EUR-Lex -  62006CC0518 - LT

GENERALINIO ADVOKATO

JAN MAZÁK IŠVADA,

pateikta 2008 m. rugsėjo 9 d.(1)

Byla C‑518/06

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Italijos Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 43 ir 49 straipsniai – Įsisteigimo teisė – Laisvė teikti paslaugas – Ne gyvybės draudimas – Privalomasis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas – Pareiga sudaryti sutartį – Direktyva 92/49/EEB – Draudimo įmokų tarifai“

I –    Įvadas

1.        Šioje pagal EB 226 straipsnį iškeltoje byloje Komisija tvirtina, kad Italijos Respublika, draudimo įmonėms, turinčioms teisę Italijoje teikti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, nustačiusi, be kita ko, pareigą sudaryti sutartį, pažeidė įsipareigojimus pagal EB 43 ir 49 straipsnius. Italijos teisė įpareigoja tokias įmones sudaryti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis su visų kategorijų draudėjais visuose Italijos regionuose. Komisija taip pat tvirtina, kad, priėmusi ir palikusi galioti teisės aktus, pagal kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įmokos turi būti apskaičiuojamos laikantis nustatytų kriterijų ir kuriuose numatyta, kad tokios įmokos kontroliuojamos ex post, Italijos Respublika pažeidė įsipareigojimus pagal 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB, (trečioji ne gyvybės draudimo direktyva) 6, 9, 29 ir 39 straipsnius(2). Ši pareiga taikoma įmonėms, kurių pagrindinė buveinė yra Italijoje, ir įmonėms, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje, bet kurios, naudodamosi įsisteigimo laisve ar laisve teikti paslaugas, vykdo veiklą Italijoje. Pažeidus šiuos Italijos teisės aktus Italijos privataus draudimo priežiūros institucija (Istituto per la vigilanza sulle assicurazioni private e di interesse collettivo; toliau – ISVAP) gali taikyti sankcijas.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisės aktai

2.        Direktyvos 92/49 II antraštinės dalies „Draudimo veiklos pradėjimas“ 6 straipsnyje numatyta:

„

3.      Tai, kas pasakyta šioje direktyvoje, nedraudžia valstybėms narėms toliau taikyti galiojančius arba priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus, reikalaujančius, kad būtų tvirtinami draudimo įmonės memorandumas bei įstatai ir pateikiami visi kiti tinkamai priežiūrai reikalingi dokumentai.

Tačiau valstybės narės nepriima nuostatų, reikalaujančių, kad būtų iš anksto patvirtintos bendrosios ir specialiosios poliso sąlygos, draudimo įmokų tarifai, dokumentų formos ir visi kiti spausdinti dokumentai, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti, sudarydama sandorius su draudėjais, arba kad būtų sistemingai informuojama apie pirmiau išvardytus dalykus.

Valstybės narės negali ir toliau taikyti nuostatų, numatančių, kad būtų iš anksto pranešama apie numatomą įmokų tarifų padidinimą, arba priimti tokias nuostatas, nebent tai būtų bendrosios kainų priežiūros sistemos dalis.

“

3.        Direktyvos 92/49 III antraštinės dalies „Draudimo veiklos sąlygų suderinimas“ 9 straipsnyje nustatyta:

„

1.      Už draudimo įmonės veiklos, įskaitant tą, kuria užsiimama filialuose arba remiantis laisve teikti paslaugas, finansinę priežiūrą išimtinai atsako buveinės valstybė narė.

2.      Į finansinę priežiūrą įeina visos draudimo įmonės veiklos, mokumo būklės, techninių atidėjimų sudarymo ir juos dengiančio turto patikrinimas, laikantis buveinės valstybėje narės taisyklių ar tvarkos, nustatytos pagal Bendrijos lygiu priimtas nuostatas. 

3.      Buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos reikalauja, kad kiekviena draudimo įmonė laikytųsi tinkamos administracinės ir finansinės apskaitos tvarkos ir tinkamos vidaus kontrolės.“

4.        Direktyvos 92/49 III antraštinės dalies 29 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės nepriima nuostatų, reikalaujančių, kad būtų iš anksto patvirtintos bendrosios ir specialiosios poliso sąlygos, draudimo įmokų tarifai arba dokumentų formos ir visi kiti spausdinti dokumentai, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti sudarydama sandorius su draudėjais, arba kad būtų sistemingai informuojama apie pirmiau išvardytus dalykus. Jos tik gali reikalauti, kad būtų nesistemingai informuojama apie šias poliso sąlygas ir kitus dokumentus, norint patikrinti, ar šios sąlygos atitinka draudimo sutartis reglamentuojančias nacionalines nuostatas, bet šis reikalavimas negali būti draudimo įmonės veiklos išankstinė sąlyga.

Valstybės narės negali reikalauti, kad būtų iš anksto pranešama apie numatomą draudimo įmokų tarifų padidinimą arba kad toks numatomas įmokų tarifų padidinimas būtų iš anksto patvirtintas, išskyrus tuos atvejus, kai tai susiję su bendrosiomis kainų kontrolės sistemomis.“

5.        Pagal Direktyvos 92/49 IV antraštinės dalies „Nuostatos, susijusios su įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas“ 39 straipsnį:

„

2.      Valstybė narė, kurioje yra filialas arba kurioje teikiamos paslaugos, nepriima nuostatų, reikalaujančių, kad būtų iš anksto patvirtintos bendrosios ir specialiosios poliso sąlygos, draudimo įmokų tarifai arba dokumentų formos ir visi kiti spausdinti dokumentai, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti sudarydama sandorius su draudėjais, arba kad būtų sistemingai informuojama apie pirmiau išvardytus dalykus. Ji tik gali reikalauti, kad įmonė, kuri remdamasi įsisteigimo teise arba laisve teikti paslaugas ketina užsiimti draudimo veikla jos teritorijoje, nesistemingai informuotų apie šias poliso sąlygas ir kitus dokumentus, kurie leistų patikrinti, ar šios sąlygos atitinka draudimo sutartis reglamentuojančias nacionalines nuostatas, tačiau šis reikalavimas negali būti draudimo įmonės veiklos išankstinė sąlyga.

3.      Valstybė narė, kurioje yra filialas arba kurioje teikiamos paslaugos, negali reikalauti, kad būtų iš anksto pranešama apie numatomą draudimo įmokų tarifų padidinimą arba kad toks numatomas įmokų tarifų padidinimas būtų iš anksto patvirtintas, išskyrus tuos atvejus, kai tai susiję su bendrosiomis kainų kontrolės sistemomis.“

B –    Nacionalinės teisės aktai

6.        1969 m. gruodžio 24 d. Įstatymo Nr. 990 dėl motorinių transporto priemonių ir laivų valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo (paskelbtas 1970 m. sausio 3 d. Italijos Respublikos oficialiajame leidinyje Nr. 2, toliau – Įstatymas Nr. 990) 11 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Draudimo įmonės privalo pagal draudimo sutarties sąlygas ir pramonės, prekybos ir amatų ministro patvirtintus ar nustatytus draudimo įmokų tarifus priimti visus joms pagal šį įstatymą pateiktus siūlymus dėl privalomojo draudimo“.

7.        Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 a dalyje įtvirtinta:

„Siekiant laikytis 1 dalyje nurodytų įpareigojimų, nustatant draudimo įmokų tarifus, įmonės atskirai apskaičiuoja draudimo įmokas ir draudimo priemokas pagal savo techninę bazę, kuri turi būti pakankamai plati ir apimti mažiausiai paskutinius penkerius metus. Kai tokios bazės nėra, įmonės gali remtis rinkos statistiniais duomenimis. Jei ISVAP konstatuoja, kad nesilaikyta pareigos sudaryti sutartį tam tikroje konkrečioje teritorijos zonoje ar su tam tikromis draudėjų kategorijomis, reikia taikyti 3 % nuo paskutiniame patvirtintame balanse numatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įmokų sumos piniginę baudą, kurios minimali suma 1 milijonas eurų, o maksimali – 5 milijonai eurų. Pakartotinio pažeidimo atveju leidimas vykdyti veiklą privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo srityje gali būti atšauktas.“

8.        Remiantis Įstatymo Nr. 990 12a straipsniu:

„1.      Siekiant užtikrinti, kad draudimo paslaugos būtų teikiamos skaidriai ir konkurencijos sąlygomis, o draudėjai tinkamai informuojami, privalomojo transporto priemonių ir laivų valdytojų civilinės atsakomybės draudimo srityje vykdančios veiklą įmonės turi viešai skelbti draudimo įmokų tarifus bei bendrąsias ir specialiąsias draudimo sutarties sąlygas, taikomas Italijos Respublikos teritorijoje.

2.      Draudžiamiesiems asmenims, kurie paskutinius dvejus metus priskiriami prie didžiausią nuolaidą gaunančių draudėjų, taikomos draudimo įmokos, kurias kiekviena draudimo įmonė nustato savarankiškai, turi būti vienodos visoje nacionalinėje teritorijoje.

3.      Draudimo įmokas ir draudimo sutarčių sąlygas, kaip nurodyta 1 dalyje, reikia skelbti kiekviename įmonės pardavimo punkte ir interneto svetainėse, kad naudotojai galėtų apskaičiuoti draudimo įmokas ir susipažinti su draudimo sutarties sąlygomis.

5.      Pažeidus ar netinkamai vykdant 1 ir 3 dalyse numatytas pareigas taikoma administracinė bauda nuo 2 600 iki 10 300 eurų. Už šių pareigų nevykdymą ar vėlavimą, trunkantį ilgiau nei trisdešimt dienų, bauda dvigubinama.“

9.        Įstatymo Nr. 990/69 12d straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Draudimo įmonėms pažeidus pareigą priimti potencialių draudėjų siūlymus ar jos nesilaikant pagal 11 straipsnį tiek, kiek tai susiję su privalomuoju motorinių transporto priemonių ir laivų valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, atsižvelgiant į padarytą pažeidimą, taikoma nuo 3 milijonų iki 9 milijonų lirų dydžio bauda.“

10.      Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga sudaryti sutartį buvo palikta galioti 2005 m. rugsėjo 7 d. Įstatymo‑dekreto Nr. 209 – Privataus draudimo kodekso (paskelbto 2005 m. spalio 13 d. Italijos Respublikos oficialiajame leidinyje Nr. 239, toliau – Kodeksas), įsigaliojusio 2006 m. sausio 1 d., 132 straipsnio 1 dalimi. Kodekso 132 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Draudimo įmonės privalo pagal draudimo sutarties sąlygas ir draudimo įmokų tarifus, kuriuos jos įpareigotos nustatyti iš anksto už kiekvieną riziką, susijusią su motorinių transporto priemonių ir laivų naudojimu, priimti visus joms pateiktus siūlymus dėl privalomojo draudimo, tačiau ši nuostata neturi įtakos būtinybei patikrinti rizikos įvertinimo pažymėjimo duomenų tikslumą ir draudėjo bei, jei tai yra ne tas pats asmuo, transporto priemonės valdytojo tapatybę.“

11.      Pagal Kodekso 132 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta Kodekso 132 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos sudaryti sutartį bendroji išimtis:

„Draudimo įmonės gali prašyti, kad, siekiant laikytis 1 dalyje nurodytų įpareigojimų, leidimas būtų ribojamas rizika, susijusia su komerciniais tikslais naudojamų motorinių transporto priemonių ar laivų parkais.“

12.      Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 a dalis buvo pakeista Kodekso 35 straipsnio 1 dalimi ir 314 straipsnio 2 dalimi. Kodekso 35 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Nustatydama draudimo įmokų dydžius, įmonė atskirai apskaičiuoja draudimo įmokas ir draudimo priemokas atsižvelgdama į savo techninę bazę, kuri turi būti pakankamai plati ir apimti mažiausiai penkerius finansinius metus. Kai tokios bazės nėra, įmonė gali remtis rinkos statistiniais duomenimis.“

13.      Kodekso 314 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Atsisakius ar vengiant vykdyti 132 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą apdrausti, jei tai padaroma tam tikrų teritorijų ar atskirų draudėjų kategorijų atžvilgiu, skiriama nuo vieno milijono iki penkių milijonų eurų dydžio administracinė bauda.“

14.      Įstatymo Nr. 990 12a straipsnis buvo pakeistas Kodekso 131 ir 313 straipsniais. Kodekso 131 straipsnyje įtvirtinta:

„1.      Siekiant užtikrinti, kad draudimo paslaugos būtų teikiamos skaidriai ir konkurencijos sąlygomis, o asmenys, privalantys laikytis pareigos drausti motorines transporto priemones ir laivus, būtų tinkamai informuojami, įmonės viešai pardavimo punktuose ir internete skelbia informacinius pranešimus ir Italijos Respublikos teritorijoje taikomas sutarties sąlygas.

2.      Draudimo įmokos skelbiamos individualiam draudėjui pritaikytas sąmatas pateikiant visuose draudimo įmonės prekybos punktuose ir interneto svetainėse, kur galima gauti tokią pačią sąmatą įgyvendinimo taisyklėse nurodytoms motorinėms transporto priemonėms ir laivams.

3.      ISVAP savo taisyklėse nustato įmonėms ir tarpininkams taikomas pareigas.“

15.      Kodekso 313 straipsnyje numatyta:

„Nesilaikant 131 straipsnyje numatytos pareigos skiriama nuo vieno iki dešimties tūkstančių eurų dydžio administracine bauda.“

16.      Įstatymo Nr. 990 12d straipsnio 1 dalis buvo pakeista Kodekso 314 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta:

„1.      Atsisakius ar vengiant vykdyti 132 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą sudaryti draudimo sutartį skiriama nuo vieno tūkstančio penkių šimtų iki keturių tūkstančių penkių šimtų eurų dydžio administracinė bauda.“

III – Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme

17.      2004 m. kovo 22 d. laišku Komisija informavo Italijos valdžios institucijas, kad, jos manymu, Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 ir 1a dalys bei 12a ir 12d straipsniai su pakeitimais neatitinka Direktyvos 92/49 6, 29 ir 39 straipsnių. 2004 m. birželio 8 d. laišku Italijos valdžios institucijos atsakė manančios, kad Italijos teisės aktai dėl privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo atitinka Bendrijos teisę ir konkrečiai Direktyvos 92/49 6, 29 ir 39 straipsnius.

18.      2004 m. liepos 9 d. Komisija nusiuntė Italijos Respublikai oficialų pranešimą. Jame Komisija nurodė, jog ji yra gavusi trijų draudimo bendrovių, kurios, naudodamosi laisve teikti paslaugas, Italijoje siūlo motorinių transporto priemonių draudimo paslaugas, skundus dėl to, kaip ISVAP taiko Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalį. Komisijos nuomone, Italijos Respublika nesilaikė Direktyvos 92/49 6, 29 ir 39 straipsnių, todėl ji nurodė šiai valstybei narei per du mėnesius pateikti savo pastabas. 2004 m. rugpjūčio 31 d. laišku Italijos Respublika atsakė į Komisijos oficialų pranešimą, nurodydama, kad, jos manymu, Italijos teisė visiškai atitinka Bendrijos teisę.

19.      2004 m. gruodžio 22 d., Teisingumo Teismui priėmus sprendimą CaixaBank France(3), Komisija nusiuntė Italijos Respublikai papildomą oficialų pranešimą. Komisija visų pirma laikėsi nuomonės, kad dėl visoms įmonėms, turinčioms teisę Italijoje teikti privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, nustatytos pareigos sudaryti sutartį ribojamos EB 43 straipsnyje įtvirtinta įsisteigimo teisė ir EB 49 straipsnyje numatyta laisvė teikti paslaugas. Komisija nurodė Italijos Respublikai per vieną mėnesį pateikti savo pastabas.

20.      Negavusi jokio atsakymo į papildomą oficialų pranešimą, 2005 m. spalio 18 d. Komisija nusiuntė Italijos Respublikai pagrįstą nuomonę. Pagrįstoje nuomonėje Komisija nurodė, kad, jos manymu, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 92/49 6, 29 ir 39 straipsnius bei EB 43 ir 49 straipsnius. Komisija paragino Italijos Respubliką per du mėnesius nuo nuomonės gavimo dienos imtis būtinų priemonių, kad į šią pagrįstą nuomonę būtų tinkamai atsižvelgta.

21.      2005 m. lapkričio 3 d. Italijos Respublika informavo Komisiją apie tai, kad Italijos Respublikos oficialiajame leidinyje (la Gazzetta Ufficale della Repubblica Italiana) buvo paskelbtas Kodeksas. Italijos Respublika nurodė, kad Kodekso 132 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, jog draudimo įmonė turi teisę prašyti, kad jai suteiktas leidimas teikti draudimo paslaugas būtų ribojamas komerciniais tikslais naudojamų motorinių transporto priemonių parkų draudimu, tinkamai pašalina Komisijos oficialiame pranešime nurodytus trūkumus.

22.      2005 m. gruodžio 30 d. laiške Italijos Respublika, atsakydama į Komisijos pagrįstą nuomonę, nurodė, kad Italijos teisės aktai visiškai atitinka Bendrijos teisę. Italijos Respublika taip pat teigė, jog buvo sustabdytas ISVAP pradėtas procesas prieš tris skundą Komisijai pateikusias draudimo bendroves, kurios, naudodamosi laisve teikti paslaugas, Italijoje teikia motorinių transporto priemonių draudimo paslaugas. Be to, Italijos Respublika dar kartą atkreipė Komisijos dėmesį į Kodekso 132 straipsnio 2 dalį.

23.      Atsižvelgdama į Italijos Respublikos atsakymą į pagrįstą nuomonę, 2006 m. balandžio 10 d. Komisija nusiuntė valstybei narei papildomą pagrįstą nuomonę. Joje Komisija nurodė, jog Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga sudaryti sutartį susijusi su draudimo įmonėms nustatyta pareiga apskaičiuoti draudimo įmokų tarifus atsižvelgiant į savo technines bazes, kurios turi būti pakankamai plačios ir apimti mažiausiai paskutinius penkerius metus. Komisijos teigimu, draudimo įmokų tarifų reguliavimas pažeidžia Direktyvos 92/49 6, 29 ir 39 straipsnius. Be to, Komisija laikėsi nuomonės, kad ISVAP vykdoma finansinė priežiūra draudimo įmokų tarifų apskaičiavimo srityje pažeidžia Direktyvos 92/49 9 straipsnį, pagal kurį už tokią priežiūrą atsako išimtinai buveinės valstybė narė. Komisija taip pat manė, kad dėl Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos sudaryti sutartį nepagrįstai ribojamos EB 43 straipsnyje įtvirtinta įsisteigimo laisvė ir EB 49 straipsnyje nustatyta laisvė teikti paslaugas.

24.      2006 m. gegužės 18 d. Italijos Respublika, atsakydama į Komisijos papildomą pagrįstą nuomonę, pakartojo, kad Italijos teisėje įtvirtinta pareiga sudaryti sutartį ir su draudimo įmokų tarifų apskaičiavimu susijusios taisyklės atitinka Bendrijos teisę. Italijos Respublika dar atkreipė Komisijos dėmesį į Kodekso 132 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, Italijos Respublika nurodė, kad šioje byloje nagrinėjamos Italijos teisės nuostatos yra pateisinamos, be kita ko, viešojo intereso pagrindais.

25.      Kadangi Komisija manė, jog Italijos Respublikos atsakyme į papildomą pagrįstą nuomonę pateikti argumentai yra nepakankami, ji nusprendė pareikšti šį ieškinį.

26.      2007 m. birželio 21 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Suomijos Respublikai buvo leista įstoti į šią bylą palaikyti Italijos Respublikos reikalavimų.

27.      Rašytines pastabas pateikė Komisija, Italijos Respublika ir Suomijos Respublika. Per 2008 m. gegužės 13 d. Teisingumo Teismo posėdį Komisija ir Italijos Respublika pateikė žodines pastabas.

IV – Šalių reikalavimai

28.      Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad Italijos Respublika:

–        priėmusi ir palikusi galioti teisės aktus, pagal kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įmokos turi būti apskaičiuojamos remiantis nustatytais kriterijais, ir

–        nustačiusi, kad šios įmokos kontroliuojamos ex post facto,

neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su laisva prekyba draudimo produktais, pagal Direktyvos 92/49/EEB 6, 29 ir 39 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias tarifų nustatymo laisvę;

–        vykdžiusi taisyklių, pagal kurias draudimo įmonės, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje, bet kurios veikia Italijoje naudodamosi įsisteigimo laisve ar laisve teikti paslaugas, apskaičiuoja draudimo įmokas, kontrolę ir

–        nustačiusi baudas už Italijos taisyklių, kuriomis remiantis apskaičiuojamos draudimo įmokos, pažeidimą netgi draudimo įmonėms, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, bet kurios veikia Italijoje naudodamosi įsisteigimo laisve ar laisve teikti paslaugas,

neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 92/49 9 straipsnį;

–        palikusi galioti pareigą sudaryti motorinės transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis visoms draudimo įmonėms, taip pat toms, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje, bet kurios veikia Italijoje naudodamosi įsisteigimo laisve ar laisve teikti paslaugas,

neįvykdė įsipareigojimų pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 43 ir 49 straipsnius;

nurodyti Italijos Respublikai padengti bylinėjimosi išlaidas.

29.      Italijos Respublika prašo ieškinį atmesti.

V –    Priimtinumas

30.      Per 2008 m. gegužės 13 d. posėdį Italijos Respublika tvirtino, jog šioje byloje pareikštas ieškinys yra nepriimtinas. Italijos Respublikos manymu, Komisija valstybei narei pareikštame ieškinyje „visiškai pakeitė savo reikalavimų logiką“. Italijos Respublika teigia, kad Komisija iš pradžių kritikavo nacionalines draudimo įmokų tarifų nustatymo taisykles. Vėliau Komisija nesutiko tik su atitinkamai Italijos teisės aktais nustatyta pareiga sudaryti sutartį.

31.      Komisijos manymu, šis ieškinys yra priimtinas.

32.      Mano nuomone, Italijos Respublikos atstovo pateikti argumentai dėl ieškinio nepriimtinumo yra gana abstraktūs. Tačiau iš konkrečios Italijos Respublikos atstovo nuorodos į „ieškinio nepriimtinumą“ šioje byloje(4) matyti, jog, valstybės narės manymu, per ikiteisminę procedūrą, po kurios šioje byloje buvo pareikštas ieškinys, buvo padaryta pažeidimų, nes vykstant ikiteisminei procedūrai ir pareikšdama ieškinį Komisija iš naujo įvertino santykinę kai kurių savo kaltinimų dėl Italijos teisės aktų svarbą.

33.      Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad ikiteisminės procedūros paskirtis yra suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę, pirma, įvykdyti iš Bendrijos teisės kylančius įsipareigojimus ir, antra, pasinaudoti savo teise tinkamai apsiginti nuo Komisijos pateiktų kaltinimų(5). Taigi šios procedūros laikymasis yra esminė EB sutartimi užtikrinama atitinkamos valstybės narės teisių apsaugos garantija. Tik jei ši garantija buvo užtikrinta, dėl Teisingumo Teisme rungimosi principu pagrįstos procedūros šis teismas gali nuspręsti, kad ši valstybė narė iš tikrųjų neįvykdė įsipareigojimų, kurių nevykdymu ją kaltina Komisija(6).

34.      Be to, reikia pažymėti, kad nors EB 226 straipsnyje nurodytoje pagrįstoje nuomonėje turi būti nuosekliai ir išsamiai išdėstytos priežastys, leidusios Komisijai prieiti prie išvados, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė Sutartyje numatytų įsipareigojimų, tokie griežti tikslumo reikalavimai negali būti taikomi oficialiam pranešimui, nes neišvengiamai jame gali būti išdėstyta tik pradinė glausta kaltinimų santrauka(7).

35.      Atsižvelgiant į šią teismo praktiką, reikia išnagrinėti, ar Komisija užtikrino, kad vykstant ikiteisminei procedūrai būtų paisoma Italijos Respublikos teisės į gynybą.

36.      Reikia priminti, kad papildomoje pagrįstoje nuomonėje Komisija nurodė, jog Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga sudaryti sutartį susijusi su draudimo įmonėms nustatyta pareiga apskaičiuoti draudimo įmokų tarifus tam tikru būdu, o tai prieštarauja Direktyvos 92/49 6, 29 ir 39 straipsniams. Be to, Komisijos manymu, ISVAP vykdoma draudimo įmokų tarifų apskaičiavimo finansinė priežiūra pažeidžia Direktyvos 92/49 9 straipsnį. Komisija taip pat mano, kad dėl Italijos teisėje draudimo įmonėms numatytos pareigos sudaryti sutartį nepagrįstai apribojamos EB 43 straipsnyje įtvirtinta įsisteigimo laisvė ir EB 49 straipsnyje nustatyta laisvė teikti paslaugas.

37.      Mano nuomone, papildoma pagrįsta nuomonė ir šioje byloje pareikštas ieškinys yra grindžiami tokiais pat argumentais. Argumentai šiame procese pareikštame ieškinyje yra išdėstyti tokia pačia tvarka kaip ir papildomoje pagrįstoje nuomonėje. Be to, priešingai nei tvirtina Italijos Respublika(8), oficialiame pranešime ir papildomame oficialiame pranešime Komisija konkrečiai kritikavo atitinkamais Italijos teisės aktais draudimo įmonėms nustatytą pareigą sudaryti sutartį ir draudimo įmokų tarifų apskaičiavimo taisykles(9).

38.      Todėl, mano manymu, per ikiteisminę procedūrą Komisijos pateikti argumentai yra pakankamai aiškūs, kad Italijos Respublika galėtų pateikti savo gynybos argumentus šioje Teisingumo Teisme nagrinėjamoje byloje.

39.      Be to, siekiant išsamiai apibūdinti situaciją, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Komisijos atstovas per posėdį nurodė manantis, jog Italijos Respublikos pateiktas prieštaravimas dėl ieškinio priimtinumo yra susijęs su tuo, kad, atsižvelgdama į Italijos Respublikos atsiliepime į ieškinį pateiktus argumentus, Komisija dublike pakeitė santykinę kaltinimų svarbą. Komisija taip pat nurodė, kad, atsižvelgusi į Italijos Respublikos atsiliepimą į ieškinį, ji padarė išvadą, jog „vienintelis šių sankcijų tikslas buvo užtikrinti pareigos sudaryti sutartį laikymąsi“.

40.      Šioje byloje pateiktame dublike Komisija iš tiesų nurodė, kad, atsižvelgiant į Italijos Respublikos atsiliepimą į ieškinį ir santykinę svarbą, kurią ši valstybė narė teikia Komisijos ieškinyje pateiktiems kaltinimams, kaltinimai, susiję su, pirma, Direktyvos 92/49 6, 29 ir 39 straipsnių pažeidimu ir, antra, Direktyvos 92/49 9 straipsnio pažeidimu, tik papildė pagrindinį kaltinimą dėl EB 43 ir 49 straipsnių pažeidimo, kylantį iš draudimo įmonėms nustatytos pareigos sudaryti sutartį.

41.      Mano nuomone, Komisijos dublikas ir per Teisingumo Teismo posėdį padarytas pareiškimas dėl kaltinimams teikiamos santykinės svarbos turi būti vertinami atsižvelgiant į Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalį. Šiame straipsnyje numatoma, kad per procesą negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

42.      Mano manymu, Komisija dublike nepateikė jokių naujų pagrindų, kurie anksčiau nebuvo nurodyti Komisijos pareikštame ieškinyje. Be to, mano nuomone, tai, kad Komisijos pakeitė Italijos Respublikai pateiktų kaltinimų santykinę svarbą ir kaltinimą, susijusį su EB 43  ir 49 straipsnių pažeidimu dėl iš dalies pakeisto Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos sudaryti sutartį, įvardijo kaip svarbiausią kaltinimą, nereiškia naujo pagrindo pateikimo Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalies prasme, bet viso labo reiškia išsamesnį pagrindo, kuris turi būti laikomas priimtinu, paaiškinamą(10).

43.      Taigi, Italijos Respublikos prieštaravimas dėl priimtinumo turi būti atmestas.

VI – Ieškinio pagrindas

A –    Įžanginė pastaba

44.      Šis ieškinys pagrįstas trimis kaltinimais. Kadangi atrodo, jog abi šios bylos šalys pagrindiniu kaltinimu laiko Komisijos kaltinimą, kad Italijos Respublika pažeidė EB 43 ir 49 straipsniuose numatytas pareigas, pirmiausia jį ir išnagrinėsiu.

B –    Pirmasis kaltinimas – EB 43 ir 49 straipsnių pažeidimas

1.      Šalių argumentai

45.      Komisija mano, kad dėl Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalimi(11) visoms draudimo įmonėms, turinčioms teisę Italijoje teikti privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas visų kategorijų draudėjams visuose Italijos regionuose, nustatytos pareigos sudaryti sutartį ribojamos EB 43 straipsnyje numatyta įsisteigimo laisvė ir EB 49 straipsnyje įtvirtinta laisvė teikti paslaugas. Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalis, 12a straipsnis ir 12d straipsnio 1 dalis(12), kuriuose numatytos ISVAP skiriamos sankcijos, šios įstaigos taikomos tik siekiant užkirsti kelią pareigos sudaryti sutartį vengimui, taip pat riboja EB 43 straipsnyje nustatytą įsisteigimo laisvę ir EB 49 straipsnyje įtvirtintą laisvę teikti paslaugas.

46.      Per 2008 m. gegužės 13 d. posėdį Komisija nurodė, jog pareiga sudaryti sutartį yra pats griežčiausias apribojimas, kurį teisės aktų leidėjas gali nustatyti įmonei, nes jis paneigia įmonės pagrindinę laisvę pasirinkti šalį, kuriai ji parduoda prekes ar kuriai teikia paslaugas. Komisija pripažįsta, kad vis dėlto gali būti atvejų, kai tokia pareiga yra pateisinama, pvz., vandens, dujų ar elektros energijos tiekimas.

47.      Komisijos teigimu, Italijos teisės aktais nustatyta pareiga sudaryti sutartį kliudo kitose valstybėse narėse įsteigtoms įmonėms įsisteigti Italijoje ir ten teikti paslaugas ir taip sudaro kliūtis patekti į Italijos rinką. Dėl nustatytos pareigos sudaryti sutartį draudimo įmonės negali priimti strateginių rinkos sprendimų laisvai pasirinkdamos, kokias draudimo paslaugas jos norėtų teikti ir kam. Siekdamos laikytis Italijos teisės aktuose numatytų reikalavimų draudimo įmonės patiria sąnaudų, kurios yra visiškai nebūtinos norint įgyvendinti jų verslo strategiją. Tokios papildomos sąnaudos, kurios iš esmės užkerta kelią draudimo įmonėms patekti į Italijos rinką, juo labiau riboja motorinių transporto priemonių draudimo paslaugas teikiančių draudimo įmonių, kurios veikia naudodamosi laisve teikti paslaugas ir siekia Italijos rinkoje sudaryti tik keletą pavienių sandorių, veiklą. Bendrijos draudimo įmonėms užkertamas kelias laipsniškai vystyti savo veiklą Italijoje, nes joms patekti į Italijos privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugų rinką tampa pernelyg brangu ir sudėtinga. Be to, Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad kitų valstybių narių draudimo įmonėms užkertamas kelias siūlyti privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas tam tikruose Italijos regionuose, kuriuose dėl lingvistinių priežasčių ar dėl geografinės padėties joms būtų naudinga tai daryti.

48.      Savo dublike Komisija taip pat nurodo, jog nacionalinės draudimo įmonės gali kompensuoti ekonominius trūkumus, susijusius su pareiga sudaryti sutartį su asmenimis, kurie pareiškia tokį pageidavimą, galimybe parduoti tokiems asmenims įvairių rūšių draudimo paslaugas.

49.      Komisija atkreipė dėmesį į sunkumus, su kuriais susidūrė trys draudimo įmonės iš Prancūzijos, Belgijos ir Airijos, kurios, naudodamosi laisve teikti paslaugas, Italijoje siūlė privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas. Pirmasis atvejis susijęs su Prancūzijos ne gyvybės draudimo įmone, turinčia filialų keturiolikoje valstybių narių, kuriose ji vykdo veiklą pagal tokį patį veiklos modelį, apimantį komercinį bei pramoninį draudimą, ir siūlo motorinių transporto priemonių draudimo paslaugas dideliems komerciniais tikslais naudojamų motorinių transporto priemonių parkams. ISVAP tvirtina, jog nuo 2003 m., atsižvelgiant į taikomus tarifus, ši įmonė siekė išvengti Įstatymo Nr. 990 11 straipsnyje numatytos pareigos. ISVAP pareikalavo, kad įmonė reguliariai ją informuotų apie savo taikomus tarifus ir siūlytų draudimo tarifus visų kategorijų draudėjams visose geografinėse teritorijose, įskaitant teritorijas, kuriose įmonė strategiškai nepageidavo vykdyti veiklos. ISVAP paskyrė įmonei vieno milijono eurų dydžio baudą. Komisija taip pat mini Belgijos draudimo įmonės, turinčios filialų trylikoje valstybių narių, kuri, naudodamasi laisve teikti paslaugas, siūlo motorinių transporto priemonių draudimą kartu su kitos rizikos draudimu, atvejį. 2003 m. ISVAP nurodė, jog įmonė vengė vykdyti Įstatymo Nr. 990 11 straipsnyje numatytas pareigas, konkrečiai kalbant, kad įmonės taikomi tarifai buvo gerokai didesni nei rinkos vidurkis ir tuo buvo siekiama išvengti pareigos teikti draudimo paslaugas. ISVAP paskyrė Belgijos įmonei vieno milijono eurų dydžio baudą. Galiausiai Komisija pateikia draudimo įmonės, turinčios pagrindinę buveinę Airijoje ir priklausančios didelei tarptautinei automobilių nuomos įmonių grupei, atvejį. Ši įmonė, turinti filialų aštuoniose valstybėse narėse, yra nedidelė, tik dešimt darbuotojų įdarbinusi įmonė, teikianti draudimo paslaugas patronuojančioms įmonėms ir neturinti tikslo teikti draudimo paslaugas visuomenei nė vienoje iš devynių valstybių narių, kuriose ji vykdo veiklą. Nors nuo 1997 m. Italijoje įmonė teikė tik motorinių transporto priemonių draudimo paslaugas jos patronuojančioms įmonėms priklausančioms bendrovėms, ISVAP nuomone, ji privalo laikytis Įstatymo Nr. 990 11 straipsnyje numatytų pareigų. Komisijos teigimu, norėdama įvykdyti ISVAP reikalavimus, ši įmonė turėtų labai daug investuoti, pavyzdžiui, sukurti interneto svetainę, apskaičiuoti tarifus pagal ISVAP taisykles, nuolat atnaujinti interneto svetainę ir įkurti į potencialių draudėjų paklausimus atsakančią tarnybą. Be to, jei įmonė būtų siūliusi motorinių transporto priemonių draudimo paslaugas Italijos visuomenei, tai būtų darę tiesioginį poveikį jos įsipareigojimams, susijusiems su mokumo reikalavimų laikymusi. Dėl ISVAP nustatytų daug išlaidų reikalaujančių prievolių įmonė nutraukė veiklą Italijoje ir jos patronuojančios įmonės šiuo metu perka draudimo paslaugas iš kito draudiko.

50.      Komisijos teigimu, šios draudimo įmonės pateko į panašią padėtį kaip Ispanijos bankas byloje, kurioje buvo priimtas Teisingumo Teismo sprendimas CaixaBank France(13). Toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad Prancūzijos teisės aktuose nustatytas draudimas mokėti palūkanas už sąskaitose laikomus indėlius iki pareikalavimo yra rimta kliūtis kitų nei Prancūzija valstybių narių bendrovėms, kai šios siekia vykdyti savo veiklą per dukterines bendroves Prancūzijoje, trukdanti joms patekti į rinką.

51.      Komisija mano, kad, nepaisant to, jog priimta Kodekso 132 straipsnio 2 dalis, kuria nustatyta bendrosios pareigos sudaryti sutartį išimtis ir kuri galėjo išspręsti vienos iš trijų šios išvados 49 punkte nurodytų draudimo įmonių problemas, ši nuostata daro tik nedidelį poveikį labai plačiai pareigos sudaryti sutartį taikymo sričiai.

52.      Be to, Komisijos nuomone, pareiga sudaryti sutartį yra kliūtis, kuri nėra nei pateisinama, nei proporcinga siekiamo tikslo atžvilgiu. Pagal Teisingumo Teismo praktiką viešosios tvarkos sąvoka galima remtis, jei kyla realus ir tikras pavojus viešosios tvarkos reikalavimams ir jei tai gali neigiamai paveikti vieną iš pagrindinių visuomenės interesų. Tačiau, kaip Teisingumo Teismas ne kartą yra nurodęs, viešosios tvarkos išimtis, kaip ir visos pagrindinių Sutarties principų išimtys, turi būti aiškinama siaurai. Komisija pripažįsta, kad vartotojų apsauga yra viešosios tvarkos tikslas, kuriuo gali būti pateisinamas pagrindinių sutartimi nustatytų laisvių apribojimas. Vis dėlto Komisija mano, kad Italijos teisės aktuose numatyta pareiga teikti draudimo paslaugas realiai nepadidina vartotojų apsaugos, nes ji užkerta kelią galinčioms geriau tenkinti vartotojų poreikius specializuotoms draudimo įmonėms atsirasti ir mažina draudimo įmonių skaičių Italijoje.

53.      Komisija taip pat laikosi nuomonės, jog Įstatymu Nr. 990 ir Kodeksu nustatyta pareiga sudaryti sutartį nėra tinkama priemonė norint užtikrinti, kad, kaip tvirtina Italijos Respublika, būtų tinkamai atlyginama tretiesiems asmenims padaryta žala. Žalą patyrę tretieji asmenys yra tinkamai apsaugoti kitomis, labiau tam pritaikytomis, Bendrijos teisėje numatytomis priemonėmis, kuriomis siekiama neleisti priimti nesuderintų nacionalinių priemonių, skirtų viešajai tvarkai užtikrinti, tačiau galinčių be reikalo apriboti įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas. Pagal 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo(14) 3 straipsnį kiekviena valstybė narė privalo imtis visų būtinų priemonių užtikrinti, kad transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta. Be to, pagal 1983 m. gruodžio 30 d. Antrąją Tarybos direktyvą 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo(15) kiekviena valstybė narė privalo įsteigti instituciją, kurios užduotis būtų atlyginti žalą, padarytą neapdrausta ar nenustatyta transporto priemone. Dar daugiau, pagal Direktyvos 92/49 32 ir 35 straipsnius kiekviena draudimo įmonė, kuri, naudodamasi įsisteigimo laisve ar laisve teikti paslaugas, siūlo privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, privalo tapti valstybės narės, kurioje teikiamos paslaugos, nacionalinio garantinio fondo nare. Komisija taip pat mano, kad pareiga sudaryti sutartį negali būti pateisinama siekiant riboti garantinio fondo mokamų kompensacijų dydį ar socialinės apsaugos sistemos išlaidas kelių eismo įvykių, į kuriuos patenka neapsidraudę vairuotojai, atveju. Šiuo atžvilgiu Komisija nurodo, jog Teisingumo Teismas savo praktikoje kaskart nuspręsdavo, kad vien finansinės ar ekonominės priežastys negali būti laikomos privalomais reikalavimais, pateisinančiais Sutartimi užtikrinto laisvo judėjimo apribojimus.

54.      Komisija taip pat tvirtina, jog Italijos teisės aktais nustatyta bendroji pareiga sudaryti sutartį yra pernelyg ribojanti, kad ja būtų galima pasiekti norimą tikslą – užtikrinti galimybę apsidrausti tam tikrų kategorijų vairuotojams ar tam tikruose Italijos regionuose gyvenantiems vairuotojams. Ši aplinkybė mutatis mutandis taikoma ir Italijos Respublikos nurodytam tikslui apsaugoti nukentėjusius trečiuosius asmenis.

55.      Komisija pažymi, jog kadangi Italijos Respublika konkrečiai nurodė, kad nagrinėjamos teisės aktų nuostatos buvo priimtos siekiant užkirsti kelią jaunų vairuotojų ir Italijos pietuose gyvenančių vairuotojų diskriminacijai, todėl kad būtų išspręsti sunkumai, kurių norėdami apsidrausti patiria šie vairuotojai, reikėjo priimti specialią teisinę priemonę, o ne nustatyti bendrąją pareigą sudaryti sutartį. Komisija taip pat tvirtina, kad Italijos Respublika nepateikė jokių duomenų apie problemų, kurių kyla jauniems vairuotojams ir tam tikruose Italijos regionuose gyvenantiems vairuotojams, mastą. Be to, Komisijos teigimu, neegzistuoja absoliuti teisė netrukdomai vairuoti automobilį. Kadangi nagrinėjama teisė gali būti apribota dėl su visuomenės saugumu susijusių priežasčių tais atvejais, kai, pavyzdžiui, vairuoja alkoholio ar narkotinių medžiagų paveikti fiziniai asmenys, draudimo įmonėms taip pat turi būti leista atsisakyti drausti tokius vairuotojus.

56.      Komisija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kitos valstybės narės, pvz., Prancūzija, Belgija, Ispanija, Nyderlandai ir Portugalija, siekdamos Italijos Respublikos nurodytų tikslų, įtvirtino mažiau ribojančias sistemas nei Italijos teisėje numatyta pareiga sudaryti sutartį. Kai šiose šalyse atsisakoma vairuotoją apdrausti privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, įsikiša viešoji valdžios institucija, kuri užtikrina, kad vairuotojas būtų apdraustas. Tačiau Italijos teisės aktų leidėjas perkėlė šią akivaizdžiai viešą prievolę privačioms įmonėms nustatydamas joms pareigą sudaryti sutartį.

57.      Italijos Respublikos ir Suomijos Respublikos nuomone, egzistuoja tiesioginis simetrinis ar abipusis ryšys tarp transporto priemonių vairuotojams nustatytos pareigos apsidrausti privalomuoju motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir draudimo įmonėms nustatytos pareigos sudaryti sutartį.

58.      Italijos Respublika teigia, kad nors privalomasis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra privatus draudimas, juo taip pat siekiama socialinių tikslų, t. y. užtikrinti, kad per kelių eismo įvykius nukentėjusiems tretiesiems asmenims realiai ir greitai būtų atlyginta patirta žala. Siekiant šio tikslo 1959 m. balandžio 20 d. Strasbūre buvo priimta Europos konvencija dėl privalomojo motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo. Italijos Respublika, nustatydama draudimo įmonėms pareigą sudaryti sutartį, siekia vairuotojus, kaip vartotojus, apsaugoti nuo diskriminacijos ir apsaugoti per kelių eismo įvykius nukentėjusius asmenis. Todėl pareiga sudaryti sutartį turi būti vertinama atsižvelgiant į socialinę funkciją, kuri susijusi su viešosios tvarkos tikslais. Italijos Konstitucinis Teismas teigia, kad per kelių eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsauga yra viešasis interesas, kadangi tai – priemonė Italijos Konstitucijos 2 straipsnyje įtvirtintiems socialinio solidarumo tikslams įgyvendinti. Vairuotojams ir draudimo įmonėms nustatyta pareiga sudaryti sutartį taip pat susijusi su kelių eismo saugumu, nes ja siekiama sumažinti per kelių eismo įvykius padaromą žalą. Italijos Respublika teigia, kad siekti šių tikslų neturi trukdyti laisvė užsiimti verslu. Jei būtų pritarta Komisijos argumentams, privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema būtų grindžiama tik rinkos logika ir prarastų savo socialinę paskirtį.

59.      Italijos Respublika tvirtina, kad jei draudimo įmonėms būtų leidžiama atsisakyti sudaryti sutartis su nepageidaujamais vartotojais, tikėtina, kad šie vairuotojai kreiptųsi į įtartinas įmones ar imtųsi dokumentų klastojimo. Dėl vairuotojų pareigos apsidrausti ir draudimo įmonių pareigos sudaryti sutartį asimetrijos padaugėtų neapdraustų vairuotojų bei dėl jų kaltės kilusių kelių eismo įvykių, padidėtų Italijos garantijų fondo kompensacijos, mokėtinų per kelių eismo įvykius nukentėjusiems asmenims, išaugtų ginčų skaičius ir nebūtų galima veiksmingai bei greitai atlyginti žalos per kelių eismo įvykius nukentėjusiems asmenims. 2005 m. Italijos fondas sumokėjo 113,4 milijono eurų už kelių eismo įvykius, į kuriuos pateko neapsidraudę vairuotojai, t. y. 17,1 % daugiau nei 2004 metais. Taip pat 2005 m. buvo patenkinti 13 771 prašymai atlyginti žalą, t. y. 21,8 % daugiau nei praėjusiais metais. Be to, santykinės išlaidos dėl su kelių eismo įvykiais, į kuriuos pateko neapdraustos transporto priemonės, susijusių reikalavimų, kuriuos turi patenkinti Italijos garantijų fondas, be kita ko, mokantis kompensacijas pagal prašymus, susijusias su nenustatytų transporto priemonių padaryta žala, nuo 7,4 % 1995 m. išaugo iki 12,6 % 2000 m., vėliau iki 27,4 % 2004 m., kol 2005 m. pasiekė 30,6 %. Italijos Respublika mano, kad viena iš tokio padidėjusio kelių eismo įvykių skaičiaus priežasčių yra kai kurių draudimo įmonių atsisakymas drausti tam tikrų kategorijų vairuotojus bei Italijos pietuose gyvenančius vairuotojus. Be to, kiek tai susiję su šios išvados 53 punkte nurodytu Komisijos teiginiu, kad Italijos Respublika negali remtis vien finansinėmis priežastimis, Italijos Respublika mano, kad pirmiau pateikti duomenys apie egzistuojančią ir didėjančią problemą, kai vairuotojai vengia apsidrausti, rodo, kad panaikinus draudimo įmonių pareigą sudaryti sutartį kiltų sunkių pasekmių viešajai tvarkai ir socialinio draudimo sistemai.

60.      Italijos Respublika atkakliai tvirtina, kad nagrinėjami teisės aktai nesudaro palankesnės situacijos nacionalinėms draudimo įmonėms, palyginti su įmonėmis, kurios vykdo veiklą Italijoje naudodamosi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas. Be to, ji teigia, kad nagrinėjama pareiga nėra priežastis, kuri gali kitų valstybių narių draudimo įmones atgrasyti patekti į Italijos rinką. Šiuo atžvilgiu Italijos Respublika pažymi, kad iš šimto draudimo įmonių, Italijoje teikiančių privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, beveik trečdalis yra iš kitų valstybių narių. Dėl pareigos sudaryti sutartį draudimo įmonės iš kitų valstybių narių netampa mažiau pelningos nei Italijos įmonės. Italijos Respublikos manymu, pagrindinės privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas teikiančių įmonių veiklos sąnaudos yra susijusios su draudimo polisų pardavimo struktūros ir prašymų atlyginti žalą tenkinimo tinklo sukūrimu. Tokios užsienio įmonių sąnaudos nėra didesnės už Italijos įmonių sąnaudas. Per Teisingumo Teismo posėdį Italijos Respublika nurodė, kad draudimo įmonėms nustatyta pareiga sudaryti sutartį neturi jokios įtakos, nes įmonės gali savo nuožiūra nustatyti įkainius, taip užtikrindamos jų ekonominės iniciatyvos laisvę.

61.      Dėl Komisijos teiginio, kad pareiga sudaryti sutartį atgrasomai veikia įmones, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje nei Italija valstybėje narėje, nes jos negali vykdyti savo veiklos tik tam tikruose Italijos regionuose, Italijos Respublika mano, kad Komisija neteisingai supranta privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo techninius pagrindus. Privalomasis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas gali būti siūlomas tik plačiam draudėjų ratui. Be to, atsakydama į Komisijos tvirtinimą, jog pareiga sudaryti sutartį trukdo atsirasti draudimo įmonėms, kurios galėtų specializuotis šioje srityje, Italijos Respublika nurodo, kad būtų nerealu tikėtis, jog Italijoje atsiras draudimo įmonių, kurios specializuotųsi teikti draudimo paslaugas „nepageidaujamiems“ klientams.

62.      Jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog pareiga sudaryti sutartį riboja įsisteigimo laisvę ar laisvę teikti paslaugas, Italijos Respublika mano, kad šis apribojimas yra tinkamas viešosios tvarkos užtikrinimo tikslams įgyvendinti bei tam, kad būtų užtikrintas socialinės apsaugos sistemos veikimas, kelių eismo saugumas ir vartotojų apsauga. Pareiga sudaryti sutartį padėjo Italijos Respublikai užkirsti kelią neapsidraudusių vairuotojų skaičiaus augimui, o tai rodo kitų valstybių narių, kuriose draudimo įmonėms nėra nustatyta pareiga sudaryti sutartį, pavyzdžiai. Italijos Respublika mano, jog ji įrodė, kad Italijos draudimo įmonės atsisako sudaryti privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis ir kad šis reiškinys paplitęs. Tai patvirtina Italijos Respublikos pateikti pavyzdžiai, kai vairuotojams buvo nustatytos visiškai nepagrįstos 10 000 eurų dydžio draudimo įmokos. Be to, Italijos Respublika atkreipė dėmesį į nuolat didėjančias kompensacijas, kurias garantijų fondas sumoka per kelių eismo įvykius nukentėjusiems asmenims, ir į tai, kad ISVAP pradėjo procesus dėl pareigos sudaryti sutartį vengimo tik keliais šiurkščiausių pažeidimų atvejais.

63.      Italijos Respublikos nuomone, pareiga sudaryti sutartį yra proporcinga. Priešingai nei tvirtina Komisija, nebūtų nei praktiška, nei teisėta šią pareigą nustatyti tam tikrų vairuotojų kategorijų ar tam tikrų Italijos geografinių zonų atžvilgiu, nes tai didintų diskriminaciją bei skatintų įmones nevykdyti verslo tuose regionuose, kur ši pareiga yra taikoma. Italijos Respublika tai pat pabrėžia, kad pareiga sudaryti sutartį buvo ypač sumažinta Kodekso 132 straipsnio 2 dalimi. Dėl kitose valstybėse narėse taikomų alternatyvių režimų, kuriais siekiama užtikrinti, kad vairuotojai galėtų apsidrausti privalomuoju motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, Italijos Respublika mano, kad nors šios alternatyvos gali būti pakankamos sprendžiant tam tikras problemas, pavyzdžiui, alkoholio ir narkotikų vartojimas, jos nėra tinkamos spręsti Italijoje kylančioms problemoms, kur didelei daliai visuomenės būtų atsisakyta teikti draudimo paslaugas. Be to, Italijos Respublika tvirtina, kad Ispanijoje, kur veikia viešoji institucija (el Consorcio de Compensación de Seguros), tiesiogiai dalyvaujanti apdraudžiant transporto priemones, kurias buvo atsisakyta apdrausti, vairuotojų, kuriems nepavyksta apsidrausti, problema nebuvo visiškai išspręsta, nes vis dar nėra apdraustos 1 milijonas transporto priemonių: 14 % automobilių ir 54 % mopedų. Taip pat Jungtinėje Karalystėje 2004 m. neapsidraudę vairuotojai sukėlė 41 000 kelių eismo įvykių, per kuriuos padaryta žala vertinama 750 milijonų eurų. Atsižvelgiant į tai, kad vairuotojų pareiga apsidrausti privalomuoju motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu nėra suderinta Bendrijoje, kiekviena valstybė narė gali pati pasirinkti geriausiai valstybės socialines sąlygas atitinkantį problemos sprendimo būdą.

64.      Suomijos Respublika įstojo į bylą palaikyti Italijos Respublikos reikalavimų tik dėl EB 43 ir 49 straipsnių pažeidimo. Suomijos Respublikos nuomone, netgi jeigu pareiga sudaryti sutartį riboja įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas, ji pateisinama viešosios tvarkos ir vartotojų apsaugos pagrindais. Suomijos Respublika teigia, kad Italijos teisės aktuose draudimo įmonėms nustatytos pareigos sudaryti sutartį funkcija – užtikrinti, kad per kelių eismo įvykius nukentėjusiems asmenims būtų greitai ir veiksmingai atlyginta žala. Šios valstybės narės manymu, egzistuoja tiesioginis ryšys tarp privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir socialinės apsaugos sistemos. Kelių eismo įvykio, kuriame nukentėjo tretieji asmenys, atveju draudimo įmonė, be kita ko, apmoka gydymo išlaidas ir negautą darbo užmokestį.

65.      Suomijos Respublika atkreipia dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismas sprendime Omega(16) nusprendė, jog nors draudimas komerciniais tikslais eksploatuoti žaidimus, kai imituojami smurto prieš asmenis veiksmai, ypač žudymas, riboja laisvę teikti paslaugas, toks apribojimas yra pateisinamas viešosios tvarkos pagrindais. A fortiori būtinybė užtikrinti per kelių eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsaugą, kuri yra vairuotojų pareigos apsidrausti ir draudimo įmonių pareigos teikti privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas raison d’être, yra grindžiama viešosios tvarkos pagrindais, kurie pateisina įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimus. Tai, kad keletas valstybių narių nusprendė nenustatyti draudimo įmonėms pareigos sudaryti sutartį, nereiškia, kad šioje byloje nagrinėjamos Italijos priemonės yra neproporcingos.

2.      Vertinimas

66.      Šioje byloje nekyla ginčų dėl to, kad Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalimi(17) visoms draudimo įmonėms, Italijoje teikiančioms privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, yra nustatyta pareiga teikti tokio draudimo paslaugas visų kategorijų draudėjams visuose Italijos regionuose. Pareiga teikti tokias draudimo paslaugas yra taikoma tiek nacionalinėms draudimo įmonėms, tiek įmonėms, kurios Italijoje teikia draudimo paslaugas naudodamosi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas. Kodekso 132 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareigos teikti tokias draudimo paslaugas išimtis. Pagal šią nuostatą draudimo įmonės gali prašyti, kad joms suteiktas leidimas teikti privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas būtų apribotas komerciniais tikslais naudojamų motorinių transporto priemonių parkų draudimu.

67.      Be to, Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalyje(18) iš esmės numatyta, kad, siekiant užtikrinti pareigos teikti privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas laikymąsi, draudimo įmonės draudimo įmokų tarifus turi apskaičiuoti tam tikru būdu. Taip pat pagal šią nuostatą nustačiusi, kad vengiama vykdyti pareigą teikti šias draudimo paslaugas tam tikrose teritorijose ar tam tikrų draudėjų atžvilgiu, ISVAP gali skirti dideles baudas. Tokių baudų dydis gali būti nuo vieno iki penkių milijonų eurų. Įstatymo Nr. 990 12d straipsnio 1 dalyje(19) taip pat numatyta galimybė skirti kitas pinigines sankcijas, jei yra pažeidžiama pareiga suteikti draudimo paslaugas. Įstatymo Nr. 990 12a straipsnyje(20) numatyta, kad draudimo bendrovės turi viešai skelbti draudimo įmokų tarifus ir sutarčių sąlygas.

68.      Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Komisija ieškinyje pripažino, jog šios išvados 66 ir 67 punktuose nurodytos Italijos teisės nuostatos vienodai taikomos nacionalinėms draudimo įmonėms ir įmonėms, kurios teikia draudimo paslaugas Italijoje naudodamosi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas. Tačiau dublike Komisija nurodė, kad nagrinėjami Italijos teisės aktai daro didesnį poveikį įmonėms, kurios teikia draudimo paslaugas Italijoje naudodamosi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas(21). Mano nuomone, iš šioje byloje Komisijos pateiktų argumentų negalima aiškiai suprasti, ar ši institucija mano, kad atitinkami Italijos teisės aktai vienodai taikomi nacionalinėms draudimo įmonėms ir įmonėms, kurios teikia draudimo paslaugas Italijoje naudodamosi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, ar vis dėlto, Komisijos manymu, šiais teisės aktais pastarosios įmonės yra netiesiogiai diskriminuojamos.

69.      Mano nuomone, Komisijai – jai šioje byloje tenka pareiga įrodyti įsipareigojimų nevykdymo faktą – nepavyko laikantis atitinkamų teisinių reikalavimų įrodyti, kad Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 1a dalis, 12a straipsnis, 12d straipsnio 1 dalis ir atitinkamai Kodekso 35 straipsnio 1 dalis, 131 straipsnis, 132 straipsnio 1 ir 2 dalys, 313 straipsnis, 314 straipsnio 1 ir 2 dalys turi skirtingą poveikį nacionalinėms draudimo įmonėms ir įmonėms, kurios teikia draudimo paslaugas Italijoje naudodamosi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas(22), jei būtent toks buvo Komisijos ketinimas.

70.      EB 43 straipsnyje, skaitomame kartu su EB 48 straipsniu, įtvirtinta įsisteigimo laisvė suteikiama valstybės narės pilietybę turintiems fiziniams asmenims bei juridiniams asmenims pastarosios nuostatos prasme. Išskyrus numatytas išimtis ir sąlygas, ji apima teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis bet kurioje valstybėje narėje, steigti ir valdyti bendroves, steigti atstovybes, padalinius arba dukterines bendroves. EB 43 straipsnis nustato įsisteigimo laisvės apribojimų panaikinimą. Tokiais apribojimais laikomos visos priemonės, kurios draudžia ar kliudo naudotis šia laisve arba dėl kurių naudojimasis šia laisve tampa mažiau patrauklus(23).

71.      EB 49 straipsnis reikalauja panaikinti laisvės teikti paslaugas apribojimus. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką dėl laisvės teikti paslaugas reikalaujama panaikinti ne tik bet kokią kitoje valstybėje narėje įsteigto paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kokius apribojimus, net vienodai taikomus tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jei jie draudžia paslaugų teikėjo, įsteigto kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia analogiškas paslaugas, veiklą, trukdo jai ar daro ją mažiau patrauklią(24).

72.      Kadangi EB 43 ir 49 straipsniai draudžia bet kokias nacionalines priemones, kurios, nors ir taikomos nediskriminuojant dėl pilietybės, gali kliudyti Bendrijos piliečiams naudotis Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurių naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus, reikia išnagrinėti klausimą, ar Italijos teisės aktuose numatyta pareiga teikti draudimo paslaugas(25) galėtų kliudyti draudimo įmonių, kurios, naudodamosi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, Italijoje teikia privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, veiklai ar atgrasyti nuo jos.

73.      Mano manymu, šioje byloje Komisija tinkamai įrodė, kad Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje, 11 straipsnio 1a dalyje, 12a straipsnyje ir 12d straipsnio 1 dalyje(26) numatytos pareigos, susijusios su privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugų teikimu Italijoje, užtikrina, kad šioje rinkoje veikiančios įmonės iš esmės(27) nerizikuodamos gauti didelių baudų negali specializuotis teikdamos tokias draudimo paslaugas konkrečių kategorijų draudėjams ar sutelkti pastangas konkrečiuose Italijos geografiniuose ar kalbiniuose regionuose.

74.      Iš tiesų draudimo bendrovė, turinti teisę Italijoje teikti privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, pagal nagrinėjamus Italijos teisės aktus nuo leidimo išdavimo dienos privalo galėti aptarnauti visus potencialius klientus bei teikti jiems privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas.

75.      Mano nuomone, Komisija taip pat įrodė, kad Italijos teisės aktuose numatyta pareiga teikti draudimo paslaugas gali draudimo bendrovėms reikšti papildomus finansinius ir logistinius įpareigojimus ir taip Italijoje veikiančioms įmonėms sukelti papildomų finansinių pavojų. Šiuo atžvilgiu Italijos Respublika savo pareiškimuose nurodė, kad įmonių, kurios veikia naudodamosi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, patiriamos su privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugų teikimu Italijoje susijusios pagrindinės sąnaudos nėra didesnės už nacionalinių įmonių sąnaudas(28). Tačiau, mano manymu, pabrėžtina tai, kad Komisija nurodė, o Italijos Respublika neprieštaravo, jog Italijos teisės aktuose numatyta pareiga teikti draudimo paslaugas daro tiesioginį poveikį draudimo įmonėms nustatytoms pareigoms, susijusioms su jų mokumo rodikliais(29).

76.      Be to, matyti, kad pareiga teikti draudimo paslaugas taikoma neatsižvelgiant į draudimo įmonės pasirinktą prekybos strategiją ar specializacija, finansinį ar logistinį pajėgumą bei patirtį atitinkamoje rinkoje.

77.      Taigi manau, kad Komisija įrodė, jog šioje byloje nagrinėjami Italijos teisės aktai draudimo įmonėms, kurios teikia draudimo paslaugas nišinėse ar specializuotose rinkose, gali sudaryti kliūčių(30) patekti į Italijos privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugų rinką(31). Be to, mano manymu, Komisija įrodė, kad šioje byloje aptariami Italijos teisės aktai gali kliudyti draudimo bendrovėms patekti į Italijos privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugų rinką, nes jie gali trukdyti patekti į rinką laipsniškai ar progresyviai, ar netgi tik atskirais atvejais ar nereguliariai(32).

78.      Mano nuomone, Komisijos pareiškimuose nurodytos ir Italijos Respublikos praktiškai neginčytos aplinkybės, su kuriomis susidūrė trys įmonės, nors ir nebūtinai atspindi kliūtis, kurių patiria visos įmonės, mėginančios patekti į privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugų rinką, tačiau įrodo, kad šioje byloje nagrinėjamų teisės aktų sukurtos kliūtys gali būti pakankamai reikšmingos, o ne viso labo hipotetinės ar nesvarbios(33).

79.      Nors Kodekso 132 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis gali būti naudinga kai kurioms draudimo įmonėms, visų pirma toms, kurios prašo leidimo teikti tik komerciniais tikslais naudojamų motorinių transporto priemonių parkų draudimo paslaugas(34), tačiau, mano manymu, šios išimties taikymo sritis yra itin siaura. Manau, ši išimtis nesumažina apribojimų, atsiradusių dėl pareigos sudaryti sutartį(35), su kuriais susiduria, pavyzdžiui, draudimo įmonės, kurios specializuojasi drausdamos kitose nišinėse rinkose nei komerciniais tikslais naudojamų motorinių transporto priemonių parkų draudimas(36). Dėl šios priežasties, norėdamos prisitaikyti prie šioje byloje nagrinėjamų Italijos teisės aktuose numatytų reikalavimų, draudimo įmonės turėtų labai keisti egzistuojančius savo verslo modelius(37).

80.      Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nacionalinės priemonės, ribojančios Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių įgyvendinimą, gali būti pateisinamos įvykdžius keturias sąlygas: jos taikomos nediskriminuojant, atitinka privalomus bendrojo intereso pagrindus, yra tinkamos užtikrinti, kad bus įgyvendintas numatytas tikslas, ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti(38).

81.      Šiuo atžvilgiu reikėtų prisiminti, kad šioje byloje Komisijai nepavyko įrodyti, jog atitinkamų Italijos teisės aktų nuostatos turi skirtingą poveikį draudimo įmonėms, kurios vykdo veiklą Italijoje naudodamosi įsisteigimo laisve ar laisve teikti paslaugas(39). Dėl klausimo, ar šios nuostatos atitinka privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, Italijos Respublika tvirtina, kad jos gali būti pateisinamos remiantis dviem pagrindais. Pirma, pareiga sudaryti sutartį užtikrinama, kad tam tikrų kategorijų vairuotojai, pvz., jauni vairuotojai ar tam tikruose Italijos regionuose gyvenantys vairuotojai, galės apsidrausti privalomuoju motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Antra, draudimo įmonėms nustatyta pareiga sudaryti sutartį užtikrinama, kad bus atlyginta per kelių eismo įvykius motorinėmis transporto priemonėmis tretiesiems asmenims padaryta žala ir kad tokiai žalai atlyginti nebus eikvojami socialinės apsaugos sistemos ištekliai. Italijos Respublika ir Suomijos Respublika laikosi nuomonės, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp vairuotojų pareigos apsidrausti privalomuoju motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir draudimo įmonių pareigos teikti tokias draudimo paslaugas.

82.      Dėl pirmojo pateisinamojo pagrindo, mano nuomone, pažymėtina, kad, remiantis vartotojų apsauga, gali būti pateisinami įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas suvaržymai(40). Kaip nurodyta šios išvados 77 punkte, Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje, 11 straipsnio 1a dalyje, 12a straipsnyje, 12d straipsnio 1 dalyje(41) draudimo įmonėms numatyti reikalavimai, susiję su privalomuoju motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, gali kliudyti, be kita ko, Italijoje atsirasti specializuotoms draudimo įmonėms(42). Vis dėlto, nors specializuotų draudimo įmonių trūkumas ar jų skaičiaus sumažėjimas gali būti nenaudingas bent jau daliai vartotojų Italijoje(43), mano manymu, apskritai būtinybė užtikrinti, kad vartotojai, norintys apsidrausti privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, nebūtų diskriminuojami dėl amžiaus ar jų gyvenamosios vietos, gali pateisinti įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimus.

83.      Tad Italijos Respublika, nustatytus įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas suvaržymus teisinanti sunkumais, kurių kyla tam tikrų kategorijų vairuotojams bei Italijos pietuose gyvenantiems vairuotojams, privalo Teisingumo Teismui pateikti tinkamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad jeigu nebūtų pareigos sudaryti sutartį, tokie sunkumai toliau egzistuotų ar jie toliau didėtų. Šiuo atžvilgiu Italijos Respublika tvirtina, kad draudimo įmonėms nustatytos pareigos sudaryti sutartį panaikinimas turėtų „griaunamųjų“ pasekmių, ypač Italijos pietuose (Il Mezzogiorno). Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad, be konkrečių Italijos Respublikos pateiktų statistinių duomenų, patvirtinančių vis didėjančią kelių eismo įvykių, į kuriuos, nepaisant bendrosios pareigos sudaryti sutartį, patenka neapdraustos transporto priemonės, problemą Italijoje(44), ši valstybė narė nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad jei nebūtų tokios pareigos, Italijos pietuose gyvenantys vairuotojai ir jauni vairuotojai būtų diskriminuojami arba ši jų diskriminacija dar labiau išaugtų(45).

84.      Tačiau jei sutinkame, kad, nesant draudimo įmonėms nustatytos pareigos sudaryti sutartį, kiltų jaunų vairuotojų ir Italijos pietuose gyvenančių vairuotojų diskriminavimo pavojus, būtina išnagrinėti, ar priemonės, kurių ėmėsi Italijos Respublika, neviršija to, kas yra objektyviai būtina(46).

85.      Akivaizdu, kad Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje, o vėliau – Kodekso 132 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga sudaryti sutartį yra bendro pobūdžio ir taikoma neatsižvelgiant į atitinkamų vartotojų kategoriją ar jų gyvenamąją vietą. Taigi, bent jau prima facie, tokia pareiga atrodo neproporcinga ir pernelyg ribojanti, nes panašu, kad ji akivaizdžiai viršija tai, kas būtina norimam tikslui pasiekti(47).

86.      Tačiau Italijos Respublika tvirtina, kad pareigos sudaryti sutartį iš esmės neįmanoma nustatyti tik tam tikrų vartotojų kategorijų atžvilgiu, nes tai savaime reikštų diskriminaciją. Be to, Italijos Respublika teigia, kad jei pareiga sudaryti sutartį būtų nustatyta tik kai kurių Italijos regionų atžvilgiu, tai skatintų draudimo įmones nevykdyti verslo šiuose regionuose. Italijos Respublika taip pat mano, kad kitose valstybėse narėse galiojantys skirtingi režimai, kurie skirti problemoms, su kuriomis susiduria privalomuoju motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu negalintys apsidrausti vairuotojai, spręsti ir kurie yra mažiau varžantys nei pareiga sudaryti sutartį, nebūtų tinkami Italijoje egzistuojančioms problemoms spręsti.

87.      Mano nuomone, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, į Italijos Respublikos priimtų priemonių proporcingumą negalima neatsižvelgti tik dėl tos priežasties, kad kita valstybė narė pasirinko kitokią apsaugos sistemą nei Italijos Respublika(48). Italijoje gali egzistuoti tam tikrų aplinkybių, kurios gali kliudyti jai priimti kitų valstybių narių pasirinktus režimus. Tačiau, nesant jokių kitų įrodymų, išskyrus niekuo nepagrįstus Italijos Respublikos teiginius, nesu įsitikinęs, kad ši valstybė narė neturi praktinių ar teisinių galimybių nustatyti pareigą sudaryti sutartį(49) tik tam tikrų Italijos regionų gyventojų ar tam tikrų vartotojų kategorijų atžvilgiu. Todėl manau, kad Įstatymo Nr. 990 11straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 1a dalis, 12a straipsnis ir 12d straipsnio 1 dalis(50) viršija tai, kas objektyviai būtina nurodytam tam tikrų vairuotojų apsaugos nuo diskriminacijos tikslui pasiekti.

88.      Dėl Italijos Respublikos tvirtinimo, kad pareiga sudaryti sutartį pateisinama tuo, jog ja siekiama apsaugoti per kelių eismo įvykius, į kuriuos pateko neapsidraudę vairuotojai, nukentėjusius trečiuosius asmenis, manau, kad toks tikslas iš esmės turėtų būti priskiriamas prie interesų, pateisinančių įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti pareigas apribojimą(51).

89.      Tačiau, mano manymu, Italijos Respublika nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių teiginį, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp draudimo įmonių pareigos teikti privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas visiems potencialiems vartotojams nebuvimo ir per kelių eismo įvykius, į kuriuos pateko neapdraustos transporto priemonės, nukentėjusių trečiųjų asmenų skaičiaus padidėjimo. Nors Italijos Respublika pateikė nerimą keliančius skaičius, susijusius su kitomis valstybėmis narėmis, kuriose nėra numatyta pareiga sudaryti sutartį, ir neapdraustų automobilių bei kelių eismo įvykių, į kuriuos pateko neapdrausti automobiliai, skaičių(52), ji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tiesioginį ryšį tarp šių dviejų duomenų. Iš tiesų Italijos Respublika pateikė daug duomenų, patvirtinančių, kad akivaizdžiai išaugo Italijos garantiniam fondui pateiktų prašymų skaičius ir fondo išmokėtos kompensacijos, o tai yra skaičiai, susiję su valstybe nare, kurioje draudimo įmonėms nustatyta pareiga sudaryti sutartis(53). Taigi, atsižvelgiant į šiame procese Teisingumo Teismui pateiktą bylos medžiagą, Italijos teisės aktuose nustatyta pareiga sudaryti sutartį(54) nėra tinkama priemonė per kelių eismo įvykius nukentėjusių trečiųjų asmenų apsaugos tikslui pasiekti.

90.      Dėl šios priežasties siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų, numatytų EB 43  ir 49 straipsniuose.

C –    Antrasis kaltinimas – Direktyvos 92/49 6, 29 ir 39 straipsnių pažeidimas

1.      Šalių argumentai

91.      Komisijos nuomone, Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalis, 12a straipsnis ir 12d straipsnio 1 dalis(55) pažeidžia draudimo įmokų tarifų nustatymo laisvės principą. Komisija teigia, kad jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje(56) numatyta pareiga yra nesuderinama su Bendrijos teise, tai neišvengiama reikštų, kad Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalimi pažeidžiami Direktyvos 92/49 6, 29 ir 39 straipsniai. Italijos Respublika pati patvirtino, kad ISVAP vykdoma draudimo įmokų ex post priežiūros sistema nustatyta būtent siekiant užtikrinti, kad nebūtų vengiama vykdyti pareigos sudaryti sutartį.

92.      Komisijos teigimu, draudimo įmonėms nustatyta pareiga apskaičiuoti draudimo įmokas „pagal savo techninę bazę, kuri turi būti pakankamai plati ir apimtų mažiausiai paskutinius penkerius metus“, kartu su ISVAP teise retroaktyviai kontroliuoti draudimo įmokas ir skirti dideles baudas pažeidžia tarifų nustatymo laisvės principą. Nors Italijos teisės aktuose nereikalaujama nei iš anksto patvirtinti ISVAP draudimo įmokas, nei reguliariai ISVAP teikti informaciją apie jas, vis dėlto tokiais teisės aktais užtikrinama, kad draudimo įmokos atitiktų rinkos vidurkį. Italijos teisės aktais nustatoma reguliuojamų draudimo įmokų sistema ir taip kliudoma draudimo įmonėms pardavinėti paslaugas savo nuožiūra, sudarant kliūčių bendrosios draudimo rinkos kūrimui.

93.      Italijos Respublika tvirtina, kad Italijos teisės aktai nereikalauja iš anksto patvirtinti draudimo įmokų kainų ar reguliariai informuoti apie jas. Italijos Respublikos teigimu, Įstatyme Nr. 990 ir Kodekse numatytomis su draudimo įmokų tarifais susijusiomis taisyklėmis viso labo siekiama užtikrinti, kad pareigos sudaryti sutartį nebūtų išvengta nustatant vartotojams pernelyg dideles draudimo įmokų kainas. Nagrinėjamos taisyklės atitinka standartines draudimo įmonių technines taisykles ir jų taikomus aktuarinius principus. Taigi, dėl šios priežasties Komisija klysta teigdama, kad Italijos teisės aktuose įtvirtintų taisyklių tikslas – užtikrinti, kad draudimo įmokų kainos atitiktų rinkos vidurkį. Draudimo įmonės gali labai padidinti taikomus tarifus, siekdamos atsižvelgti į augantį prašymų atlyginti žalą skaičių, ar taikyti kitas technines priemones, kad išsaugotų savo finansinį stabilumą. ISVAP retai imasi veiksmų ir realiai įsikiša tik tuomet, kai draudimo įmonės piktnaudžiauja nustatydamos tarifus ar jie nustatomi diskriminaciniais tikslais.

2.      Vertinimas

94.      Direktyva 92/49, priimta EB 57 straipsnio 2 dalies ir EB 66 straipsnio (po pakeitimo – EB 47 straipsnio 2 dalis ir EB 55 straipsnis) pagrindu, siekiama užbaigti vidaus rinkos formavimą tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, srityje įsisteigimo teisės ir laisvės teikti paslaugas požiūriu, kad draudimo įmonėms, kurių pagrindinės buveinės yra Bendrijos teritorijoje, būtų sudarytos geresnės sąlygos drausti Bendrijoje egzistuojančias rizikas(57). Direktyva siekiama užtikrinti prekybos atitinkamo sektoriaus draudimo produktais laisvę Bendrijoje(58).

95.      Dėl Direktyvos 92/49 6, 29 ir 39 straipsnių Teisingumo Teismas nurodė, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti tarifų nustatymo ne gyvybės draudimo srityje, įskaitant ir privalomąjį draudimą, pavyzdžiui, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, laisvės principo įgyvendinimą. Šis principas reiškia, kad draudžiama nustatyti bet kokią sistemą, pagal kurią reikia iš anksto ar reguliariai pranešti apie draudimo įmokų tarifus, kuriuos draudimo įmonės ketina taikyti sudarydamos sutartis su draudėjais, arba juos patvirtinti. Vienintelė Direktyvoje 92/49 numatyta nuo šio principo leidžianti nukrypti nuostata yra susijusi su išankstiniu pranešimu apie numatomą „įmokų tarifų padidinimą ir jo patvirtinimu“ pagal „bendrosios kainų priežiūros sistemą“(59).

96.      Šios bylos šalys sutaria, kad Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalis, 12a straipsnis ir 12d straipsnio 1 dalis(60) nenustato išankstinio ar reguliaraus pranešimo apie draudimo įmokų tarifus ar jų patvirtinimo sistemos Italijoje ir kad su tokiais tarifais susijęs ISVAP įsikišimas yra išimtinai ex post. Tačiau būtina išnagrinėti klausimą, ar Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalis, 12a straipsnis ir 12d straipsnio 1 dalis(61) iš tikrųjų trukdo įgyvendinti Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotą draudimo įmokų tarifų nustatymo laisvės principą.

97.      Mano nuomone, akivaizdu, kad draudimo įmonės, turinčios teisę Italijoje teikti privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, pagal Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalį(62) neturi teisės visiškai laisvai nustatyti bazinės draudimo įmokos dydžio. Iš tiesų, jei draudimo įmonės nesilaiko Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalyje(63) numatytų taisyklių dėl draudimo įmokų nustatymo, joms gali būti paskirtos nuo 1 iki 5 milijonų eurų dydžio baudos(64).

98.      Tačiau, mano manymu, pagal Direktyvą 92/49 draudimo įmokų tarifų nustatymo laisvė nėra visiškai neribojama. Draudimo įmonės negali visiškai nevaržomos nustatyti draudimo įmokų(65). Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad visiškas ne gyvybės draudimo srities įmokų tarifų suderinimas, neleidžiantis priimti jokios nacionalinės priemonės, galinčios daryti poveikį draudimo įmokų tarifams, negali būti numanomas nesant aiškiai šiuo tikslu išreikštos Bendrijos teisės aktų leidėjo valios(66).

99.      Šioje byloje Italijos Respublika aiškiai patvirtino, kad, be kita ko, Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalis(67) buvo priimta siekiant sutrukdyti tam, kad būtų išvengta vykdyti Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje(68) numatytą pareigą.

100. Kaip nurodyta šios išvados 66–90 punktuose, manau, kad Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje(69) numatyta pareiga sudaryti sutartį nepagrįstai ribojama įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas. Todėl, mano nuomone, Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalis(70), kuria siekiama sutrukdyti, kad būtų išvengta vykdyti nepagrįstai nustatytą pareigą sudaryti sutartį, nepateisinamai pažeidžia draudimo įmokų tarifų nustatymo laisvės principą.

101. Todėl siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad priėmusi ir palikusi galioti teisės aktus dėl draudimo įmokų apskaičiavimo, kuriais siekiama sutrukdyti, kad būtų išvengta vykdyti pareigą sudaryti sutartį, Italijos Respublika pažeidė Direktyvos 92/49 6, 29 ir 39 straipsniuose numatytus įsipareigojimus, susijusius su draudimo įmokų tarifų nustatymo laisvės principu.

D –    Trečiasis kaltinimas – Direktyvos 92/49 9 straipsnio pažeidimas

1.      Šalių argumentai

102. Komisijos nuomone, vadovaujantis Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalimi, o vėliau Kodekso 35 straipsnio 1 dalimi ir 314 straipsnio 2 dalimi, ISVAP vykdoma draudimo įmonių, kurios veikia Italijoje naudodamosi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, priežiūra ir joms skiriamos sankcijos pažeidžia Direktyvos 92/49 9 straipsnyje įtvirtintą kompetencijos pasidalijimą tarp buveinės valstybės narės ir valstybės narės, kurioje draudimo įmonė vykdo veiklą.

103. Direktyvos 92/49 preambulės penktoje konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad buveinės valstybės narės priežiūros principas yra vienas iš pagrindinių šios direktyvos tikslų ir bet kokie nukrypimai nuo šio principo turi būti aiškinami siaurai bei aiškiai ar implicitiškai numatyti kitose Direktyvos 92/49 ar kitų direktyvų, susijusių su privalomuoju motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, nuostatose. Be to, Direktyvos 92/49 11 ir 40 straipsniuose numatyta plati buveinės valstybės narės priežiūros principo taikymo sritis. Tuo atveju, jei ISVAP nori dalyvauti sprendžiant su draudimo įmonių, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, nustatomomis draudimo įmokomis susijusius klausimus, ji privalo apie numanomus pažeidimus informuoti buveinės valstybės narės priežiūros instituciją ir paprašyti jos imtis atitinkamų priemonių.

104. Italijos Respublika teigia, kad priemonės, kurias ji priėmė siekdama užtikrinti vartotojų apsaugą, nėra susijusios su Direktyvos 92/49 9 straipsnyje numatyta draudimo įmonių finansine priežiūra. Draudimo įmonės finansinė priežiūra, už kurią išimtinai atsako buveinės valstybė narė, veikiau susijusi su mokumu ir techniniais ištekliais, o ne su vartotojų apsauga.

2.      Vertinimas

105. Direktyva 92/49 yra siekiama suderinti įstatymus „ tiek, kiek būtina, reikalinga ir pakankama, siekiant bendro leidimų ir riziką ribojančios kontrolės sistemų pripažinimo tam, kad būtų galima išduoti bendrąjį leidimą, galiojantį visoje Bendrijoje, bei taikyti buveinės valstybės narės priežiūros principą“(71).

106. Taigi, norint imtis draudimo veiklos ir ją vykdyti, pakanka gauti vieną oficialų leidimą, kurį išduoda valstybės narės, kurioje yra draudimo įmonės pagrindinė buveinė, kompetentingos valdžios institucijos, o tai leidžia įmonei vykdyti verslą visoje Bendrijoje naudojantis įsisteigimo laisve ar laisve teikti paslaugas. Be to, valstybė narė, kurioje veikia įmonės filialas ar kurioje yra teikiamos paslaugos, negali reikalauti, kad draudimo įmonės, kurios nori šioje valstybėje narėje užsiimti verslu ir kurios jau yra gavusios leidimą buveinės valstybėje narėje(72), gautų naują leidimą(73). Be to, leidimo išdavimo buveinės valstybės narėje principo taikymo pasekmė yra ta, kad pagal Direktyvos 92/49 9 straipsnį tik buveinės valstybė narė atsako už draudimo įmonių finansinę priežiūrą. Finansinė priežiūra apima(74) „visos draudimo įmonės veiklos, mokumo būklės, techninių atidėjimų sudarymo ir juos dengiančio turto ”(75) tikrinimą.

107. Mano nuomone, Direktyvoje 92/49 įtvirtinti vienintelio leidimo išdavimo ir buveinės valstybės narės finansinės priežiūros principai yra įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas ne gyvybės draudimo sektoriuje įgyvendinimo kertiniai akmenys.

108. Pagal Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalį, o vėliau Kodekso 35 straipsnio 1 dalį ir 314 straipsnio 2 dalį draudimo įmonėms, turinčioms teisę Italijoje teikti privalomo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, įskaitant įmones, kurios veikia naudodamosi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, nurodyta apskaičiuoti draudimo įmokas tam tikru būdu. Be to, draudimo įmonei nesilaikant Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalyje, o vėliau Kodekso 35 straipsnio 1 dalyje ir 314 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo įmokų apskaičiavimo metodo, tam tikrais atvejais ISVAP gali skirti dideles baudas. Kaip nurodyta šios išvados 99 punkte, vienintelė Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalies, o vėliau Kodekso 35 straipsnio 1 dalies ir 314 straipsnio 2 dalies paskirtis – sutrukdyti, kad būtų išvengta vykdyti pareigą sudaryti sutartį.

109. Manau, kad sprendimas apdrausti draudėją ir draudimo įmokų tarifų nustatymas yra draudimo įmonės verslo svarbiausi elementai ir gali turėti įtakos jos finansiniam stabilumui. Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalyje(76) įtvirtintos taisyklės, reglamentuojančios draudimo įmokų apskaičiavimo tvarką, taip pat ISVAP suteiktos priežiūros galios ir nustatyti įgaliojimai bausti reiškia, kad draudimo įmonės yra atskaitingos ne tik pagal Direktyvą 92/49 už finansinę priežiūra atsakingoms buveinės valstybės narės valdžios institucijoms, bet ir ISVAP dėl klausimų, susijusių su įmonės finansiniu stabilumu.

110. Todėl, mano nuomone, Komisijos kaltinimas, kad Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalis(77), kuria siekiama sutrukdyti, kad būtų išvengta vykdyti pareigą sudaryti sutartį, pažeidžia Direktyvos 92/49 9 straipsnį, yra pagrįstas.

VII – Dėl bylinėjimosi išlaidų

111. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti išlaidas ir Italijos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

112. Remiantis Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalimi, į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

VIII – Išvada

113. Todėl siūlau Teisingumo Teismui:

–        nuspręsti, kad, nustačiusi ir palikusi galioti visoms draudimo įmonėms, įskaitant tas, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, tačiau kurios Italijoje vykdo veiklą naudodamosi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, taikomą pareigą teikti privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43ir 49 straipsnius,

–        nuspręsti, kad, priėmusi ir palikusi galioti draudimo įmokų apskaičiavimo taisykles, kurios, pažeidžiant 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB, (trečioji ne gyvybės draudimo direktyva) 6, 29 ir 39 straipsniuose įtvirtintą draudimo įmokų tarifų nustatymo laisvės principą, yra skirtos sutrukdyti, kad būtų išvengta vykdyti pareigą sudaryti sutartį, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą,

–        nuspręsti, kad, priėmusi ir palikusi galioti taisykles, pagal kurias, pažeidžiant Direktyvos 92/49 9 straipsnyje numatytą buveinės valstybės narės priežiūros principą, draudimo įmonės, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje, bet kurios, naudodamosi įsisteigimo laisve ar laisve teikti paslaugas, vykdo veiklą Italijoje, turi apskaičiuoti draudimo įmokas, ir nustačiusi baudas už šių taisyklių pažeidimą, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą,

–        nurodyti Italijos Respublikai padengti savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas,

–        nurodyti Suomijos Respublikai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

1 – Originalo kalba: anglų.

2 – OL L 228, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 6 sk., 1 t., p. 346.

3 – 2004 m. spalio 5 d. Sprendimas (C‑442/02, Rink. p. I‑8961).

4 – Žr. šios išvados 30 punktą.

5 – Žr., be kita ko, 2001 m. gegužės 10 d. Sprendimą Komisija prieš Nyderlandus (C‑152/98, Rink. p. I‑3463, 23 punktas); 2002 m. sausio 15 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C‑439/99, Rink. p. I‑305, 10 punktas) ir 2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimą Komisija prieš Suomiją (C‑185/00, Rink. p. I‑14189, 79 punktas).

6 – Visų pirma žr. 2003 m. birželio 5 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C‑145/01, Rink. p. I‑5581, 17 punktas).

7 – Visų pirma žr. 1985 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Italiją (274/83, Rink. p. 1077, 21 punktas); 1997 m. rugsėjo 16 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Italiją (C‑279/94, Rink. p. I‑4743, 15 punktas) ir 2006 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Ispaniją (C‑221/04, Rink. p. I‑4515, 36 punktas).

8 – Žr. šios išvados 30 punktą.

9 – Žr. šios išvados 18 ir 19 punktus.

10 – 1983 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Verros prieš Parlementą (306/81, Rink. 1755, 9 punktas) ir 2005 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Italija prieš Komisiją (C‑66/02, Rink. p. I‑10901, 86 punktas).

11 – Taip pat Kodekso 132 straipsnio 1 dalis.

12 – Taip pat Kodekso 35 straipsnio 1 dalis, 314 straipsnio 2 dalis, 131 straipsnis, 313 straipsnis ir 314 straipsnio 1 dalis.

13 – Minėta 3 išnašoje.

14 – OL L 103, p. 1; 2004 m. Specialusis leidimas lietuvių k. 6 sk., 1 t., p. 10.

15 – OL L 8, 1984, p. 17; 2004 m. Specialusis leidimas lietuvių k. 6 sk., 7 t., p. 3.

16 – 2004 m. spalio 14 d. Sprendimas (C‑36/02, Rink. p. I‑9609).

17 – Vėliau – Kodekso 132 straipsnio 1 dalis.

18 – Vėliau – Kodekso 35 straipsnio 1 dalis ir 314 straipsnio 2 dalis.

19 – Vėliau – Kodekso 314 straipsnio 1 dalis.

20 – Vėliau – Kodekso 131 ir 313 straipsniai.

21 – Žr. šios išvados 48 punktą.

22 – 2004 m. spalio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Graikiją (C‑288/02, Rink. p. I‑10071, 35 punktas ir jame minėta Teisingumo Teismo praktika).

23 – Ypač žr. Teisingumo Teismo sprendimo CaixaBank France, minėto 3 išnašoje, 9 ir 11 punktus.

24 – Žr., be kita ko, 2001 m. lapkričio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimą De Coster (C‑17/00, Rink. p. I‑9445, 29 punktas); 2005 m. rugsėjo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą Mobistar ir Belgacom Mobile (C‑544/03 ir C‑545/03, Rink. p. I‑7723, 29 punktas); 2006 m. gruodžio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimą Cipolla ir kiti (C‑94/04 ir C‑202/04, Rink. p. I‑11421, 56 punktas) ir 2007 m. sausio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą ITC (C‑208/05, Rink. p. I‑181, 55 punktas).

25 – Ir kitos susijusios pareigos.

26 – Vėliau – Kodekso 35 straipsnio 1 dalis, 131 straipsnis, 132 straipsnio 1 dalis, 313 straipsnis, 314 straipsnio 1 ir 2 dalys.

27 – Žr. Kodekso 132 straipsnio 2 dalį.

28 – Žr. šios išvados 60 punktą.

29 – Žr. šios išvados 49 punktą. 2002 m. kovo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/13/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 73/239/EEB dėl ne gyvybės draudimo įmonėms taikomų mokumo atsargos reikalavimų, (OL L 77, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 6 sk., 4 t., p. 310) preambulės trečioje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad draudimo įmonėms keliamas reikalavimas sukaupti mokumo atsargą, kuri sušvelnintų nepalankius verslo svyravimus, yra svarbus riziką ribojančios priežiūros elementas apsaugant apdraustuosius ir draudėjus.

30 – Nors ir negalima atmesti galimybės, kad draudimo įmonės imsis pagalbos sau priemonių norėdamos sumažinti šioje byloje nagrinėjamų teisės aktų de facto poveikį, pvz., adresuos reklaminę medžiagą tam tikrų kategorijų potencialiems draudėjams ar geografiniams arba kalbiniams regionams, tačiau tokios priemonės nepakeičia fakto, kad pagal Italijos teisės aktus įmonės privalo drausti visus pageidaujančius apsidrausti draudėjus ir jos turi laikytis Italijos teisėje nustatytų reikalavimų užtikrinti, kad būtų laikomasi pareigos sudaryti sutartį.

31 – 2003 m. vasario 25 d. Sprendime Komisija prieš Italiją (C‑59/01, Rink. p. I‑1759, 25 punktas) Teisingumo Teismas nurodė, jog „(Direktyvos 92/49) preambulės devynioliktojoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad vidaus rinkoje draudėjui naudinga naudotis kuo įvairesnėmis Bendrijoje teikiamomis draudimo paslaugomis, kad jis galėtų išsirinkti tą, kuri geriausiai atitinka jo reikmes“.

32 – Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką paslaugų teikimas ir įsisteigimas skiriami atsižvelgiant į tai, ar vykdoma veikla yra reguliari ir tęstinė, ar laikina. Šiuo klausimu žr. 1995 m. lapkričio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimą Gebhard (C‑55/94, Rink. p. I‑4165, 21–26 punktai).

33 – Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad per Teisingumo Teismo posėdį Komisija nurodė, o Italijos Respublika neprieštaravo, jog už atsisakymą sudaryti sutartį ISVAP neseniai paskyrė nuo 1 iki 2 milijonų eurų dydžio baudas Vokietijos, Italijos ir Šveicarijos draudimo įmonėms.

34 – Be to, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Italijos Respublika priėmė Kodekso 132 straipsnio 2 dalį, o tai rodo, jog ji suprato, kad egzistuoja specializacija privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo srityje.

35 – Ir Italijos teisės aktų nuostatų, skirtų šios pareigos įgyvendinimui užtikrinti.

36 – Galima įsivaizduoti situaciją, kai draudimo įmonės specializacija yra privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugų savarankiškai dirbantiems taksi vairuotojams .teikimas.

37 – Šioje byloje nagrinėjami Italijos teisės aktai gali paveikti įmonės verslo metodą.

38 – Žr. 2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimą Haim (C‑424/97, Rink. p. I‑5123, 57 punktas).

39 – Jeigu išties toks buvo jos ketinimas. Žr. šios išvados 69 punktą.

40 – Dėl laisvės teikti paslaugas žr. 1997 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimą De Agostini ir TV‑Shop (C‑34/95–C‑36/95, Rink. p. I‑3843, 53 punktas); 2003 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimą Gambelli ir kiti (C‑243/01, Rink. p. I‑13031, 67 punktas) ir 2007 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimą Placanica ir kiti (C‑338/04, C‑359/04 ir C‑360/04, Rink. p. I‑1891, 46 punktas).

41 – Vėliau – Kodekso 35 straipsnio 1 dalis, 131 straipsnis, 132 straipsnio 1 dalis, 313 straipsnis, 314 straipsnio 1 ir 2 dalys.

42 – Dėl kitų nei komerciniais tikslais naudojamų motorinių transporto priemonių parkų žr. Kodekso 132 straipsnio 2 dalį.

43 – Ir, mano nuomone, akivaizdžiai kenkia vienam iš pagrindinių Direktyvos 92/49 tikslų, žr. 31 išnašą.

44 – Žr. šios išvados 59 punktą.

45 – Pavyzdžiui, Italijos Respublika nurodė, kad šiuo metu (egzistuojant pareigai sudaryti sutartį) draudimo įmokos Mezzogiorno, palyginti su BVP, yra 2 % mažesnės už nacionalinį vidurkį ir kad 70 % draudimo išmokų susijusios tik su privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Be to, Italijos Respublika atkreipė dėmesį į 45 metų vairuotojo iš Neapolio, turinčio maksimalų malus, kuriam draudimo įmonė nustatė metinę 10 000 eurų draudimo įmoką, atvejį, į dvejus metus vairuotojo pažymėjimą turinčio 21 metų vairuotojo, kuris pateko į kelių eismo įvykį ir kuriam buvo nustatyta metinė 8 000 eurų draudimo įmoka, atvejį ir į neseniai vairuotojo pažymėjimą gavusio vairuotojo, kuriam buvo nustatyta metinė 7 000 eurų draudimo įmoka, atvejį.

46 – Šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C‑496/01, Rink. p. I‑2351, 68 punktas).

47 – Žr. pagal analogiją 2007 m. birželio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimą Rosengren ir kiti (C‑170/04, Rink. p. I‑4071, 51 punktas).

48 – Šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą Läärä ir kiti (C‑124/97, Rink. p. I‑6067, 36 punktas); 1999 m. spalio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą Zenatti (C‑67/98, Rink. p. I‑7289, 34 punktas) ir 2003 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą Anomar ir kiti (C‑6/01, Rink. p. I‑8621, 80 punktas).

49 – Šiuo atžvilgiu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Italijos Respublika Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalyje, o vėliau Kodekso 314 straipsnio 2 dalyje numatė konkrečias sankcijas už Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje ir Kodekso 132 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos apdrausti pažeidimą tam tikrų Italijos teritorinių zonų ar draudėjų kategorijų atžvilgiu.

50 – Ir Kodekso 35 straipsnio 1 dalis, 131 straipsnis, 132 straipsnio 1 dalis, 313 straipsnis, 314 straipsnio 1 ir 2 dalys. Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje, 12a straipsnyje ir 12d straipsnio 1 dalyje ir Kodekso 131 straipsnyje, 132 straipsnio 1 dalyje, 313 straipsnyje ir 314 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos ir sankcijos yra bendro pobūdžio ir taikomos neatsižvelgiant į Italijos teritorijos zoną ar draudėjų kategoriją. Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalyje ir Kodekso 314 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos taikomos pažeidus Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje ir Kodekso 132 straipsnio 1 dalyje numatytą bendrąją pareigą apdrausti tam tikrų Italijos teritorijos zonų ar draudėjų kategorijų atžvilgiu. Nors atrodo, kad su sankcijomis susijusios nuostatos, įtvirtintos Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalyje, o vėliau Kodekso 314 straipsnio 2 dalyje, atitinka reikalavimą, kad taikoma priemonė būtų proporcinga, mano nuomone, šiose nuostatose daroma nuoroda į bendrąją pareigą sudaryti sutartį, įtvirtintą atitinkamai Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje, o vėliau Kodekso 132 straipsnio 1 dalyje, ir jos tiesiogiai su ja susijusios. Todėl, mano manymu, nusprendus, kad Italijos Respublika, Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1 dalyje ir Kodekso 132 straipsnio 1 dalyje numačiusi pareigą sudaryti sutartį, pažeidė EB 43 ir 49 straipsniuose numatytus įsipareigojimus, neišvengiamai reiškia, kad tokia pati išvada turi būti padaryta ir atitinkamai dėl Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalies ir Kodekso 314 straipsnio 2 dalies.

51 – Beje, Komisija to neginčija.

52 – Žr. šios išvados 63 punktą.

53 – Žr. šios išvados 59 punktą.

54 – Ir jos įgyvendinimo nuostatos.

55 – Vėliau – Kodekso 35 straipsnio 1 dalis, 131 straipsnis, 313 straipsnis, 314 straipsnio 1 dalis ir 2 dalys.

56 – Vėliau – Kodekso 132 straipsnio 1 dalis.

57 – Žr. Direktyvos 92/49 pirmą konstatuojamąją dalį.

58 – 2003 m. vasario 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Italiją, cituotas 31 išnašoje, 26 punktas.

59 – Žr., inter alia, 2004 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C‑347/02, Rink. p. I‑7557, 22 punktas).

60 – Vėliau – Kodekso 35 straipsnio 1 dalis, 131 straipsnis, 313 straipsnis, 314 straipsnio 1 ir 2 dalys.

61 – Vėliau – Kodekso 35 straipsnio 1 dalis, 131 straipsnis, 313 straipsnis, 314 straipsnio 1 ir 2 dalys.

62 – Vėliau – Kodekso 35 straipsnio 1 dalis ir 314 straipsnio 2 dalis.

63 – Vėliau – Kodekso 35 straipsnio 1 dalis ir 314 straipsnio 2 dalis.

64 – Įstatymo Nr. 990 11 straipsnio 1a dalyje numatyta, kad „pakartotinio pažeidimo atveju leidimas vykdyti veiklą privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo srityje gali būti atšauktas“. Regis, Kodekse šios nuostatos nebėra.

65 – Mano nuomone, Direktyvos 92/49 6, 29 ir 39 straipsniai negintų grobuoniškų kainų ir klaidinančios ar nesąžiningos kainodaros praktikos.

66 – Žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Prancūziją, minėtą 59 išnašoje, 25 punktas.

67 – Vėliau – Kodekso 35 straipsnio 1 dalis ir 314 straipsnio 2 dalis.

68 – Vėliau – Kodekso 132 straipsnio 1 dalis.

69 – Vėliau – Kodekso 132 straipsnio 1 dalis.

70 – Vėliau – Kodekso 35 straipsnio 1 dalis ir 314 straipsnio 2 dalis.

71 – Žr. preambulės penktą konstatuojamąją dalį.

72 – Direktyvos 92/49 1 straipsnio c punkte numatyta, kad „buveinės valstybė narė – valstybė narė, kurioje yra riziką draudžiančios įmonės buveinė“.

73 – Žr. preambulės šeštą konstatuojamąją dalį.

74 – Bet, mano manymu, neapsiriboja.

75 – Žr. Direktyvos 92/49 9 straipsnį.

76 – Vėliau – Kodekso 35 straipsnio 1 dalis ir 314 straipsnio 2 dalis.

77 – Vėliau – Kodekso 35 straipsnio 1 dalis ir 314 straipsnio 2 dalis.

Full & Egal Universal Law Academy