GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2009 m. spalio 29 d.(1)
Byla C‑386/08
Brita GmbH
prieš
Hauptzollamt Hamburg‑Hafen
(Finanzgericht Hamburg (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Preferencinis režimas – EB‑Izraelio susitarimas – EB‑PIO susitarimas – „Produktų kilmės“ sąvoka – Produktai, kilę iš Izraelio okupuotų gyvenviečių Vakarų Krante – Sertifikatų EUR.1 patikrinimas išleidus prekes – Abejonės dėl prekių kilmės – „Izraelio Valstybės teritorijos“ sąvoka“
1. Ši prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra yra susijusi su Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, įsteigiančio asociaciją tarp Europos bendrijų bei jų valstybių narių ir Izraelio Valstybės(2), taip pat Europos ir Viduržemio jūros regiono laikinosios asociacijos susitarimo dėl prekybos ir bendradarbiavimo tarp Europos bendrijos ir Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO), atstovaujančios Vakarų Kranto ir Gazos ruožo Palestinos valdžios interesams(3), aiškinimu.
2. Ji buvo pradėta bendrovei Brita GmbH(4) užginčijus Vokietijos muitinės institucijos jai nurodytus sumokėti muito mokesčius už Vakarų Krante pagamintų mineralinio vandens paruošimo įrenginių, dėl kurių Izraelio muitinės institucijos išdavė judėjimo sertifikatą, patvirtinantį šių prekių Izraelio kilmę, importą.
3. Finanzgericht Hamburg (Vokietija) Teisingumo Teismo klausia, ar pagal EB‑Izraelio susitarimą Vokietijos muitinės institucijas saisto Izraelio muitinės institucijų atlikto šių prekių kilmės patikrinimo išleidus prekes rezultatai.
4. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar Vokietijos muitinės institucijos ginčą su Izraelio muitinės institucijomis turėjo perduoti spręsti šiuo susitarimu įsteigtam Muitinių bendradarbiavimo komitetui.
5. Galiausiai Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti dėl galimybės EB‑Izraelio susitarimą arba EB‑PIO susitarimą pasirinktinai taikyti prekėms, kurių Izraelio kilmė buvo patvirtinta, tačiau paaiškėjo, kad jų kilmė – okupuotos teritorijos, būtent Vakarų Krantas.
6. Šioje išvadoje pasiūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, kad tarp EB‑Izraelio susitarimą pasirašiusių šalių muitinės institucijų kilus ginčui dėl šio susitarimo teritorinės taikymo srities, importuojančios valstybės muitinės institucijų nesaisto eksportuojančios valstybės muitinės institucijų atlikto patikrinimo išleidus prekes rezultatai.
7. Toliau prašysiu Teisingumo Teismo pripažinti, kad Vokietijos muitinės institucijos neprivalėjo ginčo su Izraelio muitinės institucijomis perduoti Muitinių bendradarbiavimo komitetui.
8. Galiausiai nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad prekėms, kurių Izraelio kilmę patvirtino Izraelio muitinės institucijos, tačiau paaiškėjo, kad jų kilmė – okupuotos teritorijos, būtent Vakarų Krantas, negali būti taikomas preferencinis režimas nei pagal EB‑Izraelio susitarimą, nei pagal EB‑PIO susitarimą.
I – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
9. 1995 m. lapkričio 27 ir 28 d. Barselonoje vykusi Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių Ministrų Konferencija suteikė galimybę sukonkretinti ankstesnių Europos Tarybų jau apibrėžtas kryptis – sukurti partnerystę su Viduržemio jūros baseino šalimis. Tuo metu trečiųjų valstybių buvo dvylika: Alžyro Liaudies Demokratinė Respublika, Kipro Respublika, Egipto Arabų Respublika, Izraelio Valstybė, Jordanijos Hašimitų Karalystė, Libano Respublika, Maltos Respublika, Maroko Karalystė, Sirijos Arabų Respublika, Tuniso Respublika, Turkijos Respublika ir Palestinos valdžia.
10. Ši naujoji partnerystė siejama su trimis sritimis. „Politinės ir saugumo partnerystės“ sritimi siekiama sukurti bendrą taikos ir stabilumo erdvę. Antroji „ekonominės ir finansinės partnerystės“ sritis turi leisti sukurti bendrą klestėjimo erdvę. Galiausiai „socialinės, kultūrinės ir humanitarinės partnerystės“ sritimi siekiama plėtoti žmogiškuosius išteklius, skatinti supratimą tarp kultūrų bei kurti laisvas ir klestinčias pilietines visuomenes.
11. Tarp Bendrijos ir valstybių narių bei Viduržemio jūros regiono šalių buvo sudaryti dvišaliai susitarimai. Šie dvišaliai susitarimai pagrįsti ta pačia schema, kuri apima tris minėtas sritis bei susitarimo protokolą dėl produktų kilmės sąvokos apibrėžimo ir administracinio bendradarbiavimo metodų, kurie ypač susiję su produktų kilmę patvirtinančių sertifikatų išdavimo ir jų patikrinimo išleidus prekes būdais.
12. Taip 1995 m. lapkričio 20 d. Briuselyje Bendrija ir valstybės narės pasirašė EB‑Izraelio susitarimą, o 1997 m. vasario 24 d. – EB‑PIO susitarimą.
13. Šie susitarimai buvo patvirtinti atitinkamai 2000 m. balandžio 19 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 2000/384/EB, EAPB(5) ir 1997 m. birželio 2 d. Tarybos sprendimu 97/430/EB(6).
1. EB‑Izraelio susitarimas
14. EB ir Izraelio susitarimas įsigaliojo 2000 m. birželio 1 dieną. Iš šio susitarimo preambulės matyti, kad „Bendrija, jos valstybės narės ir Izraelis nori stiprinti [esančius tradicinius ryšius] ir užmegzti ilgalaikius santykius, pagrįstus abipusiškumo ir partnerystės principais, ir skatinti tolesnę Izraelio ekonomikos integraciją į Europos ekonomiką“.
15. EB‑Izraelio susitarimo preambulėje taip pat nustatyta, kad šalys sudarė šį susitarimą „atsižvelgdamos į [jų] teikiamą reikšmę ekonominės laisvės principui ir Jungtinių Tautų Chartijos principams, ypač pagarbos žmogaus teisėms ir demokratijai principui, kuris yra asociacijos pagrindas“.
16. Pagal minėto susitarimo 7 straipsnį EB‑Izraelio susitarimo nuostatos taikomos produktams, kurių kilmės šalys yra Bendrija ir Izraelis. Šio susitarimo 8 straipsnyje numatyta, kad „tarp Bendrijos ir Izraelio uždraudžiami visi importo ir eksporto muitai bei kiti lygiaverčio poveikio mokesčiai. Ši nuostata taikoma ir fiskalinio pobūdžio muitams“.
17. EB‑Izraelio susitarimo 67 straipsniu numatyta įsteigti Asociacijos tarybą, kuriai pavesta nagrinėti visus pagrindinius dėl šio susitarimo kylančius klausimus, taip pat visus kitus dvišalius ar daugiašalius abi puses dominančius klausimus.
18. Pagal šio susitarimo 75 straipsnio 1 dalį kiekviena šalis gali perduoti Asociacijos tarybai spręsti visus ginčus, susijusius su EB‑Izraelio susitarimo taikymu ar aiškinimu.
19. Iš šio susitarimo 79 straipsnio 2 dalies taip pat matyti, kad jei kuri nors šalis mano, kad kita šalis neįvykdė įsipareigojimo pagal šį susitarimą, ji gali imtis atitinkamų priemonių, tačiau su sąlyga, kad iš anksto pateikia Asociacijos tarybai visą reikiamą informaciją, kad būtų galima išsamiai išnagrinėti padėtį ir surasti abiem šalims priimtiną sprendimą.
20. EB‑Izraelio susitarimo teritorinė taikymo sritis apibrėžta šio susitarimo 83 straipsnyje. Vadovaujantis šiuo straipsniu, šis susitarimas taikomas teritorijose, kuriose taikoma Europos bendrijos steigimo sutartis ir Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis, laikantis tose sutartyse nustatytų sąlygų, ir Izraelio Valstybės teritorijoje.
21. Pagal šio susitarimo 4 protokolo dėl sąvokos „prekių kilmė“ apibrėžimo ir administracinio bendradarbiavimo būdų 2 straipsnio 2 dalies a ir b punktus Izraelio kilmės statusą turinčiomis prekėmis laikomi visiškai Izraelyje gauti produktai, kaip apibrėžta šio protokolo 4 straipsnyje(7), bei Izraelyje gauti produktai, kurių sudėtyje esančios medžiagos nevisiškai gautos Izraelyje, jei tokios medžiagos buvo pakankamai apdirbtos arba perdirbtos Izraelyje, kaip apibrėžta šio protokolo 5 straipsnyje.
22. EB‑Izraelio susitarimo 4 protokole taip pat įtvirtintos produktų kilmės įrodymo taisyklės. Šio protokolo 17 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad kilmės statusą turintiems produktams, kaip apibrėžta šiame protokole, taikomos šio susitarimo nuostatos pateikus prekių judėjimo sertifikatą EUR.1(8). Pagal EB‑Izraelio susitarimo 4 protokolo 18 straipsnio 1 dalį šį sertifikatą išduoda eksportuojančios šalies muitinės institucijos eksportuotojui arba eksportuotojo atsakomybe jo įgaliotajam atstovui, pateikus paraišką raštu.
23. Šio protokolo 32 straipsnyje įtvirtintas administracinis Izraelio Valstybės ir atitinkamos valstybės narės bendradarbiavimas. Todėl kai importuojančios šalies muitinės institucijos turi abejonių dėl produktų kilmės, jos gali prašyti atlikti sertifikatų EUR.1 patikrinimą išleidus prekes. Tuomet šios institucijos grąžina atitinkamus sertifikatus eksportuojančios valstybės muitinės institucijoms ir joms nurodo tyrimą pateisinančias turinio ar formos priežastis.
24. Šio protokolo 32 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad patikrinimą atlieka eksportuojančios šalies muitinės institucijos. EB‑Izraelio susitarimo 4 protokolo 32 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad „jei esant pagrįstoms abejonėms per dešimt mėnesių nuo prašymo atlikti patikrinimą atsakymas negaunamas arba jei atsakyme nepakanka informacijos reikiamo dokumento autentiškumui arba tikrajai produktų kilmei nustatyti, prašymą pateikusios muitinės institucijos, išskyrus force majeure atvejus arba esant išimtinėms aplinkybėms, atsisako teikti lengvatas“.
25. Galiausiai pagal šio protokolo 33 straipsnio pirmą pastraipą, „jei dėl 32 straipsnyje numatytų patikrinimo procedūrų kyla ginčai, kurių negali tarpusavyje išspręsti patikrinimo prašanti muitinės institucija bei atsakinga už šio patikrinimo vykdymą muitinės institucija, arba kai jos nesutaria dėl šio protokolo aiškinimo, ginčai perduodami Muitinių bendradarbiavimo komitetui“.
26. Kilmės taisyklės bei EB‑Izraelio susitarimo teritorinės taikymo srities klausimas jau daugelį metų yra ginčo tarp Bendrijos ir Izraelio Valstybės dalykas. Bendrija mano, kad okupuotų Vakarų Kranto ir Gazos ruožo teritorijų kilmės prekėms negali būti taikomas EB‑Izraelio susitarime įtvirtintas preferencinis režimas, tačiau Izraelio Valstybė įsitikinusi, kad jis turi būti taikomas.
27. Dar 1997 metais importuotojams skirtame pranešime(9) Europos Bendrijų Komisija nurodė savo abejones dėl iš Izraelio atvežtų apelsino sulčių importui į Bendriją pateiktų sertifikatų EUR.1 galiojimo ir netinkamo Izraelio Valstybės bei Bendrijos administracinio bendradarbiavimo. Komisijos nuomone, šios abejonės gali būti pagrindas ginčyti šiuos sertifikatus.
28. 1998 m. gegužės 12 d. Komunikate Tarybai ir Europos Parlamentui(10) Komisija nurodė sunkumus, su kuriais susiduriama taikant EB‑Izraelio susitarimo 4 protokolą, taikomą, kol Bendrija ratifikuos patį susitarimą.
29. Šiame komunikate ji nurodė, kad teisingai taikyti šį susitarimą trukdė dvi kliūtys. Šios kliūtys susijusios su prekių, kurių Izraelio kilmė buvo patvirtinta, tačiau kurios faktiškai buvo pagamintos okupuotose teritorijose, eksportu į Bendriją.
30. Be to, ES ir Izraelio Asociacijos tarybos antrojoje sesijoje(11) Komisija „apgailestavo dėl esančių skirtumų aiškinant [EB‑Izraelio] susitarimo teritorinę taikymo sritį“. Ji taip pat pažymėjo, kad teisiškai privalo užtikrinti šio susitarimo įgyvendinimą ir apsaugoti Sąjungos nuosavus išteklius(12). Todėl Komisija informavo apie naujo pranešimo paskelbimą(13).
31. Šiuo pranešimu Komisija informavo importuotojus, kad „atliktų patikrinimo procedūrų rezultatai patvirtina, jog Izraelis išduoda kilmės įrodymus produktams, kilusiems iš Izraelio nuo 1967 m. valdomų teritorijų, kurioms, Bendrijos nuomone, [EB‑Izraelio susitarime] įtvirtintas preferencinis režimas netaikytinas“. Ji taip pat nurodė, kad „kilmės įrodymus pateikiantys Bendrijos ūkio subjektai, siekiantys, kad iš Izraelio gyvenviečių Vakarų Krante, Gazos ruože, Rytų Jeruzalėje ir Golano aukštumose kilusiems produktams būtų taikomas preferencinis režimas, informuojami, kad jie turi imtis visų būtinų atsargumo priemonių ir kad dėl tokių prekių pateikimo į laisvą apyvartą gali atsirasti skola muitinei.“
2. EB‑PIO susitarimas
32. EB‑PIO susitarimas įsigaliojo 1997 m. liepos 1 dieną. Susitarimo preambulėje nurodyta, kad šalys sudarė šį susitarimą „atsižvelgdamos į svarbą, kurią šalys teikia Jungtinių Tautų Chartijos principams, ypač žmogaus teisių laikymuisi, demokratiniams principams ir ekonominėms laisvėms, sudarančioms jų ryšių pagrindą“. Minėtas susitarimas taip pat buvo sudarytas „[atsižvelgiant] į šalių ekonominės ir socialinės plėtros skirtumus bei poreikį intensyviau dėti dabartines pastangas, skatinant Vakarų Kranto ir Gazos ruožo ekonominę ir socialinę plėtrą“.
33. Pagal EB‑PIO susitarimo 1 straipsnio 2 dalį šiuo susitarimu, be kita ko, siekiama prisidėti prie Vakarų Kranto ir Gazos ruožo socialinės ir ekonominės plėtros, taip pat skatinti regionų bendradarbiavimą, atsižvelgiant į taikaus sambūvio ir ekonominio ir politinio stabilumo sustiprinimą.
34. Šio susitarimo 5 straipsnyje numatyta, kad „vykstant prekybai tarp Bendrijos bei Vakarų Kranto ir Gazos ruožo, joks naujas importo muito mokestis ar bet kuris kitas, lygiavertį poveikį turintis mokestis netaikomas“. Minėto susitarimo 6 straipsnyje papildyta, kad „importuojant į Bendriją produktus, kurių kilmės šalis yra Vakarų Krantas ir Gazos ruožas, leidžiama neapmokestinti muito mokesčiu arba bet kuriuo kitu, lygiavertį poveikį turinčiu mokesčiu ir netaikyti kiekybinių apribojimų ar bet kurios kitos, lygiavertį poveikį turinčios priemonės.“
35. „Produktų kilmės“ sąvoka apibrėžta EB‑PIO susitarimo 3 protokole dėl sąvokos „produktų kilmė“ apibrėžimo ir administracinio bendradarbiavimo metodų. Šio protokolo 2 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodyta, kad Vakarų Kranto ir Gazos ruožo kilmės statusą turinčiais produktais laikomi visiškai Vakarų Krante ir Gazos ruože gauti produktai(14), taip pat Vakarų Krante ir Gazos ruože gauti produktai, kurių sudėtyje esančios medžiagos nevisiškai gautos šiose teritorijose, jei tokios medžiagos šiose teritorijose buvo pakankamai apdirbtos arba perdirbtos.
36. Šio susitarimo 67 straipsnyje numatyta, kad jei dėl EB‑PIO susitarimo aiškinimo ar taikymo tarp šalių kyla ginčas, bet kuri šalis gali perduoti spręsti tokį ginčą Jungtiniam komitetui.
37. Galiausiai šio susitarimo 73 straipsnyje numatyta, kad jis taikomas Vakarų Krante ir Gazos ruože.
B – Laikinasis Izraelio ir Palestinos susitarimas
38. 1991 m. pradėtu Madrido procesu siekiama sukurti tvarią taiką Artimuosiuose Rytuose. Šiame procese 1995 m. rugsėjo 28 d. Vašingtone Izraelio Valstybė ir PIO pasirašė Laikinąjį Izraelio ir Palestinos susitarimą dėl Vakarų Kranto ir Gazos ruožo(15). Šiuo susitarimu, kuris, kaip numatyta jo preambulėje, pakeičia Susitarimą dėl Gazos ruožo ir Jericho regiono(16), Preliminarų susitarimą dėl teisių ir įgaliojimų perdavimo(17) ir Protokolą dėl galutinio teisių ir įgaliojimų perdavimo(18), be kita ko, siekiama „Vakarų Kranto ir Gazos ruožo Palestinos gyventojams įsteigti , renkamą Tarybą ir vykdomosios valdžios vadovą, siekiant galutinai išspręsti konfliktą pagal [Jungtinių Tautų] Saugumo Tarybos Rezoliucijas Nr. 242 ir 338“(19).
39. Šioje preambulėje taip pat nurodyta, kad renkamos Tarybos ir vykdomosios valdžios vadovo rinkimai yra „svarbus laikinas pereinamasis etapas įgyvendinti Palestinos gyventojų teises bei teisėtus reikalavimus ir sudaro demokratinį pagrindą steigti Palestinos institucijas“.
40. Šiam tikslui įgyvendinti Izraelio ir Palestinos susitarime numatyta, kad Izraelio Valstybė renkamai Tarybai perduos Izraelio karinės vyriausybės bei civilinės administracijos teises ir įgaliojimus bei toliau vykdys teises ir įgaliojimus, kurie nebus perduoti(20).
41. Baigus pirmąjį padalijimo etapą(21) buvo įkurtos trys zonos. Tai – zonos A, B ir C. Kadangi teritorija, iš kurios kilo pagrindinėje byloje nagrinėjami produktai, yra zonoje C, analizuosiu tik šią zoną.
42. Šioje zonoje Izraelio Valstybė išlaiko išimtinę kompetenciją saugumo srityje.
43. Pagal Izraelio ir Palestinos susitarimo IX straipsnio 5 dalies b punkto 1 papunktį PIO gali vesti derybas ir pasirašyti ekonominius susitarimus su valstybėmis ar tarptautinėmis organizacijomis.
44. Be to, šio susitarimo XI straipsnio 2 dalies c punkte numatyta, kad „zonoje C pirmajame padalijimo etape Izraelis Tarybai perduos civilines teises ir įgaliojimus, nesusijusius su teritorija, kaip numatyta III priede“.
45. Šio susitarimo III priedo IV straipsnyje įtvirtintos specialios nuostatos zonos C teritorijoms.
46. Taigi nurodyta, kad šiose teritorijose pirmajame padalijimo etape teisės ir įgaliojimai, susiję su 1 priedėlyje išvardytomis sritimis, bus perduoti ir užtikrinti Tarybos, išrinktos vadovaujantis šio priedėlio nuostatomis.
47. Pagal šio priedėlio 6 straipsnį prekyba ir pramonė patenka į renkamai Tarybai perduodamas sritis. Jame nurodoma, kad prekybos ir pramonės sritis, be kita ko, apima importą ir eksportą. Šios srities ekonominiai klausimai reguliuojami Izraelio ir Palestinos susitarimo V priede.
48. Vadovaujantis šio priedo IX straipsnio (susijusio su pramone) 6 dalimi, Palestinos gyventojai, remdamiesi Palestinos valdžios išduotais kilmės sertifikatais, turi teisę be apribojimų eksportuoti savo pramonės produktus į užsienio rinkas.
II – Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla
49. Brita yra Vokietijoje įsteigta bendrovė. Ji importuoja mineralinio vandens paruošimo įrenginius, sudedamąsias dalis ir gėrimų sirupus, kuriuos gamina bendrovė Soda‑Club Ltd(22), įkurta Mishor Adumin Vakarų Krante, į rytus nuo Jeruzalės.
50. Vadovaujantis Izraelio ir Palestinos susitarimu, ši teritorija, kurią Izraelio Valstybė okupavo 1967 m., patenka į zonos C teritorijas.
51. 2002 m. vasario–birželio mėnesiais Brita prašė išleisti Soda‑Club patiektas prekes į laisvą apyvartą. Šiam tikslui ji pateikė 62 muitinės deklaracijas, kuriose Izraelio Valstybė buvo nurodyta kaip šių prekių kilmės šalis. Soda‑Club pateiktose sąskaitose taip pat buvo nurodyta, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami produktai yra kilę iš Izraelio.
52. Vokietijos muitinės institucijos laikinai patenkino Brita prašymą ir pagal EB‑Izraelio susitarimą suteikė šiems produktams preferencinius tarifus. Kartu ji paprašė atlikti šių produktų kilmės įrodymų patikrinimą išleidus prekes.
53. Šis prašymas buvo pateiktas priėmus 2001 m. gruodžio 6 d. Ministro įsakymą, pagal kurį visų preferencinių sertifikatų iš Izraelio atžvilgiu reikėjo atlikti patikrinimą išleidus prekes, jei dėl atitinkamų prekių siuntų buvo pagrįstų abejonių, jog jos gali būti kilusios iš Izraelio Valstybės okupuotų gyvenviečių Vakarų Krante, Gazos ruože, Rytų Jeruzalėje ar Golano aukštumose.
54. Prašymas atlikti patikrinimą išleidus prekes buvo perduotas Izraelio muitinės institucijoms. Jos Vokietijos muitinės institucijoms atsakė, kad „mūsų atliktas tyrimas parodė, kad nagrinėjamos prekės yra kilusios iš Izraelio muitinės kompetencijai priklausančios teritorijos. Todėl remiantis EB‑Izraelio susitarimu jos turi kilmės statusą ir pagal šį susitarimą joms turi būti taikomas preferencinis režimas“.
55. Manydamos, kad Izraelio muitinės institucijų pateikta informacija yra nepakankama EB‑Izraelio susitarimo 4 protokolo 32 straipsnio 6 dalies prasme, Vokietijos muitinės institucijos 2003 m. vasario 6 d. raštu iš naujo paprašė Izraelio muitinės institucijų pateikti papildomos informacijos, ar lengvatiniuose sertifikatuose nurodytos prekės buvo pagamintos Izraelio okupuotose gyvenvietėse Vakarų Krante, Gazos ruože, Rytų Jeruzalėje ar Golano aukštumose.
56. Izraelio muitinės institucijos neatsakė į šį prašymą. 2003 m. rugsėjo 25 d. Brita skirtu sprendimu dėl importo muito Hauptzollamt Hamburg‑Hafen atsisakė taikyti preferencinį muitų režimą, nes nebuvo galima neabejotinai konstatuoti, jog importuotoms prekėms taikytinas EB‑Izraelio susitarimas.
57. Todėl buvo nuspręsta išieškoti 19 155,46 eurų dydžio muitą išleidus prekes. Brita apskundė šį sprendimą Hauptzollamt. 2006 m. birželio 21 d. sprendimu šis skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.
58. 2006 m. liepos 10 d. Brita pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Šis teismas, turėdamas abejonių dėl EB‑Izraelio susitarimo aiškinimo, sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui kelis prejudicinius klausimus.
III – Prejudiciniai klausimai
59. Teisingumo Teismo prašoma atsakyti į šiuos klausimus:
„1. Ar turint omenyje tai, kad preferencinį režimą prekių, kurios yra kilusios iš Izraelio valstybės teritorijos ar Vakarų Kranto, atžvilgiu numato du atitinkami susitarimai: [EB‑Izraelio asociacijos susitarimas ir EB‑PIO asociacijos susitarimas], prekės, kuri yra kilusi iš Vakarų Kranto, importuotojui bet kuriuo atveju, net ir tada, kai yra pateiktas tik formalus prekės kilmės iš Izraelio sertifikatas, reikia taikyti prašomą preferencinį režimą?
Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas:
2. Ar pagal EB‑Izraelio asociacijos susitarimą valstybės narės muitinę importuotojo, kuris siekia, kad jo į Bendrijos teritoriją importuotai prekei būtų taikomas preferencinis režimas, atžvilgiu saisto Izraelio valdžios institucijos pateiktas kilmės įrodymas – o pagal [EB‑Izraelio] protokolo 32 straipsnį patikrinimo procedūra nebuvo pradėta – jei muitinė neturi jokių kitų abejonių dėl prekių kilmės, išskyrus abejonę, ar prekė nėra kilusi iš teritorijos, kurią pagal 1995 m. Izraelio ir Palestinos laikiną susitarimą Izraelis tik kontroliuoja, ir jei neatlikta procedūra pagal [EB‑Izraelio] protokolo 33 straipsnį?
Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų neigiamas:
3. Ar tuomet, kai gavusios importuojančios valstybės narės muitinės prašymą atlikti patikrinimą pagal EB‑Izraelio protokolo 32 straipsnio 2 dalį Izraelio valdžios institucijos (tik) patvirtino, kad prekės buvo pagamintos teritorijoje, kuri priklauso Izraelio muitinės kompetencijai, ir todėl jos yra Izraelio kilmės, ir kai Izraelio institucijos neatsakė į importuojančios valstybės narės muitinės prašymą pateikti tuo klausimu detalesnę informaciją, importuojančios šalies muitinė vien dėl šios priežasties gali automatiškai atsisakyti taikyti preferencinį režimą, visų pirma nekeliant klausimo, kokios kilmės prekė iš tikrųjų yra?
Jei atsakymas į trečiąjį klausimą būtų neigiamas:
4. Ar muitinė gali automatiškai atsisakyti taikyti preferencinį režimą pagal asociacijos susitarimą, jei, kaip nustatyta, prekė yra kilusi iš Vakarų Kranto, ar vis dėlto preferencinį režimą pagal asociacijos susitarimą reikia taikyti ir šios kilmės prekėms, bent jau kol pagal EB‑Izraelio protokolo 33 straipsnį nėra atlikta ginčų sprendimo procedūra dėl susitarimo sąvokos „Izraelio valstybės teritorija“ išaiškinimo?“
IV – Analizė
60. Visų pirma dėl Teisingumo Teismo kompetencijos aiškinti šioje byloje nagrinėjamus asociacijos susitarimus noriu priminti, kad Teisingumo Teismas, analizuodamas sutartį, kuria įsteigiama asociacija tarp Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos(23), 1987 m. rugsėjo 30 d. Sprendime Demirel(24) nusprendė, kad pagal EB Sutarties 228 ir 238 straipsnius(25) Tarybos sudarytas susitarimas, kiek jis susijęs su Bendrija, yra vienos šių Bendrijos institucijų priimtas aktas Sutarties 177 straipsnio pirmos pastraipos b punkto prasme(26) ir tokio susitarimo nuostatos yra sudėtinė Bendrijos teisinės sistemos dalis, todėl Teisingumo Teismas yra kompetentingas priimti prejudicinį sprendimą dėl šio susitarimo aiškinimo(27).
61. Mano nuomone, prejudicinius klausimus galima analizuoti taip.
62. Antruoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį klausimą pateikęs teismas klausia, ar pagal EB‑Izraelio susitarimo 4 protokolo 32 straipsnį importuojančios valstybės muitinės institucijas saisto eksportuojančios valstybės muitinės institucijų atlikto kilmės įrodymo patikrinimo išleidus prekes rezultatas.
63. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nori sužinoti, ar siekdamos išspręsti su eksportuojančios valstybės muitinės institucijomis kilusį ginčą importuojančios valstybės muitinės institucijos pagal šio protokolo 33 straipsnį prieš imdamosios vienašalių priemonių turi perduoti šį ginčą spręsti Muitinių bendradarbiavimo komitetui.
64. Galiausiai pirmuoju ir ketvirtuoju klausimais prašoma, kad Teisingumo Teismas nuspręstų, ar prekės, kurios Izraelio kilmę patvirtino Izraelio muitinės institucijos ir kuri pagaminta okupuotoje Vakarų Kranto teritorijoje, atžvilgiu gali būti pasirinktinai taikomas preferencinis režimas pagal EB‑Izraelio susitarimą arba pagal EB‑PIO susitarimą.
A – Dėl klausimo, ar importuojančios valstybės muitinės institucijas saisto eksportuojančios valstybės muitinės institucijų atlikto kilmės įrodymo patikrinimo išleidus prekes rezultatas
65. Visų pirma man atrodo naudinga priminti atitinkamas EB‑Izraelio susitarimo nuostatas, susijusias su produkto kilmės patikrinimu.
66. Norėdamas pasinaudoti preferenciniu režimu, pagal EB‑Izraelio susitarimo 4 protokolo 17 straipsnį eksportuotojas turi pateikti sertifikatą EUR.1. Šį sertifikatą išduoda eksportuojančios valstybės muitinės institucijos, kurios turi imtis visų būtinų veiksmų patikrinti produktų kilmės statusą ir kitų šio protokolo reikalavimų vykdymą(28).
67. Tuomet šis sertifikatas pateikiamas produktą importuojančios valstybės muitinės institucijai. Jeigu jos turi pagrįstų abejonių dėl sertifikato EUR.1 autentiškumo, atitinkamo produkto kilmės statuso arba dėl kitų šio protokolo reikalavimų vykdymo, yra atliekamas šio sertifikato patikrinimas išleidus prekes(29).
68. Tuomet importuojančios valstybės muitinės institucijos grąžina minėtus sertifikatus eksportuojančios valstybės muitinės institucijoms ir prireikus joms paaiškina tyrimą pateisinančias turinio ar formos priežastis. Eksportuojančios valstybės muitinės institucijos atlieka patikrinimą ir importuojančios valstybės muitinės institucijas ne vėliau kaip per dešimt mėnesių informuoja apie šio patikrinimo rezultatus. Šie rezultatai turi parodyti, ar dokumentai autentiški, ar nurodyti produktai turi kilmės statusą ir ar atitinka kitus minėtame protokole numatytus reikalavimus(30).
69. Jei esant pagrįstoms abejonėms per dešimt mėnesių atsakymas negaunamas arba jei eksportuojančios valstybės muitinės institucijų atsakyme nepakanka informacijos reikiamo dokumento autentiškumui arba tikrajai produktų kilmei nustatyti, importuojančios valstybės muitinės institucijos atsisako teikti lengvatas(31).
70. Todėl EB‑Izraelio susitarimo 4 protokolo 32 straipsnyje numatytas administracinis bendradarbiavimas buvo įtvirtintas siekiant patikrinti informacijos, susijusios su produkto kilme, teisingumą. Patikrinimu išleidus prekes gali būti siekiama, pavyzdžiui, užtikrinti, kad Izraelio Valstybės kilmės statuso neturinčios medžiagos, naudojamos galutiniam produktui, kuriam buvo išduotas sertifikatas EUR.1, vertė neviršija 10 % šio produkto ex-works kainos(32), ar patikrinti, kaip šis produktas buvo apdirbtas ar perdirbtas(33).
71. Kyla klausimas, ar nagrinėjamu atveju eksportuojančios valstybės muitinės institucijų atlikto produkto kilmės patikrinimo išleidus prekes rezultatas saisto importuojančios valstybės muitinės institucijas.
72. Teisingumo Teismas, nagrinėdamas kitus susitarimus tarp Bendrijos ir trečiųjų šalių, jau turėjo galimybę atsakyti į šį klausimą.
73. Iš tiesų Sprendime Les Rapides Savoyards ir kt.(34), susijusiame su Laisvosios prekybos susitarimo tarp Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos, kurio sudedamąja dalimi yra panašus protokolas į įtvirtintąjį EB‑Izraelio susitarime, aiškinimu(35), Teisingumo Teismas nusprendė, kad „prekių kilmės nustatymas pagrįstas tokiu laisvos prekybos susitarimo šalimis esančių muitinių kompetencijos pasidalijimu, kad kilmę nustato eksportuojančios valstybės institucijos, o šios sistemos veikimo kontrolė užtikrinama bendradarbiaujant suinteresuotųjų institucijų administracijoms“(36).
74. Teisingumo Teismas toliau pažymėjo, kad šis mechanizmas gali funkcionuoti tik jei importuojančios valstybės muitinės institucijos pripažįsta teisėtai priimtus eksportuojančios valstybės muitinės institucijų sprendimus(37).
75. Teisingumo Teismas neseniai pažymėjo, kad „importuojančios valstybės muitinės institucijos negali vienašališkai pripažinti, kad eksportuojančios valstybės muitinės institucijų teisėtai išduotas sertifikatas EUR.1 yra negaliojantis. Be to, patikrinimo išleidus prekes atveju šios valdžios institucijos turi sutikti su tokio patikrinimo rezultatais“(38).
76. Taigi administracinio bendradarbiavimo mechanizmas, įtvirtintas bendrai asociacijos susitarime, būtent – EB‑Izraelio susitarimo 4 protokolo 32 straipsnyje, pagrįstas susitarimą pasirašiusių šalių muitinės institucijų abipusiu pasitikėjimu ir abipusiu jų priimamų aktų pripažinimu.
77. Tačiau šis abipusis pripažinimas nėra absoliutus. Iš tiesų Teisingumo Teismas tam tikrais atvejais yra pripažinęs, kad importuojančios valstybės muitinės institucijų nesaisto eksportuojančios valstybės muitinės institucijų atlikto patikrinimo išleidus prekes rezultatai.
78. Taigi Teisingumo Teismas pripažino, kad išimtinėmis aplinkybėmis, kai eksportuojančios valstybės muitinės institucijos negali tinkamai atlikti protokole numatyto patikrinimo išleidus prekes, importuojančios valstybės muitinės institucijos, atsižvelgdamos į kitus prekių kilmės įrodymus, gali pačios patikrinti sertifikato EUR.1 autentiškumą ir teisingumą(39).
79. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad turėdamos pagrįstų abejonių dėl prekių kilmės ir negavusios atsakymo iš eksportuojančios valstybės muitinės institucijų pasibaigus dešimties mėnesių terminui po prašymo atlikti patikrinimą dienos arba jei šių institucijų atsakyme nėra pateikta pakankamai informacijos, kad būtų galima nustatyti kilmę, importuojančios valstybės muitinės institucijos gali atšaukti jų išduotus sertifikatus(40).
80. Be to, kadangi preferencinis režimas buvo nustatytas ne tarptautiniu susitarimu, kuris susieja Bendriją su trečiąja valstybe abipusių pareigų pagrindu, bet vienašale Bendrijos priemone, eksportuojančios valstybės muitinės institucijų Bendrijos normų aiškinimas negali įpareigoti Bendrijos ir jos valstybių narių. Tokiu atveju tyrimo metu Komisijos atliktas prekių kilmės įvertinimas turi būti viršesnis už eksportuojančios trečiosios valstybės muitinės institucijų atliktą įvertinimą(41).
81. Dėl Susitarimo, įsteigiančio Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją(42), Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad importuojančios valstybės muitinės institucijos, remdamosi Komisijos atlikto importo operacijų patikrinimo išleidus prekes rezultatais, išlaiko teisę išieškoti muitus išleidus prekes ir neprivalo pasinaudoti šiame susitarime numatytu ginčų sprendimo mechanizmu(43).
82. Todėl tik jei eksportuojančios valstybės muitinės institucijos nevykdo įsipareigojimų ar esant vienašalei Bendrijos priemonei, importuojančios valstybės muitinės institucijos neprivalo pripažinti eksportuojančios valstybės muitinės institucijų priimtų sprendimų.
83. Tai paaiškinama tuo, kad egzistuoja prezumpcija, jog eksportuojančios valstybės muitinės institucijos yra geriausioje padėtyje tiesiogiai patikrinti produkto kilmę lemiančias faktines aplinkybes(44).
84. Todėl importuojančios valstybės muitinės institucijas iš esmės saisto eksportuojančios valstybės muitinės institucijų atlikto patikrinimo išleidus prekes rezultatai.
85. Tačiau manau, kad šioje byloje nagrinėjamas atvejis skiriasi nuo tų, kuriuos Teisingumo Teismas iki šiol nagrinėjo.
86. Iš tiesų pagrindinėje byloje nekalbama apie su produkto kilme susijusios informacijos teisingumo patikrinimą, nuo kurio priklauso teisė naudotis preferenciniu režimu, nes ši kilmė yra žinoma ir neginčijama. Iš tikrųjų ji susijusi su tuo, ar minėta kilmė patenka į EB‑Izraelio susitarimo taikymo sritį.
87. Kaip esu nurodęs(45), apie ginčą tarp importuojančios valstybės ir eksportuojančios valstybės muitinės institucijų buvo kalbama dar 2001 m. lapkričio 20 d. antrojoje ES ir Izraelio Asociacijos tarybos sesijoje. Primenu, kad pagal EB‑Izraelio susitarimo 75 straipsnį ši taryba yra kompetentinga spręsti visus ginčus, susijusius su šio susitarimo taikymu ar aiškinimu.
88. Šioje sesijoje Komisija, kaip Asociacijos tarybos narė(46), kalbėjo apie ginčą, susijusį su kilmės taisyklėmis, ir kitus EB‑Izraelio susitarimo taikymo sunkumus bei pranešė, kad ji imsis atitinkamų priemonių. Komisija apgailestavo dėl egzistuojančių skirtumų aiškinant šio susitarimo teritorinę taikymo sritį ir pranešė, kad ji Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbs naują pranešimą importuotojams, kuriuo patikslins ir pakeis 1997 m. pranešimą.
89. Ginčas tarp Bendrijos ir Izraelio Valstybės iki šiol nėra išspręstas.
90. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dabar susiduria su šia problema nagrinėdamas ginčą tarp okupuotų teritorijų kilmės produktus importuojančios Vokietijos bendrovės ir Vokietijos muitinės institucijų. Dėl šios priežasties jis kreipiasi į Teisingumo Teismą, kad šis išspręstų šią problemą.
91. Iš tiesų ginčas tarp Bendrijos ir Izraelio Valstybės tęsiasi daugelį metų, todėl ūkio subjektams neužtikrinamas teisinis tikrumas dėl galimo EB‑Izraelio susitarimo taikymo okupuotų teritorijų kilmės produktams.
92. Be to, jei pripažintume, kad vienos iš šio susitarimo šalių muitinės institucijos ar jų teismai vienašališkai gali aiškinti, ar minėtas susitarimas taikomas okupuotų teritorijų kilmės produktams, tai, be jokių abejonių, lemtų nevienodą EB‑Izraelio susitarimo, kuris, kaip primenu, yra sudėtinė Bendrijos teisinės sistemos dalis, taikymą.
93. Tai reikštų, kad okupuotų teritorijų kilmės produktams būtų taikomas EB‑Izraelio susitarime įtvirtintas preferencinis režimas, jeigu jie eksportuojami į vieną valstybę narę, tačiau tiems patiems produktams, eksportuojamiems į kitą valstybę narę, preferencinis režimas nebebūtų taikomas.
94. Todėl manau, kad prezumpcija, jog eksportuojančios valstybės muitinės institucijos patikrina faktinių aplinkybių teisingumą, negali būti taikoma tuo atveju, kuris nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nes nė vienos iš EB‑Izraelio susitarimo šalių padėtis nėra geriausia vienašališkai paaiškinti šio susitarimo taikymo sritį.
95. Taigi neįsivaizduoju, kaip Vokietijos muitinės institucijas galėtų saistyti Izraelio muitinės institucijų atlikto patikrinimo išleidus prekes rezultatai.
96. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau: kadangi ginčas tarp EB‑Izraelio susitarimą pasirašiusių valstybių muitinės institucijų susijęs ne su fakto klausimu, bet su šio susitarimo teritorine taikymo sritimi, importuojančios valstybės muitinės institucijų nesaisto eksportuojančios valstybės muitinės institucijų šio susitarimo 4 protokolo 32 straipsnyje įtvirtintos patikrinimo procedūros pagrindu atlikto patikrinimo išleidus prekes rezultatai.
B – Dėl pareigos perduoti ginčą spręsti Muitinių bendradarbiavimo komitetui
97. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Vokietijos muitinės institucijos prieš priimdamos sprendimą išieškoti muito mokesčius išleidus prekes turi kreiptis į Muitinių bendradarbiavimo komitetą, kaip nustatyta EB‑Izraelio 4 protokolo 33 straipsnio pirmoje pastraipoje, kurioje numatyta, kad jei dėl patikrinimo išleidus prekes procedūrų kyla ginčai arba kai kyla klausimas dėl šio protokolo aiškinimo, šie ginčai perduodami Muitinių bendradarbiavimo komitetui.
98. Iš tiesų esmė yra ta, ar Vokietijos muitinės institucijos turėjo teisę priimti vienašalę priemonę, tai yra, išieškoti muito mokesčius išleidus prekes, prieš tai nesikreipdamos į Muitinių bendradarbiavimo komitetą.
99. Nemanau, kad šio protokolo 33 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtinta procedūra yra tinkama spręsti ginčą, susijusį su EB‑Izraelio susitarimo taikymo sritimi.
100. Ši procedūra numatyta tam atvejui, kai ginčas kyla dėl šio susitarimo 4 protokolo 32 straipsnyje įtvirtinto patikrinimo išleidus prekes, tai yra, patikrinimo, kuris leidžia įvertinti informacijos, susijusios su produkto kilme, teisingumą(47).
101. Tačiau manau, kad ginčas tarp importuojančios valstybės muitinės institucijų ir eksportuojančios valstybės muitinės institucijų yra susijęs ne su faktinėmis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų kilmė, bet su minėto susitarimo taikymo srities aiškinimu.
102. Mano manymu, procedūra, kurios reikėtų laikytis tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, ir kurios iš tiesų buvo laikytasi, yra numatyta EB‑Izraelio susitarimo 75 straipsnio 1 dalyje.
103. Iš šios nuostatos matyti, kad „kiekviena šalis gali perduoti Asociacijos tarybai spręsti visus ginčus, susijusius su šio susitarimo taikymu ar aiškinimu“. Iš tiesų primenu, kad pagal šio susitarimo 67 straipsnį Asociacijos taryba nagrinėja pagrindinius dėl šio susitarimo kylančius klausimus, taip pat visus kitus dvišalius ar daugiašalius abi puses dominančius klausimus.
104. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Vokietijos muitinės institucijos neprivalėjo ginčo su Izraelio muitinės institucijomis perduoti spręsti Muitinių bendradarbiavimo komitetui.
C – Dėl galimybės atlikti alternatyvų vertinimą
105. Pirmuoju ir ketvirtuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar prekėms, kurių Izraelio kilmė buvo patvirtinta, tačiau paaiškėjo, kad jų kilmė – okupuotos teritorijos, būtent Vakarų Krantas, gali būti pasirinktinai taikomas preferencinis režimas pagal EB‑Izraelio susitarimą arba pagal EB‑PIO susitarimą.
106. Iš tiesų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, galiausiai nėra svarbu, kurios muitinės institucijos yra kompetentingos išduoti sertifikatą EUR.1, todėl bet kuriuo atveju okupuotų teritorijų kilmės produktams reikia taikyti preferencinį režimą, nes šis preferencinis režimas įtvirtintas tiek EB‑Izraelio susitarime, tiek EB‑PIO susitarime.
107. Nepritariu tokiai nuomonei.
108. Visų pirma primenu, kad EB‑Izraelio susitarimo 83 straipsnyje numatyta, jog „[šis susitarimas] taikomas Izraelio Valstybės teritorijoje“.
109. Izraelio Valstybės sienos buvo nustatytos Palestinos padalijimo plane, kurį parengė UNSCOP(48) ir kuris buvo patvirtintas 1947 m. lapkričio 29 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 181. 1948 m. gegužės 14 d. Izraelio Valstybės laikinosios vyriausybės vadovas, remdamasis Palestinos padalijimo plane nustatytomis sienomis, paskelbė apie šios valstybės sukūrimą(49).
110. Be to, EB‑Izraelio susitarimo preambulėje nurodyta:
„Atsižvelgdamos į šalių teikiamą reikšmę ekonominės laisvės principui ir Jungtinių Tautų Chartijos principams, ypač pagarbos žmogaus teisėms ir demokratijai principui, kuris yra asociacijos pagrindas.“
111. Pagal 1967 m. lapkričio 22 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 242, kuri minima EB‑PIO susitarimo preambulėje, buvo pareikalauta, kad Izraelio kariuomenė pasitrauktų iš okupuotų teritorijų, atsisakytų visų pretenzijų ar karinės padėties bei gerbtų kiekvienos regiono valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, priimdama kitą – 1973 m. spalio 22 d. Rezoliuciją Nr. 338 – prašė taikyti šią rezoliuciją.
112. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, man atrodo, kad Teisingumo Teismas gali tik konstatuoti, kad Vakarų Kranto ir Gazos ruožo teritorijos nepriklauso Izraelio Valstybės teritorijai.
113. Pridursiu, kad atsakydama į Europos Parlamentaro A. Lipietz rašytinę užklausą P‑2747/00(50), Taryba nurodė, kad, „kiek tai susiję su [šio susitarimo] teritoriniu taikymu, 83 straipsnis taikomas tik Izraelio Valstybės teritorijoje, [o] sąvoka Izraelis apima Izraelį supančius teritorinius vandenis ir tam tikromis aplinkybėmis jūrinius laivus. [EB‑Izraelio] susitarime nėra jokio kito apibrėžimo. [Bendrija] laikosi nuomonės, kad [šis] susitarimas galioja tik tarptautiniu lygiu atitinkamomis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijomis pripažintai Izraelio Valstybės teritorijai“(51).
114. Be to, pagal Izraelio ir Palestinos susitarimo XI straipsnio 1 dalį Izraelio Valstybė ir PIO tiek Vakarų Krantą, tiek Gazos ruožą pripažįsta kaip atskirą teritorinį vienetą.
115. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, man atrodo sudėtinga tvirtinti, kad Vakarų Kranto ar apskritai okupuotų teritorijų kilmės produktui pagal EB‑Izraelio susitarimą galėtų būti taikomas preferencinis režimas.
116. Žinoma, dėl Izraelio Valstybės ir PIO santykiuose egzistuojančios įtampos neturėtų būti baudžiami šių teritorijų gamintojai ir jiems užkertamas kelias pasinaudoti preferenciniu režimu.
117. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomas sprendimas, nors ir pragmatiškas, mano nuomone, nėra tinkamas dėl toliau nurodomų priežasčių.
118. Visų pirma Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad preferencinio režimo sistema yra pagrįsta principu, jog Bendrija vienašališkai suteikia tarifų lengvatas iš tam tikrų besivystančių šalių kilusiems produktams, siekdama palengvinti komercinius srautus iš šių šalių. Taigi galimybė pasinaudoti šiuo režimu yra susijusi su prekės kilme ir todėl kilmės patikrinimas yra būtina sistemos sąlyga(52).
119. Todėl eksportuojančios valstybės muitinės institucijų išduotas sertifikatas turi nedviprasmiškai patvirtinti, jog nagrinėjamas produktas iš tiesų kilo iš tos valstybės, kad šiam produktui būtų taikomas šios valstybės atžvilgiu taikytinas preferencinis režimas.
120. Taigi, mano nuomone, negalima teigti, kad Vakarų Kranto kilmės produktui turi būti taikomas EB‑Izraelio susitarime įtvirtintas preferencinis režimas.
121. Be to, mano nuomone, jei praėjus keleriems metams po EB‑Izraelio susitarimo sudarymo ir po 1967 m. okupuotų teritorijų aneksijos Bendrija nusprendė sudaryti EB‑PIO susitarimą, siekdama Vakarų Kranto ir Gazos ruožo produktams suteikti preferencinius tarifus, vadinasi, ji manė, kad šiems produktams negali būti taikomos lengvatos pagal EB‑Izraelio susitarimą.
122. Iš Tarybos darbo grupės „Mashreq / Maghreb“ parengto pranešimo, kuriame suformuota Europos Sąjungos pozicija prieš penktąjį ES ir Izraelio Asociacijos tarybos susitikimą, taip pat aiškiai matyti, kad pagal Izraelio Valstybės ir Komisijos suderintą techninį susitarimą Izraelio muitinės institucijos privalo nurodyti pagaminimo vietą visuose Izraelyje išduodamuose kilmės sertifikatuose tiems produktams, kuriems taikomi preferenciniai muitai ir kurie eksportuojami į Sąjungą. Taip siekiama atskirti Izraelio kilmės prekes, kurioms pagal EB‑Izraelio susitarimą gali būti taikomi preferenciniai muitai, nuo iš okupuotų zonų kilusių prekių, kurioms negali būti taikomos tokios lengvatos(53).
123. Be to, akivaizdu, kad Bendrija, sudarydama EB‑PIO susitarimą, siekė plėtoti komercinius srautus iš ir į Vakarų Krantą ir Gazos ruožą. Iš šio susitarimo 1 straipsnio iš tiesų matyti, kad šiuo susitarimu, be kita ko, siekiama prisidėti prie Vakarų Kranto ir Gazos ruožo socialinės ir ekonominės plėtros, taip pat skatinti regionų bendradarbiavimą, atsižvelgiant į taikaus sambūvio ir ekonominio bei politinio stabilumo sustiprinimą.
124. 1998 m. gegužės 12 d. Komunikate(54) Komisija primena, kad preferencinio režimo įtvirtinimu Vakarų Kranto ir Gazos ruožo teritorijoms buvo siekiama pakeisti susidariusią nenormalią situaciją, kai kaimyninės šių teritorijų valstybės jau naudojosi tokiu režimu, tačiau toks režimas nėra taikomas Vakarų Kranto ir Gazos ruožo teritorijoms(55).
125. 2007 m. Vakarų Krantas ir Gazos ruožas užėmė tik 168 vietą Europos Sąjungos komercinių importo partnerių klasifikacijoje(56). EB‑PIO susitarimas turi tinkamą tikslą – skatinti mainus tarp šių teritorijų ir Sąjungos. Pripažinus, kad minėtų teritorijų kilmės produktams gali būti taikomas EB‑Izraelio susitarime įtvirtintas preferencinis režimas ir todėl šie produktai laikomi turinčiais Izraelio kilmės statusą, reikštų, kad iš dalies panaikinamas EB‑PIO susitarimo veiksmingumas.
126. Galiausiai, Brita nuomone, Palestinos muitinės institucijos bet kuriuo atveju neturėjo galimybės išduoti sertifikatų EUR.1 Vakarų Kranto kilmės produktams. Tiesa, atsižvelgiant į okupuotų teritorijų situaciją, gali atrodyti neįmanoma, kad Vakarų Kranto ir Gazos ruožo muitinės institucijos eksportuotojams iš šių teritorijų išduotų šiuos sertifikatus. Tuomet reikėtų pripažinti, kaip, atrodo, mano ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad Izraelio muitinės institucijos išduoda šiuos sertifikatus, o minėtų teritorijų kilmės produktų eksportuotojai naudojasi EB‑PIO susitarime įtvirtintu preferenciniu režimu.
127. Tačiau pagal EB‑PIO susitarimo 3 protokolo 16 straipsnio 4 dalį būtent Vakarų Kranto ir Gazos ruožo muitinės institucijos yra kompetentingos išduoti sertifikatą EUR.1.
128. Be to, iš Izraelio ir Palestinos susitarimo V priedo, susijusio su ekonominiais abiejų šalių santykiais, matyti, kad iš Palestinos valdžios institucijų nėra atimamos teisės ir įgaliojimai, susiję su prekyba ir muitų sritimi(57).
129. Iš tiesų pagal minėto priedo VIII straipsnio 11 dalį ir IX straipsnio 6 dalį Palestinos gyventojai, remdamiesi Palestinos valdžios institucijų išduotais kilmės sertifikatais, turi turėti galimybę eksportuoti savo žemės ūkio ir pramonės produktus be jokių apribojimų(58).
130. Taigi iš tiesų egzistuoja kompetentingos institucijos, išduodančios sertifikatus EUR.1 Vakarų Kranto ir Gazos ruožo kilmės produktams. Atrodo, kad ūkio subjektai tokių sertifikatų galėtų prašyti Palestinos prekybos rūmų(59).
131. Atsižvelgdamas į tai manau, kad, siekiant pasinaudoti EB‑PIO susitarimu įtvirtintu preferenciniu režimu, prekės kilmę įrodantys sertifikatai EUR.1 turi būti išduoti tik Palestinos muitinės institucijų. Būtų nenuoseklu taikyti šiuo susitarimu įtvirtintą preferencinį režimą produktui, kuriam sertifikatą EUR.1 išdavė ne Palestinos valdžios institucijos.
132. Be to, manau, kad tokį vertinimą patvirtina 1994 m. liepos 5 d. Sprendimas Anastasiou ir kt.(60), kuriame Teisingumo Teismas turėjo nagrinėti atvejį, kuris, mano nuomone, yra panašus į šioje pagrindinėje byloje nagrinėjamą atvejį.
133. Iš tiesų toje byloje, susijusioje su 1972 m. gruodžio 19 d. Sutartimi, įsteigiančia asociaciją tarp Europos ekonominės bendrijos ir Kipro Respublikos(61), kurioje įtvirtintas prekės kilmės įrodymo mechanizmas yra panašus į numatytąjį EB‑Izraelio susitarime bei EB‑PIO susitarime, Teisingumo Teismas turėjo nuspręsti, ar, pirma, EEB ir Kipro sutarčiai prieštaravo tai, kad importuojančios valstybės muitinės institucijos pripažino sertifikatus EUR.1, išduotus kitos nei Kipro Respublikos kompetentingos valdžios institucijos, ar priešingai – šioje sutartyje reikalaujama juos pripažinti, ir, antra, ar būtų nuspręsta kitaip tuo atveju, jei būtų atsižvelgta į tam tikras aplinkybes, susijusias su specifine Kipro Respublikos situacija.
134. Situacija buvo tokia. Kipro šiaurinėje dalyje įsisteigę citrusinių vaisių augintojai ir eksportuotojai eksportavo savo produktus į Jungtinę Karalystę. Prie šių produktų pridedamus sertifikatus EUR.1 išdavė kitos nei Kipro Respublikos valdžios institucijos.
135. Teisingumo Teismas nusprendė, kad „nors tiesa, jog dėl Turkijos kariuomenės įsikišimo 1974 m. Kipro teritorija faktiškai padalyta į zoną, kurioje Kipro Respublikos valdžios institucijos ir toliau įgyvendina visą savo kompetenciją, ir zoną, kurioje faktiškai negali jos įgyvendinti, ir dėl to kyla sunkiai sprendžiamos problemos dėl [EEB ir Kipro] sutarties taikymo visam Kiprui, tai nereiškia, kad turi būti netaikomos aiškios, tikslios ir besąlyginės 1977 m. protokolo, [susijusio su produkto kilmės sąvokos apibrėžimu ir administracinio bendradarbiavimo metodais], nuostatos[(62)]“(63).
136. Teisingumo Teismas toliau nurodė, kad „tai, jog importuojančios valstybės muitinės institucijos pripažįsta sertifikatus, parodo, jog jos visiškai pasitiki produktų kilmės patikrinimo sistema, kurią vykdo eksportuojančios valstybės kompetentingos valdžios institucijos. Tai taip pat parodo, kad importuojanti valstybė neabejoja, kad ji dėl suinteresuotųjų institucijų administracijų bendradarbiavimo galės veiksmingai pasinaudoti patikrinimu išleidus prekes, konsultacijomis ir galimu ginčų dėl produktų kilmės ar pažeidimų sprendimu“(64).
137. Teisingumo Teismo nuomone, toks bendradarbiavimas netaikomas „subjekto, kaip antai įsteigto Kipro šiaurinėje dalyje, kurios nepripažįsta nei Bendrija, nei valstybės narės, pripažįstančioms tik vieną Kipro valstybę – Kipro Respubliką, valdžios institucijoms“ (65). Jis taip pat mano, kad „[kilmės] judėjimo sertifikatų, kuriuos išdavė ne Kipro Respublika, pripažinimas, nesant patikrinimo ir bendradarbiavimo galimybės, paneigia 1977 m. protokole įtvirtintos sistemos dalyką ir tikslą“(66).
138. Todėl atsižvelgiant į Teisingumo Teismo pateiktą vertinimą minėtame Sprendime Anastasiou ir kt., aišku, kad negali būti pripažįstamas sertifikatų, kuriuos išdavė kitos valdžios institucijos nei tos, kurios išvardytos Asociacijos susitarime, galiojimas. Nors tiesa, kad dėl sudėtingų tam tikrų teritorijų, kaip antai Kipro šiaurinės dalies ar Vakarų Kranto ir Gazos ruožo, situacijų galėtų būti pritarta sprendimui, kurį siūlo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, jog tokio kelio pasirinkimas galiausiai reikštų, kad būtų paneigiamos pastangos, kurių buvo imtasi siekiant įgyvendinti administracinio bendradarbiavimo tarp valstybių narių ir Vakarų Kranto bei Gazos ruožo muitinės institucijų sistemą ir siekiant skatinti prekybą su šiomis teritorijomis.
139. Todėl, atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, manau, kad prekėms, kurių Izraelio kilmę patvirtino Izraelio muitinės institucijos, bet paaiškėjo, kad jos kilusios iš okupuotų teritorijų, būtent – Vakarų Kranto, negali būti taikomas preferencinis režimas nei pagal EB‑Izraelio susitarimą, nei pagal EB‑PIO susitarimą.
V – Išvada
140. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Finanzgericht Hamburg pateiktus klausimus atsakyti taip:
„1. Importuojančios valstybės muitinės institucijų nesaisto eksportuojančios valstybės muitinės institucijų Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, įsteigiančio asociaciją tarp Europos bendrijų bei jų valstybių narių ir Izraelio Valstybės, 4 protokolo 32 straipsnyje įtvirtintos patikrinimo procedūros pagrindu atlikto patikrinimo išleidus prekes rezultatai, kai ginčas tarp šį susitarimą pasirašiusių šalių muitinės institucijų susijęs su šio susitarimo teritorine taikymo sritimi.
2. Be to, Vokietijos muitinės institucijos neprivalėjo ginčo su Izraelio muitinės institucijomis perduoti spręsti Muitinių bendradarbiavimo komitetui.
3. Prekėms, kurių Izraelio kilmę patvirtino Izraelio muitinės institucijos, bet paaiškėjo, kad jos kilusios iš okupuotų teritorijų, Fbūtent – Vakarų Kranto, negali būti taikomas preferencinis režimas nei pagal Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimą, įsteigiantį asociaciją tarp Europos bendrijų bei jų valstybių narių ir Izraelio Valstybės, nei pagal Europos ir Viduržemio jūros regiono laikinosios asociacijos susitarimą dėl prekybos ir bendradarbiavimo tarp Europos bendrijos ir Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO), atstovaujančios Vakarų Kranto ir Gazos ruožo Palestinos valdžios interesams.“
1 – Originalo kalba: prancūzų.
2 – OL L 147, 2000, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 287, toliau – EB‑Izraelio susitarimas.
3 – OL L 187, 1997, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 26 t., p. 124, toliau – EB‑PIO susitarimas.
4 – Toliau – Brita.
5 – OL L 147, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 287.
6 – OL L 187, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 26 t., p. 122.
7 – Šiame 4 straipsnyje išvardyti produktai, laikomi visiškai gautais Bendrijoje ar Izraelyje. Tai, pavyzdžiui, mineraliniai produktai, išgauti iš žemės gelmių arba jūros dugno, juose išauginti augaliniai produktai ar gimę ir užauginti gyvūnai.
8 – Toliau – sertifikatas EUR.1.
9 – 1997 m. lapkričio 8 d. pranešimas importuotojams – Importas iš Izraelio į Bendriją (OL C 338, p. 13).
10 – Implementation of the interim agreement on trade and trade‑related matters between the European Community and Israël [SEC(1998) 695 final].
11 – Žr. 2001 m. lapkričio 20 d. ES ir Izraelio Asociacijos tarybos antrosios sesijos žodinio proceso projektą (paskelbta Europos Sąjungos Tarybos interneto svetainėje).
12 – 4 puslapis.
13 – 2001 m. lapkričio 23 d. pranešimas importuotojams – Importas iš Izraelio į Bendriją (OL C 328, p. 6).
14 – EB‑PIO susitarimo 3 protokolo 4 straipsnyje nurodyti Vakarų Krante ar Gazos ruože visiškai gautais laikomi produktai, tai yra, mineraliniai produktai, išgauti iš žemės gelmių arba jūros dugno, jose išauginti augaliniai produktai ar gimę ir užauginti gyvūnai.
15 – Toliau – Izraelio ir Palestinos susitarimas.
16 – 1994 m. gegužės 4 d. Kaire pasirašytas susitarimas.
17 – 1994 m. rugpjūčio 29 d. Ereze pasirašytas susitarimas.
18 – 1995 m. rugpjūčio 27 d. Kaire pasirašytas protokolas.
19 – Žr. Izraelio ir Palestinos susitarimo preambulę.
20 – Žr. šio susitarimo 1 straipsnio 1 dalį.
21 – Minėto susitarimo X straipsnyje numatyta, kad „pirmasis Izraelio karinių pajėgų pasitraukimo etapas bus vykdomas Vakarų Kranto apgyvendintose zonose – gyvenvietėse, miestuose, miesteliuose, pabėgėlių stovyklose ir kaimuose – kaip nurodyta [Izraelio ir Palestinos susitarimo] I priede, ir bus baigtas likus 22 dienoms iki Palestinos rinkimų dienos“, o renkamos Tarybos rinkimai vyko 1996 m. sausio 20 d. (žr. Europos tyrimų instituto dėl Viduržemio jūros regiono šalių ir Europos‑Arabų bendradarbiavimo bei Jungtinių Tautų interneto svetaines.
22 – Toliau – Soda‑Club.
23 – 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje pasirašytas susitarimas tarp Turkijos Respublikos ir EEB valstybių narių bei Bendrijos. Šis susitarimas buvo sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas Bendrijos vardu 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB (OL 217, 1964, p. 3685; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 10).
24 – 12/86, Rink. p. 3719.
25 – EB Sutarties 228 straipsnis (po pakeitimo – EB 300 straipsnis) ir EB Sutarties 238 straipsnis (po pakeitimo – EB 310 straipsnis).
26 – Po pakeitimo – EB 234 straipsnio pirmos pastraipos b punktas.
27 – Žr. minėtą Sprendimą Demirel (7 punktas). Taip pat žr. 1998 m. birželio 16 d. Sprendimą Racke (C‑162/96, Rink. p. I‑3655, 41 punktas).
28 – EB‑Izraelio susitarimo 4 protokolo 18 straipsnio 1 ir 6 dalys.
29 – Šio protokolo 32 straipsnio 1 dalis.
30 – Minėto protokolo 32 straipsnio 2, 3 ir 5 dalys.
31 – Žr. EB‑Izraelio susitarimo 4 protokolo 32 straipsnio 6 dalį.
32 – Žr. šio protokolo 5 straipsnio 2 dalies a punktą.
33 – Žr. minėto protokolo 6 straipsnį.
34 – 1984 m. liepos 12 d. sprendimas (218/83, Rink. p. 3105).
35 – 1972 m. liepos 22 d. Briuselyje pasirašytas susitarimas, kuris Bendrijos vardu buvo sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos Reglamentu (EEB) Nr. 2840/72 (OL L 300, p. 188; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 104).
36 – Žr. minėtą Sprendimą Les Rapides Savoyards ir kt. (26 punktas).
37 – Ten pat, 27 punktas.
38 – Žr. 2006 m. vasario 9 d. Sprendimą Sfakianakis (C‑23/04–C‑25/04, Rink. p. I‑1265, 49 punktas).
39 – 1993 m. gruodžio 7 d. Sprendimas Huygen ir kt. (C‑12/92, Rink. p. I‑6381, 27 punktas).
40 – Minėtas Sprendimas Sfakianakis (38 punktas).
41 – Žr. 1996 m. gegužės 14 d. Sprendimą Faroe Seafood ir kt. (C‑153/94 ir C‑204/94, Rink. p. I‑2465, 24 ir 25 punktai).
42 – Žr. išnašą šios išvados 23 puslapio apačioje.
43 – Žr. 2002 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Ilumitrónica (C‑251/00, Rink. p. I‑10433, 74 punktas).
44 – Žr. minėtą Sprendimą Les Rapides Savoyards ir kt. (26 punktas).
45 – Šios išvados 26–31 punktai.
46 – Žr. EB‑Izraelio susitarimo 68 straipsnį.
47 – Žr. šios išvados 70 punktą.
48 – United Nations Special Committee On Palestine. Šiai komisijai, sudarytai iš vienuolikos valstybių ir įkurtai Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1947 m., buvo pavesta užduotis išspręsti konfliktą Palestinoje ir , be kita ko, parengti padalijimo planą.
49 – Žr. Jungtinių Tautų ir Izraelio Valstybės Užsienio reikalų ministerijos interneto svetaines.
50 – OL C 113 E, 2001, p. 163.
51 – Tarybos atsakymo 2 punktas.
52 – Šiuo klausimu žr. 1980 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Acampora (827/79, Rink. p. 3731, 5 punktas).
53 – Žr. 2004 m. gruodžio 3 d. Tarybos pranešimą (15638/04, 40 punktas).
54 – Žr. šios išvados 10 išnašą.
55 – Komunikato 9 puslapis.
56 – Žr. Komisijos interneto svetainę .
57 – Žr. šio priedo 3 straipsnį.
58 – Kursyvu išskirta mano. Primenu, kad šie straipsniai pagal Izraelio ir Palestinos susitarimo XI straipsnio 2 dalies c punktą, kuriame daroma nuoroda į šio susitarimo III priedą, yra taikomi zonos C teritorijoms. Tačiau pagal šio priedo I priedėlio 6 straipsnį prekybos ir pramonės srities ekonominiai klausimai, susiję su zonos C teritorijomis, reguliuojami Izraelio ir Palestinos susitarimo V priede.
59 – Žr. Komisijos pastabų 17 punktą.
60 – C‑432/92, Rink. p. I‑3087.
61 – Susitarimas, pridėtas prie 1973 m. gegužės 14 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1246/73 (OL L 133, p. 1, toliau – EEB ir Kipro susitarimas).
62 – Prie EEB ir Kipro susitarimo, pridėto prie 1977 m. gruodžio 20 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2907/77 (OL L 339, p. 1), protokolo pridėtas protokolas.
63 – Žr. minėtą Sprendimą Anastasiou ir kt. (37 punktas).
64 – Ten pat, 39 punktas.
65 – Ten pat, 40 punktas.
66 – Ten pat, 41 punktas.
Full & Egal Universal Law Academy