti į tos valstybės narės piliečių draudimo laikotarpius, įgytus trečiojoje valstybėje, siekiant įgyti teisę į senatvės išmokas. Teisingumo Teismas nurodė, jog įgyvendindamos tokias tarptautines sutartis valstybės narės privalo laikytis Bendrijos teisės joms nustatytų įpareigojimų. Toje byloje tai reiškė, jog tos valstybės narės socialinės apsaugos įstaigos turėjo suteikti kitos valstybės narės piliečiams tokias lengvatas, kokiomis naudojasi jos pačios piliečiai pagal dvišalę tarptautinę sutartį dėl socialinės apsaugos.
Full & Egal Universal Law Academy