Byla T‑25/07
Iride SpA ir Iride Energia SpA
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Valstybės pagalba – Energetikos sektorius – Per didelių išlaidų padengimas – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama suderinama su bendrąja rinka – Įmonės gavėjos pareiga pirmiausia grąžinti ankstesnę pagalbą, kuri pripažinta neteisėta – Valstybiniai ištekliai – Nauda – Pareiga motyvuoti“
Sprendimo santrauka
1. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Iš valstybinių išteklių teikiama pagalba
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas taikant normalių rinkos sąlygų kriterijų
(EB 87 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/92)
3. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Taikymo sritis – Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje
(EB 87 straipsnio 1 dalis ir EB 253 straipsnis)
4. Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Leidžiančios nukrypti nuostatos – Komisijos diskrecija – Komisijos sprendimas, kuriuo leidimas mokėti pagalbą siejamas su sąlyga, kad atitinkama įmonė turi prieš tai grąžinti neteisėtai gautą pagalbą
(EB 87 straipsnio 3 dalis ir EB 88 straipsnio 2 dalis)
5. Valstybių teikiama pagalba – Administracinė procedūra – Pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka – Pagalbos teikėjui ir jos potencialiam gavėjui tenkanti įrodinėjimo našta
(EB 87 straipsnio 3 dalis ir EB 88 straipsnio 2 dalis)
1. Tik tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybinių išteklių suteikta pagalba yra laikoma valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Iš tiesų šioje nuostatoje skirtumas tarp „valstybės narės suteiktos pagalbos“ ir „iš valstybinių išteklių“ suteiktos pagalbos nereiškia, kad bet kokia valstybės suteikta nauda – tiek finansuojama iš valstybinių išteklių, tiek ne – yra pagalba; juo tik siekiama į šią sąvoką įtraukti tiesiogiai valstybės arba per valstybės paskirtą ar įsteigtą viešą ar privačią instituciją suteikiamą naudą. Be to, EB 87 straipsnio 1 dalis apima visas pinigines priemones, kurias viešosios valdžios institucijos gali realiai panaudoti įmonėms remti, nesvarbu, ar tos priemonės yra nuolatinė valstybės turto dalis, ar ne. Taigi, net jei sumos, susijusios su minėta priemone, ne visuomet priklauso viešosios valdžios institucijoms, tai, kad jos yra nuolatos valstybės kontroliuojamos, taigi yra kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų dispozicijoje, yra pakankamas pagrindas laikyti jas valstybiniais ištekliais.
Šiuo atžvilgiu, kalbant apie įmonių gamintojų ir tiekėjų išlaidų padengimą, gavėjui pervedamos sumos iš specialios sąskaitos, administruojamos viešosios įstaigos, į kurią pervedamos lėšos už nustatytą elektros tarifo sudedamąją dalį, taikomą visiems galutiniams klientams, turi būti kvalifikuojamos kaip valstybiniai ištekliai, nes jos ne tik nuolat valstybės kontroliuojamos, bet taip pat yra valstybės nuosavybė prieš perskirstant jas gavėjui.
(žr. 23, 25, 27–28 punktus)
2. Siekiant nustatyti, ar valstybės priemonė yra valstybės pagalba, reikia išsiaiškinti, ar įmonė gavėja gauna ekonominės naudos, kurios nebūtų gavusi normaliomis rinkos sąlygomis. Dėl klausimo, ar elektros energijos gamybos rinkos liberalizavimo kontekste padaryti teisės aktų pakeitimai yra plėtros, kurios ūkio subjektai turi tikėtis normaliomis rinkos sąlygomis, dalis, reikia pabrėžti, kad išties demokratinėje valstybėje, kaip ir rinkos ekonomikoje, teisės aktai bet kuriuo momentu gali būti pakeisti. Atsižvelgiant į bendrą Europos bendrijos ekonominės politikos orientaciją atverti nacionalines rinkas ir skatinti prekybą tarp valstybių narių, taip yra juo labiau tais atvejais, kai ankstesniuose teisės aktuose buvo numatytas nacionalinis ir (arba) regioninis rinkos atskyrimas, sukuriantis monopolines situacijas. Iš to išplaukia, kad anksčiau atskirtos rinkos atvėrimas negali būti laikomas anomalija normalių rinkos sąlygų atžvilgiu. Todėl teisės aktų pakeitimas elektros energijos sektoriuje priėmus Direktyvą 96/92 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių priskiriamas prie normalių rinkos sąlygų.
(žr. 46, 48, 50–51 punktus)
3. Akto motyvavimas turi atitikti jo pobūdį ir aiškiai atspindėti aktą priėmusios institucijos motyvus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti jo priėmimo priežastis, o teismas – įvertinti šio akto pagrįstumą, nereikalaujant tiksliai nurodyti visų reikšmingų teisinių aplinkybių ir faktinių duomenų, nes tai, ar akto motyvavimas tenkina EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir jo teisinį bei faktinį kontekstą.
Kalbant apie sprendimą valstybės pagalbos srityje, kuriame Komisija apsiriboja vienintele fraze, jog ji „konstatavo, kad nagrinėjama priemonė (turėtų) būti laikoma valstybės pagalba“, pažymėtina, kad Komisija įvykdo savo pareigą motyvuoti, nes šio sprendimo teisinis ir faktinis kontekstas, be sprendimo pradėti pagalbos tyrimo procedūrą, apima sprendimą dėl analogiškų priemonių, į kurį aiškiai daroma nuoroda sprendime pradėti procedūrą ir minėtame sprendime ir kuriame išsamiai nurodytos priežastys, kodėl Komisija nusprendė, kad priemonės, dėl kurių buvo priimtas sprendimas, yra valstybės pagalba.
(žr. 66–67, 70–71 punktus)
4. Pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimo pagal EB 87 straipsnio 3 dalį srityje Komisija turi didelę diskreciją, kuriai įgyvendinti reikalingi ekonominiai ir socialiniai vertinimai, kurie turi būti atlikti atsižvelgiant į Bendrijos kontekstą. Komisija, nagrinėdama valstybės pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, turi atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes, taip pat prireikus į ankstesniame sprendime jau nagrinėtas aplinkybes bei į šiame ankstesniame sprendime valstybei narei nustatytas pareigas. Taigi Komisija neviršija savo turimos diskrecijos, kai nagrinėdama pagalbos, kurią valstybė narė siūlo skirti įmonei, projektą ji priima sprendimą, pripažįstantį šią pagalbą suderinama su bendrąja rinka, tačiau su sąlyga, kad prieš tai įmonė grąžins ankstesnę neteisėtą pagalbą, atsižvelgiant į aptariamos pagalbos sutapimą. Be to, Komisijos priimti sprendimai valstybės pagalbos srityje skirti tik gavėjams – atitinkamoms valstybėms narėms. Todėl atsižvelgdama į visus svarbius veiksnius Komisija nagrinėja tik tokiame sprendime esančias atitinkamos valstybės narės pareigas, o ne tas, kurios kai kuriais atvejais gali jo pagrindu kilti bendrovei gavėjai.
Kalbant apie pagalbos schemą tai, kad Komisija nepateikė tikslios informacijos apie įmones, gavusias naudos iš neteisėtos schemos, ir apie tikslias jų gautas sumas, neturi įtakos nurodymo grąžinti galiojimui, taip pat nėra kliūtis jį vykdyti, nes, pirma, atitinkama valstybė narė turi geriausias galimybes gauti šiuos duomenis ir, antra, atitinkamai valstybei narei nebendradarbiaujant, Komisija yra kompetentinga priimti sprendimą remiantis turima informacija.
(žr. 82–83, 85, 89 punktus)
5. Jeigu sprendime pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą pateikta pakankama pirminė Komisijos analizė, kurioje išdėstytos priežastys, kodėl ji abejoja dėl aptariamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, valstybė narė ir potencialus gavėjas turi pateikti informaciją, galinčią įrodyti, kad ši pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, ir nurodyti specifines aplinkybes, susijusias su jau suteiktos pagalbos grąžinimu, tuo atveju, jei Komisija to reikalautų.
Valstybei narei ir įmonei, potencialiai naujos pagalbos gavėjai, tenkanti pareiga pateikti Komisijai informaciją, siekiant įrodyti, kad ši pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, taikoma ir būtinybei nustatyti, kad nauja pagalba nesutampa su ankstesne neteisėta pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka, kuri nėra grąžinta. Šiuo atžvilgiu nagrinėjamos naujos pagalbos nesutapimo su ankstesne neteisėta ir nesuderinama pagalba, kuri nėra grąžinta, kriterijus taikomas Komisijai bendrai nagrinėjant pagalbos suderinamumą ir yra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos ji turi atsižvelgti taikydama EB 87 straipsnio 3 dalį.
(žr. 101, 103–104 punktus)
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. vasario 11 d.(*)
„Valstybės pagalba – Energetikos sektorius – Per didelių išlaidų padengimas – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama suderinama su bendrąja rinka – Įmonės gavėjos pareiga pirmiausia grąžinti ankstesnę pagalbą, kuri pripažinta neteisėta – Valstybiniai ištekliai – Nauda – Pareiga motyvuoti“
Byloje T‑25/07
Iride SpA, įsteigta Turine (Italija),
Iride Energia SpA, įsteigta Turine,
atstovaujamos advokatų L. Radicati di Brozolo, M. Merola ir C. Bazoli,
ieškovės,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą E. Righini ir G. Conte,
atsakovę,
dėl 2006 m. lapkričio 8 d. Komisijos sprendimo 2006/941/EB dėl valstybės pagalbos Nr. C 11/06 (anksčiau – Nr. 127/05), kurią Italijos Respublika ketina suteikti AEM Torino (OL L 366, p. 62) subsidijų forma padengti per dideles išlaidas energetikos sektoriuje, panaikinimas tiek, kiek, pirma, jame nuspręsta, kad tai yra valstybės pagalba, ir, antra, numatyta, kad pagalba bus laikoma suderinama su bendrąja rinka, jei AEM Torino grąžins neteisėtą ankstesnę pagalbą, suteiktą pagal „municipalizuotoms“ įmonėms taikomą schemą,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová (pranešėja), teisėjai K. Jürimäe ir S. Soldevila Fragoso,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. liepos 1 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovės Iride SpA ir Iride Energia SpA atitinkamai yra Iride grupės holdingo bendrovė ir jos dukterinė bendrovė, vykdančios veiklą elektros ir terminės energijos sektoriuje. 2005 m. spalio 31 d. susijungus AEM Torino SpA ir AMGA SpA buvo sudaryta ši grupė. Ieškovės tapo šioje byloje aptariamų priemonių gavėjomis – AEM Torino; šiai priklauso įrenginiai, kuriems skirtos minėtos priemonės, padarius įnašus dėl bendrovių sujungimo.
Ankstesnė pagalba
2 1997 m. pateikus skundą, 2002 m. birželio 5 d. Komisija priėmė Sprendimą 2003/193/EB dėl Italijos valstybės pagalbos atleidžiant nuo mokesčių ir teikiant paskolas palankiomis sąlygomis viešąsias paslaugas teikiančioms įmonėms, kurių didžioji dalis akcininkų yra viešieji asmenys (OL L 77, p. 21, toliau – sprendimas dėl atleidimo nuo mokesčių). Šiame sprendime Komisija nusprendė, kad atleidimas nuo mokesčių ir Italijos Respublikos suteiktos paskolos „municipalizuotoms“ įmonėms yra neteisėtos ir nesuderinamos su bendrąja rinka, ir nurodė susigrąžinti šią pagalbą iš įmonių gavėjų. 2006 m. birželio 1 d. Sprendime Komisija prieš Italiją (C‑207/05, dar nepaskelbtas Rinkinyje) Teisingumo Teismas nusprendė, kad nevykdydama sprendimo dėl atleidimo nuo mokesčių Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų.
3 2000 m. liepos 18 d. Italijos valdžios institucijos pagal EB 88 straipsnio 2 dalį pranešė Komisijai apie valstybės pagalbą, susijusią su nepadengtų išlaidų (per didelės išlaidos) padengimu, perkėlus 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (OL L 27; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 3), ENEL grupei ir kitoms bendrovėms, kurioms buvo perleisti ankstesni ENEL įrenginiai. AEM Torino priklausė 8 % vienos iš šių bendrovių, Edipower SpA, kapitalo dalies. 2004 m. gruodžio 1 d. Sprendimu (toliau – sprendimas ENEL) Komisija, remdamasi savo pranešimu dėl valstybės pagalbos, susijusios su per didelėmis išlaidomis, analizės metodikos, pripažino šią pagalbą suderinama su bendrąja rinka EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto prasme.
Ginčijama priemonė
4 2005 m. kovo 21 d. Italijos valdžios institucijos pagal EB 88 straipsnio 2 dalį pranešė Komisijai apie naują valstybės pagalbą, susijusią su per didelių išlaidų padengimu AEM Torino (toliau – ginčijama priemonė).
5 Ginčijama priemonė buvo apibrėžta nacionalinės teisės nuostatomis. Be to, 2000 m. sausio 26 d. Pramonės, prekybos ir amatų ministro dekreto (GURI, Nr. 27, 2000 m. vasario 3 d.) dėl bendrų elektros energijos sistemos išlaidų 2 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad „per didelių išlaidų įmonėms gamintojoms ir tiekėjoms padengimas“ sudaro bendrų išlaidų dalį.
6 Siekdama padengti per dideles išlaidas, Elektros energijos ir dujų tarnyba (Autorità per l’energia elettrica e il gas, toliau – AEEG) 2000 m. gruodžio 28 d. Sprendimu Nr. 238/00 (GURI, Nr. 4 paprastasis priedas, 2001 m. sausio 5 d.) atidarė specialią sąskaitą elektros energijos sektoriaus išlyginimo fonde (toliau – CCSE), į kurią bus pervedamos lėšos už nustatytą elektros tarifo sudedamąją dalį (A 6), taikomą visiems galutiniams klientams.
7 Galiausiai 2005 m. kovo 10 d. Ekonomikos ir finansų ministro dekretu nustatyta AEM Torino patirtų per didelių išlaidų suma siekė 16 338 000 eurų.
Ikiteisminė procedūra
8 Per kelis mėnesius po pranešimo apie ginčijamą priemonę Komisija pateikė Italijos valdžios institucijoms kelis prašymus dėl informacijos, siekdama patikrinti, ar AEM Torino gavo neteisėtą ir su bendrąja rinka nesuderinamą valstybės pagalbą, ir, jei taip, ar AEM Torino įvykdė savo pareigą ją grąžinti. Šiuose prašymuose visų pirma buvo daroma nuoroda į pagalbą, kurios atžvilgiu taikomas sprendimas dėl atleidimo nuo mokesčių.
9 Manydama, kad tinkamas atsakymas nebuvo pateiktas, 2006 m. balandžio 4 d. Sprendimu Komisija pradėjo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl ginčijamos priemonės (toliau – sprendimas pradėti procedūrą). Šiame sprendime Komisija nurodė, pirma, kad, jos manymu, ginčijama priemonė yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, antra, kad ši pagalba atitinka pranešime dėl per didelių išlaidų nustatytus kriterijus, tačiau, trečia, šiuo metu ta pagalba negali būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka, nes AEM Torino iš tiesų gavo neteisėtą ir su bendrąja rinka nesuderinamą valstybės pagalbą ir jos dar negrąžino.
10 Sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas 2006 m. gegužės 17 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 116, p. 2). Šiame sprendime Komisija paprašė suinteresuotųjų šalių pateikti savo pastabas per vieną mėnesį nuo šio sprendimo paskelbimo. Italijos valdžios institucijos, AEM Torino ir suinteresuotosios trečiosios šalys Komisijai pastabų nepateikė.
11 2006 m. lapkričio 8 d. Sprendimu 2006/941/EB dėl valstybės pagalbos C 11/06 (anksčiau – Nr. 127/05), kurią Italijos Respublika ketina suteikti AEM Torino (OL L 366, p. 62, toliau – ginčijamas sprendimas), Komisija užbaigė procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Šiame sprendime iš esmės ji nurodė, kad ginčijama priemonė yra su bendrąja rinka suderinama valstybės pagalba, tačiau ji negali būti patvirtinta, kol Italijos Respublika jai pateiks įrodymų, kad AEM Torino nebuvo sprendime dėl atleidimo nuo mokesčių numatytos pagalbos gavėja, arba prireikus įrodymų, kad AEM Torino grąžino šią pagalbą kartu su delspinigiais.
Procesas ir šalių reikalavimai
12 2007 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovės pareiškė šį ieškinį.
13 Ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame ginčijama priemonė kvalifikuojama kaip valstybės pagalba; taip pat, kiek juo „pagalbos teikimas sustabdomas“, kol Italijos Respublika pateiks įrodymą, kad AEM Torino grąžino pagalbą, kuriai taikomas sprendimas dėl atleidimo nuo mokesčių,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
14 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
15 Ieškovės nurodo du ieškinio pagrindus, grindžiamus, pirma, EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir, antra, „pagalbos teikimo sustabdymo“ neteisėtumu.
Dėl pirmojo pagrindo grindžiamo EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu
16 Pirmąjį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys. Ieškovės nesutinka su ginčijamos priemonės kvalifikavimu kaip valstybės pagalbos, nes finansavimo iš valstybinių išteklių ir naudos suteikimo gavėjams sąlygos nėra tenkinamos.
17 Be to, ieškovės savo pirmajame pagrinde nurodo du kitus kaltinimus: nėra atliktas tyrimas ir nemotyvuotas ginčijamas sprendimas. Kadangi šie kaltinimai iš tiesų nėra susiję su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu, jie bus nagrinėjami atskirai, atitinkamai kaip trečiasis ir ketvirtasis pagrindai.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su finansavimo iš valstybinių išteklių sąlyga
– Šalių argumentai
18 Iš esmės ieškovės tvirtina, kad ginčijama priemonė susijusi ne su valstybiniais ištekliais, o tik su lėšų pervedimu tarp dviejų privataus sektoriaus ūkio subjektų, būtent galutinių elektros energijos vartotojų ir tiekėjų.
19 Iš tiesų teisiniu požiūriu pagal Italijos per didelių išlaidų padengimo sistemą valstybė yra nustačiusi pareiga privačių asmenų grupei, būtent elektros energijos galutiniams vartotojams, pervesti tam tikras sumas kitai privačių asmenų grupei, t. y. įmonėms, kurių per didelės išlaidos yra padengiamos. Ieškovės pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu aptariama sistema nesiskiria nuo pareigos pirkti nustatytomis minimaliomis kainomis, kuriai netaikomas EB 87 straipsnis, net jei šioje byloje finansinių lėšų pervedimas tarp privačių asmenų yra privalomai vykdomas per CCSE atidarytą sąskaitą, o ne tiesiogiai.
20 Ieškovės mano, kad CCSE vykdo tik apskaitos tarpininko tarp privačių asmenų, turinčių piniginių įsipareigojimų, ir atitinkamų sumų gavėjų funkciją, kuri jam nesuteikia teisės netgi trumpu laikotarpiu disponuoti turimomis lėšomis.
21 Komisija patvirtina, kad pervestos sumos yra valstybiniai ištekliai, nes CCSE, į kurį jos pervedamos ir kuris užtikrina jų administravimą, yra viešoji įstaiga, ir kad valstybė gali disponuoti taip surinktomis lėšomis.
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
22 EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.
23 Be to, visų pirma iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tik tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybinių išteklių suteikta pagalba yra laikoma valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Iš tiesų šioje nuostatoje skirtumas tarp „valstybės narės suteiktos pagalbos“ ir „iš valstybinių išteklių“ suteiktos pagalbos nereiškia, kad bet kokia valstybės suteikta nauda – tiek finansuojama iš valstybinių išteklių, tiek ne – yra pagalba; juo tik siekiama į šią sąvoką įtraukti tiesiogiai valstybės arba per valstybės paskirtą ar įsteigtą viešą ar privačią instituciją suteikiamą naudą (žr. 2001 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 58 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
24 Šioje byloje akivaizdu, kad ginčijamoje priemonėje aptariamos sumos pirmiausia buvo gautos iš privačių asmenų, būtent iš visų elektros energijos vartotojų, vėliau pervestos į CCSE atidarytą sąskaitą ir galiausiai pervestos AEM Torino, kuri yra privati įmonė. Taip pat neginčijama, kad CCSE yra viešoji įstaiga, paskirta Italijos valstybės rūpintis, jog būtų padengtos per dideles įmonių išlaidos.
25 Antra, dėl valstybinių išteklių sąvokos reikia priminti, kad, kaip išplaukia iš Teisingumo Teismo praktikos, EB 87 straipsnio 1 dalis apima visas pinigines priemones, kurias viešosios valdžios institucijos gali realiai panaudoti įmonėms remti, nesvarbu, ar tos priemonės yra nuolatinė valstybės turto dalis, ar ne. Taigi, net jei sumos, susijusios su minėta priemone, ne visuomet priklauso viešosios valdžios institucijoms, tai, kad jos yra nuolatos valstybės kontroliuojamos, taigi yra kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų dispozicijoje, yra pakankamas pagrindas laikyti jas valstybiniais ištekliais (šiuo klausimu žr. 2000 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Ladbroke Racing ir Komisiją, C‑83/98 P, Rink. p. I‑3271, 50 punktą ir 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑482/99, Rink. p. I‑4397, 37 punktą).
26 Šioje byloje ieškovės nurodo, jog ginčijama priemonė panaši į nagrinėtą byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas PreussenElektra, ir Teisingumo Teismas nusprendė, kad privačioms elektros energijos tiekimo įmonėms nustatyta pareiga pirkti iš atsinaujinančių energijos šaltinių jų tiekimo zonoje pagamintą elektros energiją už nustatytas minimalias kainas nesukelia jokio tiesioginio arba netiesioginio valstybinių išteklių perdavimo šios rūšies elektros energijos įmonėms gamintojoms (59 punktas).
27 Taip pat reikia nurodyti, kad byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas PreussenElektra, be to, jog nustatė teisėtą pareigą pirkti minimaliomis kainomis, valstybė visiškai nedalyvavo renkant ir (arba) paskirstant aptariamus išteklius: pirkimo kainą atitinkančios sumos buvo tiesiogiai pervedamos tarp dviejų privataus sektoriaus ūkio subjektų, t. y. tarp elektros energijos tiekėjų ir iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos elektros energijos tiekėjų. Šioje byloje, atvirkščiai, lėšas už nustatytą elektros tarifo sudedamąją dalį A 6 surenka ir specialioje sąskaitoje administruoja CCSE, kuris yra viešoji įstaiga, o vėliau jos pervedamos gavėjai, t. y. AEM Torino.
28 Todėl, atsižvelgiant į 25 punkte nurodytą teismo praktiką, aptariamos sumos turi būti kvalifikuojamos kaip valstybiniai ištekliai, nes jos ne tik nuolat valstybės kontroliuojamos, bet taip pat yra valstybės nuosavybė.
29 Iš tiesų visų pirma dėl valstybės kontrolės Komisija nurodė, o ieškovės tam neprieštaravo, kad CCSE galėjo naudoti sumas, esančias jo sąskaitoje A 6, laikinai padengti kitų sąskaitų skolos likutį. Be to, Komisija paminėjo bylą, kurioje Italijos valdžios institucijos ministro dekretu dalį šioje sąskaitoje esančių sumų panaudojo kitiems tikslams nei tie, kuriems jos buvo įneštos. Todėl reikia atmesti ieškovių argumentą, jog CCSE vykdo tik apskaitos tarpininko funkciją, kuri dėl to, kad aptariamos sumos surenkamos CCSE sąskaitoje, jam nesuteikia teisės netgi trumpu laikotarpiu jomis disponuoti. Ieškovės tvirtino, kad Italijos valstybė šioje byloje veikė ne savo iniciatyva, bet siekdama laikytis Bendrijos nuostatų, ir šių sumų panaudojimo paskirtis pasikeitė, palyginti su jų pradine paskirtimi tik todėl, kad šių sumų nebuvo galima grąžinti tiems, kurie jas nepagrįstai sumokėjo. Tačiau tai nepaneigia Komisijos išvados šiuo atžvilgiu, pagal kurią Italijos valstybė gali, jei tai atrodo reikalinga ar tinkama, disponuoti CCSE sąskaitoje A 6 esančiomis sumomis, be kita ko, pakeisdama jų panaudojimo paskirtį.
30 Antra, nors ieškovės neigia, kad CCSE sąskaitoje A 6 esančios sumos priklauso pačiam CCSE, savo rašytinėse pastabose nepaaiškino, kam jos iš tikrųjų priklauso, ir tik patvirtino, jog aptariamos sumos priklauso „elektros energijos sistemai“. Posėdyje Pirmosios instancijos teismui pateikus klausimą ieškovės patikslino, kad šios sumos priklauso galutiniams elektros energijos vartotojams.
31 Be to, 2003 m. balandžio 3 d. Italijos kasacinio teismo (Corte suprema di cassazione) sujungtos civilinių bylų kolegijos savo Sprendime Nr. 11632/03 nusprendė, kad CCSE neturi atskiro nuo Italijos valstybės juridinio asmens statuso ir kad pastaroji turėtų būti laikoma CCSE pervestų sumų savininke. Šio sprendimo 4.3–4.7 punktuose Corte suprema di cassazione atliko išsamią klausimo dėl CCSE juridinio asmens statuso analizę, pagrįstą šioje srityje taikytinomis teisės nuostatomis, taip pat teismų praktika, susijusia su panašiais atvejais Italijos teisėje. Jis nusprendė, kad CCSE yra valstybinė įstaiga ir kad jam pervestos sumos, nors ir iš privačių asmenų ir skirtos privačioms įmonėms, yra valstybės nuosavybė.
32 Ieškovių dublike pateikti argumentai, siekiant užginčyti šio sprendimo pagrįstumą ir jo reikšmę nagrinėjamai bylai, neįtikina.
33 Visų pirma ieškovės tvirtina, kad Corte suprema di cassazione byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, turėjo priimti sprendimą dėl skirtingų teisės klausimų nei nagrinėjami šioje byloje. Iš tiesų, jų manymu, Corte suprema di cassazione priėmė sprendimą dėl pažeidimo, kuriuo Italijos tarpžinybinio kainų komiteto (Comitato interministerale dei prezzi, CIP) nariai, vykdydami savo funkcijas, netinkamai administravo valstybės pajamas, saugomas CCSE. Šiame kontekste jo motyvus lėmė noras bet kuriuo atveju nubausti aptariamus asmenis. Todėl Corte suprema di cassazione nustatytų principų negalima taikyti abstrakčiai kitiems atvejams, neatsižvelgiant į kontekstą, kuriame jie buvo įtvirtinti.
34 Be to, neatsižvelgiant į ieškovių prielaidų dėl nurodytų nagrinėjamo sprendimo motyvų pagrįstumą, jame išdėstyti teiginiai dėl aptariamų valstybinių išteklių neturėtų būti laikomi neatsiejamais nuo faktinės aplinkybės, kad Corte suprema di cassazione priėmė sprendimą baudžiamosios teisės, o ne civilinėje ar administracinėje byloje. Iš tiesų, kadangi baudžiamąją teise ir ypač nuostatomis, reglamentuojančiomis sukčiavimą apskaitos srityje, nagrinėtą byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, siekiama apsaugoti iš civilinės ar administracinės teisės kylančias fizinių ar juridinių asmenų teises, turinčiuosius teisę turėti sąskaitas bet kuriuo atveju reikia nustatyti pagal civilinę ar administracinę teisę. Taigi Corte suprema di cassazione sprendime esantys teiginiai dėl CCSE juridinio asmens statuso nebuvimo ir dėl lėšų, pervestų į jo administruojamas sąskaitas, nuosavybės gali būti taikomi bendrai, ne vien baudžiamosios teisės srityje.
35 Antra, ieškovės tvirtina, kad teisinis pagrindas, taikytinas byloje, kurioje priimtas Corte suprema di cassazione sprendimas, per tą laikotarpį buvo visiškai pakeistas. Šiuo atžvilgiu jos nurodo AEEG, kuriai buvo perduota buvusi CIP kompetencija, įsteigimą 1995 m. Dekretu, AEEG Rezoliuciją Nr. 70/97, kurioje pastaroji pirmą kartą aiškiai atskyrė elektros tarifą, įskaitant jo priedus, ir valstybės pajamas. Ieškovė mano, kad prieš liberalizuojant sektorių, kuriame padarytas minėtas pakeitimas, dėl įvairių elektros tarifo sudedamųjų dalių buvo galima papildyti ENEL biudžetą kaip viešosios įstaigos, todėl jas buvo galima laikyti valstybiniais ištekliais, nors pagal 1992 m. teisės nuostatas ENEL per tą laikotarpį buvo reorganizuota į akcinę bendrovę.
36 Pirmosios instancijos teismas mano, kad šie argumentai buvo paneigti Komisijos pateiktais teiginiais. Iš tiesų dėl CIP užduočių perdavimo AEEG akivaizdu, kad nepasikeitus vykdomai kompetencijai nėra svarbu, ar elektros tarifo priedų nustatymas, administravimas ir paskirties nustatymas tenka nepriklausomai administracinei įstaigai, kokia yra AEEG, ar tarpžinybiniam komitetui, koks yra CIP. Atsižvelgiant į tai, kad ENEL, kaip elektros tarifo priedų gavėja, dėl kurios Corte suprema di cassazione priėmė sprendimą, nebėra viešoji įstaiga, kaip teisingai nurodė Komisija, reikia konstatuoti, jog Italijos aukščiausiasis teismas pabrėžė, kad tai, jog aptariamos sumos buvo skirtos įmonių išlaidoms padengti, neturi reikšmės tam, kad jos priklauso valstybei. Be to, iš minėto sprendimo matyti, jog aplinkybė, kad AEEG atskyrė priedus, surenkamus į bendrą valstybės biudžetą, ir tuos priedus, kurie pervedami į užšaldytą CCSE atidarytą sąskaitą ir yra skirti padengti įmonių išlaidas, nepaneigia to, kad, pastaruosius pervedus CCSE, jie tampa valstybės nuosavybe.
37 Galiausiai ieškovės ginčija tai, jog iš faktinės aplinkybės, kad CCSE taikoma valstybės apskaitos sistema, galima daryti išvadą, kaip tai padarė Corte suprema di cassazione, jog CCSE sąskaitoje A 6 esančios lėšos yra valstybės lėšos. Iš tiesų lėšų teisinis pobūdis nepriklauso nuo to, ar įstaiga, kurioje jos laikomos, yra viešoji, ar privati. Bet kuriuo atveju AEEG, savo nuožiūra galėjusi pasirinkti banko įstaigą, kuriai patikėtų specialios sąskaitos administravimą, pasirinko CCSE dėl paprasčiausių praktinių priežasčių.
38 Šiuo atžvilgiu pakanka nurodyti, kad Pirmosios instancijos teismas neturi kompetencijos užginčyti Corte suprema di cassazione pateiktą Italijos teisės aiškinimą.
39 Iš to išplaukia, kad sumos, pervestos į CCSE sąskaitą A 6, priklauso Italijos valstybei ir ji gali jomis disponuoti. Taigi pagal šio sprendimo 25 punkte minėtoje teismo praktikoje įtvirtintus principus jos turi būti kvalifikuojamos kaip valstybiniai ištekliai.
40 Todėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su naudos suteikimo sąlyga
– Šalių argumentai
41 Ieškovės tvirtina, kad ginčijama priemonė neatitinka naudos įmonei gavėjai suteikimo sąlygos ir kad Komisija nepateikė paaiškinimo šiuo atžvilgiu ginčijamame sprendime.
42 Jų manymu, ginčijama priemonė suteikia galimybę įmonėms gavėjoms susigrąžinti išlaidas, kurios yra fiksuotos ir susijusios su investicijomis, įvykdytomis laikantis valstybės nustatytų pareigų prieš liberalizuojant rinką, kurių jos negali padengti savo pačių pajamomis, gautomis parduodant elektros energiją liberalizuotoje rinkoje. Taigi kalbama ne apie ekonominę naudą, bet apie priemonę, kuria siekiama išvengti, jog įmonės nebūtų nubaustos vien už tai, kad prieš rinkos liberalizavimą vykdė valdžios institucijų strateginius nurodymus, situaciją, kuri prilygsta naudos konkuruojančioms įmonėms, nepadariusioms tokių nepelningų investicijų, suteikimui.
43 Ieškovių tvirtinimu, per didelės išlaidos nėra paprastai įmonių biudžetui tenkančios išlaidos Bendrijos teismų praktikos valstybės pagalbos srityje prasme, nes normalioje konkurencijai atviroje rinkoje jokia įmonė neinvestuotų siekdama patirti per didelių išlaidų. Taigi tai yra ne iš ginčijamos priemonės atsiradusios naudos, bet nepalankios konkurencinės padėties, susidariusios dėl ankstesnės sistemos taikymo išvengimo, klausimas.
44 Be to, ieškovės tvirtina, jog Komisija turėjo įrodyti, kad ginčijama priemonė viršijo paprastą per didelių išlaidų padengimą ir yra papildoma nauda gavėjams. Tačiau tai atmestina šioje byloje, nes sumos, kurias jos turėjo gauti, buvo apskaičiuotos remiantis skirtumu tarp nustatytų įrengimo išlaidų ir pajamų, kurios būtų gautos pardavus elektros energiją.
45 Komisijos teigimu, kadangi ginčijama priemonė yra pervesti AEM Torino 16 338 000 eurų sumą, kuri yra ne atlygis už valstybei ar savivaldybei suteiktas paslaugas, bet skirta padengti išlaidas, kurias paprastai turi padengti ši įmonė, tai yra nauda pagal Bendrijos teisę valstybės pagalbos srityje.
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
46 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką siekiant nustatyti, ar valstybės priemonė yra valstybės pagalba, reikia išsiaiškinti, ar įmonė gavėja gauna ekonominės naudos, kurios ji nebūtų gavusi normaliomis rinkos sąlygomis (1996 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo SFEI ir kt., C‑39/94, Rink. p. I‑3547, 60 punktas; 1999 m. birželio 29 d. Sprendimo DM Transport, C‑256/97, Rink. p. I‑3913, 22 punktas ir 2000 m. birželio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo EPAC prieš Komisiją, T‑204/97 ir T‑270/97, Rink. p. II‑2267, 66 punktas).
47 Šioje byloje akivaizdu, kad ginčijama priemone numatyta pervesti 16 338 000 eurų sumą AEM Torino. Kyla klausimas, ar pervedimas yra ekonominė nauda, kurios ši įmonė negautų normaliomis rinkos sąlygomis, kaip tai tvirtina Komisija, ar tai tik normalių rinkos sąlygų atkūrimas AEM Torino atžvilgiu, palyginti su konkuruojančiomis įmonėmis, nepatyrusiomis per didelių išlaidų, kaip tvirtina ieškovės.
48 Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo sąvokos „normalios rinkos sąlygos“ aiškinimo elektros energijos gamybos rinkos liberalizavimo kontekste. Komisija mano, kad šiame kontekste padaryti pakeitimai yra plėtros, kurios ūkio subjektai turi tikėtis normaliomis rinkos sąlygomis, dalis arba bent jau šie ūkio subjektai negali turėti jokių teisėtų lūkesčių, kad ir toliau bus taikomi esami teisės aktai. Tačiau ieškovės iš esmės tvirtina, kad normalios rinkos sąlygos reiškia teisės aktų stabilumą ar bent jau teisėtų lūkesčių dėl tokio stabilumo apsaugą, ypač kai įmonės buvo skatinamos ar net įpareigotos valstybės investuoti, kaip ir šioje byloje nagrinėjamu atveju.
49 Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisijos nuomonė įtikina.
50 Iš tiesų demokratinėje valstybėje, kaip ir rinkos ekonomikoje, teisės aktai bet kuriuo momentu gali būti pakeisti. Atsižvelgiant į bendrą Europos Bendrijos ekonominės politikos orientacijąatverti nacionalines rinkas ir skatinti prekybą tarp valstybių narių, taip yra juo labiau tais atvejais, kai, kaip ir šioje byloje, ankstesniuose teisės aktuose buvo numatytas nacionalinis ir (arba) regioninis rinkos atskyrimas, sukuriantis monopolines situacijas. Iš to išplaukia, kad anksčiau atskirtos rinkos atvėrimas, kaip buvo padaryta Direktyva 96/92, negali būti laikomas anomalija normalių rinkos sąlygų atžvilgiu.
51 Taigi reikia konstatuoti, kad teisės aktų pakeitimas elektros energijos sektoriuje priėmus Direktyvą 96/92 priskiriamas prie normalių rinkos sąlygų ir kad AEM Torino, investavusi ir dėl to patyrusi aptariamų per didelių išlaidų, prisiėmė normalią riziką, būdingą teisės aktų pakeitimams, kurie gali būti padaryti, kaip tvirtino Komisija.
52 Žinoma, bet kurioje iš teisinės valstybės išplaukiančioje sistemoje įmonės, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę į teisėtų lūkesčių apsaugą. Vis dėlto šioje byloje nereikia nagrinėti, ar ieškovės gali teisėtai tikėtis jų lūkesčių dėl teisės aktų, susijusių su elektros energijos sektoriumi, stabilumo apsaugos.
53 Iš tiesų visų pirma, kaip teisingai nurodė Komisija, ieškovės nepateikė jokios informacijos, galinčios patvirtinti jų teiginį, kad Italijos valdžios institucijos jas įpareigojo investuoti ir taip patirti ginčijamoje priemonėje nurodytų per didelių išlaidų.
54 Antra, ieškovių lūkesčių dėl teisės aktų, susijusių su elektros energijos sektoriumi, stabilumo apsauga iš tiesų buvo užtikrinta šioje byloje, Komisijai ginčijamame sprendime nusprendus, kad ginčijama priemonė yra valstybės pagalba, iš principo suderinama su bendrąja rinka, jei bus padengta ankstesnė pagalba, numatyta sprendime dėl atleidimo nuo mokesčių. Šis ginčijamos priemonės suderinamumo pripažinimas yra Komisijos gairių dalis, kurios buvo paskelbtos pranešime dėl valstybės pagalbos, susijusios su per didelėmis išlaidomis, analizės metodikos, kur ji nurodė, kad gali „palankiai vertinti tokią pagalbą, jeigu konkurencijos iškraipymą atsveria pagalbos indėlis siekiant bendro tikslo, kurio rinkos jėgos negalėtų pasiekti“, ir kad, jos manymu, „pagalbai, kuria siekiama padengti per dideles išlaidas, paprastai gali būti taikoma leidžianti nukrypti nuostata, numatyta (EB) 87 straipsnio 3 dalies c punkte“.
55 Kadangi buvo užtikrinta veiksminga ieškovių lūkesčių dėl teisės aktų, susijusių su elektros energijos sektoriumi, stabilumo apsauga, joms negali būti leidžiama nurodyti, kad ši apsauga turėtų būti įgyvendinama vienu, o ne kitu būdu, būtent netaikant ginčijamai priemonei pagalbos sąvokos EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, o ne pripažįstant šią priemone suderinama pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą.
56 Iš to išplaukia, kad pirmojo ieškinio pagrindo antrą dalį taip pat reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, pagrįsto tyrimo neatlikimu
Šalių argumentai
57 Ieškovės nurodo pagrindą, pagrįstą tyrimo neatlikimu kvalifikuojant ginčijamą priemonę kaip valstybės pagalbą.
58 Komisija tvirtina, kad trečiasis ieškinio pagrindas nepriimtinas.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
59 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalį ieškinyje turi būti nurodyta pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši santrauka turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų parengti atsiliepimą, o Pirmosios instancijos teismas priimtų sprendimą, jei įmanoma, be jokios kitos papildomos informacijos. Taigi ieškinyje turi būti išsamiai išplėtotas pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškinys, todėl abstraktus paaiškinimas neatitinka Procedūros reglamento reikalavimų (žr. 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 36 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
60 Šioje byloje ieškovės neišplėtojo šio pagrindo nei rašytinėse pastabose, nei per posėdį, o vienintelė jų informacija, susijusi su trečiuoju ieškinio pagrindu, abstrakčiai pateikta jų pirmojo pagrindo pavadinime. Nors per posėdį Pirmosios instancijos teismui pateikus klausimą jos nurodė, kad šio ieškinio pagrindo paaiškinimus galima rasti jų paaiškinimuose, susijusiuose su kitais pagrindais, reikia priminti, kad Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas visas aplinkybes, kuriomis remiamasi grindžiant vieną ieškinio pagrindą, neprivalo aiškintis, ar šiomis aplinkybėmis taip pat galima remtis grindžiant kitą ieškinio pagrindą (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Roquette Frères prieš Komisiją, T‑322/01, Rink. p. II‑3137, 209 punktą).
61 Iš to išplaukia, kad trečiąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, pagrįsto motyvavimo nebuvimu
Šalių argumentai
62 Ieškovės tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nes nei jame, nei sprendime pradėti procedūrą nėra paaiškinimo, kodėl Komisija nusprendė, kad ginčijama priemonė yra pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Tariamas motyvavimo nebuvimas, darantis poveikį ginčijamam sprendimui, negali būti kompensuojamas jame daroma nuoroda į sprendimą ENEL. Iš tiesų šis sprendimas nesusijęs su „municipalizuotoms“ įmonėms taikomomis priemonėmis, kaip yra šioje byloje.
63 Galiausiai ieškovės mano, kad net jeigu būtų atsižvelgta į sprendimą ENEL, siekiant pagrįsti ginčijamą sprendimą, vis tiek liktų rimtų motyvavimo trūkumų. Konkrečiai kalbant, Italijos per didelių išlaidų padengimo sistema jame analizuojama netiksliai, o Komisijos remiantis Teisingumo Teismo praktika, susijusia su parafiskaliniais mokesčiais, padarytos išvados klaidingos.
64 Visų pirma Komisija primena, kad Italijos vyriausybė, kuriai skirtas ginčijamas sprendimas, pranešė apie ginčijamą priemonę pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, kvalifikuodama ją kaip valstybės pagalbą, t. y. kaip ir byloje, kurioje priimtas sprendimas ENEL. Ginčijamame sprendime ji tik patvirtino Italijos vyriausybės pateiktą teisinį kvalifikavimą. Antra, ginčijamame sprendime Komisija patvirtino visas pirmines išvadas, pateiktas sprendime pradėti procedūrą, dėl kurio nei Italijos Respublika, nei AEM Torino nepateikė pastabų. Trečia, ginčijamos priemonės teisinis pagrindas buvo toks pats kaip sprendimo ENEL, kaip tai aiškiai nurodė Komisija ginčijamame sprendime.
65 Šiomis aplinkybėmis Komisija mano, kad kontekstą, kurį gerai žinojo tiek Italijos vyriausybė, tiek AEM Torino ir į kurį atsižvelgiant turi būti vertinami ginčijamo sprendimo motyvai, sudaro ne tik sprendimas pradėti procedūrą, bet ir sprendimas ENEL, kurio motyvai leidžia aiškiai suprasti priežastis, dėl kurių buvo padaryta išvada, kad ginčijama priemonė finansuota iš valstybinių išteklių. Be to, atsižvelgusi, kad nei Italijos valdžios institucijos, nei AEM Torino nepateikė pastabų dėl sprendime pradėti procedūrą pateiktų pirminių išvadų, Komisija mano, kad gali būti pateikta ginčijamo sprendimo motyvų santrauka.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
66 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką akto motyvavimas turi atitikti jo pobūdį ir aiškiai atspindėti aktą priėmusios institucijos motyvus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti jo priėmimo priežastis, o teismas – įvertinti šio akto pagrįstumą, nereikalaujant tiksliai nurodyti visų reikšmingų teisinių aplinkybių ir faktinių duomenų, nes tai, ar akto motyvavimas tenkina EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir jo teisinį bei faktinį kontekstą (žr. 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Regione autonoma della Sardegna prieš Komisiją, T‑171/02, Rink. p. II‑2123, 73 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
67 Šioje byloje, kalbant apie patį ginčijamą sprendimą, Komisija, kvalifikuodama ginčijamą priemonę kaip valstybės pagalbą, iš tiesų apsiriboja vienintele fraze, jog ji „konstatavo, kad nagrinėjama priemonė (turėtų) būti laikoma valstybės pagalba“.
68 Vis dėlto reikia pabrėžti, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas kontekste, kurį gerai žinojo tiek Italijos vyriausybė, tiek ieškovės, ir kad jis atitinka nusistovėjusią sprendimų priėmimo praktiką.
69 Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia nurodyti, kad pati Italijos vyriausybė savo 2005 m. kovo 21 d. Pranešime (žr. šio sprendimo 4 punktą) ginčijamą priemonę kvalifikavo kaip valstybės pagalbą.
70 Antra, reikia konstatuoti, kad šioje byloje ginčijamo sprendimo teisinis ir faktinis kontekstas, be sprendimo pradėti procedūrą, apima sprendimą ENEL, į kurį aiškiai daroma nuoroda sprendimo pradėti procedūrą 5 punkte ir ginčijamo sprendimo penktoje konstatuojamojoje dalyje. Konkrečiai kalbant, Komisija ginčijamo sprendimo penktoje konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad ginčijama priemonė „pagrįsta analogiška Komisijos patvirtinta priemone“, patikslindama, jog kalbama apie priemonę, dėl kurios priimtas sprendimas ENEL.
71 Be to, sprendimo ENEL 3.1 punkte išsamiai nurodytos priežastys, kodėl Komisija nusprendė, kad priemonės, dėl kurių buvo priimtas sprendimas, yra valstybės pagalba. Jame ji kiekvienos EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos atžvilgiu paaiškino, kodėl, jos manymu, šios sąlygos yra tenkinamos aptariamos priemonės atveju. Šie paaiškinimai yra pakankamai glausti atrankos kriterijų, poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir gavėjoms suteiktos naudos klausimais, bet jie išsamesni, kiek tai susiję su finansavimo iš valstybinių išteklių kriterijumi, o tai parodo sudėtingumo laipsnio, vertinant kiekvieną iš šių kriterijų šios priemonės atžvilgiu, skirtumus. Pirmosios instancijos teismas mano, kad šie paaiškinimai patys savaime yra pakankamas motyvavimas, atsižvelgiant į šio sprendimo 66 punkte nurodytą teismo praktiką.
72 Vis dėlto, kadangi kalbama ne apie su ginčijama, o apie su kita priemone, kuri yra panaši, susijusį motyvavimą, taip pat reikia patikrinti, ar šis motyvavimas tinkamas norint įvertinti ginčijamą priemonę, atsižvelgiant į skirtumus tarp dviejų aptariamų priemonių. Iš tiesų ieškovės ginčija, kad galima atsižvelgti į sprendimą ENEL motyvuojant ginčijamą sprendimą, nes jis susijęs ne su „municipalizuotoms“ įmonėms taikomomis priemonėmis, kaip yra šioje byloje, bet tik su priemonėmis, taikomomis kitoms įmonėms, t. y. priklausančiomis grupei ENEL ir kitoms bendrovėms, perėmusioms buvusius ENEL įrenginius (žr. šio sprendimo 3 punktą).
73 Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad aptariamos priemonės byloje, kurioje priimtas sprendimas ENEL, ir byloje, kurioje priimtas ginčijamas sprendimas, pagrįstos tuo pačiu teisiniu pagrindu pagal Italijos teisę, kaip tai matyti iš sprendimo ENEL 2.1 punkto ir sprendimo pradėti procedūrą 4 punkto. Taip pat reikia nurodyti, jog įmonės gavėjos priklauso tam pačiam ekonomikos sektoriui, būtent elektros energijos gamybos ir (arba) tiekimo, kad šios priemonės abiem atvejais yra skirtos padengti per dideles išlaidas, susijusias su elektros energijos rinkos liberalizavimu perkėlus Direktyvą 96/92, ir kad aptariamų sumų surinkimo ir paskirstymo būdai yra identiški, nes abiem atvejais šios sumos yra surinktos iš visų galutinių energijos vartotojų, taikant tą pačią elektros tarifo sudedamąją dalį A 6, kurias vėliau CCSE administruoja specialioje sąskaitoje ir galiausiai jas perveda įmonėms, priemonės gavėjoms.
74 Be to, dviejų priemonių panašumą taip pat patvirtina faktinė aplinkybė, jog Komisija sprendimo ENEL 2.1 punkte pabrėžė, kad per didelės „municipalizuotų“ įmonių, tarp kurių ji aiškiai nurodo AEM Torino, išlaidos reglamentuojamos atskirais nacionalinės teisės aktais ir kad dėl pastarųjų vėliau buvo priimtas pranešimas ir sprendimas. Taip pat sprendimo pradėti procedūrą 5 punkte Komisija aiškiai nurodė, kad per didelės išlaidos, susijusios su „municipalizuotomis“ įmonėmis, faktinių aplinkybių metu nebuvo sprendimo ENEL dalykas.
75 Iš to, kas pasakyta, matyti, kad dvi priemonės yra tokios susijusios ir panašios, kad motyvai pateikti kvalifikuojant vieną iš jų kaip valstybės pagalbą, pakankamai aiškiai perteikia Komisijos motyvus kitos priemonės atžvilgiu, todėl ieškovės gali suprasti jų pagrindą, o Pirmosios instancijos teismas atlikti jų pagrįstumo kontrolę, taikydamas šio sprendimo 66 punkte nurodytą teismo praktiką. Be to, matyti, kad ieškovės galėjo užtikrinti savo gynybą remdamosi dokumentais ir turima informacija, nes jos ieškinyje ginčija visus sprendimo ENEL motyvus.
76 Galiausiai tiek, kiek ieškovės tvirtina, kad netgi atsižvelgus į sprendimą ENEL motyvuojant ginčijamą sprendimą Italijos per didelių išlaidų padengimo sistema jame buvo analizuojama netiksliai ir padarytos klaidingos išvados, reikia priminti, jog motyvų nepateikimas ar nepakakankamas motyvavimas yra ieškinio pagrindas, susijęs su esminių procesinių reikalavimų pažeidimu, kuris savaime skiriasi nuo kito ieškinio pagrindo, susijusio su neteisingais sprendimo motyvais, kuris tikrinamas vertinant šio sprendimo pagrįstumą (1997 m. lapkričio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cipeke prieš Komisiją, T‑84/96, Rink. p. II‑2081, 47 punktas). Tačiau šis ieškovių argumentas yra susijęs tik su tuo, ar motyvai iš esmės teisingi. Taigi negalima nuginčyti fakto, kad Komisija įvykdė savo pareigą motyvuoti ginčijamą sprendimą.
77 Todėl ketvirtąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo: ar „pagalbos teikimo sustabdymas“ yra teisėtas
78 Antrasis ieškovių nurodytas ieškinio pagrindas turi dvi dalis, kurios atitinkamai pagrįstos tuo, kad netinka remtis 1997 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo sprendimu TWD prieš Komisiją (C‑355/95 P, Rink. p. I‑2549) ir 1995 m. rugsėjo 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu TWD prieš Komisiją (T‑244/93 ir T‑486/93, Rink. p. II‑2265, toliau – Deggendorf teismo praktika) nagrinėjant šią bylą ir kad nebuvo įvertinta, ar dėl ankstesnės pagalbos sutapimo su ginčijama priemone iškraipoma konkurencija.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su Deggendorf teismo praktikos tinkamumu
– Šalių argumentai
79 Ieškovės iš esmės tvirtina, kad pagalbos „teikimo sustabdymui“ taikant minėtą Deggendorf teismo praktiką preziumuojama, jog tenkinamos trys sąlygos: pirma, gauta pagalba turi būti pripažinta neteisėta, antra, turi būti nurodyta ją susigrąžinti ir, trečia, bendrovė gavėja neturi vykdyti šį nurodymą. Be to, šioje byloje sprendime dėl atleidimo nuo mokesčių Komisija tik pripažino pagalbos schemą neteisėta, tačiau nenurodė įmonių gavėjų ir nenustatė tikslių sumų, kurias jos turi grąžinti. Taigi nebuvo nurodymo grąžinti pagalbą, kurio ieškovės nebūtų vykdžiusios.
80 Ieškovės priduria, kad jos neturi būti laikomos atsakingos už tariamai nepagrįstą Italijos Respublikos vėlavimą nurodyti grąžinti sprendime dėl atleidimo nuo mokesčių numatytą pagalbą. Ieškovių manymu, jeigu pritartume, kad toks vėlavimas gali pateisinti naujos, remiantis Deggendorf teismo praktika, suderinamos pagalbos „teikimo sustabdymą“, tuomet reikštų, jog ši priemonė yra aiškiai baudžiamojo pobūdžio, o to teismas visiškai nenorėjo ir tam nėra jokio teisinio pagrindo pagal Bendrijos teisę.
81 Komisija visų pirma tvirtina, kad ji nenagrinėjo įmonės gavėjos elgesio nurodymo grąžinti pagalbą atžvilgiu; ji nagrinėjo atitinkamos valstybės narės elgesį ir, antra, nusprendė, jog šioje byloje AEM Torino gavo neteisėtą ir su bendrąja rinka nesuderinamą pagalbą, kurią Italijos valstybė turėjo susigrąžinti. Šiuo atžvilgiu Komisija primena, kad Italijos Respublikos atžvilgiu Teisingumo Teismas priėmė nepalankų sprendimą dėl to, kad ji per nustatytą terminą nesusigrąžino pagalbos pagal atleidimo nuo mokesčių schemą (minėtas sprendimas Komisija prieš Italiją).
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
82 Visų pirma reikia priminti, kad EB 88 straipsnio 2 dalies pirmoji pastraipa Komisiją įpareigoja įgyvendinti, kontroliuojant Bendrijos teismui, specialią tvarką, nustatančią nuolatinę Komisijos atliekamą valstybės pagalbos, kurią valstybės narės ketina teikti, kontrolę (1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Prancūzija prieš Komisiją, C‑301/87, Rink. p. I‑307 ir 1992 m. vasario 4 d. Sprendimo British Aerospace ir Rover prieš Komisiją, C‑294/90, Rink. p. I‑493, 10 punktas). Ypač pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimo pagal EB 87 straipsnio 3 dalį srityje Komisija turi didelę diskreciją, kuriai įgyvendinti reikalingi ekonominiai ir socialiniai vertinimai, kurie turi būti atlikti atsižvelgiant į Bendrijos kontekstą (minėto sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 49 punktas). Komisija, nagrinėdama valstybės pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, turi atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes, taip pat prireikus į ankstesniame sprendime jau nagrinėtas aplinkybes bei į šiame ankstesniame sprendime valstybei narei nustatytas pareigas (1991 m. spalio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑261/89, Rink. p. I‑4437, 20 punktas).
83 Deggendorf teismo praktikoje Teisingumo Teismas iš to padarė išvadą, kad Komisija neviršija savo turimos diskrecijos, kai nagrinėdama pagalbos, kurią valstybė narė siūlo skirti įmonei, projektą ji priima sprendimą, pripažįstantį šią pagalbą suderinama su bendrąja rinka, tačiau su sąlyga, kad prieš tai įmonė grąžins ankstesnę neteisėtą pagalbą, atsižvelgiant į aptariamos pagalbos sutapimą (šiuo klausimu žr. minėto 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimo TWD prieš Komisiją 25–27 punktus).
84 Ieškovių argumentai pagrįsti klaidingu minėto 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimo TWD prieš Komisiją aiškinimu ir jos neišmano valstybės pagalbos kontrolės procedūros, nes ši procedūra vertinama atsižvelgiant į įmonės gavėjos ir Komisijos santykius, o ne į faktiškai egzistuojančius santykius šiuo atžvilgiu tarp valstybės narės ir Komisijos. Dėl šio klaidingo požiūrio ieškovės mano, kad pagal šią teismo praktiką sprendime, pripažįstančiame ankstesnę neteisėtą pagalbą nesuderinama ir nurodančiame ją grąžinti, kalbama apie pagalbą, kurią įmonės gavėjos iš tiesų gavo ir kurios jos negrąžino.
85 Tačiau reikia priminti, kad Komisijos priimti sprendimai valstybės pagalbos srityje skirti tik gavėjams – atitinkamoms valstybėms narėms (žr. 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias (EB 88) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 8 sk., 1 t., p. 339), 25 straipsnį; taip pat 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 45 punktą). Todėl atsižvelgdama į visus svarbius veiksnius, įskaitant į jau ankstesniame sprendime įvertintas aplinkybes bei pareigas, kurias ji galėjo nustatyti valstybėms narėms šiame ankstesniame sprendime taikydama minėtą teismo praktiką (minėto sprendimo Italija prieš Komisiją 20 punktas) Komisija nagrinėja tik tokiame sprendime esančias atitinkamos valstybės narės pareigas, o ne tas, kurios kai kuriais atvejais gali jo pagrindu kilti bendrovei gavėjai. Be to, kaip teisingai pabrėžė Komisija, valstybės pagalbos srityje jos nurodymai grąžinti pagalbą visuomet skirti ne įmonėms, bet valstybėms narėms, kurios turi savo ruožtu įpareigoti įmones gavėjas grąžinti gautas sumas.
86 Šiuo atžvilgiu šios bylos faktinės aplinkybės nesiskiria nuo bylos, kurioje priimtas minėtas 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimas TWD prieš Komisiją, aplinkybių. Visų pirma, abiejose bylose Komisija konstatavo, kad atitinkama valstybė narė suteikė su bendrąja rinka nesuderinamą pagalbą, nors ji nedavė išankstinio pritarimo, ir nurodė ją susigrąžinti iš įmonių gavėjų, o šio nurodymo aptariamos valstybės narės nevykdė.
87 Vienintelis skirtumas tarp dviejų bylų yra tas, kad byloje, kurioje priimtas minėtas 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimas TWD prieš Komisiją, ankstesnė neteisėta pagalba buvo individuali pagalba, dėl kurios priimtas sprendimas, skirtas atitinkamai valstybei narei, kuriuo nurodoma susigrąžinti tiksliai apskaičiuotą pagalbą iš vienintelio gavėjo, o šioje byloje aptariama ankstesnė neteisėta pagalba susijusi su atleidimo nuo mokesčių schema, kurios konkreti nauda įmonėms gavėjoms dėl bendradarbiavimo tarp Italijos valdžios institucijų stokos negalėjo būti nustatyta ir apskaičiuota sprendime dėl atleidimo nuo mokesčių.
88 Tačiau šis skirtumas negali pateisinti to, kad šioje byloje netaikomas Deggendorf teismo praktikoje pateiktas sprendimas. Pirmiausia, kaip tvirtina Komisija, ši teismo praktika atitinka būtinybę išvengti nesugrąžintos pagalbos ir numatytos pagalbos, kuri suteiktų įmonei neteisėtą konkurencinį pranašumą, iškreipiantį konkurenciją ir taip pažeidžiantį Bendrijos teisę, sutapimo (minėto 1995 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo TWD prieš Komisiją 83 punktas). Ši būtinybė yra tokia pati, nesvarbu, ar kalbama apie individualią pagalbą, ar suteiktąją pagal pagalbos schemą.
89 Šiuo atžvilgiu taip pat reikia pabrėžti, jog tai, kad Komisija nepateikė tikslios informacijos apie įmones, gavusias naudos iš neteisėtos schemos, ir apie tikslias jų gautas sumas, neturi įtakos nurodymo grąžinti galiojimui, taip pat nėra kliūtis jį vykdyti, nes, pirma, atitinkama valstybė narė turi geriausias galimybes gauti šiuos duomenis ir, antra, atitinkamai valstybei narei nebendradarbiaujant, Komisija yra kompetentinga priimti sprendimą remiantis turima informacija (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fleuren Compost prieš Komisiją, T‑109/01, Rink. p. II‑127, 48–51 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
90 Šioje byloje Komisija tvirtina, o ieškovės tam neprieštarauja, kad byloje, kurioje priimtas sprendimas dėl atleidimo nuo mokesčių, nepaisant pakartotinių prašymų, nei Italijos Respublika, nei AEM Torino nepasinaudojo galimybe pateikti informaciją, susijusią su pastarosios specifine situacija aptariamos pagalbos grąžinimo klausimu. Be kita ko, jos nepateikė informacijos, nurodančios, kad AEM Torino dėl tik jos specifiniam atvejui būdingų priežasčių negali grąžinti pagalbos. Todėl Komisija iš savo turimos informacijos padarė išvadą, kad AEM Torino gavo neteisėtą pagalbą, kuri nesuderinama su bendrąja rinka, ir kad grąžinimo procedūra buvo pradėta, bet nebaigta.
91 Taigi, nors ieškovės tvirtina, kad prieš nurodant grąžinti ankstesnę pagalbą buvo būtina išnagrinėti jų individualią situaciją, reikia konstatuoti, kad tai atlikti turėjo Italijos Respublika, vykdydama susigrąžinimo procedūrą nacionaliniu lygmeniu. Iš tiesų Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagalbos, suteiktos pagal pagalbos schemą, susigrąžinimo srityje valstybės narės turi pareigą apskaičiuoti tikslų susigrąžintinos pagalbos dydį, ypač kai šis apskaičiavimas, priklausantis nuo informacijos, kuri nebuvo pranešta Komisijai, yra dalis platesnės pareigos sąžiningai bendradarbiauti, abipusiai siejančios Komisiją ir valstybes nares įgyvendinant Sutarties taisykles valstybės pagalbos srityje. Be to, tais atvejais, kai valstybė narė abejoja dėl nurodymų susigrąžinti adresatų, ji gali pateikti šias problemas įvertinti Komisijai (šiuo klausimu žr. 2002 m. birželio 13 d. Sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C‑382/99, Rink. p. I‑5163, 91 ir 92 punktus). Taigi ieškovių kritika dėl to, kad nebuvo išanalizuota jų individuali situacija, turėtų būti skirta Italijos Respublikai, o ne Komisijai.
92 Tačiau neteisėtas Italijos valstybės įsipareigojimų šiuo atžvilgiu neįvykdymas, kurį šiuo atveju Teisingumo Teismas patvirtino minėtame sprendime Komisija prieš Italiją, negali sudaryti kliūčių Komisijai iš jos turimos informacijos padaryti reikiamas išvadas dėl naujos pagalbos, kurią Italijos Respublika ketina suteikti tai pačiai įmonei, suderinamumo. Iš tiesų bet koks kitoks sprendimas būtų naudingas valstybėms narėms, kurios, suteikusios neteisėtą pagalbą, nesilaiko savo lojalaus bendradarbiavimo pareigos ir dėl to valstybės pagalbos kontrolės sistema tampa neveiksminga.
93 Iš to išplaukia, kad antrojo ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su neįvertinimu, ar dėl ankstesnės pagalbos ir ginčijamos priemonės sutapimo iškraipoma konkurencija
– Šalių argumentai
94 Ieškovės iš esmės tvirtina, jog Komisija pažeidė savo pareigą įrodyti, kad sutapus ankstesnei neteisėtai pagalbai ir naujai pagalbai gali kilti neigiamas poveikis konkurencijai, bei savo pareigą nustatyti rinką, kurioje toks poveikis galėtų pasireikšti.
95 Jų manymu, Komisija turėjo paaiškinti, kodėl nebuvo galima teikti naujos pagalbos, kuri pati savaime yra suderinama su bendrąja rinka, nes ji galėjo iškraipyti konkurenciją, jei būtų sutapusi su ankstesne pagalba, kuri nebuvo grąžinta. Ieškovės atmeta bet kokį Komisijos bandymą perkelti pagalbos sutapimo įrodinėjimo naštą joms ir taip EB 87 straipsnio 3 dalyje numatytų leidžiančių nukrypti nuostatų taikymui nustatyti papildomą sąlygą. Iš tiesų Deggendorf teismo praktikos tikslas nėra leidimui teikti pagalbą nustatyti naują formalią sąlygą, kuri nėra numatyta EB sutartyje nei antrinės teisės aktuose ir kuri dėl to būtų neteisėta.
96 Ieškovių manymu, negali būti pritarta tam, jog Komisija atsisako atlikti tokią analizę, nurodydama, kad ji neturi visos reikiamos informacijos. Komisija negalėjo nustatyti tariamos ankstesnės neteisėtos pagalbos sumos todėl, kad ji pasirinko nenagrinėti atitinkamų įmonių individualios situacijos sprendime dėl atleidimo nuo mokesčių ir priimti abstraktų sprendimą dėl pagalbos schemos. Trūkumai, kurių galėjo būti įgyvendinant tokį sprendimą nacionaliniu lygmeniu, nesuteikia teisės Komisijai tuo kaltinti gavėjas remiantis Deggendorf teismo praktika nagrinėjant kitą pagalbą.
97 Komisija mano, kad ji teisingai taikė šioje byloje Deggendorf teismo praktikoje priimtą sprendimą. Ypač ji priminė abejones, kurias išreiškė sprendime pradėti procedūrą darydama nuorodą į šią teismo praktiką, susijusias su rizika, kad bus iškraipyta konkurencija, nes ankstesnės pagalba ir ginčijama priemonė sutampa, ir ji konstatavo, kad šių abejonių neišsklaidė nei Italijos Respublika, nei AEM Torino. Komisijos nuomone, kadangi Italijos Respublika ar AEM Torino nepateikė priešingos informacijos, ji, priimdama ginčijamą sprendimą, turėjo teisę remtis savo turima informacija, iš to darydama išvadą, kad jos abejonės dėl rizikos, kylančios dėl aptariamos pagalbos sutapimo, išliko.
98 Komisija mano, kad iš minėto 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimo TWD prieš Komisiją (23 punktas) matyti, jog tai, kad nauja pagalba neturi sutapti su ankstesne neteisėta pagalba, kuri nėra grąžinta, yra viena iš bendrųjų sąlygų, leidžiančių pasinaudoti viena iš Sutartyje numatytų leidžiančių nukrypti nuostatų pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka klausimu. Todėl reikia taikyti nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią atitinkama valstybė narė turi pateikti visą informaciją, kad Komisija galėtų patikrinti, ar yra tenkinamos leidžiančios nukrypti nuostatos, kurią norima taikyti, sąlygos.
99 Be to, Komisija nurodė, kad jeigu galimybė taikyti Deggendorf teismo praktikoje priimtą sprendimą priklausytų nuo faktinės aplinkybės, ar valstybės narės užbaigė tyrimo procedūras ir perdavė Komisijai informaciją, susijusią su pagalbos suma, gauta iš įvairių įmonių gavėjų, valstybės pagalbos kontrolės sistema taptų neveiksminga ir taip „būtų suteikta naudos“ valstybėms narėms, kurios nesilaiko informavimo ir lojalaus bendradarbiavimo pareigos.
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
100 Visų pirma reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką valstybė narė, kuri prašo suteikti galimybę skirti pagalbą nukrypstant nuo Sutarties nuostatų, turi pareigą bendradarbiauti su Komisija, pagal kurią, be kita ko, ji turi pateikti informaciją, kad ši institucija galėtų patikrinti, ar prašomos taikyti leidžiančios nukrypti nuostatos sąlygos yra tenkinamos (1993 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑364/90, Rink. p. I‑2097, 20 punktas; 1999 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Freistaat Sachsen ir kt. prieš Komisiją, T‑132/96 ir T‑143/96, Rink. p. II‑3663, 140 punktas ir minėto sprendimo Regione autonoma della Sardegna prieš Komisiją 129 punktas).
101 Ši pareiga buvo išplėsta ir potencialiam planuojamos pagalbos gavėjui. Iš tiesų buvo nuspręsta, kad jeigu sprendime pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą pateikta pakankama pirminė Komisijos analizė, kurioje išdėstytos priežastys, kodėl ji abejoja dėl aptariamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, valstybė narė ir potencialus gavėjas turi pateikti informaciją, galinčią įrodyti, kad ši pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, ir nurodyti specifines aplinkybes, susijusias su jau suteiktos pagalbos grąžinimu, tuo atveju, jei Komisija to reikalautų (minėto sprendimo Fleuren Compost prieš Komisiją 45 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2004 m. lapkričio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, T‑176/01, Rink. p. II‑3931, 93 ir 94 punktus ir pagal analogiją 2002 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink. p. I‑7869, 170 punktą).
102 Ieškovės tvirtina, kad valstybės narės ir įmonės gavėjos pareiga pateikti Komisijai informaciją, kad būtų galima įrodyti siūlomos pagalbos suderinamumą, neturėtų būti taikoma ir ankstesnės neteisėtos pagalbos, ir naujos pagalbos sutapimo atveju, nes pastarojo kriterijaus nėra tarp į EB 87 straipsnio 3 dalyje numatytų leidžiančių nukrypti nuostatų taikymo sąlygų.
103 Šiam argumentui negalima pritarti. Visų pirma negalima manyti, atsižvelgiant į minėtų 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimo TWD prieš Komisiją ir 1995 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo TWD prieš Komisiją formuluotes, kad Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas ketino įtraukti naują valstybės pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka sąlygą, skirtingą nei kylančios iš EB 87 straipsnio 3 dalies. Atvirkščiai, jie aiškiai nurodė, kad nagrinėjamos naujos pagalbos nesutapimo su ankstesne neteisėta ir nesuderinama pagalba, kuri nėra grąžinta, kriterijus taikomas Komisijai bendrai nagrinėjant pagalbos suderinamumą ir yra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos ji turi atsižvelgti taikydama šią nuostatą. Iš tiesų Pirmosios instancijos teismas minėto 1995 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo TWD prieš Komisiją 56 punkte nusprendė, kad kai Komisija nagrinėja, ar valstybės pagalba suderinama su bendrąja rinka, ji turi atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes, taip pat prireikus į ankstesniame sprendime nagrinėtąsias, bei į šiame ankstesniame sprendime valstybei narei nustatytas pareigas. Tuo remdamasis jis padarė išvadą, kad Komisija turėjo kompetenciją atsižvelgti, pirma, į tikėtiną ankstesnės pagalbos ir naujos pagalbos sutapimą ir, antra, į tai, kad neteisėta pripažinta ankstesnė pagalba nebuvo grąžinta. Minėto 1995 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo TWD prieš Komisiją 26 punkte Teisingumo Teismas pridūrė, kad taikydama EB 87 straipsnio 3 dalį, taikytiną ginčijamuose sprendimuose, Komisija turi didelę diskreciją, kuriai įgyvendinti reikalingi ekonominiai ir socialiniai vertinimai turi būti atlikti atsižvelgiant į Bendrijos kontekstą.
104 Iš to išplaukia, kad valstybei narei ir įmonei, potencialiai naujos pagalbos gavėjai, tenkanti pareiga pateikti Komisijai informaciją, siekiant įrodyti, kad ši pagalba yra suderinama su bendrąja rinka (žr. šio sprendimo 100 punkte nurodytą teismų praktiką), taikoma ir būtinybei nustatyti, kad nauja pagalba nesutampa su ankstesne neteisėta pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka, kuri nėra grąžinta.
105 Dar reikia nustatyti, ar minėtoje teismų praktikoje nurodyta sąlyga yra tenkinama šioje byloje, nagrinėjant, ar sprendime pradėti procedūrą pateikta pakankama pirminė analizė, išdėstanti priežastis, dėl kurių Komisija abejoja aptariamos pagalbos suderinamumu su bendrąja rinka.
106 Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad Komisija sprendimo pradėti procedūrą 31 ir paskesniuose punktuose detaliai paaiškino, kodėl ji, taikydama Deggendorf teismo praktikoje priimtą sprendimą, ketino numatyti sąlygą, kad ginčijama pagalba bus laikoma suderinama, jei prieš tai bus grąžinta neteisėta pagalba pagal atleidimo nuo mokesčių sistemą.
107 Konkrečiai minėto sprendimo 35 ir 37 punktuose ji pažymėjo, kad Italijos valdžios institucijos negalėjo nurodyti nei sumos, kurią turi grąžinti AEM Torino, nei sąlygų ir jų galutinio sumokėjimo termino, ir kad šiomis aplinkybėmis, jos manymu, ji negali įvertinti, ar ankstesnė pagalba sutampa su nauja pagalba ir ar kai kuriais atvejais dėl to gali būti iškraipyta bendroji rinka.
108 Taigi Italijos Respublika bei AEM Torino vykstant formaliai tyrimo procedūrai turi pateikti Komisijai informaciją, kuri įrodytų, kad ankstesnė pagalba nesutampa su ginčijama priemone ir dėl to bendroji rinka neiškraipoma. Todėl ieškovės negali kaltinti Komisijos, kad ji ginčijamame sprendime neįrodė, jog dėl ankstesnės pagalbos sutapimo su ginčijama priemone gali atsirasti neigiamas poveikis konkurencijai, nes Komisija, Italijos Respublikai ir ieškovėms su ja nebendradarbiaujant, neprivalo surasti visos informacijos, įrodančios tokį poveikį.
109 Dėl to, kad neatlikta rinkos analizė, kuo ieškovės kaltina Komisiją, reikia priminti, jog Komisijai pakanka nustatyti, kad ginčijama pagalba gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją, ir ji neprivalo, priešingai nei tvirtina ieškovės, apibrėžti aptariamos rinkos (šiuo klausimu žr. 1980 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Philip Morris Holland prieš Komisiją, 730/79, Rink. p. 2671, 9–12 punktus ir 2000 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alzetta ir kt. prieš Komisiją, T‑298/97, T‑312/97, T‑313/97, T‑315/97, T‑600/97– T‑607/97, T‑1/98, T‑3/98–T‑6/98 ir T‑23/98, Rink. p. II‑2319, 95 punktą).
110 Šioje byloje, kaip jau buvo konstatuota, Italijos Respublikai ir AEM Torino, kaip potencialiai ginčijamos priemonės gavėjai, nebendradarbiaujant su Komisija ši negalėjo įvertinti, ar ankstesnė neteisėta pagalba sutampa su nauja pagalba, bei dėl to galintį atsirasti poveikį konkurencijai. Be to, remiantis argumentais, pagrindžiančiais 100 ir 101 punktuose minėtoje teismo praktikoje priimtą sprendimą, ieškovės negali remtis nei faktine aplinkybe, kad Italijos Respublika neįvykdė jai tenkančios pareigos pateikti Komisijai visą informaciją, kad būtų galima atlikti šį vertinimą, nei jų pačių nebendradarbiavimu šiuo klausimu, siekdamos apkaltinti Komisiją, kad ji nenustatė aptariamos rinkos ar neatliko jos analizės, nes negalėjo atlikti tokio vertinimo.
111 Iš to išplaukia, kad antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį reikia atmesti.
112 Kadangi visi ieškovių nurodyti ieškinio pagrindai buvo atmesti, reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
113 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Iride SpA ir Iride Energia SpA bylinėjimosi išlaidas.
I. Pelikánová
K. Jürimäe
S. Soldevila Fragoso
Paskelbta 2009 m. vasario 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
* Proceso kalba: italų.
Full & Egal Universal Law Academy