EUR-Lex -  62006CC0510 - LT

GENERALINĖS ADVOKATĖS

VERICA TRSTENJAK IŠVADA,

pateikta 2008 m. gegužės 15 d.(1)

Byla C‑510/06 P

Archer Daniels Midland Company

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Apeliacinis skundas – Konkurencija – EB 81 straipsnis – Kartelis – Natrio gliukonato rinka – Reglamentas Nr. 17 – Baudos – Baudų nustatymo metodo gairės – Būtinybės padidinti baudų lygį motyvacija – Produkto apyvarta EEE – Vienodo požiūrio principas – Įtakos rinkai nustatymas – Faktų pateikimo ir įrodinėjimo našta – Pažeidimo trukmė ir kartelio pabaiga – Lengvinančios aplinkybės“

Turinys

I –   Įvadas

II – Teisinis pagrindas

A –   Reglamentas Nr. 17

B –   Gairės

III – Faktinės aplinkybės

IV – Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

V –   Procesas Teisingumo Teisme

VI – Dėl apeliacinio skundo

A –   Neatsižvelgimas į tokį tariamai privalomą baudos apskaičiavimo kriterijų, kaip antai „būtinybė“ didinti baudų lygį ir motyvavimo �iuo aspektu nebuvimas (pirmasis ir antrasis apeliacinio skundo pagrindai)

1.     Preliminarios pastabos

2.     Pareiga motyvuoti būtinybę padidinti baudų lygį

a)     Šalių argumentai

b)     Teisinis vertinimas

B –   Produkto apyvartos EEE nelaikymas atskaitos tašku apskaičiuojant baudas (trečiasis apeliacijos pagrindas)

1.     Įvadinės pastabos

2.     Šalių argumentai

3.     Skundžiamas sprendimas ir teisinis vertinimas

C –   Vienodo požiūrio principo pažeidimas apskaičiuojant baudas (ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas)

1.     Šalių argumentai

2.     Teisinis vertinimas

D –   Teisės klaida nustatant kartelio įtaką rinkai (penktasis, šeštasis ir septintasis apeliacinio skundo pagrindai)

1.     Įvadinės pastabos

2.     Šalių argumentai

3.     Skundžiamas sprendimas

4.     Teisinis vertinimas

E –   Teisės klaida, nustatant kartelio nutraukimo datą (aštuntasis, devintasis, de�imtasis ir vienuoliktasis apeliacinio skundo pagrindai)

1.     Įvadinės pastabos

2.     EB 81 straipsnio pažeidimas klaidingai pritaikius taisykles dėl priklausymo karteliui pabaigos

a)     Šalių argumentai

b)     Skundžiamas sprendimas ir teisinis vertinimas

3.     EB 81 straipsnio pažeidimas, susijęs su susitikimu Anahaime

a)     Šalių argumentai

b)     Skundžiamas sprendimas ir teisinis vertinimas

4.     Įrodymų iškraipymas, susijęs su kartelio pabaigos data arba atitinkamai su ADM pasitraukimu

a)     Kitų kartelio narių dokumentų vertinimas

i)     Šalių argumentai

ii)   Skundžiamas sprendimas ir teisinis vertinimas

b)     Roquette priskirta pastaba

i)     Šalių argumentai

ii)   Teisinis vertinimas

F –   Teisės klaida tikrinant švelninančią aplinkybę – pažeidimo nutraukimą; nesilaikymas principo, kuriuo remdamasi Komisija privalo laikytis taisyklių, kurias pati priėmė (dvyliktasis, papildomai nurodytas, apeliacinio skundo pagrindas)

1.     Šalių argumentai

2.     Skundžiamas sprendimas ir teisinis vertinimas

VII – Bylinėjimosi išlaidos

VIII – Išvada

 

I –    Įvadas

1.        Šioje byloje nagrinėjamas bendrovės Archer Daniels Midland Company (toliau − ADM, arba apeliantė) apeliacinis skundas dėl 2006 m. rugsėjo 27 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland Co. prieš Komisiją (T‑329/01, toliau – skundžiamas sprendimas). Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė ADM ieškinį dėl dviejų 2001 m. spalio 2 d. Komisijos sprendimo C (2001) 2931, galutinis, susijusio su EB sutarties 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/E‑1/36.756 – Natrio gliukonatas, toliau − ginčijamas sprendimas), straipsnių panaikinimo.

2.        Byla susijusi su iš esmės neginčijamo ADM dalyvavimo kartelyje natrio gliukonato rinkoje pirmojoje 1990 m. pusėje, be kita ko, kainų kartelio forma, padariniais. Byla turi tam tikrų paralelių su byla Archer Daniels Midland ir kt. prieš Komisiją (C‑397/03 P), kurioje spręstas klausimas dėl kartelio amino rūgščių, konkrečiai kalbant, lizino, rinkoje taip pat pirmojoje 1990 m. pusėje(2).

3.        Teisiniai pagrindai, kuriuos ADM nurodė Pirmosios instancijos teismui ir kurie visi skirti baudos dydžiui nustatyti, yra susiję, pirma, su 1998 m. Komisijos priimtų baudų nustatymo metodo gairių(3) (toliau – gairės) taikymu nagrinėjamam atvejui, antra, pažeidimo sunkumu, trečia, pažeidimo trukme, ketvirta, švelninančių aplinkybių buvimu, penkta, ADM bendradarbiavimu administracinėje procedūroje ir, šešta, teisės į gynybą užtikrinimu.

4.        Apeliaciniu skundu ADM prašo iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą ir panaikinti arba gerokai sumažinti ginčijamu sprendimu paskirtą baudą.

5.        Pagrindine kaltinimų tema, nors tiesiogiai ir formaliai tai neįvardyta, vėl(4) yra gairės(5).

II – Teisinis pagrindas

6.        Pagal EB 81 straipsnį yra draudžiami „visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje“.

A –    Reglamentas Nr. 17

7.        1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius (toliau – Reglamentas Nr. 17)(6), 15 straipsnio „Piniginės baudos“ 2 dalyje numatyta:

„Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo 1 000 iki 1 000 000 apskaitos vienetų arba didesnes, bet ne didesnes kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo:

a) jos pažeidžia Sutarties (81) straipsnio 1 dalį arba (82) straipsnį

Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“

8.        Reglamentas Nr. 17 šiuo metu yra panaikintas 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo(7), kuris, remiantis jo 45 straipsniu, galioja nuo 2004 m. gegužės 1 dienos.

B –    Gairės

9.        Komisijos gairių(8) įžangoje skelbiama:

„Čia aprašyti principai turėtų užtikrinti Komisijos sprendimų skaidrumą bei nešališkumą įmonių ir Teisingumo Teismo požiūriu, kartu išlaikant atitinkamų teisės aktų įtvirtintą Komisijos diskreciją nustatyti baudas iki 10 % bendrosios įmonės apyvartos. Vis dėlto šia diskrecija turi būti naudojamasi laikantis nuoseklios ir nediskriminuojančios politikos, suderinamos su bausmės už konkurencijos taisyklių pažeidimus tikslais.“

10.      Toliau nurodoma, kad naujasis baudos dydžio nustatymo metodas grindžiamas schema, paremta pagrindine baudos suma, kuri gali būti didinama dėl sunkinančių aplinkybių arba mažinama dėl lengvinančių aplinkybių. Toliau aprašyta baudos dydžio nustatymo schema susideda iš kelių etapų.

11.      Pagal gairių 1 punktą Komisija, visų pirma, atsižvelgdama į „pažeidimo sunkumą ir trukmę“, nustato pagrindinį baudos dydį. Šiuo aspektu pažeidimai, atsižvelgiant į jų pobūdį, įtaką rinkai, kur tai gali būti įvertinta, ir susijusios geografinės rinkos dydį, yra skirstomi į „lengvus“, „sunkius“ ir „labai sunkius“ (gairių 1 punkto A dalis). Kiekvienoje iš šių kategorijų nurodyti kriterijai, pagal kuriuos pažeidimai priskiriami tai kategorijai. Remiantis šių gairių 1 punkto B dalimi, atsižvelgiant į trukmę yra skiriami trumpos trukmės (paprastai mažiau nei vieni metai), vidutinės trukmės (paprastai nuo vienų iki penkerių metų) ir ilgos trukmės (paprastai daugiau nei penkeri metai) pažeidimai.

12.      Pagal gairių 2 ir 3 punktus, nustačius pagrindinį baudos dydį būtina tikrinti, ar jį dėl sunkinančių aplinkybių reikia didinti(9), ar dėl lengvinančių aplinkybių, kurioms priklauso „pažeidimo nutraukimas Komisijai įsikišus (ypač jai vykdant kontrolę)“, – mažinti(10). Paskui (gairių 4 punktas) taikomas 1996 m. liepos 18 d. Pranešimas dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo(11).

13.      Gairių 5 punkto 1 papunktyje, inter alia, nustatyta:

„Galutinis baudos dydis, apskaičiuotas pagal šį metodą (pagrindinis dydis yra didinamas arba mažinamas procentiniu pagrindu), bet kuriuo atveju negali viršyti įmonių 10 % pasaulinės apyvartos, kaip nustatyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje“.

14.      2006 metais gaires pakeitė nauja jų redakcija(12) (toliau – 2006 m. gairės). Jos taikomos toms procedūroms, kuriose pranešimas apie kaltinimus išsiųstas po to, kai gairės buvo paskelbtos Oficialiajame leidinyje (2006 m. rugsėjo 1 dieną)(13).

III – Faktinės aplinkybės

15.      Faktinės aplinkybės skundžiamame sprendime yra tokios.

16.      ADM yra patronuojanti įmonių grupės, veikiančios grūdų ir aliejinių augalų sėklų perdirbimo sektoriuje, bendrovė. Nuo 1990 m. ji pradėjo veikti natrio gliukonato rinkoje.

17.      Natrio gliukonatas yra kompleksonų – produktų, kurie pramoniniuose procesuose padaro metalo jonus neaktyvius, – sudėtinė dalis. Minėti procesai apima pramoninį plovimą (butelių ir indų plovimas), paviršių apdirbimą (antikorozinis apdirbimas, riebalų pašalinimas, aliuminio ėsdinimas) ir vandens apdirbimą. Kompleksonai taip pat naudojami maisto, kosmetikos, farmacijos, popieriaus, betono ir kitose pramonės šakose. Natrio gliukonatas parduodamas visame pasaulyje, o konkurentai veikia pasaulinėse rinkose.

18.      1995 m. bendras natrio gliukonato pardavimas pasaulyje siekė apie 58,7 mln. eurų, o Europos ekonominėje erdvėje (EEE) – apie 19,6 mln. eurų. Faktinių aplinkybių metu beveik visa pasaulinė natrio gliukonato gamyba buvo sutelkta penkių įmonių, pirma, Fujisawa Pharmaceutical Co. Ltd (toliau – Fujisawa), antra, Jungbunzlauer AG (toliau – Jungbunzlauer), trečia, Roquette Frères SA (toliau – Roquette), ketvirta, Glucona vof (toliau – Glucona), įmonės, kurią iki 1995 m. gruodžio mėn. bendrai kontroliavo Akzo Chemie BV, 100 % Akzo Nobel NV priklausantis filialas (toliau – Akzo), ir Coöperatieve Verkoop- en Productievereniging van Aardappelmeel en Derivaten Avebe BA (toliau – Avebe), ir, penkta, ADM rankose.

19.      1997 m. kovo mėn. JAV Teisingumo ministerija pranešė Komisijai, kad atlikus tyrimą lizino ir citrinos rūgšties rinkoje buvo pradėtas tyrimas ir natrio gliukonato rinkoje. 1997 m. spalio ir gruodžio mėn. bei 1998 m. vasario mėn. Komisija buvo informuota, kad Akzo, Avebe, Glucona, Roquette ir Fujisawa prisipažino dalyvavusios kartelyje dėl natrio gliukonato kainų nustatymo ir šio produkto pardavimo apimties pasidalijimo JAV ir kitose rinkose. Sudarius sutartį su JAV Teisingumo ministerija, šioms įmonėms bei ADM JAV valdžios institucijos skyrė baudas. ADM už dalyvavimą kartelyje natrio gliukonato rinkoje skirta bauda buvo įskaičiuota į bendrą 100 mln. JAV dolerių (USD) baudą, kuri šiai įmonei skirta nagrinėjant lizino ir citrinos rūgšties bylas.

20.      1998 m. vasario mėn. Komisija išsiuntė pagrindiniams natrio gliukonato gamintojams, importuotojams, eksportuotojams ir pirkėjams Europoje prašymus pateikti informaciją. ADM toks prašymas išsiųstas nebuvo. Atsakydama į prašymą pateikti informacijos Fujisawa susisiekė su Komisija ir pasisiūlė bendradarbiauti. Bendradarbiavimo metu 1998 m. gegužės 12 d. Fujisawa pateikė rašytinį paaiškinimą kartu su dosjė, kuriame buvo kartelio vystymosi santrauka ir įvairūs dokumentai. 1998 m. rugsėjo mėn. Komisija atliko tolesnius patikrinimus Avebe, Glucona, Jungbunzlauer ir Roquette patalpose.

21.      1998 m. lapkričio 10 d. Komisija ADM išsiuntė prašymą pateikti informacijos. 1998 m. lapkričio 26 d. ADM pranešė apie savo ketinimą bendradarbiauti su Komisija. Per 1998 m. gruodžio 11 d. susitikimą ADM pateikė „pirmą bendradarbiavimo įnašą“. Įmonės pareiškimas ir su byla susiję dokumentai Komisijai buvo pateikti 1999 m. sausio 21 dieną.

22.      1999 m. kovo 2 d. Komisija Glucona, Roquette ir Jungbunzlauer išsiuntė prašymus pateikti detalią informaciją. 1999 m. balandžio 14 d., 19 d. ir 20 d. laiškais šios įmonės išreiškė norą bendradarbiauti su Komisija ir pateikė jai tam tikros informacijos apie kartelį. 1999 m. spalio 25 d. Komisija ADM, Fujisawa, Glucona, Roquette ir Jungbunzlauer paprašė pateikti papildomos informacijos.

23.      2000 m. gegužės 17 d., remdamasi jai pateikta informacija, Komisija ADM ir kitoms suinteresuotosioms įmonėms išsiuntė pranešimą apie kaltinimus dėl EB 81 straipsnio 1 dalies ir Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnio 1 dalies pažeidimo. ADM ir kitos suinteresuotosios įmonės, atsakydamos į Komisijos nurodytus kaltinimus, pateikė savo rašytines pastabas. Nė viena iš šių įmonių neprašė surengti posėdžio ir neginčijo pranešime apie kaltinimus nurodytų faktų teisingumo.

24.      2001 m. spalio 2 d. Komisija, po to, kai ADM ir kitoms suinteresuotosioms įmonėms dar kartą išsiuntė papildomus prašymus pateikti informacijos, priėmė ginčijamą sprendimą, kurio rezoliucinėje dalyje, inter alia, nustatyta:

„1 straipsnis

(Akzo), (ADM), (Avebe), (Fujisawa), (Jungbunzlauer) ir (Roquette), nuo 1994 m. sausio 1 d. dalyvaudamos susitarime ir (arba) nuolatiniuose suderintuose veiksmuose natrio gliukonato sektoriuje, pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį.

Pažeidimas truko:

–        (Akzo), (Avebe), (Fujisawa) ir (Roquette) atveju nuo 1987 m. vasario mėn. iki 1995 m. birželio mėnesio

–        (Jungbunzlauer) atveju nuo 1988 m. gegužės mėn. iki 1995 m. birželio mėnesio ir

–        (ADM) atveju nuo 1991 m. birželio mėn. iki 1995 m. birželio mėnesio.

3 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriamos tokios baudos:

a)      (Akzo) 9 mln. Eurų;

b)      (ADM) 10,13 mln. Eurų;

c)      (Avebe) 3,6 mln. Eurų;

d)      (Fujisawa) 3,6 mln. Eurų;

e)      (Jungbunzlauer) 20,4 mln. Eurų;

f)      (Roquette) 10,8 mln. Eurų;

“

25.      Savo sprendime Komisija baudos dydžiui apskaičiuoti taikė tiek jau minėtose gairėse aprašytą metodiką, tiek pranešimą apie bendradarbiavimą.

26.      Pirmiausia Komisija, atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą ir trukmę, nustatė pagrindinį baudos dydį.

27.      Dėl pažeidimo sunkumo Komisija pirmiausia nusprendė, kad atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, konkrečią įtaką natrio gliukonato rinkai EEE ir susijusios geografinės rinkos dydį suinteresuotosios įmonės padarė labai sunkų pažeidimą.

28.      Komisija taip pat nusprendė, kad reikia atsižvelgti į realų ekonominį pajėgumą daryti žalą konkurencijai ir nustatyti tokią baudą, kuri garantuotų didelį atgrasantį efektą. Todėl remdamasi suinteresuotųjų įmonių 1995 m. (paskutinių pažeidimo metų) natrio gliukonato pardavimo pasauline apyvarta, kurią minėtos įmonės nurodė atsakydamos į Komisijos prašymus pateikti informacijos ir pagal kurią Komisija apskaičiavo atitinkamas šių įmonių rinkos dalis, Komisija suskirstė šias įmones į dvi kategorijas. Pirmajai kategorijai ji priskyrė įmones, kurios pagal turimus duomenis turėjo didesnes nei 20 % pasaulinės natrio gliukonato rinkos dalis, t. y. Fujisawa (35,54 %), Jungbunzlauer (24,75 %) ir Roquette (20,96 %). Šioms įmonėms Komisija nustatė 10 mln. eurų pradinį baudos dydį. Antrajai kategorijai ji priskyrė įmones, kurios pagal jos turimus duomenis turėjo mažesnes nei 10 % pasaulinės natrio gliukonato rinkos dalis, t. y. Glucona (apie 9,5 %) ir ADM (9,35 %). Šioms įmonėms Komisija nustatė 5 mln. eurų pradinį baudos dydį, t. y. Akzo ir Avebe, kurios bendrai valdė Glucona, – po 2,5 mln. eurų kiekvienai.

29.      Be to, norėdama užtikrinti didelį atgrasantį efektą ir atsižvelgdama į tai, kad didelės įmonės turi teisinių bei ekonominių žinių ir infrastruktūrą, kurios leidžia geriau suprasti jų pažeidimo pobūdį ir su tuo susijusias pasekmes konkurencijos teisės požiūriu, Komisija pakoregavo šį pradinį dydį. Todėl, atsižvelgdama į suinteresuotųjų įmonių dydį ir bendrus išteklius, Komisija ADM ir Akzo nustatytam pradiniam baudos dydžiui pritaikė 2,5 dauginimo koeficientą ir padidino šį pradinį dydį iki 12,5 mln. eurų ADM atveju ir iki 6,25 mln. eurų Akzo atveju.

30.      Be to, dėl kiekvienos įmonės padaryto pažeidimo trukmės pradinis baudos dydis buvo padidintas 10 % už kiekvienus metus, t. y. 80 % Fujisawa, Akzo, Avebe ir Roquette, 70 % Jungbunzlauer ir 35 % ADM.

31.      Šitaip Komisija ADM nustatė 16,88 mln. eurų pagrindinį baudos dydį. Akzo, Avebe, Fujisawa, Jungbunzlauer ir Roquette buvo nustatyti atitinkamai 11,25, 4,5, 18, 17 ir 18 mln. pagrindiniai baudų dydžiai.

32.      Antra, dėl sunkinančių aplinkybių Jungbunzlauer paskirtas pagrindinis baudos dydis buvo padidintas 50 % dėl to, kad ši įmonė buvo kartelio iniciatorė.

33.      Trečia, Komisija išnagrinėjo ir atmetė tam tikrų įmonių, tarp kurių buvo ir ADM, argumentus, jog šioms įmonėms turėjo būti pripažintos lengvinančios aplinkybės.

34.      Ketvirta, remdamasi pranešimo dėl bendradarbiavimo B punktu Komisija „labai smarkiai sumažino“ (t. y. 80 %) Fujisawa skirtinos baudos dydį, palyginti su tuo, kokia ji būtų buvusi, jei ši įmonė nebūtų bendradarbiavusi. Be to, Komisija nusprendė, kad ADM neatitiko pranešimo C punkte numatytų sąlygų, kurios leistų „gerokai sumažinti“ jos baudos dydį. Galiausiai, remdamasi šio pranešimo D punktu, Komisija „gerokai sumažino“ (t. y. 40 %) ADM ir Roquette baudas ir 20 % Akzo, Avebe ir Jungbunzlauer baudas.

IV – Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

35.      Dėl ginčijamo sprendimo penkios įmonės, kurioms skirtos baudos, tarp jų ir ADM, 2001 m. pateikė ieškinius. ADM ieškinį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2001 m. gruodžio 21 dieną.

36.      ADM prašė panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek jis yra su ja susijęs arba bent jau tiek, kiek jame nurodyta, kad ji dalyvavo pažeidime po 1994 m. spalio 4 dienos. Taip pat ji prašė panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį, kiek jis yra su ja susijęs, o nepatenkinus šio reikalavimo − panaikinti arba gerokai sumažinti jai skirtos baudos dydį. Galiausiai ADM prašė priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

37.      Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ADM bylinėjimosi išlaidas. Remiantis gavimo patvirtinimo žyma sprendimas ADM buvo įteiktas 2006 m. spalio 2 dieną.

V –    Procesas Teisingumo Teisme

38.      Apeliaciniu skundu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2006 m. gruodžio 11 d.(14), ADM Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo buvo atmestas ADM ieškinys dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį tiek, kiek jis susijęs su ADM,

–        nepatenkinus antrojo reikalavimo, pakeisti sprendimo 3 straipsnį sumažinant arba panaikinant ADM paskirtą baudą,

–        nepatenkinus antro ir trečio reikalavimo, grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo teisės klausimus, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą,

–        įpareigoti Komisiją padengti savo ir ADM bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesu Teisingumo Teisme ir Pirmosios instancijos teisme.

39.      Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš ieškovės, ADM, bylinėjimosi išlaidas.

VI – Dėl apeliacinio skundo

40.      Ginčydama skundžiamą sprendimą ADM nurodo dvylika apeliacinio skundo pagrindų. Apeliaciniame skunde visi šie su baudos dydžio apskaičiavimu susiję pagrindai suskirstyti į keturias grupes: įvairių baudos dydžio apskaičiavimo principų pažeidimai; pažeidimai, susiję su kartelio įtakos atitinkamai rinkai kriterijumi; pažeidimai, susiję su kartelio pabaigos klausimu; ir galiausiai pažeidimas, susijęs su atsižvelgimu į lengvinančias aplinkybes.

41.      Manau, kad atsižvelgiant į ryšį tarp temų (kurį vėliau atitinkamose vietose trumpai įvardysiu), toliau nagrinėjant būtų tikslinga dvylika apeliantės pateiktų apeliacijos pagrindų sugrupuoti šiek tiek kitaip, nei ji siūlė, tačiau iš esmės nekeičiant apeliaciniame skunde pasirinktos dėstymo eilės tvarkos.

42.      Toliau pagal temas suskirstysiu apeliacijos pagrindus į šešis skyrius ir juos išnagrinėsiu:

a)      neatsižvelgimas į tokį tariamai privalomą baudos apskaičiavimo kriterijų, kaip antai „būtinybė“ didinti baudų lygį ir motyvavimo šiuo aspektu nebuvimas (pirmasis ir antrasis apeliacinio skundo pagrindai);

b)      produkto apyvartos EEE nelaikymas atskaitos tašku apskaičiuojant baudas (trečiasis apeliacinio skundo pagrindas);

c)      vienodo požiūrio principo pažeidimas apskaičiuojant baudas (ketvirtasis apeliacijos pagrindas);

d)      teisės klaida nustatant kartelio įtaką rinkai (penktasis, šeštasis ir septintasis apeliacinio skundo pagrindai);

e)      teisės klaida nustatant kartelio nutraukimo datą (aštuntasis, devintasis, dešimtasis ir vienuoliktasis apeliacinio skundo pagrindai);

f)      teisės klaida vertinant lengvinančią aplinkybę – pažeidimo nutraukimą ir nesilaikymas principo laikytis taisyklių, kurias jis pati priėmė (dvyliktasis, papildomas apeliacinio skundo pagrindas).

43.      Įžangoje aš norėčiau išsakyti keletą bendro pobūdžio pastabų dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo apimties, ypač todėl, kad visi čia pateikti apeliacijos pagrindai galiausiai yra susiję su ADM paskirtos baudos dydžio nustatymu.

44.      Remiantis EB 225 straipsnio 1 dalimi ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio 1 dalimi, paprastai Teisingumo Teismui apeliacinį skundą galima pateikti tik dėl teisės klausimų. Taigi iš principo naujas faktų tikrinimas nėra įmanomas(15).

45.      Dėl pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį paskirtų baudų pasakytina, kad Pirmosios instancijos teismas pagal EB 229 straipsnį turi neribotą jurisdikciją. Nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas teisingumo sumetimais negali savo vertinimu pakeisti Pirmosios instancijos teismo, įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją, pateikto vertinimo dėl įmonėms už Bendrijos teisės pažeidimą paskirtų baudų dydžio(16). Todėl atsižvelgiant į tai tikrinimo objektas gali būti tik teisiniai pagrindai.

46.      Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, patikrina, ar Pirmosios instancijos teismas teisiškai teisingai atsižvelgė į visus faktorius, kurie yra esminiai nustatant konkrečios veiklos sunkumą pagal EB 81 straipsnį ir Reglamento Nr. 17 15 straipsnį; kita vertus, jis patikrina, ar Pirmosios instancijos teismas pakankamai atsakė į visus apeliantės nurodytus argumentus, dėl kurių reikia panaikinti ar sumažinti baudą(17).

A –    Neatsižvelgimas į tokį tariamai privalomą baudos apskaičiavimo kriterijų, kaip antai „būtinybė“ didinti baudų lygį ir motyvavimo šiuo aspektu nebuvimas (pirmasis ir antrasis apeliacinio skundo pagrindai)

47.      Toliau sujungsiu abu pirmuosius apeliaciniame skunde nurodytus pagrindus: kaltinimą, kad būtinybė didinti baudų lygį lyginant su prieš tai buvusia praktika nebuvo tinkamai pagrįsta, ir kaltinimą, kad nebuvo atsižvelgta į privalomus kriterijus, kuriuos Teisingumo Teismas išskyrė sprendime Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją(18) (kurį apeliantė įvardija kaip sprendimą „Pioneer“).

1.      Preliminarios pastabos

48.      Kalbant apie baudos apskaičiavimą, visų pirma reikia priminti, kad dėl momento, į kurį reikia atsižvelgti šioje byloje(19), būtent Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas tokio apskaičiavimo pagrindas. Pagal šią nuostatą Komisija gali taikyti įmonėms baudas, jei jos tyčia arba dėl neatsargumo pažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalį. Be to, iš Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies matyti, kad nustatant baudos dydį turi būti atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.

49.      Remiantis Teisingumo Teismo praktika Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis sankcijomis yra siekiama dvigubo tikslo, t. y. nutraukti atskirus pažeidimus(20) ir užkirsti kelią jų pasikartojimui(21). Komisijos įgaliojimai skirti baudas įmonėms, tyčia ar dėl neatsargumo pažeidusioms EB 81 straipsnio 1 dalį arba EB 82 straipsnį, EB sutarties 85 straipsnio Komisijai pavestos priežiūros funkcijos kontekste apima ne tik pareigą nustatyti atskirus pažeidimus ir skirti už juos sankcijas, bet ir užduotį vykdyti bendrą politiką, siekiant konkurencijos srityje taikyti Sutartyje įtvirtintus principus ir atitinkamai reguliuoti įmonių elgesį(22).

50.      Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nurodyti tik keli reikalavimai. Kaip jau minėta, iš esmės įtvirtinti tik „pažeidimo sunkumo“ ir „pažeidimo trukmės“ kriterijai. Taip pat numatyta viršutinė 10 % praėjusių verslo metų metinės apyvartos baudos riba. Kiekvienu atskiru atveju baudos dydžio nustatymas priklauso Komisijos diskrecijai; šiuo aspektu jai aiškiai suteikta „didelė arba labai didelė diskrecija“(23), kuri kartu yra saistoma tam tikrų taisyklių, nustatytų ne tik Reglamente Nr. 17, bet iš dalies išplaukiančių iš teismų praktikoje išplėtotų bendrųjų teisės principų(24), kurių laikymąsi turi užtikrinti Teisingumo Teismas.

51.      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija turi tokią diskreciją rinktis veiksnius, į kuriuos ji turi atsižvelgti nustatydama baudas, kaip antai konkrečios bylos aplinkybės, kontekstas bei baudų atgrasantis poveikis, ir nėra reikalo numatyti privalomo ar baigtinio kriterijų, į kuriuos būtinai reikia atsižvelgti, sąrašo(25).

52.      Kaip jau minėta, skirti baudas yra neribota Pirmosios instancijos teismo jurisdikcija, todėl Teisingumo Teismas apsiriboja tik teisinių klausimų tyrimo kontrole(26).

53.      Komisija 1970 m. pabaigoje sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją(27) pagrindu tapusiu sprendimu pradėjo didelių finansinių sankcijų už rimtus konkurencijos pažeidimus skyrimo politiką(28). Teisingumo Teismas savo tuometiniame sprendime šį lygio padidinimą įvertino taip: „aplinkybė, jog Komisija anksčiau už tam tikro pobūdžio pažeidimus skirdavo tam tikro dydžio baudas, nekliudo jai neperžengiant Reglamento Nr. 17 nustatytų ribų padidinti baudų lygį, jei to reikia Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti. Veiksmingas Bendrijos konkurencijos normų taikymas veikiau reikalauja, kad Komisija galėtų bet kuriuo metu pritaikyti baudų lygį prie šios politikos poreikių“(29).

54.      Pirmąsias baudų dydžio nustatymo gaires (gaires) Komisija priėmė 1998 m., vėliau priėmė 2006 m. gaires. Priėmus gaires skiriamų baudų lygis vėl padidėjo(30).

55.      Nors tokios gairės teismų praktikoje nėra kvalifikuojamos kaip teisės norma, kurios administracija turi paisyti bet kuriuo atveju, vis dėlto jos vertinamos kaip nustatančios elgesio taisyklę, nurodančią administracijos praktiką, nuo kurios tam tikru atveju ji negali nukrypti nenurodydama priežasčių, atitinkančių vienodo požiūrio principą. Teisingumo Teismas nurodė, kad Komisija, priimdama tokias elgesio taisykles ir pranešdama jas viešai paskelbiant, kad nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, apriboja savo diskreciją. Nukrypimas nuo šių taisyklių atitinkamai gali būti vertinamas kaip bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidimas. Todėl negalima atmesti galimybės, kad tam tikromis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į jų turinį tokios visuotinai taikomos elgesio taisyklės gali turėti teisinį poveikį(31).

56.      Teisingumo Teismo praktikoje gairės yra gan gerai vertinamos: gairėse įtvirtinamas bendras ir abstraktus tvarkos, kurią Komisija nusistatė pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnį paskirtoms baudoms apskaičiuoti, reglamentavimas, todėl įmonėms suteikiamas teisinis saugumas(32). Šios gairės nesudaro baudų dydžio nustatymo teisinio pagrindo, tačiau jos paaiškina Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies taikymą(33). Ir jos yra suderinamos ne tik su Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi, bet ir su negaliojimo atgal, vienodo požiūrio ir proporcingumo principais(34).

2.      Pareiga motyvuoti būtinybę padidinti baudų lygį

a)      Šalių argumentai

57.      Kadangi abu pirmieji apeliacinio skundo pagrindai nemaža dalimi persipina tarpusavyje, juos nagrinėsiu kartu.

58.      Apeliantė, remdamasi skundžiamo sprendimo 38–50 punktais, tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes nemotyvuotai atmetė ADM teiginius, jog baudų padidinimas pagal gairių nuostatas konkrečiu atveju nebuvo būtinas Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti. Be to, tokio žymaus ir atgaline data taikomo padidinimo atveju, koks nagrinėjamas, buvo būtina ypač įtikinama motyvacija. Baudžiamųjų nuostatų negaliojimo atgal principas nebūtų pažeistas tik tuomet, jei baudų lygio padidinimą būtų buvę galima numatyti iš anksto. Tačiau Komisija, atvirkščiai, šiuo atveju nelaikė būtinybės padidinti baudą kriterijumi ir orientavosi išimtinai tik į Reglamento Nr. 17 15 straipsnį. Dar daugiau: ir pačios gairės neįtvirtina būtinybės padidinti baudą užtikrinant Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimą kriterijaus.

59.      Antrajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė sujungia šį motyvacijos nebuvimo argumentą su kitu argumentu, esą kartu buvo iš esmės nesilaikyta kriterijų, kuriuos Teisingumo Teismas suformulavo sprendime Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją(35). Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidų taikydamas šiuos kriterijus nagrinėjamam atvejui. Komisija nesirėmė tuo, kad Bendrijos konkurencijos politika pateisina baudų didinimą apskritai arba konkrečiu atveju, tokio didinimo būtinybės taip pat nenurodė ir Pirmosios instancijos teismas.

60.      Galiausiai abu šiuos kaltinimus apeliantė papildo nuoroda į 2006 m. gaires, kurios yra Komisijos patirties šioje srityje rezultatas ir kurios galiausiai, pasak Komisijos, yra tinkamiausia procedūra. Apeliantės nuomone, galiojančios 2006 m. gairės, inter alia, akivaizdžiai rodo, kad baudų, skirtų pagal gaires, dydis, yra nepateisinamas. Jos manymu, tokiu atveju, koks nagrinėjamas, pagal jas būtų paskirta tik 25 % nagrinėjamu atveju apskaičiuotos baudos sumos. Net jei Komisija baudų padidinimą grįstų EB konkurencijos politikos būtinybe, toks padidinimas, atsižvelgiant į 2006 m. gaires ir jose nustatytas mažesnes baudas, turėtų būti vertinamas kaip nepateisinamas.

61.      Komisijos nuomone, bet kuriuo atveju abu apeliacinio skundo pagrindai yra nepagrįsti. Antrasis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas jau vien todėl, kad yra pernelyg neaiškiai ir abstrakčiai suformuluotas. Bet kuriuo atveju argumentai iš esmės yra tokie patys kaip ir nurodyti pirmajame apeliacinio skundo pagrinde. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atsakė į apeliantės argumentus dėl gairių taikymo nagrinėjamam atvejui. Jis iš esmės pripažino, kad konkrečiu atveju gairės yra taikytinos, ir paskui nagrinėjo, ar taikant konkrečiu atveju nebuvo padaryta teisės klaidų. Būtų nelogiška ir nereikalinga dar kartą papildomai nagrinėti atitinkamo baudų lygio didinimo būtinybę.

b)      Teisinis vertinimas

62.      Nepritariu Komisijos išreikštai abejonei dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo nepriimtinumo, nes akivaizdu, kad apeliantė kaltina Pirmosios instancijos teismą nesilaikius teismų praktikos, t. y. kad jis netaikė iš sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją(36) išplaukiančio nagrinėjimo kriterijaus.

63.      Dėl apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su pareiga motyvuoti, primintina, kad ši EB 253 straipsnyje įtvirtinta pareiga, viena vertus, reiškia, jog suinteresuotieji asmenys aiškiai ir vienareikšmiškai gali sužinoti pritaikytų priemonių motyvus tam, kad galėtų įgyvendinti savo teises, o kita vertus, kad Bendrijos teisėjas šiuo pagrindu gali vykdyti kontrolę(37). Konkreti pareigos motyvuoti apimtis nustatytina įvertinus visas konkretaus atvejo aplinkybes(38).

64.      Galiausiai pažymėtina, kad pareigos motyvuoti apimties klausimas yra teisės klausimas, kuriam taikoma Teisingumo Teismo kontrolė apeliacijos stadijoje, nes nagrinėjant sprendimo teisėtumo klausimą būtinai turi būti atsižvelgta į faktines aplinkybes, kuriomis remdamasis Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad motyvavimas yra pakankamas arba nepakankamas(39).

65.      Šiomis aplinkybėmis reikia įvertinti, kas šiame kontekste suprantama kaip pakankamai aiškus ir vienareikšmis motyvavimas tam, kad paskui būtų galima išaiškinti, ar skundžiamas sprendimas atitinka šiuos reikalavimus.

66.      Kaltinimas pareigos motyvuoti pažeidimu čia remiasi „būtinybės“ padidinti baudos lygį kriterijumi. Apeliantės nuomone, tokio motyvavimo pareiga kyla iš jos nurodyto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją(40).

67.      Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją analizė rodo, kad Komisija tuomet nurodė baudų lygio padidinimo būtinybės motyvus. Pažeidimo pobūdis pateisina tokį lygį. Didesnis baudų lygis ypač būtinas sunkiausių teisės pažeidimų atveju, kai, kaip tuometiniu atveju, buvo siekiama išlaikyti didesnes vartojimo kainas. Daugelis įmonių toliau elgtųsi taip pat, net žinodamos, kad toks jų elgesys pažeidžia Bendrijos teisę, jei iš teisei priešingo elgesio gaunamas pelnas viršytų iki tol skirtas baudas. Atgrasyti nuo tokio elgesio galėtų tik didesnės nei anksčiau skirtos baudos.

68.      Tęsdamas teisinį vertinimą Teisingumo Teismas, remdamasis Komisijos pareiga prižiūrėti(41) ir ypač iš jos, be kita ko, kylančia užduotimi nukreipti įmonių elgesį Bendrijos konkurencijos taisyklių laikymosi linkme(42), padarė išvadą, „kad Komisija, vertindama pažeidimo sunkumą baudos dydžiui nustatyti, turi atsižvelgti ne tik į ypatingas bylos aplinkybes, bet ir į pažeidimo kontekstą bei užtikrinti, kad jos veiksmai turėtų atgrasantį poveikį visų pirma tokių pažeidimų atžvilgiu, kurie ypač kenkia Bendrijos tikslų įgyvendinimui“(43). Komisija pagrįstai kvalifikavo atitinkamus pažeidimus kaip labai sunkius teisės pažeidimus. Komisija taip pat galėjo atsižvelgti į tai, kad nors tokių veiksmų neteisėtumas jau seniai konstatuotas, jie vis dar yra santykinai dažni dėl teikiamos naudos. Todėl negalima kaltinti Komisijos, kad ji padidino baudų lygį, siekdama sustiprinti jų atgrasantį poveikį(44). Ankstesnis baudų lygis nesaisto Komisijos, atvirkščiai, ji, siekdama užtikrinti praktinį Bendrijos konkurencijos taisyklių veiksmingumą, privalo galėti bet kuriuo metu, neperžengdama Reglamento Nr. 17 nustatytų ribų, pritaikyti baudų lygį prie konkurencijos politikos poreikių(45).

69.      Todėl Teisingumo Teismas šioje byloje patikrino „būtinybės padidinti baudų lygį“ aspektą atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytą „pažeidimo sunkumo“ kriterijų. Vertindamas šį kriterijų jis greta „ypatingų konkretaus atvejo aplinkybių“ įtraukė ir „pažeidimo kontekstą“ bei atgrasomojo poveikio užtikrinimą. Šiuo aspektu jis pripažino, kad bendrosios konkurencijos politikos priežastys pagrindžia baudų lygio padidinimą, ir netgi įvertino, kad lygio padidinimo galimybė yra būtina siekiant apginti Bendrijos konkurencijos taisyklių praktinį veiksmingumą.

70.      Kadangi Teisingumo Teismas nepareikalavo, kad Komisija pateiktų detalią būtinybės analizę arba pateiktų konkrečiam atvejui pritaikytą argumentaciją, taip jis būtinybės klausimą praktiškai paliko Komisijos diskrecijai(46), kuri ją privalo įgyvendinti neperžengdama Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatyto „pažeidimo sunkumo“ kriterijaus ribų.

71.      Tokią 1983 m. suformuotą teismų praktiką, priimtą dėl prieš tai buvusio Komisijos sprendimo, taigi tokiu metu, kai dar neegzistavo nei gairės, nei kas nors panašaus, Teisingumo Teismas pratęsė po šių gairių įsigaliojimo ir pritaikė prie pasikeitusios situacijos.

72.      Svarbiausiame su gairėmis susijusiame sprendime(47)Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją Teisingumo Teismas pakartojo savo jurisprudenciją, kad ankstesnis baudų lygis nėra privalomas ateityje.(48) Įmonės negali turėti teisėtų lūkesčių, jog Komisija neviršys anksčiau skiriamų baudų lygio arba taikys tą patį baudų apskaičiavimo metodą(49).

73.      Teisingumo Teismas pabrėžė šį aspektą sprendimo 229 punkte: „Dėl to šios įmonės privalo turėti omenyje, kad Komisija bet kuriuo atveju gali nuspręsti pakelti baudų lygį, palyginti su anksčiau taikytomis baudomis.“

74.      Paskui Teisingumo Teismas nedviprasmiškai pritaikė šio sprendimo 230 punkte suformuotą teismų praktiką prie situacijų, kurioms taikytinos gairės: „Tai taikoma ne tik tuomet, kai Komisija pakelia baudų lygį, taikydama baudas individualiais sprendimais, bet ir tuomet, kai baudos padidinamos konkretiems atvejams taikant tokias visuotinai taikomas elgesio taisykles, kaip antai gairės“(50).

75.      Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką tikrinant „pažeidimo sunkumo“ kriterijų reikia įvertinti daugelį aspektų, kuriems taip pat priskirtinas ir „baudos atgrasomasis poveikis“(51). Tai taikytina tiek tuomet, kai baudos skiriamos individualiais sprendimais, tiek tuomet, kai jos skiriamos taikant tokias visuotinai taikomas elgesio taisykles, kaip antai gairės.

76.      Iš viso to darytina tarpinė pirmųjų dviejų apeliacinio skundo pagrindų tikrinimo išvada, kad iš apeliantės nurodyto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją(52) neišplaukia tai, kad Komisija privalo pateikti detalią ar net konkrečiam atvejui pritaikytą motyvaciją dėl būtinybės padidinti baudos lygį, į kurią turėtų atsižvelgti Pirmosios instancijos teismas. Tai parodo ir vėlesnės teismų praktikos, ypač svarbiausio su gairėmis susijusio sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją(53), analizė.

77.      Atsižvelgiant į šias aplinkybes, skundžiamą Pirmosios instancijos teismo sprendimą toliau reikia analizuoti atsižvelgiant į kaltinimo motyvavimo nebuvimą.

78.      Baudos lygio didinimo problema Pirmosios instancijos teisme, kaip rodo skundžiamas sprendimas(54), iš esmės yra susijusi su pagrindiniu klausimu, ar turi būti taikomos gairės, ir konkrečiai kalbant, su kaltinimu pažeidus teisinio saugumo ir bausmės negaliojimo atgal principus.

79.      Šiuo aspektu Pirmosios instancijos teismas apeliantės nurodytuose skundžiamo sprendimo 38–50 punktuose iš pradžių analizavo negaliojimo atgal principą, ypač kiek tai susiję su gairėmis kaip konkurencijos politikos instrumentu ir jų teisiniais padariniais. Jis nurodė, kad principinė gairių naujovė yra baudų tarifikacijos metodas(55). Paskui 44–46 punktuose jis pakartojo prieš tai(56) išsamiai aprašytą teismų praktiką, pagal kurią Komisija turi teisę, neperžengdama Reglamento Nr. 17 nustatytų ribų, padidinti ankstesnį baudų lygį tiek taikydama baudas individualiais sprendimais, tiek tuomet, kai baudos padidinamos konkretiems atvejams taikant tokias visuotinai taikomas elgesio taisykles, kaip antai gairės, jei to reikia, siekiant užtikrinti Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimą. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 47 punkte nurodo: „Nedarant įtakos šio sprendimo 99 ir kituose punktuose pateiktiems vertinimams, ADM iš esmės neteisingai tvirtina, kad Komisijos skiriamos baudos padidinimas kartelio atveju yra akivaizdžiai neproporcingas konkurencijos politikos įgyvendinimo užtikrinimo tikslui“.

80.      Minėtuose 99 ir paskesniuose punktuose nagrinėjamas ieškinio pagrindas – proporcingumo principo pažeidimas. Pirmosios instancijos teismo pastabos yra susijusios su baudos dydžio apskaičiavimu atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę ir ypač į rinkos veiksnio reikšmę. Tiesa, dėl baudų padidinimo būtinybės jokių tiesioginių pastabų nėra. Tačiau prieš tai atlikta analizė rodo, kad Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis atitinkamų reikalavimų(57), nagrinėdamas „pažeidimo sunkumo“ kriterijų analizavo baudų lygio padidinimo klausimą.

81.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismo praktikos prasme Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo sprendime Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją(58) taikytą baudų lygio padidinimo „būtinybės“ kriterijų atsižvelgdamas į „pažeidimo sunkumo“ kriterijų ir nesusiejo jo su papildomu motyvacijos, viršijančios gairių reikalavimus, reikalavimu. Sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją rodo, kad tai neprieštarauja ir baudžiamųjų nuostatų negaliojimo atgal principui.

82.      Be to, atkreiptinas dėmesys, kad abiem čia nagrinėjamais apeliacinio skundo pagrindais, net jei apeliantė to tiesiogiai nenurodo, iš esmės yra ginčijamas gairėse nustatytas baudos apskaičiavimo metodas. Tačiau Teisingumo Teismas jau pripažino, kad gairės yra suderinamos su Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi, negaliojimo atgal, vienodo požiūrio ir proporcingumo principais(59).

83.      Papildomas reikalavimas kiekviename individualiame sprendime iš naujo pagrįsti bendrą ir abstrakčią gairėse nustatytą apskaičiavimo politiką, pritaikant ją prie konkretaus atvejo, iš esmės reikštų gairių skaičiavimo metodų sumenkinimą(60).

84.      Kartu norėčiau trumpai pažymėti, kad, nepaisant Teisingumo Teismo praktikos, pagal kurią gairių apskaičiavimo metodai yra suderinami su Reglamento Nr. 17 15 straipsnio reikalavimais(61), šių metodų kritika, ypač dėl skaidrumo trūkumo, nenurimo(62), nors tam tikras sistemiškumas taikant praktikoje buvo pastebėtas(63). Įsigaliojus 2006 m. gairėms kai kurie šios kritikos aspektai prarado reikšmę, nes pasikeitė metodai, ir tai susiję, be kita ko, su dabar jau nebevartojamu gairių 1 punkto A dalyje nustatytu skirstymu į „lengvus“, „sunkius“ ir „labai sunkius pažeidimus“, vadinamąja tarifikacija(64). Tačiau liko nepakitę tai, kad Komisija, kaip ir anksčiau, nustatydama baudas turi didelę diskreciją(65). Nors Pirmosios instancijos teismas pagal EB 229 straipsnį ir Reglamento Nr. 17 15 straipsnį turi neribotą jurisdikciją(66), teisinio tikrumo prasme būtų pageidautina, kad administracinė diskrecija galėtų remtis aiškiais baudų nustatymo kriterijais(67).

85.      Dėl apeliantės argumento, kad reikia remtis 2006 m. gairėmis, pasakytina, kad nėra jokio pagrindo greta gairių papildomai remtis jas vėliau pakeitusiomis 2006 m. gairėmis ir baudų padidinimą vertinti „atsižvelgiant į jas“.(68) Ginčijamas Komisijos sprendimas buvo priimtas 2001 m. spalio 2 dieną. Tuo metu galiojo gairės. 2006 m. gairės taikomos kartelių byloms tik nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. ir todėl nagrinėjamu atveju į jas atsižvelgti nereikia.

86.      Taip pat jos, kaip vėlesnės Komisijos politikos atspindys, negali atgaline data patikslinti Komisijos diskrecijos.

87.      Be to, jeigu jomis remtųsi Teisingumo Teismas, tai reikštų ne ką kita kaip tai, kad apeliacinės instancijos teismas teisingumo sumetimais savo vertinimu pakeitė Pirmosios instancijos teismo vertinimą(69).

88.      Taigi Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nepadarė teisės klaidų reikalavimų Teisingumo Teismo praktikos prasme, jo sprendimas yra pakankamai aiškus ir nedviprasmiškai pagrįstas. Todėl siūlau pirmąjį ir antrąjį apeliacinio skundo pagrindus atmesti kaip nepagrįstus.

B –    Produkto apyvartos EEE nelaikymas atskaitos tašku apskaičiuojant baudas (trečiasis apeliacijos pagrindas)

1.      Įvadinės pastabos

89.      Atkreiptinas dėmesys į nusistovėjusią teismų praktiką, pagal kurią gairėse nustatytas apskaičiavimo metodas, atspirties tašku laikantis pagrindines sumas, nustatomas nesivadovaujant atitinkama apyvarta, nepažeidžia Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies(70).

90.      Principinė gairių naujovė, palyginti su ankstesne praktika, yra tai, kad atspirties tašku apskaičiuojant pagrindinį baudos dydį laikomos į tam tikrą gairėse numatytą skalę patenkančios sumos, o ši skalė atitinka skirtingą pažeidimų sunkumą, tačiau pati savaime nėra susijusi su atitinkama apyvarta. Taigi šis metodas iš esmės paremtas santykine ir lanksčia baudų tarifikacija(71).

91.      Gairėse sąvoka „apyvarta“ nėra aiškiai vartojama, išskyrus sąsajoje su būtinybe atsižvelgti į aukštutinę 10 % įmonės apyvartos ribą pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį(72). Kita vertus, esama netiesioginių nuorodų, kurios, be kita ko, susijusios su įmonių apyvarta(73). Taigi gairės nepanaikina galimybės, kad apyvarta ne tik tarnautų kaip aukštutinė riba, bet į ją taip pat būtų atsižvelgiama apskaičiuojant baudos dydį. Nes apyvarta „iš tiesų yra naudingas ir reikšmingas įmonės ekonominės galios (bendra apyvarta) ir jos elgesio poveikio konkurencijai (apyvarta atitinkamoje rinkoje) rodiklis“(74), tačiau, atsižvelgiant į didelį vertinimo kriterijų, kuriuos gali pasitelkti Komisija, pasirinkimą, ji vis dėlto yra tik vienas iš daugelio veiksnių(75).

2.      Šalių argumentai

92.      Nagrinėjamas ADM apeliacinio skundo pagrindas yra susijęs su apyvarta atitinkamoje rinkoje, kurią Komisija ginčijamame sprendime laikė pasauline apyvarta, nors apeliantės nuomone tai − apyvarta EEE.

93.      Apeliantė, remdamasi skundžiamo sprendimo 75–81 punktais, kaltina Pirmosios instancijos teismą tuo, kad jis, leidęs Komisijai ginčijamame sprendime visiškai neatsižvelgti į tai, kad atitinkama apyvarta EEE yra tinkamas atskaitos taškas baudai apskaičiuoti, pažeidė teisės principus. Tai, kad apyvarta EEE ginčijamame sprendime nebuvo pasitelkta nei kaip atskaitos taškas baudai apskaičiuoti, nei kaip vėlesnis faktorius, darantis įtaką baudos dydžiui, yra teisės klaida. Tai lėmė, kad bauda yra daug kartų didesnė nei atitinkama apyvarta EEE(76).

94.      Pasak apeliantės, skundžiamo sprendimo 78 punkte yra tiksliai apibendrinti principai, kurie pasitelktini nustatant baudas. Tačiau Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą savo teisinių išvadų nepritaikydamas prie nagrinėjamo atvejo.

95.      Apeliantės nuomone, 2006 m. gairės parodo, kaip produkto apyvarta EEE gali būti pasitelkta kaip tinkamas atskaitos taškas siekiant ištirti konkurencijos atitinkamo produkto Europos bendrijos rinkoje pažeidimą ir santykinę kartelio nario reikšmę atitinkamo produkto atžvilgiu. Pritaikius tokį skaičiavimo metodą ADM būtų paskirta tik maža ginčijamos baudos dalis.

96.      Komisija nurodo, kad tik Pirmosios instancijos teismas turi kompetenciją nustatyti, kaip kiekvienu konkrečiu atveju Komisija įvertino neteisėto elgesio sunkumą(77). Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes ir atsakė į visus ADM argumentus. Iš to išplaukia, kad šis apeliacijos pagrindas turi būti atmestas.

3.      Skundžiamas sprendimas ir teisinis vertinimas

97.      Apeliantės nurodytuose skundžiamo sprendimo 75–81 punktuose Pirmosios instancijos teismas nagrinėja ieškinio pagrindą, kuriuo teigiama, kad bauda, viršijanti ieškovės šio produkto pardavimo EEE pažeidimo laikotarpiu apyvartą, pažeidžia proporcingumo principą, ir jį atmeta. 76 ir 77 punktuose Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pažeidimo sunkumą, primena nusistovėjusią teismų praktiką, pagal kurią nustatant baudos dydį galima atsižvelgti tiek į bendrą įmonės apyvartą, tiek į suinteresuotųjų įmonių rinkos dalį nagrinėjamoje rinkoje; šiuo atžvilgiu nei vienam, nei kitam iš šių skaičių nereikia suteikti neproporcingos svarbos kitų vertinimo veiksnių atžvilgiu ir todėl tinkamas baudos dydis negali būti nustatytas remiantis vien skaičiavimu pagal bendrą apyvartą.

98.      Skundžiamo sprendimo 78 ir 79 punktuose Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad nagrinėjamo produkto apyvarta yra tik vienas iš daugelio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti. Todėl, priešingai nei tvirtina ADM, jei vertinant proporcingumą būtų apsiribojama, kaip, atrodo, siūlo ieškovė, santykio tarp paskirtos baudos ir nagrinėjamo produkto apyvartos vertinimu, minėtam veiksniui būtų suteikiama neproporcinga svarba.

99.      Taigi 80 punkte nurodoma: „Bet kuriuo atveju ADM nurodytos vienintelės aplinkybės, kad paskirta bauda viršija jos šio produkto pardavimo kartelio veikimo laikotarpiu apyvartą EEE, ar net jei ši bauda gerokai viršija apyvartą, nepakanka baudos neproporcingumui įrodyti. Iš tikrųjų baudos dydžio proporcingumą reikia vertinti įvairių veiksnių, į kuriuos Komisija vertindama pažeidimo sunkumą turi atsižvelgti, t. y. pažeidimo pobūdžio, jo konkrečios įtakos atitinkamoje rinkoje ir geografinės rinkos dydžio, atžvilgiu. Ginčijamo sprendimo pagrįstumas šių kriterijų atžvilgiu, atsižvelgiant į ADM argumentus, bus nagrinėjamas vėliau“.

100. Iš to aiškiai matyti, kad norint įvertinti šio apeliantės kaltinimo pagrįstumą nepakanka atsižvelgti tik į kritikuotus skundžiamo sprendimo 75–81 punktus.

101. Gilesniam supratimui, viena vertus, reikia pasitelkti išvadas, kurias Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos temos klausimu padarė analizuodamas ginčijamą sprendimą. Šiuo atžvilgiu skundžiamo sprendimo 59 punkte išdėstyta nuomonė dėl Komisijos atliekamo pažeidimo sunkumo vertinimo:

„59      Vertindama šiuos elementus Komisija nusprendė remtis suinteresuotų įmonių natrio gliukonato pasauline pardavimo apyvarta per paskutiniuosius pažeidimo metus, t. y. 1995 metus. Tada Komisija nusprendė: „(kadangi natrio gliukonato) rinka yra pasaulinė, ši apyvarta yra geriausias galimas pažeidime dalyvaujančių įmonių galimybių daryti didelę žalą kitiems bendrojoje ir (arba) EEE rinkoje veikiantiems ūkio subjektams, rodiklis“ (ginčijamo sprendimo 381 konstatuojamoji dalis). Komisija pridūrė, kad, jos nuomone, šį metodo taikymą pagrindžia tai, kad kartelis buvo pasaulinis ir jo tikslas – pasidalyti rinką pasauliniu mastu ir išvengti konkurencijos tam tikrose EEE rinkos zonose. Be to, ji nusprendė, kad bet kurios kartelio dalyvės pasaulinė apyvarta leido suvokti jos įtaką viso kartelio veiksmingumui arba, atvirkščiai, įtaką jo nestabilumui, jei ta dalyvė jame nedalyvautų .“

102. Toliau skundžiamo sprendimo 82–87 punktuose Pirmosios instancijos teismas daro išvadą, jog gairėse nenurodyta, kad susijusių įmonių apyvarta – ar tai būtų bendra apyvarta, ar nagrinėjamo produkto pardavimo apyvarta, – yra atskaitos taškas apskaičiuojant baudas, ir juo labiau nenumatyta, kad ši apyvarta yra vienintelis tinkamas kriterijus nustatant pažeidimo sunkumą. Tačiau, šalia kitų tinkamų veiksnių, Komisija į ją gali atsižvelgti, ypač tuomet kai pagal gairių 1A punkto trečiąją–šeštąją pastraipas ji nustato tokį baudos lygį, kuris turėtų didelį atgrasantį efektą.

103. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 378–382 konstatuojamųjų dalių, priešingai nei tvirtina ADM, Komisija šiuo atveju tinkamai atsižvelgė į suinteresuotųjų įmonių nagrinėjamo produkto pardavimo apyvartą. Iš tikrųjų išskirdama susijusias įmones Komisija rėmėsi jų natrio gliukonato pasauline pardavimo apyvarta per pažeidimo laikotarpio paskutinius, t. y. 1995-uosius metus.

104. Skundžiamo sprendimo 87 punkte nurodyta: „Šioje byloje kartelyje dalyvavusios įmonės užima beveik visą atitinkamo produkto pasaulinę rinką. Be to, kartelis nustato kainas ir pasidalija rinką, suteikiant pardavimo kvotas. Tokiu atveju suinteresuotąsias įmones išskirdama į skirtingas kategorijas Komisija teisėtai gali remtis šio kartelio narių natrio gliukonato pasaulinio pardavimo apyvarta. Iš tikrųjų, kadangi šio išskyrimo tikslas buvo įvertinti pažeidėjų ekonominę galią pažeidimu daryti žalą konkurencijai ir atsižvelgti į jų specifinę svarbą kartelyje, Komisija neperžengė savo diskrecijos ribų nuspręsdama, kad atitinkamų kartelio narių pasaulinės rinkos dalis buvo tinkamas rodiklis“.

105. Toliau Pirmosios instancijos teismas 113 ir 114 punktuose grįžo prie kaltinimo neatsižvelgimu į produkto apyvartą EEE. Tikrindamas, ar, palyginti su Cinko fosfato sprendimu(78), kurį nurodė apeliantė, buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, Pirmosios instancijos teismas 113 punkte, be kita ko, tvirtina, kad „ginčijamo sprendimo kartelio aplinkybės skiriasi nuo Cinko fosfato sprendimo kartelio aplinkybių. Iš tikrųjų kartelis cinko fosfato rinkoje apėmė tik EEE teritoriją, o kartelis natrio gliukonato rinkoje buvo pasaulinis“. Toliau 114 punkte Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, tvirtina, kad „Komisijos nustatytas pagrindinis baudos dydis už ADM padarytą pažeidimą šioje byloje yra tinkamas, atsižvelgiant į visus Komisijos ginčijamame sprendime nurodytus veiksnius ir į kai kurių šių veiksmų vertinimą šiame sprendime“.

106. Iš to galima daryti išvadą, kad Pirmosios instancijos teismas, priešingai apeliantės kaltinimui, ne tik apibendrino visus susijusius principus, bet ir iš to padarytas išvadas pritaikė prie nagrinėjamo atvejo. Jis analizavo atsižvelgimo į produkto apyvartą EEE(79) argumentą, tačiau teisingai įvertino jį tik kaip vieną iš veiksnių. Paskui jis nurodė, kad kartelio narių pasaulinė natrio gliukonato apyvarta yra tinkamas atskaitos taškas apskaičiuojant baudą, ir patikslino, kodėl, o kartu netiesiogiai paaiškino, kodėl nebuvo atsižvelgta į atitinkamą produkto apyvartą EEE. Taip Pirmosios instancijos teismas teisės požiūriu tinkamai atsakė į šį apeliantės argumentą.

107. Galiausiai nagrinėjant apeliacinį skundą nėra tikrinamas(80) Pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad „Komisijos nustatytas pagrindinis baudos dydis už ADM padarytą pažeidimą šioje byloje yra tinkamas, atsižvelgiant į visus Komisijos ginčijamame sprendime nurodytus veiksnius ir į kai kurių šių veiksmų vertinimą šiame sprendime“.

108. Į pakartotinį ADM bandymą pasitelkti 2006 m. gaires kaip gairių pataisas, vėl atsakytina, kad 2006 m. gairės nėra tiesiogiai susijusios su nagrinėjamu atveju(81).

109. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat ir mano nuomone, šis apeliacijos pagrindas yra nepriimtinas tiek, kiek juo siekiama iš esmės naujo baudos įvertinimo, o kitoje dalyje – nepagrįstas.

C –    Vienodo požiūrio principo pažeidimas apskaičiuojant baudas (ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas)

1.      Šalių argumentai

110. Apeliantė, remdamasi skundžiamo sprendimo 107–113 punktais, kaltina, kad Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog tarp bylos, kurioje buvo priimtas ginčijamas sprendimas, ir panašios bylos „Cinko fosfatas“(82) buvo reikšmingų objektyvių skirtumų, pateisinančių skirtingų dydžių baudas, pažeidė vienodo požiūrio principą.

111. Ji tvirtina, kad, viena vertus, Pirmosios instancijos teismo 108–110 punktuose minėti sprendimai nėra susiję su šia byla. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, ypač sprendimą Dansk Roerenindustri (209 punktas), Komisija pažeidžia vienodo požiūrio principą, jei po to, kai buvo priimtos gairės, ji nukrypsta nuo jų, nenurodydama priežasčių.

112. Kita vertus, Pirmosios instancijos teismas neįvardijo nė vieno svarbaus veiksnio, dėl kurio natrio gliukonato ir cinko fosfato bylos Komisijos sprendimui skirti baudas pasitelkus aspektus iš tiesų skirtųsi viena nuo kitos. Abiem atvejais Komisija pagrindiniam baudos dydžiui apskaičiuoti pasitelkė analogiškus veiksnius. Priešingai nei tvirtino Pirmosios instancijos teismas, pasaulinė apyvarta nebuvo pasitelkta šiam pagrindiniam dydžiui nustatyti. Tik vėlesnėje apskaičiavimo stadijoje natrio gliukonato byloje, kalbant apie atgrasomąjį poveikį, pasaulinė apyvarta buvo pasitelkta kaip suskirstymo į tris grupes kriterijus. Palyginti su analogiškoje cinko fosfato byloje paskirta bauda, ginčijamu sprendimu nustatyta bauda diskriminuoja ADM.

113. Galiausiai ADM pateikia prieštaravimą dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją ir remdamasis veiksniais, į kuriuos atsižvelgė Komisija, skundžiamo sprendimo 114 punkte konstatavo, jog bauda yra tinkama(83). Tokia išvadą išimties tvarka, būtent teisės klaidos aspektu, gali patikrinti Teisingumo Teismas. Net jeigu, kaip padarė Pirmosios instancijos teismas, būtų atsižvelgta tik į tuos veiksnius, kurie buvo Komisijos sprendimo pagrindas, būtų prieita prie išvados, kad nagrinėjamą bylą galima lyginti su Cinko fosfato byla. Pirmosios instancijos teismas neįvardijo nė vieno papildomo svarbaus veiksnio, kuris galėtų lemti kitokį rezultatą. Toliau ADM tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, neturėjo teisės pažeisti vienodo požiūrio principo, leisdamas Komisijai skirti diskriminuojančią baudą ADM, nors su kitais taip elgiamasi nebuvo. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas, net jeigu rado papildomą svarbų veiksnį, galintį pateisinti didesnės baudos šiuo atveju skyrimą, neapibūdino jo taip preciziškai kaip turėtų. Atsižvelgiant į tai, nepakanka tokios motyvacijos, kuri iš esmės tik duoda nuorodą į visus Komisijos sprendime paminėtus veiksnius.

114. Komisija atsikerta, kad Pirmosios instancijos teismo sprendime teisės klaidų nėra. Be to, pati apeliantė pirmojoje instancijoje nepateikė jokio konkretaus įrodymo, kuo nagrinėjama byla yra panaši į Cinko fosfato bylą ir kuo konkrečiai pasireiškė nevienodas vertinimas.

2.      Teisinis vertinimas

115. Vienodo požiūrio principas yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kurio turi būti laikomasi ir vykdant procedūrą pagal EB 81 straipsnį.

116. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką vienodo požiūrio arba nediskriminacijos principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas(84).

117. Dėl to, kad apeliantė vienodo požiūrio principo pažeidimą taip pat grindžia kito kartelio situacija ir dėl to priimtu Komisijos sprendimu, atkreiptinas dėmesys, kaip, beje, nurodė ir Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 108–112 punktuose, kad Komisijos sprendimų priėmimo praktika negali pagelbėti skiriant baudas konkurencijos srityje, ir sprendimai, susiję su kitomis bylomis dėl diskriminacijos buvimo, yra tik papildomas rodiklis, mat mažai tikėtina, kad bylų aplinkybės, kaip antai rinkos, prekės, įmonės ir aptariami laikotarpiai, bus tapačios(85).

118. Tokiomis aplinkybėmis būtent apeliantė turėjo Pirmosios instancijos teismui pateikti duomenis, kodėl jos nurodoma situacija iš tiesų yra panaši aukščiau minėtos teismų praktikos prasme.

119. Apeliantė, skundžiamame sprendime kurio ji neginčija, pakartodama teiginius nurodo: „Nors šios dvi bylos iš dalies yra vienalaikės ir panašios ne tik atitinkamų rinkų dydžiu, bet ir pažeidimo sunkumu bei trukme, Komisija atsižvelgė į ribotą cinko fosfato rinkos dydį Europoje ir nustatė bendrą 11,95 mln. eurų baudą (arba 75 % bendros nagrinėjamo produkto pardavimo apyvartos sumos), o natrio gliukonato byloje nustatė bendrą 40 mln. eurų baudą (sudarančią 200 % nagrinėjamo produkto pardavimo apyvartos EEE sumos). Be to, byloje Cinko fosfatas buvo nustatytas 3 mln. eurų pagrindinis baudos dydis įmonėms, turinčioms didesnes nei 20 % rinkos dalis, ir 0,75 mln. eurų įmonėms, turinčioms gerokai mažesnes rinkos dalis. O natrio gliukonato atveju Komisija nustatė 10 mln. eurų pradinį baudos dydį įmonėms, turinčioms didesnes nei 20 % rinkos dalis, ir 5 mln. eurų įmonėms, turinčioms gerokai mažesnes rinkos dalis.“(86)

120. Į tai Pirmosios instancijos teismas atsakė 113 ir 114 punktuose, kuriuos ginčija apeliantė:

„113. Šioje byloje reikia konstatuoti prima facie, kad ginčijamo sprendimo kartelio aplinkybės skiriasi nuo Cinko fosfato sprendimo kartelio aplinkybių. Iš tikrųjų kartelis cinko fosfato rinkoje apėmė tik EEE teritoriją, o kartelis natrio gliukonato rinkoje buvo pasaulinis. Be to, priešingai nei šioje byloje, kartelyje cinko fosfato rinkoje dalyvavo tik santykinai nedidelės įmonės. Cinko fosfato sprendimo įmonių pasaulinė apyvarta 2000 m. buvo nuo 7,09 iki 278,8 mln. eurų, o šioje byloje suinteresuotųjų įmonių pasaulinė apyvarta 2000 m. buvo nuo 314 mln. iki 14,003 mlrd. eurų, o ADM – 13,936 mlrd. eurų.

114.      Bet kuriuo atveju, net pripažįstant, kad visos aplinkybės, kuriomis remiantis nustatyta bauda byloje, kurioje priimtas Cinko fosfato sprendimas, gali būti laikomos panašiomis į šios bylos aplinkybes, Pirmosios instancijos teismas, remdamasis savo neribota jurisdikcija, tvirtina, kad Komisijos nustatytas pagrindinis baudos dydis už ADM padarytą pažeidimą šioje byloje yra tinkamas, atsižvelgiant į visus Komisijos ginčijamame sprendime nurodytus veiksnius ir į kai kurių šių veiksmų vertinimą šiame sprendime.“

121. Pirmajame iš šių dviejų punktų Pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrįstai atsakė į visus ADM argumentus. Dar daugiau, nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad apeliantė, remiantis skundžiamame sprendime perteiktais jos teiginiais, smulkiau nedetalizavo, kuo panašūs atitinkamų rinkų dydžiai bei pažeidimų sunkumas ir trukmė.

122. Galiausiai dėl Pirmosios instancijos teismo antrajame iš šių abiejų punktų pateikto vertinimo paminėtina, kad Teisingumo Teismas teisingumo sumetimais negali savo vertinimu pakeisti Pirmosios instancijos teismo, įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją, pateikto vertinimo dėl įmonėms už Bendrijos teisės pažeidimą paskirtų baudų dydžio(87).

123. Galiausiai paminėtina, kad apeliantės nuoroda į sprendimą Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją(88) neturi reikšmės. Šiuo argumentu ji kaltina, kad Komisija pažeidžia gaires, jeigu nemotyvuotai nuo jų nukrypsta. Apeliantė nepaaiškina, ką tai turi bendro su vienodo požiūrio principu, susijusiu su „Cinko fosfato“ byla.

124. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau atmesti šį apeliacijos pagrindą kaip nepagrįstą.

D –    Teisės klaida nustatant kartelio įtaką rinkai (penktasis, šeštasis ir septintasis apeliacinio skundo pagrindai)

1.      Įvadinės pastabos

125. Siekiant nustatyti pagrindinį baudos dydį, gairių 1 punkto A dalyje pagal pažeidimo sunkumą yra skiriamos trys pažeidimų kategorijos, kurioms priskirti skirtingi pradiniai baudos dydžiai: skiriami „lengvi“, „sunkūs“ ir „labai sunkūs“ pažeidimai. Pažeidimo sunkumas nustatomas įvertinus daugelį kriterijų, tarp jų „konkrečią įtaką rinkai, jei tai gali būti įvertinta“.

126. Šiomis aplinkybėmis apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kartelio įtaką rinkai, padarė teisės klaidą. Jis kaltinamas vadovavimosi paties nustatytomis taisyklėmis principo pažeidimu, neatsakymu į klausimą dėl pakeisto rinkos apibrėžimo įtakos bei neteisėtu įrodinėjimo naštos perkėlimu.

127. Kadangi šie trys apeliacinio skundo pagrindai tam tikra dalimi persipina, nagrinėsiu juos kartu.

128. Bendras šių apeliacinio skundo pagrindų atskaitos taškas yra aplinkybė, jog ADM mano, kad Komisija per siaurai apibrėžė nagrinėjamų produktų rinką ir kad tuo remiantis jos išvados dėl konkretaus poveikio rinkai yra klaidingos. Komisija šią rinką apibrėžė kaip „rinką, kuri apima kietos ir skystos formų natrio gliukonatą ir jo bazinę medžiagą – gliukono rūgštį“(89).

129. Atsakydama į ADM per administracinę procedūrą nurodytus argumentus Komisija pripažino, kad, atsižvelgiant į natrio gliukonato naudojimą, yra tam tikras skaičius jo dalinių pakaitų, tačiau nusprendė, kad niekas neįrodo, jog šie produktai turi realią įtaką natrio gliukonato kainai. Komisijos nuomone, daugelis įrodymų paneigia ADM tvirtinimą. Nėra visiško natrio gliukonato pakaito ir, kadangi jis yra mažiau kenksmingas aplinkai, tam tikri naudotojai mieliau pasirinktų jį, o ne galimą pakaitą. Šį požiūrį, viena vertus, patvirtina kartelio narių klientų pateikti atsakymai, kita vertus, pats kartelio egzistavimas, kuris apėmė tik natrio gliukonatą ir todėl savo ruožtu yra įrodymas to, kad patys kartelio nariai manė, jog rinka apima tik natrio gliukonatą(90).

2.      Šalių argumentai

130. Apeliantė mano, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 238 punkte neteisėtai atmetė kaltinimą dėl klaidingo atitinkamos rinkos apibrėžimo.

131. Remdamasi skundžiamo sprendimo 226–239 punktais ji mano, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė principą, pagal kurį Komisija turi vadovautis savo pačios nustatytomis taisyklėmis, šiuo atveju baudų nustatymo gairėmis. Tikrinant kartelio įtaką tam tikrai rinkai šio tikrinimo atskaitos taškas neišvengiamai yra teisingas atitinkamos produktų rinkos apibrėžimas. Jei, kaip nagrinėjamu atveju, atitinkama produktų rinka apibrėžta pernelyg siaurai, tuo paremti teiginiai dėl kartelio įtakos taip pat yra klaidingi. Komisija klaidingai apibrėžė atitinkamą rinką, o tai reiškia ir klaidingą įtakos rinkai įvertinimą. Kadangi natrio gliukonatas yra tik vienas iš daugelio kompleksonų – jis sudaro tik 20 % atitinkamų kompleksonų ir todėl yra lengvai pakeičiamas, – tai kartelis nepasižymėjo jam priskiriama galia rinkoje.

132. Į atitinkamą ADM teiginį Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakė, kad būtent ADM turi įrodyti, jog atitinkama rinka turėtų būti apibrėžta kitaip, nei tai padarė Komisija. ADM teigia, kad, atvirkščiai, būtent Komisija turi įrodyti kartelio įtaką tam tikrai rinkai, o tai, remiantis gairėmis, apima atitinkamos produktų rinkos apibrėžimą. Kol tokio apibrėžimo nėra, negalima perkelti įrodinėjimo naštos kitai šaliai, t. y. ADM.

133. Antra, apeliantė, remdamasi skundžiamo sprendimo 234–236 punktais, kaltina Pirmosios instancijos teismą padarius teisės klaidą, nes jis neatsakė į ADM argumentą: kadangi turimi įrodymai atskleidžia, kad jei rinka būtų apibrėžta plačiau, kartelis jai neturėtų konkrečios įtakos.

134. ADM teigia, kad ji savo skunde Pirmosios instancijos teismui parodė, be kita ko, lentelėmis, kad natrio gliukonatas sudaro tik 20 % atitinkamų kompleksonų. Tai, jos nuomone, yra svarus argumentas jos išvadai, kad kartelis nebuvo veiksmingas kontroliuojant kainas. ADM teigia parodžiusi, kad kompleksonų pakaitų kainų pokyčiai iki kartelio, kartelio metu ir jam pasibaigus rodo didelę koreliaciją su natrio gliukonatu. Šie įrodymai, be abejonių, rodo, kad kainų pokyčius lėmė ne kartelis, o kiti veiksniai.

135. Trečia, apeliantė, remdamasi skundžiamo sprendimo 230, 234 ir 236–237 punktais, kaltina Pirmosios instancijos teismą tuo, kad reikalaudamas ADM įrodyti, jog kainos ir nesant kartelio būtų buvusios tokios pačios, perkėlė įrodinėjimo naštą.

136. Skundžiamo sprendimo 177 ir 184 punktuose Pirmosios instancijos teismas į ADM argumentą, kad Komisija turi atskleisti, kaip būtų kitusios kainos, jei nebūtų buvę kartelio, konkrečiai, kad esant karteliui jos buvo didesnės nei būtų buvę be jo, atsakė, kad tai būtų neįvykdoma užduotis. Tačiau, nepaisant to, Pirmosios instancijos teismas 237 punkte priskyrė ADM pareigą atskleisti, kad kartelis neturėjo jokios įtakos. ADM mano, kad taip Pirmosios instancijos teismas neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naštą. Pagal gaires Komisija turi atskleisti kartelio įtaką. Tačiau jos nenumato, kad ADM turi įrodyti įtakos nebuvimą.

137. Komisijos nuomone, šis ADM kaltinimas yra nepagrįstas ir paremtas klaidingu skundžiamo sprendimo supratimu. Kaip Pirmosios instancijos teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 229 punkte, klausimas dėl rinkos apibrėžimo keliamas siejant jį ne su konstatavimu, kad padarytas pažeidimas, o su pažeidimo sunkumo vertinimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ADM, nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, nenurodė, kad faktinė įtaka tam tikrai rinkai turėtų būti vertinama kitaip, jei būtų remiamasi pakeistu rinkos apibrėžimu. Taigi ADM reikalauja, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, vertintų tokį fakto klausimą, kurio pirmojoje instancijoje pati ADM nekėlė.

3.      Skundžiamas sprendimas

138. Skundžiamo sprendimo 228–237 punktuose Pirmosios instancijos teismas analizuoja ADM kaltinimą, kad Komisija per siaurai ir todėl klaidingai apibrėžė nagrinėjamų produktų rinką, neįtraukdama į ją natrio gliukonato pakaitų.

139. Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas pirmiausia atkreipia dėmesį, kad ADM šį kaltinimą dėl klaidingo apibrėžimo nurodo ne todėl, kad įrodytų, jog Komisija netinkamai pritaikė EB sutarties 81 straipsnio 1 dalį. Ji neginčija pažeidusi šią nuostatą dalyvaudama kartelyje natrio gliukonato rinkoje(91).

140. Toliau Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad vienintelis ADM tikslas šiuo atžvilgiu yra įrodyti, kad Komisija jai skyrė per didelę baudą, ypač todėl, kad ji, kaip mano ADM, nusprendė, jog buvo konkreti šio kartelio įtaka nagrinėjamai rinkai, ir atsižvelgė į šį veiksnį nustatydama baudos dydį. Tačiau į šiuos argumentus galėtų būti atsižvelgta, tik jei ADM įrodytų, kad jei Komisija būtų kitaip apibrėžusi nagrinėjamo produkto rinką, ji būtų turėjusi konstatuoti, jog pažeidimas neturėjo konkrečios įtakos apibrėžtai rinkai, kuri apima natrio gliukonatą ir jo pakaitus(92).

141. Šiuo aspektu Pirmosios instancijos teismas paaiškino, kad kartelio įtakos atitinkamai rinkai nagrinėjimas pagal gairių 1 punkto A dalies pirmąją pastraipą yra neišvengiamai susijęs su prielaidomis, ir ypač būtina išsiaiškinti, kokia būtų buvusi nagrinėjamo produkto kaina nesant kartelio.(93) Ypač Komisija, taip pat kita šalis ginčo atveju(94) turi išsiaiškinti, kokia būtų buvusi nagrinėjamo produkto kaina nesant kartelio, o tai gali būti susiję su pavojingomis spėlionėmis, kurioms turi būti priešpastatytos pakankamai tikėtinos, nors ir ne visai tiksliai kiekybiškai įvertinamos galimybės(95).

142. Vis dėlto ADM visiškai nesistengia paneigti Komisijos ginčijamame sprendime pateikto vertinimo dėl natrio gliukonato rinkos, pateikdama tik palyginimo metmenis tarp realiai tuo laikotarpiu, kai veikė kartelis, buvusių kainų, taikytų platesnėje kompleksonų rinkoje, ir kainų, kurios greičiausiai būtų nusistovėjusios toje pačioje rinkoje nesant natrio gliukonato kartelio(96).

4.      Teisinis vertinimas

143. Pradėsiu nuo paskutinio iš šių trijų apeliacinio skundo pagrindų, nes, mano nuomone, atsakymas į iškeltą klausimą dėl „įrodinėjimo naštos“ iš dalies duoda atsakymą dėl kitų dviejų apeliacinio skundo pagrindų – privalėjimo laikytis savo nustatytų taisyklių principo pažeidimo ir neatsakymo į klausimą, kokią įtaką turėtų pakeistas rinkos apibrėžimas.

144. Mano nuomone, sąvokos „įrodinėjimo našta“ vartojimas šioje vietoje yra neadekvatus ir klaidinantis. Nes iš tiesų čia visų pirma kalbama apie procesines faktų pateikimo ir jų pagrindimo pareigas. Turima omenyje atitinkama kiekvienos iš proceso šalių pareiga pateikti pagrįstus faktus, patvirtinančius atitinkamus šalies teiginius. Kiekviena šalis pirmiausia turi nurodyti arba motyvuotai pateikti jai palankius faktus, vienos šalies teiginiai nustato kitos šalies (šalių) atsikirtimų kryptį.

145. Tiksliau tai reiškia, kad Komisijos pagristą pareiškimą galima paneigti tik mažų mažiausiai lygiai taip pat pagrįstu kitos šalies (šalių) pareiškimu. Įrodinėjimo naštai nustatytos taisyklės apskritai yra taikomos tik tuomet, jeigu abi šalys kiekvieną kartą nurodo pagrįstus ir įtikinamus argumentus bei padaro skirtingas išvadas(97).

146. Nagrinėjamu atveju Komisija, siekdama nustatyti baudos dydį, vertindama pažeidimo sunkumą rėmėsi atitinkamos produkto rinkos apibrėžimu.

147. Šį apibrėžimą Pirmosios instancijos teismas, remdamasis prieš tai minėtais faktų pateikimo naštos principais, akivaizdžiai laikė tinkamu, nes grindė juo savo paskesnį vertinimą. Čia negalima įžvelgti jokios teisės klaidos.

148. Pirmosios instancijos teismas savo išvadose išaiškino, kad vien ADM tvirtinimo arba įrodymo, jog pirminis rinkos apibrėžimas yra klaidingas, neužtenka, ji taip pat turi parodyti, kaip su tuo gali būti susijęs iš esmės kitoks pažeidimo sunkumo vertinimas. Todėl Pirmosios instancijos teismas netiesiogiai daro išvadą, kad nėra savaime suprantama, jog klaidingas atitinkamos rinkos apibrėžimas tokiu atveju, koks nagrinėjamas, lemia klaidingą išvadą dėl kartelio įtakos, kaip mano ADM. Taip Pirmosios instancijos teismas metodiškai nurodo šaliai, kuri nori nuginčyti Komisijos sprendimą, nagrinėjamu atveju ADM, atlikti tokius pačius tikrinimo žingsnius ir pateikti faktus, į kuriuos vertindama atsižvelgė ir Komisija.

149. Taip Pirmosios instancijos teismas iš esmės pareikalavo, kad apeliantė ne mažiau pagrįstu pareiškimu patvirtintų savo teiginius. Jei ADM nori sėkmingai užginčyti Komisijos pareiškimą, kurį Pirmosios instancijos aiškiai laiko pagrįstu, įskaitant akivaizdžiai taip pat pagrįstas išvadas ginčijamame sprendime, tai padaryti pagrįstai yra įmanoma tik pateikiant ne mažiau pagrįstą pareiškimą. Nagrinėjamomis aplinkybėmis tai apima ne tik teiginius dėl pirminio rinkos apibrėžimo, bet ir paskesnį Komisijos vertinimą.

150. Skundžiamo sprendimo 230 ir 237 punktuose pavartodamas žodžius „neturėjo įtakos“, „nedarė įtakos“ ir „kad ji [įtaka] buvo nereikšminga“ Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodo, kad Komisijos išvados dėl kartelio įtakos atitinkamai rinkai būtų tinkamai užginčytos tik tuomet, jei būtų nustatyta, kad nagrinėjamas kartelis nepadarė įtakos ADM įvardytoje didesnėje kompleksonų rinkoje. Todėl pakeisto rinkos apibrėžimo teiginį turėtų lydėti pagrįstas teiginys, kad kartelis neturėjo įtakos atitinkamai rinkai, t. y. praktiškai buvo neveiksmingas, nesukėlęs pasekmių.

151. Pirmosios instancijos teismas mano, kad tai „įrodyti“ ar pateikti įrodymų, „kurie kartu galėtų sudaryti vientisą pluoštą požymių, su pagrįsta tikimybe rodančių“(98), turėjo ADM, palygindama kainas esant karteliui su kainomis, nesant kartelio(99), ir pastarąsias pagrįsdama tik prielaidomis, kaip pažymėjo ir Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 175–178 punktuose.

152. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs šią analizę, atsižvelgdamas į bendrųjų faktų pateikimo ir įrodinėjimo naštos principus, tinkamai ir nepadarydamas teisės klaidų parodė, kodėl ADM nagrinėjamu atveju nepavyko užginčyti atitinkamų Komisijos išvadų.

153. Net jei Teisingumo Teismas savo sprendime nepritartų tokiai Pirmosios instancijos teismo argumentacijai, Pirmosios instancijos teismo sprendimas vis tiek negalėtų būti panaikintas. Sprendimo rezoliucinė dalis yra pagrįsta dėl kitų teisinių motyvų, todėl apeliacinis skundas turi būti atmestas(100). Papildomai norėčiau bendrais bruožais apibrėžti tokios išvados motyvus.

154. Trijų nagrinėjamų apeliacinio skundo pagrindų argumentacija yra aiškiai prieštaringa, neatitinkanti logikos ir patirties dėsnių ir todėl negali paneigti ginčijamų Komisijos išvadų. Konkrečiai ADM nurodo, kad karteliniai susitarimai vyko daugelį metų, tačiau nebuvo veiksmingi, nes toks kartelis „didelėje rinkoje“ negalėtų daryti jokios įtakos. Nėra nė menkiausio pagrindo laikyti šią argumentaciją teisinga. Dalyvaujant konkurenciją pažeidžiančiuose veiksmuose ir susitarimuose paprastai siekiama padidinti įmonės pelną(101). Tačiau nagrinėjamu atveju ADM tvirtina daugybę metų investavusi laiką, jėgas ir pinigus į pelno neduodantį kartelį. Toks tvirtinimas pats savaime nėra labai įtikinamas. Atsižvelgiant į visuotinai žinomą kartelių nelegalumą ir gresiančias baudas paradoksaliai atrodo tai, kad toks nepelningas kartelis būtų išlaikytas daugybę metų(102). Jei šiai argumentacijai, įskaitant pateiktą rinkos apibrėžimą, trūksta bet kokios logikos, jos pagrindu negali būti užginčytos Komisijos išvados dėl kartelio įtakos atitinkamai rinkai, įskaitant šios rinkos apibrėžimą.

155. Iš to galima daryti išvadą, kad apeliacinio skundo pagrindas dėl įrodinėjimo naštos taisyklių pažeidimo bet kuriuo atveju turi būti atmestas.

156. Iš to išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos dėl principo, pagal kurį reikia laikytis savo nustatytų taisyklių, kurio pažeidimu ADM kaltina Komisiją. Ne Komisija turi pademonstruoti kartelio įtaką ADM apibūdintai „didelei“ rinkai. Tam nebuvo jokio pagrindo, nes ADM nepavyko sukelti abejonių dėl Komisijos padaryto apibrėžimo ir analizės teisingumo.

157. Nepasitvirtino ir paskutinis iš šiuo atveju kartu nagrinėtų trijų apeliacinio skundo pagrindų, kad Pirmosios instancijos teismas neatsakė į ADM teiginį, jog įrodymai atskleistų, kad jei rinka būtų buvusi apibrėžta plačiau, kartelis jai neturėtų konkrečios įtakos.

158. Kaip jau minėta(103), pagal bendrąsias faktų pateikimo ir įrodinėjimo naštos taisykles yra savaime suprantama ir todėl neginčijama, kad Pirmosios instancijos teismas reikalauja, jog ADM pagrįstu pranešimu užginčytų Komisijos teiginius, įskaitant jos apibrėžimą, taip, kad jie netektų galios. Be to, Pirmosios instancijos teismas sprendžia dėl pateiktų įrodymų įrodomosios vertės(104), o tai reiškia, kad viskas priklauso nuo Pirmosios instancijos teismo įsitikinimo, išskyrus įrodymų iškraipymą(105), dėl kurio nagrinėjamu atveju kaltinimas nebuvo pateiktas. Todėl neginčijama, kad Pirmosios instancijos teismas reikalauja, jog ADM pateiktų kainų lygio palyginimą: palygintų, kaip kito kainos, kai veikė kartelis, ir jo nesant(106), o tai yra neatsiejama kartelio įtakos atitinkamai rinkai tikrinimo dalis. Tam reikia atlikti ir pristatyti tokius pačius tikrinimo žingsnius, kuriais ir Komisija grindė savo sprendimą.

159. Galbūt(107) apeliantei ir pavyko įrodyti vieną iš šių kainų lygių(108), tačiau aiškiai ne abu. Jos teiginiuose nesama duomenų, kad būtų teigusi, jog nurodė ir įrodė reikalingas prielaidas(109), rodančias kainų lygį, „kuris greičiausiai būtų nusistovėjęs toje pačioje rinkoje nesant natrio gliukonato kartelio“.

160. Skundžiamo sprendimo 234 ir 236 punktuose Pirmosios instancijos teismas šią išvadą pakankamai pagrindė, šiuo atžvilgiu trūkumų nėra.

161. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestinas visas nagrinėtas apeliacinio skundo pagrindas.

E –    Teisės klaida, nustatant kartelio nutraukimo datą (aštuntasis, devintasis, dešimtasis ir vienuoliktasis apeliacinio skundo pagrindai)

1.      Įvadinės pastabos

162. Kiekvieno kartelio nario pažeidimo trukmė pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį turi įtakos apskaičiuojant baudą, t. y. ši įtaka pasireiškia baudos didinimo forma, remiantis gairių 1 punkto B dalimi(110).

163. Apeliantė, pateikdama keturis apeliacijos pagrindus dėl kartelio nutraukimo datos, nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, palikdamas galioti Komisijos išvadą, jog ADM dalyvavo kartelyje trejus metus ir 11 mėnesių – nuo 1991 m. birželio mėn. iki 1995 birželio mėn., ir tai lėmė, kad jai dėl pažeidimo trukmės bauda buvo padidinta 35 %. Iš tiesų ADM dalyvavo kartelyje trejus metus ir keturis mėnesius – nuo 1991 m. spalio/lapkričio iki 1994 m. spalio 4 dienos(111). Todėl bauda turėtų būti sumažinta.

164. Detaliau ADM Pirmosios instancijos teisme teigė, kad Komisija padarė vertinimo klaidų pripažindama, kad pažeidimas truko iki 1995 m. birželio mėnesio. Pasak jos, ji pasitraukė iš kartelio per 1994 m. spalio 4 d. susitikimą Londone, o 1995 m. birželio 3–5 d. susitikimas Anahaime (Kalifornija, JAV) negali būti laikomas pažeidimo tęsimu(112).

165. Apeliantė nurodė keturis apeliacinio skundo pagrindus dėl šiuo aspektu Pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų: EB 81 straipsnio pažeidimą klaidingai pritaikius taisykles dėl priklausymo karteliui pabaigos, įrodymų, susijusių su ADM pasitraukimu laiku, iškraipymą, EB 81 straipsnio pažeidimą dėl susitikimo Anahaime ir įrodymų, susijusių su Roquette pastaba, iškraipymą.

166. Prieš pradėdama detaliau nagrinėti šiuos apeliacinio skundo pagrindus, pirma norėčiau dar kartą pateikti tam tikras pastabas dėl procesinio faktų pateikimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo, nes šioje vietoje yra iškilęs iš dalies šiek tiek kitoks klausimas nei nagrinėta anksčiau.(113)

167. Ir šioje vietoje nagrinėtinas apeliacijos pagrindas galiausiai susijęs su baudos apskaičiavimu. Tačiau šioje baudos apskaičiavimo stadijoje pasitelkiamas kartelio trukmės kriterijus. Šio baudos apskaičiavimo kriterijaus turinį sukonkretina Komisijos duomenys, galintys apimti net konkurencijos taisyklių pažeidimo buvimą ir tuo klausimu gautas Komisijos išvadas.

168. Jei esama ginčo dėl kartelio trukmės ar atskirų narių priklausymo karteliui, kaip yra nagrinėjamu atveju, ginčijamame sprendime nustatytų datų tikrumą turi įrodyti Komisija(114). Nes kilus ginčui dėl to, ar buvo padarytas konkurencijos taisyklių pažeidimas, ji privalo įrodyti nustatytų pažeidimų egzistavimą ir pateikti įrodymų, kurie pakankamai pagrįstų pažeidimą sudarančius faktus(115).

169. Šiame kontekste nėra neįprasta, kad konkurenciją pažeidžiančių veiksmų ar susitarimų buvimą galima kildinti tik iš daugelio sutapimų ir įrodymų, kurie, įvertinti kaip visuma ir nesant kitokio įtikinamo paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas.(116)

170. Bylose, kuriose įrodyta, kad įmonės dalyvavo aiškiai konkurenciją pažeidžiančiuose susitikimuose, galioja įrodinėjimo naštos taisyklė, kad kaltinama įmonė turi įrodyti, jog ji tuose susitikimuose dalyvavo neturėdama jokių antikonkurencinių ketinimų, pateikdama įrodymų, kad ji savo konkurentams pranešė apie kitokius savo dalyvavimo tikslus(117). Nepriimtinas yra atsakovės argumentas, kad iš kartelinio susitarimo buvo pasitraukta slapta(118).

171. Tačiau toks įrodinėjimo naštos aiškinimas neturi užgožti anksčiau(119) jau aptarto faktų pateikimo ir jų pagrindimo naštos aspekto. Nes nors Komisija turi įrodinėjimo naštą dėl ginčijamame sprendime nustatytų duomenų, pirmiausia ieškinį pateikianti šalis – nagrinėjamu atveju ADM – turi nurodyti aplinkybes ir įrodymus, galinčius pagrįsti abejones dėl skundžiamo akto pagrindu esančių duomenų teisingumo(120), o šiuo aspektu Komisijos duomenų įtikinamumas nulemia pareiškimo, kuriuo siekiama paneigti tuos duomenis, turinį.

172. Paprastai faktus ir įrodymus vertina Pirmosios instancijos teismas(121), tai logiškai apima ir šių duomenų įtikinamumo vertinimą; ginčyti šį vertinimą pateikiant apeliacinį skundą galima tik labai ribotai, pavyzdžiui, dėl įrodymų iškraipymo(122).

2.      EB 81 straipsnio pažeidimas klaidingai pritaikius taisykles dėl priklausymo karteliui pabaigos

a)      Šalių argumentai

173. Apeliantė, remdamasi skundžiamo sprendimo 247–253 punktais, kaltina Pirmosios instancijos teismą pažeidus EB 81 straipsnį, nes jis klaidingai pritaikė taisykles dėl priklausymo karteliui pabaigos. Pirmosios instancijos teismas priklausymo karteliui pabaigai nustatyti pagrįstai pasitelkė tinkamą „viešo atsiribojimo“ testą. Tačiau iš aplinkybės, kad ADM pasitraukė iš 1994 m. spalio 4 d. Londone vykusio kartelio susitikimo, Pirmosios instancijos teismas turėjo padaryti išvadą, kad tuo ADM nutraukė savo dalyvavimą kartelyje.

174. Tačiau Pirmosios instancijos teismas iš šių aplinkybių, būtent – ADM susitikimo metu pirmiausia pagrasino pasitraukti iš kartelio, jei jos reikalavimai nebus patenkinti, antra, paskelbė ultimatumą ir, trečia, po nepavykusio ultimatumo išėjo iš susitikimo, šios išvados nepadarė. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą įtraukdamas į viešo atsiribojimo kriterijų subjektyvius komponentus, t. y. įvertindamas ADM motyvus. Pasitraukimą iš susitikimo jis įvertino kaip derybų taktiką ir todėl 1994 m. spalio 4 d. nepripažino nutraukimo data.

175. Tačiau viešo atsiribojimo kriterijus turi būti suprantamas išimtinai kaip objektyvus kriterijus. Iš teismų praktikos matyti, kad neteisėto susitarimo ar tarpusavyje suderintų veiksmų koncepcijos yra objektyvios prigimties, nes jomis remiantis daroma prielaida, kad esama „sąmoningo sutarimo“(123) ir „valios išreiškimo“(124)(125). Taip pat pagal teismų praktiką nepakankamu pripažintinas gynybos argumentas, kad iš kartelinio susitarimo buvo pasitraukta slapta(126). Apeliantė mano, kad slepiamas ketinimas pratęsti dalyvavimą kartelyje po viešo atsiribojimo taip pat negali būti laikomas sunkinančia aplinkybe. Jei tai buvo derybų taktika, tai ji žlugo. Bet kuriuo atveju EB 81 straipsnis draudžia atvirus veiksmus, o ne neprideramas mintis.

176. Be to, po to, kai apeliantė pasitraukė iš susitikimo ir susitarimo, šis dėl neišspręstų konfliktų faktiškai pasibaigė. Paskui daugiau nebuvo jokių veiksmų, susijusių su susitarimu, ir tai, kaip pripažino pats Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 252 punkte, įrodo, kad informacija apie pardavimą nebuvo teikiama.

177. Galiausiai skundžiamo sprendimo 248 ir 249 punktuose nurodyti motyvacijos aspektai yra netikslūs ir nereikšmingi, nes šių aspektų Komisija nepaminėjo nei savo sprendime, nei atsiliepime į ieškinį.

178. Komisija palaiko skundžiamą sprendimą

b)      Skundžiamas sprendimas ir teisinis vertinimas

179. Skundžiamo sprendimo 246 punkte Pirmosios instancijos teismas remiasi „viešo atsiribojimo“ kriterijumi. Tai, kad ADM galutinai pasitraukė iš kartelio, galėtų būti pripažinta tik tuomet, jei ji būtų „viešai atsiribojusi nuo susitikimų turinio“. Paskui skundžiamo sprendimo 247 punkte Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad pasitraukimo iš 1994 m. spalio 4 d. susitikimo Londone negalima vertinti kaip galutinio pasitraukimo iš kartelio, nes ADM viešai neatsiribojo nuo kartelio tikslų ir netgi priešingai – jos siekis išspręsti tarp kartelio narių kilusį konfliktą ir susitarti patvirtina siekį leisti karteliui veikti. Todėl Pirmosios instancijos teismas pritarė Komisijos nuomonei, kad minėtus ADM veiksmus galima kvalifikuoti kaip derybų taktiką, o ne kaip pasitraukimą iš kartelio.

180. Kadangi apeliacinės instancijos teismas negali iš naujo vertinti faktų(127), nagrinėjant šį apeliacijos pagrindą bus apsiribota klausimu, ar vertinant faktus buvo galima atsižvelgti į tai, kodėl ADM pasitraukė iš 1994 m. spalio 4 d. susitikimo Londone.

181. Apeliantė neginčija to, kad 1994 m. spalio 4 d. susitikimas Londone priskirtinas „aiškiai konkurenciją pažeidžiantiems susitikimams“(128). Tokiu atveju, kaip nurodyta aukščiau, ji turi, remdamasi netiesioginiais įrodymais, nurodyti ir prireikus įrodyti kad tuose susitikimuose dalyvavo neturėdama jokių antikonkurencinių ketinimų arba kad savo konkurentams pranešė apie kitokius savo dalyvavimo tikslus(129).

182. Priešingai nei teigia apeliantė, į „ketinimus“ arba „motyvus“ yra atsižvelgiama ir jie turi reikšmės. Atsižvelgiama taip pat ir į adresato perspektyvą. Nes šis klausimas yra susijęs su pranešimu kitiems konkurentams apie kitokius savo dalyvavimo tikslus. Turimas omeny būtent toks tikslas, kuris nėra (daugiau nėra) pažeidžiantis konkurenciją.

183. Toks požiūris ypač ryškus sprendime Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją:

„84      Šiuo atžvilgiu nebylus pritarimas neteisėtai iniciatyvai, viešai neatsiribojant nuo jos turinio arba nepranešant apie ją administracinėms institucijoms, sudaro palankias sąlygas tęsti pažeidimą ir neleidžia jo atskleisti. Toks bendrininkavimas yra pasyvus dalyvavimas pažeidime ir todėl gali pagrįsti įmonės atsakomybę vienodo susitarimo atveju.

85      Be to, aplinkybė, kad įmonė neįgyvendina susitikimo, turėjusio antikonkurencinį tikslą, sprendimų, negali pašalinti jos atsakomybės už dalyvavimą kartelyje, jei ji viešai neatsiribojo nuo jo turinio .“

184. Šioje vietoje minėtame sprendime toliau nurodoma, kad čia svarbu yra atvirai išreikšti nepritarimą teisę pažeidžiantiems veiksmams arba informuoti kitus narius, kad konkurenciją pažeidžiančiame susitikime ji dalyvauja dėl kitokių, t. y. konkurencijos nepažeidžiančių priežasčių(130).

185. Iš prieš tai išdėstytų aplinkybių matyti, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos, nes tinkamai pasirinko ir taikė savo vertinimo kriterijų.

186. Dėl skundžiamo sprendimo 248 ir 249 punktuose nurodytų motyvacijos aspektų, kuriuos apeliantė laiko netiksliais ir nereikšmingais, pasakytina, kad jie nebėra svarbūs, nes vien skundžiamo sprendimo 246 ir 247 punktuose atlikto vertinimo pakanka tam, kad ieškinio pagrindas būtų atmestas.

187. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau šį apeliacijos pagrindą taip pat atmesti kaip nepagrįstą.

3.      EB 81 straipsnio pažeidimas, susijęs su susitikimu Anahaime

188. Šiek tiek pakeitusi eiliškumą tam, kad paskui galėčiau abu kaltinimus dėl įrodymų iškraipymo nagrinėti kartu, iš pradžių nagrinėsiu 1995 m. birželio mėn. susitikimą Anahaime.

a)      Šalių argumentai

189. Apeliantė kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad jis, pažeisdamas EB 81 straipsnį, nusprendė, jog 1995 m. birželio mėn. susitikimas Anahaime buvo antikonkurencinis elgesys. Susitikimas Anahaime nebuvo antikonkurencinis elgesys, nes jame pasikeista tik su atskiromis įmonėmis nesusijusiais rinkos duomenimis. Darant prielaidą, kad kartelis pasibaigė 1994 m. spalio 4 d. susitikime, daugiausia, apie ką galima kalbėti, tai naujo kartelio pradžia. Tačiau bandymas nustatyti bendrą rinkos dydį anonimiškai keičiantis informacija nėra draudžiamas per se. Priešingai nei nurodyta skundžiamo sprendimo 265 punkte, Komisija nebandė parodyti, kad tuo siekta riboti konkurenciją. Taigi Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, padarydamas išvadą, kad 1995 m. susitikimas buvo kartelio tęsinys.

190. Komisija atsikerta, kad apeliantė 1994 spalio mėn. susitikime nepasitraukė iš kartelio ir kad susitikimas Anahaime buvo kartelinių susitikimų tęsinys. Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos.

b)      Skundžiamas sprendimas ir teisinis vertinimas

191. Skundžiamo sprendimo 258–268 punktuose Pirmosios instancijos teismas vertino 1995 m. birželio 3–5 d. susitikimo Anahaime pobūdį. Nagrinėjamus faktus jis įvertino pasitelkdamas penkių etapų sistemą. Pirmuosiuose dviejuose vertinimo etapuose, apie kuriuos kalbama šiame apeliacinio skundo pagrinde, 258–262 punktuose įvertinta susitikimo eiga:

„258. Pirmiausia reikia pažymėti, kad ADM neginčija Komisijos sprendimo 232 konstatuojamojoje dalyje nurodytos aplinkybės, kad per susitikimą Anahaime, kuriame dalyvavo visi kartelio nariai, jo dalyviai diskutavo dėl natrio gliukonato pardavimo kiekių 1994 metais. Komisija, be kita ko, nurodė, neginčijant ADM, kad, pastarosios žodžiais, Jungbunzlauer jos paprašė „nurodyti bendrą ADM natrio gliukonato pardavimo kiekį 1994 metais“.

259.      Reikia pažymėti, kad šis elgesys atitiko kartelyje nusistovėjusią praktiką siekiant užtikrinti suteiktų pardavimo kvotų laikymąsi, pagal kurią, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 92 ir 93 konstatuojamųjų dalių, prieš kiekvieną susitikimą kartelio nariai pateikdavo Jungbunzlauer informaciją apie jų pardavimą, kurią pastaroji susistemindavo ir išdalydavo per susitikimus.

260.      Antra, ADM patvirtina Komisijos ginčijamo sprendimo 232 konstatuojamojoje dalyje pateiktą įvykių aprašymą, pagal kurį per šį susitikimą buvo pasiūlyta nauja pasikeitimo informacija apie pardavimo kiekius sistema. Ši sistema turėjo leisti anonimiškai, t. y. nežinant nė vienam kartelio nariui kitų narių skaičių, nustatyti bendrą natrio gliukonato rinkos dydį tokiu būdu:

„Įmonė A savo nuožiūra parašo dalį savo kiekio; įmonė B parodo įmonei C įmonės A ir įmonės B skaičių sumą; įmonė C prie šios sumos prideda savo bendrą kiekį; galiausiai įmonė A prie šio skaičiaus prideda savo likusią kiekio dalį ir pateikia šią sumą grupei“.

262.      Iš tikrųjų nenagrinėjant, ar atskirai vertinamas šis elgesys būtų konkurencijos taisyklių pažeidimas, reikia pripažinti, kad Komisija pagrįstai galėjo manyti, kad jis yra naujas kartelio narių bandymas „atkurti tvarką rinkoje“ ir tęsti antikonkurencinę veiklą, vykdytą ankstesniais metais, siekiant, prireikus skirtingomis formomis ir metodais, užtikrinti rinkos kontrolę bendrais veiksmais. Aplinkybė, kad kartelio nariai bandė įgyvendinti „anoniminę“ pasikeitimo informacija sistemą, aprašytą šio sprendimo 260 punkte, Komisijos pagrįstai galėjo būti aiškinama kaip natūralus įmonių elgesio kartelyje, kuriam, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 93 konstatuojamosios dalies, būdingas „augantis tarpusavio nepasitikėjimas“, tačiau kurio tikslas vis dėlto buvo pasidalyti rinką, tęsinys. Atsižvelgdama į tai, Komisija teisėtai galėjo nuspręsti, jog nustatydami naują pasikeitimo informacija sistemą kartelio nariai įrodė, kad jie „ir toliau siekė surasti sprendimą, leidžiantį tęsti antikonkurencinius veiksmus“ ir „išlaikyti rinkos kontrolę bendrais veiksmais“ .“

192. Kitame etape − „trečiame“ – nagrinėjama Roquette priskirta pastaba, kuri bus tiriama vėliau. Ketvirtajame vertinimo etape nagrinėjami kartelio narių pareiškimai, kurie taip pat bus tiriami vėliau. „Penktame“ etape nustatyta, kad ta aplinkybė, jog 1995 m. birželio mėn. susitikimas sutapo su bendru pramonės susirinkimu, neturi reikšmės. Ji nepaneigia to, jog suinteresuotosios įmonės galėjo pasinaudoti šiuo bendru susirinkimu tam, kad aptartų kartelio reikalus.

193. Nagrinėjamos Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 258–262 punktuose išdėstytos išvados iš esmės yra faktų vertinimas, kurio pakartotinis vertinimas nagrinėjant apeliacinį skundą iš principo nėra galimas(131). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi prielaida, kad susitikimas Anahaime buvo ne naujo kartelio pradžia, o senojo pratęsimas. Teismo nuomone, apeliantės tvirtinimas, kad kartelis baigėsi 1994 m. spalio 4 d. susitikime Londone, neatitinka tikrovės. Abi šios Pirmosios instancijos teismo išvados yra faktų vertinimo rezultatas ir todėl Teisingumo Teismas negali pakeisti Pirmosios instancijos teismo vertinimo savo paties vertinimu.

194. Apeliantės tvirtinimas, kad 1995 m. birželio mėn. susitikime nebuvo jokio neteisėto keitimosi informacija, nes bandymu nustatyti bendrą rinkos dydį anonimiškai keičiantis informacija nebuvo siekiama riboti konkurencijos, užima tarpinę poziciją tarp faktų vertinimo ir teisės klausimo.

195. Vertinant izoliuotai, klausimas, ar toks keitimasis informacija yra antikonkurencinis elgesys, iš principo būtų pripažintas teisės klausimu. Panašu, kad taip mano bent jau apeliantė, kuri šį teiginį grindžia nuorodomis į įvairius šaltinius(132).

196. Tačiau nagrinėjamame kontekste Pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti šį klausimą ne izoliuotai, o kvalifikuodamas ir vertindamas šį susitikimą kaip vieną iš daugelio kartelio narių susitikimų, kiek žinoma, paskutinį. Remiantis kontekstu, yra neginčijama, kad kartelis egzistuoja daugybę metų. Atsižvelgiant į tai kalbama apie narių elgesio, kaip atrodo, paskutiniame susitikime kvalifikavimą ir įvertinimą.

197. Šia prasme Pirmosios instancijos teismas įvertino turimus faktus ir nustatė, kad šiame susitikime dalyvavo visi kartelio nariai ir, kaip ir ankstesniuose susitikimuose, diskutavo apie praėjusių metų pardavimo kiekius. Pirmosios instancijos teismas tikrai atsižvelgė į tai, kad buvo pasiūlyta ir praktiškai pritaikyta nauja pasikeitimo informacija apie pardavimo kiekius sistema. Kaip jau minėta, ta prasme Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ši sistema turėjo leisti anonimiškai, t. y. nežinant nė vienam kartelio nariui kitų narių skaičių, nustatyti bendrą natrio gliukonato rinkos dydį. Tačiau Pirmosios instancijos teismas vertino ne šios naujos sistemos antikonkurencinį pobūdį per se – tai būtų teisės klausimas, – o tai, ar Komisija galėjo kartelio narių elgesį, susijusį su šiuo susitikimu, pagrįstai vertinti kaip jų ankstesnio elgesio pratęsimą nauja forma ir metodais. Taip jis atliko faktų vertinimą. Taigi ir šiuo aspektu Teisingumo Teismas negali atlikti naujo tikrinimo.

198. Šio apeliacijos pagrindo nepagrindžia ir apeliantės tvirtinimas, kad Komisija neparodė, jog bandymu nustatyti bendrą rinkos dydį anonimiškai keičiantis informacija nebuvo siekiama riboti konkurencijos.

199.  Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 265 punkte pagrįstai priminė, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką taikant EB 81 straipsnio 1 dalį nebūtina atsižvelgti į konkrečią susitarimo įtaką, jeigu paaiškėja, kad juo buvo siekiama užkirsti kelią konkurencijai bendrojoje rinkoje, ją apriboti arba iškreipti(133). Kaip matyti iš anksčiau išdėstyto skundžiamo sprendimo 262 punkto, Pirmosios instancijos teismo vertinimu Komisija teisėtai galėjo nuspręsti, jog nustatydami naują pasikeitimo informacija sistemą kartelio dalyviai ir toliau siekė tęsti antikonkurencinius rinkos kontrolės veiksmus.

200. Todėl aptariamas apeliacinio skundo pagrindas yra atmestinas.

4.      Įrodymų iškraipymas, susijęs su kartelio pabaigos data arba atitinkamai su ADM pasitraukimu

201. Teliko išnagrinėti du apeliantės kaltinimus dėl įrodymų iškraipymo.

202. Įrodymų iškraipymas yra, kai nesiremiant naujais įrodymais egzistuojančiųjų vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas(134); taip, pavyzdžiui, būtų tuo atveju, jei vertinimas prieštarautų logikos dėsniams arba įrodymo reikšmė būtų visiškai iškraipyta(135), t. y. kai tam tikriems įrodymams būtų priskirtas objektyviai neteisingas turinys(136).

a)      Kitų kartelio narių dokumentų vertinimas

i)      Šalių argumentai

203. Apeliantė, remdamasi skundžiamo sprendimo 248–250 punktais, kaltina Pirmosios instancijos teismą iškraipius įrodymus, nes jis klaidingai nusprendė, kad kitų narių, būtent Jungbunzlauer ir Roquette pateikti dokumentai, paminėti tuose punktuose, nepagrindžia ADM tvirtinimo, jog ji nutraukė dalyvavimą kartelyje nuo 1994 m. spalio 4 d. susitikimo. Priešingai Pirmosios instancijos teismo aiškinimui, Roquette ir Jungbunzlauer duomenys sutartinai pagrindžia ADM tvirtinimą, kad susitarimas, taigi ir kartelis, pasibaigė 1994 m. spalio 4 dieną. Jungbunzlauer paaiškino: „Kadangi per 1994 m. spalio 4 d. susitikimą Londone Roquette pareiškė, kad nesilaikys jokių (kartelio) susitarimų, jie nustojo galios“. Ir Roquette nurodė: „Roquette pareiškė atsisakymą tęsti“ ir „tai tapo susitarimo pabaiga“. Taigi Roquette ir Jungbunzlauer su ADM sutikimu pareiškė apie susitarimo pabaigą. Priešingos Pirmosios instancijos teismo interpretacijos nepagrindžia nei ginčijamas sprendimas, nei Komisijos atsiliepimas į ieškinį.

204. Komisija su šiais argumentais nesutinka. Ginčijami įrodymai neatskleidė, kad kartelis baigėsi 1994 m. spalio 4 dieną. Jie tik parodė, kad nurodytą dieną iš kartelio pasitraukė Roquette, o ne apeliantė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra jokių duomenų, jog apeliantė 1994 m. spalio 4 d. pasitraukė iš kartelio.

ii)    Skundžiamas sprendimas ir teisinis vertinimas

205. Apeliantės nurodyti kartu su skundžiamo sprendimo 251 punktu skaitomi 248–250 punktai yra jau minėtas(137) ketvirtasis motyvacijos etapas iš penkių. Šioje sprendimo dalyje nurodoma:

„248. Be to, joks ADM pateiktas dokumentas nepatvirtina, kad kiti kartelio nariai jos elgesį per minėtą susitikimą suprato kaip viešą atsiribojimą nuo kartelio.

249.      Pirma, 1999 m. gegužės 21 d. Jungbunzlauer laiške Komisijai nepateikiamas joks ADM elgesio per 1994 m. spalio 4 d. susitikimą Londone aprašymas. Jame tik nurodoma: „kadangi per 1994 m. spalio 4 d. susitikimą Londone Roquette pareiškė, kad nesilaikys jokių (kartelio) susitarimų, jie nustojo galios“.

250.      Antra, 1998 m. gegužės 12 d. Fujisawa laiške Komisijai nepateikė jokio minėto susitikimo, kuriame, beje, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 224 konstatuojamosios dalies, ji nedalyvavo, aprašymo. Atvirkščiai, šiame laiške Fujisawa nurodė, kad kartelis iširo tik 1995 metais.

251.      Trečia, 1999 m. balandžio 30 d. Jungbunzlauer laiške Komisijai pateiktame susitikimo aprašyme nėra kalbama, kad per šį susitikimą ADM būtų paskelbusi apie pasitraukimą iš kartelio. Atvirkščiai, Jungbunzlauer šiame laiške nurodė, kad ADM prašė perskirstyti pardavimo kiekius, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas.“

206. Taigi šioje skundžiamo sprendimo dalyje Pirmosios instancijos teismas iš trijų kitų kartelio narių laiškų padarė išvadą dėl kartelio tęsimo nuo 1994 m. spalio 4 d. iki 1995 m. birželio mėnesio. Priešingai apeliantės teiginiams, nematyti, kad šių įrodymų vertinimas buvo akivaizdžiai klaidingas. Įrodymams nebuvo priskirtas joks objektyviai neteisingas turinys.

207. Atvirkščiai, 250 punkto nuostata „šiame laiške Fujisawa nurodė, kad kartelis iširo tik 1995 metais“ kartu su konstatavimu, jog nėra duomenų, patvirtinančių priešlaikinį ADM pasitraukimą, aiškiai palaiko Pirmosios instancijos teismo vertinimą.

208. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisiškai yra galima apeliantės įvardytus liudijimus: „kadangi per 1994 m. spalio 4 d. susitikimą Londone Roquette pareiškė, kad nesilaikys jokių (kartelio) susitarimų, jie nustojo galios“ bei „Roquette pareiškė atsisakymą tęsti“ ir „tai tapo susitarimo pabaiga“ aiškinti tik kaip Roquette pasitraukimą ir todėl ne kaip kartelio pabaigą.

209. Iš to darytina išvada, kad Teisingumo Teismas nėra kompetentingas pateikti atsakymą dėl šio apeliacinio skundo, nes teisingumo sumetimais jis negali savo faktų vertinimu pakeisti Pirmosios instancijos teismo pateikto vertinimo.

210. Kadangi ADM teiginiuose nesama jokio rimto pagrindo, rodančio, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė aptariamus įrodymus, šis apeliacinio skundo pagrindas atmestinas kaip nepriimtinas.

b)      Roquette priskirta pastaba

i)      Šalių argumentai

211. Apeliantė, remdamasi skundžiamo sprendimo 263 punktu, kaltina Pirmosios instancijos teismą iškraipius įrodymus, nes jis laikėsi nuomonės, kad šiame punkte minima pastaba buvo parašyta Roquette ir kad ji yra 1995 m. birželio mėn. susitikimo pobūdžio įrodymas. Šią vienintelę nuorodą, kad minėtame susitikime buvo diskutuojama tokiomis temomis, kaip „kompensacija“, „produkcija“ arba „kaina“, iš tiesų parašė ne Roquette, o JAV prokuratūra kaip apibendrinantį pokalbio su liudytojais iš Roquette pagrindą, o ne kaip susitikimo užrašus. Joje užfiksuota informacija yra nežinomos kilmės.

212. Komisija pastebi, kad nors Roquette nėra aptariamos pastabos autorė, ji perdavė ją Komisijai, kaip tiksliai matyti iš ginčijamo sprendimo 233 konstatuojamosios dalies. Klaida dėl šios pastabos autorystės, kurią galbūt padarė Pirmosios instancijos teismas, nėra svarbi. Pastaba rodo, kad 1995 m. birželio mėn. susitikimas Anahaime buvo antikonkurencinis. Be to, Pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamo sprendimo 263 punkte yra tik viena iš grandinės grandžių. Kitos grandys aiškiai rodo šio susitikimo Anahaime antikonkurencinį pobūdį.

ii)    Teisinis vertinimas

213. Iš tiesų atrodo, kad nėra jokio įrodymo dėl aptariamai pastabai skundžiamo sprendimo 263 punkte priskirtos Roquette autorystės. Atrodo, kad Roquette tik perdavė šią pastabą Komisijai. Tai išplaukia ir iš šalies teiginių, perteiktų skundžiamo sprendimo 255 punkte(138).

214. Galiausiai ši pastaba ir jos kilmė nėra svarbios. Šioje vietoje nagrinėtas ketvirtasis motyvacijos etapas yra tik viena sudedamųjų tyrimo dalių. Rezultatas nepriklauso nuo šio motyvacijos etapo.

215. Kaip matyti iš mano ankstesnių pastabų, kitos Pirmosios instancijos teismo išvados dėl susitikimo Anahaime pobūdžio pagrindžia skundžiamame sprendime nustatytą susitikimo laikymą „antikonkurenciniu“. Tai reiškia, kad Komisijos nustatytą priklausymo karteliui trukmę pagrindžia pakankamai netiesioginių įrodymų, dėl kurių vertės apeliantei nepavyko sukelti abejonių, būtent, pirma, susitikimo Anahaime vertinimas kaip ankstesnio elgesio tęsimas kitais metodais ir, antra, kitų kartelio narių dokumentų vertinimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 263 punkte taip pat šią pastabą laikė tik Komisijos ginamų teiginių ir jos ankstesnio 1995 m. birželio mėn. susitikimo Anahaime vertinimo „patvirtinimu“.

216. Todėl aštuntasis, devintasis, dešimtasis ir vienuoliktasis apeliacinio skundo pagrindai taip pat atmestini.

F –    Teisės klaida tikrinant švelninančią aplinkybę – pažeidimo nutraukimą; nesilaikymas principo, kuriuo remdamasi Komisija privalo laikytis taisyklių, kurias pati priėmė (dvyliktasis, papildomai nurodytas, apeliacinio skundo pagrindas)

217. Visų pirma primintina, kad pagal gairių 3 punktą yra numatytas pagrindinio baudos dydžio mažinimas dėl lengvinančių aplinkybių, kurioms, remiantis trečia šios nuostatos įtrauka, priklauso „pažeidimo nutraukimas Komisijai įsikišus (ypač jai vykdant kontrolę)“.

218. Komisija, vertindama švelninančias aplinkybes, kurių sąrašas gairėse nėra baigtinis(139), turi didelę diskreciją(140).

1.      Šalių argumentai

219. Apeliantė iš esmės remiasi tuo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo 272–287 punktuose leisdamas Komisijai pažeidimo nutraukimo nevertinti kaip reikšmingos švelninančios aplinkybės. Tai pažeidžia principą, pagal kurį Komisija privalo laikytis taisyklių, kurias pati priėmė. Baudos dydis turi būti atitinkamai sumažintas.

220. Komisija palaiko atitinkamą skundžiamo sprendimo dalį.

2.      Skundžiamas sprendimas ir teisinis vertinimas

221. Visų pirma paminėtina, kad apeliantės pastabose dėl švelninančios aplinkybės, kaip bus parodyta toliau, esama prieštaringų duomenų, susijusių su jos pačios parodymais dėl kartelio pabaigos datos.

222. Iš skundžiamo sprendimo 270 punkto matyti, kad ADM tvirtina, jog gairių 3 punkto trečioje įtraukoje „pažeidimo nutraukimas Komisijai įsikišus (ypač jai vykdant kontrolę)“ yra pripažįstamas lengvinančia aplinkybe. Toliau ten tvirtinama, kad „šioje byloje jos atžvilgiu ši aplinkybė turėjo būti pripažinta lengvinanti, nes bendrovė nutraukė pažeidimą įsikišus JAV konkurenciją prižiūrinčioms valdžios institucijoms“.

223. Šio šalies teiginių pakartojimo apeliantė savo apeliaciniame skunde neginčijo, nors jis akivaizdžiai prieštarauja kitoje apeliacinio skundo vietoje išdėstytam teiginiui, kad jos dalyvavimas kartelyje baigėsi 1994 m. spalio 4 dieną(141). Prieštaravimas pasireiškia tuo, kad JAV valdžios institucijos įsikišo neginčijamai 1995 m. birželio 27 dieną(142), t. y. laiku, kuris sutampa su Komisijos nustatyta ir apeliantės ginčijama kartelio pabaigos data – 1995 m. birželis.

224. Mano nuomone, visai nepriklausomai nuo šių apeliantės nurodytų prieštaringų faktinių aplinkybių, Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsižvelgimo į švelninančią aplinkybę klausimą, teisės klaidos nepadarė.

225. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 272–287 punktuose nurodė ir pagrindė, kad aptariama gairių 3 punkto trečioje įtraukoje esanti nuostata turi būti aiškinama siaurai, taip, kad neprieštarautų EB 81 straipsnio 1 dalies veiksmingumui ir kad Komisija negali įsipareigoti paprastą pažeidimo nutraukimą jai įsikišus laikyti lengvinančia aplinkybe(143).

226. Toliau skundžiamame sprendime nurodoma:

„280. Todėl ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad tik konkrečios bylos aplinkybės, kurioms esant pažeidimas yra nutraukiamas įsikišus Komisijai, gali pateisinti atsižvelgimą į šią aplinkybę kaip į lengvinančią .

281.      Reikia priminti, kad šioje byloje nagrinėjamas pažeidimas yra susijęs su slaptu karteliu siekiant nustatyti kainas ir pasidalyti rinką. Tokio tipo kartelis yra akivaizdžiai uždraustas EB sutarties 81 straipsnio 1 dalies a ir c punktais ir yra labai sunkus pažeidimas. Todėl šalys turėjo žinoti apie savo veiksmų neteisėtumą. Kartelio slaptumas patvirtina, kad šalys žinojo apie savo veiksmų neteisėtumą. Todėl Pirmosios instancijos teismas mano, kad nėra jokių abejonių, jog šis pažeidimas atitinkamų šalių buvo padarytas tyčia.

282.      Pirmosios instancijos teismas jau yra aiškiai nusprendęs, kad tyčinio pažeidimo nutraukimas negali būti laikomas lengvinančia aplinkybe, jei jis buvo nutrauktas įsikišus Komisijai .

283.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Pirmosios instancijos teismas mano, jog tai, kad ADM nutraukė pažeidimą įsikišus konkurenciją prižiūrinčiai institucijai, šioje byloje nėra lengvinanti aplinkybė.

284.      Šiai išvadai įtakos neturi faktas, kad šioje byloje ADM nutraukė nagrinėjamus antikonkurencinius veiksmus įsikišus JAV valdžios institucijoms, o ne Komisijai . Iš tikrųjų tai, kad ADM nutraukė pažeidimą įsikišus JAV konkurenciją prižiūrinčioms valdžios institucijoms, nedaro šio nutraukimo labiau savarankiško nei tuo atveju, jei tai būtų padaryta įsikišus Komisijai.“

227. Šią motyvaciją ir jos pagrindą laikau pagrįstais.

228. Vien lingvistinė gairių 3 punkto trečioje įtraukoje įtvirtintos nuostatos analizė gali sudaryti įspūdį, kad pats pažeidimo nutraukimas įsikišus Komisijai visada ir be jokių išimčių pažeidėjui yra lengvinanti aplinkybė(144).

229. Tačiau vien lingvistinė gairių 3 punkto trečioje įtraukoje įtvirtintos nuostatos analizė susilpnintų nuostatų, leidžiančių užtikrinti konkurenciją, veiksmingumą, nes susilpnėtų tiek sankcija kuri gali būti paskirta už EB 81 straipsnio pažeidimą, tiek tokios sankcijos atgrasantis efektas. Išimtinai lingvistinis šios nuostatos aiškinimas nesiderintų su Bendrijos konkurencijos teisės tikslais, ypač su tikslu saugoti vidaus rinkos konkurenciją nuo iškraipymų.

230. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad švelninanti aplinkybė Bendrijos konkurencijos teisės tikslų prasme turi reikšti „nuopelnus“ arba atitinkamai „savarankišką pažeidėjo iniciatyvą“(145). Aš tam pritariu, nes galiausiai iš to išplaukiantis baudos sumažinimas yra atlygis, kuris neturi būti teikiamas vien todėl, kad antikonkurencinis elgesys nutrūko iš esmės kaip refleksas į konkurencijos institucijų įsikišimą. Dar daugiau, dėl pageidaujamos pažeidimo nutraukimo reakcijos siekio pasakytina, kad gairės ir taip numato adekvačią paskatą, t. y. pažeidimo tęsimas įsikišus Komisijai gairių 2 punkte kvalifikuojamas kaip sunkinanti aplinkybė(146).

231. Šia prasme yra logiška, kad Pirmosios instancijos teismų praktikoje kitais atvejais daroma prielaida, jog slaptiems karteliams joks pagrindinio baudos dydžio mažinimas kartelį nutraukus, kai įsikiša Komisija, nėra pateisinamas, nes tokių konkurencijos pažeidimų atvejais nutraukimas yra neišvengiama Komisijos įsikišimo pasekmė(147).

232. Taip pat negalima paneigti Pirmosios instancijos teismo prielaidos, kad norint nustatyti švelninančią aplinkybę reikia, jog kaltinamos įmonės iniciatyva neapsiribotų paprastu pažeidimo nutraukimu įsikišus Komisijai(148). Be to, nematyti jokio teisinio pagrindo, leidžiančio suabejoti Pirmosios instancijos teismo atliktu faktų vertinimu, kad apeliantė tokios iniciatyvos neparodė ir todėl negali pasinaudoti aptariamos švelninančios aplinkybės privilegija.

233. Be to, savo turiniu šis į elgesio vertinimą nukreiptas švelninančios aplinkybės supratimas sutampa su teismų praktika dėl švelninančių aplinkybių, priimta situacijose iki gairių taikymo ir bendradarbiavimą per administracinę procedūrą laikiusia būtina prielaida baudai sumažinti(149).

234. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad motyvacija, už kurią čia pasisakoma ir kuri matuoja gairėse įtvirtintą Komisijos įsipareigojimą EB 81 straipsnio 1 dalies masteliu ir galiausiai jį koreguoja, yra platesnio pobūdžio nei sprendime Dalmine prieš Komisiją(150) nurodyta motyvacija. Ten, taip pat, pavyzdžiui, ir atitinkamame Pirmosios instancijos sprendime šioje byloje(151) iš esmės reikalaujama priežastinio ryšio su pirmuoju Komisijos įsikišimu.

235. Galiausiai dėl išsamumo reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju švelninančios aplinkybės nebūtų ir tuomet, jei būtų reikalaujama tik priežastinio ryšio su pirmuoju Komisijos įsikišimu. Iš Pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių aiškiai matyti, kad Komisija tik 1998 m. vasario mėn. pagrindiniams natrio gliukonato gamintojams, importuotojams, eksportuotojams ir pirkėjams Europoje išsiuntė prašymus pateikti informacijos(152), taigi tokiu laiku, kai ADM, remiantis jos pačios duomenimis(153), jau keletą metų buvo nutraukusi savo dalyvavimą kartelyje.

236. Todėl ir šis papildomai nurodytas apeliacinio skundo pagrindas atmestinas kaip nepagrįstas.

237. Kadangi, mano nuomone, nė vienam iš apeliacinio skundo pagrindų negalima pritarti, siūlau atmesti visą apeliacinį skundą.

VII – Bylinėjimosi išlaidos

238. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, kuri, remiantis Procedūros reglamento 118 straipsniu, atitinkamai taikoma apeliaciniam procesui, gavus prašymą pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi apeliantė bylą pralaimėjo ir Komisija pateikė atitinkamą prašymą, pirmoji turi padengti šias išlaidas.

VIII – Išvada

239. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Priteisti iš Archer Daniels Midland Company bylinėjimosi išlaidas.

1 – Originalo kalba: vokiečių.

2 – 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimas byloje Archer Daniels Midland ir kt. prieš Komisiją (C‑397/03 P, Rink. p. I‑4429).

3 – Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairės (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171).

4 – 1998 m. gairės ir jų taikymas jau ne kartą buvo Pirmosios instancijos teismo ir Teisingumo Teismo jurisprudencijos objektas. Teisingumo Teismas daugelyje sprendimų atmetė abejones dėl šių gairių ir jų taikymo ankstesnėms situacijoms, žr., inter alia, 2005 m. birželio 28 d. Sprendimą Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (C‑189/02 P, C‑202/02 P, nuo C‑205/02 P iki C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425); sprendimą Archer Daniels Midland ir kt. prieš Komisiją (minėtas 2 išnašoje) ir 2007 m. vasario 8 d. Sprendimą Groupe Danone prieš Komisiją (C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331).

5 – Pati ADM apeliaciniame skunde apibūdina ginčijamą sprendimą kaip „nesaikingumo viršūnę“ (omeny turimas baudų nustatymas taikant 1998 m. gaires).

6 – OL 13 1962, p. 204 (2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), paskutinį kartą keistas Reglamentu (EB) Nr. 1216/1999 (OL L 148, p. 5).

7 – OL L 12003, p. 1 (2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205).

8 – Žr. įvadą.

9 – Gairėse numatyta, kad nustačius sunkinančias aplinkybes pagrindinis dydis yra didinamas. Tokios aplinkybės gali būti, pavyzdžiui, buvimas pažeidimo iniciatoriumi ar kurstytoju.

10 – Kitomis švelninančiomis aplinkybėmis pagal gaires gali būti, pavyzdžiui, išimtinai pasyvus dalyvavimas ar vien tik sekimas lyderiu.

11 – OL C 207, 1996, p. 4. Jis nustato sąlygas, kuriomis įmonei, tiriant kartelį bendradarbiavusiai su Komisija, gali būti visai neskiriama arba skiriama mažesnė bauda (vadinamoji atleidimo nuo baudų programa). Jis buvo panaikintas Komisijos pranešimu apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3).

12 – Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairės (Tekstas svarbus EEE), OL C 210, 2006, p. 2.

13 – 2006 m. gairių 38 konstatuojamoji dalis.

14 – Apeliacinį skundą faksu Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2006 m. gruodžio 11 d., o originalą – 2006 m. gruodžio 15 dieną. Kadangi apeliacinio skundo padavimo terminas pagal Teisingumo Teismo statutą yra du mėnesiai ir prasideda įteikus skundžiamą sprendimą, o tai, remiantis gavimo patvirtinimo žyma, įvyko 2006 m. spalio 2 d., jo įteikimas 2006 gruodžio 11 d., įskaitant fiksuotą 10 dienų terminą dėl nuotolių pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 81 straipsnio 2 dalį, yra atliktas laiku.

15 – Teisingumo Teismas tikrina faktus tik labai ribotai, pavyzdžiui, įrodymų iškraipymo atvejais, apie kuriuos bus kalbama vėliau (žr. šios išvados 202 punktą).

16 – Žr. nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką 1997 liepos 17 d. Sprendime Ferriere Nord prieš Komisiją (C‑219/95 P, Rink. p. I‑4411, 31 punktas); 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendime Baustahlgewebe prieš Komisiją (C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 128 ir 129 punktai); sprendime Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 128 punktas) ir 2007 m. gegužės 10 d. Sprendime SGL Carbon prieš Komisiją (C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921, 98 punktas).

17 – Sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 69 punktas ir ten nurodyta teismų praktika).

18 – 1983 m. birželio 7 d. Sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (100/80 iki 103/80, Rink. p. 1825).

19 – Komisijos sprendimams, priimamiems po 2004 m. gegužės 1 d., taikytinas jau ne Reglamentas Nr. 17, o Reglamentas Nr. 1/2003, žr. dalyje „Teisinis pagrindas“.

20 – Juos „nutraukti“, bet „nebūti bausme“; šiuo aspektu žr. 1970 m. birželio 10 d. generalinio advokato J. Gand išvadą byloje ACF Chemiefarma prieš Komisiją (41/69, Rink. p. 661, 706, 726) dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 4 dalies, pagal kurios formuluotę sprendimai skirti baudas „nėra baudžiamosios teisės pobūdžio“. Dėl sprendimų skirti baudas priskyrimo administracinėms sankcijoms, kurios taip pat turi atitikti fundamentalius baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisės principus, jei jų charakteris pagal tikslą ir poveikį yra baudžiamajam prilygintino pobūdžio, kaip antai, inter alia, baudos už kartelius, žr. J. Schwarze „Rechtsstaatliche Grenzen der gesetzlichen und richterlichen Qualifikation von Verwaltungssanktionen im europäischen Gemeinschaftsrecht“, EuZW, 2003, p. 261 ir paskesni. Taip pat žr. frazę „apie baudžiamajai teisei bent jau artimą sritį“ 2007 m. liepos 3 d. generalinės advokatės J. Kokott išvadoje, pateiktoje byloje ETI ir kt. (C‑280/06, 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimas, Rink. p. I‑0000, 72 punktas).

21 – 1970 m. liepos 15 d. Sprendimas ACF Chemiefarma prieš Komisiją (41/69, Rink. p. 661, 172–176 [173] punktai) ir 2007 m. birželio 7 d. Sprendimas Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją (C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 22 punktas).

22 – Žr. sprendimą Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (minėtas 18 išnašoje, 105 punktas, dėl tuometinio EB 85 straipsnio 1 dalies ir 86 straipsnio) ir sprendimą Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 170 punktas).

23 – Be kita ko, 2006 m. birželio 29 d. Sprendimas Showa Denko prieš Komisiją (C‑289/04 P, Rink., p. I‑5859, 36 punktas); sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 172 punktas).

24 – Žr., be kita ko, 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimą Sarrió prieš Komisiją (C‑291/98 P, Rink. p. I‑9991, 87 punktas); 2000 m. gegužės 18 d. generalinio advokato J. Mischo išvadą byloje Domsjö prieš Komisiją (C‑283/98 P, Rink. p. I‑9855, 59 punktas) ir 2007 m. kovo 1 d. generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją (minėta 21 išnašoje, 127 ir paskesni punktai).

25 – Žr., be kita ko, sprendimą Ferriere Nord prieš Komisiją (minėtas 16 išnašoje, 33 punktas) ir sprendimą Groupe Danone prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 37 punktas).

26 – Žr. šios išvados 44–46 punktus.

27 – Minėtas 18 išnašoje.

28 – G. Dannecker, J. Biermann „Kommentierung Verordnung 1/2003“ (93 punktas) leidinyje „Immenga ir Mestmäcker“, Wettbewerbsrecht – Band 1 – EG Teil 2, 4‑asis leidimas; taip pat šiuo aspektu žr. tuometinės apeliantės ir Komisijos teiginius sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (minėtas 18 išnašoje) 101–103 punktuose.

29 – Sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (minėtas 18 išnašoje, 109 punktas).

30 – Žr. detaliau Schwarze (minėtas 20 išnašoje, p. 263).

31 – Žr. svarbiausią sprendimą Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 209 ir paskesni punktai).

32 – 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas JCB Service prieš Komisiją (C‑167/04 P, Rink. p. I‑8935, 206 punktas) ir sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 23 punktas).

33 – Sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 28 punktas) ir sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 211, 213 ir 214 punktai).

34 – Sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 156 ir paskesni punktai, 234 ir paskesni punktai). Taip pat žr. M. Debroux „L'imprévisibilité transparente“, La politique de sanction de la Commission en matière de cartels, Concurrences 2006, p. 2 ir paskesni, p. 5; G. B. Völcker „Developments in EC competition law in 2005 − an overview“, CMLRev, 2006, p. 1409 ir paskesni, p. 1416 ir paskesni. Dėl suderinamumo taip pat žr. teigiamą nuomonę 2004 m. liepos 8 d. generalinio advokato A. Tizzano išvadoje, priimtoje byloje Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėta 4 išnašoje, 66 ir paskesni punktai).

35 – Sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (minėtas 18 išnašoje).

36 – Sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (minėtas 18 išnašoje).

37 – Žr. nusistovėjusią teismų praktiką 2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendime Volkswagen prieš Komisiją (C‑338/00 P, Rink. p. I‑9189, 124 punktas ir ten nurodyta teismų praktika).

38 – 2003 m. kovo 6 d. Sprendimas Interporc prieš Komisiją (C‑41/00 P, Rink. p. I‑2125, 55 punktas ir ten nurodyta teismų praktika).

39 – Žr. sprendimą Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 453 punktas ir ten nurodyta teismų praktika).

40 – Sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (minėtas 18 išnašoje).

41 – Žr. 49 punktą.

42 – Sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (minėtas 18 išnašoje, 105 punktas).

43 – Ten pat (106 punktas).

44 – Ten pat (107 ir 108 punktai).

45 – Ten pat (109 punktas). Taip pat žr. šios išvados 52 punktą.

46 – Dėl didelės Komisijos diskrecijos žr. šios išvados 50 punktą.

47 – Žr., be kita ko, Debroux (minėtas 34 išnašoje, p. 4). Nepaisant paplitusios kritikos Komisijai pavyko sėkmingai apginti savo gaires ir jų taikymą, tai ypač aiškiai matyti sprendime Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje) (G. B. Völcker „Rough justice? An analysis of the European Commission's new fining guidelines“, CMLRev, 2007, p. 1285 ir paskesni, p. 1285 ir 1286).

48 – Žr. šios išvados 53 ir 67 punktus.

49 – Sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 227 ir 228 punktai). Taip pat žr. sprendimą Archer Daniels Midland ir kt. prieš Komisiją (minėtas 2 išnašoje, 21–23 punktai). Taip pat apie tai žr. 2004 m. liepos 8 d. generalinio advokato A. Tizzano išvadas bylose Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėta 4 išnašoje, 159–165 punktai) ir 2005 m. birželio 7 d. Išvada Archer Daniels Midland ir kt. prieš Komisiją (minėta 2 išnašoje, 66, 71 ir 72 punktai).

50 – Taip pat žr. sprendimą Archer Daniels Midland ir kt. prieš Komisiją (minėtas 2 išnašoje, 24 punktas).

51 – „Pažeidimų sunkumo laipsnis nustatytinas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, specifinėmis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasančiu poveikiu, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra“. Žr., be kita ko, 2002 m. spalio 15 d Sprendimą Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P−C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 465 punktas) ir sprendimą Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 241 punktas). Taip pat žr. šios išvados 25 punktą.

52 – Sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (minėtas 18 išnašoje).

53 – Sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 227 ir 228 punktai).

54 – 31 ir paskesni punktai.

55 – Skundžiamo sprendimo 43 punktas, kuriame Pirmosios instancijos teismas daro nuorodą į sprendimą Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 225 punktas): „Principinė gairių naujovė yra ta, kad apskaičiuojant pagrindinį baudos dydį atskaitos tašku laikomos sumos, patenkančios į tam tikrą gairėse tam numatytą skalę, o ši skalė atitinka skirtingą pažeidimų sunkumą, tačiau pati savaime nėra susijusi su atitinkama apyvarta. Taigi šis metodas iš esmės paremtas santykine ir lanksčia baudų tarifikacija“.

56 – Žr. šios išvados 68, 72 ir 74 punktus.

57 – Žr. šios išvados 75 punktą.

58 – Sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (minėtas 18 išnašoje).

59 – Sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 156 ir paskesni punktai, 234 ir paskesni punktai). Taip pat žr. šios išvados 56 punktą.

60 – Šią išvadą dar labiau paryškina „kita medalio pusė“, anksčiau minėta Komisijos pareiga laikytis atitinkamų galiojančių gairių (žr. šios išvados 55 punktą): dėl vertinimo kriterijų papildomai motyvuoti reikia ne nusprendus taikyti gaires, o nusprendus nukrypti nuo atitinkamų galiojančių gairių (apie tai taip pat M. Demetriou, M. Gray „Developments in EC competition law in 2006 − an overview“, CMLRev, 2007, p. 1429 ir paskesni, p. 1452).

61 – Žr. šios išvados 56 ir 82 punktus.

62 – Žr., be kita ko, Dannecker ir Biermann (minėtas 28 išnašoje, 126 punktas, p. 1260). Völcker („Rough justice“, minėtas 47 išnašoje, p. 1289) mano turįs argumentų, kad pakeitimai, kuriuos Komisija padarė 2006 m. gairėse, palyginti su gairėmis, bent jau „tarifikacijos“ panaikinimas, buvo padaryti todėl, kad, nepaisant pozityvios Pirmosios instancijos teismo ir Teisingumo Teismo praktikos, nenutildavo kritika dėl gairių neskaidrumo ir savivalės. V. Soyez „Die Bußgeldleitlinien der Kommission − mehr Fragen als Antworten“, EuZW 2007, p. 596–600 nurodo, kad išreklamuotas gairių tikslas – padidinti Komisijos sprendimų skaidrumą ir objektyvumą − nebuvo pasiektas ir kad kai kurie Europos konkurencijos institucijų atstovai ankstesnį gairių taikymą vertino net kaip „loteriją“ (ten pat, p. 596).

63 – Dannecker ir Biermann (minėtas 28 išnašoje, 126 punktas).

64 – Šiuo klausimu detaliau žr. šios išvados 90 punktą.

65 – Žr. 50 išnašoje minėtą Teisingumo Teismo praktiką; taip pat žr. 2006 gairių 2 konstatuojamąją dalį.

66 – Žr. šios išvados 45 punktą.

67 – Kiek 2006 gairės šį Schwarze (minėtas 20 išnašoje, ypač p. 269) gairių pagrindu suformuluotą pasiūlymą perima nagrinėjamu atveju nėra vertinama.

68 – Su šiuo argumentu apeliantė akivaizdžiai sieja viltį, kad jai bus paskirta mažesnė bauda. Tačiau literatūroje, atvirkščiai, iš dalies manoma, kad Komisija yra teisi įspėdama, jog 2006 m. gairių taikymas tam tikrais atvejais gali lemti tolesnį baudų lygio didinimą, žr. Demetriou ir Gray (minėta 60 išnašoje, p. 1429); Völcker („Rough Justice“, minėtas 47 išnašoje, p. 1317) be kita ko, abejoja dėl galimybės padidinti baudą.

69 – Žr. šios išvados 44 punktą.

70 – Sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 243–312 punktai) ir Sprendimas Archer Daniels Midland ir kt. prieš Komisiją (minėtas 2 išnašoje, 34 punktas). Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje žodis „apyvarta“ pavartotas jo nedetalizuojant. Be to, ten jis įvardytas tik kaip maksimalios baudos nustatymo kriterijus, nors niekas šioje formuluotėje neatima galimybės pasitelkti apyvartą kitais tikslais, ne vien maksimaliai sumai apskaičiuoti.

71 – Sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje, 225 punktas). Taip pat žr. M. Debroux „L'„imprévisibilité transparente“: La politique de sanction de la Commission en matière de cartels, Concurrences, 2006, p. 2 ir paskesni.

72 – Arba dėl EAPB sutartį pažeidžiančių susitarimų žr. gairių 5 punkto a dalį

73 – Žr. gairių 1 punkto A dalį: „Svarbu atsižvelgti į pažeidėjų efektyvų ekonominį pajėgumą padaryti pastebimą žalą kitiems ūkio subjektams ir ypač vartotojams ir nustatyti tokį baudos lygį, kuris turėtų žymų atgrasantį poveikį“.

74 – 2004 m. liepos 8 d. generalinio advokato A. Tizzano išvada byloje Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėta 4 išnašoje, 71 punktas).

75 – Ten pat.

76 – Beje, apeliantė analogišką prieštaravimą buvo pareiškusi byloje Archer Daniels Midland ir kt. prieš Komisiją (sprendimas, minėtas 2 išnašoje), tačiau tuomet siejo jį su kaltinimu, kad tuo, jog atskaitos tašku nebuvo pasirinkta apyvarta EEE, buvo pažeistas proporcingumo principas (žr. generalinio advokato A. Tizzano išvadą byloje Archer Daniels Midland ir kt. prieš Komisiją, minėta 2 išnašoje, 128 ir paskesni punktai).

77 – 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Technische Unie prieš Komisiją (C‑113/04 P, Rink. p. I‑8831, 196 punktas).

78 – 2001 m. gruodžio 11 d. Komisijos sprendimas 2003/437/EB, susijęs su EB sutarties 81 straipsnio ir EEE susitarimo taikymo procedūra (byla COMP/E-1/37.027 – Cinko fosfatas) (OL L 153, 2003, p. 1). Šis sprendimas yra sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją (minėtas 21 išnašoje ) objektas.

79 – Pažymėtina, kad šis apeliantės argumentas apima du neatsižvelgimo lygius: produkto apyvarta EEE nebuvo pasitelkta „nei kaip skaičiavimo atskaitos taškas“, „nei kaip paskesnis įtakos baudai veiksnys“. Tiek, kiek kaip trūkumas įvardijama tai, kad ji nebuvo pasitelkta kaip skaičiavimo atskaitos taškas, iš esmės yra gairių, kuriose skaičiavimo atskaitos taškas įvardijamas aiškiai kitaip, kritika, žr. šios išvados 1 ir 90 punktus.

80 – Šiuo aspektu žr. šios išvados 44 ir 45 punktus.

81 – Žr. šios išvados 85 ir 86 punktus.

82 – Žr. šios išvados 78 išnašą.

83 – Šiuo aspektu pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo aptariamame atitinkamos angliškos versijos 114 punkte pavartojo sąvoką „appropriate“, t. y. „tinkamas“. Tiesa, ADM originalioje apeliacinio skundo angliškoje versijoje vartojo sąvoką „proportionate“, tačiau ji, be kitų reikšmių, gali būti verčiama ir kaip „tinkamas”.

84 – 2006 m. sausio 10 d. Sprendimas International Air Transport Association ir kt. (C‑344/04, Rink. p. I‑403, 95 punktas ir ten nurodyta teismų praktika).

85 – Sprendimas Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją (minėtas 21 išnašoje, 60 punktas ir ten nurodyta Teisingumo Teismo praktika).

86 – Skundžiamo sprendimo 95 punktas.

87 – Žr. šios išvados 45 punktą.

88 – Sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (minėtas 4 išnašoje).

89 – Skundžiamo sprendimo 226 punktas.

90 – Skundžiamo sprendimo 226 punktas.

91 – Taip Pirmosios instancijos teismas netiesiogiai atkreipė dėmesį, kad kitokiu nei nagrinėjamas atveju faktų pateikimo ir įrodinėjimo naštos klausimas būtų vertinamas kitaip nei nagrinėjamame kontekste. Dėl faktų pateikimo ir įrodinėjimo naštos pažeidimo buvimo ar nebuvimo atžvilgiu žr. šios išvados 166 ir paskesnius punktus.

92 – Skundžiamo sprendimo 230 punktas.

93 – Žr. skundžiamo sprendimo 175–178 punktus bei to paties sprendimo 230 punkto nuorodą į tai.

94 – Žr. skundžiamo sprendimo 232 ir 233 punktus.

95 – Žr. skundžiamo sprendimo 176 punktą bei to pačio sprendimo nuorodą 230 punkte, nukreipiančią į apibendrinantį 178 punktą.

96 – Skundžiamo sprendimo 236 punktas.

97 – 2005 m. gruodžio 8 d. generalinės advokatės J. Kokott išvada byloje Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją (C‑105/04 P, Rink. p. I‑8725, 73 punktas).

98 – Skundžiamo sprendimo 237 punktas.

99 – Skundžiamo sprendimo 232–236 punktai su nuoroda į to paties sprendimo 196 ir 197 punktus.

100 – Žr. 1992 m. birželio 9 d. Sprendimą Lestelle prieš Komisiją (C‑30/91 P, Rink. I‑3755, 28 punktas).

101 – Žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 53 punktas).

102 – Siekiant visapusiškumo reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į faktines prielaidas, atliktas vertinimas įrodymų atžvilgiu yra susijęs su visiškai kitokia situacija, nei buvo nagrinėta 2003 m. liepos 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją (T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 159 punktas). Jame Pirmosios instancijos teismas panaikino Komisijos sprendimą, kiek ji nurodė, kad „negalima daryti realios prielaidos, jog nariai pakartotinai skirtingose pasaulio dalyse susiėjo [tam, kad ilgam laikui nustatytų kainas] ir tai nepadarė jokios įtakos lizino rinkai“. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šis teiginys neturi jokios įrodomosios galios, nes jis grindžiamas ne objektyviais ekonominiais veiksniais, o spėlionėmis (žr. taip pat Debroux, minėtą 34 išnašoje, p. 8). Aš pritariu tokiai Pirmosios instancijos teismo nuomonei dėl situacijos, kurioje Komisijai priklauso faktų pateikimo ir įrodinėjimo našta. Tačiau nagrinėjamame kontekste situacija yra kitokia. Šiuo atveju mes esame situacijoje, kai apeliantė privalo pagrįsti savo teisėtas abejones dėl Komisijos išvadų, susijusių su kartelio įtaka atitinkamai rinkai, įskaitant šios rinkos apibrėžimą, teisingumo. Šiame kontekste apeliantė turi parodyti kaip, bent jau tikėtinai, viskas vyko, tam, kad išnyktų minėtos „teisėtos abejonės“. Mano nuomone, nagrinėjamu atveju to nepavyko padaryti net minimaliai.

103 – Žr. šios išvados 145 ir paskesnius punktus.

104 – Žr. nusistovėjusią teismų praktiką, be kita ko, 1994 m. birželio 1 d. Sprendimą Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt. (C‑136/92 P, Rink. p. I‑1981, 66 punktas) ir 2000 m. birželio 15 d. Sprendimą Dorsch Consult prieš Tarybą ir Komisiją (C‑237/98 P, Rink. p. I‑4549, 50 punktas).

105 – Dėl įrodymų iškraipymo žr. šios išvados 202 punktą.

106 – Žr. skundžiamo sprendimo 236 punktą: iš viena vertus, kainų, taikytų platesnėje kompleksonų rinkoje tuo laikotarpiu, kai veikė kartelis, lygis, kita vertus, kainų, kurios greičiausiai būtų nusistovėjusios toje pačioje rinkoje nesant natrio gliukonato kartelio, lygis.

107 – Šio klausimo vertinimas patenka į faktų vertinimo sritį ir todėl nepatenka į apeliacinės instancijos teismo kompetenciją, žr. šios išvados 44 punktą.

108 – Tikėtina, kad šios išvados 134 punkte paminėtos aplinkybės yra skirtos tam, kad būtų pavaizduotas kartelio metu didesnėje kompleksonų rinkoje buvęs kainų lygis.

109 – Šiuo aspektu žr. šios išvados 141 punktą.

110 – Pagal gairių 1 punkto B dalį: neilgai trukęs pažeidimas (paprastai mažiau nei vieni metai): baudos dydis nekinta; vidutinės trukmės pažeidimas (paprastai nuo vienų iki penkerių metų): baudos dydis, kuris numatytas už pažeidimo sunkumą, gali didėti iki 50 %; ilgos trukmės pažeidimas (paprastai daugiau nei penkeri metai): baudos dydis, kuris numatytas už pažeidimo sunkumą, gali didėti iki 10 % per metus.

111 – Nors šioje vietoje apeliantės duomenys nesutampa su atitinkamais Komisijos duomenimis ne tik dėl kartelio pabaigos datos, bet ir dėl kartelio pradžios datos, ji savo pareiškime tiek Teisingumo Teismui, tiek akivaizdžiai Pirmosios instancijos teismui apsiribojo kartelio pabaigos data.

112 – Skundžiamo sprendimo 240 punktas.

113 – Žr. šios išvados 144 ir paskesnius punktus.

114 – Dėl objektyvios įrodinėjimo naštos (t. y. tokio atvejo, kai fakto neįmanoma patikrinti – non liquet – atžvilgiu) laiko atžvilgiu nagrinėjamam atvejui netaikytino Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnio 1 dalyje numatyta atitinkama taisyklė: šiuo kausimu žr. F. J. Säcker, Jaeks „Kommentierung zu Art. 81 EG“ (815 punktas) leidinyje Hirsch, Montag ir Säcker „Europäisches Wettbewerbsrecht, Münchener Kommentar zum Europäischen und Deutschen Wettbewerbsrecht (Kartellrecht), Band 1“.

115 – Nusistovėjusi teismų praktika; žr., be kita ko, 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Baustahlgewebe prieš Komisiją (C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 58 punktas). Taip pat žr. S. Hackspiel „§ 24 Beweisrecht“ (13 punktas), leidinyje Rengeling, Middeke ir Gellermann „Handbuch des Rechtsschutzes in der Europäischen Union“: Konkurencijos teisėje paprastai Komisija turi įrodyti, kad padarytas konkurencijos pažeidimas, ypač tai, kad įmonė dalyvavo kartelyje, ir pažeidimo trukmę.

116 – Sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (minėtas 101 išnašoje, 57 punktas). Šiuo aspektu taip pat žr. jo 55 punktą: „Kadangi draudimas dalyvauti konkurenciją pažeidžiančiuose veiksmuose ir susitarimuose bei sankcijos, kurios gali būti skiriamos pažeidėjams, yra žinomi, įprasta, kad veikos, su kuriomis susiję šie veiksmai ir susitarimai, vyksta slaptai, kad susitikimai vyksta slaptai, paprastai trečiojoje šalyje, ir kad dokumentų apie tai skaičius yra mažinamas iki minimumo“, bei 56 punktą: „Nei jei Komisija randa dokumentus, kurie, pavyzdžiui, susitikimo protokolai, tiesiogiai patvirtina neteisėtus rinkos dalyvių kontaktus, tai paprastai būna tik neišsamūs pavieniai dokumentai, todėl dažniausiai yra būtina tam tikras detales rekonstruoti darant atitinkamas išvadas“.

117 – Sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (minėtas 101 išnašoje, 81 punktas ir ten nurodyta teismų praktika) ir 2005 m. liepos 14 d. Sprendimas Acerinox prieš Komisiją (C‑57/02 P, Rink. p. I‑6689, 46 punktas ir ten nurodyta teismų praktika). Taip pat žr. sprendimą Hackspiel (115 išnaša, 13 punktas).

118 – Sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (minėtas 101 išnašoje, 84 ir 85 punktai).

119 – Žr. šios išvados 144 ir paskesnius punktus.

120 – Hackspiel (115 išnaša, 13 punktas).

121 – Žr. šios išvados 44 punktą.

122 – Detaliau dėl įrodymų iškraipymo žr. šios išvados 202 punktą.

123 – Originale: „knowing consensus“.

124 – Šioje vietoje angliškas originalo tekstas yra visai aiškus. Nors originale apeliantė rašo „manifest concurrence of wills“, pateiktoje sprendimo citatoje ji pabraukia žodžius „manifestation of the wish“.

125 – Apeliantė, siekdama pagrįsti savo požiūrį, nurodo du sprendimus: 2004 m. sausio 6 d. Sprendimą BAI ir Komisija prieš Bayer (C‑2/01 P ir C‑3/01 P, Rink. p. I‑26, 102 punktas) („Tam, kad būtų pripažinta, jog susitarimas EB 85 straipsnio 1 dalies prasme buvo sudarytas nebyliu pritarimu, būtina, kad vienos iš susitarimo šalių į konkurencijos pažeidimo tikslą nukreiptas valios išreiškimas būtų tyla arba konkliudentiniais veiksmais išreikštas pasiūlymas kitai šaliai įgyvendinti šį tikslą kartu “) ir 1972 m. liepos 14 d. Sprendimą Imperial Chemical Industries prieš Komisiją (48/69, Rink. p. 619, 64/67 punktai)(„ sąmoningai pakeičia su rizika susijusią konkurenciją praktiniu bendradarbiavimu “) (paryškinta apeliantės).

126 – Sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (minėtas 101 išnašoje).

127 – Žr. šios išvados 172 punktą.

128 – Žr. šios išvados 170 punktą.

129 – Žr. šios išvados 170 punktą.

130 – Sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (minėtas 101 išnašoje, 330 punktas).

131 – žr. šios išvados 44 ir 172 punktus.

132 – Šiuo aspektu apeliantė remiasi, be kita ko, 2006 m. birželio 29 d. generalinio advokato L. A. Geelhoed išvados byloje ASNEF-EQUIFAX (C‑238/05, Rink. p. I‑11125) 42 punktu ir konkrečiai šia ištrauka: „Apibendrinta informacija apie rinką iš esmės yra teisėta, jeigu ji nesuteikia galimybės identifikuoti atskiro konkurento ar sužinoti jo verslo strategijos“. Tačiau įvertinus kontekstą šioje ištraukoje visiškai nėra vienareikšmiškai pasisakoma už apeliantės pateiktą interpretaciją. Generalinis advokatas L. A. Geelhoed šios išvados 41 ir 42 punktuose nurodo, kad teisėtą ir neteisėtą keitimąsi informacija galima atskirti atsižvelgiant į tai, ar dėl apibendrinimo laipsnio įmanoma sužinoti apie konkurentų strategiją, o tai galiausiai priklauso nuo konkurentų skaičiaus. Be to, yra svarbu susijusios rinkos struktūra (oligopolinė ar suskaidyta) ir keitimosi informacija dažnumas. Reikia pridurti, kad nors šios generalinio advokato L. A. Geelhoed išvados yra suformuluotos abstrakčiai, jos padarytos remiantis visiškai kitokia situacija. Tuometinėje byloje ginčas buvo dėl finansų institucijų keitimosi informacija apie kreditus sistemos, būtent informacijos apie klientų mokumą registro.

133 – Žr. 1966 m. liepos 13 d. Sprendimą Consten ir Grundig prieš Komisiją (56/64 ir 58/64, Rink. p. 322, 390) ir sprendimą Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (minėtas 51 išnašoje, 491 punktas).

134 – 2007 m. sausio 18 d. Sprendimas PKK ir KNK prieš Tarybą (C‑229/05 P, Rink. p. I‑445, 37 punktas).

135 – S. Hackspiel „§ 28, Rechtsmittel und Rechtsbehelfe“ (28 punktas), leidinyje Rengeling, Middeke ir Gellermann „Handbuch des Rechtsschutzes in der Europäischen Union“.

136 – 2006 m. rugsėjo 27 d. generalinės advokatės J. Kokott išvada PKK ir KNK prieš Tarybą (C‑229/05 P, Rink. p. I‑445, 43 punktas).

137 – Žr. šios išvados 192 punktą.

138 – Pirmosios instancijos teismo pasitarimų kalbos − prancūzų − versijoje nurodoma: „[l]es indications contenues dans un document obtenu auprès de Roquette“; anglų kalbos versijoje: „[t]he evidence contained in a document obtained from Roquette“ ir galiausiai vokiečių kalbos versijoje: „Roquette pateikto dokumento duomenys” („die Angaben eines von Roquette vorgelegten Dokuments“).

139 – Nebaigtinis pobūdis matyti jau iš formuluotės: „Pagrindinis baudos dydis bus mažinamas, jei bus tokios lengvinančios aplinkybės“: taip pat žr. Demetriou ir Gray (minėti 60 išnašoje), p. 1453, pagal kurį gairės neįtvirtina jokių privalomų pagrindų dėl lengvinančių aplinkybių taikymo.

140 – Žr., be kita ko, Dannecker ir Biermann (minėti 28 išnašoje, 164 punktas).

141 – Tiek, kiek apeliantė tvirtina, kad jos dalyvavimas kartelyje baigėsi 1994 m. spalio 4 d. susitikime (žr. šios išvados 163 ir paskesnius punktus), ji šio teiginio niekaip nesusieja su konkurencijos tarnybų įsikišimu ir mano, kad tai siejasi su tuo, jog kartelyje dalyvavusioms įmonėms nepavyko susitarti.

142 – Žr. skundžiamo sprendimo 273 punktą.

143 – Ypač žr. skundžiamo sprendimo 279 punktą.

144 – Skundžiamo sprendimo 277 punktas.

145 – Skundžiamo sprendimo 278 punktas.

146 – Taip pat žr. skundžiamo sprendimo 278 punktą.

147 – Taip pat žr. F. Engelsing, H. H. Schneider „Kommentierung zu Art. 23 VO 1/2003“ (144 punktas), leidinyje Hirsch, Montag ir Säcker „Europäisches Wettbewerbsrecht, Münchener Kommentar zum Europäischen und Deutschen Wettbewerbsrecht (Kartellrecht), Band 1“. Taip pat žr. 2006 m. gairių 29 konstatuojamąją dalį dėl švelninančių aplinkybių, kurioje šiuo metu nustatyta, kad bazinis baudos dydis gali būti sumažintas, kai Komisija nustato, jog esama švelninančių aplinkybių, pavyzdžiui: „kai suinteresuotoji įmonė pateikia įrodymų, kad nutraukė pažeidimą iškart po pirmojo Komisijos įsikišimo. Ši nuostata nebus taikoma slaptiems susitarimams ar veiksmams (ypač karteliniams)“.

148 – Skundžiamo sprendimo 285 punktas.

149 – Žr., pavyzdžiui, 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimą SCA Holding prieš Komisiją (C‑297/98 P, Rink. p. I‑10101, 36 ir 37 punktai). Dėl Komisijos praktikos taip pat žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimą Dalmine prieš Komisiją (C‑407/04 P, Rink. p. I‑835, 154 punktas).

150 – Sprendimas Dalmine prieš Komisiją (minėtas 148 išnašoje, 158–160 punktai).

151 – 2004 m. liepos 4 d. Sprendimas Dalmine prieš Komisiją (T‑50/00, Rink. p. II‑2395, 328–330 punktai).

152 – Skundžiamo sprendimo 5 punktas.

153 – Žr. šios išvados 164 punktą: apeliantė tvirtina, kad jos dalyvavimas kartelyje baigėsi 1994 spalio 4 d. susitikime Londone.

Full & Egal Universal Law Academy