EUR-Lex -  62006CC0487 - LT

GENERALINIO ADVOKATO

PAOLO MENGOZZI IŠVADA

pateikta 2008 m. liepos 17 d.(1)

Byla C‑487/06

British Aggregates Association

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Apeliacinis skundas dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo – Valstybės pagalba – Aplinkosauginis nerūdinių medžiagų mokestis Jungtinėje Karalystėje“

1.        Šiame apeliaciniame procese British Aggregates Association (toliau – BAA) prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2006 m. rugsėjo 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą (toliau – skundžiamas sprendimas)(2), kuriuo šis atmetė jos ieškinį dėl 2002 m. balandžio 24 d. Komisijos sprendimo nepareikšti prieštaravimų dėl nerūdinių medžiagų mokesčio(3) (toliau – ginčijamas sprendimas) panaikinimo.

2.        Dėl šio sprendimo tiek, kiek juo ieškinys pripažįstamas priimtinu nagrinėti pirmojoje instancijoje, Komisija taip pat pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą.

I –    Faktinės aplinkybės, dėl kurių buvo pareikštas apeliacinis skundas

3.        Skundžiamame sprendime faktinės aplinkybės, dėl kurių pradėta ši byla, yra tokios.

4.        Nerūdinės medžiagos yra chemiškai inertiškos nuotrupinės medžiagos, naudojamos statybos ar viešųjų darbų sektoriuje. Jos gali būti naudojamos tokios kokios yra, pavyzdžiui, ertmėms užpildyti, arba maišomos su rišamosiomis medžiagomis, pavyzdžiui, cementu arba bitumu.

5.        Nerūdinių medžiagų mokestis (toliau – AGL) Jungtinėje Karalystėje buvo nustatytas kai kuriomis Finance Act 2001 (2001 m. Finansų įstatymo, toliau – įstatymas) nuostatomis, kurios įsigaliojo 2002 m. balandžio 1 dieną.

6.        Finance Act 2002 (2002 m. Finansų įstatymas) kelis kartus iš dalies pakeitė mokesčių teisės nuostatas. Viename iš šių pakeitimų numatytas atliekų, susidariusių išgaunant kai kuriuos mineralus, būtent šiferį, skalūną, molį ir kaoliną, neapmokestinimas. Be to, numatytas pereinamasis laikotarpis AGL Šiaurės Airijoje įvesti.

7.        AGL yra 1,60 svaro sterlingo (GBP) už toną nerūdinių medžiagų, naudojamų komerciniams tikslams Jungtinėje Karalystėje. Nerūdinės medžiagos, kurios yra eksportuojamos arba išvežamos iš Jungtinės Karalystės neapdirbtos, neapmokestinamos.

8.        Pakeistas įstatymas numato, kad nerūdinės medžiagos neapmokestinamos keturiais atvejais: jei jos yra aiškiai atleistos nuo mokesčio; jei anksčiau buvo naudojamos statybos tikslais; jeigu jos jau buvo apmokestintos nerūdinių medžiagų mokesčiu; arba jei įstatymo įsigaliojimo dieną jos nėra savo kilmės vietoje.

9.        BAA yra asociacija, vienijanti mažas nepriklausomas Jungtinėje Karalystėje karjerus eksploatuojančias įmones.

10.      2001 m. rugsėjo 24 d. laišku Komisija gavo dviejų įmonių, neturinčių jokio ryšio su BAA, skundą dėl tam tikrų AGL aspektų – t. y. dėl tam tikrų medžiagų neapmokestinimo AGL, eksporto neapmokestinimo ir išimčių, susijusių su Šiaurės Airija – kuriuos šie asmenys laikė nesuderinamais su Sutarties nuostatoms dėl valstybės pagalbos.

11.      2001 m. gruodžio 20 d. laišku Jungtinė Karalystė pranešė Komisijai apie valstybės pagalbos schemą „Laipsniškas nerūdinių medžiagų mokesčio įvedimas Šiaurės Airijoje“.

12.      2002 m. vasario 6 d. laišku Komisija Jungtinei Karalystei nurodė pateikti pastabas dėl šio skundo ir papildomą informaciją apie AGL. Jungtinė Karalystė atsakė 2002 m. vasario 19 d. laišku.

13.      2002 m. vasario 11 d. BAA pateikė ieškinį dėl teisminės AGL kontrolės High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas), Karalienės teismo skyrius).

14.      2002 m. balandžio 15 d. laišku BAA pateikė skundą Komisijai dėl AGL, kuriame tvirtino, kad tam tikrų medžiagų neapmokestinimas AGL bei eksporto neapmokestinimas yra valstybės pagalba, o Šiaurės Airijai taikomos išimtys, apie kurias pranešė Jungtinė Karalystė, yra nesuderinamos su bendrąja rinka.

15.      2002 m. balandžio 19 d. Sprendimu High Court of Justice atmetė BAA ieškinį.

16.      2002 m. balandžio 24 d. Komisija priėmė skundžiamą sprendimą. Ji nusprendė, kad AGL neapima valstybės pagalbos elementų EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, o Šiaurės Airijai suteikta išimtis yra suderinama su bendrąja rinka.

17.      Dėl High Court of Justice sprendimo BAA pateikė apeliacinį skundą Court of Appeal (England & Wales) (Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas)), kuris nurodė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Pirmosios instancijos teismas priims sprendimą dėl ieškinio, kurį BAA pateikė dėl ginčijamo sprendimo.

II – Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

18.      Ieškiniu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2002 m. liepos 12 d., BAA prašė panaikinti ginčijamą sprendimą, išskyrus Šiaurės Airijai suteiktą išimtį nagrinėjančią dalį. Jungtinei Karalystei buvo leista įstoti į šią bylą Komisijos pusėje.

19.      Ieškinys pagrįstas keturiais teisiniais pagrindais. Pirmuoju pagrindu ieškovė nurodė, kad Komisija pažeidė EB 87 straipsnio 1 dalį. Antruoju pagrindu ji teigė, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas. Trečiuoju ir ketvirtuoju pagrindais BAA atitinkamai tvirtino, kad Komisija pažeidė pareigą pradėti formalią tyrimo procedūrą ir netinkamai atliko pareigas per preliminarų tyrimą.

20.      Komisija pirmiausia ginčijo ieškinio priimtinumą dėl to, kad BAA neturėjo teisės pateikti ieškinį pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą. Ji teigė, jog BAA neįrodė, kad ginčijamas sprendimas yra konkrečiai su ja susijęs, nes neįrodė, kad AGL padarė didelį poveikį bent vieno jos nario konkurencinei padėčiai. Dėl bylos esmės Komisija tvirtino, kad BAA pateikti pagrindai yra nepagrįsti.

21.      Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė visą ieškinį, nors pripažino jį priimtinu, ir nurodė BAA padengti bylinėjimosi išlaidas.

III – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

22.      BAA pateikė apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2006 m. lapkričio 27 dieną.

23.      BAA Teisingumo Teismo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą. Taip pat ji prašo, kad Teisingumo Teismas panaikintų ginčijamą sprendimą, išskyrus jo dalį dėl Šiaurės Airijai suteiktos išimties. Galiausiai BAA prašo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi abiejose instancijose (apeliacinio proceso ir proceso Pirmosios instancijos teisme) išlaidas.

24.      Komisija Teisingumo Teismo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir pripažinti, kad ieškinys Pirmosios instancijos teisme buvo nepriimtinas. Alternatyviai ji prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepriimtiną ir (arba) nepagrįstą. Galiausiai ji prašo priteisti iš BAA bylinėjimosi išlaidas.

25.      Jungtinė Karalystė, įstojusi į bylą pirmojoje instancijoje šalis, Teisingumo Teismo prašo atmesti visą apeliacinį skundą.

IV – Teisinė analizė

26.      Savo priešpriešiniu apeliaciniu skundu Komisija ginčija Pirmosios instancijos teismo sprendimą, kiek ieškinys buvo pripažintas priimtinu. Komisija tvirtina, kad ieškinys buvo nepriimtinas, todėl pagrindinis apeliacinis skundas taip pat yra nepriimtinas. Taigi pirmiausia būtina išnagrinėti priešpriešinį apeliacinį skundą.

A –    Dėl priešpriešinio apeliacinio skundo

27.      Pirmiausia Komisija tvirtina, kad pripažinęs BAA ieškinį priimtinu Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą. Anot Komisijos, AGL yra bendro pobūdžio priemonė, turinti poveikį tariamai neribotam ūkio subjektų Jungtinėje Karalystėje skaičiui, ir kuri todėl negali būti laikoma konkrečiai susijusia su BAA nariais. Iš to išplaukia, kad Komisijos sprendimas pritarti AGL taip pat yra bendro pobūdžio priemonė.

28.      Antra, Komisija tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo sąlygą, kad AGL turi turėti didelį poveikį BAA narių konkurencinei padėčiai atitinkamoje rinkoje.

29.      Pirmiausia glaustai aptarsiu teismo praktiką, susijusią su ieškinių dėl sprendimų, priimtų vykstant valstybės pagalbos kontrolės procedūrai, priimtinumu, paskui nagrinėsiu du pagrindinius argumentus, kuriais Komisija grindžia savo pagrindą dėl ieškinio nepriimtinumo Pirmosios instancijos teisme.

1.      Teisingumo Teismo praktika, susijusi su ieškinių dėl sprendimų, priimtų vykstant valstybės pagalbos kontrolės procedūrai, priimtinumo sąlygomis

30.      Vykstant valstybės pagalbos kontrolės procedūrai priimti Komisijos sprendimai yra skirti tik atitinkamoms valstybėms narėms.

31.      Pagal nuo sprendimo Plaumann prieš Komisiją(4) nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką kiti subjektai nei tie, kuriems sprendimas yra skirtas, gali remtis tuo, kad sprendimas yra konkrečiai su jais susijęs tik tuomet, jei šis sprendimas juos paveikia dėl jų ypatingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų ir todėl juos individualizuoja taip pat kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas yra skirtas.

32.      Valstybės pagalbos srityje ši taisyklė pirmiausia buvo suformuluota sprendime Cofaz(5). Remdamasis teismų praktika, susijusia su ieškiniais dėl sprendimų, kuriuos Komisija priėmė pagal Reglamentą 17/62(6), Teisingumo Teismas sprendime Cofaz pripažino, kad jeigu valstybės pagalbos gavėjo konkurentai aktyviai dalyvavo formalioje tyrimo procedūroje, jie turi teisę pateikti ieškinį dėl sprendimo, priimto pasibaigus šiai procedūrai, tačiau tik tokiu atveju, jeigu pagalba turi didelį poveikį jų padėčiai rinkoje(7). Vėlesniuose sprendimuose dalyvavimas procedūroje pamažu tapo nereikšmingas ir Bendrijos teismai iš esmės koncentravosi į priemonės ekonominio poveikio rinkai vertinimą, atsižvelgdami į tai, kad ieškovo konkurencinė padėtis yra pagrindinis kriterijus įvertinti, ar ieškinys priimtinas.

33.      10-ojo dešimtmečio pradžioje gerai žinomuose sprendimuose Matra(8) ir Cook(9) Teisingumo Teismas, pabrėžęs skirtingus tikslus, kurie valstybės pagalbos kontrolės procedūroje apibūdina preliminarų tyrimą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį ir formaliąją tyrimo procedūrą pagal EB sutarties 88 straipsnio 2 dalį, įtvirtino požiūrio, kad priimtinumo sąlygos skiriasi atsižvelgiant į tai, kokioje procesinėje stadijoje priimamas ginčijamas sprendimas, pagrindus. Neminėdamas sprendimo Cofaz, tačiau iš esmės remdamasis tokiais pačiais motyvais, Teisingumo Teismas sprendimuose Matra ir Cook pabrėžė, kad tokiu atveju, jeigu Komisija nusprendžia nepradėti procedūros pagal 88 straipsnio 2 dalį, vienintelė galimybė užtikrinti, kad asmenys, kurie turi šioje nuostatoje įtvirtintas procesines garantijas, galėtų jomis pasinaudoti, būtų pripažinti juos kaip turinčius teisę šį Komisijos sprendimą ginčyti Bendrijos teismuose. Todėl Teisingumo Teismas šiuose abejuose sprendimuose pripažino, kad ieškiniai yra priimtini, nes juos pateikė asmenys, kuriuos galima pripažinti „suinteresuotomis šalimis“ EB 88 straipsnio 2 dalies prasme.

34.      Plačiai žinoma, kad nesenai nagrinėtoje apeliacinėje byloje, kurioje Komisija prašė peržiūrėti sprendimuose Cook ir Matra suformuluotus principus ir vėlesnį šių principų taikymą Pirmosios instancijos teisme, Teisingumo Teismas patvirtino ir patikslino šią praktiką. Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Rinkht und Eigentum 34–37 punktuose(10) Teisingumo Teismas apibendrino priimtinumo sąlygas, kurios šiuo metu taikomos pateikiant ieškinius dėl sprendimų, priimtų netaikant EB 88 straipsnio 2 dalies procedūros. Šios sąlygos skiriasi atsižvelgiant į tai, kokio tikslo siekia ieškinį pateikiantis asmuo. Jeigu ieškovas siekia apginti savo procesines teises pagal EB 88 straipsnio 2 dalį ir iš esmės nori įsitikinti, kad Komisija pradės formalią tyrimo procedūrą, ieškinys pripažįstamas priimtinu tik tokiu atveju, jeigu ieškovas gali įrodyti, kad jis yra suinteresuotasis asmuo šios nuostatos prasme. Jeigu, kita vertus, ieškinį pateikiantis asmuo ginčija „patį sprendimą, kuriuo vertinama pagalba“, tuomet tik aplinkybės, kad jis gali būti laikomas suinteresuotuoju asmeniu EB 88 straipsnio 2 dalies prasme, neturėtų pakakti ir ieškovas turėtų įrodyti, kad atitinka griežtesnes priimtinumo sąlygas, įtvirtintas sprendime Plaumann: pavyzdžiui, įrodydamas, kad jeigu būtų taikoma ginčijamame sprendime numatyta priemonė, tai padarytų didelį žalingą poveikį jo padėčiai rinkoje.

35.      Apibendrinant minėtą Teisingumo Teismo praktiką pažymėtina, kad ieškinių dėl Komisijos sprendimų valstybės pagalbos srityje priimtinumo sąlygos skiriasi pagal tai, kokioje stadijoje jie yra priimti ir kokio tikslo siekia ieškinį pateikiantis asmuo, o šio skirtumo ribos iš esmės parodo skirtingą jo interesams padarytos žalos sunkumą, kurį šiam asmeniui reikia įrodyti.

36.      Komisijos pateikti pagrindai, pagrindžiantys jos priešpriešinį apeliacinį skundą, turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į šią Teisingumo Teismo praktiką.

2.      Tariamas Pirmosios instancijos teismo neatsižvelgimas į tai, kad AGL yra bendro pobūdžio priemonė

37.      Komisija tvirtina, kad nagrinėdamas pateikto ieškinio priimtinumą Pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, kad BAA siekė ne tik „ginčyti Komisijos atsisakymą pradėti formalią tyrimo procedūrą“, bet ir „ginčijamo sprendimo pagrįstumą“, teisingai nusprendė, kad sprendimų Cook ir Matra praktika netaikoma(11). Tačiau, anot Komisijos, Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą pripažindamas, kad BAA buvo konkrečiai susijusi su sprendimu. Komisija nurodo, kad AGL yra bendro pobūdžio teisėkūros aktas, kuriuo nustatomas mokestis, o šio mokesčio mokėjimo sąlygos suformuluotos objektyviai ir abstrakčiai. Todėl AGL gali turėti neigiamą poveikį tariamai neribotam ūkio subjektų skaičiui, o ne vien tik BAA nariams. Komisijos manymu, Pirmosios instancijos teismas ne atsižvelgė į nagrinėjamos priemonės pobūdį, o tik įvertino šios priemonės poveikį trims BAA nariams, nors šių įmonių pasirinkimas nebuvo pagrįstas joms būdingomis aplinkybėmis, kurios juos išskirtų iš kitų asmenų, turinčių mokėti mokestį. Komisija tvirtina, kad jeigu Pirmosios instancijos teismo požiūrį patvirtintų Teisingumo Teismas, sprendimus dėl valstybės pagalbos, susijusius su bendro pobūdžio priemonėmis, galėtų ginčyti neribotas asmenų skaičius ir todėl EB 230 straipsnyje įtvirtinta konkrečios sąsajos sąlyga taptų beprasmė.

38.      Tiek, kiek nagrinėjamas pagrindas skiriasi nuo pagrindo, kuriame tvirtinama, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą vertindamas AGL poveikį BAA narių konkurencinei padėčiai, atrodo, jog jį logiškai reikėtų aiškinti kaip Komisijos tvirtinimą, kad jeigu ginčijama priemonė yra bendro pobūdžio, vien sprendime Cofaz įtvirtinto kriterijaus, kad pagalbos priemonė turi daryti didelį poveikį ieškovės padėčiai rinkoje, nepakanka ieškinio priimtinumui įvertinti.

39.      Norėčiau iš karto pasakyti, kad, mano nuomone, toks argumentas yra nepagrįstas nei Teisingumo Teismo, nei Pirmosios instancijos teismo praktika.

40.      Pirmiausia precedentai, kuriais remiasi Komisija, man neatrodo turintys lemiamą reikšmę. Viena vertus, jie yra susiję su priemonių, kurios buvo pripažintos nesuderinamomis su bendrąja rinka, potencialių gavėjų ieškiniais, o kita vertus, su ieškiniu, kurį pateikia bendrovė, esanti bendrovės, kuri yra potenciali pagalbos gavėjų pagal patvirtiną pagalbos schemą, konkurentė. Todėl šie precedentai yra susiję su situacijomis, kurios skiriasi nuo nagrinėjamos bylos ir teisiškai, ir faktinėmis aplinkybėmis.

41.      Taip pat man atrodo, kad šių precedentų negalima aiškinti taip, kaip siūlo Komisija.

42.      Sprendime Kwekerij van der Kooy ir kiti prieš Komisiją(12) ir sprendime Arbeitsgemeinschaft Deutscher Luftfahrt-Unternehmen ir Hapag-Lloydprieš Komisiją(13) atitinkamai Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas atmetė jiems pateiktus ieškinius, pripažinę, kad potencialių valstybės pagalbos priemonių, kurios buvo pripažintos nesuderinamomis su vidaus rinka, gavėjų atžvilgiu ginčijami sprendimai laikytini „bendro pobūdžio priemonėmis, kurios taikomos objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių padarinių bendrai ir abstrakčiai apibrėžtų asmenų kategorijai“, ir todėl šie sprendimai ieškovams poveikį darė tik kaip potencialiems pagalbos priemonių gavėjams(14). Sprendime Kahn Scheepvaart prieš Komisiją(15) Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškinys, pateiktas bendrovės, kuri yra potencialių priemonių, turinčių būti priimtų pagal bendrą pagalbos schemą, kuriai pritarė Komisija, gavėjų konkurentė, yra nepriimtinas. Šio sprendimo motyvuose Pirmosios instancijos teismas, inter alia, pažymėjo, kad „ginčijamo sprendimo priėmimas būtų turėjęs tik tariamą ir netiesioginį poveikį“ ieškovo konkurencinei padėčiai, nes, atsižvelgiant į tai, kad šis sprendimas buvo susijęs su „bendros pagalbos schemos, kurios potencialūs gavėjai yra apibrėžti tik bendrai ir abstrakčiai, patvirtinimu, realių gavėjų buvimas ir atitinkamai tokių gavėjų aktyvių konkurentų buvimas suponuoja, kad ši pagalbos schema taikoma praktikoje suteikiant individualią pagalbą“(16).

43.      Skirtingai nuo to, ką, atrodo tvirtina Komisija, nemanau, kad įmanoma iš šių sprendimų daryti išvadą, jog sprendimo dėl bendro pobūdžio nacionalinės priemonės suderinamumo su EB 87 straipsniu iš esmės negali ginčyti šios pagalbos priemonės gavėjai arba konkuruojančios bendrovės. Mano nuomone, iš šių sprendimų galima daryti tik išvadą, kad tokiomis aplinkybėmis vien pagalbos gavėjo arba konkurento statuso neužtenka nustatyti, ar ieškove esanti bendrovė turi teisę pateikti ieškinį. Todėl siekiant nustatyti, ar ši bendrovė turi teisę pateikti ieškinį, ji turi įrodyti, kad jos padėtis ją išskiria iš bendros ūkio subjektų, kuriems ši priemonė turi įtakos, kategorijos ir individualizuoja pagal sprendimą Plaumann.

44.      Taip pat reikia pabrėžti, jog nuo sprendimo Codorniu(17) Teisingumo Teismas aiškiai pripažįsta, kad tai, jog Bendrijos aktas yra bendro pobūdžio, neatmeta galimybės, kad jis gali būti tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su kai kuriais ūkio subjektais. Remdamasis būtent sprendimu Codorniu Teisingumo Teismas neseniai patvirtino Pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažinusį priimtinu ieškinį, kurį pateikė keletas Belgijos koordinavimo centrų dėl Komisijos sprendimo, kuriuo šių centrų apmokestinimo tvarka buvo pripažinta neatitinkančia Bendrijos teisės(18).

45.      Todėl tai, kad Komisijos sprendimas, kaip šioje byloje, tam tikriems asmenims yra bendro pobūdžio priemonė (nes juo pritariama apmokestinimo tvarkai, kuri taikoma bendrai ir abstrakčiai apibrėžtų ūkio subjektų kategorijai), neužkerta kelio tam, kad jis būtų tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su kai kuriais iš šių ūkio subjektų dėl savybių, kurios jiems būdingos.

46.      Kaip minėta, jau nuo sprendimo Cofaz Teisingumo Teismas pripažino, kad dėl ieškinių, pareikštų dėl sprendimų, susijusių su valstybės pagalba, Plauman praktikoje įtvirtintos sąlygos turi būti laikomos tenkinamomis, jeigu konkuruojanti bendrovė įrodo, kad priemonė, kurios imamasi dėl ginčijamo sprendimo, gali padaryti didelį (žalingą) poveikį jos padėčiai rinkoje. Atsižvelgdamas į išdėstytus samprotavimus manau, kad ši taisyklė turi būti taikoma ir tokiu atveju, kai ginčijamas sprendimas yra susijęs su individualia pagalba, ir tada, kai jame sprendžiamas bendrosios pagalbos schemos arba kitos bendro pobūdžio priemonės klausimas(19). Be to, tokį požiūrį akivaizdžiai patvirtina minėto sprendimo ARE 70 punktas(20).

47.      Taip pat reikia pabrėžti, kad žala, kurią nurodo BAA, kyla ne dėl to, kad jos nariai turi mokėti AGL, tačiau dėl pablogėjusios konkurencinės padėties, kurioje ji tariamai atsiduria todėl, kad neapmokestinami kai kurie konkuruojantys gamintojai. Todėl BAA remiasi ne žala savo narių interesams, kylančia iš apmokestinimo AGL, o tuo, kad jie yra bendrovės, patiriančios konkurencinį spaudimą iš AGL neapmokestinamų gamintojų. Kitaip tariant, BAA ginčija ne paties mokesčio taikymą, o tą pagalbos elementą, kuris, jos teigimu, susijęs su tuo, kaip apibrėžta šio mokesčio taikymo sritis.

48.      Tokiomis aplinkybėmis man atrodo, kad negali būti pavojaus, dėl kurio Komisija išreiškė susirūpinimą, kad BAA ieškinį pripažinus priimtinu, teisę ginčyti sprendimus, susijusius su bendromis mokestinėmis priemonėmis, įgytų potencialiai neribotas asmenų skaičius ir taip „EB 230 straipsnio sąvoka „konkrečiai susijęs“ netektų savo reikšmės“(21).

49.      Galiausiai Komisija tvirtina, kad trijų BAA narių, į kurių konkurencinę padėtį atsižvelgė Pirmosios instancijos teismas, parinkimas atrodo savavališkas ir nepagrįstas. Viena vertus, man atrodo, jog šis argumentas tik pakartoja Komisijos tvirtinimą, kurį kritikavau anksčiau, kad jeigu ginčijama priemonė yra bendro pobūdžio, tuomet nustatant ieškinio priimtinumą nepakanka, kad ieškovas įrodytų didelį poveikį jo padėčiai rinkoje, o kita vertus, ji panaši į antrąjį Komisijos apeliacinio skundo dėl skundžiamo sprendimo pagrindą, tvirtinantį, kad Pirmosios instancijos teismas netiksliai ir nevisapusiškai įvertino AGL poveikį BAA narių konkurencinei padėčiai. Bet kuriuo atveju šiuo aspektu pakanka pažymėti, jog, kaip teisingai nurodyta skundžiamo sprendimo 47 punkte, teismų praktika patvirtina, kad asociacijos, veikiančios vieno ar kelių turinčių teisę pareikšti priimtiną ieškinį narių vardu, pareikštas ieškinys yra priimtinas(22). Todėl BAA turi įrodyti vieno arba daugiau iš jos narių teisę pareikšti ieškinį, o Pirmosios instancijos teismas turi įsitikinti, ar buvo pateikta tokių įrodymų. Tokiomis aplinkybėmis klausimas, ar BAA pagrįstai parinko informaciją, kurią ji pateikė įvertinti Pirmosios instancijos teismui, galiausiai priklauso tik nuo šio įvertinimo rezultato.

50.      Dėl visų išdėstytų priežasčių, nemanau, kad būtų galima laikyti pagrįstu pirmąjį pagrindą, kuriuo Komisija remiasi grįsdama savo priešpriešinį apeliacinį skundą.

51.      Todėl toliau nagrinėsiu antrąjį Komisijos teisinį pagrindą dėl skundžiamo sprendimo.

3.      Pirmosios instancijos teismo tariama klaida vertinant, ar konkurencinei BAA narių padėčiai buvo padarytas didelis poveikis

52.      Pirma, Komisija tvirtina, kad vertindamas, ar konkurencinei BAA narių padėčiai buvo padarytas didelis poveikis, Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas teismų praktiką ir ypač sprendimą Cofaz, apsiribojo tik nustatymu, ar yra konkurencinis ryšys tarp trijų bendrovių, turinčių mokėti AGL, ir neapmokestintų bendrovių.

53.      Kaip jau paaiškinau, pagal dabartinę teismų praktiką konkuruojančios bendrovės, kurios veikla nepatenka į sprendimų Cook ir Matra taikymo sritį, pateiktas ieškinys, ginčijantis pagal EB 88 straipsnio 3 dalį priimtą sprendimą, pripažįstamas priimtinu, jeigu ieškovė įrodo, kad priemonė, dėl kurios priimtas ginčijamas sprendimas, gali padaryti didelį (žalingą) poveikį jos padėčiai rinkoje. Todėl įmonė negali remtis vien tuo, kad yra pagalbą gavusios įmonės konkurentė, tačiau taip pat ji turi įrodyti, kad yra tokioje faktinėje padėtyje, kuri ją individualizuoja taip pat, kaip ir šio sprendimo adresatą(23).

54.      Skundžiamo sprendimo 55–63 punktuose Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas Komisijos prieštaravimus dėl priimtinumo, išnagrinėjo, ar BAA „tinkamai nurodė priežastis, dėl kurių AGL gali padaryti didelį (žalingą) poveikį bent vieno jos nario padėčiai nerūdinių medžiagų rinkoje“(24). Pirma, Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad AGL tikslas yra pakeisti dalį neapdirbtų nerūdinių medžiagų paklausos kitais produktais, kurie yra neapmokestinti, ir jog Jungtinės Karalystės institucijos tikėjosi, kad AGL leistų sumažinti neapdirbtų nerūdinių medžiagų paklausą vidutiniškai apie 8–9 % per metus. Antra, Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kai kurie BAA nariai, pavyzdžiui, Torrington Stone, Sherburn Stone Co. Ltd ir Cloburn Quarry, yra tiesioginiai neapmokestinamųjų medžiagų gamintojų konkurentai, kurie tapo konkurencingi nustačius mokestį. Trečia, skundžiamo sprendimo 59–61 punktuose ir 65 punkte, susijusiame su eksporto neapmokestinimu, Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo kiekvienos iš šių trijų bendrovių individualią padėtį. Remdamasis šiais įrodymais Pirmosios instancijos teismas atmetė Komisijos prieštaravimą dėl priimtinumo.

55.      Iš sprendimo pagrindų šiuo klausimu matyti, kad Pirmosios instancijos teismas ne tik bendrai nustatė konkurencinį ryšį tarp produktų, kuriems taikomas AGL, ir neapmokestintų produktų, bet ir pagrindė savo išvadą dėl žalingo poveikio BAA narių konkurencinei padėčiai daugeliu įrodymų, pagrįstų iš dalies AGL pobūdžiu ir tikslu, o iš dalies BAA pateikta informacija. Pastarieji ypač įrodo dėl AGL taikymo padidėjusį konkurencinį spaudimą BAA nariams, kurie yra nedidelės bendrovės, ir iš to išplaukiančias sankaupų valdymo problemas, taip pat eksporto neapmokestinimo poveikį kainoms, kurias nacionalinėje rinkoje taiko bendrovės, veikiančios eksporto rinkoje.

56.      Todėl, priešingai Komisijos tvirtinimams, Pirmosios instancijos teismas ne tik bendrai nustatė konkurencinį ryšį tarp apmokestinamų ir neapmokestinamų produktų. Be to, neatrodo, kad precedentai, kuriais remiasi Komisija, turėtų pakankamai panašumų su šia byla, kad juos būtų galima palyginti su skundžiamu sprendimu(25).

57.      Komisija taip pat ginčija Pirmosios instancijos teismo atliktos Torrington Stone padėties analizės tinkamumą todėl, kad nebuvo pateikta išsamių duomenų apie dėl AGL taikymo padidėjusio konkurencinio spaudimo Torrington Stone padarinius „atsižvelgiant į kainas, rinkos dalį ar įmonių pelningumą“. Panaši kritika pareikšta ir dėl Pirmosios instancijos teismo atlikto Sherburn Stone padėties vertinimo.

58.      Šiuo klausimu pakanka priminti, jog neseniai Teisingumo Teismas paaiškino, kad žalingas poveikis ieškove esančios bendrovės konkurencinei padėčiai, išskiriantis ją minėtų sprendimų Plaumann ir Cofaz prasme, „nebūtinai turi išplaukti iš tokios informacijos, kaip antai susijusios su pastebimu apyvartos sumažėjimu, nemažais finansiniais nuostoliais arba net žymiu rinkos dalių sumažėjimu suteikus nagrinėjamą pagalbą“(26), bet taip pat gali apimti „prarastą galimybę uždirbti pajamų ar mažesnę pažangą, palyginti su ta, kuri galėtų būti pasiekta be tokios pagalbos“(27).

59.      Galiausiai Komisija tvirtina, jog potencialiai yra neribotas skaičius bendrovių, gaunančių tariamą pagalbą, ir jų konkurenčių, ir kad AGL poveikio konkurencijai apimtis sektorinė. Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime prieitos išvados leidžia manyti, jog bendrovė gali įrodyti, kad pagalbos priemonė jai daro didelį poveikį (ir taip būti pripažinta konkrečiai susijusi su pagalbą patvirtinančiu sprendimu EB 230 straipsnio prasme), net jeigu jos padėtis niekaip nesiskiria nuo daugumos tokių bendrovių padėties.

60.      Šie argumentai yra tokie patys kaip argumentai, pagrindžiantys pirmąjį pagrindą, ir, mano nuomone, atsižvelgiant į antrąjį pagrindą juos reikia suprasti taip, kad jais Teisingumo Teismo prašoma taikyti griežtesnius kriterijus, vertinant žalingą poveikį bendrovės ieškovės padėčiai rinkoje, jeigu ginčijama priemonė yra bendrojo pobūdžio.

61.      Atrodo, kad tam tikra dalimi teismų praktika patvirtina tokį požiūrį. Kaip generalinis advokatas F. G. Jacobs pažymėjo savo išvadoje byloje ARE, „svarbos, priskirtinos bendram pagalbos sistemos pobūdžiui, atžvilgiu teismo praktika, nors ir nenuosekliai, atrodo, taip pat taiko griežtesnį kriterijų nustatant poveikį ieškovo konkurencinei pozicijai, kai pagalbos sistema yra bendro pobūdžio“(28). Kaip pavyzdžiu, generalinis advokatas rėmėsi, inter alia, sprendimu Kahn Scheepvaart. Taip gali būti aiškinamas ir sprendimo ARE 72 punktas(29).

62.      Nepaisant to, kas išdėstyta, manau, kad Komisijos siūlomam požiūriui nederėtų pritarti, ypač šioje byloje.

63.      Bendrai kalbant, pirmiausia reikia pažymėti, kad apibrėždamas sąlygas, kurias bendrovė turi tenkinti, kad galėtų pareikšti ieškinį dėl sprendimo, pritariančio, kad būtų skirta pagalba konkuruojančioms bendrovėms, sprendimas Cofaz palengvino įrodinėjimo naštą, kurią sprendimas Plaumann nustatė ieškovui, nesančiam ginčijamo akto adresatu. Po sprendimo Cofaz pakanka įrodyti, kad pagalbos priemonė daro didelį poveikį ieškove esančios bendrovės konkurencinei padėčiai, tam, kad ši bendrovei galėtų pateikti ieškinį dėl sprendimo, patvirtinančio šią priemonę, nepaisant to, kad neapibrėžtas skaičius kitų konkurentų gali remtis panašiu žalingu poveikiu(30).

64.      Konkrečiai kalbant apie šią bylą, pažymėtina, kad ją reikia atskirti nuo sprendimų Kahn Scheepvaart ir ARE. Sprendime Kahn Scheepvaart ginčijamu sprendimu buvo patvirtina pagalbos schema, kurią Nyderlandų vyriausybė turėjo įgyvendinti suteikdama individualias pagalbos formas. Tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodė Teisingumo Teismas, buvo neįmanoma identifikuoti nei priemonių, kurioms pritarė Komisija, faktinių gavėjų, nei atitinkamai jų konkurentų. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad žalingas poveikis, kurį nurodė ieškovėmis esančios bendrovės, yra tik galimas. Panašiai ir byloje, kurioje priimtas sprendimas ARE, nagrinėjama žemės pirkimo schema tiesiog nurodė galimų gavėjų kategorijas. Todėl buvo neįmanoma nustatyti nei būsimų pirkėjų tapatybės, nei jų skaičiaus arba atitinkamai identifikuoti jų konkurentų skaičiaus. Tačiau, nors šioje byloje nagrinėjama nacionalinė priemonė yra bendro pobūdžio, jos taikymo sritis apibrėžta taip, kad įmanoma atskirti ir bendroves, kurios turi mokėti mokestį, ir neapmokestinamas bendroves, kurios, anot BAA, dėl to turi pranašumų.

65.      Be to, mano nuomone, negalima nekreipti dėmesio į tai, kad nagrinėjama priemonė yra konkrečiai skirta dalį neapdirbtų nerūdinių medžiagų paklausos pakeisti kitais produktais. Todėl ši priemonė yra skirta sukurti tiesioginį poveikį nagrinėjamo produkto rinkos struktūrai, o kartu ir toje rinkoje veikiančių bendrovių konkurencinei padėčiai(31). Sprendime Lenzing, kuriuo buvo ne karta remtasi, Teisingumo Teismas, inter alia, pripažino, kad „(žalingo poveikio ieškovės padėčiai rinkoje) dydis gali skirtis atsižvelgiant į daugybę veiksnių, kaip antai visų pirma nagrinėjamos rinkos struktūra ar nagrinėjamos pagalbos pobūdis“. Mano nuomone, greta veiksnių, būdingų nagrinėjamos pagalbos pobūdžiui, reikia atsižvelgti į poveikį, kurio siekia nacionalinės valdžios institucijos priimdamos priemonę, neatsižvelgiant į tokio poveikio sektorinį pobūdį.

66.      Remdamasis tuo, kas išdėstyta, manau, kad antrasis pagrindas, kuriuo Komisija remiasi pagrįsdama savo priešpriešinį apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo, turi būti atmestas.

67.      Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti visą priešpriešinį apeliacinį skundą.

4.      Baigiamosios pastabos dėl priešpriešinio apeliacinio skundo

68.      Taip pat reikia išnagrinėti argumentą, kurį BAA pateikė atsakydama į priešpriešinį apeliacinį skundą. Šiame kontekste BAA teigia, jog vien to, kad grįsdama savo ieškinį Pirmosios instancijos teisme ji tvirtino, kad Komisija pažeidė pareigą pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, remiantis sprendimų Cook ir Matra praktika pakanka, kad visas ieškinys būtų pripažintas priimtinu, įskaitant teisinius pagrindus, kuriais ginčijami sprendimo pagrindai(32). Šis argumentas tampa svarbus tik tokiu atveju, jeigu, priešingai nei aš siūlau, Teisingumo Teismas konstatuotų, kad BAA netenkina sprendimuose Plaumann ir Cofaz įtvirtintų priimtinumo sąlygų. Iš tiesų tokiu atveju Teisingumo Teismas turėtų vertinti, ar ir kokia dalimi ieškinį galima laikyti priimtinu remiantis sprendimų Cook ir Matra praktikoje įtvirtintais kriterijais.

69.      Šio argumento analizė suteikia galimybę padaryti keletą trumpų bendresnių pastebėjimų. Norėčiau iš pradžių paaiškinti, kad nesiekiu pradėti debatų dėl tikslingumo peržiūrėti esamą teismų praktiką, susijusią su ieškinių, pateiktų dėl Komisijos sprendimų, kuriuos ji priima valstybės pagalbos kontrolės procedūroje, priimtinumo sąlygomis(33). Todėl apsiribosiu keliomis trumpomis pastabomis.

70.      Kaip minėta, pagal nusistovėjusią teismų praktiką priimtinumo sąlygos, kurias turi atitikti asmuo, ginčijantis pagal EB 88 straipsnio 3 dalį priimtą sprendimą, jeigu nebuvo pradėta EB 88 straipsnio 2 dalies procedūra, skiriasi pagal tai, ar ieškiniu siekiama apginti procesines teises, kuriomis ieškovas naudojasi pagal šią nuostatą, ar ginčyti „paties sprendimo, kuriuo vertinama pagalba, pagrįstumą“. Pirmuoju atveju pakanka įrodyti „suinteresuotosios šalies“ statusą 88 straipsnio 2 dalies prasme, tačiau antruoju atveju būtina įrodyti, kad ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs su ieškovu sprendimo Plaumann prasme. Be to, veikdamas tik kaip suinteresuotoji šalis EB 88 straipsnio 2 dalies prasme, ieškovas ieškinyje turi aiškiai nurodyti teisinį pagrindą, tvirtinantį, kad buvo pažeistos šia nuostata pagrįstos procesinės garantijos, arba kad buvo pažeista Komisijos pareiga pradėti formalią tyrimo procedūrą. Be to, Teisingumo Teismas iš esmės nepalieka jokios galimybės ištaisyti situaciją, kuomet tokių teisinių pagrindų nebuvo pateikta, performuluojant faktiškai pateiktus teisinius pagrindus.

71.      Mano nuomone, šią sudėtingą ir gan formalią teismų praktiką pagrindžiančios priežastys gali būti susijusios su poreikiu užtikrinti, kad jeigu ieškinį pareiškia asmuo, kuris remiasi tik savo, kaip suinteresuotosios šalies, statusu EB 88 straipsnio 2 dalies prasme, Bendrijos teismų vykdoma ginčijamo sprendimo teisminė kontrolė neapimtų daugiau nei būtina užtikrinti, kad nebūtų pažeistos šia nuostata pagrįstos procesinės garantijos. Taip būtų tokiu atveju, jeigu Bendrijos teismai nustatytų ne tik tai, ar buvo tenkinamos sąlygos, pagrindžiančios, kodėl nepradėta formali tyrimo procedūra (t. y. tai, kad nebuvo rimtų sunkumų kvalifikuoti priemonę kaip pagalbą(34) ir (arba) įvertinti jos suderinamumą su bendrąja rinka), bet ir tai ar yra valstybės pagalba (arba atskiri valstybės pagalbos elementai, kurių Komisija nenustatė), arba nuspręstų, kad netenkinamos sąlygos, kuriomis Komisija rėmėsi pripažindama pagalbą suderinama su Sutartimi. Tokiomis aplinkybės ieškovas iš tiesų užsitikrintų ne tik tai, kad, jeigu tikslinga, būtų pradėta formalaus tyrimo procedūra, bet ir pasiektų papildomą rezultatą, kad šios Bendrijos teismų išvados įpareigotų Komisiją(35), o sprendimo, kuris turėtų būti priimtas pabaigus šią procedūrą, turinys bent jau iš dalies būtų paveiktas; kitaip tariant, ieškovas paveiktų sprendimą, kurio jis negalėtų ginčyti remdamasis vien savo, kaip suinteresuotosios šalies, statusu EB 88 straipsnio 2 dalies prasme.

72.      Tačiau man neatrodo, jog siekiant užtikrinti reikalavimą, kad ginčijamo akto teisminės peržiūros apimtis turi atitikti ieškovo teisę pateikti ieškinį, būtina, jog rengdamas savo ieškinio pagrindus ieškovas laikytųsi tam tikrų formalių reikalavimų, nes priešingu atveju ieškinys būtų pripažįstamas nepriimtinu. Šiuo tikslu pakanka manyti, jog pagrindai, kuriais formaliai siekiama nustatyti valstybės pagalbos buvimą arba jos neatitikimą bendrajai rinkai, iš esmės apsiriboja tvirtinimu, kad yra rimtų sunkumų kvalifikuojant priemonę arba vertinant jos suderinamumą (su bendrąją rinka) ar bent jau ginčijant ginčijamo sprendimo pagrindų tinkamumą, siekiant pašalinti tokių sunkumų buvimo galimybę.

73.      Bet kuriuo atveju tikiu, jog galutinė analizė atskleidžia, kad nagrinėtos teismų praktikos sudėtingumas ir problemos, susijusios su jos taikymu praktikoje, kyla dėl specifinio sprendimų, priimamų pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, pobūdžio.

74.      Šie sprendimai, kuriuos Komisija priima nepradėjusi formalios tyrimo procedūros, yra aktai, priimami po trumpos peržiūros, atliekamos per trumpą terminą, ir daugeliu atvejų remiantis išimtinai Komisijos ir suinteresuotos valstybės narės dialogu. Teisės aktų leidėjas siekė, kad Komisija tokiais aktais neeikvotų daug laiko visapusiškam tyrimui tais atvejais, kuomet prima facie aišku, kad nėra valstybės pagalbos arba kad ši valstybės pagalba yra suderinama su bendrąja rinka.

75.      Atsižvelgdamas į šių sprendimų pobūdį svarstau, ar atliekant tokių teisės aktų kontrolę Bendrijos teismams nebūtų tikslingiau kiekvienu atveju (t. y. nepaisant ieškovo teisės pareikšti ieškinį) apsiriboti patikrinimu, ar buvo tenkinamos sąlygos, pateisinančios formalios tyrimo procedūros nepradėjimą, arba nustatyti, kad nekyla rimtų abejonių, jog priemonė nėra valstybės pagalba arba bet kuriuo atveju, kad ji suderinama su bendrąja rinka. Todėl, jeigu ginčijamas sprendimas yra panaikintinas, teismo sprendimas dėl esmės (t. y. dėl nustatymo, ar yra pagalba, ar jos nėra arba ar ji suderinama su bendrąja rinka) būtų atidėtas, kol bus išnagrinėtas ieškinys, pareikštas dėl galutinio sprendimo, Komisijos priimto vėliau, pabaigus formalią tyrimo procedūrą. Taip būtų išvengta galimybės, kad priimdami galutinį sprendimą klausimais, dėl kurių Komisija, atlikusi preliminarų tyrimą, iš tiesų padarė tik prima facie išvadas, Bendrijos teismai peržengs įprastos teisminės kontrolės, kurią jie turi atlikti nagrinėdami ieškinius dėl panaikinimo, ribas.

76.      Grįžtant prie BAA argumento, nurodyto šios išvados 68 punkte, iš išdėstytų pastabų matyti, kad kai BAA gali remtis tik savo, kaip suinteresuotosios šalies, statusu EB 88 straipsnio 2 dalies prasme, vien tai, jog ieškinio Pirmosios instancijos teismui pagrindai apima tvirtinimą, kad Komisija pažeidė savo pareigą pradėti formalią tyrimo procedūrą, priešingai nei tvirtina BAA, nesuteikia teisės reikalauti, kad Pirmosios instancijos teismas priimtų sprendimą dėl AGL kvalifikavimo pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

B –    Pagrindinis apeliacinis skundas

77.      Pagal ginčijamą sprendimą AGL nelaikomas valstybės pagalba, nes nesuteikia išskirtinio pranašumo. Apeliacinį skundą pagrindžiančiais pirmuoju, trečiuoju ir ketvirtuoju pagrindais skundžiamas sprendimas ginčijamas dėl to, kad jis patvirtino Komisijos įvertinimą šiuo klausimu. Šiuos pagrindus nagrinėsiu toliau (žr. 2, 3 ir 4 dalis). Tačiau prieš pradėdamas šią analizę trumpai apibūdinsiu teismų praktiką, susijusią su atrankiniu pobūdžiu.

78.      Antrasis apeliacinį skundą pagrindžiantis pagrindas yra susijęs su Pirmosios instancijos teismo atliktos ginčijamo sprendimo teisminės kontrolės apimtimi ir jis bus nagrinėjamas 5 dalyje.

79.      Galiausiai 6 dalyje nagrinėsiu penktąjį ir šeštąjį pagrindus, kuriais Pirmosios instancijos teismas kaltinamas padaręs teisės klaidų vertindamas atitinkamai Komisijos pareigą pradėti formalią tyrimo procedūrą ir klausimą, ar ginčijamas sprendimas yra tinkamai motyvuotas.

1.      Teismų praktikos dėl atrankinio pobūdžio apibūdinimas

80.      Pagal EB 87 straipsnio 1 dalį valstybės pagalba laikoma priemonė, kuri palaiko tam tikras įmones ar tam tikrų prekių gamybą, todėl ji turi būti atrankinio pobūdžio.

81.      Pagal atrankinio pobūdžio sąlygą „bendro“ pobūdžio priemonės, kurios yra skirtos palaikyti ne konkrečią veiklą arba bendroves, bet visus ūkio subjektus valstybės teritorijoje, nepatenka į valstybės pagalbos nuostatų taikymo sritį. Šiuo klausimu teismų praktikoje buvo išaiškinta, kad valstybės veiksmai, palaikantys neapibrėžtą skaičių naudos gavėjų, apibrėžiamų remiantis tam tikrais objektyviais kriterijais, turi būti laikomi valstybės pagalbos sistema, numatančia atrankinio pobūdžio priemonę tik tokiu atveju, jeigu dėl jos taikymą reglamentuojančių kriterijų ji suteikia pranašumų tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai, nesuteikdama jų kitiems(36). Tačiau, kita vertus, teismų praktikoje taip pat buvo išaiškinta, kad net priemonės, kurios atrodo bendro pobūdžio ta prasme, kad neapsiriboja konkrečiu sektoriumi arba teritorija ir nėra taikomos apibrėžtai įmonių grupei, gali patekti į EB 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo taikymo apimtį, jeigu jas įgyvendinančioms nacionalinėms valdžios institucijoms paliekama diskrecija, ypač parinkti pagalbos gavėjus, sumą ir finansinės paramos sąlygas. Teisingumo Teismas taip pat pripažino, kad pagalba gali būti atrankinio pobūdžio, net jeigu ji taikoma visam ekonominiam sektoriui(37).

82.      Bendrai iš teismų praktikos aišku, kad klausimas, ar atrankinio pobūdžio sąlyga yra tenkinama, turi būti vertinamas kiekvienu atveju, siekiant įsitikinti, ar atsižvelgiant į nagrinėjamos priemonės pobūdį, taikymo sritį, įgyvendinimo būdą ir poveikį ji sukuria pranašumų tik kai kurioms įmonėms arba sektoriams(38). Jeigu nustatoma, kad tokie pranašumai egzistuoja, net priemonė, kuria nenustatomas naujas mokestis tam tikriems ūkio subjektams, gali būti laikoma valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme(39).

83.      Tačiau būtent dėl mokestinio pobūdžio valstybės priemonių teismų praktikoje nurodyta, kad net atrankinio pobūdžio priemonės, kurios diferencijuoja įmones, gali būti nelaikomos pagalba, jeigu šis diferencijavimas yra pagrįstas mokesčių sistemos, kurios dalimi jos yra, pobūdžiu arba struktūra(40). Anot Teisingumo Teismo, iš to išplaukia, kad, siekiant įvertinti nagrinėjamos priemonės atrankinį pobūdį EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, „reikia išnagrinėti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą minėta priemonė kai kurioms įmonėms suteikia pranašumo, palyginti su kitomis, esančiomis panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje“(41).

84.      Atsižvelgiant ypač į minėtą Teisingumo Teismo praktiką, reikia nustatyti, ar Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidų, kuriomis jį kaltina BAA savo pirmuoju, trečiuoju ir ketvirtuoju teisiniais pagrindais.

2.      Pirmasis teisinis pagrindas dėl EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimo

85.      Pirmuoju teisiniu pagrindu BAA tvirtina, kad skundžiamame sprendime yra padaryta keletas teisės klaidų taikant EB 87 straipsnio 1 dalį. BAA šiuo klausimu pateikia tris pagrindinius argumentus.

86.      Pirma, Pirmosios instancijos teismas tariamai taikė neobjektyvią pagalbos sąvoką. BAA tvirtinimu, pagal teismų praktiką tai, kad mokestine priemone siekiama bendrų politinių tikslų, neužkerta kelio jos laikyti valstybės pagalba. Tai daugiau reikšminga tik siekiant nustatyti, ar priemonės pobūdis ir sistema pateisina diferenciaciją, kurią nustatė teisės aktų leidėjas apibrėždamas priemonės taikymo sritį. Tačiau skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas tariamai laikėsi kitokio požiūrio, suteikdamas valstybėms narėms didelę diskreciją apibrėžti mokestinių priemonių, kuriomis siekiama su aplinkos apsauga susijusių tikslų, taikymo sritį, atmesdamas galimybę, kad tokios priemonės gali būti atrankinio pobūdžio, net jeigu jos diferencijuoja įmones, kurių padėtis yra panaši, negalint to pateisinti aplinkos apsaugos tikslais.

87.      Antra, Pirmosios instancijos teismo atliktas atrankinio pobūdžio įvertinimas tariamai neatitinka įvertinimo pagal sprendimą Adria-Wien Pipeline(42).

88.      Galiausiai Pirmosios instancijos teismas tariamai atmetė AGL atrankinio pobūdžio galimybę, nenurodęs aiškaus sektoriaus, kuriam jis taikomas, apibrėžimo. Mano nuomone, šį trečiąjį argumentą reikia pripažinti nepriimtinu, nes iš esmės juo siekiama ginčyti Pirmosios instancijos teismo išvadas dėl faktinių aplinkybių.

89.      Todėl dabar nagrinėsiu tik pirmojo ir antrojo argumentų, kurie, mano nuomone, turėtų būti nagrinėjami kartu, esmę.

90.      Šiuo tikslu ypač reikšmingi yra skundžiamo sprendimo 114–118, 120 ir 121 punktai. Pirmosios instancijos teismo argumentavimo etapai trumpai apibūdinami taip.

91.      Pirma, Pirmosios instancijos teismas apibrėžia ekologinį mokestį kaip savarankišką mokestinę priemonę(43), kuri nėra bendros mokesčių sistemos dalis ir „pasižymi aplinkos apsaugos tikslu ir specifine mokesčio baze“(44). Iš šio apibrėžimo išplaukia, jog tai, kad ekologinis mokestis netaikomas veiklai, panašiai į apmokestinamą veiklą, kuri daro panašų poveikį aplinkai, negali būti vertinama kaip mokestinė lengvata, kuri yra įprastai įmonėms taikomos mokesčių sistemos išimtis(45).

92.      Toliau Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad įgyvendindamos savo kompetenciją aplinkos apsaugos srityje valstybės narės, „siekdamos aplinkos apsaugos tikslų, gali nustatyti sektorinius ekologinius mokesčius“(46). Konkrečiai kalbant, valstybės narės, „vertindamos esamus skirtingus interesus, gali apibrėžti savo prioritetus aplinkos apsaugos srityje ir tam nustatyti prekes ar paslaugas, kurias jos nusprendžia apmokestinti ekologiniu mokesčiu“.

93.      Skundžiamo sprendimo 117 punkte Pirmosios instancijos teismas daro išvadą, kad esant tokiam teisiniam kontekstui „Komisija, vertindama pagal Bendrijos valstybės pagalbos taisykles ekologinį mokestį, turi atsižvelgti į aplinkos apsaugos reikalavimus, nurodytus EB 6 straipsnyje“. Anot Pirmosios instancijos teismo, šią išvadą pagrindžia EB 6 straipsnis, kuris „numato, kad nustatant ir įgyvendinant, inter alia, sistemą, užtikrinančią, kad nebūtų iškraipyta konkurencija vidaus rinkoje, turi būti atsižvelgiama į šiuos reikalavimus“.

94.      Skundžiamo sprendimo 120 ir 121 punktuose Pirmosios instancijos teismas atmeta BAA argumentus, pagrįstus sprendimu Adria-Wien Pipeline. Jis pažymi, kad šiame sprendime „Teisingumo Teismas turėjo išnagrinėti ne ekologinio mokesčio taikymo srities apibrėžimą, kaip šiuo atveju, o dalinį neapmokestinimą , suteikiamą tik prekes gaminančioms įmonėms“(47). Pirmosios instancijos teismas tęsia pažymėdamas, kad „ginčijama diferenciacija buvo susijusi ne su nagrinėjamu ekologiniu mokesčiu apmokestinamo produkto rūšimi, o su pramoniniais vartotojais, atsižvelgiant į tai, ar jie vykdė veiklą nacionalinės ekonomikos pirminiame ar antriniame sektoriuose“.

95.      Požiūris, kurio laikosi Pirmosios instancijos teismas ir kuris paaiškėja iš skundžiamo sprendimo punktų, kuriuos apibendrinau, yra labai naujoviškas, palyginti su Bendrijos teismų praktika dėl atrankinio pobūdžio sąlygos, ir bendrai dėl pagalbos sąvokos EB 87 straipsnio 1 dalies prasme taikymo.

96.      Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismų praktiką tam, kad nebūtų taikomas EB 87 straipsnio draudimas, nepakanka nei nagrinėjamos valstybės priemonės mokestinio pobūdžio, nei ekonominių arba socialinių, nei siekiamų aplinkos apsaugos tikslų(48). Iš tiesų, kaip ne kartą pažymėjo Bendrijos teismai, EB 87 straipsnio 1 dalis tokių valstybės priemonių neskirsto pagal jų nustatymo priežastis ir tikslus, o apibrėžia jas tik pagal poveikį(49).

97.      Todėl į priemone siekiamus tikslus turi būti atsižvelgiama tik po to, kai ji kvalifikuojama kaip valstybės pagalbos priemonė, t. y. vertinant, ar ji yra suderinama su bendrąja rinka. Nors kai kuriose bylose Bendrijos teismai kvalifikavimo etapu atsižvelgė į nacionalinės teisės aktų leidėjo siekius ir tikslus, kurių siekiama nustatyta priemone, tai buvo daroma tik norint išsiaiškinti, ar tenkinamos sąlygos pagalbos buvimui nustatyti(50), o ne siekiant iš pat pradžių atmesti priemonės patekimo į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį galimybę.

98.      Be išsamesnio nagrinėjimo padarydamas išvadą, kad dėl AGL aplinkos apsaugos tikslų yra pateisinamas skirtingas ūkio subjektų (ar gamybos šaltinių), kurių padėtis šių tikslų atžvilgiu yra panaši, traktavimas, Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai siekia daugiau nei minėta teismų praktika. Toks požiūris a priori pašalina galimybę, kad nenustačius ekologinio mokesčio, kai kurie ūkio subjektai turėtų išskirtinį pranašumą EB 87 straipsnio prasme, neatsižvelgiant į konkurencijos santykį, kuris gali egzistuoti tarp tų ūkio subjektų ir ūkio subjektų, kurie turi mokėti mokestį, t. y. neatsižvelgiant į nagrinėjamos priemonės poveikio įvertinimą(51).

99.      Be to, toje skundžiamo sprendimo dalyje, kurioje nagrinėjami BAA tvirtinimai dėl AGL taikymo srities apibrėžimo nenuoseklumo(52), buvo prieita prie išvadų, kurių nebūtų galima padaryti, jeigu nagrinėjant būtų taikomi aptariamos mokesčių sistemos pobūdžio ir bendros sistemos kriterijai, atsižvelgiant į šios išvados 83 punkte nurodytą praktiką(53). Iš tikrųjų pradėdamas nuo prielaidos, kad apibrėždamos ekologinio mokesčio taikymo sritį valstybės narės gali laisvai vertinti esamus skirtingus interesus(54), Pirmosios instancijos teismas galiausiai sutinka, kad galimas nenuoseklus arba skirtingas traktavimas gali būti pateisinamas, net jeigu jis pagrįstas tikslais, nesusijusiais su aplinkos apsauga, ir atitinkamai nesusijusiais su vidine nagrinėjamos nuostatos logika(55).

100. Galiausiai dėl skundžiamo sprendimo pagrindų, kuriuose atmetami BAA argumentai, susiję su sprendimu Adria-Wien Pipeline, Pirmosios instancijos teismo analizė koncentruojasi į formalius nagrinėjamos priemonės aspektus, pavyzdžiui, nacionalinės valdžios institucijų naudojamą teisėkūros techniką. Tačiau poveikio konkurencijai atžvilgiu nėra didelio skirtumo tarp, viena vertus, apmokestinimo bendruoju mokesčiu, tam tikriems gavėjams taikant išimtis ir, kita vertus, kai kurių apmokestinamųjų asmenų apmokestinimo, neapmokestinant kitų asmenų, kurie yra panašioje padėtyje. Šiuo atžvilgiu man taip pat atrodo, kad ginčijamas sprendimas nukrypsta nuo požiūrio, pagrįsto priemonės poveikio analize.

101. Nemanau, kad Teisingumo Teismas turėtų pritarti skundžiamo Pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms, nors jos apsiriboja valstybės priemonėmis, kuriomis nustatomi mokesčiai, kuriuos turi mokėti tam tikras sektorius aplinkos apsaugos tikslais.

102. Nei valstybių narių kompetencija mokesčių ar aplinkos apsaugos klausimais, nei EB 6 straipsnyje įtvirtintas principas, kad nustatant ir įgyvendinant Bendrijos politikos ir veiklos kryptis turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus, nepateisina to, kad viešosios valdžios institucijų priemonės, kurios gali sutrikdyti konkurenciją, būtų visiškai pašalintos iš Komisijai Sutarties nuostatomis dėl valstybės pagalbos suteiktų kontrolės įgaliojimų taikymo srities. Ypač man atrodo, kad laikantis EB 6 straipsnio nebūtina atsižvelgti į priemonės tikslus, susijusius su aplinkos apsauga, kvalifikuojant šią priemonę pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, nes reikalavimas, kad šie tikslai būtų integruoti į Bendrijos valstybės pagalbos kontrolę, gali būti lengvai įvykdytas, tinkamai į juos atsižvelgiant vertinant priemonės suderinamumą su bendrąja rinka remiantis EB 87 straipsnio 3 dalimi.

103. Dėl išdėstytų priežasčių manau, jog pirmasis apeliacinį skundą pagrindžiantis pagrindas, kuriuo teigiama, kad buvo pažeista EB 87 straipsnio 1 dalis, yra pagrįstas, ir ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas, kiek juo pripažįstama, kad AGL taikymo sritis gali būti pateisinta vien šiuo mokesčiu siekiamais aplinkos apsaugos tikslais.

3.      Trečiasis pagrindas, kuriuo teigiama, kad vertinant AGL pobūdį ir bendrąją sistemą buvo padaryta teisės klaidų

104. Grįsdama trečiąjį pagrindą BAA pateikia tris pagrindinius argumentus.

105. Pirma, BAA kritikuoja Pirmosios instancijos teismą pripažinus, jog principas „teršėjas moka“ pateisina tai, kad AGL apmokestinamos kai kurios neapdirbtos nerūdinės medžiagos, kurioms nėra pakaitalų, nepaisant skundžiamo sprendimo išvados, kad negalėjimas pakeisti pakaitalais buvo tinkama priežastis netaikyti mokesčio kai kuriais neapdirbtų medžiagų panaudojimo atvejais, kuris kitu atveju būtų taikomas. Iš to BAA daro išvadą, kad ginčijamo sprendimo 135 ir 136 punktuose Pirmosios instancijos teismas savo motyvaciją pakeitė Komisijos motyvacija. Anot BAA, Pirmosios instancijos teismas „atrankiniu būdu“ taikė principą „teršėjas moka“ ir tinkamai nemotyvavo savo išvadų. Šis argumentas man atrodo visiškai priimtinas, nes, priešingai nei tvirtina Komisija ir Jungtinė Karalystė, juo keliami teisės klausimai.

106. Mano nuomone, BAA neklysta manydama, kad principas „teršėjas moka“ neturi reikšmės apibrėžiant AGL tikslus ginčijamame sprendime, kuriame aiškiai nurodomas tik maksimalus perdirbtų nerūdinių medžiagų ar kitų pakaitalų padidinimas ir racionalaus neapdirbtų nerūdinių medžiagų naudojimo skatinimas.

107. Sprendime DIR International Film, kurį nurodė BAA, Teisingumo Teismas, pažymėjęs, kad atlikdami teisės aktų teisėtumo kontrolę pagal EB 230 straipsnį Bendrijos teismai negali savo motyvacijos pakeisti ginčijamo akto autoriaus motyvacija, konstatavo, kad „nors byloje dėl panaikinimo Pirmosios instancijos teismas gali kitaip aiškinti ginčijamo akto motyvus nei jo autorius, o kai kuriomis aplinkybėmis ir atmesti jo formalią motyvaciją, tačiau taip elgtis jis negali, jei tai nepateisinama faktais“(56). Šioje byloje, priešingai nei Pirmosios instancijos teismas teigia skundžiamo sprendimo 124 punkte, man neatrodo, kad ginčijamo sprendimo 31 punktas, kuriame Komisija konstatuoja, kad „nerūdinių medžiagų išgavimo žala aplinkai, kurią Jungtinė Karalystė siekia sumažinti įvesdama AGL, apima triukšmą, dulkes, žalą biologinei įvairovei“ ir gali būti aiškinamas kaip nuoroda (kad ir netiesioginė) į principą „teršėjas moka“.

108. Net jeigu minėti svarstymai parodo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą pakeisdamas savo motyvaciją ginčijamo sprendimo motyvacija, vis dėlto manau, kad skundžiamo sprendimo nereikėtų panaikinti dėl šios priežasties, nes Teisingumo Teismas pats gali pakeisti motyvus, kuriais Pirmosios instancijos teismas pagrindė savo sprendimą. Kaip, mano nuomone, teisingai pažymėjo Komisija, BAA tvirtinimai dėl AGL taikymo srities apibrėžimo nenuoseklumo, kuriuos ji pateikė pirmojoje instancijoje ir kuriuos Pirmosios instancijos teismas atmetė skundžiamo sprendimo 135 ir 136 punktuose, buvo pagrįsti neteisinga prielaida: t. y. BAA grindė savo tvirtinimus požiūriu, kad ginčijamame sprendime Komisija nuspręsdama, kad neapdirbtų medžiagų, naudojamų kaip nerūdinės medžiagos, neapmokestinimas AGL yra pateisinamas, rėmėsi pakaitalų nebuvimu. Iš tiesų iš ginčijamo sprendimo pagrindų(57) akivaizdu, kad šių medžiagų neapmokestinimas buvo vertinamas kaip suderinamas su AGL sektoriniu pobūdžiu ir su Jungtinės Karalystės teisės aktų leidėjo siekiu šiuo mokesčiu apmokestinti tik nerūdines medžiagas.

109. Likusius BAA kaltinimus, susijusius su pirmuoju argumentu, mano nuomone, reikia atmesti. Skundžiamas sprendimas atrodo tinkamai motyvuotas dėl BAA iškelto klausimo. Be to, dėl 108 punkte išdėstytų priežasčių ir, priešingai BAA požiūriui, nemanau, kad galima apkaltinti Pirmosios instancijos teismą principo „teršėjas moka“ „atrankiniu taikymu“.

110. Antra, BAA ginčija kai kurias skundžiamo sprendimo dalis, kuriose Pirmosios instancijos teismas atmeta tvirtinimus, kad kai kurių produktų, išgautų iš neapmokestinamų medžiagų, apmokestinimas prieštarauja AGL tikslams. Ši kritika ypač susijusi su skundžiamo sprendimo 112 ir 137 punktais.

111. Šio sprendimo 112 punkte Pirmosios instancijos teismas aiškina tam tikras ginčijamame sprendime (ypač jo 29 punkte) vartojamas sąvokas ir daro išvadą, kad 29 punkte ir visame ginčijamame sprendime Komisija vartojo terminą „pirminės nerūdinės medžiagos“, iš esmės apibrėždama AGL apmokestinamąsias nerūdines medžiagas, o terminą „antrinės nerūdinės medžiagos“ – apibrėždama neapmokestinamąsias nerūdines medžiagas, tiksliai išvardytas įstatyme,“. Anot BAA, toks ginčijamo sprendimo aiškinimas yra klaidingas.

112. Ginčijamo sprendimo 29 punkte Komisija, be kita ko, konstatuoja, kad „AGL bus renkamas tik už neapdirbtas nerūdines medžiagas. Jis nebus renkamas nei už nerūdines medžiagas, išgautas kaip kitų procesų subproduktai arba atliekos (antrinės nerūdinės medžiagos), nei už perdirbtas nerūdines medžiagas“.

113. Turiu prisipažinti, kad man sunku terminui „antrinės nerūdinės medžiagos“, vartojamam ginčijamo sprendimo 29 punkte, suteikti kitokią prasmę, nei išplaukia iš jo apibrėžimo – „nerūdinės medžiagos, išgautos kaip kitų procesų subproduktai arba atliekos“. Todėl man neatrodo, kad būtų galima sutikti su Pirmosios instancijos teismu, kad ginčijamo sprendimo 29 punkte Komisija tik konstatavo, kad „pirmojo išgavimo antriniai produktai ir atliekos neapmokestinami AGL, jei tai numatyta iš dalies pakeistame įstatyme“.

114. Be to, kaip, mano nuomone, teisingai pažymi BAA, Pirmosios instancijos teismo sąvokos „antrinių nerūdinių medžiagų“ aiškinimas, atrodo, prieštarauja ginčijamo sprendimo 32 punktui (kuriam tenka esminė reikšmė šio sprendimo struktūroje, nes jis apibrėžia AGL struktūrą ir taikymo sritį), kuriame Komisija teigia, kad „mokesčio struktūra ir taikymo sritis rodo aiškų skirtumą tarp neapdirbtų nerūdinių medžiagų išgavimo, kuris sukelia nepageidaujamų pasekmių aplinkai, ir antrinių ar perdirbtų nerūdinių medžiagų, kurių didelė dalis susidaro apdorojant uolieną, žvirgždą ir smėlį, atsirandančius kasant žemę ar teisėtai įvairiais tikslais atliekant kitus darbus ar kitaip apdorojant, gamybos“.

115. Todėl manau, kad skundžiamo sprendimo 112 punkte Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ginčijamą sprendimą ir tai turi būti laikoma teisės klaida.

116. BAA taip pat ginčija skundžiamo sprendimo 137 punktą, kuriame Pirmosios instancijos teismas pripažino pateisinamu kai kurių produktų, gaunamų išgaunant neapmokestinamas medžiagas, apmokestinimą AGL.BAA tvirtina, kad šiuo aspektu Pirmosios instancijos teismas pakeitė savo motyvaciją ginčijamo sprendimo motyvacija; pateikė pagrindus, kuriuose yra vertinimo klaidų, ir iškraipė kai kuriuos įrodymus.

117. Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad pateisindamas nagrinėjamų antrinių produktų apmokestinimą, Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne vien principu „teršėjas moka“; jis taip pat rėmėsi tikslu skatinti racionalesnį nerūdinių medžiagų išgavimą ir naudojimą, kurį kaip vieną iš AGL tikslų nurodo ir ginčijamas sprendimas. Todėl nesutinku, kad šiuo aspektu Pirmosios instancijos teismą galima apkaltinti pakeitus savo motyvaciją ginčijamo sprendimo motyvacija. Dėl likusių kaltinimų turiu tik pabrėžti, kad tiek, kiek BAA ginčija kriterijus, kuriuos Pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamo sprendimo 137 punkte (negalėjimą sumažinti šių antrinių produktų kiekį, kainų skirtumus ir 2002 m. vasario 19 d. Jungtinės Karalystės institucijų laišką), ji iš esmės siekia, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų skundžiamo sprendimo faktus, o kita vertus, BAA neįrodė, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė jam pateiktus įrodymus.

118. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, manau, kad reikia pritarti antrajam pagrindiniam argumentui, pagrindžiančiam trečiąjį pagrindą, tiek, kiek jame Pirmosios instancijos teismas kaltinamas padaręs ginčijamo sprendimo aiškinimo klaidą. Manau, kad likusi antrojo argumento dalis turi būti atmesta kaip iš dalies nepagrįsta ir iš dalies nepriimtina.

119. Trečia, BAA teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą laikydamas kai kurių neapdirbtų rūdinių medžiagų (pavyzdžiui, šiferio, skalūno, molio) neapmokestinimą pateisinamu. Šiame kontekste, anot BAA, Pirmosios instancijos teismas pakeitė savo motyvaciją ginčijamo sprendimo motyvacija, skundžiamo sprendimo 130, 131, 133 ir 134 punktuose konstatavęs, kad šis neapmokestinimas buvo skirtas paskatinti tokių nerūdinių medžiagų panaudojimą kaip AGL apmokestinamų neapdirbtų nerūdinių medžiagų pakaitalų. BAA tvirtina, jog, be to, kad šis pateisinimas, kuriam pritaria Pirmosios instancijos teismas, yra klaidingas, jis kyla iš byloje pateiktų įrodymų (ypač 2002 m. vasario 19 d. Jungtinės Karalystės institucijų laiško) iškraipymo; jis nėra pakankamai motyvuotas ir buvo priimtas pažeidžiant teisę į gynybą, nes proceso pirmojoje instancijoje metu BAA nebuvo suteikta galimybė pateikti savo pastabų šiuo klausimu.

120. Šiuo klausimu pirmiausia būtina priminti, kad skundžiamo sprendimo 130 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kai kurių medžiagų (pavyzdžiui, šiferio ir prastos kokybės skalūno, molio atliekų ir molio) neįtraukimas į AGL taikymo sritį „leidžia jas naudoti kaip neapdirbtų nerūdinių medžiagų, apmokestinamų ekologiniu mokesčiu, pakaitalus ir todėl gali padaryti pastarųjų išgavimą ir panaudojimą racionalesnius“. Kaip teisingai pažymėjo Komisija, Pirmosios instancijos teismas pagrindė šią išvadą fakto – kad tokios medžiagos buvo „iki šiol retai naudotos kaip nerūdinės medžiagos dėl didelių jų transportavimo išlaidų“ – nustatymu, kurio Teisingumo Teismas nevertina.

121. Taip pat reikia priminti, kad neapdirbtų nerūdinių medžiagų išgavimo racionalizavimas yra vienas iš AGL tikslų, kurie nurodyti ginčijamame sprendime(58). Todėl, priešingai nei tvirtina BAA, Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nepakeitė savo motyvacijos ginčijamo sprendimo motyvacija.

122. Taip pat nemanau, jog pagrįstas BAA tvirtinimas, kad AGL pobūdžio ir bendrosios sistemos apibrėžimo būdas ginčijamame sprendime yra nesuderinamas su neapmokestinimu, skirtu skatinti naudoti neapdirbtas medžiagas, kurios iki šiol retai naudotos kaip nerūdinės medžiagos, vietoje tradiciškai kaip nerūdinės medžiagos naudotų kitų medžiagų. Kaip, mano nuomone, teisingai nusprendė Pirmosios instancijos teismas, šis neapmokestinimas gali prisidėti prie ginčijamame sprendime minimo tikslo racionalizuoti nerūdinių medžiagų vartojimą.

123. Galiausiai dėl skundžiamo sprendimo 131 punkto man atrodo, jog jame pateikta nuoroda į 2002 m. vasario 19 d. Jungtinės Karalystės institucijų laišką negali būti aiškinama taip, kaip ją aiškina BAA, ir kad šiame punkte šio laiško turinys niekaip neiškraipomas.

124. Todėl manau, kad trečiasis argumentas, pagrindžiantis trečiąjį pagrindą, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

125. Remdamasis išdėstytais samprotavimais manau, kad apeliacinio skundo trečiasis pagrindas yra pagrįstas, kiek jis susijęs su 108 ir 118 punktuose aptartais argumentais, o likusi dalis – nepriimtina arba nepagrįsta.

4.      Ketvirtasis pagrindas, pagrįstas teisės klaidomis vertinant eksporto neapmokestinimą

126. BAA tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar eksporto neapmokestinimas AGL yra valstybės pagalba, leido Komisijai ir suinteresuotajai valstybei narei atgaline data pagerinti ginčijamo sprendimo motyvaciją; kvalifikuodamas AGL kaip netiesioginį mokestį jis pažeidė EB 91 ir 92 straipsnius ir nepakankamai motyvavo šį kvalifikavimą.

127. Skundžiamo sprendimo 148 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčijamame sprendime (33 punkte) Komisija eksporto neapmokestinimą pateisino „tuo, kad Jungtinės Karalystės institucijos negali kontroliuoti tokių medžiagų, kaip antai nerūdinės medžiagos, panaudojimo ne savo teritorijoje“. 149 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjimo procese „Komisija ir įstojusi į bylą šalis patikslino šį pagrindimą“, Komisija – pabrėždama tai, kad AGL yra netiesioginis vartojimo mokestis, kuriam taikomi paskirties valstybės mokesčių principai, o Jungtinė Karalystė – teigdama, kad toks apmokestinimas leidžiamas pagal EB 91 straipsnį. Anot Pirmosios instancijos teismo, į tokį pagrindimą, kad AGL yra netiesioginis vartojimo mokestis, turi būti atsižvelgta, nes „jis susijęs su Komisijos pateiktais motyvais skundžiamame sprendime ir todėl neturėtų būti laikomas papildoma motyvacija, pateikta po šio sprendimo priėmimo“.

128. Skundžiamo sprendimo 151 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad AGL yra „taikomas nerūdinių medžiagų naudojimui komerciniais tikslais ir juo apmokestinami produktai, o ne gamintojų pajamos“, ir todėl jis yra netiesioginis mokestis. 153 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje „eksporto neapmokestinimas neturėtų būti laikomas eksportuotojams taikomu atrankiniu pranašumu tiek, kiek jis pateisinamas tuo, jog AGL yra netiesioginis mokestis“. Anot Pirmosios instancijos teismo, iš tiesų atitinkama valstybė narė laisvai galėjo „teikti pirmenybę argumentams, susijusiems su atitinkamos mokesčių sistemos struktūra, o ne su siekiamais aplinkos apsaugos tikslais“.

129. Pirmiausia man atrodo būtina atmesti BAA argumentą, kad AGL reikia laikyti tiesioginiu mokesčiu (ir todėl jis nepatenka į EB 91 straipsnio taikymo sritį), nes jis taikomas išgavimo procesui, o ne pačiam produktui. Iš tiesų, kaip paaiškinta kitose sprendimo vietose (žr. 136 punktą), AGL nustato mokesčio sumą už toną apmokestinamų medžiagų, kurios naudojamos komerciniais tikslais nacionalinėje teritorijoje.

130. EB 92 straipsnyje įtvirtintas bendras draudimas tiesioginių mokesčių atveju grąžinti už eksportą į kitas valstybes nares sumokėtus mokesčius ar nuo jų atleisti gali būti pateisinamas, jeigu mokesčiai neatsispindi gamybos išlaidose ir todėl neturi tiesioginio poveikio produkto kainai; todėl būtų sudėtinga įvertinti, ar mokesčių už eksportą gražinimas arba atleidimas nuo jų atitinka vidaus mokesčius, taikomus šiems produktams, arba yra mokestinė eksporto subsidija. Tačiau ši problema nekyla tokio mokesčio, koks yra AGL, atveju, kuriuo apmokestinamas produkto naudojimas komerciniais tikslais. Faktas, kurį Pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamo sprendimo 136 punkte, kad mokesčio suma apytikriai atitinka apmokestinamųjų medžiagų išgavimo aplinkos apsaugos sąnaudas, man neatrodo reikšmingas ir jis nepakeičia to, jog, atsižvelgiant į tai, kad ši suma taikoma fiksuotam produktų kiekiui prekybos jais etapu, ji turi tiesiogiai atsispindėti produkto kainoje.

131. Todėl manau, kad šį pagrindą pagrindžiantis argumentas dėl EB 91 ir 92 straipsnių pažeidimo turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

132. Panašiai nepagrįstas, mano nuomone, yra ir argumentas, kad skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Šio sprendimo 151 punkte Pirmosios instancijos teismas iš tiesų trumpai, bet aiškiai paaiškina motyvus, kodėl jis mano, kad AGL turi būti laikomas netiesioginiu mokesčiu, t. y. todėl, kad jis taikomas „nerūdinių medžiagų naudojimui komerciniais tikslais ir kuriuo apmokestinami produktai, o ne gamintojų pajamos“.

133. Todėl lieka išnagrinėti teiginį, susijusį su ginčijamo sprendimo motyvacijos pagerinimu atgaline data. Man atrodo, kad šis argumentas yra pagrįstas.

134. Ginčijamo sprendimo 33 konstatuojamoje dalyje Komisija nurodo, jog eksporto neapmokestinimas „yra pateisinamas aplinkybe, kad nerūdinės medžiagos Jungtinėje Karalystėje gali būti neapmokestinamos, jei jos yra naudojamos neapmokestinamame gamybos procese. Kadangi Didžiosios Britanijos institucijos negali kontroliuoti nerūdinių medžiagų naudojimo ne savo teritorijoje, eksporto neapmokestinimas numatomas dėl teisinio nerūdinių medžiagų eksportuotojų saugumo ir tam, kad būtų išvengta nevienodo nerūdinių medžiagų, kurios galėtų būti neapmokestinamos Jungtinės Karalystės viduje, eksporto traktavimo.“

135. Šis argumentas pagrįstas skirtingu nerūdinių medžiagų, naudojamų komerciniais tikslais vidaus rinkoje, kurios neapmokestinamos, kai naudojamos tam tikrais tikslais, ir eksportuojamų nerūdinių medžiagų, kurios bet kuriuo atveju apmokestinamos, net jeigu skirtos naudoti neapmokestinamuose gamybos procesuose, traktavimu eksporto apmokestinimo atveju. Tačiau nėra jokių nuorodų į poreikį išvengti neigiamo poveikio eksportuojamoms vidaus nerūdinėms medžiagoms, palyginti su nerūdinėmis medžiagomis, naudojamomis komerciniais tikslais paskirties valstybėje, arba į dvigubo apmokestinimo išvengimo tikslą. Tokiomis aplinkybėmis man sudėtinga, atvirai kalbant, ginčijamo sprendimo 33 konstatuojamoje dalyje identifikuoti (kaip tai padarė Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 150 punkte) net ir netiesioginę nuorodą į EB 91 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Mano nuomone, Pirmosios instancijos teismas leido ne pagerinti ginčijamo sprendimo motyvaciją atgaline data, o iš tiesų Komisijai šiuo klausimu pateikti motyvus, kurie iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų ginčijamame sprendime.

136. Dėl išdėstytų priežasčių manau, jog reikia pritarti apeliacinio skundo ketvirtajam pagrindui, kiek juo tvirtinama, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą konstatuodamas, kad bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu Komisijos pateiktas eksporto neapmokestinimo paaiškinimas atitiko ginčijamame sprendime pateiktą motyvaciją ir dėl to tai nebuvo papildomas motyvavimas, pateiktas po to, kai priimtas ginčijamas sprendimas.

5.      Antrasis pagrindas, susijęs su Pirmosios instancijos teismo teisminės kontrolės apimtimi

137. BAA tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą peržiūrėdamas tik ginčijamame sprendime esančius įvertinimus, o ne atlikęs visą teisminę kontrolę, kurią atlikti įpareigoja teismų praktika tais atvejais, kai būtina patikrinti, ar Komisija tinkamai taikė pagalbos sąvoką EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

138. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką nagrinėdami ieškinius dėl Komisijos sprendimo, priimto valstybės pagalbos kontrolės procedūroje, Bendrijos teismai, vertindami valstybės priemonės kvalifikavimą, iš esmės turi atlikti visą teisminę kontrolę, siekdami nustatyti, ar šiai priemonei taikomas EB 87 straipsnio 1 dalies draudimas(59). Tačiau Bendrijos teismas atlieka ribotą teisminę kontrolę (kuri apsiriboja patikrinimu, ar buvo laikytasi proceso ir motyvavimo taisyklių, ar faktai iš esmės teisingi, ar nebuvo akivaizdžios vertinimo klaidos, taip pat ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais), vertindamas priemonės suderinamumą su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalį, nuostatą, kuri palieka didelę diskreciją Komisijai(60).

139. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo Komisija, net jeigu Bendrijos teismų prašoma įvertinti tinkamą pagalbos sąvokos taikymą, jų teisminės kontrolės apimtį gali apriboti techninis ar sudėtingas faktinių aplinkybių įvertinimo ginčijamame sprendime pobūdis(61). Taigi, pavyzdžiui, teismų praktikoje pripažįstama, kad Bendrijos teismai atlieka tik ribotą teisminę kontrolę, vertindami sudėtingus ekonominius įvertinimus, kuriuos Komisija atlieka taikydama privataus investuotojo principą(62).

140. Skundžiamo sprendimo 118 punkte, apibrėždamas ginčijamo sprendimo teisminės kontrolės ribas, Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsižvelgdamas į didelius „Komisijos įgaliojimus taikant EB 88 straipsnio 3 dalį“ jis turi vykdyti tik ribotą teisminę kontrolę. Paskesni sprendimo punktai (ypač 134, 139 ir 171 punktai) patvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas laikėsi šio požiūrio.

141. Komisija ir Jungtinė Karalystė tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 118 punkte Pirmosios instancijos teismas iš tiesų remiasi Bendrijos teismų teisminės kontrolės, atliekamos dėl sprendimų, priimtų pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, apimtimi, o ne teismine kontrole, kuri atliekama vertinant, ar Komisija tinkamai taikė pagalbos sąvoką EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

142. Man neatrodo, kad šis Komisijos ir Jungtinės Karalystės argumentas yra įtikinamas.

143. Pirma, iš teismų praktikos akivaizdu, kad jeigu užbaigusi preliminarią tyrimo procedūrą) Komisija dar turi rimtų abejonių, ar priemonė yra pagalba ir ar suderinama su Sutartimi, ji privalo pradėti formalią tyrimo procedūrą(63).

144. Antra, sprendimai, priimti pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, be procesinių elementų, apima ir nagrinėjamos priemonės vertinimą pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Nematau priežasčių, kodėl Bendrijos teismų atliekamai tokio tyrimo metu padarytų įvertinimų teisminei kontrolei turėtų būti netaikoma jau keletą kartų minėta taisyklė, kad jeigu būtina įvertinti, ar Komisija tinkamai taikė pagalbos sąvoką, paprastai turėtų būti atliekama visa teisminė kontrolė, o jeigu vertinamas priemonės suderinamumas su Sutartimi, teisminė kontrolė turėtų būti ribota, atsižvelgiant į didelę diskreciją, kuria Komisija naudojasi taikydama EB 87 straipsnio 3 dalį(64). Be to, skirtingai nei BAA, nemanau, kad ši ribota teisminė kontrolė yra nesuderinama su sprendimų, priimamų pagal 88 straipsnio 3 dalį, pobūdžiu, nes tokią ribotą teisminę kontrolę pateisina Komisijos diskrecija atliekant vertinimus, kuriuos ji privalo atlikti, neatsižvelgiant į procedūrinį tokių įvertinimų kontekstą.

145. Man neatrodo, kad ši byla būtų susijusi su situacija, kai Komisijos atliekami ypač techninio pobūdžio ar sudėtingi vertinimai(65) pateisintų Komisijai suteikiamą diskreciją ir atitinkamai apribojamą teisminės kontrolės apimtį. Kadangi ši teisminė kontrolė apima tinkamą pagalbos sąvokos taikymą, ji turi būti „iš esmės kuo“ išsamesnė(66). Todėl manau, kad skundžiamo sprendimo 118 punkte Pirmosios instancijos teismas neteisingai apibrėžė to sprendimo teisminės kontrolės apimtį ir todėl šiuo klausimu padarė teisės klaidą.

146. Jungtinė Karalystė ir Komisija taip pat tvirtina, jog pagrindais, kuriais BAA rėmėsi Pirmosios instancijos teisme, buvo siekiama parodyti, kad ginčijamame sprendime buvo padarytos kelios akivaizdžios vertinimo klaidos. Konstatavęs, kad nebuvo padarytą šių klaidų, vis dėlto Pirmosios instancijos teismas laikėsi BAA pasiūlyto požiūrio dėl tinkamos teisminės peržiūros apimties. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, jog tai, kad BAA kaip akivaizdžias įvardijo klaidas, kurios, jos nuomone, padarytos ginčijamame sprendime, nereiškia, kad ji nesiekė nurodyti klaidų, kurios buvo padarytos, bet negalėjo būti apibūdintos kaip akivaizdžios, arba kad ji prašė Pirmosios instancijos teismo peržiūrėti sprendimą ne taip išsamiai nei įprastai. Be to, jeigu ginčijamo sprendimo teisminė kontrolė buvo apribota akivaizdžių vertinimo klaidų įvertinimu tik dėl reikalavimo nenagrinėti daugiau, nei prašo BAA, Pirmosios instancijos teismui nebūtų reikėję pateikti tokių bendro pobūdžio teiginių, kokie pateikti skundžiamo sprendimo 118 punkte.

147. Iš išdėstytų samprotavimų išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 118 punkte padarė teisės klaidą, neteisingai apibrėždamas teisminės kontrolės, kurią reikėjo atlikti ginčijamo sprendimo atžvilgiu, apimtį.

148. Tokia klaida, kuri gali paneigti visą ginčijamo sprendimo pagrindų vertinimą, reiškia, jog skundžiamą sprendimą reikia panaikinti, nepaisant to, kad, kaip pažymėjo Jungtinė Karalystė, kai kuriuose sprendimo punktuose Pirmosios instancijos teismas iš tiesų peržengė griežtai ribotos peržiūros ribas.

149. Dėl išdėstytų priežasčių manau, kad reikia pritarti antrajam pagrindui, susijusiam su Pirmosios instancijos teismo atliktos teisminės kontrolės apimtimi.

6.      Penktasis ir šeštasis pagrindai, pagrįsti teisės klaida vertinant Komisijos pareigą pradėti formalią tyrimo procedūrą ir nepakankama ginčijamo sprendimo motyvacija

150. BAA argumentų, pateiktų pagrindžiant penktąjį ir šeštąjį teisinius pagrindus, mano nuomone, akivaizdžiai nepakanka, kad būtų įrodytas tariamų trūkumų buvimas. Viena vertus, nors aplinkybė, kad skundžiamo sprendimo motyvacija yra išsamesnė nei ginčijamo sprendimo motyvacija ir kad Pirmosios instancijos teismo įvertinimai skiriasi nuo Komisijos įvertinimų (nors jais ir prieinama prie tų pačių išvadų), yra reikšminga, jos nepakanka įrodyti, jog Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą nuspręsdamas, kad Komisija neturėjo pareigos pradėti formalios tyrimo procedūros. Be to, tai, kad įvairiais ginčijamo sprendimo klausimais Pirmosios instancijos teismas pateikė išsamesnius motyvus (o tam tikrais aspektais ir motyvus, kurie iš esmės skiriasi nuo ginčijamo sprendimo motyvų), yra akivaizdžiai nereikšminga siekiant įrodyti, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą nuspręsdamas, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo motyvus, kad jis buvo tinkamai motyvuotas.

151. Todėl penktasis ir šeštasis teisiniai pagrindai turi būti atmesti.

V –    Išvada

152. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui panaikinti skundžiamą sprendimą.

153. Be to, atsižvelgdamas į siūlomo skundžiamo sprendimo panaikinimo pasekmes, manau, tikslinga, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmąją pastraipą Teisingumo Teismas grąžintų bylą Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti pirmojoje instancijoje ir atidėtų klausimo dėl bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidų nagrinėjimą.

1 – Originalo kalba: italų.

2 – 2006 m. rugsėjo 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas British Aggregates Associationprieš Komisiją (T‑210/02, Rink. p. II‑2789).

3 – C (2002) 1478, galutinis, susijęs su valstybės pagalbos byla Nr. 863/01 – Jungtinė Karalystė/Nerūdinių medžiagų mokestis.

4 – 1963 m. liepos 15 d. Sprendimas Plaumann prieš Komisiją (25/62, Rink. p. 197).

5 – 1986 m. sausio 28 d. Sprendimas Cofaz ir kt. prieš Komisiją (169/84, Rink. p. 391).

6 – 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentas Nr. 17, Pirmasis reglamentas, įgyvendinantis Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3). Teisingumo Teismas šioje praktikoje įtvirtino principą, kad jeigu reglamentas ieškovėmis esančioms bendrovėms sukuria procesines garantijas, pagal kurias jos gali prašyti Komisijos nustatyti Bendrijos teisės pažeidimą, šios bendrovės turi turėti galimybę pateikti ieškinį savo teisėtiems interesams ginti. Nors ir netiesiogiai pripažindamas, kad Sutarties nuostatos dėl valstybės pagalbos nesuteikia procesinių garantijų, panašių į Reglamento Nr. 17 suteikiamas garantijas, Teisingumo Teismas vis dėlto konstatavo, jog „(EB 88 straipsnio 2 dalis) bendrai pripažįsta, kad suinteresuotos bendrovės turi teisę pateikti savo pastabas Komisijai“.

7 – 25 punktas.

8 – 1993 m. birželio 15 d. Sprendimas Matra prieš Komisiją (C‑225/91, Rink. p. I‑3203).

9 – 1993 m. gegužės 19 d. Sprendimas Cook prieš Komisiją (C‑198/91, Rink. p. I‑2487).

10 – 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Rinkht und Eigentum (C‑78/03 P, Rink. p. I‑10737).

11 – Skundžiamo sprendimo 54 punktas.

12 – 1988 m. vasario 2 d. Sprendimas Kwekerij van der Kooy ir kiti prieš Komisiją (sujungtos bylos 67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219).

13 – 1999 m. vasario 11 d. Sprendimas Arbeitsgemeinschaft Deutscher Luftfahrt-Unternehmen ir Hapag-Lloydprieš Komisiją (T‑86/96, Rink. p. II‑179).

14 – Žr. sprendimo Kwekerij van der Kooy ir kiti prieš Komisiją 15 punktą; sprendimo Arbeitsgemeinschaft Deutscher Luftfahrt-Unternehmen ir Hapag-Lloyd prieš Komisiją 45 ir 46 punktus. Pirmajame iš šių sprendimų Teisingumo Teismas atmetė ieškinį, kurį pateikė Nyderlandų daržininkai ir sodininkai (//COMMENT E.M.: pagal C‑147/04 21 ir 58 punktus), dėl Komisijos sprendimo, kuriuo preferencinis mokesčių tarifas, taikytas Nyderlanduose gamtinėms dujoms tiekti daržininkystei ir sodininkystei šildomuose šiltnamiuose, buvo pripažintas nesuderinamu su bendrąja rinka. Antrajame sprendime dėl to, kad ieškovas neturėjo teisės pateikti ieškinio, Pirmosios instancijos teismas pripažino nepriimtinu ieškinį dėl Komisijos sprendimo neleisti pratęsti mokesčių teisės nuostatų, įtvirtinančių tam tikrų kategorijų prekybinių laivų, žvejybinių laivų ir lėktuvų įsigijimo sąnaudų amortizacijos specialaus traktavimo mechanizmą, galiojimo.

15 – 1996 m. gegužės 5 d. Sprendimas (T‑398/94, Rink. p. II‑477).

16 – Žr. 41 punktą.

17 – 1994 m. gegužės 18 d. Sprendimas (C‑309/89, Rink. p. I‑1853, 19 punktas).

18 – 2006 m. gegužės 22 d. Sprendimas Belgija prieš Komisiją (C‑182/03, Rink. p. I‑5479, 58 punktas ir kt.).

19 – Iš tiesų Cofaz byloje ginčijamas sprendimas dėl gamtinių dujų tarifų sistemos Nyderlanduose buvo susijęs su bendro pobūdžio priemone, net jeigu dėl atitinkamos rinkos ypatumų pranašumas, susijęs su šios priemonės taikymu, turėjo poveikį tik keturiems ūkio subjektams.

20 – Šiame punkte Teisingumo Teismas konstatuoja, kad „ARE – asociacija, įsteigta ginti kolektyvinius vienos asmenų kategorijos interesus, – gali būti laikoma konkrečiai susijusia nurodyto sprendimo Plaumann prieš Komisiją prasme tik tiek, kiek ginčijamo sprendimo dalyku esanti pagalbos sistema reikšmingai paveikė jos narių padėtį rinkoje“.

21 1998 m. rugsėjo 16 d. Sprendime Waterleiding Maatschappij prieš Komisiją (T‑188/95, Rink. p. II‑3713) Pirmosios instancijos teismas nurodo šį pavojų atmesdamas argumentą, kuriuo ieškovas siekia susieti žalą savo interesams su savo statusu kaip asmens, apmokestinamo mokesčiu pagal mokesčių sistemą, kuriai pritarė Komisija.

22 – Žr. 1995 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą AITEC ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos nuo T‑447/93 iki T‑449/93, Rink. p. II‑1971, 60 punktas) ir 1996 m. spalio 22 d. Sprendimą Skibsværftsforeningen ir kt. prieš Komisiją (T‑266/94, Rink. p. II‑1399, 50 punktas).

23 – Žr., inter alia, 2006 m. vasario 21 d. Nutartį Deutsche Post ir DHL Express prieš Komisiją (C‑367/04 P, Rink. p. I‑0000; 41 punktas); 2000 m. gegužės 23 d. Sprendimą Comité d’entreprise de la Société française de production ir kiti prieš Komisiją (C‑106/98 P, Rink. p. I‑3659, 41 punktas) ir 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimą Ispanija prieš Lenzing (C‑525/04, Rink. p. I‑0000, 33 punktas).

24 – 54 punktas.

25 – Cituotame sprendime Comité d'entreprise de la Société française de production ir kiti prieš Komisiją, kuriame buvo pritarta Pirmosios instancijos teismo nutarčiai dėl nepriimtinumo, ieškinį Pirmosios instancijos teisme pateikė keletas profesinių sąjungų organizacijų, o ne bendrovės, gaunančios pagalbą, konkurentai. 2004 m. gegužės 27 d. Nutartyje Deutsche Post ir DHL prieš Komisiją (T‑358/02, Rink. p. II‑1565), kurioje Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, kurį pareikštąjį bendrovių, konkuruojančių su pagalbą gaunančia bendrove, ieškovės nepateikė pagalbos poveikio jų padėčiai rinkoje įrodymų, o tiesiog rėmėsi savo, kaip konkurenčių, statusu. Galiausiai 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Werkgroep Commerciële Jachthavens Zuidelijke Randmeren ir kiti prieš Komisiją (T‑117/04, Rink. p. II‑3861), kuriame Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškinį, ieškovai rėmėsi keletu bendrų teiginių, susijusių su pagalbos priemonės poveikiu jų pelningumui, tačiau Komisijos ir suinteresuotos valstybės narės pateiktais įrodymais buvo įrodyta, kad šie teiginiai netikslūs.

26 – Žr. sprendimo Ispanija prieš Lenzing 34 punktą.

27 – Ten pat, 35 punktas.

28 – Išvados 110 punktas.

29 – Vertindamas, ar galima laikyti, kad ginčijamame sprendime numatyta pagalbos schema darytų didelį poveikį ieškovo narių padėčiai rinkoje, Teisingumo Teismas 72 punkte pažymėjo, kad „net jei kai kurie ARE nariai yra ūkio subjektai, kurie gali būti laikomi tiesioginiais Kompensacijų įstatymu nustatytos pagalbos gavėjų konkurentais, ir todėl ginčijamas sprendimas neišvengiamai paveiktų jų padėtį rinkoje, tai nereiškia, kad šios pagalbos suteikimas galėtų daryti didelį poveikį jų konkurencinei padėčiai, kai pripažįstama, kad visi Europos Sąjungos žemdirbiai gali būti laikomi asmenų, pasinaudojusių žemės įsigijimo programa, konkurentais“.

30 – Šiuo klausimu žr. naujausią sprendimą Lenzing (jau cituotas), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad, siekiant įrodyti didelį poveikį ieškovo padėčiai rinkoje, pakanka įrodymų, susijusių su rinkos struktūra ir pagalbą gaunančios bendrovės kainų politika, kurie nėra susiję su ieškovui būdingoms aplinkybėms.

31 – Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, sprendimo Waterleiding Maatschappij prieš Komisiją 80 punktą. Žr. taip pat naujesnį 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Asociación de Estaciones de Servicio de Madrid ir Federación Catalana de Estaciones de Servicio prieš Komisiją (T‑146/03, Rink. p. II‑98, 52 punktas).

32 – Beje, turėčiau pažymėti, jog atsakydama į priešpriešinį apeliacinį skundą BAA taip pat tvirtina, kad Komisija netinkamai išaiškino skundžiamo sprendimo 54 punktą, kuriame teigiama, kad: „šiuo ieškiniu ieškovė siekia ne tik ginčyti Komisijos atsisakymą pradėti formalią tyrimo procedūrą, bet ir skundžiamo sprendimo pagrįstumą. Todėl reikia išnagrinėti, ar ji tinkamai nurodė priežastis, dėl kurių AGL gali daryti didelį poveikį bent vieno jos nario padėčiai nerūdinių medžiagų rinkoje“. Skirtingai nei Komisija, BAA mano, kad šiame punkte Pirmosios instancijos teismas nesiekė netaikyti šioje byloje sprendimų Cook ir Matra praktikos. Skirtingai nei BAA, manau, kad Komisijos siūlomas 54 punkto aiškinimas yra teisingas, o Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepaliko BAA galimybės remtis priimtinumo sąlygomis, kurios įtvirtintos sprendimuose Cook ir Matra, ypač dėl ieškinio teisinių pagrindų, kuriais siekiama ginčyti ginčijamą sprendimą dėl esmės.

33 – Žr. šiuo klausimu generalinių advokatų išvadas, nors jos ir palaiko skirtingus požiūrius: generalinio advokato F. G. Jacobs išvadą byloje ARE ir 2008 m. kovo 6 d. generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Vokietija prieš Kronofrance (C‑75/05 P, Rink. p. I‑0000).

34 – Man neatrodo, kad galima ginčyti sprendimais Cook ir Matra pagrįstą ieškinio dėl sprendimo pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, kuriame konstatuojama, kad nėra pagalbos, priimtinumą, kurį aiškiai pripažino Pirmosios instancijos teismas (žr. 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo BP Chemicals prieš Komisiją, T‑11/95, Rink. p. II‑3235, 165 ir 166 punktus ir 2002 m. spalio 23 d. Sprendimo Diputación Foral de Álava prieš Komisiją, sujungtos bylos nuo T‑346/99 iki T‑348/99, Rink. p. II‑4259, 41 ir 75–79 punktus), jeigu sutariama, kad Komisija privalo pradėti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį taip pat tokiais atvejais, kai ji susiduria su rimtais sunkumais kvalifikuodama nagrinėjamą priemonę kaip pagalbą preliminaraus tyrimo metu.

35 – Žr. pagal analogiją 2006 m. birželio 1 d. Sprendimą P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją (sujungtos bylos C‑442/03 P ir C‑471/03 P, Rink. p. I‑4845, 41 punktas ir paskesni).

36 – Žr. 2000 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą CETM prieš Komisiją (T‑55/99, Rink. p. II‑3207, 40 punktas).

37 – Ypač žr. 1999 m. birželio 17 d. Sprendimą Belgija prieš Komisiją Rink. p. I‑3671, 33 punktas) ir 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Unicredito Italiano (C‑148/04, Rink. p. I‑11137, 45 punktas).

38 – Žr. 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą Prancūzija prieš Komisiją (C‑241/94, Rink. p. I‑4551, 24 punktas); 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Ecotrade (C‑200/97, Rink. p. I‑7907, 40 ir 41 punktai) ir cituoto sprendimo Belgija prieš Komisiją 26 punktą.

39 – Žr. 2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimą Ferring (C‑53/00, Rink. p. I‑9067, 18–20 ir 22 punktai).

40 – Žr. šiuo klausimu 1974 m. liepos 2 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (173/73, Rink. p. 709, 33 punktas); 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Unicredito Italiano (C‑148/04, Rink. p. I‑11137, 51 punktas) ir 2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Portugalija prieš Komisiją (C‑88/03, Rink. p. I‑7115, 52 punktas). Šiuo klausimu verta pažymėti, kad tokio požiūrio taip pat buvo laikomasi 2004 m. balandžio 29 d. Sprendime GIL Insurance ir kiti (C‑308/01, Rink. p. I‑4777, 65–78 punktai), kuriame Teisingumo Teismas vertino, ar Jungtinėje Karalystėje nustatytą didesnį draudimo išmokų mokestį kai kurioms draudimų sutarčių rūšims pateisino nacionalinės draudimo išmokų apmokestinimo sistemos pobūdis ir sistema, taigi, nepaisant, ar ūkio subjektai, kuriems taikomas įprastas mokesčio tarifas, įgijo atrankinio pobūdžio pranašumą.

41 – Cituoto sprendimo Portugalija prieš Komisiją 56 punktas.

42 – 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimas Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke (C‑143/99, Rink. p. I‑8365).

43 – Skundžiamo sprendimo 114 punktas, išskirta mano.

44 – 114 punktas.

45 – 116 punktas.

46 – 115 punktas.

47 – Neapmokestinimą nustatė 1996 m. Strukturanpassungsgesetz (Austrijos įstatymas dėl struktūrinio koregavimo) dėl įmonių vartojamų gamtinių dujų ir elektros. Teisingumo Teismas nusprendė, kad privalumų suteikimas įmonėms, kurių pagrindinė veikla buvo prekių gaminimas, yra nepateisinama Strukturanpassungsgesetz įtvirtintos mokesčių sistemos pobūdžiu arba bendrąja sistema.

48 – Žr., inter alia, 2003 m. vasario 13 d. Sprendimą Ispanija prieš Komisiją (C‑409/00, Rink. p. I‑1487, 53 ir 54 punktas).

49 – Žr. cituotą sprendimą Italija prieš Komisiją, 173/73; 1996 m. vasario 29 d. Sprendimą Belgija prieš Komisiją (C‑56/93, Rink. p. I‑723, 79 punktas) ir 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą Prancūzija prieš Komisiją (C‑241/94, Rink. p. I‑4551, 20 punktas).

50 – Žr., pavyzdžiui, 1993 m. lapkričio 30 d. Sprendimą Kirsammer-Hack (C‑189/91, Rink. p. I‑6185, 17 ir 18 punktas) dėl nuorodos į valstybės išteklių panaudojimo sąlygą arba su atlyginimu už bendrojo ekonominio intereso paslaugas susijusį sprendimą Ferring dėl naudos buvimo, arba sprendimą Adria-Wien Pipeline dėl atrankinio pobūdžio sąlygos (ypač 52 punktą).

51 – Žr., pavyzdžiui, skundžiamo sprendimo 128 ir 130 punktus.

52 – Skundžiamo sprendimo 123 punktas ir paskesni.

53 – Tačiau atrodo, kad pasekmės, kurios atsiranda apibrėžus ekologinį mokestį kaip savarankišką mokestinę priemonę, t. y. galimybė pateisinti bet kokį skirtingą įmonių arba gamybos veiklos traktavimą remiantis kaip sistemos aiškinamos priemonės pobūdžiu ir sistema, atitinka šią teismų praktiką.

54 – Žr. skundžiamo sprendimo 114 punktą.

55 – Ši išvada pateikta skundžiamo sprendimo 128 punkte, kuriame Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad „sprendimas įvesti ekologinį mokestį tik nerūdinių medžiagų sektoriuje net jei pagrįstas ketinimu išsaugoti tam tikrų sektorių tarptautinį konkurencingumą, neleidžia abejoti AGL suderinamumu su siekiamais aplinkos apsaugos tikslais“.

56 – 2000 m. sausio 27 d. Sprendimas DIR International Film ir kiti prieš Komisiją (C‑164/98 P, Rink. p. I‑447, 38 ir 42 punktai).

57 – Apeliaciniame skunde BAA mini ginčijamo sprendimo 10 ir 16 punktus, kuriuose dėstomos faktinės aplinkybės.

58 – Ginčijamo sprendimo 31 punktas.

59 – Žr., pavyzdžiui, 2000 m. gegužės 20 d. Sprendimą Prancūzija Ladbroke Racing ir Komisiją (C‑83/98 P, Rink. p. I‑3271, 25 punktas).

60 – Žr., inter alia, 1990 m. vasario 14 d. Sprendimą Prancūzija prieš Komisiją (C‑301/87, Rink. p. I‑307, 49 punktas).

61 – Žr. cituoto sprendimo Prancūzija Ladbroke Racing ir Komisiją 25 punktą. Savo 2005 m. spalio 27 d. išvadoje byloje Cassa di Risparmio di Firenze ir kiti (C‑222/04, Rink. p. I‑289, 109–112 punktai) generalinis advokatas F. G. Jacobs laikėsi priešingos nuomonės dėl didelės diskrecijos suteikimo Komisijai atliekant sudėtingus ekonominius vertinimus, būtinus siekiant kvalifikuoti nagrinėjamą nacionalinę priemonę pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

62 – Žr. 1996 m. vasario 29 d. Sprendimą Belgija prieš Komisiją (C‑56/93, Rink. p. I‑723, 11 punktas) ir 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą BFM ir EFIM prieš Komisiją (sujungtos bylos T‑126/96 ir T‑127/96, Rink. p. II‑3437, 81 punktas).

63 – Žr., inter alia, cituoto sprendimo Matra prieš Komisiją 33 punktą.

64 – Dėl sprendimo Matra prieš Komisiją citatos skundžiamo sprendimo 118 punkte norėčiau tik pastebėti, kad cituojamas sprendimo punktas, t. y. kad „atsižvelgiama į didelius Komisijos įgaliojimus taikant EB 88 straipsnio 3 dalį“ (24 punktas), yra pagrįstas konkrečiu precedentu – 1991 m. kovo 1 d. Sprendimu Italija prieš Komisiją (C‑303/88, Rink. p. I‑1433, 34 punktas) – kuriame ši diskrecija buvo pripažinta EB 87 straipsnio 3 dalies, o ne 88 straipsnio 3 dalies atžvilgiu. Be to, tas pats precedentas cituojamas panašiame kontekste generalinio advokato G. Van Gerven išvados 12 punkte ir tuo atveju daroma tinkama nuoroda į 87 straipsnio 3 dalį. Tokiomis aplinkybėmis man atrodo neįmanoma atmesti, kad sprendimo Matra prieš Komisiją 24 punkte gali būti techninė klaida.

65 – Žr. generalinio advokato G. Cosmas išvados cituotoje byloje Prancūzija prieš Ladbroke Racing ir Komisiją 15 punktą.

66 – Žr. cituoto sprendimo Prancūzija prieš Ladbroke Racing ir Komisiją 25 punktą.

Full & Egal Universal Law Academy