12.9.2009
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 220/7
2009 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas (Cour du travail de Liège (Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) byloje Mono Car Styling SA, likviduojama įmonė, prieš Dervis Odemis ir kt.
(Byla C-12/08) (1)
(Prašymas priimti prejudicinį sprendimą - Direktyvos 98/59/EB 2 ir 6 straipsniai - Darbuotojų informavimo bei konsultavimosi su jais tvarka kolektyvinio atleidimo iš darbo atveju - Darbdavio įsipareigojimai - Darbuotojų teisė pareikšti ieškinį - Bendrijos teisę atitinkantis aiškinimas)
2009/C 220/11
Proceso kalba: prancūzų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Cour du travail de Liège
Šalys pagrindinėje byloje
Ieškovė: Mono Car Styling SA, likviduojama įmonė
Atsakovė: Dervis Odemis ir kt.
Dalykas
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Cour du travail de Liège (Belgija) — 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo (OL L 225, p. 16) — Informavimo ir konsultavimosi tvarkos teisėtumas atleidimo atveju — Rašytinės informacijos, susijusios su planuojamo atleidimo motyvais, atleidžiamų darbuotojų skaičiumi ir kategorija bei su numatytais šių darbuotojų atrankos kriterijais, nebuvimas — Darbuotojų atstovų skundų dėl darbuotojų teisės individualiai pareikšti ieškinį ginčijant atleidimo procedūros teisėtumą nebuvimo pasekmės — Reikalavimo vienodai aiškinti apimtis
Rezoliucinė dalis
1.
1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvos 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo 6 straipsnis kartu su 2 straipsnio 1–3 dalimis turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia nacionalinės teisės normų, kuriomis įtvirtinamos procedūros, leidžiančios ir darbuotojų atstovams, ir patiems darbuotojams individualiai kontroliuoti šioje direktyvoje numatytų įsipareigojimų laikymąsi, tačiau kurios riboja darbuotojų teisę individualiai pareikšti ieškinį, nes galima pateikti tik tam tikrus skundus, ir jai taikomas reikalavimas, kad darbuotojų atstovai prieš tai pateiktų darbdaviui skundus, o atleidžiamas darbuotojas — informuotų jį apie tai, kad ginčija informavimo ir konsultavimosi tvarką.
2.
Aplinkybė, kad nacionalinės teisės aktai numato procedūrą, kurioje darbuotojų atstovai gali kontroliuoti, kaip darbdavys laikosi Direktyvoje 98/59 numatytų informavimo ir konsultavimosi įsipareigojimų, ir pripažįsta su kolektyvinio atleidimo faktu susijusių darbuotojų teisę individualiai pareikšti ieškinį, bet su tam tikrais apribojimais ir taikant specifines sąlygas, nepažeidžia veiksmingos teisminės gynybos principo.
3.
Direktyvos 98/59 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia tokią nuostatą, kokia yra 1998 m. Įstatymo 66 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa, kur nustatomi mažesni darbdavio, ketinančio vykdyti kolektyvinį atleidimą, įsipareigojimai nei numatyta šios direktyvos 2 straipsnyje. Taikydamas vidaus teisę, nacionalinis teismas pagal Bendrijos teisę atitinkančio aiškinimo principą turi atsižvelgti į visas nacionalinės teisės normas ir kiek įmanoma jas aiškinti pagal šios direktyvos formuluotes ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas. Todėl jis privalo neperžengdamas savo jurisdikcijos ribų užtikrinti, kad nebūtų numatyti mažesni darbdavio, ketinančio vykdyti kolektyvinį atleidimą, įsipareigojimai nei numatyti šios direktyvos 2 straipsnyje.
(1) OL C 79, 2008 3 29.
Full & Egal Universal Law Academy