EUR-Lex -  62008CC0413 - LT

GENERALINIO ADVOKATO

J. MAZÁK IŠVADA,

pateikta 2010 m. vasario 11 d.(1)

Byla C‑413/08 P

Lafarge SA

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Kartelis – Gipso plokščių rinka – EB 81 straipsnio pažeidimas – Faktinių aplinkybių iškreipimas – Įrodinėjimo pareiga – Motyvavimo pareiga – Vienodo požiūrio principas – Proporcingumo principas – Pradinės baudos apskaičiavimas – Pakartotinis pažeidimas – Baudos padidinimas – Atgrasomasis poveikis“

I –    Įvadas

1.        Savo apeliaciniu skundu Lafarge SA (toliau taip pat vadinama apeliante arba Lafarge) Teisingumo Teismo prašo, be kita ko, panaikinti 2008 m. liepos 8 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (trečiosios kolegijos) sprendimą byloje T‑54/03 Lafarge SA prieš Komisiją (toliau – skundžiamas sprendimas) ir panaikinti tą 2002 m. lapkričio 27 d. Komisijos sprendimo 2005/471/EB(2) (toliau – ginčijamas sprendimas) dalį, kuria apeliantei paskirta bauda, o nepatenkinus šio reikalavimo – iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą ir sumažinti ginčijamu Komisijos sprendimu apeliantei paskirtą baudą.

II – Apeliacinio skundo aplinkybės

A –    Teisės aktai

2.        1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties [81] ir [82] straipsnius(3), 15 straipsnyje numatyta:

„

2.      Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo 1000 iki 1 000 000 apskaitos vienetų arba didesnes, bet ne didesnės kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo:

a)      jos pažeidžia Sutarties [81] straipsnio 1 dalį arba [82] straipsnį, ;

.

Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.

.“

B –    Ginčijamas sprendimas

3.        2002 m. lapkričio 27 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame konstatavo, kad BPB plc (toliau – BPB), Knauf grupė (toliau – Knauf), Lafarge ir Gyproc Benelux NV, dalyvaudamos sudarant susitarimus ir vykdant suderintus veiksmus gipso plokščių sektoriuje, pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį(4). Komisija manė, kad BPB, Knauf, Lafarge ir Gyproc sudarė sudėtinį ir tęstinį susitarimą ir nepertraukiamai jame dalyvavo ir taip pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį, o jos pažeidimą sudarė tokie susitarimai ar suderinti veiksmai:

–        BPB ir Knauf atstovai susitiko 1992 m. Londone ir išreiškė bendrą norą stabilizuoti rinkas Vokietijoje (toliau – Vokietijos rinka), Jungtinėje Karalystėje (toliau – Jungtinės Karalystės rinka), Prancūzijoje (toliau – Prancūzijos rinka) bei Nyderlanduose, Belgijoje ir Liuksemburge (toliau – Beniliukso rinka),

–        BPB ir Knauf atstovai nuo 1992 m. sukūrė keitimosi informacija, susijusia su jų pardavimo mastu Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Beniliukso rinkose, sistemą, prie kurios prisijungė Lafarge, o vėliau – Gyproc,

–        BPB, Knauf ir Lafarge atstovai prieš padidinant kainas Jungtinės Karalystės rinkoje keletą kartų keitėsi informacija,

–        atsižvelgdami į konkrečius pokyčius Vokietijos rinkoje, BPB, Knauf, Lafarge ir Gyproc atstovai 1996 m. susitiko Versalyje, 1997 m. – Briuselyje ir 1998 m. – Hagoje, kad pasidalytų Vokietijos rinką ar bent jau ją stabilizuotų,

–        BPB, Knauf, Lafarge ir Gyproc atstovai keletą kartų keitėsi informacija ir derino savo veiksmus dėl kainų padidinimo taikymo Vokietijos rinkoje 1996–1998 metais.

4.        Pažeidimo trukmė buvo:

–        „BPB PLC atveju: vėliausiai nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1998 m. lapkričio 25 d.,

–        Knauf atveju: vėliausiai nuo 1992 m. kovo 31 d. iki 1998 m. lapkričio 25 d.,

–        Société Lafarge SA atveju: vėliausiai nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d. iki 1998 m. lapkričio 25 d.,

–        Gyproc Benelux NV atveju: vėliausiai nuo 1996 m. birželio 6 d. iki 1998 m. lapkričio 25 d.“(5)

5.        Komisija, atsižvelgusi į nagrinėjamų veiksmų pobūdį, praktinį jų poveikį labai koncentruotai ir oligopolinei gipso plokščių rinkai bei į tai, kad ši veikla apėmė keturias pagrindines rinkas Europos bendrijoje, nusprendė, kad ginčijamo sprendimo adresatės padarė labai sunkų EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Komisija skirtingai vertino nagrinėjamas įmones, kad atsižvelgtų į tikrą jų ekonominį pajėgumą padaryti didelę žalą konkurencijai ir kad nustatytų tokio dydžio baudą, kuria būtų užtikrintas pakankamai atgrasantis jos poveikis. Visų pirma atsižvelgusi į didelius vykdant pažeidimą dalyvavusių įmonių dydžio skirtumus, Komisija pagal pažeidimo sunkumą nustatė tokias pradines baudas:

–        „BPB – 80 mln. eurų,

–        Knauf Westdeutsche Gipswerke – 52 mln. eurų,

–        Lafarge – 52 mln. eurų,

–        Gyproc – 8 mln. eurų.“(6)

6.        Siekiant užtikrinti, kad paskirtos baudos turėtų pakankamai atgrasantį poveikį, ir atsižvelgiant į tai, kad Lafarge yra didelė įmonė ir turi pasaulinių išteklių, šiai įmonei paskirta pradinė bauda buvo padidintą 100 % iki 104 mln. eurų. Komisija manė, kad Knauf, BPB ir Lafarge atveju pažeidimas truko ilgai (ilgiau kaip penkerius metus), o Gyproc atveju – pažeidimas buvo vidutinės trukmės (nuo vienų iki penkerių metų), todėl BPB ir Knauf Westdeutsche Gipswerke paskirtą pradinę baudą padidino 65 %, Lafarge paskirtą pradinę baudą – 60 %, Gyproc paskirtą pagrindinę baudą – 20 %. Dėl sunkinančių aplinkybių Komisija nurodė, kad BPB ir Lafarge kartelių bylose jau anksčiau buvo taikytos Komisijos priemonės, atitinkamai Komisijos sprendimu 94/601/EB(7) ir Komisijos sprendimu 94/815/EB(8).

7.        Be kita ko, Komisija pažymėjo, kad ji anksčiau yra priėmusi sprendimą, kuriuo Lafarge (tuo metu vadinama Lafarge Coppée SA) skyrė baudą už dalyvavimą sudarant neteisėtą susitarimą cemento sektoriuje. Lafarge po to, kai jai buvo pranešta apie minėtą sprendimą, ir toliau aktyviai dalyvavo kartelyje gipso plokščių sektoriuje. Komisijos teigimu, tai, jog Lafarge taip pat elgėsi kitame sektoriuje nei tas, su kuriuo buvo susijęs pirmasis sprendimas, įrodė, kad dėl pirmojoje byloje paskirtų sankcijų įmonė nepakeitė savo elgesio ir todėl tai yra sunkinanti aplinkybė.

8.        Taigi Komisija padidino BPB ir Lafarge paskirtą pagrindinę baudą 50 %.

9.        Gyproc paskirta pradinė bauda dėl lengvinančių aplinkybių buvo sumažinta 25 %. Komisija, remdamasi Komisijos pranešimu dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių bylose (toliau – Pranešimas dėl bendradarbiavimo)(9), BPB baudą sumažino 30 %, o Gyproc – 40 %. Todėl toliau nurodytoms įmonėms buvo paskirtos tokios baudos:

–        „BPB PLC – 138,6 mln. eurų,

–        Gebrüder Knauf Westdeutsche Gipswerke KG – 85,8 mln. eurų,

–        Société Lafarge SA – 249,6 mln. eurų,

–        Gyproc Benelux NV – 4,32 mln. eurų.“(10)

C –    Procesas Pirmosios instancijos teisme

10.      Ieškiniu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. vasario 14 d., Lafarge prašė, be kita ko, iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, o nepatenkinus šio reikalavimo – panaikinti arba sumažinti minėtu sprendimu paskirtą baudą. Savo reikalavimams pagrįsti Lafarge pateikė šešis ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su jos teisės į gynybą pažeidimu. Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su, viena vertus, EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir, kita vertus, akivaizdžiomis vertinimo klaidomis. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes ginčijamu sprendimu nustatytas vienas ir tęstinis pažeidimas bei konstatuota, kad Lafarge dalyvavo jį vykdant. Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies pažeidimu dėl apyvartos, į kurią atsižvelgta apskaičiuojant baudos dydį. Penktasis ieškinio pagrindas grindžiamas ginčijamo sprendimo neteisėtumu dėl to, kad Lafarge už atskirus pažeidimus paskirta bendra bauda. Šeštasis ieškinio pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies ir bendrųjų principų pažeidimu apskaičiuojant baudą.

11.      Pirmosios instancijos teismas 2008 m. liepos 8 d. sprendimu atmetė Lafarge pareikštą ieškinį. Lafarge buvo nurodyta padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Šiame apeliaciniame skunde Lafarge ginčija tas skundžiamo sprendimo dalis, kuriose nagrinėjami jos ieškinio Pirmosios instancijos teisme antrasis, trečiasis ir šeštasis pagrindai.

III – Apeliacinis procesas

12.      2008 m. rugsėjo 22 d. Lafarge pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo. Ji Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        patenkinti Lafarge reikalavimus pirmojoje instancijoje ir atitinkamai panaikinti tą ginčijamo sprendimo dalį, kuria Lafarge paskirta bauda,

–        nepatenkinus šių reikalavimų, iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        patenkinti Lafarge reikalavimus pirmojoje instancijoje ir atitinkamai sumažinti baudą, kurią Komisija ginčijamu sprendimu skyrė Lafarge,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

13.      Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą,

–        priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

14.      2009 m. spalio 22 d. įvyko teismo posėdis.

15.      Apeliantė remiasi šešiais apeliacinio skundo pagrindais. Pirmasis, pagrindinis, apeliacinio skundo pagrindas susijęs su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas iškreipė faktines aplinkybes, nes nuolat rėmėsi bendru kontekstu, kuriam būdingi keli pažeidimai, pripažindamas, kad Komisija pakankamai įrodė šių pažeidimų buvimo faktą. Antruoju, papildomu, ieškinio pagrindu apeliantė teigia, kad buvo pažeistos įrodinėjimo pareigą reglamentuojančios taisyklės, nekaltumo prezumpcijos principas ir iš jo išplaukiantis principas in dubio pro reo, nes Pirmosios instancijos teismas manė, jog Komisija pakankamai įrodė apeliantės dalyvavimą vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 dienos. Trečiuoju, papildomu, apeliacinio skundo pagrindu apeliantė teigia, jog Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad Komisija pakankamai įrodė apeliantės dalyvavimą vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d., pažeidė motyvavimo pareigą ir vienodo požiūrio principą. Ketvirtuoju, papildomu, apeliacinio skundo pagrindu apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pradinį paskirtos baudos dydį, pažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio principus. Penktuoju, papildomu, apeliacinio skundo pagrindu apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog Komisija, atsižvelgusi į pakartotinį pažeidimą, pagrįstai padidino apeliantei paskirtą baudą, padarė nemažai teisės klaidų ir pažeidė motyvavimo pareigą. Galiausiai šeštuoju, papildomu, apeliacinio skundo pagrindu apeliantė tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad Komisija atgrasymo tikslais pagrįstai padidino Lafarge paskirtą pradinę baudą, padarė teisės klaidą.

IV – Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas iškreipė faktines aplinkybes

A –    Skundžiamas sprendimas

16.      Savo ieškinio Pirmosios instancijos teisme antruoju pagrindu, pavadintu „EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimas ir akivaizdžios vertinimo klaidos“, Lafarge tvirtino, kad 1992 m. Londone įvykęs susitikimas, keitimasis informacija, keitimasis konkrečiai su Jungtine Karalyste susijusia informacija, kainų padidinimai Jungtinėje Karalystėje, Vokietijos rinkos stabilizavimas ir kainų padidinimai Vokietijoje nėra pažeidimas EB 81 straipsnio 1 dalies prasme. Šiame apeliaciniame skunde apeliantė neginčija Pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su susitikimu Londone. Šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, kad, kaip aišku iš skundžiamo sprendimo 212 punkto, Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Lafarge minėtame susitikime nedalyvavo.

17.      Dėl keitimosi informacija Pirmosios instancijos teismas manė, kad tai, jog Lafarge žinojo ar turėjo žinoti, kad keitimosi informacija apie pardavimo mastą tikslas buvo stebėti rinką, siekiant būti informuotiems, ar kainų karas jau baigėsi ir ar rinkos dalys išliko palyginti stabilios, buvo pakankamai įrodyta remiantis objektyvių ir nuoseklių įrodymų visuma(11).

18.      Dėl keitimosi konkrečiai su Jungtine Karalyste susijusia informacija Pirmosios instancijos teismas manė, kad Komisija pakankamai įrodė Lafarge dalyvavimą keičiantis informacija apie pardavimo mastą Jungtinės Karalystės rinkoje(12). Be to, dėl kainų padidinimų Jungtinėje Karalystėje laikotarpiu iki 1996 m. rugsėjo 7 d. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 316 punkte konstatavo, kad Komisija nerado jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų nagrinėjamų įmonių tarpusavio ryšius. Toliau, skundžiamo sprendimo 319–323 punktuose, Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, kiek tai susiję su minėtu laikotarpiu, keturiais atvejais apie kainų padidinimus buvo pranešta beveik vienu metu. Todėl Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad „šioje byloje, nors laiko intervalai tarp įvairių pranešimų apie kainų padidinimus galėjo leisti įmonėms sužinoti apie šiuos padidinimus renkant informaciją apie rinką ir nors šie padidinimai ne visada buvo vienodi, pranešimų apie kainų padidinimus paskelbimas beveik vienu metu ir paskelbtų kainų paralelės yra įtikinami veiksmų, suderintų prieš taikant minėtus padidinimus, įrodymai, nes šie padidinimai buvo taikomi atsižvelgiant į tokį kontekstą, kuriam būdinga tai, kad, kaip Komisija nustatė ginčijamame sprendime, Knauf ir BPB 1992 m. pradžioje Londone vykusiame susitikime susitarė užbaigti kainų karą keturiose Europos rinkose, o Lafarge prie šios sistemos prisijungė vėliausiai 1992 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje“(13). Dėl laikotarpio po 1996 m. rugsėjo 7 d. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad konkurentų tarpusavio ryšių dėl kainų padidinimų Jungtinėje Karalystėje buvimas buvo patvirtintas rašytiniais įrodymais(14).

19.      Dėl Vokietijos rinkos stabilizavimo Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 402 punkte konstatavo, kad „atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes“, Pirmosios instancijos teismas, remdamasis neginčijamais faktais, pripažįsta, kad Komisija pakankamai įrodė, jog net jei nagrinėjamoms įmonėms nepavyko sudaryti konkretaus susitarimo tarpusavyje pasidalyti Vokietijos rinką, jos išreiškė bendrą ketinimą konkrečiai elgtis šioje rinkoje, t. y. stabilizuojant rinką apriboti konkurenciją.

20.      Dėl kainų padidinimų Vokietijoje Pirmosios instancijos teismas ištyrė su konkurentų tarpusavio ryšių buvimu ir jų suderintais veiksmais susijusius įrodymus. Minėtas teismas skundžiamo sprendimo 426 punkte nurodė, kad aptariamus įmonių tarpusavio ryšius reikia vertinti atsižvelgiant į laikotarpį, kuriam buvo būdinga daug antikonkurencinių apraiškų, rodančių bendrą konkurentų valią stabilizuoti gipso plokščių rinką keturiose didžiausiose Europos rinkose, įskaitant Vokietijos rinką. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nors atskiro Komisijos rasto dokumento turinys negali vienareikšmiškai atskleisti antikonkurencinio elgesio, ši aplinkybė negali neleisti minėto dokumento aiškinti kaip patvirtinančio tokio noro buvimą, jei jis yra vienas iš daugelio kitų dokumentų, kuriuose yra patikimų vienalaikio ir panašaus antikonkurencinio elgesio įrodymų. Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad Lafarge palaikė tiesioginius ryšius su savo konkurentais dėl kainų padidinimų Vokietijos rinkoje ir kad veiksmai dėl kainų padidinimų taikymo buvo derinami, atsižvelgė į nemažai dokumentų.

B –    Argumentai ir vertinimas

21.      Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas iškreipė faktines aplinkybes, nes konstatuodamas, kad Komisija pagrįstai įrodė pažeidimų buvimo faktą, jis nuolat rėmėsi bendru kontekstu, kuriam būdingi keli pažeidimai. Todėl apeliantė mano, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime remdamasis bendru pažeidinėjimo kontekstu, pateikė cikliškus argumentus, kad konstatuotų pažeidimų, kurie yra tariamo bendro pažeidinėjimo konteksto pagrindas, buvimo faktą. Be to, Pirmosios instancijos teismas sistemingai laikėsi nuomonės, kad antikonkurencinis faktinių aplinkybių aiškinimas yra įtikinamesnis nei alternatyvūs Lafarge paaiškinimai. Todėl Pirmosios instancijos teismas manė, kad antikonkurencinis keitimosi informacija (skundžiamo sprendimo 270 ir 271 punktai) ir keitimosi konkrečiai Jungtinei Karalystei būdinga informacija (skundžiamo sprendimo 303 punktas) tikslas, suderintų veiksmų dėl kainų padidinimų Jungtinėje Karalystėje (skundžiamo sprendimo 324 punktas) ir Vokietijoje (skundžiamo sprendimo 402 punktas) buvimas ir susitarimo stabilizuoti Vokietijos rinką buvimas (skundžiamo sprendimo 430 punktas) buvo įrodyti, atsižvelgiant į bendrą pažeidinėjimo kontekstą, nors šio konteksto buvimas buvo nustatytas remiantis ne įrodymais, bet neteisėtu elgesiu, kuris buvo taip įvertintas remiantis vien šiuo bendru kontekstu. Taip Pirmosios instancijos teismas iškreipė jam pateiktas faktines aplinkybes.

22.      Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas nėra kompetentingas nei patvirtinti faktinių aplinkybių, nei, iš principo, nagrinėti įrodymų, kuriais Bendrasis Teismas grindė šias faktines aplinkybes. Jeigu šie įrodymai gauti teisėtai ir buvo laikomasi bendrųjų teisės principų bei proceso taisyklių, taikomų įrodinėjimo pareigai ir įrodymų rinkimui, tik Bendrasis Teismas vertina jam pateiktų įrodymų vertę. Todėl toks vertinimas, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejį, savaime nėra teisės klausimas, kurį turi nagrinėti Teisingumo Teismas(15).

23.      Bendrajam Teismui pateiktų faktinių aplinkybių ir įrodymų iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, neatliekant naujo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo(16). Be to, jei apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, jis privalo aiškiai nurodyti, kokie įrodymai buvo iškreipti, ir įrodyti nagrinėjimo klaidas, dėl kurių, jo nuomone, Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus(17).

24.      Manau, kad šiuo apeliacinio skundo pagrindu apeliantė apskritai teigia, kad Pirmosios instancijos teismas iškreipė faktines aplinkybes, ir išsamiai nurodo, kokie įrodymai tariamai buvo iškreipti.

25.      Tačiau apeliantė, Pirmosios instancijos teismui pateikus išvadas dėl kainų padidinimų Vokietijoje, tiksliai nenurodė, išskyrus Rigip patalpose rastus 1994 m. spalio mėn. vidaus užrašus, nurodytus skundžiamo sprendimo 430 punkte, vertinimo klaidų, dėl kurių, jos nuomone, buvo iškreipti įrodymai. Todėl apeliantė, išskyrus tam tikrus ginčijamo teismo sprendimo 430 punkto turinio elementus, nenurodė jokio esminio netikslumo, Pirmosios instancijos teismui vertinant jam pateiktus dokumentus. Todėl manau, jog nors apeliantė tvirtina, kad buvo iškreiptos faktinės aplinkybės, iš tikrųjų ji siekia, kad būtų iš naujo įvertinti Pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai. Akivaizdu, kad tai negali būti vertinama Teisingumo Teisme vykstančiame apeliaciniame procese.

26.      Dėl 1994 m. spalio mėn. užrašų apeliantė teigia, kad šiuose užrašuose nėra nieko, kas patvirtintų išvadą, jog konkurentai palaikė tarpusavio ryšius. Pirmojoje instancijoje Lafarge ginčijo tai, kad užrašai įrodė, jog gamintojai keitėsi informacija apie 1995 m. vasario mėn. kainų padidinimą. Lafarge teigimu, užrašų autorius iš rinkos žinojo apie planuojamą paskelbti Knauf kainų padidinimą(18).

27.      Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 430 punkte nustatė, kad, nepaisant Lafarge teiginio, jog užrašų autorius iš rinkos žinojo apie planuojamą Knauf kainų padidinimą, „Komisija įtikinamiau aiškina minėtus užrašus, atsižvelgdama į kitus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad tuo metu nagrinėjamos įmonės derino veiksmus. Komisija teisingai mano, kad minėti užrašai atskleidžia tai, kad buvo žinoma apie konkurentų strategijas, ir liudija šių konkurentų tarpusavio ryšius. Minėtų užrašų autorius, pirmiausia apibendrinęs padėtį rinkoje, paaiškina, kad Gyproc pardavimo direktorius skundėsi, jog jo įmonė prarado rinkos dalį ir turėjo ją susigrąžinti. Be to, užrašuose buvo numatyta užšaldyti kainas, kad jos būtų tokios, kaip nurodyta minėtuose užrašuose, ir kad kainos bus didinamos nuo 1995 m. vasario 1 dienos. Ši paskutinė pastaba ypač daug ką paaiškina. Jei Knauf būtų vienašališkai išsiuntusi pranešimus apie kainų padidinimus ir jei kiti gamintojai paprasčiausiai būtų pasekę tokiu kainų padidinimo pavyzdžiu, 1994 m. spalio mėn. BPB nebūtų galėjusi žinoti, jog 1995 m. vasario 1 d. buvo planuojama didinti kainas, atsižvelgiant į tai, kad Knauf paskelbė apie minėtą kainų padidinimą tik 1994 m. lapkričio mėnesį“.

28.      Iš skundžiamo sprendimo aišku, kad Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų užrašų atskirai. Veikiau jis nagrinėjo šiuos užrašus kartu su kita bylos medžiaga. Todėl iš skundžiamo sprendimo aišku, kad tikroji 1994 m. spalio mėn. užrašų reikšmė atskleista remiantis kita bylos medžiaga. Šiuo atžvilgiu kita bylos medžiaga, į kurią buvo atsižvelgta siekiant įrodyti nagrinėjamų įmonių suderintų veiksmų buvimą atitinkamu laikotarpiu, pirmiausia buvo Knauf pareiškimas, kad praktika vienu metu siųsti pranešimus apie kainų padidinimus kartu su kainoraščiais tiesiogiai konkurentams ir klientams buvo seniai nusistovėjusi (skundžiamo sprendimo 430 punktas), antra, Komisijai atlikus tyrimą BPB ir Lafarge patalpose rastos daugelio pranešimų apie konkurentų kainų padidinimus kopijos (skundžiamo sprendimo 430 punktas) ir, trečia, aplinkybė, kad kainos buvo padidintos 1995 m. vasario 1 d. (skundžiamo sprendimo 430 punktas).

29.      Apeliantė šių papildomų aplinkybių neginčijo.

30.      Manau, jog, atsižvelgiant į minėtas papildomas neginčytinas aplinkybes ir į Teisingumo Teismo sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją(19), apeliantė neįrodė, kad Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai klaidingai aiškino 1994 m. spalio mėn. užrašus.

31.      Tad manau, kad pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

V –    Antrasis apeliacinio skundo pagrindas: Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigą reglamentuojančias taisykles, nekaltumo prezumpcijos principą ir iš jo kylantį principą in dubio pro reo, nes manė, kad Komisija įrodė, jog apeliantė nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d. dalyvavo vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą

A –    Skundžiamas sprendimas

32.      Ginčijamame sprendime Komisija nustatė, kad Lafarge dalyvavo vykdant nagrinėjamą pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d. iki 1998 m. lapkričio 25 dienos. Pirmojoje instancijoje Lafarge tvirtino, kad ji prisijungė prie informacijos mainų sistemos tik po 1993 m. birželio mėn., o gal net 1994 m. pradžioje(20). Patvirtindamas tokią Lafarge dalyvavimo vykdant pažeidimą trukmę, kokia buvo nustatyta ginčijamame sprendime, Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kelis BPB pareiškimus. Šiuo atžvilgiu BPB nurodė, kad po susitikimo informacijos mainų procese ėmė dalyvauti ir Lafarge(21). Pirmosios instancijos teismas manė, jog BPB frazė „po susitikimo“ reiškė, kad Lafarge turėjo pradėti dalyvauti vykdant pažeidimą netrukus po susitikimo Londone(22). Be to, savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus BPB nurodė, kad keistis duomenimis su Lafarge ji susitarė 1992 m. viduryje(23). Pirmosios instancijos teismas laikė BPB pareiškimus tikslesniais už Lafarge pareiškimus. Lafarge rėmėsi savo darbuotojo N. teiginiu, kad, atsižvelgiant į didelį duomenų apie atitinkamas rinkas Europoje trūkumą, Lafarge konkurentai pasiūlė jam keistis tam tikra bendro pobūdžio informacija apie pardavimų mastą(24). Skundžiamo sprendimo 508 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lafarge nenurodė nei tikslios datos, nei konkrečių aplinkybių, dėl kurių ji ėmė dalyvauti informacijos mainuose, ir visų pirma nepatikslino ryšių, kurie neabejotinai turėjo būti palaikomi prieš keičiantis informacija, siekiant nustatyti svarbiausias šio keitimosi informacija sąlygas, t. y. keitimosi tikslą, dalyvausiančias šalis ir dažnumą(25). Be to, Pirmosios instancijos teismas manė, kad BPB teiginių tikrumą patvirtina tai, jog BPB darbuotojo D. lentelėse nurodyta Lafarge rinkos dalies nuo 1991 m. pagrindinėse Europos rinkose absoliučioji vertė ir procentinė dalis(26).

B –    Argumentai

33.      Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigą reglamentuojančias taisykles, nekaltumo prezumpcijos principą ir iš jo kylantį principą in dubio pro reo, nes jis manė, kad Komisija įrodė apeliantės dalyvavimą vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 dienos. Apeliantė primena, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismas turi jurisdikciją tikrinti, ar Pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas procesas ir tai neigiamai paveikė apelianto interesus, ir privalo įsitikinti, kad buvo paisoma bendrųjų Bendrijos teisės principų bei įrodinėjimo pareigai ir įrodymų rinkimui taikomų proceso taisyklių(27). Be to, apeliantė nurodė, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Komisijai tenka pareiga įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą ir pažeidimo trukmę(28). Apeliantės teigimu, Pirmosios instancijos teismas manė, kad Komisija pakankamai įrodė apeliantės dalyvavimą vykdant pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d., nors BPB pareiškimai buvo prieštaringi ir netikslūs, nes apeliantė nenurodė nei tikslios savo dalyvavimo pradžios datos, nei aplinkybių, dėl kurių ji ėmė dalyvauti tokiuose antikonkurenciniuose informacijos mainuose.

34.      Komisija mano, kad šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

C –    Vertinimas

35.      Teisingumo Teismas Sprendime Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją nurodė, kad konkurencijos taisyklių pažeidimą turi įrodyti šiuo pažeidimu kaltinanti šalis ar institucija, o nuo kaltinimo pažeidimu besiginanti įmonė ar įmonių asociacija turi įrodyti, kad įvykdytos tokios gynybos sąlygos ir todėl institucija turės pateikti kitų įrodymų. Nors pagal šiuos principus teisinė įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai arba atitinkamai įmonei ar asociacijai, vienai šaliai pateikus faktinių įrodymų, kitai šaliai gali tekti pateikti paaiškinimą ar pagrindimą, o to nepadarius leidžiama nuspręsti, kad įrodinėjimo pareiga buvo įvykdyta(29).

36.      Iš skundžiamo sprendimo aišku, kad Pirmosios instancijos teismas manė, jog Komisija pakankamai įrodė, kad BPB vėliausiai 1992 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje pranešė Lafarge apie BPB ir Knauf susitarimą keistis informacija ir kad tokiomis aplinkybėmis Lafarge sutiko keistis informacija(30). Kad prieitų prie tokios išvados, Pirmosios instancijos teismas visų pirma rėmėsi tam tikrais BPB pareiškimais ir tuo, kad Lafarge rinkos dalis pagrindinėse Europos rinkose buvo nurodyta BPB turimose lentelėse. Be to, minėtas teismas laikė Lafarge paaiškinimus šiuo klausimu neįtikinamais.

37.      Teigdamas, kad Lafarge nenurodė, be kita ko, tikslios savo dalyvavimo pradžios datos ir kad tik ji galėjo geriausiai tai padaryti(31), Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių taisyklių, nekaltumo prezumpcijos principo ir iš jo kylančio principo in dubio pro reo. Pirmosios instancijos teismas nurodė tik tai, kad, nepaisant skundžiamo sprendimo 494 punkte minimo Lafarge teiginio, jog ji prisijungė prie informacijos mainų tik po 1993 m. birželio mėn., o gal net 1994 m. pradžioje, ji nepateikė jokių įrodymų šiam teiginiui pagrįsti.

38.      Taigi manau, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas ir jį reikėtų atmesti.

VI – Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas: Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad Komisija pakankamai įrodė apeliantės dalyvavimą vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d., neįvykdė motyvavimo pareigos ir pažeidė vienodo požiūrio principą

A –    Argumentai

39.      Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas net netiesiogiai neišnagrinėjo jos argumento pirmojoje instancijoje, susijusio su nevienodu požiūriu į Lafarge ir Gyproc. Todėl apeliantė mano, kad skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Apeliantės manymu, minėtas argumentas buvo pateiktas siekiant įrodyti, kad ji nedalyvavo vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 dienos.

40.      Skundžiamo sprendimo 500–518 punktuose Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įrodymai, kuriais rėmėsi Komisija, būtent nuoroda į Lafarge rinkos dalį D. lentelėse ir kai kurie BPB pareiškimai, pakankamai patvirtino Lafarge dalyvavimą vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 dienos. Apeliantės teigimu, pati Komisija manė, kad šių įrodymų nepakako Gyproc atžvilgiu. Todėl apeliantė mano, kad Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog įrodymai, kuriais rėmėsi Komisija, pakankamai patvirtino Lafarge dalyvavimą vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d., nors Gyproc atveju manyta, kad šių įrodymų nepakanka, pažeidė vienodo požiūrio principą.

41.      Savo atsiliepime apeliantė paaiškina, kad šis apeliacinio skundo pagrindas priimtinas, nes savo ieškinyje pirmojoje instancijoje ji ne kartą minėjo, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.

42.      Komisija mano, kad Lafarge Pirmosios instancijos teisme nepateikė ieškinio pagrindo, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu. Atitinkamoje savo ieškinio pirmojoje instancijoje dalyje Lafarge, be kita ko, nurodė tik tai, kad „Komisija manė, jog Gyproc dalyvavimo, kiek tai susiję su tomis pačiomis „apraiškomis“, nepakako, kad būtų įrodytas jos dalyvavimas vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą“. Todėl Komisija mano, kad skundžiamas sprendimas pakankamai motyvuotas. Be to, Komisijos teigimu, Gyproc padėtis nėra tokia pati kaip Lafarge.

43.      Be to, Komisija tvirtina, kad apeliantė apeliaciniame skunde negali pateikti nediskriminavimo principo pažeidimu grindžiamo pagrindo, kuris nebuvo pateiktas pirmojoje instancijoje. Todėl šis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas.

44.      Dėl apeliantės atsiliepime pateikto teiginio, kad ji savo ieškinyje pirmojoje instancijoje ne kartą minėjo vienodo požiūrio principo pažeidimą, Komisija nurodo, kad šios nuorodos buvo pateiktos įvairiose ieškinio dalyse, siekiant pagrįsti kitus ieškinio pagrindus, tačiau apeliantė nenurodė, kad skundžiamame sprendime jos būtų likusios neįvertintos. Todėl apeliantės teiginiai, nurodyti jos apeliaciniame skunde, sudaro naują pagrindą, kuris yra nepriimtinas, nes apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė, kad kitos jos ieškinio pirmojoje instancijoje dalys liko neįvertintos.

B –    Vertinimas

45.      Savo apeliaciniame skunde apeliantė nurodė, kad su šiuo apeliacinio skundo pagrindu susijusi skundžiamo sprendimo dalis(32) susijusi su pirmojoje instancijoje išnagrinėtu trečiuoju ieškinio pagrindu, kuriuo apeliantė teigė, kad pažeista EB 81 straipsnio 1 dalis, nes ginčijamame sprendime konstatuotas vienas, sudėtinis ir tęstinis pažeidimas ir pripažinta, kad Lafarge dalyvavo jį vykdant. Viena pagrindo dalis konkrečiai susijusi su Lafarge dalyvavimo vykdant pažeidimą trukme.

46.      Manau, kad šį apeliacinio skundo pagrindą galima padalyti į dvi dalis. Pirmiausia apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė motyvavimo pareigą. Antra, apeliantė teigia, jog Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad Komisija pakankamai įrodė, jog apeliantė nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d. dalyvavo vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą, pažeidė vienodo požiūrio principą.

47.      Dėl kaltinimo, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė motyvavimo pareigą, pažymėtina, kad klausimas, ar teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir ar jo motyvai prieštaringi, yra teisės klausimas, kuris gali būti keliamas apeliaciniame skunde(33).

48.      Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Pirmosios instancijos teismo pareiga motyvuoti savo sprendimus negali būti aiškinama taip, jog jis privalo detaliai atsakyti į kiekvieną ieškovo nurodytą argumentą, ypač jei argumentas nėra pakankamai aiškus ir tikslus(34).

49.      Taip pat reikia priminti, jog pareiga motyvuoti nereikalauja, kad Bendrasis Teismas išsamiai vieną po kito išnagrinėtų visus ginčo šalių argumentus ir kad motyvavimas gali būti netiesioginis, su sąlyga, kad juo remdamiesi suinteresuotieji asmenys gali sužinoti, dėl kokių priežasčių Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismas – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę(35).

50.      Mano nuomone, apeliantė, savo ieškinyje pirmojoje instancijoje teigdama, jog „Komisija manė, kad Gyproc dalyvavimo, kiek tai susiję su tomis pačiomis „apraiškomis“(36), nepakako, kad būtų įrodytas jos dalyvavimas vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą“(37), aiškiai darė nuorodą į diskriminaciją, į kurią Pirmosios instancijos teismas privalėjo reaguoti. Nors, pateikdama trečiąjį ieškinio pagrindą pirmojoje instancijoje, Lafarge nevartojo žodžių „diskriminacija“ ar „nevienodas požiūris“, manau, kad Lafarge ieškinio formuluotės, susijusios su minėtu pagrindu, buvo pakankamai aiškios ir tikslios, kad Pirmosios instancijos teismas galėtų suvokti šio ieškinio pagrindo prasmę.

51.      Manau, neabejotina, kad pagrindas dėl diskriminacijos buvo pateiktas kartu su trečiuoju pirmojoje instancijoje nagrinėtu ieškinio pagrindu. Todėl, mano nuomone, negalima sutikti su Komisijos teiginiu, jog Lafarge Pirmosios instancijos teisme nepateikė ieškinio pagrindo, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu.

52.      Mano nuomone, Pirmosios instancijos teismas net netiesiogiai neišnagrinėjo diskriminacijos klausimo vertindamas pirmojoje instancijoje pateiktą trečiąjį ieškinio pagrindą, nors iš skundžiamo sprendimo 496 punkto aišku, jog Pirmosios instancijos teismas pats manė, kad diskriminacijos klausimas yra Lafarge argumentų pirmojoje instancijoje sudedamoji dalis. Manau, kad Lafarge rėmėsi diskriminacijos klausimu, siekdama sukelti abejonių dėl įrodymų, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime, kad konstatuotų Lafarge dalyvavimą vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d., įrodomosios galios, nes Gyproc atžvilgiu Komisija tariamai tokius pat įrodymus laikė nepakankamais, kad būtų galima padaryti tokią pat išvadą. Be to, nediskriminavimo principas yra bendrasis Bendrijos teisės principas, todėl manau, kad Pirmosios instancijos teismas privalėjo išnagrinėti Lafarge šiuo atžvilgiu pateiktą ieškinio pagrindą, susijusį su įrodymais, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime, kad konstatuotų Lafarge dalyvavimą vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 dienos(38).

53.      Iš to, kas nurodyta, išplaukia, kad skundžiamame sprendime pakankamai neišnagrinėtas ieškovės pirmojoje instancijoje pateiktas argumentas dėl diskriminacijos ir pažeidimo trukmės. Visų pirma skundžiamas sprendimas neleidžia Teisingumo Teismui vykdyti teisminės kontrolės, todėl manau, kad pirmąją šio apeliacinio skundo pagrindo dalį reikėtų pripažinti pagrįsta.

54.      Dėl antrosios šio apeliacinio skundo pagrindo dalies, grindžiamos vienodo požiūrio principo pažeidimu, manau, jog tam, kad Teisingumo Teismas galėtų patikrinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą, šis sprendimas turi būti pakankamai motyvuotas. Šioje byloje visiško Pirmosios instancijos teismo motyvavimo dėl diskriminacijos nebuvimas nagrinėjant trečiąjį ieškinio pagrindą neleidžia Teisingumo Teismui nuspręsti, ar skundžiamame sprendime minėtu klausimu pažeistas vienodo požiūrio principas.

55.      Tad manau, kad, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, turi būti panaikinta skundžiamo sprendimo dalis, susijusi su išvadomis dėl apeliantės dalyvavimo nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d. vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą trukmės. Kadangi pirmojoje instancijoje nepriimta sprendimo dėl kaltinimo diskriminacija ir dėl Lafarge dalyvavimo vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą trukmės, manau, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį Teisingumo Teismas negali priimti galutinio sprendimo šiuo klausimu ir jis turėtų grąžinti šį klausimą nagrinėti Bendrajam Teismui(39).

VII – Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas: Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pradinį Lafarge paskirtos baudos dydį, pažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio principus

A –    Argumentai

56.      Apeliantė mano, kad skundžiamu sprendimu pažeidžiami proporcingumo ir vienodo požiūrio principai, nes juo patvirtinta pradinė Komisijos paskirta bauda, kuri neproporcinga atsižvelgiant į kitoms ginčijamo sprendimo adresatėms paskirtą pradinę baudą. Apeliantė ginčija skundžiamo sprendimo 634 punkte esantį Pirmosios instancijos teismo teiginį, pagal kurį baudos dydis gali būti apskaičiuojamas neatsižvelgiant į įmonių apyvartą. Net jei šis teiginys teisingas, pati Komisija ginčijamame sprendime nusprendė suskirstyti nagrinėjamas įmones į kategorijas pagal jų turimą rinkos dalį. Taigi, remiantis Sprendimu Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją(40), Komisijai nusprendus suskirstyti įmones į kategorijas pagal rinkos dalis, Komisija ir Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas teisminę kontrolę, privalo užtikrinti proporcingą santykį tarp, viena vertus, įvairių kategorijų ribinių verčių ir, kita vertus, įmonės rinkos dalies ir jos priskyrimo prie vienos ar kitos kategorijos.

57.      Taigi Lafarge paskirta pradinė bauda 6,5 karto viršijo Gyproc paskirtą pradinę baudą, nors Lafarge rinkos dalis (24 %, priskirta prie antrosios kategorijos) buvo tik 3,4 karto didesnė už Gyproc rinkos dalį (7 %, priskirta prie trečiosios kategorijos). Be to, nors Lafarge rinkos dalis 1997 m. sudarė mažiau nei 81 % Knauf rinkos dalies, šios dvi įmonės buvo priskirtos prie tos pačios kategorijos ir joms nustatyta vienoda 52 mln. eurų pradinė bauda.

58.      Savo atsiliepime apeliantė teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas priimtinas, nes nagrinėjami argumentai buvo pateikti pirmojoje instancijoje.

59.      Komisija tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 634 punkte nenurodė, kad baudos dydis gali būti apskaičiuotas, neatsižvelgiant į įmonių apyvartą. Komisija mano, kad apeliantės argumentai, kuriais ji ginčija suskirstymo į kategorijas galimybę ar bent jau metodą, kurį Komisija taikė, siekdama suskirstyti įmones į kategorijas, yra nepriimtini, nes jie nebuvo pateikti pirmojoje instancijoje.

60.      Komisija mano, kad bet kuriuo atveju minėti argumentai akivaizdžiai nepagrįsti. Byloje SGL Carbon prieš Komisiją(41) Teisingumo Teismas patvirtino, kad, nustatant pradinę baudą, kartelio dalyviai gali būti skirstomi į kategorijas. Priešingai nei teigia Lafarge, kai Komisija nusprendžia suskirstyti įmones į kategorijas pagal jų rinkos dalis, ji neprivalo užtikrinti, kad kiekvienos įmonės pradinė bauda būtų griežtai proporcinga tos įmonės rinkos daliai. Kadangi įmonių rinkos dalys neabejotinai skiriasi, Komisija privalėtų sukurti tiek kategorijų, kiek yra įmonių, kurioms ji planuoja skirti baudą, ir taip skirstymas į kategorijas netektų prasmės. Be to, Komisija teigia nusprendusi suskirstyti nagrinėjamas įmones į tris kategorijas, remdamasi atitinkamomis jų rinkos dalimis 1997 metais. Todėl BPB dėl jai priklausiusios 42 % rinkos dalies ir dėl jos, kaip pagrindinės gamintojos, statuso buvo priskirta prie pirmosios kategorijos. Knauf ir Lafarge, kurioms priklausė atitinkamai 28 % ir 24 % rinkos dalies, buvo priskirtos prie antrosios kategorijos. Gyproc, kuriai priklausė 7 % rinkos ir kuri buvo labai nedidelė, pateko į trečiąją kategoriją.

B –    Vertinimas

61.      Manau, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas ir jį reikėtų atmesti. Nors apeliantė pirmojoje instancijoje iš tikrųjų ginčijo tai, kad jai buvo paskirta pradinė 52 mln. eurų bauda, ji tvirtino buvusi ekonomiškai nepajėgi daryti įtaką Jungtinės Karalystės ir Vokietijos rinkoms. Lafarge pirmojoje instancijoje neginčijo suskirstymo į kategorijas galimybės ar bent jau metodo, kurį Komisija taikė siekdama suskirstyti įmones į kategorijas, nors pateikdama šį apeliacinio skundo pagrindą apeliantė tai ginčija. Be to, apeliantė pirmojoje instancijoje neteigė, jog Komisijai nusprendus suskirstyti įmones į kategorijas pagal jų turimą rinkos dalį, siekiant nustatyti pradinę baudą, ji privalėjo užtikrinti, kad pradinė bauda kiekvienai įmonei būtų griežtai proporcinga įmonės rinkos daliai.

62.      Bet kuriuo atveju, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo sprendimą SGL Carbon prieš Komisiją(42), manau, kad šį apeliacinio skundo pagrindą reikėtų atmesti. Iš minėto sprendimo aišku, jog skirstant kartelyje dalyvaujančias įmones į kategorijas, kad būtų nustatyta pradinė bauda, nebūtina atsižvelgti į kiekvieną įmonių skirtumą, susijusį su apyvarta ar rinkos dalimi.

63.      Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Komisija turi didelę diskreciją pasirinkdama baudų apskaičiavimo metodą ir šiuo tikslu gali atsižvelgti į daugelį aplinkybių, tačiau negali viršyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytos apyvartos ribos. Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad pagal 1998 m. gairėse(43) nustatytą apskaičiavimo metodą numatytos įvairios lankstumo suteikiančios nuostatos, leidžiančios Komisijai įgyvendinti savo diskreciją nepažeidžiant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio nuostatų, kaip jas yra išaiškinęs Teisingumo Teismas(44).

64.      Mano nuomone, nors aišku, kad tarp Lafarge ir kitų vykdant pažeidimą dalyvaujančių įmonių rinkos dalių bei joms paskirtos pradinės baudos nėra griežtos proporcijos, atsižvelgdamas į šios išvados 60 punkte nurodytus Komisijos argumentus, nemanau, kad apeliantė įrodė, jog klasifikavimo metodas, kurį Komisija taikė siekdama nustatyti pradines baudas, pažeidžia proporcingumo ir vienodo požiūrio principus.

VIII – Penktasis apeliacinio skundo pagrindas: Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidų ir neįvykdė motyvavimo pareigos, nes manė, kad Komisija pagrįstai dėl pakartotinio pažeidimo padidino Lafarge paskirtą baudą

65.      Šis apeliacinio skundo pagrindas suskirstytas į dvi dalis.

A –    Pirmoji dalis

1.      Skundžiamas sprendimas

66.      Pirmojoje instancijoje Lafarge, be kita ko, teigė, jog kadangi nėra teisinio pagrindo nustatyti baudos padidinimo dėl pakartotinio pažeidimo sąlygų ir laikotarpio tarp dviejų pažeidimų atžvilgiu nėra nustatytas joks senaties terminas, tokiomis aplinkybėmis padidinus baudą pažeidžiami bausmių teisėtumo ir teisinio saugumo principai(45).

67.      Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į Sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją(46), pakartotinis pažeidimas yra viena iš aplinkybių, į kurią gali būti atsižvelgiama vertinant pažeidimo sunkumą(47). Dėl senaties termino Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 724 punkte priminė, kad Komisija turi diskreciją rinktis veiksnius, į kuriuos ji turi atsižvelgti nustatydama baudas, kaip antai: konkrečios bylos aplinkybės, kontekstas ir baudų atgrasomasis poveikis, ir nėra reikalo numatyti privalomo ar baigtinio kriterijų, į kuriuos būtinai reikia atsižvelgti, sąrašo. Tuomet skundžiamo sprendimo 725 punkte buvo nurodyta, kad Komisija atsižvelgdama į pakartotinį pažeidimą negali būti saistoma jokio senaties termino. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pakartotinis pažeidimas yra svarbus veiksnys, kurį Komisija privalo įvertinti, ir kad kiekvienu konkrečiu atveju ji gali atsižvelgti į polinkį pažeisti konkurencijos taisykles patvirtinančius požymius, įskaitant tarp nagrinėjamų pažeidimų praėjusį laiką. Pirmosios instancijos teismas manė, kad jei nuo vieno pažeidimo konstatavimo momento iki kito praėjo mažiau kaip 10 metų, tai rodo įmonės polinkį nedaryti atitinkamų išvadų iš to, kad jos atžvilgiu jau buvo konstatuotas Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimas(48). Pirmosios instancijos teismas manė, kad Lafarge rodė tokį polinkį, nes Lafarge dukterinė įmonė, būdama Sprendimo 94/815 adresatė, ketverius metus nuo pranešimo jai apie minėtą sprendimą ir toliau aktyviai dalyvavo nagrinėjamame kartelyje(49).

2.      Argumentai

68.      Apeliantė mano, kad skundžiamu sprendimu pažeidžiamas bendrasis teisės principas nulla poena sine lege ir valstybėms narėms bendri bendrieji teisės principai, nes Pirmosios instancijos teismas manė, jog Komisija turėjo teisinį pagrindą padidinti ieškovei baudą dėl pakartotinio pažeidimo. Reglamente Nr. 17 Komisijai nesuteikiama teisė padidinti baudą dėl pakartotinio pažeidimo.

69.      Apeliantė taip pat mano, kad skundžiamu sprendimu pažeidžiamas bendras valstybėms narėms bendrasis teisinio saugumo principas, nes jame pripažinta, kad Komisija galėjo konstatuoti pakartotinį pažeidimą be jokio senaties termino. Asmenys negali būti neribotai baudžiami už praeityje padarytas veikas. Daugelyje valstybių narių pakartotinio pažeidimo atveju tarp nagrinėjamo pažeidimo ir galimo anksčiau konstatuoto pažeidimo teisiškai nustatytas maksimalus terminas, kuriam suėjus į ankstesnį pažeidimą negalima atsižvelgti. Todėl apeliantė ragina Teisingumo Teismą persvarstyti savo poziciją Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją(50).

70.      Komisija mano, kad Teisingumo Teismas Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją atmetė panašius argumentus. Pagal Reglamentą Nr. 17 bauda gali būti padidinta dėl pakartotinio pažeidimo. Dėl senaties termino šioje byloje nebūtina vertinti, ar dėl Pirmosios instancijos teismo išvadų atsirastų galimybė neribotai skirti sankciją už pakartotinį pažeidimą, nes Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantės dukterinė įmonė ir toliau aktyviai dalyvavo kartelyje ketverius metus nuo pranešimo apie Sprendimą 94/815, o Teisingumo Teismas Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją trumpesnį kaip 10 metų laikotarpį tarp dviejų pažeidimų laikė rodančiu polinkį nedaryti atitinkamų išvadų iš konstatavimo, kad įmonė jau pažeidė konkurencijos taisykles.

3.      Vertinimas

71.      Aišku, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje pakartotinis pažeidimas konkrečiai nenurodytas(51). Tačiau Teisingumo Teismas Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją patvirtino, kad ši nuostata yra teisinis pagrindas, kuriuo remdamasi Komisija gali skirti įmonėms ar įmonių asociacijoms baudas už EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimus. Pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę(52). Tada Teisingumo Teismas patvirtino savo praktiką, kad nors pradinė bauda nustatoma remiantis pažeidimu, jo sunkumas nustatomas atsižvelgiant į daugelį kitų kriterijų, kuriuos vertindama Komisija turi didelę diskreciją. Teisingumo Teismo nuomone, atsižvelgimas į sunkinančias aplinkybes skiriant baudą atitinka Komisijos funkciją užtikrinti konkurencijos taisyklių laikymąsi. Pakartotinis pažeidimas yra tarp veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant nagrinėjamo pažeidimo sunkumą. Taigi Teisingumas Teismas Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją manė, kad pakartotinio pažeidimo pripažinimas sunkinančia aplinkybe nepažeidžia principo nulla poena sine lege(53).

72.      Be to, Sprendime Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją Teisingumo Teismas nurodė, kad pakartotinis pažeidimas yra vienas iš veiksnių, į kurį galima atsižvelgti vertinant pažeidimo sunkumą(54).

73.      Be Teisingumo Teismo išvadų sprendimuose Groupe Danone prieš Komisiją ir Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, dar pažymėčiau, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Komisija turi pareigą tirti atskirus pažeidimus ir skirti už juos sankcijas bei vykdyti bendrą politiką, kad būtų taikomi konkurencijos klausimais Sutartyje įtvirtinti principai ir atitinkamai pagal šiuos principus reguliuojamas įmonių elgesys. Vertindama pažeidimo sunkumą, kad nustatytų baudos dydį, Komisija turi atsižvelgti ne tik į konkrečios bylos aplinkybes, bet ir į pažeidimo kontekstą bei užtikrinti, kad jos veiksmai turėtų atgrasomąjį poveikį(55).

74.      Manau, kad jei Komisija, vertindama konkretaus pažeidimo sunkumą, vertintų tik šio pažeidimo aplinkybes, bet ne visas kitas svarbias susijusias aplinkybes, visų pirma įskaitant pakartotinį pažeidimą, tikrasis nagrinėjamo pažeidimo sunkumas negalėtų būti teisingai įvertintas ir būtų pakenkta Komisijos užduočiai užtikrinti konkurencijos taisyklių laikymąsi. Manau, kad toks požiūris neatitiktų poreikio užtikrinti už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimus skiriamų sankcijų atgrasomąjį poveikį(56).

75.      Todėl manau, kad apeliantė nenurodė jokios įtikinamos priežasties, dėl kurios Teisingumo Teismas turėtų nukrypti nuo savo išvados Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją, kad pakartotinis pažeidimas, vertinant pažeidimo sunkumą pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, turi būti laikomas sunkinančia aplinkybe. Taigi, mano nuomone, skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad Komisija turėjo teisinį pagrindą padidinti baudą dėl pakartotinio pažeidimo, nepažeistas bendrasis teisės principas nulla poena sine lege ir valstybės narėms bendri bendrieji teisės principai.

76.      Dėl senaties termino nebuvimo konstatuojant pakartotinį pažeidimą Teisingumo Teismas Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją patvirtino, kad nei Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, nei gairėse(57) nenustatytas joks pakartotinio pažeidimo konstatavimo senaties terminas(58). Be to, savo sprendimo 38 punkte Teisingumo Teismas pabrėžė, kad pakartotinio pažeidimo konstatavimas ir jo specifinių ypatybių vertinimas priklauso Komisijos diskrecijai ir kad ji nėra saistoma galimu tokiam konstatavimui taikomu senaties terminu. Vis dėlto apeliantė prašė Teisingumo Teismo persvarstyti Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją šiuo atžvilgiu padarytą išvadą.

77.      Teisingumo Teismas Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją manė, kad pakartotinis pažeidimas yra svarbus veiksnys, kurį Komisija turi įvertinti, nes atsižvelgiant į jį siekiama skatinti įmones, linkusias nesilaikyti konkurencijos taisyklių, pakeisti savo elgesį. Todėl Komisija kiekvienu atveju gali atsižvelgti į tokį polinkį patvirtinančius įrodymus, įskaitant, pavyzdžiui, laikotarpį tarp nagrinėjamų pažeidimų(59).

78.      Mano nuomone, Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 38 punktas rodo, kad Teisingumo Teismas manė, jog statiškas ir nelankstus senaties terminas apribotų Komisijos diskreciją nustatyti baudų dydžius. Šiuo atžvilgiu manau, kad į praeityje padarytą labai sunkų pažeidimą gali būti atsižvelgta vertinant vėlesnio pažeidimo sunkumą, nepaisant to, kad praėjo daug laiko, o į ankstesnį nesunkų pažeidimą negali būti atsižvelgta net ir praėjus gerokai mažiau laiko.

79.      Tačiau nemanau, jog Sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją patvirtina teiginį, kad asmenys gali būti neribotai baudžiami už praeityje konstatuotus konkurencijos teisės pažeidimus.

80.      Teisingumo Teismas veikiau minėtame sprendime nurodė (ir, manau, jis buvo teisus), kad atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir tai, kad nuo vieno iki kito pažeidimo praėjo pakankamai mažai laiko, t. y. mažiau nei 10 metų, Groupe Danone pakartotinas neteisėtas elgesys liudijo įmonės polinkį nedaryti atitinkamų išvadų, Komisijai konstatavus konkurencijos taisyklių pažeidimą(60).

81.      Tad aišku, kad nors norint konstatuoti pakartotinį pažeidimą senaties terminas nenustatytas, Teisingumo Teismas paprašytas gali patikrinti, ar Komisija atsižvelgdama į ankstesnį konkurencijos taisyklių pažeidimą viršijo savo diskreciją. Todėl manau, kad apeliantė neįrodė, kodėl Teisingumo Teismas turėtų persvarstyti Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją padarytas išvadas dėl senaties termino nebuvimo konstatuojant pakartotinį pažeidimą.

82.      Be to, išsamumo sumetimais pažymėčiau, jog šioje byloje apeliantė neginčijo Pirmosios instancijos teismo išvados, kad, nepaisydama pranešimo apie Sprendimą 94/815, Lafarge dukterinė įmonė ketverius metus toliau aktyviai dalyvavo vykdant nagrinėjamą pažeidimą. Manau, kad tokio trumpo laikotarpio negalima laikyti per ilgu ir todėl Komisija šiuo atžvilgiu neviršijo savo diskrecijos.

83.      Manau, kad skundžiamame sprendime pripažinus, jog Komisija galėjo konstatuoti pakartotinį pažeidimą nesant nustatyto senaties termino, nepažeistas valstybėms narėms bendras bendrasis teisinio saugumo principas.

84.      Taigi manau, kad Teisingumo Teismas turėtų atmesti penktojo apeliacinio skundo pagrindo pirmąją dalį kaip nepagrįstą.

B –    Antroji dalis

1.      Skundžiamas sprendimas

85.      Lafarge pirmojoje instancijoje teigė, kad daugumos valstybių narių teisėje į pakartotinį pažeidimą negalima atsižvelgti, nebent antrasis pažeidimas padaromas įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo konstatuojamas pirmasis pažeidimas(61).

86.      Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 734 punkte konstatavo, jog pakanka, kad įmonė buvo pripažinta kalta dėl tokios pat rūšies pažeidimo, net jei tokį sprendimą dar gali tikrinti teismai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad preziumuojama, jog Komisijos sprendimai yra teisėti, kol jie nepanaikinami ar nepripažįstami netekusiais galios, ir ieškiniai neturi stabdomojo poveikio. Skundžiamo sprendimo 737 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo: „iš tikrųjų gali kilti sunkumų, jei ankstesnis sprendimas, kuris buvo paskesnio sprendimo padidinti baudą pagrindas, būtų panaikintas tam paskesniam sprendimui įsiteisėjus. Tokiu atveju pakartotinio pažeidimo faktiškai nebūtų. Tačiau jei paaiškėtų, kad pirmasis sprendimas, kuriuo paskirta sankcija už pažeidimą, yra nepagrįstas, tai būtų nauja faktinė aplinkybė, dėl kurios būtų atnaujintas apskundimo terminas.“

2.      Argumentai

87.      Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą ir neįvykdė motyvavimo pareigos, nes manė, kad Komisija galėjo apeliantei paskirtą baudą padidinti dėl pakartotinio pažeidimo, nors ginčijamame sprendime nagrinėtų faktinių aplinkybių laikotarpiu pirmasis pažeidimas teisiškai dar nebuvo galutinai konstatuotas.

88.      Valstybių narių baudžiamosios teisės sistemose asmuo paprastai laikomas recidyvistu, jei jis, galutinai pripažintas kaltu dėl pirmojo pažeidimo, padaro kitą pažeidimą. Viena iš svarbiausių recidyvo ypatybių yra galutinis pažeidimo konstatavimas, o tai reiškia, kad tuo metu, kai padaromas antrasis pažeidimas, turi būti išnaudotos teisių gynimo priemonės. Šioje byloje Komisija rėmėsi Sprendimu 94/815, kad konstatuotų, jog Lafarge padarė pakartotinį pažeidimą. Tačiau Lafarge pareiškė ieškinį dėl to sprendimo panaikinimo ir Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą priėmė 2000 m. gegužės 15 dieną(62). Minėtas sprendimas įsiteisėjo tik praėjus dviem mėnesiams nuo pranešimo apie jį Lafarge, nes ši jo neapskundė. Komisijos teigimu, ginčijamame sprendime nagrinėti veiksmai pasibaigė 1998 m. lapkričio mėnesį. Tačiau tą dieną Lafarge nebuvo galutinai pripažinta kalta dėl jokio kartelio, nes Pirmosios instancijos teismas dar nebuvo priėmęs sprendimo byloje Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją.

89.      Taigi Pirmosios instancijos teismas, leidęs Komisijai savavališkai padidinti baudą, pažeidė bendrąjį principą nulla poena sine lege.

90.      Pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas, kad apskundimo terminas būtų pradėtas skaičiuoti iš naujo, jei po antrojo sprendimo priėmimo pirmasis sprendimas būtų galutinai panaikintas, padarė teisės klaidą. Sutartyje ir kitose Bendrijos teisės nuostatose nenumatyta galimybė atnaujinti ieškinio dėl Komisijos sprendimo panaikinimo padavimo terminą. Remdamasis neegzistuojančia procedūra, kad pateisintų pakartotinio pažeidimo konstatavimą, kai pažeidimas nebuvo galutinai konstatuotas pirmą kartą, Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvykdė motyvavimo pareigos.

91.      Jei teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas Komisijos sprendimas, būtų laikomas nauja faktine aplinkybe, dėl kurios atsirastų pagrindas atnaujinti ieškinio dėl antrojo Komisijos sprendimo, kuriuo įmonė buvo neteisingai nubausta už pakartotinį pažeidimą, padavimo terminą, dėl to nagrinėjamai įmonei tektų pernelyg didelė ir neteisinga našta ir taip būtų pažeisti gero teisingumo vykdymo ir proceso ekonomiškumo principai.

92.      Atsiliepime apeliantė teigia, kad, priešingai nei tvirtina Komisija, sankcijų už konkurencijos teisės pažeidimus pobūdis ir griežtumas reikalauja, kad pakartotiniam pažeidimui konkurencijos bylose būtų taikomos tos pačios garantijos, kokios taikomos recidyvo atveju baudžiamojoje teisėje. Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų pobūdį ir už juos skiriamų sankcijų pobūdį bei griežtumą, procedūroms, susijusioms su įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimu, už kurį gali būti skiriamos baudos ar periodinės baudos, taikomas nekaltumo prezumpcijos principas (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1984 m. vasario 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtus Sprendimą Öztürk, A serija Nr. 73 ir 1987 m. rugpjūčio 25 d. Sprendimą Lutz, A serija Nr. 123‑A)(63). Taigi Teisingumo Teismas netiesiogiai pripažino, kad, atsižvelgiant į už konkurencijos teisės pažeidimus skiriamų sankcijų pobūdį ir griežtumą, tai yra baudžiamosios sankcijos.

93.      Dėl Komisijos argumentų(64), susijusių su Sprendimu Queenborough Rolling Mill Company prieš Komisiją(65), apeliantė pažymi, kad Teisingumo Teismo sprendimas konkrečiai susijęs su 1981 m. birželio 24 d. Komisijos sprendimo Nr. 1831/81/EAPB, kuriuo plieno pramonėje veikiančioms įmonėms nustatoma stebėjimo sistema ir nauja tam tikrų produktų gamybos kvotų sistema(66), taikymu. Sprendimu Nr. 1831/81, kuriame aiškiai apibrėžtos sąlygos, kurioms esant bauda už viršytas kvotas gali būti didinama dėl pakartotinio pažeidimo, negali būti remiamasi konkurencijos teisės pažeidimų atveju.

94.      Komisija pažymi, kad preziumuojama, jog jos sprendimai yra teisėti, kol jie nepanaikinami ar nepripažįstami netekusiais galios, ir kad teismuose pateikti ieškiniai neturi stabdomojo poveikio. Komisija mano, kad šioje byloje reikėtų vengti bet kokios analogijos su baudžiamąja teise. Teisingumo Teismas yra patvirtinęs administracinį procedūros konkurencijos bylose pobūdį(67). Be to, kaip pripažįsta pati Lafarge, priimant ginčijamą sprendimą Sprendimas 94/815 buvo galutinis.

95.      Komisija mano, kad tai, jog Bendrijos teismai taiko tam tikrus valstybėms narėms bendrus bendruosius baudžiamosios teisės principus, visai nereiškia, kad visi šie kiekvienoje valstybėje narėje taikomi principai yra taikytini arba perkeltini. Pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 4 dalį valstybės narės nusprendė, kad „sprendimai, priimti pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis, nėra baudžiamosios teisės pobūdžio“. Šį teisės aktų leidėjo pasirinkimą Taryba patvirtino 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo(68) 23 straipsnio 5 dalyje. Komisija pažymi, kad sprendimą panašiu klausimu yra priėmęs tik vienos valstybės narės teismas, t. y. Ispanijos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2005 m. laikėsi tokios pat pozicijos kaip Komisija šioje byloje.

96.      Komisija tvirtina, kad galutinis ankstesnio sprendimo pobūdis nėra pakartotinio pažeidimo raison d’être. Teisingumo Teismo sprendimas Queenborough Rolling Mill Company prieš Komisiją(69) patvirtina, kad, norint dėl pakartotinio pažeidimo padidinti baudą, nebūtina išnaudoti visų teisminių gynybos priemonių. Komisija mano, kad konkurencijos politikai ir tikslams, kurių siekia Komisija, būtų pakenkta, jei dėl pirmojo Komisijos sprendimo pareikštas ieškinys būtų kliūtis antrajame sprendime atsižvelgti į pakartotinį pažeidimą.

97.      Tačiau Komisija sutinka su apeliante, kad, priešingai nei Pirmosios instancijos teismas teigė skundžiamo sprendimo 737 punkte, jokioje Bendrijos teisės nuostatoje nenumatyta galimybė atnaujinti ieškinio dėl Komisijos sprendimo panaikinimo padavimo terminą. Atsižvelgdama į bendrą svarstomo klausimo svarbą, Komisija mano, kad Teisingumo Teismas Pirmosios instancijos teismo motyvavimą turėtų pakeisti savuoju. Komisija mano, kad jei pirmasis sprendimas, kuriuo konstatuojamas konkurencijos teisės pažeidimas, yra panaikinamas, nagrinėjama įmonė gali prašyti Komisijos persvarstyti antrąjį sprendimą. Jei Komisija atsisakytų tai padaryti, dėl to Bendrajame Teisme galėtų būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo. Toks sprendimas atitinka Sutartimi sukurtos sistemos logiką ir patvirtintas teismo praktikoje. Be to, jis atitinka gero teisingumo vykdymo ir teisinio saugumo principus, nes juo išvengiama ieškinių, kuriais bylos tik vilkinamos, rizikos. EB 233 straipsnyje numatyta, kad panaikintą teisės aktą priėmusi institucija privalo imtis būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką esminių, naujų faktinių aplinkybių atsiradimas gali būti pagrindas prašyti persvarstyti ankstesnį teismo sprendimą, kuris jau įsiteisėjo. Bendrasis Teismas, vykdydamas savo neribotą jurisdikciją, galėtų pakeisti baudą. Taip buvo nuspręsta byloje Usinor prieš Komisiją(70). Komisija mano, kad apeliantės pasiūlytu sprendimu būtų pakenkta principui, kad Bendrijos institucijų aktai laikomi galiojančiais, ir principui, kad ieškiniai neturi stabdomojo poveikio.

C –    Vertinimas

98.      Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas remdamasis neegzistuojančia procedūra pažeidė valstybėms narėms bendrus bendruosius teisės principus, principą nulla poena sine lege, gero teisingumo vykdymo principą ir padarė teisės klaidą, o nuspręsdamas, kad Komisija galėjo konstatuoti pakartotinį pažeidimą, nors sprendimas, kuriuo konstatuotas pirmasis pažeidimas, dar nebuvo tapęs galutinis, Pirmosios instancijos teismas neįvykdė motyvavimo pareigos.

99.      Manau, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 737 punkte padaręs išvadą, kad jei paaiškėtų, jog pirmasis sprendimas, kuriuo nubausta už pažeidimą, yra nepagrįstas, tai būtų nauja faktinė aplinkybė, dėl kurios apskundimo terminas būtų pradėtas skaičiuoti iš naujo, padarė aiškią teisės klaidą. Visiškai pritariu apeliantės ir Komisijos argumentams, kad EB 230 straipsnyje nustatytas terminas pareikšti ieškinį dėl Komisijos sprendimo panaikinimo negali būti atnaujintas(71).

100. Kadangi toks klaidingas motyvavimas yra sudedamoji Pirmosios instancijos teismo vertinimo dalis, manau, kad reikėtų panaikinti tą skundžiamo sprendimo dalį, kuria atmestas Lafarge argumentas, jog Komisija suklydo, konstatavusi pakartotinį pažeidimą, nors sprendimas, kuriuo nubausta už pirmąjį pažeidimą, dar nebuvo tapęs galutinis(72).

101. Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą. Teisingumo Teismas gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

102. Manau, kad šioje bylos stadijoje šiuo klausimu galima priimti galutinį sprendimą.

103. Šioje byloje neginčijama, kad tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas (2002 m. lapkričio 27 d.), Lafarge nebegalėjo ginčyti Sprendimo 94/815, kuriuo Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime, konstatuodama pakartotinį pažeidimą, ieškiniu dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį dėl 2000 m. pranešimo apie Sprendimą Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją(73) ir apeliacinio skundo nepateikimo per nustatytą terminą.

104. Tačiau apeliantė teigia, kad Komisija neturėtų didinti baudos dėl pakartotinio pažeidimo, jei klostantis ginčijamame sprendime nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms pirmasis pažeidimas nebuvo galutinai konstatuotas(74).

105. Reikia priminti, kad ginčijamame sprendime konstatuotas Lafarge pažeidimas truko iki 1998 m. lapkričio 25 dienos. Savo paaiškinimuose pirmojoje instancijoje ir Teisingumo Teisme Lafarge tvirtino, kad todėl ji negali būti laikoma padariusi pakartotinį pažeidimą, kiek tai susiję su veiksmais, padarytais iki 2000 m. liepos mėn.(75).

106. Lafarge savo paaiškinimuose Pirmosios instancijos teisme ir Teisingumo Teisme ne kartą rėmėsi daugelio valstybių narių baudžiamaisiais kodeksais ir teismų praktika, pagal kuriuos pakartotinio pažeidimo sąvoka negali būti taikoma, kol galutinai nekonstatuotas pirmasis pažeidimas. Manau, negalima sutikti su apeliantės argumentu, kad dėl sankcijų už konkurencijos teisės pažeidimus pobūdžio ir griežtumo būtina, kad tos pačios garantijos, taikomos recidyvui baudžiamojoje teisėje, būtų taikomos ir konkurencijos bylose.

107. Iš Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 4 dalies formuluotės aišku, kad Komisijos sprendimai, kuriais skiriamos baudos už konkurencijos teisės pažeidimus, nėra baudžiamosios teisės pobūdžio(76). Todėl manau, kad, atsižvelgiant į aiškią ir nedviprasmišką Bendrijos teisės aktų leidėjo valią, reikėtų vengti bet kokios griežtos baudžiamųjų sankcijų ir Komisijos už konkurencijos teisės normų pažeidimus skiriamų sankcijų analogijos.

108. Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, vykdydama administracinę procedūrą konkurencijos bylose, Komisija privalo paisyti pagrindinių Bendrijos teisės principų(77). Todėl pakartotinio pažeidimo klausimą reikia išnagrinėti šiuo požiūriu.

109. Nors apeliantė savo argumentus gausiai grindė gero teisingumo vykdymo, proceso ekonomiškumo ir teisinio saugumo principais, manau, kad ji visiškai neįrodė, kaip šie principai, kurie, mano požiūriu, yra pagrindinių Bendrijos teisės principų dalis, buvo pažeisti konkrečių apeliantei būdingų aplinkybių atveju.

110. Neginčijama, kad iš tikrųjų apeliantė niekada nebuvo atsidūrusi padėtyje, kai antruoju sprendimu už pakartotinį pažeidimą jai buvo paskirta didesnė bauda, kol dėl sprendimo dėl pirmojo pažeidimo, t. y. dėl Sprendimo 94/815, dar galėjo būti pateiktas ieškinys dėl panaikinimo ir vėliau apeliacinis skundas. Todėl iš tikrųjų apeliantei, kaip ji pati sako, niekada neteko „pernelyg didelė“ ar „neteisinga našta“(78). Apeliantė niekada nebuvo atsidūrusi padėtyje, kai jai, pavyzdžiui, būtų tekę prašyti Komisijos iš dalies pakeisti ginčijamą sprendimą dėl per didelės baudos ar pareikšti ieškinį Europos Sąjungos teismuose dėl galimo Komisijos atsisakymo tai padaryti. Todėl apeliantės teiginiai šiuo atžvilgiu yra abstraktūs ir hipotetiniai, nes nesusiję su konkrečiomis jos aplinkybėmis.

111. Todėl manau, kad Teisingumo Teisme nagrinėtinas klausimas yra pakankamai siauras ir Teisingumo Teismas turėtų atlikti savo vertinimą atsižvelgdamas tik į neginčijamas jam žinomas faktines šios bylos aplinkybes.

112. Manau, kad ribotas požiūris į pakartotinį pažeidimą, kurio laikosi apeliantė, t. y. kad bauda negali būti didinama už pakartotinį pažeidimą, nebent pirmasis pažeidimas buvo galutinai konstatuotas klostantis ginčijamame sprendime nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms, yra pernelyg siauras atsižvelgiant į už konkurencijos teisės pažeidimus skiriamų sankcijų, kurios nėra baudžiamojo pobūdžio, kontekstą.

113. Tokiu požiūriu būtų nereikalingai ir dirbtinai apribota Komisijos galimybė remtis pakartotiniu pažeidimu kaip priemone pažaboti neteisėtą veiklą ir užkirsti kelią tam, kad ji pasikartotų. Dėl to būtų nepakankamai įvertintas tikrasis tam tikrų pažeidimų sunkumas ir už juos būtų pernelyg švelniai baudžiama. Be to, manau, kad nereikia pervertinti prezumpcijos, jog Europos Sąjungos institucijų aktai yra teisėti ir sukelia teisinių padarinių, kol nėra pripažinti netekusiais galios, panaikinti patenkinus ieškinį dėl panaikinimo, pripažinti neteisėtais, be kita ko, priėmus prejudicinį sprendimą arba pareiškus prieštaravimą dėl teisėtumo. Manau, kad ši prezumpcija yra Europos Sąjungos teisės kertinis akmuo ir skirta teisiniam saugumui užtikrinti. Nors procese Bendrajame Teisme ar Teisingumo Teisme šią prezumpciją galima paneigti, manau, kad šio šioje byloje nėra akivaizdžios priežasties papildomai riboti šią prezumpciją.

114. Todėl manau, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, apeliantės palaikomu požiūriu ne tik nepagrįstai ribojami Komisijos įgaliojimai skirti baudas kovojant su antikonkurenciniu elgesiu, bet ir be jokio įrodyto ir įtikinamo tikslo paneigiama minėta Bendrijos institucijų aktų teisėtumo prezumpcija.

115. Be to, išsamumo sumetimais pažymėčiau, kad pritarus apeliantės palaikomam požiūriui, net jei jis būtų reikšmingas nagrinėjamai bylai, galėtų susiklostyti tokia padėtis, kai pažeidėjas dėl proceso Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme trukmės(79) galėtų išvengti pakartotinio pažeidimo pasekmių ir taip būtų sukliudyta Komisijos funkcijai įgyvendinti konkurencijos teisę. Priešingai, pažeidėjas gali visada prašyti Komisijos, be kita ko, jei yra panaikinamas sprendimas, kuriuo konstatuotas pirmasis pažeidimas, iš naujo išnagrinėti paskesnį jos sprendimą, kuriuo konstatuotas pakartotinis pažeidimas, ir, Komisijai atsisakius tai padaryti, pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.

116. Iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad Lafarge apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su tuo, kad buvo pažeistas valstybių narių pripažįstamas principas, pagal kurį asmuo negali būti laikomas padariusiu pakartotinį pažeidimą, nebent naujas pažeidimas padaromas po to, kai pirmasis pažeidimas jau galutinai konstatuotas, yra nepagrįstas ir todėl jį reikėtų atmesti.

IX – Šeštasis apeliacinio skundo pagrindas: teisės klaida, susijusi su pradinės baudos padidinimu atgrasymo tikslais

A –    Skundžiamas sprendimas

117. Lafarge pirmojoje instancijoje teigė, kad poreikis užtikrinti atgrasomąjį baudos poveikį turėjo būti išnagrinėtas galutiniame baudos apskaičiavimo etape ir jei Komisija būtų tai padariusi, ji neabejotinai būtų priėjusi prie išvados, jog, siekiant užtikrinti pakankamai atgrasantį baudos poveikį, jos didinti nebereikia. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 683 punkte nurodė, kad „sprendimas dėl būtinybės taikyti atgrasymo veiksnį, atsižvelgiant į įmonės dydį arba bendruosius išteklius, nepriklauso nuo to, kuriuo baudos apskaičiavimo etapu jis priimamas, nes šis sprendimas nesiejamas su konkretaus dydžio tinkamumu“. 684 punkte Pirmosios instancijos teismas pridūrė, kad „baudos padidinimas atgrasymo tikslais nėra grindžiamas vertinimu, kad pradinis baudos dydis yra tinkamas siekiant šios baudos atgrasymo tikslo, todėl šiomis aplinkybėmis baudos dydis neturi reikšmės“.

B –    Argumentai

118. Apeliantė teigia, jog Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 680–684 punktuose padaręs išvadą, kad Komisija galėjo įvertinti būtinybę padidinti baudą atgrasymo tikslais pagrindinės baudos apskaičiavimo etape, o ne galutiniame baudos apskaičiavimo etape, pažeidė EB 81 straipsnį ir Reglamentą Nr. 17. Apeliantė mano, kad atgrasymas – tai baudos, apskaičiuotos atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, trukmę ir visas lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, padidinimas, jei galutinis baudos dydis atrodo nepakankamas, kad įtikintų nagrinėjamą įmonę ir kitus ūkio subjektus pažeidimo sunkumu ir būtinybe jo nekartoti. Iš tikrųjų, siekiant įvertinti, ar galutinis baudos dydis yra pakankamas, kad turėtų atgrasomąjį poveikį, šis dydis turi būti žinomas.

119. Apeliantė pažymi, kad Komisijos 2006 m. pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėse(80) (toliau – 2006 m. gairės) sprendimas padidinti baudą atgrasymo tikslais vertinamas atsižvelgiant į galutinį baudos dydį, t. y. apskaičiavus pagrindinę baudą bei ją pakoregavus atsižvelgiant į sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes.

120. Komisija mano, kad, priešingai nei teigia apeliantė, atgrasymas nereiškia, kad bauda bus padidinta, tik jei galutinė bauda atrodys nepakankamai didelė, kad įtikintų nagrinėjamą įmonę ir kitus ūkio subjektus nekartoti pažeidimo. Atgrasymas yra sudedamoji konkurencijos politikos dalis ir juo siekiama orientuoti įmonių elgesį. Komisija taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal 1998 m., o ne 2006 m. gaires. 1998 m. gairėse numatyta, kad, vertinant pažeidimo sunkumą, į įmonės dydį ir bendrus išteklius galima atsižvelgti (1 punkto A dalis) prieš atsižvelgiant į pažeidimo trukmę (1 punkto B dalis) ir galimas sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes. Šiuo atžvilgiu Komisija gali keisti savo baudų politiką konkurencijos srityje. 1998 ir 2006 m. gairės suformuluotos panašiai, nes jose abiejose apskaičiuojant baudas Komisijai suteikiama galimybė atsižvelgti į įmonių dydį ir bendrus išteklius. Be to, etapas, kuriuo atsižvelgiama į įmonės dydį, neturi reikšmės, nes baudos padidinimas šiuo pagrindu nepriklauso nuo galutinio baudos dydžio. Be kita ko, Komisija mano, kad Teisingumo Teismas apeliacinėje byloje teisingumo sumetimais negali savo vertinimu pakeisti Bendrojo Teismo, įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją, pateikto vertinimo dėl įmonėms paskirtų baudų dydžio.

C –    Vertinimas

121. Šis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su Pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, kaip Komisija, apskaičiuodama apeliantei pagal jos dydį ir bendruosius išteklius paskirtą baudą, taikė atgrasomąjį poveikį padidinantį veiksnį, o konkrečiau – su baudos apskaičiavimo etapu, kuriuo šis didinamasis veiksnys buvo pritaikytas.

122. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija turi labai didelę diskreciją rinktis veiksnius, į kuriuos ji turi atsižvelgti nustatydama baudas, kaip antai, be kita ko, konkrečios bylos aplinkybės, kontekstas bei baudų atgrasomasis poveikis, ir nėra reikalo numatyti privalomo ar baigtinio kriterijų, į kuriuos būtinai reikia atsižvelgti, sąrašo(81).

123. Teisingumo Teismas Sprendime Showa Denko prieš Komisiją pažymėjo, kad „atgrasymo“ sąvoka yra vienas iš veiksnių, į kurį reikia atsižvelgti apskaičiuojant baudą(82). Teismo praktikoje nustatyta, kad už EB 81 straipsnio pažeidimus paskirtų baudų, kurios numatytos Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, tikslas – nubausti už neteisėtus veiksmus atitinkamas įmones, taip pat atgrasyti tiek šias įmones, tiek kitus ūkio subjektus nuo Bendrijos konkurencijos teisės taisyklių pažeidimo ateityje. Vadinasi, apskaičiuodama baudą Komisija gali atsižvelgti, be kita ko, į atitinkamos įmonės dydį bei ekonominę galią(83). Minėtoje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad Pirmosios instancijos teismas galėjo pagrįstai manyti, jog Showa Denko KK dėl turimos bendros „didžiulės“ apyvartos kitų kartelio narių apyvartų atžvilgiu lengviau surinktų reikalingas lėšas baudai sumokėti, o tai, siekiant, kad bauda būtų pakankamai atgrasanti, pateisina poveikį padidinančio veiksnio taikymą(84). Teisingumo Teismas pavartojo „atgrasymą padidinančio veiksnio“ sąvoką.

124. Iš Sprendimo Showa Denko prieš Komisiją aišku, kad Teisingumo Teismas manė, jog atgrasymą padidinantį veiksnį galima taikyti, siekiant atsižvelgti į santykinį poveikį, kurį bauda gali turėti kartelio dalyviams.

125. Kadangi atgrasymą padidinantis veiksnys tokiomis aplinkybėmis siejamas su skirtingu nagrinėjamų įmonių dydžiu ir ekonomine galia, manau, kad Komisija, atsižvelgiant į šioje srityje jai suteiktą didelę diskreciją, gali nustatyti atgrasymą padidinantį veiksnį pagal šį konkretų skirtumą.

126. Tokiu atveju, kadangi atgrasymą padidinantis veiksnys grindžiamas santykiniu kartelio dalyvių dydžiu ir ekonomine galia, o ne faktinio ir konkretaus baudos dydžio vertinimu, manau, kad baudos apskaičiavimo etapą, kuriuo toks veiksnys yra taikomas, galima laikyti neturinčiu reikšmės. Be to, manau, kad klausimas, ar Komisija, priėmusi 2006 m. gaires(85), pakeitė baudos apskaičiavimo etapą, kuriuo taikomas šitoks atgrasymą padidinantis veiksnys, taip pat gali būti laikomas nereikšmingu, jei minėtas veiksnys siejamas su nagrinėjamų įmonių santykiniu dydžiu ir ekonomine galia(86).

127. Todėl manau, kad Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog Komisijos baudos apskaičiavimo etapas, kuriuo taikomas atgrasymą padidinantis veiksnys, siekiant atsižvelgti į įmonės dydį ir bendruosius išteklius ir taip parodyti, kokį iš tikrųjų poveikį bauda turi kartelio dalyviams, neturi reikšmės, nepadarė teisės klaidos.

128. Tad manau, kad šeštąjį apeliantės apeliacinio skundo pagrindą reikėtų atmesti kaip nepagrįstą.

X –    Išlaidos

129. Kadangi manau, jog dalį bylos reikia grąžinti Europos Sąjungos Bendrajam Teismui, su apeliacine procedūra susijusių bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą reikia atidėti.

XI – Išvada

130. Todėl Teisingumo Teismui siūlau:

–        panaikinti tą 2008 m. liepos 8 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (trečiosios kolegijos) sprendimo byloje T‑54/03 Lafarge SA prieš Komisiją dalį, kurioje šis teismas atmetė Lafarge ieškinio pagrindą, susijusį su tuo, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, kiek tai susiję su Lafarge dalyvavimu vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d.,

–        grąžinti bylą Europos Sąjungos Bendrajam Teismui, kad šis įvertinų, ar Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, kiek tai susiję su Lafarge dalyvavimu vykdant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą nuo 1992 m. rugpjūčio 31 d.,

–        atmesti likusią apeliacinio skundo dalį,

–        atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

1 – Originalo kalba: anglų.

2 – 2002 m. lapkričio 27 d. Komisijos sprendimas dėl EB sutarties 81 straipsnio taikymo procedūros prieš BPB PLC, Gebrüder Knauf Westdeutsche Gipswerke KG, Société Lafarge SA ir Gyproc Benelux N.V. (Byla Nr. COMP/E‑1/37.152 – Gipso plokštės) (pranešta dokumentu Nr. C(2002) 4570) (OL L 166, p. 8).

3 – 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3.

4 – Žr. ginčijamo sprendimo 1 straipsnį.

5 – Ginčijamo sprendimo 1 straipsnis.

6 – Žr. ginčijamo sprendimo 549 punktą. Kaip atskaitos tašku Komisija rėmėsi įmonių rinkos dalimis, kurios grindžiamos produkto pardavimo apyvarta keturiose pagrindinėse Bendrijos rinkose (ginčijamo sprendimo 546 punktas).

7 – 1994 m. liepos 13 d. Komisijos sprendimu dėl EB sutarties [81] straipsnio taikymo procedūros (byla IV/C/33.833 – Kartonas) (OL L 243, 1994, p. 1) paskirta 1 750 000 ekiu bauda. 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimu BPB de Eendracht prieš Komisiją (T‑311/94, Rink. p. II‑1129) Pirmosios instancijos teismas sumažino baudą iki 750 000 ekiu.

8 – 1994 m. lapkričio 30 d. Komisijos sprendimu dėl EB sutarties [81] straipsnio taikymo procedūros (bylos IV/33.126 ir 33.322 – Cementas) (OL L 343, 1994, p. 1) paskirta 22 872 000 ekiu bauda. 2000 m. kovo 15 d. Sprendimu Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją (T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95– T‑39/95, T-42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T-104/95, Rink. p. II‑491) Pirmosios instancijos teismas sumažino baudą iki 14 248 000 eurų (žr. bylą T‑43/95).

9 – OL C 207, 1996, p. 4.

10 – Žr. ginčijamo sprendimo 3 straipsnį.

11 – Žr. skundžiamo sprendimo 282 punktą.

12 – Žr. skundžiamo sprendimo 301 punktą.

13 – Skundžiamo sprendimo 324 punktas. Taip pat žr. skundžiamo sprendimo 325 punkte pateiktą motyvavimą.

14 – Žr. skundžiamo sprendimo 326 punktą.

15 – Žr., be kita ko, 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimą General Motors prieš Komisiją (C‑551/03 P, Rink. p. I‑3173, 52 punktas); 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimą Evonik Degussa prieš Komisiją ir Tarybą (C‑266/06 P, 73 punktas) ir 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Coop de France bétail et viande ir kt. prieš Komisiją (C‑101/07 P ir C‑110/07 P, Rink. p. I‑0000, 59 punktas).

16 – Žr., be kita ko, 15 išnašoje minėto Sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją 74 punktą ir 15 išnašoje minėto Sprendimo Coop de France bétail et viande ir kt. prieš Komisiją 60 punktą.

17 – 2004 m. sausio 7 d. Sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 50 punktas).

18 – Skundžiamo sprendimo 429 punktas.

19 – Nurodytas šios išvados 17 išnašoje. 55–57 punktuose Teisingumo Teismas nurodė: „kadangi draudimas dalyvauti antikonkurenciniuose susitarimuose ir veiksmuose bei nuobaudos, kurios gali būti paskirtos pažeidėjui, yra visuotinai žinomi, dažnai veikla, susijusi su šiais susitarimais ir veiksmais, atliekama neteisėtai, susitikimai vyksta slaptai, dažniausiai trečiosiose šalyse, o su tuo susijusių dokumentų turima kuo mažiau. Net jei Komisija randa dokumentų, aiškiai rodančių neteisėtą ryšį tarp ūkio subjektų, pavyzdžiui, susitikimų protokolų, jie paprastai būna fragmentiški ir pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą. Daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų ar susitarimų, turi būti nustatoma, atsižvelgiant į tam tikrą skaičių sutapimų ir įrodymų, kurie, nagrinėjami kartu ir kai nėra kito tinkamo paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas“.

20 – Žr. skundžiamo sprendimo 494 punktą.

21 – Žr. ginčijamo sprendimo 127 punktą ir skundžiamo sprendimo 503 punktą.

22 – Žr. skundžiamo sprendimo 503 ir 504 punktus.

23 – Žr. skundžiamo sprendimo 506 punktą.

24 – Žr. skundžiamo sprendimo 507 punktą.

25 – Taip pat žr. skundžiamo sprendimo 510 punktą.

26 – Žr. skundžiamo sprendimo 512 punktą.

27 – 1996 m. rugsėjo 17 d. Nutartis San Marco prieš Komisiją (C‑19/95 P, Rink. p. I‑4435, 40 punktas) ir 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją (C‑185/95 P, Rink.  p. I‑8417, 19 punktas).

28 – 1994 m. liepos 7 d. Sprendimas Dunlop Slazenger International prieš Komisiją (T‑43/92, Rink. p. II‑441, 79 punktas) ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Komisija priešAnic Partecipazioni (C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 86 punktas).

29 – 17 išnašoje minėto sprendimo 78 ir 79 punktai.

30 – Žr. skundžiamo sprendimo 515 punktą.

31 – Žr. skundžiamo sprendimo 510 punktą.

32 – Apeliantė konkrečiai nurodė skundžiamo sprendimo 496 punktą.

33 – Šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 7 d. Sprendimą Somaco prieš Komisiją (C‑401/96 P, Rink. p. I‑2587, 53 punktas) ir 2007 m. sausio 11 d. Sprendimą Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją (C‑404/04 P, Rink. p. I‑1, 90 punktas).

34 – 2001 m. kovo 6 d. Sprendimas Connolly prieš Komisiją (C‑274/99 P, Rink. P. I‑1611, 121 punktas) ir 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Belgija prieš Komisiją (C‑197/99 P, Rink. p. I‑8461, 81 punktas).

35 – Visų pirma žr. 17 išnašoje minėto 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 372 punktą ir 2007 m. spalio 25 d. Sprendimą Komninou ir kt. prieš Komisiją (C‑167/06 P, 22 punktas).

36 – Tai yra nuoroda į Lafarge rinkos dalį C. lentelėse ir tam tikri BPB pareiškimai.

37 – Savo ieškinyje pirmojoje instancijoje Lafarge taip pat citavo ginčijamo sprendimo 413 išnašą, kurioje nurodyta: „Komisija norėtų pažymėti, kad yra tam tikrų faktinių aplinkybių, rodančių, kad Gyproc dalyvavo atliekant veiksmus, kuriuos galima laikyti antikonkurenciniais, prieš įvykstant susitikimui Versalyje. Tačiau dėl šių veiksmų Komisija negali pateikti būtinų įrodymų, kad Gyproc žinojo ar turėjo žinoti, jog ji prisijungia prie Londono susitarimo dėl keitimosi informacija tarp [aukšto lygio atstovų] keturiose didžiausiose rinkose.“

38 – Manau, kad Lafarge pirmojoje instancijoje veiksmingai rėmėsi procesinės šalių lygybės principu, pagal kurį tie patys įrodymai skirtingų tokioje pat procesinėje padėtyje esančių šalių atžvilgiu turi būti vertinami vienodai.

39 – Pagal analogiją žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimą Komisija prieš Airiją ir kt. (C‑89/08 P, Rink. p. I‑0000, 89 punktas); 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Komisija prieš Koninklijke FrieslandCampina (C‑519/07, Rink. p. I‑0000, 106–109 punktai); 2003 m. liepos 3 d. Sprendimą Chronopost ir kt. prieš UFEX ir kt. (C‑83/01 P, C‑93/01 P ir C‑94/01 P, Rink. p. I‑6993, 45 punktas) ir 1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimą Komisija ir Prancūzija prieš Ladbroke Racing (C‑359/95 P ir C‑379/95 P, Rink. p. I‑6265, 39 punktas).

40 – 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją (T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181).

41 – 2006 m. birželio 29 d. Sprendimas SGL Carbon prieš Komisiją (C‑308/04 P, Rink. p. I‑5977, 52 ir 53 punktai).

42 – Minėtas 41 išnašoje, 52 ir 53 punktai.

43 – Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EABP sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairės (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171; toliau – 1998 m. gairės).

44 – 41 išnašoje minėto Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 46 ir 47 punktai.

45 – Žr. skundžiamo sprendimo 701 punktą.

46 – Minėtas 17 išnašoje, 91 punktas.

47 – Žr. skundžiamo sprendimo 721 ir 722 punktus.

48 – Žr. skundžiamo sprendimo 725 ir 726 punktus.

49 – Žr. skundžiamo sprendimo 727 punktą.

50 – 2007 m. vasario 8 d. Sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją (C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331).

51 – Savo išvadoje byloje Groupe Danone prieš Komisiją generalinis advokatas M. Poiares Maduro nurodė: „reikia pripažinti, kad nors 15 straipsnio 2 dalis įtvirtina aiškias baudos ribas, dėl tikslų baudos dydį nulemiančių elementų nustatymo pateikta bendra formuluotė. Vis dėlto konkurencijos teisės srityje, mano nuomone, paprastai yra pagrįsta ir numatoma, kad Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, atsižvelgia į pakartotinio pažeidimo padarymo elementą kaip susijusį su pažeidimo sunkumu. Atrodo, kad Teisingumo Teismo praktikoje irgi laikomasi tokio požiūrio“. 50 išnašoje minėtas sprendimas, 21 punktas.

52 – Ten pat, 24 punktas.

53 – Ten pat, 25, 26 ir 30 punktai.

54 – Minėtas 17 išnašoje, 91 punktas.

55 – 1983 m. birželio 7 d. Sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (100/80–103/80, Rink. p. 1825, 106 punktas).

56 – Poreikį užtikrinti atgrasomąjį už konkurencijos teisės pažeidimus skiriamų sankcijų poveikį Teisingumo Teismas pabrėžė 2007 m. birželio 7 d. Sprendime Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją (C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405) ir 15 išnašoje minėtame Sprendime Coop de France bétail et viande ir kt. prieš Komisiją.

57 – Toje byloje – 1998 m. gairėse.

58 – 50 išnašoje minėtas sprendimas, 36 ir 37 punktai.

59 – Ten pat, 39 punktas.

60 – Ten pat, 40 punktas.

61 – Žr. skundžiamo sprendimo 704 punktą.

62 – 8 išnašoje minėtas Sprendimas Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją.

63 – 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Montecatini prieš Komisiją (C‑235/92 P, Rink. p. I‑4539, 176 punktas).

64 – Žr. šios išvados 96 punktą.

65 – 1985 m. birželio 20 d. Sprendimas Rolling Mill prieš Komisiją (64/84, Rink. p. 1829).

66 – OL L 180, 1981, p. 1.

67 – 17 išnašoje minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 200 punktas.

68 – OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205.

69 – 65 išnašoje minėtas sprendimas.

70 – 1984 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Usinor prieš Komisiją (78/83, Rink. p. 4177, 7–11 punktai).

71 – Tačiau pažymėčiau, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 44 straipsnį Teisingumo Teismo galima prašyti peržiūrėti teismo sprendimą tik nustačius tokį faktą, kuris gali būti laikomas lemiamu veiksniu ir kuris priimant sprendimą nebuvo žinomas nei Teisingumo Teismui, nei bylos šaliai, reikalaujančiai sprendimą peržiūrėti. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką peržiūros procedūra – tai ne apeliacinė procedūra, bet išimtinė patikros procedūra, dėl kurios res judicata galią įgijusiu galutiniu teismo sprendimu leidžiama suabejoti vadovaujantis faktinėmis išvadomis, kuriomis remiasi teismas. Peržiūra siekiama nustatyti faktinio pobūdžio aplinkybes, kurios egzistavo iki teismo sprendimo ar nutarties ir apie kurias sprendimą ar nutartį priėmęs teismas ir peržiūrėti sprendimą ar nutartį reikalaujanti šalis tuo metu nežinojo, ir dėl kurių, jei teismas būtų galėjęs į jas atsižvelgti, bylos baigtis galėjo būti kitokia. Žr. 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimą Yedaş Tarim ve Otomotiv Sanayi ve Ticaretprieš Tarybą ir Komisiją (C‑255/06 P‑REV, Rink. p. I‑0000, 14–16 punktai). Pirmosios instancijos teismas atitinkamoje skundžiamo sprendimo dalyje nepaminėjo sprendimo peržiūros procedūros.

72 – Mano nuomone, Pirmosios instancijos teismo ir šalių argumentuose, susijusiuose su Komisijos sprendimu, vartota sąvoka „galutinis“ kiek klaidinanti, nes ši sąvoka suponuoja tai, kad sprendimo adresatas yra išnaudojęs galimybę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo ir paskesnio apskundimo galimybę. Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką preziumuojama, kad Bendrijos institucijų aktai yra teisėti. Tokia prezumpcija reiškia, kad jie sukelia teisinių padarinių, kol nėra pripažinti netekusiais galios, panaikinti patenkinus ieškinį dėl panaikinimo, pripažinti neteisėtais priėmus prejudicinį sprendimą arba pareiškus prieštaravimą dėl teisėtumo. Žr. 2004 m. spalio 5 d. Sprendimą Komisija prieš Graikiją (C‑475/01, Rink. p. I‑8923, 18 punktas) ir 2008 m. vasario 12 d. Sprendimą Celf ir ministre de la Culture et le Communication (C‑199/06, Rink. p. I‑469, 60 punktas). Taigi manau, kad Bendrijos institucijų aktai gali būti laikomi galutiniais po jų priėmimo, nors yra galimybė juos ginčyti pagal įvairias procedūras, įskaitant ieškinius dėl panaikinimo ir vėlesnį apskundimą apeliacine tvarka, bet jais neapsiribojant.

73 – Minėtas 8 išnašoje.

74 – Manau, jog tai reiškia, kad nebuvo išnaudota galimybė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį ir vėlesnio apskundimo galimybė.

75 – Žr. skundžiamo sprendimo 706 punktą.

76 – Žr. Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 5 dalį.

77 – 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Nederlandsche Bandedn‑Industrie‑Michelin prieš Komisiją, Rink. p. 3461, 7 punktas); taip pat žr. 55 išnašoje minėtą Sprendimą Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją.

78 – Žr. šios išvados 91 punktą.

79 – Kuri yra nenuspėjama ir kurios negalima sužinoti iš anksto.

80 – OL C 210, 2006, p. 2.

81 – Visų pirma žr. 2006 m. birželio 29 d. Sprendimą Showa Denko prieš Komisiją (C‑289/04 P, Rink. p. I‑5859, 36 punktas); 1996 m. kovo 25 d. Nutartį SPO ir kt. prieš Komisiją (C‑137/95 P, Rink. p. I‑1611, 54 punktas) ir 1997 m. liepos 17 d. Sprendimą Ferriere Nord prieš Komisiją (C‑219/95 P, Rink. p. I‑4411, 33 punktas). Tačiau Komisijos diskrecija nėra visiškai neribota, nes nustatydama baudas ji privalo paisyti bendrųjų Bendrijos teisės principų, kaip antai vienodo požiūrio ir proporcingumo principai.

82 – 81 išnašoje minėto Sprendimo Showa Denko prieš Komisiją 15 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Komisija į pasaulinę apyvartą atsižvelgė tik tam, kad nustatytų „atgrasantį poveikį padidinantį veiksnį“. Nustatydama pradinę baudą, Komisija atsižvelgė tik į prekių, dėl kurių sudarytas kartelis, pasaulinę apyvartą. Dėl nagrinėjamos bylos žr. šios išvados 5 ir 6 punktus, taip pat 6 išnašą.

83 – Žr. 81 išnašoje minėto Sprendimo Showa Denko prieš Komisiją 16 punktą ir 55 išnašoje minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 119–121 punktus. Savo išvados byloje Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją (minėta 56 išnašoje) 21 išnašoje generalinis advokatas Y. Bot nurodė, kad „Teisingumo Teismas labai anksti, 1970 m. liepos 15 d. Sprendime ACF Chemiefarma prieš Komisiją (41/69, Rink. p. 661), pripažino, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje numatytų baudų „tikslas – pažaboti neteisėtą elgesį ir išvengti jo pasikartojimo“ (173 punktas).

84 – Žr. 81 išnašoje minėto Sprendimo Showa Denko prieš Komisiją 18 punktą.

85 – Neginčijama, kad tuo metu, kai Lafarge ginčijamu sprendimu buvo paskirta bauda, buvo taikomos 1998 m. gairės. 1998 m. gairių 1 punkto A dalyje, t. y. su pažeidimo sunkumu susijusioje dalyje, be kita ko, numatyta: „taip pat būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasantį poveikį“. Todėl 2006 m. gairių turinys laiko atžvilgiu šios bylos aplinkybėms neturi reikšmės. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką veiksmingas Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymas reikalauja, kad Komisija galėtų bet kuriuo metu pritaikyti baudų dydį prie šios politikos poreikių. Žr. 55 išnašoje minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktą ir 2003 m. spalio 2 d. Sprendimą Aristrain prieš Komisiją (C‑196/99 P, Rink. p. I‑11005, 81 punktas). Taigi Komisija gali pakeisti savo gaires dėl baudų ir nebūtinai suabejoti savo ankstesne pozicija šiuo klausimu.

86 – Tačiau pažymėčiau, jog 81 išnašoje minėtame Sprendime Showa Denko prieš Komisiją Teisingumo Teismas pripažino, kad įmonei skirta bauda gali būti apskaičiuota atsižvelgiant į atgrasomąjį veiksnį ir kad šis veiksnys vertinamas atsižvelgiant į daugelį faktorių, o ne tik į išskirtinę atitinkamos įmonės padėtį (žr. 23 punktą). Todėl aišku, kad atitinkamų įmonių dydis ir ekonominė galia gali būti tik viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgiama nustatant atgrasymą padidinantį veiksnį. Šiuo atžvilgiu 2006 m. gairių skyriuje „Specialus baudos padidinimas siekiant atgrasomojo poveikio“ numatyta, kad, be įmonių apyvartos, tam tikromis aplinkybėmis „Komisija taip pat atsižvelgs į būtinybę padidinti baudą, kad ji viršytų atliekant pažeidimą gautą neteisėtą pelną, kai jį įmanoma apskaičiuoti“ (žr. 80 išnašoje minėtų 2006 m. gairių 30 ir 31 punktus). Jei atgrasymą padidinantis veiksnys nustatomas, be kita ko, atsižvelgiant į iš pažeidimo gautą pelną, manau, kad baudos apskaičiavimo etapas, kuriuo taikomas atgrasymą padidinantis veiksnys, gali turėti reikšmės. Tačiau iš pažeidimo neteisėtai gauto pelno buvimo ir jo dydžio klausimas šiai bylai neturi reikšmės.

Full & Egal Universal Law Academy