Byla C‑503/07 P
Saint-Gobain Glass Deutschland GmbH
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Apeliacinis skundas – Direktyva 2003/87/EB – Prekybos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimais sistema – Integruota taršos prevencija ir kontrolė – Vokietijos Federacinė Respublika – Leidimų suteikimas – 2008?2012 m. laikotarpis – Sąlygos – Konkreti sąsaja – Nepriimtinumas – Teisė būti išklausytam teisme – Teisė į teisingą procesą“
Nutarties santrauka
1. Apeliacinis skundas – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme
2. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai
(EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87 9 ir 11 straipsniai)
1. Teisingumo Teismas gali pripažinti apeliacinį skundą nepriimtiną dėl Pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą atsiradusio įvykio, kuris panaikina apelianto interesams daromą neigiamą poveikį. Iš tikrųjų apelianto suinteresuotumas pateikti apeliacinį skundą teisme reiškia, kad dėl apeliacinio skundo baigties jį pareiškusiai šaliai turi atsirasti nauda.
(žr. 48 punktą)
2. Galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę nereiškia, kad ši priemonė turi būti laikoma konkrečiai susijusia su šiais subjektais EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme, nes akivaizdu, jog nagrinėjama priemonė taikoma atsižvelgiant į joje apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes.
Kalbant apie Direktyvos 2003/87, nustatančios prekybos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimais sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Direktyvą 96/61, taikymą, pirma, valstybei narei skirtas Komisijos sprendimas, iš dalies atmetantis nacionalinį leidimų paskirstymo planą (NPP) antrajam paskirstymo laikotarpiui, yra visuotinio taikymo aktas, kuris taikomas objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai nurodytų asmenų kategorijoms. Antra, tai, kad dėl šio sprendimo buvo draudžiama palikti galioti paskirstymo garantiją, į kurią galėjo tvirtinti turintys teisę kai kurie operatoriai pagal nacionalinį leidimų paskirstymo pirmajam paskirstymo laikotarpiui įstatymą, negali šiam sprendimui suteikti pavienių sprendimų rinkinio pobūdžio. Šiuo atžvilgiu aplinkybė, kad valstybės narės Komisijai pateiktame NPP turi būti įrenginių, kuriems taikoma prekybos emisijos leidimais sistema, sąrašas ir nurodyti leidimai, kuriuos ši valstybė ketina skirti minėtiems įrenginiams, neleidžia tvirtinti, kad ginčijamame sprendime Komisija nusprendė dėl pavienių prašymų.
Bet kuriuo atveju nors operatoriai negali reikalauti panaikinti ginčijamą sprendimą, jie gali ginčyti nacionalines priemones, priimtas taikant šį sprendimą, ir šiomis aplinkybėmis jie išlaiko galimybę remtis jo neteisėtumu nacionaliniuose teismuose, priimančiuose sprendimą pagal EB 234 straipsnį.
(žr. 70–73, 78 punktus)
TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija)
NUTARTIS
2008 m. balandžio 8 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Direktyva 2003/87/EB – Prekybos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimais sistema – Integruota taršos prevencija ir kontrolė – Vokietijos Federacinė Respublika – Leidimų suteikimas – 2008?2012 m. laikotarpis – Sąlygos – Konkreti sąsaja – Nepriimtinumas – Teisė būti išklausytam teisme – Teisė į teisingą procesą“
Byloje C‑503/07 P
dėl 2007 m. lapkričio 14 d. pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo
Saint‑Gobain Glass Deutschland GmbH, įsteigta Achene (Vokietija), atstovaujama Rechtsanwälte H. Posser ir S. Altenschmidt,
apeliantė,
dalyvaujant kitoms proceso šalims:
Fels‑Werke GmbH, įsteigtai Goslare (Vokietija),
Spenner‑Zement GmbH & Co. KG, įsteigtai Ervitėje (Vokietija),
ieškovėms pirmojoje instancijoje,
Europos Bendrijų Komisijai, atstovaujamai U. Wölker, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovei pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai P. Kūris ir C. Toader (pranešėja),
generalinis advokatas J. Mazák,
kancleris R. Grass,
atsižvelgęs į apeliantės prašymą išspręsti bylą taikant pagreitintą procedūrą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 62a straipsnį,
išklausęs generalinį advokatą,
priima šią
Nutartį
1 Savo apeliaciniu skundu Saint‑Gobain Glass Deutschland GmbH (toliau – Saint‑Gobain Glass Deutschland) prašo panaikinti 2007 m. rugsėjo 11 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo nutartį Fels‑Werke ir kt. prieš Komisiją (T‑28/07, Rink. p. I‑0000, toliau – skundžiama nutartis), kuria jis kaip nepriimtiną atmetė jos ieškinį, kuriuo siekiama iš dalies panaikinti 2006 m. lapkričio 29 d. Komisijos sprendimą dėl nacionalinio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų paskirstymo plano, kurį Vokietijos Federacinė Respublika pateikė 2008–2012 metų laikotarpiui (toliau – ginčijamas sprendimas).
Teisinis pagrindas
2 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios prekybos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimais sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB (Pataisytas vertimas, OL L 275, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 631), 1 straipsniu buvo įsteigta ši sistema (toliau – leidimų sistema), įsigaliojusi 2005 m. sausio 1 d., siekiant, kad būtų skatinamas taupus ir ekonomiškai efektyvus išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, pirmiausia – anglies dioksido, emisijos mažinimas.
3 Pagal Direktyvos 2003/87 2 straipsnį ši direktyva taikoma I priede nurodytai veiklai, kurią vykdant išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos ir kuriai taip pat priskiriami stiklo gamybos įrenginiai.
4 Direktyvos 2003/87 11 straipsnyje numatytas pirmasis leidimų paskirstymo laikotarpis nuo 2005 m. iki 2007 m. (toliau – pirmasis paskirstymo laikotarpis) ir antrasis leidimų paskirstymo laikotarpis nuo 2008 m. iki 2012 m. (toliau – antrasis paskirstymo laikotarpis).
5 Sąlygos ir procedūros, kuriomis kompetentingos nacionalinės institucijos, remdamosi nacionaliniu paskirstymo planu (toliau – NPP), suteikia leidimus įrenginių operatoriams per šiuos du laikotarpius, yra įtvirtintos Direktyvos 2003/87 9?11 straipsniuose.
6 Direktyvos 2003/87 9 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje nustatyta:
„Kiekvienam 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytam laikotarpiui visos valstybės narės parengia (NPP) ir nurodo bendrą leidimų skaičių, kurį jos ketina skirti tam laikotarpiui, ir kaip tą skaičių jos ketina skirti. (NPP) grindžiamas objektyviais ir skaidriais kriterijais, įskaitant išvardytuosius III priede, ir deramai atsižvelgiant į visuomenės pastabas. “
7 Direktyvos 2003/87 9 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje valstybėms narėms nustatyta pareiga paskelbti ir pateikti Europos Bendrijų Komisijai ir kitoms valstybėms narėms kiekvieno paskirstymo laikotarpio NPP.
8 Minėtos direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje sakoma:
„Komisija per tris mėnesius nuo valstybės narės (NPP) pateikimo pagal šio straipsnio 1 dalį gali atmesti (NPP) arba bet kokį jo aspektą remdamasi tuo, kad jis neatitinka III priede išvardytų kriterijų arba 10 straipsnio nuostatų. Valstybė narė pagal 11 straipsnio 1 arba 2 dalį sprendimą priima tik tada, jeigu pasiūlytiems pakeitimams pritaria Komisija. Komisija nurodo kiekvieno sprendimo atmesti (NPP) priežastis.“
9 Pagal Direktyvos 2003/87 10 straipsnį valstybės narės per pirmąjį paskirstymo laikotarpį skiria nemokamai bent 95 % leidimų.
10 Direktyvos 2003/87 11 straipsnyje dėl leidimų skyrimo ir išdavimo numatyta:
„1. Trejų metų laikotarpiui, prasidedančiam 2005 m. sausio 1 d., kiekviena valstybė narė nusprendžia, kokį bendrą leidimų skaičių ji skirs tam laikotarpiui ir kiek leidimų ji skirs kiekvieno įrenginio operatoriui. Šis sprendimas priimamas bent prieš tris mėnesius iki laikotarpio pradžios ir grindžiamas pagal 9 bei 10 straipsnius parengtu jos (NPP), deramai atsižvelgiant į visuomenės pastabas.
2. Penkerių metų laikotarpiui, prasidedančiam 2008 m. sausio 1 d., ir kiekvienam vėlesniam penkerių metų laikotarpiui kiekviena valstybė narė nusprendžia dėl bendro leidimų skaičiaus, kurį ji skirs tam laikotarpiui, ir pradeda tų leidimų skyrimo kiekvieno įrenginio operatoriui procesą. Šis sprendimas priimamas bent prieš dvylika mėnesių iki atitinkamo laikotarpio pradžios ir grindžiamas pagal 9 bei 10 straipsnius parengtu valstybės narės (NPP), deramai atsižvelgiant į visuomenės pastabas.
3. Pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį priimti sprendimai atitinka (EB) sutarties reikalavimus, ypač jos 87 ir 88 straipsnius. Priimdamos sprendimą skirti leidimą, valstybės narės atsižvelgia į būtinybę numatyti naujiems rinkos dalyviams galimybę gauti leidimus. “
11 Direktyvos 2003/87 III priede išvardyta 11 NPP kriterijų.
12 Šio priedo penktasis ir dešimtasis kriterijai yra tokie:
„5. Laikantis Sutarties reikalavimų, ypač jos 87 ir 88 straipsnių, (NPP) bendrovių arba sektorių neturi diskriminuoti taip, kad netinkamai būtų teikiama pirmenybė tam tikroms įmonėms arba veiklai.
10. Plane pateikiamas įrenginių, kuriems taikoma ši direktyva, sąrašas su nurodytu leidimų, kuriuos numatoma skirti kiekvienam įrenginiui, skaičiumi.“ (Pataisytas vertimas)
13 Pagal Direktyvos 2003/87 13 straipsnio 1 dalį leidimai šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijai galioja tik tam laikotarpiui, kuriam jie buvo išduoti.
Ginčo aplinkybės
14 Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apeliantė eksploatuoja stiklo gamybos įrenginį Porce. 2004 m. gruodžio 16 d. Umweltbundesamt (Vokietijos federalinė aplinkosaugos tarnyba) sprendimu jai paskirti, kalbant apie tą šio įrenginio dalį, kuri pradėjo veikti 2003 m. ir 2004 m., emisijos leidimai pirmajam paskirstymo laikotarpiui remiantis Vokietijos NPP (toliau – Vokietijos NPP I) bei 2004 m. rugpjūčio 26 d. Įstatymo dėl emisijos leidimų paskirstymo laikotarpiui nuo 2005 m. iki 2007 m. (Zuteilungsgesetz 2007, BGBI. 2004 I, p. 2211, toliau – 2007 m. Įstatymas) 8 straipsniu.
15 Pagal 2007 m. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies antrąjį sakinį nagrinėjamam įrenginiui netaikomas „įvykdymo faktorius“ per dvylikos metų laikotarpį skaičiuojant nuo metų, kai jis pradėjo veikti.
16 Remiantis 2007 m. Įstatymo 2 straipsniu, nepažeidžiant specialių taisyklių, kurios numato kitaip, šio įstatymo reikšmingos nuostatos taikomos tik pirmajam paskirstymo laikotarpiui.
17 Be to, 2004 m. liepos 8 d. Direktyvos 2003/87/EB, nustatančios prekybos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimais sistemą Bendrijoje, įgyvendinimo įstatymo (Gesetz zur Umsetzung der Richtlinie 2003/87/EG über ein System für den Handel mit Treibhausgasemissionszertifikaten in der Gemeinschaft, BGBI. 2004 I, p. 1578, toliau – Direktyvos įgyvendinimo įstatymas) 7 straipsnyje nustatyta, be kita ko, kad NPP, kuris priimtas kiekvienam paskirstymo laikotarpiui, yra įstatymo dėl paskirstymo pagrindas ir kad paskirstymas atliekamas remiantis šiuo įstatymu.
18 Pagal Direktyvos įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį bet kuris įrenginio operatorius turi teisę gauti emisijos leidimus Įstatyme dėl paskirstymo nustatytomis sąlygomis. Pagal šios nuostatos 2 dalį paskirstymas vyksta pagal veiklą, vykdomą tam tikrą paskirstymo laikotarpį.
19 Galiausiai Direktyvos įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad leidimai skiriami prieš tai kompetentingoms valdžios institucijoms pateikus prašymą raštu.
20 2006 m. liepos 4 d. Vokietijos Federacinė Respublika pagal Direktyvos 2003/87 9 straipsnio 1 dalį pateikė Komisijai savo NPP antrajam paskirstymo laikotarpiui (toliau – Vokietijos NPP II).
21 Kaip ir Vokietijos NPP I, Vokietijos NPP II 6.1 skyriuje laikomasi bendrosios paskirstymo taisyklės, taikomos esamiems įrenginiams (Bestandsanlagen), kurie pradėjo veikti prieš 2002 m. gruodžio 31 dieną. Kalbant apie pramonės sektoriaus įrenginius, taikytinas įvykdymo faktorius yra 0,9875.
22 Be to, Vokietijos NPP II 6.2 skirsnio antraštinėje dalyje „Paskirstymai pagal 2007 m. Įstatymo 8 straipsnį“ pažymima, kad pagal minėtą nuostatą netaikomas joks įvykdymo faktorius apskaičiuojant emisijos leidimus, skirtus įrenginiams, pradėjusiems veikti nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., per dvylikos metų laikotarpį skaičiuojant nuo pradėjimo veikti datos.
23 Ginčijamu sprendimu Komisija iš dalies atmetė Vokietijos NPP II. Šio sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje Komisija konstatavo, kad paskirstymo taisyklės, aprašytos Vokietijos NPP II 6.2 skirsnyje, visų pirma jo antraštinėje dalyje „Paskirstymai pagal 2007 m. Įstatymo 8 straipsnį“, yra nesuderinamos su Direktyvos 2003/87 III priedo penktuoju kriterijumi, nes jos suteikia nepateisinamos naudos nagrinėjamiems įrenginiams, palyginti su kitais esamais panašiais įrenginiais, kuriems taikomas bendrasis paskirstymo metodas.
24 Komisija iš tikrųjų nusprendė, kad emisijos leidimų skyrimas nemokamai tam tikrai veiklai taikant ne tokį griežtą ir dėl to palankesnį įvykdymo faktorių yra selektyvus ekonominis pranašumas tam tikroms įmonėms, kuris iškraipo ar galėjo iškraipyti konkurenciją ir paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kuris dėl to galėjo būti valstybės pagalba, neatitinkanti EB 87 ir 88 straipsnių.
25 Komisija tik sutiko, kad per atitinkamą paskirstymo laikotarpį emisijos leidimai esamiems įrenginiams galėjo būti skirti pagal kitokius metodus nei tie, kurie taikomi „naujiems rinkos dalyviams“ pagal Direktyvos 2003/87 3 straipsnio h punktą, pagal šią direktyvą laikomiems sudarančiais atskirą kategoriją. Tačiau toks nevienodas požiūris yra nebepateisinamas vėlesnio paskirstymo laikotarpio atžvilgiu, kai pradinis „naujas rinkos dalyvis“ tampa esamu įrenginiu, kurio duomenys, panašūs į esamų įrenginių duomenis, yra prieinami.
26 Ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje Komisija pareiškė nepateiksianti prieštaravimų dėl Vokietijos NPP II, jeigu, vengdama diskriminacijos, Vokietijos Federacinė Respublika jame padarys ir jai praneš apie tokius pakeitimus:
„2. Paskirstymo garantijos per pirmąjį leidimų paskirstymo laikotarpį, nurodytos (Vokietijos NPP II) 6.2 skirsnio antraštinėse dalyse „Nauji papildomi įrenginiai pagal 2007 m. Įstatymo 11 straipsnį“ ir „Paskirstymas pagal 2007 m. Įstatymo 8 straipsnį“ , neturi būti taikomos skiriant emisijos leidimus ir taip sudarant palankesnes sąlygas atitinkamiems įrenginiams, palyginti su kitais esamais panašiais įrenginiais, kuriems taikomas bendrasis leidimų paskirstymo metodas, numatytas minėtame NPP; kitaip tariant, atitinkamiems įrenginiams turi būti taikomas tas pats įvykdymo faktorius kaip ir kitiems panašiems esamiems įrenginiams “
Skundžiamas sprendimas
27 Ieškiniu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2007 m. vasario 7 d., apeliantė siekė panaikinti ginčijamą sprendimą.
28 Tą pačią dieną pateiktu atskiru dokumentu apeliantė taip pat prašė, kad byla būtų sprendžiama taikant pagreitintą procedūrą, numatytą Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 76a straipsnyje. 2007 m. vasario 23 d. laiške Komisija išreiškė savo nesutikimą, kad byla būtų nagrinėjama pagal pagreitintą procedūrą. 2007 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu prašymas nagrinėti bylą pagal pagreitintą procedūrą buvo patenkintas.
29 2007 m. kovo 23 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Komisija, remdamasi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, pateikė prieštaravimą dėl minėto ieškinio priimtinumo, dėl kurio 2007 m. balandžio 12 d. apeliantė pateikė pastabas.
30 Savo ieškiniu apeliantė Pirmosios instancijos teismo prašė:
– panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 punktą, kiek jame nustatyta, kad Vokietijos NPP II 6.2 skirsnio antraštinėse dalyse „Nauji papildomi įrenginiai pagal 2007 m. Įstatymo 11 straipsnį“ ir „Paskirstymai pagal 2007 m. Įstatymo 8 straipsnį“ aprašyta pirmojo paskirstymo laikotarpio paskirstymo garantija nesuderinama su Direktyva 2003/87,
– panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 2 punktą, kiek jame įtvirtinami nurodymai („Vorgaben“) Vokietijos Federacinei Respublikai dėl Vokietijos NPP II 6.2 skirsnio antraštinėse dalyse „Nauji papildomi įrenginiai pagal 2007 m. Įstatymo 11 straipsnį“ ir „Paskirstymai pagal 2007 m. Įstatymo 8 straipsnį“ aprašytos pirmojo paskirstymo laikotarpio paskirstymo garantijos taikymo ir šiuo atžvilgiu reikalaujama taikyti tokį patį įvykdymo faktorių kaip ir kitiems panašiems esamiems įrenginiams,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
31 Skundžiama nutartimi Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį kaip nepriimtiną, nuspręsdamas, kad, visų pirma kalbant apie apeliantę, ginčijamas sprendimas nėra su ja konkrečiai susijęs EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme, nes nėra jai skirtas.
32 Grįsdamas savo išvadą, Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 59 punkte, be kita ko, pripažino, kad ginčijamas sprendimas yra visuotinio taikymo aktas, kuris taikomas objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai nurodytų asmenų kategorijoms; iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalis ir 2 straipsnio 2 dalis susijusios su visais įrenginių operatoriais, kurie bendrai ir abstrakčiai nurodyti Vokietijos NPP II 6.2 skirsnio taisyklėse ir kurie veikia ekonominiame sektoriuje, kuriam taikoma prekybos emisijos leidimais sistema pagal Direktyvos 2003/87 I priedą. Todėl, atsižvelgiant į šias nuostatas, tokiems operatoriams, išskyrus tik jiems būdingas savybes, sprendimas daro poveikį lygiai taip pat ir jie atsiduria tokioje pačioje situacijoje.
33 Paskui Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nagrinėjamas aktas su fiziniu ar juridiniu asmeniu, kuriam jis nėra skirtas, gali būti konkrečiai susijęs EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme dėl tam tikrų jo ypatingų savybių ar faktinių aplinkybių, kurios jį išskiria iš kitų asmenų ir taip jį individualizuoja analogiškai asmeniui, kuriam yra skirtas sprendimas (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223; 1994 m. gegužės 18 d. Sprendimas Codorniu prieš Tarybą, C‑309/89, Rink. p. I‑1853, 20 punktas; 2002 m. liepos 25 d. Sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 36 punktas ir 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimas Komisija prieš Jégo-Quéré, C‑263/02 P, Rink. p. I‑3425, 45 punktas).
34 Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog vien ta aplinkybė, kad visuotinai taikomas aktas gali turėti konkrečių pasekmių, kurios skiriasi atskirų teisės subjektų, kuriems jis taikomas, atžvilgiu, negali jų išskirti iš visų kitų atitinkamų ūkio subjektų, nes šis aktas taikomas atsižvelgiant į objektyviai apibrėžtą situaciją.
35 Skundžiamos nutarties 61 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šioje byloje ieškovės, kurių neindividualizuoja jų ypatingos savybės, yra veikiamos sprendimo tiek pat, kiek visi kiti tokioje pačioje padėtyje esantys įrenginių operatoriai, kuriems taikoma tokia pati nacionalinė ir Bendrijos teisė. Todėl ieškovės tik dėl savo objektyvios operatorių savybės, kuri nurodyta Vokietijos NPP II 6.2 skirsnio taisyklėse, ir dėl to, kad veikia sektoriuose, kurie patenka į Direktyvos 2003/87 I priedą, galėjo tvirtinti, jog ginčijamas sprendimas su jomis yra susijęs.
36 Tame pačiame skundžiamo sprendimo punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tokios išvados neleido užginčyti joks ieškovių pateiktas argumentas.
37 Skundžiamos nutarties 65 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad negalima sutikti su argumentu, jog Saint‑Gobain Glass Deutschland priklauso uždarai asmenų grupei, nes ji priklauso grupei operatorių, kurie prašė ir gavo emisijos leidimus 2003–2004 m. pagal 2007 m. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas pirmiausia konstatavo, kad Saint‑Gobain Glass Deutschland nepateikė jokių paaiškinimų ar įrodymų dėl šios tariamai uždaros operatorių grupės sudėties. Prie bylos medžiagos ji nepridėjo jokio operatorių, kuriems buvo naudingas 2007 m. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymas, sąrašo, kaip tai padarė kitos dvi ieškovės.
38 Be to, Pirmosios instancijos teismas priminė, kad priimant ginčijamą priemonę galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę, nereiškia, kad ši priemonė turi būti laikoma konkrečiai susijusia su šiais subjektais, nes akivaizdu, jog nagrinėjama priemonė taikoma atsižvelgiant į joje apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes (2001 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Antillean Rice Mills prieš Tarybą, C‑451/98, Rink. p. I‑8949, 52 punktas).
39 Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Saint‑Gobain Glass Deutschland neįrodė, jog ginčijamas sprendimas konkrečiai su ja susijęs dėl to, kad ji tariamai priklauso uždarai operatorių grupei.
40 Be to, Pirmosios instancijos teismas taip pat manė, kad nei iš Direktyvos 2003/87 tikslų, skaitomų atsižvelgiant į jos penktą konstatuojamąją dalį, nei iš III priedo penktojo kriterijais, nei iš jokios kitos šios direktyvos nuostatos nematyti, jog įrenginio operatoriams suteikiama garantija, kad bus taikomas tam tikras paskirstymo metodas, ar net bus skirtas tam tikras šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų skaičius, ypač tada, kai ši tariama garantija yra susijusi su keletu paskirstymo laikotarpių. Atvirkščiai, Direktyvos 2003/87 11 straipsnio 1 ir 2 dalys, skaitomos kartu su šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalimi ir 13 straipsnio 1 dalimi, aiškiai skiria pirmąjį ir antrąjį paskirstymo laikotarpius ir apriboja emisijos leidimų, skirtų vieninteliam paskirstymo laikotarpiui, galiojimą, o tai reiškia, kad valstybės narės turi priimti atskirus sprendimus dėl leidimų skyrimo kiekvienam laikotarpiui.
Šalių reikalavimai
41 Savo apeliaciniu skundu Saint‑Gobain Glass Deutschland Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą nutartį, kiek ji susijusi su apeliante,
– panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 punktą, kiek jame nustatyta, kad Vokietijos NPP II 6.2 skirsnyje aprašyta pirmojo prekybos laikotarpio paskirstymo garantija nesuderinama su Direktyva 2003/87,
– panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 2 punktą, kiek jame įtvirtinami nurodymai Vokietijos Federacinei Respublikai dėl Vokietijos NPP II 6.2 skirsnyje aprašytos pirmojo prekybos laikotarpio paskirstymo garantijos taikymo ir šiuo atžvilgiu reikalaujama taikyti tokį patį įvykdymo faktorių kaip ir kitiems panašiems esamiems įrenginiams,
– nepatenkinus šių prašymų, panaikinti skundžiamą nutartį ir grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
42 Komisija prašo pripažinti, kad apeliacinis skundas yra nepriimtinas, ir subsidiariai atmesti jį kaip nepagrįstą. Ji taip pat prašo priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl apeliacinio skundo
43 Savo apeliaciniam skundui pagrįsti Saint‑Gobain Glass Deutschland nurodo du skundžiamos nutarties panaikinimo pagrindus, paremtus procesinės teisės ir EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos pažeidimu.
44 Pagal Procedūros reglamento 119 straipsnį, jeigu apeliacinis skundas arba jo dalis yra akivaizdžiai nepriimtinas arba akivaizdžiai nepagrįstas, Teismas gali bet kuriuo metu, remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu ir išklausęs generalinį advokatą, motyvuota nutartimi atmesti šį skundą.
45 Teisingumo Teismas mano, kad taip yra šiuo atveju ir kad, atsižvelgiant į šią nutartį, nereikia priimti sprendimo dėl prašymo nagrinėti bylą pagal pagreitintą procedūrą.
Dėl apeliacinio skundo priimtinumo
46 Komisija mano, jog apeliantė nebeturi suinteresuotumo paduoti apeliacinio skundo dėl to, kad ginčijamo sprendimo nuostatų panaikinimas apeliaciniame procese nebeturėtų jokių teisinių pasekmių, nes buvo priimtas 2007 m. spalio 26 d. Komisijos sprendimas C (2007) 5258, leidžiantis Vokietijos Federacinės Respublikos padarytus pakeitimus savo teisės aktuose, o visų pirma leidžiantis vieninteliu įvykdymo faktoriumi pagrįstą sistemą pakeisti kita sistema.
47 Teisingumo Teismo prašymu, pateiktu pagal jo Procedūros reglamento 54a straipsnį, Komisija jam perdavė minėtą sprendimą.
48 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas gali pripažinti apeliacinį skundą nepriimtiną dėl Pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą atsiradusio įvykio, kuris panaikina apelianto interesams daromą neigiamą poveikį. Iš tikrųjų apelianto suinteresuotumas pateikti apeliacinį skundą teisme reiškia, kad dėl apeliacinio skundo baigties jį pareiškusiai šaliai turi atsirasti nauda (1995 m. spalio 19 d. Sprendimo Rendo ir kt. prieš Komisiją, C‑19/93 P, Rink. p. I‑3319, 13 punktas ir 2001 m. sausio 25 d. Nutarties Lech-Stahlwerke prieš Komisiją, C‑111/99 P, Rink. p. I‑727, 18 punktas).
49 Šiuo atveju reikia pripažinti, jog sprendimas, kuriuo remiasi Komisija, siekdama įrodyti, kad apeliantė neteko suinteresuotumo pateikti apeliacinio skundo teisme, pirma, nepakeičia ginčijamo sprendimo ir, antra, liečia tik pakeitimus, susijusius su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalimi.
50 Tačiau apeliantė taip pat ginčija teiginius dėl pirmojo paskirstymo laikotarpio ir minėto ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje numatytos paskirstymo garantijos nesuderinamumo su Direktyva 2003/87, nes šioje nuostatoje, pirma, nustatyta pareiga valstybei narei, kuriai ji skirta, dėl Vokietijos NPP II 6.2 skirsnyje aprašytos pirmojo prekybos laikotarpio paskirstymo garantijos taikymo ir, antra, nurodoma šiai valstybei taikyti tokį patį įvykdymo faktorių kaip ir kitiems panašiems esamiems įrenginiams.
51 Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, neturėdamas papildomos informacijos, negali pripažinti, kaip to prašo Komisija, kad Saint‑Gobain Glass Deutschland neteko suinteresuotumo kreiptis į teismą šiame apeliaciniame procese.
52 Todėl reikia atmesti Komisijos pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo.
Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, pagrįsto procesinės teisės pažeidimu
Šalių argumentai
53 Saint‑Gobain Glass Deutschland tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažeidė tiek teisę į teisingą procesą, tiek teisę būti išklausytai. Šiuo klausimu ji visų pirma nurodo, kad ginčo šalims turi būti suteikta galimybė pareikšti nuomonę dėl visų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios reikšmingos bylos sprendimui.
54 Apeliantės teigimu, Pirmosios instancijos teismas savo nutartį iš esmės grindė tuo, kad ji nepateikė paaiškinimų ar įrodymų dėl uždaros operatorių grupės, kuriai ji tvirtino priklausanti, sudėties, kad ją būtų galima laikyti asmeniu, su kuriuo ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs. Saint‑Gobain Glass Deutschland tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas jos neprašė pateikti susijusių operatorių sąrašo. Iš to matyti, kad Pirmosios instancijos teismui ji negalėjo pateikti motyvų, kodėl toks sąrašas nepateiktas.
55 Dėl šio klausimo apeliantė tvirtina neturėjusi jokios priežasties pateikti aptariamo sąrašo, nes Pirmosios instancijos teismas to aiškiai neprašė. Be to, priklausymas uždarai operatorių, su kuriais ginčijamas sprendimas yra susijęs, grupei tiesiogiai matyti iš nacionalinės teisės aktų struktūros ir todėl nepriklauso nuo susijusių operatorių sąrašo pateikimo.
56 Saint‑Gobain Glass Deutschland taip pat teigia negalėjusi pateikti tokio sąrašo, nes Umweltbundesamt (Federalinė aplinkosaugos tarnyba) negalėjo patenkinti prašymo šiuo klausimu dėl su duomenų apsauga susijusių priežasčių. Tačiau Pirmosios instancijos teismas galėjo imtis proceso organizavimo ar tyrimo priemonių. Todėl jeigu Pirmosios instancijos teismas būtų pateikęs tokį prašymą, Vokietijos Federacinė Respublika būtų pateikusi sąrašą, kuris galėtų įrodyti, kad apeliantė priklauso uždarai operatorių grupei.
57 Komisija mano, kad skundžiamoje nutartyje Pirmosios instancijos teismas niekaip nepažeidė procesinės teisės.
Teisingumo Teismo vertinimas
58 Visų pirma reikia konstatuoti, kad, priešingai nei, atrodo, mano apeliantė, Pirmosios instancijos teismas tik tarp kita ko pažymėjo, jog ji nepateikė operatorių, su kuriais ginčijamas sprendimas yra susijęs, sąrašo, siekdama įrodyti, kad šis sprendimas su ja yra konkrečiai susijęs.
59 Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 61 punkte pirmiausia manė, kad ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškovėmis ir kad tokios išvados neleidžia užginčyti joks jų pateiktas argumentas.
60 Konkrečiai kalbant, atsakant į kai kuriuos Saint‑Gobain Glass Deutschland pateiktus argumentus, pagrįstus tariamu jos priklausymu uždarai su ginčijamu sprendimu susijusių operatorių grupei, Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 65 punkte priminė, kad galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę, nereiškia, jog ši priemonė turi būti laikoma konkrečiai susijusia su šiais subjektais, nes akivaizdu, jog nagrinėjama priemonė taikoma atsižvelgiant į joje apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes.
61 Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Saint‑Gobain Glass Deutschland nepateikė paaiškinimų ar įrodymų dėl šios tariamos uždaros operatorių grupės sudėties. Todėl jis tik tarp kita ko pažymėjo, kad apeliantė, kitaip nei kitos ieškovės, prie bylos medžiagos nepridėjo operatorių sąrašo.
62 Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką prieš perteklinius Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus nukreipti kaltinimai negali būti pagrindas šiam sprendimui panaikinti ir yra nereikšmingi (2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 148 punktas ir 2006 m. vasario 23 d. Nutarties Piau prieš Komisiją, C‑171/05 P, 86 punktas).
63 Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti visą pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą kaip netinkamą.
Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, pagrįsto EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos pažeidimu
Šalių argumentai
64 Šiuo apeliacinio skundo pagrindu Saint‑Gobain Glass Deutschland iš esmės nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė konkrečios sąsajos su Bendrijos aktu sąvoką.
65 Apeliantės teigimu, susijusių operatorių grupė buvo galutinai apibrėžta ir (arba) apibrėžtina remiantis Vokietijos teisės aktais ir bet kuriuo atveju negalėjo būti išplėsta. Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas negalėjo tvirtinti, kad draudimas palikti galioti paskirstymo garantiją yra taikomas atsižvelgiant į nagrinėjamame akte apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes.
66 Apeliantės manymu, operatoriai yra taip tiksliai apibrėžti ginčijamame sprendime, kad objektyvi nuoroda į 2007 m. Įstatymo 8 straipsnio taikymo sritį visada galėjo būti pakeista vardiniu operatorių sąrašu, nepakeičiant šio sprendimo apimties.
67 Remdamasi 1971 m. gegužės 13 d. Sprendimu International Fruit Company ir kt. prieš Komisiją (41/70–44/70, Rink. p. 411, 21 punktas), apeliantė nurodo, kad ginčijamą sprendimą Pirmosios instancijos teismas galėjo laikyti ir pavienių sprendimų rinkiniu, nes Komisija uždraudė tolesnį paskirstymo garantijos galiojimą kiekvieno iš operatorių, kuriems taikoma 2007 m. Įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta paskirstymo garantija, atžvilgiu. Galiausiai Komisijos sprendimas dėl Vokietijos NPP II yra ir visuotinio taikymo sprendimas, ir pavienių sprendimų rinkinys, draudžiantis taikyti iš 2007 m. Įstatymo 8 straipsnio kylančias paskirstymo garantijas.
68 Komisija tvirtina, kad šis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Šiuo klausimu ji mano, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą.
69 Be to, ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pavienių sprendimų rinkiniu todėl, kad Komisija nenusprendė dėl pavienių prašymų ir kad bet kuriuo atveju ji neturėjo jokios pakankamos informacijos dėl NPP, apie kurį pranešta, nurodytus įrenginius, kad galėtų priimti tokį sprendimą, kokį, apeliantės nuomone, ji turėjo priimti.
Teisingumo Teismo vertinimas
70 Reikia pripažinti, kaip teisingai nusprendė Pirmosios instancijos teismas, kad galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę, nereiškia, kad ši priemonė turi būti laikoma konkrečiai susijusia su šiais subjektais, nes akivaizdu, kaip ir šiuo atveju, jog nagrinėjama priemonė taikoma atsižvelgiant į joje apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes (žr., be kita ko, minėto 2001 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Antillean Rice Millsprieš Tarybą 52 punktą; 1993 m. gegužės 24 d. Nutarties Arnaud ir kt. prieš Tarybą, C‑131/92, Rink. p. I‑2573, 13 punktą ir 1993 m. birželio 21 d. Nutarties Chiquita Banana ir kt. prieš Tarybą, C‑276/93, Rink. p. I‑3345, 8 punktą).
71 Kalbant apie apeliantės argumentus, kuriais ji siekia įrodyti, kad ginčijamas sprendimas yra hibridinio pobūdžio, nes jis vienu metu buvo ir visuotinio taikymo aktas, ir pavienių sprendimų rinkinys, reikia pripažinti, pirma, kaip tai padarė Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 59 punkte, kad Vokietijos Federacinei Respublikai skirtas ginčijamas sprendimas yra visuotinio taikymo aktas, nes taikomas objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai nurodytų asmenų kategorijoms.
72 Antra, tai, kad dėl ginčijamo sprendimo buvo draudžiama palikti galioti paskirstymo garantiją, į kurią galėjo tvirtinti turintys teisę kai kurie operatoriai pagal 2007 m. Įstatymo 8 straipsnį, negali šiam sprendimui suteikti pavienių sprendimų rinkinio pobūdžio.
73 Šiuo atžvilgiu, priešingai nei teigia apeliantė šiame apeliaciniame procese, aplinkybė, kad valstybės narės Komisijai pateiktame NPP turi būti įrenginių, kuriems taikoma prekybos emisijos leidimais sistema, sąrašas ir nurodyti leidimai, kuriuos ši valstybė ketina skirti minėtiems įrenginiams, neleidžia tvirtinti, kad ginčijamame sprendime Komisija nusprendė dėl pavienių prašymų, kaip buvo bylos, kurioje priimtas minėtas sprendimas International Fruit Company ir kt. prieš Komisiją, situacijoje.
74 Tokią išvadą patvirtintina tai, kad Direktyvos 2003/87 III priedo 10 punkte numatytas sąrašas yra susijęs su atitinkamais įrenginiais, o ne su vardiniu operatorių, kuriems skiriami leidimai, sąrašu.
75 Be to, remiantis šios direktyvos 11 straipsnio 2 ir 3 dalimis, kiekviena valstybė narė, o ne Komisija, turi nuspręsti dėl bendro leidimų skaičiaus, kurį ji skirs tam laikotarpiui, pradėti tų leidimų skyrimo kiekvieno įrenginio operatoriui procesą ir nuspręsti dėl tų leidimų skyrimo. Toks sprendimas priimamas laikantis savo NPP, parengto taikant minėtos direktyvos 9 straipsnį ir laikantis jos 10 straipsnio.
76 Galiausiai, kaip tą pažymėjo Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 67 punkte, nei iš Direktyvos 2003/87 tikslų, skaitomų atsižvelgiant į jos penktą konstatuojamąją dalį, nei iš III priedo penktojo kriterijais, nei iš jokios kitos šios direktyvos nuostatos nematyti, jog įrenginio operatoriams suteikiama garantija, kad bus taikomas tam tikras paskirstymo metodas, ar net bus skirtas tam tikras šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų skaičius. Be to, tokią išvadą patvirtina pakeitimai, kuriuos vėliau savo NPP II padarė Vokietijos Federacinė Respublika ir kuriuos leido Komisija.
77 Tokiomis aplinkybėmis taikydamas EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos, manydamas, kad ginčijamas sprendimas yra visuotinio taikymo ir todėl nėra konkrečiai susijęs su apeliante.
78 Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad nors ieškovai negali reikalauti panaikinti ginčijamą sprendimą, jie gali ginčyti nacionalines priemones, priimtas taikant skundžiamą sprendimą, kuris daro jiems poveikį, ir šiomis aplinkybėmis jie išlaiko galimybę remtis jo neteisėtumu nacionaliniuose teismuose, priimančiuose sprendimą pagal EB 234 straipsnį (šiuo klausimu žr. 1983 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Universität Hamburg, 216/82, Rink. p. 2771, 10 punktą ir 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Kruidvat prieš Komisiją, C‑70/97 P, Rink. p. I‑7183, 48 ir 49 punktus).
79 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti šį apeliacinio skundo pagrindą kaip akivaizdžiai nepagrįstą ir todėl reikia atmesti visą apeliacinį skundą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
80 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Saint‑Gobain Glass Deutschland bylą pralaimėjo, pastaroji turi jas padengti.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nutaria:
1. Atmesti apeliacinį skundą.
2. Priteisti iš Saint‑Gobain Glass Deutschland GmbH bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.
* Proceso kalba: vokiečių.
Full & Egal Universal Law Academy