EUR-Lex -  62007CC0489 - LT

GENERALINĖS ADVOKATĖS VERICA TRSTENJAK

IŠVADA,

pateikta 2009 m. vasario 18 d.(1)

Byla C‑489/07

Pia Messner

prieš

Firma Stefan Krüger

(Amtsgerichts Lahr (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Vartotojų apsauga, susijusi su nuotolinės prekybos sutartimis – Direktyva 97/7/EB – Teisė atsisakyti sutarties pagal 6 straipsnį – 14 konstatuojamoji dalis – Kompensacija už patiektos prekės naudojimą savalaikio sutarties atsisakymo atveju – „Nuobaudos“ ir „išlaidų“ sąvokos“

I –    Įžanga

1.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis(2), 6 straipsnio 2 dalies kartu su 1 dalies pirmosios pastraipos antruoju sakiniu išaiškinimu.

2.        Ginčas pagrindinėje byloje vyksta dėl nuotolinės prekybos sutarties atsisakymo. Pagrindinės bylos šalys nesutaria, ar atsakovė turi teisę, grąžindama pirkimo kainą, atimti dėl naudojimosi ieškovės gautos naudos vertę.

3.        Nuotolinės prekybos sutartims būdinga tai, kad pardavimo pokalbis parduotuvėje nevyksta. Nei ketinant sudaryti sutartį, nei ją sudarant nėra asmeninio kontakto tarp pardavėjo – kuris šiame kontekste logiškai vadinamas tiekėju – ir vartotojo jiems abiem vienu metu būnant toje pačioje vietoje(3). Sutartis sudaroma pagal vien nuotolinei prekybai tiekėjo organizuotą prekių pardavimo ar paslaugų teikimo schemą(4). Tam naudojamos vien nuotolinio ryšio priemonės, o ryšio priemonės sąvoka Direktyvoje 97/7, remiantis jos I priedu, suprantama plačiai. Ji, viena vertus, apima jau seniai žinomas nuotolinio ryšio priemones laiškų, spaudinių, katalogų ir telefoninių pokalbių forma. Kita vertus, ši sąvoka taikoma ir naujoms su pažanga atsiradusioms priemonėms, suteikiančioms galimybę užmegzti komercinius santykius ir prekybą per internetą bei kitas žiniasklaidos priemones, kaip antai vaizdinis tekstas, vaizdo telefonas, elektroninis paštas arba televizijos prekyba. Visų pirma vystantis naujoms technologijoms turi būti atitinkamai pritaikytos vartotojų apsaugos sąlygos, neapleidžiant tiekėjų interesų. Todėl nagrinėjant šią bylą reikia turėti omenyje, kad komerciniai santykiai ir prekyba per internetą ir panašias modernias žiniasklaidos priemones ateityje veikiausiai bus dar labiau paplitę, nei galima konstatuoti šiandien.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisė

4.        Direktyvos 97/7 keturioliktoje konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„kadangi prieš sudarydami sutartį vartotojai iš esmės neturi galimybių pamatyti prekių ir įvertinti teikiamų paslaugų pobūdžio; kadangi, jeigu direktyvoje nenurodyta priešingai, turi būti numatyta teisė atsisakyti sutarties; kadangi, [kad ši teisė būtų ne paprastas formalumas], jeigu teise pasinaudojama, [galimas] sutarties atsisakymo išlaidas padengia sutarties atsisakantys vartotojai, tačiau jos negali viršyti tiesioginių prekių grąžinimo [išlaidų]; kadangi ši sutarties atsisakymo teisė nepažeidžia vartotojų teisių, kurias suteikia nacionaliniai įstatymai, ypač gavus sugadintas prekes ar nekokybiškas paslaugas arba prekes ar paslaugas, neatitinkančias jų aprašymo pasiūlyme; kadangi valstybės narės pačios nustato kitas sutarties atsisakymo teisės įgyvendinimo sąlygas ir tvarką“.

5.        Direktyvos 97/7 5 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai dėl tiekėjams keliamų vartotojų informavimo pareigų.

6.        Direktyvos 97/7 6 straipsnyje nustatyta:

„Sutarties atsisakymo teisė

1) Kiekviena nuotolinės prekybos sutartis numato mažiausiai septynių darbo dienų terminą, per kurį vartotojas gali atsisakyti sutarties, nenurodydamas priežasties, ir jam nebūtų taikoma nuobauda. Vienintelis vartotojo mokestis, jam atsisakius sutarties, gali būti tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos.

Terminas, per kurį vartotojai gali atsisakyti sutarties, pradedamas skaičiuoti:

– tiekiant prekes, nuo tos dienos, kai jas gauna vartotojas, jeigu buvo įvykdyti 5 straipsnyje nurodyti įsipareigojimai,

Jeigu tiekėjas neįvykdo 5 straipsnyje numatytų įsipareigojimų, įsigalioja trijų mėnesių terminas. Jis prasideda:

– tiekiant prekes, nuo tos dienos, kai jas gauna vartotojas,

Jeigu 5 straipsnyje minima informacija suteikiama vartotojui per tris mėnesius, pirmoje pastraipoje minėtas septynių dienų terminas prasideda po šių trijų mėnesių.

2) Jeigu vartotojas, remdamasis šiuo straipsniu, pasinaudoja sutarties atsisakymo teise, tiekėjas privalo grąžinti vartotojo įmokėtas sumas be jokio papildomo mokesčio. Vienintelis galimas vartotojo mokestis [jam atsisakius sutarties] yra tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos. Sumos turi būti grąžintos kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 30 dienų.

3) “

B –    Nacionalinės teisės aktai

7.        Direktyvai 97/7 perkelti į Vokietijos teisę visų pirma skirti Vokietijos Civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, toliau – BGB)(5) 312 b ir paskesni straipsniai bei Nutarimo dėl informavimo ir įrodinėjimo pareigų pagal civilinę teisę (Verordnung über Informations‑ und Nachweispflichten nach bürgerlichem Recht, toliau – nutarimas)(6) nuostatos.

8.        BGB 312 d straipsnyje „Atsisakymo ir grąžinimo teisė nuotolinės prekybos sutarčių atvejais“ numatyta:

„1. Nuotolinės prekybos sutarties atveju vartotojas turi atsisakymo teisę pagal 355 straipsnį. Vietoj atsisakymo teisės prekių tiekimo sutarčių atveju vartotojui gali būti suteikta grąžinimo teisė pagal 356 straipsnį.

2. Nukrypstant nuo 355 straipsnio 2 dalies pirmojo sakinio, teisės atsisakyti sutarties terminas nepradedamas skaičiuoti, kol bus įvykdyta informavimo pareiga pagal 312 c straipsnio 2 dalį, prekių tiekimo atveju – ne anksčiau kaip jų pristatymo gavėjui dieną, pasikartojančio tos pačios rūšies prekių tiekimo atveju – ne anksčiau kaip pirmos dalinės siuntos gavimo dieną, o paslaugų atveju – ne anksčiau kaip sutarties sudarymo dieną.“

9.        BGB 355 straipsnyje „Atsisakymo teisė vartojimo sutarčių atveju“ nustatyta:

„1. Jeigu vartotojui įstatymu suteikiama teisė atsisakyti sutarties pagal šią nuostatą, su sutarties sudarymu susijęs valios išreiškimas jo nebesaisto, jeigu jis atsisakė sutarties per nustatytą terminą. Sutarties atsisakymas neturi būti pagrindžiamas ir išreiškiamas verslininkui žodžiu arba raštu, arba grąžinant daiktą per dvi savaites; terminas laikomas nepraleistu laiku išsiuntus daiktą.

2. Terminas prasideda, kai vartotojui pateikiamas aiškus pranešimas apie jo teisę atsisakyti sutarties, kuriuo, atsižvelgiant į panaudotas komunikacijos priemones, jam žodžiu arba raštu paaiškinamos jo teisės ir kuriame taip pat pateikiami asmens, kuriam turi būti pranešta apie atsisakymą, pavadinimas ir adresas bei nuoroda į termino pradžią bei 1 dalies antrojo sakinio nuostatą. Jeigu pranešimas pateikiamas sudarius sutartį, nukrypstant nuo 1 dalies antrojo sakinio, terminas pratęsiamas iki vieno mėnesio. Jeigu sutartis turi būti sudaryta raštu, terminas prasideda ne anksčiau kaip vartotojui gavus sutarties dokumentą, vartotojo rašytinį užsakymą arba sutarties arba užsakymo kopiją. Kilus ginčui dėl termino pradžios, įrodinėjimo našta tenka verslininkui.

3. Teisė atsisakyti sutarties išnyksta praėjus šešiems mėnesiams po sutarties sudarymo. Prekių tiekimo atveju terminas prasideda ne anksčiau kaip jų pristatymo gavėjui dieną. Nukrypstant nuo pirmojo sakinio, teisė atsisakyti sutarties neišnyksta, jeigu vartotojui nebuvo tinkamai pranešta apie jo teisę atsisakyti sutarties, o nuotolinės finansinių paslaugų prekybos sutarčių atveju, – jeigu verslininkas tinkamai neįvykdė savo informavimo pareigų pagal 312 c straipsnio 2 dalies 1 punktą.“

10.      BGB 357 straipsnyje „Atsisakymo ir grąžinimo teisinės pasekmės“ numatyta:

„1. Jeigu nenustatyta kitaip, atsisakymo ir grąžinimo teisėms atitinkamai taikomos nuostatos dėl įstatyme numatytos teisės atsisakyti sandorio. 286 straipsnio 3 dalis atitinkamai taikoma pareigai grąžinti mokėjimus pagal šią nuostatą; ten numatytas terminas prasideda vartotojui pareiškus apie sutarties atsisakymą arba daikto grąžinimą. Šiuo atveju terminas vartotojo grąžinimo pareigos atžvilgiu prasideda padarius pareiškimą, o verslininko grąžinimo pareigos atveju – gavus pareiškimą.

3. Nukrypstant nuo 346 straipsnio 2 dalies pirmojo sakinio 3 punkto, vartotojas turi sumokėti kompensaciją už pablogėjimą dėl daikto panaudojimo pagal paskirtį, jei ne vėliau kaip sudarant sutartį jam žodžiu arba raštu buvo pranešta apie šią teisinę pasekmę ir galimybę jos išvengti. Tai netaikoma, jeigu pablogėjimas susijęs vien su daikto patikrinimu. 346 straipsnio 3 dalies pirmojo sakinio 3 punktas netaikomas, jeigu vartotojui buvo tinkamai pranešta apie jo teisę atsisakyti sutarties arba jis apie tai sužinojo kitaip.

4. Kitos reikalavimo teisės neatsiranda.“

11.      Nutarimo 14 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra nuostatos dėl pranešimo apie teisę atsisakyti sutarties arba grąžinti daiktą formos ir pavyzdžių naudojimo.

12.      Darant atitinkamą nuorodą į šias nuostatas, Nutarimo 14 straipsnio 1 ir 3 dalių 2 priede pranešimo apie teisę atsisakyti sutarties pavyzdys suformuluotas taip:

„Teisė atsisakyti sutarties

Jūs galite, nenurodydami priežasčių, atšaukti savo sutikimą sudaryti sutartį per dvi savaites teksto forma (pvz., laišku, faksimiliniu pranešimu, elektroniniu paštu) arba, jeigu daiktas Jums įteikiamas iki termino pabaigos, grąžindami jį. Teisės atsisakyti sutarties terminas nepraleidžiamas laiku išsiuntus pareiškimą apie atsisakymą arba daiktą.

Teisės atsisakyti sutarties pasekmės

Tinkamo sutarties atsisakymo atveju šalys turi grąžinti viena kitai viską, ką yra gavusios iš kitos šalies, taip pat iš to gautą naudą (pvz., palūkanas). Negalėdami mums grąžinti to, ką gavote iš mūsų, visiškai, iš dalies ar tik dėl pablogėjusios būklės, prireikus privalote sumokėti atitinkamą kompensaciją. Daiktų perleidimo atveju tai netaikoma, jeigu daiktas pablogėjo tik dėl jo patikrinimo, kaip tai galėjo atsitikti įprastoje parduotuvėje.

Jūs galite išvengti pareigos sumokėti kompensaciją už pablogėjimą dėl daikto panaudojimo pagal paskirtį, nepradėdami naudoti daikto kaip savo nuosavybės ir susilaikydami nuo bet kokių veiksmų, kurie sumažina jo vertę.

Daiktai, kuriuos galima siųsti paštu, turi būti grąžinami mūsų sąskaita ir rizika. Daiktai, kurių negalima siųsti paštu, bus atsiimti pas Jus.“

III – Pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

13.      Ieškovė pagrindinėje byloje yra vartotoja. Atsakovė pagrindinėje byloje yra įmonė, užsiimanti prekyba paštu internete.

14.      Pasinaudojusi atsakovės pasiūlymu internete, ieškovė 2005 m. gruodžio 2 d. įsigijo naudotą nešiojamąjį kompiuterį už 278,00 EUR.

15.      Atsakovė šio pirkimo metu internete buvo įdėjusi Bendrąsias pardavimo sąlygas, kuriose, be kita ko, nurodyta: „ Pagal sudarytą sutartį Jums neatsiranda įsipareigojimų, jeigu Jūs savo sąskaita ir rizika grąžinate patiektą prekę per 14 dienų terminą po prekės gavimo. Tam, kad būtų laikytasi termino, pakanka, jog laiku išsiųstumėte prekę, prieš tai pranešę mums raštu. Bet koks prekių grąžinimas, apie kurį nebuvo pranešta, nepriimamas. Galiausiai norėtume ypač atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad privalote atlyginti pablogėjimo, atsiradusio naudojant pas mus užsakytą prekę pagal paskirtį, vertę, ir patariame Jums rūpestingai priimti sprendimą dėl pas mus užsakytos prekės naudojimo, jeigu nesate tikri, kad norėsite prekę pasilikti. Neabejotinai suprantate, kad naudota prekė kitiems klientams gali būti parduota tik su nuolaida. Paprastai ji sudaro 15 % prekės vertės. Pareiga atlyginti vertę neatsiranda originaliai supakuotos nenaudotos prekės atveju. Tačiau Jūs turite teisę patikrinti pas mus įsigytą prekę.“

16.      2006 m. rugpjūtį sugedo kompiuterio ekranas. Ieškovė pranešė atsakovei apie ekrano defektą 2006 m. rugpjūčio 4 dieną. Pastaroji atsisakė nemokamai jį pašalinti.

17.      2006 m. lapkričio 7 d. ieškovė pareiškė apie pirkimo sutarties atsisakymą ir nedelsdama pasiūlė atsakovei pasiimti nešiojamąjį kompiuterį grąžinant sumokėtą pirkimo kainą.

18.      Ieškovė reikalauja iš atsakovės sumokėti 278,00 EUR su palūkanomis ir neteisminėmis išlaidomis bei konstatuoti, kad atsakovė praleido prekės kainos grąžinimo terminą.

19.      Atsakovė dėl ieškinio reikalavimo pateikė prieštaravimą teigdama, kad ieškovė bet kuriuo atveju turi atlyginti maždaug 8 mėnesių naudojimosi nešiojamuoju kompiuteriu vertę. Vidutinė panašaus nešiojamojo kompiuterio nuomos rinkos kaina yra 118,80 EUR už tris mėnesius, taigi už ieškovės naudojimosi laikotarpį susidaro 316,80 EUR vertės atlyginimas, kuriuo galima remtis reikalavimo grąžinti pirkimo kainą atžvilgiu.

20.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro prielaidą, kad ieškovė atsisakė sutarties prieš pasibaigiant sutarties atsisakymo terminui, nes ieškovei nebuvo tinkamai paaiškinta jos teisė atsisakyti sutarties.

21.      Šiuo klausimu jis pažymi, kad pagal nacionalinę teisę teisės atsisakyti sutarties terminas prasideda ne anksčiau nei atsakovė įvykdo savo informavimo pareigą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, atsakovės pranešimas apie teisę atsisakyti sutarties ir jos pasekmes neatitinka BGB 312 c straipsnio 2 dalies bei Nutarimo 14 straipsnio 1 ir 3 dalių 2 priedo reikalavimų ir todėl yra negaliojantis. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas įvardija įvairius tokio pranešimo aspektus(7).

22.      Dėl restitucijos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad pagal nacionalinę teisę sutarties atsisakymo atveju pagal BGB 312 d straipsnio 1 dalies pirmąjį sakinį kartu su BGB 355 straipsniu, 357 straipsnio 1 dalimi ir 346 straipsnio 1 dalimi vartotojai turi grąžinti gautas prekes ir paslaugas. Be to, BGB 346 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turi būti grąžinta ir gauta nauda. Jeigu grąžinimas neįmanomas dėl to, kas įsigyta, pobūdžio, remiantis BGB 346 straipsnio 2 dalies pirmojo sakinio 1 punktu skolininkas turi sumokėti kompensaciją. Naudą pagal BGB 100 straipsnį sudaro daiktas ir nauda, kurią duoda jo naudojimas.

23.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad sprendimas dėl ieškovės pateikto reikalavimo, susijusio su sumokėtos 278,00 EUR sumos grąžinimu, priklauso nuo atsakymo į klausimą, ar atsakovė turi teisę, grąžindama pirkimo kainą, sumažinti ją atimdama dėl naudojimosi preke ieškovės gautos naudos vertę. Priimant sprendimą nėra reikšminga, kad nešiojamojo kompiuterio defektas išryškėjo 2006 m. rugpjūtį. Remiantis šiuo įvykiu, galima apskaičiuoti tik galimybės naudotis trukmę. Reikia manyti, kad ieškovė nešiojamąjį kompiuterį paprasčiausia pradėjo naudoti pagal paskirtį(8).

24.      Šioje situacijoje Amtsgericht Lahr (Vokietija) 2007 m. spalio 26 d. Nutartimi pateikė Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

Ar 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB dėl tam tikrų vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis, aspektų 6 straipsnio 2 dalis kartu su 1 dalies antruoju sakiniu turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia nacionalinę įstatymo nuostatą, nustatančią, jog tuo atveju, kai vartotojas per nustatytą terminą atsisako sutarties, pardavėjas gali reikalauti atlyginti vertę, gautą naudojant patiektą vartojimo prekę?

IV – Procesas Teisingumo Teisme

25.      Nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2007 m. lapkričio 5 dieną.

26.      Per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nustatytą terminą savo pastabas pateikė Belgijos, Vokietijos, Ispanijos, Austrijos ir Portugalijos vyriausybės bei Komisija.

27.      Užbaigus rašytinę proceso dalį, 2008 m. gruodžio 11 d. įvyko teismo posėdis, kuriame, pateikusios žodines pastabas, dalyvavo Vokietijos ir Ispanijos vyriausybės bei Komisija.

V –    Esminiai byloje dalyvaujančių asmenų argumentai

28.      Teisingumo Teismui pateikti paaiškinimai gali būti suskirstyti į dvi argumentavimo kryptis, kuriose taip pat yra tam tikrų niuansų. Iš esmės Vokietijos ir Austrijos vyriausybės bei Komisija mano, kad į prejudicinį klausimą reikia atsakyti neigiamai, o Belgijos, Ispanijos ir Portugalijos vyriausybės siūlo priešingą atsakymą.

29.      Iš pateiktų atsakymo pasiūlymų spektro matyti, kad atsakymas į prejudicinį klausimą svyruoja gana plačioje galimų aiškinimų amplitudėje(9).

30.      Vokietijos ir Austrijos vyriausybės mano, kad Direktyva 97/7 leidžia nacionalinę nuostatą dėl faktiškai gautos naudos vertės atlyginimo. Joje nieko nesakoma apie tai, ar ir kiek vartotojas įpareigojamas atlyginti gautą naudą. Atlyginimas už naudojimąsi nėra nei „išlaidos“ Direktyvos 97/7 keturioliktos konstatuojamosios dalies arba 6 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos antro sakinio ir 2 dalies prasme, nei „nuobauda“ šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos pirmo sakinio prasme. „Nuobauda“ direktyvos prasme – tai mokestis, taikomas kaip sankcija vien už sutarties atsisakymą, nesusiejant jo su konkrečiu turtiniu verslininko nuostoliu. Pareiga atlyginti vartotojui liekančią panaudos naudą nėra sankcija už sutarties atsisakymą. „Išlaidos“ dėl pasinaudojimo teise atsisakyti sutarties – tai tik tokios pinigų sumos, kurios skirtos dėl sutarties atsisakymo atliktinoms operacijoms. Pasinaudojant teise atsisakyti sutarties, tai yra vartotojo atliktini veiksmai – prekės grąžinimas, ir tiekėjo atliktini administravimo veiksmai – galimas jau sumokėtos pirkimo kainos grąžinimas. Vadovaujantis direktyvos tekstu, žodžio „išlaidos“ negalima aiškinti plačiau, kad vartotojui negalima pateikti su praturtėjimu susijusių reikalavimų, ir toks išaiškinimas taip pat neišplaukia aiškinant nuostatas, remiantis jų sistema, prasme ir tikslu. Direktyvai 97/7 būdingos dvi pagrindinės idėjos: vidaus rinkos kūrimo užbaigimas ir vartotojų apsauga. Nacionalinis reglamentavimas, pagal kurį sutarties atsisakymo atveju suteikiama abipusė teisė reikalauti atlyginti faktiškai gautą naudojimosi naudą, nepažeidžia šių principų.

31.      Taigi Direktyvoje 97/7 tokio atlyginimo už naudojimąsi mokėjimas nėra draudžiamas ir tai paliekama valstybių narių diskrecijai. Tai matyti iš direktyvos keturioliktos konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio, kuriame nustatyta, kad valstybės narės pačios nustato kitas sutarties atsisakymo teisės įgyvendinimo sąlygas ir tvarką. Jeigu prieš pareikšdamas apie sutarties atsisakymą vartotojas ne tik išbando prekę, bet ir intensyviai ją naudojo, dėl ko gavo naudos, būtų nelogiška uždrausti tiekėjui reikalauti iš vartotojo kompensacijos.

32.      Austrijos vyriausybė papildo, kad nacionalinis reglamentavimas, pagal kurį sutarties atsisakymo atveju tiekėjas gali reikalauti iš vartotojo atlyginimo už daikto panaudojimą, turi būti aiškinamas taip, kad atitiktų direktyvą. Atlyginimo už panaudojimą nustatymas neatitiktų sutarties atsisakymo pagal Direktyvos 97/7 6 straipsnį, jeigu pareiga mokėti tokį atlyginimą vartotojui būtų nustatyta jau tuomet, kai jis tik įvertina daiktą arba išbandymo tikslais trumpai jį panaudoja. Tokia finansinė našta, kuri paprastai tektų vartotojui pasinaudojus teise atsisakyti sutarties, prilygtų direktyvai prieštaraujančiai sankcijai, kuri apsunkintų ar net panaikintų vartotojo galimybę pasinaudoti teise atsisakyti sutarties. Tačiau pagrindinis Direktyvos 97/7 tikslas – išvengti blogesnės nuotoliniu būdu perkančio vartotojo padėties, palyginti su tuo vartotoju, kuris sudaro pirkimo-pardavimo sutartį asmeniškai dalyvaujant abiem kontrahentams ir paprastai gali nemokamai įvertinti pirkimo objektą (pvz., pasimatuodamas). Todėl nuotolinėje prekyboje, gavus prekę, turi būti galimas jos įvertinimas, kuris, nors ir vyksta sudarius sutartį, tačiau kuriuo, suteikus neribotą teisę atsisakyti sutarties, siekiama vartotojui sudaryti panašias sąlygas, kaip ir vartotojui, kuris įvertino pirkimo objektą prieš nuspręsdamas nesudaryti sutarties.

33.      Be to, Vokietijos vyriausybė pažymi, kad šiuo atveju nagrinėjamas Vokietijos reglamentavimas papildo Direktyvos 97/7 nuostatas ir skirtas papildyti šioje direktyvoje įtvirtintas sutarties atsisakymo pasekmes. Joje įtvirtinta – abipusė – pareiga grąžinti gautą naudą. Vartotojui pasinaudojus teise atsisakyti sutarties, tiekėjas pagal BGB 357 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį kartu su BGB 346 straipsnio 1 dalimi įpareigojamas grąžinti gautą pinigų sumą bei pasinaudojant šiais pinigais gautą naudą. Nauda šiuo atžvilgiu galėtų būti pajamos iš kapitalo, pavyzdžiui, palūkanos, bei padengus skolas sutaupytos išlaidos, pavyzdžiui, kredito išlaidos. Jeigu tiekėjas, pažeisdamas gero valdymo taisykles, nei investavo, nei panaudojo pinigus skoloms padengti, nors tai buvo įmanoma, pagal BGB 357 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį kartu su 347 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu jis privalo sumokėti vartotojui kompensaciją. Vartotojas savo ruožtu privalo sumokėti kompensaciją už bet kokią gautą naudą pagal 357 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį kartu su 346 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Pagal BGB 100 straipsnį nauda reikia laikyti naudą, kurią suteikė daikto naudojimas. Apskaičiuojant kompensaciją, remiantis Bundesgerichtshof (Federalinis aukščiausiasis teismas) praktika, turi būti proporcingai apskaičiuotas faktinis ir (dar) galimas naudojimosi laikas, padaugintas iš daikto kainos. Remiantis šiuo apskaičiavimo metodu, vartotojo mokėtina kompensacija niekuomet negali būti didesnė už pirkimo kainą. Apskritai kompensacija negali būti didelė. Pagrindinėje byloje tiekėjo pateikto reikalavimo dydis nėra pagrįstas. Be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kompensacijos klausimu vartotojui nekyla pavojus pritrūkti įrodymų, nes pagal Vokietijos teisę pareiga įrodyti teiginį, kad iš daikto vartotojas iš tikrųjų gavo ekonominiu požiūriu vertingos naudos, bei galimo iš to kylančio reikalavimo dydį tenka tiekėjui.

34.      Komisija, kaip ir Vokietijos bei Austrijos vyriausybės, mano, kad nuostatai dėl kompensacijos už panaudojimą, kaip antai šiuo atveju nagrinėjamai Vokietijos teisės nuostatai, negali būti taikoma sąvoka „išlaidos“. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Bendrijos teisė nedraudžia nacionaliniams teismams pasirūpinti, kad Bendrijos teisėje užtikrinamų teisių apsauga nelemtų teisės turėtojų praturtėjimo be pagrindo(10). Susiaurindama šį teiginį, Komisija pastebi, kad tai vis dėlto nereiškia, jog šiuo atžvilgiu reikšmingos nacionalinės teisės nuostatos be jokios Bendrijos teisės įtakos taikomos Bendrijos teisės reglamentuojamoms faktinėms aplinkybėms. Nusistovėjusioje praktikoje Teisingumo Teismas reikalauja taikant valstybių narių teisę Bendrijos teisės reglamentuojamoms aplinkybėms paisyti ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principų(11). Ekvivalentiškumo principo paisymas reikalauja, kad ginčus reglamentuojančios nuostatos Bendrijos teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams būtų taikomos taip pat, kaip ir ieškiniams, grindžiamiems nacionalinės teisės pažeidimu, jeigu kalbama apie tos pačius rūšies mokesčius ir rinkliavas. Šiuo atžvilgiu Komisija nemato jokių su Bendrijos teise susijusių problemų. Tačiau ji mano, kad kitaip reikėtų vertinti tokią teisinę padėtį, kuri tiekėjui nuotolinėje prekyboje suteikia galimybę reikalauti atlyginimo už panaudojimą, apskaičiuojamą pagal abstrakčius kriterijus, ir todėl galiausiai galėtų turėti draudžiamąjį poveikį, padarydamas pasinaudojimą sutarties atsisakymo teise ekonomiškai nepatrauklų ir praktiškai neįmanomą. Komisijos nuomone, atlyginimas už panaudojimą turi būti grindžiamas faktine nupirktos prekės verte ir prognozuojamu jos gyvavimo laikotarpiu taip, kad jis būtų apskaičiuojamas proporcingai pirminei kainai ir naudojimosi trukmei.

35.      Belgijos, Ispanijos ir Portugalijos vyriausybės mano, kad Direktyva 97/7 draudžia nacionalinę nuostatą dėl faktiškai gautos naudos kompensavimo.

36.      Jų nuomone, iš Direktyvos 97/7 matyti, kad vartotojui negali būti nustatyta papildomų išlaidų nei tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos. Iš direktyvos keturioliktos konstatuojamosios dalies negalima daryti kitokios išvados ir su ja nėra susijusi jokia galimybė nustatyti papildomas grąžintinas išlaidas. Direktyvos 97/7 6 straipsnio 2 dalimi siekiama atkurti „pirminę situaciją“, o tai apima gauto daikto ar paslaugos grąžinimą atgaunant padarytus mokėjimus. Labai svarbu atsakyti į prejudicinį klausimą atsižvelgiant į direktyvos vartotojų apsaugos tikslą. Visuose su vartojimu susijusiuose santykiuose vartotojai yra pažeidžiama šalis. Tai visų pirma pasakytina tuomet, kai kalbama apie nuotolinės prekybos sutarčių sudarymą. Minėtų vyriausybių nuomone, šioje srityje reikalavimai vartotojų apsaugai turi būti ypač dideli, siekiant užkirsti kelią vartotojų apsaugos sumažėjimui dėl nuotolinio ryšio priemonių naudojimo. Teisės atsisakyti sutarties suteikimas vartotojui sudaro vieną pagrindinių aptariamo reglamentavimo aspektų. Šios teisės veiksmingumas, remiantis keturiolikta konstatuojamąja dalimi, suponuoja draudimą pasinaudojimo šia teise atveju nustatyti vartotojui paprasčiausią prekės grąžinimą viršijančius įpareigojimus. Jeigu pardavėjas turėtų galimybę reikalauti kompensacijos už prekės panaudojimą, kurią, be to, sudėtinga apskaičiuoti, būtų neigiamai paveikta, jeigu net nepaversta visiškai formalia, teisė apmąstyti sutartį ir jos atsisakyti, nes vartotojui būtų sudarytos kliūtys pasinaudoti teise. Šių vyriausybių teigimu, teisės gauti kompensaciją pripažinimas pardavėjui, kuris neįvykdė savo teisinės informavimo pareigos, prieštarautų Bendrijos teisės aktų leidėjo valiai. Pavyzdžiui, Ispanijos teisėje tokia kompensacija, turinti ir sankcijos požymių, aiškiai draudžiama.

VI – Teisinis vertinimas

A –    Įvadinės pastabos

37.      Pagrindinė teisinė problema, kylanti nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, yra klausimas, ar Direktyvoje 97/7 įtvirtinta teisė atsisakyti sutarties dera su nacionaline nuostata, kurioje nuotolinėje prekyboje sudarytos sutarties atisakymo atveju numatyta vartotojo pareiga sumokėti kompensaciją už atitinkamos prekės naudojimą.

38.      Pradėdama nagrinėjimą pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, kad tai nėra pirmas kartas, kai Teisingumo Teismo praktikoje nagrinėjama kompensacijos už prekės naudojimą problema. Šiuo atžvilgiu reikėtų priminti 2008 m. balandžio 17 d. Sprendimą Quelle(12) dėl klausimo, ar sutarties neatitinkančios prekės pakeitimo nauja atveju pardavėjas gali reikalauti iš vartotojo kompensacijos už pirmos prekės naudojimą. Tuometinės bylos Bendrijos teisinį pagrindą sudarė 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų(13). Sprendime Quelle – pritardamas mano 2007 m. lapkričio 15 d. Išvadai(14) – Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 1999/44 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktus, leidžiančius pardavėjui, jeigu jis pardavė sutarties neatitinkančią vartojimo prekę, reikalauti iš vartotojo kompensacijos už sutarties neatitinkančios prekės naudojimą iki jos pakeitimo nauja(15).

39.      Tam tikra prasme panašias problemas Teisingumo Teismas nagrinėjo bylose Schulte(16) ir Crailsheimer Volksbank(17) dėl kapitalo perleidimo, kiek jose nagrinėtas klausimas, ar Bendrijos reglamentavimą dėl atsisakymo teisės ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių atveju atitinka tai, kad pagal nacionalinę nuostatą vartotojas, atsisakydamas nekilnojamojo turto kredito sutarties, privalo grąžinti ne tik pagal sutartį gautas sumas, bet dar sumokėti paskolos davėjui rinkoje mokamas palūkanas. Tų bylų Bendrijos teisinį pagrindą sudarė 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose(18). Sprendimuose Schulte ir Crailsheimer Volksbank Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad pareiga mokėti rinkoje mokamas palūkanas atitinka direktyvą(19).

40.      Dėl šioje byloje mus dominančios Direktyvos 97/7 dar nėra teismo praktikos, susijusios su klausimu dėl galimos kompensacijos naudojimo atveju. Ar 37 ir 39 punktuose minėtos teismo praktikos gairės gali būti reikšmingos čia aptariamoms problemoms ir prireikus kiek, bus išnagrinėta toliau.

41.      Kaip antrąją įvadinę pastabą, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, reikia trumpai paminėti, kad Direktyvoje 97/7 neskirstoma tarp naujų ir naudotų prekių. Teisė atsisakyti sutarties galioja abiem atvejais.

42.      Trečia, norėčiau atkreipti dėmesį į du pagrindinės bylos ypatumus. Viena vertus, norėčiau pabrėžti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas formuluoja savo klausimą atsižvelgdamas į situaciją, kai faktiniu požiūriu tam tikras vaidmuo tenka patiektos prekės trūkumui, kuris paaiškėjo praėjus maždaug septyniems mėnesiams po pirkimo. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai akcentuoja, kad trūkumo buvimas, jo nuomone, nėra reikšmingas sprendimui priimti ir gali būti svarbus tik galimai naudojimo galimybės trukmei apskaičiuoti. Iš to matyti, kad šiuo atveju mes susiduriame su teisės klausimu, kuris smarkiai skiriasi nuo nagrinėto minėtoje byloje Quelle(20), kur kitos direktyvos(21) kontekste taip pat reikėjo įvertinti kompensacijos už patiektos ir vėliau grąžintos prekės naudojimą. Toje byloje kompensacijos klausimas buvo iškilęs visiškai kitokiomis sąlygomis, t. y. sutarties neatitinkančios vartojimo prekės tiekimo ir jos pakeitimo nauja vartojimo preke kontekste.

43.      Kita vertus, norėčiau pabrėžti, kad, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatytomis aplinkybėmis, sutarties pagrindinėje byloje buvo atsisakyta praėjus daug laiko, t. y. maždaug vienuolikai mėnesių, po pirkimo datos. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, sutarties vis dėlto buvo atsisakyta laiku, nepasibaigus atsisakymo terminui, nes vartotoja per pagal nacionalinę teisę galiojančius terminus(22) nebuvo tinkamai informuota apie atsisakymo teisę. Šiomis aplinkybėmis čia nagrinėjamame prašyme priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nekeliamas klausimas dėl to, ar vartotoja sutarties atsisakė laiku. Atitinkamai tolesnė teisinė analizė bus susijusi tik su kompensacijos už panaudojimą reikalavimu grąžinant teisinę padėtį nuotolinės prekybos sutarties atsisakymo atveju.

44.      Nors prejudicinio sprendimo procesas iš esmės skirtas tam, kad atitinkamos Bendrijos teisės nuostatos būtų išaiškintos atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, norėčiau pastebėti, kad šiame kontekste veikiausiai būtų svarbu neapriboti žvilgsnio vien veikiau kiek „netipine faktine situacija“, kokia yra nagrinėjamoji. Būtina apsvarstyti ir tokias faktines situacijas, kuriose šios problemos iškils paprastai. Problemos sprendimas turi tikti ir joms.

B –    Įvadiniai svarstymai dėl kompensacijos už naudojimą pobūdžio

45.      Siekdama nubrėžti prejudiciniame klausime iškeltos problemos ribas, norėčiau pateikti kai kuriuos samprotavimus apie kompensacijos už naudojimą pobūdį ir paskirtį. Kokiose situacijoje tokia kompensacija, jeigu ji apskritai būtų suderinama su Direktyva 97/7, apskritai galėtų būti mokėtina? Šiuo tikslu pirmiausia norėčiau atskirti „bandymą“ ir „naudojimą“. Tuomet norėčiau kiek detaliau aptarti tai, ką konkrečiai galėtų reikšti „naudojimas“.

46.      Pirmiausia norėčiau nubrėžti ribą tarp „naudojimo“ ir „bandymo“. Bandymas apima apžiūrą, pabandymą ir išbandymą. Priimant sprendimą pirkti daugelį prekių, pavyzdžiui, drabužius ir techninius prietaisus, vertinamos ir jų naudojimo savybės. Struktūrinį nuotolinės prekybos ypatumą sudaro tai, kad tam ne pateikiamas ekspozicinis daiktas arba ekspozicinis prietaisas, o šią funkciją atlieka pats pirkimo objektas(23). Pavyzdžiui, drabužių ir daiktų pabandymo atveju – tai ne tik vizualus vertinimas bet ir apsirengimas (apavimas), ir bandomasis nešiojimas. Nuotoliniu būdu perkant lengvąją transporto priemonę, bandomasis važiavimas, kaip ir pirkimo vietoje atveju, paprastai veikiausiai neturėtų būti laikomas panaudojimu(24). Lengvosios transporto priemonės pavyzdys ypač drastiškas, nes naujos transporto priemonės atveju su bandomajam važiavimui galima reikalinga pirmąja registracija paprastai neišvengiamai susijęs vertės sumažėjimas, kuris literatūroje vertinamas apie 20 %, ir ši registracija lemia, kad transporto priemonė laikoma naudota transporto priemone(25).

47.      Galimos išbandant ir tikrinant ant prekės paliktos žymės iš principo(26) negali būti prilyginamos naudojimo žymėms. Tai žymės, kurios gali atsirasti ir išbandant prekę vietoje ne nuotolinės prekybos atveju ir paprastai nesukelia pareigos sumokėti kompensaciją, jeigu prekė nesugadinama. Tai, ar dėl išbandymo arba panaudojimo pasikeitė prekės vertė ir ar (ir už kokią kainą) grąžintas produktas apskritai gali būti parduotas, kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo atitinkamos prekės požymių ar pobūdžio(27). Perkant parduotuvėje, su tuo susijusi vertės sumažėjimo rizika iš principo tenka pardavėjui, kuris daugeliu atvejų tam tikslui turės ekspozicinį prietaisą arba ekspozicinę prekę. Struktūriniu požiūriu kitokios nuotolinės prekybos situacijos ypatumą sudaro tai, kad ši rizika iškyla ne iki pirkimo susiklostančioje situacijoje, o atsiranda nupirkus ir patiekus prekę.

48.      Pagrindinis teisės atsisakyti sutarties pagal Direktyvą 97/7 tikslas – suteikti vartotojui galimybę nemokamai išbandyti nuotolinės prekybos būdu užsakytą prekę(28). Šioje byloje nagrinėjamu nacionaliniu reglamentavimu šis tikslas akivaizdžiai išreiškiamas BGB 357 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje(29).

49.      Bet kuriuo atveju praktikoje veikiausiai būtų sunku nubrėžti ribą tarp bandymo ir naudojimo(30). Galbūt daugeliu atvejų tai apskritai būtų ne aiškiai matomas atskyrimas, o didelė pilkoji zona(31), reikalaujanti atskiro sprendimo kiekvienu konkrečiu atveju. Kils klausimas, kuriai sutarties šaliai – tiekėjams ar vartotojams – ypatingoje nuotolinės prekybos situacijoje Direktyva 97/7 nustato su šia pilkąja zona neišvengiamai susijusią riziką. Jeigu kompensacija už naudojimą iš principo būtų suderinama su Direktyva 97/7, galima tikėtis, kad tarp šalių paprastai kils ginčai, ar daiktas iš viso buvo panaudotas(32). Veikiausiai svarbiausia problema bus faktų pateikimo ir įrodinėjimo našta, o minėtoje pilkojoje zonoje įrodinėjimo našta ypač sunki, nesvarbu, kuriai šaliai ji tektų(33).

50.      Tačiau prejudicinį klausimą pagrindusi situacija aiškiai skiriasi nuo šių tipinių problemų. Atrodo, kad prejudicinis klausimas visų pirma susijęs su atvejais, kai vartotojas ne paprasčiausia atliko namuose tai, ko jis, pirkdamas nuotoliniu būdu, negalėjo padaryti, nes nebuvo apsilankęs parduotuvėje, t. y. apžiūrėti, pabandyti ir išbandyti prekę, o kai naudojimas akivaizdžiai konstatuotinas „pradėjimo naudoti“ prasme. Iš faktinių aplinkybių aprašymo galima daryti išvadą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas veikiausiai laikosi nuomonės, jog vartotoja, peržengdama išbandymo ribas, nešiojamąjį kompiuterį pradėjo naudoti ir naudojo. Pavyzdžiui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiesiogiai pažymi, kad reikia daryti prielaidą, jog ieškovė nešiojamąjį kompiuterį (paprasčiausia) pradėjo naudoti. Tik vienoje nutarties vietoje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo parinkti žodžiai išreiškia kitokią mintį, kai kalbama apie „galimybės naudotis trukmę“, o tai, mano nuomone, neturėtų būti prilyginama faktiniam naudojimui.

51.      Mano manymu, aprašytos pagrindinės bylos aplinkybės nėra tipinė ginčo dėl kompensacijos už naudojimą pagal Direktyvą 97/7 situacija. Atvirkščiai, tokia situacija man veikiau atrodo netipinė ir visų pirma atsiradusi dėl šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę ypatumų, tam tikrais atvejais viršijus minimalius direktyvos reikalavimus ir numačius labai ilgai galiojančią arba neterminuotą teisę atsisakyti sutarties. Akivaizdu, kad su ilgiau trunkančiu terminu susijęs didžiulis naudojimo potencialas(34).

52.      Tačiau vien atskirti „bandymą“ ir „naudojimą“ nepakanka. Reikia patikslinti ir „naudojimo“ sąvoką. Ar kalbama apie faktinį naudojimą (valandomis arba dienomis), ar pakanka vien naudojimo galimybės (laikotarpis tarp daikto gavimo ir grąžinimo)? Taigi, ar paprasčiau prekės turėjimas tebesant teisės atsisakyti sutarties terminui gali būti naudojimas, už kurį mokėtina kompensacija(35) (o tai iš esmės reikštų vėliau mokamą nuomos mokestį)? Tuomet, ar reikia atlyginti už kiekvieną faktinį naudojimą (tai irgi iš esmės reikštų vėliau mokamą nuomos mokestį), ar tik tokį, dėl kurio lieka nusidėvėjimo žymės? Mano nuomone, „kompensacija už naudojimą“, kalbant bendrais bruožais, skirta dviejų iš principo skirtingų, tačiau glaudžiai tarpusavyje susijusių turto pozicijų kompensacijai. Viena vertus, tai gali būti naudos, kurią vartotojas gavo dėl naudojimo, kompensacija (naudojimo kompensacija). Kita vertus, kompensacija gali būti susijusi su atlyginimu už dėl naudojimo atsiradusią žalą (nusidėvėjimo kompensacija).

53.      Be to, kadangi kalbama apie „kompensaciją už naudojimą“, reikia paklausti, kaip šios dvi sąvokos susijusios tarpusavyje. Atrodo, kad toks reglamentavimas kaip Vokietijos suponuoja vertės praradimą dėl bet kokio naudojimo ir taip pat dėl naudojimo galimybės. Iš bylos medžiagos irgi išplaukia, kad pagal nacionalinių teismų praktiką mokėtina kompensacija nustatoma ne konkrečiu naudojimo atveju (pavyzdžiui, pagal dienas ar valandas), o pagal galimą daikto naudojimo laiką, palyginti su naudojimo laiku(36) (veikiausiai kalbama apie galimybės naudoti laiką). Taigi atliekamas subendrintas vertinimas, remiantis laiko ir vertės santykiu pagrįstais veiksniais.

54.      Norėčiau pastebėti, kad jeigu diskutuojant apie „kompensaciją“ nebus atskirtos „naudojimo kompensacijos“ ir „nusidėvėjimo kompensacijos“ sąvokos, sisteminiu požiūriu gali kilti didelių supratimo problemų.

55.      Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vadovaujasi anksčiau(37) aprašyta naudojimo kompensacijos koncepcija, nes, vadovaudamasis BGB 100 straipsniu, jis aprašo atitinkamą naudą kaip daiktą arba naudojant jį gautą naudą(38). Taigi jo klausimas susijęs su tuo, ar ieškovė turi sumokėti savotišką „nuomos mokestį“ už kelis mėnesius trukusį kompiuterio naudojimą, atsirandantį dėl to, kad ji disponavo daiktu, o tuo pačiu metu tiekėjas juo negalėjo disponuoti.

56.      Jeigu reikėtų teigiamai atsakyti į klausimą dėl nacionalinio kompensacijos už patiektos prekės naudojimą reglamentavimo suderinamumo su Direktyva 97/7, anksčiau ar vėliau Bendrijos teisės požiūriu neišvengiamai reikėtų atsakyti į tokius klausimus, kokie buvo iškelti čia.

57.      Galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad, visiškai neatsižvelgiant į iki šiol pagal Bendrijos teisę neišaiškintą klausimą, kaip apskritai suprasti kompensaciją už naudojimą, reikia turėti omenyje ir žalos atlyginimo problemą. Žalos atlyginimas visais atvejais gali tapti aktualia tema tuomet, kai be galimo (laiko) ir vertės praradimo dėl naudojimo atsirado žala. Nors šioje byloje nekalbama apie žalos atlyginimo situacijas, dėl sisteminių priežasčių vėliau vis dėlto trumpai reikės aptarti klausimą, kaip spręsti tokią problemą(39).

C –    Dėl iš prejudicinio klausimo išplaukiančių nagrinėjimo etapų

58.      Prejudicinis klausimas susijęs su Direktyvos 97/7 6 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimu(40). Pagal Direktyvos 97/7 6 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos pirmą sakinį dėl nuotolinės prekybos sutarties atsisakymo per nustatytą terminą negali būti taikoma nuobauda. Direktyvos 97/7 6 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos antrame sakinyje nustatyta, kad vienintelis vartotojo mokestis, jam atsisakius sutarties, gali būti tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos. Pagal Direktyvos 97/7 6 straipsnio 2 dalį tiekėjas(41) sutarties atsisakymo atveju privalo grąžinti vartotojo įmokėtas sumas be jokio papildomo mokesčio. Tuomet pakartojama, kad vienintelis galimas vartotojo mokestis dėl pasinaudojimo atsisakymo teise yra tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos. Direktyvos 97/7 6 straipsnio tekste nėra jokių specialių nuorodų kompensacijos už naudojimą klausimu(42).

59.      Siekiant atsakyti į pateiktą klausimą, viena vertus, reikia išsiaiškinti, ar kompensacija už patiektos vartojimo prekės naudojimą patenka į direktyvos 6 straipsnyje įtvirtintas „nuobaudos“ arba „išlaidų“ sąvokas ir jau vien dėl to nėra suderinama su Direktyva 97/7, nes tai nėra tiesioginės prekės grąžinimo išlaidos. Abiejų sąvokų atveju dėl jų turinio ar apimties nedaroma jokių nuorodų į valstybių narių teisę.

60.      Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, vienodas Bendrijos teisės taikymas ir lygybės principas reikalauja, kad Bendrijos teisės nuostatos, kuri dėl prasmės bei apimties nustatymo aiškiai nenurodo į valstybių narių teisę, sąvokos visoje Bendrijoje paprastai turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamo teisės akto siekiamą tikslą(43).

61.      Taigi šioje byloje išaiškintinos sąvokos turi būti suprantamos kaip Bendrijos teisės sąvokos ir aiškinamos autonomiškai.

62.      Tuo atveju, jei tokia kompensacija nepatektų nei į nuobaudų, nei į išlaidų sąvoką, reikėtų patikrinti, ar, remdamosi Direktyvos 97/7 keturioliktos konstatuojamosios dalies paskutiniuoju sakiniu, valstybės narės turi teisę savarankiškai nustatyti tokį kompensacijos reglamentavimą, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

D –    Ar kompensacija patenka į nuobaudos sąvoką ir dėl to nėra suderinama su Direktyva 97/7?

63.      Nuobaudos sąvoka, kurią reikia aiškinti autonomiškai(44), nėra apibrėžta Direktyvoje 97/7. Mano nuomone, kaip nuobaudą siaurąja prasme reikia suprasti mokėjimą, kuris neturi jokio kito tikslo, išskyrus nubausti. Tam būtų priskirtinos nuobaudos ir sutartinės sankcijos(45). Nėra jokių požymių manyti, kad kompensaciją reikėtų laikyti nuobauda siaurąja prasme. Ši sąvoka susijusi su kompensacija už naudojimą ir todėl turi savarankišką tikslą, kurį galima atskirti nuo nubaudimo.

64.      Jeigu nuobaudos sąvoka būtų suprantama kiek plačiau, kaip siūlau šioje išvadoje, ji galėtų apimti ir mokesčius, visų pirma sutarties atsisakymo mokesčius. Fiksuotas vertės ar žalos atlyginimas, kuris nėra susijęs su konkrečia žala arba konkrečiu panaudojimu, o nustatomas bendrai, taip pat galėtų patekti į šią sąvoką(46). Toks atlyginimas turi kitokį tikslą nei nubausti, tačiau apskaičiuojamas jis konkrečiai nėra susijęs su tuo kitokiu tikslu ir todėl veikiau galėtų turėti baudžiamąjį pobūdį. Vis dėlto, mano nuomone, su faktiniu naudojimu susijusi ir pagal tai apskaičiuojama kompensacija neturėtų patekti į nuobaudos sąvoką.

65.      Tokia kompensacija, kaip reikalaujama pagrindinėje byloje, galėtų patekti į nuobaudos sąvoką, tik jei ši sąvoka būtų aiškinama labai plačiai ir būtų laikoma bendru pavadinimu visų faktiškai patiriamų išlaidų (nors toliau(47) reikės nustatyti, ar kompensacija apskritai gali patekti į išlaidų sąvoką), kurių mokėjimą vartotojas galėtų suvokti kaip nubaudimą ir kurios dėl to galėtų paveikti, jog vartotojas susilaikys nuo teisės atsisakyti sutarties. Su tokiu plačiu aiškinimu būtų susiję tai, kad išlaidų sąvoka beveik visiškai įsilietų į nuobaudos sąvoką. Tačiau direktyvos tekste tam nėra jokių prielaidų.

66.      Taigi, mano nuomone, kompensacija negali būti suprantama kaip nuobauda.

E –    Ar kompensacija patenka į išlaidų sąvoką ir dėl to nėra suderinama su Direktyva 97/7?

67.      Reikia nustatyti, ar kompensacija patenka į direktyvos 6 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje bei 6 straipsnio 2 dalyje esančią išlaidų sąvoką, kurią reikia aiškinti autonomiškai(48).

1.      Išlaidų sąvoka Direktyvoje 97/7 – lingvistinis aiškinimas ir aiškinimas pagal sakinio struktūrą

68.      Direktyvoje nepateikiama aiškios išlaidų sąvokos apibrėžties(49) ir taip pat nėra matyti, kad Bendrijos teisėje egzistuotų bendra arba bent jau šiam atvejui pritaikytina šios sąvokos apibrėžtis(50). Tačiau ir iš direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos antro sakinio, ir iš jos 6 straipsnio 2 dalies aišku, kad išlaidų sąvoka susijusi su išlaidomis, kurios yra „vartotojo mokestis, jam atsisakius sutarties“. Nustatyti tokias padengtinas išlaidas prekę grąžinančiam vartotojui pagal direktyvą galima tik, jei tai yra „tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos“(51). Tokia formuluotė ir nuoroda į „vienintelį vartotojo mokestį“ rodo, kad, be šių „tiesioginių prekių grąžinimo išlaidų“, direktyvoje daroma prielaida dėl kitų išlaidų, tačiau kurių negalima nustatyti vartotojui.

69.      Šios papildomos išlaidos direktyvos tekste nėra apribojamos vien sutarties išlaidomis, t. y. išlaidomis, kurios atsirado dėl sutarties sudarymo, o išplečiamos, įtraukiant ir išlaidas, kurios yra „vartotojo mokestis, jam atsisakius sutarties“. Iš to, kad direktyvos tekste 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse minimos „tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos“, galima daryti išvadą, kad greta jų gali būti ir „netiesioginių išlaidų“, o tai irgi liudija plataus išlaidų sąvokos Direktyvoje 97/7 aiškinimo naudai. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad, remiantis 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kalbama apie išlaidas „atsisakius“ sutarties. Direktyvos tekste nėra nieko, dėl ko būtų galima spręsti, kad kompensacija už patiektos prekės naudojimą negali patekti į išlaidų sąvoką Direktyvos 97/7 prasme(52).

70.      Kaip tarpinę išvadą galima konstatuoti, kad lingvistinis Direktyvos 97/7 6 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos antro sakinio ir 6 straipsnio 2 dalies aiškinimas bei aiškinimas pagal sakinio struktūrą nepateikia vienareikšmio atsakymo į klausimą, ar direktyvos išlaidų sąvoka apima kompensaciją. Tačiau jau šioje vietoje galima pažymėti, kad sisteminiai argumentai liudija apie tai, jog išlaidų sąvoką šios direktyvos prasme reikia aiškinti plačiai.

2.      Išlaidų sąvoka Direktyvoje 97/7 – teleologinis ir sisteminis metodas

71.      Mano nuomone, teleologinis metodas paremia platų išlaidų sąvokos aiškinimą, įtraukiant į ją šioje byloje nagrinėjamą kompensaciją už naudojimą. Kaip bus parodyta, iš Direktyvos 97/7 reglamentavimo tikslo išplaukia, kad šiuo metu galiojančios redakcijos(53) direktyvoje tokia kompensacija nenumatyta.

72.      Direktyvos 97/7 6 straipsnio nuostatų dėl vartotojo teisės atsisakyti sutarties nuotolinės prekybos atveju(54) prasmė ir paskirtis skatina suteikti išlaidų sąvokai plačią reikšmę, apimančią kompensaciją už naudojimą. Šiuo klausimu ypač informatyvi Direktyvos 97/7 keturiolikta konstatuojamoji dalis. Joje pabrėžiama, kad klausimas, ar teisė atsisakyti sutarties bus veiksminga vartotojo teisė, visų pirma priklauso nuo to, kokios finansinės pasekmės susijusios su jos išnaudojimu. Konkrečiai Direktyvos 97/7 keturioliktoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta: „[kad ši teisė būtų ne paprastas formalumas], jeigu teise pasinaudojama, [galimas] sutarties atsisakymo išlaidas padengia sutarties atsisakantys vartotojai, tačiau jos negali viršyti tiesioginių prekių grąžinimo [išlaidų].“

73.      Šioje vietoje pavartota išlaidų sąvoka bendrame sakinio kontekste turi būti suprantama ne kaip siaurai, o kaip plačiai aiškinama sąvoka. Būtų nelogiška pastebėti finansinės naštos ir teisės atsisakyti sutarties veiksmingumo ryšį ir toliau reglamentuoti tik labai siaurą finansinės naštos rūšį.

74.      Kompensacija už naudojimą, kokia numatyta Vokietijos teisėje, yra finansinė našta, galinti neigiamai paveikti teisės atsisakyti sutarties funkcionalumą ir veiksmingumą(55). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ji apskaičiuojama visų pirma atsižvelgiant į atlyginimą už naudojimosi (galimybės) laiką(56), kuris atitinka teisės atsisakyti sutarties terminą. Kompensacijos pareiga galiausiai būtų kaina, kurią reikia sumokėti atsisakius sutarties(57). Taip ši pareiga mokėti kompensaciją pažeidžiant Direktyvos 97/7 6 straipsnio 1 dalį nustatoma už pasinaudojimą teise atsisakyti sutarties.

75.      Kaip jau minėta kitame kontekste(58), reikia atitinkamai apsvarstyti, kokį praktinį poveikį turės teisė reikalauti sumokėti naudojimo kompensaciją(59).

76.      Mano nuomone, yra pakankamai priežasčių prielaidai, kad Bendrijos teisės aktų leidėjo Direktyva 97/7 siekiamam tikslui būtų padaryta žalos arba jis net būtų apeitas, jei atsisakęs sutarties vartotojas turėtų sumokėti tiekėjui kompensaciją už daikto naudojimą.

77.      Visų pirma pati struktūrinė rizika, kad kils galimas (teisinis) ginčas dėl to, ar vartotojas tik patikrino daikto tinkamumą savo poreikiams, ar gavo ir papildomos naudos (ir kokios)(60), galėtų sulaikyti vartotoją nuo pasinaudojimo savo teisėmis. Viena vertus, praktikoje tai atsargumo dėlei galėtų sulaikyti jį nuo prekės patikrinimo prieš ją išsiunčiant, pavyzdžiui, nuplėšus apsauginę plėvelę. Nepažeista apsauginė plėvelė vienareikšmiai įrodo, kad prekė nebuvo panaudota, tačiau kartu ji taip pat neleidžia jos apžiūrėti ir patikrinti. Kita vertus, jis galėtų susilaikyti nuo sutarties atsisakymo, jeigu konstatuotų, kad prekė neatitinka jo įsivaizdavimo arba netinka jo poreikiams. Tokiomis aplinkybėmis, priešingai nei nustatyta Direktyvos 97/7 keturioliktoje konstatuojamojoje dalyje, vartotojo teisė patikrinti prekę po sutarties sudarymo taptų vien formalia teise. Tai prieštarautų Direktyvos 97/7 prasmei ir tikslui.

78.      Galiausiai negalima nepaminėti, nors rašytinėse pastabose ir teismo posėdyje minėta abipusė restitucijos pareiga(61) teoriškai gali pasirodyti subalansuota, praktikoje ji vartotojui veikiausiai bus santykinai bevertė, išskyrus labai didelės kainos atvejus, kai dėl palūkanų už sutarties atsisakymo laikotarpį gali susidaryti pakankamai didelė suma.

79.      Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, manau, kad taikant Direktyvą 97/7 kompensacija už naudojimą gali patekti į išlaidų sąvoką plačiąja prasme. Taigi, jeigu kompensacijai taikoma ir Direktyvos 97/7 6 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos antrame sakinyje, ir 6 straipsnio 2 dalyje esanti išlaidų sąvoka, tuomet vartotojas negali būti įpareigojamas jos mokėti, nes ji nepriklauso tiesioginėms prekės grąžinimo išlaidoms.

3.      Išsamesnė Direktyvą 97/7 pagrindžiančios rizikos paskirstymo koncepcijos analizė patvirtina dabartinį aiškinimą

80.      Taigi prekės atsisakymo atveju rizika paskirstoma vartotojo naudai, kuriam dėl atsisakymo neturi kilti jokio procesinio netikrumo(62) ar finansinės naštos.

81.      Toks Direktyvoje 97/7 numatyto rizikos paskirstymo tarp tiekėjo ir vartotojo suvokimas atitinka joje įtvirtintą ketinimą skatinti nuotolinę prekybą(63) užtikrinant aukštos vartotojų apsaugos tikslus, kurie išreikšti daugelyje šios direktyvos konstatuojamųjų dalių. Šiuo atžvilgiu visų pirma paminėtinos konstatuojamosios dalys dėl vidaus rinkos tikslų(64), naujų informacinių technologijų(65) ir vartotojų apsaugos (66). Vartotojo pasiryžimas dalyvauti platinimo per nuotolinę prekybą struktūroje aptariama direktyva skatinamas tuo, kad specifinės šios rinkos problemos sumažinamos vartotojo naudai(67).

82.      Teisinga, kad tuo atveju, jeigu išlaidų sąvoka aiškinama pirmiau pasiūlyta prasme, paliečiami tiekėjo interesai, ir jis negali reikalauti kompensacijos už vartojimo prekės naudojimą iki sutarties atsisakymo. Taip visų pirma yra tuomet, kai prekė, net jeigu ji grąžinama per trumpiausią įmanomą septynių darbo dienų(68) laikotarpį, praranda savo vertę tiekėjo akyse. Todėl Direktyvos 97/7 6 straipsnio 3 dalyje jos leidėjas numatė absoliutų draudimą pasinaudoti atsisakymo teise, pavyzdžiui, pritaikius produktą pagal specialius kliento pageidavimus arba greitai gendančių prekių atveju(69). Tokios rūšies prekių atveju vartotojo teisė atsisakyti sutarties be pareigos mokėti kompensaciją, jeigu išlaidų sąvoka būtų aiškinama kaip pasiūlyta pirmiau, turėtų didelės neigiamos įtakos tiekėjo interesams. Dėl to tiekėjas galėtų būti visiškai atgrasytas sudaryti nuotolinės prekybos sandorius. Tačiau tai neatitiktų direktyvos leidėjo valios, kuris – be kita ko, vartotojo interesais(70) – nori paskatinti nuotolinės prekybos sandorius.

83.      Siekiant apsaugoti nuo rizikos, kad atskirais atvejais tiekėjas iš tikrųjų gali susidurti su sutarties atsisakymu po pasinaudojimo preke ir negali reikalauti už tai kompensacijos, jam lieka galimybė imtis mišrios kalkuliacijos priemonių savo kainų politikoje, įskaičiuojant procentinę prekių grąžinimo dalį(71).

84.      Be to, tiekėjo, kuris, ir tai natūralu, nori išvengti vertės sumažėjimo, interesams apsaugoti Direktyvoje 97/7 nustatytas apsaugos mechanizmas, kai konkretiems veiksmams numatyti griežti terminai. Direktyvos 97/7 6 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos pirmame sakinyje nustatytas „mažiausiai septynių darbo dienų“ sutarties atsisakymo terminas. Pasibaigus šiam santykinai trumpam sutarties atsisakymo terminui, kuris visose valstybių narių perkėlimo nuostatose taip pat yra trumpas (įprastas 7 darbo dienų arba 14 kalendorinių dienų terminas(72)), jokia rizika tiekėjui iš principo nebetenka. Taip direktyvoje numatytas labai trumpas laikotarpis, kuriuo tiekėjui nustatoma galimų finansinių sutarties atsisakymo pasekmių rizika.

85.      Galiausiai nederėtų pamiršti, kad ir dabartiniame Komisijos direktyvos pasiūlyme(73), ir specialaus dokumento Draft Common Frame of Reference (Bendrojo referencinio pagrindo projektas) (toliau – DCFR)(74) projekte dėl vienodo Europos privatinės teisės reglamentavimo(75) siūlomas kiek kitoks reglamentavimas. Komisijos pasiūlyme numatyta: „Vartotojas atsako tik už prekių vertę, sumažėjusią dėl veiksmų, nebūtinų tam, kad vartotojas įsitikintų prekės pobūdžiu ir veikimu“(76). Turinio prasme tai reiškia ką kitą nei Vokietijos teisėje šiuo metu numatyta proporcingai pagal laiką apskaičiuojama kompensacija už vertės sumažėjimą(77). Sutartims skirtame DCFR skirsnyje reglamentuojama sutarties atsisakymo teisė (II.-5:101–II.-5:202 straipsniai). II.-5:201 straipsnio 1 dalyje kartu su 3 dalimi vartotojui nuotolinės prekybos atveju suteikiama teisė atsisakyti sutarties per Bendrijos mastu vienodą pagrindinį 14 dienų atsisakymo terminą(78). Šiuo atžvilgiu DCFR II.-5:105 straipsnio 3 dalis reglamentuoja kompensacijos už naudojimą klausimus. Pagal DCFR II.-5:105 straipsnio 3 dalį patikrinimo ir išbandymo atvejais kompensacija už naudojimą tiesiogiai draudžiama, tačiau pagal DCFR II.-5:105 straipsnio 4 dalį vartotojas tiesiogiai įpareigojamas sumokėti kompensaciją už normalų naudojimą(79), o parodymų ir įrodinėjimo našta veikiausiai tenka parduodančiai įmonei(80). Vadinamuosiuose Acquis principuose (Principles of the Existing EC Contract Law)(81) įtvirtintos panašios nuostatos(82). Dėl šių parengiamųjų darbų ir reglamentavimo pasiūlymų reikia pastebėti, kad kompensacijos už naudojimą klausimu jie grindžiami kitokia koncepcija nei draudimas nustatyti vartotojui pareigą padengti išlaidas, kaip numatyta Direktyvoje 97/7. Vis dėlto, be to, kad, mano nuomone, praktikoje dėl jų kyla sudėtingos patikrinimo (išbandymo) ir naudojimo atskyrimo problemos, kurios kenkia teisiniam saugumui ir galiausiai gali lemti, kad pirkimas nuotolinės prekybos būdu vartotojui bus mažiau patrauklus, kaip paprasčiausi pasiūlymai jie nėra naudingi aiškinant galiojančią direktyvą.

4.      Pareigos informuoti neįvykdymas ir pasekmės

86.      Tiekėjui neįvykdžius savo pareigų pagal Direktyvos 97/7 5 straipsnį rizika jam tenka ilgiau. Taip išreiškiama direktyvos leidėjo nuomonė, kad tokiais atvejais tiekėjo interesai verti mažesnės apsaugos, palyginti su vartotojų interesais ir vartotojų apsauga. Tačiau net ir šis rizikos išplėtimas laiko atžvilgiu, kurio tiekėjas gali išvengti paprasčiausia įvykdęs savo pareigas pagal Direktyvos 97/7 5 straipsnį, remiantis direktyva yra ribotas. Tokia riba pagal Direktyvos 97/7 6 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą yra trijų mėnesių terminas(83).

87.      Įtvirtinus trijų mėnesių terminą, Direktyvoje 97/7 tiesiogiai numatytas terminas, kuriam suėjus, net ir nesant pranešimo apie teisę atsisakyti sutarties, pasinaudoti šia teise nebeįmanoma(84). Be to, šis trijų mėnesių terminas(85) nustatytas ne kaip minimalus, o kaip tiksliai apibrėžtas terminas. Reikia pastebėti, kad Direktyvos 97/7 keturioliktoje konstatuojamojoje dalyje yra nuostata dėl minimalių standartų. Pagal ją į Direktyvą 97/7 patenkančioje srityje valstybės narės gali nustatyti arba palikti galioti EB sutartį atitinkančias griežtesnes nuostatas. Tačiau tam keliama sąlyga dėl aukštesnio vartotojų apsaugos lygio užtikrinimo(86). Jeigu nacionaliniu lygmeniu dėl trijų mėsių termino buvo priimta nuo direktyvos nukrypstanti taisyklė, tai negali turėti įtakos direktyvos aiškinimui. Taigi ir tokiai Vokietijos taisyklei, kokia nagrinėjama šiuo atveju, pagal kurią, kaip matyti iš bylos medžiagos, nesant tinkamo pranešimo apie teisę atsisakyti sutarties nenumatyta jokių sutarties atsisakymo terminų, galioja tie patys principai.

5.      Ar galimas pavienių asmenų piktnaudžiavimas gali lemti visiems vartotojams nepalankios nuostatos priėmimą?

88.      Komisijos pateiktas argumentas(87), kad kai kuriais atvejais galėtų būti peržengta nepagrįsto praturtėjimo riba, pavyzdžiui, kai prekė specialiai progai užsakoma nuotolinės prekybos būdu ir panaudota grąžinama atsisakant sutarties(88), negali būti pasitelktas, siekiant priimti visiems vartotojams nepalankų bendrąjį išlaidų reglamentavimą.

89.      Kaip minėta, direktyva nepalieka vietos kitokioms išlaidų reglamentavimo taisyklėms vartotojo nenaudai valstybėse narėse, kurios nebūtų susijusios su direktyvoje tiesiogiai įvardytu prekės grąžinimu. Šiuo atžvilgiu Direktyvos 97/7 nuostatos laikytinos išsamiomis.

90.      Be to, reikia pažymėti, kad nuogąstavimai dėl pavienių asmenų piktnaudžiavimo apskritai negali lemti visiems asmenims Bendrijos teisėje garantuojamų teisių apribojimo. Pagal Teisingumo Teismo praktiką(89) nacionalinės nuostatos dėl kovos su piktnaudžiavimu taikymas negali turėti neigiamos įtakos visiškam Bendrijos teisės veiksmingumui ir jos vienodam taikymui valstybėse narėse. Visų pirma negali būti paneigti tikslai, kurių siekiama konkrečia Bendrijos teisės nuostata, pavyzdžiui, tam tikra direktyva(90).

91.      Šiuo atveju negalima pamiršti, kad tikrais piktnaudžiavimo atvejais (ir tuomet, kai atsirado žala(91)) turėtų egzistuoti sprendimo galimybė, kurios reikalauja ir ekvivalentiškumo principas. Nepaisant visko, dėl tokio piktnaudžiavimo tiekėjas gali imtis konkrečių veiksmų, tačiau neturėdamas galimybės remtis visiems vartotojams nepalankia taisykle. Mano nuomone, Direktyvoje 97/7 įtvirtinta išlaidų sąvoka netaikoma tikriems piktnaudžiavimo atvejams ir todėl juos galima išspręsti vadovaujantis bendromis civilinės teisės nuostatomis, visų pirma atitinkamomis nacionalinėmis nuostatomis dėl praturtėjimo. Pasitelkus atitinkamą nacionalinę teisę taip pat galima išspręsti atvejus, kai atsiranda konkreti žala.

92.      Tačiau kyla klausimas, ką tai reiškia situacijose, kai tiekėjas neinformavo arba netinkamai informavo vartotoją apie jo teisę atsisakyti sutarties. Tokiais atvejais tikėtina, kad dažnai sutartis bus nutraukta tik jau kurį laiką naudojus prekę, t. y. tik tuomet, kai buvo gauta informacija apie teisę atsisakyti sutarties. Neturėdamas informacijos vartotojas negalėjo orientuoti savo elgesio tik į išbandymą, nepradėdamas naudoti daikto. Ar tokioje situacijoje vartotojas turėtų savotiškai „sumokėti“ už jo apsaugai numatytą ilgesnį teisės atsisakyti sutarties terminą, nustačius, jog paprastai jis turi sumokėti kompensaciją už jam patiektos prekės naudojimą?

93.      Šiuo atžvilgiu reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tokiais atvejais, koks nagrinėjamas, kai konstatuojamas tiekėjo informavimo pareigos pažeidimas(92), veikiausiai nebūtų įmanoma pasiremti praturtėjimą reglamentuojančiomis normomis. Atsižvelgdama į anksčiau nurodytą direktyvos leidėjo požiūrį(93), kuris apribojo atitinkamą tiekėjo riziką laiko atžvilgiu, manau, jog tokiais atvejais nustatyti finansinę naštą vartotojui neleidžiama. Direktyvos tikslo apsaugoti vartotojus neatitiktų tai, kad, tiekėjui pažeidus savo pareigą, vartotojas galiausiai turėtų sumokėti naudojimo mokestį už ilgesnę jam suteiktą apsaugą. Tai būtų tam tikras vertimas neatsisakyti sutarties(94), o toks vertimas prieštarautų Direktyvą 97/7 pagrindžiančiam vartotojų apsaugos tikslui bei tikslui skatinti nuotolinę prekybą. Tokioje situacijoje reikėtų susitaikyti su tuo, kad, pavyzdžiui, pernelyg aktyvaus(95) naudojimo atvejai esant informavimo pareigos pažeidimui turėtų būti vertinami kitaip nei tuomet, kai tiekėjas tinkamai įvykdo savo informavimo pareigą.

94.      Papildomai reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad jau minėtame DCFR(96) įtvirtintas toks pats sprendimas tiekėjo informavimo pareigos pažeidimo atveju. Kaip jau buvo pažymėta, nors kompensacijos reikalavimas tiesiogiai draudžiamas patikrinimo ir išbandymo atveju, vartotojas privalo sumokėti kompensaciją normalaus naudojimo atvejais(97). Vis dėlto įdomu, jog tai galioja tik atsisakant sutarties per bendrąjį sutarties atsisakymo terminą, kuris paprastai sudaro 14 dienų. Tačiau tuomet, kai vartotojas nebuvo arba buvo netinkamai informuotas apie teisę atsisakyti sutarties, II.-5:105 straipsnio 4 dalyje kompensacijos reikalavimas tiesiogiai draudžiamas. Šiose taisyklėse išreikštas požiūris parodo, kad informavimo pareigos pažeidimo atvejais, siekiant kompensuoti informacijos stoką, vartotojui reikia ypatingos apsaugos.

95.      Be to, papildomai reikia pastebėti, kad iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, jog vartotojas negali pasinaudoti sutarties atsisakymo teise, jeigu apie ją nežino(98). Tai galioja ir tuomet, kai iš principo jis apie tokią teisę žino, tačiau nebuvo visiškai įvykdyta informavimo pareiga. Ne visa ir klaidinanti informacija gali nesunkiai lemti, kad vartotojas nepasinaudoja teise, nes neteisingai ją supranta.

96.      Dar viena teisės atsisakyti sutarties nemokant kompensacijos riba galėtų būti tai, kad grąžinama pažeista prekė. Toks atvejis veikiausiai galėtų būti taikomos bendrosios atitinkamos valstybės narės nuostatos dėl žalos atlyginimo. Apsaugos dėlei, mano nuomone, direktyvai neprieštarautų tai, kad vartotojui būtų pateikta bendra informacija dėl tam tikro rūpestingumo pareigos užtikrinimo.

6.      Atskyrimas nuo sprendimų Schulte ir Crailsheimer Volksbank

97.      Galiausiai reikia pažymėti, kad šioje išvadoje pateiktam sutarties atsisakymo nuotolinės prekybos srityje pasekmių išaiškinimui Direktyvos 97/7 kontekste neprieštarauja sprendimai Schulte ir Crailsheimer Volksbank(99), kuriuose dėl nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrinamos kredito sutarties atšaukimo Direktyvos 85/577 taikymo srityje suderinamais su direktyva buvo pripažinti ne tik gautų sumų grąžinimas, bet ir reikalavimas sumokėti įprastas rinkos palūkanas(100), o tai plačiąja prasme galėtų būti vertinama kaip tam tikra kompensacijos rūšis. Šiais atvejais kalbama apie ypatingą kredito sutarties atvejį bei apie skirtingus reglamentavimo kontekstus(101) ir skirtingas direktyvas(102), kuriose įtvirtintos skirtingos detalios nuostatos(103); visų pirma reikia pastebėti, kad šiose direktyvose skirtingai suformuluotos nuostatos dėl teisinių sutarties atsisakymo pasekmių. Direktyvoje 97/7 sutarties atsisakymas detaliai reglamentuojamas jos 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Kaip minėta, šiuo atžvilgiu draudžiamos nuobaudos ir vartotojui galima nustatyti pareigą mokėti tik labai ribotas išlaidas. Tokių reikalavimų Direktyvos 85/577 kontekste nėra. Jos 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje reglamentuojamos pasinaudojimo teise atsisakyti sutarties pasekmės(104), tik labai bendrai nustatyta, kad vartotojas atleidžiamas „nuo bet kokių įsipareigojimų pagal nutrauktąją sutartį“. Taigi konstatuotina, kad bylose Schulte ir Crailsheimer Volksbank išaiškintose direktyvos nuostatose nebuvo panašių taisyklių, kokia yra nagrinėjamoji dėl išlaidų padengimo rizikos pasiskirstymo.

98.      Vadovaujantis tuo, kas pasakyta, Direktyvą 97/7 reikia aiškinti taip, kad jos taikymo srityje nėra reikalaujama pradinės padėties atkūrimo sprendimų bylose Schulte ir Crailsheimer Volksbank prasme.

7.      Išvada

99.      Taigi apskritai darau išvadą, kad nacionalinė nuostata, pagal kurią bendrai numatyta, jog vartotojui laiku atsisakius sutarties pardavėjas gali reikalauti iš jo kompensacijos už patiektos vartojimo prekės naudojimą, nėra suderinama su Direktyvos 97/7 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis kartu su jos keturiolikta konstatuojamąja dalimi.

F –    Papildoma pastaba tam atvejui, jeigu būtų nuspręsta, jog „nuobaudos“ ir „išlaidų“ sąvokos Direktyvoje 97/7 neapima kompensacijos už naudojimą: Ar toks kompensacijos reglamentavimas patenka į valstybių narių reglamentavimo kompetenciją?

100. Tik tam atvejui, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų ankstesniame punkte įtvirtintai išvadai ir nuspręstų, jog „išlaidų“ sąvoka Direktyvoje 97/7 neapima čia nagrinėjamos kompensacijos, norėčiau toliau pateikti keletą papildomų argumentų.

101. Paskutiniame Direktyvos 97/7 keturioliktos konstatuojamosios dalies sakinyje numatyta, kad „valstybės narės pačios nustato kitas sutarties atsisakymo teisės įgyvendinimo sąlygas ir tvarką“. Ar iš to galima daryti išvadą, kad kompensacijos už naudojimą, kaip antai nagrinėjamoji, reglamentavimas paliktas valstybių narių diskrecijai?

102. Kaip minėta(105), Vokietijos vyriausybė remiasi šiuo keturioliktos konstatuojamosios dalies sakiniu ir teigia, kad Direktyva 97/7 nedraudžia nagrinėjamos Vokietijos nuostatos. Austrijos vyriausybė pateikia panašius argumentus ir gina atitinkamą Austrijos nuostatą(106). Abi vyriausybės mano, kad kompensacijos (atlyginimo už naudojimą) mokėjimas nėra draudžiamas Direktyva 97/7 ir patenka į valstybių narių diskreciją.

103. Be to, kaip jau minėta, panašiai teigiama ir Komisijos paaiškinimuose(107). Komisija mano, kad nagrinėjama nacionalinė nuostata nėra susijusi su išlaidų sąvoka. Joje kalbama apie atlyginimą už tai, kad vartotojas tam tikrą laiką naudojosi nuotolinės prekybos būdu įsigyta preke. Kaip jau yra pripažinta kitose Bendrijos teisės srityse(108), nuotolinės prekybos srityje valstybės narės gali pasirūpinti tuo, kad Bendrijos teisinės sistemos garantuojamų teisių apsauga nesukeltų nepagrįsto tokias teises turinčių asmenų praturtėjimo; jos nuomone, nepagrįstai padarytų mokėjimų išsireikalavimo taisyklių nustatymas iš principo patenka į valstybių narių reglamentavimo kompetenciją.

104. Mano nuomone, šie su valstybių narių sprendimo laisve dėl nacionalinio kompensacijos už naudojimą reglamentavimo susiję argumentai neatlaiko nuodugnesnės analizės.

105. Šiuo klausimu pirmiausia pastebėtina, kad, kaip jau buvo minėta, nuogąstavimas dėl pavienių asmenų piktnaudžiavimo negali lemti visiems asmenims Bendrijos teisėje garantuojamų teisių apribojimo(109). Jau vien dėl šios priežasties tokia nuostata, kokia nagrinėjama šioje byloje, neturėtų patekti į valstybių narių diskreciją.

106. Antra, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šioje byloje reikšminga Direktyva 97/7, kaip matyti iš jos konstatuojamųjų dalių, siekiant vidaus rinkos tikslų, skirta skatinti nuotolinę prekybą, paisant geriausios vartotojų apsaugos tikslų(110). Taip siekiamų tikslų įgyvendinimui negali būti užkertamas kelias. Kaip paaiškėjo(111), direktyvos nuostatose dėl teisės atsisakyti sutarties įtvirtintas subtilus rizikos pasiskirstymo reglamentavimas, kuris visų pirma grindžiamas tuo, jog būtina apriboti finansinę naštą, tenkančią vartotojui dėl sutarties atsisakymo. Net jei, priešingai mano nuomonei, kompensacija nepatektų į išlaidų sąvoką, valstybės narės negalėtų jos laisvai reglamentuoti. Jos visų pirma negalėtų pasiremti vien paskutiniu keturioliktos konstatuojamosios dalies sakiniu ir, pavyzdžiui, nekreipti dėmesio į pirmesnius tos pačios konstatuojamosios dalies sakinius.

107. Todėl, trečia, reikia pastebėti, kad nuotolinės prekybos praktikoje prieš sudarydami sutartį vartotojai iš esmės neturi galimybių pamatyti prekių ir įvertinti teikiamų paslaugų pobūdžio (keturioliktos konstatuojamosios dalies pradžia). Prekių tiekimo atveju vartotojo naudai numatyta galimybe atsisakyti sutarties kompensuojama tai, jog nuotolinėje prekyboje jis negali apžiūrėti prekybinėse patalpose išstatytos prekės ir prireikus jos išbandyti arba pasimatuoti. Tuo grindžiama teisė atsisakyti sutarties taptų bereikšme ir tik formalia, jeigu už Direktyvoje 97/7 numatytus santykinai trumpus vartotojui suteikiamus vienos–dviejų savaičių(112) išbandymo laikotarpius būtų galima reikalauti kompensacijos už naudojimą. Vartotojui tektų nuogąstauti, kad vien dėl to, jog atidarė originalią pakuotę (t. y. dėl paprastai prekei apžiūrėti ir išbandyti reikalingo veiksmo), jam bus priekaištaujama dėl prekės išbandymą viršijančio šios panaudojimo(113). Dėl šių priežasčių, mano nuomone, direktyvą atitiktų reikalavimas nenumatyti kompensacijos už naudojimą, atsisakius sutarties per nustatytą terminą. Kadangi trijų mėnesių laikotarpis neturėtų būti mažiau palankus vartotojui ir juo tik siekiama ištaisyti trūkumus, atsiradusius dėl tiekėjo kaltės, šiam pažeidus jam pagal Direktyvos 97/7 5 straipsnį tenkančias informavimo pareigas, vargu ar būtų galima pagrįstai leisti nustatyti kitokią taisyklę šiam ilgesniam potencialaus naudojimo laikotarpiui.

108. Be to, ketvirta, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Direktyvos 97/7 keturioliktoje konstatuojamojoje dalyje tiesiogiai pabrėžiama, jog vartotojų teisė atsisakyti sutarties nuotolinės prekybos atveju neturi būti paprastas formalumas. Tačiau nemažai praktinių problemų, kurias sukeltų nuostata dėl kompensacijos mokėjimo, iš tikrųjų galėtų paversti šią teisę atsisakyti sutarties iš esmės praktikoje neįgyvendinamu principu. Be aptartų(114) įrodinėjimo problemų(115), reikia paminėti, kad paprastai sudarydami sutartį vartotojai negali žinoti, kokie galimi kompensacijos reikalavimai galėtų būti jiems pateikti. Su tuo susijusi rizika galėtų lemti, jog vartotojai neatsisakys sutarties tik dėl to, kad išvengtų ginčo, kuris sukelia nepatogumų ir kainuoja pinigų, laiko ir jėgų. Be to, dėl šios rizikos nuotolinė prekyba galėtų tapti mažiau patraukli, o tai neatitiktų Direktyvos 97/7. Neabejotina, kad vartotojų požiūriu nuotolinės prekybos privalumus sudaro ne tik didesnis pasirinkimas, bet ir laiko bei reikiamų kelionių sutaupymas.

109. Dėl čia nagrinėjamos situacijos atskyrimo nuo sprendimus Schulte ir Crailsheimer Volksbank pagrindusios situacijos darau nuorodą į anksčiau išdėstytus argumentus(116).

110. Atsižvelgdama į tai manau, kad tokia nacionalinės teisės nuostata, kokia ginčijama pagrindinėje byloje, pagal kurią vartotojui laiku atsisakius sutarties pardavėjas gali reikalauti iš jo kompensacijos už patiektos vartojimo prekės naudojimą, nepatenka į valstybių narių reglamentavimo kompetenciją net ir vadovaujantis paskutiniu Direktyvos 97/7 keturioliktos konstatuojamosios dalies sakiniu.

VII – Išvada

111. Dėl šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui į Amtsgericht Lahr prejudicinį klausimą atsakyti taip:

1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis, 6 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinę nuostatą, pagal kurią bendrai numatyta, jog vartotojui laiku atsisakius sutarties pardavėjas gali reikalauti iš jo kompensacijos už patiektos vartojimo prekės naudojimą.

1 Originalo kalba: vokiečių.

2 – OL L 144, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 319.

3 – Žr. Direktyvos 97/7 2 straipsnio 4 punktą.

4 – Žr. Direktyvos 97/7 2 straipsnio 1 punktą.

5 – Siekiant perkelti Direktyvą 97/7 į Vokietijos teisę, pirmiausia buvo priimtas Nuotolinės prekybos įstatymas (Fernabsatzgesetz, BGBl. I p. 897), kuris įsigaliojo 2000 m. birželio 30 d. ir 2002 m. sausio 1 d., modernizuojant prievolių teisę (BGBl. 2001 I p. 3138), buvo integruotas į Civilinį kodeksą. Dėl situacijos Vokietijoje iki ir po Prievolių teisės modernizavimo įstatymo įsigaliojimo žr. P. Hellwege „Die Rückabwicklung gegenseitiger Verträge als einheitliches Problem“, 2004 m., 60 ir paskesnius puslapius. Dėl situacijos Vokietijoje iki įsigaliojant Nuotolinės prekybos įstatymui, be kita ko, žr. P. Rott „The distance selling directive and German Law“, B. Stauder ir H. Stauder (leid.), La protection des consommateurs acheteurs à distance, Ciurichas, 1999, 127 ir paskesnius punktus.

6 – Nutarimas dėl informavimo ir įrodinėjimo pareigų pagal civilinę teisę, iš dalies pakeistas 2002 m. rugpjūčio 5 d. pranešimu (BGBl. I p. 3002), paskutinį kartą pakeistas 2008 m. kovo 4 d. Nutarimu (BGBl. I p. 292).

7 – Pavyzdžiui, vartotojas neinformuojamas, kad teisės atsisakyti sutarties terminas prasideda ne anksčiau nei gaunamas pranešimas apie teisę atsisakyti sutarties ir kad pagal BGB 357 straipsnio 3 dalį vertė neturi būti kompensuojama, jeigu prekė pablogėjo tik dėl jos patikrinimo.

8 – Pagal BGB 357 straipsnio 3 dalį kompensaciją už daikto pablogėjimą dėl panaudojimo pagal paskirtį vartotojas turi sumokėti tik tuomet, kai jam žodžiu arba raštu buvo pranešta apie šią teisinę pasekmę ir galimybę jos išvengti. Šiuo atveju atsakovė pateikė tik negaliojančią informaciją apie teisę atsisakyti sutarties ir todėl negali reikalauti vertės atlyginimo. Jeigu ieškovė gali įrodyti, kad nešiojamojo kompiuterio defektas atsirado dėl jau perduodant daiktą pagal pirkimo sutartį buvusio trūkumo, ji gali reikalauti grąžinti sumokėtą pirkimo kainą pagal BGB 434 straipsnį, 437 straipsnio 2 arba 3 punktus, 440 straipsnį ir 281 straipsnį atitinkamai kartu su BGB 346 straipsniu. Ir šiuo atveju atsakovės prieštaravimas dėl gautos naudos atlyginimo gali būti pagrįstas.

9 – Atrodo, kad tokiam vertinimui galiausiai pritaria ir H.-W. Micklitz „La directive vente à distance 97/7/EC“, B. Stauder ir H. Stauder (leid.) La protection des consommateurs acheteurs à distance, minėta 5 išnašoje, 23 ir paskesni puslapiai, visų pirma p. 37.

10 – Šis argumentas išsamiau nagrinėjamas šios išvados 103 punkte.

11 – Žr., be kita ko, 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Rewe-Zentralfinanz ir Rewe-Zentral (33/76, Rink. p. 1989, 5 punktas); 1980 m. vasario 27 d. Sprendimą Just (68/79, Rink. p. 501, 25 punktas); 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Francovich ir kt. (C‑6/90 ir C‑9/90, Rink. p. I‑5357, 43 punktas); 1997 m. liepos 10 d. Sprendimą Palmisani (C‑261/95, Rink. p. I‑4025, 27 punktas) bei 2003 m. birželio 10 d. Sprendimą Pasquini (C‑34/02, Rink. p. I‑6515, 56 punktas).

12 – 2008 m. balandžio 17 d. Sprendimas Quelle (C‑404/06, Rink. p. I‑0000).

13 – OL L 171, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 223.

14 – Mano 2007 m. lapkričio 15 d. Išvada byloje Quelle (C‑404/06, Rink. p. I‑2685, 67 punktas).

15 – Sprendimo Quelle (minėtas 12 išnašoje) 43 punktas ir rezoliucinė dalis. Šiuo klausimu, be kita ko, žr. H. Ofner „Kein Nutzungsentgelt für den Verkäufer bei Austausch der nicht vertragsmäßigen Sache“, Zeitschrift für Europarecht, Internationales Privatrecht und Rechtsvergleichung, 2008 m., 57 ir paskesni puslapiai; M. Pardo Leal „Derecho del vendedor a exigir al consumidor una indemnización por el uso de un bien en caso de sustitución de bienes que no son conformes (Sentencia „Quelle AG“ de 17 de abril de 2008, asunto C‑404/06)“, Revista electrónica de Derecho del Consumo y de la Alimentación, 2008, Nr. 18, p. 29–33.

16 – 2005 m. spalio 25 d. Sprendimas Schulte (C‑350/03, Rink. p. I‑9215).

17 – 2005 m. spalio 25 d. Sprendimas Crailsheimer Volksbank (C‑229/04, Rink. p. I‑9273).

18 – OL L 372, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 262.

19 – Sprendimo Schulte (minėtas 16 išnašoje) 92 ir 93 punktai bei rezoliucinės dalies 3 punktas; sprendimo Crailsheimer Volksbank (minėtas 17 išnašoje) 48 ir 49 punktai bei rezoliucinės dalies 2 punktas. Rinkoje mokamų palūkanų mokėjimo klausimu generalinis advokatas P. Léger pareiškė savo nuomonę 2005 m. birželio 2 d. Išvadoje byloje Crailsheimer Volksbank (minėta 17 išnašoje). Išvados 71 ir 72 punktuose jis teigė, kad iš principo Direktyva 85/577 neprieštarauja nacionalinei nuostatai, kurioje kredito sutarties nutraukimo atveju numatytas įstatyme nustatytų palūkanų mokėjimas. Iš tikrųjų tiek, kiek sutarties nutraukimas panaikina sutartį atgaline data, yra normalu, kad būtų atkurta iki sutarties sudarymo egzistavusi pradinė būklė. Kadangi daroma prielaida, jog paskolos gavėjas niekada nepasinaudojo kreditu, yra logiška, kad jis grąžintų ne tik pagal sutartį gautas sumas, bet ir palūkanas, tai yra pajamas, kurias šios sumos būtų davusios, jeigu būtų likusios paskolos davėjo dispozicijoje. Tačiau kalbėdamas apie konkretų atvejį jis 75 ir paskesniuose punktuose padarė išvadą, kad bankas negali reikalauti palūkanų, jeigu neįvykdė savo pareigų.

20 – Žr. 12 išnašą.

21 – Direktyva 1999/44, žr. šios išvados 38 punktą.

22 – Dėl skirtingų terminų reikšmės žr. šios išvados 87 punktą.

23 – Taip teisingai teigia B. Schinkels „Fernabsatzverträge (§§ 312 b bis 312 d, § 241a, 355 ff. BGB)“, M. Gebauer ir T. Wiedmann (leid.) Zivilrecht unter europäischem Einfluss, 2005 m., 209 ir paskesni puslapiai, 66 punktas.

24 – Šį ir kitus pavyzdžius žr. B. Schinkels (minėta 23 išnašoje), 67 punktą.

25 – Žr. A. Arnold, W. Dötsch, „Verschärfte Verbraucherhaftung beim Widerruf?“, Neue Juristische Wochenschrift, 2003, p. 187–189, p. 187 ir B. Schinkels (minėta 23 išnašoje), 67 punktas bei T. Brönneke „Abwicklungsprobleme beim Widerruf von Fernabsatzgeschäften“, Multimedia und Recht, 2004 m., p. 127–133, p. 132. A. Arnold, W. Dötsch ir T. Brönneke pažymi, kad čia nagrinėjamą BGB 357 straipsnio 3 dalies pirmajame ir antrajame sakinyje įtvirtintą reglamentavimą paskatino priimti transporto priemonės pardavimas per internetą. Kartu T. Brönneke pastebi, kad vertės sumažėjimas tokiais atvejais susijęs ne su nusidėvėjimu, o su naujos transporto priemonės įvaizdžiu arba galimai su tam tikromis prekybininkų taikomomis nuolaidomis, siekiant apeiti privalomas kainas.

26 – Sakydama „iš principo“, noriu atkreipti dėmesį į praktikoje opius „atitinkančio paskirtį“ ir „rūpestingo“ bandomojo panaudojimo klausimus, kurie, nesant atitinkamo ryšio su pagrindine byla, šioje išvadoje nebus detaliau nagrinėjami.

27 – Pavyzdžiui, atitinkamas atskyrimas techninių prietaisų atveju gali kelti ypatingų problemų, nes net ir po ilgesnio naudojimo juose nebūtinai matomas nusidėvėjimas. Kita vertus, yra prekių, kurių atveju bandomasis panaudojimas jau lemia dalinį nusidėvėjimą, kas, pavyzdžiui, pasakytina apie spausdintuvų kasetes, žr. G. Maderbacher ir G. Otto „Fernabsatz: Vertragsrücktritt nur gegen Entgelt?“, Ecolex, 2006 m., p. 117–119, p. 118.

28 – Tai vienareikšmiai išplaukia iš direktyvos keturioliktos konstatuojamosios dalies, pagal kurią prieš sudarydami sutartį vartotojai iš esmės neturi galimybių pamatyti prekių ir įvertinti teikiamų paslaugų pobūdžio ir todėl turėtų būti įtvirtinta teisė atsisakyti sutarties. Taip pat žr. P. Mankowski „Beseitigungsrechte“, Tiubingenas, 2003 m., p. 898.

29 – Žr. šios išvados 10 punktą.

30 – Pasveriant interesus konkrečiu atveju; šiuo klausimu žr. R. G. Willhelm „Verbraucherschutz bei internationalen Fernabsatzverträgen“, Hamburgas, 2007 m., p. 137.

31 – Šią sąvoką vartoja ir B. Schinkels (minėta 23 išnašoje, 67 punktas).

32 – Į tai atkreipia dėmesį ir N. Neumann „Bedenkzeit vor und nach Vertragsabschluss“, 2005 m., p. 393.

33 – Reikia pastebėti, kad iš bylos medžiagos išplaukia, jog pagal čia nagrinėjamą Vokietijos reglamentavimą įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui (žr. šios išvados 33 punktą). Tačiau, remiantis doktrina, tai nėra visiškai aišku, žr. N. Neumann (minėta 32 išnašoje, p. 393).

34 – Nors negalima pamiršti, kad, nelygu prekė ar aplinkybės, vartotojas gali pasinaudoti daiktu per trumpą laiką. Žinomiausi pavyzdžiai susiję su proginiais drabužiais, baldais ir indais, kurie užsakomi tam tikra proga ir vėliau grąžinami, o tai, mano nuomone, turėtų būti laikoma piktnaudžiavimu.

35 – Pavyzdžiui, P. Rott „Widerruf und Rückabwicklung nach der Umsetzung der Fernabsatzrichtlinie und dem Entwurf eines Schuldrechtsmodernisierungsgesetzes“, Verbraucher und Recht, 2001 m., 78 ir paskesni puslapiai, p. 80, bei R. G. Wilhelm (minėta 30 išnašoje, p. 138) tai neigia.

36 – Žr. šios išvados 33 punktą.

37 – Žr. šios išvados 52 punktą.

38 – Žr. šios išvados 22 punktą. Taip pat žr. Vokietijos vyriausybės nuomonę šios išvados 33 punkte.

39 – Žr. šios išvados 91 ir 96 punktus.

40 – Papildomai norėčiau paminėti, kad greta šių aiškinimo klausimų dėl Bendrijos teisės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, aiškinant nacionalinę teisę, galėtų būti svarbi dar viena perspektyva: piliečiui iš Bendrijos teisės kylančių teisių įgyvendinimas negali būti organizuotas mažiau palankiai nei atitinkamų nacionaline teise grindžiamų teisių įgyvendinimas (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1983 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Deutsche Milchkontor ir kt. (205/82–215/82, Rink. p. 2633, 23 punktas) bei 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Edis (C‑231/96, Rink. p. I‑4951, 36 punktas). Ši pastaba man atrodo reikalinga, nes doktrinoje minima, jog šioje byloje nagrinėjamu reglamentavimu nacionalinis įstatymų leidėjas pirkimo sutarties nuotolinėje prekyboje atsisakantį vartotoją traktuoja blogiau nei teisių turėtoją pagal bet kokią kitą įstatyme numatytą sutarties atsisakymo teisę arba komercinį pirkėją sutarties atsisakymo pagal Vokietijos komercinę teisę atveju (pvz., P. Mankowski (minėta 28 išnašoje, p. 891) ir N. Neumann (minėta 32 išnašoje, p. 391) („kitaip nei „paprastas“ sutarties atsisakantis subjektas“).

41 – Pagal 2 straipsnio 3 punktą tai yra bet koks fizinis arba juridinis asmuo, kurio veikla dėl sutarčių, kurioms taikoma Direktyva 97/7, yra susijusi su jo komercine ar profesine veikla.

42 – Žr. taip pat G. Maderbacher ir G. Otto (minėta 27 išnašoje, p. 118).

43 – Žr., be kita ko, 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Linster (C‑287/98, Rink. p. I‑6917, 43 punktas).

44 – Žr. šios išvados 60 ir 61 punktus.

45 – Žr. taip pat H.‑W. Micklitz (minėtas 9 išnašoje, p. 37).

46 – Pavyzdžiui, nuobauda galėtų būti laikoma fiksuota kompensacija, kaip antai atsakovės Bendrosiose pardavimo sąlygose (žr. šios išvados 15 punktą) numatytas 15 % prekių vertės atskaičiavimas.

47 – Žr. 68 ir paskesnius punktus

48 – Žr. šios išvados 60 ir 61 punktus.

49 – Priešingai nei Direktyvoje 1999/44, detaliai šiuo klausimu žr. F. Buchmann, „Kein Nutzungsersatz beim Widerruf von Fernabsatzgeschäften?“, Kommunikation & Recht 2008 m., 505 ir paskesni puslapiai, p. 508.

50 – Apibrėžtis taip pat nepateikiama per teismo posėdį Komisijos paminėtame 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendime i-21 Germany ir Arcor (C‑392/04 ir C‑422/04, Rink. p. I‑8559), kuriame nagrinėtas klausimas, ar renkant licencijos mokestį, apskaičiuojant „administracines išlaidas“, galima iš anksto atsižvelgti į bendras nacionalinės reguliavimo tarnybos administravimo sąnaudas 30 metų laikotarpiu. Šiame sprendime Teisingumo Teismo apibrėžta išlaidų sąvoka visiškai negali būti pritaikyta kitoms situacijoms. Šio sprendimo 28 ir 29 punktuose jis tik pažymėjo, kad „administracinių išlaidų“ sąvoka toje byloje nagrinėtos 1997 m. balandžio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/13/EB dėl bendros telekomunikacijų paslaugų srities generalinių leidimų ir individualių licencijų sistemos (OL L 117, p. 15) 11 straipsnio 1 dalies prasme turi būti suprantama taip, kad ji susijusi su darbu, atsiradusiu dėl leidimo suteikimo, ir remiantis minėtos nuostatos tekstu apima individualių leidimų išdavimą, administravimą, kontrolę ir įgyvendinimą.

51 – Daugelyje valstybių narių perkeliant Direktyvą 97/7 priimtose nuostatose numatyta, kad pagal sutartį vartotojui gali tekti padengti grąžinimo išlaidas, žr., pavyzdžiui, G. Rühl „Die Kosten der Rücksendung bei Fernabsatzverträgen: Verbraucherschutz versus Vertragsfreiheit“, Europäische Zeitschrift für Wirtschaftsrecht, 2005 m., p. 199–202, p. 201. Taip pat žr. R. Knez „Direktiva 97/7/ES Evropskega parlamenta in Sveta z dne 20. maja 1997 o varstvu potrošnikov glede sklepanja pogodb pri prodaji na daljavo“, V. Trstenjak, Evropsko pravo varstva potrošnikov, GV Založba, Liubliana 2005 m., 111 ir paskesni puslapiai, p. 113.

52 – Tokios nuomonės akivaizdžiai laikosi ir T. Brönneke (minėtas 25 išnašoje, p. 132), ir G. Maderbacher, G. Otto (minėtas 27 išnašoje, p. 118).

53 – Dėl siekių ir diskusijų naujos redakcijos arba išsamaus vartotojų teisių reglamentavimo klausimu toliau žr. šios išvados 94 punktą.

54 – J. Allix „La directive 97/7/CE: Contrats à distance et protection des consommateurs“, Revue des affaires européennes, 1998 m., p. 176–187, p. 179, šią teisę atsisakyti sutarties teisingai vadina pagrindiniu šios direktyvos principu. Taip pat žr. T. Brönneke (minėtas 25 išnašoje, p. 127).

55 – P. Mankowski (minėta 28 išnašoje, p. 893), taip pat teisingai pastebi, kad restitucijos išlaidos ir našta turi būti suprantamos kaip sutarties atsisakymo sąnaudos.

56 – Žr. šios išvados 53 punktą.

57 – Žr. P. Mankowski (minėta 28 išnašoje, p. 892).

58 – Žr. mano 2007 m. lapkričio 15 d. Išvados byloje Quelle (minėta 14 išnašoje) 49 punktą.

59 – Priešingai nei minėtoje byloje Quelle, šiuo atveju vartotojo teisė atsisakyti sutarties nėra susijusi su pardavėjo pareigos pažeidimu, o skirta vien teisės turėtojo apsaugai; žr. P. Hellwege (minėta 5 išnašoje, p. 74).

60 – Šiuo klausimu žr. mano įvadines pastabas (šios išvados 45–57 punktai). Šiuo atžvilgiu tai nėra visiškai nereikšminga, jeigu aplinkybių nurodymo ir įrodymų pateikimo našta tenka tiekėjui (žr. šios išvados 33 punktą bei 33 išvadą), tačiau apie tai vartotojas paprastai nežinos.

61 – Žr. šios išvados 33 punktą.

62 – G. Maderbacher ir G. Otto (minėta 27 išnašoje, p. 118) pabrėžia, kad jeigu pripažįstama, jog Direktyvos 97/7 6 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta galimybė išrašyti sąskaitą už naudojimo kompensaciją, išvengiama paprasto „bandomojo naudojimo“ ir „faktinio naudojimo“ atskyrimo problemų.

63 – Šiuo klausimu visų pirma žr. Direktyvos 97/7 4 konstatuojamąją dalį, kur tiesiogiai nustatyta, kad „diegiamos naujos technologijos praplečia vartotojų galimybes sužinoti apie pasiūlymus pirkti ir pateikti užsakymus visoje Bendrijoje“. Be to, siekis skatinti nuotolinę prekybą matomas iš direktyvos 3, 6 ir 7 konstatuojamųjų dalių. Taip pat reikia priminti daugybę Komisijos pranešimų dėl vartotojų politikos, pavyzdžiui, Komisijos pranešimą Europos Parlamentui, Tarybai, Ekonominiam ir socialiniam komitetui bei Regionų komitetui apie vartotojų politikos strategiją 2002–2006 m. (COM (2002) 208, galut.), 21 ir paskesni puslapiai. Taip pat žr. H.‑W. Micklitz (minėta 9 išnašoje, p. 25).

64 – Direktyva buvo grindžiama EB sutarties 100 a straipsniu (po pakeitimo – EB 95 straipsnis) ir dėl to skirta vidaus rinkai užbaigti (dėl EB sutarties 100 a straipsnio arba EB 95 straipsnio pasirinkimo kaip teisinio pagrindo, be kita ko, žr. 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimo British American Tobacco [Investments] ir Imperial Tobacco, C‑491/01, Rink. p. I‑11453, 59 ir 60 punktus). Šiuo klausimu, kiek tai susiję su Direktyva 97/7, taip pat žr. M. Donnelly, F. White „The Distance Selling Directives: a time for review“, Northern Ireland Legal Quarterly56/2005, 200 ir paskesnius puslapius, visų pirma – p. 200 ir 204; taip pat B. Schinkels (minėta 23 išnašoje, 7 punktas). Be to, greta minėtos (žr. 63 išnašą) ketvirtos konstatuojamosios dalies, be kita ko, susijusios su būtinybe išvengti neigiamos įtakos vidaus rinkos bendrovių konkurencijai, visų pirma reikėtų pabrėžti pirmąsias tris Direktyvos 97/7 konstatuojamąsias dalis:

„1) kadangi siekiant vidaus rinkos tikslų būtina imtis priemonių laipsniškai ją vienyti.

2) kadangi laisvas prekių ir paslaugų judėjimas daro įtaką ne tik verslui, bet ir privatiems asmenims; kadangi tai reiškia, kad vartotojams turi būti prieinamos kitos valstybės narės prekės ir paslaugos tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės gyventojams.

3) kadangi vartotojams nuotolinė prekyba tarp valstybių gali būti vienas iš pagrindinių apčiuopiamų vidaus rinkos suvienijimo rezultatų, minimų, inter alia, ir Komisijos informaciniame pranešime Tarybai „Bendrosios prekių paskirstymo rinkos link“; kadangi tam, kad vidaus rinka sklandžiai veiktų, būtina užtikrinti, kad vartotojai galėtų sudaryti sandorius su kitų valstybių bendrovėmis net ir tuo atveju, jeigu jos turi filialus vartotojų valstybėse.“

65 – Žr. 63 išnašoje minėtą Direktyvos 97/7 ketvirtą konstatuojamąją dalį.

66 – Vartotojų apsaugos idėja daugiau ar mažiau tiesiogiai prasiskverbia daugelyje Direktyvos 97/7 konstatuojamųjų dalių. „Visapusė vartotojų apsauga“ ypač aiškiai minima devynioliktoje konstatuojamojoje dalyje, o ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje pabrėžiamas tikslas suderinti vartotojų apsaugos nuostatas nuotolinės prekybos srityje. Konstatuojamosiomis dalimis vartotojų apsaugos tikslas susiejamas su vidaus rinkos sukūrimo tikslu, žr. M. Cremona „The distance selling directive“, The journal of business law, Nr. 11, 1998 m., 613 ir paskesni puslapiai, p. 614.

67 – B. Schinkels (minėta 23 išnašoje, 8 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. J. Hörnle, G. Sutter, I. Walden „Directive 97/7/EC on the protection of consumers in respect of distance contracts“, A. Lodder, H. Kaspersen (leid.), eDirectives: Guide to European Union Law on E-commerce, 2 skyrius, 2002 m., p. 11 ir paskesni, p. 17.

68 – Žr. Direktyvos 97/7 6 straipsnio 3 dalį. Taip pat teigiama Belgijos rašytinių pastabų argumentuose.

69 – Pagal Direktyvos 97/7 6 straipsnio 3 dalį teisė atsisakyti sutarties, be kita ko, negalioja prekių, kurios buvo gaminamos pagal vartotojo specialiuosius nurodymus arba yra akivaizdžiai pritaikytos tam tikram vartotojui, arba dėl savo kilmės negali būti grąžintos, yra greitai gendančios arba baigiasi jų galiojimo laikas, tiekimo sutarčių atveju. Be to, ši teisė taip pat netaikoma vaizdo ar garso įrašų arba programinės įrangos tiekimo sutartims, jeigu šios prekės buvo vartotojo išpakuotos, bei laikraščių, periodinių leidinių ir žurnalų tiekimo sutartims.

70 – Žr. 63 išnašą.

71 – Kita vertus, koncentravimasis į nuotolinę prekybą leidžia tiekėjui, kuris, pavyzdžiui, neturi išlaikyti parduotuvės, sutaupyti sąnaudas; žr. M. Donelly, F. White (minėta 63 punkte, p. 201).

72 – 2006 m. rugsėjo 21 d. Komisijos komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl Direktyvos 97/7 įgyvendinimo (COM (2006) 514, galut.) 7 punktas bei IV priedas.

73 – 2008 m. spalio 8 d. Pasiūlymo dėl Europos parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vartotojų teisių (COM (2008) 614, galut.) 17 straipsnio 2 dalis. Šiuo pasiūlymu siekiama visiškai vienodai suderinti iki šiol įvairiose direktyvose skirtingai reglamentuojamą vartotojų acquis; taip pat žr. E Terryn „The Right of Withdrawal, the Acquis Principles and the Draft Common Frame of Reference“, R. Schulze (leid.), Common Frame of Reference and Existing EC Contract Law, 2008 m., 158 ir paskesni puslapiai bei Žaliąją knygą dėl Vartotojų acquis persvarstymo, Briuselis, 2007 m. vasario 8 d. (COM (2006) 744, galut.), p. 11.

74 – C. von Bar ir kt. (leid.) „Principles, Definitions and Model Rules of European Private Law. Draft Common Frame of Reference (DCFR)“. Interim Outline Edition; prepared by the Study Group on a European Civil Code and the Research Group on EC Private Law (Acquis Group), Miunchenas, 2008 metai.

75 – Kalbėdami apie reikšmę, R. Schulze, T. Wilhelmsson „From the Draft Common Frame of References towards European Contract Law Rules“, European Review of Contract Law, 2008 m., p. 154–168, atkreipia dėmesį į tai, kad DCFR parengė tyrinėtojų tinklas ir greta kitų įtrauktinų darbų ir projektų (Principles of European Contract Law (Europos sutarčių teisės principai) – PECL – ir Acquis principai) jis sudaro pagrindą diskusijoms dėl europinių sutarties teisės taisyklių ateityje. Dėl Acquis principų žr. R. Schulze „Die ‚Acquis-Grundregeln‘ und der Gemeinsame Referenzrahmen“, Zeitschrift für Europäisches Privatrecht, 2007 m., 731 ir paskesni puslapiai.

76 – 2008 m. spalio 8 d. Pasiūlymo dėl Europos parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vartotojų teisių (COM (2008) 614 galut.) 17 straipsnio 2 dalis.

77 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 53 punktą.

78 – Šis terminas prasideda tik informavus vartotoją apie jo teisę atsisakyti sutarties. Anot M. B. M. Loos „Review of the European consumer acquis“, Zeitschrift für Gemeinschaftsprivatrecht/European Community private law review/Revue du droit privé communautaire, 2008 m., p. 117–122, visų pirma p. 118, vartotojų asociacijos buvo už ilgesnį terminą tam tikrais atvejais, o prekybininkų asociacijos – už apskritai trumpesnį.

79 – Tačiau tai galioja tik sutarties atsisakymui per bendrą atsisakymo terminą, kuris paprastai sudaro 14 dienų. Tačiau tais atvejais, kai vartotojas nebuvo arba buvo netinkamai informuotas apie teisę atsisakyti sutarties, DCFR II.-5:105 straipsnio 4 dalyje kompensacija už naudojimą tiesiogiai draudžiama.

80 – Taip teigia M. B. M. Loos (minėta 78 išnašoje, p. 119).

81 – Dėl Acquis principų, be kita ko, žr. R. Schulze (minėta 80 išnašoje).

82 – Be kita ko, žr. R. Schulze (minėta 80 išnašoje, p. 902, 5:105 straipsnis).

83 – Reikia pastebėti, kad tam tikromis aplinkybėmis, remiantis direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ketvirtąja pastraipa, trijų mėnesių terminas gali būti viršytas keliomis dienomis, būtent, kai per šį trijų mėnesių terminą pateikiama informacija pagal Direktyvos 97/7 5 straipsnį. Tokiu atveju septynių dienų terminas pagal 6 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą pasideda perdavus informaciją.

84 – Taip pat analizuojant galimybę nustatyti terminą įgyvendinant sutarties atsisakymo teisę pagal Direktyvą 85/577 teigiama 2007 m. lapkričio 21 d. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvados byloje Hamilton (2008 m. balandžio 10 d. Sprendimas Hamilton, C‑412/06, Rink. p. I‑0000) 29 punkte. Teisės atsisakyti sutarties apribojimas laiko atžvilgiu nuotolinės prekybos atveju sudaro kontrastą, palyginti su laiko atžvilgiu neribota sutarties atsisakymo teise ne prekybai skirtose patalpose skirtų sandorių srityje; pastaruoju klausimu žr. 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Heininger (C‑481/99, Rink. p. I‑9945, 48 punktas).

85 – Šiuo klausimu žr. R. Knez (minėta 51 išnašoje, p. 113).

86 – Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nekeliamas klausimas, ar trijų mėnesių termino išplėtimas iš tikrųjų užtikrina aukštesnį apsaugos lygį, ar praktiškai užkerta jam kelią dėl pagal nacionalinę teisę su tuo susijusio beveik neišvengiamo ilgesnio naudojimo (per teismo posėdį Vokietijos vyriausybė patvirtino, kad esant dėl informavimo pareigos pažeidimo pailgėjusiam sutarties atsisakymo terminui daiktas paprastai pradedamas naudoti, o tai pagal nacionalinę teisę paprastai pagrįstų kompensacijos dėl naudojimo reikalavimą).

87 – Žr. Komisijos argumentus, išdėstytus šios išvados 34 punkte.

88 – Pavyzdžiui, tam tikras drabužis ypatingam vakarui arba didelis ekranas konkrečiam įvykiui (apie televizoriaus pavyzdį ypatingoms futbolo rungtynėms žr. F. Buchmann (minėta 49 išnašoje, p. 505 ir jo 4 išnaša). Sutarties atsisakymo pavyzdį po pernelyg aktyvaus naudojimo pateikia B. Schinkels (minėta 23 išnašoje).

89 – Žr. 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Kefalas ir kt. (C‑367/96, Rink. p. I‑2843, 22 punktas) ir 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Walcher (C‑201/01, Rink. p. I‑8827, 37 punktas).

90 – Šiuo klausimu žr. sprendimus Kefalas ir kt. (minėtas 89 išnašoje, 22 punktas) bei Walcher (minėtas 89 išnašoje, 37 punktas).

91 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 96 punktą.

92 – Dėl atitinkamo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatavimo žr. šios išvados 20 ir 21 punktus. Be to, reikia pastebėti, kad direktyvai prieštaraujantis informavimo pareigos pažeidimas veikiausiai būtų konstatuotinas net tuomet, jei vartotojui būtų pranešta apie galimą (direktyvai prieštaraujančią) pareigą sutarties atsisakymo atveju sumokėti kompensaciją už daikto panaudojimą. Nesuprantama ir pernelyg sudėtinga informacija (žr. M. Donelly, F. White, minėta 64 išnašoje, 213 ir paskesnius puslapius) taip pat gali prisidėti prie vartotojo klaidinimo. Į šią problemą reaguojama Direktyvos 97/7 4 straipsnio 2 dalyje (šiuo klausimu taip pat žr. J. Hörnle, G. Sutter, I. Walden, minėta 67 išnašoje, p. 15).

93 – Žr. šios išvados 86 ir 87 punktus.

94 – Žr. P. Mankowski (minėta 28 išnašoje, p. 892).

95 – Dėl šios sąvokos žr. B. Schinkels (minėta 23 išnašoje, 63 punktas).

96 – Žr. šios išvados 85 punktą.

97 – Žr. šios išvados 85 punktą.

98 – Taip pat žr. sprendimus Heininger (minėtas 84 išnašoje, 45 punktas) ir Hamilton (minėtas 84 išnašoje, 33 punktas).

99 – Žr. šios išvados 39 punktą.

100 – Dėl šios teismo praktikos kritikos, visų pirma kiek tai susiję su detalesnio pagrindimo stoka, be kita ko, žr. J. Hoffmann „Die EuGH-Entscheidungen ‚Schulte‘ und ‚Crailsheimer Volksbank‘: ein Meilenstein für den Verbraucherschutz beim kreditfinanzierten Immobilienerwerb?“, Zeitschrift für Wirtschaftsrecht – ZIP, 2005 m., 1985 ir paskesnius puslapius, pirmiausia – p. 1986.

101 – Jau vien dviejų aptariamų direktyvų tikslai yra labai skirtingi: priešingai nei čia nagrinėjamos Direktyvos 97/7 tikslai, kurie susiję tiek su vartotojų apsauga, tiek su vidaus rinka ir visų pirma su nuotolinės prekybos skatinimu (žr. šios išvados 81 punktą), vienintelis Europos teisės aktų leidėjo siekis Direktyvos 85/577 taikymo srityje buvo apsaugoti vartotoją kebliose pardavimo situacijoje ne prekybai skirtose patalpose (žr. B. Rudisch „Das ‚Heininger‘-Urteil des EuGH vom 2001 m. gruodžio 13 d., Rs C‑481/99: Meilenstein oder Stolperstein für den Verbraucherschutz bei Realkrediten?“, Verbraucherschutz in Europa: Festgabe für Heinrich Mayrhofer, 2002 m., p. 189–205, visų pirma – p. 204). Ja jokiu būdu nesiekiama skatinti sandorių sudarymo ne prekybai skirtose patalpose; priešingai – „neturi būti paveikta valstybių narių laisvė išlaikyti ar įvesti visišką ar dalinį draudimą sudaryti sutartis ne prekybai skirtose patalpose “ (žr. Direktyvos 85/577 5 konstatuojamąją dalį).

102 – Tai pasakytina ir apie šios išvados 38 punkte minėtą sprendimą Quelle, kuriame dėl kitų nei čia aprašytos priežasčių galutinis sprendimas atitinka šioje išvadoje siūlomą sprendimą.

103 – Didelis skirtumas konstatuotinas jau dėl to, kad pagal Direktyvą 85/577 informacijos apie sutarties atsisakymo teisę nepateikimo atveju teisė atsisakyti sutarties yra neterminuota; žr. šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį. Kaip minėta, Direktyvoje 97/7 savo ruožtu informacijos apie teisę atsisakyti sutarties nepateikimas lemia tik galimybės pasinaudoti šia teise termino pratęsimą.

104 – Žr. taip pat sprendimo Hamilton (minėtas 84 išnašoje) 43 punktą.

105 – Žr. šios išvados 31 punktą.

106 – Žr. šios išvados 31 punktą.

107 – Žr. šios išvados 34 punktą.

108 – Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Bendrijos teisė nekliudo nacionaliniams teismams užtikrinti, kad Bendrijos teisinės sistemos garantuojamų teisių apsauga nesukeltų nepagrįsto tokias teises turinčių asmenų praturtėjimo. Šiuo klausimu Komisija nurodo 1979 m. spalio 4 d. Sprendimą Ireks-Arkady prieš EEB (238/78, Rink. p. 2955, 14 punktas); 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Michaïlidis (C‑441/98 ir C‑442/98, Rink. p. I‑7145, 31 punktas); 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Courage und Crehan (C‑453/99, Rink. p. I‑6297, 30 punktas); 2006 m. liepos 13 d. Sprendimą Manfredi ir kt. (C‑295/04–C‑298/04, Rink. p. I‑6619, 94 punktas). Valstybių narių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo kontekste Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nepagrįstai suteiktų išmokų išsireikalavimo (bei galimų senaties terminų taikymo) taisyklės iš principo patenka į valstybės narės reglamentavimo pagal nacionalinę teisę kompetenciją; šiuo klausimu žr. sprendimą Pasquini (minėtas 11 išnašoje, 53 punktas).

109 – Žr. šios išvados 90 punktą.

110 – Žr. šios išvados 81 punktą.

111 – Žr. šios išvados 80–87 punktus.

112 – Žr. šios išvados 82 punktą.

113 – Galimomis su neatsiejamai su tuo susijusiomis didelėmis įrodinėjimo problemomis.

114 – Žr. šios išvados 49 punktą.

115 – Nuo kurių neapsaugo ir F. Buchmann (minėta 49 išnašoje, p. 508) pasiūlymas siekti nustatyti sąmoningo vartotojo sprendimo „norėti pasilikti (daiktą)“ momentą. Atvirkščiai, pasirėmimas tokiu laiko momentu, kuris praktikoje negalėtų būti niekaip užfiksuotas, dar papildomai apsunkintų parodymo ir įrodinėjimo naštos problemą.

116 – Žr. šios išvados 97 ir 98 punktus.

Full & Egal Universal Law Academy