TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2007 m. lapkričio 29 d.
Byla C‑10/06 P
Rafael de Bustamente Tello
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
„Apeliacinis skundas – Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antroje įtraukoje numatyta sąlyga – „Darbo kitai valstybei“ sąvoka“
Dalykas: Apeliacinis skundas dėl 2005 m. spalio 25 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo De Bustamente Tello prieš Tarybą (T‑368/03, Rink. VT p. I‑A‑321 ir II‑1439), kuriuo siekiama panaikinti šį sprendimą.
Sprendimas: Atmesti apeliacinį skundą.
Santrauka
1. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Paprastas pagrindų ir argumentų, pateiktų Pirmosios instancijos teisme, pakartojimas – Teisės klaidos, kuria remiamasi, neidentifikavimas – Nepriimtinumas – Pirmosios instancijos teismo atlikto Bendrijos teisės aiškinimo ar taikymo ginčijimas – Priimtinumas
(EB 225 straipsnis)
2. Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)
1. Apeliacinis skundas yra nepriimtinas, jeigu jame nepateikiami net argumentai, konkrečiai skirti ginčijamame sprendime tariamai padarytai teisės klaidai identifikuoti, o tik pakartojami arba pažodžiui perteikiami ieškinio pagrindai ir argumentai, kurie jau buvo pateikti Pirmosios instancijos teisme. Tačiau jeigu apeliantas ginčija Pirmosios instancijos teismo atliktą Bendrijos teisės aiškinimą arba jos taikymą, pirmojoje instancijoje išnagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo aptariami apeliaciniame procese. Iš tiesų, jeigu apeliantas negalėtų pagrįsti savo apeliacinio skundo ieškinio pagrindais ir argumentais, kuriuos jis pateikė Pirmosios instancijos teisme, tas procesas iš dalies netektų savo prasmės.
2. Nors kompetencijos valstybės viduje pasidalijimas skiriasi pagal kiekvienos valstybės institucijų sistemą, valstybę reikia laikyti unitariniu tarptautinės viešosios teisės subjektu. Laikantis šio požiūrio reikalaujama, kad valstybei kitose valstybėse ir tarptautinėse organizacijose atstovautų vienintelės diplomatinės atstovybės sistema, atspindinti atitinkamos valstybės unitarinį pobūdį tarptautiniu lygiu.
Tam, kad atitinkamą pareigūną būtų galima laikyti dirbusiu „kitai valstybei“, nėra svarbiausia, kad jį būtų įdarbinusi centrinė tos valstybės administracija, tačiau lemiamas veiksnys yra visiška jo pareigų integracija į tos valstybės nuolatinę atstovybę.
Šiuo požiūriu ir tarnautojus, dirbančius valstybei per jos centrinę administraciją, ir tuos, kurie dirba autonominei bendruomenei per jos administraciją, reikia laikyti esančius ekspatriacijos situacijoje Tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies prasme, tačiau su sąlyga, kad jie yra oficialiai integruoti į šios valstybės nuolatinę atstovybę.
Vadinasi, aiškinant Tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos frazę „darbas kitai valstybei“ reikia laikyti reikšminga tik aplinkybę, kad darbas atliekamas nuolatinėje valstybės atstovybėje. Todėl darbo valstybių politinių vienetų vyriausybėms negalima laikyti darbu valstybei, jei suinteresuotasis asmuo nėra oficialiai integruotas į valstybės nuolatinę atstovybę.
Full & Egal Universal Law Academy