GENERALINIO ADVOKATO M. POIARES MADURO
IŠVADA,
pateikta 2008 m. birželio 12 d.1(1)
Byla C‑288/07
The Commissioners of Her Majesty’s Revenue & Customs
prieš
Isle of Wight Council,
Mid-Suffolk District Council,
South Tyneside Metropolitan Borough Council,
West Berkshire District Council
(High Court of Justice (Chancery Division) (Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Pridėtinės vertės mokestis – Viešosios teisės subjekto vykdoma veikla – Mokamos automobilių stovėjimo aikštelės – Konkurencijos iškraipymas“
1. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas(2) (toliau – Šeštoji direktyva) 4 straipsnio 5 dalies, kuri numato viešosios teisės subjektų, kurie vykdo veiklą kaip valdžios institucijos, apmokestinimą PVM, jei jų neapmokestinimas labai iškraipytų konkurenciją, išaiškinimo. Teisingumo Teismo prašoma apibrėžti šio leidimo nukrypti nuo minėto straipsnio 5 dalies pirmojoje pastraipoje numatytos taisyklės dėl viešosios teisės subjektų neapmokestinimo veiklos, kurią jie vykdo kaip valdžios institucijos, atžvilgiu, sąlygas. Kitaip tariant, Bendrijos teismas turi apibrėžti kriterijus, kuriais vadovaujamasi dar kartą taikant bendrąjį ekonominės veiklos apmokestinimo PVM principą.
I – Teisinis pagrindas, pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
2. Pagrindinė byla kilo dėl keturių Didžiosios Britanijos ir Airijos Jungtinės Karalystės vietos valdžios institucijų: Isle of Wight Council, Mid-Suffolk District Council, South Tyneside Metropolitan Borough Council ir West Berkshire District Council(3), eksploatuojamų uždarų automobilių stovėjimo aikštelių. Privatus sektorius taip pat teikia panašias paslaugas kiekvienos vietos valdžios institucijos administruojamoje teritorijoje.
3. Istoriškai susiklostė, kad vietos valdžios institucijos laikė save PVM apmokestinamaisiais asmenimis asmenų, kurie naudojasi tomis automobilių stovėjimo aikštelėmis, mokėjimo atžvilgiu. Klientai sumokėdavo PVM, o pajamos iš mokesčio vėliau būdavo sumokamos Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriui.
4. Tačiau atsakovės pagrindinėje byloje, besiremdamos Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies pirmąja pastraipa, mano turinčios teisę į pirmiau sumokėto PVM grąžinimą, nes pagal šią nuostatą „valstybinės, regioninės ir vietinės valdžios institucijos ir kiti viešosios teisės subjektai neturi būti laikomi apmokestinamaisiais asmenimis veiklos, kurią jos vykdo, ar sandorių, kuriuos jos sudaro kaip valdžios institucijos, atžvilgiu, net jei jos renka rinkliavas, mokestį už paslaugas, įmokas ar kitokius su tokia veikla ar sandoriais susijusius mokesčius“.
5. Nepaisant to, Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies kitoje pastraipoje numatoma, kad tam tikromis aplinkybėmis šie subjektai laikomi PVM apmokestinamaisiais asmenimis. Joje nurodoma:
„Tačiau joms vykdant tokią veiklą ar sandorius jos laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, jei laikant jas neapmokestinamaisiais asmenimis būtų labai iškraipoma konkurencija.
Bet kuriuo atveju šias įstaigas reikia laikyti apmokestinamaisiais asmenimis D priede išvardytos veiklos atžvilgiu, jei toji veikla nėra tokio menko masto, dėl kurio ji būtų visiškai nereikšminga.
Valstybės narės gali tokių organizacijų veiklą, kuriai pagal 13 ar 28 straipsnius taikomos išimtys, laikyti veikla, kurią jos vykdo kaip valdžios institucijos.“
6. Vietos valdžios institucijos paprašė grąžinti nuo 2000 m. kompetentingoms mokesčių institucijoms (the Commissioners of Her Majesty’s Revenue & Customs, apeliantai pagrindinėje byloje) sumokėtą PVM, manydamos, kad neįvykdytos šių įvairių nukrypti nuo neapmokestinimo taisyklės leidžiančių nuostatų sąlygos ir šia prasme grįsdamos sprendimu Fazenda Pública (4). Iš tiesų jos mano, kad jų neapmokestinimas neiškraipo konkurencijos ir a fortiori labai neiškraipo konkurencijos jų administruojamose teritorijose.
7. Commissioners atsisakė grąžinti mokestį. Kai vietos valdžios institucijų ieškinys dėl šio sprendimo, pateiktas VAT and Duties Tribunal, buvo patenkintas, apeliantai pateikė apeliacinį skundą High Court of Justice, kuris nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar formuluotė „iškraipytų konkurenciją“ turi būti vertinama kiekvieno viešosios teisės subjekto atžvilgiu taip, kad šios bylos aplinkybėmis ją reikia aiškinti atsižvelgiant į teritoriją ar teritorijas, kuriose konkretus aptariamas subjektas eksploatuoja automobilių stovėjimo aikšteles, ar atsižvelgiant į visą nacionalinę valstybės narės teritoriją?
2. Ką reiškia formuluotė „iškraipytų“? Konkrečiai kalbant, koks turi būti tikimybės laipsnis ar tikrumo lygis, kad ši sąlyga būtų tenkinama?
3. Ką reiškia formuluotė „labai“? Konkrečiai kalbant, ar „labai“ reiškia poveikį konkurencijai, kuris yra didesnis nei nereikšmingas ar de minimis, „didelį“ poveikį ar „ypatingą“ poveikį?“
II – Teisinis nagrinėjimas
A – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
8. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies antrojoje pastraipoje numatytas atvejis reiškia, kad atitinkamų viešųjų subjektų, vykdančių tam tikrą veiklą kaip valdžios institucijos, neapmokestinimo sukeltas konkurencijos iškraipymas turi būti vertinamas vietos lygmeniu, o tai reikalauja apibrėžti konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje, ar tai turi būti vertinamas tik aptariamos veiklos atžvilgiu.
1. Pirminės pastabos dėl Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies sistemos
9. Atsakant į pirmąjį klausimą reikia trumpai priminti Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies sistemą. Šioje nuostatoje yra nustatyta viešosios teisės subjektų neapmokestinimo PVM taisyklė, kai jie vykdo veiklą kaip valdžios institucijos. Nuo šios taisyklės, įtvirtintos Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies pirmojoje pastraipoje, nukrypti leidžiančioje nuostatoje, šio straipsnio 5 dalies antrojoje pastraipoje, numatyta, kad vis dėlto šie subjektai turi mokėti PVM, jei aptariamos veiklos neapmokestinimas labai iškraipytų konkurenciją. Be to, šią bendrą išimtį papildo trečioji pastraipa, kurioje nustatomos veiklos rūšys, kurias vykdantys viešosios teisės subjektai, net jei jas vykdo kaip valdžios institucijos, bus visada apmokestinami PVM. Tačiau jei toji veikla yra tokio menko masto, dėl kurio ji būtų visiškai nereikšminga, tai valstybės narės gali, jei nori, jai netaikyti PVM.
10. Todėl įvairios Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies pastraipos yra glaudžiai susijusios. Taigi tam, kad būtų taikoma antroji pastraipa, turi būti taikoma ir šio straipsnio pirmoji pastraipa. Teisingumo Teismas išaiškino šią nuostatą kaip nustatančią dvi kumuliacines neapmokestinimo sąlygas. Pirma, reikia, kad veiklą vykdytų viešasis subjektas, ir, antra, kad šią veiklą jis vykdytų kaip valdžios institucija. Toliau jis patikslino, kad numatyta veikla yra tokia, kurią pagal jiems taikomą teisinę tvarką vykdo viešosios teisės subjektai, išskyrus veiklą, kurią jie vykdo tomis pačiomis teisinėmis sąlygomis, kaip ir privatūs ūkio subjektai(5).
11. Šiuo klausimu ir atsižvelgiant į Europos Bendrijų Komisijos pateiktas pastabas, šiuo atveju galima suabejoti, kad buvo įvykdytos šios sąlygos vietos valdžios institucijų automobilių stovėjimo vietų suteikimo atžvilgiu. Tiksliau kalbant, neaišku, ar automobilių stovėjimo vietų ne gatvėje suteikimas atitinka viešiems subjektams taikomą teisinę tvarką. Tačiau, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė šio klausimo Teisingumo Teismui ir šių sąlygų įvykdymo patikrinimas priklauso nacionaliniam teismui(6), toliau šios problemos nagrinėti nereikia.
2. Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies antrosios pastraipos aiškinimas
12. Kaip buvo minėta, pagrindinis klausimas, pateiktas šioje byloje, reikalauja, kad Teisingumo Teismas nuspręstų dėl požiūrio, kurio reikia laikytis norint nustatyti, ar labai iškraipoma konkurencija, kaip numatyta Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies antrojoje pastraipoje, nukrypstančioje nuo viešosios teisės subjektų, vykdančių veiklą kaip valdžios institucijos, neapmokestinimo, numatyto šio straipsnio pirmojoje pastraipoje.
13. Šiuo klausimu šalių nuomonės išsiskyrė. Atsakovės pagrindinėje byloje ir Italijos vyriausybė palaiko konkurencija pagrįstą požiūrį, apimantį konkrečią išankstinę atitinkamos rinkos analizę, siekiant nustatyti, ar numatyta ūkinė operacija turi būti apmokestinama PVM, o apeliantai pagrindinėje byloje palaiko fiskalinį požiūrį, pagrįstą atitinkama veikla. Be to, Jungtinė Karalystė tvirtina, kad egzistuoja sunkumai taikant konkurencinius kriterijus mokesčių srityje. Airija siekia suderinti šias pozicijas tvirtindama, kad tai valstybių narių, vykdančių savo diskreciją, pasirinkimo klausimas.
14. Kaip bus įrodyta, turi vyrauti fiskalinis požiūris. Iš tiesų Šeštosios direktyvos nustatyta fiskaline sistema siekiama apmokestinti PVM bet kokią ekonominę veiklą. Taigi Šeštosios direktyvos 2 straipsnis numato, kad PVM apmokestinamas prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, kai šalies teritorijoje už atlygį prekes tiekia ar paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks, taip pat prekių importas. Tik nukrypstant nuo šios bendrosios taisyklės kai kuriai veiklai netaikomas PVM. Laikantis šios požiūrio, Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies pirmoji pastraipa numato, kad viešojo subjekto kaip valdžios institucijos vykdoma veikla yra neapmokestinama. Tačiau net jei yra įvykdytos šios nukrypti nuo apmokestinimo leidžiančios nuostatos sąlygos, šio straipsnio trečiojoje pastraipoje Bendrijos teisės aktų leidėjas mano esant būtina tam tikrą veiklą ir toliau apmokestinti. Kadangi Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalis, nesvarbu, kuri pastraipa, yra susijusi su tais pačiais subjektais, kurie vykdo veiklą kaip valdžios institucijos, atitinkamų veiklos rūšių skirtingą vertinimą mokesčių atžvilgiu, numatytą skirtingose pastraipose, gali pateisinti tik šių įvairių veiklos rūšių skirtingas pobūdis. Šią poziciją patvirtino Teisingumo Teismas teigdamas, kad Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies trečiojoje pastraipoje numatyto apmokestinimo įtvirtinimu iš naujo siekiama užtikrinti, kad „kai kurios ekonominės veiklos rūšys, kurių svarba kyla iš jų objekto, nebūtų atleidžiamos nuo PVM“(7).
15. Iš tiesų Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalyje numatyta nukrypti nuo ekonominės veiklos apmokestinimo PVM leidžianti nuostata pagrįsta menka prielaida, kad viešųjų subjektų veikla, kurią jie vykdo kaip valdžios institucijos, iš esmės yra reguliuojamoji veikla, susijusi su viešosios valdžios prerogatyvų naudojimusi. Esant šioms aplinkybėms, šios veiklos neapmokestinimas PVM neturi potencialaus antikonkurencinio poveikio privataus sektoriaus vykdomai veiklai, nes paprastai ją vykdo tik ar beveik tik viešasis sektorius. Taigi paisoma fiskalinio neutralumo.
16. Nepaisant to, ši prielaida išlieka menka. Kadangi viešųjų subjektų, veikiančių kaip valdžios institucijos, apibrėžimas pagrįstas Bendrijos kriterijais, bet vis dėlto priklauso nuo kiekvienos valstybės narės vidinės organizacinės struktūros, lieka didelė tikimybė, kad kai kurios šios veiklos rūšys, vykdomos šių viešųjų asmenų, taip pat bus pavestos vykdyti ir privačiam sektoriui. Iš esmės ekonominė veikla iš tikrųjų gali atitikti Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies pirmojoje pastraipoje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos sąlygas, nes nacionalinė teisė numato, jog viešasis subjektas veikia „pagal jam nustatytą teisinę tvarką“, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką šios tvarkos ypatybė yra tokia, kad veikla kvalifikuojama kaip valdžios institucijos vykdoma veikla. Tačiau tokios veiklos, iš esmės ekonominės, neapmokestinimas gali iškraipyti konkurenciją tiek, kiek šią veiklą vykdo ar gali vykdyti (kartu ar vien tik) privatus sektorius. Neapmokestinimas diversifikuotų PVM sistemą, kuri daugiausia remiasi fiskalinio neutralumo principu.
17. Būtent iš esmės tokio atvejo Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė išvengti, Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies trečiojoje pastraipoje numatydamas kai kurių veiklos rūšių, būtent išvardytų šios direktyvos D priede, apmokestinimą. Tai yra telekomunikacijų paslaugos; vandens, dujų, elektros energijos ir šiluminės energijos tiekimas; prekių gabenimas; jūros ir oro uostų paslaugos; keleivių vežimas; pardavimui pagamintų naujų prekių tiekimas; žemės ūkio intervencinių agentūrų sandoriai dėl žemės ūkio produktų, vykdomi laikantis reglamentų dėl bendro šių produktų rinkos organizavimo; prekybos mugių ir parodų organizavimas; sandėliavimas; komercinių visuomenės informavimo įstaigų veikla; kelionių agentūrų veikla; darbuotojams skirtų parduotuvių, kooperatyvų, pramonės įmonių valgyklų ir panašių įstaigų administravimas ir radijo ir televizijos įstaigų veikla, išskyrus nurodytąją 132 straipsnio A skirsnio 1 dalies q punkte. Skaitant šią pastraipą tampa aišku, kad apmokestinimas taikomas neatsižvelgiant į esamos ar potencialios konkurencijos egzistavimą tam tikrose vietinėse rinkose, kuriose šią veiklą taip pat gali vykdyti viešieji asmenys pagal jiems taikomą teisinę tvarką. Svarbus yra tik atitinkamos veiklos pobūdis.
18. Todėl Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies antroji pastraipa, kuri, kaip ir trečioji pastraipa, yra nukrypti nuo neapmokestinimo leidžianti nuostata, turi būti aiškinama remiantis ta pačia logika kaip ir trečioji, t. y. ekonominio pobūdžio veiklos apmokestinimo PVM principo įtvirtinimas iš naujo.
19. Laikantis šio požiūrio, konkurencijos iškraipymo kriterijus turi tik vieną tikslą – padėti kompetentingoms nacionalinėms institucijoms nustatyti, kokia veikla turi būti apmokestinama PVM, o kokia ne. Konkurencijos iškraipymo sąvoka nėra konkrečias ekonomines situacijas, pavyzdžiui, kartelius ar piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, reglamentuojantis principas, bet tai yra papildomas kriterijus valstybėms narėms, įgyvendinančioms PVM sistemą, tam, kad jos galėtų nustatyti, kokią veiklą turi apmokestinti PVM(8). Šis kriterijus atitinka Bendrijos mokesčių politiką, kuri pagal fiskalinio neutralumo pridėtinės vertės mokesčiu principą siekia apmokestinti bet kokią ekonominę veiklą.
20. Be to, tik šis požiūris leidžia užtikrinti paprastumo principą, susijusį su teisinio saugumo būtinybe renkant mokestį. Šie principai būtų labai pažeisti atliekant kiekvienos konkurencinės situacijos analizę atitinkamose rinkose. Šiuo klausimu papildomai šis požiūris leidžia kompetentingoms nacionalinėms institucijoms išvengti ypač didelių administracinių išlaidų.
21. Taigi Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies antroji pastraipa turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, vykdydamos savo diskreciją, kuri joms pripažinta šiai nuostatai įgyvendinti(9), turi nustatyti atitinkamos veiklos atžvilgiu, ar egzistuoja konkurencijos iškraipymo rizika, jei šią veiklą kaip valdžios institucijos vykdantys viešosios teisės subjektai būtų neapmokestinti PVM.
B – Dėl antrojo prejudicinio klausimo
22. Antrajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia dėl formuluotės „labai iškraipytų konkurenciją“, nurodytos Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies antrojoje pastraipoje, taikymo srities. Jis nori žinoti, ar ši nuostata apima tik esamą konkurenciją, ar ji taikoma ir potencialiai konkurencijai.
23. Tai, kad reikia atsižvelgti į potencialią konkurenciją, logiškai išplaukia iš pateikto pirmojo klausimo aiškinimo. Iš tiesų, kadangi vyrauja veikla pagrįstas požiūris, konkurencinė situacija atitinkamoje vietinėje rinkoje nėra labai svarbi.
24. Svarbiausia, kad Teisingumo Teismas jau išaiškino, jog Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies antroji pastraipa „siekiant užtikrinti mokesčio neutralumą, kuris yra pagrindinis Šeštosios direktyvos tikslas, numato situaciją, kai viešosios teisės subjektai pagal jiems taikomą teisinę tvarką vykdo veiklą, kurią konkuruodami su jais gali vykdyti privatūs asmenys pagal privatinę teisę ar administracinę koncesiją“(10). Tačiau jei būtų atsižvelgiama tik į esančią konkurenciją, fiskalinio neutralumo daugiau nebūtų paisoma, nes esanti konkurencija neleidžia atsižvelgti į būsimą (anksčiau ar vėliau) kai kurių privačių ūkio subjektų, kurie bet kuriuo atveju bus PVM apmokestinamieji asmenys, atėjimą. Esant šioms aplinkybėms paaiškėja, kad viešosios teisės subjektų, vykdančių ta pačią veiklą kaip ir privatūs ūkio subjektai, PVM mokėtojai, neapmokestinimas gali labai iškraipyti konkurenciją.
25. Be to, kaip pabrėžė generalinė advokatė J. Kokott, „net ir tada, kai esamu laiko momentu joks kitas ūkio subjektas nesiūlo konkuruojančių paslaugų, kurioms taikomas PVM, konkurencijos iškraipymo pavojus gali realiai egzistuoti. Vien dėl blogesnės pradinės situacijos potencialūs konkurentai gali nesiimti aktyvių veiksmų rinkoje “(11).
26. Todėl ir remiantis Komisijos ginama pozicija, žodis „iškraipytų“ turi būti suprantamas kaip apimantis esančią ir potencialią konkurenciją, jei pastaroji yra reali.
C – Dėl trečiojo prejudicinio klausimo
27. Trečiasis prejudicinis klausimas susijęs su formuluotės „labai iškraipytų konkurenciją“ prasme(12). Ar ši formuluotė numato poveikį konkurencijai, kuris nėra nereikšmingas, ar tik „ypatingą“ poveikį, viršijantį iškraipymus, kurie paprastai atsirastų dėl apmokestinamų ir neapmokestinamų paslaugų teikėjų buvimo toje pačioje rinkoje?
28. Turiu pripažinti, kad pagal mano pirmąją nuojautą reikia atsakyti, kad nei viena, nei kita. Be abejonių, Bendrijos teisės aktų leidėjas teikė pirmenybę formuluotei „labai“, reiškiančiai didesnį konkurencijos iškraipymą nei nereikšmingas, bet mažesnį nei ypatingas. Šiuo klausimu atsakymas, kuris turėtų būti pateiktas į šį klausimą, verčia prisiminti Bernardo Šo (Bernard Shaw) pastebėjimą: „Nėra sunkesnio klausimo už tą, kurio atsakymas akivaizdus“.
29. Iš tiesų vieną žodį pakeičiant kitu rizikuojama rasti taip pat dviprasmišką formuluotę. Mano nuomone, svarbiau pradėti pripažįstant atitinkamų sąvokų, kurios yra atsparios visiems bendro ir abstraktaus aiškinimo nusistatymams, aiškinimo ribas. Jos įgyja tikrą ir išsamią reikšmę, kai taikomos kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į teksto, kuriame yra pavartotos, tikslus. Remiantis tokiu požiūriu ir šiame kontekste, aiškinant sąvoką „labai“, reikia atsižvelgti į Šeštosios direktyvos valstybėms narėms suteiktą diskreciją nustatant, ką ši formuluotė reiškia jos taikymo kontekste.(13)
30. Be to, dažnai tokią sąvoką paaiškinti galima tik neigiamo apibrėžimo būdu, labiau pažyminčiu, kas tai nėra, nei kas yra. Šiuo klausimu, kaip buvo pabrėžta, įvairios 4 straipsnio 5 dalies pastraipos yra glaudžiai susijusios, todėl vienos iš jų aiškinimas negali būti atskirtas nuo kitų minėtų pastraipų aiškinimo. Taigi, teigiant, kad vien viešosios valdžios prerogatyvų, kurios apibūdina veiklą kaip institucijos, veikiančios kaip valdžios institucija, veiklą, naudojimo pakanka tam, kad nebūtų iškraipyta konkurencija su privačiais ūkio subjektais, Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies antroji pastraipa prarastų naudingą poveikį. Taip pat subjekto, veikiančio kaip valdžios institucija, neįtraukimas į PVM taikymo sritį, kuri jam pripažinta, savaime negali būti laikomas iškraipančiu konkurenciją, o tai pateisina apmokestinimą PVM pagal Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies antrąją pastraipą. Iš tiesų tik esant labai iškraipytai konkurencijai subjektai, veikiantys kaip valdžios institucijos, turi mokėti mokestį, kitaip 4 straipsnio 5 dalies pirmoji pastraipa prarastų naudingą poveikį. Kitoks aiškinimas galėtų įtraukti į nukrypstančios nuo tokių subjektų neapmokestinimo PVM taisyklės nuostatos taikymo sritį visas valdžios institucijos, veikiančios kaip tokia institucija, ūkines operacijas ir veiklą.
31. Žodis „labai“ reiškia, kad konkurencijos iškraipymas nėra nereikšmingas ar ypatingas, bet yra neįprastas. Konkrečiau sąvoka gali būti išaiškinta tik kiekvienu atskiru atveju atsižvelgiant į Šeštosios direktyvos tikslus, apibrėžtus pirmoje šios išvados dalyje. Todėl šiuo klausimu reikia daryti išvadą, kad tokios sąvokos aiškinimas priklauso valstybių narių diskrecijai tiek, kiek ji įgyja reikšmę tik jos taikymo kontekste, jei šis aiškinimas atitinka Šeštosios direktyvos tikslus, apibrėžtus joje.
III – Išvada
32. Atsižvelgdamas į minėtus svarstymus, Teisingumo Teismui į pateiktus prejudicinius klausimus siūlau atsakyti taip:
„1. 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 4 straipsnio 5 dalies atroji pastraipa turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, vykdydamos savo diskreciją, kuri joms pripažinta šiai nuostatai įgyvendinti, turi nustatyti atitinkamos veiklos atžvilgiu, ar egzistuoja konkurencijos iškraipymo rizika, jei šią veiklą kaip valdžios institucijos vykdantys viešosios teisės subjektai būtų neapmokestinti PVM.
2. Žodis „iškraipytų“ turi būti suprantamas kaip apimantis esančią ir potencialią konkurenciją, jei pastaroji yra reali.
3. Žodis „labai“ reiškia, kad konkurencijos iškraipymas nėra nereikšmingas ar ypatingas, bet yra neįprastas. Tokios sąvokos aiškinimas priklauso valstybių narių diskrecijai tiek, kiek ji įgyja reikšmę tik jos taikymo kontekste, jei šis aiškinimas atitinka Direktyvos 77/388 tikslus, apibrėžtus joje.“
1 – Originalo kalba: prancūzų.
2 – OL L 145, p. 1. Ši direktyva buvo keista keletą kartų ir buvo panaikinta 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB (OL L 347, p. 1). Pastarosios direktyvos 13 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos nuostatos yra tokios pačios, kaip Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies antroji pastraipa. Taip pat 4 straipsnio 5 dalies trečiojoje pastraipoje minėtas D priedas tapo Direktyvos 2006/112 I priedu.
3 – Toliau – vietos valdžios institucijos arba atsakovės pagrindinėje byloje.
4 – 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimas (C‑446/98, Rink. p. I‑11435).
5 – Minėtas sprendimas Fazenda Pública (16 ir 17 punktai).
6 – 1989 m. spalio 17 d. Sprendimas Comune di Carpaneto Piacentino ir kt., „Carpaneto I“ (231/87 ir 129/88, Rink. p. 3233, 16 punktas) ir minėtas sprendimas Fazenda Pública (23 punktas).
7 – Minėtas sprendimas Carpaneto I (26 punktas). Pažymėjo autorius.
8 – Šiuo klausimu žr. generalinio advokato J. Mischo gintą poziciją išvados byloje Comune di Carpaneto Piacentino ir kt., „Carpaneto II“ (1990 m. gegužės 15 d. Sprendimas, C‑4/89, Rink. p. I‑1869) 14 ir 15 punktuose.
9 – Patvirtinant tokią valstybėms narėms suteiktą diskreciją žr. būtent minėtus sprendimus Carpaneto I (23 punktas); Carpaneto II (13 punktas) ir Fazenda Pública (31 ir 32 punktas).Taip pat reikia pabrėžti, kad valstybėms narėms suteikta diskrecija yra dar platesnė Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies antrojoje pastraipoje, nei suteikta perkelti trečiąją pastraipą, pagal kurią veiklos rūšis, kurias iš esmės reikia apmokestinti, iš anksto apibrėžia Bendrijos teisės aktų leidėjas.
10 – Minėtas sprendimas Carpaneto I (22 punktas). Šia pastraipa siekiamas fiskalinio neutralumo tikslas buvo nuolat primenamas, žr. naujausią 2006 m. birželio 8 d. Sprendimą Feuerbestattungsverein Halle (C‑430/04, Rink. p. I‑4999, 24 punktas).
11 – Išvados byloje, kurioje buvo priimtas 2007 m. birželio 26 d. Sprendimas Hutchison 3G ir kt. (C‑369/04, Rink. p. I‑5247) 131 punktas.
12 – Pažymėta autoriaus.
13 – Dėl panašaus pagrindimo žr. būtent 2000 m. birželio 27 d. Sprendimą Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores (C‑240/98–C‑244/98, Rink. p. I‑4941, 25 punktas ir kt.)
Full & Egal Universal Law Academy