GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2008 m. gruodžio 18 d.(1)
Byla C‑394/07
Marco Gambazzi
prieš
Daimler Chrysler Canada Inc.
ir CIBC Mellon Trust Company
(Corte d’Appello di Milano (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Briuselio konvencija – Sprendimų pripažinimas ir vykdymas – Atsisakymo pagrindai – Valstybės, kurioje siekiama pripažinti sprendimą , viešosios tvarkos pažeidimas – Atsakovo nušalinimas dėl teismo nurodymo neįvykdymo“
I – Įžanga
1. Ši byla susijusi su 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (toliau – Briuselio konvencija)(2) 27 straipsnio 1 punkto išaiškinimu. Pagrindinės bylos dalykas yra Jungtinės Karalystės teismo sprendimo, kuris priimtas po to, kai atsakovas buvo nušalintas nuo teismo proceso dėl teismo nurodymo neįvykdymo, pripažinimas. Ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę toliau plėtoti su viešąja tvarka procesinėje teisėje susijusius principus, ypač išplėtotus sprendime Krombach(3).
II – Teisinis pagrindas
2. Briuselio konvencijos 25 straipsnyje nustatyta:
„Šioje konvencijoje „teismo sprendimas“ – tai bet kuris Susitariančiosios Valstybės bendrosios ar specialiosios kompetencijos teismo, neatsižvelgiant į jo pavadinimą, sprendimas; tai gali būti nutartis, įsakymas, nutarimas ar vykdomasis raštas, taip pat teismo pareigūno nutarimas dėl teismo išlaidų.“
3. Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad Teismo sprendimas nepripažįstamas, „jei jo pripažinimas prieštarauja valstybės, kurioje siekiama, kad jis būtų pripažintas, viešajai tvarkai.“
III – Bylos aplinkybės, prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme
4. Pagrindinė byla susijusi su DaimlerChrysler Canada Inc. (toliau –DaimlerChrysler) bei CIBC Mellon Trust Company (toliau – CIBC) naudai prieš M. Gambazzi Jungtinėje Karalystėje priimto sprendimo pripažinimu ir vykdymu Italijoje.
5. Procesas Jungtinėje Karalystėje buvo susijęs su pagrindine byla dėl DaimlerChrysler ir CIBC prašymo priteisti iš Lugane gyvenančio Šveicarijos piliečio M. Gambazzi nuostolius.
6. Iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir šalių pateiktų pastabų matyti, kad pagrindinės proceso Jungtinėje Karalystėje aplinkybės buvo tokios.
7. Prieš prasidedant pagrindiniam procesui DaimlerChrysler ir CIBC prašymu Jungtinės Karalystės teismas 1996 d. liepos mėn. M. Gambazzi atžvilgiu nustatė laikinąją apsaugos priemonę – draudimą disponuoti tam tikru turtu (angl. k. „freezing order“, taip pat vadinamą „Mareva order“(4)). Šiuo „freezing order“, siekiant būsimo sprendimo įvykdymo, jam buvo uždrausta disponuoti savo turtu.
8. Vadovaudamasis DaimlerChrysler ir CIBC prašymu, 1997 m. vasario 26 d. Jungtinės Karalystės teismas priėmė naują „freezing order“ redakciją, pagal kurią M. Gambazzi papildomai įpareigojamas atskleisti informaciją apie savo turtą ir pateikti tam tikrus dokumentus, kurie susiję ir su pagrindine byla (angl. k. „disclosure orders“).
9. M. Gambazzi neįvykdė arba bent nevisiškai įvykdė „disclosure orders“ numatytų įpareigojimų. Tada DaimlerChrysler ir CIBC prašymu 1998 m. liepos 10 d. Jungtinės Karalystės teismas priėmė tolesnę nutartį (angl. k. „unless order“). Šia nutartimi M. Gambazzi buvo informuotas, kad į jo atsikirtimus pagrindiniame procese nebebus atsižvelgiama ir jam bus uždrausta toliau dalyvauti procese, jeigu jis iki tam tikro momento neįvykdys įpareigojimo atskleisti prašomą informaciją.
10. M. Gambazzi pateikė įvairius skundus dėl „freezing order“, „disclosure order“ ir „unless order“, tačiau visi šie skundai buvo atmesti.
11. Net ir priėmus pakartotinį „unless order“, M. Gambazzi per nustatytą terminą nevisiškai įvykdė jam numatytus įpareigojimus. Jungtinės Karalystės teismas tai pripažino contempt of Court ir, kaip jau buvo informavęs „unless orders“, pašalino M. Gambazzi iš proceso (angl. k. „debarment“).
12. Todėl pagrindinėje byloje M. Gambazzi buvo laikomas neįvykdžiusiu įsipareigojimų (angl. k. „defendant in default”). 1998 m. gruodžio 10 d. už akių priimtu sprendimu (angl. k. „default judgment“), kuris buvo papildytas 1999 m. kovo 17 d. Nutartimi, High Courtof Justice (Anglija ir Velsas), Chancery Division priteisė iš M. Gambazzi DaimlerChrysler ir CIBC naudai 169 752 058 ir 71 595 530 Kanados dolerių, taip pat 129 974 770 JAV dolerių.
13. DaimlerChrysler ir CIBC siekia, kad šio sprendimas būtų vykdomas Italijoje. 2004 m. gruodžio 17 d. Nutartimi Corte d’appello di Milano paskelbė Jungtinės Karalystės teismo sprendimą ir nutartį, pagal kuriuos M. Gambazzi buvo įpareigotas sumokėti priteistas sumas, vykdytinais. M. Gambazzi šią nutartį apskundė.
14. 2007 m. birželio 27 d. Nutartimi šį skundą nagrinėjęs Corte d’appello di Milano nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokį prejudicinį klausimą:
„Ar remdamasis Briuselio konvencijos 27 straipsnio 1 punkte įtvirtinta viešosios tvarkos išlyga valstybės, kurioje prašoma vykdyti sprendimą, teismas gali atsižvelgti į aplinkybę, jog valstybės, kurioje buvo priimtas prašomas vykdyti sprendimas, teismas, nurodytomis aplinkybėmis priimdamas nutartį dėl pašalinimo iš proceso (angl. k. „debarment“), atėmė iš procese dalyvavusios pralaimėjusios šalies bet kokios gynybos galimybę; ar minėtos nuostatos aiškinimas kartu su iš Briuselio konvencijos 26 ir paskesnių straipsnių išplaukiančiais teismo sprendimų abipusio pripažinimo ir vykdymo principais draudžia nacionaliniam teismui laikyti prieštaravimu viešajai tvarkai šios konvencijos 27 straipsnio 1 punkto prasme civilinį procesą, kuriame šaliai teismo nutartimi dėl pašalinimo iš proceso, priimta dėl to, jog nebuvo vykdomi jo nurodymai, neleista pasinaudoti teise į gynybą?“
15. Be proceso šalių, proceso Teisingumo Teisme metu rašytines ir žodines pastabas pateikė Graikijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Europos Bendrijų Komisija.
IV – Vertinimas
16. Abu klausimai gali būti nagrinėjami kartu. Jie išreiškia skirtingus to paties klausimo aspektus: ar, remdamasis viešosios tvarkos pažeidimu, valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas gali atsisakyti pripažinti sprendimą civilinėje byloje, kuris buvo priimtas nušalinus atsakovą nuo teismo proceso dėl teismo nurodymo neįvykdymo. Taigi reikia išnagrinėti Briuselio konvencijos 27 straipsnio 1 punkte numatytus reikalavimus.
17. Šiai bylai taikomos Briuselio konvencijos nuostatos buvo pakeistos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(5). Tačiau pateikiami argumentai reikšmingi ir dabar galiojančioje teisėje, nes Briuselio konvencijos 27 straipsnio 1 punktas buvo pakeistas tokio paties turinio nuostata Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte.
18. Visų pirma būtina išsiaiškinti, ar ginčijamas Jungtinės Karalystės teismo sprendimas yra teismo sprendimas pagal Briuselio konvenciją. Jeigu šis sprendimas nėra teismo sprendimas Konvencijos 25 straipsnio prasme, kuris pagal Konvencijos 26 straipsnį iš esmės turi būti pripažintas, Konvencijos 27 straipsnyje numatyto išimtinio atsisakymo pripažinti teismo sprendimą klausimas iš viso nekiltų.
19. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai neprašo pateikti Konvencijos 25 straipsnio išaiškinimo, vykstant EB 234 straipsnyje įtvirtintai prejudicinio sprendimo procedūrai, Teisingumo Teismas turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą(6). Šioje byloje naudingas atsakymas apima ir šio išankstinio klausimo išaiškinimą.
A – Sprendimas pagal Briuselio konvencijos 25 straipsnį
20. Pagal Konvencijos 25 straipsnį „teismo sprendimas“ – tai bet kuris Susitariančiosios Valstybės bendrosios ar specialiosios kompetencijos teismo, neatsižvelgiant į jo pavadinimą, sprendimas; tai gali būti nutartis, įsakymas, nutarimas ar vykdomasis raštas, taip pat teismo pareigūno nutarimas dėl teismo išlaidų.
21. M. Gambazzi teigia, kad Jungtinės Karalystės teismo sprendimas nėra sprendimas Konvencijos prasme jau vien todėl, kad dėl M. Gambazzi priverstinio nedalyvavimo šis sprendimas nebuvo priimtas užtikrinant rungimosi principą.
22. Tačiau šis prieštaravimas nepagrįstas. Teisingumo Teismas, pareikšdamas nuomonę apie laikinąsias apsaugos priemones, yra konstatavęs, kad Konvencijos 25 straipsnis reikalauja rungtyniškumo. Tačiau, jo nuomone, pakanka, kad procesas, kurio metu buvo priimtas sprendimas, buvo rungtyniško pobūdžio bei užtikrino iš esmės ginčytino sprendimo priėmimą(7). Jeigu sprendimas priimamas tokio rungtyniško proceso metu, jam taikomas Konvencijos 25 straipsnis ir tada, kai konkrečiu atveju procesas buvo vienašalis dėl to, jog, pavyzdžiui, viena šalis nevykdė įpareigojimų. Konkretaus proceso eiga jokiu būdu nekeičia proceso rungtyniškumo.
23. Taigi už akių priimti sprendimai neabejotinai yra sprendimai Konvencijos 25 straipsnio prasme, nes jie priimami iš esmės rungtyniškuose procesuose. Tai, kad Briuselio konvencija už akių priimtus sprendimus laiko sprendimais Konvencijos 25 straipsnio prasme, taip pat išplaukia iš Konvencijos 27 straipsnio 2 punkte numatytos specialios taisyklės, numatančios specialų pagrindą atsisakyti pripažinti už akių priimtus sprendimus.
24. Ginčijamas Jungtinės Karalystės teismo sprendimas buvo sprendimas, priimtas už akių iš esmės rungtyniškame civiliniame procese. Todėl jis atitinka Konvencijos 25 straipsnio reikalavimus. Tai, kad ši byla yra netipinė, nes nedalyvauti procese nurodė teismas, nekeičia kvalifikavimo, nes aptartos aplinkybės nepaveikia iš esmės rungtyniško proceso pobūdžio. Tai, kad nedalyvavimas procese nagrinėjamu atveju buvo priverstinis, gali būti svarbu tik atsižvelgiant į Konvencijos 27 straipsnio 1 dalį.
25. Ginčijamo sprendimo priskyrimas sprendimui pagal Konvencijos 25 straipsnį vis dėlto gali kelti abejonių dėl kitos priežasties. Mokslo literatūroje randama autorių, kurie Jungtinės Karalystės teismo sprendimo už akių (angl. k. „default judgment“) atveju į šį klausimą paprastai atsako neigiamai(8). Jie nurodo, jog „default judgment“ atveju teismas prieš priimdamas sprendimą visiškai nenagrinėja ieškinio pagrįstumo. Tačiau ieškinio pagrįstumo vertinimas yra būtinas, kad būtų galima kalbėti apie sprendimą Konvencijos 25 straipsnio prasme. Tokį požiūrį pagrindžia Teisingumo Teismo praktika byloje Solo Kleinmotoren(9).
26. Mano nuomone, sprendimas Solo Kleinmotoren neverčia daryti tokios išvados. Šiame sprendime Teisingumo Teismas kaip sprendimui Konvencijos prasme keliamus reikalavimus įvardijo tai, kad sprendimas turi būti priimtas Susitariančiosios Valstybės teisminio organo, „kuris dėl savo turimų įgaliojimų pats sprendžia ginčus tarp šalių“(10). Teismo tik patvirtinamu šalių susitarimu neįvykdomas šis reikalavimas, nes tokiu atveju šis susitarimas iš esmės yra sutartinės prigimties ir priklauso nuo šalių, o ne nuo teismo valios.
27. Sprendimas už akių, kai teismas, prieš jį priimdamas, netiria ieškovo reikalavimų pagrįstumo, neabejotinai yra sprendimas. Tai, kad sprendimo turinį dėl bylos nagrinėjimo už akių, kaip teisinės pasekmės, lemia ieškovo reikalavimai, nereiškia, kad sprendimas už akių yra vien šalių valios įtvirtinimas. Atvirkščiai, sprendimo turinys labiau priklauso nuo teismo valios, nes, nepaisant to, jog tada, kai tenkinami reikalavimai sprendimui priimti už akių, teismas nevertina ieškinio pagrįstumo, tirdamas šiuos reikalavimus jis vienintelis sprendžia, ar ieškovo reikalavimai tokiame procese turi būti patenkinti.
28. Be to, plati „sprendimo“ sąvokos interpretacija išplaukia ir iš Konvencijos 25 straipsnio formuluotės. Pagal šią nuostatą „sprendimas“ reiškia „bet kurį Susitariančiosios Valstybės bendrosios ar specialiosios kompetencijos teismo sprendimą , neatsižvelgiant į jo pavadinimą“. Tai aiškiai parodo, kad Konvencijos 25 straipsnyje kur kas mažiau dėmesio skiriama formaliesiems sprendimo aspektams, kaip antai jo pavadinimas ar priėmimas, nei jo materialiesiems padariniams. Ieškinio pagrįstumo tyrimo neatlikimas sprendžiant sprendimo pripažinimo ir vykdymo pagal Konvenciją klausimą tampa reikšmingesnis ir sisteminiu požiūriu tik vertinant galimybę išimtiniais atvejais atsisakyti pripažinti sprendimą pagal Konvencijos 27 straipsnį.
29. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad sprendimas už akių, priimtas prieš tai neįvertinus ieškinio pagrįstumo, yra sprendimas pagal Konvencijos 25 straipsnį, o jo materialieji padariniai nesiskiria nuo įprasto sprendimo padarinių. Jis turi teisinę galią ir gali būti vykdomas.
30. Taigi ginčijamas sprendimas yra laikytinas sprendimu pagal Briuselio konvencijos 25 straipsnį.
B – Viešoji tvarka pagal Briuselio konvencijos 27 straipsnio 1 punktą
1. Briuselio konvencijos 27 straipsnio 1 punkto aiškinimas
31. Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte numatyta, kad teismo sprendimas nepripažįstamas, jei jo pripažinimas prieštarauja valstybės, kurioje siekiama, kad jis būtų pripažintas, viešajai tvarkai.
32. Keliuose sprendimuose Teisingumo Teismas pateikė pagrindinius viešosios tvarkos pagal Briuselio konvencijos 27 straipsnio 1 punktą aiškinimo principus.
33. Aiškindamas Konvencijos nuostatas Teisingumo Teismas visų pirma vadovaujasi jos tikslu ir pobūdžiu. Konvencijos tikslas yra visomis įmanomomis priemonėmis palengvinti laisvą sprendimų judėjimą, numatant paprastą ir greitą leidimo vykdyti procedūrą(11). Todėl Konvencijos 27 straipsnis, kaip šio pagrindinio Konvencijos tikslo įgyvendinimo kliūtis, turi būti aiškinamas siaurai(12). Ypač Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte numatyta viešosios tvarkos išlyga galima remtis tik išimtiniais atvejais(13).
34. Teisingumo Teismas šiame kontekste aiškiai nurodo, kad nors pagal Konvencijos 27 straipsnio 1 punkte nurodytą išlygą Susitariančiosios Valstybės iš esmės turi teisę apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus vadovaudamosi savo nacionalinėmis sistemomis, šios sąvokos ribų nustatymas priklauso Konvencijos aiškinimo sričiai(14). Todėl net jei Teisingumo Teismas negali apibrėžti Susitariančiosios Valstybės viešosios tvarkos turinio, jis turi prižiūrėti ribas, kurių neperžengdamas šios valstybės teismas gali remtis ta sąvoka, atsisakydamas pripažinti kitos Susitariančiosios Valstybės teismo priimtą sprendimą(15).
35. Pirmieji apribojimai numatyti Konvencijos 29 straipsnyje ir 34 straipsnio trečiojoje pastraipoje, kurie draudžia valstybės, kur prašoma pripažinti sprendimą, teismui atsisakyti pripažinti arba vykdyti kitos valstybės teismo sprendimą vien tuo pagrindu, kad kilmės valstybės teismo pritaikyta teisės norma skiriasi nuo normos, kuri būtų buvusi pritaikyta valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisme, jei bylą būtų nagrinėjęs šis teismas. Taip pat valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas negali vertinti sprendimo priėmimo valstybės teismo padarytų teisinių ar faktinių išvadų teisingumo.
36. Teisingumo Teismas apribojo naudojimąsi viešosios tvarkos išlyga nurodydamas, kad viešosios tvarkos išlyga galėtų būti remiamasi tik tuo atveju, jei sprendimo pripažinimas ar vykdymas pažeistų esminį teisės principą ir todėl nepriimtinai prieštarautų valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisinei sistemai(16).
37. Tam, kad draudimas vertinti užsienyje priimto sprendimo teisėtumą būtų išsaugotas, minėtas pažeidimas turi būti akivaizdus teisės normos, kuri valstybės, kur prašoma pripažinti sprendimą, teisinėje sistemoje laikoma esmine, arba šioje sistemoje pagrindine pripažintos teisės pažeidimas(17).
38. Galiausiai iš Teisingumo Teismo sprendimo Krombach išplaukia, jog valstybė, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, jokiu būdu neviršija naudojimosi viešosios tvarkos išlyga ribų tuo atveju, kai egzistuoja akivaizdus Bendrijoje pripažįstamų pagrindinių teisių pažeidimas(18).
39. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis. Šiuo tikslu Teisingumo Teismas vadovaujasi valstybių narių bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir gairėmis, nustatytomis tarptautiniuose dokumentuose žmogaus teisių apsaugos srityje, kuriuos priimant valstybės narės bendradarbiavo ar prie kurių prisijungė. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai, pasirašytai Romoje, 1950 m. lapkričio 4 d., šiuo atžvilgiu teikiama ypatinga reikšmė(19).
40. Kadangi prie Bendrijos teisės principų priskiriamos ir pagrindinės teisės, teismas turi teisę atsisakyti pripažinti sprendimą, kuris buvo priimtas akivaizdžiai pažeidus pagrindines teises.
41. Teisė į teisingą teismą, kuri, be kita ko, kyla iš EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio ir kuri buvo patvirtinta 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje(20), yra pagrindinė teisė, priskiriama prie bendrųjų Bendrijos teisės principų(21).
42. Kalbėdamas konkrečiai apie viešąją tvarką atsižvelgiant į procesinę teisę, sprendime Krombach Teisingumo Teismas nurodė, kad viešosios tvarkos išlyga galima remtis išimtiniais atvejais, kai sprendimo priėmimo valstybės teisės aktuose ir pačioje Konvencijoje numatytų garantijų nepakako, kad atsakovas būtų apsaugotas nuo akivaizdaus EŽTK pripažintos jo teisės į gynybą pažeidimo sprendimo priėmimo valstybės teisme(22).
43. Iki šiol nebuvo aiškiai pareikštos nuomonės, ar teismai ne tik turi teisę, bet ir privalo atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą tuo atveju, jeigu jis akivaizdžiai pažeidžia pagrindines teises(23). Tokią pareigą leidžia pagrįsti tai, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, nacionaliniai teismai privalo atsižvelgti į pagrindines teises, jeigu jie nagrinėja faktinę situaciją, kuri patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį(24).
44. Priešingai nei taikant Reglamentą Nr. 44/2001, taikant Briuselio konvenciją gali kilti papildomas klausimas, ar bylai taikoma Bendrijos teisė minėtos teismų praktikos prasme. Teigiamą atsakymą, be kita ko, patvirtina faktas, kad Konvencija buvo sudaryta remiantis EB 220 straipsniu (dabar – EB 293 straipsnis).
2. Tarpinės išvados
45. Taigi galima daryti tokią tarpinę išvadą: prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis viešąja tvarka, turi teisę atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimą, jeigu procesas kilmės valstybėje buvo netinkamas dėl akivaizdaus pagrindinės teisės į teisingą teismą pažeidimo.
3. Taikymas šiai bylai
46. Sprendime Krombach Teisingumo Teismas galėjo pats nustatyti, kad procesas kilmės valstybėje akivaizdžiai pažeidė pagrindinę teisę į teisingą teismą(25). Ši byla buvo susijusi su už akių nagrinėjamu civiliniu ieškiniu baudžiamojoje byloje. Teismas neleido kaltinamajam būti ginamam advokato, nes kaltinamasis nepakluso teismo nurodymui atvykti asmeniškai. Tačiau jei kaltinamasis būtų paklusęs nurodymui atvykti asmeniškai, jam grėstų areštas dėl nusikaltimo. Sprendimo Krombach aplinkybės buvo aiškios ir nedviprasmiškos tiek fakto, tiek teisės prasme. Kaltinamasis jokiu bylos nagrinėjimo momentu nebuvo išklausytas, neturėjo jokių gynybos galimybių, be to, nebuvo galima apeliacija.
47. Priešingai nei minėtoje byloje, šioje byloje procesas kilmės valstybės teisme itin sudėtingas. Atsakovas buvo pakartotinai išklausytas įvairiose proceso stadijose, jam buvo prieinamos, kaip matyti, įvairios gynybos priemonės. Be to, panašu, jog įvairios laikinosios teisinės apsaugos priemonės (angl. k. „freezing order“, „disclosure orders“, „unless orders“) yra glaudžiai susipynusios su procesu pagrindinėje byloje, todėl ir su už akių priimtu sprendimu (angl. k. „default judgment“). Jos iš esmės skirtos tam, kad sprendimas būtų įvykdytas ieškovo reikalavimų sėkmės atveju. Taigi tiriant viešosios tvarkos išlygą nepakanka vien vertinti sprendimą už akių, nevertinant ankstesnių proceso stadijų. Procesas turi būti vertinamas kaip visuma(26), ir klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas aplinkybes(27).
48. Tačiau prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepakankamai atskleistos reikšmingos detalės, susijusios su procesu kilmės valstybės teisme. Pavyzdžiui, teismo posėdžiuose nagrinėti klausimai ir jų apimtis nėra iki galo paaiškinami. Visų pirma neaišku, ar M. Gambazzi taip pat buvo išklausytas dėl ieškinio pagrindinėje byloje. Taip pat neatskleista, ar prieš priimdamas „freezing order“ teismas tyrė ieškinio pagrindinėje byloje pagrįstumą ir ar toks tyrimas buvo kartojamas tolesnėse proceso stadijose, ypač prieš priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti faktines aplinkybes bei priimti galutinį sprendimą, ar buvo akivaizdžiai pažeista pagrindinė teisė į teisingą teismą.
49. Tačiau Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui gali pasiūlyti tam tikrų principų bei kriterijų, į kuriuos šis turėtų atsižvelgti nagrinėdamas bylą. Tačiau prieš pradedant tai nagrinėti, pirmiausia reikia įvertinti dar vieną šalių pagrindinėje byloje pateiktą prieštaravimą.
a) Su Lugano konvencija susijusios Teisingumo Teismo praktikos svarba
50. Procese Teisingumo Teisme pagrindinės bylos šalys rėmėsi vienu Schweizerische Bundesgericht sprendimu(28). Šis sprendimas susijęs su to paties Jungtinės Karalystės teismo sprendimo pripažinimu ir vykdymu Šveicarijoje.
51. Vykstant rašytinei procedūrai M. Gambazzi nurodė, kad Teisingumo Teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad Jungtinės Karalystės teismo sprendimas buvo pripažintas prieštaraujančiu viešajai tvarkai 1988 m. rugsėjo 16 d. Lugane pasirašytos Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 27 straipsnio 1 punkto prasme(29).
52. Daimler Chrysler ir CIBS rėmėsi tuo pačiu sprendimu ir nurodė, kad Teisingumo Teismas bei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo vadovautis tuo, kad Schweizerisches Bundesgericht Jungtinės Karalystės teismo sprendimo dėl atsakovo pašalinimo iš proceso nelaikė prieštaraujančiu viešajai tvarkai.
53. Lugano konvencija numato reglamentavimo sistemą, kuri, išskyrus keletą išimčių, atitinka Briuselio konvencijoje įtvirtintą sistemą(30). Lugano konvencijos 27 straipsnio 1 punkte numatyta Briuselio konvencijos 27 straipsnio 1 punkto formuluotei identiška viešosios tvarkos išlyga.
54. Minėtame sprendime Schweizerisches Bundesgericht priėjo išvadą, kad Jungtinės Karalystės teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja viešajai tvarkai. Tačiau tokį sprendimą jis grindė skirtingu pagrindu nei tas, kuriuo kreipdamasis į Teisingumo Teismą remiasi prašymą priimti prejudicinį pateikęs teismas. Nagrinėdamas M. Gambazzi nušalinimą nuo proceso Jungtinės Karalystės teisme (angl. k. „debarment“), Schweizerisches Bundesgericht priėjo prie išvados, kad tai nebuvo Šveicarijos viešosios tvarkos pažeidimas. Tačiau viešosios tvarkos pažeidimą Schweizerisches Bundesgericht įžvelgė kitame proceso etape, vykusiame prieš nušalinimą. M. Gambazzi pakeitus advokatą, jam nebuvo leista naudotis ankstesniojo advokato surinkta bylos medžiaga, kol bus apmokėta už advokato paslaugas. Jungtinės Karalystės teismas taip pat atsisakė leisti susipažinti su dokumentais byloje, kad nebūtų pažeista advokato teisė į dokumentų sulaikymą.
55. Neaišku, kokias pasekmes ir reikšmę šis Schweizerisches Bundesgericht sprendimas gali turėti šiam prašymui priimti prejudicinį sprendimą. Teisingumo Teismas nekompetentingas aiškinti Lugano konvenciją(31). Tačiau Protokolu Nr. 2 dėl vienodo Lugano konvencijos aiškinimo buvo sukurtas mechanizmas dėl keitimosi informacija, susijusia su sprendimais, priimtais taikant šią Konvenciją, ir tiek Europos Sąjungos valstybės narės, tiek jai nepriklausančios valstybės pasirašė deklaracijas, siekdamos užtikrinti kuo vienodesnį Konvencijos bei atitinkamų Briuselio konvencijos nuostatų aiškinimą(32).
56. Vienoje iš šių deklaracijų Europos Bendrijų valstybių narių vyriausybių atstovai pareiškė, kad „aiškindamas Briuselio konvenciją, Europos Bendrijų Teisingumo Teismas tinkamai atsižvelgia į principus, išplaukiančius iš su Lugano konvencija susijusios teismų praktikos“(33).
57. Tačiau, remiantis šia deklaracija, tikrai negalima daryti išvados, jog atskiri su Lugano konvencija susiję teismų sprendimai yra privalomi Teisingumo Teismui. Galiausiai deklaracijos tekste tik nurodyta, kad Teisingumo Teismas „tinkamai atsižvelgia“ į „principus“, išplaukiančius iš teismų praktikos. Kalbant apie viešosios tvarkos išlygą, tai reiškia, kad Teisingumo Teismas atsižvelgia ir tinkamai apsvarsto principus, susijusius su šia išlyga, ir nacionalinės viešosios tvarkos ribas. Daugelis anksčiau nurodytų kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl viešosios tvarkos pažeidimo, randama ir Schweizerisches Bundesgericht sprendime.
58. Tačiau Teisingumo Teismui ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui negali būti privalomi konkretūs kito Lugano konvencijos Susitariančios valstybės teismo vertinimai, ar buvo pažeista viešoji tvarka. Tokia išvada, be kita ko, išplaukia iš to, kad Briuselio konvencijos 27 straipsnio 1 punkte minima viešoji tvarka, kaip pabrėžė Teisingumo Teismas, yra konkrečios valstybės narės nacionalinė viešoji tvarka. Kaip teisingai pastebi Italijos vyriausybė, tai kiekvienas nacionalinis teismas turi vertinti savarankiškai. Taigi turi būti atsižvelgiama tik į bendruosius principus, kuriuos išplėtojo Susitariančiųjų valstybių teismai aiškindami viešosios tvarkos sąvoką pagal Lugano konvenciją, o ne į atskirus tokių teismų vertinimus, ar konkretus atvejis yra suderinamas su viešąja tvarka, ar jai prieštarauja.
b) Pagrindinė teisė į teisingą teismą
59. Pagrindinė teisė į teisingą teismą reikalauja, kad individas galėtų veiksmingai ginti savo teisinę padėtį(34). Teisingo teisminio proceso organizavime bei vykdyme teisė būti išklausytam užima svarbią padėtį(35). Ši teisė apima teisę pateikti pakankamas pastabas dėl visų svarbių faktinių aplinkybių ir teisinių klausimų bei įrodymų.
60. Tačiau ne kiekvienas teisės būti išklausytam apribojimas gali būti laikomas pagrindinės teisės į teisingą teismą pažeidimu. Kaip Teisingumo Teismas nurodė kitame kontekste, procesinės teisės gali būti apribotos, jei tokie apribojimai atitinka siekiamus bendrojo intereso tikslus ir nustatyto tikslo atžvilgiu nėra neproporcinga intervencija, pažeidžianti pačią suteiktų teisių esmę(36).
61. Byloje Eurofood, kalbėdamas apie neatidėliotinas priemones, Teisingumo Teismas konstatavo, jog konkrečios sąlygos, susijusios su teise būti išklausytam, gali kisti, pavyzdžiui, atsižvelgiant į tai, kaip skubiai turi būti priimtas sprendimas. Tačiau visi šios teisės įgyvendinimo apribojimai turi būti deramai pateisinti ir lydimi procesinių garantijų, užtikrinančių susijusių su tokiu procesu asmenų galimybę veiksmingai ginčyti skubos tvarka priimtas priemones(37).
62. Pagrindinė teisė į teisingą teismą visų pirma gali būti apribota siekiant patenkinti svarbius funkcionuojančios teisingumo vykdymo ir veiksmingos teisingumo užtikrinimo sistemos interesus.
63. Dėl šios priežasties visų valstybių narių teisinės sistemos numato sankcijas už teismo įpareigojimų nevykdymą civiliniuose procesuose. Tai teisingai pastebėjo visos procese dalyvaujančios valstybės narės. Pavyzdžiui, teismo numatytų terminų nepaisymas gali būti pagrindas nepriimti per vėlai pateiktų pareiškimų, atsiliepimo į pateiktą ieškinį nepateikimas ar neatvykimas į teismo posėdį gali lemti sprendimo už akių priėmimą, o prašomų dokumentų nepateikimas gali būti nepalankiai vertinamas vertinant įrodymus.
64. Be to, jau buvo minėta, jog vien tai, kad nacionalinė teisė nenumato tokios sankcijos, kokią taikė kilmės valstybės teismas, savaime nereiškia, kad galima kalbėti apie viešosios tvarkos pažeidimą(38).
65. Tačiau itin svarbu tai, ar aptariama sankcija dėl priverstinio nušalinimo nuo proceso buvo taikyta proporcingai, ar jos griežtumas, atsižvelgiant į viso proceso bruožus, yra akivaizdžiai neproporcingas kaip nuobauda už teismo nurodymo nevykdymą(39).
66. Vertinant sankcija siekiamo tikslo užtikrinti proceso veiksmingumą bei taikytos sankcijos proporcingumą, pirmiausia bus svarbūs teismo nurodymo objektas ir jo priėmimo procedūra, sankcijos griežtumas nurodymo nevykdymo pasekmių atžvilgiu bei galimos gynybos priemonės.
67. Visiškas pašalinimas iš proceso yra pati griežčiausia sankcija už teismo nurodymo nevykdymą ir pats griežčiausias galimas atsakovo procesinių teisių apribojimas. Todėl šio ribojimo pateisinimui keliami labai dideli reikalavimai.
68. Visų pirma reikia atsižvelgti į teismo nurodymų, už kurių nevykdymą šioje byloje buvo skirta pašalinimo iš proceso nuobauda, turinį ir pobūdį. Ko šiais teismo nurodymais buvo reikalaujama iš atsakovo? Ar buvo imtasi priemonių, kad būtų atsižvelgta į nurodymų vykdymo faktines bei teisės kliūtis? M. Gambazzi šiuo klausimu nurodo, kad jis nevykdė „disclosure orders“ todėl, kad priešingu atveju būtų pažeidęs savo advokato profesinio konfidencialumo pareigą bei taip užsitraukęs baudžiamąją atsakomybę. Jis teigia, kad Jungtinės Karalystės teismas neatsižvelgė į šį nurodymo pateikti dokumentus nevykdymo pateisinimą. Kita vertus, Jungtinės Karalystės vyriausybė nurodo, kad Jungtinės Karalystės teismas visapusiškai įvertino M. Gambazzi pateiktus pasiteisinimus ir kad atsakovas neprivalėjo pateikti dokumentų, kurių pagrindu jam galėjo kilti baudžiamoji atsakomybė.
69. Kiti svarbūs klausimai yra tai, ar prieš priimant teismo nurodymus atsakovui jam buvo suteikta teisė būti išklausytam bei kokios gynybos bei teisės gynimo priemonės buvo galimos teismo nurodymų atžvilgiu.
70. Be to, reikia atsižvelgti į nušalinimo nuo proceso (angl. k. „debarment“) bei sprendimo už akių turinį bei pobūdį. Ar sprendžiant dėl nušalinimo nuo proceso buvo įvertinta, ar asmuo buvo kaltas dėl teismo nurodymo nevykdymo? Ar buvo atsižvelgta į visus gynybos argumentus pagrindinėje byloje ar ne, ar atsakovas turėjo galimybę pateiti pastabas pagrindinėje byloje ankstesnėje proceso stadijoje bei ar buvo į tokias pastabas atsižvelgta? Ar atsakovui buvo suteikta bent galimybė pareikšti nuomonę dėl reikalavimo dydžio? Ar buvo ieškinio pagrįstumas prieš priimant sprendimą už akių arba bent jau ankstesniame proceso etape (prieš priimant „freezing order“)? Ar buvo įspėta apie sankcijos galimybę?
71. Kaip teisingai pastebi Komisija, be kita ko, itin svarbu, kokiomis teisių gynimo priemonėmis galėjo naudotis M. Gambazzi valstybėje, kurioje buvo priimtas sprendimas, ginčydamas savo teisės būti išklausytam pažeidimą. Teisingumo Teismas sprendime Eurofood jau yra pabrėžęs teisių gynimo priemonių svarbą pateisinant teisės būti išklausytam ribojimus(40). Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės atsižvelgti, ar egzistavo teisės gynybos priemonės nušalinimo nuo proceso bei vėliau priimto sprendimo atžvilgiu.
72. Klausimo, ar viešosios tvarkos pažeidimas gali būti nustatytas tik tais atvejais, kai valstybėje, kurioje priimtas sprendimas, nesėkmingai buvo išnaudotos visos šaliai prieinamos teisinės gynybos priemonės, kurios būtų pašalinusios galimą pažeidimą, vertinti nereikia. Bet kuriuo atveju apeliacinio skundo nepateikimas nepaneigtų viešosios tvarkos pažeidimo galimybės, jei apeliacinis skundas neleistų tikėtis sėkmės. Tai gali būti preziumuojama ypač tais atvejais, kai įtariamas viešosios tvarkos pažeidimas kyla iš specifinės valstybės, kurioje priimtas sprendimas, procesinės teisės, kuri taip pat būtų taikoma priimant sprendimus kitose instancijose.
73. Jei galutinai įvertinęs padėtį ir ypač detaliai išnagrinėjęs anksčiau nurodytus klausimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nesusidarys įspūdžio, kad sankcija iš esmės buvo proporcinga, jis galės nustatyti akivaizdų pagrindinės teisės į teisingą teismą pažeidimą ir todėl atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti kilmės valstybėje priimtą sprendimą.
74. Be to, savo pastabose, pateiktose kreipiantis dėl prejudicinio sprendimo, M. Gambazzi taip pat nurodė, kad Italijos teismas turėtų remtis viešosios tvarkos išlyga ir dėl antros priežasties. Nagrinėjant bylą Jungtinės Karalystės teisme, jam nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga. Proceso eigoje jis pakeitė advokatą. Tuomet jo ankstesnis advokatas atsisakė leisti jam naudotis bylos medžiaga, remdamasis sulaikymo teise dėl neapmokėjimo už paslaugas. Teismas taip pat neleido naudotis bylos medžiaga, teigdamas, kad priešingu atveju būtų apeita advokato teisė į sulaikymą. M. Gambazzi mano, kad tai taip pat yra pagrindas atsisakyti pripažinti bei vykdyti Jungtinės Karalystės teismo sprendimą pagrindinėje byloje dėl viešosios tvarkos pažeidimo.
75. Todėl pirmiausia reikia konstatuoti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui nepateikė jokių klausimų šiuo aspektu. M. Gambazzi vis dėlto mano, kad Teisingumo Teismas turėtų pateikti savo nuomonę šiuo klausimu. Tačiau iš esmės Teisingumo Teismas sprendžia tik pagal tą pagrindą, kuris buvo suformuluotas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užklausoje. Šalys paprastai negali Teisingumo Teismui pateikti papildomų klausimų(41).
76. Jeigu Teisingumo Teismas vis dėlto norės apsvarstyti šį klausimą, jis galės atsižvelgti į tai, kas minėta nagrinėjant pateiktą prejudicinį klausimą. Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat gali atsisakyti pripažinti teismo sprendimą, jeigu jis akivaizdžiai pažeidžia teisės nuostatą, kuri valstybės, kur siekiama pripažinti teismo sprendimą, teisinėje sistemoje laikoma esmine, arba pagrindine pripažįstamą teisę. Todėl atsisakymas pripažinti užsienio teismo sprendimą yra suderinamas su Briuselio konvencijos 27 straipsnio 1 punktu bet kuriuo atveju tada, kai dėl neleidimo naudotis bylos medžiaga akivaizdžiai pažeidžiama teisė į teisingą teismą.
V – Išvada
77. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Italijos Corte d’Appello di Milano pateiktus klausimus:
1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeistos 1978 m. spalio 9 d. sutartimi dėl Danijos Karalystės, Airijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo, 1982 m. spalio 25 d. sutartimi dėl Graikijos Respublikos prisijungimo, 1989 m. gegužės 26 d. sutartimi dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo bei 1996 m. lapkričio 29 d. sutartimi dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo, 27 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės, kurioje siekiama sprendimo pripažinimo, teismas, gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą, jei šis buvo priimtas akivaizdžiai pažeidus pagrindinę teisę į teisingą teismą.
1 – Originalo kalba: vokiečių.
2 – 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), iš dalies pakeista 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, p. 1), 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 388, p. 1), 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo (OL L 285, p. 1) ir 1996 m. lapkričio 29 d. Konvencija dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo (OL C 15, 1997, p. 1). Taip pat žr. 1998 m. sausio 26 d. konsoliduotą redakciją (OL C 27, 1998, p. 1).
3 – 2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach (C‑7/98, Rink. p. I‑1935).
4 – Teismų praktikoje išplėtotas procesinės teisės institutas, vėliau įtvirtintas 1998 m. Civil Procedure Rules 25.1(1) taisyklės f punkte: „The court may grant the following interim remedies (f) an order (referred to as a ‘freezing injunction (GL)’) – (i) restraining a party from removing from the jurisdiction assets located there; or (ii) restraining a party from dealing with any assets whether located within the jurisdiction or not“.
5 – OL L 12, 2001, p. 1.
6 – Be kita ko, žr. 2000 m. lapkričio 28 d. Sprendimą Roquette Frères (C‑88/99, Rink. p. I‑10465, 18 punktas); 2003 m. gegužės 20 d. Sprendimą Ravil (C‑469/00, Rink. p. I‑5053, 27 punktas); 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimą Haug (C‑286/05, Rink. p. I‑4121, 17 punktas) ir 2007 m. spalio 4 d. Sprendimą Rampion ir Godard (C‑429/05, Rink. p. I‑8017, 27 punktas) bei 2008 m. kovo 13 d. Sprendimą Vereniging Nationaal Overlegorgaan Sociale Werkvoorziening (sujungtos bylos C‑383/06‑385/06, Rink. p. I‑1561, 42 punktas).
7 – 1980 m. gegužės 21 d. Sprendimas Denilauler (125/79, Rink. p. 1553, 13 punktas).
8 – Žr. P. Wautelet leidinyje U. Magnus,P. Mankowski Brussels I Regulation, Miunchenas, 2007, 32 straipsnis, 8 punktas, su nuoroda į G. Cuniberti „Commentaire sur la décision de la Cour de Cassation du 17 novembre 1999“, Rev. crit. dr. internat. Privé, 1989(2000), 786, 788 ir paskesni puslapiai; dėl priešingos pozicijos žr. A. Lanton,H. Mercer (leid.), European Civil Practice, 2‑asis leidimas, Londonas, 2004, pirmas tomas, 25.005 punktas.
9 – 1994 m. birželio 2 d. Sprendimas Solo Kleinmotoren (C‑414/92, Rink. p. I‑2237).
10 – Sprendimas Solo Kleinmotoren (minėtas 9 išnašoje, 17 punktas).
11 – Be kita ko, žr. sprendimą Solo Kleinmotoren (minėtas 9 išnašoje, 20 punktas); 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimą Coursier (C‑267/97, Rink. p. I‑2543, 25 punktas) ir sprendimą Krombach (minėtas 3 išnašoje, 19 punktas).
12 – Sprendimas Solo Kleinmotoren (minėtas 9 išnašoje, 20 punktas); sprendimas Krombach (minėtas 3 išnašoje, 21 punktas) ir 2000 m. gegužės 11 d. Sprendimas Renault (C‑38/98, Rink. p. I‑2973, 26 punktas).
13 – Žr. 1988 m. vasario 4 d. Sprendimą Hoffmann (145/86, Rink. p. 645, 21 punktas); 1996 m. spalio 10 d. Sprendimą Hendrikman ir Feyen (C‑78/95, Rink. p. I‑4943, 23 punktas); sprendimą Krombach (minėtas 3 išnašoje, 21 punktas) ir Sprendimą Renault (nurodytas 12 išnašoje, 26 punktas).
14 – Sprendimas Krombach (minėtas 3 išnašoje, 22 punktas) ir sprendimas Renault (minėtas 12 išnašoje, 27 punktas).
15 – Sprendimas Krombach (minėtas 3 išnašoje, 23 punktas) ir sprendimas Renault (minėtas 12 išnašoje, 28 punktas).
16 – Sprendimas Krombach (minėtas 3 išnašoje, 37 punktas) ir sprendimas Renault (minėtas 12 išnašoje, 30 punktas).
17 – Sprendimas Krombach (minėtas 3 išnašoje, 37 punktas) ir sprendimas Renault (minėtas 12 išnašoje, 30 punktas). Pažeidimo akivaizdumo reikalavimas įtvirtintas Reglamente Nr. 44/2001 (nurodytas 5 išnašoje), kurio 34 straipsnio 1 punkte numatyta, kad sprendimas nepripažįstamas, „jei toks pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai“. Taip pat dėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (OL L 160, p. 1) 26 straipsnio aiškinimo žr. 2006 m. gegužės 2 d. Sprendimą Eurofood IFSC (C‑341/04, Rink. p. I‑3813, 63 punktas).
18 – Sprendimas Krombach (minėtas 3 išnašoje, 40 punktas); taip pat žr. sprendimą Eurofood (minėtas 17 išnašoje, 65 ir paskesni punktai).
19 – Žr. 1969 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Stauder (29/69, Rink. p. 419, 7 punktas); 2001 m. kovo 6 d. Sprendimą Connolly prieš Komisiją (C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 37 punktas); 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimą ASML (C‑283/05, Rink. p. I‑12041, 26 punktas); 2007 m. birželio 26 d. Sprendimą Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt. (C‑305/05, Rink. p. I‑5305, 29 punktas); 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Kadi prieš Tarybą ir Komisiją (C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑0000, 283 punktas).
20 – OL C 364, p. 1, iš dalies pakeista 2007 m. gruodžio 12 d. Deklaracija (OL C 303, p. 1). Nors ji nesukelia pirminei teisei prilyginamų privalomų teisinių pasekmių, kaip teisės pažinimo šaltinis ji atskleidžia Bendrijos teisėje užtikrinamas pagrindines teises; šiuo klausimu taip pat žr. 2006 m. birželio 27 d. Sprendimą Parlamentas prieš Tarybą („Šeimos susijungimas“, C‑540/03, Rink. p. I‑5769, 38 punktas) ir mano 2005 m. rugsėjo 8 d. Išvados šioje byloje 108 punktą; toliau žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimą Unibet (C‑432/05, Rink. p. I‑2271, 37 punktas) ir sprendimą Kadi (minėtas 19 išnašoje, 335 punktas).
21 – 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją (C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 20 ir paskesni punktai); 2000 m. sausio 11 d. Sprendimas Nyderlandai ir van der Wal prieš Komisiją (C‑174/98 P ir C‑189/98 P, Rink. p. I‑1, 17 punktas); sprendimas Krombach (minėtas 3 išnašoje, 26 punktas); sprendimas Ordre des barreaux francophones und germanophone ir kt. (minėtas 19 išnašoje, 29 punktas) ir 2008 m. liepos 1 d. Sprendimas Chronopost prieš UFEX ir kt. (C‑341/06 P, Rink. p. I‑0000, 44 punktas).
22 – Sprendimas Krombach (minėtas 3 išnašoje, 44 punktas); taip pat atsižvelgiant į Bankroto reglamentą žr. sprendimą Eurofood (minėtas 17 išnašoje).
23 – Dėl šio klausimo taip pat žr. mano šios dienos išvadą byloje Apostolidis (C‑420/07, Rink. p. I‑0000, 108 punktas).
24 – Žr. 1986 m. lapkričio 25 d. Sprendimą Klensch ir kt. (201/85 ir 202/85, Rink. p. 3477, 8–10 punktai); 1989 m. liepos 13 d. Sprendimą Wachauf (5/88, Rink. p. 2609, 19 punktas); 1991 m. birželio18 d. Sprendimą ERT (C‑260/89, Rink. p. I‑2925, 42 ir paskesni punktai); 2003 m. birželio 12 d. Sprendimą Schmidberger (C‑112/00, Rink. p. I‑5659, 75 punktas); 2006 m. liepos 11 d. Sprendimą Chacón Navas (C‑13/05, Rink. p. I‑6467, 56 punktas). Šiame kontekste, be kita ko, žr. E. Jayme,C. Kohler „Europäisches Kollisionsrecht 2000: Interlokales Privatrecht oder universelles Gemeinschaftsrecht?“, Praxis des Internationalen Privat- und Verfahrensrechts – IPRax, 2000, 454, 460.
25 – Sprendimas Krombach (minėtas 3 išnašoje, 40 punktas).
26 – Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, taip pat remiasi procesu kaip visuma; žr. 1997 m. kovo 18 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Mantovanelli c. France, Recueil des arrêts et décisions 1997‑II, § 34.
27 – Žr. sprendimą Eurofood (minėtas 17 išnašoje, 68 punktas).
28 – 2004 m. lapkričio 9 d. Schweizerisches Bundesgericht sprendimas byloje Nr. 4P.82/2004, X. Und Y. gegen A., publikuotas italų kalba Schweizerisches Bundesgericht interneto puslapyje , paskutinį kartą žiūrėtas 2008 m. lapkričio 5 dieną.
29 – OL L 319, p. 9 (toliau – Lugano konvencija).
30 – 2006 m. vasario 7 d. Išvada 1/03 (Rink. p. I‑1145, 18 punktas).
31 – Išvada 1/03 (minėta 30 išnašoje, 19 punktas).
32 – Išvada 1/03 (minėta 30 išnašoje, 19 punktas).
33 – Prie šios Konvencijos pridėta dar viena deklaracija, kuri numato veidrodinio pobūdžio pareigą Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių teismams.
34–
Žr. sprendimą ASML (minėtas 19 išnašoje, 26 punktas); 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimą Weiss und Partner (C‑14/07, Rink. p. I‑0000, 47 punktas).
35 – Sprendimas Eurofood (minėtas 17 išnašoje , 66 punktas).
36 – 2006 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dokter ir kt. (C‑28/05, Rink. p. I‑5431, 75 punktas).
37 – Sprendimas Eurofood (minėtas 17 išnašoje, 66 punktas).
38 – Žr. šios išvados 35 punktą.
39 – Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat atlieka proporcingumo įvertinimą, kai turi spręsti dėl teisės būti išklausytam ribojimų klausimą. Šiame kontekste jis tikrina, ar buvo pažeista teisės esmė, ar ribojimu siekiama teisėto tikslo ir ar jis yra proporcingas; žr. 1998 m. spalio 28 d. Sprendimą byloje Pérez de Rada Cavanilles c. Espagne, Recueil des arrêts et décisions 1998‑VIII, § 44.
40 – Sprendimas Eurofood (minėtas 17 išnašoje, 66 punktas).
41 – 1965 m. gruodžio 9 d. Sprendimas Singer (44/65, Rink. p. 1268, 1275); 1998 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Kainuun Liikenne ir Pohjolan Liikenne (C‑412/96, Rink. p. I‑5141, 23 punktas); 2008 m. rugpjūčio 12 d. Sprendimas Santesteban Goicoechea (C‑296/08 PPU, Rink. p. I‑0000, 46 punktas) ir 2008 m. spalio 9 d. Sprendimas Katz (C‑404/07, Rink. p. I‑0000, 37 punktas).
Full & Egal Universal Law Academy