EUR-Lex -  62006CC0501 - LT

GENERALINĖS ADVOKATĖS

VERICA TRSTENJAK IŠVADA,

pateikta 2009 m. birželio 30 d.(1)

Sujungtos bylos C‑501/06 P, C‑513/06 P, C‑515/06 P ir C‑519/06 P

GlaxoSmithKline Services Unlimited, buvusi Glaxo Wellcome plc,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją (C‑501/06 P)

ir

Europos Bendrijų Komisija (C‑513/06 P),

European Association of Euro Pharmaceutical Companies (EAEPC) (C‑515/06 P),

Asociación de exportadores españoles de productos farmacéuticos (Aseprofar) (C‑519/06 P)

prieš

GlaxoSmithKline Services Unlimited, buvusią Glaxo Wellcome plc„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Lygiagrečios vaistų prekybos apribojimas – EB 81 straipsnio 1 dalis – Tikslas apriboti konkurenciją – Nacionalinis kainų reglamentavimas – Motyvų pakeitimas – EB 81 straipsnio 3 dalis – Prisidėjimas prie technikos pažangos skatinimo – Įrodymas – Pakankamas motyvavimas – Suinteresuotumas pateikti apeliacinį skundą“

Turinys

I –   Teisinis pagrindas

II – Ginčo aplinkybės, ginčijamas sprendimas ir skundžiamas sprendimas

III – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

A –   Šalių reikalavimai atskirose bylose

1.     Byla C‑501/06 P (GSK apeliacinis skundas)

2.     Byla C‑513/06 P (Komisijos apeliacinis skundas)

3.     Byla C‑515/06 P (EAEPC apeliacinis skundas)

4.     Byla C‑519/06 P (Aseprofar apeliacinis skundas)

B –   Bylų sujungimas ir žodinė proceso dalis

IV – Dėl priimtinumo

A –   Dėl Komisijos ir „Aseprofar“ apeliaciniuose skunduose pateiktų argumentų dėl tikslo apriboti konkurenciją priimtinumo (bylos C‑513/06 P ir C-519/06 P)

B –   Dėl atsikertant į GSK apeliacinį skundą byloje C‑501/06 P Komisijos pateikto ir „prie�prie�iniu apeliaciniu skundu“ pavadinto pra�ymo nepriimtinumo

1.     Dėl Komisijos argumento dėl tikslo apriboti konkurenciją

a)     Dėl priešpriešinio apeliacinio skundo nepriimtinumo

b)     Dėl prašymo atmesti apeliacinį skundą priimtinumo

c)     Dėl galėjimo atsižvelgti į argumentus

d)     Dėl identiško Komisijos argumentų turinio bylose C‑513/06 P ir C‑501/06 P

2.     Dėl Komisijos argumentų, susijusių su konkurenciją ribojančiu poveikiu

3.     Dėl Komisijos priešpriešinio apeliacinio skundo, kuriuo ji skundžia skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą, priimtinumo

C –   Išvada

V –   Dėl GSK apeliacinio skundo byloje C‑501/06 P

A –   Dėl teisės klaidų, kurias Pirmosios instancijos teismas padarė sprendimo motyvuose dėl susitarimo tikslo riboti konkurenciją

1.     Skundžiamo sprendimo motyvų dėl susitarimo, kurio tikslas – konkurencijos ribojimas, dalis

2.     Dėl sąvokos „tikslas apriboti konkurenciją“

3.     Dėl teisės klaidų

a)     Dėl teisės klaidos, padarytos aiškinant tikslo apriboti konkurenciją sąvoką

i)     Dėl išvados, kad susitarimas, kuriuo siekiama apriboti lygiagrečią prekybą, tik iš esmės turi būti laikomas susitarimu, kurio tikslas yra konkurencijos ribojimas

ii)   Dėl konkurenciją ribojančio poveikio prezumpcijos

iii) Dėl atsižvelgimo į neigiamą poveikį galutiniam vartotojui

iv)   Dėl riboto atsižvelgimo į lygiagrečios prekybos naudą galutiniams vartotojams

v)     Išvada

b)     Dėl atsižvelgimo į teisinį ir ekonominį kontekstą

i)     Dėl prielaidos, kad didmenininkai patys pasinaudoja nauda, kurią lygiagreti prekyba gali suteikti kainų atžvilgiu, todėl galutiniai vartotojai šios naudos negauna

ii)   Dėl likusių prielaidų ir išvadų

4.     Išvada

B –   Dėl motyvavimo pakeitimo

1.     Dėl Pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių

2.     Dėl Komisijos motyvų, kad susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, patvirtinimo

a)     Tipinis požiūris

b)     Konkurencijos ribojimo prezumpcija

c)     Tarpinė išvada

3.     Išvada

C –   Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisija galėjo daryti prielaidą, jog susitarimo poveikis buvo riboti konkurenciją

D –   Išvada

VI – Dėl Komisijos, Aseprofar ir EAEPC apeliacinių skundų

A –   Skundžiamo sprendimo motyvų dalis

B –   Komisijos apeliacinis skundas byloje C‑513/06 P ir priešpriešinis apeliacinis skundas byloje C‑501/06 P

1.     Dėl pirmosios EB 81 straipsnio 3 dalies sąlygos

a)     Dėl teisinio ir ekonominio konteksto iškraipymo

b)     Dėl technikos pažangos skatinimo sąvokos, dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir dėl įrodinėjimo apimties

i)     Dėl vertinimo kriterijaus, naudojamo koncentracijos kontrolės srityje, taikymo

ii)   Dėl ribos, kai galima preziumuoti, kad susitarimas suteikia naudos dėl veiksmingumo

iii) Dėl struktūrinio kainų skirtumų pobūdžio reikšmės

iv)   Dėl valiutų kursų svyravimų

v)     Dėl papildomų GSK finansinių lėšų ir technikos pažangos skatinimo santykio

vi)   Išvada

c)     Dėl ginčijamo sprendimo iškraipymo ir dėl nepakankamo atsižvelgimo į praeities įvykius atliekant prognozėmis paremtą tyrimą

i)     Dėl ginčijamo sprendimo iškraipymo

–       Dėl ginčijamo sprendimo turinio iškraipymo

–       Dėl motyvavimo pakeitimo

–       Išvada

ii)   Dėl atsižvelgimo į praeities įvykius

iii) Dėl atsižvelgimo į duomenis, kurių nebuvo priimant ginčijamą sprendimą

iv)   Išvada

d)     Dėl klaidingo vertinimo kriterijaus taikymo

i)     Dėl naujo panaikinimo pagrindo sukūrimo

ii)   Dėl Pirmosios instancijos teismo įgaliojimų viršijimo

e)     Dėl motyvavimo klaidos, padarytos glaustu įrodymų vertinimu ir nepaaiškintomis Pirmosios instancijos teismo prielaidomis

i)     Dėl GSK pateiktų įrodymų vertinimo

ii)   Dėl nepaaiškinimo, kodėl be susitarimo nebūtų įmanoma vykdyti mokslinių tyrimų ir plėtros

2.     Dėl kitų EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų

3.     Išvada

C –   EAEPC apeliacinis skundas byloje C‑515/06 P

1.     Dėl EB 81 straipsnio 3 dalies vaidmens ir funkcijų

2.     Dėl įrodinėjimo pareigos

3.     Dėl klaidingo įrodymų įvertinimo arba nepakankamo atsižvelgimo į juos

a)     Dėl įrodinėjimo pareigos perkėlimo

b)     Dėl klaidingo iš bylos medžiagos kylančių faktų vertinimo ar neatsižvelgimo į juos

c)     Dėl atsižvelgimo į klaidingus faktus

4.     Išvada

D –   „Aseprofar“ apeliacinis skundas byloje C‑519/06 P

1.     Dėl pirmosios EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos

2.     Dėl kitų EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų

a)     Dėl sąžiningo dalijimosi gaunama nauda su vartotojais

b)     Dėl būtinumo

c)     Dėl galimybės panaikinti konkurenciją

3.     Išvada

E –   Išvada

VII – Santrauka

VIII – Išvada

1.        Pateiktais apeliaciniais skundais Teisingumo Teismui suteikiama galimybė po Sprendimo Sot. Lélos kai Sia(2), kuriame buvo vertinamos vienašalės priemonės, kuriomis siekiama apriboti lygiagrečią vaistų prekybą pagal EB 82 straipsnį, nuspręsti dėl susitarimų, turinčių tokį tikslą, suderinamumo su EB 81 straipsniu.

2.        Nagrinėjamu atveju kalbama apie farmacijos produktų gamintojos GlaxoSmithKline Services Unlimited (toliau – GSK) bendrųjų pardavimo sąlygų (toliau – susitarimas) vertinimą pagal EB 81 straipsnį. Remdamasi susitarimu GSK reikalavo, kad Ispanijos didmenininkai, kuriems ji parduodavo vaistus (toliau – Ispanijos didmenininkai), už tam tikrus vaistus taikytų skirtingas kainas pagal tai, ar jie vaistus platindavo Ispanijoje, ar kitose valstybėse narėse.

3.        Susitarimo tikslas buvo apriboti lygiagrečią GSK vaistų prekybą tarp Ispanijos ir kitų valstybių narių, kurią Ispanijos didmenininkai vykdė dėl kainų šiose valstybėse narėse skirtumų. GSK nuomone, lygiagreti prekyba, visų pirma, naudinga didmenininkams. Atvirkščiai, lygiagrečios prekybos apribojimas yra naudingas galutiniams vartotojams. Papildomas pajamas, kurių GSK arba atitinkamai grupė, kuriai ji priklauso(3), gauna dėl lygiagrečios prekybos apribojimo, ji galėtų investuoti į naujų vaistų tyrimus ir kūrimą.

4.        GSK pranešė Komisijai apie susitarimą. 2001 m. gegužės 8 d. sprendime(4) (toliau – ginčijamas sprendimas) Komisija nusprendė, kad susitarimas pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir kad jam negali būti taikoma EB 81 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis. Išnagrinėjęs GSK skundą Pirmosios instancijos teismas 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimu T‑168/01(5) (toliau – skundžiamas sprendimas) paliko galioti tą ginčijamo sprendimo dalį, kurioje Komisija nustatė, kad susitarimu pažeidžiama EB 81 straipsnio 1 dalis, ir panaikino tą dalį, kurioje Komisija atmetė prašymą šiam susitarimui taikyti EB 81 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį.

5.        GSK savo apeliaciniu skundu byloje C‑501/06 P, viena vertus, ginčija skundžiamo sprendimo dalį, kurioje patvirtinamas Komisijos sprendimas, kad susitarimu pažeidžiama EB 81 straipsnio 1 dalis. Kita vertus, Komisija (palaikoma jos pusėje į bylą įstojusios Lenkijos Respublikos), Asociación de exportadores españoles de productos farmacéuticos (toliau – Aseprofar) ir European Association of Euro Pharmaceutical Companies (toliau – EAEPC) savo apeliaciniais skundais bylose  C‑513/06 P, C‑515/06 P ir C‑519/06 P bei Komisija ir EAEPC priešpriešiniais apeliaciniais skundais byloje C‑501/06 P ginčija skundžiamo sprendimo dalį, kuria panaikintas Komisijos sprendimas atmesti prašymą šiam susitarimui taikyti EB 81 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį.

I –    Teisinis pagrindas

6.        EB 3 straipsnio 1 dalies g punkte nustatyta, kad į Bendrijos veiklos sritis patenka sistema, užtikrinanti, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma.

7.        EB 81 straipsnyje nustatyta:

„1.      Kaip nesuderinami su bendrąja rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje, būtent tie, kuriais:

a)       tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos;

b)      ribojama arba kontroliuojama gamyba, rinkos, technikos raida arba investicijos;

c)      dalijamasi rinkomis arba tiekimo šaltiniais;

d)      lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais taikomos nevienodos sąlygos, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį;

e)      sutartys sudaromos tik kitoms šalims priimant papildomus įsipareigojimus, kurių pobūdis arba komercinė paskirtis neturi nieko bendra su tokiu sutarčių dalyku.

2.      Visi pagal šį straipsnį draudžiami susitarimai arba sprendimai savaime yra niekiniai.

3.      Tačiau šio straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti paskelbtos netaikytinomis:

–        įmonių susitarimams arba tokių susitarimų rūšims;

–        įmonių asociacijų sprendimams arba tokių sprendimų rūšims;

–        suderintiems veiksmams arba tokių veiksmų rūšims,

kurie padeda tobulinti prekių gamybą ir paskirstymą arba skatinti technikos ir ekonomikos pažangą, kartu sudarydami sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, ir kurie:

a)      atitinkamoms įmonėms nenustato jokių apribojimų, nebūtinų šiems tikslams pasiekti;

b)      nesuteikia tokioms įmonėms galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai.“

8.        1988 m. gruodžio 21 d. Direktyvoje 89/105/EEB dėl priemonių, reglamentuojančių žmonėms skirtų vaistų kainų nustatymą ir šių vaistų įtraukimą į nacionalinių sveikatos draudimo sistemų sritį, skaidrumo(6) nustatyti reikalavimai, kuriais užtikrinama galimybė patikrinti, ar nacionalinės priemonės nėra kiekybiniai importo ar eksporto apribojimai arba lygiaverčio poveikio priemonės.

9.        Valstybėse narėse pranešant apie susitarimą galiojo skirtingos nacionalinės taisyklės dėl vaistų kainų (toliau – nacionalinės taisyklės). Tai, be kita ko, buvo taisyklės dėl vaistų pardavimo kainų nustatymo, dėl vaistų kompensavimo dydžio arba dėl vaistų gamintojų pelno.

II – Ginčo aplinkybės, ginčijamas sprendimas ir skundžiamas sprendimas

10.      Grupė, kuriai priklauso GSK, yra viena iš pagrindinių pasaulio farmacijos produktų gamintojų. GSK susitarė(7) su 89 Ispanijos didmenininkais, su kuriais ji yra užmezgusi prekybinius ryšius, apeidama visus platinimo tinklus, dėl susitarimo, įsigaliojusio 1998 m. kovo 9 d., taikymo. Pagal susitarimo sąlygas 82 vaistams yra numatytos dvi skirtingos kainos, atitinkamai vadinamos 4 A kaina ir 4 B kaina.

11.      4 A kaina jokiu atveju negali viršyti maksimalios gamybos kainos, kurią nustatė kompetentingos Ispanijos sveikatos apsaugos institucijos. Ši kaina nustatoma, jei, pirma, vaistai kompensuojami iš Ispanijos socialinio draudimo lėšų arba valstybės lėšų ir, antra, nupirkti vaistai vėliau platinami per Ispanijos vaistines arba ligonines.

12.      Visais kitais atvejais nustatoma 4 B kaina. Susitarime nustatyta, kad 4 B kaina nustatoma pagal realius, objektyvius ir nediskriminacinius kriterijus, neatsižvelgiant į tai, kur pirkėjas numato parduoti produktą. Be to, visų pirma turi būti nustatoma tokia, prireikus keičiama, kaina, kurią GSK derybų dėl vaistų kainos nustatymo pradžioje pasiūlė kompetentingoms Ispanijos sveikatos apsaugos institucijoms.

13.      Tarp tokių vaistų, be kitų, buvo šie: Beconase, Becloforte, Becotide, Flixotide, Serevent, Ventolin, Lamictal ir Imigran, kurie dėl kainų skirtumų galėjo būti lygiagrečios prekybos tarp Ispanijos ir Jungtinės Karalystės dalykas.

14.      1998 m. kovo 6 d. laišku GSK pagal Tarybos reglamento Nr. 17/62, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius(8) (toliau – Reglamentas Nr. 17), 2 straipsnį įteikė Komisijai prašymą, siekdama, kad būtų pripažinta, jog susitarimas nepažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalies (sprendimas dėl pažeidimo nebuvimo), arba, nepatenkinus šio prašymo, kad būtų pritaikyta išimtis pagal EB 81 straipsnio 3 dalį. Komisija šių prašymų nepatenkino. Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje ji konstatavo, kad susitarimu pažeidžiama EB 81 straipsnio 1 dalis. Tai ji pagrindė tuo, kad susitarimo tikslas buvo konkurencijos ribojimas ir kad ji iš tiesų buvo apribota. Ginčijamo sprendimo 2 straipsniu Komisija atmetė prašymą taikyti išimtį pagal EB 81 straipsnio 3 dalį.

15.      GSK pateikė Pirmosios instancijos teismui ieškinį dėl ginčijamo sprendimo. Skundžiamu 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Pirmosios instancijos teismas GSK ieškinį patenkino tik iš dalies. Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte atmetė GSK ieškinio dalį dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnio, kuriuo nustatyta, kad susitarimu pažeidžiama EB 81 straipsnio 1 dalis, panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Komisija neturėjo pagrindo daryti prielaidos, kad susitarimo tikslas – konkurencijos ribojimas. Tačiau jis atmetė ieškinio dalį dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnio panaikinimo, nes galiausiai pritarė Komisijos motyvams dėl susitarimo konkurenciją ribojančio poveikio. Sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinio dalį dėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnio, kuriuo buvo atmestas prašymas dėl išimties taikymo, panaikinimo(9). Sprendimo rezoliucinės dalies 3–5 punktuose jis nusprendė dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

III – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

A –    Šalių reikalavimai atskirose bylose

1.      Byla C‑501/06 P (GSK apeliacinis skundas)

16.      2006 m. gruodžio 11 d. GSK pateikė Teisingumo Teismo kanceliarijai apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo. Šiai bylai buvo suteiktas numeris C‑501/06 P.

17.      Apeliaciniu skundu GSK prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek juo atmetamas jos ieškinys dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnio panaikinimo,

–        imtis kitos tinkamos priemonės,

–        priteisti iš Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18.      Atsikirsdama į GSK apeliacinį skundą Komisija Teisingumo Teismo šioje byloje prašo:

–        atmesti visą GSK apeliacinį skundą,

–        panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 ir 3–5 punktus,

–        priimti galutinį sprendimą byloje, atmetant kaip nepagrįstą Pirmosios instancijos teisme pateiktą ieškinį dėl panaikinimo,

–        priteisti iš GSK Komisijos pirmojoje instancijoje ir apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19.      Atsikirsdama į šiuos Komisijos reikalavimus GSK prašo:

–        paskelbti priešpriešinį apeliacinį skundą nepriimtinu ir nepagrįstu,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

20.      Atsikirsdama į GSK apeliacinį skundą EAEPC šioje byloje prašo:

–        atmesti visą GSK apeliacinį skundą.

21.      Atsikirsdama į GSK apeliacinį skundą Aseprofar šioje byloje prašo:

–        atmesti visą GSK apeliacinį skundą,

–        panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą,

–        priimti galutinį sprendimą byloje ir pakeisti skundžiamo sprendimo 91–195 punktų motyvus dėl konkurencijos apribojimo EB 81 straipsnio 1 dalies prasme,

–        panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3, 4 ir 5 punktus dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti iš GSK visas pirmojoje instancijoje ir apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22.      Lenkijos Respublika, kuriai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų, prašo:

–        atmesti visą apeliacinį skundą,

–        panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 ir 3–5 punktus,

–        priimti galutinį sprendimą byloje, atmetant kaip nepagrįstą GSK pateiktą ieškinį dėl panaikinimo.

23.      Atsikirsdama į Lenkijos Respublikos reikalavimus GSK palaiko savo reikalavimus ir papildomai prašo:

–        iš dalies atmesti Lenkijos Respublikos prašymą kaip nepriimtiną,

–        priteisti iš Lenkijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

2.      Byla C‑513/06 P (Komisijos apeliacinis skundas)

24.      2006 m. gruodžio 11 d. Komisija Teisingumo Teismo kanceliarijai pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo. Šiai bylai suteiktas numeris C‑513/06 P.

25.      Apeliaciniu skundu Komisija prašo:

–        panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 ir 3–5 punktus,

–        priimti galutinį sprendimą byloje, atmetant kaip nepagrįstą Pirmosios instancijos teisme pateiktą ieškinį dėl panaikinimo,

–        priteisti iš GSK Komisijos pirmojoje instancijoje ir apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.

26.      EAPC palaiko Komisijos reikalavimus.

27.      Atsikirsdama į Komisijos apeliacinį skundą GSK šioje byloje prašo:

–        atmesti Komisijos apeliacinį skundą kaip nepriimtiną ar nepagrįstą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

28.      Lenkijos Respublika, kuriai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų, prašo:

–        panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 ir 3–5 punktus,

–        priimti galutinį sprendimą byloje, atmetant kaip nepagrįstą GSK pateiktą ieškinį dėl panaikinimo.

29.      Atsikirsdama į Lenkijos Respublikos prašymus GSK laikosi savo reikalavimų ir papildomai prašo:

–        iš dalies atmesti Lenkijos Respublikos prašymą kaip nepriimtiną,

–        priteisti iš Lenkijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Byla C‑515/06 P (EAEPC apeliacinis skundas)

30.      2006 m. gruodžio 18 d. EAEPC pateikė Teisingumo Teismo kanceliarijai apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo. Šiai bylai buvo suteiktas numeris C‑515/06 P.

31.      Apeliaciniame skunde EAEPC prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek juo panaikintas ginčijamas Komisijos sprendimas,

–        priteisti iš GSK bylinėjimosi išlaidas.

32.      Komisija palaiko EAEPC reikalavimus.

33.      Atsikirsdama į EAEPC apeliacinį skundą GSK prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą kaip nepriimtiną ar nepagrįstą,

–        priteisti iš EAEPC bylinėjimosi išlaidas.

4.      Byla C‑519/06 P (Aseprofar apeliacinis skundas)

34.      2006 m. gruodžio 13 d. Aseprofar Teisingumo Teismo kanceliarijai pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo. Šiai bylai buvo suteiktas numeris C‑519/06 P.

35.      Apeliaciniame skunde Aseprofar prašo:

–        panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą,

–        priimti galutinį sprendimą byloje, atmetant GSK pateiktą ieškinį dėl panaikinimo ir paliekant galioti skundžiamą sprendimą,

–        panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3, 4 ir 5 punktus dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti iš GSK visas pirmojoje instancijoje ir apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.

36.      Komisija ir EAEPC palaiko Aseprofar reikalavimus.

37.      Atsikirsdama į Aseprofar apeliacinį skundą GSK prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą kaip nepriimtiną ir nepagrįstą,

–        priteisti iš Aseprofar bylinėjimosi išlaidas.

B –    Bylų sujungimas ir žodinė proceso dalis

38.      2008 m. gruodžio 17 d. nutartimi bylos C‑501/06 P, C-513/06 P, C‑515/06 P ir C‑519/06 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

39.      2009 m. kovo 18 d. įvykusiame teismo posėdyje dalyvavo, savo pareiškimus papildė ir į klausimus atsakė GSK, Komisijos, EAEPC, Aseprofar ir Lenkijos Respublikos atstovai.

IV – Dėl priimtinumo

40.      GSK ginčija dalies Komisijos ir Aseprofar reikalavimų bei pagrindų priimtinumą. Kadangi GSK savo prieštaravimus iš dalies grindžia tuo, kad šalių pateikti reikalavimai atskirose bylose tarpusavyje susiję, visų pirma, reikėtų aptarti šiuos prieštaravimus.

41.      Prieštaravimai dėl priimtinumo pirmiausia nukreipti prieš dalį Komisijos ir Aseprofar argumentų bylose C‑513/06 P ir C‑519/06 P, kuriuose nurodoma, kad Pirmosios instancijos teismas motyvuose dėl tikslo apriboti konkurenciją padarė teisės klaidų (A). Antra, GSK byloje C‑501/06 P prašo atmesti kaip nepriimtiną dalį Komisijos reikalavimų ir argumentų, kuriais Komisija atsikirto į GSK apeliacinį skundą (B).

A –    Dėl Komisijos ir „Aseprofar“ apeliaciniuose skunduose pateiktų argumentų dėl tikslo apriboti konkurenciją priimtinumo (bylos C‑513/06 P ir C-519/06 P)

42.      Tiek, kiek Komisija ir Aseprofar savo apeliaciniais skundais bylose C‑513/06 P ir C‑519/06 P prašo panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą, jie yra priimtini. Komisijai ir Aseprofar rezoliucinės dalies 1 punktu sukeliama neigiamų pasekmių ir jos nurodo priežastis, kodėl šis punktas, jų nuomone, turi būti panaikintas.

43.      GSK abejoja dėl Komisijos ir Aseprofar argumentų, kad skundžiamo sprendimo motyvuose, kuriais grindžiamas rezoliucinės dalies 2 punktas, padaryta teisės klaidų, priimtinumo.

44.      GSK teisingai pažymi, kad šie argumentai negali būti vertinami kaip savarankiški apeliacinio skundo pagrindai. Komisija ir Aseprofar prašo ne panaikinti, o patvirtinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą, tačiau pakeičiant skundžiamo sprendimo motyvus. Toks apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas(10) nepriimtinas. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką apeliantas paprastai gali reikalauti peržiūrėti dalį sprendimo motyvų tik tuomet, jei šioje dalyje padaryta teisės klaida gali sukelti abejonių dėl skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies teisėtumo(11). Todėl paprastai(12) nėra suinteresuotumo pateikti apeliacinį skundą, kuris nukreiptas ne prieš rezoliucinę dalį, o tik prieš skundžiamo sprendimo motyvus.

45.      Grįsdamos pagrindų priimtinumą Komisija ir Aseprof nurodo, kad Pirmosios instancijos teismo motyvacija dėl susitarimo tikslo riboti konkurenciją EB 81 straipsnio 1 dalies prasme turėjo poveikį šio teismo motyvams dėl išimties taikymo susitarimui pagal EB 81 straipsnio 3 dalį.

46.      Net jei šie argumentai būtų pagrįsti, tai negali lemti to, kad apeliantas būtų laikomas turinčiu suinteresuotumą pareikšti apeliacinį skundą dėl sprendimo motyvų pakeitimo. Tokiu atveju į šį pagrindą galima atsižvelgti tik tiek, kiek jis galėjo turėti poveikį tai rezoliucinei skundžiamo sprendimo daliai, kuri nenaudinga apeliantui.

47.      Todėl Komisijos ir Aseprofar apeliaciniuose skunduose bylose C‑513/06 P ir C‑519/06 P nurodyti ir prieš dalį motyvų dėl susitarimo tikslo riboti konkurenciją nukreipti pagrindai negali būti vertinami kaip savarankiški apeliacinių skundų pagrindai. Į juos galima atsižvelgti tik vertinant apeliacinio skundo dėl skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkto panaikinimo dalį, t. y. tiek, kiek jie nukreipti prieš Pirmosios instancijos teismo motyvus dėl EB 81 straipsnio 3 dalies.

B –    Dėl atsikertant į GSK apeliacinį skundą byloje C‑501/06 P Komisijos pateikto ir „priešpriešiniu apeliaciniu skundu“ pavadinto prašymo nepriimtinumo

48.      Byloje C‑501/06 P Komisija taip atsikirto į GSK apeliacinį skundą:

–        pirma, vadinamuoju „atsiliepimu“ ji atsikirto į apeliacinio skundo pagrindus, susijusius su skundžiamo sprendimo motyvais dėl susitarimo konkurenciją ribojančio poveikio, kuriuos GSK nurodė, siekdama panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą,

–        antra, vadinamajame „priešpriešiniame apeliaciniame skunde“ ji nurodė priežastis, kodėl Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą turėjo pagrįsti tuo, kad Komisija teisingai nusprendė dėl susitarimo konkurenciją ribojančio tikslo buvimo,

–        trečia, tame pačiame „priešpriešiniame apeliaciniame skunde“ ji taip pat teigė, kad Pirmosios instancijos teismo motyvuose dėl susitarimo konkurenciją ribojančio poveikio padaryta teisės klaida. Ji nurodė, jog teisės klaida buvo padaryta skundžiamo sprendimo motyvuose, kurių pagrindu Pirmosios instancijos teismas iš esmės patvirtino Komisijos konstatavimą ginčijamame sprendime, kad susitarimu pažeidžiama EB 81 straipsnio 1 dalis,

–        ketvirta, „priešpriešiniame apeliaciniame skunde“ ji pateikė prašymą panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą. Šį prašymą ji pagrindė tuo, kad Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, kuriuo Komisija atmetė prašymą taikyti išimtį pagal EB 81 straipsnio 3 dalį.

49.      Visų pirma, reikia konstatuoti, kad pirmoje ankstesnio punkto įtraukoje pateiktas Komisijos atsiliepimas į GSK apeliacinio skundo pagrindus kaip prašymas atmesti apeliacinį skundą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje nurodytą pirmąjį atvejį yra neabejotinai priimtinas. Todėl toliau bus analizuojami Komisijos reikalavimai ir pagrindas, kurie vadinami „priešpriešiniu apeliaciniu skundu“.

1.      Dėl Komisijos argumento dėl tikslo apriboti konkurenciją

50.      Atsikirsdama į GSK apeliacinį skundą Komisija nurodo, jog Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą motyvuose, kuriais remdamasis jis nusprendė, kad Komisija neturėjo pagrindo nuspręsti, jog susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas. GSK mano, kad šis argumentas yra nepriimtinas.

a)      Dėl priešpriešinio apeliacinio skundo nepriimtinumo

51.      Pirmiausia pritartina GSK, kad tokie priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindai pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje nurodytą antrąjį atvejį yra nepriimtini. Priešpriešiniu apeliaciniu skundu, kaip ir apeliaciniu skundu, paprastai negali būti ginčijamas tik skundžiamo sprendimo motyvavimas(13).

b)      Dėl prašymo atmesti apeliacinį skundą priimtinumo

52.      Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad, vykstant procedūrai, Komisija paaiškino, jog priešpriešinį apeliacinį skundą grindžiančiais argumentais pirmiausia buvo siekiama atsikirsti į GSK apeliacinį skundą. Komisija mano, jog šiuos argumentus reikia suprasti ne kaip priešpriešinį apeliacinį skundą, atitinkantį Teisingumo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje nurodytą antrąjį atvejį, o kaip prašymą atmesti GSK pateiktą apeliacinį skundą, atitinkantį šio reglamento 116 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos pirmąjį atvejį.

53.      Atsižvelgiant į šias aplinkybes, visų pirma, reikia konstatuoti, kad toks argumentas gali būti priimtinas pateikiant reikalavimą atmesti apeliacinį skundą remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje nurodytu pirmuoju atveju; atvirkščiai, jis nėra priimtinas pateikiant apeliacinį skundą pagal šio reglamento 113 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką arba priešpriešinį apeliacinį skundą remiantis reglamento 116 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje nurodytu antruoju atveju.

54.      Prašymą atmesti apeliacinį skundą galima pagrįsti siekiu pakeisti skundžiamo sprendimo motyvavimą. T. y. Teisingumo Teismas atmeta apeliacinį skundą ne tik tuo atveju, kai nustato, kad skundžiamo sprendimo motyvavime nėra teisės klaidų. Jis atmeta apeliacinį skundą ir tuo atveju, kai gali pakeisti Pirmosios instancijos teismo motyvavimą, kuriame padaryta teisės klaida, motyvavimu be teisės klaidos, kuriuo būtų pagrįsta apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies dalis(14).

55.      Antra, atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju ir yra tokia situacija. EB 81 straipsnio 1 dalyje nurodyta alternatyvi sąlyga: tikslo riboti konkurenciją arba konkurenciją ribojančio poveikio buvimas(15). Komisija ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje išvadą dėl EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo pagrindė tiek tuo, kad susitarimo tikslas buvo konkurencijos ribojimas, tiek tuo, kad susitarimas turėjo konkurenciją ribojantį poveikį.

56.      Nors, Pirmosios instancijos teismo nuomone, Komisija nepakankamai motyvavo išvadą dėl tikslo apriboti konkurenciją, tačiau GSK ieškinį jis atmetė todėl, kad iš esmės pritarė Komisijos išvadai dėl konkurenciją ribojančio poveikio. Todėl skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktu Pirmosios instancijos teismas patvirtino ginčijamo sprendimo 1 straipsnį.

57.      Todėl Komisija atsiliepime į GSK apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto galėjo savo prašymą atmesti GSK apeliacinį skundą pagrįsti tuo, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo pritarti jos motyvavimui dėl susitarimo tikslo riboti konkurenciją.

c)      Dėl galėjimo atsižvelgti į argumentus

58.      Todėl pirmiausia kyla klausimas, ar „priešpriešiniu apeliaciniu skundu“ pavadinti Komisijos argumentai gali būti suprasti kaip prašymas atmesti apeliacinį skundą.

59.      Priešingai nei teigia GSK, neužtenka atsižvelgti tik į pažodinę formuluotę, daug svarbesnę reikšmę turi aiškūs Komisijos ketinimai. Žinoma, toks aiškinimas ar perkvalifikavimas atsižvelgus į šalies ketinimus neturi pažeisti kitos šalies teisės į gynybą, ypač tokiu atveju, jei kita šalis pakankamai aiškiai nesuprato šių ketinimų. Tačiau kadangi „priešpriešiniu apeliaciniu skundu“ vadinamoje dalyje akivaizdžiai buvo siekiama atmesti GSK apeliacinį skundą pakeičiant skundžiamo sprendimo motyvus, toks aiškinimas arba perkvalifikavimas atrodo pateisinamas. Be to, nemanau, kad tuo galėjo būti pažeista GSK teisė į gynybą. Ji pateikė išsamias pastabas dėl Pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių su konkurenciją ribojančiu susitarimo tikslu.

60.      Neatsižvelgiant į tai, ar „priešpriešinio apeliacinio skundo“ aiškinimas arba perkvalifikavimas į prašymą atmesti apeliacinį skundą būtų pripažintas priimtinu, manau, kad galima atsižvelgti į Komisijos argumentų dėl konkurenciją ribojančio susitarimo tikslo turinį. Juk Teisingumo Teismo teisė pakeisti motyvavimą nesusijusi su atitinkamu kitos apeliacinio proceso šalies prašymu.

61.      Tiesa, negalima pakeisti Pirmosios instancijos teismo motyvų be pagrindo, t. y. neatsižvelgiant į apeliacinį skundą. Tačiau jei apeliaciniu skundu skundžiama ta rezoliucinės dalies dalis, kurią Pirmosios instancijos teismas pagrindė atitinkama motyvuojamosios dalies dalimi, tai atitinkamų motyvų pakeitimas negali būti susijęs su tuo, ar kita apeliacinio proceso šalis pateikė tinkamą prašymą arba pasiūlė tinkamus alternatyvius motyvus. Mano nuomone, tai būtų nesuderinama su Teisingumo Teismo vaidmeniu pagal EB 220 straipsnį. Remiantis šia nuostata Teisingumo Teismas pagal savo kompetenciją (kuri atsiranda, kai pateikiamas apeliacinis skundas) užtikrina, kad aiškinant ir taikant Sutartį būtų laikomasi teisės. Manau, kad su šiuo straipsniu būtų suderinamas tik toks aiškinimas, pagal kurį Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, galėtų pakeisti teisiškai klaidingą motyvavimą, nepaisydamas atitinkamo kitos apeliacinio proceso šalies prašymo. Tokį aiškinimą patvirtina tai, jog Teisingumo Teismas 14 išnašoje nurodytose bylose pakeitė motyvus ex officio.

62.      Kadangi Teisingumo Teismo teisė pakeisti motyvus nesusijusi su šalies prašymu, tai nagrinėjant GSK apeliacinį skundą galima atsižvelgti į Komisijos argumentus dėl susitarimo antikonkurencinio tikslo, net jei „priešpriešiniu apeliaciniu skundu“ vadinami Komisijos argumentai negalėtų būti aiškinami arba perkvalifikuoti į prašymą atmesti apeliacinį skundą.

d)      Dėl identiško Komisijos argumentų turinio bylose C‑513/06 P ir C‑501/06 P

63.      Galiausiai atmestinas GSK prieštaravimas, kad Komisija, pateikdama identiško turinio argumentus tiek apeliaciniame skunde byloje C‑513/06 P, tiek atsakyme į GSK apeliacinį skundą byloje C‑501/06 P, piktnaudžiauja procesu.

64.      Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad abi bylos, nepaisant to, kad buvo sujungtos, neprarado savo savarankiško pobūdžio. Antra, GSK prieštaravimas atmestinas jau vien todėl, kad atitinkami Komisijos apeliacinio skundo byloje C‑513/06 P argumentai yra atmestini kaip nepriimtini(16). Todėl negalima kalbėti apie tų pačių pagrindų nurodymą apeliaciniame skunde, kuris, kaip tvirtina GSK, yra piktnaudžiavimas procesu. Trečia, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas priežastis(17), negalima atmesti, jog Komisija byloje C‑501/06 P turi suinteresuotumą, kad į jos argumentus būtų atsižvelgta.

2.      Dėl Komisijos argumentų, susijusių su konkurenciją ribojančiu poveikiu

65.      Kaip minėta aukščiau(18), Komisija byloje C‑501/06 P, atsakydama į GSK apeliacinį skundą, nurodė ir kitus argumentus dėl Pirmosios instancijos teismo motyvuose dėl konkurenciją ribojančio poveikio pagal EB 81 straipsnio 1 dalį padarytos teisės klaidos ir juos taip pat pavadino „priešpriešiniu apeliaciniu skundu“.

66.      Dėl GSK prieštaravimo dėl šių argumentų priimtinumo galima nurodyti jau auksčiau išdėstytus argumentus(19). Kaip priešpriešinis apeliacinis skundas šie argumentai būtų atmestini. Dėl galimybės atsižvelgti į šiuos Komisijos argumentus pasakytina, kad jų aiškinimas ar perkvalifikavimas į prašymą atmesti apeliacinį skundą būtų mažiau įmanomas nei anksčiau nagrinėtų argumentų dėl konkurenciją ribojančio tikslo. Komisija šiuo atveju pateikė tik prieštaravimus dėl Pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos ir nepateikė alternatyvių motyvų, kuriais galėtų būti pakeistas, jos manymu, teisiškai klaidingas motyvavimas. Tačiau tą faktą, kad šių argumentų tikslas, visų pirma, pakeisti Pirmosios instancijos teismo motyvus, o ne pasiekti, kad būtų atmestas apeliacinis skundas, galima būtų sušvelninti nurodant, kad Komisija savo siekį pakeisti, jos manymu, teisiškai klaidingą motyvavimą grindžia motyvais, kurie patvirtina jos motyvus ginčijamame sprendime dėl konkurenciją ribojančio susitarimo poveikio. Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į pirma aptartą Teisingumo Teismo teisę ex officio pakeisti motyvus(20), galima atsižvelgti į Komisijos argumentus dėl konkurenciją ribojančio poveikio, nesprendžiant klausimo, ar „priešpriešiniu apeliaciniu skundu“ vadinami argumentai gali būti aiškinami arba perkvalifikuojami kaip prašymas atmesti apeliacinį skundą.

3.      Dėl Komisijos priešpriešinio apeliacinio skundo, kuriuo ji skundžia skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą, priimtinumo

67.      Kaip nurodyta pirma(21), Komisija pateikė prašymą panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą taip pat jį pavadinusi „priešpriešiniu apeliaciniu skundu“. Šiuo atveju iš tiesų kalbama apie priešpriešinį apeliacinį skundą Procedūros reglamento 116 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos antrojo atvejo prasme.

68.      GSK manymu, šis priešpriešinis apeliacinis skundas nepriimtinas, nes Komisija prašymą panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą jau pateikė savo apeliaciniame skunde byloje C‑513/06 P. GSK mano, kad apeliacinis skundas ir priešpriešinis apeliacinis skundas yra dvi alternatyvos, kuriomis negalima pasinaudoti kartu. Komisija, atvirkščiai, remiasi tuo, kad bylos yra nepriklausomos viena nuo kitos, ir tuo, kad šalis, pati pateikusi apeliacinį skundą, dar gali įstoti į procesą kitos šalies pusėje kitame apeliaciniame procese dėl skundžiamo sprendimo.

69.      Komisijos priešpriešinis apeliacinis skundas byloje C‑501/06 P yra priimtinas.

70.      Pirma, atkreiptinas dėmesys, jog, nepaisant to, kad buvo sujungtos, bylos C‑501/06 P ir C‑513/06 P neprarado savo savarankiško pobūdžio. Atvirkščiai, turi būti išnagrinėti kiekvienoje iš jų pateikti prieštaravimai.

71.      Antra, priešingai nei teigia GSK, proceso ekonomijos sumetimai iš esmės negali tebūti aiškinami taip, kad pasinaudojimas Procedūros reglamente nustatyta teisių gynimo priemone būtų vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesu.

72.      Trečia, negaliu daryti išvados, kad pagal Procedūros reglamento 116 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos antrojo atvejo formuluotę nustatytas toks ribojimas, kad priešpriešinis apeliacinis skundas gali būti pateiktas tik tokiu atveju, jei tam tikra šalis dar nėra pateikusi apeliacinio skundo. Tiesa, galimybė pateikti priešpriešinį apeliacinį skundą turi praktinę reikšmę būtent tokiais atvejais, kai šalis, prieš pateikdama apeliacinį skundą, iš pradžių nori palaukti, ar kita šalis apskųs sprendimą. Tačiau tai nėra Procedūros reglamento 116 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos antrojo atvejo taikymo sąlyga. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad viena šalis gali nuspręsti iš pradžių pateikti tik keliais kaltinimais apribotą apeliacinį skundą ir tik kitai šaliai pateikus apeliacinį skundą pateikti platesnės apimties priešpriešinį apeliacinį skundą. Tokie veiksmai turėtų būti suderinami su Procedūros reglamento 116 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos antrojo atvejo formuluote ir tikslu.

73.      Ketvirta, priešingai nei teigia GSK, pateikti apeliacinio skundo ir priešpriešinio apeliacinio skundo kartu netrukdo nei proceso ekonomijos principas, nei draudimo pateikti naujus apeliacinio skundo pagrindus pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui principas. Pagal Procedūros reglamento 116 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos antrąjį atvejį šalis, pateikdama priešpriešinį apeliacinį skundą, gali prašyti viso sprendimo panaikinimo ir tuo atveju, jei terminas pateikti apeliacinį skundą jau yra pasibaigęs(22). Jei Procedūros reglamentu vienai šaliai suteikiama teisė apskųsti visą sprendimą pateikiant priešpriešinį apeliacinį skundą, nepaisant to, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti yra pasibaigęs, tai, mano nuomone, tikrai galima daryti išvadą, kad, atsižvelgiant į proceso ekonomijos bei draudimo pateikti naujus apeliacinio skundo pagrindus pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui principus, šaliai negali būti draudžiama pateikti priešpriešinį apeliacinį skundą dėl to, kad ji jau pateikė apeliacinį skundą.

74.      Galiausiai GSK prieštaravimas dėl priimtinumo taip pat atmestinas tiek, kiek jame piktnaudžiavimu procesu laikytina tai, kad Komisijos apeliacinio skundo byloje C‑513/06 P ir priešpriešinio apeliacinio skundo byloje C‑501/06 P turiniai iš esmės yra identiški. Darant šią išvadą taip pat turi būti kreipiamas dėmesys į atskirų bylų savarankiškumą(23).

C –    Išvada

75.      Išnagrinėjusi priimtinumo klausimą, darau išvadą, kad Komisijos bei Aseprofar argumentai dėl konkurenciją ribojančio susitarimo tikslo byloje C‑513/06 P bei byloje C‑519/06 P yra nepriimtini tiek, kiek jais siekiama tik pakeisti skundžiamo sprendimo motyvus.

76.      Atvirkščiai, nagrinėjant GSK apeliacinį skundą byloje C‑501/06 P turi būti atsižvelgiama į visus Komisijos argumentus, susijusius su Pirmosios instancijos teismo motyvais dėl susitarimo konkurenciją ribojančio tikslo ir konkurenciją ribojančio poveikio. Tai galioja ir atitinkamiems Aseprofar(24), EAEPC ir Lenkijos Respublikos argumentams.

77.      Galiausiai tai, kad Komisija padavė apeliacinį skundą byloje C‑513/06 P, nereiškia, kad Komisijos priešpriešinis apeliacinis skundas byloje C‑501/06 P yra nepriimtinas.

V –    Dėl GSK apeliacinio skundo byloje C‑501/06 P

78.      GSK apeliacinis skundas byloje C‑501/06 P iš esmės nukreiptas prieš skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą. Juo Pirmosios instancijos teismas atmetė GSK ieškinį tiek, kiek juo siekta panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį. Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija nustatė, kad GSK susitarimu pažeidžiama EB 81 straipsnio 1 dalis.

79.      Prieš pradėdama nagrinėti apeliacinį skundą, pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į ypatingą aplinkybę, kad Komisija, Aseprofar, EAEPC ir Lenkijos Respublika siekia, kad būtų pakeisti sprendimo motyvai dėl konkurenciją ribojančio susitarimo tikslo. Byloje C‑501/06 P jos siekia, kad GSK apeliacinis skundas būtų atmestas pakeičiant sprendimo motyvus dėl konkurenciją ribojančio susitarimo tikslo(25). Antra, norėčiau atkreipti dėmesį į EB 81 straipsnio 1 dalies struktūrą, pagal kurią pirmiausia turi būti ištirta, ar susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, ir tik tuomet, jei tokios prielaidos daryti negalima, turi būti tiriama, ar susitarimas turi konkurenciją ribojantį poveikį(26).

80.      Mano nuomone, dėl šių ypatumų pateisinama pirmiausia išnagrinėti, ar Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, vertindamas konkurenciją ribojantį susitarimo tikslą, ir ar tai reiškia, kad motyvai turi būti pakeisti. Jei Pirmosios instancijos teismo motyvai, pagal kuriuos Komisija negalėjo daryti prielaidos, jog susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, būtų pakeisti motyvais, pagal kuriuos Komisija pagrįstai rėmėsi prielaida, jog susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, tai GSK apeliacinis skundas turėtų būti atmestas vien dėl šios priežasties(27). Tokiu atveju turėtų būti atmesti visi GSK apeliacinio skundo pagrindai dėl skundžiamo sprendimo motyvų, susijusių su susitarimo konkurenciją ribojančiu poveikiu.

81.      Dėl šių priežasčių pirmiausia nagrinėsiu, ar Pirmosios instancijos teismo motyvuose dėl konkurenciją ribojančio susitarimo tikslo esama teisės klaidų (A). Jei atsakymas bus teigiamas, toliau tirsiu, ar Teisingumo Teismas gali apeliaciniame procese klaidingus Pirmosios instancijos teismo motyvus pagal savo kompetenciją pakeisti motyvais, kad Komisija galėjo padaryti prielaidą, jog susitarimo tikslas – konkurencijos ribojimas (B). Jei būtų nustatyta, kad sąlygos pakeisti motyvus dėl konkurenciją ribojančio susitarimo tikslo yra įvykdytos, tai GSK apeliacinio skundo pagrindai, nukreipti prieš Pirmosios instancijos teismo motyvus dėl konkurenciją ribojančio susitarimo poveikio, taptų nereikšmingi, nes jais nebebūtų galima pagrįsti abejonių dėl skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto (C).

A –    Dėl teisės klaidų, kurias Pirmosios instancijos teismas padarė sprendimo motyvuose dėl susitarimo tikslo riboti konkurenciją

82.      Komisija, Aseprofar, EAECP ir Lenkijos Respublika tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą motyvuose dėl konkurenciją ribojančio susitarimo tikslo. Todėl pirmiausia glaustai išnagrinėsiu atitinkamą skundžiamo sprendimo motyvų dalį (1) ir konkurenciją ribojančio susitarimo tikslo sąvoką (2). Atsižvelgdama į gautas išvadas, analizuosiu, kokių teisės klaidų esama atitinkamoje skundžiamo sprendimo dalyje (3).

1.      Skundžiamo sprendimo motyvų dėl susitarimo, kurio tikslas – konkurencijos ribojimas, dalis

83.      Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 114–147 punktuose tyrė, ar Komisija turėjo pagrindą nuspręsti, kad susitarimo tikslas – konkurencijos ribojimas. Pirmiausia Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad GSK susitarimu siekė apriboti lygiagrečią prekybą ir kad tokie susitarimai iš esmės turi būti laikomi susitarimais, kurių tikslas riboti konkurenciją(28).

84.      Tačiau Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje laikėsi nuomonės, kad vien tikslo apriboti lygiagrečią prekybą nepakanka, kad būtų galima daryti prielaidą, jog susitarimu buvo siekiama apriboti konkurenciją. Jis nurodė, kad EB 81 straipsnio 1 dalies negalima taikyti vien todėl, kad nagrinėjamu susitarimu apribojama lygiagreti prekyba ir kartu daromas poveikis prekybai. Šiuo atveju dar reikia išnagrinėti klausimą, ar susitarimo tikslas arba poveikis yra galutiniam vartotojui nepalankus konkurencijos atitinkamoje rinkoje ribojimas(29). Pirmosios instancijos teismo nuomone, susitarimas, kuriuo siekiama apriboti lygiagrečią prekybą, gali būti laikomas susitarimu, kurio tikslas – konkurencijos ribojimas, tik tuomet, jei galima daryti prielaidą, kad jis atima iš galutinių vartotojų veiksmingos konkurencijos privalumus(30).

85.      Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į GSK susitarimo teisinį ir ekonominį kontekstą, negali būti preziumuojama, kad šios sąlygos atima iš galutinių vartotojų konkurencijos privalumus(31).

86.      Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas, visų pirma, nurodė, kad galima daryti prielaidą, jog Ispanijos didmenininkai patys naudojasi nauda, kurią lygiagreti prekyba gali suteikti kainų atžvilgiu, o galutiniai vartotojai tokiu atveju šios naudos negauna(32).

87.      Toliau Pirmosios instancijos teismas kaltino Komisiją, kad ji visiškai netyrė specifinių ir esminių vaistų sektoriaus požymių, susijusių su tuo, kad atitinkamų produktų kainos, kurias kontroliuoja valstybės narės, tiesiogiai arba netiesiogiai nustatydamos, jų manymu, tinkamą šių kainų lygmenį, Bendrijoje nusistovi struktūriškai skirtingais lygmenimis ir kad, šiaip ar taip, jos yra beveik nepriklausomos nuo laisvos pasiūlos ir paklausos sąveikos, skirtingai nei kitų vartojimo prekių kainos(33). Jis manė, kad ši aplinkybė neleidžia daryti prielaidos, kad lygiagreti prekyba turi įtakos kainoms, taikomoms nacionalinių sveikatos draudimo sistemų kompensuojamų vaistų galutiniams vartotojams, ir todėl suteikia jiems pastebimos naudos, kaip būtų tuo atveju, jei šios kainos būtų nustatytos dėl paklausos ir pasiūlos sąveikos(34).

88.      Remdamasis tuo, kas išdėstyta, Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog negalima patvirtinti pagrindinės Komisijos išvados, kad susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas. Kadangi dėl taikytinų teisės aktų įtakos nagrinėjamų vaistų kainų iš esmės neveikia laisvos pasiūlos ir paklausos sąveika, o tas kainas nustato arba kontroliuoja viešosios valdžios institucijos, negalima savaime daryti prielaidos, jog yra nustatyta, kad lygiagrečia prekyba siekiama sumažinti šias kainas ir taip padidinti galutinių vartotojų gerovę. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, atliktas susitarimo teksto nagrinėjimas neleidžia daryti prielaidos, kad apribojant lygiagrečią prekybą sumažinama galutinių vartotojų gerovė. Todėl šioje gana neįprastoje situacijoje ribojamasis susitarimo pobūdis negali būti nustatytas remiantis tik jo tekstu ir atsižvelgiant į susitarimo kontekstą, bet būtinai turi būti įvertintas jo poveikis, kad ir siekiant patikrinti tai, ką priežiūros institucija galėjo įtarti remdamasi paties susitarimo tekstu(35).

2.      Dėl sąvokos „tikslas apriboti konkurenciją“

89.      Pagal teismo praktiką EB 81 straipsnio 1 dalyje numatyta tikslo ir poveikio alternatyva reiškia, kad reikia atlikti dvipakopį nagrinėjimą. Jei nustatoma, kad susitarimo tikslas riboti konkurenciją, nėra svarbu, ar tokio susitarimo poveikis iš tikrųjų yra konkurencijos ribojimas(36). Taip pat nereikia atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jeigu jo tikslas – konkurencijos ribojimas(37). Toks susitarimas patenka į EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį net ir tuomet, jei rinkoje nėra jokio konkurenciją ribojančio poveikio(38). Todėl yra aišku, kad su tikslu apriboti konkurenciją susijusi alternatyva, numatyta EB 81 straipsnio 1 dalyje, reiškia pažeidimą, kuriuo keliama galima grėsmė(39).

90.      Tikslą apriboti konkurenciją reikia preziumuoti, jei susitarimai pagal savo pobūdį gali riboti konkurenciją(40). Taip yra tuomet, jei susitarimas, atsižvelgiant į jo teisinį ir ekonominį kontekstą, gali daryti neigiamą poveikį konkurencijai.

91.      Šiuo klausimu ypač reikia atsižvelgti į praktiką, pagal kurią visiškai tikėtina, kad tam tikrų rūšių susitarimai daro neigiamą poveikį rinkai ir kliudo pasiekti Bendrijos konkurencijos taisyklėmis siekiamų tikslų. Tikslo apriboti konkurenciją, kaip pažeidimo, kuriuo keliama galima grėsmė, pobūdis ypač pasireiškia atsižvelgiant į šią praktiką, nes tam tikros susitarimų rūšys (pavyzdžiui, susitarimai dėl kainų, pasidalijimo klientais, vertikalūs susitarimai dėl kainų taikymo) laikomos ribojančiomis konkurenciją netiriant konkretaus jų poveikio. Toks tipinis metodas sukuria teisinį saugumą. Tačiau jis taikomas, tik jei nagrinėjamo susitarimo teisinis ir ekonominis kontekstas netrukdo taikyti šį tipinį vertinimą(41).

92.      Tačiau tikslo riboti konkurenciją sąvoka neapima tik tam tikrų susitarimų rūšių. Priešingai, ji apima ir susitarimus, kurių atveju, remiantis ekonomine analize, galima daryti prielaidą dėl pakankamos žalos konkurencijai(42). Atliekant tokį vertinimą reikia atsižvelgti į susitarimo teisinį ir ekonominį kontekstą. Todėl tokia analizė turi tam tikro panašumo su konkurenciją ribojančio susitarimo poveikio vertinimu(43). Tačiau šio tyrimo skirtumas nuo konkurenciją ribojančio susitarimo poveikio tyrimo yra tai, jog tikslo apriboti konkurenciją atveju grėsmė rinkos sąlygoms yra tokia akivaizdi, kad konkurenciją ribojantis susitarimo poveikis gali būti preziumuojamas ir neatlikus išsamios rinkos analizės.

93.      Nagrinėjant, ar susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, reikia pirmiausia atsižvelgti į susitarimo turinį, objektyvius tikslus, kurių siekiama susitarimu, teisinį ir ekonominį susitarimo kontekstą bei šalių elgesį. Kaip vienas iš svarbių veiksnių taip pat gali būti pasitelkta ir šalių valia(44).

94.      Jei susitarimu nesiekiama riboti konkurencijos, pagal EB 81 straipsnio 1 dalį jis draudžiamas tik tuomet, kai remiantis susitarimo faktinio ir (arba) potencialaus poveikio atitinkamoje rinkoje tyrimu įrodoma, kad dėl jo yra apribojama konkurencija(45).

3.      Dėl teisės klaidų

95.      Komisija, Aseprofar, EAEPC ir Lenkijos Respublika tvirtina, kad buvo padaryta daug teisės klaidų, ypač susijusių su tikslo apriboti konkurenciją sąvokos aiškinimu (a) ir atsižvelgimu į teisinį ir ekonominį kontekstą (b).

a)      Dėl teisės klaidos, padarytos aiškinant tikslo apriboti konkurenciją sąvoką

i)      Dėl išvados, kad susitarimas, kuriuo siekiama apriboti lygiagrečią prekybą, tik iš esmės turi būti laikomas susitarimu, kurio tikslas yra konkurencijos ribojimas

96.      Komisija, Aseprofar ir EAEPC kritikuoja skundžiamo Pirmosios instancijos teismo sprendimo 115, 116 ir 121 punktuose padarytą išvadą, kad susitarimas, kuriuo siekiama apriboti lygiagrečią prekybą, tik iš esmės turi būti laikomas susitarimu, kurio tikslas yra konkurencijos ribojimas.

97.      Šis prieštaravimas atmestinas.

98.      Pagal Teisingumo Teismo praktiką lygiagrečią prekybą ribojantys susitarimai paprastai yra laikomi susitarimais, kurių tikslas – konkurencijos ribojimas(46). Tačiau, kaip minėta pirma(47), visada reikia atsižvelgti į teisinį ir ekonominį susitarimo kontekstą. Todėl tiek, kiek Pirmosios instancijos teismas į tai atsižvelgia vartodamas žodžių junginį „iš esmės“, negalima priekaištauti, kad jis padarė teisės klaidą.

ii)    Dėl konkurenciją ribojančio poveikio prezumpcijos

99.      Komisija, Aseprofar ir EAEPC kritikuoja tai, kad Pirmosios instancijos teismas nusprendė – būtent skundžiamo sprendimo 121, 122 ir 134 punktuose, – kad tikslas apriboti konkurenciją yra tuomet, kai galima preziumuoti konkurenciją ribojantį poveikį.

100. Teisės klaidos nėra ir šioje Pirmosios instancijos teismo išvadoje.

101. Atsižvelgiant į tai, kokių pasekmių įmonei gali kilti dėl EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo, antikonkurencinio tikslo sąvoka negali būti aiškinama pernelyg plačiai(48). Toks reikalavimas įtvirtintas sąlygoje, kad turi būti preziumuojamas konkurencijos ribojimas. Be to, nematau jokio esminio skirtumo tarp pirma paminėto vertinimo kriterijaus, pagal kurį reikia išnagrinėti, ar atsižvelgiant į praktiką susitarimas potencialiai gali daryti neigiamą poveikį konkurencijai(49), ir Pirmosios instancijos teismo pritaikyto vertinimo kriterijaus, pagal kurį reikia nustatyti, ar galima daryti prielaidą dėl konkurenciją ribojančio susitarimo poveikio. Kol darant tokią prielaidą nereikalaujama įrodyti potencialaus poveikio, tokio vertinimo kriterijaus naudojimas nelaikytinas teisės klaida.

iii) Dėl atsižvelgimo į neigiamą poveikį galutiniam vartotojui

102. Aseprofar ir Komisija taip pat ginčija skundžiamo Pirmosios instancijos teismo sprendimo 118, 119, 133, 134 ir 147 punktuose padarytas išvadas. Šiuose punktuose Pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad nagrinėjamu atveju prielaidą dėl konkurenciją ribojančio tikslo galima daryti tik išanalizavus klausimą, ar susitarimo tikslas arba poveikis yra galutiniam vartotojui nepalankus konkurencijos nagrinėjamoje rinkoje ribojimas. Todėl jis nusprendė, kad Komisija neturėjo pagrindo nuspręsti, jog susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, nes, neatlikusi susitarimo poveikio tyrimo, negalėjo daryti prielaidos, kad susitarimas riboja konkurenciją galutinio vartotojo nenaudai. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, jog aplinkybės, kad vaistų kainos dėl nacionalinių kainų nustatymo taisyklių yra beveik nepriklausomos nuo laisvos pasiūlos ir paklausos sąveikos ir kad jas nustato ir kontroliuoja valstybinės institucijos, neleidžia daryti prielaidos, kad lygiagreti prekyba lemia kainų, taikomų galutiniams vartotojams, mažėjimo tendenciją.

103. Aseprofar ir Komisija pagrįstai ginčija išvadas, kurias Pirmosios instancijos teismas padarė pirma paminėtuose skundžiamo sprendimo punktuose. Tiek, kiek šiose išvadose reikalaujama išanalizuoti neigiamą poveikį galutiniams vartotojams, jos grindžiamos klaidingu tikslo apriboti konkurenciją sąvokos aiškinimu.

104. Visų pirma, reikia konstatuoti, kad pagal EB 81 straipsnio 1 dalies formuluotę tik reikalaujama, kad susitarimo tikslas arba poveikis būtų konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas. Todėl nėra pagrindo manyti, kad reikia analizuoti ne tik konkurencijos ribojimo buvimą, bet ir tai, ar susitarimo tikslas arba poveikis nepalankus galutiniams vartotojams(50).

105. Toliau, kaip pagrįstai teigia Aseprofar, reikia atsižvelgti į EB 81 straipsnio struktūrą. Pagal 81 straipsnio 1 dalį susitarimai, kurių tikslas – konkurencijos ribojimas, iš esmės draudžiami. Pagal EB 81 straipsnio 3 dalį tokiems susitarimams galima taikyti draudimo pagal EB 81 straipsnio 1 dalį išimtį tik tuomet, jei įvykdytos keturios kumuliacinės sąlygos. Prie šių sąlygų priskirtina tai: pirma, kad susitarimas padėtų tobulinti prekių gamybą ir paskirstymą arba skatintų technikos ir ekonomikos pažangą, antra, kad būtų sudarytos sąlygos vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, trečia, kad atitinkamoms įmonėms nebūtų nustatyta jokių apribojimų, nebūtinų šiems tikslams pasiekti, ir, ketvirta, kad tokioms įmonėms nebūtų suteikta galimybė panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai.

106. Taigi, atsižvelgiant į visą EB 81 straipsnio formuluotę, sąžiningas dalijimasis iš susitarimo gaunama nauda su vartotojais yra sąlyga, į kurią pagal EB 81 straipsnio 3 dalį reikia atsižvelgti. Toliau iš EB 81 straipsnio 3 dalies matyti, kad susitarimams, pagal kuriuos sąžiningai dalijamasi gaunama nauda su vartotojais, išimtis gali būti taikoma tik tuo atveju, jei jie atitinka ir kitas EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, man atrodo, kad tikslo apriboti konkurenciją buvimo susiejimas su jo neigiamo poveikio vartotojams įrodymu nesuderinamas su EB 81 straipsnio normine sistema(51).

107. Tai nereiškia, kad pagal EB 81 straipsnio 1 dalį apskritai nereikia atsižvelgti į susitarimo poveikį galutiniams vartotojams. Tačiau tai turi būti tokie veiksniai, kurie sukeltų abejonių dėl pačio konkurencijos ribojimo buvimo(52). Šiuo klausimu atkreiptinas dėmesys, kad nauda, kurią gali gauti galutiniai vartotojai dėl to, kad GSK, apribodama lygiagrečią prekybą, disponuoja didesniais finansiniais ištekliais ir juos tam tikrais atvejais panaudoja naujų vaistų tyrimams ir plėtrai, negali paneigti konkurencijos ribojimo. Priešingai, į tokią naudą, net jei ji gali sustiprinti konkurenciją tarp vaistų gamintojų, turi būti atsižvelgiama ne EB 81 straipsnio 1 dalies, o EB 81 straipsnio 3 dalies kontekste(53).

108. Dėl šios priežasties atmestini GSK argumentai, pagal kuriuos negalima teigti, kad egzistuoja tikslas apriboti konkurenciją, jei negalima daryti prezumpcijos dėl susitarimo žalos vartotojams. Tikslo apriboti konkurenciją sąvoka suponuoja tai, kad susitarimu potencialiai gali būti daromas pakankamas poveikis konkurencijai, o ne tai, kad reikia šį susitarimą kvalifikuoti kaip nepalankų vartotojams, atlikus bendrą vertinimą. Taigi tikrinant, ar susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, netikslinga atlikti lyginamąjį susitarimų, kuriais ribojama lygiagreti vaistų prekyba, ir susitarimų, kuriais siekiama sunkių konkurencijos ribojimų, kuriems paprastai netaikoma išimtis pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, nepalankumo vartotojams vertinimą. Toks aiškinimas nesuderinamas su EB 81 straipsnio normine struktūra. Tikslo apriboti konkurenciją sąvoka negali būti apribota tik ypač sunkiais konkurencijos ribojimais ar esminiais pažeidimais(54).

109. Priešingai nei teigia GSK, atsižvelgiant EB 81 straipsnio norminę struktūrą reikia atmesti susitarimų, kurių tikslas apriboti konkurenciją EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, sutapatinimą su per se draudimais JAV konkurencijos teisės prasme(55).

110. Mano nuomone, reikia atsargiai vertinti galimybę remtis sprendimų, priimtų dėl EB 82 straipsnio, vertinimais. Tiesa, tokiuose sprendimuose galima rasti atsakymų, ar ir kokia apimtimi lygiagrečios prekybos ribojimas gali apriboti konkurenciją(56). Tačiau iš vertinimo, kad vienašalis dominuojančią padėtį rinkoje užimančios įmonės elgesys, ribojantis lygiagrečią vaistų prekybą, tam tikromis sąlygomis gali būti kvalifikuojamas kaip nepiktnaudžiavimas, negalima savaime daryti išvados, kad įmonių susitarimu, kuriuo ribojama lygiagreti vaistų prekyba, nesiekiama apriboti konkurencijos EB 81 straipsnio 1 dalies prasme. Viena vertus, vertinimas, ar vienašalis elgesys yra piktnaudžiavimas pagal EB 82 straipsnį, atliekamas remiantis kitais kriterijais nei susitarimo suderinamumo su EB 81 straipsniu vertinimas. Kita vertus, pažymėtina, kad piktnaudžiavimo pagal EB 82 straipsnį vertinimas yra išsamus tyrimas, o susitarimo tikslo apriboti konkurenciją vertinimas yra tik pirmoji tyrimo pagal EB 81 straipsnį stadija.

111. Be to, tiesa, kad neiškraipytos konkurencijos sistemos, kurios siekiama EB 3 straipsnio 1 dalies g punkte, tikslas – geriausias galutinių vartotojų aprūpinimas, užkertant kelią privačių asmenų daromai žalai konkurencijai. Tačiau tai nereiškia, kad konkreti susitarimo žala galutiniams vartotojams turi būti vertinama, nagrinėjant, ar susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas.

112. Atvirkščiai, tikslas apriboti konkurenciją turi būti preziumuojamas, kai susitarimas, atsižvelgiant į jo teisinį ir ekonominį kontekstą, potencialiai gali daryti pakankamą neigiamą poveikį konkurencijai(57). EB 81 straipsnio 1 dalimi saugoma konkurencija visais rinkos lygmenimis(58). Nagrinėjamu atveju saugoma to paties prekių ženklo produktų konkurencija rinkoje, kuri kyla dėl to, kad tiesioginiai GSK vaistų pirkėjai, t. y. ligoninės ir vaistinės, turi galimybę vaistus įsigyti ne tik iš didmenininkų paskirties valstybėje, bet ir dėl lygiagrečios prekybos iš Ispanijos didmenininkų. Neigiamą poveikį galutiniams vartotojams iš esmės gali turėti ne tik konkurencijos ribojimas rinkoje, kurioje galutinis vartotojas veikia kaip pirkėjas, bet ir konkurencijos ribojimas aukštesnėje rinkoje.

113. Žinoma, naudą, kuri kyla dėl konkurencijos aukštesnėje rinkoje, gali pajusti galutiniai vartotojai. Taip būtų ypač tuo atveju, jei žemesnėje rinkoje veiktų veiksminga konkurencija. Tačiau, mano nuomone, vien iš tos aplinkybės, kad žemesnėje rinkoje nėra konkurencijos arba ji nepakankama, negalima daryti išvados, jog EB 81 straipsnio 1 dalis neapima konkurencijos apribojimų aukštesnėje rinkoje. Problema, kad naudos iš konkurencijos aukštesnėje rinkoje nepajunta galutiniai vartotojai dėl to, kad nėra konkurencijos žemesnėje rinkoje, turi būti sprendžiama toje rinkoje, kurioje ji kyla. Tačiau į aplinkybę, kad galutiniai vartotojai neturi naudos iš konkurencijos aukštesnėje rinkoje dėl nepakankamos konkurencijos žemesnėje rinkoje, gali būti atsižvelgiama atliekant atitinkamo susitarimo vertinimą pagal EB 81 straipsnio 3 dalį.

114. Be to, su Pirmosios instancijos teismo požiūriu galima nesutikti todėl, kad jį taikant susitarimo tikslas apriboti konkurenciją, kaip EB 81 straipsnio 1 dalies alternatyva, prarastų dalį savo veiksmingumo. Tiesa, susitarimų, kurių tikslas apriboti konkurencija, sąvoka ir toliau galėtų apimti atvejus, susijusius su rinka, kurioje galutinis vartotojas tiesiogiai perka tam tikrus produktus. Tačiau jei konkurencija būtų ribojama aukštesnėje rinkoje, vadovaujantis Pirmosios instancijos teismo požiūriu būtų daug sudėtingiau laikyti, kad yra tikslas apriboti konkurenciją.

115. Didėjant atstumui tarp galutinio vartotojo rinkos ir aukštesnės rinkos, darosi sudėtingiau įvertinti, ar konkurencijos aukštesnėje rinkoje ribojimas gali turėti aiškų neigiamą poveikį šiam vartotojui. Pasiekus tam tikrą atstumą, vargu ar būtų įmanoma atlikti tokią analizę, nedarant rinkos analizės. Tačiau darant rinkos analizę būtų peržengta riba tarp konkurenciją ribojančio tikslo ir poveikio.

116. Laikantis Pirmosios instancijos teismo požiūrio susitarimai, sudaromi rinkoje, pakankamai nutolusioje nuo galutinių vartotojų rinkos, galėtų būti laikomi tik susitarimais, kurių poveikis – konkurencijos ribojimas, o ne susitarimais, kuriais siekiama apriboti konkurenciją.

117. Be to, tokio teisiškai klaidingo Pirmosios instancijos teismo vertinimo nepatvirtina teismų praktika, kurią Pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamo sprendimo 118 punkte. 2006 m. birželio 7 d. Sprendimo Österreichische Postsparkasse prieš Komisiją(59) 115 punkte Pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, kad EB 81 straipsnio galutinis tikslas sustiprinti vartotojo gerovę ir, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, paminėjo iš susitarimo gautos naudos dalies atitekimą vartotojams remiantis EB 81 straipsnio 3 dalimi. Sprendime Consten ir Grundig prieš Komisiją(60) taip pat nepateiktas toks tikslo apriboti konkurenciją sąvokos aiškinimas, kokiu Pirmosios instancijos teismas rėmėsi skundžiamame sprendime.

118. Todėl Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas tikslo apriboti konkurenciją sąvoką, padarė teisės klaidą, konstatuodamas, jog kad iš to, kas nagrinėjama, būtų galima daryti prielaidą dėl susitarimo tikslo apriboti konkurenciją, reikėjo išnagrinėti klausimą, ar susitarimo tikslas arba poveikis yra galutiniam vartotojui nepalankus konkurencijos tam tikroje rinkoje ribojimas.

iv)    Dėl riboto atsižvelgimo į lygiagrečios prekybos naudą galutiniams vartotojams

119. Tik dėl išsamumo pažymiu, kad net jei remiantis, mano nuomone, klaidingu Pirmosios instancijos teismo požiūriu būtų reikalaujama neigiamo poveikio galutiniam vartotojui analizės, kita Pirmosios instancijos teismo klaida būtų tai, kad šis požiūris pagrįstas pernelyg griežtu naudos galutiniams vartotojams, saugomos EB 81 straipsniu, aiškinimu.

120. Aseprofar ir Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti ne tik į lygiagrečios prekybos poveikį galutiniams vartotojams taikomoms kainoms. Jos remiasi tuo, kad EB 81 straipsniu saugoma ir kitokio pobūdžio nauda galutiniams vartotojams. Šiai išvadai pagrįsti jos nurodo, kad dėl lygiagrečios prekybos sveikatos draudimo sistemos galėtų skirti mažiau išlaidų vaistams.

121. Priešingai nei teigia GSK, šie argumentai neturi būti atmesti dėl to, kad tokių faktų apeliaciniame procese pateikti negalima. Aseprofar ir Komisija, visų pirma, tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismo EB 81 straipsniu saugomos vartotojo gerovės aiškinimas yra pernelyg griežtas, t. y. teisiškai klaidingas. Šis tvirtinimas yra pagrįstas. EB 81 straipsnis apima bet kokią naudą, kuri gali kilti galutiniams vartotojams dėl neiškraipytos konkurencijos sistemos, t. y.  bet kokią tiesioginę ir netiesioginę naudą dėl kainų bei bet kokią kitą tiesioginę ir netiesioginę naudą.

122. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 133, 134 ir 147 punktuose rėmęsis tik susitarimo poveikiu galutiniams vartotojams taikomoms kainoms ir nusprendęs, kad Komisijos motyvuose padaryta teisės klaidų vien todėl, kad ji neatsižvelgė į šį aspektą, klaidingai įvertino EB 81 straipsniu saugomos galutinių vartotojų gerovės apimtį.

v)      Išvada

123. Darytina išvada, kad Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas tikslo apriboti konkurenciją sąvoką, padarė teisės klaidą.

124. Kadangi man atrodo, jog jau paminėtų teisės klaidų pakanka Pirmosios instancijos teismo motyvams dėl konkurenciją ribojančio susitarimo tikslo pakeisti, kitų kaltinimų iš esmės nebetirsiu. Tačiau reikia turėti omeny, kad Teisingumo Teismas, keisdamas motyvus, gali remtis tik tais faktais, kuriuos nustatė Pirmosios instancijos teismas(61). Todėl toliau dar nagrinėsiu kaltinimus, pateiktus dėl Pirmosios instancijos teismo atlikto susitarimo teisinio ir ekonominio konteksto vertinimo.

b)      Dėl atsižvelgimo į teisinį ir ekonominį kontekstą

125. Komisija, Aseprofar, EAEPC ir Lenkijos Respublika tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino teisinį ir ekonominį susitarimo kontekstą. Esminis šių kaltinimų punktas yra tai, kad Pirmosios instancijos teismas savo motyvuose dėl konkurenciją ribojančio susitarimo tikslo rėmėsi kitokiu teisiniu ir ekonominiu kontekstu nei motyvuose dėl konkurenciją ribojančio susitarimo poveikio. Kaltinimai susiję būtent su klaidingu teisinio ir ekonominio konteksto suvokimu, faktų iškraipymu ir motyvų prieštaringumu. GSK atsikerta, kad dauguma šių argumentų neleistini apeliaciniame procese, nes jais siekiama faktų, kuriuos nustatė Pirmosios instancijos teismas, peržiūrėjimo. Vis dėlto GSK pateikia tuos pačius kaltinimus, tačiau atvirkščiai, t. y. tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidų ne sprendimo dalyje dėl susitarimo konkurenciją ribojančio, o sprendimo dalyje dėl susitarimo konkurenciją ribojančio poveikio.

126. Pirmiausia, atmestinas kaltinimas, kad Pirmosios instancijos teismas susitarimo teisinį ir ekonominį kontekstą aiškino klaidingai, nes jis laikėsi nuomonės, kad tikrinant konkurenciją ribojantį tikslą teisinis ir ekonominis kontekstas gali būti kitoks, nei tikrinant konkurenciją ribojantį poveikį. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 110 punkto, Pirmosios instancijos teismas pagrįstai manė, kad tiek tikrinant susitarimo konkurenciją ribojantį tikslą, tiek tikrinant susitarimo konkurenciją ribojantį poveikį reikia atsižvelgti į tą patį teisinį ir ekonominį kontekstą(62).

127. Likę kaltinimai skirstytini į susijusius su Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 122 punkto 2 sakinio teiginiu, kad didmenininkai patys pasinaudoja nauda, kurią lygiagreti prekyba gali suteikti kainų atžvilgiu, todėl galutiniai vartotojai šios naudos negauna (i), ir susijusius su likusiais Pirmosios instancijos teismo teiginiais (ii).

i)      Dėl prielaidos, kad didmenininkai patys pasinaudoja nauda, kurią lygiagreti prekyba gali suteikti kainų atžvilgiu, todėl galutiniai vartotojai šios naudos negauna

128. Komisija, Aseprofar, EAEPC ir Lenkijos Respublika pagrįstai ginčija skundžiamo sprendimo 122 punkto antrame sakinyje padarytą prielaidą, kad vaistų didmenininkai patys pasinaudoja nauda, kurią lygiagreti vaistų prekyba gali suteikti kainų atžvilgiu, todėl galutiniai vartotojai šios naudos negauna. Šiame teiginyje yra teisės klaidų.

129. Pirma, toks teiginys yra įrodymų iškraipymas. Tiesa, paprastai apeliaciniame procese negalima kelti klausimo dėl Pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, nes apeliacinį skundą Teisingumo Teismui galima pateikti tik dėl teisės klausimų(63). Tačiau išimtis gali būti taikoma tuo atveju, jei iš bylos dokumentų matyti, kad Pirmosios instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė iš tiesų yra klaidinga(64).

130. Šis atvejis yra būtent toks. Kaip matyti iš bylos dokumentų, juose nėra informacijos, kuria remdamasis Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 122 punkto antrame sakinyje galėtų nuspręsti, kad vaistų didmenininkai patys pasinaudoja nauda, kurią lygiagreti vaistų prekyba gali suteikti kainų atžvilgiu, todėl galutiniai vartotojai šios naudos negauna, priešingai, šie dokumentai leidžia tokią prielaidą paneigti.

131. Pirmiausia, reikia konstatuoti, kad kalbama būtent apie paties Pirmosios instancijos teismo prielaidą. Tai ypač matyti palyginus skundžiamo sprendimo 122 punkto pirmą ir antrą sakinius. Pirmame sakinyje Pirmosios instancijos teismas išdėstė nuomonę dėl to, ką galėjo preziumuoti Komisija, atsižvelgusi į teisinį ir ekonominį kontekstą. Tai nėra paties Pirmosios instancijos teismo išvada. Antrame sakinyje, atvirkščiai, Pirmosios instancijos teismas padarė prielaidą, kad didmenininkai patys pasinaudoja nauda, kurią lygiagreti prekyba gali suteikti kainų atžvilgiu, todėl galutiniai vartotojai šios naudos negauna. Šis sakinys negali būti suprastas niekaip kitaip, kaip tik kaip paties Pirmosios instancijos teismo padaryta prielaida.

132. Be to, šios prielaidos negalima pagrįsti bylos dokumentais. Atsižvelgiant į šį kontekstą ypač atkreiptinas dėmesys, kad GSK procese Pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad Ispanijos didmenininkai netaikė mažesnių kainų paskirties valstybėse ir kad nauda nebuvo pasidalyta su pacientais(65). GSK tik laikėsi nuomonės, kad skirtumas tarp šio sumažinimo ir naudos galutiniams vartotojams yra labai mažas. Tiesa, proceso šalių nuomonės dėl sumažinimo masto ir naudos dydžio skiriasi, tačiau jos nesiskiria dėl pagrindinio klausimo, ar apskritai esama tokio skirtumo.

133. Todėl Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 122 punkto antrame sakinyje padaryta prielaida, kad didmenininkai patys pasinaudoja (visa) nauda, kurią lygiagreti prekyba gali suteikti kainų atžvilgiu, todėl galutiniai vartotojai šios naudos negauna, yra faktų iškraipymas, į kurį reikia atsižvelgti nagrinėjant apeliacinį skundą.

134. Antra, darant prielaidą skundžiamo sprendimo 122 punkto antrame sakinyje buvo padaryta teisės klaida nurodant prieštaringus motyvus(66). Prieštaringumas yra tas, kad Pirmosios instancijos teismas, viena vertus, skundžiamo sprendimo 122 punkto antrame sakinyje daro prielaidą, kad didmenininkai patys pasinaudoja nauda, kurią lygiagreti prekyba gali suteikti kainų atžvilgiu, todėl galutiniai vartotojai šios naudos negauna, kita vertus, vertindamas konkurenciją ribojantį poveikį skundžiamo sprendimo 185, 187 ir 189 punktuose remiasi tuo, kad Ispanijos didmenininkai, eksportuojantys vaistus į paskirties valstybę, joje taiko mažesnes (nors ir nedaug) kainas nei didmenininkai šioje paskirties valstybėje.

ii)    Dėl likusių prielaidų ir išvadų

135. Atmestini yra Komisijos, Aseprofar, EAEPC ir Lenkijos Respublikos kaltinimai, susiję su Pirmosios instancijos teismo padarytu kitų faktų iškraipymu ar prieštaringais motyvais, ypač dėl nacionalinių kainų nustatymo taisyklių poveikio to paties prekių ženklo produktų konkurencijai vaistų sektoriuje.

136. Man atrodo, kad šie kaltinimai, netikrinant jų priimtinumo, turi būti atmesti vien dėl tos priežasties, kad Pirmosios instancijos teismas motyvų dėl susitarimo konkurenciją ribojančio tikslo dalyje daugiau nepadarė jokių prielaidų, prieštaraujančių tam, ką Pirmosios instancijos teismas nustatė motyvų dėl konkurenciją ribojančio poveikio dalyje. Man atrodo, tai, kad Pirmosios instancijos teismas, remdamasis skundžiamo sprendimo 124–131 punktuose nustatytu teisiniu ir ekonominiu kontekstu, nagrinėjo, ką galėjo preziumuoti Komisija, tirdama susitarimo konkurenciją ribojantį tikslą, ir padarė kitas išvadas nei tos, prie kurių priėjo tirdamas konkurenciją ribojantį poveikį, lemia, visų pirma, teisės klaida, padaryta aiškinant tikslo apriboti konkurenciją sąvoką, o ne klaidingas teisinio ir ekonominio konteksto aiškinimas.

4.      Išvada

137. Apibendrindama darau išvadą, kad Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas tikslo apriboti konkurenciją sąvoką, padarė teisės klaidą. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 122 punkto antrame sakinyje darydamas prielaidą, kad didmenininkai patys pasinaudoja nauda, kurią lygiagreti prekyba gali suteikti kainų atžvilgiu, ir tokiu atveju galutiniai vartotojai šios naudos negaus, taip pat padarė teisės klaidų.

B –    Dėl motyvavimo pakeitimo

138. GSK apeliacinį skundą reikėtų atmesti, jei Pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriuose yra teisės klaidų, būtų keistini motyvais, pagal kuriuos Komisija pagrįstai padarė prielaidą, kad susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas.

139. Kadangi Teisingumo Teismas, keisdamas motyvus, gali remtis tik Pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pirmiausia norėčiau nagrinėti Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes (1). Toliau dėmesį skirsiu motyvams, kuriais turėtų būti pakeisti klaidingi Pirmosios instancijos teismo motyvai (2).

1.      Dėl Pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių

140. Nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas iš esmės negali nustatyti faktinių aplinkybių. Todėl pakeisti Pirmosios instancijos teismo motyvus Teisingumo Teismas gali tik remdamasis faktais, kuriuos nustatė Pirmosios instancijos teismas(67).

141. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, problemų kelia viena kitai prieštaraujančios skundžiamo sprendimo 122 punkte ir skundžiamo sprendimo 185, 187 ir 189 punktuose Pirmosios instancijos teismo padarytos prielaidos. Viena vertus, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 122 punkto antrame sakinyje padarė prielaidą, kad vaistų didmenininkai patys pasinaudos nauda, kurią lygiagreti prekyba gali suteikti kainų atžvilgiu, ir tokiu atveju galutiniai vartotojai šios naudos negaus. Kita vertus, skundžiamo sprendimo 185, 187 ir 189 punktuose Pirmosios instancijos teismas padarė prielaidą, kad Ispanijos didmenininkai, eksportuojantys vaistus į paskirties valstybę, taiko mažesnes (nors ir nedaug) kainas nei didmenininkai šioje paskirties valstybėje.

142. Mano nuomone, nepaisant šio prieštaravimo, galima daryti prielaidą, kad Pirmosios instancijos teismas rėmėsi faktine situacija, pagal kurią Ispanijos didmenininkai, eksportuojantys vaistus į paskirties valstybę, taiko mažesnes (nors ir nedaug mažesnes) kainas nei didmenininkai šioje paskirties valstybėje.

143. Pirma, galima teigti, kad Pirmosios instancijos teismas 122 punkto antrame sakinyje tik išreiškė prielaidą, kurią, atlikęs detalesnį tyrimą skundžiamo sprendimo 185, 187 ir 189 punktuose, pakeitė.

144. Antra, prielaidą 122 punkto antrame sakinyje reikia vertinti kartu su (teisiškai klaidinga) nuomone, kad vertinant tikslą apriboti konkurenciją būtina atsižvelgti į neigiamą poveikį galutiniams vartotojams ir tik tiek, kiek jis susijęs su galutiniams vartotojams taikomomis kainomis.

145. Trečia, reikia atsižvelgti, kad tai ypatingas atvejis. Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, tačiau vertindamas vieną faktinę situaciją padarė dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas, o iš bylos dokumentų matyti, kad viena iš šių išvadų yra klaidinga, o kita teisinga. Manau, kad tokiu atveju Teisingumo Teismas, remdamasis ta Pirmosios instancijos teismo išvada, kuri atitinka bylos dokumentų turinį, neperžengia kompetencijos apeliaciniame procese ribų.

146. Galiausiai, manau, kad Teisingumo Teismas, protingai vertindamas skundžiamą sprendimą, gali remtis Pirmosios instancijos teismo išvada skundžiamo sprendimo 185 punkte, pagal kurią Ispanijos didmenininkai, eksportuojantys vaistus į paskirties valstybę, joje taiko mažesnes kainas nei didmenininkai šioje paskirties valstybėje.

2.      Dėl Komisijos motyvų, kad susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, patvirtinimo

147. Toliau tirsiu, ar, remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamu tikslo apriboti konkurenciją sąvokos aiškinimu(68), skundžiamo sprendimo motyvai turi būti pakeisti motyvais, kad Komisija ginčijamame sprendime pagrįstai padarė prielaidą, jog susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas.

148. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad Pirmosios instancijos teismas, pagal EB 230 straipsnį nagrinėdamas ieškinį dėl panaikinimo, patikrina, ar Komisijos sprendimo motyvuose nėra teisės klaidų, tačiau Komisijos vertinimo negali pakeisti savuoju(69). Tokia teismų praktika galioja ir Teisingumo Teismui, kai jis apeliaciniame procese keičia Pirmosios instancijos teismo motyvus. Todėl nagrinėjamu atveju reikia ištirti, ar ginčijamo sprendimo motyvai pakankamai pagrindžia Komisijos išvadą, kad susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas.

149. Kaip jau minėta, galima preziumuoti, kad susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, jei susitarimas, atsižvelgiant į jo teisinį ir ekonominį kontekstą, tikėtina, gali daryti pakankamai neigiamą poveikį konkurencijai(70). Turint omenyje šį kontekstą, galima atsižvelgti tiek į turimą patirtį taikant tipinį požiūrį, tiek į ekonominę analize, kuriomis remiantis galima daryti prielaidą, jog susitarimas turės tokį poveikį.

a)      Tipinis požiūris

150. Komisija savo išvadą, jog susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, visų pirma grindė tuo, kad susitarimu siekiama apriboti lygiagrečią prekybą ir dėl šios priežasties jo tikslas yra ir konkurencijos ribojimas(71). Komisija savo motyvaciją visų pirma grindė tipiniu požiūriu, kurį galima apibendrinti žodžiais „lygiagrečios prekybos apribojimas – tikslas apriboti konkurenciją“.

151. Teisės klaidos tokiuose motyvuose neįžvelgiu.

152. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad toks tipinis požiūris yra suderinamas su tikslo apriboti konkurenciją, kaip pažeidimo, kuriuo keliama galima grėsmė(72), pobūdžiu.

153. Be to, reikia atsižvelgti į Teisingumo Teismo praktiką norint pasiremti patirtimi taikant tipinį metodą. Iš jos matyti, kad susitarimas, kurio tikslas lygiagrečios prekybos apribojimas, yra vienas iš tipinių susitarimų, kurių tikslas apriboti konkurenciją(73).

154. Dar daugiau – tipinis požiūris turi būti taikomas, tik jei nagrinėjamo susitarimo teisinis ir ekonominis kontekstas neužkerta kelio to daryti(74). Tačiau nagrinėjamu atveju tokios prielaidos daryti negalima.

155. Pirma, mano supratimu, iš Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimo Sot. Lélos kai Sia(75) 65 ir paskesnių punktų matyti, kad, nepaisant teisinių ir ekonominių vaistų sektoriaus ypatumų, jam taip pat galioja principas, pagal kurį susitarimas dėl lygiagrečios prekybos ribojimo laikytinas susitarimu, kurio tikslas konkurencijos ribojimas. Neatsižvelgiant į tai, kad šiuo sprendimu buvo atsakyta į prejudicinį klausimą dėl EB 82 straipsnio aiškinimo, Teisingumo Teismas jame aiškiai išdėstė nuomonę dėl tikslo apriboti konkurenciją pagal EB 81 straipsnį sąvokos.

156. Antra, nė vienu iš vaistų sektoriaus ypatumų, kuriuos nurodė GSK, negalima užginčyti patirtimi paremto vertinimo, kad susitarimais, kuriais siekiama apriboti lygiagrečią prekybą, siekiama apriboti ir konkurenciją.

157. Pirmiausia reikia konstatuoti, jog pagal Komisijos nustatytą teisinį ir ekonominį kontekstą negalima daryti prielaidos, kad nacionalinės valstybių narių kainų nustatymo taisyklės užkerta kelią konkurencijai(76).

158. Be to, aplinkybė, kad egzistuoja skirtingų nacionalinių kainų nustatymo taisyklių, per se neprieštarauja tikslo apriboti konkurenciją prielaidai. Kaip pagrįstai teigia Komisija ir EAEPC, Europos vidaus rinkoje konkurencija paprastai vyksta skirtingomis nacionalinėmis sąlygomis. Nepaisant tam tikro suderinimo laipsnio, Europos vidaus rinkoje ir toliau egzistuoja skirtingų valstybių narių teisinių ir ekonominių sistemų. Todėl konkurencija visiškai vienodomis sąlygomis apskritai neegzistuoja. Tačiau tai nereiškia, kad EB 81 straipsnio 1 dalis netaikytina(77).

159. Priešingai nei teigė GSK, atsižvelgiant į šias aplinkybes, neturi reikšmės valstybių narių noras, kad nacionalinės nuostatos galiotų tik valstybės teritorijoje. Atvirkščiai, naudojimasis palankiomis sąlygomis, nustatytomis valstybėje narėje, yra vienas iš esminių vidaus rinkos privalumų.

160. Galiausiai reikia atsižvelgti į tai, kad EB 81 straipsniu siekiama sustiprinti nacionalinių rinkų integraciją(78). Nors iš dalies pritariu skeptiškam Pirmosios instancijos teismo požiūriui dėl to, kad taikant konkurencijos taisykles vaistų sektoriuje bus iš tiesų pasiekta rinkos integracija, t. y. galutiniams vartotojams taikomos kainos taps vienodos. Tačiau galiausiai negalima atmesti, kad nacionalinių rinkų atskyrimas turi įtakos rinkų integracijai kitais rinkos lygmenimis.

161. Nemanau, kad nagrinėjamu atveju rinkos integracijos tikslas yra labai svarbus. Tiesa, konkurencija EB 81 straipsnio 1 dalies prasme įvardyta kaip priemonė Sutarties tikslams pasiekti, taigi ir priemonė, kurią Bendrija gali pasitelkti, siekdama laipsniškos rinkų integracijos(79). Tačiau jos poveikis neapsiriboja vien šiuo tikslu. EB 81 straipsnio 1 dalimi saugoma konkurencija ir tais atvejais, kai tik ribotai prisidedama prie rinkų integracijos.

162. Todėl reikia konstatuoti, kad Komisija neturėjo pagrindo nukrypti nuo tipinio požiūrio „lygiagrečios prekybos apribojimas – tikslas apriboti konkurenciją“, remdamasi teisiniu ir ekonominiu kontekstu.

b)      Konkurencijos ribojimo prezumpcija

163. Dėl išsamumo noriu atkreipti dėmesį, kad net jei Komisijos motyvai pagrįsti, visų pirma, tipiniu požiūriu, ginčijamo sprendimo motyvuose yra informacijos, pateisinančios konkurencijos ribojimo prielaidą.

164. Iš ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamosios dalies matyti, pirma, kad susitarimo tikslas yra apriboti vaistų tiekimo šaltinius ir kad Ispanijos didmenininkai dėl kainų Ispanijoje ir kitose valstybėse narėse skirtumų turėjo tiek galimybę, tiek ketinimų taikyti mažesnes kainas nei didmenininkai paskirties valstybėje.

165. Antra, Komisija motyvuose dėl susitarimo tikslo riboti konkurenciją aiškiai neišdėstė, kokią reikšmę konkurencijai vaistų sektoriuje turi patentai. Ji taip pat aiškiai neatkreipė dėmesio į lygiagrečios prekybos reikšmę, pasireiškiančią tuo, kad iki patento galiojimo pabaigos kainų konkurencija dėl lygiagrečios prekybos yra pagrindinė konkurencijos šiame sektoriuje forma(80). Tačiau ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamojoje dalyje jis nurodė, jog dėl to, kad baigiasi patento teikiama apsauga, didėja konkurencinis spaudimas GSK vaistams. Taigi apie šį aspektą jos motyvuose yra užsiminta.

166. Trečia, turint omenyje šį kontekstą negalima priekaištauti, kad Komisija neatsižvelgė į valstybių narių galimybę nustatyti kainas ir taip sumažinti vaistų kainas. Tiek, kiek nacionalinė teisės sistema leidžia veikti konkurencijai, šią konkurenciją saugo EB 81 straipsnis.

167. Ketvirta, Komisija tinkamai nustatė, kad lygiagrečios prekybos ribojimas neišvengiamai sustiprina vaistų gamintojo pozicijas vedant derybas valstybėse narėse, kuriose vaistų pardavimo kainas arba kompensavimo dydžius nustato valstybės valdžios institucijos(81). Net jei procedūros tarp įstaigų ir vaistų gamintojų negalima prilyginti derybų procedūroms tarp dviejų privačių įmonių, tačiau joms priskirtini keli veiksniai, tarp jų galimybė pigiau įsigyti vaistus iš kito tiekimo šaltinio(82). Į šį aspektą reikia atsižvelgti EB 81 straipsnio 1 dalies kontekste.

168. Tad Komisijos išvada, kad susitarimo tikslas buvo konkurencijos ribojimas, pagrįsta ne tik motyvais, kad taikant tipinį požiūrį prielaida dėl tikslo apriboti konkurenciją galėjo būti daroma vien dėl tos priežasties, kad susitarimo tikslas buvo lygiagrečios prekybos ribojimas. Komisijos motyvuose yra bent tokios informacijos, pagal kurią, net neatlikus išsamios rinkos analizės, galima daryti prielaidą, kad dėl susitarimo būtų iškraipyta konkurencija.

c)      Tarpinė išvada

169. Galiausiai konstatuotina, kad Komisija ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad susitarimo tikslas buvo konkurencijos ribojimas.

3.      Išvada

170. Taigi skundžiamo sprendimo motyvai pakeičiami ir nustatoma, jog Komisija turėjo pagrindą daryti prielaidą, kad susitarimo tikslas buvo konkurencijos ribojimas. Pirmosios instancijos teismas turėjo patvirtinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį vien dėl tos aplinkybės, jog Komisija galėjo remtis tuo, kad susitarimo tikslas buvo konkurencijos ribojimas.

C –    Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisija galėjo daryti prielaidą, jog susitarimo poveikis buvo riboti konkurenciją

171. GSK apeliacinio skundo pagrindai, nukreipti prieš skundžiamo sprendimo motyvus dėl susitarimo konkurenciją ribojančio poveikio, atmestini kaip nereikšmingi, atsižvelgiant į tai, kad Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tuo, jog Komisija neturėjo pagrindo daryti prielaidos, kad susitarimo tikslas buvo konkurencijos ribojimas, ir kad skundžiamo sprendimo motyvai turi būti atitinkamai pakeisti(83). Šiais apeliacinio skundo pagrindais negalima užginčyti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto. Šis punktas jau yra pakankamai pagrįstas pakeistuose motyvuose dėl konkurenciją ribojančio tikslo.

D –    Išvada

172. Dėl nurodytų aplinkybių siūlau atmesti GSK apeliacinį skundą byloje C‑501/06 P ir pakeisti skundžiamo sprendimo motyvus dėl susitarimo tikslo riboti konkurenciją.

VI – Dėl Komisijos, Aseprofar ir EAEPC apeliacinių skundų

173. Prieš pradėdama nagrinėti Komisijos (B), Aseprofar (C) ir EAEPC (D) apeliacinius skundus, norėčiau trumpai išnagrinėti tą skundžiamo sprendimo dalį, kurią šios šalys ginčija (A).

A –    Skundžiamo sprendimo motyvų dalis

174. Skundžiamo sprendimo 233–320 punktuose Pirmosios instancijos teismas patikrino motyvus, dėl kurių Komisija atmetė GSK prašymą dėl išimties pagal EB 81 straipsnio 3 dalį taikymo susitarimui. Pirmiausia jis nustatė, kad asmuo, norintis pasinaudoti EB 81 straipsnio 3 dalimi, šioje nuostatoje numatytų sąlygų buvimą turi įrodyti pateikdamas įtikinamų argumentų ir įrodymų(84), o Komisija turi tinkamai juos išnagrinėti(85).

175. Susitarimo tyrimas pagal EB 81 straipsnio 3 dalį susijęs su sudėtingu ekonominiu vertinimu. Todėl, nagrinėdamas prašymą panaikinti sprendimą, Pirmosios instancijos teismas apsiriboja tik patikrinimu, ar Komisija tiksliai nustatė faktines aplinkybes, ar nepadarė akivaizdžios klaidos vertindama šias aplinkybes ir ar atliko tikslų teisinį vertinimą(86). Jis turi patikrinti ir tai, ar GSK pateiktuose įrodymuose yra visa svarbi informacija ir ar įrodymais galima pagrįsti išvadas, padarytas jais remiantis(87). Tačiau Pirmosios instancijos teismas negali Komisijos vertinimo pakeisti savuoju(88).

176. Skundžiamo sprendimo 247–308 punktuose Pirmosios instancijos teismas pirmiausia patikrino Komisijos vertinimą dėl pirmosios EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos. Jis nustatė, jog norint konstatuoti, kad susitarimas pagal EB 81 straipsnio 3 dalį skatina technikos pažangą, reikia, kad tai būtų ne bet kokia subjektyvi nauda, kurią gauna susitarimą sudariusios įmonės, bet pastebima objektyvi nauda(89). Tyrimas, ar esama tokios naudos, gali būti susijęs su prognozėmis paremta analize. Reikia išnagrinėti, kas, atsižvelgiant į įmonės pateiktus argumentus ir įrodymus, atrodo labiau tikėtina: ar kad susitarimas leis gauti pastebimos objektyvios naudos, ar priešingai(90). Prireikus Komisija turi įvertinti, ar tokia pastebima objektyvi nauda gali kompensuoti neigiamą poveikį konkurencijai(91).

177. Tirdamas Komisijos vertinimą Pirmosios instancijos teismas atliko tokį tyrimą. Pirmiausia jis pakartojo su faktinėmis aplinkybėmis susijusius argumentus ir įrodymus, kuriais GSK pagrindė savo prašymą taikyti išimtį, ištyrė bei patvirtino jų svarbą(92). Vėliau jis patikrino, ar Komisija pakankamai į juos atsižvelgė, tirdama, ar esama pastebimos objektyvios naudos(93). Galiausiai Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Komisija, priimdama sprendimą, neatliko pakankamo tyrimo, nes tinkamai neatsižvelgė į visus atitinkamus GSK pateiktus argumentus ir įrodymus ir jų nepaneigė(94). Todėl Komisija neturėjo pagrindo nuspręsti, kad GSK neįrodė, jog pirmoji EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga įvykdyta(95).

178. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad išvadas dėl kitų trijų EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų Komisija iš esmės grindė savo išvada dėl pirmosios sąlygos. Kadangi išvada dėl pirmosios sąlygos buvo padaryta neatlikus pakankamo tyrimo, Komisija neturėjo pagrindo nuspręsti, kad kitos trys sąlygos neįvykdytos(96).

B –    Komisijos apeliacinis skundas byloje C‑513/06 P ir priešpriešinis apeliacinis skundas byloje C‑501/06 P

179. Apeliaciniu skundu byloje C‑513/06 P ir priešpriešiniu apeliaciniu skundu byloje C‑501/06 P Komisija, pirma, nurodo penkis apeliacinio skundo pagrindus, susijusius su Pirmosios instancijos teismo motyvais dėl EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo pirmosios sąlygos (1), ir, antra, vieną apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su Pirmosios instancijos teismo motyvais dėl likusių EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų (2). Kadangi Komisijos apeliacinis skundas ir priešpriešinis apeliacinis skundas iš esmės yra tapatūs, jie bus tiriami kartu.

1.      Dėl pirmosios EB 81 straipsnio 3 dalies sąlygos

180. Komisija pateikė daug skirtingų kaltinimų dėl pirmosios sąlygos, kuriuos ji suskirstė į penkis apeliacinio skundo pagrindus.

a)      Dėl teisinio ir ekonominio konteksto iškraipymo

181. Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu Komisija, pirmiausia, kaltina, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė teisinį ir ekonominį susitarimo kontekstą. Kadangi Komisija tiksliai nenurodė atitinkamos sprendimo dalies, tai šis kaltinimas atmestinas kaip nepriimtinas pagal EB 225 straipsnį, Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio 1 dalį ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punktą(97).

182. Toliau Komisija tvirtina, kad yra motyvavimo klaidų. Motyvavimo klaidą Pirmosios instancijos teismas padarė nepaaiškinęs, kodėl skundžiamo sprendimo 104 punkte jis nurodė tik tai, kad nacionalinės kainų nustatymo taisyklės gali iškraipyti konkurenciją, o skundžiamo sprendimo 276 punkte jau tvirtino, kad konkurencijos sąlygos yra iškraipytos dėl šių taisyklių buvimo.

183. Šis kaltinimas nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo išvada skundžiamo sprendimo 104 punkte padaryta atlikus tyrimą, ar nacionalinių kainų nustatymo taisyklių buvimas reiškia, kad EB 81 straipsnio 1 dalis netaikytina. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 105 punkte nusprendė, kad nacionalinės teisės aktai, kuriais iškraipoma konkurencija, neužkerta kelio taikyti EB 81 straipsnio 1 dalį. Tokiomis aplinkybėmis nebuvo būtina nustatyti, ar šiomis taisyklėmis iškraipoma konkurenciją. Todėl tai, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 104 punkte tik nurodė, kad nacionalinėmis kainų nustatymo taisyklėmis galima iškraipyti konkurenciją, o skundžiamo sprendimo 276 punkte jau tvirtino, kad konkurencijos sąlygos yra iškraipytos dėl šių taisyklių buvimo, negali būti laikoma nepakankamu motyvavimu(98).

b)      Dėl technikos pažangos skatinimo sąvokos, dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir dėl įrodinėjimo apimties

184. Antruoju apeliacinio skundo pagrindu Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidų, susijusių su technikos pažangos skatinimo sąvokos aiškinimu, įrodinėjimo pareigos paskirstymu ir įrodinėjimo apimtimi.

i)      Dėl vertinimo kriterijaus, naudojamo koncentracijos kontrolės srityje, taikymo

185. Pirma, Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 242 ir 269 punktuose nepagrįstai pritaikęs kriterijų, naudojamą koncentracijų kontrolės srityje. Koncentracijų bylose Komisija privalo ištirti faktus, patvirtinančius arba paneigiančius koncentracijos suderinamumą su bendrąja rinka, ir šiuo klausimu jai tenka įrodinėjimo pareiga. Prašymo taikyti susitarimui išimtį pagal EB 81 straipsnio 3 dalį atveju suinteresuotoji įmonė turi pateikti įrodymų, kad susitarimas atitinka EB 81 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sąlygas. Šiuo klausimu įrodinėjimo pareiga tenka įmonei.

186. Šis kaltinimas nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 242 punkte rėmėsi sprendimais, kurie buvo priimti bylose dėl koncentracijų kontrolės(99). Tačiau iš to negalima daryti išvados, jog Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija privalo nustatyti faktus, patvirtinančius arba paneigiančius susitarimo suderinamumą su EB 81 straipsnio 3 dalimi, ir kad Komisijai tenka įrodinėjimo pareiga šiuo klausimu. Tokiam vertinimui prieštarauja Pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamo sprendimo 235 ir paskesniuose punktuose, 248 ir 269 punktuose, kuriuose teismas aiškiai nurodė, jog įtikinamų argumentų ir įrodymų, kad įvykdytos EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos, pateikimas pirmiausia yra prašymą pateikusios įmonės pareiga. Tokiam vertinimui prieštarauja ir teismo išvada skundžiamo sprendimo 303 punkte, jog priimant ginčijamą sprendimą nebuvo atliktas pakankamas tyrimas, nes Komisija tinkamai neatsižvelgė į visus GSK pateiktus argumentus ir įrodymus.

187. Antra, Komisija kaltina Pirmosios instancijos teismą nusprendus, jog GSK turėjo pateikti tik reikšmingų, patikimų ir tikrovę atitinkančių argumentų bei įrodymų, o pagal nusistovėjusią teismų praktiką reikalaujama, kad suinteresuotoji įmonė pateiktų įtikinamų argumentų ir įrodymų, kad įvykdytos EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos. Taip perkeldamas įrodinėjimo pareigą Komisijai, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą. Be to, šis teismas skundžiamo sprendimo 269, 277, 281, 286 ir 313 punktuose reikalavo, kad Komisija pateiktų įtikinamų argumentų ir įrodymų. Todėl Pirmosios instancijos teismas taikė tik vienai šaliai, būtent Komisijai, neproporcingą vertinimo kriterijų.

188. Šis kaltinimas taip pat yra nepagrįstas. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad Pirmosios instancijos teismas pats nekonstatavo, ar egzistuoja pastebima objektyvi nauda. Skundžiamo sprendimo 241 punkte jis pagrįstai nurodė, kad turi ribotus įgaliojimus tikrinti Komisijos sprendimus, kurie pagrįsti sudėtingu ekonominiu vertinimu. Tokiu atveju Pirmosios instancijos teismas turi apsiriboti tikrinimu, ar buvo laikomasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, ar faktinės aplinkybės tiksliai nustatytos ir ar nebuvo padaryta akivaizdžios vertinimo klaidos arba piktnaudžiavimo įgaliojimais(100). Taigi Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apsiribojo tikrinimu, ar Komisija pakankamai ištyrė GSK pateiktus argumentus ir įrodymus.

189. Atliekant tokį tyrimą, pirma, reikia ištirti atitinkamos nuostatos taikymo sąlygas. Antra, Pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, kiek svarbūs yra įmonės argumentai įrodant šių taikymo sąlygų buvimą(101). Trečia, Pirmosios instancijos teismas turi ištirti, ar Komisija, kai ji nesutinka su įmonės argumentais, pakankamai atsižvelgia į visus svarbius argumentus ir įrodymus. Komisijos motyvų išsamumas, be kita ko, priklauso nuo įmonės argumentų(102). Taigi tai yra slankioji skalė.

190. Tai, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 269, 277, 281, 286 ir 313 punktuose kvalifikavo Komisijos motyvus, pateiktus ginčijamame sprendime, kaip nepakankamai įtikinamus, nelaikytina Pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl to, ar Komisijos išvada dėl pirmosios EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos nebuvimo yra iš esmės teisinga. Nagrinėjamu atveju jis tik išnagrinėjo, ar Komisija nurodytuose motyvuose įtikinamai perteikė GSK pateiktus argumentus ir įrodymus, ar pakankamai motyvuotai juos atmetė.

191. Šiomis aplinkybėmis neįžvelgiu šiuose punktuose nei neproporcingo vertinimo kriterijaus taikymo, nei kitų teisės klaidų Pirmosios instancijos teismo veiksmuose. Tačiau reikės išnagrinėti, ar Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčijamo sprendimo turinį, ar jį iškraipė(103).

ii)    Dėl ribos, kai galima preziumuoti, kad susitarimas suteikia naudos dėl veiksmingumo

192. Toliau Komisija kritikuoja Pirmosios instancijos teismo išvadas skundžiamo sprendimo 249 ir 252 punktuose. Ji teigia, kad teismas, tirdamas, ar esama pastebimos objektyvios naudos, rėmėsi tikimybe, ar atitinkamu susitarimu galima gauti pastebimos objektyvios naudos, atsižvelgdamas į GSK pateiktus argumentus ir įrodymus. Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes nepaisė materialaus vertinimo kriterijaus, pagal kurį reikalaujama nustatyti pastebimą objektyvią naudą.

193. Šis kaltinimas nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas apibrėžė vertinimo kriterijų skundžiamo sprendimo 247 punkte, kuriame jis pagrįstai nustatė, kad pastebima objektyvi nauda yra būtina aptariamo susitarimo sąlyga(104). Mano nuomone, skundžiamo sprendimo 249 punktas turi būti suprantamas taip, kad išimties, kuri pagal Reglamentą Nr. 17 suteikiama ex ante tam tikram laikotarpiui, suteikimas gali pareikalauti atlikti susitarimo naudos prognozių tyrimą, taigi turi tam tikrą prognozės elementą(105). Tačiau prognozė niekada neteikia 100% garantijos(106). Todėl išvadai, kad yra pastebimos objektyvios naudos, padaryti pakanka, kad Komisija, remdamasi pateiktais argumentais ir įrodymais, įsitikintų, jog atsižvelgiant į konkrečią patirtį pakankamai tikėtina, kad pastebima objektyvi nauda bus. Todėl tai, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 249 punkte tyrė, ar pastebima objektyvi nauda yra tikėtina, savaime nėra teisės klaida. Tiesa, atsižvelgiant į šį kontekstą iš esmės kyla klausimas, koks tikimybės laipsnis reikalingas tam, kad galėtų būti preziumuojama pastebima objektyvi nauda. Mano nuomone, reikėtų reikalauti didelės tikimybės. Su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu susijęs veiksmingumo praradimas, kylantis dėl konkurencijos ribojimo. Tačiau nagrinėjamu atveju reikalaujamas tikimybės laipsnis neturi reikšmės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo negrindė tuo, kad Komisija reikalavo pernelyg aukšto tikimybės laipsnio. Priešingai, jis rėmėsi tuo, kad Komisija nepakankamai motyvavo savo išvadą dėl pastebimos objektyvios naudos nebuvimo, nes savo motyvuose nepakankamai įvertino ar atmetė GSK pateiktus argumentus ir įrodymus, kurie turėjo reikšmės vertinant pastebimos objektyvios naudos buvimą.

194. Komisijos kaltinimas, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 252 punkte pripažino, jog pakanka galimybės gauti pastebimos objektyvios naudos, nepagrįstas vien dėl tos priežasties, kad Pirmosios instancijos teismas tame punkte tokios išvados nepadarė. Atvirkščiai, šiame punkte Pirmosios instancijos teismas pakartojo ginčijamo sprendimo turinį. Iš skundžiamo sprendimo 252 punkto galima daryti tik tokią išvadą: Pirmosios instancijos teismo nuomone, ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, kad GSK pateikti argumentai ir įrodymai nepakankamai įrodo, jog galima gauti pastebimos objektyvios naudos.

iii) Dėl struktūrinio kainų skirtumų pobūdžio reikšmės

195. Toliau Komisija kritikuoja, jog Pirmosios instancijos teismas pareikalavo, kad Komisija atliktų ypač išsamų tyrimą dėl nacionalinių kainų nustatymo taisyklių valstybėse narėse struktūrinio veiksnio.

196. Turėdama omenyje šį kontekstą, Komisija, visų pirma, kritikuoja Pirmosios instancijos teismo išvadas skundžiamo sprendimo 276 ir 301 punktuose, pagal kurias Komisija, tirdama su lygiagrečia prekyba susijusius veiksmingumo praradimus ir su susitarimu sietiną veiksmingumo padidėjimą, turi atsižvelgti į teisinį ir ekonominį farmacijos sektoriaus kontekstą. Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismas nurodytuose punktuose jai klaidingai nustatė griežtesnę įrodinėjimo pareigą dėl struktūrinio kainų skirtumų pobūdžio.

197. Šis kaltinimas yra nepagrįstas. Dėl skundžiamo sprendimo 301 punkto pažymėtina, kad jis susijęs su skundžiamo sprendimo 300 punktu. Jame Pirmosios instancijos teismas pirmiausia atkreipė dėmesį į svarbų vaistų gamintojų konkurencijos dėl inovacijų vaidmenį ir atitinkamai į mokslinių tyrimų ir plėtros reikšmę šiame sektoriuje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 300 punkte atskirų valstybių narių nacionalinių kainų nustatymo taisyklių poveikį paminėjo tik dėl išsamumo („be to“). Būtent todėl, mano nuomone, nusprendęs skundžiamo sprendimo 301 punkte, kad Komisija turėjo išsamiau išnagrinėti tikimybę, kad atsiras GSK nurodyta nauda, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 301 punkte siekė, kad būtų atsižvelgta į vaistų gamintojų konkurenciją dėl inovacijų. Iš skundžiamo sprendimo 301 punkto nematyti, kad Komisijai, kaip ji tvirtina, dėl nacionalinių kainų nustatymo taisyklių valstybėse narėse buvo nustatyta didesnė atidumo pareiga.

198. Kas kita išaiškinta skundžiamo sprendimo 276 punkte. Jame Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teisinį ir ekonominį farmacijos sektoriaus, kuriame konkurencijos sąlygos iškraipytos dėl nacionalinės teisės aktų, kontekstą, laikė ypač dideliu trūkumu tai, kad Komisija neatliko minėtos naudos atsiradimo tikimybės tyrimo. Šiame punkte padaryta aiški nuoroda į nacionalines kainų nustatymo taisykles.

199. Tiesa, galima pritarti Komisijai dėl to, kad konkurencijos sąlygų iškraipymas nacionalinėse kainų nustatymo taisyklėse tiesiogiai nesusijęs su nauda, kurios gali teikti susitarimas. Nacionalinės kainų nustatymo taisyklės tiesiogiai susijusios su dėl susitarimo atsirandančio konkurencijos ribojimo poveikiu.

200. Mano nuomone, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 276 punkto pirmoje išvadoje nepadarė teisės klaidos. Pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamu atveju lygiagrečios prekybos apribojimo sukeltas veiksmingumo praradimas sudaro bendro pagal EB 81 straipsnio 3 dalį atliktino konkurencijos vertinimo „negatyvų veiksnį“, o „pozityvus veiksnys“ apima būtent veiksmingumo padidėjimą, kuris atsiranda dėl technikos pažangos skatinimo. Toliau pažymėtina, kad Komisija, vykdydama savo įgaliojimus suteikti EB 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo išimtis pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, turi atsižvelgti į atitinkamų ekonomikos sektorių ypatumus ir jiems būdingas problemas(107). Taigi Komisija, pagal EB 81 straipsnio 3 dalį vertindama interesus, turi atsižvelgti į aplinkybes, dėl kurių lygiagrečios prekybos ribojimo poveikis yra ne toks didelis. Kadangi tik nedidelė dalis šio „negatyvaus veiksnio“ gali daryti poveikį bendram konkurencijos vertinimo rezultatui, tokiais atvejais reikalingas ypatingas atidumas nustatant veiksmingumo padidėjimą, kuris sudaro bendro konkurencijos vertinimo „pozityvų veiksnį“. Vien dėl šios priežasties manau, kad Pirmosios instancijos teismo išvada skundžiamo sprendimo 276 punkte iš esmės nėra klaidinga.

201. Antra, Komisija kritikuoja skundžiamo sprendimo 284 punktą. Komisija tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas, šiame punkte konstatuodamas, kad Komisija nustatė, jog lygiagrečios prekybos fenomeno priežastis – skirtingos to paties vaisto kainos Bendrijos valstybėse narėse, ir kad cikliški valiutų kursų svyravimai yra tik svarbus veiksnys dar labiau komplikuojantis šį fenomeną, iškraipė ginčijamo sprendimo turinį. Komisija teigia, jog ginčijamame sprendime ji tik konstatavo, kad lygiagreti prekyba priklauso nuo dviejų atskirų veiksnių.

202. Šis kaltinimas priimtinas, nes ginčijamo sprendimo turinio iškraipymą galima ginčyti pateikiant apeliacinį skundą Teisingumo Teismui(108).

203. Tačiau jis nepagrįstas. Pirmiausia pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 284 punktas yra Pirmosios instancijos teismo motyvų skundžiamo sprendimo 281–293 punktuose dalis. Šiuose punktuose Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo, ar papildoma Komisijos išvada, kad lygiagreti prekyba nedaro poveikio, bent jau pastebimo, išlaidoms moksliniams tyrimams ir šios įmonės plėtrai, buvo pakankamai motyvuota. Taip Pirmosios instancijos teismas tikrino, ar GSK pateikė šiuo klausimu reikšmingų argumentų ir įrodymų ir ar Komisija juos pakankamai įvertino ir atmetė(109). Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 283 punkte iš esmės pakartojo GSK argumentus, kad nors valiutų kursų svyravimai apibrėžia finansinį lygiagrečios prekybos mastą, tačiau lygiagreti vaistų prekyba tarp Ispanijos ir Jungtinės Karalystės egzistuoja ne tik dėl valiutų kursų svyravimo, bet ir struktūrinių kainų skirtumų valstybėse narėse. Skundžiamo sprendimo 284 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šie GSK argumentai turi reikšmės vertinant pastebimą objektyvią naudą ir kad juos patvirtina ginčijamo sprendimo 31, 32 ir 53 konstatuojamosios dalys.

204. Mano nuomone, išvada, kad šiuos GSK argumentus patvirtina ginčijamo sprendimo turinys, neiškraipė turinio. Ginčijamo sprendimo 31 ir 32 konstatuojamosiose dalyse Komisija tiesiog nurodė, kad lygiagreti prekyba atsiranda dėl dviejų veiksnių sąveikos. Kaip Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 31 konstatuojamojoje dalyje, egzistuoja struktūrinio pobūdžio veiksnys, kurį nulemia tai, kad nesant suderintų nuostatų Bendrijoje valstybės narės priima ir įgyvendina nuostatas, kurių tikslas – tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoti pardavimo kainas, kurias nustato vaistų gamintojai, ir nustatyti pirkimo kainas galutiniams vartotojams ir valstybės biudžetui. Ginčijamo sprendimo 31 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė kitą veiksnį – ciklinio pobūdžio valiutų kursų svyravimus. Mano nuomone, tai, kad daromas skirtumas tarp struktūrinio pobūdžio ir ciklinio pobūdžio veiksnio, rodo, kad struktūrinio pobūdžio veiksnys veikia nuolat. Atrodo, kad nieko kito nenorėjo pasakyti ir Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 284 punkte. Todėl negaliu įžvelgti jokio esminio skirtumo tarp ginčijamo sprendimo turinio ir Pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamo sprendimo 284 punkte.

205. Be to, šis kaltinimas greičiausiai turėtų būti atmestas ir todėl, kad Pirmosios instancijos teismas GSK argumentų svarbą pagrindė taip pat tuo, kad šį veiksnį Komisija patvirtino Komunikate, susijusiame su bendrąja farmacijos produktų rinka(110).

206. Priešingai nei teigia Komisija, skundžiamo sprendimo 284 punkte padaryta išvada neiškreipiama ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamoji dalis, kurioje Komisija konstatavo, kad lygiagrečios prekybos 1996–1998 m. apimtį akivaizdžiai labiau lėmė valiutų kursų svyravimai, o ne kainų Ispanijoje lygis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 285 ir paskesniuose punktuose pripažino, kad Komisija 1996–1998 m. lygiagrečią prekybą tarp Ispanijos Karalystės ir Jungtinės Karalystės dėl valiutų kursų svyravimo iš esmės galėjo vertinti kaip išimtį, tačiau aiškiai nurodė, kad duomenys nebuvo pakankami, kad ji galėtų įtikinamai pagrįsti šią išvadą ir paneigti GSK pateiktus argumentus ir įrodymus.

207. Taigi kaltinimas, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 284 punkte iškraipė ginčijamą sprendimą, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

208. Galiausiai, Komisija šiuo klausimu tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 292 punkte padarė motyvavimo klaidą, pateikdamas nuorodą į Komisijos komunikatą, susijusį su bendrąja farmacijos produktų rinka(111), tačiau tiksliai nenurodydamas konkrečių punktų, kuriais remiasi. Šis kaltinimas nepagrįstas. Skundžiamo sprendimo 292 punktas skaitytinas kartu su 264 punktu. Jame Pirmosios instancijos teismas apibendrino esminius šio komunikato punktus, nurodydamas atitinkamus puslapius. Tai matyti iš skundžiamo sprendimo 264 straipsnio šeštos ir septintos įtraukų.

209. Trečia, Komisija kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad šis skundžiamo sprendimo 281–293 punktuose manė, jog nebūtina analizuoti veiksmingumo sumažėjimo dėl lygiagrečios prekybos, atsižvelgiant į jo nustatytą lygiagrečios prekybos struktūrinę priežastį. Komisija teigia, kad taip klaidingai aiškinamas taikytinas vertinimo kriterijus, pagal kurį turi būti įrodyta pastebima nauda.

210. Šis kaltinimas taip pat nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 281–293 punktuose neabejojo dėl to, kad turi egzistuoti pastebima nauda. Jis tiesiog konstatavo, jog Komisija savo išvadą, kad nenustatyta jokio pastebimo lygiagrečios prekybos poveikio moksliniams tyrimams ir plėtrai, grindė motyvais, kuriuose nepakankamai atsižvelgta į GSK pateiktus argumentus ir įrodymus arba kurie buvo nepakankamai paneigti(112).

211. Ketvirta, kadangi Komisija tvirtina, kad priežastinio ryšio tarp lygiagrečios prekybos ir technikos pažangos plėtros egzistavimas neturi nieko bendra su klausimu, ar lygiagretų importą nulėmė struktūrinis veiksnys, pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismas savo išvadas, visų pirma, grindė ne šia aplinkybe. Pirmiausia jis rėmėsi tuo, kad Komisija savo išvadą apie pastebimos objektyvios naudos nebuvimą grindė nepakankamai motyvuotu priežastinio ryšio arba pastebimo priežastinio ryšio tarp lygiagrečios prekybos ir mokslinių tyrimų bei plėtros atmetimu ir nepakankamai ištyrė tikimybę, kad susitarimas galėtų lemti veiksmingumo padidėjimą ir skatinti ekonomikos pažangą. Be to, darant nuorodą į šios išvados 199 ir 200 punktus, reikia atkreipti dėmesį, jog kadangi tam tikros aplinkybės gali sumažinti pagal EB 81 straipsnio 3 dalį atliekamo bendrojo konkurencijos vertinimo „negatyvų veiksnį“, reikia ypač atidžiai nagrinėti pastebimos objektyvios naudos, priskirtinos „pozityviam veiksniui“, tikimybę.

212. Komisijos kaltinimas, jog negalima pateisinti to, kad įmonės, siekdamos išvengti dėl nacionalinių taisyklių poveikio kylančių neigiamų pasekmių, vienašališkai riboja konkurenciją, atmestinas, nes GSK remiasi taip pat tuo, kad susitarimu skatinant technikos pažangą EB 81 straipsnio 3 dalies prasme sukuriama pastebima nauda. Galiausiai, priešingai nei tvirtina Komisija, prieštaringais motyvais nelaikytina tai, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 192 punkte, t. y. atlikdamas tikrinimą pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad farmacijos sektoriaus ypatumai, ypač nacionalinių kainų nustatymo taisyklių egzistavimas, nepašalina konkurencijos apribojimų egzistavimo galimybės, tačiau nurodė, kad Komisija, vykdydama savo įgaliojimus suteikti EB 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo išimtis pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, turi atsižvelgti į farmacijos sektoriaus ypatumus.

iv)    Dėl valiutų kursų svyravimų

213. Toliau Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas būtent skundžiamo sprendimo 292 ir 293 punktuose nuspręsdamas, kad valiutų kursų svyravimai, vieni arba kartu su struktūriniu veiksniu, išplaukiančiu iš nacionalinių kainų nustatymo taisyklių, gali pateisinti konkurencijos ribojimą, padarė teisės klaidą.

214. Šis kaltinimas taip pat nepagrįstas. Skundžiamo sprendimo 292 ir 293 punktuose Pirmosios instancijos teismas nenusprendė, kad konkurenciją ribojančiam susitarimui, skirtam valiutų kursų svyravimui kompensuoti, gali būti taikoma išimtis pagal EB 81 straipsnio 3 dalį. Iš pradžių Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 286 punkte konstatavo, jog Komisija neskyrė pakankamai dėmesio aplinkybei, kad net esant valiutų kursų svyravimui lygiagrečios vaistų prekybos iš Ispanijos į Jungtinę Karalystę dalis išliko stabili. Dėl šios priežasties jis konstatavo, kad Komisijos išvada ginčijamo sprendimo 165 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse, pagal kurią lygiagrečios prekybos tarp Ispanijos ir Jungtinės Karalystės esminė priežastis yra valiutų kursų svyravimas, nepakankamai motyvuota. Be to, šiais argumentais GSK tvirtina ne tik, kad susitarimu ji siekė kompensuoti valiutų kursų svyravimą, bet ir kad susitarimu pagal EB 81 straipsnio 3 dalį skatinama technikos pažanga ir taip padidinamas veiksmingumas.

v)      Dėl papildomų GSK finansinių lėšų ir technikos pažangos skatinimo santykio

215. Toliau Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, taikydamas EB 81 straipsnio 3 dalį, nes nesilaikė teismų praktikos ir technikos pažangos skatinimui taikė švelnesnį vertinimo kriterijų.

216. Šiuo klausimu Komisija kritikuoja, pirma, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 255, 269, 281, 297 ir 300 punktuose pritaikė teisinį kriterijų, pagal kurį pelno augimas didina galimybes kurti naujoves. Tai yra teisės klaida. Iš tikrųjų įmonės gali panaudoti papildomas finansines lėšas kitiems tikslams, pavyzdžiui, išmokėti akcininkams dividendus.

217. Šis kaltinimas atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 247 punkto, Pirmosios instancijos teismas netaikė tokio teisinio kriterijaus, o tiesiog nustatė pastebimos objektyvios naudos, t. y. technikos pažangos skatinimo, sąlygą. Jis tiesiog nustatė, kad Komisijos išvada, jog pastebimos objektyvios naudos nėra, nepakankamai pagrįsta. Iš skundžiamų 269, 281 ir 300 punktų taip pat aiškiai matyti, kad Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog Komisijos išvada dėl GSK galimybių kurti naujoves yra nepakankamai motyvuota.

218. Antra, Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nuspręsdamas, jog pakanka, kad tik dalis papildomų finansinių lėšų būtų investuota į mokslo tyrimus ir plėtrą.

219. Šis kaltinimas taip pat nepagrįstas. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys, kad Komisija ginčijamą sprendimą grindė ne šiuo argumentu. Tačiau ne tai svarbu. Jei EB 81 straipsnio 3 dalis būtų aiškintina taip, kad pastebima objektyvi nauda šios nuostatos prasme yra tik tuomet, kai visos finansinės lėšos, kurias GSK gauna dėl lygiagrečios prekybos apribojimo, skiriamos mokslo tyrimams ir plėtrai finansuoti, tai GSK argumentai prarastų prasmę. GSK iš esmės nurodė, kad veiksmingumas didėja ir tuomet, kai vaistų gamintojai investuoja tik dalį papildomų finansinių lėšų į mokslo tyrimus ir plėtrą.

220. Tačiau negalima daryti prielaidos, kad pastebima objektyvi nauda EB 81 straipsnio 3 dalies prasme yra tik tuomet, kai visos papildomos finansinės lėšos skirtos mokslo tyrimams ir plėtrai finansuoti. Priešingai nei tvirtina Komisija, tokios išvados negalima daryti atsižvelgiant į Sprendimą Verband der Sachversicherer prieš Komisiją(113). Toliau atkreiptinas dėmesys, kad pagal pirmąją EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygą reikia tik patikrinti, ar su veiksmingumu susijusią naudą patiria kiti nei tiesioginiai dalyviai ir ar ji kompensuoja bent jau su konkurencijos ribojimu susijusius nepatogumus. Vertinant, ar esama tokios su veiksmingumu susijusios naudos, labai svarbus investicijų dydis. Reikia, kad jos būtų pakankamos tam, kad išlaidos moksliniams tyrimams ir plėtrai, jei tikimybė, kad jos bus patirtos, yra didelė, kompensuotų nepatogumus, kylančius dėl lygiagrečios prekybos ribojimo. Tas pats pasakytina tikrinant antrąją bei trečiąją EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas, t. y. ar sąžiningai dalijamasi gaunama nauda su vartotojais ir ar lygiagrečios prekybos apribojimas vertintinas kaip būtinas. Taigi į tai, kad į mokslinius tyrimus ir plėtrą investuojama tik dalis pelno, Komisija savo tyrime tikrai gali atsižvelgti. Tačiau tai nepateisina visiško šio tyrimo neatlikimo arba atitinkamai to, kad nepakankamai atsižvelgta į visus argumentus ir įrodymus.

221. Trečia, Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 274 ir 300 punktuose galiausiai vertino tai, kas daugiau investuoja į mokslinius tyrimus ir plėtrą: vaistų gamintojai, lygiagrečia prekyba užsiimantys didmenininkai ar galutiniai vartotojai, ir padarė teisės klaidą, nes taip pirmoji EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga būtų tenkinama visuomet, kai dėl susitarimo didmenininkų ar vartotojų finansiniai ištekliai būtų perskirstomi vaistų gamintojams.

222. Šis kaltinimas taip pat nepagrįstas. Pirmiausia pakartotinai atkreiptinas dėmesys, kad Pirmosios instancijos teismas nepriėmė sprendimo, o tik atliko Komisijos motyvų dėl objektyvios pastebimos naudos skatinant technikos ar ekonomikos pažangą nebuvimo kontrolę. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 279 punkto, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 274 ir 300 punktuose tik pakartojo GSK argumentus.

223. Be to, skundžiamo sprendimo 274 ir 300 punktuose nebuvo palyginti vaistų gamintojų ir vartotojų bei Ispanijos didmenininkų moksliniai tyrimai ir plėtra. GSK tik nurodė, kad vertinant konkurencijos atžvilgiu visas susitarimo sąlygas ir su jomis susijusį finansinių lėšų perskirstymą reikia palyginti tokius elementus: viena vertus, nagrinėjant „pozityvų veiksnį“ – veiksmingumo padidėjimą dėl techninės pažangos skatinimo, kurio galima tikėtis dėl konkurencijos tarp vaistų gamintojų kuriant naujoves, kita vertus, nagrinėjant „negatyvų veiksnį“ – veiksmingumo sumažėjimą, kurio reikėtų tikėtis dėl lygiagrečios prekybos apribojimo. Šiuo klausimu GSK atkreipė dėmesį, kad Komisija, vertindama veiksmingumo sumažėjimo, sietino su lygiagrečios prekybos ribojimu, mastą, turėjo atsižvelgti į tai, kad dėl rinkos struktūros farmacijos sektoriuje lygiagrečia prekyba užsiimantys didmenininkai didžiąją dalį pajamų, gaunamų iš lygiagrečios prekybos, pasilieka sau(114).

vi)    Išvada

224. Tad visas antrasis Komisijos apeliacinio skundo pagrindas taip pat atmestinas.

c)      Dėl ginčijamo sprendimo iškraipymo ir dėl nepakankamo atsižvelgimo į praeities įvykius atliekant prognozėmis paremtą tyrimą

225. Šiuo apeliacinio skundo pagrindu Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, pirma, iškraipė ginčijamo sprendimo turinį (i); antra, neleido atsižvelgti į praeities įvykius (ii) ir, trečia, neleido atsižvelgti į duomenis, kurie nebuvo pateikti priimant sprendimą (iii).

i)      Dėl ginčijamo sprendimo iškraipymo

226. Pirmiausia Komisija kritikuoja Pirmosios instancijos teismo motyvus skundžiamo sprendimo 261 punkte. Jame Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisijos tyrimas dėl su susitarimu sietino veiksmingumo padidėjimo apsiribojo tik ginčijamo sprendimo 156 konstatuojamąja dalimi. Komisija tvirtina, kad tokia Pirmosios instancijos teismo išvada yra ginčijamo sprendimo iškraipymas.

227. Šis kaltinimas yra rimtas. Motyvuodamas Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, kad Komisijos motyvai nepakankami. Jei Pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų būtų iškraipęs ginčijamo sprendimo turinį, tai galėtų sukelti abejonių dėl jo išvados dėl nepakankamo Komisijos motyvavimo.

228. Šis kaltinimas yra priimtinas, nes apeliaciniame procese galima skųsti sprendimo turinio iškraipymą(115). Mano nuomone, kaltinimas dėl sprendimo iškraipymo taip pat yra pagrįstas, nes Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 261 ir paskesniuose punktuose neteisingai aiškino ginčijamo sprendimo turinį. Tačiau kadangi galutinė Pirmosios instancijos teismo išvada, jog Komisijos motyvavimas nepakankamas, yra teisinga, ji turi būti patvirtinta atitinkamai pakeičiant skundžiamo sprendimo motyvus.

–       Dėl ginčijamo sprendimo turinio iškraipymo

229. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad aiškiai išsiskyrė Komisijos ir Pirmosios instancijos teismo nuomonės dėl taikytino tyrimo metodo.

230. Komisija ginčijamo sprendimo 154–169 konstatuojamose dalyse tyrė, ar galima daryti prielaidą, kad yra pastebima objektyvi nauda. Pirmiausia ji nurodė, kad įmonės turi teisę laisvai spręsti, kiek lėšų skirti moksliniams tyrimams ir plėtrai finansuoti. Komisija paneigė pastebimos objektyvios naudos buvimą, nes, jos nuomone, negalima daryti prielaidos, kad esama tiesioginio priežastinio ryšio arba pastebimo tiesioginio priežastinio ryšio tarp finansinių lėšų, kurių GSK gautų apribojusi lygiagrečią prekybą, ir padidėjusių išlaidų moksliniams tyrimams ir plėtrai. Šią išvadą Komisija konkrečiai pagrindė istorinių GSK duomenų analize.

231. Pirmosios instancijos teismas, atvirkščiai, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 295 punkto, sprendimo dalių pavadinimų prieš 269, 281 ir 294 punktus ir iš 304 punkto, taikė šią tyrimo schemą. Pirma, Komisija turėjo nagrinėti, ar dėl lygiagrečios prekybos sumažėja visos farmacijos pramonės ir konkrečiai GSK veiksmingumas. Atsižvegdamas į šį kontekstą Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Komisija pakankamai nepagrindė savo išvados, kad lygiagreti prekyba galėjo sukelti veiksmingumo praradimą, gerokai pablogindama GSK inovacijų galimybes(116). Antra, Komisija turėjo nagrinėti, kiek veiksmingumo prarandama dėl susitarimo taikymo. Šiuo aspektu Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog išvada, kad bet kuriuo atveju nebuvo įrodyta, jog dėl lygiagrečios prekybos aiškiai sumažėja veiksmingumas, nes ji kenkia GSK inovacijų galimybėms, taip pat nėra įtikinamai pagrįsta(117). Trečia, Komisija turėjo nagrinėti, kiek padidėjo veiksmingumas dėl susitarimo taikymo. Tačiau tai Komisija atliko tik ginčijamo sprendimo 156 konstatuojamoje dalyje, iš esmės nustatydama, kad papildomos pajamos savaime nereiškia didesnių investicijų į mokslinius tyrimus ir plėtrą, nes vaistų gamintojai turi teisę spręsti, kiek jie nori investuoti į mokslinius tyrimus ir plėtrą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į GSK pateiktus argumentus ir įrodymus, įvertino, kad toks motyvavimas yra nepakankamas(118). Ketvirta, Komisija turėjo įvertinti ryšį tarp naudos ir neigiamo poveikio konkurencijai, kylančio dėl to, kad susitarimu pažeidžiama EB 81 straipsnio 1 dalis. To Komisija nepadarė(119).

232. Remiantis Pirmosios instancijos teismo išvada skundžiamo sprendimo 295 punkte, minėta tyrimo schema buvo neišvengiama, atsižvelgiant į GSK argumentų struktūrą ir į šiuo klausimu per administracinę procedūrą kilusius ginčus.

233. Toks Pirmosios instancijos teismo sprendimas klaidingas. Tai, ar Komisijos tyrimas ir motyvai yra pakankami, priklauso, pirma, nuo atitinkamos nuostatos taikymo sąlygų ir tik, antra, nuo to, ar Komisija pakankamai atsižvelgė į visus svarbius argumentus ir įrodymus(120).

234. Pagal EB 81 straipsnio 3 dalies struktūrą, visų pirma, reikėjo patikrinti, ar galima buvo daryti pakankamai įtikinamą išvadą, kad techninės pažangos skatinimas sietinas su susitarimu. Šiuo aspektu pirmasis žingsnis, priešingai nei Pirmosios instancijos teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 295 punkte, nebūtinai turėjo būti tyrimas, ar lygiagreti prekyba sietina su veiksmingumo praradimu farmacijos pramonėje apskritai ir GSK konkrečiai.

235. Tiesa, šių samprotavimų nereikėtų suprasti taip, kad Pirmosios instancijos teismo pasiūlytas vertinimo metodas lemia neteisingą išvadą(121). Tačiau Pirmosios instancijos teismas negali priekaištauti Komisijai, kad ji padarė motyvavimo klaidą tik dėl to, kad rėmėsi tyrimo schema, pagrįsta EB 81 straipsnio 3 dalimi. Be to, tyrimo struktūros, netinkamai įvardytos privaloma, pasirinkimas negali reikšti, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė ginčijamo sprendimo turinį, vertindamas sprendimą tik šios struktūros atžvilgiu. Tačiau taip Pirmosios instancijos teismas pasielgė skundžiamo sprendimo 261 punkte konstatuodamas, kad Komisija su susitarimu sietiną veiksmingumo padidėjimą tyrė tik ginčijamo sprendimo 156 konstatuojamojoje dalyje ir tik tam tikrais aspektais. Taip Pirmosios instancijos teismas nepripažino, jog šį tyrimą Komisija atliko ne tik ginčijamo sprendimo 156 konstatuojamojoje dalyje, bet ir ginčijamo sprendimo 154 bei 157–169 konstatuojamosiose dalyse.

236. Taigi Komisija pagrįstai tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas išvadoje, pateiktoje skundžiamo sprendimo 261 punkte, neteisingai aiškino ginčijamo sprendimo turinį.

–       Dėl motyvavimo pakeitimo

237. Tačiau galiausiai tai neleidžia paneigti Pirmosios instancijos teismo išvados, kad Komisija nepakankamai motyvavo savo sprendimą. Iš teisinio faktinių aplinkybių vertinimo, atlikto remiantis Pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių nepaveikė nei minėtas ginčijamo sprendimo turinio iškraipymas, nei kitos nurodytos teisės klaidos, darytina išvada, kad galutinė Komisijos išvada dėl pastebimos objektyvios naudos nebuvimo nebuvo pakankamai motyvuota.

238. Pirmosios instancijos teismas išvadoje skundžiamo sprendimo 275–280 punktuose nustatė, jog Komisija nepakankamai motyvavo savo išvadą, kad nebuvo įrodytas priežastinis ryšys tarp papildomų finansinių lėšų, gaunamų iš lygiagrečios prekybos, ir papildomų lėšų mokslo tyrimams ir technologijų plėtrai finansuoti. Skundžiamo sprendimo 277 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Komisija ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamojoje dalyje nepaneigė GSK nurodyto priežastinio ryšio tarp bendro pelno lygio arba tikėtino produktų rentabilumo ir moksliniams tyrimams ir plėtrai skirtų lėšų. Kadangi GSK, atsižvelgdama į pateiktus įrodymus, rėmėsi tuo, kad lygiagreti prekyba neigiamai paveiks šiuos veiksnius (bendrą pelno lygį arba tikėtiną produktų rentabilumą), Komisija turėjo tirti šiuos įrodymus(122). Skundžiamo sprendimo 278 ir paskesniuose punktuose Pirmosios instancijos teismas, inter alia, konstatavo, jog Komisija nepakankamai atsižvelgė į GSK argumentus, kad pastaroji dėl aktyvios inovacijomis pagrįstos prekių ženklų konkurencijos yra labai suinteresuota investuoti į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, tačiau dėl lygiagrečios prekybos ji negali visiškai pasinaudoti šio investavimo vaisiais, kad vėl investuotų į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą.

239. Be to, skundžiamo sprendimo 281–293 punktuose Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Komisija taip pat nepakankamai motyvavo savo išvadą, kad lygiagreti prekyba nedaro poveikio, bent jau aiškaus, moksliniams tyrimams ir plėtrai. Skundžiamo sprendimo 286 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Komisija nepaneigė GSK argumento, kad dėl valiutų kursų svyravimo pakito dėl lygiagrečios prekybos iš Ispanijos įvežamų produktų kaina, bet ne mastas. Be to, skundžiamo sprendimo 291 punkte Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, jog tirdama pastebimą naudą Komisija rėmėsi tik lygiagrečia prekyba tarp Ispanijos ir Jungtinės Karalystės, o tirdama pastebimą konkurencijos apribojimą didesnę reikšmę teikė būtinybei atsižvelgti į poveikį kitose valstybėse narėse. Galiausiai skundžiamo sprendimo 292 punkte Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ir ateityje gali pasikartoti valiutų kursų svyravimas, galintis daryti poveikį nuostolių, kurių GSK patiria dėl lygiagrečios prekybos, dydžiui.

240. Komisija atkreipia dėmesį, kad ji, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 160 konstatuojamosios dalies, iš GSK pateiktų duomenų negalėjo nustatyti, ar praeityje egzistavo tiesioginis priežastinis ryšys tarp dėl lygiagrečios prekybos GSK patirtų finansinių nuostolių ir mokslinių tyrimų ir plėtros projektų nutraukimo. Be to, ginčijamame sprendime ji nustatė, kad GSK išlaidos moksliniams tyrimams ir plėtrai finansuoti ir toliau santykinai didėjo, ir būtent tais metais, kuriais GSK pajamos mažėjo.

241. Iš EB 81 straipsnio 3 dalies negalima daryti išvados, jog pastebimos objektyvios naudos buvimą galima įrodyti, tik jei įmonė įrodo tiesioginį priežastinį ryšį tarp lygiagrečios prekybos ir moksliniams tyrimams ir plėtrai skirtų lėšų. Atvirkščiai, neatmestina galimybė, kad įmonė gali pateikti kitų įrodymų(123).

242. Todėl Komisija turi atsižvelgti į įmonės argumentus, kurie pagrįsti ekonomine moksline analize ir suteikia reikšmingų ekonominių bei ekonominių statistinių duomenų, nepaisant to, kad jais neįrodomas tiesioginis priežastinis ryšys(124). Žinoma, ji gali bendro pobūdžio argumentais paneigti bendro pobūdžio įmonės argumentus. Tačiau jei įmonė paremia savo argumentus reikšmingais duomenimis, Komisija privalo išsamiai ištirti šiuos argumentus. Tokiu atveju nepakanka nuorodos, kad papildomos lėšos gali būti paprasčiausiai pridėtos prie įmonės pelno, nes įmonės turi diskrecijos teisę spręsti, kiek lėšų skirti moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai finansuoti. Darant tokią bendro pobūdžio nuorodą neįvertinama, kad įmonių rinkos santykiams reikšmingą poveikį daro konkurencija su kitomis įmonėmis ir kad tuo įmonės veiksmų laisvė gali būti ribojama.

243. Vertinant konkrečiai, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į Pirmosios instancijos teismo išvadą skundžiamo sprendimo 256 punkte, kad GSK pateikė ekonominio bei ekonominio statistinio pobūdžio įrodymų. Toliau Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 264 punkte nurodė, kad pati Komisija savo Komunikate, susijusiame su bendrąja farmacijos produktų rinka(125), pabrėžė konkurencijos dėl inovacijų farmacijos sektoriuje reikšmę, nuolatinį naujų produktų tiekimą į rinką, investicijų į mokslinius tyrimus ir plėtrą finansavimo ypatumus bei santykį su įmonės rentabilumu.

244. Remdamasi šiais faktais, kuriuos nustatyti kompetentingas tik Pirmosios instancijos teismas, kurio išvados dėl faktų nustatymo iš esmės apeliaciniame procese nebegali būti ginčijamos, ir atsižvelgdama į paminėtus teisinius samprotavimus, darau išvadą, jog Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 301 punkte pagrįstai nusprendė, kad Komisija negalėjo nemotyvuotai atmesti GSK pateiktų argumentų ir įrodymų. Norėčiau dar kartą atkreipti dėmesį, jog Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad Komisija, remdamasi GSK pateiktais argumentais ir įrodymais, privalėjo laikyti, kad esama pastebimos objektyvios naudos. Jis tik nustatė, kad Komisija turėjo tirti reikšmingus GSK argumentus ir įrodymus ir nustatyti pastebimą objektyvią naudą, o jei manė, kad jų nepakanka, turėjo juos paneigti.

–       Išvada

245. Taigi Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Komisija nepakankamai motyvavo išvadą dėl pastebimos objektyvios naudos nebuvimo. Todėl Komisijos kaltinimas atmestinas, pakeičiant skundžiamo sprendimo motyvus.

ii)    Dėl atsižvelgimo į praeities įvykius

246. Toliau Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nepripažindamas, kad Komisija gali remtis praeities įvykiais atlikdama prognozėmis pagrįstą tyrimą.

247. Šis kaltinimas taip pat nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas neatmetė galimybės, kad Komisija gali remtis praeities įvykiais. Kaip jau minėta, jis tik nustatė, kad tam tikras Komisijos motyvavimas buvo nepakankamas, nes ji nepakankamai atsižvelgė į visus GSK pateiktus reikšmingus argumentus ir įrodymus.

iii) Dėl atsižvelgimo į duomenis, kurių nebuvo priimant ginčijamą sprendimą

248. Komisija, galiausiai, tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 58 ir 59 punktuose neleido jai remtis duomenimis, kurių nebuvo priimant ginčijamą sprendimą, tačiau neįžvelgiu tame jokios teisės klaidos. Kaip šiuose punktuose taikliai pažymėjo Pirmosios instancijos teismas, ginčijamo sprendimo kontrolė vykdoma tik dėl tų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios buvo ginčijamo sprendimo priėmimo dieną(126). Nesuvokiu, kaip Komisija ketina nepakankamą prognozėmis pagrįsto tyrimo, kurį ji turėjo atlikti priimdama ginčijamą sprendimą, motyvavimą ištaisyti, pasinaudodama duomenimis, kurie buvo surinkti tik po sprendimo priėmimo ir į kuriuos Komisija savo motyvuose dėl šios priežasties negalėjo atsižvelgti.

iv)    Išvada

249. Atmestinas ir visas šis apeliacinio skundo pagrindas.

d)      Dėl klaidingo vertinimo kriterijaus taikymo

250. Toliau Komisija ginčija klaidingą vertinimo kriterijaus taikymą, būtent, pirma, tai, kad Pirmosios instancijos teismas sukūrė naują panaikinimo pagrindą (i), ir, antra, tai, kad jis viršijo savo įgaliojimus (ii).

i)      Dėl naujo panaikinimo pagrindo sukūrimo

251. Pirma, Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 269, 277, 281, 286 ir 313 punktuose sukūrė naują sprendimų panaikinimų pagrindą, būtent nepakankamą tyrimą arba neįtikinamą įmonės argumentų paneigimą. Toks panaikinimo pagrindas neturi teisinio pagrindo.

252. Šis kaltinimas nepagrįstas. Kaip nurodyta šios išvados 188 punkte, Pirmosios instancijos teismas tokiais atvejais, kai Komisija dėl atliktinų sudėtingų ekonominių vertinimų turi diskrecijos teisę, turi apsiriboti tikrinimu, ar buvo laikomasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, ar faktinės aplinkybės tiksliai nustatytos ir ar nebuvo akivaizdžios vertinimo klaidos arba piktnaudžiavimo įgaliojimais. Šiuo aspektu vertinimas, ar Komisijos motyvavimas yra pakankamas, atitinka šios išvados 188 punkte nurodytoje 100 išnašoje paminėtą nusistovėjusią teismo praktiką.

ii)    Dėl Pirmosios instancijos teismo įgaliojimų viršijimo

253. Komisijos kaltinimas, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 274–278 punktuose ginčijamo sprendimo motyvus pakeitė savaisiais, atmestinas kaip nepagrįstas. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad Pirmosios instancijos teismas, kaip ypač matyti iš skundžiamo sprendimo 270 punkto, skundžiamo sprendimo 274 punkte iš esmės pakartojo GSK argumentus, pagal kuriuos kiekvienas vaistų gamintojas, veikiantis srityje, kur vyksta aktyvi konkurencija dėl inovacijų, yra suinteresuotas bent dalį savo papildomo pelno investuoti į mokslinius tyrimus ir plėtrą. Toliau Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 278 punkte nustatė, kad Komisija šį aspektą nepakankamai ištyrė ir nepateikė pakankamo atsakymo į šiuos GSK argumentus. Iš to taip pat matyti, kad Pirmosios instancijos teismas nepakeitė Komisijos motyvų savaisiais.

e)      Dėl motyvavimo klaidos, padarytos glaustu įrodymų vertinimu ir nepaaiškintomis Pirmosios instancijos teismo prielaidomis

254. Galiausiai Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė motyvavimo klaidą, vertindamas GSK pateiktus įrodymus (i) ir atsakydamas į klausimą, kodėl be susitarimo nebūtų įmanoma vykdyti mokslinių tyrimų ir plėtros (ii).

i)      Dėl GSK pateiktų įrodymų vertinimo

255. Komisija ginčija, pirma, Pirmosios instancijos teismo išvadas skundžiamo sprendimo 262 ir 263 punktuose. Ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė motyvavimo klaidą, šiuose punktuose konstatuodamas, kad GSK dalį savo įrodinėjimo pareigos įvykdė, pateikdama skundžiamo sprendimo 256–259 punktuose Pirmosios instancijos teismo nurodytus įrodymus. Jos nuomone, dalis 258 punkte išvardytų argumentų iš tiesų buvo abejotini.

256. Šis kaltinimas nepagrįstas. Visų pirma, dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad Pirmosios instancijos teismas vertino ne pastebimos objektyvios naudos buvimo faktą, o Komisijos motyvavimą šiuo klausimu. Be to, kaip ypač matyti iš skundžiamo sprendimo dalies pavadinimo prieš 263 punktą, Pirmosios instancijos teismas 263 ir paskesniuose punktuose tik vertino, ar GSK įrodymai turėjo reikšmės bylai ir todėl Komisija turėjo juos patikrinti ir, esant reikalui, paneigti. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas, kaip jau minėta, ištyrė Komisijos motyvus ir konstatavo, kad Komisija nepakankamai atsižvelgė į visus GSK pateiktus argumentus ir įrodymus. Teismas savo motyvus grindė ne tuo, kad GSK įrodė tam tikrus faktus. Savo motyvus jis grindė tuo, kad Komisija neatsižvelgė arba nepakankamai atsižvelgė į tam tikrus GSK argumentus ir įrodymus.

257. Antra, Komisija kritikuoja prieštaringus Pirmosios instancijos teismo motyvus.

258. Visų pirma, ji kritikuoja, jog skundžiamo sprendimo 273 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl lygiagrečios prekybos poveikio galutiniai vartotojai akivaizdžios naudos negauna, o skundžiamo sprendimo 190 punkte nurodė, kad lygiagreti prekyba buvo nepalanki galutiniams vartotojams. Šis kaltinimas yra nepagrįstas. Kaip ypač matyti iš skundžiamo sprendimo 270 punkto, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 273 punkte iš esmės pakartojo GSK pateiktus argumentus ir įrodymus.

259. Toliau Komisija kritikuoja tai, jog Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 133, 143 ir 144 punktuose konstatavo, kad farmacijos sektorius yra apsaugotas nuo pasiūlos ir paklausos veiksnių, tačiau skundžiamo sprendimo 271 ir 272 punktuose tiksliai aprašė pasiūlos ir paklausos sąveiką. Kadangi tuo Komisija kritikuoja ne motyvavimą skundžiamo sprendimo 271 ir 272 punktuose, o motyvavimą skundžiamo sprendimo 133, 143 ir 144 punktuose, šis kaltinimas, atsižvelgiant į šios išvados 42–47 punktuose nurodytas priežastis, atmestinas kaip nepriimtinas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 270 punkto, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 271–272 punktuose iš esmės pakartojo GSK pateiktus argumentus ir įrodymus.

260. Trečia, Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo 265 punkte pateiktoje išvadoje padaryta motyvavimo klaida. Šiame punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kai kurie GSK argumentai patvirtinti Komisijos komunikate, iš esmės skirtame bendrosios rinkos plėtrai farmacijos sektoriuje(127). Komisija tvirtina, kad tokia išvada nesuprantama, nes nėra aišku, kurie GSK argumentai buvo patvirtinti. Šis kaltinimas taip pat atmestinas. Palyginus GSK pateiktus argumentus, nurodytus skundžiamo sprendimo 258 ir 259 punktuose, su svarbiausių Komisijos komunikato, iš esmės skirto bendrosios rinkos plėtrai farmacijos sektoriuje, teiginių santraukomis, nurodytomis skundžiamo sprendimo 264 punkte, aiškiai matyti, kurią argumentų dalį komunikatas patvirtina, t. y. būtent konkurencijos dėl inovacijų reikšmę, nuolatinį naujų produktų tiekimą į rinką, investicijų į mokslinius tyrimus ir plėtrą finansavimą, jų santykį su įmonės rentabilumu bei struktūrinį skirtingų kainas nustatančių taisyklių atskirose valstybėse narėse veiksnį. Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 284 punkte rėmėsi komunikatu, siekdamas pagrįsti argumento, pagrįsto struktūriniu kainas nustatančių taisyklių veiksniu, svarbą. Be to, motyvavimo klaida nebūtų esminė. Jei įmonė pateikia argumentus ir įrodymus, pagrindžiančius reikšmingą motyvavimą, Komisija turi pakankamai į juos atsižvelgti. Nagrinėjamu atveju Komisijos pranešimo turinys tik sustiprino GSK argumentų reikšmę.

ii)    Dėl nepaaiškinimo, kodėl be susitarimo nebūtų įmanoma vykdyti mokslinių tyrimų ir plėtros

261. Galiausiai Komisija kritikuoja skundžiamo sprendimo 278 ir 297 punktus. Ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė motyvavimo klaidą, nepaaiškindamas, kodėl GSK, negaudama papildomų pajamų, negali skirti pakankamai lėšų moksliniams tyrimams ir plėtrai.

262. Šis kaltinimas taip pat nepagrįstas. Visų pirma, dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 253–308 punktuose apsiribojo Komisijos motyvavimo dėl pirmosios EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos, t. y. pastebimos objektyvios naudos buvimo, vertinimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 278 punkte konstatavo, kad Komisija savo motyvuose, jog GSK mokslinių tyrimų ir plėtros sąnaudas gali finansuoti iš kitų šaltinių, nepakankamai atsižvelgė į GSK argumentus, pagal kuriuos ji dėl vaistų gamintojų tarpusavio konkurencijos, susijusios su inovacijomis, yra labai suinteresuota investuoti į mokslinius tyrimus ir plėtrą. Priešingai nei teigė Komisija, Pirmosios instancijos teismas neturi Komisijos motyvavimo pakeisti savuoju. Be to, klausimas, ar vaistų gamintojai į pelno sumažėjimą gali reaguoti sumažindami ne moksliniams tyrimams ir plėtrai skirtas lėšas, o kitas sąnaudas, susijęs ne su klausimu, ar esama objektyvios pastebimos naudos, o su klausimu, ar konkurencijos apribojimas buvo būtinas siekiant naudos, t. y. su trečiąja EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga.

2.      Dėl kitų EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų

263. Galiausiai Komisija nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 309 punkte padarė teisės klaidą, atsižvelgdamas į Komisijos motyvus dėl kitų EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų.

264. Tiek, kiek Komisija, pirma, teigia, jog Pirmosios instancijos teismas pats nepateikė motyvų dėl susitarimo būtinumo, atkreiptinas dėmesys, kad, kaip jau minėta šios išvados 188 punkte, Pirmosios instancijos teismas Komisijos motyvavimo negali pakeisti savuoju. Todėl Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apsiribojo Komisijos sprendimo motyvų kontrole.

265. Be to, Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia Komisija, neiškraipė ginčijamo sprendimo 187 konstatuojamosios dalies turinio, skundžiamo sprendimo 309 punkte nustatydamas, kad Komisijos išvados dėl susitarimo sąlygų būtinumo buvo nepakankamos, nes jos pagrįstos išvada dėl pastebimos objektyvios naudos nebuvimo.

266. Iš ginčijamo sprendimo 187 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija būtinumo nebuvimą pagrindė tuo, kad nebuvo įrodyta jokios naudos ir todėl nebuvo jokio skatinimo, kurio būtinumą būtų buvę galima tirti. Tai liudija prieš požiūrį, kad Komisija iš tiesų tyrė būtinumą.

267. Dėl klausimo, kad, nepaisant šių motyvų, vis dėlto turėtų būti papildomai pasinaudota ta išvada ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią GSK sąnaudas moksliniams tyrimams ir plėtrai gali finansuoti iš kitų šaltinių, atkreiptinas dėmesys į tokius aspektus: būtinumas reiškia daugiau nei prisidėjimą prie pozityvių susitarimo tikslų siekimo(128). Susitarimas būtinas ne tik tada, kai nauda, kurios siekiama, kitaip apskritai negali būti pasiekta, bet ir tada, kai nebūtų įmanoma pasiekti tokio dydžio naudos ar taip greitai, ar esant tai pačiai tikimybei. Atliekant šį vertinimą, reikia atsižvelgti į rinkos sąlygas ir ekonominę situaciją, kurioje veikia susitarimo šalys.

268. Iš Komisijos motyvų ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamojoje dalyje matyti, jog negalima atmesti, kad investicijos į mokslinius tyrimus ir plėtrą galėjo būti padidintos ir kitaip. Tačiau iš to visiškai neaišku, ar investicijų į mokslinius tyrimus ir plėtrą padidinimas būtų toks pat ir tiek pat tikėtinas. Šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į tai, kad pagal GSK argumentaciją vaistų gamintojai investuotų daugiau lėšų į mokslinius tyrimus ir plėtrą, skaičiuojant absoliučiais skaičiais, jei jų pajamos absoliučiais skaičiais būtų didesnės. Todėl net tai, kad atsižvelgiama į Komisijos motyvus ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamojoje dalyje, nekeltų abejonių dėl Pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamo sprendimo 309 punkte, kad Komisija nepakankamai motyvavo, jog ši sąlyga neįvykdyta.

269. Taigi ir šis apeliacinio skundo pagrindas atmestinas.

3.      Išvada

270. Darytina išvada, kad visas Komisijos apeliacinis skundas ir visas priešpriešinis apeliacinis skundas bylose C‑513/06 P ir C‑501/06 P yra atmestini.

C –    EAEPC apeliacinis skundas byloje C‑515/06 P

271. EAEPC savo apeliacinį skundą byloje C‑515/06 P grindžia trimis apeliacinio skundo pagrindais.

1.      Dėl EB 81 straipsnio 3 dalies vaidmens ir funkcijų

272. Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu EAEPC iš esmės kritikuoja Pirmosios instancijos teismo išvadą skundžiamo sprendimo 261 punkte, pagal kurią Komisija ginčijamo sprendimo 156 konstatuojamojoje dalyje klausimą, ar su susitarimu sietinas veiksmingumo padidėjimas, nagrinėjo tik tam tikrais aspektais. EAEPC teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, darydamas tokią išvadą, nes pagrindė ją iškraipytai pakartota GSK ir ginčijamo sprendimo argumentacija.

273. Šis kaltinimas atmestinas. Kaip matyti iš šios išvados 226–236 punktų, skundžiamo sprendimo 261 punkte padaryta teisės klaidų, tačiau kaltinimas atmestinas, nes Pirmosios instancijos teismas galutinėje išvadoje pagrįstai nustatė, kad Komisijos motyvavimas yra nepakankamas; žr. šios išvados 237–245 punktus.

2.      Dėl įrodinėjimo pareigos

274. Kiek EAEPC savo antruoju apeliacinio skundo pagrindu, pirma, kritikuoja, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 258 punkte laikė GSK argumentus reikšmingais, nors GSK neįrodė, kad papildomos pajamos, kurių ji gautų dėl lygiagrečios prekybos ribojimo, būtų skirtos tiesiogiai moksliniams tyrimams ir plėtrai, šis apeliacinio skundo pagrindas atmestinas.

275. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad Pirmosios instancijos teismas tik ištyrė Komisijos motyvus. Kaip matyti iš šios išvados 186 punkto, Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė prielaidą, kad GSK privalo pakankamai pagrįsti pastebimos objektyvios naudos atsiradimą argumentais ir įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad GSK savo argumentais ir įrodymais įrodė pastebimos objektyvios naudos atsiradimą. Jis tik nustatė, kad Komisija nepaneigė reikšmingų GSK argumentų ir įrodymų, tarp jų skundžiamo sprendimo 256 punkte įvardytų ekonominių mokslinių tyrimų, arba nepakankamai motyvuotai juos paneigė.

276. Savo antruoju kaltinimu EAEPC kritikuoja Pirmosios instancijos teismo išvadą skundžiamo sprendimo 274 punkte, pagal kurią tuo atveju, kai papildomą pelną gauna vaistų gamintojas, veiksmingumas greičiausiai padidės, kitaip nei tuo atveju, kai pelnu pasidalijama su didmenininku. Šis kaltinimas yra nepagrįstas todėl, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 270 punkto, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 271–274 punktuose tiesiog pakartojo GSK argumentaciją.

3.      Dėl klaidingo įrodymų įvertinimo arba nepakankamo atsižvelgimo į juos

277. Trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu EAEPC tvirtina, kad buvo padaryta teisės klaidų perkeliant įrodinėjimo pareigą bei klaidingai vertinant ir iškraipant faktus.

a)      Dėl įrodinėjimo pareigos perkėlimo

278. EAEPC, pirma, tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, darydamas prielaidą, kad įrodinėjimo pareiga yra perkelta Komisijai. Šiuo klausimu reikia nurodyti šios išvados 187–191 punktus. Pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, kad Komisija savo motyvuose nepakankamai atsižvelgė į visus reikšmingus GSK argumentus ir įrodymus. Taip pat atmestinas ir EAEPC argumentas, kad prielaida dėl įrodinėjimo pareigos perkėlimo Komisijai galėtų būti daroma tik tuo atveju, jei remiantis GSK argumentais būtų galima preziumuoti, kad veiksmingumas padidėjo. Kadangi Pirmosios instancijos teismo sudėtingų ekonominių vertinimų kontrolė yra ribota, prezumpcijos kriterijaus taikymas būtų klaidingas. Tai lemtų išvadą, kad Pirmosios instancijos teismas, nepaisant ribotų jo įgaliojimų, atliktų savo vertinimą.

279. Antra, EAEPC tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 277 punkte buvo iškraipyti įrodymai. Skundžiamo sprendimo 277 punkte Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Frontier Economics II tyrime buvo nustatyta, kad lygiagreti prekyba nėra pagrindinis veiksnys, nulemiantis su moksliniais tyrimais ir technologijų plėtra susijusius sprendimus, ir kad yra ryšys tarp bendro gaunamo pelno lygio arba rentabilumo, kurio tikimasi iš produktų, ir su moksliniais tyrimais ir plėtra susijusių sprendimų. Kadangi GSK rėmėsi tuo, jog lygiagreti prekyba šiems veiksniams daro poveikį, Komisija turėjo atlikti išsamesnį šiuo klausimu GSK pateiktų įrodymų nagrinėjimą.

280. EAEPC kaltinimas, jog Pirmosios instancijos teismas aiškino tyrimą taip, kad yra tiesioginis ryšys tarp lygiagrečios prekybos ir moksliniams tyrimams ir plėtrai skirtų lėšų, yra nepagrįstas. Atvirkščiai, skundžiamo sprendimo 277 punkte nurodyta, jog šį ryšį sudaro du etapai, iš kurių tik pirmąjį GSK grindė tyrimu. Pirmajame etape GSK rėmėsi tyrimu, siekdama įrodyti ryšį tarp, viena vertus, bendro gaunamo pelno lygio ir rentabilumo, kurio tikimasi iš produktų, ir, kita vertus, moksliniams tyrimams ir plėtrai skirtų lėšų. Antrajame etape GSK, pateikdama kitų įrodymų, nurodė, kad lygiagreti prekyba šiems veiksniams (gaunamo pelno lygiui, produktų rentabilumui) daro neigiamą poveikį. Todėl, priešingai nei teigia EAEPC, iš skundžiamo sprendimo 277 punkto negalima daryti išvados, kad Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl tiesioginio ryšio tarp lygiagrečios prekybos ir moksliniams tyrimams bei plėtrai skirtų lėšų padarė vadovaudamasis tyrimu.

b)      Dėl klaidingo iš bylos medžiagos kylančių faktų vertinimo ar neatsižvelgimo į juos

281. Toliau EAEPC kritikuoja skundžiamo sprendimo 275 punktą. Ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė ginčijamą sprendimą, konstatuodamas, kad Komisija neatliko išsamaus su faktinėmis aplinkybėmis susijusių argumentų ir įrodymų vertinimo ir apsiribojo neišsamiomis, bylai nereikšmingomis ir mažai įtikinamomis pastabomis. Šios išvados 226–236 punktuose paminėta teisės klaida daro poveikį ir išvadai skundžiamo sprendimo 275 punkte. Tačiau galiausiai šis kaltinimas atmestinas dėl šios išvados 237–244 punktuose nurodytų priežasčių, nes Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė galutinę išvadą, kad Komisijos motyvavimas buvo nepakankamas.

282. Toliau EAEPC teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Komisijos išvadą ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią GSK papildomus mokslinius tyrimus bei plėtrą galėjo finansuoti ir iš kitų šaltinių, todėl nebuvo būtinumo EB 81 straipsnio 3 dalies prasme. Kiek šis kaltinimas nukreiptas prieš skundžiamo sprendimo 275 punktą, jis atmestinas kaip nepagrįstas, nes tai neturi reikšmės tiriant objektyvios pastebimos naudos buvimą. Taip pat atmestinas EAEPC kaltinimas, nukreiptas prieš Pirmosios instancijos teismo išvadą skundžiamo sprendimo 309 ir paskesniuose punktuose, kuriuose teismas konstatavo, jog Komisija nepakankamai motyvavo savo išvadą, kad susitarimas nėra būtinas. Pirma, šis kaltinimas nepriimtinas, nes EAEPC aiškiai neapibrėžė skundžiamo sprendimo dalies(129). Antra, jis atmestinas dėl šios išvados 265–268 punktuose nurodytų priežasčių.

c)      Dėl atsižvelgimo į klaidingus faktus

283. Galiausiai kaip nepagrįstas atmestinas prieš skundžiamo sprendimo 273 punktą nukreiptas EAEPC kaltinimas, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, aiškindamas galutinio vartotojo sąvoką. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 270 punkto, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 271–274 punktuose tiesiog pakartojo GSK argumentaciją.

284. Galiausiai EAEPC kaltinimas, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidų motyvuose dėl susitarimo antikonkurencinio tikslo, atmestinas kaip nepriimtinas dėl šios išvados 42–47 punktuose nurodytų priežasčių.

4.      Išvada

285. Taigi darytina išvada, kad atmestinas visas EAEPC apeliacinis skundas byloje C‑515/06 P.

D –    „Aseprofar“ apeliacinis skundas byloje C‑519/06 P

286. Aseprofar grindžia savo apeliacinį skundą byloje C‑519/06 P dviem apeliacinio skundo pagrindais, iš kurių pirmasis nukreiptas prieš Pirmosios instancijos teismo motyvus dėl pirmosios EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos (1), antrasis – prieš Pirmosios instancijos teismo motyvus dėl likusių EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų (2).

1.      Dėl pirmosios EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos

287. Pirmasis Aseprofar apeliacinio skundo pagrindas nukreiptas prieš Pirmosios instancijos teismo išvadą skundžiamo sprendimo 301 punkte. Šiame punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Komisija ginčijamo sprendimo 156 konstatuojamojoje dalyje negalėjo atmesti GSK argumentų tik dėl tos priežasties, kad GSK nurodyta nauda nebūtinai atsiras.

288. Aseprofar, visų pirma, nurodo, kad ginčijamo sprendimo 156–161 konstatuojamosiose dalyse nėra jokių akivaizdžių vertinimo klaidų. Nagrinėjamu atveju Komisija turėjo teisę nuspręsti, kad nebuvo įrodytas priežastinis ryšys tarp lygiagrečios prekybos ir mokslinių tyrimų bei plėtros. Todėl Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą 301 punkto išvadoje.

289. Šis kaltinimas atmestinas nurodant paaiškinimus šios išvados 237–241 punktuose. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Komisija, nepakankamai atsižvelgusi į visus reikšmingus GSK pateiktus argumentus ir įrodymus, nepakankamai motyvavo savo sprendimą.

290. Aseprofar kaltinimas, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog GSK prireikus išlaidas moksliniams tyrimams ir plėtrai galėjo finansuoti paimdama kreditą, atmestinas dėl šios išvados 265–269 punktuose išdėstytų paaiškinimų. Dėl išsamumo atkreiptinas dėmesys, kad GSK nurodė priežastis, kodėl šios išlaidas paprastai finansuojamos iš nuosavo kapitalo, taip pat jos atveju – tik iš nuosavo kapitalo, tačiau Komisija šių aplinkybių netyrė.

291. Be to, atmestinas kaltinimas, jog Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė prielaidą dėl motyvavimo klaidos pagal EB 253 straipsnį. Kaip aiškiai matyti iš skundžiamo sprendimo 210–213 punktų, Pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamo sprendimo 301 punkte susijusios ne su formos reikalavimų pagal EB 253 straipsnį nesilaikymu, o su neteisingais motyvais dėl nepakankamo atsižvelgimo į pateiktus argumentus ir įrodymus.

292. Galiausiai, nurodant šios išvados 251 ir paskesnius punktus, atmestinas kaltinimas, kad Pirmosios instancijos teismas sukūrė naują panaikinimo pagrindą. Kaltinimas, kad Pirmosios instancijos teismas Komisijos vertinimą pakeitė savuoju, atmestinas duodant nuorodą į šios išvados 188 punktą.

2.      Dėl kitų EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų

293. Antrasis Aseprofar apeliacinio skundo pagrindas nukreiptas prieš skundžiamo sprendimo 309–315 punktus. Juose Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisijos motyvavimas dėl likusių sąlygų buvo nepakankamas. Aseprofar tvirtino, kad Pirmosios instancijos teismas suklydo, neatsižvelgdamas į tai, kad įrodyti EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas pagal įrodinėjimo pareigos taisykles turi įmonė. Todėl jis negalėjo laikyti Komisijos motyvavimo pernelyg glaustu, prieš tai nepatikrinęs, ar GSK pateikė reikšmingų argumentų ir įrodymų dėl likusių taikymo sąlygų.

a)      Dėl sąžiningo dalijimosi gaunama nauda su vartotojais

294. Visų pirma, Aseprofar nurodo, jog Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė prielaidą, kad Komisijos motyvavimas dėl sąžiningo dalijimosi gaunama nauda su vartotojais buvo nepakankamas. Ji teigia, kad GSK tik nurodė, jog dėl lygiagrečios prekybos vartotojams nėra jokios naudos. Be to, GSK neįrodė, kad vartotojams tektų pagrindinė veiksmingumo padidėjimo dalis. Galiausiai Komisija ginčijamame sprendime įvardijo, kuo nenaudingas būtų lygiagrečios prekybos ribojimas.

295. Šis kaltinimas nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Komisijos motyvavimas dėl sąžiningo dalijimosi gaunama nauda su vartotojais buvo nepakankamas. GSK rėmėsi tuo, kad su lygiagrečia prekyba sietinas veiksmingumo sumažėjimas. Šiais argumentais teigiama, kad veiksmingumo padidėjimas, kaip techninės pažangos skatinimas, yra labiau reikšmingas nei veiksmingumo sumažėjimas dėl lygiagrečios prekybos ribojimo(130). Komisija į tai atsižvelgė nepakankamai. Kaip pagrįstai nusprendė Pirmosios instancijos teismas, ji ginčijamo sprendimo 179 konstatuojamojoje dalyje rėmėsi tuo, kad GSK neįrodė pastebimos objektyvios naudos atsiradimo. Komisija galėjo papildomai pagrįsti ginčijamą sprendimą tuo, kad GSK neįrodė sąžiningo dalijimosi gaunama nauda su vartotojais. Tačiau savarankiškas, nuo pirmosios taikymo sąlygos buvimo nepriklausomas, motyvavimas būtų įmanomas tik tuomet, jei Komisija kartu būtų ištyrusi antrąją taikymo sąlygą, darydama prielaidą, kad pirmoji taikymo sąlygą įvykdyta. Darant prielaidą, kad GSK nurodyta nauda buvo pasiekta, toks tyrimas galėtų būti atliktas Komisijai sprendžiant, kad ir šiuo atveju svaresnės yra dėl lygiagrečios prekybos kylančios neigiamos pasekmės. Tačiau Komisija to nepadarė. Komisija, ginčijamo sprendimo 183–186 konstatuojamosiose dalyse apibūdinusi su lygiagrečios prekybos ribojimu sietiną veiksmingumo sumažėjimą, pirmiausia paneigė GSK argumentus, kad dėl lygiagrečios prekybos galutiniai vartotojai negauna jokios naudos. Tačiau ji nelygino (tikėtino) veiksmingumo padidėjimo ir sumažėjimo.

b)      Dėl būtinumo

296. Aseprofar toliau teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nuspręsdamas, kad Komisijos motyvavimas dėl būtinumo sąlygos yra klaidingas. Šiuo klausimu GSK tik nurodė, kad susitarimas yra reikalingas tam, kad būtų kompensuotas konkurencijos iškraipymas, kilęs dėl Ispanijos veiksmų. Ji nenurodė, kad nėra jokių kitų technikos pažangos skatinimo galimybių.

297. Šis kaltinimas taip pat nepagrįstas. Žinoma, įrodyti EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas pagal įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles turi įmonė. Tačiau reikia atsižvelgti, kad procedūra pagal Reglamento Nr. 17 4 straipsnį – tai administracinė procedūra, kurioje vyrauja Offizialmaxime(131). Todėl įmonės gali reikalauti, kad Komisija tinkamai tirtų jų prašymus taikyti išimtį pagal EB 81 straipsnio 3 dalį. Tai darydama Komisija negali tik reikalauti, kad įmonės pateiktų įrodymų dėl išimties taikymo sąlygų, bet, remdamasi gero administravimo principu, turi savo priemonėmis prisidėti prie teisiškai reikšmingų faktų nustatymo(132). Žinoma, tai nereiškia, kad Komisija privalo įrodyti, jog EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos neįvykdytos. Tačiau, remiantis gero administravimo principu ir bendraisiais proceso teisės principais, Komisijos motyvavimas dėl atskirų EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų neįvykdymo turi turėti bent minimalų pagrindą, jei Komisija savo sprendimą ketina grįsti šiuo motyvavimu. Šiam minimaliam pagrindui, visų pirma, priskirtina išvada, kad tam tikra taikymo sąlyga nėra įvykdyta. Be to, iš motyvavimo turi bent jau matytis, kad Komisija tyrė šią taikymo sąlygą.

298. Tačiau Komisijos motyvavimas 187 konstatuojamojoje dalyje apsiribojo tik išvada, kad būtinumo tirti nereikia, nes nėra įvykdyta pirmoji taikymo sąlyga. Tuo Komisija aiškiai parodė, kad ji šios taikymo sąlygos netyrė. Todėl Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 309 ir paskesniuose punktuose pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamas Komisijos motyvavimas buvo nepakankamas.

c)      Dėl galimybės panaikinti konkurenciją

299. Galiausiai Aseprofar tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad Komisijos motyvavimas dėl ketvirtosios EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos, t. y. dėl galimybės panaikinti konkurenciją, yra nepakankamas. Visų pirma, Komisija ginčijamo sprendimo 188 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad GSK nepateikė šiuo klausimu jokių įrodymų. Toliau Komisija šioje konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad GSK kai kuriose valstybėse narėse užima didelę tam tikrų produktų rinkos dalį. Be to, ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 315 punkte padarė teisės klaidą, nuspręsdamas, kad Komisija turėjo palyginti konkurenciją dėl kainų ir konkurenciją dėl inovacijų. Komisija neprivalo paneigti argumentų, kurių GSK nebuvo pateikusi vykstant administracinei procedūrai. Be to, palyginus būtų padaryta išvada, kad konkurencijai dėl kainų turėtų būti teikiama pirmenybė. Galiausiai, Pirmosios instancijos teismo nuoroda į nepakankamai aiškų rinkos apibrėžimą skundžiamo sprendimo 314 punkte neįtikina, nes, nepaisant rinkos apibrėžimo, darytina prielaida, kad GSK turi didelę įtaką rinkoje.

300. Šis kaltinimas pirmiausia atmestinas kaip netinkamas. Pirmosios instancijos teismas, visų pirma, savo išvadą grindė motyvais, išdėstytais skundžiamo sprendimo 312 punkte, kuriame jis nusprendė, kad Komisija iš tikrųjų nesprendė GSK daromos įtakos rinkoje klausimo. Kadangi šios motyvavimo dalies Aseprofar nekritikavo, tai kaltinimai dėl skundžiamo sprendimo 314 ir 315 punktų, yra netinkami.

301. Be to, šis kaltinimas ir nepagrįstas. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei teigia Aseprofar, Komisija ginčijamo sprendimo 188 konstatuojamojoje dalyje nusprendė ne tai, kad GSK nepateikė argumentų ir įrodymų dėl ketvirtosios taikymo sąlygos įvykdymo, o tik tai, kad GSK nepateikė jokių argumentų, kurių ji nebūtų anksčiau pateikusi kitame kontekste. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Komisija, remdamasi gero administravimo principu(133), negali netirti tam tikrų aplinkybių, kurios yra akivaizdžios arba kurios matyti iš šalių argumentų, tik todėl, kad šalys jų nesusiejo su EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygomis. Todėl Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Komisija turėjo bent atsižvelgti, kad patentuotų vaistų atveju pasibaigus patento galiojimui GSK tampa neapsaugota nuo potencialios konkurencijos su nepatentuotų vaistų gamintojais.

3.      Išvada

302. Taigi taip pat atmestinas ir visas Aseprofar apeliacinis skundas.

E –    Išvada

303. Siūlau atmesti visą Komisijos apeliacinį skundą byloje C‑513/06 P, visą EAEPC apeliacinį skundą byloje C‑515/06 P, visą Aseprofar apeliacinį skundą byloje C‑519/06 P bei visus šių šalių priešpriešinius apeliacinius skundus byloje C‑501/06 P.

304. Tai pat norėčiau aiškiai pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnis naikintinas todėl, kad Komisija jį nepakankamai motyvavo. Todėl nebuvo priimtas joks sprendimas, ar susitarimui gali būti taikoma išimtis pagal EB 81 straipsnio 3 dalį.

VII – Santrauka

305. Apeliaciniai skundai dėl skundžiamo sprendimo atmestini, tačiau GSK apeliacinis skundas byloje C‑501/06 P atmestinas pakeičiant motyvus dėl susitarimo antikonkurencinio tikslo; Komisijos, EAEPC ir Aseprofar apeliaciniai skundai bylose C‑513/06 P, C‑515/06 P, C‑519/06 P bei jų priešpriešiniai apeliaciniai skundai byloje C‑501/06 P atmestini pakeičiant tą motyvų dalį, kurioje Pirmosios instancijos teismas iškraipė ginčijamo sprendimo turinį.

VIII – Išvada

Remdamasi šiais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui:

1)         atmesti GSK apeliacinį skundą ir Komisijos, EAEPC ir Aseprofar priešpriešinius apeliacinius skundus byloje C‑501/06 P;

2)         atmesti Komisijos apeliacinį skundą byloje C‑513/06 P;

3)         atmesti EAEPC apeliacinį skundą byloje C‑515/06 P;

4)         atmesti Aseprofar apeliacinį skundą byloje C‑519/06 P.

1 – Originalo kalba: vokiečių.

2 – 2008 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Sot. Lélos kai Sia (C‑468/06, Rink. p. I-0000). Dėl nacionalinių priemonių, kuriomis siekiama tokio tikslo, vertinimo žr. taip pat generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer 2008 m. balandžio 1 d. išvadą šioje byloje bei generalinio advokato F. G. Jacobs 2004 m. spalio 28 d. išvadą byloje Syfait ir kt. (C‑53/03, Rink. p. I‑4609).

3 – Toliau nebus daroma skirtumo tarp GSK ir grupės, kuriai ji priklauso.

4 – 2001 m. gegužės 8 d. Komisijos sprendimas Nr. 2001/791/EB bylose IV/36.957/F3 Glaxo Wellcome (pranešimas), IV/36.997/F3 Aseprofar ir Fedifar (skundas), IV/37.121/F3 Spain Pharma (skundas), IV/37.138/F3 BAI (skundas) ir IV/37.380/F3 EAEPC (skundas), OL L 302, p. 1.

5 – 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją (T‑168/01, Rink. p. II-2969).

6 – OL L 40, p. 8.

7 – Kaip Pirmosios instancijos teismas nustatė skundžiamo sprendimo 65–90 punktuose, Komisija ginčijamame sprendime pagrįstai nusprendė, kad bendrosios pardavimo sąlygos laikytinos susitarimu. To neginčija nė viena iš apeliacinio proceso šalių.

8 – OL L 13, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3.

9 – Sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte Pirmosios instancijos teismas taip pat panaikino ginčijamo sprendimo 3 ir 4 straipsnius, kuriuose Komisija nurodė nedelsiant nutraukti ir ateityje nekartoti nurodyto pažeidimo bei pranešti jai apie priemones, kurių buvo imtasi įgyvendinant šį sprendimą.

10 – Dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą vertinimo žr. šios išvados 50–64 punktus.

11 – 2004 m. spalio 28 d. Nutartis Komisija priešCMA CGM ir kt. (C-236/03 P, Rink. p. I‑0000, 25 ir paskesni punktai). Atsižvelgiant į šį kontekstą atkreiptinas dėmesys į teismų praktiką, pagal kurią nereikia atsižvelgti į apeliacinio skundo pagrindus, jei jais negalima užginčyti sprendimo rezoliucinės dalies, šiuo klausimu žr. 2001 m. liepos 12 d. Sprendimą Komisija ir Prancūzija prieš TF1 (C‑302/99 P ir C‑308/99 P, Rink. p. I‑5603, 26–29 punktai). Šiuo teismų praktikoje įtvirtintu požiūriu taip pat galima remtis siekiant pagrįsti proceso teisės principą, kad nėra suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl sprendimo motyvų patikrinimo, jei tai negali daryti poveikio rezoliucinei daliai.

12 – Nors tam tikromis aplinkybėmis apeliacinis skundas yra priimtinas, jei nurodoma, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo iš karto atmesti ieškinį kaip nepriimtiną, o ne kaip nepagrįstą (šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott 2007 m. vasario 15 d. išvados byloje Wunenberger prieš Komisiją, C‑362/05 P, Rink. p. I‑4333, 25–29 punktus), tai neturi jokios reikšmės nagrinėjamu atveju. Komisijos ir Aseprofar skundas nukreiptas prieš Pirmosios instancijos teismo motyvaciją dėl tikslo apriboti konkurenciją buvimo, t. y. prieš skundžiamo sprendimo pagrįstumą. Be to, apeliaciniu skundu, kuriame apeliantas teigia, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo iš karto atmesti ieškinį kaip nepriimtiną, siekiama panaikinti sprendimą, todėl jis negali būti laikomas prašymu pakeisti motyvus (žr. 2005 m. vasario 22 d. Sprendimą Komisija prieš max.mobil, C‑141/02 P, Rink. p. I‑1283, 74 ir 75 punktai).

13 – Žr. šios išvados 44 punktą.

14 – 1992 m. birželio 9 d. Sprendimas Lestelle prieš Komisiją (C‑30/91 P, Rink. p. I‑3755, 28 punktas), 1994 m. gegužės 19 d. Sprendimas SEP prieš Komisiją (C‑36/92 P, Rink. p. I‑1911, 33 punktas), 1994 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Finsider prieš Komisiją (C‑320/92 P, Rink. p. I‑5697, 37 punktas), 2000 m. liepos 13 d. Sprendimas Salzgitter prieš Komisiją (C‑210/98 P, Rink. p. I‑5843, 58 punktas) ir 2009 m. kovo 26 d. Sprendimas Selex Sistemi Integrati prieš Komisiją ir Eurocontrol (C‑113/07 P, Rink. p. I‑0000, 66–68 punktai).

15 – 1966 m. birželio 30 d. Sprendimas LTM (56/65, Rink. 1966, p. 337, 303 ir paskesni punktai) ir 1997 m. liepos 17 d. Sprendimas Ferriere Nord prieš Komisiją (C‑219/95 P, Rink. p. I‑4411, 13–15 punktai).

16 – Žr. šios išvados 44 punktą.

17 – Žr. šios išvados 52–57 punktus.

18 – Žr. šios išvados 48 punktą.

19 – Žr. šios išvados 50–62 punktus.

20 – Žr. šios išvados 60–62 punktus.

21 – Žr. šios išvados 48 punktą.

22 – 1994 m. birželio 1 d. Sprendimas Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt. (C‑136/92 P, Rink. p. I‑1981, 72 punktas).

23 – Žr. šios išvados 70 punktą.

24 – Atsižvelgiant į šį kontekstą, atkreiptinas dėmesys, kad Aseprofar, atsikirsdama į GSK apeliacinį skundą byloje C‑501/06 P, darė nuorodą į savo apeliacinio skundo argumentus byloje C‑519/06 P.

25 – Dėl detalių darau nuorodą į argumentus, išdėstytus šios išvados 52–57 punktuose.

26 – Sprendimas LTM (minėtas 15 išnašoje, p. 303) ir 1966 m. liepos 13 d. Sprendimas Consten ir Grundig prieš Komisiją (56/64 ir 58/64, Rink. p. 322, 390).

27 – Žr. šios išvados 54 punktą.

28 – Skundžiamo sprendimo 114–116 punktai.

29 – Skundžiamo sprendimo 117–119 punktai.

30 – Skundžiamo sprendimo 121 punktas.

31 – Skundžiamo sprendimo 122 punktas.

32 – Ten pat.

33 – Skundžiamo sprendimo 133 punktas.

34 – Skundžiamo sprendimo 134 punktas.

35 – Skundžiamo sprendimo 147 punktas.

36 – Sprendimas LTM (minėtas 15 išnašoje, p. 303) ir Sprendimas Consten ir Grundig prieš Komisiją (minėtas 26 išnašoje, 390 punktas).

37 – Nusistovėjusi teismo praktika nuo Sprendimo Consten ir Grundig prieš Komisiją (minėtas 26 išnašoje, p. 390); žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 261 punktas), 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimą Beef Industry Development Society ir Barry Brothers (C‑209/07, Rink. p. I‑0000, 16 punktas) ir 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Coop de France Bétail ir Viande prieš Komisiją (C‑101/07 P ir C‑110/07 P, Rink. p. I‑0000, 87 punktas).

38 – 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Komisija prieš Anic Partecipazioni (C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 122 punktas), 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Hüls prieš Komisiją (C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 163 punktas) ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Montecatini prieš Komisiją (C‑235/92 P, Rink. p. I‑4539, 123 punktas).

39 – Šiuo klausimu žr. mano išvados Beef Industry Development Society et Barry Brothers (minėta 37 išnašoje) 46 punktą.

40 – 1978 m. vasario 1 d. Sprendimas Miller International Schallplatten prieš Komisiją (19/77, Rink. p. 131, 7 punktas) ir 2009 m. birželio 4 d. Sprendimas T-Mobile Netherlands BV (C‑8/08, Rink. p. I‑0000, 31 punktas).

41 – Sprendimas LTM (minėtas 15 išnašoje, p. 303) ir 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas European Night Services ir kt. prieš Komisiją (T‑374/94, T‑375/94, T‑384/94 ir T‑388/94, Rink. p. II‑3141, 136 punktas).

42 – Sprendimas LTM (minėtas 15 išnašoje, p. 303).

43 – Taip yra todėl, kad tikrinant konkurenciją ribojantį susitarimo poveikį taip pat reikia atsižvelgti į tikėtinas susitarimo pasekmes, žr. šios išvados 94 punktą.

44 – Sprendimas LTM (minėtas 15 išnašoje, 303 punktas), 1983 m. lapkričio 8 d. Sprendimas IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją (96/82–102/82, 104/82, 105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369, 25 punktas), 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimas Beef Industry Development Society ir Barry Brothers (minėtas šios išvados 37 išnašoje, 16 ir 21 punktai), Sprendimas Miller prieš Komisiją (minėtas 40 išnašoje, 7 punktas), 1984 m. kovo 28 d. Sprendimas CRAM ir Rheinzink prieš Komisiją (29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 26 punktas) ir 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimas General Motors prieš Komisiją (C‑551/03 P, Rink. p. I‑3173, 66, 77 ir 78 punktai).

45 – Sprendimas LTM (minėtas 15 išnašoje, p. 303).

46 – Žr. Sprendimą IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją (minėtas 44 išnašoje, 23–27 punktai), 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimą Javico (C‑306/96, Rink. p. I‑1983, 13 ir 14 punktai) bei Sprendimą General Motors prieš Komisiją (minėtas 44 išnašoje, 67–69 punktai). Dėl Sprendimo Sot. Lélos kai Sia (minėtas 2 išnašoje) žr. šios išvados 153 punktą.

47 – Žr. šios išvados 91 punktą.

48 – 1968 m. vasario 29 d. Sprendimas Parke, Davis ir Co. (24/67, Rink. p. 86, 112).

49 – Žr. šios išvados 90 punktą.

50 – F. J. Säcker, A. Molle, G. Hirsch, E. Montag, F. J. Sächer (leid.) „Münchener Kommentar zum Europäischen und Deutschen Wettbewerbsrecht (Kartellrecht)“, 2007, Bekas, 81 straipsnis, 490 punktas.

51 – Šiuo klausimu žr. 2001 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą M6 ir kt. prieš Komisiją (T‑112/99, Rink. p. II‑2459, 72–77 punktai).

52 – Žr., pavyzdžiui, 1982 m. birželio 8 d. Sprendimą Nungesser ir Eisele prieš Komisiją (258/78, Rink. p. 2015, 57–58 punktai).

53 – Taip pat šiuo klausimu žr. mano išvados byloje Beef Industry Development Society et Barry Brothers (minėta šios išvados 37 išnašoje) 57 punktą.

54 – Dėl šio punkto žr. mano išvados byloje Beef Industry Development Society et Barry Brothers (minėta šios išvados 37 išnašoje) 49 punktą.

55 – Šiuo klausimu taip pat žr. Bellamy & Child (leid.) „European Community Law of Competition“, 6‑asis leidimas, Oksfordas, 2008, 291 išnaša prie 2.069 punkto.

56 – Šiuo klausimu žr. Sprendimo Sot. Lélos kai Sia (minėtas šios išvados 2 išnašoje), kuris, be kita ko, bus analizuojamas šios išvados 155 punkte, 52–57 bei 65 punktus.

57 – Žr. šios išvados 90 punktą.

58 – Sprendimas Consten ir Grundig prieš Komisiją (minėtas šios išvados 26 išnašoje, p. 386 ir paskesni), 1995 m. spalio 24 d. Sprendimas Volkswagen ir VAG Leasing (C‑266/93, Rink. p. I‑3477, 17 punktas) ir 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimas Javico (minėtas 46 išnašoje, 11 punktas).

59 – T‑213/01 ir T‑214/01, Rink. p. II‑1601.

60 – Minėtas 26 išnašoje.

61 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 140 punktą.

62 – Šiuo klausimu žr. Sprendimą LTM (minėtas 15 išnašoje, p. 303).

63 – Žr. EB 225 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį.

64 – 1994 m. birželio 1 d. Sprendimas Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt. (C‑136/92 P, Rink. p. I‑1981, 49 punktas), 1999 m. kovo 4 d. Sprendimas Ufex ir kt. prieš Komisiją (C‑119/97 P, Rink. p. I‑1341, 66 punktas), 1999 m. spalio 14 d. Nutartis Infrisa prieš Komisiją (C‑437/98 P, Rink. p. I‑7145, 34 punktas), 2001 m. liepos 10 d. Sprendimas Ismeri Europa prieš Audito rūmus (C‑315/99 P, Rink. p. I‑5281, 19, 20 punktai).

65 – Žr. 2006 m. balandžio 21 d. GSK atsakymo į Pirmosios instancijos teismo 2006 m. kovo 7 d. pateiktus klausimus p. 14 ir paskesnius.

66 – 1998 m. gegužės 7 d. Sprendimas Somaco prieš Komisiją (C‑401/96 P, Rink. p. I‑2587, 53 punktas) ir 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Cubero Vermurie prieš Komisiją (C‑446/00 P, Rink. p. I‑10315, 20 punktas).

67 – Žr. 1996 m. liepos 4 d. generalinio advokato M. P. Léger išvados byloje Ojha prieš Komisiją (C‑294/95 P, Rink. p. I‑5863) 178 ir paskesnius punktus.

68 – Žr. šios išvados 89–94  ir 95–123 punktus.

69 – 2000 m. sausio 27 d. Sprendimas DIR International Film ir kt. prieš Komisiją (C‑164/98 P, Rink. p. I‑447, 43–49 punktai).

70 – Žr. šios išvados 89–94 punktus.

71 – Žr. ginčijamo sprendimo 115–125 konstatuojamąsias dalis.

72 – Žr. šios išvados 91 punktą.

73 – Žr. Sprendimą IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją (minėtas 44 išnašoje, 23–27 punktai), Sprendimą Javico (minėtas 46 išnašoje, 13–14 punktai) ir Sprendimą General Motors prieš Komisiją (minėtas 44 išnašoje, 67–69 punktai).

74 – Žr. šios išvados 91 punktą.

75 – Minėtas 2 išnašoje.

76 – Tai patvirtino Pirmosios instancijos teismas, žr. skundžiamo sprendimo 103–108 punktus.

77 – 1979 m. liepos 12 d. Sprendimas BMW Belgium ir kt. prieš Komisiją (32/78, 36/78 iki 82/78, Rink. p. 2435, 5 punktas), 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimas General Motors prieš Komisiją (minėtas 46 išnašoje, 75 punktas), 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimas BASF prieš Komisiją (T‑175/95, Rink. p. II‑1581, 133–136 punktai, atsikertant į argumentus, išdėstytus šio sprendimo 121–123 punktuose).

78 – Sprendimas Sot. Lélos kai Sia (minėtas 2 išnašoje, 65–66 punktai).

79 – H. Schröter „Kommentar zum Europäischen Wettbewerbsrecht“, H. Schröter, T. Jakob, W. Mederer (leid.) , 2003, Nomos, Įvadas į 81 straipsnį, 20 punktas.

80 – Šį aspektą nurodė Aseprofar, žr. ginčijamo sprendimo 106 konstatuojamąją dalį.

81 – Žr. ginčijamo sprendimo 120 konstatuojamąją dalį.

82 – Šiuo klausimu taip pat žr. Sprendimą Sot. Lélos kai Sia (minėtas 2 išnašoje, 63 punktas).

83 – Žr. šios išvados 147–169 punktus.

84 – Skundžiamo sprendimo 235 punktas.

85 – Skundžiamo sprendimo 236 punktas.

86 – Skundžiamo sprendimo 241 punktas.

87 – Skundžiamo sprendimo 242 punktas.

88 – Skundžiamo sprendimo 243 punktas.

89 – Skundžiamo sprendimo 247 punktas.

90 – Skundžiamo sprendimo 249 punktas.

91 – Skundžiamo sprendimo 250 punktas.

92 – Skundžiamo sprendimo 206–268 punktas.

93 – Skundžiamo sprendimo 269–302 punktai.

94 – Skundžiamo sprendimo 303 punktas.

95 – Skundžiamo sprendimo 308 punktas.

96 – Skundžiamo sprendimo 309–315 punktai.

97 – 1995 m. gruodžio 14 d. Nutartis Hogan prieš Teisingumo Teismą (C‑173/95 P, Rink. p. I-4905, 20 punktas).

98 – Siekdama išvengti pasikartojimo darau nuorodą į šios išvados 195–212 punktus, kiek tai susiję su Komisijos detalesniu kaltinimu, kad Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nacionalines kainų nustatymo taisykles EB 81 straipsnio 3 dalies prasme.

99 – 2005 m. vasario 15 d. Sprendimas Komisija prieš Tetra Laval (C‑12/03 P, Rink. p. I‑987, 39 punktas) ir 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas General Electric prieš Komisiją (T‑210/01, Rink. p. II‑5575, 62 ir 63 punktai).

100 – 2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Krupp Hoesch prieš Komisiją (C‑195/99 P, Rink. p. I‑10937, 55 punktas), 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimas Deere prieš Komisiją (C‑7/95 P, Rink. p. I‑3111, 34 punktas), 1985 m. liepos 11 d. Sprendimas Remia ir kt. prieš Komisiją (42/84, Rink. p. 2545, 34 punktas) ir 1987 m. lapkričio 17 d. Sprendimas BAT ir Reynolds prieš Komisiją (142/84 ir 156/84, Rink. p. 4487, 62 punktas).

101 – Komisija neprivalo vertinti nesvarbių argumentų ir įrodymų.

102 – J. Faull, A. Nikpay „The EC law of competition“, 2‑asis leidimas, Oksfordas, Oxford University Press, 2007, 3.339A punktas.

103 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 226–236 punktus.

104 – Sprendimas Consten ir Grundig prieš Komisiją (minėtas 26 išnašoje, 396 ir paskesni punktai) ir 1994 m. liepos 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Matra Hachette prieš Komisiją (T‑17/93, Rink. p. II‑595, 108–111 punktai).

105 – 2003 m. spalio 23 d. Sprendimas Van den Bergh Foods prieš Komisiją (T‑65/98, Rink. p. II‑4653, 143 punktas).

106 – H. Schröter „Kommentar zum Europäischen Wettbewerbsrecht“, H. Schröter, T. Jakob, W. Mederer (leid.), 1‑asis leidimas, 2003, 81 straipsnio 3 dalies komentaro 343 punkte reikalauja didelės tikimybės.

107 – 1987 m. sausio 27 d. Sprendimas Verband der Sachversicherer prieš Komisiją (45/85, Rink. p. 405, 15 punktas) ir 1995 m. vasario 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas SPO ir kt. prieš Komisiją (T‑29/92, Rink. p. II‑289, 253 punktas).

108 – Sprendimas DIR International Film ir kt. prieš Komisiją (minėtas 69 išnašoje, 44–48 punktai).

109 – Žr. šios išvados 188 ir paskesnius punktus.

110 – COM(1998) 588 galutinis.

111 – Ten pat.

112 – Dėl netinkamai atlikto tyrimo detaliau žr. šios išvados 239 punktą.

113 – Sprendimas Verband der Sachversicherer prieš Komisiją (minėtas 107 išnašoje).

114 – Šiuo aspektu žr. šios išvados 200 punktą.

115 – Sprendimas DIR International Film ir kt. prieš Komisiją (žr. šios išvados 69 išnašą, 44–48 punktai).

116 – Skundžiamo sprendimo 269–280 punktai.

117 – Skundžiamo sprendimo 281–293 punktai.

118 – Skundžiamo sprendimo 294–303 punktai.

119 – Skundžiamo sprendimo 304–307 punktai.

120 – Žr. šios išvados 189 punktą.

121 – Iš skundžiamo sprendimo 295 ir 296 punktų galima spręsti, kad Pirmosios instancijos teismas dėl su lygiagrečia prekyba sietino veiksmingumo praradimo sąvoką suprato kaip bendrą lygiagrečios prekybos, kaip rinkos fenomeno farmacijos sektoriuje, vertinimą, kaip tai įtvirtinta Komunikate, susijusiame su bendrąja farmacijos produktų rinka (COM(1998) 588 galutinis).

122 – Kadangi EAEPC tvirtina, jog skundžiamo sprendimo 277 punkte padaryta teisės klaida dėl įrodymų iškraipymo, reikia pažymėti, kad šis kaltinimas nepagrįstas, žr. šios išvados 279 ir paskesnius punktus.

123 – Darytina nuoroda į Komisijos gairių dėl EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo (OL C 101, 2004, p. 97) 54 punktą. Pagal jį veiksmingumo įrodymas, pagrįstas netiesioginiu poveikiu, turi būti atmetamas ne per se, o tik iš principo kaip per daug neapibrėžtas ir sunkiai patikrinamas.

124 – Žr. 2003 m. spalio 23 d. Sprendimą Van den Bergh Foods prieš Komisiją (T‑65/98, Rink. p. II-4653, 143 punktas), kuriame Komisija rėmėsi rinkos analize. Tokią galimybę turi turėti ir įmonės.

125 – COM(1998) 588 galutinis.

126 – 1979 m. vasario 7 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (15/76 ir 16/76, Rink. p. 321, 7 punktas) ir 2007 m. kovo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas France Télécom prieš Komisiiją (T‑340/04, Rink. p. II‑573, 126 punktas).

127 – COM(1998) 588 galutinis.

128 – Sprendimas Consten ir Grundig (minėtas šios išvados 26 išnašoje, 397 punktas).

129 – Žr. 97 išnašoje nurodytą teismų praktiką.

130 – Žr. šios išvados 121 išnašą.

131 – H. Schröter (minėtas šios išvados 106 išnašoje), EB 81 straipsnio 3 dalis, 307 punktas.

132 – Sprendimas Consten ir Grundig prieš Komisiją (minėtas šios išvados 26 išnašoje, 395 ir paskesni punktai).

133 – Sprendimas Consten ir Grundig prieš Komisiją (minėtas šios išvados 26 išnašoje, 395 ir paskesni punktai).

Full & Egal Universal Law Academy