GENERALINIO ADVOKATO
JÁN MAZÁK IŠVADA,
pateikta 2009 m. rugsėjo 29 d.(1)
Byla C‑546/07
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Vokietijos Federacinę Respubliką
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 49 straipsnio ir 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 13 dalies pažeidimas – Vokietijos ir Lenkijos vyriausybių susitarimo dėl Lenkijos įmonių darbuotojų komandiravimo vykdyti rangos sutartis nuostatų aiškinimas ir taikymas nacionalinėse administracinėse institucijose – Galimybės kitose valstybėse narėse įsteigtoms įmonėms sudaryti rangos sutartis su Lenkijos įmonėmis nesuteikimas – Apribojimų išplėtimas – Standstill sąlyga“
I – Įžanga
1. Šiuo ieškiniu Komisija siekia, kad būtų pripažinta, jog Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį ir pažeidė standstill sąlygą, įtvirtintą 2003 m. balandžio 16 d. Stojimo akto(2), pagal kurį Lenkijos Respublika įstojo į Europos Sąjungą, XII priedo 2 skyriaus „Laisvas asmenų judėjimas“ 13 dalyje (toliau – standstill sąlyga), nes:
– savo administracinėje praktikoje 1990 m. sausio 30 d. Vokietijos ir Lenkijos vyriausybių susitarimo dėl Lenkijos įmonių darbuotojų komandiravimo vykdyti rangos sutartis(3) (toliau – Susitarimas) 1 straipsnio 1 dalyje esančius žodžius „kitos susitarimo šalies įmonė“ (Unternehmen der anderen Seite) Vokietijos Federacinė Respublika aiškina kaip „Vokietijos įmonė“ ir
– remdamasi darbo rinkos apsaugos išlyga (Arbeitsmarktschutzklausel), po 2003 m. balandžio 16 d., t. y. po to, kai buvo pasirašytas 2003 m. Stojimo aktas, kuriuo Lenkija įstojo į Europos Sąjungą, Vokietijos Federacinė Respublika išplėtė regioninius apribojimus, susijusius su darbuotojų iš užsienio galimybe įsidarbinti.
2. Šioje byloje iš esmės kyla du teisiniai klausimai. Pirma, būtina išnagrinėti, kokiomis sąlygomis, atsižvelgiant į susijusią Teisingumo Teismo praktiką, valstybė narė paslaugų teikimo atveju gali atsisakyti taikyti kitose valstybėse narėse įsisteigusioms įmonėms tuos pačius pranašumus, kurie taikomi jos teritorijoje įsteigtoms įmonėms pagal dvišales sutartis.
3. Antra, būtina išnagrinėti, ar standstill sąlyga draudžia Vokietijai šioje srityje tik priimti naujas (įstatymines arba administracines) priemones, kurios būtų griežtesnės nei priemonės, galiojusios 2003 m. Stojimo akto pasirašymo dieną, ar ji apskritai draudžia išplėsti patekimo į nacionalinę darbo rinką apribojimus, kurie atsiranda ne dėl to, kad priimamos naujos priemonės, bet greičiau dėl to, kad pasikeičia atitinkamos faktinės aplinkybės, kurioms taikomos esamos priemonės.
II – Teisinis pagrindas
A – 2003 m. Stojimo aktas
4. Pagal 2003 m. Stojimo akte įtvirtintas pereinamojo laikotarpio nuostatas Vokietija ir Austrija, nukrypdamos nuo Sutarties nuostatų dėl laisvo paslaugų judėjimo, turi teisę, inter alia, taikyti nacionalines priemones ar priemones pagal dvišalius susitarimus, ribojančius Lenkijoje įsteigtų įmonių įdarbintų darbuotojų sutartininkų samdymą. 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus („Laisvas asmenų judėjimas“) 13 dalyje, kiek tai reikšminga šiai bylai, įtvirtinta:
„Vokietija ir Austrija, siekdamos spręsti didelius savo darbo rinkos konkrečiuose jautriuose paslaugų sektoriuose trikdymus ar kilus jų grėsmei dėl transnacionalinių paslaugų teikimo, kaip apibrėžta Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnyje, tam tikruose regionuose, kol jos, remdamosi pirmiau išdėstytomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis, taiko nacionalines priemones ar priemones pagal dvišalius susitarimus dėl Lenkijos darbuotojų laisvo judėjimo, pranešusios Komisijai, gali nukrypti nuo EB sutarties 49 straipsnio pirmosios dalies, siekdamos apriboti laikiną darbuotojų, kurių teisei dirbti Vokietijoje ir Austrijoje taikomos nacionalinės priemonės, judėjimą bendrovių, įsteigtų Lenkijoje, teikiamų paslaugų kontekste.
“
5. Šioje dalyje taip pat įtvirtinama tokia standstill sąlyga:
„Dėl šios dalies taikymo poveikio laikino darbuotojų judėjimo transnacionalinių paslaugų teikimo tarp Vokietijos ar Austrijos ir Lenkijos kontekste sąlygos netampa labiau ribojančiomis nei tos, kurios yra Stojimo sutarties pasirašymo dieną.“
B – Nacionalinės teisės aktai
6. Susitarimo 1 straipsnyje įtvirtinta:
„Lenkų darbuotojams, komandiruotiems remiantis Lenkijos darbdavio ir kitos šalies įmonės sudaryta rangos sutartimi (darbuotojai sutartininkai), leidimai dirbti išduodami neatsižvelgiant į darbo rinkos padėtį ir tendencijas.
7. Susitarimo 2 straipsnyje įtvirtinta Lenkijos darbuotojams, dirbantiems pagal sutartį, taikoma kvota. 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta:
„Įgyvendindamas šį Susitarimą Vokietijos Federacinės Respublikos federalinis [įdarbinimo] biuras (Bundesanstalt für Arbeit) su Lenkijos Respublikos Socialinės politikos ir darbo ministerija užtikrina, kad nebūtų įdarbintų darbuotojų sutartininkų regioninės ar sektorinės koncentracijos.
“
8. Bundesagentur für Arbeit (Federalinės įdarbinimo agentūros) priimtos įgyvendinančios taisyklės apima nuostatas, įtvirtintas 16a a informaciniame lape „Darbuotojų užsieniečių iš ES naujųjų valstybių narių įdarbinimas pagal rangos sutartis Vokietijos Federacinėje Respublikoje“ (XI priedas). Šiame informaciniame lape yra įtvirtinta darbo rinkos apsaugos išlyga, pagal kurią iš principo draudžiama sudaryti sutartis, apimančias darbuotojų užsieniečių įdarbinimą, jeigu darbai turi būti vykdomi Vokietijos Federacinės Respublikos federalinės įdarbinimo agentūros apskrityje, kur vidutinis nedarbo lygis per pastaruosius 6 mėnesius didesnis nei 30 % bendro Vokietijos Federacinės Respublikos nedarbo lygio. Apskričių, kurioms taikoma ši nuostata, sąrašas atnaujinamas kiekvieną ketvirtį (XII priedas).
III – Ikiteisminė procedūra ir teismo procesas
9. 1996 m. balandžio 3 d. laišku Komisija atkreipė Vokietijos federacinės vyriausybės dėmesį, kad tai, kaip ji aiškina Susitarimą, atrodo, pažeidžia EB 49 straipsnį. Savo 1996 m. birželio 28 d. laiške Vokietijos vyriausybė nesutiko su Komisijos nuomone.
10. 1997 m. lapkričio 12 d. Komisija pateikė pagrįstą nuomonę, suteikdama Vokietijai 12 mėnesių terminą atsakyti. Po 1998 m. gegužės 5 d. vykusio susitikimo su Komisijos atstovais Vokietija savo 1998 m. liepos 19 d. laiške tvirtino, kad dedamos pastangos politiniam sprendimui surasti pagal 1991 m. gruodžio 16 d. Europos susitarimą, įsteigiantį asociaciją tarp Europos Bendrijų ir jų valstybių narių ir Lenkijos Respublikos. Tačiau pastangos išspręsti šį sunkumą politiniu lygmeniu buvo nesėkmingos.
11. Lenkija įstojo į Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 1 d. Atsakydama į Komisijos 2004 m. birželio 15 d. užklausą Vokietijos federacinė vyriausybė 2004 m. gruodžio 6 d. laiške tvirtino, kad toliau laikosi Susitarimo aiškinimo praktikos; be to, atsižvelgdama į tai, kiek jau praėjo laiko, ji gali teisėtai daryti prielaidą, kad nebėra pagrindo tęsti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
12. Papildomu 2006 m. balandžio 10 d. oficialiu pranešimu Komisija atkreipė Vokietijos vyriausybės dėmesį į tai, kad, be galimo EB 49 straipsnio pažeidimo, Vokietijos administracinė praktika, susijusi su Susitarimo taikymu, atrodo, yra nesuderinama su standstill sąlyga. Anot Komisijos, regioninių apribojimų išplėtimas pagal darbo rinkos apsaugos išlygą, pagrįstą Sutarties 2 straipsnio 5 dalimi ir įtvirtintą Federalinės įdarbinimo agentūros įgyvendinančiose taisyklėse, pažeidė draudimą išplėsti esamus apribojimus.
13. 2006 m. birželio 8 d. laiške Vokietijos vyriausybė nesutiko su šia nuomone teigdama, kad taikyti dvišalį susitarimą visoms valstybėms narėms ir jų įmonėms yra nepagrįsta.
14. 2006 m. gruodžio 15 d. pateiktoje papildomoje pagrįstoje nuomonėje Komisija pakartojo savo kaltinimus. Kadangi 2007 m. vasario 19 d. laiške Vokietijos federacinė vyriausybė ir toliau laikėsi savo nuomonės, Komisija pareiškė šį ieškinį, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2007 m. gruodžio 5 dieną.
IV – Analizė
A – Priimtinumas
1. Pagrindiniai šalių argumentai
15. Vokietijos vyriausybė pirmiausia tvirtina, kad ieškinys, kiek jis susijęs su tariamu EB 49 straipsnio pažeidimu, bet kuriuo atveju yra nepriimtinas.
16. Jos nuomone, Komisija prarado teisę pareikšti ieškinį, nes beveik septynerius metus nesiėmė veiksmų dėl tariamo EB 49 straipsnio pažeidimo. Atsižvelgiant į procedūros trukmę ir ypatingas šios bylos aplinkybes, Vokietijos vyriausybė iš tikrųjų teisėtai galėjo daryti prielaidą, kad Komisija atsisakė šio kaltinimo. Šį teisėtą lūkestį sustiprino 1998 m. liepos mėn. atsiųstas Komisijos nario M. Monti laiškas, kuriame buvo nurodyta, kad nebūtų pritarta Susitarimo nutraukimui, ir sutinkama palaukti iki 1998 m. lapkričio mėn., kad paaiškėtų, ar galimas kitoks sprendimo būdas. Tačiau jokių veiksmų nebuvo imtasi iki 2003 m. balandžio mėn., kuomet jau tapo akivaizdu, kad Vokietija negali nutraukti Susitarimo nepažeisdama standstill sąlygos. Taip Komisija, Vokietijos vyriausybės nuomone, tyčia piktnaudžiavo jos pasitikėjimu.
17. Komisija nepritaria tokiam požiūriui teigdama, kad jos veiksmai per procesą negalėjo sukelti Vokietijai teisinio lūkesčio, jog procedūra yra užbaigta. Pabrėždama Komisijos diskreciją nuspręsti, kada pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, ji tvirtina, kad atsižvelgiant į bylos aplinkybes vėlavimas procedūroje buvo tinkamas.
2. Įvertinimas
18. Iš pradžių reikėtų priminti, kad pagal EB 226 straipsnyje įtvirtintą sistemą Komisija turi diskreciją, pripažįstamą teismų praktikoje, nuspręsti, pirma, ar pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų nevykdymo, ir, antra, kada pareikšti tokį ieškinį(4).
19. Konkrečiau kalbant, dėl pastarojo aspekto pažymėtina, kad Komisija neprivalo laikytis nustatyto termino, nebent pernelyg ilga šioje nuostatoje numatytos ikiteisminės procedūros trukmė atitinkamai valstybei narei apsunkintų galimybę paneigti Komisijos argumentus ir taip pažeistų jos teisę į gynybą. Tokį poveikį turi įrodyti atitinkama valstybė narė(5).
20. Tačiau, mano nuomone, Vokietijos vyriausybė nenurodė aplinkybių, galinčių įrodyti, kad ikiteisminės procedūros trukmė šioje byloje pažeidė jos teisę į gynybą.
21. Šiuo požiūriu pirmiausia reikia pabrėžti Vokietijos vyriausybės nurodytą faktą, kad nors tuo metu, kai vyko ikiteisminė procedūra, įsigaliojo standstill sąlyga, dėl kurios Vokietija nebegalėjo nutraukti Susitarimo su Lenkija, dėl šios priežasties Vokietijai netapo sudėtingiau atmesti Komisijos pareikštus kaltinimus ir argumentus. Antra, 2006 m. Komisija pateikė papildomą oficialų pranešimą ir papildomą pagrįstą nuomonę, kuriuose iš esmės buvo pakartoti pradiniai kaltinimai, ir taip suteikė Vokietijos vyriausybei naują galimybę pateikti savo gynybos argumentus.
22. Toliau dėl Vokietijos vyriausybės argumento, kad šios bylos aplinkybėmis ji teisėtai galėjo daryti prielaidą, jog procedūra buvo užbaigta, pažymėtina, kad iš Komisijos diskrecijos pradėti pažeidimo procedūrą išplaukia, jog Komisijos neveikimas per ikiteisminę stadiją negali sukurti atitinkamai valstybei narei teisėto lūkesčio, kad Komisija netęs procedūros, net jeigu šis neveikimas trunka keletą metų. Taip ypač yra tokiu atveju, kaip antai nagrinėjamasis, kai iš bylos medžiagos matyti, kad per Vokietijos vyriausybės nurodomą laikotarpį nuo 1997 m. iki Lenkijos narystės pradžios buvo stengiamasi rasti politinį sprendimą pagal 1991 m. gruodžio 16 d. Europos susitarimą ir taip nutraukti tariamą pažeidimą.
23. Galiausiai dėl 1998 m. liepos mėn. Komisijos nario M. Monti laiško, kuriuo taip pat remiasi Vokietijos vyriausybė, pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką net darant prielaidą, kad valstybė narė gali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, siekdama apsisaugoti nuo pripažinimo, kad neįvykdė įsipareigojimų(6) pagal EB 226 straipsnį, ji negali remtis šio principo pažeidimu, jei atitinkamos Bendrijos institucijos nesuteikė konkrečių garantijų(7).
24. Pakanka šiuo klausimu pažymėti, kad Vokietijos vyriausybė net netvirtino, jog minėtame laiške Komisija suteikė konkrečių garantijų, kad nagrinėjamų kaltinimų bus atsisakyta arba procedūra bus nutraukta. Atvirkščiai, Komisijos narys M. Monti šiame laiške iš esmės nurodė, kad užuot nutraukus Susitarimą, geriau reikėtų rasti konstruktyvų problemos, kurią sukėlė Susitarimo taikymo Vokietijoje būdas, sprendimą, kartu aiškiai leisdamas suprasti, kad tokiomis aplinkybėmis negalima nutraukti bylos.
25. Mano nuomone, iš šių svarstymų išplaukia, kad Vokietijos vyriausybės iškeltas prieštaravimas dėl priimtinumo turi būti atmestas.
B – Dėl esmės
1. EB 49 straipsnio pažeidimas
a) Pagrindiniai šalių argumentai
26. Pirmuoju kaltinimu Komisija iš esmės tvirtina, kad Vokietijos administracinių institucijų praktikoje Susitarimo 1 straipsnis aiškinamas taip, jog tik Vokietijos įmonės gali sudaryti rangos sutartis Susitarimo prasme. Todėl jeigu įmonės iš kitų valstybių narių neįsteigia Vokietijoje dukterinės įmonės, jos negali pasinaudoti paslaugų teikimo laisvės, garantuojamos pagal EB 49 straipsnį, privalumais, kad pagal Susitarimą sudarytų sutartis su Lenkijos įmonėmis dėl darbų, kurie turi būti atlikti Vokietijoje, ir taip pasinaudotų Lenkijos darbuotojų sutartininkų kvota.
27. Anot Komisijos, tai yra tiesioginė diskriminacija dėl pilietybės ar įmonės buveinės vietos, kuri negali būti pateisinama viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos sumetimais pagal EB 46 straipsnį, skaitomą kartu su EB 55 straipsniu.
28. Šiuo požiūriu Komisija atmeta argumentą, kad ginčijama taisyklė, pagal kurią sutartį sudaranti įmonė ar klientas privalo turėti buveinę Vokietijoje, yra būtina siekiant tinkamai prižiūrėti, kad Susitarimas teisingai įgyvendinamas; užtikrinti, kad įmonės veiksmingai laikosi pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas ir baudas už įstatymo pažeidimus; arba užkirsti kelią neteisingam Stojimo akte įtvirtintų pereinamojo laikotarpio nuostatų taikymui arba jų apėjimui.
29. Galiausiai Komisija primena, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką pagrindinis vienodo požiūrio principas įpareigoja valstybę narę, sudariusią dvišalę sutartį, taikyti kitų valstybių narių piliečiams tuos pačius pranašumus, kuriuos pagal šią sutartį ji taiko savo piliečiams, nebent ji gali objektyviai pateisinti atsisakymą tai daryti(8). Tačiau šioje byloje nėra tokio objektyvaus pateisinimo.
30. Lenkijos vyriausybė, kuriai 2008 m. liepos 2 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi buvo leista įstoti į bylą Komisijos pusėje, iš esmės pritaria šiems argumentams. Ji ypač pabrėžia, kad Susitarimo pobūdis nėra toks, kad iš jo kylančius pranašumus taikant ir kitų valstybių narių piliečiams būtų sutrikdyta šio Susitarimo pusiausvyra ir abipusiškumas šiuo atveju reikšmingos Teisingumo Teismo praktikos prasme(9). Iš tiesų Susitarimas nėra pagrįstas abipusiškumo principu.
31. Vokietijos vyriausybė nesutinka su Komisijos ir Lenkijos vyriausybės požiūriu. Ji pabrėžia, kad visų pirma, atsižvelgiant į Susitarimo 1 straipsnio formuluotę, teisinga jį aiškinti kaip nurodantį Vokietijos įmones. Be to, ši taisyklė neprilygsta diskriminacijai, draudžiamai EB 49 straipsnyje, nes įmonių iš kitų valstybių narių ir Vokietijos įmonių situacija nėra panaši Susitarimo atžvilgiu.
32. Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad atsižvelgiant į nagrinėjamo dvišalio susitarimo ypatingą pobūdį ir abipusiškumą, kuriuo jis yra pagrįstas, pranašumai, kylantys iš Susitarimo, negali būti suteikti visų kitų valstybių narių piliečiams arba įmonėms(10). Be to, taip būtų neatsižvelgiama į 2003 m. Stojimo akte įtvirtintas pereinamojo laikotarpio nuostatas. Bet kuriuo atveju, net jeigu Susitarimo taikymo Vokietijoje būdas būtų laikomas laisvės teikti paslaugas apribojimu, šis apribojimas būtų pateisinamas pagal EB 46 straipsnį, skaitomą kartu su 55 straipsniu, remiantis būtinybe tinkamai prižiūrėti Susitarimo įgyvendinimą ir užtikrinti, inter alia, kad sutartį sudarančios įmonės ir jų klientai veiksmingai laikytųsi pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas ir baudas už įstatymo pažeidimus.
b) Vertinimas
33. Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią praktiką laisvė teikti paslaugas reikalauja panaikinti bet kokią diskriminaciją paslaugų teikėjo atžvilgiu dėl jo pilietybės arba dėl to, kad jis įsisteigęs kitoje nei paslaugų teikimo valstybėje narėje(11).
34. Šioje byloje sutariama, kad pagal Vokietijos administracinę praktiką, kurią kritikuoja Komisija, tik Vokietijos įmonės (t. y. įmonės, kurių buveinė yra Vokietijoje) gali sudaryti rangos sutartis su Lenkijos įmonėmis Susitarimo prasme, ir todėl, nepaisant 2003 m. Stojimo akto pereinamojo laikotarpio nuostatų dėl laikino darbuotojų judėjimo, teikdamos paslaugas Vokietijoje jos gali pasinaudoti Lenkijos darbuotojų kvota pagal šį Susitarimą, o kitose valstybėse narėse įsteigtos įmonės, teikdamos paslaugas Vokietijoje, negali pasinaudoti šia galimybe, jeigu neįsteigia dukterinės įmonės šioje valstybėje narėje.
35. Todėl akivaizdu, kad, kiek tai susiję su rangos sutarčių sudarymu su Lenkijos įmonėmis, siekiant teikti paslaugas Vokietijoje, ginčijamoje administracinėje praktikoje skirtingai vertinamos įmonės pagal tai, kur yra paslaugas teikiančios įmonės buveinė, todėl tiek, kiek įmonės buveinė lemia jos „pilietybę“(12), ši praktika gali būti laikoma diskriminacija dėl pilietybės, kurią draudžia EB 49 straipsnis.
36. Taigi reikia išnagrinėti, ar Vokietijos vyriausybė nurodė priežastis, kurios vis dėlto galėtų tinkamai pateisinti tai, kad Vokietija leidžia tik savo įmonėms atlikti darbus savo nacionalinėje teritorijoje, bendradarbiaujant su Lenkijos įmonėmis ir jų darbuotojais kaip su subrangovais, kaip numatyta Susitarime.
37. Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad tai, jog įmonės, įsteigtos kitose valstybėse narėse, taip pat galėtų naudotis pranašumais pagal Susitarimą, jeigu įsteigtų dukterines įmones Vokietijoje, negali pateisinti nagrinėjamo skirtingo vertinimo, nes pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką reikalavimas įsteigti nuolatinį padalinį arba dukterinę įmonę tiesiogiai prieštarauja laisvės teikti paslaugas esmei(13).
38. Be to, tiek, kiek Vokietijos vyriausybė siekia pateisinti atsisakymą taikyti nagrinėjamą pranašumą ir įmonėms, įsteigtoms kitose valstybėse narėse, remdamasi tuo, kad šis pranašumas kyla iš dvišalio tarptautinio susitarimo nuostatų, reikia pažymėti, kad iš Bendrijos teisės viršenybės principo ir Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad vykdydamos tarptautinėse sutartyse, sudarytose tarp valstybių narių ar vienos valstybės narės ir vienos ar kelių trečiųjų valstybių, nustatytus įsipareigojimus valstybės narės turi laikytis Bendrijos teisės joms nustatytų pareigų, laikydamosi EB 307 straipsnio nuostatų(14).
39. Todėl pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką net įgyvendinant tarptautinį susitarimą valstybę narę saisto vienodo požiūrio principas, kuris įtvirtintas pagrindinėse laisvėse, ir todėl ji iš esmės privalo taikyti kitos valstybės narės piliečiams, o prireikus ir kitose valstybėse narėse įsteigtoms ar reziduojančioms įmonėms tuos pačius pranašumus, kuriais pagal šį susitarimą naudojasi jos piliečiai arba įmonės.
40. Todėl sprendime Matteucci Teisingumo Teismas dėl dviejų valstybių narių susitarimo kultūros srityje, pagal kurį tam tikras stipendijas galėjo gauti tik šių valstybių narių piliečiai, pripažino, kad taikydamos vienodo požiūrio principą nacionalinių darbuotojų atžvilgiu, įtvirtintą nuostatose dėl laisvo darbuotojų judėjimo, šių dviejų valstybių narių institucijos privalėjo išplėsti tų pačių pranašumų dėl stipendijų taikymą kitų valstybių narių darbuotojams, reziduojantiems jų teritorijoje(15). Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, prasidėjusią sprendimu Saint-Gobain ZN, vienodo požiūrio principas, įtvirtintas EB 43 straipsnyje, įpareigoja valstybę narę, sudariusią su trečiąja valstybe dvišalę tarptautinę sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, taikyti tomis pačiomis sąlygomis kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių nuolatiniams padaliniams tuos pačius pranašumus, kuriuos pagal šią sutartį ji taiko įmonėms valstybės narės, kuri yra šios sutarties šalis, rezidentėms(16). Panašiai sprendime Gottardo Teisingumo Teismas pripažino, kad vienodo požiūrio principas įpareigoja valstybę narę, sudariusią dvišalę tarptautinę sutartį socialinės apsaugos srityje dėl atsižvelgimo į įgytus draudimo laikotarpius, suteikti kitų valstybių narių piliečiams tuos pačius pranašumus, kuriuos pagal šią sutartį naudojasi jos piliečiai, nebent ji gali objektyviai pateisinti atsisakymą tai daryti(17).
41. Iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad pagal nacionalinio režimo taikymo principą, kurį taip pat, kaip nurodyta, įtvirtina EB 49 straipsnis(18), Vokietija iš esmės privalo suteikti kitoje valstybėje narėje įsteigtoms įmonėms, kurios Vokietijoje neturi buveinės arba dukterinės įmonės, tuos pačius šiame Susitarime įtvirtintus pranašumus (t. y. galimybę sudaryti su Lenkijoje įsteigtomis įmonėmis rangos sutartis, vykdytinas Vokietijoje, naudojantis Lenkijos darbuotojais pagal Susitarime įtvirtiną kvotą) tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos Vokietijoje buveinę turinčioms įmonėms.
42. Reikia sutikti, kad, kaip nurodė Vokietijos vyriausybė, Teisingumo Teismas pripažino, jog vienos valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytos dvišalės tarptautinės sutarties pusiausvyra ir abipusiškumas, be abejo, gali objektyviai pateisinti valstybės narės, šios sutarties šalies, atsisakymą išplėsti šioje sutartyje numatytų pranašumų, kuriais naudojasi šios valstybės piliečiai, taikymą kitų valstybių narių piliečiams(19).
43. Tačiau reikia pažymėti, kad šis pateisinimas buvo suformuluotas dėl tarptautinių konvencijų, sudarytų su viena arba daugiau trečiųjų valstybių ir todėl pagal EB 307 straipsnio išimtį siekiant apsaugoti, kad nebūtų daromas poveikis trečiosios valstybės teisėms, kylančioms iš tokios konvencijos, arba šiai trečiajai valstybei nebūtų sukurta naujų įsipareigojimų(20).
44. Priešingai, nagrinėjamas Susitarimas yra susitarimas tarp dviejų valstybių narių, kurios pagal EB 10 straipsnį turi pareigą imtis visų reikiamų priemonių, užtikrinančių iš EB sutarties kylančių pareigų vykdymą, ir padėti viena kitai šiuo tikslu(21).
45. Be to, tokiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad, kaip teisingai nurodė Lenkijos vyriausybė, jeigu ir kitose valstybėse narėse įsteigtoms įmonėms būtų taikoma Susitarime įtvirtinta galimybė sudaryti rangos sutartis su Lenkijos įmonėmis, tai savaime nedarytų įtakos Lenkijos darbuotojų sutartininkų kvotai, nustatytai pagal Susitarimo 2 straipsnio 5 dalį. Be to, net jeigu Vokietija sudarydama Susitarimą jį suprato taip, kad tik Vokietijos įmonės naudosis jo pranašumais, šios aplinkybės nepakanka, kad šiuo atveju būtų netaikomas EB sutartyje įtvirtintas pagrindinis principas.
46. Todėl, mano nuomone, reikia atmesti Vokietijos vyriausybės argumentus, pagrįstus nagrinėjamo dvišalio susitarimo specifiškumu ir abipusiškumu.
47. Taip pat tiek, kiek Vokietijos vyriausybė ginčija pareigą taikyti Susitarime numatytus pranašumus kitose valstybėse narėse įsteigtoms įmonės dėl to, kad jų situacija nėra panaši į Vokietijos įmonių, kurioms taikomas Susitarimas, padėtį, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas daugelyje sprendimų, susijusių su lengvatomis pagal dvišales sutartis mokesčių srityje, konstatavo, kad Bendrijos teisė nedraudžia, jog aptariama lengvata nebūtų suteikiama trečiosios valstybės narės rezidentui, jeigu jo padėtis nėra panaši į rezidentų, kuriems taikoma ši sutartis(22).
48. Tačiau šią teismo praktiką reikia aiškinti atsižvelgiant į ją pagrindžiančias konkrečias aplinkybes ir, mano nuomone, jos negalima tiesiog perkelti šios bylos aplinkybėms. Šiuo klausimu reikia ypač pabrėžti, kad tos bylos buvo susijusios su dvišalėmis sutartimis mokesčių srityje, o kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, mokesčių teisės srityje rezidavimo vieta arba įsisteigimo vieta gali būti kompetencijos nustatyti mokesčius priskyrimo veiksnys(23). Iš to išplaukia, kad lengvatų pagal tarptautines konvencijas mokesčių srityje kitos valstybės narės rezidento arba joje įsteigtos įmonės padėtis gali objektyviai skirtis nuo valstybės narės, kuri yra šios konvencijos šalis, rezidentų arba joje įsteigtų įmonių padėties, todėl nėra būtina užtikrinti vienodo požiūrio lengvatų pagal tokią tarptautinę konvenciją atžvilgiu(24).
49. Tačiau šioje byloje, atvirkščiai, nėra rimtų priežasčių manyti, kad kitoje valstybėje narėje įsteigtos įmonės, kuri neturi dukterinės įmonės Vokietijoje, padėtis nėra panaši į įmonės, kuri turi buveinę Vokietijoje, padėtį, kiek tai susiję su galimybe sudaryti rangos sutartis su Lenkijos įmonėmis, siekiant teikti paslaugas Vokietijoje. Todėl, mano nuomone, negalima tvirtinti, kad dėl to, jog atitinkamų įmonių padėtis nėra panaši, jų skirtingas vertinimas Susitarimo požiūriu negali būti laikomas diskriminacija.
50. Galiausiai dėl to, kad Vokietijos vyriausybė siekia pateisinti nagrinėjamą praktiką EB 46 straipsniu, skaitomu kartu su EB 55 straipsniu, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog nacionalinės teisės aktai, kurie nevienodai taikomi paslaugų teikėjams, kad ir kokia būtų tokių aktų kilmė, nesuderinami su Bendrijos teise, nebent jie patenka į aiškiai nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo sritį, kaip antai EB 46 straipsnis, į kurį nukreipia EB 55 straipsnis. Šiuo požiūriu iš EB 46 straipsnio, kurį reikia aiškinti griežtai, išplaukia, kad diskriminacinės nuostatos gali būti pateisintos tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais(25). Be to, kartu su pagrindais, kuriais galėtų remtis valstybė narė, siekdama pateisinti nuo laisvės teikti paslaugas nukrypstančią nuostatą, turi būti pateikiama šios valstybės priimtos ribojančios priemonės tinkamumo ir proporcingumo analizė bei konkretūs įrodymai, leidžiantys pagrįsti jos argumentus(26).
51. Šioje byloje Vokietijos vyriausybė iš esmės rėmėsi sunkumais įgyvendinti Susitarimą, susijusiais su nacionalinės teisės aktų veiksmingu taikymu ir įgyvendinimu ir ypač užtikrinimu, kad įmonės laikytųsi pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas ir baudas.
52. Tačiau tokie argumentai nepatenka prie EB 46 straipsnyje aiškiai įtvirtintų pagrindų. Tiek, kiek tokie argumentai galėtų būti aiškinami kaip susiję su viešąja tvarka EB 46 straipsnio prasme, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas šią sąvoką aiškina griežtai, reikalaudamas, kad viešąja tvarka galima būtų remtis tik esant realiam ir pakankamai reikšmingam pavojui, paveikiančiam pagrindinį visuomenės interesą(27). Aplinkybės, kuriomis remiasi Vokietijos vyriausybė, neatitinka šių reikalavimų ir jų negalima laikyti pakankamomis pateisinti nukrypimą nuo pagrindinio laisvės teikti paslaugas principo. Be to, kaip pažymėjo Komisija ir Lenkijos vyriausybė, nei ekonominio pobūdžio argumentai, nei praktiniai administracinio pobūdžio sunkumai negali būti laikomi viešosios tvarkos pagrindais EB 46 straipsnio prasme(28).
53. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijama administracinė praktika, pagal kurią Susitarimo 1 straipsnis aiškinamas taip, kad tik Vokietijos įmonės gali sudaryti rangos sutartis to susitarimo prasme, laikoma įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį neįvykdymu, ir todėl atrodo, kad pirmais Komisijos kaltinimas yra pagrįstas.
2. Standstill sąlygos pažeidimas
a) Pagrindiniai šalių argumentai
54. Antruoju kaltinimu Komisija tvirtina, kad darbo rinkos apsaugos išlyga, kaip ji taikoma Vokietijos administracinėje praktikoje, pažeidžiama standstill sąlyga. Komisija tvirtina, kad iš standstill sąlygos formuluotės aiškiai matyti, kad pareiga yra absoliuti ir ja draudžiami bet kokie Lenkijos darbuotojų sutartininkų patekimo į Vokietijos darbo rinką apribojimai, dėl kurių jų padėtis tampa blogesnė, nei buvo 2003 m. balandžio 16 d. (neatsižvelgiant į tai, ar pasikeitė teisinė padėtis, ar administracinė praktika).
55. Komisija pažymi, kad pagal darbo rinkos apsaugos išlygą, nuolatos taikomą Federalinės įdarbinimo agentūros praktikoje, iš principo draudžiama sudaryti rangos sutartis, jeigu darbai turi būti vykdomi šios agentūros apskrityje, kurioje vidutinis nedarbo lygis per pastaruosius 6 mėnesius didesnis nei 30 % bendro Vokietijos nedarbo lygio. Įdarbinimo agentūros apskričių, kurioms taikoma ši nuostata, sąrašas atnaujinamas kiekvieną ketvirtį. Todėl standstill sąlyga buvo pažeista, nes po 2003 m. balandžio 16 d. į „užblokuotų“ apskričių sąrašą buvo įtrauktos naujos apskritys ir de facto labiau apribotos galimybės patekti į Vokietijos darbo rinką.
56. Lenkijos vyriausybė iš esmė pritaria Komisijai ir tvirtina, kad Susitarimo 2 straipsnio 5 dalis nėra tinkamas darbo rinkos apsaugos išlygos teisinis pagrindas.
57. Vokietijos vyriausybė, atvirkščiai, pabrėžia, kad nei teisinė padėtis Vokietijoje, nei administracinė praktika, įgyvendinanti Susitarimo 2 straipsnio 5 dalį, nepasikeitė nuo 1993 m. sausio 4 d., kiek tai susiję su patekimu į darbo rinką pagal šį Susitarimą. Tokiomis aplinkybėmis negalima tvirtinti, kad buvo pažeista standstill sąlyga, nes pažeidimui atsirasti reikia, kad atitinkama valstybė narė būtų priėmusi įstatymines arba administracines priemones. Tačiau šioje byloje pasikeitė tik faktinės aplinkybės, t. y. padėtis Vokietijos darbo rinkoje.
b) Vertinimas
58. Iš pradžių reiktų pažymėti, kad Teisingumo Teismas šiuo atveju turi nagrinėti ne klausimą, ar darbo rinkos apsaugos išlyga, įtvirtinta Bundesagentur für Arbeit įgyvendinančiose taisyklėse, ir jos taikymas Vokietijos administracinėje praktikoje tinkamai įgyvendina Susitarimo 2 straipsnio 5 dalį, kuri nustato kvotą Lenkijos darbuotojams sutartininkams(29), tačiau klausimą, ar administracine praktika pažeidžiama standstill sąlyga.
59. Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, jog neginčijama, kad jau prieš pasirašant 2003 m. Stojimo aktą darbo rinkos apsaugos išlyga galiojo, Vokietijos valdžios institucijos ją taikė ir po tos datos ji nebuvo pakeista.
60. Tačiau Komisijos kaltinimas konkrečiai susijęs su tuo, kad po 2003 m. balandžio 16 d. į apskričių, dėl kurių neleidžiama sudaryti rangos sutarčių pagal Susitarimą, sąrašą buvo įtraukti naujos apskritys ir dėl to de facto labiau apribota galimybė patekti į Vokietijos darbo rinką.
61. Nepritariu Komisijos nuomonei, kad taip pažeidžiama standstill sąlyga.
62. Kaip pabrėžė Vokietijos vyriausybė, pagal Vokietijos valdžios institucijų taikomas įgyvendinančias taisykles apskritys, kurioms taikoma darbo rinkos apsaugos išlyga, skelbiamos sąraše, kuris atnaujinamas kiekvieną ketvirtį. Todėl šis sąrašas ir jo atnaujinimai yra įgyvendinančiose taisyklėse įtvirtintos nuostatos, pagal kurią draudžiama sudaryti rangos sutartis, jeigu darbai vykdomi įdarbinimo agentūros apskrityje, kurioje vidutinis nedarbo lygis per pastaruosius 6 mėnesius didesnis nei 30 % bendro Vokietijos nedarbo lygio, taikymo pasekmė. Dėl to šia prasme šis sąrašas yra deklaratyvaus pobūdžio. Kitaip tariant, aptariamas „užblokuotų“ apskričių sąrašo papildymas naujomis apskritimis po 2003 m. balandžio 16 d. yra paprasčiausiai pasekmė to, kad tos pačios sąlygos ar apribojimai, kurie buvo taikomi administracinėje praktikoje iki šios datos, taikomi pasikeitusiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. padidėjus nedarbo lygiui tam tikrose apskrityse.
63. Nors dėl to iš tiesų galbūt de facto mažiau Lenkijos darbuotojų gali būti komandiruojami paslaugas teikti Vokietijoje(30), šio apskričių sąrašo papildymo naujomis apskritimis negalima laikyti labiau ribojančia „sąlyga“ laikinam darbuotojų judėjimui, kurią siekia uždrausti standstill sąlyga. Paprastai teisinėms sąlygoms būdinga, kad jos gali sukelti neigiamų pasekmių asmenims, kurių teisėms yra taikomos, jeigu pasikeičia susijusios faktinės aplinkybės, tačiau pačios sąlygos nepasikeičia arba netampa labiau ribojančios.
64. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antroji ieškinio dalis, kurioje Komisija tvirtina, kad Vokietija pažeidė standstill sąlygą, turi būti atmesta kaip nepagrįsta.
V – Bylinėjimosi išlaidos
65. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.
66. Šiuo atveju Komisijai turėtų būti nurodoma padengti pusę bylinėjimosi išlaidų, o Vokietijos Federacinei Respublikai – kitą pusę, nes Komisija laimėjo bylą dėl vieno iš dviejų savo kaltinimų.
67. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalį Lenkijos Respublikai, įstojusiai į šią bylą, turi būti nurodyta padengti savo išlaidas.
VI – Išvada
68. Todėl Teisingumo Teismui siūlau:
1) pripažinti, kad savo administracinėje praktikoje 1990 m. sausio 30 d. Vokietijos ir Lenkijos vyriausybių susitarimo dėl Lenkijos įmonių darbuotojų komandiravimo vykdyti rangos sutartis 1 straipsnio 1 dalyje esančius žodžius „kitos susitarimo šalies įmonė“ (Unternehmen der anderen Seite) aiškindama kaip „Vokietijos įmonė“ ,Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį;
2) atmesti likusią ieškinio dalį;
3) nurodyti Komisijai ir Vokietijos Federacinei Respublikai padengti po pusę bylinėjimosi išlaidų;
4) nurodyti Lenkijos Respublikai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
1 – Originalo kalba: anglų.
2 – Aktas dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga pritaikomųjų pataisų (OL L 236, 2003, p. 875, toliau – 2003 m. Stojimo aktas).
3 – BGBl. 1990 II, p. 602, 1990 m. gruodžio 8 d. redakcija (BGBl. 1992 II, p. 93). Kadangi 1990 m. gruodžio 8 d. pakeitimu panaikinta Susitarimo 1 straipsnio 2 dalis, toliau vartosiu nuorodas į Susitarimo 1 straipsnį; o ne 1 straipsnio 1 dalį. Tik Susitarimo tekstas vokiečių ir lenkų kalba yra autentiškas; šioje išvadoje cituojamas vertimas į anglų kalbą pagrįstas JTsutarčių rinkinyje paskelbtu tekstu (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1708 t., Nr. I‑29540).
4 – Šiuo klausimu, inter alia, žr. 2001 m. gegužės 10 d. Sprendimą Komisija prieš Nyderlandus (C‑152/98, Rink. p. I‑3463, 20 punktas) ir 1991 m. gegužės 16 d. Sprendimą Komisija prieš Nyderlandus (C‑96/89, Rink. p. I‑2461, 15 punktas).
5 – Žr., inter alia, 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Komisija prieš Austriją (C‑475/98, Rink. p. I‑9797, 36 punktas) ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑490/04, Rink. p. I‑6095, 26 punktas).
6 – Šiame kontekste žr. 1985 m. birželio 11 d. Sprendimą Komisija prieš Airiją (288/83, Rink. p. 1761, 22 punktas) ir 2001 m. sausio 18 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (C‑83/99, Rink. p. I‑445, 25 punktas).
7 – Žr. šiuo klausimu, inter alia, 2007 m. liepos 18 d. Sprendimą EAR prieš Karatzoglou (C‑213/06 P, Rink. p. I‑6733, 33 punktas) ir 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Masdar (C‑47/07 P, Rink. p. I‑0000, 81 punktas).
8 – Remiantis ypač 2002 m. sausio 15 d. Sprendimu Gottardo (C‑55/00, Rink. p. I‑413, 32–34 punktai).
9 – Šiuo atžvilgiu ji remiasi sprendimu Gottardo, nurodytu 8 išnašoje; 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimu Komisija prieš Vokietiją (C‑476/98, Rink. p. I‑9855) ir 2005 m. liepos 5 d. Sprendimu D. (C‑376/03, Rink. p. I‑5821).
10 – Remiantis ypač 1993 m. balandžio 28 d. generalinio advokato W. Van Gerven išvada byloje Grana-Novoa (C‑23/92, Rink. p. I‑4505, 12 punktas) ir sprendimo D., nurodyto 9 išnašoje, 61 punktu ir paskesniais.
11 – Ypač žr. 1991 m. liepos 25 d. Sprendimą Säger (C‑76/90, Rink. p. I‑4221, 12 punktas); 1991 m. liepos 25 d. Sprendimą Komisija prieš Nyderlandus (C‑353/89, Rink. p. I‑4069, 14 punktas); 1993 m. gegužės 4 d. Sprendimą Distribuidores Cinematográficos (C‑17/92, Rink. p. I‑2239, 13 punktas) ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑490/04, nurodyto 5 išnašoje, 83 punktą.
12 – Šiuo klausimu, pavyzdžiui, žr. 1986 m. sausio 28 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (270/83, Rink. p. 273, 18 punktas) ir 1994 m. balandžio 12 d. Sprendimą Halliburton ServicespriešStaatssecretaris van Financien (C‑1/93, Rink. p. I‑1137, 15 punktas).
13 – Šiuo klausimu, pavyzdžiui, žr. 1986 m. gruodžio 4 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (205/84, Rink. p. 3755, 52 punktas) ir 2000 m. kovo 9 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (C‑355/98, Rink. p. I‑1221, 27 punktas).
14 – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Gottardo, nurodytą 8 išnašoje; taip pat žr. mano neseniai pateiktą 2009 m. birželio 22 d. Išvadą Teisingumo Teismo nagrinėjamoje byloje Bogiatzi (C‑301/08, 55 punktas).
15 – 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Matteucci (235/87, Rink. p. 5589, 16 punktas).
16 – Žr. sprendimo Saint-Gobain ZN, nurodyto 14 išnašoje, 57–59 punktus; sprendimo Komisija prieš Vokietiją, nurodyto 9 išnašoje, 149 punktą ir sprendimo Gottardo, nurodyto 8 išnašoje, 32 punktą.
17 – Sprendimo Gottardo, nurodyto 8 išnašoje, 34 punktas.
18 – Žr. šios išvados 33 punktą.
19 – Šiuo klausimu žr. sprendimo Gottardo, nurodyto 8 išnašoje, 36 punktą ir sprendimo Saint-Gobain ZN, nurodyto 14 išnašoje, 59 ir 60 punktus.
20 – Šiuo klausimu žr. sprendimo Gottardo, nurodyto 8 išnašoje, 36 ir 37 punktus ir sprendimo Saint-Gobain ZN, nurodyto 14 išnašoje, 59 punktą; dėl EB 307 straipsnio tikslo žr. 1997 m. sausio 14 d. Sprendimą Centro-Com (C‑124/95, Rink. p. I‑81, 55 ir 56 punktai).
21 – Šiuo atžvilgiu žr. sprendimo Matteucci, nurodyto 15 išnašoje, 19–22 punktus: šiuo požiūriu nėra svarbu, kad Susitarimas buvo sudarytas prieš Lenkijai tampant valstybe nare.
22 – Šiuo klausimu žr. sprendimo D., nurodyto 9 išnašoje, 59–63 punktus; 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Test Claimants in Class IV of the ACT Group Litigation (C‑374/04, Rink. p. I‑11673, 88–93 punktai) ir 2008 m. gegužės 2 d. Sprendimą Orange European Smallcap FundNV (C‑194/06, Rink. p. I‑3747, 51 punktas).
23 – Šiuo klausimu žr. sprendimo D., nurodyto 9 išnašoje, 52 punktą; sprendimo Saint-Gobain ZN, nurodyto 14 išnašoje, 56 punktą.
24 – Šiuo atžvilgiu taip pat žr. sprendimo Komisija prieš Prancūziją, nurodyto 12 išnašoje, 19 punktą ir 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Gilly (C‑336/96, Rink. p. I‑2793, 30 punktas).
25 – Žr., inter alia, sprendimo Komisija prieš Vokietiją, nurodyto 5 išnašoje, 86 punktą ir 2001 m. kovo 21 d. Sprendimą Cura Anlagen (C‑451/99, Rink. p. I‑3193, 31 punktas ).
26 – Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, 2008 m. birželio 19 d. Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą (C‑319/06, Rink. p. I‑4323, 51 punktas).
27 – Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, 1999 m. sausio 19 d. Sprendimą Calfa (C‑348/96, Rink. p. I‑11, 21 punktas) ir sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, nurodyto 26 išnašoje, 50 punktą.
28 – Žr. šiuo klausimu sprendimo Distribuidores Cinematográficos, nurodyto 11 išnašoje, 21 punktą; 1991 m. liepos 25 d. Sprendimą Collectieve Antennevoorziening Gouda (C‑288/89, Rink. p. I‑4007, 11 punktas) ir 1991 m. kovo 7 d. Sprendimą Masgio (C‑10/90, Rink. p. I‑1119, 24 punktas).
29 – Žr. šiuo klausimu sprendimo Centro-Com, nurodyto 20 išnašoje, 58 punktą; 1995 m. kovo 28 d. Sprendimą Evans Medical ir Macfarlan Smith (C‑324/93, Rink. p. I‑563, 29 punktas) ir 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Algemene Maatschappij voor Investering (AMID) (C‑141/99, Rink. p. I‑11619, 18 punktas).
30 – Taip pat ir atvirkščiai.
Full & Egal Universal Law Academy