EUR-Lex -  62008CC0442 - LT

GENERALINĖS ADVOKATĖS

VERICA TRSTENJAK IŠVADA,

pateikta 2010 m. kovo 25 d.(1)

Byla C‑442/08

Europos Komisija

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką

„EB 226 straipsnis – Procedūra dėl valstybės įsipareigojimų nevykdymo – Europos sutartis su Vengrijos Respublika – Protokolas Nr. 4 – Bendradarbiavimo sistema – Prekių judėjimo sertifikatas EUR.1 – Paskesnis patikrinimas – Apskundimas – Muitinės kodekso 220 straipsnio 1 dalis – Paskesnis įtraukimas į apskaitą – Muitinės kodekso 221 straipsnis – Skolininko informavimas – Senatis – Reglamentas (EEB, Euratomas) Nr. 1552/89 ir Reglamentas (EEB, Euratomas) Nr. 1150/2000 – Nuosavi ištekliai – 10 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa – Pavėluotas įrašymas į sąskaitą – 11 straipsnis – Palūkanos“

Turinys

I –   Teisinis pagrindas

A –   Europos sutartis su Vengrijos Respublika

B –   Reglamentas Nr. 515/97

C –   Muitų teisės aktų nuostatos

D –   Nuosavus išteklius reglamentuojantys teisės aktai

II – Faktinės aplinkybės ir ikiteisminė procedūra

III – Procesas Teisingumo Teisme

IV – Dėl Komisijos pateiktų kaltinimų

A –   Dėl kaltinimo pažeidus MK 220 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį ir 221 straipsnio 1 dalį

1.     Dėl atsižvelgimo į tai, kad paskesnio patikrinimo rezultatai yra apskųsti teismui

a)     Šalių argumentai

b)     Vertinimas

i)     Dėl Sprendimo Sfakianakis

ii)   Dėl paskesnio patikrinimo teisinės galios

iii) Dėl skundo poveikio

iv)   Išvada

2.     Dėl MK 220 straipsnio sąlygų išplėtimo

a)     Šalių argumentai

b)     Vertinimas

3.     Dėl nesamo OLAF įvertinimo ir baigiamosios ataskaitos būtinumo

a)     Šalių argumentai

b)     Vertinimas

4.     Dėl 1999 m. spalio 27 d. pranešimo dėl administracinės pagalbos

a)     Šalių argumentai

b)     Vertinimas

5.     Išvada

B –   Dėl laiko, kada ginčijama nuosavų išteklių suma turėjo būti sumokėta į sąskaitą

1.     Šalių argumentai

2.     Vertinimas

C –   Dėl vengimo mokėti palūkanas

1.     Šalių argumentai

2.     Vertinimas

V –   Bylinėjimosi išlaidos

VI – Išvada

1.        Ši procedūra dėl valstybės įsipareigojimų nevykdymo tik iš pažiūros susijusi su nuosavus išteklius reglamentuojančiais teisės aktais. Jos esmė – teisiniai klausimai, susiję su muitinių administracinio bendradarbiavimo pagal Europos sutartį, kuriuo asocijuotų valstybių kilmės prekėms suteikiamos tarifų lengvatos, metodais.

2.        Kalbama apie motorines transporto priemones, iš Vengrijos Respublikos į Europos Sąjungą importuotas dar tuo metu, kai Vengrijos Respublika buvo Europos Sąjungos asocijuota valstybė. Pagal Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Vengrijos Respublikos Europos sutartį(2) (toliau – Europos sutartis) įvežamoms į Bendriją Vengrijos kilmės prekėms buvo taikomas preferencinis režimas. Šiuo atveju Vengrijos muitinės įstaigos tam tikroms motorinėms transporto priemonėms buvo išdavusios kilmės sertifikatus – prekių judėjimo sertifikatus EUR.1. Po to, kai šios motorinės transporto priemonės lengvatinėmis sąlygomis buvo įvežtos į Vokietiją, Vokietijos muitinės įstaigos iš Komisijos sužinojo Vengrijos muitinės įstaigų atlikto paskesnio prekių judėjimo sertifikatų EUR.1 patikrinimo rezultatus. Šis patikrinimas parodė, kad motorinės transporto priemonės vis dėlto neturėjo Vengrijos kilmės statuso, todėl prekių judėjimo sertifikatai EUR.1 buvo išduoti neteisėtai. Pagrindinis šios bylos klausimas: ar Vokietijos muitinės įstaigos nuo šio momento, vadovaudamosi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą(3) (toliau – MK) 220 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, privalėjo importo muitus įtraukti į apskaitą a posteriori ir, vadovaudamosi 221 straipsnio 1 dalimi, išsiųsti pranešimą apie muito sumą skolininkui, jeigu joms tuo pat metu taip pat buvo pranešta, kad paskesnio patikrinimo rezultatai yra apskųsti Vengrijos teismui.

3.        Ši procedūra, pratęsiant Sprendimu Sfakianakis(4) pradėtą temą, suteikia Teisingumo Teismui progą išaiškinti Europos sutarties protokole Nr. 4 numatyto muitinių administracinio bendradarbiavimo metodų klausimus.

I –    Teisinis pagrindas

A –    Europos sutartis su Vengrijos Respublika

4.        Europos sutarties protokolas Nr. 4 reglamentuoja „produktų kilmės“ sąvoką ir administracinio bendradarbiavimo metodus.

5.        Šioms faktinėms aplinkybėms ratione temporis taikytinos Protokolo Nr. 4 redakcijos, nustatytos 1995 m. liepos 17 d. Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Vengrijos Respublikos Asociacijos tarybos sprendimu Nr. 1/95, keičiančiu Europos sutarties, įsteigiančios Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Vengrijos Respublikos asociaciją, Protokolą Nr. 4(5), ir Protokolo redakcija, nustatyta 1996 m. gruodžio 28 d. Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Vengrijos Respublikos Asociacijos tarybos sprendimu Nr. 3/96, keičiančiu Europos sutarties, įsteigiančios Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Vengrijos Respublikos asociaciją, Protokolą Nr. 4(6). Šioje byloje ratione temporis taikytinos Sprendimu Nr. 1/95 nustatytos redakcijos Protokolo Nr. 4 nuostatos turinio atžvilgiu iš esmės sutampa su atitinkamomis Sprendimu Nr. 3/96 nustatytos redakcijos Protokolo Nr. 4 nuostatomis. Todėl toliau nagrinėsiu tik Sprendimu Nr. 3/96 nustatytą protokolo (toliau – Protokolas) redakciją.

6.        Pagal Protokolo 16 straipsnio 1 dalies a punktą Sutarties nuostatos Vengrijoje kilusiems produktams, importuojamiems į Bendriją, taikomos pateikus prekių judėjimo sertifikatą EUR.1(7).

7.        Pagal Protokolo 17 straipsnio 1 dalį prekių judėjimo sertifikatas EUR.1 išduodamas eksportuojančios šalies muitinėje, eksportuotojui arba jo įgaliotam asmeniui pateikus paraišką raštu(8). Pagal šios nuostatos 5 dalį prekių judėjimo sertifikatus EUR.1 išduodančios muitinės įstaigos imasi visų būtinų priemonių produkto kilmės statusui ir kitų šio Protokolo reikalavimų įvykdymui patikrinti(9). Šiam tikslui jos turi teisę pareikalauti bet kokių įrodymų ir atlikti eksportuotojo sąskaitų ar kitą reikalingą patikrinimą.

8.        Protokolo 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Bendrija ir Vengrija, siekdamos užtikrinti tinkamą šio Protokolo taikymą, teikia tarpusavio pagalbą tarpininkaujant atitinkamoms jų muitinių administracijoms, siekiant patikrinti sertifikatų EUR.1 autentiškumą bei šiuose dokumentuose pateiktos informacijos tikslumą.

9.        Protokolo 32 straipsnyje reglamentuojamas paskesnis kilmės sertifikatų patikrinimas. Jame nustatyta:

„1. Paskesnis kilmės įrodymų patikrinimas atliekamas vykdant atsitiktinius patikrinimus arba kiekvieną kartą, kai importuojančios valstybės muitinės įstaigos turi pagrįstų abejonių dėl šių dokumentų autentiškumo, juose nurodytų produktų kilmės statuso ar kitų šio Protokolo reikalavimų vykdymo.

2. Taikydamos 1 dalį, importuojančios šalies muitinės įstaigos grąžina EUR.1 sertifikatą arba šių dokumentų kopijas eksportuojančios valstybės muitinės įstaigoms, prireikus nurodydamos tyrimą pateisinančius motyvus. Savo prašymui atlikti paskesnį patikrinimą paremti jos pateikia visus gautus dokumentus ir informaciją, kurie leidžia manyti, kad kilmei įrodyti pateikta informacija yra netiksli.

3. Patikrinimą atlieka eksportuojančios šalies muitinės įstaigos. Šiam tikslui jos turi teisę pareikalauti bet kokių įrodymų ir atlikti bet kokį eksportuotojo buhalterinių dokumentų patikrinimą ar bet kokį kitą patikrinimą, kurį mano esant naudingą.

4. Jei importuojančios šalies muitinės įstaigos nusprendžia sustabdyti preferencijų atitinkamiems produktams taikymą, kol bus gauti patikrinimo rezultatai, jos pasiūlo importuotojui paimti produktus, taikant būtinomis pripažintas apsaugos priemones.

5. Prašančios patikrinimo muitinės įstaigos apie šio patikrinimo rezultatus informuojamos per trumpiausią galimą terminą. Šie rezultatai privalo aiškiai parodyti, ar dokumentai yra autentiški ir ar atitinkami produktai turi Bendrijos, Vengrijos ar kitos 4 straipsnyje nurodytos šalies kilmės statusą bei atitinka kitus šio Protokolo reikalavimus.

6. Esant pagrįstoms abejonėms ir jei per dešimt mėnesių nuo prašymo atlikti paskesnį patikrinimą termino pabaigos nepateikiamas atsakymas arba jei atsakyme trūksta informacijos atitinkamo dokumento autentiškumui įrodyti arba tikrajai produktų kilmei nustatyti, patikrinimo prašančios muitinės įstaigos panaikina teisę į preferencijas, išskyrus atvejus, kai yra išskirtinės aplinkybės.“

10.      Protokolo 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jei dėl 32 straipsnyje numatytų patikrinimo procedūrų kyla ginčai, kurie negali būti išspręsti tarp muitinės įstaigų, prašiusių patikrinimo, ir muitinės įstaigų, atsakingų už šį patikrinimą, ar kai kyla klausimų dėl šio Protokolo aiškinimo, jie pateikiami Asociacijos komitetui.

B –    Reglamentas Nr. 515/97

11.      1997 m. kovo 13 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 515/97 dėl valstybių narių administracinių institucijų tarpusavio pagalbos ir dėl jų bei Komisijos bendradarbiavimo, siekiant užtikrinti teisingą muitinės ir žemės ūkio teisės aktų taikymą(10), III antraštinėje dalyje reglamentuojami valstybių narių muitinės įstaigų ir Komisijos santykiai. Šios antraštinės dalies 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Komisija, gavusi bet kokią informaciją, kuri gali padėti kiekvienos valstybės narės kompetentingoms institucijoms užtikrinti muitinės ir žemės ūkio teisės aktų laikymąsi, nedelsiant perduoda ją šioms institucijoms.

C –    Muitų teisės aktų nuostatos

12.      MK po priėmimo buvo daug kartų iš dalies keistas. Tačiau ratione temporis taikytinos nuostatos keistos nebuvo, todėl toliau daroma nuoroda tik į MK.

13.      MK 201 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda išleidžiant į laisvą apyvartą importo muitais apmokestinamas prekes.

14.      MK 217 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje reglamentuojamas įtraukimas į apskaitą. Kiekvieną muito sumą, sudarančią skolą muitinei, muitinė apskaičiuoja tuojau pat, kai gauna reikiamus duomenis, ir įregistruoja ją apskaitos registruose arba bet kuriose kitose jiems lygiavertėse duomenų laikmenose.

15.      Jeigu skolą muitinei sudaranti muito suma nebuvo įtraukta į apskaitą arba jeigu ji buvo įtraukta į apskaitą nurodžius mažesnę už teisiškai privalomą sumokėti pinigų sumą, tai, vadovaujantis MK 220 straipsnio 1 dalies pirmuoju sakiniu, išieškotina muito suma turi būti įtraukta į apskaitą per dvi dienas nuo tos dienos, kai muitinė sužinojo apie susidariusią padėtį ir galėjo apskaičiuoti teisiškai privalomą sumokėti pinigų sumą bei nustatyti skolininką (toliau – paskesnis įtraukimas į apskaitą).

16.      Pagal MK 221 straipsnio 1 dalį įtraukus muito sumą į apskaitą, apie ją taikant atitinkamas procedūras turi būti pranešama skolininkui. MK 221 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje nustatyta, kad pranešimas skolininkui nebegali būti pateikiamas pasibaigus trejų metų terminui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos.

D –    Nuosavus išteklius reglamentuojantys teisės aktai

17.      1994 m. spalio 31 d. Tarybos sprendimo dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (94/728/EB, Euratomas)(11) 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad į Europos Bendrijų biudžetą įskaitomos įvairios nuosavų išteklių rūšys. Be kita ko, šios nuostatos b punkte minimi Bendrojo muitų tarifo muitai ir kiti muitai, kuriuos Bendrijų institucijos yra nustačiusios prekybai su valstybėmis ne narėmis.

18.      Pagal šio sprendimo 8 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį muitus valstybės narės surenka vadovaudamosi nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, kurios prireikus keičiamos, kad atitiktų Bendrijos taisyklių reikalavimus. Šio sprendimo 8 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje nustatyta, kad valstybės narės perduoda Komisijai 2 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytus nuosavus išteklius (muitus). Pagal šio sprendimo 2 straipsnio 3 dalį valstybės narės surinkimo išlaidoms padengti pasilieka 10 % sumų, nurodytų šio 2 straipsnio 1 dalies b punkte.

19.      1989 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamente (EEB, Euratomas) Nr. 1552/89, įgyvendinančiame Sprendimą 88/376/EEB, Euratomas [94/728](12) dėl Bendrijos nuosavų išteklių sistemos(13), iš dalies pakeistame 1996 m. liepos 8 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1355/96, iš dalies keičiančiu Reglamentą Nr. 1552/89(14) (toliau – iš dalies pakeistas Reglamentas Nr. 1552/89), valstybėms nustatytos priemonės dėl Bendrijoms skirtų nuosavų išteklių pateikimo Komisijai.

20.      Pagal šio iš dalies pakeisto reglamento 2 straipsnio 1 dalį Bendrijai priklausanti nuosavų išteklių, nurodytų 2 straipsnio 1 dalies b punkte (muitai), suma nustatoma iš karto, kai įvykdomos muitinės taisyklėse nustatytos minėtų sumų įskaitymo į sąskaitas ir skolininko informavimo sąlygos.

21.      Pagal šio iš dalies pakeisto reglamento 2 straipsnio 1a dalį ta suma nustatoma muitinės taisyklėse nurodytą įskaitymo į buhalterines knygas dieną.

22.      Šio iš dalies pakeisto reglamento 6 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta, kad pagal 2 straipsnį nustatytos sumos, laikantis šios dalies b punkto reikalavimų, įskaitomos į sąskaitas ne vėliau kaip pirmąją darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį buvo nustatyta nuosavų išteklių suma, dienos.

23.      Pagal šio iš dalies pakeisto reglamento 6 straipsnio 2 dalies b punktą nustatytos mokėtinos sumos, neįskaitytos į šios dalies a punkte nurodytas sąskaitas dėl to, kad dar nebuvo išieškotos ir kad nebuvo pateikta jokia garantija, per a punkte nurodytą terminą įrašomos į atskiras sąskaitas. Valstybės narės šią tvarką gali taikyti, jeigu nustatytos mokėtinos sumos, už kurias pateikta garantija, buvo užginčytos, ir kurios, išsprendus kilusius ginčus, gali būti pakeistos.

24.      Pagal šio iš dalies pakeisto reglamento 9 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą kiekviena valstybė narė šio iš dalies pakeisto reglamento 10 straipsnyje nustatyta tvarka nuosavus išteklius sumoka į sąskaitą, Komisijos vardu atidarytą Ižde arba savo paskirtoje įstaigoje.

25.      Šio iš dalies pakeisto reglamento 10 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa nustatyta, kad pagal Sprendimo 88/376 [Sprendimas 94/728] 2 straipsnio 3 dalį, atskaičius 10 % surinkimo išlaidų, nuosavi ištekliai, nurodyti 2 straipsnio 1 dalies b punkte (muitai), įtraukiami į Bendrijų biudžetą ne vėliau kaip pirmą darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį pagal 2 straipsnį buvo nustatyta priklausanti mokėti suma, dienos. Antroje pastraipoje nustatyta, kad mokėtinos sumos, pagal 6 straipsnio 2 dalies b punktą nurodomos atskirose sąskaitose, turi būti įskaitytos ne vėliau kaip pirmą darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį buvo išieškotos priklausančios mokėti sumos, dienos.

26.      Už bet kokį pavėluotą įmokos įskaitymą į 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąskaitą valstybė, kaip nustatyta šio iš dalies pakeisto reglamento 11 straipsnyje, moka palūkanas, kurios yra dviem procentais didesnės už palūkanų normą, tos valstybės narės pinigų rinkoje galiojančią trumpalaikių valstybinio finansavimo operacijų atlikimo dieną. Ši palūkanų norma padidinama 0,25 punkto už kiekvieną pavėluotą mėnesį. Padidintos palūkanos taikomos visą vėlavimo laikotarpį.

27.      Pagal šio iš dalies pakeisto reglamento 17 straipsnio 1 dalį valstybės narės imasi visų reikiamų priemonių, užtikrinančių sumos, atitinkančios 2 straipsnyje nustatytas priklausančias mokėti sumas, perdavimą Komisijai pagal šį reglamentą. Pagal šio iš dalies pakeisto reglamento 17 straipsnio 2 dalies pirmą ir antrą sakinius valstybės narės neprivalo perduoti Komisijos dispozicijon sumų, atitinkančių nustatytas priklausančias mokėti sumas tik tuo atveju, jeigu dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių šios sumos nebuvo gautos arba jei nuodugniai įvertinus visas atitinkamo atvejo aplinkybes paaiškėja, kad minėtų sumų ilgai nebus galima išieškoti dėl priežasčių, kurios negali būti priskirtos minėtoms aplinkybėms.

28.      Iš dalies pakeistas Reglamentas Nr. 1552/89 buvo kodifikuotas 2000 m. gegužės 22 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1150/2000, įgyvendinančiu Sprendimą 94/728/EB, Euratomas dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos(15). Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnis atitinka iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1552/89 11 straipsnį.

II – Faktinės aplinkybės ir ikiteisminė procedūra

29.      Nuo 1994 m. pagal Europos sutartį iš Vengrijos Respublikos į Vokietiją buvo įvežamos motorinės transporto priemonės, kurioms pateikus Vengrijos institucijų išduotus prekių judėjimo sertifikatus EUR.1 buvo suteikiamos tarifų lengvatos.

30.      Pranešimu dėl administracinės pagalbos, kuris Vokietijos institucijoms anglų kalba buvo įteiktas 1996 m. birželio 13 d., o vokiečių kalba – 1996 m. lapkričio 28 d., Komisijos kovos su sukčiavimu tarnyba (UCLAF; toliau UCLAF ir ją pakeitusi OLAF bendrai vadinamos OLAF) įspėjo valstybes nares dėl tam tikro gamintojo produktų importo. Ji abejojo, kad motorinės transporto priemonės atitinka Protokolu nustatytus reikalavimus Vengrijos kilmės produktams. Šiuo pranešimu dėl administracinės pagalbos OLAF, be kita ko, prašė valstybes nares pateikti Vengrijos institucijoms prašymus atlikti paskesnį atitinkamų prekių judėjimo sertifikatų EUR.1 patikrinimą. Taip pat OLAF ragino valstybes nares prieš išleidžiant transporto priemones sistemingai reikalauti muitų sumokėjimo garantijos arba užstato ir pritaikyti visus teisės aktus, sustabdančius senaties terminą bei suteikiančius galimybę vėliau muitus išieškoti. Komisija toliau pati atliko papildomą tyrimą, įskaitant ir tiriamąją misiją Vengrijoje.

31.      1998 m. birželio 26 d. pranešimu dėl administracinės pagalbos, kuris buvo surašytas ir vokiečių kalba, OLAF informavo Vokietijos institucijas apie Vengrijos muitinės įstaigų atlikto paskesnio patikrinimo rezultatus. Jie parodė, kad tam tikros transporto priemonės neturi Vengrijos kilmės statuso, o prekių judėjimo sertifikatai EUR.1 joms išduoti neteisėtai. Iš pranešimo matyti, kad iš šių transporto priemonių 19 123 buvo importuotos į Vokietiją. Pranešime OLAF pažadėjo perduoti daugiau informacijos, susirašinėjimo su Vengrijos muitinės įstaigomis vertimus bei laikmenas, kuriose OLAF, remdamasi Vengrijos muitinės įstaigų duomenimis, suskirstys atliktas operacijas pagal šalis.

32.      Kartu su laišku, kurį Vokietijos institucijos anglų kalba gavo 1998 m. liepos 13 d., o vokiečių kalba – 1998 m. rugpjūčio 18 d. (toliau – 1998 m. rugpjūčio 18 d. gautas laiškas), OLAF persiuntė žadėtus dokumentus ir laikmenas. Ypač svarbus buvo Vengrijos muitinės įstaigų 1998 m. gegužės 26 d. laiško vertimas į vokiečių kalbą, kuriame minėtos įstaigos aprašė atliktą paskesnį patikrinimą ir informavo OLAF apie šio patikrinimo rezultatus. Taip pat buvo perduoti priedai ir laikmenos, pagal kuriuos identifikuotos transporto priemonės, kurios, Vengrijos muitinės įstaigų manymu, vis dėlto, kitaip nei vertinta anksčiau, neturėjo Vengrijos kilmės statuso ir kurioms prekių judėjimo sertifikatai EUR.1 buvo išduoti neteisėtai. Tačiau 1998 m. gegužės 26 d. laiške Vengrijos institucijos taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad paskesnio patikrinimo rezultatai yra apskųsti ir vyksta teismo procesas.

33.      Gavusi šį laišką, Vokietijos Federacinė Respublika dar kartą paprašė Komisijos tiriamosios misijos Vengrijoje baigiamosios ataskaitos. 1999 m. vasario 23 d. OLAF jai išsiuntė oficialią baigiamąją Bendrijos misijos ataskaitą, kurią kompetentingos institucijos gavo 1999 m. kovo 2 dieną.

34.      1999 m. balandžio 15 d. Vokietijos muitinės įstaigos pradėjo muitų už motorines transporto priemones, kurios pagal Vengrijos muitinės įstaigų atlikto paskesnio patikrinimo rezultatus neturėjo Vengrijos kilmės statuso, sumas traukti į apskaitą a posteriori. Kadangi vadovaujantis MK 221 straipsnio 3 dalies pirmu sakiniu pranešimą skolininkui reikia pateikti per trejų metų terminą, nebebuvo įmanoma nustatyti importo muitų už iki 1996 m. balandžio 15 d. įvežtas motorines transporto priemones. Taip pat už šį laikotarpį nebuvo nei nustatyti, nei įrašyti į sąskaitą nuosavi ištekliai.

35.      1999 m. spalio 27 d. pranešimu dėl administracinės pagalbos OLAF informavo valstybes nares, kad procesas Vengrijos teisme baigtas ir kad Vengrijos muitinės įstaigos atitinkamai patikslino paskesnio patikrinimo rezultatus. Patikslinti rezultatai parodė, kad dalis transporto priemonių, kurios, kaip buvo teigiama Vengrijos muitinės įstaigų 1998 m. gegužės 26 d. laiške, neturėjo Vengrijos kilmės statuso, vis dėlto galėjo būti laikomos Vengrijos produktais. Tačiau muitinės įstaigos patvirtino, kad likusi dalis nebuvo Vengrijos produktai ir kad prekių judėjimo sertifikatai joms išduoti neteisėtai. Todėl Vokietijos muitinės įstaigos tas motorines transporto priemones, kurias Vengrijos muitinės įstaigos vis dėlto pripažino esant Vengrijos kilmės, atleido nuo importo muitų arba juos kompensavo.

36.      2000 m. gegužės mėn. Komisija išsiuntė į Vokietiją misiją nuosaviems ištekliams patikrinti. Paaiškėjo, kad Vokietijos muitinės įstaigos už motorines transporto priemones:

–        kurios, Vengrijos muitinės įstaigoms atlikus paskesnį patikrinimą, iš pradžių pasirodė nesančios Vengrijos kilmės ir kurioms prekių judėjimo sertifikatai EUR.1 buvo išduoti neteisėtai,

–        dėl kurių ši išvada nebuvo pakeista ir Vengrijos teismui priėmus sprendimą,

–        kurios į Vokietiją buvo įvežtos po 1995 m. lapkričio 18 d. ir

–        kurių Vokietijos muitinės įstaigos, nuo 1999 m. balandžio 15 d. vykdydamos muitų išieškojimą a posteriori, dėl suėjusio MK 221 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje numatyto trejų metų senaties termino neįtraukė į apskaitą a posteriori ir nepranešė skolininkui apie už jas mokėtinas muito sumas,

neįmokėjo į sąskaitą atitinkamų nuosavų išteklių. Toliau šios motorinės transporto priemonės vadinamos aptariamomis motorinėmis transporto priemonėmis, o už jas mokėtini importo muitai – nagrinėjamais importo muitais.

37.      Todėl Komisija paragino Vokietijos Federacinę Respubliką sumokėti atitinkamus nuosavus išteklius. Per posėdį, kurio eiga užfiksuota 2003 m. birželio 12 d. posėdžio protokolu, Komisija paprašė Vokietijos institucijų suteikti jai konkretesnės informacijos apie nagrinėjamus importo muitus. Ji pranešė, kad išsiųs oficialų laišką su šiuo prašymu. Galiausiai ji konstatavo, kad pervedus nuosavus išteklius per nustatytą terminą palūkanos gali būti neskaičiuojamos.

38.      2005 m. kovo 30 d. laišku Vokietijos institucijos Komisijai pranešė, kad nagrinėjami importo muitai siekia 408 735,53 eurus. 2005 m. gegužės 4 d. laišku Komisija paragino Vokietijos institucijas per du mėnesius pervesti nagrinėjamus importo muitus, iš jų atėmus 10 % surinkimo išlaidoms padengti, t. y. iš viso 367 861,98 eurų (toliau – ginčijama nuosavų išteklių suma), – priešingu atveju ji pradėsianti procedūrą dėl valstybės įsipareigojimų nevykdymo. Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad, gavusi šią sumą, ji apskaičiuos mokėtinas palūkanas.

39.      2005 m. lapkričio 8 d. laišku Vokietijos institucijos informavo Komisiją 2005 m. spalio 31 d. sumokėjusios 408 735,53 eurų, bet su išlyga, kad Komisijos požiūrį atitinkamu sprendimu patvirtins Teisingumo Teismas. Vokietijos institucijos šiame laiške pabrėžė, kad tas mokėjimas nereiškia pritarimo Komisijos požiūriui ir kad juo tik siekiama apriboti galinčią atsirasti palūkanų riziką, jeigu procesas ETT būtų pralaimėtas.

40.      2005 m. gruodžio 16 d. ir 2006 m. kovo 30 d. laiškais Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad Vokietijos institucijos neatėmė 10 % surinkimo išlaidų (40 873,55 eurų), todėl šios išlaidos dabar joms grąžinamos. Be to, Komisija paaiškino, kokiu pagrindu apskaičiavo palūkanas, ir tuo remdamasi pareikalavo sumokėti 571 011,21 eurų dydžio sumą (toliau – ginčijama palūkanų suma).

41.      2006 m. birželio 13 d. laišku Vokietijos institucijos atsisakė sumokėti ginčijamą palūkanų sumą ir dar kartą pakartojo pagrindinę sumą sumokėjusios su išlyga.

42.      Paskui Komisija pradėjo EB 226 straipsnyje numatytą procedūrą dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo. 2006 m. spalio 18 d. laišku ji paprašė Vokietijos Federacinės Respublikos pateikti savo pastabas; Vokietijos Federacinė Respublika į tai atsakė 2007 m. vasario 19 d. laišku, ir Komisija 2007 m. birželio 29 d. laišku išsiuntė pagrįstą nuomonę, ragindama Vokietijos Federacinę Respubliką per du mėnesius nuo gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

III – Procesas Teisingumo Teisme

43.      Kadangi Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktas 2007 m. rugpjūčio 24 d. atsakymas į pagrįstą nuomonę Komisijos neįtikino, ji 2008 m. spalio 6 d. pagal EB 226 straipsnį pareiškė ieškinį dėl valstybės įsipareigojimų nevykdymo.

44.      2009 m. vasario 4 d. surengtas posėdis, kuriame dalyvavo Komisijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos atstovai, papildę savo argumentus ir atsakę į klausimus.

45.      Komisija prašo Teisingumo Teismo:

1)      pripažinti, kad Vokietijos Federacinė Respublika pažeidė įsipareigojimus pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1552/89 bei Reglamento Nr. 1150/2000 2, 6, 9, 10 ir 11 straipsnius, nes,

–        nepaisydama gauto pranešimo dėl administracinės pagalbos, leido sueiti muitinės reikalavimų senaties terminams ir per vėlai pervedė su tuo susijusius nuosavus išteklius bei

–        atsisakė mokėti priklausančias palūkanas;

2) priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

46.      Vokietijos Federacinė Respublika prašo:

1)      atmesti ieškinį ir

2)      priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

IV – Dėl Komisijos pateiktų kaltinimų

47.      Komisija grindžia savo ieškinį trimis tarpusavyje susijusiais kaltinimais dėl Bendrijos teisės pažeidimo. Pirmiausia ji kaltina Vokietijos muitinės įstaigas pažeidus MK 220 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį ir 221 straipsnio 1 dalį. Komisijos manymu, Vokietijos muitinės įstaigos 1998 m. rugpjūčio 18 d. turėjo visą informaciją, reikalingą įtraukti nagrinėjamų importo muitų sumą į apskaitą a posteriori ir pranešti apie ją skolininkams. Tačiau, kaip teigia Komisija, Vokietijos muitinės įstaigos to ėmėsi ne iki 1998 m. lapkričio 18 d., o tik 1999 m. balandžio 1 dieną. Dėl to nagrinėjamiems importo muitams suėjo senaties terminas (A). Tuo remdamasi Komisija kaltina Vokietijos Federacinę Respubliką pažeidus iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1552/1989 2, 6, 9, 10 ir 17 straipsnius. Jos teigimu, ginčijama nuosavų išteklių suma buvo tapusi mokėtina vėliausiai nuo 1999 m. sausio 20 dienos. Tačiau Vokietijos Federacinė Respublika ją į Komisijos sąskaitą sumokėjo tik 2005 m. spalio 31 d. (B). Galiausiai Komisija kaltina Vokietijos Federacinę Respubliką pažeidus Reglamento Nr. 1522/1989 bei Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnį. Už ginčijamą nuosavų išteklių sumą Vokietijos Federacinė Respublika palūkanų nesumokėjo (C).

A –    Dėl kaltinimo pažeidus MK 220 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį ir 221 straipsnio 1 dalį

48.      Paprastai importo skolą muitinei, pagal MK 201 straipsnio 1 dalies a punktą atsirandančią išleidžiant importo muitais apmokestinamas prekes į laisvą apyvartą, pagal MK 217 straipsnio 1 dalį muitinė apskaičiuoja ir įregistruoja tuojau pat, kai gauna reikiamus duomenis. Tačiau jeigu pakartotinai patikrinus deklaraciją paaiškėja, kad prekių importo metu buvo remtasi neteisinga arba neišsamia informacija, muitinė pagal MK 78 straipsnio 3 dalį, remdamasi naujai surinkta informacija, imasi priemonių, būtinų susidariusiai padėčiai sureguliuoti. Prie šių priemonių visų pirma priskiriamas paskesnis importo muitų sumos, atitinkančios teisiškai privalomą sumokėti skolą muitinei, įtraukimas į apskaitą. Šis įtraukimas, vadovaujantis MK 220 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, paprastai turi būti atliktas per dvi dienas nuo tos dienos, kai muitinė sužinojo apie susidariusią padėtį ir galėjo apskaičiuoti teisiškai privalomą sumokėti pinigų sumą bei nustatyti skolininką. Pagal MK 221 straipsnio 1 dalį apie atitinkamą sumą, taikant atitinkamas procedūras, turi būti pranešama skolininkui.

49.      Komisija pirmiausia kaltina Vokietijos muitinės įstaigas pažeidus MK 220 straipsnio 1 dalies pirmąjį sakinį ir 221 straipsnio 1 dalį, nes jos, nepaisydamos 1998 m. rugpjūčio 18 d. gauto laiško, nesiėmė, remdamosi naujai surinkta informacija, priemonių, būtinų susidariusiai padėčiai sureguliuoti. Jos manymu, išieškoti muitus Vokietijos muitinės įstaigos privalėjo per tris mėnesius nuo šio laiško gavimo, t. y. iki 1998 m. lapkričio 18 d., o tai padaryti jos galėjo prieš tai įtraukusios juos į apskaitą a posteriori ir pranešusios apie juos skolininkams.

50.      Tačiau Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė mano, kad nuo 1998 m. rugpjūčio 18 d. Vokietijos muitinės įstaigų prievolė įtraukti muitus į apskaitą a posteriori ir pranešti apie juos skolininkams dar nebuvo atsiradusi. Kadangi Vengrijos muitinės įstaigų atlikto paskesnio patikrinimo rezultatai buvo apskųsti teismui, įtraukti muitų į apskaitą a posteriori ir pranešti apie juos skolininkams nebuvo galima (1). Todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo imtis šių priemonių. Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės teigimu, negalima MK 220 straipsnio taikymo srities praplėsti taip, kad ji apimtų ir atvejus, kai ex ante egzistuoja abejonių, ar muitų sumos teisėtos (2). Be to, Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė kritikuoja tai, kad Vengrijos muitinės įstaigų atlikto paskesnio patikrinimo išvadų nebuvo patvirtinusi OLAF. Vokietijos muitinės įstaigos imtis veiksmų galėjo tik remdamosi baigiamąja OLAF ataskaita (3). Galiausiai Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė teigia, kad Komisija prieštarauja savo pačios 1999 m. spalio 27 d. pranešimui dėl administracinės pagalbos (4).

1.      Dėl atsižvelgimo į tai, kad paskesnio patikrinimo rezultatai yra apskųsti teismui

a)      Šalių argumentai

51.      Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė pirmiausia remiasi Sprendimu Sfakianakis(16). Iš šio sprendimo 32 ir 43 punktų matyti, kad Vokietijos muitinės įstaigos, 1998 m. rugpjūčio 18 d. gavusios laišką, dar neturėjo teisės įtraukti importo muitų į apskaitą a posteriori. Šiuo atveju prekių judėjimo sertifikatų EUR.1 atšaukimas dar nebuvo įsigaliojęs. Todėl nagrinėjami prekių judėjimo sertifikatai EUR.1 dar tebebuvo „naudojami“, ir Vokietijos muitinės įstaigos turėjusios į juos atsižvelgti. Įtraukus muitus į apskaitą a posteriori, būtų neleistinu būdu suformuota išankstinė nuomonė dėl nagrinėjamo skundo.

52.      Komisijos manymu, iš Sprendimo Sfakianakis neišplaukia, kad valstybių narių muitinės įstaigos, kol nagrinėjamas skundas dėl prekių judėjimo sertifikatų EUR.1 atšaukimo, turi „sėdėti sudėjusios rankas“. Tai pat Protokolas nedraudžia Vokietijos muitinės įstaigoms skolą muitinei įtraukti į apskaitą a posteriori, atšaukimui dar neįsigaliojus. Šis atvejis Protokole tiesiog nereglamentuojamas. O MK nuostatos skolininkams suteikia pakankamai apsaugos priemonių.

b)      Vertinimas

53.      Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar Sprendimo Sfakianakis 32 ir 43 punktuose pateikti argumentai tinka šiam atvejui (i). Mano manymu, taip nėra. Todėl toliau nagrinėsiu, kokią teisinę galią turėjo Vokietijos muitinės įstaigoms atsiųstas pranešimas apie Vengrijos muitinės įstaigų atlikto paskesnio prekių judėjimo sertifikatų EUR.1 patikrinimo rezultatus (ii), ir tokiu atveju svarbu tai, kad paskesnio patikrinimo rezultatai buvo apskųsti (iii).

i)      Dėl Sprendimo Sfakianakis

54.      Priešingai nei mano Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė, Teisingumo Teismas Sprendime Sfakianakis nėra nusprendęs, kad paskesnis įtraukimas į apskaitą ir pranešimas skolininkams tokiu atveju kaip šis yra neleistinas.

55.      Kaip teigia pati Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė, jos minėtas šio sprendimo 32 punktas susijęs su atveju, kai importuojančios valstybės institucijos informuojamos apie jau priimtus eksportuojančios valstybės teismų sprendimus. Nagrinėjamas atvejis ne toks. Juk Vokietijos muitinės įstaigos apie Vengrijos teismų sprendimus sužinojo jau po 1998 m. rugpjūčio 18 d. ir po 1998 m. lapkričio 18 d., gavusios 1999 m. spalio 27 d. pranešimą dėl administracinės pagalbos.

56.      Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės bandymas pagrįsti savo požiūrį Sprendimo Sfakianakis 43 punktu taip pat neįtikina. Sprendimo Sfakianakis 43 punktu Teisingumo Teismas konstatavo, kad Asociacijos sutartimi numatytas muito mokesčių panaikinimo praktinis veiksmingumas draudžia importuojančios valstybės muitinės įstaigų administracinius sprendimus, kuriais nustatomas muito mokesčių mokėjimas, priimtus prieš tai, kol joms bus pranešta apie galutinį ieškinių, pareikštų dėl pakartotinio patikrinimo išvadų, rezultatą, ir nepaisant to, kad eksportuojančios valstybės valdžios institucijų sprendimai, kuriais iš pradžių išduoti sertifikatai EUR.1, nebuvo atšaukti ar panaikinti. Mano nuomone, iš šio Teisingumo Teismo atsakymo negalima daryti išvados, kad paskesnis įtraukimas į apskaitą neleistinas ir tokiu atveju, koks nagrinėjamas. Teisingumo Teismas nagrinėjo tik tokį atvejį, kai valstybės narės muitinės įstaigos, remdamosi turima informacija, negalėjo būti tikros, kad egzistuoja Vengrijos muitinės įstaigų pranešimas, jog prekių judėjimo sertifikatai EUR.1 išduoti neteisėtai.

57.      Pirmiausia tai rodo sakinio dalis „ir nepaisant to, kad eksportuojančios valstybės valdžios institucijų sprendimai, kuriais iš pradžių išduoti sertifikatai EUR.1, nebuvo atšaukti ar panaikinti“. Antra, kaip Teisingumo Teismas konstatavo šio sprendimo 40 punkte, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suteiktos informacijos nematyti, jog pagrindinėse bylose Vengrijos valdžios institucijos sertifikatus atšaukė taip, kad Graikijos valdžios institucijos nagrinėjamiems produktams galėtų laikinai netaikyti preferencinio režimo. Šią išvadą reikėtų sieti su šio sprendimo 11 punktu. Jame nurodyta, kad valstybės narės muitinės įstaigos, gavusios Komisijos informaciją apie paskesnio patikrinimo rezultatus, sulaukė papildomos informacijos tiesiogiai iš Vengrijos muitinės įstaigų. Šios kartu su 1998 m. lapkričio 3 d. laišku valstybės narės muitinės įstaigoms atsiuntė trijų dalių sąrašą. Pirmojoje buvo nurodyti visų transporto priemonių, su kurių vengriška kilme sutiko ir gamintojas, ir patikrinimą atlikusios Vengrijos valdžios institucijos, identifikavimo numeriai; antrojoje išvardytos transporto priemonės, kurias šios valdžios institucijos pripažino esant užsienio kilmės, o gamintojas oficialiai su tuo sutiko; trečioji dalis buvo susijusi su transporto priemonėmis, dėl kurių statuso vyko teisminiai ginčai. Dėl šios trečiosios dalies, kur nurodytos transporto priemonės, kurių papildomas apmokestinimas buvo nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, Vengrijos kontrolės institucijos nurodė, kad negali pateikti informacijos apie pradėtus teismo procesus tol, kol šie bus užbaigti; tos pačios valdžios institucijos kompetentingų Graikijos valdžios institucijų paprašė būti kantrioms prieš pradedant nagrinėjamų muito mokesčių išieškojimą pagrindinėse bylose. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Teisingumo Teismas sprendimo 41 punkte atkreipė dėmesį į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar Graikijos valdžios institucijos turėjo pakankamai informacijos, kuri leistų manyti, kad nagrinėjami prekių judėjimo sertifikatai EUR.1 nebuvo atšaukti ir todėl tebegaliojo.

58.      Šio atvejo aplinkybės yra kitokios. Kaip per posėdį patikslino Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė, Vokietijos muitinės įstaigos nagrinėjamu atveju gavo tik Komisijos pranešimą apie paskesnio patikrinimo rezultatus. Kitaip nei Sprendime Sfakianakis, tiesiogiai iš Vengrijos muitinės įstaigų jos negavo jokios papildomos informacijos, kuri leistų suabejoti 1998 m. rugpjūčio 18 d. gautame laiške pateikta informacija. Taigi nagrinėjamas atvejis nėra toks pat kaip atvejis, kurį Teisingumo Teismas nagrinėjo Sprendimo Sfakianakis 43 punkte.

59.      Todėl Sprendimo Sfakianakis 32 ir 43 punktais grindžiami Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės prieštaravimai atmestini.

ii)    Dėl paskesnio patikrinimo teisinės galios

60.      Dabar pirmiausia nagrinėsiu, kokią teisinę galią turėjo Vokietijos muitinės įstaigoms atsiųstas pranešimas apie paskesnio patikrinimo rezultatus. Kadangi Protokolas yra tarptautinė sutartis ir jo nuostatos turi pirmenybę MK, kaip antrinės teisės akto, nuostatų atžvilgiu, pirmiausia reikėtų panagrinėti, ar atsakymą į šį klausimą galima rasti Protokolo nuostatose.

61.      Kitaip nei mano Komisija(17), man atrodo, kad Protokole aiškiai reglamentuojama, kokią teisinę galią turi pranešimas apie paskesnio patikrinimo rezultatus, jei šie rezultatai rodo, kad aptariamos motorinės transporto priemonės neturi Vengrijos kilmės statuso, o prekių judėjimo sertifikatai EUR.1 joms išduoti neteisėtai. Tai išplaukia iš administracinio bendradarbiavimo sistemos, kuri ypač aiškėja iš Protokolo 16 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio.

62.      Pagal Protokolo 16 straipsnio 1 dalį preferencinis režimas Vengrijoje kilusiems produktams, importuojamiems į Bendriją, taikomas pateikus kilmės sertifikatą. Pagal Protokolo 17 straipsnio 1 dalį prekių judėjimo sertifikatus EUR.1 išduoda Vengrijos muitinės įstaigos. Pagal Protokolo 17 straipsnio 4 ir 5 dalį jos imasi visų būtinų priemonių produktų kilmės statusui patikrinti. Iš Protokolo 32 straipsnio 3 ir 5 dalies išplaukia, kad jos atlieka ir paskesnį patikrinimą.

63.      Ši administracinio bendradarbiavimo sistema pirmiausia įpareigoja importuojančios valstybės muitinės įstaigas pripažinti eksportuojančios valstybės institucijų išduotus prekių judėjimo sertifikatus EUR.1. Taip pat įpareigoja jas pripažinti eksportuojančios valstybės muitinės įstaigų atlikto paskesnio patikrinimo rezultatus(18). Bendradarbiavimo sistema paremta ir užduočių pasidalijimu, ir abipusiu pasitikėjimu tarp importuojančios valstybės muitinės įstaigų ir eksportuojančios valstybės muitinės įstaigų. Užduočių pasidalijimas pateisinamas aplinkybe, kad eksportuojančios valstybės institucijos turi geresnę galimybę tiesiogiai patikrinti atitinkamų produktų kilmę lemiančius faktus. Ši sistema gali veikti, tik jei importuojančios valstybės muitinės įstaigos sutinka su eksportuojančios valstybės institucijų atliktais įvertinimais, ir ne tik kalbant apie prekių judėjimo sertifikatų EUR.1 išdavimą, bet ir apie jų paskesnį patikrinimą.

64.      Taigi nagrinėjamu atveju Vokietijos muitinės įstaigos turėjo pripažinti Vengrijos muitinės įstaigų atlikto paskesnio patikrinimo išvadą, kad aptariamos motorinės transporto priemonės neturi Vengrijos kilmės statuso, o prekių judėjimo sertifikatai EUR.1 šioms motorinėms transporto priemonėms išduoti neteisėtai.

65.      Šiam konstatavimui negalima prieštarauti teigiant, kad paskesnis patikrinimas nagrinėjamu atveju buvo susijęs su Komisijos tiriamąja misija. Protokolo 32 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paskesnis patikrinimas atliekamas vykdant atsitiktinius patikrinimus arba kiekvieną kartą, kai importuojančios valstybės muitinės įstaigos turi pagrįstų abejonių. Tačiau to nereikėtų suprasti kaip baigtinio sąrašo. Aiškinimas, kad ši nuostata reglamentuoja visus atvejus, kada galima atlikti paskesnį patikrinimą, lemtų akivaizdžiai absurdiškus rezultatus, nes Vengrijos muitinės įstaigos negalėtų atlikti paskesnių patikrinimų savo iniciatyva, gavusios tam tikros informacijos arba kilus įtarimams.

66.      Taip pat šiai išvadai negalima prieštarauti teigiant, kad pranešimą Vokietijos muitinės įstaigos gavo ne tiesiogiai iš Vengrijos muitinės įstaigų. Protokolo 32 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad apie paskesnio patikrinimo rezultatus informuojamos prašančios patikrinimo muitinės įstaigos. Nors sąvoka „muitinės įstaigos“ Protokole paprastai vartojama valstybių narių ir Vengrijos muitinės įstaigoms įvardyti, šią nuostatą nagrinėjamu atveju turėtų būti galima atitinkamai taikyti ir Komisijai, kurios iniciatyva ir buvo atliktas išsamus paskesnis patikrinimas. Nes, pirma, pagal Protokolo 31 straipsnio 2 dalį Bendrija ir Vengrija teikia tarpusavio pagalbą tarpininkaujant atitinkamoms jų muitinių administracijoms, siekiant patikrinti sertifikatų EUR.1 autentiškumą. Šioje nuostatoje vartojama „Bendrijos muitinių administracijos“ sąvoka, mano nuomone, apima ir Komisiją. Antra, kalbant apie Komisijos ir valstybių narių vidaus santykius, reikia atsižvelgti ir į Reglamento (EB) Nr. 515/97 17 straipsnio 2 dalį, pagal kurią Komisija, gavusi bet kokią informaciją, kuri gali padėti kiekvienos valstybės narės kompetentingoms institucijoms užtikrinti muitinės teisės aktų laikymąsi, nedelsiant perduoda ją šioms institucijoms.

67.      Galiausiai reikėtų atmesti ir Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės prieštaravimą, kad Komisijos suteikta informacija nebuvo galutinis rezultatas, nes Vengrijos muitinės įstaigos buvo pranešusios perduosiančios valstybių narių muitinės įstaigoms galutinius patikrinimo rezultatus. Juk akivaizdu, kad turėtos galvoje valstybių narių muitinės įstaigos, kurios pakluso Komisijos 1996 m. birželio 13 d. ir 1996 m. lapkričio 28 d. pranešimuose dėl administracinės pagalbos išsakytam raginimui ir pačios tiesiogiai kreipėsi į Vengrijos institucijas, prašydamos atlikti paskesnį prekių judėjimo sertifikatų EUR.1 patikrinimą. Kadangi Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė šiam raginimui nepakluso, ji negali teigti laukusi tiesioginės Vengrijos muitinės įstaigų reakcijos. Taip pat iš Vengrijos muitinės įstaigų 1998 m. gegužės 26 d. laiško buvo pakankamai aišku, kad kalbama apie galutinius rezultatus. Valstybių narių muitinės įstaigoms, kurios turėjo būti informuotos tiesiogiai, turėjo būti pranešta, kad detalius duomenis jos gali gauti iš Komisijos. Tai buvo duomenys, kuriuos Komisija Vokietijos muitinės įstaigoms persiuntė kartu su 1998 m. rugpjūčio 18 d. gautu laišku.

68.      Remdamosi 1998 m. rugpjūčio 18 d. gauto laiško duomenimis, Vokietijos muitinės įstaigos turėjo padaryti išvadą, kad aptariamos motorinės transporto priemonės neturi Vengrijos kilmės statuso ir kad šioms importuojamoms motorinėms transporto priemonėms neturėjo būti taikomas preferencinis režimas pagal Protokolo 16 straipsnio 1 dalį. Todėl Vokietijos muitinės įstaigos turėjo įtraukti mokėtiną importo muitų sumą į apskaitą a posteriori ir pranešti apie ją skolininkams.

iii) Dėl skundo poveikio

69.      Nagrinėjamu atveju kyla klausimas, ar aplinkybė, kad Vokietijos muitinės įstaigos taip pat buvo informuotos, jog paskesnio patikrinimo rezultatai yra apskųsti, kaip nors keitė teisinę padėtį. Į šį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai.

70.      Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad Protokole nėra nuostatos, kurioje būtų aiškiai pasakyta, jog paskesnio patikrinimo rezultatas turi būti įsigaliojęs. Veikiau, mano manymu, Protokolo 32 straipsnio 5 dalis, pagal kurią paskesnio patikrinimo rezultatai pranešami per trumpiausią galimą terminą, tokiai prielaidai prieštarauja.

71.      Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad valstybių narių muitinės įstaigos privalo atsižvelgti į priimtus Vengrijos teismo sprendimus dėl ieškinių, pareikštų dėl paskesnio patikrinimo rezultatų(19). Ši pareiga, viena vertus, kyla iš Protokole numatyto užduočių pasidalijimo ir abipusio pasitikėjimo tarp Vengrijos Respublikos valdžios institucijų ir valstybių narių valdžios institucijų bei apima ir teismus(20). Kita vertus, ji kyla iš būtinybės užtikrinti veiksmingą teisminę apsaugą(21). Tačiau, kitaip nei mano Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė, tai nereiškia, kad Vokietijos muitinės įstaigos dar prieš priimant tokį teismo sprendimą turi susilaikyti nuo paskesnio įtraukimo į apskaitą.

72.      Pirmiausia tokiam požiūriui prieštarauja Protokole numatyta bendradarbiavimo sistema, grindžiama užduočių pasidalijimo ir abipusio muitinės įstaigų pasitikėjimo principais. Kaip jau minėta(22), paskesnį prekių judėjimo sertifikatų EUR.1 patikrinimą atlieka eksportuojančios valstybės muitinės įstaigos, o importuojančios valstybės muitinės įstaigos privalo pasitikėti išvadų teisingumu. Tai, kad paskesnio patikrinimo rezultatai yra apskųsti, dar nereiškia, kad šis skundas bus patenkintas. Taigi jis negali sumenkinti pasitikėjimo, su kuriuo valstybių narių muitinės įstaigos turi vertinti Vengrijos muitinės įstaigų atlikto paskesnio patikrinimo rezultatus.

73.      Antra, nagrinėjamu atveju ir veiksmingos teisminės apsaugos užtikrinimo principas nereikalauja susilaikyti nuo MK 220 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje reglamentuojamo paskesnio įtraukimo į apskaitą ir MK 221 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamo pranešimo skolininkams. Nuo to reikėtų susilaikyti tik tuo atveju, jei į Vengrijos teismų sprendimus dėl ieškinių, pareikštų dėl paskesnio patikrinimo rezultatų, po jų priėmimo nebebūtų įmanoma atsižvelgti taip, kad jie turėtų pasekmių. Tačiau nagrinėjamu atveju tuo nebūtų galima remtis ir tuomet, jei teismui priėmus sprendimą Vengrijos muitinės įstaigos būtų pranešusios, kad aptariamos motorinės transporto priemonės vis dėlto turi Vengrijos kilmės statusą (tačiau jos to nepadarė)(23). Juk, kaip teisingai pastebi Komisija, jeigu vėliau paaiškėja, kad pripažintų mokėtinais muitų vis dėlto mokėti nereikia, pagal MK 236 straipsnio 1 dalį nuo jų atleidžiama arba jie grąžinami. Jei valstybių narių muitinės įstaigoms pranešama, kad eksportuojančios valstybės muitinės įstaigos dėl teismo sprendimo pakeitė savo paskesnio patikrinimo rezultatus ir vėl pripažįsta, kad nagrinėjami produktai turi Vengrijos kilmės statusą, valstybių narių muitinės įstaigos privalo į tai atsižvelgti(24). Taip pat ir tuo atveju, jei nepriimtina laukti, kol sumokėti muitai bus sugrąžinti, MK siūlo pakankamai apsaugos priemonių. Esant MK 229 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, skolininkui gali būti suteikta teisė pasinaudoti kitomis mokėjimo galimybėmis. Tiesa, tokia teisė paprastai suteikiama tik pateikus garantiją. Tačiau jos gali būti nereikalaujama, jeigu tas reikalavimas sukeltų rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų.

74.      Taigi vien aplinkybė, kad paskesnio patikrinimo rezultatai yra apskųsti, nesuteikia pagrindo susilaikyti nuo paskesnio įtraukimo į apskaitą.

75.      Ši taisyklė netaikoma, jei muitinės įstaigų pranešime aiškiai nepasakyta, kokie yra paskesnio patikrinimo rezultatai. Taip būna, pavyzdžiui, tada, kai importuojančios valstybės muitinės įstaigos eksportuojančios valstybės muitinės įstaigoms praneša, kad kol nesibaigs dėl pareikšto ieškinio pradėtas teismo procesas, jos negali pateikti daugiau informacijos, ir prašo importuojančios valstybės muitinės įstaigų būti kantrioms prieš pradedant nagrinėjamų muito mokesčių išieškojimą pagrindinėse bylose. Tačiau tai nėra šios bylos atvejis.

iv)    Išvada

76.      Remdamosi informacija, suteikta 1998 m. rugpjūčio 18 d. gautu laišku, Vokietijos muitinės įstaigos mokėtiną importo muitų sumą turėjo įtraukti į apskaitą a posteriori ir apie atitinkamą sumą pranešti skolininkui.

2.      Dėl MK 220 straipsnio sąlygų išplėtimo

a)      Šalių argumentai

77.      Toliau Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė teigia, kad plataus MK 220 straipsnio taikymo importo muitų, dėl kurių teisėtumo ex ante egzistuoja abejonių, apskaitai negalima grįsti teigiant, kad MK numatyti įmonių apsaugos mechanizmai. Veikiau tokiais atvejais suinteresuotųjų įmonių interesų sumetimais reikėtų susilaikyti nuo paskesnio įtraukimo į apskaitą. Tenka susitaikyti su rizika, kad dėl to gali sueiti skolos muitinei senaties terminas. Šią problemą prireikus galima išspręsti pritaikant MK.

b)      Vertinimas

78.      Ir šį prieštaravimą reikia atmesti. Kaip jau minėta, vadovaujantis Protokolo nuostatomis, Vokietijos muitinės įstaigos, gavusios 1998 m. rugpjūčio 18 d. laišką, turėjo padaryti išvadą, kad aptariamoms motorinėms transporto priemonėms taikyti preferencinį režimą nebuvo pagrindo. MK 220 straipsnio 1 dalies pirmasis sakinys šiuo atveju nebūtų buvęs taikytas plačiai. Todėl Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės prieštaravimas, pirmiausia grindžiamas tuo, kad nebuvo teisinio pagrindo įtraukti muitus į apskaitą a posteriori, turi būti atmestas.

79.      Tik papildydama norėčiau atkreipti dėmesį, kad Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės požiūris ne tik neteisingas, bet ir gali sukelti nemenką riziką Bendrijos biudžetui. Pagal MK 221 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį pranešimas skolininkui gali būti pateikiamas tik per trejų metų terminą nuo skolos muitinei atsiradimo dienos. Tai, kad paskesnio patikrinimo rezultatai apskųsti Vengrijos teismams, niekaip šio termino nekeičia. Jeigu tokio ieškinio pareiškimo atveju valstybių narių muitinės įstaigos, prieš įtraukdamos muitus į apskaitą a posteriori ir pranešdamos apie juos skolininkui, visada privalėtų sulaukti, kol Vengrijos teismai priims sprendimą, kiltų grėsmė, kad daugeliu atvejų sueis MK 221 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje nustatytas senaties terminas. Šiomis aplinkybėmis reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad teismo procesas nebūtinai pasibaigia pirmojoje instancijoje ir kad gali praeiti labai daug laiko, kol atsiras įsiteisėjęs sprendimas, o kartu su juo ir galutiniai rezultatai. Be to, jeigu būtų laikomasi Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės požiūrio, skolininkas, kuo labiau siekdamas, kad sueitų senaties terminas, būtų akivaizdžiai suinteresuotas kuo ilgiau užtęsti procesą Vengrijos teismuose.

3.      Dėl nesamo OLAF įvertinimo ir baigiamosios ataskaitos būtinumo

a)      Šalių argumentai

80.      Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė teigia, kad OLAF nebuvo įvertinusi Vengrijos muitinės įstaigų atlikto paskesnio patikrinimo rezultatų. Vokietijos muitinės įstaigos, jos manymu, galėjo imtis veiksmų tik remdamosi baigiamąja OLAF ataskaita. Šiuos argumentus ji, viena vertus, grindžia baigiamosios ataskaitos įrodomąja galia, antra vertus, Komisijos gairių dėl Bendrijos misijų atlikimo pagal Reglamentą Nr. 515/97(25) (toliau – Gairės) 4.5 punktu.

81.      Komisija laikosi požiūrio, kad nebuvo reikalingas nei vertinimas, nei baigiamoji ataskaita. Nagrinėjamu atveju nebeegzistavo jokių prekių judėjimo sertifikatų EUR.1, nes juos Vengrijos muitinės įstaigos buvo atšaukusios. Be to, Komisija, jos teigimu, neprivalo atlikti tiriamųjų misijų vietoje. Galiausiai Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės pateikiami argumentai dar ir prieštaringi. Juk net jei baigiamoji ataskaita egzistuoja, tai nereiškia, kad egzistuoja galutinis, t. y. įsigaliojęs, Vengrijos muitinės įstaigų sprendimas, kokio esą reikalauja Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė.

b)      Vertinimas

82.      Ir šie Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės prieštaravimai neįtikina. Pirmiausia vėlgi reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad bendradarbiavimo sistema veikia tik tada, kai importuojančios valstybės muitinės įstaigos pripažįsta eksportuojančios valstybės institucijų vertinimus, ir ne tik kalbant apie prekių judėjimo sertifikatų EUR.1 išdavimą, bet ir apie paskesnį patikrinimą(26). Ši principinė pareiga pripažinti nepriklauso nuo to, ar OLAF arba Komisija įvertina eksportuojančios valstybės muitinės įstaigų pateiktus vertinimus.

83.      Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės argumentas, kad tik baigiamoji ataskaita, minima Reglamente Nr. 515/97, suteikia Vokietijos muitinės įstaigoms būtiną minimalų pagrindą nepaisyti Vengrijos muitinės įstaigų išduotų prekių judėjimo sertifikatų EUR.1, grindžiamas neteisinga prielaida. Vokietijos muitinės įstaigos buvo informuotos apie Vengrijos muitinės įstaigų atlikto paskesnio patikrinimo rezultatus, kurie parodė, kad aptariamos motorinės transporto priemonės nėra Vengrijos kilmės produktai ir kad prekių judėjimo sertifikatai EUR.1 joms išduoti neteisėtai. Todėl jos turėjo padaryti išvadą, kad aptariamos motorinės transporto priemonės neturi Vengrijos kilmės statuso. Taigi prielaida, kad būtų reikėję nepaisyti kilmės sertifikatų, yra neteisinga.

84.      Antra, taip pat atmestinas prieštaravimas, kad Vokietijos muitinės įstaigos turėjo sulaukti Komisijos vertinimo arba baigiamosios Komisijos ataskaitos apie jos tiriamąją misiją Vengrijoje. Tiesa, kad Komisija Vengrijoje atliko tiriamąją misiją, glaudžiai susijusią su Vengrijos muitinės įstaigų atliktu paskesniu patikrinimu. Tačiau Komisijos tiriamosios misijos rezultatus ir Vengrijos muitinės įstaigų atlikto paskesnio patikrinimo rezultatus reikia vertinti atskirai. Vokietijos muitinės įstaigos apie Vengrijos muitinės įstaigų atlikto paskesnio patikrinimo rezultatus buvo informuotos 1998 m. rugpjūčio 18 d. gautu laišku. Juos kaip Protokolo 32 straipsnio 5 dalyje reglamentuojamus paskesnio patikrinimo rezultatus Vokietijos muitinės įstaigos privalėjo pripažinti iš principo, nereikalaudamos papildomo Komisijos vertinimo ar jos baigiamosios ataskaitos.

85.      Trečia, reikėtų atmesti ir Gairių 4.5 punktu grindžiamą prieštaravimą, kad valstybės narės prieš imdamosi veiksmų turi sulaukti baigiamosios Komisijos ataskaitos. Pirmiausia Gairės – tai 2009 m. balandžio mėn. dokumentas, kurį, kaip per posėdį pabrėžė Komisija, Reglamento Nr. 515/97 43 straipsnyje nurodytas komitetas priėmė tik 2009 m. gruodžio mėn., taigi gerokai vėliau nei šiai bylai reikšmingas laikotarpis nuo 1998 m. rugpjūčio 18 d. iki 1999 m. balandžio 15 dienos. Be to, Gairės, kaip aiškiai pabrėžiama jų įvade, nėra nei įpareigojančios, nei aiškina Reglamentą Nr. 515/97.

86.      Be to, mano manymu, Gairių 4.5 punkto negalima suprasti taip, kad jame numatytas atvejis, kai Vengrijos muitinės įstaigos pačios po paskesnio patikrinimo padaro išvadą, kad atitinkamos prekės nėra Vengrijos kilmės. Juk tokiu atveju iš Protokolo išplaukia, kad valstybių narių muitinės įstaigos privalo pripažinti šią išvadą, niekaip neatsižvelgdamos į baigiamąją Komisijos ataskaitą. Ši taisyklė taikoma neatsižvelgiant į tai, ar paskesnis patikrinimas buvo pradėtas Komisijai išreiškus abejonių, ar jis buvo susijęs su Komisijos tiriamąja misija.

87.      Mano manymu, šiame punkte veikiau numatytas atvejis, kai valstybės ne narės muitinės įstaigos, nepaisydamos išreikštų abejonių, ir toliau laikosi nuomonės, kad atitinkamos prekės turi kilmės statusą, ir atlikusios paskesnį patikrinimą konstatuoja, kad abejonės dėl atitinkamų produktų Vengrijos kilmės nepagrįstos, todėl prekių judėjimo sertifikatai EUR.1 išduoti teisėtai. Tokiu atveju valstybių narių muitinės įstaigos, net ir turėdamos abejonių, iš esmės negali vienašališkai nepaisyti tebegaliojančių kilmės sertifikatų. Tik esant Protokolo 32 straipsnio 6 dalyje numatytoms sąlygoms muitinės įstaigos gali atsisakyti taikyti preferencinį režimą, t. y. esant pagrįstoms abejonėms ir jei per dešimt mėnesių nuo prašymo atlikti paskesnį patikrinimą termino pabaigos nepateikiamas atsakymas arba jeigu jame trūksta informacijos. Atvejai, nenumatyti Protokolo 32 straipsnio 6 dalyje, sprendžiami pradedant Protokolo 33 straipsnyje numatytą ginčų sprendimo procedūrą. Dėl šių priežasčių tais atvejais, kai Vengrijos muitinės įstaigos vis dėlto neatsižvelgia į išreikštas abejones dėl kilmės statuso, valstybių narių muitinės įstaigoms, nedalyvavusioms Bendrijos misijoje, patartina sulaukti baigiamosios ataskaitos rezultatų(27).

4.      Dėl 1999 m. spalio 27 d. pranešimo dėl administracinės pagalbos

a)      Šalių argumentai

88.      Galiausiai Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė remiasi 1999 m. spalio 27 d. pranešimu dėl administracinės pagalbos. Jos teigimu, jis rodo, kad Komisija pati manė, jog Vokietijos muitinės įstaigos įtraukti muitus į apskaitą a posteriori turėjusios tik Komisijos baigiamosios ataskaitos pagrindu. Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė šį požiūrį pirmiausia pagrindžia pranešime dėl administracinės pagalbos išsakytu OLAF raginimu valstybėms narėms imantis veiksmų remtis Bendrijos 1999 m. vasario mėn. ataskaitos išvadomis(28).

b)      Vertinimas

89.      Ir šis prieštaravimas neįtikina.

90.      Pirmiausia reikia priminti, kad Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė 1999 m. spalio 27 d. pranešimą dėl administracinės pagalbos cituoja labai sutrumpintą. Juo OLAF pirmiausia paragino muitinės įstaigas atmesti pakoreguotas Vengrijos muitinės išvadas, 1999 m. vasarą išsiųstas atskiroms valstybėms narėms, ir, antra, imantis veiksmų remtis Bendrijos 1999 m. vasario mėn. ataskaitos išvadomis. Iš šio raginimo, priešingai nei yra įsitikinusi Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė, negalima daryti išvados, kad Komisija manė, jog Vokietijos muitinės įstaigos imtis veiksmų gali tik gavusios baigiamąją ataskaitą.

91.      Nagrinėjant faktus reikėtų atsižvelgti į tai, kad Vengrijos muitinės įstaigos, Vengrijos teismams priėmus sprendimą, iš dalies pakeitė paskesnio patikrinimo rezultatus ir tik tam tikroms motorinėms transporto priemonėms vėl pripažino Vengrijos kilmės statusą. Šį pakeitimą Vokietijos muitinės įstaigos pagal Protokole numatytą bendradarbiavimo sistemą iš esmės privalėjo pripažinti. OLAF raginimas remtis baigiamąja Komisijos ataskaita turi būti vertinamas atsižvelgiant į šias aplinkybes. OLAF nenorėjo pripažinti pakeistų paskesnio patikrinimo rezultatų ir todėl ragino valstybes nares remtis baigiamąja Komisijos ataskaita, kad būtų galima nepaisyti pakeistų paskesnio patikrinimo rezultatų.

92.      Nagrinėjamu atveju nebūtina aiškintis, ar šis raginimas suderinamas su Protokolu. Jis bent jau tikrai nereiškė, kad Komisija manė, jog, vertinant aptariamas motorines transporto priemones, reikia remtis baigiamąja ataskaita. Juk pranešime dėl administracinės pagalbos išsakytas raginimas buvo susijęs tik su motorinėmis transporto priemonėmis, kurias Vengrijos muitinės įstaigos dabar jau vėl laikė Vengrijos kilmės produktais. Tačiau aptariamas motorines transporto priemones Vengrijos muitinės įstaigos net ir po teismo sprendimo ir toliau tebevertino kaip neturinčias Vengrijos kilmės statuso ir laikėsi nuomonės, kad prekių judėjimo sertifikatai EUR.1 joms išduoti neteisėtai.

5.      Išvada

93.      Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmiausia konstatuotina, kad Vokietijos muitinės įstaigos, remdamosi informacija, suteikta 1998 m. rugpjūčio 18 d. gautu laišku, pagal MK 220 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį turėjo mokėtiną importo muitų sumą įtraukti į apskaitą a posteriori ir pagal MK 221 straipsnio 1 dalį apie ją pranešti skolininkams.

B –    Dėl laiko, kada ginčijama nuosavų išteklių suma turėjo būti sumokėta į sąskaitą

1.      Šalių argumentai

94.      Komisija mano, kad mokėtinas muitų sumas Vokietijos muitinės įstaigos turėjo apskaityti a posteriori ir pranešti apie jas skolininkams per tris mėnesius nuo 1998 m. rugpjūčio 18 d., taigi iki 1998 m. lapkričio 18 dienos. Taip pat skaitant iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1552/1989 bei Reglamento Nr. 1150/2000 2, 6, 9, 10 ir 17 straipsnius bei iš Teisingumo Teismo praktikos byloje C‑392/02 Komisija prieš Daniją(29) matyti, kad Vokietijos Federacinė Respublika ginčijamą nuosavų išteklių sumą, lygią nagrinėjamiems importo muitams, atėmus 10 %, turėjo įmokėti į sąskaitą nuo 1999 m. sausio 20 dienos.

95.      Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė prieštarauja, kad jos negalima kaltinti padarius muitų teisės aktų pažeidimą ir kad vien todėl Bendrija neįgijo teisės iš Vokietijos Federacinės Respublikos reikalauti Bendrijai priklausančios nuosavų išteklių sumos. Taip pat Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė per posėdį pirmą kartą rėmėsi tuo, kad paskesnis įtraukimas į apskaitą ir pranešimas skolininkams per tris mėnesius nuo 1998 m. rugpjūčio 18 d. nebūtų automatiškai reiškę, kad teisė į priklausančią nuosavų išteklių sumą būtų atsiradusi nuo sausio 20 dienos. Komisija, Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės teigimu, atsižvelgia tik į iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1552/89 6 straipsnio 2 dalies a punktą. Tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad pagal šio reglamento 6 straipsnio 2 dalies b punktą mokėtinos sumos, neįskaitytos į sąskaitas dėl to skolininko nemokumo, įrašomos į atskiras sąskaitas. Tai padaryti galima ir tada, kai pareiškiamas ieškinys. Tačiau beveik neabejotina, kad tokie ieškiniai bus pareikšti.

2.      Vertinimas

96.      Komisija argumentuoja, kad Vokietijos muitinės įstaigos muitus turėjo įtraukti į apskaitą a posteriori ir pranešti apie jas skolininkams per tris mėnesius nuo 1998 m. rugpjūčio 18 dienos. Viena vertus, ji daro nuorodą į atvejo sudėtingumą, kita vertus, į tai, kad šis atvejis valstybėms narėms buvo žinomas nuo 1996 metų. Faktiškai Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė tam neprieštarauja(30). Atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, man neatrodo, kad nustatytas trijų mėnesių terminas buvo pernelyg trumpas. Taigi šiame procese dėl valstybės įsipareigojimų nevykdymo galima manyti, kad Vokietijos muitinės įstaigos per tris mėnesius nuo 1998 m. rugpjūčio 18 d. turėjo įtraukti muitus į apskaitą a posteriori ir pranešti apie juos skolininkams.

97.      Pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1552/89 2 straipsnį Bendrijai priklausanti nuosavų išteklių suma nustatoma iš karto, kai kompetentingos valstybės narės institucijos praneša skolininkui apie mokėtinus mokesčius. Šio reglamento 6 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad pagal šio reglamento 2 straipsnį nustatytos sumos, laikantis šios dalies b punkto reikalavimų, įskaitomos į sąskaitas ne vėliau kaip pirmą darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį buvo nustatyta nuosavų išteklių suma, dienos. Pagal 9 straipsnį ir 10 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą valstybė narė privalo nuosavus išteklius sumokėti į Komisijos sąskaitą ne vėliau kaip pirmą darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį pagal 2 straipsnį buvo nustatyta priklausanti mokėti suma, dienos.

98.      Teisingumo Teismas byloje C‑392/02 Komisija prieš Daniją yra nustatęs, kad valstybių narių įpareigojimas nustatyti Bendrijų nuosavų išteklių sumą egzistuoja ir tuomet, kai valstybių narių muitinės įstaigos, pažeisdamos muitų teisės aktus, neišieškojo muitų sumos iš skolininko. Kalbant apie įpareigojimą pervesti nuosavus išteklius į Komisijos sąskaitą per nustatytą terminą, nereikia daryti skirtumo tarp atvejo, kai valstybė narė nustatė nuosavus išteklius jų neperduodama, ir to, kai ji neleistinai jų nenustatė(31).

99.      Taikant šiuos teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad Vokietijos Federacinė Respublika susijusią nuosavų išteklių sumą į sąskaitą sumokėjo akivaizdžiai pavėluotai. Įtraukti muitus į apskaitą a posteriori ir pranešti apie juos skolininkams ji turėjo vėliausiai iki 1998 m. lapkričio 18 d., o sumokėti nuosavus išteklius į sąskaitą – vėliausiai iki 1999 m. sausio 20 dienos. Bet jie buvo sumokėti tik 2005 m. spalio 31 dieną.

100. Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė per posėdį žodinio proceso tvarka pirmą kartą teigė, kad tuo (hipotetiniu) atveju, jei Vokietijos muitinės įstaigos būtų muitų sumas apskaičiusios a posteriori ir apie jas pranešusios skolininkams, būtų kilęs klausimas dėl įrašymo į atskiras sąskaitas, numatyto iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1552/89 6 straipsnio 2 dalies b punkte. Tokiu atveju, vadovaujantis šio reglamento 10 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, nuosavi ištekliai turėtų būti sumokėti į sąskaitą tik ne vėliau kaip pirmą darbo dieną po devynioliktos antro mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį buvo išieškotos priklausančios mokėti sumos, dienos.

101. Šį prieštaravimą reikia atmesti nesiaiškinant, ar procedūrine prasme buvo leistina pirmą kartą pareikšti tokį prieštaravimą žodinės proceso dalies stadijoje. Pirma, reikėtų atkreipti dėmesį, kad, vadovaujantis principu reus in excipiendo fit actor, įrodymų pateikimo bei įrodinėjimo, jog iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1552/89 6 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos sąlygos buvo įvykdytos, našta teko Vokietijos Federacinei Respublikai. Tačiau ji, viena vertus, nepateikė argumentų, dėl kokių priežasčių nagrinėjamu atveju būtų reikėję daryti prielaidą, kad skolininkas nemokus(32). Kita vertus, neįtikina jos argumentai dėl valstybių narių galimybės tuo atveju, jeigu būtų pareikštas ieškinys, mokėtinas sumas įrašyti į atskiras sąskaitas. Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės teigimu, beveik neabejotina, kad skolininkai būtų apskundę nustatytas mokėtinas sumas. Ši faktinė išvada kelia didelių abejonių. Juk kol Vengrijos muitinės įstaigos laikėsi anksčiau padarytų išvadų, kad aptariamos motorinės transporto priemonės nėra Vengrijos kilmės produktai, Vokietijos muitinės įstaigoms apskundus nustatytas mokėtinas sumas, niekaip nebuvo galima tikėtis laimėti. Kaip ir Vokietijos muitinės įstaigos, Vokietijos teismai taip pat iš esmės turėjo gerbti šias išvadas. Todėl protingas skolininkas pirmiausia būtų bandęs skųsti paskesnio patikrinimo rezultatus Vengrijoje. Taigi, kitaip nei mano Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė, negalima daryti prielaidos, kad Vokietijos muitinės įstaigų nustatytos mokėtinos muitų sumos būtų buvusios iš karto apskųstos. Tad susidaro non liquet situacija, kuriai esant įrodinėjimo našta tenka Vokietijos Federacinei Respublikai. Mano nuomone, tokią išvadą nagrinėjamu atveju leidžia daryti ir negalėjimas išsiaiškinti priežastis – tas faktas, kad Vokietijos muitinės įstaigos, pažeisdamos muitų teisės aktus, neįtraukė muitų sumų į apskaitą a posteriori ir nepranešė apie juos skolininkams. Be to, reikia priminti, kad iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1552/89 6 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyto įrašymo į atskiras sąskaitas sąlyga – ne tik tai, kad nurodytos mokėtinos sumos užginčijamos, bet ir tai, kad pateikiama garantija. Dėl šios sąlygos Vokietijos Federacinė Respublika nepateikė jokių argumentų.

102. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Vokietijos Federacinė Respublika, nuosavus išteklius sumokėdama į sąskaitą pavėluotai, pažeidė iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1552/89 2 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalies b punktą, 9 straipsnį, 10 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą ir 17 straipsnį.

C –    Dėl vengimo mokėti palūkanas

1.      Šalių argumentai

103. Galiausiai Komisija kaltina Vokietijos Federacinę Respubliką pažeidus Reglamento Nr. 1522/89 bei Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnį, nes ji už ginčijamą nuosavų išteklių sumą nesumokėjo palūkanų. Prievolei sumokėti palūkanas neprieštarauja ir jos 2003 m. birželio 12 d. posėdžio protokole užfiksuotas teiginys, kad, atlikus mokėjimą per Komisijos pasiūlytą terminą, palūkanos gali būti neskaičiuojamos. Tai tvirtindama Komisija neturėjusi omeny, kad palūkanos būtų pradėtos skaičiuoti tik nuo šio momento. Vokietijos Federacinė Respublika negalinti remtis teisėtų lūkesčių principu.

104. Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė pirmiausia teigia, kad sumokėti ji nepavėlavo, todėl nėra ir pagrindo skaičiuoti palūkanų. Net ir tuo atveju, jei būtų laikoma, kad ji padarė muitų teisės aktų pažeidimą, vėlavimas atsirado tik Komisijai nustačius terminą. Taip pat ji argumentuoja, kad palūkanos negali būti pradėtos skaičiuoti nuo Komisijos ex post nustatyto trijų mėnesių termino pradžios. Be to, Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė remiasi 2003 m. birželio 12 d. posėdžio protokole užfiksuotu sakiniu, kad sumokėjus per Komisijos pasiūlytą terminą palūkanos gali būti neskaičiuojamos. Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika sumokėjo per nustatytą terminą, ji gali tikėtis teisėtų lūkesčių apsaugos.

2.      Vertinimas

105. Pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1522/19 bei vėlesnio Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnį už bet kokį pavėluotą įmokos įskaitymą valstybė moka palūkanas. Vokietijos Federacinė Respublika pavėlavo sumokėti. Kaip jau minėta, sumokėti į sąskaitą ji turėjo vėliausiai iki 1999 m. sausio 20 d.; tačiau ji tai padarė tik 2005 m. spalio 31 dieną.

106. Argumentai, kuriais Vokietijos Federacinė Respublika neigia savo vėlavimą, neįtikina.

107. Pirma, vėlavimo atsiradimas nesiejamas su sąlyga, kad Komisija nustato terminą, ir šis terminas praeina. Skaitant iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1522/19 ir vėlesnio Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnį matyti, kad už bet kokį pavėluotą įmokos įskaitymą mokamos palūkanos. Sprendžiant iš šios nuostatos teksto, nesvarbu, ar buvo nustatytas terminas. Toliau skaitant iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1522/19 ir vėlesnio Reglamento Nr. 1150/2000 10 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą matyti, kad mokama į sąskaitą ne vėliau kaip pirmą darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį buvo nustatyta priklausanti mokėti suma, dienos. Ir šioje nuostatoje mokėjimo data siejama su įstatyme nustatyta kalendorine data. Todėl nėra svarbu, ar terminas yra nustatomas.

108. Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės prieštaravimas, kad tokiu atveju, koks nagrinėjamas, neleistina, jog Komisija ex post savo nuožiūra nustato, nuo kada nuosavų išteklių suma tapo mokėtina, yra klaidingas. Kaip jau minėta, mokėjimo data nepriklauso nuo Komisijos nustatyto termino. Ši taisyklė taikytina ir nagrinėjamu atveju. Tiesa, reikėtų atskirai aptarti Komisijos procesinių veiksmų klausimą. Nagrinėjamu atveju objektyvių sunkumų kelia tikslaus momento, kada Vokietijos muitinės įstaigos galėjo įtraukti muitus į apskaitą a posteriori ir pranešti apie juos skolininkams, nustatymas. Todėl Komisija savo ieškinyje rėmėsi tuo, kad trys mėnesiai Vokietijos muitinės įstaigoms buvo pakankamai ilgas laikas įtraukti muitus į apskaitą a posteriori ir pranešti apie juos skolininkams. Procesinį Komisijos veiksmą reikėtų suprasti taip, kad vėliausiai tada galima buvo daryti prielaidą, jog padarytas pažeidimas. Tačiau tai nereiškia, kad Komisija materialinės teisės prasme nustatė terminą, per kurį nuosavi ištekliai turėjo būti įmokėti į sąskaitą ir nuo kurio turėjo būti pradėtas skaičiuoti vėlavimas.

109. Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė savo požiūrio negali grįsti ir Sprendimu Komisija prieš Daniją(33). Šiame sprendime nėra jokios nuorodos, kad prievolė sumokėti palūkanas, priešingai nei teigiama iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1522/19 ir vėlesnio Reglamento Nr. 1150/2000 10 ir 11 straipsnių formuluotėse, susijusi su nustatytu terminu. Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė daro nuorodą į šio sprendimo 27 punktą, tačiau reikėtų pažymėti, kad Teisingumo Teismas šiame punkte tik pateikė bylos aplinkybes. Kitaip nei mano Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė, iš rezoliucinės dalies neišplaukia jokia panaši išvada ar pritarimas tokiai administracinei praktikai. Šioje procedūroje dėl valstybės įsipareigojimų nevykdymo Komisija tik buvo prašiusi pripažinti, kad Danijos Karalystė, nesumokėjusi palūkanų pasibaigus terminui, kurį ji valstybei narei buvo nustačiusi įsiskolintoms sumoms sumokėti, neįvykdė įsipareigojimų(34). Rezoliucinėje dalyje Teisingumo Teismo suformuluotas sprendimas patenkinti šį prašymą grindžiamas ne ultra petita principu. Todėl iš jos negalima daryti išvadų dėl Reglamento Nr. 1522/19 ir vėlesnio Reglamento Nr. 1150/2000 10 ir 11 straipsnių aiškinimo, nesuderinamo su šių nuostatų formuluotėmis. Veikiau iš Teisingumo Teismo šio sprendimo 67 punkte pateiktų motyvų ir minimos teismo praktikos pavyzdžių išplaukia, kad tarp įpareigojimo nustatyti Bendrijos nuosavus išteklius ir pervesti juos į sąskaitą per (reglamente) nustatytą terminą bei įpareigojimo sumokėti palūkanas egzistuoja neatskiriamas ryšys. Šis tvirtinimas grindžiamas šio sprendimo tame pačiame 67 punkte išsakyta mintimi, kad nuosavus išteklius reglamentuojančių teisės aktų požiūriu negalima daryti skirtumo tarp atvejo, kai valstybė narė nustatė nuosavus išteklius jų neperduodama, ir to, kai ji jų nenustatė. Taigi valstybė narė neturi gauti naudos dėl to, kad nuosavus išteklius sumokėjo į sąskaitą ne per iš dalies pakeistame Reglamente Nr. 1522/19 ir vėlesniame Reglamente Nr. 1150/2000 numatytą terminą.

110. Antra, Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė, grįsdama prieštaravimą, kad neprivalėjusi mokėti palūkanų, pasitelkia teisėtų lūkesčių argumentą. Jos teigimu, 2003 m. birželio 12 d. posėdžio protokole užfiksuotas Komisijos teiginys, kad sumokėjus per jos pasiūlytą terminą palūkanos gali būti neskaičiuojamos. Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika sumokėjo ginčijamą nuosavų išteklių sumą per Komisijos nustatytą terminą, jos teisėti lūkesčiai turi būti apginti.

111. Ir šį prieštaravimą reikia atmesti. Nagrinėjamu atveju negalima manyti, kad Vokietijos Federacinė Respublika turėjo teisėtų lūkesčių dėl to, kad jai nereikės mokėti palūkanų. Pirma teisėtų lūkesčių atsiradimo sąlyga – įgaliotas ir patikimas šaltinis turi būti davęs tikslius, besąlyginius ir tarpusavyje derančius patikinimus. Antra, dėl šių patikinimų pobūdžio šiam asmeniui turi atsirasti teisėtų lūkesčių. Ir galiausiai šie patikinimai turi atitikti galiojančias taisykles(35).

112. Nagrinėjamu atveju neįvykdytos jau pirmosios dvi sąlygos. 2003 m. birželio 12 d. posėdžio protokolo turinio Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė negalėjo laikyti pakankamai tiksliais patikinimais, dėl kurių jai būtų galėję atsirasti teisėtų lūkesčių. Tiesa, minėtą posėdžio protokolo sakinį, priešingai nei mano Komisija, galima suprasti ne tik taip, kad juo tik atkreipiamas dėmesys į vėlavimo laikotarpio sutrumpėjimą. Tačiau šis sakinys, priešingai nei mano Vokietijos Federacinė Respublika, nebūtinai turi būti suprastas tik taip, kad sumokėjus ginčijamą nuosavų išteklių sumą į sąskaitą per nustatytą terminą nebus skaičiuojamos palūkanos. Taip neleidžia manyti jau vien faktas, kad per visą tą laiką susikaupė nemenkos ginčijamos palūkanos (571 011,21 eurų), pranokstančios ginčijamų nuosavų išteklių sumą (367 861,98 eurų). Komisijos sakinį taip pat galima suprasti taip, kad Komisija, skaičiuodama visų valstybių narių, kurios, pažeisdamos muitų teisės aktus, neišieškojo muitų ir nepervedė atitinkamų nuosavų išteklių sumų Komisijai, mokėtinas palūkanas, siekė nustatyti ne tik vienodą pradžios datą, bet ir vienodą galutinę datą(36). Toks metodas būtų palengvinęs palūkanų skaičiavimą, nes nebūtų reikėję atskirai nustatyti kiekvienos valstybės narės vėlavimo laikotarpį. Tačiau nebūtina aiškintis, kaip reikėjo suprasti šį sakinį. Pakanka konstatuoti, jog jam trūko būtino tikslumo, kad sukeltų Vokietijos Federacinei Respublikai teisėtų lūkesčių.

113. Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė taip pat teigia, kad atsakomybė už neaiškumus turi tekti Komisijai. Tai esą išplaukia iš to, kad prievolių vykdymo srityje teisinio saugumo principui tenka ypatinga reikšmė. Nepaisant klausimo, ar teisinio saugumo principas turi atitinkamą reikšmę kalbant apie teisės į nuosavų išteklių sumas atsiradimą, šis prieštaravimas klaidingas. Teisinis pagrindas pradėti skaičiuoti palūkanas buvo nustatytas iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1522/19 11 straipsnyje, skaitomame kartu su 10 straipsniu. Šios nuostatos yra aiškios ir tikslios. O nagrinėjamas tik klausimas, ar Vokietijos Federacinė Respublika, remdamasi 2003 m. birželio 12 d. posėdžio protokole užfiksuotu sakiniu, turėjo pagrindo turėti lūkesčių, kad Komisija palūkanų neskaičiuos. Atsakant į jį taikomi šios išvados 111 punkte minėti principai.

114. Trečia, toliau pateikti svarstymai įrodo, kad Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė negalėjo turėti teisėtų lūkesčių. Net 2003 m. birželio 12 d. posėdžio protokole užfiksuotą sakinį interpretuojant taip, kad Komisija, sulaukusi įmokos per savo nustatytą terminą, nereikalaus sumokėti palūkanų, sąlygų atsirasti teisėtiems Vokietijos Federacinės Respublikos lūkesčiams nebūtų. Atsižvelgiant į nemenką palūkanų dydį ir ankstesnes aplinkybes, tokį pasiūlymą sąžiningai buvo galima suprasti tik taip, kad Komisija atsisakys palūkanų, tik jei valstybės narės savo ruožtu pripažins prievolę sumokėti ginčijamą nuosavų išteklių sumą. Neatsižvelgiant į klausimą, ar toks Komisijos elgesys būtų buvęs teisėtas, konstatuotina, kad Vokietijos Federacinė Respublika ginčijamą nuosavų išteklių sumą sumokėjo tik su aiškia išlyga ir nepripažindama Komisijos teisės į nuosavų išteklių sumą.

115. Taigi Vokietijos Federacinė Respublika turėjo sumokėti palūkanas už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 21 d. iki 2005 m. spalio 30 dienos. Todėl konstatuotina, kad Vokietijos Federacinė Respublika pažeidė prievolę mokėti palūkanas, nustatytą iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1522/19 ir vėlesnio Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnyje.

V –    Bylinėjimosi išlaidos

116. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

VI – Išvada

117. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau pripažinti, kad:

1.      Vokietijos Federacinė Respublika pažeidė įsipareigojimus pagal 1989 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EEB, Euratomas) Nr. 1522/19, įgyvendinančio Sprendimą 88/376/EEB, Euratomas dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos, iš dalies pakeisto 1996 m. liepos 8 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1355/96, keičiančiu Reglamentą Nr. 1552/89, 9 straipsnį, skaitomą kartu su 2 straipsniu, 6 straipsnio 2 dalies a punktu ir 10 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, nes 367 861,98 eurų dydžio nuosavų išteklių sumą į sąskaitą sumokėjo ne vėliausiai 1999 m. sausio 20 d., o tik 2005 m. spalio 31 dieną.

2.      Vokietijos Federacinė Respublika pažeidė įsipareigojimus pagal Reglamento Nr. 1552/89, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1355/96, 11 straipsnį ir 2000 m. gegužės 22 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1150/2000, įgyvendinančio Sprendimą 94/728/EB, Euratomas dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos, 11 straipsnį, nes atsisakė mokėti 571 011,21 eurų dydžio palūkanas, atsiradusias nuo 1999 m. sausio 21 d. iki 2005 m. spalio 30 d. už vėlavimą sumokėti mokėtiną nuosavų išteklių sumą.

3.      Vokietijos Federacinė Respublika padengia bylinėjimosi išlaidas.

1 – Originalo kalba: vokiečių.

2 ‑ Patvirtinta 1993 m. gruodžio 13 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu dėl Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Vengrijos Respublikos Europos sutarties patvirtinimo (OL L 347, p. 1).

3 ‑ OL L 302, p. 1.

4 ‑ 2006 m. vasario 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Sfakianakis (C‑23/04–C‑25/04, Rink. p. I‑1265).

5 ‑OL L 201, 1995, p. 39.

6 ‑ OL L 92, 1997, p. 1.

7 ‑ Plg. Sprendimu Nr. 1/95 nustatytos redakcijos Protokolo 11 straipsnį. Be to, Sprendimu Nr. 3/96 nustatytos redakcijos Protokolo 16 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad galima pateikti sąskaitos deklaraciją. Tačiau ji nagrinėjamu atveju jokios reikšmės neturi.

8 ‑ Plg. Sprendimu Nr. 1/95 nustatytos redakcijos Protokolo 12 straipsnio 1 dalį.

9 ‑ Plg. Sprendimu Nr. 1/95 nustatytos redakcijos Protokolo 12 straipsnio 6 dalį.

10 ‑ OL L 82, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 8 t., p. 232.

11 ‑ OL L 293, p. 9. Sprendimas 94/728 nuo 1995 m. sausio 1 d. pakeitė 1988 m. birželio 24 d. Tarybos sprendimą dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (88/376/EEB, Euratomas) (OL L 185, p. 24; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk. 1 t., p. 176) ir pats nuo 2002 m. sausio 1 d. buvo pakeistas 2000 m. rugsėjo 29 d. Tarybos sprendimu dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (2000/597/EB, Euratomas) (OL L 253, p. 42).

12 ‑ Sprendimas 94/728 nuo 1995 m. sausio 1 d. pakeitė Sprendimą 88/376/EEB.

13 ‑ OL L 155, p. 1.

14 ‑ OL L 175, p. 3.

15 ‑ OL L 130, p. 1.

16 ‑ Minėtas 4 išnašoje.

17 ‑ Žr. Komisijos ieškinio 52 ir paskesnius punktus. Tačiau Komisija žodis žodin pakartoja generalinio advokato P. Léger svarstymus, pateiktus jo išvados byloje Sfakianakis (minėta 4 išnašoje) 61 ir paskesniuose punktuose. Bet šie svarstymai nesusiję su klausimu, ar Protokole reglamentuojamas atvejis, kai eksportuojančios valstybės muitinės įstaigos po paskesnio patikrinimo konstatuoja, kad atitinkamos prekės neturi tos valstybės kilmės statuso, o prekių judėjimo sertifikatai EUR.1 joms išduoti neteisėtai. Į šį klausimą generalinis advokatas išvados 34 punkte atsakė teigiamai, tačiau darydamas nuorodą į Protokole numatytą bendradarbiavimo ir užduočių pasidalijimo sistemą. O 61 ir paskesniuose punktuose pateikti svarstymai susiję su klausimu, ar reikia atsižvelgti į paskesnio patikrinimo rezultatų apskundimą, ar į tokio apskundimo sustabdomąjį poveikį.

18 ‑ 1997 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Pascoal & Filhos (C‑97/95, Rink. p. I‑4209, 33 punktas); 1996 m. gegužės 14 d. Sprendimas Faroe Seafoodir kt. (C‑153/94 ir C‑204/94, Rink. p. I‑2465, 20 punktas) bei Sprendimas Sfakianakis (minėtas 4 išnašoje, 49 punktas).

19 ‑ Sprendimas Sfakianakis (minėtas 4 išnašoje, 32 punktas).

20 ‑ Sprendimas Sfakianakis (minėtas 4 išnašoje, 21–26 punktai).

21 ‑ Sprendimas Sfakianakis (minėtas 4 išnašoje, 27 ir paskesnis punktas).

22 ‑ Šios išvados 61 punktas.

23 ‑ Vengrijos muitinės įstaigos, teismui priėmus sprendimą, paskesnio patikrinimo rezultatus pakeitė, tačiau išvados dėl susijusių motorinių transporto priemonių liko nepakeistos: Vengrijos muitinės įstaigos ir toliau manė, kad tie produktai neturi Vengrijos kilmės statuso ir kad prekių judėjimo sertifikatai EUR.1 jiems išduoti neteisėtai; žr. šios išvados 36 punktą.

24 ‑ Sprendimas Sfakianakis (minėtas 4 išnašoje, 32 punktas).

25 ‑ Vademecum for the participants in community administrative and investigative cooperation missions in third countries.

26 ‑ Žr. šios išvados 61 punktą.

27 ‑ Tačiau, mano manymu, priešingai nei mano Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė, tai nesusiję su didesne baigiamosios ataskaitos įrodomąja galia. Pirma, valstybių narių muitinės įstaigos, dalyvavusios Bendrijos misijoje, pagal Gairių 4.4 punktą imtis veiksmų gali net negavusios baigiamosios ataskaitos. Antra, Gairių 4.5 punkte aiškiai daroma nuoroda į tai, kad iš esmės lemiamą reikšmę turi ne baigiamoji ataskaita, o dokumentai, pridėti prie jos. Gairių 4.5 punkte numatyta rekomendacija sulaukti baigiamosios ataskaitos veikiau siekiama užtikrinti, kad valstybių narių muitinės įstaigos taikys vienodas procedūras.

28 ‑ Žr. atsiliepimo į ieškinį 37 punkte išskirtą vietą.

29 ‑ 2005 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Daniją (C‑392/02, Rink. p. I‑9811).

30 ‑ Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės pateikto vertinimo, kad tokiais veiksmais Komisija savo nuožiūra neleistinai nustatė terminą, žr. šios išvados 108 ir paskesnį punktus.

31 ‑ Sprendimas Komisija prieš Daniją (minėtas 29 išnašoje, 67 ir 68 punktai).

32 ‑ Veikiau tokia bendra nuoroda į galimą nemokumą tam tikra prasme prieštarauja Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės tripliko 5 puslapyje išsakytam tvirtinimui, kad daugeliu atvejų negalima laikyti skolininkų turint rimtų ekonominių sunkumų.

33 ‑ Minėtas 29 išnašoje.

34 ‑ Sprendimas Komisija prieš Daniją (minėtas 29 išnašoje, 1 punktas).

35 ‑ 2005 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Branco prieš Komisiją (T‑347/03, Rink. p. II‑2555, 102 punktas).

36 ‑ Taip interpretuoti ypač leidžia faktas, kad Komisija visoms aptariamos valstybėms narėms nustatė vienodą palūkanų skaičiavimo pradžios datą – 1998 m. lapkričio 18 d., neatsižvelgdama į tai, ar valstybių narių muitinės įstaigos informaciją, reikalingą įtraukti muitus į apskaitą a posteriori, turėjo jau 1998 m. liepos 13 d., ar tik 1998 m. rugpjūčio 18 d. Šiomis aplinkybėmis buvo visiškai aišku, kad Komisija, kalbėdama apie valstybių narių įmokas per jos nustatytą terminą, siekė nustatyti ir vienodą galutinę datą, kad būtų įmanoma palūkanas skaičiuoti vienodai.

Full & Egal Universal Law Academy