BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) NUTARTIS
2009 m. gruodžio 15 d. ( *1 )
Byloje T-107/06
Inet Hellas Ilektroniki Ipiresia Pliroforion EPE (Inet Hellas), įsteigta Atėnuose (Graikija), atstovaujama advokato V. Chatzopoulos,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą G. Zavvos ir E. Montaguti,
atsakovę,
dėl tariamai 2006 m. sausio 31 d. Komisijos laiške esančio sprendimo, kuriuo subjektas, įgaliotas organizuoti, administruoti ir valdyti „.eu“ aukščiausiojo lygio domeną, atmetė ieškovės prašymą „.co“ domeną įregistruoti kaip antrojo lygio domeną,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras, teisėjai M. Prek ir V. M. Ciucă (pranešėjas),
kancleris E. Coulon,
priima šią
Nutartį
Teisinis pagrindas
1
Teisinį pagrindą sudaro, be kita ko, du reglamentai: pagrindų reglamentas, t. y. 2002 m. balandžio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 733/2002 dėl „.eu“ aukščiausio lygio domeno įdiegimo (OL L 113, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 394), ir įgyvendinimo reglamentas, t. y. 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 874/2004, nustatantis „.eu“ aukščiausio lygio domeno įdiegimo ir funkcijų viešosios tvarkos taisykles bei registracijai taikomus principus (OL L 162, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 34 t., p. 825), iš dalies pakeistas 2005 m. spalio 10 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1654/2005 (OL L 266, p. 35).
Reglamentas Nr. 733/2002
2
Pagal Reglamento Nr. 733/2002 pirmą konstatuojamąją dalį:
„.eu Aukščiausio lygio domeno (ALD) sukūrimas yra vienas tikslų, siekiant skatinti elektroninę komerciją, įgyvendinant e-Europos iniciatyvą, patvirtintą Europos Komisijos [Europos Vadovų Tarybos] posėdyje, įvykusiame Lisabonoje 2000 m. kovo 23 ir 24 dienomis.“
3
Pagal Reglamento Nr. 733/2002 13 konstatuojamąją dalį:
„ Komisija turi atviros, skaidrios ir nediskriminacinės atrankos būdu paskirti registrą. Komisija su atrinktu registru turi sudaryti sutartį, nurodančią sąlygas, kurių registras turi laikytis, organizuodamas, administruodamas ir ALD. Ši sutartis sudaroma ribotam laikui ir gali būti atnaujinta.“
4
Reglamento Nr. 733/2002 2 straipsnio a punkte „registras“ apibrėžiamas kaip „subjektas, įgaliotas organizuoti, administruoti ir ALD, įskaitant atitinkamų duomenų bazių ir susijusių viešosios užklausos paslaugų priežiūrą, domenų vardų registraciją, naudojimąsi domeno vardų registru, naudojimąsi registro ALD vardų serveriais ir ALD zonų rinkmenų platinimą“.
5
Reglamento Nr. 733/2002 3 straipsnyje „Registro ypatybės“ numatyta:
„1. Komisija:
a)
nustato registro paskyrimo kriterijus ir procedūrą;
b)
paskiria registrą, prieš tai [Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje] paskelbusi kvietimą dalyvauti konkurse ir po to, kai tokio kvietimo procedūra užbaigiama;
c)
sudaro sutartį, nustatančią sąlygas, kuriomis Komisija vadovaujasi prižiūrėdama, kaip registras organizuoja, administruoja ir ALD .
3. Gavęs išankstinį Komisijos sutikimą, Registras sudaro tinkamą sutartį, numatančią.eu ekALD kodo suteikimą .“
6
Reglamento Nr. 733/2002 4 straipsnyje „Registro įsipareigojimai“ nustatyta:
„Registras laikosi taisyklių, politikos ir procedūrų, nustatytų šiuo reglamentu bei 3 straipsnyje nurodytomis sutartimis. Registras laikosi skaidrių ir nediskriminuojančių procedūrų. “
7
Reglamento Nr. 733/2002 5 straipsnyje „Politikos sistema“ numatyta:
„1. Pasikonsultavusi su registru ir vadovaudamasi 6 straipsnio 3 dalyje nurodyta procedūra, Komisija priima viešosios tvarkos taisykles, reguliuojanč ALD įdiegimą ir funkcijas bei viešosios tvarkos principus, susijusius su registracija. Viešoji tvarka susideda iš:
a)
neteisminio konfliktų sureguliavimo politikos;
b)
viešosios tvarkos, nukreiptos prieš spekuliacijomis ar piktnaudžiavimu paremtą domenų vardų registraciją, įskaitant galimybę registruoti domenų vardus periodiškai, siekiant užtikrinti nacionalinių ir (arba) Bendrijos įstatymų [teisės aktų] pripažintiems arba įsteigtiems ankstesnių teisių turėtojams bei viešosioms organizacijoms reikiamas laikinąsias galimybes užregistruoti savo vardus;
c)
politikos, reguliuojančios galimą domenų vardų panaikinimą, įskaitant bona vacantia klausimą;
d)
kalbinių klausimų ir geografinių sampratų;
e)
intelektinės nuosavybės ir kitų teisių traktavimo.
“
8
Pagal Reglamento Nr. 733/2002 7 straipsnį „Bendrija išlaiko visas teises, susijusias ALD, įskaitant visų pirma intelektinės nuosavybės teises ir kitas teises į registro duomenų bazes, kurių reikia šio reglamento įgyvendinimui užtikrinti, taip pat teisę paskirti naują registrą“.
Reglamentas Nr. 874/2004
9
Reglamento Nr. 874/2004 įžanginėje dalyje nurodyta, kad jis grindžiamas „Reglamentu [Nr. 733/2002], ypač jo 5 straipsnio 1 dalimi“.
10
Pagal Reglamento Nr. 874/2004 penktą konstatuojamąją dalį:
„Siekiant užtikrinti geresnę vartotojų teisių apsaugą ir nepažeidžiant jokių Bendrijos taisyklių dėl jurisdikcijos ir taikomos teisės, registratorių ir besiregistruojančiųjų tarpusavio ginčams dėl Bendrijos nuosavybės teisių reikalų taikoma teisė turėtų būti vienos iš valstybių narių teisės aktai.“
11
Reglamento Nr. 874/2004 8 straipsnyje su pakeitimais, pavadintame „Šalių pavadinimų ir alfa-2 kodų, simbolizuojančių šalis, rezervavimas“, numatyta:
„1. Šio reglamento priede išvardytus pavadinimus sąraše nurodytos šalys betarpiš ALD rezervuoja arba registruoja tik kaip antrojo lygio domeno pavadinimus.
2. Šalis simbolizuojantys Alfa-2 kodai antrojo lygio domeno pavadinimais betarpiš ALD neregistruojami.“
12
Reglamento Nr. 874/2004 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Ankstesnių teisių, kurias pripažino ar nustatė nacionalinė ir (arba) Bendrijos teisė ir valstybės įstaigos, turėtojai gali teikti prašymus užregistruoti domenų vardus registracijos etapais laikotarpiu prieš domeno registracijos pradžią.
“
13
Pagal Reglamento Nr. 874/2004 22 straipsnį:
„1. AGS [alternatyvų ginčų sprendimo] procesą gali pradėti bet kuri šalis, kai:
b)
registro priimtas sprendimas prieštarauja šiam reglamentui arba Reglamentui Nr. 733/2002.
2. Dalyvavimas AGS procese domeno vardo savininkui ir registrui yra privalomas.
11.
Kai yra pradėtas procesas prieš registrą, AGS kolegija nusprendžia, ar registro priimtas sprendimas prieštarauja šiam reglamentui ar Reglamentui Nr. 733/2002. AGS kolegija nusprendžia, kad sprendimas turi būti panaikintas, ir tam tikrais atvejais gali nuspręsti, kad ginčijamas domeno vardas turi būti perduotas, panaikintas ar priskirtas, jeigu, kai tai būtina, tenkinami Reglamento Nr. 733/2002 4 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyti kriterijai.
13. AGS tvarka priimti sprendimai šalims ir registrui yra privalomi, išskyrus atvejus, kai per 30 kalendorinių dienų nuo AGS tvarka priimto sprendimo pranešimo šalims dienos pradedamas teismo procesas.“
Faktinės bylos aplinkybės
14
Domeno vardų sistema (Domain Name System) leidžia naršyti po internetą domeno vardus susiejant su numeriais, kurie identifikuoja prie interneto prijungtus kompiuterius. Šios paslaugos techninių elementų valdymą koordinuoja pagal Kalifornijos (Jungtinės Amerikos Valstijos) teisę įsteigta ne pelno siekianti įstaiga „Internet Corporation for Assigned Names and Numbers“ (toliau – ICANN). Ji taip pat užtikrina pagrindinių serverių ir aukščiausio lygio domenų sistemų valdymą. Aukščiausio lygio domenas (Top Level Domain, toliau – ALD) jungia visus prie interneto prijungtus kompiuterius. Jis matomas kiekvieno domeno vardo dešinėje ir sudarytas iš taško bei specialaus kodo, taško ir daugybinio kodo, pavyzdžiui, „.com“, „.net“ arba „.org“, arba taško ir geografinio kodo, pavyzdžiui, „.lu“.
15
2005 m. kovo 21 d. ICANN valdyba leido ICANN direktoriui ir visuotiniam susirinkimui sudaryti susitarimą dėl „.eu“ ALD valdymo delegavimo su Europos interneto domenų registru (European Registry for Internet Domains, toliau – EURid), pagal Belgijos teisę įsteigta ne pelno siekiančia asociacija, paskirta Europos Bendrijų Komisijos (žr. 2003 m. gegužės 21 d. Komisijos sprendimą 2003/375/EB dėl „.eu“ aukščiausio lygio domeno registro paskyrimo (OL L 128, p. 29).
16
Ieškovė Inet Hellas Ilektroniki Ipiresia Pliroforion EPE (Inet Hellas) yra bendrovė, veikianti per internetą teikiamų telekomunikacijų paslaugų srityje. Ji, be kita ko, registruoja trečiosioms šalims domeno tipo „“ vardus, nes valdo „.gr“ ALD antrojo „.co“ lygio domeną.
17
2001 m. balandžio 17 d. ieškovė pagal iš dalies pakeistą 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146), kuris buvo pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti CO kaip Bendrijos prekių ženklą.
18
2002 m. rugpjūčio 5 d. VRDT įregistravo Bendrijos prekių ženklą CO Nr. 2191500.
19
2005 m. gruodžio 7 d. ieškovė pateikė EURid įregistruoti „.co“ domeną kaip „.eu“ ALD antrojo lygio domeną.
20
EURid atsisakė „.co“ domeną įregistruoti kaip „.eu“ ALD antrojo lygio domeną. Konkrečiai kalbant, 2005 m. gruodžio 7 d.EURid atsakė ieškovei, kad aptariamo domeno negalima įregistruoti remiantis Reglamentais Nr. 733/2002 ir Nr. 874/2004, nes šalių kodai negali būti įregistruoti kaip antrojo lygio domenai, o adreso pabaigos dvi raidės „.co“ atitinka Kolumbijai skirtą Alfa-2 kodą.
21
Reaguodama į EURid atsisakymą įregistruoti „.co“ domeną kaip „.eu“ ALD antrojo lygio domeną, 2005 m. gruodžio 23 d. ieškovė kreipėsi į Komisiją, išdėstydama jai priežastis, dėl kurių manė, kad toks atsisakymas prieštarauja Sąjungos normoms.
22
Į minėtą laišką Komisija atsakė 2006 m. sausio 31 d. laišku (toliau – ginčijamas aktas), apie kurį ieškovei buvo pranešta 2006 m. vasario 13 dieną. Ginčijamame akte Komisija visų pirma paaiškino ieškovei, kad Reglamentuose Nr. 733/2002 ir Nr. 874/2004 yra numatyta alternatyvi ginčų sprendimo procedūra, kuri gali būti taikoma, kai registro priimtas sprendimas prieštarauja Reglamentams Nr. 733/2002 ir Nr. 874/2004. Tada Komisija nurodė, kad registro priimtų sprendimų atžvilgiu ji negali veikti kaip apeliacinė instancija ir todėl „negali peržiūrėti EURid sprendimo“. Vis dėlto Komisija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovės susirašinėjimas su EURid yra susijęs su Reglamento Nr. 874/2004 aiškinimu, ji pateikia tam tikrus patikslinimus, kurie ieškovei galėtų būti naudingi. Komisija taip pat išaiškino taikytinas nuostatas ir atsakė į ieškovės argumentus. Galiausiai Komisija padarė išvadą, kad net jeigu ji kuo puikiausiai supranta ieškovės suinteresuotumą, kad „.co“ domenas būtų įregistruotas kaip „.eu“ ALD antrojo lygio domenas, ji gali tik pritarti 2005 m. gruodžio 7 d.EURid sprendimui neregistruoti šio domeno.
Procesas ir šalių reikalavimai
23
Ši byla buvo pradėta ieškovės ieškiniu, pateiktu Bendrojo Teismo (buvęs Pirmosios instancijos teismas) kanceliarijoje 2006 m. balandžio 7 dieną.
24
Kadangi Bendrojo Teismo kolegijų sudėtis buvo pakeista, teisėjas pranešėjas paskirtas į penktąją kolegiją, kuriai dėl to buvo paskirta ši byla.
25
Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal savo Procedūros reglamento 64 dalį, paprašė Komisijos pateikti dokumentą. Komisija šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą. 2009 m. balandžio 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovė pateikė pastabas dėl šio dokumento.
26
Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
—
„pripažinti ginčijamą aktą negaliojančiu“,
—
panaikinti ginčijamą aktą,
—
priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
27
Komisija Bendrojo Teismo prašo:
—
atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
—
subsidiariai – kaip nepagrįstą,
—
priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
28
Remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 113 straipsniu, šis teismas, priimdamas sprendimą pagal šio reglamento 114 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus, išklausęs šalis, bet kuriuo metu savo iniciatyva gali nuspręsti, ar viešosios tvarkos požiūriu nėra draudimo tęsti bylos nagrinėjimą. Šiuo atveju Bendrasis Teismas mano, jog bylos dokumentai jam suteikė pakankamai informacijos, todėl sprendimą dėl nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo tuo, kad nėra akto, dėl kurio būtų galima pareikšti ieškinį, nusprendžia priimti nepradėjęs žodinės procedūros, nes šalys dėl šio klausimo išdėstė savo nuomonę pareiškimuose.
Šalių argumentai
29
Atskiru dokumentu nepateikusi prieštaravimo dėl priimtinumo pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį, Komisija šioje byloje remiasi visų pirma tuo, kad nėra akto, galinčio sukelti privalomų teisinių pasekmių, kurios turėtų įtakos ieškovės interesams, aiškiai pakeisdamos jos teisinę padėtį.
30
Komisija teigia, kad, kaip aiškiai matyti iš ginčijamo akto turinio analizės, jis yra „Komisijos nuomonė“, kurioje tik paaiškinama taikyta procedūra. Jis nėra kompetentingos institucijos priimtas sprendimas ir juo labiau niekas nerodo, kad ji ketino priimti tokį sprendimą. Be to, Komisija mano, kad ginčijamas aktas nesukelia ieškovei privalomų teisinių pasekmių, todėl ji neturi jokio suinteresuotumo prašyti jį panaikinti.
31
Komisija tvirtina, kad ginčijamame akte pateikti paaiškinimai nepakeičia ieškovės teisinės padėties ir neatima iš jos galimybės pasinaudoti kitomis teisių gynimo priemonėmis ar taikyti Reglamento Nr. 874/2004 22 straipsnyje numatytą alternatyvią ginčų sprendimo procedūrą.
32
Komisija tvirtina, kad EURid sprendimas neregistruoti „.co“ domeno kaip „.eu“ ALD antrojo lygio domeno nėra atskiras vykdytinas aktas, kuris savaime gali paveikti ieškovės teises ir pareigas, nesant būtinybės Komisijai priimti papildomo akto.
33
Antra, Komisija ginčija ieškovės argumentus, kad „Komisija patikėjo EURid Bendrijos registro valdymą“ suteikdama jam įgaliojimus. Komisija mano, kad klaidingai aiškinami tarp jos bei EURid susiklostę teisiniai santykiai ir tai, kaip padalyti Sąjungos teisės aktų leidėjo suteiktos funkcijos bei nustatyti uždaviniai.
34
Komisija taip pat atmeta galimybę šioje byloje taikyti teismo praktiką, susijusią su įgaliotų institucijų aktais, nes šiuo atveju ji nėra įgaliojusi institucija.
35
Trečia, Komisija teigia, kad Reglamentuose Nr. 733/2002 ir Nr. 874/2004 įtvirtinta sistema numatyta pakankama suinteresuotųjų asmenų, norinčių ginčyti registro aktą, teisinė apsauga. Kiekvienas suinteresuotasis asmuo gali, pirma, pareikšti ieškinį nacionaliniuose teismuose ir, antra, pasinaudoti alternatyvia ginčų sprendimo procedūra (Reglamento Nr. 733/2002 4 straipsnio 2 dalies d punktas („teismo proceso“ taikymas) ir Reglamento Nr. 874/2004 22 straipsnis (alternatyvi ginčų sprendimo procedūra)).
36
Ketvirta, Komisija mano, jog ieškovės teiginys, kad ši byla susijusi su Bendrijos prekių ženklui suteiktos apsaugos apimtimi ir todėl, remiantis Reglamentu Nr. 40/94, tokios bylos priklauso Bendrojo Teismo jurisdikcijai, yra nepagrįstas atsižvelgiant į Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnį (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnis).
37
Pirma, ieškovė atsikerta, kad ginčijamas aktas yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo. Iš tiesų aktų priėmimo forma nėra svarbi, kalbant apie „galimybę juos ginčyti ieškiniu dėl panaikinimo“; vienintelis lemiamas veiksnys yra tai, ar ginčijamas aktas sukelia privalomų teisinių pasekmių, o tai turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į akto esmę. Ieškovė priduria, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką institucijų aktai teisiškai kvalifikuojami remiantis objektyviais kriterijais, kurie grindžiami norminiu šių aktų turiniu, o ne jų pavadinimu ar deklaruojama autoriaus valia.
38
Be to, ieškovė tvirtina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką „aktas, kurį galima ginčyti, yra tik priemonės, kuriomis galutinai nustatoma Komisijos ar Tarybos pozicija pasibaigus tokiai procedūrai, išskyrus tarpines priemones, kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą“. Šioje byloje iš ginčijamo akto matyti, kad Komisija visiškai neketino vėliau iš naujo išsamiau nagrinėti esmę siekdama priimti galutinį sprendimą.
39
Antra, ieškovė nesutinka, kad šioje srityje Komisija „neturi kompetencijos“, nes taip teigiant būtų paneigta priežiūros funkcija, kurią Komisija turi vykdyti valdydama „.eu“ ALD.
40
Iš tiesų, ieškovės teigimu, pagal Reglamentą Nr. 733/2002 Komisijai suteikiamas svarbus vaidmuo užtikrinant subjekto, įgalioto organizuoti, administruoti ir valdyti „.eu“ ALD, organizavimą, veikimą ir priežiūrą. Konkrečiau kalbant, pagal Reglamento Nr. 733/2002 3 straipsnį Komisija nustato registro paskyrimo kriterijus ir procedūrą, jį paskiria ir sudaro sutartį su juo. Šia sutartimi, be kita ko, kaip numatyta Reglamento Nr. 733/2002 3 straipsnio 1 dalies c punkte, siekiama nustatyti sąlygas, kuriomis Komisija vadovaujasi prižiūrėdama, kaip registras organizuoja, administruoja ir valdo „.eu“ ALD.
41
Ieškovė taip pat pastebi, kad reglamente neapibrėžiama, kokiu lygiu Komisija turi vykdyti priežiūrą. Šis lygis išplaukia iš 1958 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Meroni prieš Vyriausiąją Valdybą (9/56, Rink. p. 9), kuriame patvirtinta, kad deleguojant kompetenciją deleguoti galima tik tiksliai apibrėžtus įgaliojimus, kurių naudojimąsi visiškai prižiūri Komisija. Todėl kai įgalioto subjekto aktais arba neveikimu teisės subjektui padaroma žala, atsakomybė už šiuos aktus ir neveikimą bei galėjimas būti atsakovu teisme tenka ne šiam subjektui, kuris įgyvendina tik vykdomuosius įgaliojimus, o Komisijai, kuri užtikrina „esmės kontrolę“.
42
Iš to paties sprendimo ieškovė daro išvadą, kad įgaliotos institucijos aktai turi būti prilyginti įgaliojusios institucijos aktams ir gali būti ginčijami tuo pačiu pagrindu kaip ir antrieji. Tai išplaukia iš aplinkybės, kad Sąjungos institucija trečiajam asmeniui gali deleguoti tik „įgyvendinimo kompetenciją“ siaurąja prasme, vadinasi, ši institucija privalo teisiškai ir gali praktikoje būti atsakinga už įgaliotinio aktus. Netgi darant prielaidą, kad ji nėra automatiškai atsakinga už šių trečiųjų asmenų, kuriems deleguoja įgaliojimus, aktus, vis dėlto šių trečiųjų asmenų atžvilgiu ji privalo vykdyti griežtą ir veiksmingą priežiūrą. Ieškovė priduria, kad nors tikėtina, jog antrinėje teisėje nenumatyta jokia pareiga prižiūrėti, vis dėlto ji išplaukia iš kompetencijos delegavimo tretiesiems asmenims pobūdžio ir paskirties.
43
Be to, ieškovės teigimu, pagal 2004 m. spalio 12 d.EURid ir Komisijos sudarytą sutartį pastaroji turi teisę ją atšaukti, jeigu EURid nevykdo sutartinių įsipareigojimų. Be to, sutarties II.2.1 sąlygoje aiškiai numatyta, kad Komisija gali duoti EURid nurodymus ir teikti jam gaires. Galiausiai sutarties II.12 sąlyga Komisijai pripažįstamos teisės kontroliuoti EURid, o sutarties I.6.8 sąlyga nustatomos EURid pareigos Komisijos atžvilgiu. Sutartiniuose santykiuose su EURid Komisija gali teikti gaires, kurių EURid privalo laikytis. Todėl ginčijamas aktas saisto EURid, kiek tai susiję su ginčijamų nuostatų aiškinimu, ir juo atmetama bet kokia galimybė „.co“ domeną įregistruoti kaip „.eu“ ALD antrojo lygio domeną, nes tokia registracija pažeistų EURid su Komisija sudarytą sutartį ir pateisintų tai, kad Komisija atšauktų šią sutartį. Iš visų susitariančiosioms šalims pripažintų teisių ir pareigų matyti, kad tai – hierarchiniai santykiai, kai Komisija vykdo EURid priežiūrą.
44
Be to, ieškovė ginčija Komisijos argumentą, kad sutartyje yra sąlyga, leidžianti atleisti Komisiją nuo atsakomybės už „šalių arba jų subrangovų vykdant sutartį įvykdytus aktus ar neveikimą, nebent aiškiai ir raštu nurodyta priešingai“. Ji mano, kad ši sutarties sąlyga yra nereikšminga, nes ji susijusi tik su santykiais tarp sutarties šalių, t. y. Komisijos ir EURid, ir negali būti taikoma santykiams tarp Komisijos ir trečiųjų asmenų. Iš tiesų, pirma, Komisijos atsakomybė reglamentuojama Sąjungos teisės ir Komisija negali iš anksto savęs atleisti nuo šios atsakomybės ir, antra, negalima remtis prieš trečiuosius asmenis sutarties sąlyga, atleidžiančia sutarties šalį nuo atsakomybės trečiojo asmens atžvilgiu, o šie tretieji asmenys gali remtis šiuo negalėjimu remtis bet kuriuo momentu, nesant apribojimų laiko atžvilgiu.
45
Ieškovė ginčija Komisijos argumentą, kad jos aktai nesaisto EURid. Anot ieškovės, šis argumentas „nelogiškas“ ir nesuderinamas su teisiniais santykiais, kurie Komisiją saisto su EURid. Iš tiesų neįmanoma įsivaizduoti, kad įgaliotas arba deleguotas asmuo nebūtų susaistytas įgaliojusio arba delegavusio asmens nurodymų. Be kita ko, EURid ir Komisijos sutartyje aiškiai numatyta Komisijos atsakomybė už jos EURid teikiamas gaires. Ši sutarties sąlyga būtų beprasmė, jeigu EURid turėtų „veikti nepriklausomai nuo Komisijos“.
46
Trečia, ieškovė nurodo savo teisę į veiksmingą teisminę Komisijos sprendimo teisėtumo kontrolę.
47
Ieškovės teigimu, pagal EB sutarties 7, 220 ir 230 straipsnius kompetentingas šią bylą spręsti teismas yra Bendrasis Teismas. Iš tiesų, kadangi Reglamentą Nr. 733/2002 priėmė Taryba remdamasi EB 156 straipsniu, akivaizdu, kad „.eu“ ALD sukūrimas ir eksploatacija yra sudedamoji Sąjungos teisės sistemos dalis ir dėl to jai taikoma teisminė Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo kontrolė.
48
Be to, ieškovė teigia, kad pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir į kompetentingą teismą. „Kompetentingo teismo“ sąvoką reikia suprati kaip teismą, kuris turi teisės aktuose nustatytą jurisdikciją priimti sprendimą. Bendrasis Teismas yra vienintelis kompetentingas teismas, galintis spręsti ginčą, kilusį įgyvendinant Europos, o ne nacionaliniu lygmeniu Europos Sąjungos kompetenciją, susijusią su „.eu“ ALD.
49
Iš tiesų, ieškovės teigimu, tai, kad nėra institucijos, delegavusios tam tikrus savo įgaliojimus pagal privatinę teisę įsteigtam juridiniam asmeniui, aktų teisėtumo kontrolės, yra pagal Sąjungos teisės sistemą teikiamos teisminės gynybos spraga. Ši spraga negali būti kompensuota privačių asmenų galimybe kreiptis į nacionalinius teismus, kad būtų panaikinti EURid aktai.
50
Be to, ieškovė pastebi, kad pagal Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnį Bendrojo Teismo jurisdikcijai taip pat priklauso spręsti tarp VRDT ir privačių asmenų kilusius ginčus dėl Bendrijos prekių ženklų registracijos. Ieškovės teigimu, analogija yra akivaizdi. VRDT pavesta registruoti prekių ženklus, o EURid veikia kaip už interneto adresų registraciją atsakingas registras. Skiriasi tai, kad prekių ženklas skiria prekes ir paslaugas materialiame pasaulyje, o elektroninis adresas prekes ir paslaugas skiria virtualios arba internetinės prekybos srityje. Todėl, nepaisant VRDT ir EURid skirtingos teisinės formos ir skirtingo veikimo praktikoje, jie vykdo „paralelias užduotis“. Būtų nelogiška, kad VRDT aktų teisėtumą kontroliuoja Bendrasis Teismas, o EURid aktų – ne. Kalbant apie VRDT, ją įsteigusiame reglamente aiškiai numatyta atitinkama procedūra. Kita vertus, kadangi jokiame tekste nenumatyta EURid aktus priskirti Bendrojo Teismo jurisdikcijai, reikėtų bent jau kontroliuoti Komisijos, kaip „Bendrijos priežiūros institucijos“, aktų teisėtumą.
51
Ketvirta, ieškovė tvirtina, kad turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Iš tiesų ginčijamo akto neigiami padariniai jos padėčiai ir ypač tai, kad Komisija pažeidė „absoliučią teisę“ į Bendrijos prekių ženklą CO, nes klaidingai nusprendė, jog ieškovė neturi teisės įregistruoti šį prekių ženklą, kuris apima antrojo lygio domeną, įrodo jos suinteresuotumą prašyti panaikinti ginčijamą aktą. Be to, ieškovės teigimu, ginčas susijęs su Bendrijos prekių ženklo savininkui pripažintos apsaugos apimtimi. Taigi, vadovaujantis Reglamentu Nr. 40/94, jurisdikcija priklauso Bendrajam Teismui.
52
Iš tiesų ieškinio dėl EURid sprendimo atveju ginčijamą aktą priėmė Komisija, kuri taip pat yra EURid priežiūros institucija. Taigi šį ieškinį dėl ginčijamo akto, kiek juo pažeidžiamas jos Bendrijos prekių ženklas CO, panaikinimo reikia laikyti priimtinu.
Bendrojo Teismo vertinimas
53
Pagal nusistovėjusią teismų praktiką aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, yra priemonės, sukeliančios privalomų teisinių pasekmių, galinčių turėti įtakos ieškovo interesams, aiškiai pakeisdamos jo teisinę padėtį. Norint nustatyti, ar aktas sukelia tokių pasekmių, reikia įvertinti jo turinį (1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktas; 2002 m. sausio 29 d. Sprendimo Van Parys et Pacific Fruit Company prieš Komisiją, T-160/98, Rink. p. II-233, 60 punktas ir 2004 m. birželio 2 d. Nutarties Pfizer prieš Komisiją, T-123/03, Rink. p. II-1631, 21 punktas).
54
Šioje byloje ginčijamas aktas yra paprastas laiškas, pasirašytas Komisijos „Informacinės visuomenės“ generalinio direktorato, A direktorato „Internetas, tinklų apsauga ir bendrieji reikalai“, 1 skyriaus „Internetas, tinklų apsauga ir informacija“ direktoriaus p. N. ir apimantis atsakymą į 2005 m. gruodžio 23 d. ieškovės Komisijai adresuotą laišką, kuriame išdėstytos priežastys, dėl kurių ieškovė manė, jog EURid atsisakymas įregistruoti „.co“ domeną kaip „.eu“ ALD antrojo lygio domeną prieštarauja Sąjungos normoms.
55
Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, jog laiškas galėtų būti kvalifikuojamas kaip sprendimas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, nepakanka, kad jį būtų išsiuntusi Sąjungos institucija adresatui, atsakydama į šio pateiktą prašymą (1996 m. gegužės 22 d. Sprendimo AITEC prieš Komisiją, T-277/94, Rink. p. II-351, 50 punktas; 2003 m. lapkričio 5 d. Nutarties Kronoply prieš Komisiją, T-130/02, Rink. p. II-4857, 42 punktas ir 2005 m. gruodžio 14 d. Nutarties Arizona Chemical ir kt. prieš Komisiją, T-369/03, Rink. p. II-5839, 56 punktas).
56
Tada reikia pažymėti, kad ginčijame akte Komisija tik išaiškino taikytinas nuostatas ir nurodė, jog, atrodo, EURid sprendimas atitinka šias nuostatas (žr. šios nutarties 22 punktą).
57
Be to, svarbu pabrėžti, kad sprendimą neregistruoti „.co“ domeno kaip „.eu“ ALD antrojo lygio domeno priėmė EURid veikdamas kaip minėto ALD registras.
58
Šiuo atžvilgiu primintina, kad būtent Reglamentu Nr. 733/2002 buvo įsteigtas registras ir jame apibrėžta jo kompetencija. Pagal šio reglamento 2 straipsnio a punktą ir 4 straipsnio 2 dalies a punktą registras yra įgaliotas organizuoti, administruoti ir valdyti „.eu“ ALD. To paties reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, kad registras per bet kokį akredituotą registratorių registruoja domenų vardus „.eu“ ALD, kai to paprašo tam tikri asmenys. Remiantis jo 4 straipsnio 2 dalies c punktu registras įveda mokesčius, tiesiogiai susijusius su atsiradusiomis išlaidomis, o iš jo 4 straipsnio 2 dalies d punkto išplaukia, jog jis įgyvendina neteisminio konfliktų sureguliavimo politiką.
59
Be to, pagal Reglamento Nr. 733/2002 4 straipsnio 2 dalies e punktą registras patvirtina „.eu“ registrų akreditacijos procedūras bei vykdo akreditaciją ir užtikrina veiksmingas ir teisingas konkurencijos tarp „.eu“ registratorių sąlygas. Remiantis to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalies f punktu registras užtikrina domenų vardų duomenų bazių vientisumą.
60
Kalbant apie Komisiją, Reglamento Nr. 733/2002 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatyta, kad Komisija turi kompetenciją nustatyti registro paskyrimo kriterijus ir procedūrą, jį paskirti prieš tai Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbusi kvietimą dalyvauti konkurse ir po to, kai tokio kvietimo procedūra užbaigiama.
61
Pagal Reglamento Nr. 733/2002 5 straipsnio 1 dalį pasikonsultavusi su registru Komisija turi priimti viešosios tvarkos taisykles, reguliuojančias „.eu“ ALD įdiegimą ir funkcijas bei viešosios tvarkos principus, susijusius su registracija.
62
Būtent tokiomis aplinkybėmis Komisija registru paskyrė EURid, pagal Belgijos teisę įsteigtą pelno nesiekiančią asociaciją (žr. šios nutarties 15 punktą), priėmė Reglamentą Nr. 874/2004 ir sudarė su ja sutartį, kurioje nurodytos sąlygos, pagal kurias Komisija prižiūri, kaip EURid organizuoja, administruoja ir valdo „.eu“ ALD.
63
Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Reglamentu Nr. 733/2002 registrui suteikiama teisė neregistruoti antrojo lygio domeno, ir, priešingai nei teigia ieškovė, tai nėra įgaliojimas, kurį Komisija delegavo EURid. Todėl šios nutarties 41 punkte minėtas sprendimas Meroni prieš Vyriausiąją Valdybą šioje byloje yra visiškai nesvarbus.
64
Be to, ieškovė iš esmės teigia, kad prižiūrėdama registrą ir pagal su registru sudarytą sutartį Komisija turi galimybę jam teikti privalomas gaires, be kita ko, susijusias su antrojo lygio domeno registracija, ir kad todėl tiek, kiek ginčijamu aktu atmetama bet kokia galimybė registrui įregistruoti „.co“ domeną kaip „.eu“ ALD antrojo lygio domeną arba kiek atsisakoma registrui pateikti tokias gaires, susijusias su jos prašoma šio domeno registracija, minėtas aktas yra privalomas teisines pasekmes sukeliantis aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.
65
Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Komisijos kompetencija registrui teikti privalomas gaires dėl konkretaus antrojo lygio domeno registracijos negali būti preziumuojama nesant konkrečios nuostatos, numatytos Sutartyje ar institucijų priimtuose privalomuose aktuose (šiuo klausimu žr. 1990 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Nefarma prieš Komisiją, T-113/89, Rink. p. II-797, 69 punktą ir nurodytą teismų praktiką)
66
Nei Reglamente Nr. 733/2002, nei Reglamente Nr. 874/2004 nėra nuostatų, kuriomis Komisijai būtų suteikta tokia kompetencija.
67
Be to, netgi darant prielaidą, jog tokia kompetencija gali būti suteikta Komisijai vien pagal jos ir EURid sudarytos sutarties nuostatas, reikia konstatuoti, kad sąlygos, kuriomis remiasi ieškovė (žr. šios nutarties 43 punktą), yra susijusios su finansinio pobūdžio santykiais tarp susitariančių šalių. Nei šiomis sąlygomis, nei jokia kita šios sutarties sąlyga Komisija neįgaliojama teikti privalomas gaires dėl konkretaus antrojo lygio domeno registracijos.
68
Kalbant apie ieškovės argumentą, susijusį su veiksmingos teisminės gynybos principu, pastebėtina, kad pagal EURid, vadovaujantis Reglamento Nr. 733/2002 5 straipsnio 3 dalimi, priimtas „.eu“ domeno vardų registracijos taisykles ir sąlygas „tarp registro ir registruojančio asmens kilus konfliktui, nesutarimui ar ginčui, jurisdikciją juos nagrinėti turi tik Briuselio (Belgija) teismai“, išskyrus atvejus, kai viena iš šalių sąmoningai nusprendžia pradėti alternatyvią ginčų sprendimo procedūra. Be to, iš Bendrojo Teismo prašymu Komisijos pateiktų taisyklių, susijusių su ginčų dėl „.eu“ domenų sprendimu, B.12 punkto a papunkčio, skaitomo kartu su A.1 punktu, matyti, kad prašantis įregistruoti domeno vardą asmuo turi teisę dėl registro sprendimo neregistruoti antrojo lygio domeno pradėti teisminį procesą pagrindinės registro veiklos vykdymo vietos (t. y. Briuselis) teisme.
69
Be to, Reglamento Nr. 874/2004 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad alternatyvią ginčų sprendimo procedūrą gali pradėti bet kuri šalis, kai registro priimtas sprendimas prieštarauja šiam reglamentui arba Reglamentui Nr. 733/2002. Pagal šios nuostatos 11 dalį alternatyvaus ginčų sprendimo kolegija yra subjektas, turintis kompetenciją nuspręsti, ar sprendimas turi būti panaikintas.
70
Remiantis Reglamento Nr. 874/2004 22 straipsnio 13 dalimi alternatyvaus ginčų sprendimo tvarka priimti sprendimai šalims ir registrui yra privalomi, išskyrus atvejus, kai per 30 kalendorinių dienų nuo alternatyvaus ginčų sprendimo tvarka priimto sprendimo pranešimo šalims dienos pradedamas teismo procesas.
71
Taigi reikia konstatuoti, kad Reglamente Nr. 874/2004, registro priimtose „.eu“ domeno vardų registracijos taisyklėse ir sąlygose bei taisyklėse, susijusiose su ginčų dėl „.eu“ domenų sprendimu, numatytos dvi teisių gynimo priemonės, nukreiptos į EURid sprendimus: pirma, įprastas ieškinys Briuselio teismuose ir, antra, neteisminis skundas, pateiktinas alternatyvaus ginčų sprendimo kolegijai, kurioje sprendimą bet kuriuo atveju galima skųsti bendrosios kompetencijos teismui.
72
Šią išvadą patvirtina ir 2009 m. gegužės 4 d.Polymeles Protodikeio Athinon (Atėnų aukštosios instancijos teismo, Graikija) sprendimas Nr. 2905/2009, kuris ieškovės prašymu buvo pridėtas prie bylos medžiagos. Nors tiesa, kad šiuo sprendimu Polymeles Protodikeio Athinon atmetė ieškovės ieškinį, kuriuo ginčijamas registro atsisakymas registruoti ieškovės prašomą antrojo lygio domeną, vis dėlto minėtas atsisakymas grindžiamas išvada, kad aptariamo Graikijos teismo jurisdikcijai nepriklauso nagrinėti minėtos bylos, kuri, kaip nurodyta tame pačiame sprendime, priklauso išimtinei Belgijos teismų jurisdikcijai. Todėl negalima remiantis šia byla teigti, kad nebuvo įmanoma teismo prašyti atlikti EURid sprendimo neregistruoti „.co“ domeno kaip „.eu“ ALD antrojo lygio domeno teisėtumo kontrolę.
73
Kalbant apie ieškovės teiginį, kad ši byla susijusi su Bendrijos prekių ženklo CO suteikiamos apsaugos apimtimi, ir jos argumentą, jog ši byla priklauso Bendrojo Teismo jurisdikcijai pagal Reglamentą Nr. 40/94, pakanka pastebėti, kad pagal Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnį Teisingumo Teismui galima skųsti tik Apeliacinių tarybų sprendimus ir tai gali padaryti bet kuri Apeliacinėje taryboje vykusios procedūros šalis, jeigu jos sprendimu nebuvo patenkinti tos šalies reikalavimai.
74
Iš bylos medžiagos nematyti, kad ieškovė pasinaudojo Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnyje numatytomis teisių gynimo priemonėmis. Taigi Bendrasis Teismas negali būti laikomas kaip turintis jurisdikciją remiantis šia nuostata šioje byloje. Todėl negalima pritarti ieškovės argumentui, kad, vadovaujantis Reglamentu Nr. 40/94, Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso ši byla.
75
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamame akte Komisijos pateikta pozicija negali būti laikoma sprendimu, galinčiu sukelti privalomų teisinių pasekmių, kurios gali turėti įtakos ieškovės interesams, aiškiai pakeisdamos jos teisinę padėtį. Todėl ieškinį dėl panaikinimo reikia pripažinti nepriimtinu, nesant reikalo priimti sprendimo dėl ieškovės suinteresuotumo pareikšti ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
76
Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)
nutaria:
1.
Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.
2.
Priteisti iš Inet Hellas Ilektroniki Ipiresia Pliroforion EPE (Inet Hellas) sumokėti savo bei Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Priimta 2009 m. gruodžio 15 d. Liuksemburge.
Kancleris
E. Coulon
Pirmininkas
M. Vilaras
( *1 ) Proceso kalba: graikų.
Full & Egal Universal Law Academy