EUR-Lex -  62007TJ0024 - LT

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2009 m. liepos 1 d. ( *1 )

„Konkurencija — Karteliai — Plokšti nerūdijančio plieno gaminiai — Pagal Reglamentą (EB) Nr. 1/2003 priimtas sprendimas, kuriuo konstatuojamas AP 65 straipsnio pažeidimas pasibaigus EAPB sutarties galiojimui — Papildomas lydinio mokestis — Komisijos kompetencija — Atsakomybė už neteisėtus veiksmus — Res judicata galia — Teisė į gynybą — Galimybė susipažinti su byla — Senatis — Non bis in idem principas — Bendradarbiavimas per administracinę procedūrą“

Byloje T-24/07

ThyssenKrupp Stainless AG, įsteigta Duisburge (Vokietija), atstovaujama advokatų M. Klusmann ir S. Thomas,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą F. Castillo de la Torre, R. Sauer ir O. Weber,

atsakovę,

dėl prašymo visiškai ar iš dalies panaikinti 2006 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimą, susijusį su (AP) 65 straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/F/39.234 – Papildomas lydinio mokestis – pakartotinas sprendimas), ir, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, sumažinti šiuo sprendimu ThyssenKrupp Stainless skirtą baudą,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras (pranešėjas), teisėjai M. Prek ir V. M. Ciucă,

posėdžio sekretorė T. Weiler, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. gruodžio 11 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

Teisinis pagrindas

1. EAPB sutarties nuostatos

1

AP 65 straipsnyje numatyta:

„1.   Visi įmonių tarpusavio susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kuriais siekiama tiesiogiai ar netiesiogiai sulaikyti, apriboti ar iškreipti normalią konkurenciją bendrojoje rinkoje, yra draudžiami, ypač tokie, kuriais siekiama:

a)

nustatyti kainas;

b)

apriboti bei kontroliuoti gamybą, techninį vystymąsi ar investavimą;

c)

pasidalyti rinkas, produktus, klientus ar tiekimo šaltinius.

2.   Tačiau Komisija leidžia tam tikriems produktams sudaryti specializacijos sutartis, bendras pirkimo ar bendro pardavimo sutartis, jeigu nutaria, kad [yra tenkinamos kai kurios sąlygos ]

3.   Kaip nustatyta 47 straipsnyje, Komisija turi teisę gauti jai reikalingą informaciją specialiai kreipdamasi į atitinkamą šalį arba nustatydama taisykles, apie kokius susitarimus, sprendimus ar praktiką reikia jai pranešti.

4.   Bet kuris susitarimas ar sprendimas, draudžiamas šio straipsnio 1 dalyje, automatiškai negalioja ir juo negalima remtis jokiame valstybės narės teisme.

Jeigu nesinaudojama teise kreiptis į Teismą, tik Komisija gali nuspręsti, ar toks susitarimas bei sprendimas yra suderinami su šiuo straipsniu.

5.   Įmonėms, kurios sudarė automatiškai negaliojančius susitarimus, arba per arbitražą, baudas, boikotą ar kitokiais būdais įgyvendino ar bandė įgyvendinti automatiškai negaliojantį susitarimą ar sprendimą bei susitarimą, kuriam buvo nesuteiktas ar atšauktas leidimas, arba kurios gavo leidimus, sąmoningai pateikusios neteisingą informaciją, arba kurios įsitraukė į šio straipsnio 1 dalyje draudžiamas veikas, Komisija gali skirti vienkartines ar periodines baudas, kurių dydis neviršija dvigubos apyvartos tų produktų, kurie buvo šiuo straipsniu draudžiamų susitarimų, sprendimų ar veikų dalykas; tačiau jeigu susitarimo, sprendimo ar veikos tikslas yra apriboti gamybą, techninį vystymąsi ar investavimą, maksimalus vienkartinių baudų dydis gali būti padidintas iki 10% metinės įmonių pažeidėjų apyvartos, o maksimalus periodinių baudų dydis – iki 20% dienos apyvartos.“

2

Pagal EAPB 97 straipsnį šios sutarties galiojimo terminas baigėsi 2002 m. liepos 23 dieną.

2. Komisijos komunikatas dėl kai kurių konkurencijos bylų, susijusių su EAPB sutarties galiojimo pasibaigimu, nagrinėjimo aspektų

3

2002 m. birželio 18 d. Komisija priėmė Komunikatą dėl kai kurių konkurencijos bylų, susijusių su EAPB sutarties galiojimo pasibaigimu, nagrinėjimo aspektų (OL C 152, p. 5, toliau – 2002 m. birželio 18 d. Komunikatas).

4

2002 m. birželio 18 d. Komunikato 2 punkte nurodoma, kad šiuo komunikatu siekiama:

„—

ūkio subjektų ir valstybių narių interesais pakartoti svarbiausius materialinės ir procedūrinės teisės pakeitimus, atsirandančius dėl perėjimo prie EB tvarkos tiek, kiek jie susiję su EAPB sutartimi ir jos antrine teise

—

paaiškinti, kaip Komisija siekia sureguliuoti dėl perėjimo nuo EAPB prie EB tvarkos atsiradusias specifines problemas kartelių ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi , koncentracijų tarp įmonių kontrolės ir valstybės pagalbos kontrolės srityse.“

5

2002 m. birželio 18 d. Komunikato 31 punktas, esantis skyriuje, skirtame dėl perėjimo nuo EAPB prie EB tvarkos atsiradusioms specifinėms problemoms, suformuluotas taip:

„Jei taikant Bendrijos konkurencijos taisykles susitarimams Komisija nustato pažeidimą su EAPB sutartimi susijusioje srityje, taikoma pažeidimą įrodančių faktinių aplinkybių atsiradimo metu galiojusi materialinė teisė, nesvarbu, kokia būtų taikymo data. Bet kuriuo atveju pasibaigus EAPB sutarties galiojimui procedūros klausimams yra taikytina EB teisė. “

3. Reglamento (EB) Nr. 1/2003 nuostatos

6

Pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų (EB) 81 ir (EB) 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 4 straipsnį „siekiant, kad būtų taikomi (EB) 81 ir (EB) 82 straipsniai, Komisija turi įgaliojimus, nustatytus šiuo reglamentu“.

7

Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Kai Komisija, veikdama skundo pagrindu ar savo iniciatyva, nustato (EB) 81 straipsnio ar (EB) 82 straipsnio pažeidimą, ji gali priimti sprendimą, reikalaujantį, kad įmonės ar įmonių asociacijos nutrauktų pažeidimą. Tuo tikslu ji gali skirti įmonei ar įmonių asociacijai bet kokią elgesio ar struktūrinę koreguojančią priemonę, proporcingą įvykdytam pažeidimui ir būtiną pažeidimui veiksmingai nutraukti. Struktūrinės priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, jei nėra lygiai taip pat veiksmingos elgesio priemonės arba jei lygiai taip veiksminga elgesio priemonė būtų įmonei didesnė našta nei struktūrinė. Komisija taip pat gali konstatuoti, kad pažeidimas padarytas praeityje, jei ji turi teisėtą interesą tai daryti.“

8

Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:

a)

pažeidžia (EB) 81 ar (EB) 82 straipsnio nuostatas; ar

b)

nesilaiko sprendimo, nustatančio laikinųjų apsaugos priemonių taikymą pagal 8 straipsnį; ar

c)

nesilaiko įsipareigojimo, kuris pagal 9 straipsnį priimtu sprendimu tapo privalomu.

Vienai įmonei ar įmonių asociacijai – pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10% jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.

Jei asociacijos įvykdytas pažeidimas susijęs su jos narių veikla, bauda negali viršyti 10% visų jos narių, veikiančių šio pažeidimo paveiktoje rinkoje, bendros apyvartos.“

9

Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnyje nurodyta:

„1.   Komisija, prieš priimdama sprendimus, kaip numatyta 7, 8, 23 straipsniuose ir 24 straipsnio 2 dalyje, suteikia įmonėms ar įmonių asociacijoms, esančioms Komisijos nagrinėjamos bylos subjektu, galimybę būti išklausytoms klausimais, dėl kurių Komisija buvo pareiškusi prieštaravimus. Komisija grindžia savo sprendimus tik tais prieštaravimais, dėl kurių suinteresuotos šalys galėjo pareikšti pastabų. Pareiškėjai turi būti įtraukti į bylos nagrinėjimą.

2.   Proceso metu turi būti gerbiama šalių teisė į gynybą. Šalys turi teisę susipažinti su Komisijos bylos medžiaga atsižvelgiant į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis. Teisė susipažinti su bylos medžiaga netaikoma konfidencialiai informacijai ir Komisijos ar valstybių narių konkurencijos institucijų vidaus dokumentams. Ši teisė visų pirma netaikoma Komisijos ir valstybių narių konkurencijos institucijų korespondencijai ar valstybių narių konkurencijos institucijų tarpusavio korespondencijai, įskaitant dokumentus, parengtus pagal 11 ir 14 straipsnių nuostatas. Šios straipsnio dalies reikalavimai netrukdo Komisijai atskleisti ir naudoti informaciją, reikalingą pažeidimui įrodyti.

“

Faktinės bylos aplinkybės

10

Krupp Thyssen Nirosta GmbH yra bendrovė, įsteigta pagal Vokietijos teisę 1995 m. sausio 1 d. sujungus bendrovių Thyssen Stahl AG (toliau – Thyssen) ir Fried Krupp AG Hoesch-Krupp veiklą rūgštims ir aukštoms temperatūroms atsparių plokščiųjų nerūdijančio plieno gaminių srityje. Po daugybės pavadinimo pakeitimų Krupp Thyssen Nirosta GmbH tapo ThyssenKrupp Stainless AG (toliau – ieškovė, arba TKS).

11

Nerūdijantis plienas – tai speciali plieno rūšis, kurios pagrindinė savybė yra atsparumas korozijai. Ši savybė pasiekiama gamybos procese naudojant įvairius lydinio komponentus (chromą, nikelį, molibdeną). Nerūdijantis plienas naudojamas plokščiųjų gaminių (lakštai arba ritiniai; karšto ar šalto valcavimo) arba ilgųjų gaminių (strypai, viela, profiliai; karšto valcavimo arba neapdoroti) forma. Dauguma šių gaminių priklauso EAPB sutarties taikymo sričiai pagal AP 81 straipsnį.

12

Pasirodžius informacijai specializuotoje spaudoje ir pasiskundus vartotojams, 1995 m. kovo 16 d. Europos Bendrijų Komisija pagal EAPB 47 straipsnį paprašė kelių nerūdijančio plieno gamintojų pateikti informaciją apie jų įvykdytą bendrą kainų padidinimą, vadinamą „papildomu lydinio mokesčiu“.

13

Papildomas lydinio mokestis yra kainos priedas, kuris, apskaičiuotas atsižvelgiant į lydinio komponentų kainas, pridedamas prie bazinės nerūdijančio plieno kainos. Nerūdijančio plieno gamintojų naudojamų lydinio komponentų (nikelio, chromo ir molibdeno) kaina sudaro didelę gamybos sąnaudų dalį. Šių komponentų kainos labai smarkiai kinta.

14

1995 m. gruodžio 19 d. Komisija, remdamasi surinkta informacija, 19 įmonių nusiuntė pranešimą apie kaltinimus.

15

1996 m. gruodžio mėnesį ir 1997 m. sausio mėnesį Komisijai atlikus patikrinimą vietoje, kai kurių įmonių atstovai arba advokatai pranešė norintys su ja bendradarbiauti. 1996 m. gruodžio 17 d.TKS išsiuntė Komisijai tai patvirtinantį pareiškimą.

16

1997 m. balandžio 24 d. Komisija išsiuntė atitinkamoms įmonėms naują pranešimą apie kaltinimus, kuris pakeitė 1995 m. gruodžio 19 d. pranešimą apie kaltinimus. TKS ir Thyssen gavo atskirus pranešimus apie kaltinimus, į kuriuos atskirai atsakė birželio 30 d. savo atstovų laiškais.

17

1997 m. liepos 23 d. Komisijai skirtame laiške (toliau – 1997 m. liepos 23 pareiškimas) TKS nurodė:

„Dėl minėtos procedūros (byla IV/35.814 – TKS ) Jūs Thyssen teisėto atstovo paprašėte, kad (TKS) aiškiai patvirtintų, jog prisiima atsakomybę už Thyssen veiksmus po Thyssen plokščiųjų plieno gaminių veiklos sektoriaus perdavimo, tiek, kiek tai susiję su plokščiaisiais plieno gaminiais, kuriems yra skirta ši procedūra, taip pat ir per laikotarpį iki 1993 metų. Šiuo laišku mes tai Jums aiškiai patvirtiname.“

18

1998 m. sausio 21 d. Komisija priėmė Sprendimą 98/247/EAPB, susijusį su (AP) 65 straipsnio taikymo procedūra (byla IV/35.814 – Papildomas lydinio mokestis) (OL L 100, p. 55).

19

Šiame sprendime nurodoma, kad dauguma plokščiųjų plieno produktų gamintojų 1993 m. gruodžio 16 d. Madride vykusiame susitikime nusprendė kartu pakelti savo produktų kainas, pakeičiant papildomo lydinio mokesčio skaičiavimo formulę. Buvo nuspręsta nuo 1994 m. vasario 1 d. skaičiuoti papildomą lydinio mokestį pagal formulę, kuri paskutinį kartą taikyta 1991 m., ir nustatyti, kad visi gamintojai referencinėmis kainomis turėtų laikyti 1993 m. rugsėjo mėnesį, kai nikelio kaina buvo mažiausia per visą istoriją, buvusias lydinio komponentų kainas.

20

Komisija nusprendė, kad pakoreguodamos ir suderintai taikydamos naujas apskaičiuojant papildomą lydinio mokestį naudojamas referencines kainas atitinkamos įmonės pažeidė AP 65 straipsnio 1 dalį, t. y. šiais veiksmais buvo siekiama apriboti ir iškreipti normalią konkurenciją bendrojoje rinkoje, ir jie sukėlė tokias pasekmes.

21

Apie Sprendimą 98/247 buvo pranešta TKS ir nebuvo pranešta Thyssen.

22

Iš Sprendimo 98/247 102 konstatuojamosios dalies bei 1 ir 2 straipsnių matyti, jog Komisija, remdamasi 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu, nusprendė, kad TKS yra atsakinga už Thyssen veiksmus, todėl skyrė jai baudą taip pat už pažeidimus, dėl kurių kaltinama Thyssen. Šiuo atžvilgiu Komisija Sprendimo 98/247 78 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad Thyssen pažeidimas truko nuo 1993 m. gruodžio mėn., kai įvyko Madrido susitikimas, per kurį pradėta derinti plokščiųjų nerūdijančio plieno gaminių gamintojų veiksmus, iki 1995 m. sausio 1 d., kai buvo nutraukta Thyssen veikla šiame sektoriuje.

23

1998 m. kovo 11 d.TKS pareiškė ieškinį, be kita ko, dėl Sprendimo 98/247 panaikinimo.

24

2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimu Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją (T-45/98 ir T-47/98, Rink. p. II-3757) Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimo 98/247 1 straipsnį tiek, kiek jame nustatyta, jog atsakomybė už Thyssen AP 65 straipsnio pažeidimą tenka TKS.

25

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija per administracinę procedūrą nesudarė TKS sąlygų pateikti savo pastabų dėl veiksmų, kuriais kaltinama Thyssen, tikrumo ir svarbos, todėl TKS šiuo klausimu negalėjo pasinaudoti teise į gynybą. Tad Komisija neturėjo teisės pripažinti TKS atsakinga už Thyssen atliktus veiksmus ir atitinkamai negalėjo TKS skirti baudos už pažeidimus, kuriais kaltinama Thyssen, nes pranešimas apie kaltinimus buvo išsiųstas tik Thyssen (šio sprendimo 24 punkte minėto Sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją 66 ir 67 punktai).

26

Todėl Pirmosios instancijos teismas sumažino baudą TKS tiek, kiek ji jai buvo paskirta už Thyssen padarytą pažeidimą, ir skyrė 4032000 EUR galutinę baudą.

27

2005 m. liepos 14 d. Sprendimu ThyssenKrupp prieš Komisiją (C-65/02 P ir C-73/02 P, Rink. p. I-6773) Teisingumo Teismas atmetė TKS ir Komisijos pateiktus apeliacinius skundus dėl šio sprendimo 24 punkte minėto Sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją.

28

2005 m. lapkričio 29 d. laišku pareikalavusi iš Thyssen Krupp AG grupės vadovybės įvairių duomenų ir 2006 m. kovo 6 d. laišku nusiuntusi Thyssen prašymą pateikti informaciją apie jos apyvartą, 2006 m. balandžio 5 d. Komisija išsiuntė TKS pranešimą apie kaltinimus.

29

2006 m. gegužės 17 d. ieškovė atsakė į pranešimą apie kaltinimus, o 2006 m. rugsėjo 15 d. įvyko viešasis svarstymas.

30

2006 m. gruodžio 20 d. Komisija priėmė sprendimą, susijusį su (AP) 65 straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/F/39.234 – Papildomas lydinio mokestis – pakartotinas sprendimas) (toliau – sprendimas).

31

Sprendimo preambulėje nurodoma:

„atsižvelgusi į Europos anglies ir plieno bendrijos sutartį, būtent į jos 65 straipsnį,

atsižvelgusi į Europos Bendrijos steigimo sutartį,

atsižvelgusi į Reglamentą Nr. 1/2003 ,

atsižvelgusi į 2006 m. balandžio 5 d. Komisijos sprendimą iš dalies iš naujo išnagrinėti šį atvejį,

atsižvelgusi į informaciją, kuri buvo Komisijai pateikta, ir pagal (AP) 47 straipsnį atliktus patikrinimus,

atsižvelgusi į pagal (AP) 36 straipsnį pateiktas rašytines pastabas,

atsižvelgusi į Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnyje numatytus prašymus pateikti informaciją,

suteikusi suinteresuotai įmonei galimybę būti išklausytai klausimais, dėl kurių Komisija buvo pareiškusi prieštaravimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalį ir2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal (EB) 81 ir (EB) 82 straipsnius tvarkos,

pasikonsultavusi su Kartelių ir dominuojančių padėčių patariamuoju komitetu,

“

32

Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta:

„1 straipsnis

Thyssen nuo 1993 m. gruodžio 16 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d vykdė AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą, pakoreguodama ir suderintai taikydama naujas apskaičiuojant papildomą lydinio mokestį naudojamas referencines kainas, t. y. šiais veiksmais buvo siekiama apriboti ir iškreipti normalią konkurenciją bendrojoje rinkoje, ir jie sukėlė tokias pasekmes.

2 straipsnis

Už (1) straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriama 3168000 EUR bauda.

Kadangi juridinis asmuo (TKS) 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu prisiėmė atsakomybę už juridinio asmens Thyssen veiksmus, bauda skiriama (TKS).

“

Procesas ir šalių reikalavimai

33

2007 m. vasario 6 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

34

Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (penktoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal Procedūros reglamento 64 dalį, paprašė Komisijos raštu atsakyti į klausimą dėl su administracine procedūra susijusios bylos, kuriai pasibaigus buvo priimtas sprendimas, medžiagos turinio. Komisija šį prašymą įvykdė 2008 m. gruodžio 3 dieną.

35

2008 m. gruodžio 3 d. laišku Komisija pateikė pastabas dėl teismo posėdžio pranešimo, apie kurias buvo pranešta ieškovei. 2008 m. gruodžio 8 d. laišku ieškovė Pirmosios instancijos teismo paprašė neįtraukti į bylą minėtų pastabų, nes jos keičia Komisijos argumentus ir yra pavėluotai išreikšta papildoma nuomonė dėl esmės.

36

Pirmosios instancijos teismas, pirma, atmetė ieškovės prašymą kaip neturintį dalyko, nes 2008 m. gruodžio 3 d. Komisijos laiškas jau buvo prijungtas prie bylos medžiagos, ir, antra, nurodė, kad galimas naujų Komisijos argumentų buvimas ir jų priimtinumas bus vertinami priimant sprendimą.

37

Per 2008 m. gruodžio 11 d. posėdį šalys buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

38

Vykstant posėdžiui, ieškovė nurodė, kad atsiima 1997 m. liepos 23 d. pareiškimą. Atsakydama į pirmininko klausimą, ieškovė tvirtino, jog per administracinę procedūrą ji jo neatsiėmė, o tik norėjo patvirtinti rašytiniuose dokumentuose ginamą poziciją, t. y. kad 1997 m. liepos 23 d. pareiškimas buvo tik asmeninis pareiškimas, kurį galima atsiimti ir kuriuo remiantis ji negali būti pripažinta atsakinga už Thyssen veiksmus. Apie minėtą ieškovės atsiėmimo aktą ir pareiškimus buvo pažymėta posėdžio protokole.

39

Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

—

panaikinti sprendimą,

—

nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti sprendimo 2 straipsnį,

—

nepatenkinus pirma nurodytų reikalavimų, atitinkamai sumažinti skirtą baudą,

—

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

40

Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

—

atmesti ieškinį,

—

priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teisės

1. Dėl tariamai naujų ir pavėluotų Komisijos argumentų buvimo

41

Komisijai pateikus pastabas dėl teismo posėdžio pranešimo ieškovė nurodė, kad šios pastabos keičia Komisijos argumentus ir yra pavėluotai išreikšta papildoma nuomonė dėl esmės.

42

Konstatuotina, kad šis ieškovės teiginys konkrečiai nėra pagrįstas ir jame nenurodomi konkretūs nagrinėjamų pastabų punktai. Atvirkščiai, konstatuotina, kad šiose pastabose yra tik keli teiginiai dėl kai kurių Komisijos rašytiniuose dokumentuose pateiktų argumentų prasmės arba primenami argumentai, kurių nėra būtinoje santraukoje, kokia paprastai yra teismo posėdžio protokolas.

43

Ieškovė taip pat neįrodė, kad Komisija pateikė naujų argumentų, patenkančių į Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies taikymo sritį.

2. Dėl Komisijos kompetencijos

44

Reikia kartu nagrinėti du pirmuosius panaikinimo pagrindus, susijusius atitinkamai su principo nulla poena sine lege pažeidimu ir Reglamento Nr. 1/2003 ir AP 65 straipsnio taikymo neteisėtu pobūdžiu, kuriais aiškiai keliamas klausimas dėl Komisijos kompetencijos priimti sprendimą, o tam reikia nustatyti, ar jis pagrįstas galiojančiais teisės aktais.

Šalių argumentai

45

Pirma, ieškovė tvirtina, kad sprendimas yra neteisėtas, nes šiame akte Komisija skyrė jai baudą „nesant galiojančio teisinio pagrindo“, o tai prieštarauja principui nulla poena sine lege.

46

Ji pabrėžia, kad EAPB sutartis nustojo galioti 2002 m. liepos 23 d., ir todėl Komisija neteko kompetencijos skirti sankcijas už AP 65 straipsnio pažeidimus. Iš 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 70 straipsnio, kuriame nurodytas EAPB sutarčiai taikytinas bendras tarptautinės paprotinės teisės principas, matyti, kad nustojus galioti sutarčiai, ja nebegalima grįsti jokių įsipareigojimų ar kompetencijos.

47

Ieškovės nuomone, AP 65 straipsnį atgaline data galima taikyti tik tuo atveju, kai yra pereinamoji nuostata dėl EAPB sutartimi įtvirtintų konkurencijos taisyklių, kurios šiuo atveju nėra, nors valstybės narės arba Taryba, reglamentuodamos EAPB sutarties pasibaigimo pasekmes kitose srityse, protokolo, sprendimo ar reglamento forma nustatė pereinamąsias nuostatas.

48

Ieškovė nurodo, kad jei Komisija norėjo taikyti AP 65 straipsnį, ji turėjo turėti atitinkamus įgaliojimus. Tačiau EAPB ir EB sutartyse bei antrinėje teisėje ir konkrečiai Reglamente Nr. 1/2003 nėra jokių nuostatų, leidžiančių tokį taikymą atgaline data.

49

Komisija taip pat negalėjo grįsti savo kompetencijos taikyti AP 65 straipsnį remdamasi tariama vienoda draudimo tvarka, išplaukiančia iš vientisos Europos teisės sistemos. Be abejo, pasirašius Sujungimo sutartį EAPB ir EB sutartys buvo susijusios institucijų lygmeniu. Tačiau tai yra dvi skirtingos teisės sistemos su skirtingai reglamentuojamomis kompetencijomis ir įgaliojimais.

50

Ieškovė nurodo, kad nėra bendros absoliučios Komisijos kompetencijos ir kad pagal EB 5 straipsnyje įtvirtintą suteiktos kompetencijos principą Bendrijos institucijos negali pačios sau suteikti kompetencijos. Komisija turi kompetenciją taikyti Sutartis Bendrijos teisės sistemoje tik tiek, kiek ši kompetencija konkrečiai jai suteikiama pagal įvairias Sutartis. Ieškovės nuomone, kai Sutarties galiojimas baigiasi, pavyzdžiui, šiuo atveju EAPB sutartis nustojo galioti 2002 m. liepos 23 d., turėjusios kompetenciją taikyti nagrinėjamą sutartį institucijos taip pat netenka savo teisių.

51

Kitokie Komisijos argumentai, kaip antai, kad EB 81 straipsnis – tai AP 65 straipsnio „alternatyvus pakeitimas“ ir kad jį dar galima taikyti atsižvelgiant į bendrą teisės normų hierarchijos principą, lex generalis esant žemiau už lex specialis, neturi reikšmės.

52

AP 65 straipsnis nėra lex specialis EB 81 straipsnio atžvilgiu Komisijos nurodoma prasme. Ieškovės nuomone, lex specialis yra visus lex generalis kriterijus ir dar bent vieną kriterijų atitinkanti teisės norma. Taip nėra šiuo atveju, kiek tai susiję su AP 65 straipsnio ir EB 81 straipsnio santykiu, nes AP 65 straipsnis neapima visų EB 81 straipsnio kriterijų, ypač poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai reikalavimo. Negalima remtis apibrėžtumo principu, kalbant apie nebegaliojančios teisės taikymą.

53

AP 65 straipsnio taip pat negalima taikyti remiantis 2002 m. birželio 18 d. Komunikatu. Šis komunikatas nėra privalomas ir Komisija bet kuriuo atveju neturėjo teisės priimti teisės aktų ankstesnėms byloms nagrinėti, net siekdama užtikrinti „sklandų perėjimą“ nuo EAPB sutarties prie EB sutarties nuostatų, kaip numatyta sprendime.

54

Šiuo atveju AP 65 straipsnio taip pat negalima taikyti remiantis lex mitior principu. „Baudžiamojo įstatymo“ taikymas atgaline data nepateisinamas, tačiau principas lex mitior, atvirkščiai, numato tokį taikymą atgaline data.

55

Antra, ieškovė teigia, kad sprendimas yra neteisėtas, nes jame taikomas Reglamentas Nr. 1/2003, ypač jo 23 straipsnis, kartu su AP 65 straipsniu. Šis „normų junginys“ negali būti pakankamas teisinis pagrindas skirti sankcijas, be to, jis gali lemti rimtus procedūrinius pažeidimus, o tai pateisintų sprendimo kvalifikavimą kaip „neegzistuojančio“1987 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Consorzio Cooperative d’Abruzzo prieš Komisiją (15/85, Rink. p. 1005) prasme.

56

Pirma, ji nurodo, kad iš Reglamento Nr. 1/2003, įsigaliojusio nustojus galioti EAPB sutarčiai, konstatuojamųjų dalių ir 23 straipsnio teksto matyti, kad šiuo reglamentu Komisijai leidžiama skirti baudą už EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimus, o ne AP 65 straipsnio, kuris nepaminėtas Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnyje, pažeidimų atvejais. Pagrįsdama baudą už AP 65 straipsnio pažeidimą Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsniu, Komisija akivaizdžiai pažeidžia principą nulla poena sine lege.

57

Komisija negali veiksmingai remtis sprendimo 70 konstatuojamojoje dalyje nurodyta teismų praktika, pagal kurią materialinės normos netaikomos atgaline data. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnyje, kuris yra tikras sankcijų skyrimo teisinis pagrindas, t. y. suteikiančiame Komisijai teisę skirti baudą, įtvirtinta „materialinė baudžiamosios teisės norma“ panaši į AP 65 straipsnio 5 dalį.

58

Net darant prielaidą, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis gali būti laikomas procedūrine norma, jo taikymas yra neteisėtas, nes Reglamento Nr. 1/2003 negalima taikyti skiriant sankciją už AP 65 straipsnio pažeidimus ratione materiae.

59

Antra, ieškovė tvirtina, kad taikant Reglamentą Nr. 1/2003 kartu su AP 65 straipsniu pažeidžiama visa procedūra, ir pastebi, kad jei tuo metu, kai galiojo AP 65 straipsnis, Komisija būtų grindusi baudą kartu šių nuostatų bei 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17 Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), nuostatų pažeidimu, jos sprendimas taip pat būtų buvęs akivaizdžiai neteisėtas ir jį būtų reikėję panaikinti. Kitaip negali būti dabar, kai AP 65 straipsnis nebetaikomas ir kai Reglamentas Nr. 1/2003 neturi būti taikomas AP 65 straipsnio pažeidimams ratione materiae ir kartu ratione temporis.

60

Priešingai nei tvirtina Komisija, neįrodyta, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnyje esanti nuoroda į EB 81 straipsnį apima kitą „beveik nematomą“ nuorodą į AP 65 straipsnį. Ieškovė nurodo: kadangi pagal pažeidimams taikytiną teisę draudžiama taikyti sankcijas pagal analogiją, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio taikymas jame nepaminėtai normai yra „neleistina analogija“.

61

Ieškovė pažymi, kad Reglamento Nr. 1/2003 teisinis pagrindas yra EB 83 straipsnis, kuris įgalioja Tarybą ir Komisiją priimti atitinkamus reglamentus dėl „(EB) 81 ir (EB) 82 straipsniuose išdėstytų principų įgyvendinimo“ ir kuriame nepaminėtas AP 65 straipsnis. Tai, kad nepaminėta ši nuostata, bet kuriuo atveju negali būti laikoma Bendrijos teisės aktų leidėjo klaida, kuri savaime yra taikymo pagal analogiją sąlyga, siekiant užpildyti teisės spragą. Ieškovė nurodo, kad, remiantis EB 5 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintu suteiktos kompetencijos principu, pagal EB sutartį Komisijai negalėjo būti suteikta jokia kompetencija, net papildoma ar netiesioginė, įgyvendinti AP 65 straipsnį ir kad Reglamentas Nr. 1/2003, kalbant apie kompetenciją, nurodo tik EB 81 straipsnį.

62

Komisija prašo atmesti du pirmuosius ieškovės pateiktus panaikinimo pagrindus kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl sprendimo teisinio pagrindo

63

Pirmiausia reikia priminti, kad Bendrijos sutartys sukūrė naują teisinę sistemą, dėl kurios valstybės, nors ir ne visose srityse, apribojo savo suverenias teises, ir šios teisinės sistemos subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų piliečiai (1991 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo nuomonės 1/91, Rink. p. I-6079, 21 punktas).

64

Šioje Bendrijos teisinėje sistemoje institucijos turi tik priskirtą kompetenciją (2001 m. gruodžio 6 d. Teisingumo Teismo nuomonės 2/00, Rink. p. I-9713, 5 punktas; 2001 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C-93/00, Rink. p. I-10119, 39 punktas). Todėl Bendrijos teisės aktų preambulėse yra nurodomas teisinis pagrindas, kuris suteikia teisę atitinkamai institucijai veikti atitinkamoje srityje. Iš tikrųjų tinkamo teisinio pagrindo parinkimas turi konstitucinę reikšmę (minėtos Teisingumo Teismo išvados 2/00 5 punktas).

65

Šiuo atveju pirmiausia turi būti konstatuota, kad sprendimo preambulėje yra nuorodos tik į EAPB sutarties nuostatas, t. y. AP 65, 47 ir 36 straipsnius, taip pat paminėta EB sutartis, Reglamentas Nr. 1/2003, t. y. jo 18 straipsnis ir 27 straipsnio 1 dalis, bei 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal Sutarties (EB) 81 ir (EB) 82 straipsnius tvarkos (OL L 123, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81).

66

Antra, pažymėtina, kad motyvuodama sprendimą Komisija 70 konstatuojamojoje dalyje nurodo:

„Šis sprendimas priimtas remiantis EB sutarties procedūros taisyklėmis ir ypač Reglamentu Nr. 1/2003. Minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalyje Komisijai, remiantis EB 85 straipsniu, suteikiami įgaliojimai nustatyti įmonių padarytus konkurencijos teisės pažeidimus. Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje pažeidimo atveju leidžiama skirti baudą.“

67

Sprendimo 73 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina, kad AP 65 straipsnio, kaip lex specialis, pakeitimas EB 81 straipsniu, kaip lex generalis, pasibaigus EAPB sutarčiai reiškia, kad ji „pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį ir 23 straipsnio 2 dalį taip pat kompetentinga pradėti AP 65 straipsnio taikymo procedūrą, nustatyti minėto straipsnio pažeidimą, nutraukti nustatytą pažeidimą ir skirti už jį baudą“.

68

Sprendimo 163 konstatuojamojoje dalyje paminėta, kad pagal AP 65 straipsnio 5 dalį Komisija „galėjo“ skirti baudas kai kurioms antikonkurencinius veiksmus atlikusioms įmonėms ir kad „atitinkama teisė Komisijai buvo suteikta pagal Reglamento Nr. 1/2003, kurį Komisija pritaikė šiuo atveju, 23 straipsnį“.

69

Iš sprendimo motyvuojamosios dalies taip pat matyti, kad nuoroda preambulėje į AP 65 straipsnį susijusi su 1 dalimi, t. y. su įmonėms ir įmonių asociacijoms skirta materialine nuostata, draudžiančia tam tikrus antikonkurencinius veiksmus, ir su 5 dalimi, nes joje numatyta galimybė skirti baudas, kurių dydis neviršija dvigubos apyvartos tų produktų, kurie buvo draudžiamų susitarimų dalykas. Nuoroda į AP 65 straipsnio 5 dalies taikymą susijusi su diskusijomis dėl principo lex mitior, siekiant šiuo atveju pateisinti šios nuostatos, o ne Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies taikymą nustatant baudos dydį (žr. sprendimo 162–168 ir 178 konstatuojamąsias dalis).

70

Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad sprendimo, kuriuo Komisija nustato AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir skiria ieškovei baudą, teisinis pagrindas yra Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalis (dėl pažeidimo nustatymo) ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis (dėl baudos skyrimo).

71

Todėl šiuo etapu konstatuotina, kad ieškovės argumentai dėl principo lex mitior ir 2002 m. birželio 18 d. Komunikato, kurie negalėjo būti tinkamas sprendimo teisinis pagrindas, neturi reikšmės, nes šiuo atveju Komisijos kompetencija pagrįsta ne jais, o minėtais Reglamento Nr. 1/2003 straipsniais.

Dėl Komisijos kompetencijos nustatyti ir nubausti už AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą Reglamento Nr. 1/2003 pagrindu nustojus galioti EAPB sutarčiai

72

Grįsdama du pirmuosius panaikinimo pagrindus ieškovė iš esmės nurodo, kad Komisija vien dėl EAPB sutarties galiojimo pasibaigimo 2003 m. liepos 23 d. neteko kompetencijos skirti sankcijas už AP 65 straipsnio pažeidimus ir kad nėra jokios pereinamosios arba nuolatinės, pirminės ar antrinės teisės nuostatos, kurios pagrindu ši institucija galėtų taikyti šį straipsnį. AP 65 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 taikymas kartu sprendime bet kuriuo atveju nesuteikė šiam straipsniui tinkamo teisinio pagrindo, nes šiuo reglamentu Komisijai suteikiama kompetencija tik įgyvendinti EB 81 ir EB 82 straipsnius.

73

Šie argumentai nepriimtini.

74

Pirma, primintina, kad nuostata, kuri yra akto teisinis pagrindas ir kurios pagrindu Bendrijos institucija priima nagrinėjamą teisės aktą, turi galioti šio teisės akto priėmimo metu (2000 m. balandžio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-269/97, Rink. p. I-2257, 45 punktas), o taip aiškiai yra Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 2 dalies, kurios yra sprendimo teisinis pagrindas, atveju.

75

Antra, pabrėžtina, kad Bendrijos sutartys sukūrė vientisą teisinę sistemą (šiuo klausimu žr. 1991 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo nuomonės 1/91, Rink. p. I-6079, 21 punktą; 1991 m. birželio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Stahlwerke Peine-Salzgitter prieš Komisiją, T-120/89, Rink. p. II-279, 78 punktą), kurioje EAPB sutartis, kaip nurodyta EB 305 straipsnio 1 dalyje, įtvirtina specialią sistemą, nukrypstančią nuo EB sutartimi nustatytų bendrųjų veikimo normų.

76

EAPB sutartis pagal EB 305 straipsnio 1 dalį yra lex specialis, kuri nukrypsta nuo lex generalis, t. y. EB sutarties (1985 m. spalio 24 d. Sprendimo Gerlach, 239/84, Rink. p. 3507, 9–11 punktai; 1994 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo nuomonės 1/94, Rink. p. I-5267, 25–27 punktai ir 2001 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ESF Elbe-Stahlwerke Feralpi prieš Komisiją, T-6/99, Rink. p. II-1523, 102 punktas).

77

Iš to išplaukia, kad, kalbant apie bendrosios rinkos veikimą, EAPB sutarties normos ir visos jai įgyvendinti skirtos nuostatos liko galioti, nepaisant EB sutarties (76 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Gerlach 9 punktas ir 2002 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją, C-74/00 P ir C-75/00 P, Rink. p. I-7869, 100 punktas).

78

Vis dėlto, kadangi klausimai nebuvo susiję su EAPB sutarties nuostatomis arba šios sutarties pagrindu priimtais teisės aktais, EB sutartis ir jai įgyvendinti skirtos nuostatos galėjo, net prieš pasibaigiant EAPB sutarties galiojimui, būti taikomos gaminiams, kuriems taikoma EAPB sutartis (1987 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Deutsche Babcock, 328/85, Rink. p. 5119, 10 punktas ir 77 punkte minėto Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją 100 punktas; taip pat žr. 76 punkte minėtos Nuomonės 1/94 27 punktą).

79

Pagal EAPB sutarties 97 straipsnį ši sutartis baigė galioti 2002 m. liepos 23 dieną. Todėl nuo 2002 m. liepos 24 d. bendros EB sutarties sistemos taikymo sritis išsiplėtė apimdama sektorius, kurie anksčiau buvo reglamentuojami EAPB sutartimi.

80

Nors EAPB sutarties normas pakeitus EB sutartimi nuo 2002 m. liepos 24 d. pakito taikytini teisiniai pagrindai, procedūros ir materialinės normos, vis dėlto EAPB sutarčiai būdingas Bendrijos teisinės sistemos ir jos tikslų vientisumas ir tęstinumas (2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo González y Díez prieš Komisiją, T-25/04, Rink. p. I-3121, 55 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 18 d. Teisingumo teismo sprendimo Lucchini, C-119/05, Rink. p. I-6199, 41 punktą), kaip tai teisingai pabrėžia Komisija sprendimo 65–67 konstatuojamosiose dalyse.

81

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad laisvos konkurencijos sistemos, kurioje yra užtikrinamos normalios konkurencijos sąlygos ir priimamos normos valstybės pagalbos ir įmonių kartelių srityje, sukūrimas ir išlaikymas yra vienas iš pagrindinių tiek EB sutarties (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C-308/04 P, Rink. p. I-5977, 31 punktą), tiek EAPB sutarties tikslų (šiuo klausimu žr. 1961 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo nuomonę 1/61, Rink. p. 505, 519; 2001 m. birželio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Moccia Irme ir kt. prieš Komisiją, C-280/99 P–C-282/99 P, Rink. p. I-4717, 33 punktą; 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, T-141/94, Rink. p. II-347, 265, 299–304 punktus).

82

Todėl nors EAPB sutarties ir EB sutarties normos, reglamentuojančios kartelių sritį, šiek tiek skiriasi, reikia pabrėžti, kad susitarimų ir suderintų veiksmų pagal EAPB sutarties 65 straipsnio 1 dalį sąvokos atitinka susitarimų ir suderintų veiksmų sąvokas EB 81 straipsnio prasme ir kad Bendrijos teismas vienodai aiškina abi šias nuostatas (šiuo klausimu žr. 81 punkte minėto Sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją 262–272 punktus ir 277 punktą). Taigi neiškraipytos konkurencijos tikslo siekimas, iš pradžių bendrosios rinkos anglies ir plieno sektoriuose, nenutrūko pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, nes ta pati institucija, Komisija, t. y. administracinės valdžios institucija, įgaliota įgyvendinti ir plėtoti konkurencijos politiką siekiant Bendrijos bendrojo intereso, to paties tikslo siekia ir pagal EB sutartį (pagal analogiją žr. 80 punkte minėto Sprendimo Gonzalez y Díez prieš Komisiją 55 punktą).

83

Bendrijos teisinės sistemos ir jos veikla siekiamų tikslų tęstinumas reikalauja, kad situacijose, susiklosčiusiose galiojant EAPB sutarčiai, Europos bendrija, kaip Europos anglies ir plieno bendrijos teisių perėmėja, pagal jai būdingas procedūras užtikrintų, jog ir valstybės narės, ir asmenys laikytųsi teisių ir pareigų, eo tempore atsiradusių iš EAPB sutarties ir ją taikant priimtų normų. Šis reikalavimas visų pirma taikomas, kai dėl normų kartelių srityje nesilaikymo iškraipyta konkurencija gali turėti pasekmių po to, kai EAPB sutartis nustojo galioti ir ėmė galioti EB sutartis (pagal analogiją žr. 80 punkte minėto Sprendimo Gonzalez y Díez prieš Komisiją 56 punktą).

84

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad, priešingai nei tvirtina ieškovė, Reglamentas Nr. 1/2003 ir ypač jo 7 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 2 dalis, turi būti aiškinamas kaip leidžiantis Komisijai po 2002 m. liepos 23 d. nustatyti ir nubausti už kartelius sektoriuje, kuris patenka į EAPB sutarties taikymo sritį ratione materiae ir ratione temporis (pagal analogiją žr. 80 punkte minėto Sprendimo Gonzalez y Díez prieš Komisiją 57 punktą), nors šiose nuostatose AP 65 straipsnis nėra aiškiai paminėtas.

85

Be to, reikia pabrėžti, kad Bendrijos teisinėje sistemoje EB sutarties normos toje srityje, kurią iš pradžių reglamentavo EAPB sutartis, turi būti taikomos laikantis teisės aktų taikymo laiko atžvilgiu principų. Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad nors procedūrinės normos paprastai yra taikomos visiems jų įsigaliojimo metu nagrinėjamiems ginčams, taip nėra materialinių normų atveju. Siekiant užtikrinti teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų laikymąsi, Bendrijos materialinės teisės normos turi būti aiškinamos taip, kad jos taikomos iki jų įsigaliojimo susiklosčiusioms situacijoms, jeigu iš šio normų turinio, tikslo ar struktūros aiškiai matyti, kad joms turi būti pripažintas toks poveikis (žr. 1981 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Meridionale Industria Salumi, 212/80–217/80, Rink. p. 2735, 9 punktą ir 1982 m. vasario 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bout, 21/81, Rink. p. 381, 13 punktą; 1998 m. vasario 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eyckeler & Malt prieš Komisiją, T-42/96, Rink. p. II-401, 55 punktą).

86

Šiuo požiūriu kalbant apie materialines nuostatas, taikomas teisinei situacijai, susiklosčiusiai iki EAPB sutarties galiojimo termino pabaigos, Bendrijos teisinės sistemos tęstinumas ir su teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principais susiję reikalavimai reikalauja taikyti pagal EAPB sutartį priimtas materialines nuostatas faktinėms aplinkybėms, patenkančioms į šios sutarties taikymo sritį ratione materiae ir ratione temporis. Aplinkybė, kad pasibaigus EAPB sutarties galiojimui nagrinėjamos nuostatos nebegalioja nuo to momento, kai buvo įvertinta faktinė situacija, nepakeičia šio teiginio, nes šis vertinimas yra susijęs su teisine situacija, susiklosčiusia tada, kai buvo taikomos pagal EAPB sutartį priimtos materialinės nuostatos (80 punkte minėto Sprendimo Gonzalez y Díez prieš Komisiją 59 punktas).

87

Šioje byloje vykdant procedūrą pagal Reglamentą Nr. 1/2003 sprendimas buvo priimtas remiantis jo 7 straipsnio 1 dalimi ir 23 straipsnio 2 dalimi. Nuostatos, susijusios su teisiniu pagrindu ir su procedūra iki sprendimo priėmimo, yra procedūrinės normos šio sprendimo 85 punkte minėtos teismo praktikos prasme. Kadangi sprendimas buvo priimtas pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, Komisija teisingai taikė Reglamente Nr. 1/2003 įtvirtintas normas (pagal analogiją žr. 80 punkte minėto Sprendimo Gonzalez y Díez prieš Komisiją 60 punktą ir a contrario 2007 m. spalio 25 d Pirmosios instancijos teismo sprendimą SP ir kt. prieš Komisiją, T-27/03, T-46/03, T-58/03, T-79/03, T-80/03, T-97/03 ir T-98/03, Rink. p. II-4331).

88

Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad, priešingai nei teigia ieškovė, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnyje nėra materialinė norma ir savaime nėra skirta suteikti Komisijos veiksmams teisinį pagrindą, skirtingai nei 7 straipsniu, kuris leidžia Komisijai skirti baudas įmonėms ir įmonių asociacijoms, pažeidusioms EB 81 ir EB 82 straipsnius.

89

Kalbant apie materialines nuostatas, pastebėtina, kad sprendimas susijęs su teisine situacija, susiklosčiusia iki EAPB sutarties galiojimo pabaigos – 2002 m. liepos 23 d., nes pažeidimas truko nuo 1993 m. gruodžio 16 d. iki 1994 m. gruodžio 31 dienos. Kadangi nuo 2002 m. liepos 24 d. taikytina materialinė konkurencijos teisė netaikoma atgaline data, darytina išvada, kad AP 65 straipsnio 1 dalis yra taikytina materialinė norma, kurią Komisija iš tikrųjų ir taikė sprendime, primenant, jog iš EB sutarties, kaip lex generalis EAPB sutarties atžvilgiu, pobūdžio, įtvirtinto EB 305 straipsnyje, matyti, kad EAPB sutarties ir jos taikymui priimtų normų sistema, remiantis principu lex specialis derogat legi generali, yra vienintelė, kuri taikoma situacijoms, susiklosčiusioms iki 2002 m. liepos 24 dienos.

90

Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad du pirmieji ieškovės nurodyti panaikinimo pagrindai, susiję atitinkamai su principo nulla poena sine lege pažeidimu ir neteisėtu Reglamento Nr. 1/2003 taikymu kartu su AP 65 straipsniu, yra atmestini.

3. Dėl „res judicata“ galios ir 1997 m. liepos 23 d. pareiškimo galiojimo

91

Pabrėžtina, kad kaip trečiąjį panaikinimo pagrindą, susijusį su res judicata galios pažeidimu, abi šalys savo naudai nurodo res judicata galios sąvoką, darydamos visiškai priešingas išvadas.

92

Ieškovė teigia, kad 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad ji nėra materialiai atsakinga už Thyssen veiksmus ir kad šis punktas turi res judicata galią. Komisija, atvirkščiai, tvirtina, kad sprendime ji remiasi 1997 m. liepos 23 d. pareiškimo, kuriuo ieškovė patvirtino prisiėmusi atsakomybę už Thyssen veiką, galiojimo pripažinimu 24 punkte minėtame Sprendime Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, kurį patvirtino Teisingumo Teismas, ir tai negali būti ginčijama dėl Bendrijos teismo išspręsto teisės klausimo res judicata galios.

93

Ketvirtuoju pagrindu, susijusiu su baudos, skirtos remiantis 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu, neteisėtumu, ieškovė aiškiai siekia užginčyti šį teisės klausimą nurodydama, kad šiuo pareiškimu negalima teisėtai pagrįsti atsakomybės už Thyssen veiksmus ir atitinkamai paskirtos sankcijos, atsižvelgiant į jos tikrąją reikšmę ir nesuderinamumą su Bendrijos teisės aktais kartelių srityje.

94

Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti kartu trečiąjį ir ketvirtąjį panaikinimo pagrindus, nes nuo atsakymo į vieną iš jų priklausys kito priimtinumas. Šiuo atžvilgiu, net jei vykstant ginčams dėl ketvirtojo panaikinimo pagrindo Komisija aiškiai nenurodė nepriimtinumo pagrindo, susijusio su res judicata galia, jis yra nurodytas jos rašytiniuose dokumentuose dėl trečiojo panaikinimo pagrindo, glaudžiai susijusio su ketvirtuoju panaikinimo pagrindu. Bet kuriuo atveju klausimas dėl absoliučios res judicata galios yra susijęs su viešąja tvarka, ir todėl teismas jį turi iškelti savo iniciatyva (šiuo klausimu žr. 2006 birželio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo P&O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją, C-442/03 P ir C-471/03 P, Rink. p. I-4845, 45 punktą).

Šalių argumentai

95

Kaip trečiąjį panaikinimo pagrindą ieškovė nurodo tai, kad 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog ji nėra materialiai atsakinga už Thyssen veiksmus ir kad šis klausimas turi res judicata galią, ir būtent dėl to, Komisijos nuomone, jis yra nepriimtinas.

96

Teisingumo Teismas pagrindė šią išvadą, pirma, tuo, kad šioje byloje nebuvo ūkinės veiklos perėmimo ir bendros veiklos, ir, antra, tuo, kad 1997 m. liepos 23 d. pareiškimas ir kiti pareiškimai padaryti vykstant administracinei procedūrai, neleidžia pripažinti TKS atsakinga už Thyssen pažeidimus.

97

Komisijos argumentas, kad 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkte Teisingumo Teismas negalėjo pašalinti TKS materialinės atsakomybės galimybės, nes tame punkte jis rėmėsi Komisijos priešpriešiniu apeliaciniu skundu, nesusijusiu su atsakomybės perkėlimu TKS, yra nepriimtinas.

98

Ieškovė nurodo, kad net jei nagrinėjant priešpriešinį apeliacinį skundą nereikėjo spręsti klausimo dėl atsakomybės perkėlimo, iš to vis dėlto neišplaukia, kad 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punktas yra nesvarbus. Teisingumo Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje galėjo laisvai konstatuoti, jog atsakomybė neperkeliama, net jei Komisija šio klausimo aiškiai nenurodė savo apeliaciniame skunde ir šalys privalėtų laikytis šio sprendimo.

99

27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 82–87 punktuose Teisingumo Teismas pirmiausia patvirtino Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti Komisijos sprendimą dėl procedūros pažeidimų, paskui 88 punkte jis pateikė papildomą argumentą, įrodantį Komisijos sprendimo neteisėtumą, nurodydamas, kad, neatsižvelgiant į minėtus procedūros pažeidimus, TKS negali būti materialiai atsakinga už Thyssen veiksmus.

100

Ieškovė paaiškina, kad 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, jog per administracinę procedūrą padaryti TKS pareiškimai, paminėti minėto sprendimo 85 ir 86 punktuose, nėra pagrindas teigti, jog atsakomybė už Thyssen veiksmus tenka TKS ir kad minėto sprendimo 85 punkte aiškiai kalbama apie 1997 m. liepos 23 d. pareiškimą. Teisingumo Teismas gana aiškiai tai pasakė. Iš tikrųjų, nors minėto sprendimo 88 punkte Teisingumo Teismas tik paminėjo procedūros pažeidimą, kaip teigia Komisija, jis vis dėlto nenusprendė, kad ši negali, remiantis Teisingumo Teismo žodžiais, „nuspręsti, jog atsakomybė tenka ieškovei“.

101

Be to, 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkte esantys teiginiai neturėtų prasmės, jei būtų susiję tik su procedūros pažeidimais, nes šis klausimas jau buvo išsamiai išnagrinėtas minėto sprendimo 85–87 punktuose. Jei Teisingumo Teismas būtų norėjęs minėto sprendimo 88 punkte nespręsti atsakomybės perkėlimo klausimo, jis nebūtų pirmuose dviejuose sakiniuose konstatavęs, kad Thyssen toliau egzistavo, ir todėl, remiantis Teisingumo Teismo praktika 1999 m. liepos 8 d. Sprendime Komisija prieš Anic Partecipazioni (C-49/92 P, Rink. p. I-4125), nebūtų pagrindo teigti, jog atsakomybė tenka TKS. Ieškovės nuomone, kadangi procedūra jau buvo pažeista ir dėl to Komisijos sprendimas tapo negaliojantis, ta aplinkybė, kad Teisingumo Teismas pirmuose dviejuose 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkto sakiniuose išreiškia savo poziciją dėl atsakomybės perkėlimo klausimo, gali reikšti tik tai, kad jis norėjo papildyti Komisijos pateikto priešpriešinio apeliacinio skundo atmetimo motyvus. Pirmuose dviejuose sakiniuose esantys papildomi Teisingumo Teismo motyvai būtų neišsamūs, jei trečiame sakinyje nebūtų paminėtas materialaus atsakomybės perkėlimo klausimas, nes priešingu atveju šis klausimas liktų neatsakytas, kiek tai susiję su 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu.

102

Ieškovė taip pat nurodo, kad 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją versija italų kalba, kurią Komisija nurodė grįsdama savo minėto sprendimo 88 punkto aiškinimą, neturi reikšmės, nes proceso kalba yra vokiečių, ir bet kuriuo atveju toks aiškinimas kalbos požiūriu yra neteisingas.

103

Ieškovė taip pat nurodo, kad nesvarbu, kaip aiškinamas 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punktas, atsakomybės neperkėlimas buvo iš esmės pagrįstas. Iš teismo praktikos matyti, kad teisėta perėmėja negali būti laikoma atsakinga už savo pirmtakės padarytus konkurencijos taisyklių pažeidimus, kol ši dar egzistuoja, kaip buvo Thyssen atveju. Šiuo metu Komisija savo rašytiniuose dokumentuose sutinka su tokia išvada.

104

Galiausiai ji nurodo, kad, priešingai nei tvirtina Komisija, trečiasis pagrindas nėra nepriimtinas, nes jam negalima priešpastatyti 24 punkte minėto Sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, kur buvo paminėtas tik Sprendimas 98/247, kuris nėra šio ieškinio dalykas, „teisinės galios“. Kadangi dar nė vienas teismas nepareiškė nuomonės dėl sprendimo teisėtumo, jis nėra teisiškai vykdytinas, t. y. trečiasis pagrindas nėra nepriimtinas dėl res judicata galios.

105

Kaip ketvirtąjį pagrindą ieškovė nurodo, kad 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu ji siekė parodyti, jog sutinka su „tuo, kad Komisija tęstų procedūrą dėl visų pažeidimų tik prieš (ją), o ne ir prieš Thyssen“. Šiuo pareiškimu negalima grįsti TKS atsakomybės ir prievolės sumokėti baudą perkėlimo.

106

Ji teigia, jog ankstesnėje procedūroje ir procedūroje, kurioje priimtas sprendimas, labai aiškiai nustatyta, kad 1997 m. liepos 23 d. pareiškimas negali būti laikomas atsakomybės mokėti baudą prisiėmimu. Patenkinus priešingus Komisijos reikalavimus šalių valiai būtų suteikta reikšmė, visiškai priešinga tikrajai, kuri buvo išreikšta sprendimo priėmimo dieną.

107

Net jei 1997 m. liepos 23 d. pareiškimas būtų aiškintinas taip, kad juo „prisiimama atsakomybė“, tai nereiškia, kad iš TKS galima priteisti Thyssen mokėtiną baudą, nes šis asmeninis pareiškimas yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nesukuria teisių. Šis pareiškimas negali pakeisti šalies, kuriai jis skirtas, padėties, išplaukiančios tiesiogiai iš pirminės teisės, ir nesukelia pasekmių nei materialinės, nei procedūrinės teisės prasme, nes jis nesuderinamas su teisės aktais dėl baudų už kartelius. Šis reglamentavimas neabejotinai kyla iš viešosios teisės, ypač iš „baudžiamosios ir represinės“. Asmeniniai privatinės teisės subjektų pareiškimai nepakeičia iš viešosios teisės, „a fortiori iš baudžiamosios ir represinės teisės“ kylančių teisinių pasekmių. Šis principas kyla iš romėnų teisės (jus publicum privatorum pactis mutari non potest) ir taikomas valstybių narių teisės sistemose bei priklauso bendroms valstybių narių teisės tradicijoms, kurias Komisija turi gerbti.

108

Tokia išvada taip pat darytina tuo atveju, jei Komisija patvirtintų atsakomybės prisiėmimo pareiškimą, nes institucija neturi teisės netaikyti teisės akto, kuriuo nustatomos baudos už kartelius. Ieškovė pabrėžia, kad 2005 m. sausio 19 d. Sprendime MCAA (byla COMP/E – 1/C.37773) pati Komisija manė, jog remiantis privačiu atsakomybės prisiėmimo pareiškimu negalima perkelti atsakomybės sumokėti baudą, skirtą pagal kartelių teisę. Ieškovės nuomone, „atsakomybė sumokėti baudą tenka įmonei, kuriai ji skirta, net jei Komisija nori skirti baudą kitai įmonei nei ta, kuri yra atsakinga pagal Bendrijos pirminę ir antrinę teisę“. Taip būtų net tuo atveju, jei įmonės pritartų Komisijos ketinimui skirti baudą ne tikrajai kaltininkei, o kitai bendrovei. Bet kuriuo atveju reikia pašalinti tokios Komisijos diskrecijos galimybę, nes ji „grėstų“ savivaliavimu.

109

Komisija teigia, kad trečiasis pagrindas nepriimtinas, nes Pirmosios instancijos teismo konstatavimas šio sprendimo 24 punkte minėtame Sprendime Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją dėl galimybės skirti baudą remiantis 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu jau įgijo res judicata galią. Bet kuriuo atveju ieškovė nėra suinteresuota dabar pareikšti ieškinį dėl iki šiol neužginčytos galimybės skirti baudą. Šio suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimas taip pat pateisina ketvirtojo panaikinimo pagrindo, susijusio su baudos skyrimo, remiantis 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu, neteisėtumu, kuris bet kuriuo atveju yra nepagrįstas, nepriimtinumą.

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

110

Pirmiausia pažymėtina, kad ieškovės suinteresuotumas pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuriuo jai skiriama 3168000 EUR bauda, yra neginčijamas ir kad trečiasis panaikinimo pagrindas, susijęs su res judicata galios pažeidimu, negali būti paskelbtas nepriimtinu vien dėl to, kad vykstant procedūrai, po kurios buvo priimtas šio sprendimo 24 punkte minėtas Sprendimas Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, ieškovė ginčijo tik tą aplinkybę, jog 1997 m. liepos 23 d. pareiškimą galima aiškinti kaip atsisakymą savo teisės būti išklausytai.

111

Todėl reikia iš esmės išnagrinėti ieškovės argumentus.

112

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas pripažino ypatingą res judicata galios principo svarbą tiek Bendrijos teisės sistemoje, tiek nacionalinės teisės sistemose. Siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo administravimą, yra svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti kvestionuojami (2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, C-224/01, Rink. p. I-10239, 38 punktas ir 2006 m. kovo 16 d. Sprendimo Kapferer, C-234/04, Rink. p. I-2585, 20 punktas).

113

Kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, res judicata galia siejama tik su tais faktinių ir teisinių aplinkybių klausimais, kurie realiai arba būtinai išspręsti atitinkamame teismo sprendime (1991 m. vasario 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C-281/89, Rink p. I-347, 14 punktas; 1996 m. lapkričio 28 d. Teisingumo Teismo nutarties Lenz prieš Komisiją, C-277/95 P, Rink. p. I-6109, 50 punktas ir 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P–C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink. p. I-8375, 44 punktas).

Dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją reikšmės

114

Iš šio sprendimo 24 punkte minėto Sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją 51–52 ir 55–68 punktų matyti, kad:

—

pati ieškovė neginčijo sutikusi prisiimti atsakomybę už Thyssen padarytą pažeidimą, nenurodydama kokių nors 1997 m. liepos 23 d. pareiškimo išimčių ar apribojimų,

—

Pirmosios instancijos teismas aiškiai pabrėžė tai, kad TKS neginčijo Komisijos teisės pripažinti ją atsakinga už pažeidimus, kuriais kaltinama Thyssen,

—

Pirmosios instancijos teismas aiškiai pripažino, kad Komisija, remdamasi 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu, gali pripažinti TKS atsakinga už Thyssen pažeidimus, padarytus nuo 1993 m. gruodžio mėn. iki 1995 m. sausio 1 d.,

—

Sprendimo 98/247 1 straipsnis, kuriame nustatyta TKS atsakomybė už Thyssen pažeidimus, buvo panaikintas tik dėl to, kad 1997 m. liepos 23 d. pareiškimo negalima aiškinti „dar ir“ kaip teisės būti išklausytai dėl faktinių aplinkybių, kuriomis kaltinama Thyssen, atsisakymo, nes dėl šio Komisijos klaidingo minėto pareiškimo reikšmės suvokimo pažeista TKS teisė į gynybą,

—

prieš nagrinėdamas ir darydamas išvadą dėl TKS teisės į gynybą pažeidimo Pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad 1997 m. liepos 23 d. pareiškimas, kuriuo TKS patvirtino prisiimanti atsakomybę už Thyssen veiksmus, galioja.

115

24 punkte minėto Sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją rezoliucinėje dalyje Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimo 98/247 1 straipsnį, kuriuo buvo nustatyta TKS atsakomybė už Thyssen padarytus AP 65 straipsnio pažeidimus, sumažino baudą TKS tiek, kiek ji buvo skirta už Thyssen padarytą pažeidimą, skyrė 4032000 EUR galutinę baudą ir atmetė likusią ieškinio dalį.

Dėl Teisingumo Teismo sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją reikšmės

116

Ieškovė pareiškė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo 24 punkte minėto Sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, iš esmės prašydama Teisingumo Teismo:

—

panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria Pirmosios instancijos teismas atmetė jos ieškinį,

—

pakeisti Sprendimo 98/247 1 straipsnį ir jos atžvilgiu nustatytą pažeidimo trukmę,

—

atitinkamai sumažinti Sprendimo 98/247 2 straipsnyje jai skirtą baudą,

—

nepatenkinus šių dviejų reikalavimų, grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui.

117

Grįsdama savo apeliacinį skundą TKS nurodo tris pagrindus:

—

teisės klaidą vertinant pažeidimo trukmę,

—

klaidingą vienkartinės baudos apskaičiavimą ir

—

teisės klaidą vertinant TKS bendradarbiavimo per tyrimo procedūrą poveikį baudos sumažinimui.

118

Iš to, kas nurodyta, matyti, kad ieškovės apeliacinis skundas nėra susijęs su Pirmosios instancijos teismo Thyssen atsakomybės perkėlimo TKS vertinimu.

119

Komisija pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą dėl šio sprendimo 24 straipsnyje minėto Sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, kuriame iš esmės Teisingumo Teismo prašo:

—

atmesti ieškovės apeliacinį skundą,

—

nepatenkinus šio prašymo, jei skundžiamas sprendimas būtų panaikintas, atmesti prašymą dėl baudos sumažinimo,

—

panaikinti skundžiamo sprendimo dalis, kur Pirmosios instancijos teismas:

i)

panaikino Spendimo 98/247 1 straipsnį, kuriame buvo nustatyta, kad atsakomybė už Thyssen atliktus veiksmus tenka TKS;

ii)

sumažino Sprendimo 98/247 2 straipsnyje TKS skirtą baudą iki 7596000 EUR;

iii)

nurodė Komisijai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

120

Komisija savo priešpriešiniame apeliaciniame skunde taip pat nurodo tris pagrindus:

—

tam tikrų dokumentinių įrodymų iškraipymą ir teisės klaidą vertinant Thyssen atsakomybės perkėlimą TKS,

—

klaidingą sąlygų, keliamų teisei į gynybą užtikrinti, vertinimą,

—

vertinimo klaidą sprendžiant dėl teisės į gynybą pažeidimo.

121

Šalys ginčijasi būtent dėl Teisingumo Teismo atsakymo į pirmąjį priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindą apimties aiškinimo, ypač dėl šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkto, t. y. aiškinimo, kuris susijęs su šio pagrindo apimtimi ir konkrečiomis sąvokomis, pavartotomis argumentuose, kuriais Komisija jį grindė.

122

Šiuo klausimu iš šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 73–79 punktų matyti, kad pirmuoju priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindu Komisija akivaizdžiai nesiekia užginčyti to, jog Pirmosios instancijos teismas pripažino jos teisę remiantis 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu pripažinti TKS atsakinga už pažeidimus, kuriais kaltinama Thyssen, o ginčija tik tai, kad paskui Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog šio pareiškimo negalima aiškinti „dar ir“ kaip TKS teisės būti išklausytai dėl faktinių aplinkybių, kuriomis kaltinama Thyssen, atsisakymo.

123

Dėl Teisingumo Teismo atsakymo į pirmąjį Komisijos priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindą apimties ieškovė teigia, kad Teisingumo Teismas visų pirma sprendimo 82–87 punktuose patvirtino Pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl procedūros pažeidimų panaikinti Komisijos sprendimą, paskui 88 punkte nurodė papildomą argumentą dėl Komisijos sprendimo neteisėtumo, nurodydamas, jog neatsižvelgiant į minėtus procedūros pažeidimus TKS negalėjo būti materialiai atsakinga už Thyssen veiksmus.

124

Pirmiausia ieškovė nurodo, kad jei Teisingumo Teismas būtų norėjęs šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkte nespręsti atsakomybės perkėlimo klausimo, jis nebūtų pirmuose dviejuose sakiniuose konstatavęs, kad Thyssen toliau egzistavo, ir todėl remiantis teismo praktika šio sprendimo 101 punkte minėtame Sprendime Komisija prieš Anic Partecipazioni nebūtų pagrindo spręsti, jog atsakomybė už pastarosios veiksmus tenka TKS. Papildomi Teisingumo Teismo argumentai, esantys pirmuose dvejuose šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkto sakiniuose, būtų neišsamūs, jei trečiame sakinyje nebūtų paminėtas materialaus atsakomybės perkėlimo klausimas, nes priešingu atveju šis klausimas liktų neatsakytas, kiek tai susiję su 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu.

125

Pirmosios instancijos teismas daro išvadą, kad pirmuoju argumentu akivaizdžiai pažeidžiama Teisingumo Teismo pirmojo priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindo vertinimo struktūra, nes šis vertinimas glaudžiai susijęs su Teisingumo Teismo atsakymu į Komisijos pateiktus argumentus.

126

Pirmiausia šio sprendimo 27 punkte minėtame Sprendime ThyssenKrupp prieš Komisiją (80–87 punktai) Teisingumo Teismas tikrina, ar darydamas išvadą, kad 1997 m. liepos 23 d. pareiškimo negalima laikyti TKS savo teisės būti išklausytai atsisakymu, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą dėl to, kad buvo iškraipyti, pirma, pats 1997 m. liepos 23 d. pareiškimas ir, antra, kiti Teisingumo Teismo sprendimo 76 ir 77 punktuose paminėti dokumentai, kaip antai TKS atsakymai į du pranešimus apie kaltinimus ir jos 1996 m. gruodžio 17 d. laiškas.

127

Šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 81 ir 82 punktuose Teisingumo Teismas primena ir patvirtina minėtos Pirmosios instancijos teismo išvados teisingumą 1997 m. liepos 23 d. pareiškimo atžvilgiu, paskui jis nagrinėja ir atmeta (83–86 punktai) Komisijos argumentą dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kitus su šiuo pranešimu susijusius įrodymus ir dėl to jie buvo iškraipyti.

128

Tačiau Teisingumo Teismas, vertindamas pirmąjį Komisijos priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindą, neapsiribojo konstatavęs, kad Pirmosios instancijos teismas neiškraipė nei 1997 m. liepos 23 d. pareiškimo, nei kitų pateiktų įrodymų (šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 87 punktas).

129

Iš tikrųjų vėliau Teisingumo Teismas nagrinėja ir taip pat atmeta kitą Komisijos argumentą dėl išimtinių aplinkybių, susijusių su TKS tariamu Thyssen ūkinės veiklos perėmimu, šių dviejų subjektų bendra veikla ir TKS pareiškimais, Thyssen vardu padarytais per administracinę procedūrą. Tai vienintelis dalykas, nagrinėjamas šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkte, paskui priimamas sprendimas atmesti pirmąjį priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindą.

130

Antra, ieškovė nurodo, kad šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkte Teisingumo Teismas aiškiai konstatavo, jog aptariamo sprendimo 85 ir 86 punktuose paminėti TKS„pareiškimai“, padaryti vykstant administracinei procedūrai, nėra pagrindas „nuspręsti, jog atsakomybė už atliktus Thyssen veiksmus tenka (TKS)“.

131

Tačiau paraidžiui skaitant trečią šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkto sakinį matyti, kad jame tik daroma nuoroda į nagrinėjamo sprendimo 85 ir 86 punktuose atliktą analizę ir kad šiuose punktuose minimi pareiškimai, kuriuos Teisingumo Teismas jau įvertino, t. y. TKS atsakymai į du pranešimus apie kaltinimus ir jos 1996 m. gruodžio 17 d. laiškas.

132

Nors 1997 m. liepos 23 d. pareiškimas tikrai paminėtas šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 85 punkte, šio punkto paskutinio sakinio formuluotė parodo, kad, išdėstydamas savo motyvus, Teisingumo Teismas jame aiškiai atskiria TKS pareiškimus dėl tam tikros Thyssen veiklos iki jos įsigijimo 1995 m. nuo 1997 m. liepos 23 d. pareiškimo. Teisingumo Teismas mano, kad nors ieškovė atsakyme į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus ir 1996 m. gruodžio 17 d. laiške pateikė savo pastabas apie tam tikrą Thyssen veiklą iki jos įsigijimo 1995 m., 1997 m. liepos 23 d. pareiškimas nereiškia, kad TKS manė, jog ji visiškai ir pakankamai pasinaudojo teise į gynybą dėl atsakomybės už Thyssen veiksmus ir kad Komisija turėjo pagrindą, neišklausiusi jos dar kartą, skirti baudą už juos.

133

Be to, šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkto trečiame sakinyje Teisingumo Teismas mini pareiškimus, kuriuos vykstant administracinei procedūrai TKS padarė „apie tam tikrą Thyssen veiklą“, t. y. vartoja formuluotę, leidžiančią šiuos pareiškimus atskirti nuo 1997 m. liepos 23 d. pareiškimo, kuriuo TKS patvirtino prisiimanti atsakomybę už Thyssen veiksmus, ir darančią nuorodą į minėto sprendimo 85 punktą, kuriame minimos „(TKS pateiktos) pastabos apie tam tikrą Thyssen veiklą prieš tai, kai ji ją įsigijo 1995 metais“.

134

Minėto trečio sakinio formuluotė, pagal kurią TKS pareiškimai dėl Thyssen veiksmų, padaryti vykstant administracinei procedūrai, nesudaro pagrindo „spręsti, jog atsakomybė už“ iki 1995 m. „atliktus Thyssen veiksmus tenka TKS“, turi būti skaitoma atsižvelgiant į labai konkretų pirmo priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindo dalyką ir į tai, kad šiame sakinyje tik daroma nuoroda į šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 85 ir 86 punktuose atliktą analizę, nes pagrįsdama pirmąjį priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindą Komisija nurodė iš dalies panašius argumentus.

135

Taigi šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkto trečias sakinys laikytinas Teisingumo Teismo priminimu, kad TKS pareiškimai dėl Thyssen veiksmų, padaryti vykstant administracinei procedūrai, t. y. TKS atsakymai į du pranešimus apie kaltinimus ir jos 1996 m. gruodžio 17 d. laiškas, neleidžia manyti, jog 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu buvo atsisakyta teisės būti išklausytai ir todėl pažeidžiant procedūrą pripažinus TKS atsakinga už Thyssen veiksmus iki 1995 m. buvo pažeista TKS teisė į gynybą.

136

Sutikus su kitokiu ieškovės nurodytu šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkto aiškinimu būtų pripažinta, kad Teisingumo Teismas nemotyvavęs, o tik padaręs nuorodą, pakeitė išvadą dėl teisės būti išklausytai pažeidimo į išvadą dėl atsakomybės perkėlimo, o tai yra nepriimtina.

137

Taip pat svarbu pabrėžti, kad jei šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punktas būtų aiškintinas kaip jį aiškina ieškovė, t. y. kad Teisingumo Teismas jame nurodė, jog neatsižvelgiant į procedūros pažeidimus TKS negali būti atsakinga už Thyssen veiksmus, Teisingumo Teismas neturėtų pagrindo spręsti dėl antrojo ir trečiojo priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindų, kritikuojančių teisės į gynybą pažeidimo tikrumą, o tai jis vis dėlto padarė aptariamo sprendimo 90–97 punktuose, vėliau padaręs išvadą dėl minėtų pagrindų atmetimo.

138

Iš to išplaukia, kad trečiasis ieškovės pagrindas, pagal kurį skirdama jai baudą už Thyssen neteisėtus veiksmus Komisija pažeidė šio sprendimo 27 punkte minėto Teisingumo Teismo ThyssenKrupp prieš Komisiją res judicata galią, t. y. kad TKS negalėjo būti pripažinta atsakinga už Thyssen veiksmus, turi būti atmestas kaip klaidingai aiškinantis minėto sprendimo 88 punktą.

Dėl res judicata galios pasekmių

139

Iš to, kas nurodyta, matyti, jog Bendrijos teismas mano, kad Komisija išimties tvarka, atsižvelgdama į 1997 m. liepos 23 d. pranešimą, turėjo teisę pripažinti TKS atsakinga už Thyssen veiksmus, padarytus nuo 1993 m. gruodžio mėn. iki Thyssen veiklos perkėlimo į TKS, kuris įvyko 1995 m. sausio 1 d., tačiau ji neleido TKS pateikti pastabų dėl minėtų veiksmų ir todėl TKS negalėjo įgyvendinti šiuo atžvilgiu savo teisės į gynybą; ši išvada pateisina Sprendimo 98/247 panaikinimą iš dalies.

140

Darytina išvada, kad Bendrijos teismas sėkmingai išsprendė šį teisės klausimą, atsižvelgdamas į šio sprendimo 113 punkte minėtą teismo praktiką, ir jis įgijo res judicata galią, primenant, jog šią galią turi ne tik teismų sprendimų dėl panaikinimo rezoliucinė dalis. Ją taip pat turi motyvai, kurie yra būtini rezoliucinei daliai pagrįsti ir todėl yra neatsiejami nuo jos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 94 punkte minėto Sprendimo P&O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

141

Šio sprendimo 24 punkte minėtame Sprendime Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, patvirtintame šio sprendimo 27 punkte minėtu Sprendimu ThyssenKrupp prieš Komisiją, nustatyta tik viena Komisijos pareiga pagal EB 233 straipsnį, pagal kurį institucija, kurios aktas buvo paskelbtas negaliojančiu, privalo imtis būtinų priemonių atitinkamam sprendimui įvykdyti, konkrečiai tariant, pašalinti nustatytus pažeidimus panaikintą aktą turinčiame pakeisti akte (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 113 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 48 punktą).

142

Būtent tai Komisija padarė sprendime, iki kurio priėmimo 2006 m. balandžio 5 d.TKS buvo išsiųstas pranešimas apie kaltinimus, į kurį ši atsakė 2006 m. gegužės 17 dieną. Taigi ieškovė galėjo pateikti savo pastabas dėl pažeidimų, kuriais kaltinama Thyssen, tikrumo ir svarbos.

143

Pirmosios instancijos teismo prašoma nagrinėjant šį ieškinį pareikšti nuomonę dėl Sprendimą 98/247 pakeičiančio akto teisėtumo, kuriuo Komisija, remdamasi šio sprendimo 24 punkte minėto Sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, patvirtinto 27 punkte minėtu Sprendimu ThyssenKrupp prieš Komisiją, teiginiais dėl 1997 m. liepos 23 d. pareiškimo, skyrė ieškovei 3168000 EUR baudą už Thyssen veiksmus.

144

Nesvarbu, kad šis ieškinys susijęs su aktu, kuris formaliai skiriasi nuo Sprendimo 98/247; konstatuotina, kad Bendrijos teismas jau nagrinėjo ir galutinai išsprendė šiame ieškinyje kilusį teisės klausimą, susijusį su 1997 m. liepos 23 d. pareiškimo, kaip teisinio pagrindo, pripažinti ieškovę atsakinga už Thyssen veiksmus ir po to jai skirtos sankcijos galiojimu, ir šis įgijo res judicata galią.

145

Dėl šios res judicata galios minėtas teisės klausimas negali būti dar kartą pateiktas Pirmosios instancijos teismui ir šis negali jo nagrinėti.

146

Šiomis aplinkybėmis ieškovės argumentas, kad prieš ją šioje byloje negalima remtis jokia res judicata galia, nes šio sprendimo 24 punkte minėtas Sprendimas Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją susijęs tik su Sprendimu 98/247, kuris nėra šio ieškinio dalykas, yra visiškai nesvarbus ir turi būti atmestas.

147

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ketvirtąjį panaikinimo pagrindą, susijusį su 1997 m. liepos 23 d. pareiškimo pagrindu skirtos baudos neteisėtumu, reikia atmesti kaip nepriimtiną, todėl ieškovės minėto pareiškimo atsiėmimas per administracinę procedūrą netenka prasmės ir naudojamas tik patvirtinti jos argumentus dėl šio pareiškimo reikšmės.

4. Dėl „aiškumo principo“ pažeidimo

Šalių argumentai

148

Penktajame pagrinde ieškovė teigia, kad sprendimu pažeidžiamas „aiškumo principas“, Komisijai nepakankamai aiškiai nustačius, pirma, sankcijos skyrimo pagrindą ir, antra, „atsakomybės prisiėmimo asmeniniu pareiškimu“ koncepciją.

149

Pirma, ji nurodo, kad Komisija teigia, jog skyrė TKS baudą remdamasi „normų junginiu“, kurį sudaro mažiausiai AP 65 straipsnis ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis, kuris yra neaiškus, nes „ne visi suinteresuotieji asmenys gali numatyti“ šiuo pagrindu skiriamą baudą, priešingai nei reikalaujama teismo praktikoje. Atsiliepime į ieškinį pateikti prieštaringi Komisijos paaiškinimai parodo, kad ši net nežino, į ką šis junginys „turi būti panašus“.

150

Teisinių pagrindų junginio neaiškumą patvirtina tas faktas, kad jis neleidžia nustatyti, ar terminas ieškiniui pareikšti yra vienas mėnuo, kaip numatyta EAPB sutartyje, ar du mėnesiai, kaip numatyta EB sutartyje. Dėl Komisijos padarytų procedūrinių neaiškumų pažeidžiama TKS teisė į gynybą.

151

Antra, ieškovė tvirtina, kad priimdama „atsakomybės prisiėmimo asmeniniu pareiškimu“ koncepciją (sprendimo 125 ir 127 punktai) Komisija sukūrė sui generis teisinio perėmimo atvejį, kuris šioje byloje taikomas pirmą kartą bei yra neaiškus, neapibrėžtas ir todėl akivaizdžiai neteisėtas savo turinio ir taikymo sąlygų atžvilgiu.

152

Ši nauja koncepcija nėra numatyta nei Bendrijos pirminėje, nei antrinėje teisėje, nei teismo praktikoje, kuriai būdingas priešingas nei šio sprendimo 101 punkte minėtoje byloje Komisija prieš Anic Partecipazioni priimtas sprendimas. „Aiškumo principas“ taip pat pažeistas todėl, kad 2005 m. sausio 19 d. Sprendime MCAA Komisija aiškiai pritarė kitam požiūriui, t. y. kad dėl asmeninio atskiro pareiškimo atsakomybė tikrai neperkeliama. Be to, pranešime apie kaltinimus Komisija net nepaminėjo naujos koncepcijos, kurią ji nuo tol taikys skirdama sankcijas už kartelių teisės pažeidimus.

153

Galiausiai ieškovė pabrėžia, jog dėl to, kad Komisija aiškiai ir galutinai nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu rėmėsi skirdama sankciją, ji gali tik spėlioti dėl šio pagrindo. Dėl tokio teiginio šis pagrindas negali būti nepriimtinas, kaip to reikalauja Komisija, ir sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu.

154

Komisija nurodo, kad ieškovės argumentai dėl tariamo „netikrumo, kurį lėmė Komisijos veiksmai“, tokie abstraktūs, kad pagrindas turi būti atmestas kaip neaiškus. Nepatenkinus šio reikalavimo ji prašo atmesti pagrindą kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl pagrindo priimtinumo

155

Komisija ginčija penktojo pagrindo priimtinumą dėl jo tariamo neaiškumo.

156

Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalį ieškinyje turi būti nurodyta pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši santrauka turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų parengti atsiliepimą, o Pirmosios instancijos teismas priimtų sprendimą, jei įmanoma, be jokios kitos papildomos informacijos. Taigi ieškinyje turi būti išsamiai išplėtotas pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškinys, todėl abstraktus paaiškinimas neatitinka Procedūros reglamento reikalavimų (1995 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Viho prieš Komisiją, T-102/92, Rink. p. II-17, 68 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T-352/94, Rink. p. II-1989, 333 punktas).

157

Šiuo atveju iš ieškovės rašytinių dokumentų dėl pagrindo, susijusio su „aiškumo principo“ pažeidimu, matyti, kad iš tikrųjų ji remiasi teisinio saugumo principu, kurį Komisija pažeidė dėl to, kad skirdama sankciją ir patraukdama atsakomybėn ji rėmėsi neaiškiu teisiniu pagrindu.

158

Darytina išvada, kad taip ieškovė pateikė pakankamai aiškios ir tikslios informacijos, nes ji leido Komisijai atsakyti į atsiliepimo į ieškinį pateikimo stadijoje užduotus klausimus, o Pirmosios instancijos teismui vykdyti teisminę kontrolę.

159

Taigi šis pagrindas pripažintinas priimtinu ir turi būti nagrinėjamas iš esmės.

Dėl esmės

160

Remiantis ieškovės rašytiniuose dokumentuose nurodyta nusistovėjusia teismų praktika Bendrijos teisės aktai turi būti aiškūs, o jų taikymas nuspėjamas visiems susijusiems asmenims. Šiuo teisinio saugumo imperatyvu reikalaujama, kad bet kurio akto, kuriuo siekiama teisinių pasekmių, privaloma teisinė galia išplauktų iš Bendrijos teisės nuostatos, kuri turi būti aiškiai nurodyta kaip teisinis pagrindas ir kurioje būtų numatyta teisinė akto forma (1993 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-325/91, Rink. p. I-3283, 26 punktas). Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nuobauda, net ir nebaudžiamoji, gali būti paskirta, tik jei ji paremta aiškiu ir nedviprasmišku teisiniu pagrindu (1984 m. rugsėjo 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Könecke, 117/83, Rink. p. 3291, 11 punktas).

161

Pirma, dėl sprendimo teisinio pagrindo neaiškumo ieškovė nurodo, kad sprendimas grindžiamas neaiškiu „normų junginiu“, kurį sudaro bent jau AP 65 straipsnis ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis. Be nereikšmingų samprotavimų apie tariamus atsiliepimo į ieškinį neaiškumus, ji teigia, kad šis junginys neaiškus, nes „ne visi suinteresuotieji asmenys gali numatyti“ skiriamą baudą, ir kad „teisinių pagrindų derinio“ neaiškumas yra procedūrinių neaiškumų, dėl kurių pažeidžiama teisė į gynybą, priežastis.

162

Šie ieškovės argumentai grindžiami klaidinga prielaida ir turi būti atmesti.

163

Iš sprendimo aiškiai matyti, kad jo teisinis pagrindas, t. y. nuostatos, kurių pagrindu Komisija veikia atitinkamoje srityje, yra tik Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 2 dalis, o ne AP 65 straipsnis. Nuoroda sprendime į AP 65 straipsnį susijusi su 1 dalimi, t. y. su materialine įmonėms ir įmonių asociacijoms skirta nuostata, draudžiančia tam tikrus antikonkurencinius veiksmus, ir su 5 dalimi tiek, kiek joje numatyta galimybė skirti baudas, kurių dydis neviršija dvigubos apyvartos tų produktų, kurie buvo draudžiamų susitarimų dalykas. Nuoroda į AP 65 straipsnio 5 dalies taikymą susijusi su diskusijomis dėl principo lex mitior, siekiant šiuo atveju pateisinti šios nuostatos, o ne Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies taikymą nustatant baudos dydį (žr. sprendimo 162–168 ir 178 konstatuojamąsias dalis).

164

Išnagrinėjus pirmąjį ir antrąjį panaikinimo pagrindus matyti, kad ieškovė neįrodė, jog sprendimo teisinis pagrindas yra neaiškus.

165

Be aiškios nuorodos į Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį ir 23 straipsnio 2 dalį, Komisija sprendimo 70 konstatuojamojoje dalyje taip pat primena nusistovėjusią teismų praktiką, pagal kurią procedūrinės normos iš esmės yra taikomos visiems jų įsigaliojimo metu nagrinėjamiems ginčams, skirtingai nei materialinės normos, kurios paprastai netaikomos iki jų įsigaliojimo susiklosčiusioms situacijoms (šio sprendimo 85 punkte minėto Sprendimo Meridionale Industria Salumi ir kt. 9 punktas). Be to, sprendimo 4 straipsnyje aiškiai nurodoma, kad šis sprendimas vykdytinas „pagal (EB) 256 straipsnį“; ieškovei apie šį sprendimą buvo pranešta laišku, nurodant, kad pranešama „pagal (EB) 254 straipsnį“.

166

Šiomis aplinkybėmis nėra abejonių, kad ieškinys dėl sprendimo, priimtas po daugiau kaip ketverių metų nuo EAPB sutarties galiojimo pasibaigimo, turėjo būti pareikštas remiantis EB 230 straipsnio ir Procedūros reglamento nuostatomis ir kad jokiu būdu negalėjo būti taikomas Teisingumo Teismo EAPB statuto 23 straipsnis.

167

Be to, reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikia jokių paaiškinimų pagrįsdama ypatingą kaltinimą, jog teisinis pagrindas yra neaiškus, nes „ne visi suinteresuotieji asmenys gali numatyti“ skiriamą baudą, ir bet kuriuo atveju nenurodo, jog Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis yra neteisėtas nullum crimen nulla pœna sine lege principo, išplaukiančio iš teisinio saugumo principo, atžvilgiu, ir net to, jog sprendimas nepakankamai motyvuotas.

168

Primintina, kad sprendimas, kuriuo Komisija konstatuoja AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir nubaudžia ieškovę po to, kai EAPB sutartis nustojo galioti, buvo priimtas laikantis teisės akto taikymo laiko atžvilgiu principų, o Komisija teisingai kaip materialinę normą pritaikė minėtą straipsnį ir Reglamente Nr. 1/2003, kurio 23 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta jos teisė skirti baudą antikonkurencinius veiksmus vykdžiusioms įmonėms, numatytas kompetenciją suteikiančias procedūrines normas.

169

Tiek, kiek ieškovė iš tikrųjų siekia užginčyti sprendimo teisinio pagrindo teisėtumą nurodydama „nei teismų praktikoje, nei doktrinoje nenumatytų teisinių pagrindų derinį“, pakanka priminti, jog prieš tai ji konstatavo, kad pasitelktas teisinis pagrindas suteikė Komisijai kompetenciją skirti sankcijas už AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimus jai priimant sprendimą.

170

Antra, dėl neaiškumo šioje byloje priskiriant atsakomybę pakanka konstatuoti, kad ieškovės atsakomybė už Thyssen veiksmus aiškiai ir išimtinai grindžiama tik 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu, kaip tai aiškiai išplaukia iš sprendimo 112–117, 125, 127, 128 ir 149 konstatuojamųjų dalių. Išnagrinėjus ieškovės rašytinius dokumentus taip pat matyti, kad šiuo klausimu nėra abejonių.

171

Iš tikrųjų atrodo, kad grindžiant penktąjį panaikinimo pagrindą pateiktais argumentais ieškovė siekia dar kartą įrodyti tokio pagrindo neteisėtumą. Prieštaravimas nepriimtinas, nes Bendrijos teismas jau galutinai išsprendė šį teisės klausimą, t. y. kad minėtas pagrindas teisėtas, ir todėl šis sprendimas įgijo res judicata galią (žr. šio sprendimo 139–147 punktus).

172

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagrindą, susijusį su „aiškumo principo“ pažeidimu, reikia atmesti.

5. Dėl „non bis in idem“ principo pažeidimo

Šalių argumentai

173

Šeštuoju pagrindu ieškovė nurodo, kad „atsakomybės prisiėmimo asmeniniu pareiškimu“ koncepcija pažeidžiamas non bis in idem principas, kurio taip pat turi būti laikomasi „atnaujinus baudos skyrimo procedūrą“.

174

Šioje byloje sankcija skirta du kartus. Už TKS pažeidimą jau buvo skirta galutinė sankcija, o Komisija pripažino ją atsakinga dar už Thyssen pažeidimą, dėl ko ji buvo antrą kartą nubausta už tą pačią veiką.

175

Šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, jog atsakomybės perkelti neįmanoma materialiąja prasme, ir todėl bauda buvo skirta antrą kartą, nesvarbu, kad sprendimas jau buvo įgijęs galutinę res judicata galią. Šia išvada Teisingumo Teismas pripažino, jog tai, kad panaikinta Sprendimo 98/247 dalis atitiko baudos dalį, kuri teoriškai buvo skirta ieškovei už Thyssen veiksmus, neturi reikšmės.

176

Be to, remdamasi nauja „atsakomybės prisiėmimo asmeniniu pareiškimu“ koncepcija, Komisija pripažįsta įmonę atsakinga už trečiojo asmens veiksmus. Pati Komisija pabrėžia, kad iš pradžių TKS nebuvo pripažinta atsakinga ir kad net nebuvo kalbama apie atsakomybę teisiškai perėmus veiklą. Ieškovės nuomone, jei taip yra šiuo atveju, darytina išvada, kad Komisija jai skyrė naują, antrą baudą, užuot ištaisiusi procedūros klaidą. Sankcijos skyrimas už Thyssen padarytą pažeidimą būtų teisėtas tik tuo atveju, jei TKS nebūtų buvusi jau nubausta už savo pažeidimą. Tačiau nuo to momento, kai 1998 m. TKS skirta bauda tapo galutinė, persekiojimai dėl visų pažeidimų turėjo būti nutraukti.

177

Komisija prašo atmesti šį pagrindą.

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

178

Primintina, kad non bis in idem principas, t. y. pagrindinis Bendrijos teisės principas, numatytas, be kita ko, 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje, Bendrijos konkurencijos teisės srityje draudžia Komisijai dar kartą bausti arba persekioti įmonę už antikonkurencinius veiksmus, už kuriuos ji buvo nubausta arba dėl kurių pripažinta neatsakinga ankstesniu neskundžiamu sprendimu (šio sprendimo 113 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 59 punktas).

179

Non bis in idem principo taikymui būtinos trys sąlygos: tos pačios faktinės aplinkybės, tas pats pažeidėjas ir tas pats saugomas teisinis interesas (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 338 punktas).

180

Šioje byloje ieškovė teigia, kad ji neteisėtai du kartus buvo nubausta. Ji nurodo, kad Sprendime 98/247 jau buvo galutinai nubausta už padarytą pažeidimą, ir todėl sprendime pripažinusi atsakinga už Thyssen pažeidimą Komisija nubaudė ją antrą kartą už „tą pačią veiką“.

181

Pagrįsdama šį teiginį, ieškovė dar kartą nurodo jos pripažinimo atsakinga už Thyssen pažeidimus remiantis 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu neteisėtumą, pirma, primindama savo argumentus, kad šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 88 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog TKS nėra materialiai atsakinga už Thyssen pažeidimus, ir, antra, tvirtindama, kad sprendime Komisija pripažino ją atsakinga už trečiojo asmens veiksmus.

182

Iš šio tariamo neteisėtumo ieškovė daro išvadą, kad vienintelis sprendime skirtos baudos tikslas – antrą kartą nubausti už jos pažeidimą, o tai prieštarauja non bis in idem principui.

183

Pirmosios instancijos teismas mano, kad šie argumentai grindžiami klaidinga prielaida.

184

Iš tikrųjų, kaip jau buvo nurodyta, Bendrijos teismas nusprendė, kad išimties tvarka Komisija, remdamasi 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu, turėjo teisę pripažinti TKS atsakinga už pažeidimus, kuriais kaltinama Thyssen.

185

Nurodęs procedūros trūkumą, kuriuo buvo pažeista ieškovės teisė į gynybą, šio sprendimo 24 punkte minėtame Sprendime Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimo 98/247 1 straipsnį, kuriuo TKS buvo pripažinta atsakinga už Thyssen padarytą AP 65 straipsnio pažeidimą, ir todėl sumažino TKS baudą tiek, kiek ji buvo skirta už Thyssen padarytą pažeidimą ir skyrė TKS4032000 EUR galutinę baudą už jos pačios antikonkurencinius veiksmus.

186

Šio sprendimo 27 punkte minėtame Sprendime ThyssenKrupp prieš Komisiją Teisingumo Teismas patvirtino nagrinėjamą sprendimą. Primintina, kad ieškovės minėto sprendimo 88 punkto aiškinimas jau atmestas.

187

Remiantis EB 233 straipsniu Komisija privalėjo imtis priemonių Bendrijos teismo nustatytam neteisėtumui panaikinti, ir tai ji padarė per procedūrą, kurioje priimtas sprendimas. Vienintelis sprendimo tikslas pašalinti procedūros trūkumą, remiantis 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu, pripažinti ieškovę atsakinga už Thyssen padarytą AP 65 straipsnio pažeidimą ir atitinkamai skirti jai 3168000 EUR baudą.

188

Taigi Sprendimu TKS jokiu būdu nenubaudžiama antrą kartą už pažeidimą, už kurį jau buvo galutinai nubausta Sprendimu 98/247. Be to, kaip teisingai pabrėžia Komisija, atsakomybės prisiėmimas 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu nepaverčia dviejų TKS ir Thyssen pažeidimų vienu.

189

Be to, sprendime dar kartą nagrinėjant tik Thyssen antikonkurencinius veiksmus nepažeidžiamas non bis idem principas.

190

Primintina, kad non bis in idem principas savaime neužkerta kelio bylos atnaujinimui dėl tos pačios konkurenciją ribojančios veikos, jei pirmasis sprendimas buvo panaikintas dėl procedūros pažeidimų, nepriėmus sprendimo dėl faktinių aplinkybių, kuriomis įmonė kaltinama, esmės, nes tokiu atveju sprendimo dėl panaikinimo negalima laikyti „išteisinamuoju“, kaip jis suprantamas baudžiamosiose bylose. Tokiu atveju naujuoju sprendimu skirtos sankcijos ne pridedamos prie paskirtųjų panaikintu sprendimu, o pakeičia jas (šio sprendimo 113 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 62 punktas).

191

Šį teismo sprendimą galima visiškai taikyti šioje byloje, nes ieškovei sprendimu skirta sankcija, pripažinus ją atsakinga už Thyssen padarytus pažeidimus, pakeitė sankciją, skirtą nustačius tą pačią atsakomybę Sprendimu 98/247, taigi principas non bis in idem nebuvo pažeistas.

192

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagrindą, susijusį su non bis in idem principo pažeidimu, reikia atmesti.

6. Dėl ieškinio senaties

Šalių argumentai

193

Septintuoju pagrindu ieškovė nurodo, kad pagal 1978 m. balandžio 6 d. Komisijos sprendimo Nr. 715/78/EAPB dėl bylų nagrinėjimo senaties terminų ir sankcijų įgyvendinimo pagal Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį (OL L 94, p. 22) 1 straipsnio 1 dalį Thyssen pažeidimui taikoma penkerių metų senatis, kuri suėjo 1999 m., vėliausiai 2003 m., jei turėsime omenyje datą, kai kiti kartelio dalyviai nutraukė pažeidimą.

194

Šiuo atveju senaties terminas nebuvo nutrauktas arba sustabdytas Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio prasme, nes Thyssen nebuvo proceso, kuriame priimtas šio sprendimo 24 punkte minėtas Sprendimas Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, šalis. Ta pati išvada darytina, jei remtumėmės Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnyje arba 1974 m. lapkričio 26 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2988/74 dėl teisinių procedūrų ir sankcijų, taikomų pagal Europos ekonominės bendrijos taisykles dėl transporto ir konkurencijos, taikymo terminų (OL L 319, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 61), numatytomis senaties terminų skaičiavimo taisyklėmis.

195

Priešingai nei mano Komisija, šiuo atveju senaties terminas nepriklausė nuo TKS padaryto pažeidimo, nes sprendime skirta bauda buvo baudžiama už pažeidimą, kurį iš pradžių padarė Thyssen. Remdamasi 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimu SCA Holding prieš Komisiją (C-297/98 P, Rink. p. I-10101), ieškovė nurodo: kadangi pažeidimą, kuriuo ji kaltinama, padarė Thyssen, sankcija jai galėjo būti skirta tik tuo atveju, jeigu ją buvo galima skirti jos pirmtakei, t. y. Thyssen. Kadangi pažeidimo senaties terminas Thyssen atžvilgiu jau suėjo, jis taip pat suėjo ir ieškovės, turėjusios „pakeisti Thyssen procese, kuriame galėjo būti skirta bauda“, atžvilgiu.

196

Atsakydama į Komisijos argumentus, kad šiuo atveju nėra „perėmimo problemos“, nes Thyssen dar egzistuoja ir Komisijos kompetencija patraukti atsakomybėn už pažeidimą išplaukia tiesiogiai ir tik iš tariamo atsakomybės prisiėmimo pareiškimo, ieškovė teigia, jog teisių perėmimo sąvokai nekeliama sąlyga, kad teisių pirmtakė nebeegzistuotų, ir todėl kalbama apie perėmimą, jei teisės yra pakeistos, net jei teisių pirmtakė dar egzistuoja. Be to, aplinkybė, kad šis atsakomybės perkėlimas laikomas „teisių perėmimu“ arba Komisijos „teisės skirti sankcijas“ įgyvendinimu remiantis 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu, neturi reikšmės, nes visais atvejais kalbama apie atsakomybę už pažeidimą, kurio ieškovė nepadarė.

197

Ieškovė pabrėžia, kad Komisija ginčija senaties terminą remdamasi savo „teisėtu interesu konstatuoti pažeidimą“TKS skirtu sprendimu, ir teigia, kad senaties terminas netaikomas „pažeidimą konstatuojantiems sprendimams“. Šie argumentai nepriimtini, nes neaišku, kuo Komisija galėtų pagrįsti tokį „teisėtą interesą“ Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalies prasme, be to, šiuo atveju kalbama ne apie deklaratyvaus pobūdžio sprendimą, bet apie sprendimą, kuriuo skiriama bauda. Net „teisėtas interesas konstatuoti pažeidimą“ nieko negali pakeisti, jei suėjo senaties terminas. Bet kuriuo atveju „pažeidimą konstatuojančiu sprendimu“, priimtu nesilaikant senaties terminų skaičiavimo taisyklių, būtų pažeista TKS teisė į gynybą, nes šis teisėtas interesas nė karto nebuvo paminėtas pranešime apie kaltinimus.

198

Komisija prašo atmesti septintąjį pagrindą.

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

199

Pirmosios instancijos teismas mano, kad šis pagrindas nepriimtinas, nes prielaida, kuria jis grindžiamas, t. y. kad Sprendime 98/247, vėliau sprendime ieškovei paskirta sankcija už „pažeidimą, kurio ji nepadarė“, yra klaidinga.

200

Primintina, kad 1997 m. liepos 23 d. Komisijai adresuotu pareiškimu TKS sutiko būti atsakinga už pažeidimus, kuriuos Thyssen kaltinama padariusi nuo 1993 m., nors TKS perėmė Thyssen veiklą atitinkamų prekių sektoriuje tik nuo 1995 metų.

201

Sprendimas 98/247, kuriuo TKS pripažįstama atsakinga už Thyssen antikonkurencinius veiksmus ir kuriuo jai skiriama bauda, grindžiamas būtent tik 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu.

202

Šio sprendimo 24 punkte minėtame Sprendime Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija išimties tvarka, atsižvelgdama į 1997 m. liepos 23 d. pranešimą, turėjo teisę pripažinti TKS atsakinga už Thyssen veiksmus, nes toks pareiškimas reiškia, kad juridinis asmuo, kuriam tenka atsakomybė už kito juridinio asmens veiksmus, nuo to momento, kai šiais veiksmais padaromas pažeidimas, privalo už jį atsakyti, net jei iš principo už jį turi atsakyti fizinis arba juridinis asmuo, kuris vadovavo atitinkamai įmonei tuo metu, kai pažeidimas buvo padarytas (sprendimo 62 punktas).

203

Taigi atrodo, kad teisine prasme TKS pati įvykdė nagrinėjamą pažeidimą (pagal analogiją žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją, C-294/98 P, Rink. p. I-10065, 28 punktą).

204

Būtent tuo paaiškinama tai, kad šio sprendimo 24 punkte minėtame Sprendime Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas nubaudė Komisiją už ieškovės teisės į gynybą pažeidimą.

205

Pažymėjęs, kad 1997 m. liepos 23 d. pareiškimo taip pat negalima aiškinti kaip ieškovės savo teisės būti išklausytai dėl pažeidimų, kuriais kaltinama Thyssen, atsisakymo, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė pateiktame pranešime apie kaltinimus nebuvo laikoma atsakinga už Thyssen veiksmus, t. y. veiksmus, už kuriuos TKS sutiko būti atsakinga skiriant galimą baudą, ir kad TKS neturėjo galimybės pateikti savo pastabų dėl pažeidimų, kuriais kaltinama Thyssen, tikrumo ir svarbos. Iš to Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė negalėjo pasinaudoti teise į gynybą.

206

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remdamasi per patikrinimus ir iš atsakymų į prašymus pateikti informacijos surinktais duomenimis, Komisija turi išspręsti atsakomybės už nustatytus pažeidimus klausimą ir kad esminė procedūrinė garantija, kurią suteikia pranešimas apie kaltinimus, – tai pagrindinio Bendrijos teisės principo, reikalaujančio gerbti teisę į gynybą per visą procedūrą, taikymas (2000 m. kovo 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Compagnie maritime belge transports ir kt. prieš Komisiją, C-395/96 P ir C-396/96 P, Rink. p. I-1365, 142 ir 143 punktai). Pranešime apie kaltinimus, t. y. procedūros akte, kuriuo pradedama rungimosi principu pagrįsta administracinė procedūra, Komisija pateikia kaltinimus ir nurodo pažeidimus, kuriais kaltinama atitinkama įmonė. Pranešime apie kaltinimus, atsižvelgiant į jo svarbą, turi būti aiškiai nurodomas juridinis asmuo, kuriam gali būti skirtos baudos, ir pranešimas turi būti adresuotas būtent jam (2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo ARBED prieš Komisija, C-176/99 P, Rink. p. I-10687, 21 punktas ir šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 92 punktas).

207

Taigi Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tik TKS yra atsakinga už pažeidimą, už kurį jai teisiškai kyla atsakomybė remiantis 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu.

208

Tokiomis aplinkybėmis klausimas dėl senaties susijęs ne su tuo, ar Sprendimu TKS skirtą sankciją buvo galima skirti jos tariamajai „teisių pirmtakei“, o su tuo, ar 2006 m. gruodžio 20 d. Komisija dar turėjo teisę skirti TKS baudą už pažeidimą, kuris buvo nutrauktas 1995 m. sausio 1 d. arba 1998 m. sausio 21 d., atsižvelgiant į tai, kuri data būtų pasirinkta, t. y. data, kai TKS perėmė Thyssen veiklą plokščiųjų nerūdijančio plieno gaminių sektoriuje, ar kai buvo nutrauktas Sprendimo 98/247 1 straipsnyje nustatytas tęstinis pažeidimas.

209

Dėl senaties termino skaičiavimo taisyklų, kurių turi būti laikomasi, darytina išvada: kadangi Komisija sprendime taikė Reglamente Nr. 1/2003 numatytas kompetencijos ir procedūros taisykles, remiantis Reglamento 1/2003 37 straipsniu šioje byloje negali būti taikomas Reglamentas Nr. 2988/74. Reglamente Nr. 1/2003 ir Sprendime Nr. 715/78 yra iš esmės tapačių nuostatų.

210

Šiuose teisės aktuose numatyta:

—

Komisijos teisei skirti baudas ar nuobaudas už Bendrijos konkurencijos teisės nuostatų pažeidimus iš principo nustatomas penkerių metų terminas, skaičiuojamas nuo dienos, kurią padarytas pažeidimas, o tęstinių ar pakartotinių pažeidimų atvejais nuo dienos, kurią baigiasi pažeidimas (Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 1 ir 2 dalys bei Sprendimo Nr. 715/78 1 straipsnio 1 ir 2 dalys),

—

bet koks Komisijos veiksmas, atliktas pažeidimo tyrimo ar bylos tikslais, nutraukia senaties terminą. Senaties terminas nutraukiamas tą dieną, kurią apie tokį veiksmą pranešama bent vienai pažeidime dalyvavusiai įmonei, ir taikomas visoms pažeidime dalyvavusioms įmonėms (Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 3 ir 4 dalys bei Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 1 ir 2 dalys),

—

kiekvieno nutraukimo atveju terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo, tačiau jis baigiasi ne vėliau kaip praėjus dvigubam senaties terminui, per kurį Komisija neskiria baudos ar nuobaudos, nes šis laikotarpis pratęsiamas tiek, kiek terminas buvo laikinai sustabdytas (Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 5 dalis bei Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 3 dalis),

—

sankcijų skyrimo senaties terminas sustabdomas laikotarpiui, kurį Komisijos sprendimas yra peržiūrimas Teisingumo Teisme (Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalis bei Sprendimo Nr. 715/78 3 straipsnis).

211

Šiuo atveju primintina, kad remdamasi 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu, padarytu daugiau kaip po dvejų metų nuo 1995 m. sausio 1 d., kai TKS perėmė Thyssen veiklą plokščiųjų nerūdijančio plieno gaminių sektoriuje, Komisija priėmė Sprendimą 98/247, kuriuo TKS buvo nubausta pirmą kartą, t. y. 1998 m. sausio 21 d., nepraleisdama penkerių metų senaties termino.

212

1998 m. kovo 11 d. ieškovė pareiškė ieškinį dėl Sprendimo 98/247, o 2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismas priėmė šio sprendimo 24 punkte minėtą Sprendimą Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją. 2002 m. vasario 28 d. ieškovė pateikė dėl šio sprendimo apeliacinį skundą, kurį Teisingumo Teismas atmetė šio sprendimo 27 punkte minėtu 2005 m. liepos 14 d. Sprendimu ThyssenKrupp prieš Komisiją.

213

Pažymėtina, kad po sustabdymo laikotarpio, per kurį vyko procesas dėl Sprendimo 98/247, senaties terminas buvo vėl pradėtas skaičiuoti nuo 2005 m. liepos 14 d. iki 2006 m. balandžio 5 d., t. y. iki datos, kai procedūroje, kurioje priimtas 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimas, jis buvo dar kartą nutrauktas TKS skirtu pranešimu apie kaltinimus.

214

Iš to, kas išdėstyta matyti, kad sprendimas buvo priimtas remiantis šio sprendimo 209 punkte nurodytuose aktuose numatytomis senaties termino skaičiavimo taisyklėmis, kad senaties terminas buvo skaičiuojamas nuo 1995 m. sausio 1 d. arba 1998 m. sausio 21 d. ir kad todėl reikia atmesti panaikinimo pagrindus, susijusius su sankcijų senatimi.

7. Dėl teisės į gynybą pažeidimo

215

Ieškovė nurodo, jog pažeista jos teisė į gynybą. Šį kaltinimą sudaro dvi dalys, pirma, pranešime apie kaltinimus padaryti pažeidimai (devintasis panaikinimo pagrindas) ir, antra, teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimas (aštuntasis panaikinimo pagrindas).

Šalių argumentai

216

Pirma, ieškovė teigia, kad Komisija sprendime pirmą kartą nurodo, jog atsakomybė perkeliama ne dėl teisių perėmimo, o tik remiantis 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu, ir, kalbant apie senaties termino pasibaigimą, pažymėtina, kad ji turi „teisėtą interesą konstatuoti pažeidimą“, o tai nebuvo paminėta nei pranešime apie kaltinimus, nei vėliau vykstant procedūrai.

217

Ji taip pat nurodo, kad, užuot atsiųsdama tinkamos formos pranešimą apie kaltinimus, Komisija atsiuntė jai įvairių dokumentų „patchwork“, kuriame buvo 1997 m. pranešimas apie kaltinimus ir įvairūs dokumentų sąrašai, papildyti atskirais teisiniais samprotavimais, iš kurių nebuvo įmanoma nustatyti Komisijos nurodomų faktinių ir teisinių aplinkybių ir klausimų, kuriais ji pakeitė savo vertinimą po to, kai Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas neigiamai įvertino bei iš dalies panaikino pirmesnį sprendimą ir 1997 m. pranešimą apie kaltinimus.

218

Ieškovės nuomone, Komisijos panaudoto nuorodų būdo ir labai abstrakčios pagrindinių jos klausimų teisinės analizės formaliai nepakanka tam, kad rungimosi principu pagrįsta procedūra būtų pripažinta tinkamai atlikta, ir todėl sprendimas negalėjo būti tinkamai parengtas.

219

Antra, ieškovė tvirtina, kad neleidusi jai susipažinti su tam tikrais gynybai galinčiais būti reikalingais dokumentais, kai 2006 m. balandžio 24 d. institucijos patalpose ji nagrinėjo bylos medžiagą, dėl to, kad kai kurie dokumentai yra verslo paslaptis, Komisija pažeidė jos teisę susipažinti su bylos medžiaga.

220

Ji teigia, kad šis atsisakymas leisti susipažinti su visa bylos medžiaga yra nepagrįstas, nes tai buvo daugiau kaip dešimties metų senumo dokumentai, kurie remiantis Komisijos pranešimo dėl teisės susipažinti su Komisijos dokumentais bylose pagal (EB) 81 ir (EB) 82 straipsnius, EEE sutarties 53, 54 ir 57 straipsnius bei Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 taisyklių 23 straipsniu prarado savo konfidencialumą (OL C 325, p. 7) (toliau – 2005 m. pranešimas), ir Komisija nė karto nenurodė, kokių verslo paslapčių gali būti šiuose dokumentuose. Bendrąja prasme Komisija nepaisė, kad vykstant „pakartotinai procedūrai“ ji turėjo leisti susipažinti su kitų suinteresuotųjų įmonių atsakymais į 1997 m. pranešimą apie kaltinimus.

221

2006 m. gegužės 17 d. pasibaigus terminui pateikti atsakymus į paskutinį pranešimą apie kaltinimus, 2006 m. rugpjūčio 8 d. laišku Komisija leido jai susipažinti su tam tikrais iš pradžių neprieinamais dokumentais. Tačiau šia priemone TKS teisės į gynybą pažeidimas nebuvo nutrauktas, nes ji apėmė ne visus dokumentus, kurie galėjo būti naudingi gynybai, ir TKS negalėjo remtis šiais dokumentais atsakydama į pranešimą apie kaltinimus, taigi šiuo atžvilgiu jos teisė į gynybą taip pat buvo pažeista. Ieškovė nurodo, kad ji negalėjo pareikšti savo nuomonės dėl 2006 m. rugpjūčio 8 d. pateiktų dokumentų, nes tą pačią dieną turėjo vykti teismo posėdis.

222

Be to, Komisijos argumentas, kad dokumentai, su kuriais ieškovė negalėjo susipažinti, yra nesvarbūs, nes ji neginčijo pažeidimų, nėra įtikinamas, nes teisė į gynybą pažeidžiama ne tik tuo atveju, kai įmonė gindamasi ginčija pažeidimus. Šiuose dokumentuose galėjo būti svarbių lengvinančių aplinkybių nustatant baudos dydį įrodymų arba įrodymų, susijusių su galimybe atsižvelgiant į senaties terminą persekioti už pažeidimą. Kadangi galiausiai Komisija nurodo, kad ieškovė turėjo pateikti daugiau duomenų apie dokumentus, su kuriais negalėjo susipažinti, tam, kad pakankamai pagrįstų prašymą suteikti prieigą prie šių dokumentų, reikėtų konstatuoti šio teiginio prieštaringumą, nes minėti dokumentai nebuvo ieškovei žinomi.

223

Komisija daro išvadą, kad šioje byloje ieškovės teisė į gynybą nebuvo pažeista.

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

224

Reikia priminti, kad, pirma, būtent pranešimas apie kaltinimus ir, antra, galimybė susipažinti su bylos medžiaga leidžia įmonėms, dėl kurių pradėtas tyrimas, susipažinti su Komisijos turimais įrodymais ir teisei į gynybą suteikia visišką veiksmingumą (2007 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas SGL Darbon prieš Komisiją, C-328/05 P, Rink. p. I-3921, 55 punktas).

Dėl 2006 m. balandžio 5 d. pranešimo apie kaltinimus turinio

225

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pranešime apie kaltinimus, nors ir glaustai, bet aiškiai turi būti nurodyti pateikiami kaltinimai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų tinkamai susipažinti su informacija apie veiksmus, kuriais Komisija juos kaltina (šio sprendimo 156 punkte minėto Sprendimo Mo Och Domsjö prieš Komisiją 63 punktas). Teisės į gynybą paisymas procedūroje, kurioje gali būti skiriamos nagrinėjamos sankcijos, reikalauja, kad atitinkamoms įmonėms ir įmonių asociacijoms būtų suteikta galimybė jau per administracinę procedūrą pareikšti savo nuomonę dėl Komisijos nurodomų pažeidimų, kaltinimų ir aplinkybių tikrumo ir svarbos (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR prieš Komisiją, T-25/95, T-26/95, T-30/95–T-32/95, T-34/95–T-39/95, T-42/95–T-46/95, T-48/95, T-50/95–T-65/95, T-68/95–T-71/95, T-87/95, T-88/95, T-103/95 ir T-104/95, Rink. p. II-491, 553 punktas). Šio reikalavimo laikomasi, kai sprendime suinteresuotiesiems asmenims nepriskiriami pranešime apie kaltinimus nenurodyti pažeidimai ir jame remiamasi tik tais pažeidimais, dėl kurių suinteresuotieji asmenys turėjo galimybę pateikti savo paaiškinimus (1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 94 punktas). Iš to matyti, kad Komisija gali pareikšti tik tuos kaltinimus, dėl kurių jie galėjo išsakyti savo nuomonę (1994 m. vasario 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CB ir Europay prieš Komisiją, T-39/92 ir T-40/92, Rink. p. II-49, 47 punktas).

226

Ieškovė teigia, kad 2006 m. pranešimas apie kaltinimus dviem aspektais neatitinka nurodytų reikalavimų.

227

Pirma, ji tvirtina, kad, užuot atsiuntusi tinkamos formos pranešimą apie kaltinimus, Komisija atsiuntė „įvairių dokumentų patchwork“, kuriame buvo 1997 m. pranešimas apie kaltinimus bei įvairūs dokumentų sąrašai, papildyti atskirais teisiniais samprotavimais, „iš kurių nebuvo įmanoma nustatyti Komisijos nurodomų faktinių ir teisinių aplinkybių ir klausimų, kuriais ji pakeitė savo vertinimą po to, kai Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas neigiamai įvertino bei iš dalies panaikino pirmesnį sprendimą ir 1997 m. pranešimą apie kaltinimus“.

228

Nustatyta, kad 2006 m. balandžio 5 d. Komisija ieškovei išsiuntė pranešimą apie kaltinimus, prie kurio buvo pridėtas 1997 m. balandžio 23 d. pranešimas apie kaltinimus su priedais bei ankstesnės procedūros ir „pakartotinos procedūros“ dokumentų sąrašas, o tai negali būti laikoma „įvairių dokumentų patchwork“.

229

Ieškovė nenurodo jokių Bendrijos teisės aktų nuostatų, draudžiančių minėtus Komisijos veiksmus, o tokie veiksmai paaiškinami ypatingomis šios bylos aplinkybėmis.

230

Nurodęs proceso trūkumą, kuriuo buvo pažeista ieškovės teisė į gynybą, šio sprendimo 24 punkte minėtame Sprendime Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimo 98/247 1 straipsnį, kuriuo TKS buvo pripažinta atsakinga už Thyssen padarytą AP 65 straipsnio pažeidimą, ir todėl sumažino TKS baudą tiek, kiek ji buvo skirta už Thyssen padarytą pažeidimą, ir skyrė 4032000 EUR galutinę baudą už jos pačios antikonkurencinius veiksmus.

231

Šio sprendimo 24 punkte minėtame Sprendime Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, patvirtintame šio sprendimo 27 punkte minėtu Sprendimu ThyssenKrupp prieš Komisiją, nustatyta tik viena Komisijos pareiga pagal EB 233 straipsnį, t. y. pašalinti nustatytus pažeidimus panaikintą aktą turinčiame pakeisti akte (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 113 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 48 punktą).

232

Remiantis teismų praktika, pagal kurią procedūra, kuria siekiama pakeisti panaikintą aktą kitu, turi būti iš naujo pradėta nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas (šio sprendimo 113 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 73 punktas), pažymėtina, kad Komisija įvertino aplinkybes nuo to momento, kai TKS prisiėmė atsakomybę už Thyssen pažeidimus, t. y. 1997 m. liepos 23 d., ir nuo šios datos pradėjo naują procedūrą.

233

Vykdydama šio sprendimo 24 punkte minėtą Sprendimą Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, patvirtintą šio sprendimo 27 punkte minėtu Sprendimu ThyssenKrupp prieš Komisiją, 2006 m. balandžio 5 d. Komisija išsiuntė ieškovei naują pranešimą apie kaltinimus tam, kad ši pareikštų savo nuomonę dėl Thyssen antikonkurencinių veiksmų. Kadangi šių veiksmų faktinės ir teisinės aplinkybės sutampa su pirminės procedūros aplinkybėmis, Komisija galėjo pateikti „ankstesnius“ 1997 m. „kaltinimus“ kaip naujo 2006 m. pranešimo apie kaltinimus sudėtinę dalį.

234

2006 m. pranešimo apie kaltinimus 16 punkte Komisija nurodo:

„(Thyssen) išsiųstas 1997 m. pranešimas apie kaltinimus, įskaitant priedus (I–V), pateikiamas šio pranešimo apie kaltinimus 1 priede nuskenuoto originalo forma ir yra šio pranešimo apie kaltinimus sudėtinė dalis.“

235

Šiuo klausimu primintina, kad teisės į gynybą laikymasis reikalauja, jog suinteresuotoji įmonė galėtų tinkamai išreikšti savo nuomonę dėl dokumentų, iš kurių Komisija padarė sprendimą pagrindžiančias išvadas (1984 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo VBVB ir VBBB prieš Komisiją, 43/82 ir 63/82, Rink. p. 19, 25 punktas). Todėl iš principo tik pranešime apie kaltinimus nurodyti arba paminėti dokumentai yra įrodymai, kuriais leidžiama remtis prieš asmenį, kuriam skirtas pranešimas apie kaltinimus (1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shell prieš Komisiją, T-11/89, Rink. p. II-757, 55 punktas ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo ICI prieš Komisiją, T-13/89, Rink. p. II-1021, 34 punktas).

236

2006 m. pranešime apie kaltinimus Komisija pateikė aiškių teisinių samprotavimų apie AP 65 straipsnio taikymą, neatsižvelgiant į tai, kad EAPB sutartis nustojo galioti, bei apie lex mitior principą, taip pat 15 punkte nurodė, kad:

„1.   Tik TKS kaltinama dėl (Thyssen) veiksmų. 2. Visą informaciją (pavyzdžiui, EB valstybių narių skaičių) reikia vertinti atsižvelgiant į istorinį kontekstą. 3. 64 punktą, susijusį su EAPB 65 straipsnio 5 dalies taikymu, reikia skaityti kartu su šio pranešimo apie kaltinimus 26 ir paskesniais punktais. 4. Šiame pranešime apie kaltinimus buvo pakeista pranešimo apie kaltinimus data bei Komisijos narys, anksčiau priėmęs Komisijos sprendimą.“

237

Šiomis aplinkybėmis negalima teigti, kaip tai nepagrįstai daro ieškovė, kad 2006 m. pranešime apie kaltinimus nenurodyti faktiniai ir teisiniai teiginiai, kuriuos Komisija ketino išsaugoti po šio sprendimo 24 punkte minėto Sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją ir šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją priėmimo. Be to, atsakydama į pranešimą apie kaltinimus ieškovė neginčijo jame nurodytų faktinių aplinkybių ir jų teisinio įvertinimo.

238

Maža to, ieškovė nurodo, kad iš 2006 m. pranešimo apie kaltinimus negalima išskirti Teisingumo Teismo išvadų, su kuriomis Komisija sutiko, ir kadangi Komisija neketino sutikti su visomis Teisingumo Teismo išvadomis, ji turėjo a fortiori priimti suprantamą ir vientisą pranešimą apie kaltinimus. Pirmosios instancijos teismas daro išvadą, kad šis kaltinimas ne tik yra neaiškus, bet ir netiesiogiai, tačiau akivaizdžiai grindžiamas klaidingu ieškovės požiūriu, jog šio sprendimo 27 punkte minėtame Sprendime ThyssenKrupp prieš Komisiją Teisingumo Teismas nusprendė, kad TKS negali būti materialiai atsakinga už Thyssen veiksmus. Kaip jau buvo nurodyta, šis teiginys išplaukia iš klaidingo minėto sprendimo, ypač jo 88 straipsnio, aiškinimo.

239

Komisija neketino nesutikti su visomis Teisingumo Teismo išvadomis ir vykdydama Bendrijos teismo sprendimą išsiuntė ieškovei naują pranešimą apie kaltinimus, kuriuo prašė pateikti pastabas dėl Thyssen veiksmų, ir aiškiai nurodė, jog mano, kad 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu ieškovė prisiėmė atsakomybę už Thyssen veiksmus.

240

Antra, ieškovė tvirtina, kad Komisija sprendime „netikėtai“ pateikė naujų teisinių argumentų. Ši institucija pirmą kartą nurodė, kad atsakomybė perkeliama ne dėl teisių perėmimo, o tik remiantis 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu, ir, kalbant apie senaties termino pasibaigimą, kad ji turi „teisėtą interesą konstatuoti pažeidimą“, o tai nebuvo paminėta nei pranešime apie kaltinimus, nei ankstesnėje procedūroje.

241

Dėl nuorodos į 1997 m. liepos 23 d. pareiškimą, kaip į TKS pripažinimo atsakinga už Thyssen veiksmus pagrindą, pastebėtina, pirma, kad šis atsakomybės prisiėmimo pareiškimas jau buvo paminėtas Sprendime 98/247 ir Pirmosios instancijos teismas tai pažymėjo šio sprendimo 24 punkte minėto Sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją 59–62 punktuose, o antra, kad 2006 m. pranešimo apie kaltinimus turinys, ypač jo 5, 7, 11 ir 33 straipsniai, nepalieka jokių abejonių šiuo klausimu.

242

Dėl Komisijos „teisėto intereso konstatuoti pažeidimą“ paminėjimo sprendime pakanka nurodyti, kad tai yra dalis Komisijos atsakymo į ieškovės pastabas, pateiktas atsakant į pranešimą apie kaltinimus, dėl būsimojo sprendimo neteisėtumo, susijusio su tuo, kad nesilaikoma senaties termino skaičiavimo taisyklių.

243

Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką sprendimas nebūtinai turi būti tiksli pranešimo apie kaltinimus kopija (1980 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 68 punktas). Iš tikrųjų Komisijai turi būti suteikta galimybė savo sprendime atsižvelgti į įmonių atsakymus į pranešimą apie kaltinimus. Šiuo atžvilgiu ji turi galėti ne tik priimti arba atmesti atitinkamų įmonių argumentus, bet ir pati išnagrinėti jų nurodytas faktines aplinkybes arba atsisakyti kaltinimų, kurie pasirodė nepagrįsti, arba pataisyti ar papildyti – tiek faktinių aplinkybių, tiek teisės atžvilgiu – savo argumentus, pagrindžiančius pareikštus kaltinimus (šio sprendimo 225 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją 92 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 437 ir 438 punktus). Be to, teisė į gynybą turi būti laikoma pažeista, tik jei galutiniu sprendimu atitinkamos įmonės pripažįstamos atsakingomis už pranešime apie kaltinimus nenumatytus pažeidimus arba jei nurodomos kitokios faktinės aplinkybės (šio sprendimo 225 punkte minėto Sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją 94 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. šio sprendimo 225 punkte minėto Sprendimo CB ir Europay prieš Komisiją 49–52 punktus). Taip nėra tuo atveju, jei, kaip šioje byloje, skirtumai tarp pranešimo apie kaltinimus ir galutinio sprendimo nėra susiję su veiksmais, kitais nei tie, dėl kurių atitinkamos įmonės jau pateikė paaiškinimus, ir todėl nėra susiję su naujais kaltinimais (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 103 punktą).

244

Galiausiai dubliko 63 punkte ieškovė nurodo, kad „pranešime apie kaltinimus ir sprendime neatsakyta net į teisėto pagrindo klausimą arba jis buvo aiškinamas nevienodai ir įvairiai“. Pabrėžtina, kad šis tvirtinimas ne tik prieštaringas, bet ir neatitinka 2006 m. pranešimo apie kaltinimus turinio (žr. 19 ir paskesnius punktus) ir pačios ieškovės pareiškimų, pateiktų kitame to paties dubliko punkte (žr. 27 punktą), jog Komisija pranešime apie kaltinimus (PK) (19 ir paskesni punktai) „nurodė, kad ne EB sutartis, o tik (AP) 65 straipsnis yra materialus pagrindas ir kad procedūros prasme taikytinas tik Reglamentas Nr. 1/2003“.

245

Iš to darytina išvada, kad pirma ieškinio pagrindo dalis dėl teisės į gynybą pažeidimo, susijusio su 2006 m. balandžio 5 d. pranešimo apie kaltinimus negaliojimu, atmestina.

Dėl teisės susipažinti su bylos medžiaga

— Dėl priimtinumo

246

Pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalį suinteresuotosios šalys „turi teisę susipažinti su Komisijos bylos medžiaga atsižvelgiant į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis“.

247

Bendrijos teismas nurodė, kad suteikiant galimybę asmenims, kuriems yra skirtas pranešimas apie kaltinimus, susipažinti su byla pirmiausia siekiama leisti šiems asmenims susipažinti su Komisijos byloje esančiais įrodymais, kad jų pagrindu asmenys galėtų veiksmingai pareikšti nuomonę dėl pranešime apie kaltinimus Komisijos padarytų išvadų. Iš to darytina išvada, kad Komisija privalo suteikti asmenims, kuriems skirtas pranešimas apie kaltinimus, galimybę susipažinti su visais kaltinimus pagrindžiančiais ir paneigiančiais dokumentais, kuriuos ji gavo atlikdama tyrimą, išskyrus kitų įmonių komercinę paslaptį sudarančius konfidencialius dokumentus (šio sprendimo 24 punkte minėto Sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją 45 ir 46 punktai).

248

Taigi teisė susipažinti su Komisijos byla siekiama apsaugoti veiksmingą teisės į gynybą įgyvendinimą (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, C-51/92 P, Rink. p. I-4235, 76 punktas) ir kartu ji yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, įtvirtintų EŽTK 6 straipsnyje (šio sprendimo 113 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 316 punktas).

249

Viso sprendimo, kuriuo įmonėms skiriama bauda už konkurencijos taisyklių pažeidimą, arba jo dalies panaikinimas gali būti konstatuotas, remiantis netinkamai suteikta prieiga prie bylos, tik darant išvadą, kad nesuteikus tinkamos prieigos prie tyrimo medžiagos jos negalėjo susipažinti su dokumentais, kurie galėjo būti naudingi gynybai, ir todėl pažeista jų teisė į gynybą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 179 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 101 punktą).

250

Šiuo atveju ieškovė, pareikšdama ieškinį, nurodė, kad nesuteikusi galimybės susipažinti su visais dokumentais, kurie gali būti naudingi gynybai, ypač atsisakiusi pateikti jai kitų dėl kartelio kaltinamų įmonių atsakymus į 1997 m. pranešimą apie kaltinimus, t. y. dokumentus, kurie gali būti naudingi gynybai, Komisija pažeidė jos teisę susipažinti su bylos medžiaga (toliau – ankstesni atsakymai).

251

Darytina išvada, kad taip elgdamasi, priešingai nei teigia Komisija, ieškovė įvykdė teismų praktikoje išaiškintos Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagal kuriuos ieškinyje turi būti išsamiai išplėtotas pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškinys, t. y. abstraktus paaiškinimas neatitinka Procedūros reglamento reikalavimų (šio sprendimo 156 punkte minėto Sprendimo Viho prieš Komisiją 68 punktas ir tame pačiame punkte minėto Sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją 333 punktas).

252

Ieškinyje pateikta informacija buvo pakankamai aiški ir tiksli, nes ji leido Komisijai atsakyti į atsiliepimo į ieškinį pateikimo stadijoje užduotus klausimus, o Pirmosios instancijos teismui – vykdyti teisminę kontrolę.

253

Taigi reikia pripažinti šį kaltinimą priimtinu ir išnagrinėti jo pagrįstumą.

— Dėl esmės

254

Nustatyta, kad nuo momento, kai 2006 m. balandžio 24 d. ieškovė susipažino su bylos medžiaga Komisijos patalpose, iki sprendimo priėmimo Komisija vieną po kito perdavė jai įvairius dėl kartelio kaltinamų ir Sprendimu 98/247 nubaustų įmonių dokumentus.

255

Vykstant posėdžiui šalys patvirtino, kad ieškovė gavo visų dėl kartelio kaltinamų įmonių atsakymų į 1997 m. balandžio 24 d. pranešimą apie kaltinimus kopijas, išskyrus Komisijos atsakymo į Pirmosios instancijos teismo klausimus 9 ir 10 punktuose nurodytus dokumentus. Ieškovei buvo perduota tik šių dokumentų nekonfidenciali versija (S 2 priedas, atitinkantis Komisijos bylos, susijusios su administracine procedūra (toliau – ankstesnės bylos medžiaga), 2260–2262, 3108–3318, 5824–5836 ir 5838–5842 puslapius).

256

Pirma, Komisija nurodo, jog ieškovės prašymu suteikdavo galimybę susipažinti su visais atitinkamais dokumentais, jei tai nepažeisdavo konfidencialumo, susijusio su atitinkamų įmonių verslo paslaptimis, kaip numatyta 2005 m. pranešime apie kaltinimus.

257

2005 m. pranešime nurodoma, kad Komisijos byloje gali būti prieinamos ir neprieinamos informacijos, prie pastarosios priskiriant dokumentus su dviejų rūšių informacija, t. y. su verslo paslaptimis ir kita konfidencialia informacija, su kuria teisė susipažinti gali būti iš dalies apribota arba visiškai nesuteikta ir kuri yra apibrėžta šio pranešimo 18 ir 19 punktuose:

„Jeigu informacijos apie įmonės komercinę veiklą atskleidimu įmonei gali būti padaryta didelė žala, tokia informacija laikytina verslo paslaptimi. Informacijos, kurią galima laikyti verslo paslaptimi, pavyzdžiai yra šie: techninė ir (arba) finansinė informacija, susijusi su įmonės know-how, išlaidų vertinimo metodai, gamybos paslaptys ir procesai, tiekimo šaltiniai, pagamintos ir parduotos produkcijos kiekiai, užimamos rinkos dalys, klientų ir platintojų sąrašai, rinkodaros planai, išlaidų ir kainų struktūra bei pardavimo strategija.“

258

Ieškovė tvirtina, kad atsisakymas leisti susipažinti su bylos medžiaga nepagrįstas, nes dokumentai yra daugiau kaip dešimties metų senumo ir remiantis 2005 m. pranešimo 23 straipsniu jie prarado dėl to savo tariamą konfidencialumą, ir Komisija nė karto nenurodė kokių verslo paslapčių gali būti šiuose dokumentuose.

259

Minėtame 23 punkte numatyta:

„Su įmone susijusios informacijos, kuri jau žinoma už įmonės ribų (jei tai grupė – už grupės ribų) arba už asociacijos, kuriai įmonė perdavė tą informaciją, ribų, paprastai negalima laikyti konfidencialia. Komercinės vertės netekusios informacijos, pvz., praėjus tam tikram laikui, nebegalima laikyti konfidencialia. Paprastai Komisija daro prielaidą, kad 5 ar daugiau metų senumo informacija apie šalių apyvartą, pardavimą, užimamos rinkos dalį ir panaši informacija nebelaikytina konfidencialia.“

260

Atsižvelgiant į Komisijos atsakymo į Pirmosios instancijos teismo pateiktą klausimą S 2 priedą pastebėtina, kad neprieinama informacija, kurios nekonfidenciali versija buvo pateikta ieškovei, a priori nepriklauso 2005 m. pranešimo 23 punkto paskutiniame sakinyje nurodytai informacijos kategorijai, nes šiame sakinyje pavartoti žodžiai „paprastai“ ir „daro prielaidą“ pašalina galimybę automatiškai kvalifikuoti daugiau kaip 5 metų senumo dokumentus.

261

Komisija nurodo, o ieškovė neginčija, kad tik tam tikri skaičiai, susiję su Usinor-Sacilor komercine politika, kaip antai kaina arba sąnaudos, pelnas arba tam tikrų skaičių šaltinis buvo užtušuoti ankstesnės bylos medžiagos 3108–3318 puslapiuose. Galiausiai ieškovė neginčija, kad byloje, su kuria ji susipažino Komisijos patalpose 2006 m. balandžio 24 d., jau buvo 5914–5922 puslapiai ir juose yra atitinkamos įmonės atsakymas į 1997 m. pranešimą apie kaltinimus. 2006 m. rugpjūčio 8 d ieškovei buvo dar kartą leista susipažinti su šiais puslapiais (žr. atsiliepimo į ieškinį KB 8 priedą, atitinkantį laišką, kurį 2006 m. rugpjūčio 8 d. Komisija nusiuntė ieškovei).

262

Ankstesnės bylos medžiagos 2260–2262 puslapiuose, susijusiuose su įvairiomis ALZ NV išrašytomis sąskaitomis, buvo užtušuoti tik kliento identifikavimo duomenys. Galiausiai dėl ankstesnės bylos medžiagos 5824–5836 ir 5838–5842 puslapių pirmiausia pabrėžtina, kad 5838–5842 puslapiuose tik pakartojamos kai kurios 5824–5836 puslapių ištraukos. Šiuose, be kai kurių klientų identifikavimo duomenų ir atitinkamo laiško datos, užtušuota tik informacija apie 2006 m. Avesta Sheffield (pakeitusios pavadinimą į Outokumpu) dar taikytą tarifų nustatymo sistemą ir apie tam tikriems klientams taikomas išimtis (žr. atsiliepimo į ieškinį KB 8 priedą, atitinkantį laišką, kurį 2006 m. rugpjūčio 8 d Komisija nusiuntė ieškovei).

263

Be to, tam, kad Komisija suderintų, viena vertus, būtinybę užtikrinti šalių teisę į gynybą, suteikdama joms kuo didesnę prieigą prie bylos medžiagos, ir, kita vertus, pastangas apsaugoti kitų šalių arba trečiųjų asmenų konfidencialią informaciją, šios šalys arba tretieji asmenys turi Komisijai pateikti visą naudingą informaciją.

264

Šiuo klausimu 2005 m. pranešimo 47 punkte nurodoma:

„Jeigu šalis mano, kad, susipažinusi su byla, ji savo gynybos tikslais privalo susipažinti su tam tikra, jai neprieinama informacija, ji gali pateikti Komisijai motyvuotą prašymą šiuo klausimu. Jeigu Konkurencijos generalinio direktorato tarnybos negali patenkinti prašymo ir jei šalis nesutinka su tokia nuomone, klausimą sprendžia bylą nagrinėjantis pareigūnas pagal bylą nagrinėjantiems pareigūnams suteiktus įgaliojimus.“

265

Nustatyta, kad ieškovei pateikus atsakymą į pranešimą apie kaltinimus ir nurodžius jame, jog nesuteikus galimybės susipažinti su visais ankstesniais atsakymais pažeidžiama teisė į gynybą, 2006 m. birželio 20 d. laišku Komisija paprašė jos pateikti naują motyvuotą prašymą „nurodant, kodėl (jos) gynybai reikia šioje byloje neprieinamos informacijos“, kaip numatyta 2005 m. pranešimo 47 punkte.

266

2006 m. birželio 29 d. atsakyme ieškovė per savo patarėjus nurodė, kad „(jos) nuomone, nebūtina dar kartą arba papildomai prašyti leisti susipažinti su bylos medžiaga ir pažymėti, kodėl (jos) gynybai reikia susipažinti su tam tikrais dokumentais, kurie iki šiol buvo neprieinami“. Ji priminė, kad ši informacija dėl senumo nebelaikytina konfidencialia, ir nurodė, jog šios informacijos svarba jos gynybai išplaukia iš aplinkybės, „kad vykstant pirmajai procedūrai suinteresuotosios įmonės, iš esmės gindamosi nuo šioje byloje (joms) pateiktų kaltinimų, jau buvo pasinaudojusios šiomis pastabomis“. Ieškovė tokios pozicijos laikėsi 2006 m. liepos 5 ir 7 d. bei 2006 m. rugpjūčio 23 d. laiškuose.

267

Konstatuotina, kad šis bendro pobūdžio, o ne išsamus kiekvieno dokumento atveju atsakymas neatitinka motyvuotam prašymui keliamų reikalavimų ir neatsako į Komisijos klausimą apie tariamą neprieinamos informacijos svarbą pačios ieškovės gynybai atsižvelgiant į specifinę administracinę procedūrą, kai ieškovė, kaip vienintelė šioje procedūroje dalyvaujanti įmonė, turėjo pateikti savo pastabas dėl Thyssen antikonkurencinių veiksmų.

268

Pirmosios instancijos teismo per posėdį paklausta apie motyvuoto prašymo suteikti prieigą pateikimą susipažinus su bylos medžiaga, ieškovė nurodė jau minėtą 2006 m. liepos 5 d. laišką ir 2006 m. rugsėjo 26 d. laišką bylą nagrinėjančiam pareigūnui, kuris nebuvo pateiktas vykstant ginčams ir kurio žodinis pakartojimas neleidžia daryti išvados apie motyvuoto prašymo buvimą 2005 m. pranešimo 47 punkto prasme.

269

Taip pat pabrėžtina, kad remdamasi teismų praktika ir 2005 pranešimo 17 straipsniu ieškovė susipažino su nekonfidencialia nagrinėjamų dokumentų versija. Ji netvirtina ir neįrodo a fortiori, jog ši minėtų dokumentų versija parengta taip, kad iš jos neaišku, ar išbraukta informacija galėtų būti svarbi jos gynybai, ir, atsižvelgiant į tai, ar yra pakankamas pagrindas prašyti Komisijos suteikti teisę susipažinti su informacija, kuri tariamai konfidenciali (žr. 2005 m. pranešimo 38 punktą). Be to, iš 2006 m. rugpjūčio 8 d. Komisijos ieškovei nusiųsto laiško, kuriame ji paaiškina savo poziciją dėl nagrinėjamų dokumentų konfidencialumo juose nurodytos informacijos atžvilgiu, matyti, kad ieškovė iš bendrovės Arcelor gavo du 2006 m. birželio 30 d. ir rugpjūčio 1 d. laiškus, kuriuose buvo nurodytos priežastys, dėl kurių ankstesnės bylos medžiagos 2260–2262 ir 3108–3318 puslapiai turi likti konfidencialūs.

270

Šiomis aplinkybėmis Komisijos atsisakymas atskleisti ieškovei konfidencialumo sumetimais visus nagrinėjamus dokumentus nelaikytinas nepagrįstu.

271

Antra, Komisija nurodo, kad bet kuriuo atveju nedarytina išvada, jog ieškovės teisė į gynybą pažeista, nes ji neturi „teisinio intereso“ susipažinti su bylos medžiaga, nors pripažino pažeidimus ir sutiko su jų teisiniu vertinimu, ir kad ankstesnių atsakymų dalyse, su kuriomis jai neleista susipažinti, nėra nei kaltinimus pagrindžiančių, nei paneigiančių įrodymų.

272

Atsakydama į šį argumentą, ieškovė nurodo, „kad teisė į gynybą pažeidžiama ne tik tada, kai įmonė gindamasi ginčija pažeidimus, bet ir tada, kai tokiuose dokumentuose gali būti baudos dydžiui nustatyti svarbių lengvinančių aplinkybių arba aplinkybių, susijusių su galimybe nubausti už pažeidimą atsižvelgus į senatį“.

273

Darytina išvada, kad ieškovė pateikė tik bendrus teiginius dėl teisės į gynybą sąvokos apimties, kuri leidžia suprasti, kad iš dalies atskleisti dokumentai galėtų būti naudingi jos gynybai, nes juose gali būti kaltinimus paneigiančių įrodymų. Ji netvirtina ir neįrodo a fortiori, kad vykstant administracinei procedūrai Komisija nepateikė dokumentų, kuriais grindžiami sprendime esantys kaltinimai.

274

Kalbant apie kaltinimus paneigiančio dokumento nepateikimą, reikia pažymėti, jog atitinkama įmonė turi įrodyti tik tai, kad jo neatskleidimas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui jos nenaudai. Įmonei pakanka įrodyti, kad ji būtų galėjusi panaudoti tokį kaltinimus paneigiantį dokumentą gynybai taip, kad jeigu būtų galėjusi juo remtis per administracinę procedūrą, būtų nurodžiusi aplinkybes, kurios nesutampa su Komisijos tuo etapu padarytomis išvadomis, ir todėl bent jau dėl elgesio, kuriuo ji kaltinama, trukmės ir sunkumo ji būtų galėjusi padaryti kokią nors įtaką Komisijos sprendime pateiktiems vertinimams ir galiausiai baudos dydžiui. Šiomis aplinkybėmis galimybė, kad neatskleistas dokumentas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui, gali būti įrodyta tik atlikus pirminį kai kurių įrodinėjimo priemonių vertinimą, kuris parodytų, kad neatskleisti dokumentai šių įrodymų atžvilgiu galėjo turėti reikšmės, į kurią buvo būtina atsižvelgti (šio sprendimo 179 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 74–76 punktai).

275

Tačiau ieškovė konkrečiai ir aiškiai netvirtina, kad dėl dokumentų, su kuriais jai iš dalies nebuvo leista susipažinti, baudos dydžio arba senaties klausimo buvo pažeista jos teisė į gynybą.

276

Šie bendri argumentai neleidžia nustatyti teisės į gynybą pažeidimo, kuris turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T-38/02, Rink. p. II-4407, 69 punktą).

277

Be to, galimybė, kad neatskleistas dokumentas galėjo turėti įtakos procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui, yra visiškai hipotetinė.

278

Reikia priminti, kad siekdama pripažinti TKS atsakinga už Thyssen pažeidimą ir skirti jai sprendime 3168000 EUR baudą, Komisija pagrįstai rėmėsi 1997 m. liepos 23 d. pareiškimu. Jau buvo nurodyta, kad taip elgdamasi Komisija nepažeidė senaties termino skaičiavimo taisyklių, o neprieinama informacija apie skaitmeninius duomenis ir įmonių pavadinimus, atrodo, nėra svarbi, atsižvelgiant į teisinį klausimą, susijusį tik su ieškovės situacija.

279

Dėl baudos dydžio, Komisijos atlikto pažeidimo sunkumo ir trukmės santykinio vertinimo pabrėžtina, jog Komisija nusprendė, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kuriais buvo siekiama vieningai pakelti kainas, yra sunkus pažeidimas ir kad šis neteisėtas veiksmų derinimas prasidėjo 1993 m. gruodžio 16 d. Madrido susitikime ir buvo nutrauktas 1994 m. gruodžio 31 d., o tai parodo, jog pažeidimas truko daugiau kaip vienus metus (sprendimo 171 ir 173 konstatuojamosios dalys).

280

Darydama tokią išvadą Komisija, be kita ko, rėmėsi dėl kartelio kaltinamų įmonių pareiškimais, gautais per pirmąją administracinę procedūrą vykusį tyrimą, bei ieškovės, pripažinusios 1997 m. pranešime apie kaltinimus nurodytus pažeidimus, pareiškimais. Be to, 2006 m. gegužės 17 d. atsakydama į tų pačių metų balandžio 5 d. pranešimą apie kaltinimus ieškovė ir vėl neginčijo jame nurodytų pažeidimų. Šiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad nevisiškai atskleisti dokumentai galėjo turėti tokią reikšmę, į kurią Komisija negalėjo neatsižvelgti vertindama atitinkamo pažeidimo sunkumą ir trukmę, kaip numatyta šio sprendimo 274 punkte minėtoje teismo praktikoje.

281

Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija įvykdo savo pareigą paisyti įmonių teisės būti išklausytoms, jeigu ji savo pranešime apie kaltinimus aiškiai nurodo, kad spręs klausimą, ar tam tikroms įmonėms reikia skirti baudas, ir nurodo baudai apskaičiuoti svarbias faktines ir teisines aplinkybes, pavyzdžiui, tariamo pažeidimo sunkumą ir trukmę, bei tai, ar pažeidimas buvo padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo. Taip ji pateikia įmonėms informaciją, kurios joms gali prireikti gynybai ne tik dėl pažeidimo konstatavimo, bet ir dėl baudos apskaičiavimo (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T-23/99, Rink. p. II-1705, 199 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 21 punktą).

282

Iš to išplaukia, kad apskaičiuojant baudų dydį įmonių teisės į gynybą prieš Komisiją paisoma tuomet, jeigu jos gali pareikšti savo nuomonę dėl inkriminuojamų pažeidimų trukmės, sunkumo ir antikonkurencinio pobūdžio. Be to, įmonės turi papildomą garantiją nustatant baudą, nes Pirmosios instancijos teismas, remdamasis savo neribota jurisdikcija, priima sprendimą ir gali padidinti arba sumažinti baudą pagal Reglamento Nr. 17 17 straipsnį (1994 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tetra Pak prieš Komisiją, T-83/91, Rink. p. II-755, 235 punktas ir šio sprendimo 281 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 200 punktas).

283

Taigi neginčytina, kad 2006 m. pranešime apie kaltinimus ir jo prieduose Komisija nurodė baudai apskaičiuoti svarbias faktines ir teisines aplinkybes, kaip antai tariamo pažeidimo sunkumą ir trukmę.

284

Iš to darytina išvada, kad antra ieškinio pagrindo dalis dėl teisės į gynybą pažeidimo, susijusio su teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimu, yra atmestina.

285

Galiausiai ieškovė teigia, kad 2006 m. rugpjūčio 8 d. laišku Komisija leido jai susipažinti su tam tikrais iš pradžių neprieinamais dokumentais, tačiau ji negalėjo remtis šiais dokumentais atsakydama į pranešimą apie kaltinimus, taigi šiuo atžvilgiu jos teisė į gynyba taip pat buvo pažeista.

286

Primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnį „prieš priimdama sprendimus, kaip numatyta (šio reglamento) 7, 8, 23 straipsniuose ir 24 straipsnio 2 dalyje“, Komisija suteikia įmonėms ar įmonių asociacijoms, esančioms nagrinėjamos bylos subjektu, galimybę būti išklausytoms klausimais, dėl kurių Komisija buvo pareiškusi prieštaravimus.

287

Siekdama gerbti įmonių teises į gynybą, Komisija turėtų suteikti suinteresuotosioms šalims teisę pareikšti savo nuomonę, kol ji priims vieną iš minėtų sprendimų, kaip ji ir pasielgė ieškovės atžvilgiu procedūroje, kurioje priimtas sprendimas.

288

Nustatyta, kad po to, kai 2006 m. balandžio 5 d. ieškovei buvo pateiktas 2006 m. pranešimas apie kaltinimus ir ji susipažino su Komisijos byla institucijos patalpose, ji galėjo pareikšti savo nuomonę 2006 m. gegužės 17 d. atsakyme į minėtą pranešimą.

289

Tiesa, nors gavusi šį atsakymą ir siekdama patenkinti ieškovės prašymą pateikti visus dėl kartelio kaltinamų įmonių atsakymus į 1997 m. pranešimą apie kaltinimus Komisija per kelis kartus perdavė jai dokumentus, įvertinusi jų konfidencialumą verslo paslapčių apsaugos atžvilgiu, ji vis dėlto nepakeitė 2006 m. balandžio 5 d. pranešime nurodytų kaltinimų. Pabrėžtina, kad ieškovė netvirtina ir neįrodo a fortiori, kad sprendime ji kaltinama dėl kito pažeidimo nei nurodytas pranešime apie kaltinimus arba kad jame nurodyti pažeidimai, dėl kurių ji neturėjo galimybės pateikti pastabų.

290

Be to, ieškovė neginčija, jog 2006 m. rugpjūčio 8 d. pateikus naujų dokumentų jai buvo suteikta galimybė per vieną mėnesį raštu pareikšti savo nuomonę, kad prireikus papildytų savo atsakymą į pranešimą apie kaltinimus, tačiau ji to nepadarė.

291

Ieškovė 2006 m. rugpjūčio 23 d. laiške atsakė, „kad nebegali laiku išnagrinėti papildomų dokumentų ir tinkamai pareikšti dėl jų savo nuomonės“, nes turi būtinai pasirengti 2006 m. rugsėjo 15 d. vyksiančiam posėdžiui.

292

Ieškovė pakartojo šį teiginį rašytinėse dokumentuose, tačiau šios bylos aplinkybėmis jis, atrodo, yra visiškai nepateisinamas. Primintina, kad pranešimas apie kaltinimus nusiųstas 2006 m. balandžio 5 d. ir grindžiamas ankstesniame 1997 m. pranešime apie kaltinimus nurodytais pažeidimais, kuriuos ieškovė puikiausiai žinojo. Ieškovės tvirtinimas, jog per iki posėdžio likusias penkias savaites (t. y. 2006 m. rugpjūčio 8 d.–2006 m. rugsėjo 15 d.) ji negalėjo pasirengti posėdžiui, dėl ko ji, beje, pateikė prašymą 2006 m. gegužės 17 d., ir parengti pastabas dėl kai kurių jai pateiktų dokumentų, kaip teisingai pabrėžia Komisija, yra tik pretekstas.

293

Be to, 2006 m. rugpjūčio 23 d. laiške ieškovė pareiškė, jog „siekdama nevilkinti procedūros ji sutinka dalyvauti posėdyje susipažinusi su tais bylos dokumentais, prie kurių tuo metu turėjo prieigą“. Jei procedūra būtų tęsiama po posėdžio, ji reikalauja „suteikti galimybę prireikus raštu pateikti papildomų gynybos priemonių“. Konstatuotina, kad ieškovė nepapildė savo atsakymo į pranešimą apie kaltinimus po posėdžio net po to, kai 2006 rugsėjo 20 d. jai buvo dar kartą suteikta galimybė susipažinti su bylos medžiaga.

294

Iš to, kas nurodyta, matyti, kad atmestinas visas pagrindas, susijęs su ieškovės teisės į gynybą pažeidimu.

8. Dėl ieškovės bendradarbiavimo

Šalių argumentai

295

Be to, dešimtuoju pagrindu ieškovė nurodo, kad baudos dydis nustatytas neteisingai, nes Komisija neatsižvelgė į tai, jog neginčijamas visas pažeidimas. Dėl šio antro TKS bendradarbiavimo remiantis Komisijos pranešimo dėl atleidimo nuo baudų ir baudų sumažinimo kartelių bylose (OL C 207, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo) D skyriumi skirta bauda turėjo būti sumažinta daugiau kaip 20%, nes jis leido patvirtinti įvairias faktines aplinkybes bei kvalifikuoti jas kaip AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

296

Komisija nesutinka su bet kokiu mažinimu ir ginčija ieškovės pastabas dėl skirtos sankcijos teisinio pagrindo galiojimo, o tai yra visiškai nesvarbu, turint omenyje atitinkamų probleminių klausimų autonomiją. Tačiau dėl šių atskirų TKS pastabų nebuvo sunkiau įrodyti pažeidimą.

297

Komisija prašo atmesti šį pagrindą.

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

298

Primintina, kad Komisija turi didelę diskreciją baudų apskaičiavimo metodo atžvilgiu ir šiuo klausimu gali atsižvelgti į daugelį veiksnių, tarp kurių yra atitinkamų įmonių bendradarbiavimas per šios institucijos atliekamą tyrimą. Komisija šiuo klausimu turi didelę diskreciją vertindama įvairių kartelio dalyvių bendradarbiavimo kokybę ir naudą, visų pirma palyginti su kitų įmonių pagalba (šio sprendimo 224 punkte minėto Sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją 81 ir 88 punktai).

299

Pranešime dėl bendradarbiavimo Komisija apibrėžė sąlygas, kurioms esant įmonėms, bendradarbiaujančioms su ja atliekant tyrimą dėl kartelio, gali būti neskiriama arba sumažinama bauda, kuri joms būtų skirta kitu atveju (žr. pranešimo dėl bendradarbiavimo A skyriaus 3 dalį).

300

Pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriuje nustatyta:

„1.

Jei įmonė bendradarbiauja su Komisija, nors neįvykdytos visos B ir C skyrių sąlygos, bauda, kuri jai būtų skirta, jei nebūtų bendradarbiavusi su Komisija, sumažinama 10–50%.

2.

Taip visų pirma yra tuomet, kai:

—

iki išsiunčiant pranešimą apie kaltinimus įmonė suteikė Komisijai informacijos, pateikė dokumentus ar kitų įrodymų, padedančių atskleisti padarytą pažeidimą,

—

gavusi pranešimą apie kaltinimus, įmonė informuoja Komisiją, kad ji neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus.“

301

Remdamasi pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriumi ir atsižvelgdama į tai, kad TKS pripažino 1997 m. pranešime apie kaltinimus nurodytas faktines aplinkybes, Sprendime 98/247 Komisija sutiko sumažinti jos baudą 10%. Nors Komisija 40% sumažino baudas kitoms dviem įmonėms, ji pateisino minėtą 10% sumažinimą tuo, kad pareiškimuose ir atsakyme į pranešimą apie kaltinimus TKS, pirma, nepateikė jokių naujų įrodymų, o antra, ginčijo pažeidimą.

302

Šio sprendimo 24 punkte minėtame Sprendime Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas kritikavo pirmąją šio vertinimo dalį (sprendimo 232–248 punktai) ir naudodamasis savo neribota jurisdikcija sumažino TKS baudą 20%.

303

Šiuo atveju Komisija primena, kad ši procedūra pakeičia procedūrą pagrindinėje byloje nuo momento, kai buvo pažeista procedūra, ir kad pastarojoje procedūroje TKS padėjo išsiaiškinti su Thyssen susijusias faktines aplinkybes, o tai, atsižvelgiant į šio sprendimo 24 punkte minėtą Pirmosios instancijos teismo Sprendimą Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, pateisina baudos sumažinimą 20%, kaip numatyta pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriuje (sprendimo 179–182 punktai).

304

Ieškovė ginčija šį procentinį vertinimą ir nurodo, kad atsakydama į 2006 m. pranešimą apie kaltinimus ji neginčijo nei faktinių aplinkybių, nei ypač jų teisinio kvalifikavimo kaip AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Ji nurodo, kad veiksniai, dėl kurių bauda buvo sumažinta 20%, yra galiojantys ir kad prie jų dar prisideda tas faktas, jog vykstant „pakartotinai procedūrai“ ji neginčijo AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimo, o atvirkščiai, aiškiai su juo sutiko, todėl Komisija turėtų sumažinti jai baudą daugiau nei sprendime numatytais 20%.

305

Išanalizavus visą atsakymą į 2006 m. pranešimą apie kaltinimą, ypač jo 75 punktą, negalima sutikti su šiais ieškovės argumentais.

306

Atsakymo į 2006 m. pranešimą apie kaltinimus 75 punkte nurodyta:

„TKS aiškiai pareiškia, kad neginčija 1993 m.–1998 m. sausio mėn. pažeidimų, kuriais ji kaltinama pranešime apie kaltinimus ir kad neginčijamos faktinės aplinkybės laikytinos AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimu.“

307

Pripažintina, kad ši formuluotė yra beasmenė, abstrakti ir dviprasmiška, todėl neaišku, kas gali būti pripažintas padaręs pažeidimą, ir ar tai dar teisiškai įmanoma pateikiant atsakymą į 2006 m. pranešimą apie kaltinimus. Ieškovė ne tik nemini 1993–1994 metų laikotarpio, kuris vienintelis nurodytas minėtame pranešime apie kaltinimus, bet ir aiškiai bei vienareikšmiškai nesako, kad nagrinėjamos faktinės aplinkybės yra pažeidimas, už kurį ji atsakinga.

308

Atvirkščiai, iš visų atsakymo į 2006 m. pranešimą apie kaltinimus punktų iki 75 punkto (žr. šio sprendimo 306 punktą) aiškiai matyti, kad ieškovė ginčija bet kokią Komisijos teisę šiuo atveju pritaikyti AP 65 straipsnio 1 dalį ir pripažinti ją atsakinga už Thyssen veiksmus.

309

Tačiau pabrėžtina, jog tam, kad būtų galima pagrįsti baudos sumažinimą dėl bendradarbiavimo, įmonės elgesys turi palengvinti Komisijos užduotį nustatant Bendrijos konkurencijos normų pažeidimus ir už juos baudžiant (žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mayr-Melnhof prieš Komisiją, T-347/94, Rink. p. II-1751, 309 ir 332 punktus), o Komisija kiekvienu konkrečiu atveju privalo įvertinti, ar toks elgesys iš tikrųjų palengvino jos darbą (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Corus UK prieš Komisiją, T-48/00, Rink. p. II-2325, 193 punktas ir 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, šiuo metu nagrinėjamo apeliacine tvarka, T-259/02–T-264/02 ir T-271/02, Rink. p. II-5169, 559 punktas).

310

Ieškovės teiginys, jog „neginčijamos faktinės aplinkybės laikytinos AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimu“, šio sprendimo 308 punkte nurodytomis aplinkybėmis neturi Komisijai jokios reikšmės.

311

Be to, primintina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką baudos sumažinimas, remiantis pranešimu dėl bendradarbiavimo, gali būti pateisinamas tik tuomet, jei pateikta informacija ir apskritai suinteresuotosios įmonės elgesys gali būti šiuo atžvilgiu laikomi tikro jos bendradarbiavimo įrodymu (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P–C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 395 punktas ir šio sprendimo 81 punkte minėto 2006 m. birželio 29 d. Sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją 68 punktas).

312

Atsakydama į 2006 m. pranešimą apie kaltinimus ieškovė pirmiausia atkakliai ginčijo Komisijos teisę šiuo atveju taikyti AP 65 straipsnio 1 dalį ir pripažinti ją atsakinga už šio straipsnio pažeidimą, prasidėjus pirminei procedūrai iš pradžių neigdama 1997 m. liepos 23 d. pareiškimo galiojimą, paskui pridūrė in fine, kad pareiškimas įrodo jos bendradarbiavimą, tačiau iš tikrųjų jis yra dviprasmiškas ir klaidinantis.

313

Šis ieškovės elgesys, aiškintinas kaip strategija, kuria siekiama prieštaringų tikslų, negali būti laikomas tikro jos bendradarbiavimo įrodymu.

314

Tokiomis aplinkybėmis Komisija teisingai nusprendė, kad ieškovės pareiškimas atsakymo į 2006 m. pranešimą apie kaltinimus 75 punkte nepateisina baudos sumažinimo daugiau kaip 20% nei remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriumi, nei kokia nors lengvinančia aplinkybe.

315

Iš to išplaukia, kad šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

316

Iš visų pirmiau išdėstytų samprotavimų išplaukia, kad visas ieškinys turi būti atmestas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

317

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir ieškovė pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.  

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:  

1.

Atmesti ieškinį.  

2.

ThyssenKrupp Stainless AG padengia bylinėjimosi išlaidas.  

Vilaras

Prek

Ciucă

Paskelbta 2009 m. liepos 1 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys  

Teisinis pagrindas  

1. EAPB sutarties nuostatos  

2. Komisijos komunikatas dėl kai kurių konkurencijos bylų, susijusių su EAPB sutarties galiojimo pasibaigimu, nagrinėjimo aspektų  

3. Reglamento (EB) Nr. 1/2003 nuostatos  

Faktinės bylos aplinkybės  

Procesas ir šalių reikalavimai  

Dėl teisės  

1. Dėl tariamai naujų ir pavėluotų Komisijos argumentų buvimo  

2. Dėl Komisijos kompetencijos  

Šalių argumentai  

Pirmosios instancijos teismo vertinimas  

Dėl sprendimo teisinio pagrindo  

Dėl Komisijos kompetencijos nustatyti ir nubausti už AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą Reglamento Nr. 1/2003 pagrindu nustojus galioti EAPB sutarčiai  

3. Dėl „res judicata“ galios ir 1997 m. liepos 23 d. pareiškimo galiojimo  

Šalių argumentai  

Pirmosios instancijos teismo vertinimas  

Dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją reikšmės  

Dėl Teisingumo Teismo sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją reikšmės  

Dėl res judicata galios pasekmių  

4. Dėl „aiškumo principo“ pažeidimo  

Šalių argumentai  

Pirmosios instancijos teismo vertinimas  

Dėl pagrindo priimtinumo  

Dėl esmės  

5. Dėl „non bis in idem“ principo pažeidimo  

Šalių argumentai  

Pirmosios instancijos teismo vertinimas  

6. Dėl ieškinio senaties  

Šalių argumentai  

Pirmosios instancijos teismo vertinimas  

7. Dėl teisės į gynybą pažeidimo  

Šalių argumentai  

Pirmosios instancijos teismo vertinimas  

Dėl 2006 m. balandžio 5 d. pranešimo apie kaltinimus turinio  

Dėl teisės susipažinti su bylos medžiaga  

— Dėl priimtinumo  

— Dėl esmės  

8. Dėl ieškovės bendradarbiavimo  

Šalių argumentai  

Pirmosios instancijos teismo vertinimas  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

( *1 ) Proceso kalba: vokiečių.

Full & Egal Universal Law Academy