GENERALINIO ADVOKATO
DÁMASO RUIZ-JARABO COLOMER
IŠVADA,
pateikta 2008 m. lapkričio 8 d.1(1)
Byla C‑421/07
Anklagemyndigheden
prieš
Frede Damgaard
(Vestre Landsret (Danija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Žmonėms skirti vaistai – Reklamos sąvoka – Trečiojo nepriklausomo asmens skleidžiama informacija apie vaistą – Saviraiškos laisvė“
I – Įžanga
1. Vestre Landsret (Danijos vakarų regiono teismas) pateiktas prejudicinis klausimas suteikia Teisingumo Teismui naują galimybę nustatyti vis dar diskutuojamas ribas, kurias Bendrijos teisė numato vaistų reklamai.
2. Pateiktais klausimais siekiama sužinoti ar trečiojo asmens, kuris nėra susijęs su vaisto gamyba, prekyba juo ar platinimu, pateikta nuomonė apie vaistą turi būti traktuojama kaip „reklama“ pagal Direktyvą 2001/83/EB(2), ar tai yra kitokio pobūdžio informacija.
3. Pagal minėtos direktyvos 87 ir 88 straipsnius valstybės narės privalo drausti reklamuoti vaistus, kuriems nebuvo išduotas leidimas ir kurių galima įsigyti tik su receptu ar kuriuose yra psichotropinių medžiagų. Be to, valstybės gali uždrausti savo teritorijoje reklamuoti kompensuojamus vaistus.
4. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjama byla yra problemiška trimis aspektais, nes pateikta informacija apie farmacijos produktą, kuris yra draudžiamas Danijoje, ji buvo pateikta Danijos interneto svetainėje ir pasirašyta žurnalisto. Visus šiuos aspektus reikia atidžiai išanalizuoti, nes jie sukelia prieštaringus vertinimus. Viena vertus, dėl to, kad kalbama apie vaistą, kuriam nėra išduotas leidimas, reikia taikyti siaurą požiūrį. Kita vertus, tai, kad žurnalistas F. Damgaard pasinaudojo saviraiškos laisve, reikalauja lankstesnio ir gerbiančio šią laisvę požiūrio. Be to, tai, kad informacija buvo paskleista internete, apsunkina situaciją dėl teisinių problemų, susijusių su virtualia erdve.
5. Todėl pateikdamas savo atsakymą Teisingumo Teismas privalo įvertinti šias specifines aplinkybes ir nepamiršti, kad pateikti kriterijai gali būti išplėsti visoms vaistų rūšims.
6. F. Damgaard atvejis nėra vienintelis. Panašios situacijos buvo, pavyzdžiui, Ispanijoje, kai S. Dragó per populiarią žinių laidą pateikė pareiškimus apie melatoniną(3) ir kai, remiantis Čekijos vyriausybės atstovo pareiškimu per posėdį, jo valstybėje buvo išspausdintas pasakų rinkinys, pavadintas „Vakar − „Viagra“, o šiandien − „Cialis“(4).
7. Aš nesiekiu, kad būtų užbaigtos intensyvios diskusijos šiuo klausimu(5) Europos lygiu, tačiau nekyla jokių abejonių, kad sprendimas, kuris bus priimtas, padės išsiaiškinti netiesiogiai Bendrijos teisės aktuose numatytą reklamos ir kitokio pobūdžio informacijos atskyrimą.
II – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisės aktai
8. Direktyva 2001/83, kuri yra šio prejudicinio klausimo dalykas, buvo priimta siekiant kodifikuoti įvairius Bendrijos teisės aktus, susijusius su žmonėms skirtais vaistais (tarp jų − Direktyva 92/28/EEB(6)).
9. Pagal Direktyvos 2001/83 antrą konstatuojamąją dalį pagrindinis taisyklių, reguliuojančių vaistų gamybą, platinimą ir vartojimą, tikslas — visuomenės sveikatos apsauga. Tačiau trečioje konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad šio tikslo reikia siekti priemonėmis, kurios „nestabdytų Bendrijos vaistų pramonės plėtros ar prekybos vaistais“.
10. Nuostatose, reglamentuojančiose informacijos pateikimą vartotojams, pagal šios direktyvos ketvirtą konstatuojamąją dalį reikalaujama numatyti aukšto lygio vartotojų apsaugą, kad vaistai būtų tinkamai vartojami remiantis išsamia ir suprantama informacija. To paties akto 48 konstatuojamojoje dalyje pridurta, kad reklama turėtų būti „veiksmingai ir tinkamai kontroliuojama“ vadovaujantis mechanizmais, numatytais direktyvoje dėl klaidinančios reklamos(7).
11. 42 konstatuojamojoje dalyje taip pat minima ši direktyva patikslinant, kad Direktyva 2001/83 nepažeidžia priemonių, priimtų pagal Direktyvą 84/450.
12. Ginčijamos direktyvos VIII dalyje reglamentuojama vaistų reklama. Ji 86 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama kaip „bet kokia forma teikiama informacija apie vaistus, pirkėjų paieškos veiklą ar siūlomas paskatas, skatinančias vaistų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą“. Nuostatoje pateikiami keli reklamos pavyzdžiai (vaistų pavyzdžių tiekimas, renginių ar mokslo konferencijų rėmimas) priduriant, kad reklama gali būti skirta tiek vartotojams, tiek asmenims, turintiems teisę skirti ar tiekti vaistus.
13. Be to, 86 straipsnio 2 dalimi ribojama minėtos VIII dalies taikymo sritis, išvardijant kai kuriuos veiksmus, kuriems ši dalis netaikoma, būtent informacijai, susijusiai su žmonių sveikata ar ligomis, jeigu ji nedaro net netiesioginės nuorodos į vaistus.
14. 87 straipsnio 1 dalimi suteikiama valstybėms narėms galimybė drausti bet kokių vaistų, kuriems pagal Bendrijos teisę nebuvo išduotas leidimas prekiauti, reklamą; jo 3 dalyje draudžiama klaidinanti reklama ir skatinama protingai vartoti vaistus, pristatant juos objektyviai ir nepervertinant jų savybių.
15. Direktyva 2001/83 buvo iš dalies pakeista Direktyva 2004/27/EB(8), siekiant „paaiškinti Direktyvos 2001/83/EB sąvokų apibrėžimus ir taikymo sritį, ypač kaip mokslo ir technikos pažangos rezultatą tam, kad būtų pasiekti aukšti žmonėms skirtų vaistų kokybės, saugumo ir efektyvumo standartai“ (septinta konstatuojamoji dalis). Tarp 2004 m. padarytų pakeitimų yra VIIIa dalis „Informacija ir reklama“, kuri pradedama 88a straipsniu, įpareigojančiu Komisiją per trejus metus nuo Reglamento (EB) Nr. 726/2004(9) įsigaliojimo, pasikonsultavus su pacientų ir vartotojų organizacijomis, gydytojų ir vaistininkų organizacijomis, valstybėmis narėmis ir kitomis suinteresuotomis šalimis, pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą apie dabartinę praktiką dėl informacijos pateikimo, ypač internete, ir jos pavojingumą ir naudingumą pacientams. Atlikusi pirma pateiktų duomenų analizę, Komisija prireikus pateikia pasiūlymus dėl informavimo strategijos sukūrimo, siekiant užtikrinti aukštos kokybės, objektyvią, patikimą ir nereklaminio pobūdžio informaciją apie vaistus ir kitas gydymo priemones, bei iškelia klausimą dėl informacijos šaltinio atsakomybės.
B – Danijos teisės aktai
16. Danijos vaistų įstatymo 27b straipsniu, įtrauktu 1993 m. Įstatymu Nr. 280(10), kuriuo buvo perkelta Direktyvos 92/28 2 straipsnio 1 dalis (vėliau pakartota Direktyvos 2001/83 87 straipsnio 1 dalyje), aiškiai draudžiama „reklamuoti vaistus, kurių negalima teisėtai pardavinėti ar įvežti į Daniją“.
17. Danijos vaistų įstatymo konsoliduota versija, galiojusi tuo momentu, kai pirmosios instancijos teismo sprendimu F. Damgaard buvo pripažintas kaltu (Įstatymas Nr. 656/1995), buvo panaikinta nuo 2005 m. gruodžio 17 d. ir pakeista nauju 2005 m. gruodžio 12 d. Įstatymu Nr. 1180, kurio 64 straipsnio 1 punktas pakartoja minėtą draudimą.
III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
18. Hyben Total yra vaistinis preparatas, kurį gamina įmonė Natur-Drogeriet A/S. Prekyba juo ir platinimas yra uždrausti Danijoje, tačiau jo galima laisvai įsigyti Švedijoje ar Norvegijoje, kuriose jis traktuojamas kaip maisto papildas.
19. Interneto svetainėje F. Damgaard pateikė tam tikrą informaciją apie Hyben Total savybes(11), tvirtindamas, kad, be Švedijos, juo prekiaujama ir Norvegijoje ir kad jame yra erškėčių, vaisių, kurie tariamai padeda sumažinti skausmus, sukeliamus tam tikro tipo podagros ir artrozės.
20. Šiomis aplinkybėmis Anklagemyndigheden (prokuratūra) pradėjo prieš F. Damgaard baudžiamąjį procesą dėl to, kad jis reklamavo Danijoje draudžiamą vaistą ir taip pažeidė galiojančio Danijos vaistų įstatymo 27b straipsnį ir 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą. 2005 m. gruodžio 2 d. Retten i Århus (Orhuso pirmosios instancijos teismas) pripažino jį kaltu šiais pagrindais ir įpareigojo sumokėti baudą.
21. F. Damgaard apskundė šį sprendimą Vestre Landsret, nurodydamas tai, kad jis yra nepriklausomas žurnalistas ir kad nėra jokio ryšio su Natur-Drogeriet A/S (jis tvirtina, kad nedirba bendrovėje ir negauna jokio atlyginimo iš jos bei neturi jokių interesų bendrovėje ir nesuinteresuotas Hyben Total pardavimu). Jis tvirtina, kad jo elgesys nėra reklama pagal Direktyvą 2001/83, nes šiame teisės akte numatyta siauresnė sąvoka, kuri neišplečiama trečiųjų asmenų atžvilgiu.
22. Prokuratūra savo ruožtu tvirtina, kad informacijos apie vaistą skleidimas gali būti kvalifikuojamas kaip reklama, jeigu juo siekiama skatinti jo pardavimą, nepaisant to, ar jis susijęs su gamintojais arba pardavėjais. Ji pabrėžia, kad Direktyvos 2001/83 86 straipsnis skiriasi nuo Direktyvos dėl klaidinančios reklamos 2 straipsnio 1 dalies.
23. Remdamasis EB 243 straipsniu Vestre Landsret pateikė Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar 2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus, su vėlesniais pakeitimais 86 straipsnis aiškintinas kaip reiškiantis, kad trečiojo asmens vykdomas informacijos apie vaistą, įskaitant informaciją apie vaisto gydomąsias ir profilaktines savybes, skleidimas yra reklama, net jei tas trečiasis asmuo veikia savo iniciatyva ir visiškai de jure ir de facto nepriklausomai nuo gamintojo ir pardavėjo?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme
24. Prejudicinis klausimas buvo užregistruotas Teisingumo Teismo kanceliarijoje 2007 m. rugsėjo 13 dieną.
25. Rašytines pastabas pateikė F. Damgaard, Komisija ir Danijos, Belgijos, Graikijos, Lenkijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybės.
26. F. Damgaard, Danijos Karalystės, Čekijos Respublikos, Graikijos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės bei Komisijos atstovai per posėdį, įvykusį 2008 m. spalio 9 d., pateikė savo žodines pastabas.
V – Prejudicinio klausimo analizė
27. Bendrijos teisės aktai, reglamentuojantys vaistų reklamą, nacionaliniams teismams sukėlė labai įvairių abejonių dėl jų aiškinimo.
28. Iš pradžių negalima nenurodyti dviejų svarbių Teisingumo Teismo sprendimų, minėtų kelis kartus šioje byloje, nes jie yra teismo praktika, kuria reikia vadovautis nagrinėjant šią bylą: pirma, sprendimas Gintec(12), kuriame nagrinėta tvarka, kuri pagal Direktyvą 2001/83 turi būti taikoma trečiųjų asmenų pareiškimams, susijusiems su vaistų reklama. Jame buvo nuspręsta, kad valstybės narės gali drausti tokius pareiškimus, tik jei nesilaikoma minėtos direktyvos 87 straipsnio 3 dalies. Antra, sprendimas Ter Voort(13), kuriame buvo paneigta, kad „savo iniciatyva ir visiškai nepriklausomai de jure ir de facto nuo gamintojo ar pardavėjo veikiančio trečiojo asmens“ informacijos apie gydomąsias vaisto savybes skleidimas yra vaisto „pristatymas“ Bendrijos teisės aktuose pateikto apibrėžmo prasme. Šio sprendimo ir Vestre Landsret prejudicinio klausimo formuluočių panašumas yra akivaizdus, nors byloje Ter Voort, priešingai nei šioje byloje, nebuvo siekiama nustatyti, ar buvo reklama direktyvos prasme.
29. Remdamasis šia teismo praktika prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo ar, apibrėždamas „vaistų reklamą“ kaip „bet kokia forma teikiamą informaciją apie vaistus, pirkėjų paieškos veiklą ar siūlomas paskatas, skatinančias vaistų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą“, Direktyvos 2001/83 86 straipsnis apima nepriklausomų savo iniciatyva veikiančių trečiųjų asmenų skleidžiamą informaciją apie gydomąsias ar prevencines produkto savybes.
30. Klausimas yra labai svarbus, nes Direktyva 2001/83 draudžia bet kokią neleistinų vaistų reklamą, taip pat tų vaistų, kurie išduodami tik pagal receptą. Todėl reikia išplėsti prašymo priimti prejudicinį sprendimą pažodinį turinį, siekiant nustatyti, ar Bendrijos teisės aktų leidėjas norėjo sukliudyti skleisti bet kokią informaciją apie šias dvi vaistų kategorijas arba, atvirkščiai, ar jis paliko už direktyvos taikymo ribų tam tikrą informacijos skleidimo būdą.
A – Reklamos ir informacijos sąvokos yra skirtingos
31. Visų pirma reikia patikslinti Bendrijos teisės aktuose išskiriamas sąvokas „reklama“ ir „informacija“ apie vaistus, būtent po to, kai 2004 m. buvo padaryti pakeitimai Direktyva 2004/27, įtraukiant VIII dalį „Informacija ir reklama“. Šių sąvokų reikšmė nėra paaiškinta, bet yra pabrėžta, kad gali būti tokios informacijos apie vaistus, kuri nėra reklaminio pobūdžio. 88a straipsnyje, kuris yra pirmasis šioje naujoje dalyje, pabrėžiama būtinybė užtikrinti informacijos egzistavimą, jos objektyvumą, kokybę ir patikimumą, įpareigojant Komisiją pateikti ataskaitą apie dabartinę praktiką šiuo klausimu, ypač internete, taip pat dėl vaistų pavojingumo ir naudingumo pacientams, kurioje būtų pasiūlymų dėl strategijos, ypač dėl informacijos šaltinio atsakomybės.
32. Komisijos ataskaitoje, kuri 2007 m. pabaigoje buvo pateikta Parlamentui ir Tarybai(14), primenama, kad reikia užtikrinti šios dualios koncepcijos aiškumą, akivaizdžiai pripažintą nurodant, kad „nuo 1992 m. priimti Bendrijos teisės aktai aiškiai atskiria vaistų reklamą ir informaciją apie juos“.
33. Komisija konstatuoja, kad „pacientai turi vis daugiau galimybių naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir tai aktyviai daro, jie vis dažniau ieško informacijos apie ligas ir jų gydymo būdus, įskaitant vaistus“. Be to, asmenys, ieškodami informacijos, vis labiau naudojasi internetu; todėl ji užbaigia primindama, kad yra būtina nustatyti tvarką, kuri suteiktų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams „suprantamą, objektyvią, kokybišką ir nereklaminio pobūdžio informaciją apie vaistų naudingumą ir pavojingumą ir kuria piliečiai, reglamentavimo institucijos ir sveikatos apsaugos darbuotojai galėtų pasitikėti“.
34. Priešingai nei reklama, nuostatos dėl informacijos nebuvo suderintos. Todėl valstybės narės gali laisvai taikyti tokį požiūrį, kurį jos nori taikyti šioje srityje, su sąlyga, kad nebus keliama grėsmė Direktyvoje 2001/83 įtvirtintoms Bendrijos nuostatoms dėl reklamos. Kaip tai pabrėžia Komisija savo ataskaitoje, nacionalinės teisės aktuose vis dar yra didelių skirtumų šiuo aspektu; kai kurios taiko labai ribojančias nuostatas, o kitos leidžia skleisti informaciją, kuri nėra reklama.
35. Šie teisiniai skirtumai komplikuoja užduotį, kuri dabar tenka Bendrijos teismams: nubrėžti aiškią ribą tarp reklamos ir paprastos informacijos apie žmonėms skirtus vaistus, atsižvelgiant į Direktyvą 2001/83. Be to, šios dvi sąvokos yra taip viena nuo kitos priklausomos, kad neįmanoma jų atskirti remiantis vieninteliu kriterijumi, kaip to prašoma prejudiciniame klausime.
B – Dviejų sąvokų atribojimas
36. Vestre Landsret klausia, ar Direktyvos 2001/83 86 straipsnyje nurodyta reklama apima trečiojo asmens de facto ir de jure nepriklausomo nuo gamintojo ar pardavėjo savo iniciatyva paskleistą informaciją apie vaisto gydomąsias ar prevencines savybes.
37. Mano nuomone, autoriaus ar atstovo spaudai pozicija, ir būtent jo santykis su įmone, kuri gamina ar platina vaistą, yra faktorius, kuris, nors ir leidžia nustatyti, ar pranešimas yra reklaminio pobūdžio, turi būti vertinamas kartu su kitomis aplinkybėmis, kaip vykdomos veiklos pobūdis ir informacijos turinys. Todėl pateiktam prejudiciniam klausimui reikia išsamesnio atsakymo.
1. Direktyvoje 2001/83 sąvoka „vaistų reklama“ apibrėžiama atsižvelgiant į informacijos tikslą
38. Iš pradžių reikia išnagrinėti Direktyvos 2001/83 86 straipsnio 1 dalies formuluotę, kuri vaistų reklamą apibrėžia kaip bet kokia forma teikiamą informaciją apie vaistus, pirkėjų paieškos veiklą ar siūlomas paskatas, skatinančias vaistų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą“. Iš ginčijamos nuostatos išplaukia, kad pagrindinis kriterijus atskiriant reklamą nuo paprastos informacijos yra siekiamas tikslas: jei siekiama skatinti vaistų „skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą“, bus reklama pagal direktyvą; jei, atvirkščiai, pateikiama „gryna“ informacija neturint tikslo skatinti, ji nebus priskirta Bendrijos teisės nuostatoms, susijusioms su vaistų reklama.
39. Todėl svarbus yra sąmoningas ir tiesioginis pateikiančiojo informaciją siekis. Šiuo aspektu nesutinku su Čekijos vyriausybės nuomone, kurios atstovas per posėdį tvirtino, kad reklamos sąvoką reikia vertinti atsižvelgiant į objektyvius kriterijus, pavyzdžiui, ar informacija gali skatinti daikto vartojimą. Mano nuomone, kai 86 straipsnio 1 dalyje minima veikla, „kuria siekiama skatinti“ tam tikrą elgesį, remiamasi valia, kuri valdo veiksmus ir todėl yra pagrįsta subjektyviais kriterijais.
40. Direktyvos 86 straipsnio 2 dalimi VIII daliai nepriskiriamos tam tikros informacijos skleidimo rūšys veikiausiai dėl to, kad jas yra sudėtinga naudoti skatinimo tikslu: kaip antai vaistų ženklinimas ir kartu su pakuote pateikiami informaciniai lapeliai, kuriems taikomos V dalies nuostatos; susirašinėjimas, kurio dalį gali sudaryti nereklaminio pobūdžio medžiaga, būtina atsakant į specifinius klausimus apie konkrečius vaistus; informacija su pranešimais apie pakuotės pakeitimą, prekybos katalogus ir kainoraščius, taip pat „informacija, susijusi su žmonių sveikata ar ligomis“, jei šiais paskutiniais dviem atvejais joje nėra net netiesioginių teiginių apie vaistus.
41. Šiame 86 straipsnio 2 dalyje pateiktame sąraše yra svarbios informacijos aiškinant 1 dalyje pateiktą reklamos sąvoką, tačiau panašu, kad jis nėra išsamus, nes gali būti informacijos, kuri nėra reklama ir kuri nėra įtraukta į šį sąrašą.
42. Plėtojant šią idėją galima iškelti klausimą, ar farmacijos įmonė reklamuoja, kai medicinos darbuotojams nurodo, kaip reikia tinkamai naudoti vieną iš jos prekių, arba kai gydytojas, siekdamas palengvinti vaisto naudojimą (pvz., dėl jo dozavimo sudėtingumo), pateikia pacientui informaciją arba kai paskelbia mokslo darbą apie farmakologijos pažangą.
43. Mano nuomone, visose šiose situacijose, net jei ir yra minimas vaistas, reikia išsiaiškinti, ar informacijos skleidimu buvo siekiama Direktyvos 2001/83 86 straipsnyje numatyto tikslo skatinti. Kaip nurodžiau anksčiau, asmuo, kuris skleidžia informaciją, ir kontekstas, kuriam esant ji skleidžiama, gali pateikti reikšmingų kriterijų šiuo klausimu.
2. Direktyva nedraudžia, kad reklaminę žinią pateiktų trečiasis nepriklausomas asmuo
44. Grįžtant prie pateikto prejudicinio klausimo, direktyva, aiškinama paraidžiui, nedraudžia reklamos sąvoką taikyti trečiųjų nepriklausomų asmenų skleidžiamai informacijai. Asmens, kuris nepriklauso vaistą gaminančiai ar platinančiai įmonei, teikiama informacija ir skatinimas gali būti laikoma reklama, jeigu ja siekama „skatinti vaistų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą“. Direktyvos 86 straipsnis akcentuoja veiklos tikslą ir nėra susijęs su subjektu, kuris ją atlieka.
45. Apskritai vaisto „skatinimą“ užtikrina tam tikras asmuo, kuris dėl savo tiesioginio ar netiesioginio ryšio su gamintojais ar platintojais gauna naudos iš padidėjusio pardavimo, tačiau minėto 86 straipsnio turinys taip pat leidžia kvalifikuoti kaip reklamą informaciją, pateiktą asmens, kuris ragina vartoti ar skirti vaistą siekdamas gauti kokios nors ne ekonominės naudos(15). Todėl vaistą gali reklamuoti asmuo, kuris jo negamina, neplatina ir juo neprekiauja ir kuris nėra susijęs su pardavimo svyravimu.
46. Šiuo požiūriu aš nesutinku su Komisijos šiame procese pateiktomis pastabomis. Savo atsiliepime į ieškinį ji tvirtina, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas neturėjo tikslo reglamentuoti trečiųjų nepriklausomų asmenų skleidžiamos informacijos apie vaistus, ir šiuo požiūriu remiasi Direktyvos 2001/83 86 straipsnio 1 dalimi. Paaiškinus, kas yra „vaistų reklama“ VIII dalyje, minėtame straipsnyje patikslinama, kad sąvoka apima tiek reklamą, skirtą visuomenei, tiek reklamą, susijusią su vaistus skiriančiais asmenims, ir, kaip pavyzdžius, išvardija(16) kai kurias veiklos rūšis, kaip antai prekiautojų vaistais atstovų veikla, vaistų pavyzdžių tiekimas arba reklaminių renginių ar mokslo konferencijų rėmimas.
47. Komisija priduria, kad cituoti pavyzdžiai minėtoje 86 straipsnio 1 dalyje susiję su užduotimis, kurias turi atlikti leidimo savininkas ar kitos vaisto prekyba suinteresuotų asmenų grupės. Tačiau asmuo, kuris nėra tiesiogiai susijęs su vaisto pateikimu į rinką, gali finansiškai remti straipsnyje nurodytą reklaminį renginį arba mokslo konferenciją. Be to, 53 konstatuojamosios dalies formuluote(17) (kurią nurodo ir Komisija savo pastabose) tik siekiama užtikrinti, kad informacija, kylanti iš farmacijos įmonių, būtų patikima, tačiau ji neatmeta, kad ji gali kilti ir iš kitų šaltinių.
48. Aš irgi nesutinku su Lenkijos vyriausybės tvirtinimu, jog Direktyvos 2001/83 98 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad valstybės narės nedraudžia leidimo prekiauti turėtojui ir vienai ar kelioms jo paskirtoms įmonėms bendrai surengti to paties vaisto pirkimą skatinantį renginį, siekiama susiaurinti asmenų, galinčių reklamuoti vaistus, ratą, nes toks aiškinimas neatitinka šio straipsnio turinio ir tikslo.
49. Tai pasakius, nepaneigiant to, kas išdėstyta, direktyva yra grindžiama prielaida, kad trečiųjų asmenų pareiškimai nėra reklama (šios direktyvos 90 straipsnis šiuo požiūriu, kaip paaiškinsiu vėliau, yra labai reikšmingas), ir šis požiūris taikomas kai kuriuose Teisingumo Teismo sprendimuose (minėtuose sprendimuose Gintec ir Ter Voort).
50. Direktyvos 90 straipsnis reklamuojant vaistą vartotojams draudžia informaciją, kuri „remiasi mokslininkų, sveikatos priežiūros specialistų ar asmenų, kurie nepriklauso nė vienai minimai grupei, bet, būdami įžymūs, galėtų paskatinti vartoti vaistus, rekomendacija (f punktas) ir kuri netinkamu, nerimą keliančiu ar klaidinančiu būdu tvirtina, kad „žmogus, vartojantis vaistus, pasveiks“ (j punktas). Abiem atvejais minima informacija, kuri sukelia šį skatinantį poveikį, tačiau jie nepriskiriami reklamai tikrąja to žodžio prasme. Direktyvoje aiškiai draudžiami šie du informavimo būdai reklamuojant vaistą visuomenei, tačiau joje nėra nieko dėl jų nepriklausomo pateikimo ir naudojimo reklamoje, skirtoje vaistus skiriantiems asmenims.
51. Sprendime Gintec Teisingumo Teismas aiškino šį 90 straipsnį 37 punkte pripažindamas, kad Direktyva 2001/83 siekiamam tikslui iškiltų grėsmė, jei valstybė narė galėtų išplėsti joje numatytas pareigas ir numatyti absoliutų ir besąlyginį draudimą, kurio nenumato pati direktyva, vaistų reklamoje naudoti nuorodas į trečiųjų asmenų pareiškimus, nors pačioje direktyvoje jų naudojimas draudžiamas tik tuomet, kai juose pateikiama tam tikra informacija arba tai yra tam tikrą kvalifikaciją turinčių asmenų pareiškimai.
52. Teisingumo Teismas šiuo aspektu patvirtino mano 2007 m. vasario 13 d. išvadą, kurioje tvirtinu, kad Direktyva 2001/83 bendrai ir abstrakčiai draudžia ne reklamines kampanijas naudojant trečiųjų asmenų ar kitus pareiškimus, bet tik „netinkamus pareiškimus, kurie dėl nederamo, perdėto ar perteklinio (netinkamo), susirūpinimą ar jaudulį keliančio (nerimą keliančio) ar neteisingo (klaidinančio) pobūdžio skatina neprotingą vaistų vartojimą“ (47 ir 69 punktai).
53. Šioje išvadoje taip pat primenu, kad remiantis sprendimu Deutscher Apothekerverband(18) valstybės narės neturėtų cenzūruoti to, ko Direktyva 2001/83 neatmeta, ir kad, atsižvelgiant į tai, kad šia direktyva, „užtikrinančia aukštą sveikatos apsaugos lygį, siekiama panaikinti nacionalinių nuostatų vaistų reklamos srityje skirtumus įtvirtinant bendrą sistemą, kuri garantuoja laisvą vaistų judėjimą vieningoje rinkoje, platus išimčių aiškinimas nėra tinkamas“ (45 punktas).
54. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes manau, kad nors valstybės narės gali uždrausti trečiųjų asmenų pareiškimus reklamuojant žmonėms skirtus vaistus, tik jei direktyvos 90 straipsnyje nustatytos sąlygos yra įvykdytos, nepriimtina būtų drausti visiškai šiuos pareiškimus dėl vaistų, kuriems nėra išduotas leidimas arba kurie skiriami tik pagal receptą, vien dėl to, kad toks informacijos atskleidimas traktuojamas kaip reklaminė veikla.
55. Taip pat minėto sprendimo Ter Voort 31 punkte priduriama, kad „trečiojo asmens savarankiškai ir visiškai de jure ir de facto nepriklausomai atliekamas informacijos apie produktą, ypač apie jo gydomąsias ir prevencines savybes, skleidimas pats savaime nėra „pateikimas“ direktyvos prasme, nes jis neatskleidžia gamintojo arba pardavėjo siekio parduoti produktą kaip vaistą. Teisingumo Teismo vertinimas šioje byloje neturėtų būti paprasčiausia visas perkeliamas į šią bylą, nes norint produktą kvalifikuoti kaip vaistą reikėjo patikrinti, ar trečiųjų nepriklausomų asmenų pareiškimai yra produkto „pateikimas“, o šioje byloje reikia nustatyti, ar šie pareiškimai yra „reklama“ Direktyvos 2001/83 prasme. Tačiau tai parodo, jog Teisingumo Teismas nesutiko, kad trečiųjų asmenų informacijos skleidimas būtų kvalifikuojamas kaip produkto „pateikimas“ motyvuojant siekio prekiauti nebuvimu(19).
56. Remiantis prieš tai išdėstytais paaiškinimais, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2001/83 86 straipsnio formuluotė neleidžia a priori atskirti reklaminių skelbimų nuo tų, kurie yra visiškai informaciniai, remiantis paprastu jų autoriaus kriterijumi, nes vaisto reklama gali būti kildinama iš gamintojo, pardavėjo ar visiškai nuo jų nepriklausomo asmens, kuris veikia visai kitais interesais. Todėl, nors trečiųjų asmenų informacijos apie vaistą pateikimas gali būti laikomas reklama direktyvos prasme, jo negalima tiksliai kvalifikuoti neįvertinus įvairių aspektų, kaip antai ryšio tarp paskleistos informacijos autoriaus ir farmacijos įmonės egzistavimas, o tai, nors ne lemiamas faktorius, yra labai svarbi aplinkybė, nes ne taip dažnai tretieji asmenys skleidžia informaciją apie vaistą neturėdami tikslo skatinti. Kartu su šiuo asmens kriterijumi reikia įvertinti kitų dviejų aplinkybių požymius: pirma, kaip jau minėjau, žinios apie skatinamąjį arba ne pobūdį ir, antra, veiklos komercinį arba ne pobūdį.
3. Direktyva nereikalauja, kad vaistų reklama būtų vykdoma atsižvelgiant į komercinę ar pramoninę veiklą
57. F. Damgaard atstovas tvirtina, kad, remiantis Direktyvos 2001/83 42 konstatuojamąja dalimi(20), šio akto 86 straipsnyje pateikta reklamos sąvoka turi būti aiškinama vadovaujantis apibrėžimu, kurį Bendrijos teisės aktai, susiję su klaidinančia reklama, suteikia šiam terminui. Direktyvos 84/450(21) 2 straipsnio 1 punktas susiaurina šį apibrėžimą iki skatinamojo pranešimo, padaryto vykdant „prekybos, verslo, amatų ar profesinę veiklą“. Jei ši papildoma sąlyga būtų numatyta vaistų atžvilgiu, nebūtų galimybių traktuoti, kad trečiojo nepriklausomo asmens informacijos skleidimas yra reklama.
58. Jungtinės Karalystės vyriausybė tvirtina, kad Direktyva dėl klaidinančios reklamos turi „pakeisti“ Direktyvos 2001/83 vaistų reklamos sąvoką, ir šiuo požiūriu remiasi istoriniu šios direktyvos aiškinimu ir prieš ją buvusios Direktyvos 92/28 parengiamaisiais darbais (travaux préparatoires).
59. Komisijos pateiktame direktyvos projekte buvo pasiūlymas reglamentuoti vaistų reklamą taip pat, kaip ir direktyvoje dėl klaidinančios reklamos, numatant tik skatinimą, susijusį su komercine ar pramonine veikla. Nagrinėdamas projektą Parlamentas pasiūlė išplėsti direktyvos taikymo sritį įtraukiant ir ne komercinę veiklą. Patvirtintame teisės akte nebuvo pakartota direktyva dėl klaidinančios reklamos ir Parlamento pataisose nebuvo siūlytos redakcijos, nepritarta.
60. Jungtinė Karalystė iš šio teisės aktų rengimo padarė išvadą, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas norėjo perkelti į farmacijos sektorių minėtoje direktyvoje dėl klaidinančios reklamos pateiktą reklamos sąvoką.
61. Toks direktyvos suvokimas nėra teisingas, nes nereglamentavimas šiame teisės akte parodo, kad teisės aktų leidėjas nesiekė pateikti aiškaus ir kategoriško atsakymo nuostatų dėl reklamos srityje. Galbūt dėl šios priežasties direktyvoje buvo panaikinta nuoroda į reikalavimą, kad reklama turi būti susijusi su komercine ar pramonine veikla, ir atsisakė išplėsti ją ne komercinei veiklai. Reziumuojant galima pažymėti, kad direktyvoje sąmoningai nepakartota ta pati reklamos sąvoka, kokia numatyta Direktyvoje 84/450 ir Direktyvoje dėl televizijos programų transliavimo(22) (kurioje taip pat yra komercinės ar pramoninės veiklos aspektas). Buvo būtina taikyti ne tokį kategorišką, specifinį, požiūrį, kokį bandau pateikti šioje išvadoje(23).
62. Be to, remiantis principu lex specialis generalibus derogat(24), Direktyva dėl klaidinančios reklamos netaikoma, kai yra specialūs teisės aktai. Savo sprendimo Gintec 31 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvoje 2001/83 yra specialių nuostatų, susijusių su vaistų reklama ir kad todėl ji yra specialioji taisyklė Direktyvos 84/450 atžvilgiu. Todėl, nors minėta direktyva bus taikoma klaidinančios reklamos atvejais, vaistų srityje yra savarankiška reklamos sąvoka.
4. Preliminari išvada
63. Po preliminarių pastabų galima padaryti kai kurias išvadas.
64. Pirma, tam, kad apie vaistus skleidžiama informacija galėtų būti kvalifikuojama kaip reklama, reikia patikrinti, ar ja siekiama skatinti tokio produkto skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą.
65. Antra, ryšys tarp skleidžiamos informacijos autoriaus ir farmacijos įmonės, taip pat pramoninis ar komercinis kontekstas, kuriam esant atsirado informacija, yra svarbūs požymiai, kad tai reklama, nors nepriklausomo trečiojo asmens infromacija gali būti reklaminio pobūdžio remiantis direktyva ir kad 86 straipsnyje esanti sąvoka „vaistų reklama“ neturėtų būti modeliuojama remiantis kitų Bendrijos nuostatų bendra reklamos koncepcija.
66. Bet kuriuo atveju Vestre Landsret, tiesiogiai žinodamas pagrindinės bylos faktines aplinkybes, privalo įvertinti, ar F. Damgaard yra nepriklausomas nuo Natur-Drogiert A/S ir ar informacija, kurią jis pateikė savo interneto svetainėje, yra skatinamojo pobūdžio.
C – Teisės į saviraiškos laisvę apsauga
67. Be nurodytų aplinkybių, Danijos teismas privalo įvertinti F. Damgaard teisę laisvai pateikti savo nuomonę, nes, kaip nusprendė Teisingumo Teismas byloje Lindqvist(25), nacionalinės institucijos ir teismai privalo užtikrinti, kad dėl jų pasirinkto Bendrijos teisės aiškinimo nekiltų pavojaus Europos Sąjungos teisės sistemos saugomoms pagrindinėms teisėms ar kitiems Bendrijos teisės principams, kaip antai proporcingumo principui.
68. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pagrindinės teisės yra bendrųjų teisės principų sudėtinė dalis, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, kuris šiuo požiūriu vadovaujasi valstybių narių bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautinėmis žmogaus teisių apsaugos priemonėmis, kurių srityje valstybės narės bendradarbiauja ar yra prisijungusios(26).
69. Šiems principams skirta ES 6 straipsnio 2 dalis, pagal kurią „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau − EŽTK) ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai“.
70. Saviraiškos laisvė priklauso kiekvienos valstybės narės konstitucinei teisei(27) ir yra įtvirtinta EŽTK 10 straipsnyje bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnyje(28). Teisingumo Teismas yra priėmęs keletą sprendimų, kurie saugo teisę į saviraiškos laisvę Bendrijoje(29).
71. Europos žmogaus teisių teismas pabrėžė didelę šios laisvės svarbą, nurodydamas, kad ji yra „vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų, viena svarbiausių jos ir kiekvieno asmens vystymosi sąlygų“(30). Todėl jos teikiama apsauga taikoma ne tik „palankiai priimamai arba laikomai nepavojinga ar indiferentiška informacijai ar idėjoms, bet ir toms, kurios kelia pavojų, sukrečia ar kelia nerimą valstybei arba tam tikrai visuomenės daliai“(31).
72. Kaip Teisingumo Teismas nurodė sprendime Komisija prieš Cwik, saviraiškos laisvė apima „galimybę išreikšti kitokią nei oficiali nuomonę“(32).
73. Šie teismų sprendimai yra ypač svarbūs šiai bylai, kuri susijusi su informacijos apie neleistiną vaistą, paskelbimu.
74. Mano išvadoje byloje Gintec nekilo jokių abejonių dėl to, kad Direktyva 2001/83, kuria atsižvelgiama į EB sutarties siekį apsaugoti sveikatą, skatinamas tinkamas ir protingas vaistų vartojimas. Tačiau šiuo siekiu reikia prisitaikyti prie saviraiškos laisvės ypatumų, nes šios teisės teikiama apsauga taikoma ir pareiškimams, kuriuos sveikatos apsaugos institucijos traktuoja kaip pavojingus šiam sveikatos apsaugos tikslui.
75. Teisingumo Teismas minėjo šią būtinybę įvertinti visas teises ir interesus, kuriems kyla pavojus, minėtoje byloje Lindqvist, kur Švedijos katechetei buvo iškelta baudžiamoji byla dėl to, kad ji sukūrė kelias interneto svetaines, kuriose pateikiama informacija apie ją pačią ir apie 18 jos parapijos kolegų, nurodant jų vardus ir kartais šeiminę padėtį, telefonų numerius bei kitą informaciją be išankstinio jų sutikimo. Tiek, kiek reikšminga šiai bylai, Teisingumo Teismas akcentavo pareigą įvertinti „pirma, Lingqvist, rengiančios žmones komunijai, saviraiškos laisvę ir laisvę vykdyti religinę veiklą bei, antra, privataus žmonių, kurių duomenis Linqvist paskelbė savo interneto svetainėje, gyvenimo apsaugą“.
76. Naudojimasis saviraiškos laisve, remiantis EŽTK 10 straipsnio 2 dalimi, gali būti sąlygojamas „tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas“, būtent tų, kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini sveikatos apsaugai.
77. Savo minėtame sprendime Connolly prieš Komisiją Teisingumo Teismas reikalavo, kad šie apribojimai būtų aiškinami siaurai, ir pridūrė, kad „Europos žmogaus teisių teismo nuomone būdvardis „būtini“ pagal 10 straipsnio 2 dalį apima „imperatyvų socialinį poreikį“ ir, nors „susitariančios šalys turi tam tikrą diskreciją nuspręsti dėl tokio poreikio egzistavimo“, įsikišimas turi būti „proporcingas siekiamam teisėtam tikslui“, o „jį pateisinantys nacionalinių institucijų nurodyti motyvai“ turi būti „reikšmingi ir pakankami“(33).
78. Todėl pagrindinis dalykas yra teisės ribojimo proporcingumas. Būtent tai pažymėjo Teisingumo Teismas sprendime Karner(34), kuris, būdamas susijęs su reklamos apribojimais, yra iš dalies panašus į šią bylą. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad kai naudojimasis laisve „nesukelia visuomenei svarbių diskusijų ir kai aptariamas kontekstas, kuriam esant valstybės narės turi tam tikrą diskreciją, kontrolė apsiriboja tik veiksmų protingumo ir proporcingumo vertinimu. Tas pats pasakytina ir apie komercinį saviraiškos laisvės panaudojimą, ypač tokioje sudėtingoje ir nepastovioje srityje, kaip antai reklama“ (51 punktas).
79. Šioje byloje Vestre Landsret privalo įvertinti, ar baudžiamosios bylos iškėlimas F. Damgaard yra nepagrįstas įsikišimas, galintis kelti pavojų jo teisei į saviraiškos laisvę, arba, atvirkščiai, ar ši priemonė yra būtina siekiant įgyvendinti Bendrijos teisės aktuose numatytus sveikatos apsaugos ir tinkamo vaistų naudojimo skatinimo tikslus, turint omenyje, kad minėta saviraiškos laisvė terapinės informacijos skleidimo ar teikimo pavidalu neapima šiuo metu Bendrijos teisės sistemos draudžiamų reklaminių veiksmų.
80. Reklama turi būti saugoma EŽTK 10 straipsniu(35) tiek, kiek ši nuostata neišskiria siekiamo tikslo (susijusio su pelno siekimu ar nesusijusio) pobūdžio(36); tačiau valstybių diskrecija nustatyti apribojimus yra platesnė šioje srityje, o apribojimai kartais nustatomi siekiant išvengti nesąžiningos konkurencijos ar melagingos arba klaidinančios reklamos. Tam tikrais atvejais tikėtina, kad objektyvi ir teisinga reklaminė informacija bus ribojama siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ar teises, kurios grindžiamos atitinkamos komercinės ar profesinės veiklos ypatumais(37).
81. Galiausiai reikia priminti, kad F. Damgaard nurodė savo, kaip žurnalisto, statusą(38), o tai turi patikrinti nacionalinis teismas ir, jei tai tiesa, į tai reikia atsižvelgti, nes jis atsakovui suteikia platesnę teisę į saviraiškos laisvę. Būtent tai išplaukia ir iš Europos žmogaus teisių teismo praktikos, kuris byloje The Observer ir The Guardian prieš Jungtinę Karalystę(39) pripažino, kad kai nacionalinės institucijos priima priemones, kurios gali atgrasyti žiniasklaidą nuo informacijos apie klausimus, susijusius su teisėtu viešuoju interesu, pateikimo, Teismas privalo atlikti kruopštų šių priemonių proporcingumo patikrinimą. Tai yra loginė žiniasklaidos demokratinėje sistemoje „sergėtojo“ vaidmens pasekmė, kuri leidžia viešajai nuomonei kontroliuoti viešąsias institucijas(40).
VI – Išvada
82. Atsižveldamas į prieš tai išdėstytas aplinkybes siūlau Teisingumo Teismui į Vestre Landsret pateiktą klausimą atsakyti taip:
„1. Iš dalies pakeistos 2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus, 86 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad trečiojo nepriklausomo asmens vykdomas informacijos apie produktą, būtent apie jo gydomąsias ir prevencines savybes, skleidimas turi būti laikomas reklama, jeigu ja siekiama skatinti šio produkto skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą.
2. Tačiau ryšių tarp informacijos autoriaus ir vaisto pardavėjų ar gamintojų nebuvimas, taip pat šio trečiojo nepriklausomo asmens veiklos nekomercinis ar nepramoninis pobūdis gali būti svarbūs įrodymai, kad informacijos turinys nėra skatinamasis.
3. Nacionalinės institucijos ir teismai, taikantys teisės aktus, kuriais į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2001/83, privalo užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp sveikatos apsaugos bei racionalaus vaisto vartojimo tikslų ir suinteresuotojo asmens teisės į saviraiškos laisvę, atsižvelgiant į specifinę suinteresuotojo asmens apsaugą, jeigu jo, kaip žurnalisto, statusas yra patvirtintas.“
1 – Originalo kalba: ispanų.
2 – 2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus (OL L 311, p. 67; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 69).
3 – 2008 m. vasario mėn., kai minėtas televizijos laidų vedėjas pateikė savo pareiškimus, melatoninu negalima buvo prekiauti Ispanijoje, nors jis buvo laisvai išrašomas kitose valstybėse narėse kaip maisto papildas (informaciją galima rasti ). Panašumas su F. Damgaard byla tuo ir baigiasi, nes, mano žiniomis, Ispanijos sveikatos ministerijos Teisės departamentui atliktus tyrimą nebuvo pradėta jokia procedūra greičiausiai todėl, kad jau buvo suplanuota leisti prekiauti šiuo hormonu.
4 – „Viagře už odzvonilo, teď je tady Cialis“. 2004 m. šių trumpų įstorijų autoriui ir jų redaktoriui buvo paskirta 200 000 Čekijos kronų bauda.
5 – Neseniai Europos Bendrijų Komisijos pradėtas tyrimas, su kuriuo galima susipažinti jos interneto svetainėje
6 – 1992 m. kovo 31 d. Tarybos direktyva dėl žmonėms skirtų vaistų reklamos (OL L 113, p. 13), panaikinta Direktyva 2001/83.
7 – 1984 m. rugsėjo 10 d. Tarybos direktyva 84/450/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl klaidinančios reklamos suderinimo (OL L 250, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 227).
8 – 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, iš dalies keičianti Direktyvą 2001/83 (OL L 136, p. 34; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 34 t., p. 262).
9 – 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, nustatantis Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo ir priežiūros tvarką ir įsteigiantis Europos vaistų agentūrą (OL L 136, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 34 t., p. 229). Direktyvoje 2004/27 Direktyvos 2001/83 88a straipsnio formuluotėje klaidingai nurodoma „Direktyva 2004/726/EB“.
10 – Lov nr 280 af. 6. maj 1993 om ændring af lov om lægemidler m.v.
11 – Per posėdį F. Damgaard atstovas atsakė į mano klausimus dėl interneto puslapio paaiškindamas, kad jis pateikė informaciją apie daugelį produktų, ir nurodė HybenTotal kainą.
12 – 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimas (C‑374/05, Rink. p. I‑9517).
13 – 1992 m. spalio 28 d. Sprendimas (C‑219/91, Rink. p. I‑5485, 31 punktas).
14 – Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai dėl ataskaitos apie dabartinę informacijos apie vaistinius preparatus teikimo pacientams praktiką, laikantis Direktyvos 2001/83, pakeistos Direktyva 2004/27, 88a straipsnio (COM (2007) 862, galutinis).
15 – Remiantis direktyvoje pateikta sąvoka, pavyzdžiui, sunku paneigti kampanijų, kurias dažnai vykdo viešosios institucijos, siekdamos skatinti generinių vaistų vartojimą ir skyrimą, reklaminį pobūdį. Tačiau, siekiant atsakyti į Jungtinės Karalystės teiginį, pakanka pridurti, kad dėl šių kampanijų reklaminio pobūdžio bet kuriuo atveju jie nėra draudžiami. Negalima drausti skatinti generinių vaistų, kurie nėra susiję su specifiniais taikomais principais, nes jie, remiantis 86 straipsnio 2 dalimi, nepriskiriami direktyvos VIII daliai. Kampanijos, skirtos vaistus skiriantiems asmenims, taip pat nėra neteisėtos, net jeigu jos susijusios su generiniais vaistais, kuriems reikia recepto, nes direktyva draudžia šios rūšies vaistų reklamą, tik jeigu jie skirti visuomenei. Kalbant apie kompensuojamus vaistus, direktyvos 88 straipsnio 3 dalis suteikia valstybėms narėms galimybę uždrausti reklamą, todėl kai kurios išimtys yra leistinos.
16 – Tokią išvadą darau remdamasis šiame straipsnyje vartojamu žodžiu „ypač“.
17 – „Kiekviena įmonė, gaminanti ar importuojanti vaistus, turėtų sukurti mechanizmą, kuris garantuotų, kad visa apie vaistą teikiama informacija atitinka patvirtintas jų vartojimo sąlygas“.
18 – 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimas (C‑322/01, Rink. p. I‑14887).
19 – Bendrijos vaisto sąvokoje nenurodoma, ar už tokį pateikimą atsakingas gamintojas, ar pardavėjas.
20 – „Ši direktyva nepažeidžia taikomų priemonių, kurios priimtos remiantis Direktyva 84/450 “.
21 – Kuris yra pažodžiui pakartotas 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/114/EB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos (OL L 376, p. 21), kodifikuojančios Direktyvą 84/450 ir jos vėlesnius pakeitimus, 2 straipsnio a punkte.
22 – 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (OL L 298, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 224).
23 – Byloje Deutscher Apothekerverband (18 išnašoje minėtas sprendimas), kurioje siekta nustatyti, ar vaistų prekyba interneto svetainėje buvo reklama, generalinė advokatė C. Stix-Hackl panašiai pasiūlė analizuoti kiekvieną konkretų atvejį, nurodydama, kad „vertinimas šiuo atžvilgiu turi būti grindžiamas iš esmės objektyviu vartotojų įspūdžiu dėl bendro svetainės apipavidalinimo“ (2003 m. kovo 11 d. išvados 211 punktas).
24 – Dėl taisyklės, susijusios su specialaus įstatymo pirmenybe, žr. 1998 m. liepos 16 d. Sprendimą Whisky Association (C‑136/96, Rink. p. I‑4571).
25 – 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimas (C‑101/01, Rink. p. I‑12971, 87 punktas).
26 – Be kita ko, 1985 m. liepos 11 d. Sprendimas Cinéthèque ir kt. (60/84 ir 61/84, Rink. p. 2605).
27 – Dėl lyginamųjų nuostatų, reglamentuojančių saviraiškos laisvę keliose Europos konstitucijose, tyrimo žr. W. Skouris (red.) „Advertising and constitutional rights in Europe“, Nomos Verlagsgesellschaft, Baden Badenas, 1994 m.
28 – Parlamento, Tarybos ir Komisijos iškilmingai paskelbta 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje (OL C 364, p. 1) ir priimta 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbūre. Lisabonos sutartimi, kuri gali būti ratifikuota iki šios išvados paskelbimo, siekiama pakeisti šio 6 straipsnio formuluotę, kurio 1 dalis bus tokia: „Sąjunga gerbia teises, laisves ir principus, skelbiamus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje , kuri yra tokios pačios teisės galios kaip ir sutartys“.
29 – 1991 m. liepos 25 d. Sprendimas Collectieve Antennevoorziening Gouda (C‑288/89, Rink. p. I‑4007, 22 ir 23 punktai); 1997 m. birželio 26 d. Sprendimas Familiapress (C‑368/95, Rink. p. I‑3689, 24–26 punktai); 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Montecatini prieš Komisiją (C‑235/92 P, Rink. p. I‑4539, 137 punktas); 2001 m. kovo 6 d. Sprendimas Connolly prieš Komisiją (C‑273/99 P, Rink. p. I‑1575 ir C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611); 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Komisija prieš Cwik (C‑340/00 P, Rink. p. I‑10269) ir 2003 m. birželio 12 d. Sprendimas Schmidberger (C‑112/00, Rink. p. I‑5659). Savo išvadoje, pateiktoje 2002 m. liepos 11 d. byloje Schmidberger, generalinis advokatas F. G. Jacobs rėmėsi būtent Chartijos 11 straipsniu.
30 – 1976 m. gruodžio 7 d. EŽTT sprendimo Handyside prieš Jungtinę Karalystę, serija A Nr. 24, 49 punktas; 2003 m. gegužės 6 d. EŽTT sprendimas Appleby ir kt. prieš Jungtinę Karalystę, Recueil des arrêts et décisions 2003-VI; 1988 m. gegužės 24 d. EŽTT sprendimo Müller ir kt., serija A Nr. 133, 33 punktas ir 1995 m. rugsėjo 26 d. EŽTT sprendimo Vogt prieš Vokietiją, serija A Nr. 323, 52 punktas.
31 – Žr. minėto EŽTT sprendimo Handyside prieš Jungtinę Karalystę 49 punktą.
32 – Minėtas sprendimas, 58 punktas.
33 – Taip pat žr. 1989 m. liepos 13 d. Sprendimą Wachauf (5/88, Rink. p. 2609); 1992 m. sausio 10 d. Sprendimą Kühn (C‑177/90, Rink. p. I‑35); 1997 m. balandžio 15 d. Sprendimą Irish Farmers Association ir kt. (C‑22/94, Rink. p. I‑1809) ir 2003 m. liepos 10 d. Sprendimą Booker Aquaculture ir Hydro Seafood (C‑20/00 ir C‑64/00, Rink. p. I‑7411). Dėl Strasbūro teismo praktikos žr. minėto sprendimo Vogt prieš Vokietiją 52 punktą ir 1999 m. spalio 28 d. Sprendimo Wille prieš Lichtenšteiną, Recueil des arrêts et décisions 1999-VI, 61−63 punktus.
34 – 2004 m. kovo 25 d. Sprendimas (C‑71/02, Rink. p. I‑3025).
35 – Dėl saviraiškos laisvės Europos komercinėje srityje, žr. P. M. Twomey „Freedom of expresión for comercial actors“, Neuwahl, N.A. ir A. Rosas „The European Union and human rights“, Martines Nijhoff Publishers, 1995.
36 – Žr. 1994 m. vasario 24 d. EŽTT sprendimo Casado Coca prieš Ispaniją, serija A Nr. 285-A, 35 punktą.
37 – Žr. 1989 m. lapkričio 20 d. EŽTT sprendimo Marka Intern Verlag GmbH ir Klaus Beermann prieš Vokietiją, serija A, Nr. 165, 34 punktą. JAV Aukščiausiasis teismas, po ilgos ar abejotinos teismų praktikos, taip pat priėjo prie išvados, kad pirmoji pataisa apima ir reklamą, nors Konstitucija „mažiau saugo komercinę reklamą nei kitas konstituciškai saugomas saviraiškos formas“ (Bolger prieš. Young Products Corp., 463 U.S., 64–65 punktai (1983).
38 – Per posėdį F. Damgaard advokatas paminėjo savo kliento, žurnalisto, kurio specializacija - sveikata, dieta ir mityba,,statusą.
39 – 1991 m. lapkričio 26 d. EŽTT sprendimas, serija A, Nr. 216, 59 punktas.
40 – D. Sarmiento, L. J. Mieres ir M. Presno „Las sentencias básicas del Tribunal Europeo de Derechos Humanos“, Thomson-Civitas, Madridas 2007, p. 81.
Full & Egal Universal Law Academy