EUR-Lex -  62008CC0414 - LT

GENERALINĖS ADVOKATĖS

VERICA TRSTENJAK IŠVADA,

pateikta 2009 m. spalio 29 d.(1)

Byla C–414/08 P

Sviluppo Italia Basilicata SpA

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Apeliacinis skundas – Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) – Bendroji išmoka mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ), vykdančių veiklą Bazilikatos regione Italijoje, skatinimo priemonėms vykdyti – Reglamentas (EEB) Nr. 4253/88 – 24 straipsnis – ERPF suteiktos pradinės finansinės paramos sumažinimas – Komisijos diskrecija – Reglamentas (EEB) Nr. 4253/88 – 25 ir 26 straipsniai – Priežiūros ir įvertinimo pareigos“

Turinys

I –   Teisinis pagrindas

A –   Pagrindiniai Bendrijos reglamentai

B –   Komisijos sprendimai, kuriuose įtvirtintos nagrinėjamai Bendrijos paramai taikomos taisyklės

II – Bylos aplinkybės

A –   Su bendrosios išmokos Bazilikatos regionui suteikimu susiję aktai

B –   RKF sudarymas ir veiklos pradžia

III – Skundžiamas sprendimas

IV – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

V –   Dėl Komisijos argumentų, susijusių su ieškinio Pirmosios instancijos teisme nepriimtinumu

VI – Apeliantės apeliacinis skundas

A –   Dėl aštuonių pagrindų, susijusių su prašymo panaikinti skundžiamą sprendimą atmetimu

1.     Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su ginčijamo sprendimo ir apeliantės pareikšto ieškinio iškraipymu

a)     Šalių argumentai

b)     Teisinis vertinimas

i)     Dėl kaltinimo, susijusio su ginčijamo sprendimo iškraipymu

ii)   Dėl kaltinimo, susijusio su ieškinio pirmojoje instancijoje prasmės ir apimties iškraipymu

iii) Tarpinis rezultatas

2.     Dėl antrojo pagrindo, susijusio su klaidingu Specifikacijos Nr. 19 nuostatų aiškinimu

a)     Pirma dalis (kaltinimai, susiję su skundžiamo sprendimo 52 punktu)

i)     Šalių argumentai

ii)   Teisinis vertinimas

–       Dėl kaltinimo, susijusio su motyvų pakeitimu

–       Dėl kaltinimo, susijusio su aiškinimo iškraipymu

–       Dėl kaltinimo, susijusio su Reglamento Nr. 1685/2000 taikymu atgaline data

–       Dėl kaltinimo, susijusio su Pirmosios instancijos teismo aiškinimo ir Komisijos praktikos prieštaravimu

–       Tarpinis rezultatas

b)     Antra dalis (kaltinimas, susijęs su skundžiamo sprendimo 53 punktu)

c)     Trečia dalis (kaltinimai, susiję su skundžiamo sprendimo 55 punktu)

i)     Šalių argumentai

ii)   Teisinis vertinimas

d)     Ketvirta dalis (kaltinimai, susiję su skundžiamo sprendimo 57 ir 58 punktais)

i)     Šalių argumentai

ii)   Teisinis vertinimas

–       Ketvirta dalis yra nereikšminga

–       Dėl kaltinimo, susijusio su nuostatos, kurioje reikalaujama finansuoti mažiausiai dešimt bendrovių, nesilaikymo

–       Dėl kaltinimo, susijusio su prieštaringais argumentais

e)     Penkta dalis (kaltinimai, susiję su skund˛iamo sprendimo 48 punktu)

i)     Šalių argumentai

ii)   Teisinis vertinimas

f)     Tarpinis rezultatas

3.     Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su klaidingu panaudojimo sąlygos aiškinimu

a)     Šalių argumentai

b)     Teisinis vertinimas

4.     Dėl ketvirtojo ir penktojo pagrindų

a)     Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su Teisingumo Teismo sprendime Mediocurso prieš Komisiją įtvirtintų principų klaidingu aiškinimu ir nenuosekliu taikymu

i)     Šalių argumentai

ii)   Teisinis vertinimas

–       Dėl kaltinimo, susijusio su sumažinimo procedūros ir pareigų prižiūrėti bei įvertinti ryšio nepaisymu

–       Dėl Bendrijos teisės aktų leidėjo tiesiogiai neįtvirtintų procedūros taisyklių taikymo

–       Dėl kaltinimo, susijusio su pareiga remtis būtinybe užtikrinti teisę į gynybą

–       Dėl kaltinimo, susijusio su teisės į gynybą principo pažeidimu

–       Tarpinis rezultatas

b)     Dėl penktojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsnių, įtvirtinančių Komisijos stebėjimo ir kontrolės pareigas, pažeidimu

i)     Šalių argumentai

ii)   Teisinis vertinimas

5.     Dėl šeštojo ir septintojo pagrindų

a)     Dėl šeštojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principų pažeidimu

b)     Dėl septintojo pagrindo, susijusio su įrodymų iškraipymu ir bendrųjų su įrodinėjimo pareiga susijusių principų pažeidimu

i)     Šalių argumentai

ii)   Teisinis vertinimas

–       Septintasis pagrindas yra nereikšmingas

–       Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su tuo, kad apeliantė pateikė su priežiūros komiteto sprendimais susijusius dokumentus

–       Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas nesirėmė nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis

–       Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su tyrimo priemonių netaikymu

–       Dėl ketvirtojo kaltinimo, susijusio su apeliantės pateiktais dokumentais

–       Dėl penktojo kaltinimo, susijusio su neatsižvelgimu į Komisijos atliktus pavedimus

–       Dėl šeštojo kaltinimo, susijusio su motyvų nenurodymu

–       Tarpinis rezultatas

6.     Dėl aštuntojo pagrindo, susijusio su Bendrijos teismų praktikos dėl proporcingumo principo taikymo Bendrijos paramos sumažinimo atvejais pažeidimu

a)     Šalių argumentai

b)     Teisinis vertinimas

i)     Dėl Komisijos diskrecijos pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį

ii)   Dėl kaltinimo, susijusio su apgaulės nebuvimu

iii) Dėl atsižvelgimo į galimą Komisijos priežiūros ir įvertinimo pareigų nesilaikymą

iv)   Tarpinis rezultatas

7.     Rezultatas

B –   Dėl dviejų pagrindų, susijusių su prašymu atlyginti žalą

1.     Dėl devintojo pagrindo

a)     Šalių argumentai

b)     Teisinis vertinimas

2.     Dėl dešimtojo pagrindo

a)     Šalių argumentai

b)     Teisinis vertinimas

i)     Dėl žalos nesant neteisėtų veiksmų atsiradimo

ii)   Dėl kaltinimų, susijusių su neįprastu žalos pobūdžiu

iii) Dėl kaltinimo, susijusio su specifiniu žalos pobūdžiu

C –   Teisinio vertinimo apibendrinimas

VII – Dėl bylinėjimosi išlaidų

VIII – Išvada

1.        Šiuo apeliaciniu skundu Sviluppo Italia Basilicata SpA (toliau – apeliantė) prašo panaikinti 2008 m. liepos 8 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Sviluppo Italia Basilicata prieš Komisiją(2) (toliau – skundžiamas sprendimas). Šiuo sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės ieškinį, kuriuo prašoma, pirma, panaikinti 2006 m. balandžio 20 d. Komisijos sprendimą C(2006) 1706 dėl Europos regioninės plėtros fondo finansinės paramos, suteiktos kaip bendroji išmoka mažų ir vidutinių įmonių, vykdančių veiklą Bazilikatos regione Italijoje, skatinimo priemonėms vykdyti, sumažinimo (toliau – ginčijamas sprendimas) ir, antra, atlyginti šiuo sprendimu padarytą žalą.

I –    Teisinis pagrindas

2.        EB 158 straipsnyje nustatyta, kad Europos bendrija siekia mažinti regionų plėtros lygio skirtumus ir nepalankiausias sąlygas turinčių regionų atsilikimą, kad skatintų visos Bendrijos darnią plėtrą. EB 159 ir 160 straipsniuose nustatyta, kad Bendrijai siekti šių tikslų padeda ir veikla, kurios ji imasi panaudodama struktūrinius fondus, įskaitant Europos regioninės plėtros fondą (ERPF), skirtą padėti ištaisyti pagrindinius regionų pusiausvyros sutrikimus.

A –    Pagrindiniai Bendrijos reglamentai

3.        1988 m. birželio 24 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2052/88 dėl struktūrinių fondų uždavinių, jų efektyvumo bei jų veiklos koordinavimo tarpusavyje, taip pat su Europos investicijų banko operacijomis ir kitais esamais finansiniais instrumentais(3), iš dalies pakeisto 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2081/93(4), 1 straipsnyje numatyta, kad vykdant EB 158 ir 160 straipsniuose nustatytus bendruosius tikslus struktūriniai fondai padeda siekti penkių prioritetinių tikslų. Iš jų 1 tikslas yra „skatinti menkiau išsivysčiusių regionų plėtrą ir struktūrinius pokyčius“. Vadovaujantis minėto reglamento priedu, Bazilikata yra vienas iš regionų, kuriems taikomas šis tikslas.

4.        Reglamento Nr. 2052/88 5 straipsnyje nurodytos galimos finansinės paramos iš struktūrinių fondų formos. Viena iš jų yra šios nuostatos 2 dalies c punkte numatyta galimybė paramą suteikti skiriant „bendrąsias išmokas“, kurias paprastai valdo Komisijai pritarus valstybės narės paskirtas tarpininkas, užtikrinantis išmokos padalijimą į galutiniams gavėjams suteikiamas individualias subsidijas.

5.        Su parama susijusios procedūros taisyklės įtvirtintos 1988 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 4253/88, nustatančiame Reglamento Nr. 2052/88 įgyvendinimo nuostatas dėl įvairių struktūrinių fondų veiklos koordinavimo tarpusavyje ir su Europos investicijų banko operacijomis bei kitais esamais finansiniais instrumentais(5), iš dalies pakeistame 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2082/93(6), ir 1988 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 4254/88, nustatančiame Reglamento Nr. 2052/88 įgyvendinimo nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo(7), iš dalies pakeistame 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2083/93(8).

6.        Reglamento Nr. 4254/88 6 straipsnyje numatyta, kad bendrųjų išmokų naudojimo sąlygos nustatomos valstybei narei pritarus Komisijos ir tarpininko sudarytoje sutartyje, kurioje, be kita ko, turi būti nustatyti veiksmai, kurių reikia imtis, paramos gavėjų atrankos kriterijai, ERPF paramos suteikimo sąlygos ir dydis bei bendrųjų išmokų panaudojimo priežiūros ypatumai.

7.        Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnyje „Paramos sumažinimas, sustabdymas ir nutraukimas“ nustatyta:

„1.      Jei paaiškėja, kad veikla arba priemonė nepateisina dalies arba visos jai skirtos finansinės paramos, Komisija partnerystės pagrindu atlieka reikiamą patikrinimą, prašydama, kad valstybė narė arba kitos šiai veiklai įgyvendinti jos paskirtos institucijos per nustatytą laiką pateiktų savo pastabas.

2.      Atlikusi tokį patikrinimą, Komisija gali sumažinti arba sustabdyti šiai veiklai arba priemonei skirtą paramą, jeigu patikrinimo metu nustatomas pažeidimas arba esminis pakeitimas, turintis įtakos veiklos arba priemonės įgyvendinimo pobūdžiui arba sąlygoms, dėl kurio nebuvo prašoma Komisijos patvirtinimo.

“

8.        Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsniuose nustatytos finansinės paramos įgyvendinimo priežiūros ir įvertinimo taisyklės. 25 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyta:

„1.       Komisija ir valstybės narės partnerystės pagrindu užtikrina efektyvaus Fondų paramos įgyvendinimo priežiūrą Bendrijos paramos sistemų ir specialių veiksmų (programų ir kt.) lygiu.

3.       Vadovaujantis atitinkamos valstybės narės ir Komisijos susitarimu, partnerystės pagrindu sukuriami priežiūros komitetai.

Komisijai ir tam tikrais atvejais EIB gali būti atstovaujami šiuose komitetuose“.

B –    Komisijos sprendimai, kuriuose įtvirtintos nagrinėjamai Bendrijos paramai taikomos taisyklės

9.        1994 m. liepos 29 d. Komisija priėmė Sprendimą 94/629/EB dėl Bendrijos paramos sistemos, susijusios su Bendrijos parama iš struktūrinių fondų Italijos regionams, priklausantiems 1 tikslui, būtent Abrucams, Bazilikatai, Kalabrijai, Kampanijai, Molizei, Apulijai, Sardinijai ir Sicilijai, nustatymo, galiojusį nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 dienos(9).

10.      1997 m. balandžio 23 d. Sprendimu 97/322/EB(10) Komisija nustatė taisykles dėl tinkamų išlaidų įvairiai Italijos Respublikai skirtai Bendrijos paramai. Šio sprendimo priede pateikiama Specifikacija Nr. 19 dėl išlaidų iš struktūrinių fondų tinkamumo finansinėms techninėms priemonėms, susidedančioms iš rizikos kapitalo fondų (toliau – Specifikacija Nr. 19).

11.      Šioje specifikacijoje įtvirtinti tokie su finansinėms techninėms priemonėms susiję bendrieji principai:

„vii) tokių fondų veikimo ypatumai turi būti pritaikyti prie finansinių paramos įgyvendinimo nuostatų, ypač dėl dalyvavimo ir patirtų išlaidų sąvokų bei dėl paramos teikimo pabaigos;

viii) rizikos kapitalo fondai investuoja į finansiškai ir ekonomiškai pajėgias įmones; “

12.      Konkrečiai dėl rizikos kapitalo fondų Specifikacijos Nr. 19 B punkte „Rizikos kapitalo fondų veikimo ypatumai“ numatyta:

„

2.       Rizikos kapitalo fondų investicijos apima dalių kapitale įsigijimą, t. y. be kita ko: remiamų įmonių įstatinio kapitalo (akcijų arba bendrovės dalių) pasirašymas, paskolos (jei taikoma, įstatiniam kapitalui finansuoti), obligacijos (jei taikoma, konvertuojamosios), ir kt.

8.      Bendrijos paramos teikimo metu rizikos kapitalo fondų pajamos (būtent galimi dividendai, pelnas ir už įnašą gautos palūkanos) turi papildyti fondus ir būti panaudotos finansuojant dalių kapitale įsigijimą ir valdymo išlaidas, laikantis nustatytų ribų.

10.      Rizikos kapitalo fondų veikla pristatoma ataskaitoje, kuri kiekvienais kalendoriniais metais pateikiama Komisijai, gavus priežiūros komiteto nuomonę. Šioje ataskaitoje turi būti pateikta rizikos kapitalo fondų pelno (nuostolių) ataskaita ir analizė, patirtų valdymo išlaidų išaiškinimas, į fondus atliktų pavedimų analizė, įvykdytų dalių kapitale įsigijimų detalus sąrašas (investicijos, suteiktos paskolos ir kt., išskaidant pagal įmonę ir pagal sektorių, laikantis konfidencialumo principų) ir iškilusios problemos, kartu su bet kokiais pasiūlytais ar sutartais jų spendimo būdais.

11.      Komisija ir Audito rūmai turi teisę kontroliuoti rizikos kapitalo fondų veiklą, įskaitant teisę atlikti ar nurodyti atlikti auditą įmonėse, kurių kapitalo dalį turėjo ar turi rizikos kapitalo fondai.

“

13.      Specifikacijos Nr. 19 C punkte „teisinis ir finansinis dalyvavimas“ apibrėžtas kaip „teisės aktas, kuriuo sudaromas arba padidinamas rizikos kapitalo fondo pradinis kapitalas“. Šiame punkte „tikrosios patirtos išlaidos“ apibrėžtos kaip „dalyvių atliekamas rizikos kapitalo fondų laisvo kapitalo dalių pervedimas grynaisiais (pervestas kapitalas), griežtai laikantis vykdymo ataskaitų, kuriose nurodomi atlikti dalių kapitale įsigijimai ir kurios yra tinkamo priemonės vykdymo patvirtinimas“.

14.      Specifikacijos Nr. 19 D punkte „Paramos teikimo pabaiga“ numatyta:

„1.       Rizikos kapitalo fondai turi būti įsteigti tinkamam laikotarpiui, suderinamam su jais siekiamais tikslais. Minimali rizikos kapitalo fondo veikimo trukmė yra lygi pagalbos priemonės galiojimo trukmei.

2.       Bendrijos paramos teikimui pasibaigus (po galutinės mokėjimų datos) turi būti apskaičiuota rizikos kapitalo fondų grynoji finansinė padėtis, palyginant visą pervestą kapitalą su bendra per atitinkamą laikotarpį įmonėms suteiktos paramos suma.

–      Jei konstatuojama, kad bendra per atitinkamą laikotarpį įmonėms suteiktos pagalbos suma sudaro mažiausiai 100 % pervesto kapitalo (yra didesnė arba lygi), pripažįstama, kad priemonė buvo visiškai įvykdyta.

–      Jei, nepaisant priežiūros komiteto stebėjimo, pabaigoje bendra per atitinkamą laikotarpį įmonėms suteiktos pagalbos suma yra mažesnė nei visas pervestas kapitalas, trūkumą atitinkanti suma atimama iš Bendrijos valstybei narei pagal atitinkamą pagalbos priemonę pervedamos bendros sumos.

3.       Po galutinio mokėjimo pagal pagalbos priemonę pervedimo Komisija nebedalyvauja veiksmų įgyvendinime ar priežiūroje

“

15.      Galiausiai Specifikacijoje Nr. 19 nustatyta, kad ERPF kofinansuojamų rizikos kapitalo fondų parama teikiama tik mažoms ir vidutinėms įmonėms (toliau – MVĮ).

II – Bylos aplinkybės

A –    Su bendrosios išmokos Bazilikatos regionui suteikimu susiję aktai

16.      Vykdydama struktūrinių fondų pagrindinį reglamentą, t. y. Reglamentą Nr. 2052/88, Komisija Sprendimu 94/629 patvirtino Bendrijos teisės sistemą, taikytiną paramai 1 tikslui priklausantiems Italijos regionams, įskaitant Bazilikatą, nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 dienos.

17.      Siekdama skatinti Bazilikatoje įsteigtų MVĮ vystymąsi, 1998 m. vasario 24 d. Italijos vyriausybė Komisijai pateikė paraišką dėl Bendrijos paramos bendrąja išmoka gavimo(11). Paraiškoje nurodyta priemonė Nr. 2 numatė ERPF ir privataus sektoriaus įsteigtų rizikos kapitalo fondų (toliau – RKF) sudarymą finansinei paramai teikti (įstatinio kapitalo įsigijimas, paskolos įstatiniam kapitalui finansuoti ir konvertuojamos obligacijos) šiame regione įsteigtoms ar ketinančioms įsisteigti įmonėms (toliau – bendrosios išmokos priemonė Nr. 2).

18.      1999 m. kovo 2 d. Sprendimu C (1999) 314 dėl Europos regioninio plėtros fondo paramos bendrąja išmoka skyrimo Bazilikatos regione veikiančių mažų ir vidutinių įmonių skatinimo priemonėms įgyvendinti teikiant Bendrijos paramą Italijai iš struktūrinių fondų pagal 1 tikslą Komisija pritarė Italijos valdžios institucijų prašomos paramos skyrimui (toliau – sprendimas skirti paramą). Pagal šio sprendimo 5 straipsnį „Bendrijos parama skiriama išlaidoms, susijusioms su bendrojoje išmokoje numatyta veikla, dėl kurių valstybėje narėje numatyti teisiškai saistantys įsipareigojimai ir kurioms reikalingų finansinių išteklių įsipareigojimai buvo prisiimti vėliausiai iki 1999 m. gruodžio 31 d.“, ir „galutinis terminas įtraukti į apskaitą su šia veikla susijusias išlaidas yra 2001 m. gruodžio 31 diena“.

19.      Siekiant gauti paramą nacionalinių institucijų Komisijai pateiktas bendrosios išmokos projektas (toliau – bendrosios išmokos projektas) buvo pridėtas prie sprendimo skirti paramą ir yra jo sudėtinė dalis. Projekte numatyta, kad priemonė turi būti įgyvendinama trimis etapais, vadinamais atitinkamai RKF „viešinimas“, „įsteigimas“ ir „valdymas“ (5.2.2 punktas). Jo 5.2.5 punkte taip pat nurodyta, kad fondą sudaro 9,7 milijono eurų, iš kurių 4,7 milijono eurų skiria ERPF, ir kad vadovaujantis Sprendimo 97/322 priede pateikta Specifikacija Nr. 19 „dalyvavimas“ yra „teisės aktas, kuriuo sudaromas fondo kapitalas“, o „išlaidos“ „RKF dalyvių apmokėto kapitalo dalių pervedimas grynaisiais“. Galiausiai projekte nurodyta, kad įsipareigojimai turi būti įvykdyti iki „1999 m. gruodžio 31 d.“ (5.2.6 punktas) ir kad fondai turėjo veikti 10 metų nuo jų įsteigimo.

20.      Bendrosios išmokos suteikimo sąlygos buvo nustatytos 1999 m. liepos 22 d. Komisijos ir Centro europeo di impresa e innovazione Systema BIC Basilicata, kuris iš pradžių buvo bendrosios išmokos tarpininkas ir kurio funkcijas perėmė apeliantė, sudarytoje sutartyje (toliau – sutartis). Pagal šios sutarties 9 straipsnį numatyta įsteigti priežiūros komitetą, sudarytą iš Komisijos, kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų ir tarpininko atstovų.

21.      Sutarties 13 straipsnyje nurodyta:

„

2.       prieš atliekant galutinį mokėjimą turi būti įvykdytos visos šios sąlygos:

–      Bazilikatos regionas pateikia Komisijai [Ekonomikos ir finansų ministerijos] tinkamai patvirtintą mokėjimo prašymą per 6 mėnesius nuo faktinio atitinkamos veiklos įvykdymo;

4.      Įsipareigojimai dėl išlaidų iniciatyvoms, gaunančioms paramą pagal bendrąją išmoką (sprendimas skirti paramą, sutarčių sudarymas išorinėms veikloms), turi būti prisiimti iki 1999 m. gruodžio 31 dienos. Tarpininko mokėjimai pagal bendrąją išmoką turi būti atlikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir ataskaitos dėl vykdant šią subsidiją tarpininko patirtų išlaidų turi būti pateiktos Komisijai iki 2002 m. birželio 30 dienos.“

22.      Sutarties 16 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Jei tarpininkas neįvykdo sutartyje numatytų įsipareigojimų arba juos įvykdo netinkamai, Komisija, suderinusi su Bazilikatos regionu, registruotu laišku gali pareikalauti įvykdyti atitinkamą įsipareigojimą. Jei per mėnesį nuo šio pranešimo įsipareigojimas neįvykdomas, Komisija, suderinusi su Bazilikatos regionu, gali besąlygiškai nutraukti sutartį, nepaisant sutarčiai taikytinoje teisėje numatytų pasekmių.“

23.      Galiausiai Sutarties 18 straipsnyje nustatyta, kad ji baigia galioti 2002 m. birželio 30 dieną.

B –    RKF sudarymas ir veiklos pradžia

24.      RKF buvo sudarytas 1999 m. gruodžio 16 d., suteikus 9,7 milijono eurų finansinę dotaciją, iš kurių 4,7 milijono eurų skyrė ERPF ir 5 milijonus eurų skyrė privatūs investuotojai. Įstatinio kapitalo dalys buvo visiškai apmokėtos nuo 2000 m. vasario iki 2001 m. gruodžio mėnesio.

25.      2003 m. kovo 18 d. Bazilikatos regionas perdavė Italijos ekonomikos ir finansų ministerijai apeliantės pateiktą galutinę išlaidų deklaraciją ir mokėjimo prašymą. 2003 m. kovo 20 d. ši ministerija perdavė minėtus dokumentus Komisijai.

26.      2004 m. vasario 10 d. laišku Komisija nurodė Italijos valdžios institucijoms ir apeliantei, kad, jos manymu, vadovaujantis Specifikacijos Nr. 19 D punktu, dalis paramos buvo suteikta nepagrįstai, nes nebuvo investuota į MVĮ iki 2001 m. gruodžio 31 dienos.

27.      2006 m. balandžio 20 d. Komisija, pasikeitusi laiškais su apeliante, priėmė ginčijamą sprendimą. Nusprendusi, kad dalis ERPF paramos dalis nebuvo panaudota įsigyti dalims įmonių kapitale iki sprendime skirti paramą nustatytos datos, t. y. 2001 m. gruodžio 31 d., ji sumažino pagal bendrąją išmoką Bazilikatos regionui suteiktą paramą 4 554 108,91 euro ir nurodė susigrąžinti 3 434 108,91 euro suteiktos paramos.

III – Skundžiamas sprendimas

28.      2006 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai įteiktu ieškiniu apeliantė pateikė prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą ir prašymą atlyginti žalą.

29.      Pagrįsdama savo prašymą panaikinti sprendimą, apeliantė nurodė šešis pagrindus, kurie paremti atitinkamai:

–        logikos trūkumu, netinkamu pobūdžiu ir ginčijamo sprendimo teisinio ir faktinio pagrindo nebuvimu,

–        Specifikacijos Nr. 19 pažeidimu,

–        sutarties 16 straipsnyje įtvirtintų procedūros taisyklių ir Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsnių pažeidimu,

–        teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principų pažeidimu,

–        proporcingumo principo pažeidimu ir

–        pareigos motyvuoti pažeidimu.

30.      Prašymą atlyginti žalą apeliantė grindė atsakomybe dėl ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir atsakomybe nesant neteisėtų veiksmų.

31.      Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į proceso ekonomijos principą pirmiausia reikia išnagrinėti ieškinyje dėl panaikinimo apeliantės nurodytus pagrindus, prieš tai nepriimant sprendimo dėl ieškinio priimtinumo. Vėliau jis nusprendė, kad ieškinys dėl panaikinimo yra nepagrįstas. Galiausiai jis atmetė prašymą atlyginti žalą kaip nepagrįstą.

IV – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

32.      2008 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai įteiktu pareiškimu apeliantė pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo. Apeliaciniame skunde ji prašo Teisingumo Teismo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą ir grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui, kad šis priimtų naują sprendimą vadovaudamasis Teisingumo Teismo pateiktomis gairėmis, ir

–        priteisti iš Komisijos šiame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą T‑176/06.

33.      Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą ir

–        priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas šiame procese ir pirmojoje instancijoje.

34.      Pasibaigus rašytinei proceso daliai, Teisingumo Teismas 2009 m. rugsėjo 3 d. surengė posėdį, kuriame dalyvavo apeliantės ir Komisijos atstovai. Posėdyje apeliantė ir Komisija papildė savo rašytines pastabas.

V –    Dėl Komisijos argumentų, susijusių su ieškinio Pirmosios instancijos teisme nepriimtinumu

35.      Atsiliepime į apeliacinį skundą Komisija išdėstė argumentus, susijusius su ieškinio dėl panaikinimo Pirmosios instancijos teisme nepriimtinumu. Jos manymu, apeliantė nebuvo tiesiogiai susijusi su ginčijamu sprendimu EB 230 straipsnio 4 dalies prasme.

36.      Nemanau, kad šioje byloje reikia nagrinėti šių argumentų pagrįstumą. Pirmiausia reikia pastebėti, kad argumentai, susiję su ieškinio dėl panaikinimo Pirmosios instancijos teisme nepriimtinumu, gali būti pripažinti priimtinais tik nagrinėjant apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo. Šalis, siekianti Pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys dėl panaikinimo primažintas nepagrįstu, pakeisti sprendimu, pagal kurį šis sprendimas yra nepriimtinas, turi prašyti Teisingumo Teismo panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti sprendimą dėl ieškinio procese Pirmosios instancijos teisme(12). Tačiau reikia konstatuoti, kad atsiliepime į apeliacinį skundą Komisija nereikalavo panaikinti skundžiamo sprendimo(13). Atvirkščiai, ji aiškiai prašė patvirtinti visą skundžiamą sprendimą. Iš to galima spręsti, kad Komisija pageidavo pateikti keletą pastabų dėl to, kaip Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ieškinio nepriimtinumo klausimą, tačiau neprašė panaikinti skundžiamą sprendimą. Kadangi Komisija tokį aiškinimą patvirtino posėdyje, nėra reikalo nagrinėti šių Komisijos argumentų pagrįstumo.

VI – Apeliantės apeliacinis skundas

37.      Apeliantė savo apeliacinį skundą grindžia dešimčia pagrindų. Aštuoniais pagrindais ji ginčija skundžiamo sprendimo dalį, kurioje Pirmosios instancijos teismas atmetė jos prašymą dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo (žr. A skirsnį). Dviem pagrindais ji ginčija skundžiamo sprendimo dalį, kurioje Pirmosios instancijos teismas atmetė jos prašymą atlyginti žalą (žr. B skirsnį).

A –    Dėl aštuonių pagrindų, susijusių su prašymo panaikinti skundžiamą sprendimą atmetimu

1.      Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su ginčijamo sprendimo ir apeliantės pareikšto ieškinio iškraipymu

38.      Pirmajame pagrinde apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo 36 ir 68 punktus.

39.      Skundžiamo sprendimo 36 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pirmojoje instancijoje ieškovės ieškinys iš esmės buvo susijęs su Komisijos teiginiu, jog RKF turi įsigyti dalį MVĮ kapitale ne vėliau kaip 2001 m. gruodžio 31 dieną. Jis nusprendė, kad šis klausimas visų pirma susijęs su Specifikacijos Nr. 19 pažeidimu ir todėl pirmiausia reikia nagrinėti Specifikacijos Nr. 19 pažeidimu paremtą pagrindą. Pirmosios instancijos teismas šį pagrindą išnagrinėjo skundžiamo sprendimo 37–59 punktuose.

40.      Be to, skundžiamo sprendimo 60–75 punktuose Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo apeliantės pagrindą, paremtą aplinkybe, kad Komisija grindė ginčijamą sprendimą „panaudojimo sąlyga“, kuri nėra numatyta Bendrijos paramai taikomose teisės nuostatose. Jis konstatavo, kad Komisija ginčijamą sprendimą visų pirma grindė Specifikacijos Nr. 19 nuostatomis ir kad kiti motyvai buvo skirti tik apginti jos taikomą šių nuostatų aiškinimą. Nurodydamas ankstesnį skundžiamojo sprendimo 37–59 punktuose pateiktą pagrindo dėl Specifikacijos Nr. 19 pažeidimo nagrinėjimą, Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Komisija galėjo sumažinti Bendrijos paramą vadovaudamasi Specifikacijos Nr. 19 nuostatomis. Atsižvelgdamas į šią išvadą, jis nusprendė, kad net jei kaltinimas dėl „panaudojimo sąlygos“ būtų pagrįstas, dėl jo nebūtų galima panaikinti ginčijamo sprendimo. Skundžiamo sprendimo 69 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apeliantės pagrindas bet kuriuo atveju buvo nepagrįstas.

a)      Šalių argumentai

41.      Pirma, apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 68 punkte iškraipė ginčijamą sprendimą konstatuodamas, kad Komisija ginčijamą sprendimą visų pirma grindė Specifikacijos Nr. 19 nuostatomis ir kad kiti motyvai buvo skirti tik apginti jos taikomą šių nuostatų aiškinimą. Ji nurodo, kad Komisija ginčijamą sprendimą daugiausia grindė šio sprendimo motyvų 22 punkte nurodyta „panaudojimo sąlyga“ ir kad kiti motyvai dėl Specifikacijos Nr. 19 priklausė nuo šios „panaudojimo sąlygos“ nagrinėjimo iš esmės.

42.      Antra, apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė jos ieškinio pirmojoje instancijoje prasmę ir kartu apimtį. Ieškinyje pirmojoje instancijoje ji iš esmės teigė, kad ginčijamas sprendimas buvo pagrįstas „panaudojimo sąlyga“, kuri pripažinta neegzistuojančia. Konstatuodamas, kad jos ieškinys iš esmės buvo susijęs su Komisijos teiginiu, jog RKF turi įsigyti dalių MVĮ kapitale ne vėliau kaip 2001 m. gruodžio 31 d., Pirmosios instancijos teismas iškraipė jos ieškinio pirmojoje instancijoje prasmę. Apeliantė teigia, kad skundžiamo sprendimo 36 punkte atsispindintis Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeisti ieškinio pagrindų nagrinėjimo tvarką yra pagrįstas klaidingu jos ieškinio pirmojoje instancijoje vertinimu. Apeliantės manymu, Pirmosios instancijos teismas nebūtų galėjęs pripažinti, kad jos kaltinimas, paremtas „panaudojimo sąlygos“ nebuvimu, buvo nereikšmingas, jei nebūtų taip pakeitęs ieškinio pagrindų nagrinėjimo tvarkos. Taigi Pirmosios instancijos teismas iškraipė jos ieškinio apimtį.

43.      Pirma, Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neiškraipė ginčijamo sprendimo. Komisija grindė ginčijamą sprendimą Specifikacija Nr. 19. Ginčijamame sprendime minėta „panaudojimo sąlyga“ buvo ne šio sprendimo priėmimo pagrindas, bet prasmę RKF veikimo taisyklėms ir pagrindą jiems aiškinti suteikianti samprata.

44.      Antra, ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismo teiginiai skundžiamo sprendimo 36 punkte yra tik logiška ir organizacinė Pirmosios instancijos teismo išvada, neturinti jokios įtakos skundžiamam sprendimui. Bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismas atliko nepriklausomą kaltinimo dėl „panaudojimo sąlygos“ nebuvimo vertinimą.

b)      Teisinis vertinimas

45.      Apeliantė grindžia pirmąjį pagrindą dviem kaltinimais, susijusiais atitinkamai su ginčijamo sprendimo iškraipymu ir jos ieškinio pirmojoje instancijoje prasmės ir apimties iškraipymu.

i)      Dėl kaltinimo, susijusio su ginčijamo sprendimo iškraipymu

46.      Šis kaltinimas yra priimtinas, nes apeliaciniame skunde galima remtis Komisijos sprendimo iškraipymu(14). Vis dėlto jis yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas neiškraipė ginčijamo sprendimo konstatuodamas, kad Komisija jį visų pirma grindė Specifikacijos Nr. 19 nuostatomis.

47.      Motyvų, kuriais Komisija grindė ginčijamą sprendimą, negalima nustatyti neatsižvelgiant į šio sprendimo motyvų 22 ir paskesnius punktus. Kaip teisingai nurodo Komisija, reikia įvertinti visus motyvus. Tačiau išnagrinėjus visus ginčijamo sprendimo motyvus matyti, kad ginčijamas sprendimas visų pirma yra pagrįstas Specifikacijos Nr. 19 sąlygomis. Be to, iš ginčijamo sprendimo motyvų 8 punkto paskutinio sakinio bei 10 punkto matyti, kad pabaigos procedūroje, kurioje buvo priimtas ginčijamas sprendimas, Komisija rėmėsi Specifikacijos Nr. 19 sąlygomis. Be to, ginčijamo sprendimo motyvų skyriuje „Konstatuotų pažeidimų pobūdis“ esančiuose 14 ir 15 punktuose Komisija aiškiai nurodė Specifikacijos Nr. 19 sąlygų nesilaikymą. Taigi nuorodą į Specifikaciją Nr. 19 Komisija pateikė keletą kartų, o ne vien ginčijamo sprendimo 22 punkte.

48.      Be to, Komisija teisingai teigia, kad ginčijamo sprendimo motyvų 22 punkte esanti nuoroda į „panaudojimo sąlygą“ yra nuoroda į bendrą sampratą, kuri yra taikomas nuostatas pagrindžiantis principas. Taigi tai yra ne „sąlyga“ siaurąja sąvokos prasme, bet pagalba aiškinant Bendrijos paramai taikomas taisykles.

49.      Taigi Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos konstatuodamas, kad Komisija ginčijamą sprendimą pirmiausia grindė Specifikacijos Nr. 19 nesilaikymu. Todėl pirmąjį kaltinimą reikia atmesti.

ii)    Dėl kaltinimo, susijusio su ieškinio pirmojoje instancijoje prasmės ir apimties iškraipymu

50.      Apeliantė kaltina Pirmosios instancijos teismą iškraipius jos ieškinio pirmojoje instancijoje prasmę ir apimtį. Ji tvirtina, kad ieškinys buvo iškraipytas dėl ieškinio pirmojoje instancijoje pagrindų nagrinėjimo tvarkos pakeitimo.

51.      Šis kaltinimas yra nepagrįstas. Iš EB sutarties 225 straipsnio ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos matyti, kad apeliacinis skundas turi būti paremtas pagrindais, susijusiais su Pirmosios instancijos teismo kompetencijos trūkumu, jo padarytu teismo proceso tvarkos pažeidimu, neigiamai paveikusiu apelianto interesus, taip pat Pirmosios instancijos teismo padarytu Bendrijos teisės pažeidimu. Taigi vien pagrindų nagrinėjimo tvarkos pakeitimas, neturėjęs įtakos teismo proceso baigčiai, yra tik organizacinė priemonė, neturinti neigiamo poveikio apeliantės interesams(15). Tad tik Pirmosios instancijos teismo pasirinkimas skundžiamo sprendimo 36 punkte pakeisti apeliantės pateiktų pagrindų nagrinėjimo tvarką nėra teisės klaida, kuria būtų galima remtis apeliaciniame skunde.

52.      Apeliantės teigimu, pakeitimas turėjo įtakos proceso baigčiai. Nepakeitęs pagrindų nagrinėjimo tvarkos Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 68 punkte negalėjo konstatuoti, kad apeliantės kaltinimas dėl „panaudojimo sąlygos“ nebuvimo, net jei jis būtų pagrįstas, negali būti pagrindu panaikinti ginčijamą sprendimą.

53.      Tokia kritika yra nepagrįsta. Tiesa, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 68 punkte nurodė ankstesnį ginčijamo sprendimo aiškinimą to paties sprendimo 52–59 punktuose. Taigi vertinant formaliai, ši nuoroda į ankstesnį aiškinimą buvo Pirmosios instancijos teismo pasirinkimo pakeisti pagrindų nagrinėjimo tvarką pasekmė. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad apeliantė nenurodo nė vienos įtikinamos priežasties, dėl kurios pagrindų nagrinėjimo tvarkos pakeitimas galėjo turėti reikšmingos įtakos ginčijamo sprendimo aiškinimui. Taigi tai yra tik paprastas pagrindų nagrinėjimo tvarkos pakeitimas, kuris neturėjo įtakos Pirmosios instancijos teismo nagrinėjimo rezultatui ir kurio negalima skųsti apeliaciniu skundu(16).

54.      Todėl reikia atmesti kaltinimą dėl ieškinio pirmojoje instancijoje prasmės ir apimties iškraipymo.

55.      Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 69 punkte išnagrinėjo pagrindą dėl „panaudojimo sąlygos“ nebuvimo ir jį atmetė.

iii) Tarpinis rezultatas

56.      Taigi reikia atmesti pirmąjį pagrindą.

2.      Dėl antrojo pagrindo, susijusio su klaidingu Specifikacijos Nr. 19 nuostatų aiškinimu

57.      Antrajame pagrinde apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo 42–59 punktus. Šioje skundžiamo sprendimo dalyje Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės pagrindą, susijusį su Specifikacijos Nr. 19 nuostatų pažeidimu.

58.      Specifikacijos Nr. 19 D punkte „Bendrijos paramos teikimo pabaiga“ apibrėžiama kaip galutinė mokėjimų data. Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, pirma, kad mokėjimai D punkto prasme yra ne vien RKF sudaryti, bet ir RKF dalims MVĮ kapitale įsigyti reikalingi mokėjimai, ir, antra, kad galutinė mokėjimų data D punkto prasme buvo 2001 m. gruodžio 31 diena.

59.      Apeliantė teigia, kad toks aiškinimas yra klaidingas. Jis būtų paremtas klaidingu bendrosios išmokos priemonės Nr. 2 tikslo aiškinimu. Ši priemonė susideda tik iš RKF sudarymo ir dotacijos jam suteikimo. Taigi RKF dotacijai reikalingos lėšos turėjo būti pervestos iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Kita vertus, dalių MVĮ kapitale RKF galėjo įsigyti po 2001 m. gruodžio 31 dienos. Tai reiškia, kad RKF vykdomo dalių MVĮ kapitale įsigijimo galutinė data buvo RKF pasibaigimo data, t. y. 2009 m. gruodžio 16 diena.

60.      Skundžiamo sprendimo 47–59 punktuose Pirmosios instancijos teismas pritarė Komisijos aiškinimui. Skundžiamo sprendimo 47–50 punktuose Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės argumentą, kad paramos teikimo trukmė sutampa su RKF veikimo trukme. Skundžiamo sprendimo 51–55 punktuose jis pripažino, kad dalių MVĮ kapitale įsigijimai turi būti įvykdyti iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Tokį aiškinimą Pirmosios instancijos teismas grindė Specifikacijos Nr. 19 nuostatų aiškinimu, išmokos projekto 5.2.5 punktu, sprendimo skirti paramą 5 straipsniu ir sutarties 13 straipsnio 4 dalimi. Skundžiamo sprendimo 56–58 punktuose Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės argumentą, kad tik jos pateiktas Specifikacijos Nr. 19 aiškinimas yra ekonomiškai pagrįstas.

61.      Kadangi apeliantė kritikuoja Pirmosios instancijos teismo aiškinimą konkrečiai nenurodydama, su kuria skundžiamo sprendimo dalimi ši kritika susijusi, šiuos kaltinimus reikia atmesti kaip nepriimtinus, vadovaujantis EB 225 straipsniu, Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio 1 dalimi ir jo Procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punktu(17).

62.      Kadangi apeliantė ginčija skundžiamo sprendimo 52, 53, 55, 57 ir 58 bei 48 punktus, šį pagrindą galima padalyti į penkias dalis.

a)      Pirma dalis (kaltinimai, susiję su skundžiamo sprendimo 52 punktu)

63.      Skundžiamo sprendimo 51 ir 52 punktuose Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, priešingai nei teigė apeliantė, Specifikacijos Nr. 19 C punkte įtvirtintos „dalyvavimo nacionaliniu lygiu“ ir „tikrųjų patirtų išlaidų“ sąvokos nepalieka abejonių, kad dalių MVĮ kapitale įsigijimas turi būti atliktas iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Nors Specifikacijos Nr. 19 C punkte įtvirtintą „dalyvavimo“ sąvoką galima aiškinti taip, kad ji apima tik RKF sudarymo teisinį aktą, „tikrųjų patirtų išlaidų“, kurios turi būti pervestos iki 2001 m. gruodžio 31 d., sąvoka negali būti taikoma tik išlaidoms pirminiam RKF sudarymui, o apima ir išlaidas RKF įnašams bei dalims MVĮ kapitale įsigyti.

i)      Šalių argumentai

64.      Apeliantė teigia, kad, apibrėždamas „tikrųjų patirtų išlaidų“ Specifikacijos Nr. 19 C punkto prasme sąvoką, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidų.

65.      Pirma, ji kritikuoja tai, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 52 punkte Komisijos pateiktus motyvus pakeitė savais. Iš ginčijamo sprendimo motyvų 23 punkto matyti, kad Komisija nekreipė dėmesio į apeliantės argumentą dėl „dalyvavimo“ ir „tikrųjų patirtų išlaidų“ sąvokų skirtumo. Atskirdamas šias dvi sąvokas skundžiamo sprendimo 52 punkte, Pirmosios instancijos teismas Komisijos pateiktus motyvus pakeitė savais.

66.      Antra, Pirmosios instancijos teismo aiškinimas prieštarauja taikytinoms teisės nuostatoms. Specifikacijos Nr. 19 nuostatų tekste dalių kapitale įsigijimas tiesiogiai nenurodomas. Be to, Pirmosios instancijos teismo taikytas „tikrųjų patirtų išlaidų“ sąvokos aiškinimas sutapo su įtvirtintu 2000 m. liepos 28 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1685/2000, nustatančiame išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999 įgyvendinimo taisykles dėl struktūrinių fondų bendrai finansuojamos veiklos išlaidų tinkamumo(18). Kadangi šioje byloje minėtas reglamentas dar nebuvo taikytinas, Pirmosios instancijos teismo aiškinimas prilygo reglamento taikymui atgaline data, prieštaraujančiam Bendrijos teisės aktų leidėjo valiai.

67.      Trečia, Pirmosios instancijos teismo taikytas apibrėžimas prieštaravo Komisijos praktikai. 2004 m. birželio 4 d. laiške Komisija nurodė, kad tinkamas išlaidas sudaro RKF įstatinio kapitalo dalių pervedimai grynaisiais.

68.      Komisija atsako, kad, pirma, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 52 punkte nenustatė naujo „tikrųjų patirtų išlaidų“ sąvokos apibrėžimo, prieštaraujančio įtvirtintam ginčijamame sprendime. Pirmosios instancijos teismas savo aiškinimą grindė principu, kad RKF veikimo taisyklės turi būti suderintos su struktūrinių fondų paramai taikomomis taisyklėmis. Iš ginčijamo sprendimo motyvų 12 ir 13 punktų matyti, kad Komisija taikė tą patį principą.

69.      Antra, Komisija teigia, kad Specifikacijoje Nr. 19 jau yra įtvirtintas principas, jog tikrosios patirtos išlaidos yra tiesiogiai susijusios su efektyviu finansinių–techninių priemonių taikymu MVĮ. Taigi tai nėra Reglamente Nr. 1685/2000 įtvirtinta nauja samprata.

70.      Trečia, 2004 m. birželio 4 d. laiške ji pažymėjo, kad tinkamai panaudoti skirtą finansinę pagalbą galima tik teikiant finansinę paramą MVĮ ir kad jos teikimo sąlygas Bendrijos teisės aktų leidėjas išaiškino Specifikacijoje Nr. 19.

ii)    Teisinis vertinimas

–       Dėl kaltinimo, susijusio su motyvų pakeitimu

71.      Kaltinimas, susijęs su motyvų pakeitimu, yra nepagrįstas.

72.      Pirmosios instancijos teismas iš tiesų neturi teisės Komisijos nurodytų sprendimo motyvų pakeisti savais(19). Vis dėlto Pirmosios instancijos teismo reagavimas į vienos iš šalių ieškinyje pateiktus argumentus savaime nėra motyvų pakeitimas, jei Pirmosios instancijos teismas nepakeičia ginčijamo sprendimo pagrindo savu.

73.      Iš skundžiamo sprendimo 37, 38, 51 ir 52 punktų matyti, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 52 punkte tik atmetė apeliantės argumentus, jog Komisija klaidingai aiškino Specifikacijos Nr. 19 C punkte įtvirtintą „tikrųjų patirtų išlaidų“ sąvoką, tačiau nepakeitė ginčijamo sprendimo pagrindo savu. Reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 52 punkte taikytas „tikrųjų patirtų išlaidų“ sąvokos apibrėžimas atitinka Komisijos ginčijamo sprendimo motyvų 12, 13, 15 ir 18–19 punktuose taikytą apibrėžimą. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Komisija, konstatavo, kad ši sąvoka apima dalių MVĮ kapitale įsigijimą.

74.      Taigi kaltinimą dėl motyvų pakeitimo reikia atmesti.

–       Dėl kaltinimo, susijusio su aiškinimo iškraipymu

75.      Kaltinimas, susijęs su tikrųjų patirtų išlaidų sąvokos aiškinimo iškraipymu, yra nepagrįstas. Skundžiamo sprendimo 52 punkte Pirmosios instancijos teismo pateiktas aiškinimas yra pagrįstas Specifikacijos Nr. 19 nuostatomis. Vadovaudamasis Specifikacijos Nr. 19 C punkte įtvirtinta sąvoka, Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tikrąsias patirtas išlaidas sudaro dalyvių atliekamas RKF laisvo kapitalo dalių pervedimas grynaisiais, griežtai laikantis vykdymo ataskaitų, kuriose nurodomi atlikti dalių kapitale įsigijimai ir kurios yra tinkamo priemonės vykdymo patvirtinimas. Be to, vadovaudamasis Specifikacijos Nr. 19 bendrųjų principų vii punktu, jis teisingai nusprendė, kad RKF veikimo ypatumai turi būti pritaikyti prie finansinių paramos įgyvendinimo nuostatų, ypač dėl įsipareigojimo ir tikrųjų patirtų išlaidų sąvokų, ir kad todėl tikrųjų patirtų išlaidų sąvoka turi apimti dalių MVĮ kapitale įsigijimą.

–       Dėl kaltinimo, susijusio su Reglamento Nr. 1685/2000 taikymu atgaline data

76.      Kaltinimą, susijusį su Reglamento Nr. 1685/2000 taikymu atgaline data, taip pat reikia atmesti kaip nepagrįstą. Kaip teisingai pažymi Komisija, Specifikacijos Nr. 19 nuostatose yra įtvirtintas tas pats principas kaip ir Reglamento Nr. 1685/2000 8 taisyklėje, nors tai padaryta skirtingais būdais. Taigi Reglamento Nr. 1685/2000 8 taisyklėje neįtvirtinta nauja samprata. Be to, reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nė karto nepateikė nuorodos į Reglamentą Nr. 1685/2000. Jo vertinimas remiasi tik ratione temporis taikomomis taisyklėmis.

–       Dėl kaltinimo, susijusio su Pirmosios instancijos teismo aiškinimo ir Komisijos praktikos prieštaravimu

77.      Galiausiai reikia atmesti kaltinimą, susijusį su Pirmosios instancijos teismo aiškinimo ir Komisijos praktikos prieštaravimu. Iš tiesų net darant prielaidą, kad 2004 m. birželio 4 d. laiške yra požymių, jog Komisija pritarė apeliantės pateiktam aiškinimui (o Komisija tai ginčija), vien šios faktinės aplinkybės nepakanka įrodyti, kad Pirmosios instancijos teismas aiškindamas padarė teisės klaidą. Esminis klausimas yra ne tas, ar Pirmosios instancijos teismo aiškinimas atitinka Komisijos aiškinimą, bet tas, ar jis yra suderinamas su taikytinomis teisės nuostatomis.

–       Tarpinis rezultatas

78.      Todėl antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

b)      Antra dalis (kaltinimas, susijęs su skundžiamo sprendimo 53 punktu)

79.      Antroje dalyje apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo 53 punktą. Jame Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendrosios išmokos projekto 5.2.5 punkte įtvirtintos sąvokos pakartoja nurodytąsias Specifikacijos Nr. 19 C punkte.

80.      Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismo pateikta „tikrųjų patirtų išlaidų“ sąvoka, įtvirtinta Specifikacijos Nr. 19 C punkte, prieštarauja „išlaidų“ sąvokai bendrosios išmokos projekto 5.2.5 punkte. Priešingai nei konstatavo Pirmosios instancijos teismas, minėtame 5.2.5 punkte ne vien pakartojama Specifikacijos Nr. 19 C punkte įtvirtinta sąvoka, bet ir aiškiai iš jos apimties ir taikymo srities pašalinamas dalių MVĮ kapitale įsigijimas.

81.      Šis kaltinimas yra nepagrįstas. Pagal bendrosios išmokos projekto 5.2.5 punkte įtvirtintą sąvoką „išlaidos“ suprantamos kaip RKF laisvo kapitalo dalių pervedimas grynaisiais, laikantis Specifikacijos Nr. 19 C punkto nuostatų. Taigi minėtame 5.2.5 punkte įtvirtinta „išlaidų“ sąvoka nurodo Specifikacijos Nr. 19 C punkte įtvirtintą „tikrųjų patirtų išlaidų“ sąvoką.

82.      Todėl antrojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

c)      Trečia dalis (kaltinimai, susiję su skundžiamo sprendimo 55 punktu)

83.      Trečioje dalyje apeliantė ginčija skundžiamo sprendimo 55 punktą. Jame Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutarties 13 straipsnio 4 dalis akivaizdžiai prieštarauja apeliantės aiškinimui. Jis nurodė, kad šioje nuostatoje numatyta, jog įsipareigojimai dėl išlaidų iniciatyvoms, gaunančioms paramą pagal bendrąją išmoką (sprendimas skirti paramą, sutarčių sudarymas išorinėms veikloms), turi būti prisiimti iki 1999 m. gruodžio 31 d. ir kad tarpininko mokėjimai pagal bendrąją išmoką turi būti atlikti iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Be to, Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pirma, „iniciatyvos, gaunančios paramą pagal bendrąją išmoką“, yra MVĮ pateikti prašymai įsigyti dalis kapitale, kaip tai matyti iš skundžiamo sprendimo 54 punkto, ir, antra, „tarpininko mokėjimai“ gali būti tik minėti dalių kapitale įsigijimai.

i)      Šalių argumentai

84.      Pirma, apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškino bendrosios išmokos priemonės Nr. 2 turinį ir tikslus. Ji nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog priemonės Nr. 2 tikslas buvo RKF sudarymas ir dotacijos jam suteikimas, sutarties 13 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos „įsipareigojimų“ ir „mokėjimų“ sąvokos turi būti aiškinamos kaip nurodančios į RKF sudarymą ir dotacijos jam suteikimą. Šiuo klausimu ji nurodė bendrosios išmokos projekto 5.2.1 ir 5.2.3 punktus.

85.      Antra, apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas klydo nuspręsdamas, jog iniciatyvos, gaunančios paramą pagal bendrąją išmoką, yra MVĮ pateikti prašymai įsigyti dalių kapitale. Tokiam vertinimui prieštarauja tai, kad bendrosios išmokos priemonės Nr. 2 paramos gavėjas yra tarpininkas, o ne MVĮ. Šiuo klausimu apeliantė nurodo bendrosios išmokos projekto 5.2.7 punktą.

86.      Komisija atsako, kad sutarties 13 straipsnio 4 dalies tekstas yra labai aiškus ir kad apeliantė vadovaujasi dirbtiniu skirtumu tarp bendrosios išmokos priemonės Nr. 2 „įgyvendinimo etapo“ ir „veikimo etapo“. Bendrosios išmokos priemonės Nr. 2 tikslas negali būti apribotas vien įgyvendinimo etapu, tačiau turi apimti ir veikimo etapą. Tai, kad Bendrijos kofinansavimas turi pasiekti nustatytą tikslą per nustatytą laiką, yra visai struktūrinių fondų paramai taikomas bendrasis principas. Bendrosios išmokos priemonės Nr. 2 tikslas yra sustiprinti MVĮ kapitalizaciją Bazilikatos regione.

ii)    Teisinis vertinimas

87.      Apeliantės kaltinimai yra nepagrįsti.

88.      Pirma, iš sutarties 13 straipsnio 4 dalies teksto matyti, kad tarpininko (t. y. apeliantės) mokėjimai pagal bendrąją išmoką turi būti atlikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir ataskaitos dėl juos atliekant tarpininko patirtų išlaidų turi būti pateiktos Komisijai iki 2002 m. birželio 20 dienos.

89.      Antra, nei bendrosios išmokos projekto 5.2.1 punkto, nei 5.2.3 punkto nuostatos neleidžia abejoti Specifikacija Nr. 19 paremtu Pirmosios instancijos teismo aiškinimu ir labai aiškiu sutarties 13 straipsnio 4 dalies tekstu. Vadovaujantis bendrosios išmokos projekto 5.2.1 punktu, už finansinės paramos teikimą Bazilikatoje įsteigtoms ar ketinančioms įsisteigti MVĮ atsakingi RKF turi būti steigimi laikantis Specifikacijos Nr. 19 nuostatų. Be to, šioje nuostatoje minėtos bendrosios išmokos priemonės Nr. 2 paskirtis ir tikslas yra aiškiai susiję su MVĮ skatinimu Bazilikatos regione. Bendrosios išmokos projekto 5.2.3 punkte nustatyta, kad priemonė turi būti įgyvendinama įsteigiant RKF pagal pirma nurodytus teisės aktus. Teisės aktai, į kuriuos daroma nuoroda, yra Specifikacija Nr. 19.

90.      Trečia, sutarties 13 straipsnio 4 dalies aiškinimas, pagal kurį žodžiai „iniciatyvos, gaunančios paramą“, apima tik apeliantę, yra nesuderinamas su šios nuostatos tekstu, kuriame nustatyta, kad tarpininko mokėjimai iniciatyvoms, gaunančioms paramą pagal bendrąją išmoką, turi būti atlikti iki 2001 m. gruodžio 31 dienos.

91.      Taigi antrojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti.

d)      Ketvirta dalis (kaltinimai, susiję su skundžiamo sprendimo 57 ir 58 punktais)

92.      Ketvirtoje dalyje apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo 57 ir 58 punktus. Šio sprendimo 56–58 punktuose Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo apeliantės argumentus, kad tik jos pateiktas aiškinimas yra ekonomiškai pagrįstas, nes būtų sunku ar net neįmanoma teikti finansinę paramą iki 2001 m. gruodžio 31 d., kadangi data yra per arti nuo 1999 m. gruodžio 31 d., kai buvo įsteigtas pats RKF. Pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos argumentus.

93.      Skundžiamo sprendimo 57 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad išmokos projekto 5.2.2 punkte numatytas pirmasis Bendrijos paramos įgyvendinimo etapas – „fondo viešinimas“. Jis nurodė, kad šio prieš fondo įsteigimą vykdomo etapo metu jau reikėjo vykdyti parengiamuosius darbus, nustatant RKF potencialiai susidomėjusias MVĮ, ir atlikti išankstinį vertinimą. Taigi tai, kad dalių kapitale įsigijimo terminas buvo 2001 m. gruodžio 31 d., nebūtinai reiškia, jog buvo neįmanoma panaudoti finansinės paramos. Be to, jis nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog didžiausia į MVĮ investuojama suma galėjo būti 1 milijonas eurų, nebuvo būtina atlikti daug operacijų, siekiant išnaudoti visą Bendrijos paramos sumą, sudariusią apie 5 milijonus eurų.

94.      Skundžiamo sprendimo 58 punkte Pirmosios instancijos teismas atsakė į apeliantės argumentą, susijusį su tuo, kad RKF dalių apmokėjimas turėjo būti atliktas iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Jis nusprendė, kad net jei minėtiems apmokėjimams nebūtų numatyta kita data nei 2001 m. gruodžio 31 d., iš taikytinų nuostatų galima daryti išvadą, jog minėti MVĮ kapitalo apmokėjimai turi būti atlikti prieš pakankamą terminą, taip suteikiant galimybę iki mokėjimams nustatyto termino pabaigos investicijoms į MVĮ panaudoti visas Bendrijos lėšas.

i)      Šalių argumentai

95.      Apeliantės teigimu, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 57 punkte nurodė, kad norint panaudoti visą Bendrijos paramą būtų užtekę penkių operacijų, nes investicijos galėjo siekti 1 milijono eurų sumą. Apeliantė teigia, kad toks aiškinimas yra nesuderinamas nei su projekto tekstu, kuriame buvo įtvirtintas reikalavimas finansuoti mažiausiai dešimt bendrovių, nei su tikslu finansuoti kuo daugiau įmonių.

96.      Be to, ji nurodo, kad Pirmosios instancijos teismo motyvai skundžiamo sprendimo 58 punkte yra prieštaringi. Viena vertus, Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nėra teisinės pareigos suteikti dotaciją RKF iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Kita vertus, jis nurodė buvus teisinę pareigą suteikti dotaciją apeliantei iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Tokiomis aplinkybėmis apeliantė teigia, kad bendrosios išmokos projekto 5.2.6 punkte nustatyta, jog „išlaidos“, t. y. tik pavedimas RKF, turi būti patirtos per dvejus metus nuo numatyto įsipareigojimų termino pabaigos, t. y. 2001 m. gruodžio 31 dienos.

97.      Komisijos teigimu, apeliantės ketvirtasis pagrindas yra nereikšmingas. Ji nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas daugiausia rėmėsi skundžiamo sprendimo 56 punkte įtvirtintu motyvu, kad taikytinos nuostatos yra tikslios. Skundžiamo sprendimo 57 punkte nurodyti motyvai yra tik papildomi.

98.      Bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismo tvirtinimas dėl kofinansavimui išnaudoti reikalingo nedidelio finansinių operacijų skaičiaus yra tik daug platesnės argumentų struktūros dalis. Visų pirma Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendrosios išmokos projekte buvo numatytas pirmasis fondų viešinimo etapas, kai buvo galima atlikti parengiamąjį darbą dar iki prasidedant fondo steigimo etapui.

99.      Be to, Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismo argumentai skundžiamo sprendimo 58 punkte nėra prieštaringi. Kadangi išlaidų sąvoka apima dalių MVĮ kapitale įsigijimą, akivaizdu, kad pavedimai turėjo būti įvykdyti pakankamai anksti, suteikiant galimybę iki nustatytos galutinės mokėjimų datos investicijoms į MVĮ panaudoti visas Bendrijos lėšas.

ii)    Teisinis vertinimas

–       Ketvirta dalis yra nereikšminga

100. Kaip teisingai nurodo Komisija, ketvirta dalis yra nereikšminga. Pirmiausia iš skundžiamo sprendimo 56 punkto matyti, kad Pirmosios instancijos teismas apeliantės pagrindo atmetimą daugiausia grindė aiškiu nagrinėjamų nuostatų pobūdžiu ir neprieštaringumu. Taigi skundžiamo sprendimo 57 ir 58 punktuose yra išdėstyti tik papildomi motyvai. Todėl kaltinimai dėl šių punktų turi būti atmesti kaip nereikšmingi, nes net jeigu jie būtų pagrįsti, dėl to nebūtų panaikintas skundžiamas sprendimas(20).

101. Bet kuriuo atveju įvairūs ketvirtos dalies kaltinimai nepasitvirtina.

–       Dėl kaltinimo, susijusio su nuostatos, kurioje reikalaujama finansuoti mažiausiai dešimt bendrovių, nesilaikymo

102. Kaltinimą, susijusį su nuostatos, kurioje reikalaujama finansuoti mažiausiai dešimt bendrovių, nesilaikymu, reikia atmesti kaip nereikšmingą ne vien dėl šios išvados 100 punkte nurodytos, bet ir dėl toliau aptariamos priežasties. Kaip teisingai nurodo Komisija, Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės argumentą dėl negalėjimo įvykdyti dalių kapitale įsigijimų iki 2001 m. gruodžio 31 d., visų pirma remdamasis tuo, kad buvo numatytas fondų viešinimo etapas, kai apeliantė turėjo atlikti parengiamuosius darbus. Vien šis motyvas pateisina Pirmosios instancijos teismo argumentus. Kadangi apeliantė jo neginčijo, kaltinimą, susijusį su nuostatos, kurioje reikalaujama finansuoti mažiausiai dešimt bendrovių, nesilaikymu, reikia atmesti kaip nereikšmingą.

103. Bet kuriuo atveju apeliantės kritika yra nepagrįsta.

104. Priešingai nei teigia apeliantė, Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad ji turėjo finansuoti tik penkias bendroves. Skundžiamo sprendimo 57 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodė tik ERPF finansinį įnašą į RKF, kuris sudarė 4,7 milijono eurų. Reikia priminti, kad bendra RKF dotacija siekė 9,7 milijono eurų. Net jei apeliantė būtų įvykdžiusi maksimalios 1 milijonu eurų dydžio vertės dalių kapitale įsigijimus(21), norint investuoti visą RKF finansinę dotaciją, reikėjo atlikti bent dešimt finansinių paramos teikimo operacijų. Taigi Pirmosios instancijos teismas nesiūlė taikyti bendrosios išmokos projektui, pagal kurį reikėjo finansuoti mažiausiai dešimt bendrovių, prieštaraujančio aiškinimo.

105. Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 57 punkte nesiūlė finansuoti kuo mažesnio MVĮ skaičiaus. Jis tik įrodė, kad apeliantės argumentas dėl negalėjimo atlikti dalių MVĮ kapitale įsigijimo buvo nepagrįstas

106. Taigi kaltinimą reikia atmesti.

–       Dėl kaltinimo, susijusio su prieštaringais argumentais

107. Kaltinimas, susijęs su skundžiamo sprendimo 58 punkto prieštaringais argumentais, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo argumentai nebuvo prieštaringi. Skundžiamo sprendimo 58 punkte Pirmosios instancijos teismas iš tiesų nurodė, kad taikytinos nuostatos nenumato konkrečios galutinės RKF dotacijos datos. Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad 2001 m. gruodžio 31 d. buvo RKF vykdomo dalių MVĮ kapitale įsigijimo galutinė data(22) ir kad RKF dotacija buvo išankstinė dalių kapitale įsigijimo sąlyga. Taigi man atrodo visiškai logiška teismo išvada, jog RKF dotacija turi būti suteikta pakankamai anksti tam, kad būtų galima įsigyti dalis kapitale iki termino pabaigos 2001 m. gruodžio 31 dieną. Todėl reikia atmesti kaltinimą dėl prieštaringų argumentų.

108. Kadangi apeliantės kaltinimas buvo pagrįstas klaidingu „išlaidų“ sąvokos bendrosios išmokos projekto 5.2.5 punkte aiškinimu, šį kaltinimą reikia atmesti, atsižvelgiant į šios išvados 81 punktą.

e)      Penkta dalis (kaltinimai, susiję su skundžiamo sprendimo 48 punktu)

109. Penktoje dalyje apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo 48 punktą. Jame Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės argumentą, kad paramos teikimo trukmė sutampa su minimalia RKF trukme ir todėl dalių MVĮ kapitale galima įsigyti iki 2009 m. gruodžio 16 dienos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš Specifikacijos Nr. 19 D.1 ir B.8 punktų matyti, jog RKF trukmė ir paramos teikimo trukmė nebūtinai sutampa ir kad paramos teikimo trukmė gali būti trumpesnė nei RKF trukmė.

i)      Šalių argumentai

110. Atsakovės manymu, šį 48 punktą reikia panaikinti dėl nepakankamo motyvavimo. Pirmosios instancijos teismas tik pasiūlė apeliantės pasiūlytajam alternatyvų sprendimą. Šio teismo motyvavimas neleidžia Teisingumo Teismui suprasti, kodėl Pirmosios instancijos teismas pasirinko savo, o ne apeliantės pasiūlytą sprendimą. Apeliantės sprendimas nebūtų klaidingas ir atrodo labiau suderinamas su bendrosios išmokos priemonės Nr. 2 pobūdžiu. Šiuo klausimu apeliantė pakartoja kaltinimus dėl RKF dotacijos ir dalių kapitale įsigijimo galutinės datos.

111. Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismas nedviprasmiškai konstatavo, jog iš taikytinų nuostatų aiškiai matyti, kad RKF trukmė nebūtinai sutampa su pagalbos teikimo data.

ii)    Teisinis vertinimas

112. Apeliantės kaltinimai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 48 punkte aiškiai atmetė apeliantės argumentą, kad paramos teikimo trukmė turi sutapti su minimalia RKF trukme. Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įtikinamu Specifikacijos Nr. 19 D.1 ir B.8 punktų aiškinimu, kurio apeliantė neginčijo.

113. Be to, reikia pastebėti, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 47–50 punktuose atmetė tik apeliantės argumentą, kad paramos teikimo ir RKF trukmė turi sutapti. Tačiau Pirmosios instancijos teismas nepasiūlė alternatyvaus sprendimo. Skundžiamo sprendimo 51–55 punktuose jis konstatavo, kad galutinė dalių MVĮ kapitale įsigijimo data buvo 2001 m. gruodžio 31 d., o ne 2009 m. gruodžio 16 diena. Taigi jis nedviprasmiškai nustatė, kad apeliantės siūlomas aiškinimas neatitinka taikytinų nuostatų.

114. Kadangi apeliantė pakartoja savo kaltinimus, susijusius su Pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl RKF dotacijos galutinės datos ir dalių kapitale įsigijimo, šiuos kaltinimus reikia atmesti, be kita ko, atsižvelgiant į šios išvados 75, 81 ir 87–90 punktus.

115. Todėl antrojo pagrindo penktą dalį reikia atmesti.

f)      Tarpinis rezultatas

116. Taigi reikia atmesti visą antrąjį pagrindą.

3.      Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su klaidingu panaudojimo sąlygos aiškinimu

117. Trečiajame pagrinde apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo 69 ir 70 punktus. Skundžiamo sprendimo 66–72 punktuose Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės pagrindą, kuriuo ji kritikavo tai, kad Komisija grindė savo sprendimą panaudojimo sąlyga. Skundžiamo sprendimo 68 punkte jis pirmiausia nurodė, kad Komisija daugiausia rėmėsi ne panaudojimo sąlyga, bet Specifikacijos Nr. 19 D punktu. Skundžiamo sprendimo 69 punkte jis nurodė, kad bet kuriuo atveju net jei nagrinėjamą bendrąją išmoką reglamentuojančiose nuostatose nebuvo įtvirtinta „panaudojimo sąlygos“ sąvoka, skirti ERPF paramą konkretiems veiksmams praktikoje, o ne palikti įšaldytą RKF iki paramos teikimo pabaigos įpareigojanti sąlyga labai aiškiai kyla iš visų taikytinų nuostatų ir nėra nauja.

a)      Šalių argumentai

118. Pirma, apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 70 punkte padarė teisės klaidą. Ji kritikuoja tai, kad teismas nusprendė, jog panaudojimo sąlyga egzistuoja, remdamasis nuostatomis, kurios tik nustatė galutinę įvairių RKF mokėjimų įvykdymo datą. Ši sąlyga nėra minima jokiose Pirmosios instancijos teismo minėtose nuostatose ir dokumentuose. Be to, Pirmosios instancijos teismas nenurodė precedento, patvirtinančio panaudojimo sąlygos buvimą. Apeliantė teigia, kad ši klaida yra neišvengiama klaidingo bendrosios išmokos priemonės Nr. 2 supratimo pasekmė.

119. Antra, apeliantė nurodo Sprendimo Vokietija prieš Komisiją(23) 75 punktą, pagal kurį Komisijos diskrecija paramos sumažinimo srityje neapima nuo jos priimtų aktų nukrypstančių sprendimų priėmimo ir kad Komisijos elgesys ūkio subjektams yra pagrindinis jų veiksmų teisingumo ir teisėtumo įvertinimo rodiklis.

120. Komisijos teigimu, Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „panaudojimo sąlygos“ sąvoka nėra įtvirtina taikytinose nuostatose, tačiau iš šių nuostatų padarė išvadą, kad ERPF parama turi būti skirta konkretiems veiksmams praktikoje finansuoti, o ne palikta įšaldyta RKF iki paramos teikimo pabaigos. Pirmosios instancijos teismas kaip teismo precedentą nurodė savo Sprendimo Regione Marche prieš Komisiją(24) 92 ir 93 punktus.

b)      Teisinis vertinimas

121. Kaltinimą dėl panaudojimo sąlygos nebuvimo reikia atmesti.

122. Pirma, šis kaltinimas yra nereikšmingas. Kaip Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo skundžiamo sprendimo 68 punkte, Komisija daugiausia rėmėsi Specifikacijos Nr. 19 D punktu.(25) Vien šio motyvo užtenka teisiškai pagrįsti Pirmosios instancijos teismo išvadą. Taigi Pirmosios instancijos teismo galima klaida skundžiamo sprendimo 69 ir 70 punkte nagrinėjant papildomus motyvus negali būti pagrindas užginčyti skundžiamą sprendimą.

123. Antra, šis kaltinimas yra nepagrįstas.

124. Kaip teisingai konstatavo Pirmosios instancijos teismas, „panaudojimo sąlyga“ nebuvo nauja sąlyga, apie kurią apeliantei nebuvo žinoma. Nors taikytinose nuostatose nebuvo įtvirtinta „panaudojimo sąlygos“ sąvoka, iš Reglamento Nr. 4524/88 1 straipsnio matyti, kad ERPF paramos tikslas yra paremti MVĮ veiklą, be kita ko, pagerinant įmonių priėjimą prie kapitalo rinkų. RKF šie tikslai buvo įtvirtinti Specifikacijoje Nr. 19, kurios C ir D punktuose nurodyta, kad dalys MVĮ kapitale turi būti įsigytos iki 2001 m. gruodžio 31 dienos(26).

125. Apeliantės kaltinimus, kad Pirmosios instancijos teismui klaidingai suprato bendrosios išmokos 2 priemonę, reikia atmesti remiantis šios išvados 75, 81 ir 87–90 punktais.

126. Apeliantės kritika, kad Komisija nukrypo nuo jos priimtų aktų, yra nepagrįsta. Ginčijamo sprendimo priėmimu pasibaigusios procedūros metu Komisija nagrinėjo, ar parama buvo pateisinama pagal Bendrijos paramai taikytinas taisykles. Komisija nenustatė naujų sąlygų a posteriori.

127. Galiausiai tik tai, kad Pirmosios instancijos teismas nenurodė teismo precedento, dar nėra teisės klaida, kuria būtų galima remtis apeliaciniame skunde. Taigi tik papildomai reikia konstatuoti, kad, priešingai nei teigia apeliantė, Pirmosios instancijos teismas nurodė teismo precedentą, paminėdamas Sprendimo Regione Marche prieš Komisiją(27) 92 ir 93 punktus, pagal kuriuos galutiniai Bendrijos paramos, o kartu ir naudos gavėjai yra MVĮ, o ne RKF ir todėl išlaidų tinkamumas yra susijęs su MVĮ naudai realiai įvykdytomis investicijomis.

128. Taigi trečiąjį pagrindą reikia atmesti.

4.      Dėl ketvirtojo ir penktojo pagrindų

129. Ketvirtajame ir penktajame pagrinduose apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo 79 ir 80 punktus. Juose Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės argumentą, kad Komisija negalėjo pradėti Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnyje numatytos Bendrijos paramos sumažinimo procedūros, jei per bendrosios išmokos vykdymo etapą ir pirmiausia – per priežiūros komiteto posėdžius nebuvo pateikusi prieštaravimų dėl tokio įgyvendinimo.

130. Skundžiamo sprendimo 79 punkte Pirmosios instancijos teismas visų pirma konstatavo, kad Reglamento Nr. 4253/88 nuostatose nenumatyta jokia procedūros taisyklė, pagal kurią Komisija gali pasinaudoti teise sumažinti ar nutraukti Bendrijos paramos teikimą, tik jei buvo pareiškusi abejonių dėl tinkamo projekto įgyvendinimo iki paramos teikimo pabaigos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad Bendrijos teismas gali apibrėžti Bendrijos teisės aktų leidėjo tiesiogiai nenustatytas procedūros taisykles, tik jei tai yra būtina siekiant užtikrinti pagrindinius principus, pavyzdžiui, teisę į gynybą, ir tik tiek kiek reikia norint užtikrinti minėtų principų laikymąsi.

131. Skundžiamo sprendimo 80 punkte atmesdamas apeliantės argumentą Pirmosios instancijos teismas rėmėsi papildomu argumentu. Jis teigė, kad apeliantės siūloma procedūros taisyklė labai dažnai užkirstų galimybę Komisijai priimti sprendimą nutraukti ar sumažinti Bendrijos paramą. Jo manymu, atsižvelgiant į didelį Bendrijos finansuojamų projektų skaičių, Komisijai būtų sunku, jei apskritai įmanoma, nustatyti daugelį projektų įgyvendinimo pažeidimų, ypač susijusių su tinkamų išlaidų pateisinimu ar įvertinimu.

a)      Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su Teisingumo Teismo sprendime Mediocurso prieš Komisiją įtvirtintų principų klaidingu aiškinimu ir nenuosekliu taikymu

i)      Šalių argumentai

132. Ketvirtajame pagrinde apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo 79 punktą.

133. Pirma, apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą pripažindamas galimybę apibrėžti Bendrijos teisės aktų leidėjo tiesiogiai nenustatytas procedūros taisykles tik vieninteliu atveju, kai jos yra būtinos ir reikalingos užtikrinti teisę į gynybą.

134. Antra, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidų nuspręsdamas, kad apeliantė turėtų remtis poreikiu apibrėžti procedūros taisyklę, norėdama užsitikrinti teisę į gynybą, ir konstatuodamas, kad apeliantė nenurodė, jog Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsniuose įtvirtintų procedūros taisyklių laikymasis buvo būtinas, norint užtikrinti jos teisę į gynybą.

135. Komisija teigia, kad apeliantės teisė į gynybą nebuvo pažeista, nes nebuvo vykdoma nė viena procedūra, galėjusi baigtis apeliantei nepalankaus akto priėmimu. Be to, Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnis bei 25 ir 26 straipsniai nepriklauso tai pačiai antraštinei daliai. 25 ir 26 straipsnių tikslas yra tik užtikrinti struktūrinių fondų veiklos priežiūrą ir efektyvų įvertinimą. Taigi Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsniuose nėra nustatyta jokia procedūros taisyklė, įtvirtinanti Komisijai pareigą abejoti tinkamu programos įgyvendinimu iki paramos teikimo pabaigos. Galiausiai nėra teisės spragos, galinčios pažeisti teisę į gynybą.

ii)    Teisinis vertinimas

136. Kritiką dėl per daug riboto Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsnių ir teisės į gynybą principo taikymo reikia atmesti kaip nepagrįstą.

–       Dėl kaltinimo, susijusio su sumažinimo procedūros ir pareigų prižiūrėti bei įvertinti ryšio nepaisymu

137. Kaltinimą, susijusį su Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnyje numatytos Bendrijos paramos sumažinimo procedūros ir pareigų prižiūrėti bei įvertinti Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsnių prasme ryšio nepaisymu, reikia atmesti. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad norint pradėti minėtame 24 straipsnyje įtvirtintą paramos sumažinimo procedūrą nebūtina laikytis minėtuose 25 ir 26 straipsniuose įtvirtintų priežiūros ir įvertinimo pareigų(28).

138. Pirmiausia Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio tekste nenumatyta, kad norint pradėti procedūrą minėto 24 straipsnio prasme būtina laikytis priežiūros ir įvertinimo pareigų to paties reglamento 25 ir 26 straipsnių prasme.

139. Be to, vertinant sistemiškai, reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnis yra Reglamento Nr. 4253/88 VI antraštinėje dalyje „Finansinės nuostatos“, o Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsniai yra jo VII antraštinėje dalyje „Priežiūra ir įvertinimas“.

140. Galiausiai manau, kad aiškinimas, pagal kurį priežiūros ir įvertinimo pareigų minėtų 25 ir 26 straipsnių prasme laikymasis yra būtina sąlyga norint pradėti iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnyje įtvirtintą paramos sumažinimo procedūrą, per daug apribotų Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio veiksmingumą. Ši nuostata yra skirta užtikrinti efektyvų Bendrijos paramos suteikimo sąlygų laikymąsi. Teisė nustačius pažeidimus sumažinti Bendrijos paramą yra svarbus instrumentas decentralizuotoje ERPF paramos valdymo sistemoje. Jis suteikia galimybę a posteriori kontroliuoti, kaip tarpininkas panaudojo Bendrijos paramą. Taikant apeliantės siūlomą aiškinimą, tarpininkas būtų atleistas nuo atsakomybės už bet kokius pažeidimus, kuriais Komisija nesirėmė įgyvendindama priemonę. Nemanau, kad toks tarpininko atsakomybės panaikinimas būtų suderinamas su tikslu užtikrinti efektyvų Bendrijos paramos suteikimo sąlygų laikymąsi.

141. Taigi manau, kad Komisija gali pradėti iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnyje numatytą paramos sumažinimo procedūrą net tais atvejais, kai ji nesilaikė priežiūros ir įvertinimo pareigų iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsnių prasme. Taigi ketvirtajame pagrinde apeliantės pateiktą kaltinimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

142. Vis dėlto reikia atskirti klausimą, ar priežiūros ir įvertinimo pareigų nesilaikymas užkerta kelią pradėti iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnyje numatytą paramos sumažinimo procedūrą, nuo klausimo, ar Komisija gali būti įpareigota atsižvelgti į savo priežiūros ir įvertinimo pareigų nesilaikymą per tokią procedūrą. Šis klausimas nėra reikšmingas nagrinėjant ketvirtąjį pagrindą. Jis bus nagrinėjamas vertinant aštuntąjį pagrindą šios išvados 213–217 punktuose.

–       Dėl Bendrijos teisės aktų leidėjo tiesiogiai neįtvirtintų procedūros taisyklių taikymo

143. Kaltinimą dėl Bendrijos teisės aktų leidėjo tiesiogiai neįtvirtintų procedūros taisyklių netaikymo taip pat reikia atmesti. Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, kad Bendrijos teismas gali apibrėžti Bendrijos teisės aktų leidėjo nenustatytas procedūros taisykles, tik jei tai būtina siekiant užtikrinti pagrindinius principus, pavyzdžiui, teisę į gynybą, ir tik tiek kiek reikia norint užtikrinti minėtų principų laikymąsi.

144. Pirmiausia reikia priminti, kad Pirmosios instancijos teismo vaidmuo yra apribotas nuostatų aiškinimu ir taikymu. Skundžiamo sprendimo 79 punkte minėdamas teisę į gynybą Pirmosios instancijos teismas nurodė bendrąjį teisės principą, t. y. pirminės teisės nuostatą(29), kuri taikoma, net jei Bendrijos teisės aktų leidėjas jos aiškiai neįtvirtino atitinkamoje antrinėje teisėje.

145. Atrodo, kad apeliantė teigia, jog Pirmosios instancijos teismas privalo taikyti procedūros taisyklę net ir tuomet, kai ši taisyklė nėra nustatyta Bendrijos teisės aktų leidėjo ir nėra būtina bei reikalinga užtikrinti pirminės teisės nuostatų laikymąsi. Toks požiūris yra klaidingas. Jį taikant Pirmosios instancijos teismas pats sukurtų naują teisės nuostatą ir viršytų savo jurisdikciją. Atvirkščiai negu teigia apeliantė, nei Sprendime Mediocurso prieš Komisiją(30), nei kituose apeliantės nurodytuose sprendimuose(31) nėra abejojama dėl šio, mano manymu, akivaizdaus principo.

146. Taigi Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad apeliantės pasiūlyta procedūros taisyklė, kuri nebuvo numatyta Bendrijos teisės aktų leidėjo, galėtų būti taikoma, tik jei ji būtų būtina ir reikalinga užtikrinti pirminės teisės nuostatų, pavyzdžiui, teisės į gynybą, laikymąsi.

–       Dėl kaltinimo, susijusio su pareiga remtis būtinybe užtikrinti teisę į gynybą

147. Apeliantė kritikuoja Pirmosios instancijos teismo išvadą skundžiamo sprendimo 79 punkte, kad ji turėjo nurodyti, jog jos siūloma procedūros taisyklė yra reikalinga teisei į gynybą užtikrinti. Ši kritika yra nepagrįsta. Ji kyla iš klaidingo skundžiamo sprendimo 79 punkto aiškinimo. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad apeliantė turėjo nurodyti, jog jos siūlomą procedūros taisyklę reikėjo taikyti norint užtikrinti teisę į gynybą. Manau, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 79 punkte siekė nurodyti, kad net ir apeliantė neteigė, jog ši procedūros taisyklė yra reikalinga jos teisei į gynybą užtikrinti.

–       Dėl kaltinimo, susijusio su teisės į gynybą principo pažeidimu

148. Galiausiai apeliantė kritikuoja Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad savo ieškinyje pirmojoje instancijoje ji nesirėmė teisės į gynybą principu.

149. Šis kaltinimas yra nepagrįstas.

150. Pirma, reikia konstatuoti, kad savo ieškinyje pirmojoje instancijoje apeliantė rėmėsi procedūros taisykle, kylančia iš klaidingo Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsnių aiškinimo. Ji nesirėmė teisės į gynybą užtikrinimu. Taigi Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo, ar tokia procedūros taisyklė, kuri nėra aiškiai įtvirtinta minėtuose 25 ir 26 straipsniuose, galėtų kilti iš pirminės teisės.

151. Antra, reikia konstatuoti, kad apeliantės pasiūlyta procedūros taisyklė nebuvo reikalinga užtikrinti teisės į gynybą laikymąsi. Iš teisės į gynybą užtikrinimo kyla reikalavimas, kad vykdant bet kokią procedūrą prieš asmenį, kuri gali baigtis jam nepalankaus akto priėmimu, suinteresuotam asmeniui turi būti suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę(32). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 24–29 punktų, procedūroje, kuri baigėsi ginčijamo sprendimo priėmimu, apeliantei buvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę raštu ir žodžiu. Iš minėtų skundžiamo sprendimo punktų ir ginčijamo sprendimo matyti, kad apeliantė pareiškė prieštaravimus, dėl kurių prieš priimant ginčijamą sprendimą buvo pasikeista argumentais. Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas galėjo pagrįstai nuspręsti, kad teisė į gynybą buvo užtikrinta ir kad todėl apeliantės pasiūlyta taisyklė viršijo tai, kas buvo reikalinga jos teisėms užtikrinti.

–       Tarpinis rezultatas

152. Taigi reikia atmesti visą ketvirtąjį pagrindą.

b)      Dėl penktojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsnių, įtvirtinančių Komisijos stebėjimo ir kontrolės pareigas, pažeidimu

153. Penktajame pagrindė apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo 80 punktą(33).

i)      Šalių argumentai

154. Apeliantė nurodo, kad skundžiamo sprendimo 80 punkte įtvirtinti argumentai skatina netaikyti ir nesilaikyti minėtuose 25 ir 26 straipsniuose numatytos stebėjimo ir kontrolės sistemos, nes Komisija praktiškai negali atlikti šios užduoties. Tokie argumentai prieštarauja teisės aktų leidėjo valiai, kuris ketino sukurti kontrolės sistemą, įgyvendinamą bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis.

155. Komisija teigia, kad apeliantės pagrindas paremtas akivaizdžiu ir apgaulingu skundžiamo sprendimo iškraipymu. Pirmosios instancijos teismas neskatino Komisijos nesilaikyti Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsnių. Jis tik iki kraštutinumo išanalizavo apeliantės pasiūlymą, pagal kurį Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsniuose buvo įtvirtinta procedūros taisyklė, kad Komisija turi teisę sumažinti ar nutraukti paramą tik su sąlyga, jog buvo laikomasi priežiūros ir įvertinimo pareigų.

156. Komisijos teigimu, apeliantės pasiūlymas yra nesuderinamas su įgaliojimų padalijimu tarp Komisijos ir valstybių narių struktūrinių fondų valdymo srityje. Struktūrinių fondų parama valdoma decentralizuotai ir už valdymą visų pirma atsakingos valstybių narių valdžios institucijos. Taigi pirmiausia valstybės narės, o šioje byloje – apeliantė, kaip valstybės narės paskirta tarpininkė, privalo kontroliuoti tinkamą Bendrijos paramos taikymą ir konkrečiai išlaidų tinkamumą.

ii)    Teisinis vertinimas

157. Penktasis pagrindas yra nereikšmingas. Pirmosios instancijos teismas daugiausia rėmėsi skundžiamo sprendimo 79 punkte įtvirtintu argumentu, kad Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsniuose nėra nustatyta jokia procedūros taisyklė, pagal kurią Komisija turi teisę sumažinti ar nutraukti paramą tik su sąlyga, kad iki paramos teikimo pabaigos buvo kilę abejonių dėl tinkamo projekto įgyvendinimo. Taigi penktuoju pagrindu nebūtų galima pasiekti tikslo, net jeigu jis būtų pagrįstas(34).

158. Bet kuriuo atveju šis pagrindas yra nepagrįstas.

159. Pirma, pagrindas paremtas netinkamu skundžiamo sprendimo aiškinimu. Minėto sprendimo 80 punkte Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad Komisija neturėjo laikytis Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsnių, nes negalėjo jų laikytis. Jis tik konstatavo, kad procedūros taisyklė, kaip apeliantė ją siekia apibrėžti pagal minėtas nuostatas, labai dažnai užkirstų galimybę Komisijai priimti bet kokį sprendimą nutraukti arba sumažinti Bendrijos fondų paramą. Taigi Pirmosios instancijos teismas tik apibrėžė apeliantės pasiūlytos procedūros taisyklės (kurios bet kuriuo atveju nebuvo galima nustatyti iš Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsnių) pasekmes(35). Priešingai nei teigia apeliantė, Pirmosios instancijos teismas neapribojo galiojančios procedūros taisyklės taikymo ir neskatino Komisijos pažeisti minėtus 25 ir 26 straipsnius.

160. Antra, reikia pastebėti, kad apeliantės pasiūlyta procedūros taisyklė, pagal kurią iš Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsnių kylančių priežiūros ir įvertinimo pareigų nesilaikymas užkerta kelią pradėti to paties reglamento 24 straipsnyje numatytą paramos sumažinimo procedūrą, nėra vienintelė galimybė taikyti sankcijas už galimą priežiūros ir įvertinimo pareigų nesilaikymą. Šiuo klausimu reikia nurodyti šios išvados 213–217 punktus, kuriuose šis klausimas bus nagrinėjamas.

161. Taigi penktąjį pagrindą reikia atmesti.

5.      Dėl šeštojo ir septintojo pagrindų

162. Šeštajame ir septintajame pagrinde apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo 88–92 punktus. Juose Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės pagrindą, susijusį su teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principų pažeidimu. Pirmiausia jis konstatavo, kad teisė remtis teisėtais lūkesčiais atsiranda, kai tenkinamos trys sąlygos: pirma, iš patvirtintų ir patikimų šaltinių turi būti gauti tikslūs, besąlyginiai ir tarpusavyje derantys patikinimai, antra, šie patikinimai turi būti tokie, kad asmeniui, kuriam jie skirti, atsirastų teisėtų lūkesčių, ir, trečia, šie patikinimai turi atitikti galiojančias teisės normas.

a)      Dėl šeštojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principų pažeidimu

163. Šeštajame pagrinde apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo 90 punktą. Pirmosios instancijos teismas jame nustatė, kad nebuvo patenkinta trečioji teisėtų lūkesčių atsiradimo sąlyga (patikinimų atitiktis galiojančioms teisės normoms), nes galimi Komisijos patikinimai prieštarautų taikytinoms nuostatoms. Šiomis aplinkybėmis jis pažymėjo, kad pagal taikytinas nuostatas dalys MVĮ kapitale turėjo būti įsigytos iki 2001 m. gruodžio 31 dienos.

164. Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismo išvada yra paremta klaidingu bendrosios išmokos priemonės Nr. 2 turinio ir įgyvendinimo vertinimu. Bendrosios išmokos priemonės Nr. 2 naudos gavėjai buvo RKF, o ne MVĮ. Galutinė dalių MVĮ kapitale įsigijimo data buvo 2009 m. gruodžio 16 d., o ne 2001 m. gruodžio 31diena.

165. Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismo aiškinimas dėl bendrosios išmokos priemonės Nr. 2 ir paramos teikimo pabaigos datos yra teisingas. Ji papildomai nurodo apeliantei niekada nedavusi tikslių, besąlyginių ir tarpusavyje derančių patikinimų, kuriais ši remiasi.

166. Šis pagrindas yra nepagrįstas. Nurodant šios išvados 75, 81 ir 87–90 punktus reikia priminti, kad Pirmosios instancijos teismo bendrosios išmokos priemonės Nr. 2 turinio ir įgyvendinimo vertinimas nėra klaidingas, ypač dėl bendrosios išmokos priemonės Nr. 2 naudos gavėjo tapatybės ir galutinės dalių MVĮ kapitale įsigijimo datos.

b)      Dėl septintojo pagrindo, susijusio su įrodymų iškraipymu ir bendrųjų su įrodinėjimo pareiga susijusių principų pažeidimu

167. Septintajame pagrinde apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo 91 punktą. Jame Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad remiantis Komisijos tvirtinimais priežiūros komitetui perduota informacija leido manyti, jog visa subsidija galėjo būti investuota į MVĮ iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Be to, Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad apeliantė nepateikė nei priežiūros komitetui pateiktų pusmetinių ataskaitų, kurios, jos nuomone, aiškiai parodė, kad nebuvo atlikta jokių finansinių operacijų, nei ataskaitos dėl 2001 m. gruodžio 10 d. priežiūros komiteto posėdžio protokole minėto lapkričio 21 d. atnaujinimo. Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad jis negalėjo nagrinėti, ar priežiūros komitetas buvo informuotas apie tai, jog ne visas pervestas kapitalas bus investuotas į MVĮ iki 2001 m. gruodžio 31 dienos.

i)      Šalių argumentai

168. Apeliantė grindžia šį pagrindą akivaizdžiu bendrųjų principų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažeidimu, šių įrodymų iškraipymu ir Pirmosios instancijos teismo atsisakymu atsižvelgti į apeliantės pateiktus įrodymus.

169. Pirma, ji tvirtina pirmojoje instancijoje pateikusi su priežiūros komiteto sprendimais susijusius dokumentus, kurie įrodo 2001 m. gruodžio mėn. Komisijos išreikštą sutikimą dėl bendrosios išmokos projekto įgyvendinimo eigos.

170. Antra, ji kaltina Pirmosios instancijos teismą neatsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes. Šalys neginčijo, kad pusmečio ataskaitos įrodo, jog Komisija viską žinojo apie projekto įgyvendinimo būklę, pritarė tarpininkės veiksmams ir taip pat kaip apeliantė aiškino taikytinas nuostatas.

171. Trečia, apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas per procesą pirmojoje instancijoje būtų turėjęs pareikalauti priežiūros komitetui pateiktų pusmetinių ataskaitų ir ataskaitos dėl 2001 m. gruodžio 10 d. priežiūros komiteto posėdžio protokole minėto lapkričio 21 d. atnaujinimo, jei būtų nusprendęs, kad šie dokumentai iš tiesų buvo būtini. To nepadarydamas jis atėmė iš apeliantės galimybę dalyvauti rungimosi procese.

172. Ketvirta, apeliantė remiasi jos apeliacinio skundo 4–7 prieduose esančiais dokumentais, kurie parodo, kad Komisija patvirtino jos patirtų išlaidų tinkamumą ir teisėtumą bei apeliantės taikomą aiškinimą.

173. Penkta, apeliantė kritikuoja aplinkybę, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Komisija atliko įvairių paramos dalių pervedimus. Iš to jis turėjo nuspręsti, kad Komisija patvirtino apeliantės išlaidų tinkamumą.

174. Šešta, apeliantė kritikuoja motyvų nenurodymą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne į visus apeliantės pateiktus įrodymus.

175. Komisija teigia, kad septintasis apeliantės pagrindas yra nereikšmingas. Pirmosios instancijos teismas savo argumentus dėl teisėtų lūkesčių apsaugos pažeidimo pirmiausia grindė skundžiamo sprendimo 90 punkte įtvirtintu argumentu, kad galimas Komisijos patikinimas prieštaravo taikytinoms nuostatoms ir todėl negalėjo sukelti apeliantei teisėtų lūkesčių.

176. Dėl esmės ji teigia, kad pagrindas paremtas klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu. Ji pažymi, kad Pirmosios instancijos teismas nenurodė negalintis konstatuoti, jog 2001 m. birželio 30 d. nebuvo atlikta jokia operacija ir kad pirmoji iš jų buvo atlikta 2001 m. lapkričio 19 dieną. Pirmosios instancijos teismas tik konstatavo negalėjęs žinoti, ar priežiūros komitetas buvo informuotas apie tai, kad dalių MVĮ kapitale įsigijimas nebus įvykdytas iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Komisija pažymi, kad pirmojoje instancijoje apeliantės pateiktuose dokumentuose nėra aiškių įrodymų šiuo klausimu. Taigi Pirmosios instancijos teismas nepadarė vertinimo klaidos ir neiškraipė įrodymų.

177. Dėl apeliacinio skundo 4–7 prieduose pateiktų dokumentų Komisija teigia, kad jie turi būti atmesti kaip nepriimtini, nes buvo pateikti per vėlai ir jų turinys yra susijęs su faktinėmis aplinkybėmis.

178. Galiausiai būtent apeliantė turėjo pagrįsti Komisijos prieštaravimų atžvilgiu pateiktus pagrindus ir pateikti jų įrodymų.

ii)    Teisinis vertinimas

–       Septintasis pagrindas yra nereikšmingas

179. Pirmiausia reikia konstatuoti, kad septintasis pagrindas, kuriame nurodomas skundžiamo sprendimo 91 punktas, yra nereikšmingas(36). Kaip teisingai nurodo Komisija, Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės pagrindą, susijusį su tariamu teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, visų pirma remdamasis skundžiamo sprendimo 90 punkte pateiktu argumentu, kad suteikti patikinimai neturi prieštarauti taikytinoms teisės nuostatoms. Kadangi šeštąjį pagrindą, kuriame nurodomas skundžiamo sprendimo 90 punktas, reikia atmesti(37), vien minėtame 90 punkte padarytos išvados užtektų norint atmesti apeliantės pagrindą dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo. Taigi apeliantės kaltinimus, kuriuose nurodomas skundžiamo sprendimo 91 punktas, galima atmesti kaip nereikšmingus, nesant reikalo nagrinėti jų pagrįstumo.

180. Bet kuriuo atveju šie kaltinimai yra nepagrįsti.

–       Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su tuo, kad apeliantė pateikė su priežiūros komiteto sprendimais susijusius dokumentus

181. Apeliantė teigia pateikusi su priežiūros komiteto sprendimais susijusius dokumentus, kurie įrodo 2001 m. gruodžio mėn. Komisijos išreikštą sutikimą dėl bendrosios išmokos projekto įgyvendinimo eigos.

182. Kadangi apeliantė tiksliai neapibrėžė teisės klaidos, kuria ji grindžia savo kaltinimą, pirmiausia reikia priminti, kad pagal EB 225 straipsnio 1 dalį ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį Teisingumo Teismo užduotis nagrinėjant apeliacinį skundą yra išnagrinėti tik teisės klaidas. Taigi apeliacinis skundas gali būti paremtas tik pagrindais, susijusiais su teisės nuostatų pažeidimu, o ne su byla susijusių faktų vertinimu(38). Todėl, kiek apeliantės kaltinimas turi būti aiškinamas kaip Pirmosios instancijos teismo atlikto faktinių aplinkybių vertinimo kritika, jis yra nepriimtinas. Išskyrus akivaizdaus iškraipymo atvejus, tik Pirmosios instancijos teismas turi jurisdikciją vertinti įrodymus(39). Tačiau apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių pirmojoje instancijoje jos pateiktų dokumentų iškraipymą.

183. Tiek, kiek šiuo kaltinimu apeliantė kritikuoja tai, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jos pateiktus su priežiūros komiteto sprendimais susijusius dokumentus, jis priimtinas, nes tai yra proceso klaida. Tačiau šis kaltinimas nepagrįstas. Iš skundžiamo sprendimo 91 punkto matyti, kad Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į su priežiūros komiteto sprendimais susijusius dokumentus. Vis dėlto jis nusprendė, kad nesant pusmečio ataskaitų ir ataskaitos dėl 2001 m. lapkričio 21 d. atnaujinimo iš šių dokumentų jis negali nustatyti, kad priežiūros komitetas buvo informuotas apie tai, jog ne visas pervestas kapitalas bus investuotas į MVĮ iki 2001 m. gruodžio 31 dienos.

184. Taigi pirmąjį kaltinimą reikia atmesti.

–       Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas nesirėmė nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis

185. Apeliantės teigimu, šalys neginčija, kad pusmečio ataskaitos įrodo, jog Komisija, pirma, viską žinojo apie projekto įgyvendinimo būklę, antra, pritarė apeliantės veiksmams ir, trečia, vienodai kaip apeliantė aiškino taikytinas nuostatas. Apeliantė kaltina Pirmosios instancijos teismą nesirėmus šiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

186. Šis kaltinimas yra nepagrįstas. Priešingai nei tvirtina apeliantė, dėl šių faktinių aplinkybių šalys nesutarė. Iš skundžiamo sprendimo 90 punkto ir Komisijos atsiliepimo į ieškinį pirmojoje instancijoje 83–91 punktų matyti, kad Komisija ginčijo atitinkamus apeliantės teiginius.

–       Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su tyrimo priemonių netaikymu

187. Trečiuoju kaltinimu apeliantė kritikuoja tai, kad Pirmosios instancijos teismas netaikė tyrimo priemonių. Vykstant procesui jis nepareikalavo, kad apeliantė pateiktų pusmečio ataskaitas. Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo pareikalauti šių dokumentų vykstant procesui, o ne laukti sprendimo priėmimo ir jame kritikuoti, kad nebuvo pateikti dokumentai. Pirmosios instancijos teismas turėjo savo iniciatyva naudotis proceso instrumentais, siekdamas atnaujinti bet kokią bylai lemiamos reikšmės galinčią turėti informaciją.

188. Šis kaltinimas yra nepagrįstas.

189. Pirmiausia reikia pastebėti, kad įrodinėjimo pareiga tenka apeliantei. Savo ieškinyje pirmojoje instancijoje ji rėmėsi teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Todėl ji turėjo pagrįsti savo kaltinimus ir įrodyti, kad buvo patenkintos teisėtus lūkesčius pateisinančios sąlygos.

190. Kiek tai susiję su Pirmosios instancijos teismo galimybe prisidėti prie faktinių aplinkybių nustatymo, nustatant tyrimo priemones pagal jo Procedūros reglamento 66 straipsnio 1 dalį, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad ši galimybė iš esmės yra neprivaloma ir papildoma, nes tik Pirmosios instancijos teismas gali spręsti dėl būtinybės papildyti informaciją, kurią jis turi apie nagrinėjamas bylas(40). Išimtinėmis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti tyrimo priemones(41). Vis dėlto manau, kad šios bylos aplinkybėmis tokia pareiga negali kilti. Apeliantė, kuriai tenka įrodinėjimo pareiga, nesirėmė išimtinėmis aplinkybėmis, galinčiomis pateisinti tokią pareigą, pavyzdžiui, negalėjimu pateikti nagrinėjamas ataskaitas.

–       Dėl ketvirtojo kaltinimo, susijusio su apeliantės pateiktais dokumentais

191. Tiek, kiek apeliantė remiasi jos apeliacinio 4–7 prieduose pateiktais dokumentais, reikia konstatuoti, kad ji juos pateikė pirmojoje instancijoje. Be to, apeliantė reikalauja iš naujo įvertinti faktines aplinkybes. Taigi kaltinimus, susijusius su šiais dokumentais, reikia atmesti kaip nepriimtinus.

–       Dėl penktojo kaltinimo, susijusio su neatsižvelgimu į Komisijos atliktus pavedimus

192. Apeliantės kaltinimas, susijęs su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Komisija kelis kartus pervedė Bendrijos paramą ir taip patvirtino apeliantės aiškinimo teisingumą bei patirtų išlaidų teisėtumą ir tinkamumą, yra priimtinas, bet nepagrįstas.

193. Manau, kad šis kaltinimas yra susijęs ne vien su Pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, bet greičiau su faktinių aplinkybių dėl teisėtų lūkesčių apsaugos sąlygų teisiniu kvalifikavimu. Taigi tai teisės klausimas, kuris yra priimtinas nagrinėjant apeliacinį skundą.

194. Vis dėlto šis kaltinimas yra nepagrįstas. Tai, kad Komisija atliko įvairių Bendrijos paramos dalių pervedimus, negali prilygti tiksliems ir besąlyginiams patikinimams, dėl kurių apeliantei atsirastų teisėtų lūkesčių. Pirma, iš Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio matyti, jog pavedimai yra atliekami su sąlyga, kad nėra reikšmingų pažeidimų ar pasikeitimų, galinčių paveikti projekto įgyvendinimo pobūdį arba sąlygas(42). Antra, apeliantė neįrodė, kad Komisija žinojo, jog dalių kapitale įsigijimo nebuvo galima įvykdyti iki 2001 m. gruodžio 31 d., nors įrodinėjimo pareiga teko apeliantei.

195. Taigi penktąjį kaltinimą reikia atmesti.

–       Dėl šeštojo kaltinimo, susijusio su motyvų nenurodymu

196. Galiausiai ir šeštasis kaltinimas, susijęs su motyvų nenurodymu, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo išvada nėra nemotyvuota. Įrodinėjimo pareiga teko apeliantei. Skundžiamo sprendimo 91 punkte Pirmosios instancijos teismas aiškiai rėmėsi apeliantės pateiktų įrodymų vertinimu, kuris jam neleido konstatuoti, ar Komisija žinojo, kad dalių MVĮ kapitale įsigijimo nebebus galima įvykdyti iki 2001 m. gruodžio 31 dienos.

–       Tarpinis rezultatas

197. Taigi reikia atmesti visą septintąjį pagrindą.

6.      Dėl aštuntojo pagrindo, susijusio su Bendrijos teismų praktikos dėl proporcingumo principo taikymo Bendrijos paramos sumažinimo atvejais pažeidimu

198. Kaip aštuntąjį pagrindą apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo 93 punktą. Jame Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Komisija neturėjo jokios diskrecijos dėl faktinės aplinkybės, kad 2001 m. gruodžio 31 d. dalis į RKF pervesto kapitalo nebuvo investuota į MVĮ, pasekmių. Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas nurodė Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją(43) 22, 23 ir 47 punktus.

199. Be to, jis konstatavo, kad atsižvelgus į apeliantės nurodytas aplinkybes būtų pažeista Specifikacija Nr. 19 ir kad nebūtų priimtina, jog apeliantė gautų naudos dėl savo klaidingo aiškinimo, nors tokios naudos negalėjo gauti kitos tapačioje padėtyje esančios tarpininkės, atsisakiusios reikalauti išmokėti paramos dalį, kurios jos negalėjo investuoti per nustatytą terminą.

a)      Šalių argumentai

200. Apeliantė teigia, kad Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnyje nėra nuorodos į automatinę sugrąžinimo sistemą, nepaliekančią Komisijai jokios diskrecijos. Ji kaltina Pirmosios instancijos teismą pasirėmus Sprendimu Nyderlandai prieš Komisiją(44), kuris yra susijęs su Reglamento Nr. 4253/88 12 straipsniu, o ne šio reglamento 24 straipsniu.

201. Apeliantės teigimu, Komisija turi atsižvelgti į apeliantės elgesį ir visų pirma į tai, kad savo veiksmais ji nesiekė apgauti. Ji pažymi, kad paramos sumažinimas turi būti susijęs su apeliantės padaryto pažeidimo sunkumu ir apimtimi. Šiuo klausimu ji nurodo Sprendimo Conserve Italia prieš Komisiją(45) 135–153 punktus.

202. Komisija teigia, kad pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 punktą ji turi įsikišti, konstatavusi pažeidimą ar esminį pakeitimą. Ji turėtų laikytis konkrečių pareigų Bendrijos biudžeto gero administravimo srityje.

203. Ji teigia, kad Sprendimo Conserve Italia prieš Komisiją(46) 130 ir paskesni punktai patvirtina, jog Komisija turi atlikti paprastą finansinį koregavimą, nepaisydama jokių apeliantės kaltės ar galimo sukčiavimo vertinimų. Minėto sprendimo 135–138 punktai nepaneigia šio principo. Jie yra susiję su kitokiu nei Komisijos šioje byloje taikytas skaičiavimo būdu. Taigi Pirmosios instancijos teismas nepažeidė su proporcingumo principu susijusios teismo praktikos patvirtindamas, kad Komisija neturėjo jokios diskrecijos dėl kofinansavimo sumažinimo.

204. Bet kuriuo atveju Komisijai neturėjo būti atstovaujama priežiūros komitete.

b)      Teisinis vertinimas

205. Apeliantės aštuntajam pagrindui negalima pritarti. Nors apeliantė teisingai teigia, kad Komisija turi diskreciją sumažinimo procedūroje pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį, ji nenurodė piktnaudžiavimą diskrecija patvirtinančių aplinkybių.

i)      Dėl Komisijos diskrecijos pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį

206. Visų pirma reikia priminti, kad Reglamento Nr. 4253/88 sistema, be kita ko, paremta tam tikrų sąlygų, suteikiančių teisę gauti numatytą finansinę paramą, vykdymu. Jeigu visos šios sąlygos nėra įvykdytos, Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnis įgalioja Komisiją iš naujo įvertinti pagal minėtą paramą suteikiantį sprendimą jos prisiimtų įsipareigojimų apimtį(47).

207. Subsidijos projekto įvykdymo apimtis yra labai svarbus kriterijus Komisijai per sumažinimo procedūrą. Bendrijos biudžeto gero administravimo principas labai skatintų Bendrijos paramos sumažinimą, kai Bendrijos lėšos nebuvo panaudotos pagal taikytinas nuostatas.

208. Vis dėlto apeliantė teisingai pastebi, kad sprendimo dėl sumažinimo priėmimas pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį nėra tik automatinis veiksmas. Šio straipsnio tekstas ir ypač žodis „gali“ patvirtina, kad Komisija turi diskreciją. Tokį aiškinimą patvirtina Teisingumo Teismo praktika(48). Todėl Pirmosios instancijos teismo motyvuose skundžiamo sprendimo 93 punkte, pagal kurį Komisija neturi jokios diskrecijos, yra padaryta teisės klaida.

209. Vis dėlto, nors Pirmosios instancijos teismo motyvuose skundžiamo sprendimo 93 punkte yra padaryta teisės klaida, man atrodo teisinga šio teismo išvada, kad priimdama sprendimą sumažinti ERPF paramą dėl to, kad apeliantė neįsigijo dalių kapitale iki 2001 m. gruodžio 31 d., Komisija nepadarė teisės klaidos. Iš tiesų apeliantė neįrodė buvus aplinkybes, galėjusias užkirsti kelią Komisijai siekti rezultato, kurio reikalauja Bendrijos biudžeto gero administravimo principas, t. y. sumažinti Bendrijos paramą, nes RKF neįsigijo dalių kapitale iki 2001 m. gruodžio 31 dienos.

ii)    Dėl kaltinimo, susijusio su apgaulės nebuvimu

210. Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nenubausdamas Komisijos už tai, jog ši neatsižvelgė į tai, kad apeliantė nesiekė apgauti.

211. Ši kritika yra nepagrįsta. Kaip minėta, Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio tikslas yra atgauti Bendrijos paramos dalį, dėl kurios buvo pažeistos Bendrijos paramos teikimo sąlygos. Taigi Komisija į apgaulės nebuvimą neturi atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę. Atvirkščiai, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad už pažeidimą gali būti baudžiama ne vien sumažinant Bendrijos paramą šį pažeidimą atitinkančia suma, bet ir visiškai panaikinant tokią paramą. Ši teismų praktika, kuri paremta poreikiu suteikti atgrasantį poveikį, reikalingą geram Bendrijos išteklių valdymui, taip pat yra taikoma ir kai nėra nustatoma apgaulės požymių(49).

212. Taigi Komisija nepiktnaudžiavo savo diskrecija, neatsižvelgdama į tai, kad apeliantė savo veiksmais neketino apgauti.

iii) Dėl atsižvelgimo į galimą Komisijos priežiūros ir įvertinimo pareigų nesilaikymą

213. Kaip minėta, galimas Komisijos priežiūros ir įvertinimo pareigų Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsnių prasme pažeidimas neužkerta kelio pradėti procedūrą pagal to paties reglamento 24 straipsnį. Vis dėlto šį klausimą reikia atskirti nuo to, ar Komisija privalo atsižvelgti į šių pareigų pažeidimą priimdama sprendimą sumažinti paramą pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį.

214. Atrodo, kad Komisija visiškai atsiejo Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio bei to paties reglamento 25 ir 26 straipsnių taikymą. Jos teigimu, galimas Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsnių pažeidimas neturi jokios įtakos sprendimui sumažinti paramą pagal minėto reglamento 24 straipsnį. Panašu, kad Pirmosios instancijos teismas taiko tokį patį šių nuostatų aiškinimą konstatuodamas, kad minėtuose 25 ir 26 straipsniuose įtvirtintų Komisijos priežiūros ir įvertinimo pareigų nesilaikymas neturi jokios įtakos vertinant sprendimo sumažinti paramą teisėtumo vertinimui(50).

215. Toks požiūris man neatrodo pakankamai įtikinamas. Iš Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsnių matyti, kad RKF paramos priežiūra ir įvertinimas atliekami remiantis Komisijos ir valstybių narių partneryste. Manau, kad ši Komisijos ir valstybių narių partnerystės idėja prieštarauja visiškam Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio bei to paties reglamento 25 ir 26 straipsnių atsiejimui. Taigi manau, kad negalima a priori atmesti, jog priimdama sprendimą sumažinti paramą pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį Komisija gali atsižvelgti į priežiūros ir įvertinimo pareigų pagal to paties reglamento 25 ir 26 straipsnius pažeidimą.

216. Vis dėlto atvejai, kai Komisija yra įpareigota atsižvelgti į savo priežiūros ir įvertinimo pareigų pagal Reglamento Nr. 4253/88 25 ir 26 straipsnius pažeidimą, turi būti labai riboti. Pirma, tokiais atvejais būtinai turi būti nustatytas Komisijos priežiūros ir įvertinimo pareigų pažeidimas. Antra, siekiant per daug neapriboti Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio veiksmingumo, manau, kad priežiūros ir įvertinimo pareigų nesilaikymas turi būti pagrindinė Bendrijos paramos valdymo pažeidimo priežastis ir todėl didžiausia atsakomybė už jį turi tekti Komisijai. Šiuo klausimu reikia priminti, kad struktūrinių fondų parama valdoma decentralizuotai ir už valdymą visų pirma atsakingos valstybių narių valdžios institucijos ir jų paskirti tarpininkai. Taigi valstybės narės ar jų paskirti tarpininkai turi pareigą pateikti informaciją ir būti lojalūs, kuri įpareigoja juos užsitikrinti, kad Komisijai pateikta informacija yra patikima ir jos nesuklaidins, nes be to kontrolės ir įrodymų sistema, skirta patikrinti finansinės pagalbos suteikimo sąlygų įvykdymą, negalėtų tinkamai funkcionuoti(51).

217. Šioje byloje iš skundžiamo sprendimo 91 punkto matyti, kad Pirmosios instancijos teismas negalėjo nustatyti, ar priežiūros komitetas buvo informuotas apie tai, kad visas pervestas kapitalas nebus investuotas į MVĮ iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Taigi reikia konstatuoti, kad priežiūros ir įvertinimo pareigų pažeidimas nebuvo įrodytas.

iv)    Tarpinis rezultatas

218. Priešingai nei teigia Pirmosios instancijos teismas, Komisija turi diskreciją priimdama sprendimą sumažinti paramą pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį. Vis dėlto Bendrijos biudžeto gero administravimo principas labai skatintų Bendrijos paramos sumažinimą, kiek ši parama buvo suteikta nepagrįstai. Apeliantė neįrodė aplinkybių, į kurias Komisija privalėjo atsižvelgti. Taigi Komisija nepiktnaudžiavo savo diskrecija. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad priimant ginčijamą sprendimą klaidų padaryta nebuvo.

219. Taigi aštuntąjį pagrindą reikia atmesti.

7.      Rezultatas

220. Taigi aštuonis apeliantės pagrindus, susijusius su prašymo panaikinti atmetimu, reikia atmesti.

B –    Dėl dviejų pagrindų, susijusių su prašymu atlyginti žalą

221. Skundžiamo sprendimo 111–118 punktuose Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės prašymus atlyginti žalą, paremtus Komisijos deliktine atsakomybe už žalą dėl neteisėtų veiksmų ir atsakomybe už žalą nesant neteisėtų veiksmų.

1.      Dėl devintojo pagrindo

222. Skundžiamo spendimo 112–115 punktuose Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės prašymą, paremtą atsakomybe už žalą dėl neteisėtų veiksmų. Pirmiausia reikia priminti, kad Bendrijos deliktinė atsakomybė atsiranda patenkinus tris sąlygas, t. y. institucijų veiksmai turi būti neteisėti, žala turi būti reali ir turi egzistuoti priežastinis šių veiksmų ir atsiradusios žalos ryšys. Jis taip pat pažymėjo, kad apeliantės pateiktų pagrindų nagrinėjimas neatskleidė jokio ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir todėl atsakomybės atsiradimo sąlygos nebuvo patenkintos.

a)      Šalių argumentai

223. Apeliantė tvirtina, kad skundžiamame sprendime pateikti motyvai yra klaidingi ir akivaizdžiai nepakankami. Pirma, ji mano atskleidusi, kad Komisija padarė teisės klaidų, ir taip įrodžiusi, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas. Antra, ji kritikuoja tai, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į su žala ir priežastiniu ryšiu susijusius jos argumentus.

224. Komisija nurodo, kad nustatęs, jog nebuvo patenkinta viena iš trijų būtinų institucijų deliktinės atsakomybės sąlygų Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nenagrinėjo kitų dviejų sąlygų.

b)      Teisinis vertinimas

225. Apeliantės kaltinimai yra nepagrįsti.

226. Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad Bendrijos atsakomybei už neteisėtus veiksmus atsirasti turi būti patenkintos visos trys skundžiamo sprendimo 112 punkte nurodytos sąlygos(52). Skundžiamo sprendimo 114 punkte Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad apeliantė neįrodė ginčijamą sprendimą buvus neteisėtą. Kadangi nebuvo patenkinta pirmoji deliktinės atsakomybės dėl neteisėtų veiksmų atsiradimo sąlyga, Pirmosios instancijos teismas neprivalėjo nagrinėti kitų sąlygų.

2.      Dėl dešimtojo pagrindo

227. Dešimtajame pagrinde apeliantė ginčija skundžiamo sprendimo 116 ir 117 punktus. Juose Pirmosios instancijos atmetė apeliantės prašymą, pagrįstą atsakomybe nesant neteisėtų Komisijos veiksmų.

228. Skundžiamo sprendimo 116 punkte Pirmosios instancijos teismas visų pirma nurodė, kad atsakomybė nesant neteisėtų veiksmų gali atsirasti, jei yra kartu patenkintos trys sąlygos, t. y. pirma, žalos realumas, antra, priežastinis žalos ir Bendrijos institucijų veiksmų ryšys ir, trečia, neįprastas ir specifinis nagrinėjamos žalos pobūdis. Paskui jis nurodė, kad žala yra neįprasta, jeigu ji peržengia veiklai atitinkamame sektoriuje būdingos ekonominės rizikos ribas, ir specifinė, jeigu ją neproporcingai, palyginti su kitais ūkio subjektais, patiria konkreti ūkio subjektų kategorija. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantės patirta žala nėra nei neįprasta, nei specifinė. Skundžiamo sprendimo 117 punkte jis pažymėjo, kad apeliantė nepateikė nė vieno argumento dėl specifinio jos patirtos žalos pobūdžio. Jis taip pat pažymėjo, kad Komisija tik taikė Specifikacijos Nr. 19 nuostatas ir todėl apeliantė negali teigti, jog Komisija pakeitė paramos naudojimo sąlygas ir taip padarė apeliantei neįprastą žalą, nes ši negalėjo nei numatyti, nei išvengti jos atsiradimo. Be to, apeliantė negali teigti, kad tai, jog Komisija nevykdė jokios kontrolės ar patikrinimo ir niekuomet nepateikė jokios kritikos dėl bendrosios išmokos valdymo, užkirto kelią apeliantei išvengti jos nurodomos žalos.

a)      Šalių argumentai

229. Apeliantė kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad skundžiamame sprendime pateikti motyvai yra klaidingi ir akivaizdžiai nepakankami.

230. Pirma, ji kritikuoja tai, kad Pirmosios instancijos teismas atsisakė pripažinti neįprastą ir nenuspėjamą žalos pobūdį, nes Komisija tik taikė Specifikacijos Nr. 19 nuostatas. Komisija padarė teisės klaidų aiškindama ir taikydama Specifikacijos Nr. 19 nuostatas.

231. Antra, ji kritikuoja Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantė negali teigti, jog tai, kad Komisija nevykdė jokios kontrolės ar patikrinimo ir niekuomet nepateikė jokios kritikos dėl bendrosios išmokos valdymo, užkirto kelią apeliantei išvengti jos nurodomos žalos. Šiuo klausimu apeliantė tvirtina, kad nesant nei Komisijos prieštaravimo, nei pritarimo sprendimas susigrąžinti paramą tapo nenuspėjamas.

232. Trečia, apeliantė tvirtina žalą buvus specifinę, nes ji tapo diskriminacijos dėl nepakankamo Komisijos rūpestingumo kontrolės pareigų atžvilgiu ir klaidingo jos taikyto Specifikacijos Nr. 19 aiškinimo auka.

233. Komisija visų pirma konstatuoja, kad Bendrijos teisėje atsakomybė nesant neteisėtų veiksmų nėra aiškiai įtvirtinta. Be to, ji teigia, kad apeliantė pirmiausia remiasi neteisėtais Komisijos veiksmais.

234. Be to, apeliantei nekilo neįprasta rizika, kuri peržengė RKF veiklai bendrųjų išmokų srityje paprastai būdingos rizikos ribas. Apeliantės argumentai dėl teisėtų lūkesčių nėra susiję su Bendrijos atsakomybe.

235. Galiausiai, kiek apeliantė savo kritiką dėl Pirmosios instancijos teismo išvados, kad žala nėra specifinė, grindžia palyginimu su kitais ūkio subjektais, ši kritika yra nauja ir todėl nepriimtina.

b)      Teisinis vertinimas

i)      Dėl žalos nesant neteisėtų veiksmų atsiradimo

236. Sprendime FIAMM ir FIAMM Technologies prieš Tarybą ir Komisiją(53) Teisingumo Teismas pripažino, kad dabartiniu Bendrijos teisės vystymosi etapu nėra Bendrijos atsakomybės nesant neteisėtų veiksmų dėl norminių aktų. Apskritai Teisingumo Teismas nurodė, kad jis nepripažino atsakomybės atsiradimo nesant neteisėtų veiksmų, nors ir įtvirtino kai kurias sąlygas, kurioms esant gali atsirasti tokia atsakomybė, jei Bendrijos atsakomybės dėl teisėtų veiksmų principas būtų pripažintas Bendrijos teisėje(54). Šios sąlygos yra patirtos žalos neįprastas ir specifinis pobūdis.

237. Nemanau, kad šioje byloje reikėtų išsamiai nagrinėti atsakomybės nesant neteisėtų veiksmų atsiradimą dėl nenorminių aktų. Iš tiesų net darant prielaidą, kad tokia atsakomybės rūšis būtų pripažinta, Pirmosios instancijos teismas teisėtai konstatavo, jog nebuvo patenkintos jos atsiradimo sąlygos, nes apeliantės nurodyta žala nebuvo nei neįprasta, nei specifinė.

ii)    Dėl kaltinimų, susijusių su neįprastu žalos pobūdžiu

238. Apeliantės kaltinimus dėl neįprasto žalos pobūdžio reikia atmesti.

239. Kiek apeliantė neįprastą savo patirtos žalos pobūdį grindžia klaidingu Specifikacijos Nr. 19 nuostatų aiškinimu, šis kaltinimas nepagrįstas. Pirma, Komisija nepadarė teisės klaidų aiškindama ir taikydama Specifikacijos Nr. 19 nuostatas(55). Antra, Komisija teisingai nurodo, kad vien veiksmų neteisėtumas negali būti lemiantis rodiklis neįprastam žalos pobūdžiui nustatyti, kai sprendžiama dėl atsakomybės nesant neteisėtų veiksmų.

240. Kiek apeliantė teigia, jog vertindamas ginčijamo sprendimo nenuspėjamą pobūdį Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Komisija nevykdė kontrolės bei patikrinimo, ir tai, kad ji nepateikė nei prieštaravimo, nei pritarimo, šią kritiką taip pat reikia atmesti. Nebuvo įrodyta, kad apeliantei teko rizika, peržengianti veiklai atitinkamame sektoriuje būdingos ekonominės rizikos ribas. Pirma, išnagrinėjus taikytinas nuostatas, ypač Specifikaciją Nr. 19, paaiškėjo, kad jos buvo pakankamai aiškios, jog būtų galima atmesti bet kokią pagrįstą abejonę dėl jų aiškinimo(56). Antra, skundžiamo sprendimo 91 punkte Pirmosios instancijos teismas pripažino apeliantę neįrodžius, kad Komisija žinojo, jog dalių MVĮ kapitale įsigijimo nebebus galima įvykdyti iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Šiuo klausimu reikia priminti, kad tarpininkai turi pareigą pateikti informaciją ir būti lojalūs, kuri įpareigoja juos užsitikrinti, kad Komisijai pateikta informacija yra patikima ir jos nesuklaidins, nes be to kontrolės ir įrodymų sistema, skirta patikrinti finansinės pagalbos suteikimo sąlygų įvykdymą, negalėtų tinkamai funkcionuoti(57). Kadangi apeliantė neįrodė įvykdžiusi šią pareigą, tai, kad Komisija nepateikė prieštaravimų, neprilygsta neįprastai rizikai.

241. Taigi kaltinimą dėl neįprasto žalos pobūdžio reikia atmesti.

iii) Dėl kaltinimo, susijusio su specifiniu žalos pobūdžiu

242. Kiek apeliantė priekaištauja, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nepripažindamas specifinio jos patirtos žalos, atsiradusios dėl Komisijos taikyto klaidingo Specifikacijos Nr. 19 nuostatų aiškinimo ir nepakankamo rūpestingumo kontrolės bei gero administravimo pareigų atžvilgiu, pobūdžio, šią kritiką reikia atmesti. Vien veiksmų neteisėtumas negali būti reikšmingas rodiklis neįprastam žalos pobūdžiui nustatyti, kai sprendžiama dėl atsakomybės nesant neteisėtų veiksmų. Bet kuriuo atveju apeliantės pateiktų pagrindų nagrinėjimas neatskleidė nei klaidingo Specifikacijos Nr. 19 aiškinimo, nei Komisijos nepakankamo rūpestingumo. Taigi dešimtąjį pagrindą reikia atmesti.

C –    Teisinio vertinimo apibendrinimas

243. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad apeliantės apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Taigi jį visą reikia atmesti.

VII – Dėl bylinėjimosi išlaidų

244. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei to buvo prašoma. Kadangi manau, jog apeliantė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

VIII – Išvada

245. Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, siūlau Teisingumo Teismui:

–        atmesti Sviluppo Italia Basilicata SpA apeliacinį skundą,

–        priteisti iš Sviluppo Italia Basilicata SpA bylinėjimosi išlaidas.

1 – Originalo kalba: prancūzų.

2 – T‑176/06.

3 – OL L 185, p. 9

4 – OL L 193, p. 5, toliau – Reglamentas Nr. 2052/88.

5 – OL L 374, p. 1

6 – OL L 193, p. 20, toliau – Reglamentas Nr. 4253/88.

7 – OL L 374, p. 15.

8 – OL L 193, p. 34, toliau – Reglamentas Nr. 4254/88.

9 – OL L 250, p. 21.

10 – Sprendimas, iš dalies keičiantis sprendimus dėl Bendrijos paramos sistemų, bendrųjų programavimo dokumentų ir Bendrijos iniciatyvų programų, priimtų Italijos Respublikos atžvilgiu, patvirtinimo (OL L 146, p. 11).

11 – „Bendrąja išmoka“ pripažįstama Bendrijos struktūrinių fondų parama, kurią paprastai valdo valstybės narės Europos Bendrijų Komisijos sutikimu paskirtas tarpininkas, užtikrinantis išmokos padalijimą į galutiniams gavėjams suteikiamas individualias subsidijas (žr. Reglamento Nr. 2052/88 5 straipsnio 2 dalies c punktą).

12 – Žr. 2005 m. vasario 22 d. Sprendimą Komisija prieš max.mobil (C‑141/02 P, Rink. I‑1283, 74 ir 75 punktai). Taigi tai nėra motyvų pakeitimas.

13 – Žr. šios išvados 34 punktą.

14 – 2000 m. sausio 27 d. Sprendimas DIR International Filmir kt. prieš Komisiją (C–164/98 P, Rink. p. I‑447, 43–49 punktai).

15 – Žr. 1996 m. rugsėjo 17 d. Nutartį San Marco prieš Komisiją (C‑19/95 P, Rink. p. I‑4435, 36 punktas); 2001 m. gegužės 10 d. Nutartį FNABir kt. prieš Tarybą (C‑345/00 P, Rink. p. I–3811, 28 punktas) ir 2007 m. spalio 25 d. Nutartį Nijs prieš Audito rūmus (C‑495/06 P, 64 punktas).

16 – Taigi nereikia nagrinėti, ar Pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino įrodymą, kurį apeliantė nurodė esant pagrindiniu jos ieškinio įrodymu.

17 – Žr. 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Hogan prieš Teisingumo Teismą (C‑173/95 P, Rink. p. I‑4905, 20 punktas).

18 – OL L 193, p. 39; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 122.

19 – 2000 m. sausio 27 d. Sprendimas DIR International Filmir kt. prieš Komisiją (C‑164/98 P, Rink. p. I‑447, 49 punktas).

20 – 2001 m. liepos 12 d. Sprendimas Komisija ir Prancūzija prieš TF1 (C‑302/99 P ir C‑308/99 P, Rink. p. I‑5603, 26 ir 27 punktai).

21 – Tiksliau – devyni 1 milijono eurų ir vienas 700 000 eurų dalių kapitale įsigijimai.

22 – Žr. šios išvados 88–90 punktus.

23 – 2008 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (T‑349/06, Rink. p. II‑0000).

24 – 2006 m. sausio 18 d. sprendimas (T‑107/03).

25 – Šios išvados 46–49 punktai.

26 – Taip pat žr. šios išvados 75 punktą.

27 – Minėtas.

28 – Šiuo klausimu taip pat žr. 2004 m. sausio 28 d. Sprendimą Euroagri prieš Komisiją (T‑180/01, Rink. p. II‑369, 72 punktas).

29 – Dėl išsamesnės bendrųjų teisės principų sampratos analizės žr. 2009 m. birželio 30 d. mano išvados byloje Audioluxir kt. (2009 m. spalio 15 d. Sprendimas, C‑101/08, Rink. p. II‑0000) 66–73 punktus. Dėl jų priklausymo pirminei teisei Bendrijos teisės sistemos normų hierarchijoje žr. šios išvados 70 punktą.

30 – 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas (C‑462/98 P, Rink. p. I‑7183).

31 – 2005 m. birželio 9 d. Sprendimas Ispanija prieš Komisiją (C‑287/02, Rink. p. I‑5093, 37 punktas); 2007 m. kovo 8 d. Sprendimas Gerlach (C‑44/06, Rink. p. I‑2071, 37 ir 38 punktai) ir 2007 m. birželio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nuova Gela Sviluppo prieš Komisiją (T‑65/04, 53–55 punktai).

32 – Minėtas Sprendimas Mediocurso prieš Komisiją (36 punktas) ir 2006 m. sausio 19 d. Sprendimas Comunità montana della Valnerina prieš Komisiją (C‑240/03 P, Rink. p. I‑731, 129 punktas).

33 – Žr. šios išvados 131 punktą.

34 – Žr. 20 psl. išnašoje nurodytą teismo praktiką.

35 – Žr. šios išvados 137–142 punktus.

36 – Žr. 20 psl. išnašoje nurodytą teismo praktiką.

37 – Žr. šios išvados 163–166 punktus.

38 – 2004 m. sausio 7 d. Sprendimas Aalborg Portlandir kt. prieš Komisiją (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 47 ir 48 punktai).

39 – 2003 m. lapkričio 11 d. Nutartis Martinez prieš Parlamentą (C‑488/01 P, Rink. p. I‑13355, 53 punktas) ir 2005 m. sausio 26 d. Nutartis Euroagri prieš Komisiją (C‑153/04 P, 62 punktas).

40 – Minėta Nutartis Euroagri prieš Komisiją (61 punktas).

41 – Visų pirma žr. 1999 m. kovo 4 d. Sprendimą Ufexir kt. prieš Komisiją (C‑119/97 P, Rink. p. I‑1341, 107–111 punktai).

42 – Žr. 1994 m. rugsėjo 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą An Taisce ir WWF UK prieš Komisiją (T‑461/93, Rink. p. II‑733, 36 punktas). Kaip teisingai nurodo Pirmosios instancijos teismas, bet kaip kitaip aiškinant Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį būtų pažeistas pareigos Komisijai ir valstybėms narėms kontroliuoti tinkamą Bendrijos finansinės paramos naudojimą veiksmingumas.

43 – 1999 m. spalio 5 d. Sprendimas (C‑84/96, Rink. p. I‑6547).

44 – Minėtas.

45 – 2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (T‑306/00, Rink. p. II‑5705).

46 – Minėtas.

47 – 2001 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Entorn prieš Komisiją (T‑141/01 R, Rink. p. II‑3123, 41 ir 42 punktai).

48 – Žr. minėtą Sprendimą Comunità montana della Valnerina prieš Komisiją (140 punktas).

49 – 2002 m. sausio 24 d. Sprendimas Conserve Italia prieš Komisiją (C‑500/99 P, Rink. p. I‑867, 100 ir 101 punktai) ir minėtas Sprendimas Comunità montana della Valnerina prieš Komisiją (144 punktas).

50 – Šiuo klausimu žr. minėtą Sprendimą Euroagri prieš Komisiją (72 punktas).

51 – 2002 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Astipesca prieš Komisiją (T‑180/00, Rink. p. II‑3985, 93 punktas ir nurodyta teismo praktika) ir 2004 m. rugsėjo 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ascontex prieš Komisiją (T‑290/02, Rink. p. II‑3085, 65 punktas).

52 – Žr. 1974 m. liepos 2 d. Sprendimą Holtz & Willemsen prieš Tarybą ir Komisiją (153/73, Rink. p. 675, 7 punktas).

53 – 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas (C‑120/06 P ir C‑121/06 P, Rink. p. I‑6513, 169 punktas).

54 – Šio sprendimo 168 punktas.

55 – Žr. šios išvados 75, 81 ir 87–90 punktus.

56 – Žr. šios išvados 75, 81 ir 87–90 punktus.

57 – Minėti sprendimai Astipesca prieš Komisiją (93 punktas ir nurodyta teismo praktika) ir Ascontex prieš Komisiją (65 punktas).

Full & Egal Universal Law Academy