TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2008 m. vasario 21 d.
Byla C‑348/06 P
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Marie-Claude Girardot
„Apeliacinis skundas – Laikinasis tarnautojas – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Prarasta galimybė būti įdarbintam – Reali ir tikra žala – Žalos atlyginimo apimties nustatymas“
Dalykas Apeliacinis skundas dėl 2006 m. birželio 6 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo Girardot prieš Komisiją (T‑10/02, Rink. VT p. II‑A‑2‑609) panaikinimo. M. C. Girardot pateiktas priešpriešinis apeliacinis skundas.
Sprendimas Atmesti apeliacinį skundą ir priešpriešinį apeliacinį skundą.
Santrauka
1. Pareigūnai – Ieškinys – Neribota jurisdikcija – Turtinės žalos atlyginimas dėl prarastos galimybės neteisėtai atmetus kandidatūrą
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalis)
2. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Paprastas pagrindų ir argumentų, pateiktų Pirmosios instancijos teisme, pakartojimas – Nepriimtinumas
(EB 225 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punktas)
1. Nagrinėjant finansinio pobūdžio ginčą Pareigūnų nuostatų 91 straipsnio 1 dalies prasme, Pirmosios instancijos teismo jurisdikcija yra neribota; prireikus jis turi kompetenciją savo iniciatyva priteisti iš atsakovės atlyginti dėl jos kaltės padarytą žalą ir tokiu atveju, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, įvertinti ex aequo et bono patirtą žalą. Be to, Pirmosios instancijos teismui nustačius, jog padaryta žala, tik jis, neperžengdamas prašymo ribų ir laikydamasis pareigos motyvuoti, gali nustatyti žalos atlyginimo būdą ir jos dydį.
Šiuo atžvilgiu nustatant žalos, atsiradusios laikinajam tarnautojui, kurio kandidatūra buvo neteisėtai atmesta, praradus galimybę būti įdarbintam Bendrijos institucijoje, atlyginimo dydį pagal daugelyje nacionalinių teisių taikomą metodą, kuris paremtas prarasto darbo užmokesčio kriterijumi, nustatant skirtumą tarp numatomo darbo užmokesčio ir realiai gauto užmokesčio ir procentais įvertinant galimybę būti įdarbintam, taip indeksuojant praradimą, Bendrijos teismas neišvengiamai turi remtis keliomis savaime neaiškiomis prielaidomis, kurios grindžiamos savarankišku Pirmosios instancijos teismo faktų vertinimu ir jo turima diskrecija.
2. Iš EB 225 straipsnio, Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos c punkto matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą.
Šio reikalavimo neatitinka priešpriešinis apeliacinis skundas, kuriuo nesiekiama nustatyti teisės klaidų, padarytų Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentuose, o pirma, pakartojant pirmojoje instancijoje išdėstytus argumentus ir, antra, pateikiant tariamai naujų įrodymų, siekiama užginčyti faktinių aplinkybių vertinimą, kuriuo šis teismas rėmėsi tame sprendime.
Full & Egal Universal Law Academy