TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2007 m. lapkričio 29 d.
Byla C‑9/06 P
Tomás Salazar Brier
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Apeliacinis skundas – Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antroje įtraukoje numatyta sąlyga – „Darbo kitai valstybei“ sąvoka“
Dalykas: Apeliacinis skundas dėl 2005 m. spalio 25 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo Salazar Brier prieš Komisiją (T‑83/03, Rink. VT p. I‑A‑311 ir II‑1407), kuriuo siekiama panaikinti šį sprendimą
Sprendimas: Atmesti apeliacinį skundą.
Santrauka
1. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Naujo argumento pateikimas – Priimtinumas – Ribos
(Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalis)
2. Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)
1. Iš Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad vykstant apeliaciniam procesui apeliantas gali remtis bet kokiu svarbiu argumentu su sąlyga, kad apeliacinis skundas nepakeičia Pirmosios instancijos teisme nagrinėtos bylos dalyko.
2. Nors kompetencijos valstybės viduje pasidalijimas skiriasi pagal kiekvienos valstybės institucijų sistemą, valstybę reikia laikyti unitariniu tarptautinės viešosios teisės subjektu. Laikantis šio požiūrio reikalaujama, kad valstybei kitose valstybėse ir tarptautinėse organizacijose atstovautų vienintelės diplomatinės atstovybės sistema, atspindinti atitinkamos valstybės unitarinį pobūdį tarptautiniu lygiu.
Tam, kad atitinkamą pareigūną būtų galima laikyti dirbusiu „kitai valstybei“, nėra svarbiausia, kad jį būtų įdarbinusi centrinė tos valstybės administracija, tačiau lemiamas veiksnys yra visiška jo pareigų integracija į tos valstybės nuolatinę atstovybę.
Šiuo požiūriu ir tarnautojus, dirbančius valstybei per jos centrinę administraciją, ir tuos, kurie dirba autonominei bendruomenei per jos administraciją, reikia laikyti esančius ekspatriacijos situacijoje Tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies prasme, tačiau su sąlyga, kad jie yra oficialiai integruoti į šios valstybės nuolatinę atstovybę.
Vadinasi, aiškinant Tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos frazę „darbas kitai valstybei“ reikia laikyti reikšminga tik aplinkybę, kad darbas atliekamas nuolatinėje valstybės atstovybėje. Todėl darbo valstybių politinių vienetų vyriausybėms negalima laikyti darbu valstybei, jei suinteresuotasis asmuo nėra oficialiai integruotas į valstybės nuolatinę atstovybę. Dėl tos pačios priežasties darbo viešojo kapitalo bendrovėje, priskiriamoje prie vienos iš komercinių bendrovių kategorijų, negalima laikyti darbu valstybei.
Full & Egal Universal Law Academy