EUR-Lex -  62008CC0484 - LT

GENERALINĖS ADVOKATĖS

VERICA TRSTENJAK IŠVADA,

pateikta 2009 m. spalio 29 d.(1)

Byla C‑484/08

Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid

prieš

Asociación de Usuarios de Servicios Bancarios (Ausbanc)

(Tribunal Supremo (Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – 4 straipsnio 2 dalis – Su pagrindiniu sutarties dalyku susijusių sąlygų nesąžiningumo vertinimas – 8 straipsnis – Minimalus derinimas – Griežtesnės valstybių narių teisės nuostatos, skirtos užtikrinti didesnę vartotojų apsaugą – Skirtingos pozicijos dėl visiško suderinimo“

Turinys

I –   Įžanga

II – Teisinis pagrindas

A –   Bendrijos teisė

B –   Nacionalinė teisė

III – Bylos aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

IV – Procesas Teisingumo Teisme

V –   Pagrindiniai šalių argumentai

VI – Teisinis vertinimas

A –   Įžanginės pastabos

B –   Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas

C –   Prejudicinių klausimų vertinimas

1.     Dėl pirmojo ir antrojo klausimų

a)     Galimybė taikyti Direktyvos 93/13 8 straipsnį

i)     Griežtesnė nacionalinė nuostata

ii)   Direktyvos 93/13 taikymo sritis

–       Taikymo sritis ratione personae ir ratione materiae

–       Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies aiškinimas

b)     Direktyvos 93/13 8 straipsnyje numatyto leidimo apimtis

i)     4 straipsnio 2 dalis nėra privaloma

ii)   Minimalus derinimas

c)     Išvada

2.     Dėl trečiojo klausimo

a)     Teisinis vertinimas Bendrijos tikslų požiūriu

b)     Teisinis vertinimas pagal sukonkretinančias normas

i)     Konkurencijos taisyklės

ii)   Pagrindinės laisvės

c)     Išvada

VII – Išvada

I –    Įžanga

1.        Šioje prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje Ispanijos Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) pateikė Teisingumo Teismui tris prejudicinius klausimus dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 8 straipsnio, skaitomo kartu su šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalimi ir EB 2 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalies g punktu ir 4 straipsnio 1 dalimi(2).

2.        Teisiniu požiūriu šioje byloje iš esmės siekiama sužinoti, ar Bendrijos valstybės narės gali remtis direktyvos 8 straipsniu, kad galėtų, nukrypdamos nuo direktyvos 4 straipsnio 2 dalies, sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimą išplėsti ir toms sąlygoms, kurios yra susijusios arba su „pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu“, arba su „kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms“.

3.        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp Asociación de Usuarios de Servicios Bancarios (atsakovė kasaciniame procese, toliau – atsakovė pagrindinėje byloje), juridinio asmens, kurio įstatuose numatytas tikslas yra „kredito ir finansų įstaigų teikiamų paslaugų vartotojų teisėtų interesų gynyba“, bei tarp kredito įstaigos Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid (kasatorė, toliau – ieškovė pagrindinėje byloje). Ieškiniu pirmojoje instancijoje buvo siekiama panaikinti bei netaikyti vadinamos „apvalinimo sąlygos“, kurią atsakovas kaip iš anksto suformuluotą sutarties sąlygą įtraukdavo į kiekvieną su savo klientais sudaromą paskolos sutartį būstui įsigyti.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisė

4.        Direktyvos 93/13 dvyliktoje, septynioliktoje ir devynioliktoje konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„tačiau kadangi nacionaliniai įstatymai, kokie jie yra dabar, leidžia numatyti tik dalinį jų suderinimą; kadangi, visų pirma, ši direktyva apima tik tas sutarčių sąlygas, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi; kadangi valstybės narės turi turėti galimybę, deramai atsižvelgiant į Sutartį, vartotojams suteikti didesnę apsaugą nacionalinėmis nuostatomis, kurios yra griežtesnės už šios direktyvos nuostatas;

kadangi prie šios direktyvos pridedamas sąlygų sąrašas gali būti tik orientacinis ir dėl to, jog direktyva yra minimalaus pobūdžio, šių sąlygų apimtis gali būti valstybių narių plečiama ar labiau ribojama jų nacionaliniais įstatymais;

kadangi šioje direktyvoje nei tos sąlygos, kurios apibūdina pagrindinį sutarties dalyką, nei tos, kurios apibūdina prekių ar teikiamų paslaugų kokybės ir kainos santykį nėra vertinamos nesąžiningumo atžvilgiu; kadangi visgi į pagrindinį sutarties dalyką bei kainos ir kokybės santykį galima atsižvelgti vertinant kitų sąlygų sąžiningumą; kadangi, be kita ko, iš to matyti, kad draudimo sutartyse draudžiamąją riziką ar draudiko atsakomybę aiškiai apibrėžiančios arba apribojančios sąlygos nėra tokiu būdu vertinamos, nes į šiuos apribojimus atsižvelgiama apskaičiuojant vartotojo mokamos įmokos dydį.“

5.        Direktyvos 93/13 3 straipsnyje numatyta:

„1.       Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

2.       Visada yra laikoma, kad dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju.

Faktas, kad buvo atskirai derėtasi dėl tam tikrų sąlygos aspektų arba vienos konkrečios sąlygos, neužkerta kelio šį straipsnį taikyti likusiai sutarties daliai, jeigu bendrai įvertinus sutartį paaiškėja, jog tai vis dėlto yra iš anksto suformuluota tipinė sutartis.

Tuo atveju, kai bet kuris pardavėjas ar tiekėjas tvirtina, kad dėl tipinės sąlygos buvo atskirai derėtasi, jam tenka to įrodinėjimo pareiga.

3. Priede pateikiamas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas.“

6.        Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„2. Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“

7.        Direktyvos 93/13 8 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės gali priimti arba išlaikyti pačias griežčiausias Sutartį atitinkančias nuostatas šia direktyva reglamentuojamoje srityje, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą.“

B –    Nacionalinė teisė

8.        1984 m. liepos 19 d. Bendrojo įstatymo Nr. 26/1998 dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos (Ley 26/1998 general para la defensa de consumidores y usuarios) 10bis straipsnio 1 dalyje, įtrauktoje 1998 m. balandžio 13 d. Įstatymu Nr. 7/1998 dėl sutarčių bendrųjų sąlygų, dėl nesąžiningos sąlygos apibrėžimo numatyta:

„Nesąžiningomis sąlygomis laikomos visos nuostatos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi ir dėl kurių pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą atsiranda reikšmingas iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai. Bet kuriuo atveju nesąžiningomis sąlygomis laikomos šio įstatymo papildomoje nuostatoje išvardytos sąlygos.“

9.        1998 m. balandžio 13 d. Įstatymo Nr. 7/1998 dėl sutarčių bendrųjų sąlygų 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinamas nesąžiningų sąlygų negaliojimas:

„Visų pirma negalioja į su vartotojais sudarytas sutartis įtrauktos nesąžiningos bendrosios sąlygos, tarp kurių bet kuriuo atveju yra 1984 m. liepos 19 d. Įstatymo Nr. 26/1998 dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos 10bis straipsnyje ir pirmojoje papildomoje nuostatoje apibrėžtos sąlygos.“

10.      Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis nebuvo perkelta į Ispanijos teisę.

III – Bylos aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

11.      Ieškovė pagrindinėje byloje sudarydavo su klientais hipoteka garantuojamas paskolos sutartis būstui įsigyti. Šiose paskolų sutartyse konkrečiai numatyta pagal sutartą bazinę palūkanų normą periodiškai perskaičiuojama kintanti nominali palūkanų norma. Be to, į šias sutartis buvo įtraukiama tipinė sutarties sąlyga, pagal kurią paskolos gavėjo mokėtina palūkanų norma jau nuo pirmo jos perskaičiavimo esant svyravimams, viršijantiems 0,25 % dalį, apvalinama iki kitos 0,25 % dalies.

12.      Atsakovės pagrindinėje byloje nuomone, dėl šios sutarties sąlygos, bankinėje praktikoje žinomos kaip „apvalinimo sąlyga“, nebuvo atskirai derėtasi su paskolos gavėjais ir todėl ji yra niekinė pagal 1984 m. liepos 19 d. Ispanijos bendrojo įstatymo Nr. 26/1998 dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos 8 straipsnio 2 dalį, skaitomą kartu su 1 ir 2 straipsniais ir 10a straipsnio 1 dalimi. Šiuo pagrindu ji pareiškė ieškinį dėl šios sąlygos panaikinimo ir paskolos sutarčių su šia sąlyga nesudarymo.

13.      Ieškovė pagrindinėje byloje prašė ieškinį atmesti. Ji teigė, jog palūkanų normos apvalinimas yra taisyklė, leidžianti nustatyti pagrindinę paskolos sutarties sąlygą. Nominali palūkanų norma yra paskolos gavėjo mokamas atlygis už jam suteikiamą kapitalą. Todėl pagal Ispanijos teisę atliekamas nesąžiningumo vertinimas pažeidžia Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį, nes toks vertinimas negali būti atliekamas, kai sutarties sąlygos pateikiamos aiškia ir suprantama kalba.

14.      Ispanijos pirmosios instancijos teismas savo 2001 m. rugsėjo 11 d. sprendime konstatavo, jog „apvalinimo sąlyga“ pažeidžia Ispanijos įstatymą dėl sutarčių bendrųjų sąlygų. Šis sprendimas buvo patvirtintas apeliacinėje instancijoje 2002 m. spalio 10 d. Audiencia Provincial Madrid sprendime. Ieškovė pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

15.      Tribunal Supremo mano, jog yra būtina išaiškinti Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio, skaitomų kartu su EB 2 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalies g punktu ir 4 straipsnio 1 dalimi, prasmę, kad būtų galima įvertinti jų teisinę reikšmę ir minėtos nuostatos neperkėlimo į šioje byloje taikomą Ispanijos teisę pasekmes. Todėl jis sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybė narė gali savo teisės aktuose vartotojų naudai nustatyti tokių sąlygų nesąžiningumo vertinimą, kurios pagal šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį į jį neįtraukiamos?

2.      Ar dėl šios priežasties pagal 1993 m. balandžio 5 d. Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalį kartu su 8 straipsniu valstybei narei draudžiama savo teisės aktuose vartotojų naudai nustatyti sąlygų nesąžiningumo vertinimą, susijusį su „pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu“ ar su „kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms“, net jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba?

3.      Ar Europos Bendrijų steigimo sutarties 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies g punktui ir 4 straipsnio 1 daliai neprieštarauja toks minėtos direktyvos 8 straipsnio ir 4 straipsnio 2 dalies aiškinimas, kuris valstybės narės teismui leidžia vertinti aiškia, suprantama kalba pateiktų sutarčių su vartotojais sąlygų, apibrėžiančių pagrindinį sutarties dalyką arba kainos ir atlygio adekvatumą mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, nesąžiningumą?“

IV – Procesas Teisingumo Teisme

16.      2008 m. spalio 20 d. nacionalinio teismo nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2008 m. lapkričio 11 dieną.

17.      Šalių pagrindinėje byloje, Portugalijos Respublikos, Austrijos Respublikos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Ispanijos Karalystės vyriausybių ir Komisijos pastabos raštu buvo pateiktos per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodytą terminą.

18.      Per 2009 m. rugsėjo 10 d. posėdį šalių pagrindinėje byloje, Ispanijos Karalystės ir Komisijos atstovai pateikė savo pastabas žodžiu.

V –    Pagrindiniai šalių argumentai

19.      Atsakovė pagrindinėje byloje, Vokietijos ir Ispanijos vyriausybės bei Komisija nurodo, jog direktyva siekiama minimalaus suderinimo.

20.      Atsakovė pagrindinėje byloje ir Komisija nurodo, jog Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies neperkėlimas į nacionalinę teisę atspindi nacionalinio įstatymų leidėjo valią pagal Direktyvos 93/13 8 straipsnį išplėsti vartotojų apsaugą atliekant ir sąlygų, kurios yra susijusios su sutarties pagrindiniu dalyku, turinio vertinimą.

21.      Toks aiškinimas patvirtintas 2000 m. balandžio 27 d. Komisijos pranešime dėl Direktyvos 93/13 taikymo [COM(2000)248], kuriame ji nenurodė jokių prieštaravimų dėl Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies neperkėlimo į nacionalinę teisę; atvirkščiai, jame net svarstoma šios direktyvos nuostatos išbraukimo galimybė.

22.      Vokietijos vyriausybė savo ruožtu iš siekiamo minimalaus derinimo daro išvadą, jog tuo atveju, jei su pagrindiniu sutarties dalyku susijusios sutarties sąlygos yra pateikiamos aiškia, suprantama kalba, jos nepatenka į direktyvos taikymo sritį, todėl valstybės narės turi diskreciją nuspręsti, ar nesąžiningumo vertinimas apims ir šias sąlygas.

23.      Vokietijos vyriausybės požiūriu, sisteminis ir teleologinis direktyvos aiškinimas patvirtina tokią teisinę poziciją. Kadangi Direktyvos 93/13 8 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas taikomas visoms pirma įtvirtintoms nuostatoms, Direktyvos 93/13 4 straipsnis negali būti išimtinė nuostata tokio principo atžvilgiu.

24.      Austrijos vyriausybė mano, kad kitoks direktyvos aiškinimas reikštų neproporcingą intervenciją į valstybių narių sutarčių teisę. Tokia intervencija lemtų tai, kad civilinės teisės principai negalėtų būti taikomi nesąžiningoms sąlygoms, jei šios sąlygos susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku. Taigi sprendimai dėl to, ar reikia, ir, jei reikia, kokiomis priemonėmis turi būti kovojama su tokio pobūdžio sąlygomis, turi būti palikti valstybėms narėms.

25.      Portugalijos vyriausybė iš Direktyvos 93/13 8 straipsnio egzistavimo daro išvadą, jog valstybės narės gali priimti griežtesnes nei direktyvoje numatytas nuostatas, jeigu jos suderinamos su EB sutartimi, kad užtikrintų aukštesnį vartotojų apsaugos lygį. Ispanijos vyriausybė šiuo klausimu nurodo, jog griežtesnėmis nuostatomis, kurios numatytos Ispanijos teisėje, jokiu būdu nesiekiama uždaryti Ispanijos rinkos teisiniais apribojimais, kurie galėjo apsunkinti darbuotojų iš kitų valstybių narių patekimą į ją. Atvirkščiai, jomis siekiama apsaugoti vartotojus neprieštaraujant direktyvos tikslams.

26.      Atsakovė pagrindinėje byloje mano, jog vadinamoji apvalinimo sąlyga nėra susijusi su pagrindiniu sutarties dalyku. Nors ši sutarties sąlyga iš tiesų yra susijusi su kainos paskaičiavimu, reikia atsižvelgti į tai, jog Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis, kaip išimtinė nuostata, turi būti aiškinama siaurai. Be to, apvalinimo sąlyga yra sąlyginė, nes jos taikymas priklauso nuo ateityje įvyksiančio ir neapibrėžto įvykio, būtent nuo būtinybės apvalinti palūkanų normą 0,25 %. Toliau ji teigia, kad atsižvelgiant į aplinkybę, jog apvalinimo sąlyga nėra susijusi su pagrindiniu sutarties dalyku, klausimas, ar valstybė narė gali nukrypti nuo Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies EB 2 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies g punkto ir 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, nėra svarbus.

27.      Papildomai atsakovė pagrindinėje byloje bei Vokietijos ir Austrijos vyriausybės nurodo, jog verslo laisve ir laisvu kainų nustatymu grindžiamas ekonomikos modelis, remiantis EB 2 straipsnio tikslais ir EB 3 straipsnio 1 dalies g punkte ir 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais laisvos konkurencijos principais, socialinėje teisinėje valstybėje yra ribojamas būtinybe apsaugoti tam tikrus kolektyvinius interesus, kuriems priskiriama ir vartotojų teisių bei ekonominių interesų apsauga.

28.      Komisija pritaria atsakovės pagrindinėje byloje išreikštoms abejonėms dėl to, ar apvalinimo sąlyga yra susijusi su pagrindiniu sutarties dalyku, ir todėl klausia, ar dėl prejudicinių klausimų reikia priimti sprendimą ir ar šie klausimai priimtini. Dėl EB 4 straipsnio ji nurodo, jog šioje nuostatoje tik įtvirtinami pagrindiniai principai ir, kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendime Échirolles Distribution(3), ji nesukuria valstybėms narėms jokių aiškių ir besąlyginių įsipareigojimų, kuriais nacionaliniuose teismuose galėtų remtis privatūs subjektai.

29.      Ieškovė pagrindinėje byloje nesutinka su kitais proceso dalyviais. Ji mano, jog Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis yra imperatyvi nuostata, nuo kurios valstybės narės negali nukrypti.

30.      Grįsdama šį argumentą, ji pirmiausiai remiasi Sprendimu Komisija prieš Nyderlandus(4), kuriame Teisingumo Teismas nubaudė Nyderlandus dėl Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies nevisiško perkėlimo į nacionalinę teisę, kiek tai buvo susiję su aptariamos sąlygos pateikimo aiškia ir suprantama kalba reikalavimu. Atsakovė pagrindinėje byloje iš šio sprendimo daro išvadą, jog ši direktyvos nuostata bendrai yra imperatyvi nuostata.

31.      Be to, ieškovė pagrindinėje byloje teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad Direktyva 93/13 siekiama užtikrinti minimalų vartotojų apsaugos lygį ir ji yra atitinkamai formuluojama imperatyvia ir privaloma forma, nagrinėjama nuostata yra privaloma. Toliau iš direktyvos dvyliktos ir devynioliktos konstatuojamųjų dalių išplaukia, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė apriboti vartotojams suteikiamos apsaugos taikymo sritį, būtent išskirdamas sąlygas, kurios yra susijusios su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu ar su kainos adekvatumu paslaugai ir dėl kurių buvo derėtasi atskirai. Ieškovės pagrindinėje byloje požiūriu, minimalus suderinimas neužkerta kelio tam, kad tam tikros direktyvos nuostatos būtų imperatyvaus pobūdžio. Tai Teisingumo Teismas konstatavo Sprendime Komisija prieš Ispaniją(5) Direktyvos 93/13 5 straipsnio trečio sakinio, kuriame numatyta aiškinimo vartotojo naudai principo išimtis, atžvilgiu.

32.      Tai, kad Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis yra imperatyvi nuostata, patvirtina Direktyvos 93/13 priėmimo aplinkybės. Pirminiame Komisijos pasiūlyme šios nuostatos nebuvo. Ji buvo įtraukta vėliau, o tai įrodo, jog pagrindinių sutarties sąlygų teisminis vertinimas buvo laikomas nesuderinamu su šalių valios autonomijos principu grindžiama sutarčių teise bei su rinkos ekonomikos ir laisvos konkurencijos principais.

33.      Ieškovė pagrindinėje byloje toliau remiasi paskutinėmis Komisijos iniciatyvomis dėl Bendrijos acquis vartotojų apsaugos srityje persvarstymo, kuriose patvirtinama, kaip svarbu netaikyti teisminio pagrindinių sutarties sąlygų vertinimo. Ji visų pirma nurodo Žaliąją knygą dėl vartotojų apsaugos acquis persvarstymo(6) bei Pasiūlymą priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vartotojų teisių(7), kuriuose taip pat išreiškiamas siekis nevertinti turinio 4 straipsnio 2 dalies prasme ir patvirtinama, kad direktyva siekiama visiško suderinimo.

34.      Papildomai ieškovė pagrindinėje byloje nurodo, jog net ir tuo atveju, jei Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis būtų neprivaloma, valstybės narės negalėtų numatyti pagrindinių sutarties sąlygų teisminio vertinimo, nepažeisdamos EB sutartyje įtvirtintų laisvos konkurencijos ir laisvos rinkos ekonomikos principų. Toks vertinimas praktiškai reikštų, jog būtų leista teisminiu būdu kontroliuoti pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą siekiant nustatyti jos nesąžiningumo pobūdį. Be to, leidimas teismui vertinti pagrindinį sutarties dalyką lemtų tai, kad Bendrijos vidaus rinkoje įsigalėtų skirtingos prekybos sąlygos.

35.      Galiausiai ieškovė pagrindinėje byloje abejoja, kad teisminio vertinimo išplėtimas sutarties turiniui iš tiesų galėtų užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį Direktyvos 93/13 8 straipsnio prasme, ypač atsižvelgiant į tai, kad nesąžininga sąlyga yra niekinė ir egzistuoja reali rizika, kad visa sutartis bus niekinė, nes nesąžininga laikoma sąlyga susijusi su pagrindiniu sutarties dalyku, be kurio neįmanomas sutarties vykdymas. Apsaugos sistema, kurią sukuria Direktyva 93/13, remiasi pamatine idėja, jog vartotojas yra nelygioje padėtyje, kurią reikia ištaisyti, tačiau negalima pažeisti sutarties stabilumo.

36.      Ispanijos vyriausybė posėdyje pirmiausia pateikė argumentus prieš ieškovės pagrindinėje byloje ginamą teisinę poziciją dėl Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies imperatyvumo bei dėl ginčijamos apvalinimo sąlygos kvalifikavimo kaip pagrindinio sutarties dalyko dalies. Toliau ji, keisdama savo rašytinėse pastabose pateiktą sprendimo pasiūlymą, pareiškė, jog Teisingumo Teismas galėtų konstatuoti, kad Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje iš esmės neleidžiamas bei pagrindinį sutarties dalyką apimantis nesąžiningumo vertinimas yra suderinamas su direktyva bei EB sutartyje įtvirtintais principais.

37.      Papildomai Ispanijos vyriausybė teigia, jog į prejudicinius klausimus reikia atsakyti taip, kad sutarties sąlyga, kokia yra ginčijama apvalinimo sąlyga, nepriskirtina sąlygoms, kurioms pagal 4 straipsnio 2 dalį netaikoma Direktyva 93/13.

VI – Teisinis vertinimas

A –    Įžanginės pastabos

38.      Direktyvos 93/13 tikslas yra apsaugoti vartotoją nuo nepatogumų, kurie jam kyla dėl jo žemesnės padėties sudarant sutartis su pardavėjais ar tiekėjais. Praeityje pastarieji pasinaudojo savo ekonomine galia tam, kad parengdami standartines sutartis sukurtų vartotojams mažiau palankias sąlygas ir remdamiesi sutarčių laisve perkeltų riziką kitai sutarties šaliai. Šia direktyva siekta pasipriešinti tokiam piktnaudžiavimui galia(8).

39.      Direktyva 93/13 yra susijusi su esmine privatinės teisės problema – čia kalbama apie prieštaravimą tarp, viena vertus, šalių valios autonomijos(9) ir, kita vertus, silpnesnės sutarties šalies, vartotojo, apsaugos. Direktyva 93/13 vartotojo naudai reikšmingai apriboja sutarčių laisvės principą, numatydama nesąžiningų sąlygų teisminį vertinimą(10). Ši valdžios intervencija į šalių valios autonomiją pateisinama prezumpcija, jog standartinių sutarčių srityje egzistuoja ekonominės galios asimetrija. Sutartys iš anksto suformuluojamos įmonių ir vienašališkai pateikiamos vartotojui, nesuteikiant jam galimybės individualiai susitarti dėl sutarties sąlygų. Šalių valios autonomijos principas praktikoje neužtikrinamas, nes vartotojas neturi jokios įtakos sutarties turiniui(11). Tokia situacija pateisina valstybinę intervenciją į šalių sutarčių laisvę, siekiant užtikrinti kuo platesnį teisingumą tarp sutarties šalių(12).

40.      Tačiau Direktyva 93/13 visiškai nepanaikina šalių valios autonomijos, nes jos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta nesąžiningumo vertinimo išimtis sąlygoms, susijusioms su „pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu“ ar su „kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms“. Vartotojas neturi būti bendrai apsaugotas nuo nenaudingo sandorio sudarymo. Atvirkščiai, pagrindinių prievolių atžvilgiu jis laikomas pakankamai apsaugotu konkurencijos.

41.      Kaip minėta iš pradžių(13), nagrinėjamame prašyme priimti prejudicinį sprendimą visų pirma kalbama apie tai, ar Direktyva 93/13 suteikia valstybėms narėms teisę priimant atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas arba, kaip Ispanijos atveju, neperkeliant direktyvos 4 straipsnio 2 dalies į nacionalinę teisę išplėsti direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatytą teisinį sutarties sąlygų vertinimą nesąžiningumo požiūriu ir 4 straipsnio 2 dalyje minimoms sutarties sąlygoms. Tai visų pirma priklauso nuo atsakymo į klausimą, kokia konkreti funkcija Direktyvos 93/13 kontekste priskiriama 4 straipsnio 2 daliai ir koks yra šios nuostatos ir direktyvos 8 straipsnio santykis. Kadangi pirmieji du prejudiciniai klausimai turinio požiūriu yra daugeliu atveju persipynę, siekiant aiškumo juos reikia nagrinėti kartu.

42.      Papildomai reikia paminėti trečiąjį prejudicinį klausimą, kuris iš esmės susijęs su išsamaus sutarties sąlygų turinio vertinimo viršuje minėta prasme suderinamumu su pirminėje teisėje įtvirtintais atviros rinkos ekonomikos ir laisvos konkurencijos principais.

B –    Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas

43.      Pirmiausia reikia išnagrinėti prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, nes ir Komisija, ir atsakovė pagrindinėje byloje išreiškė abejones dėl prejudicinių klausimų reikšmingumo siekiant išspręsti pagrindinę bylą.

44.      Abi šalys abejoja, kad ginčijama apvalinimo sąlyga apskritai yra susijusi su pagrindiniu sutarties dalyku ar su kainos adekvatumu paslaugai. Jos nurodo Ispanijos teismų praktiką bei 1993 m. balandžio 5 d. Pranešime apie Direktyvos 93/13 taikymą(14) minimą Komisijos teisinę poziciją, pagal kuriuos sąlygoms, nustatančioms kainų paskaičiavimo ar keitimo ypatumus, visiškai taikomas Direktyvoje 93/13 numatytas vertinimas.

45.      Atsižvelgiant į tai reikia priminti, jog Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal EB 234 straipsnį, tik nagrinėjantis bylą nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos ypatumus, turi įvertinti, ar jo sprendimui būtinas prejudicinis sprendimas, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą(15).

46.      Taigi, jei nacionalinių teismų pateikti klausimai yra susiję su Bendrijos teisės nuostatos aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės turi priimti sprendimą(16), išskyrus atvejus, kai prašomas Bendrijos teisės aiškinimas yra akivaizdžiai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į pateiktus klausimus(17).

47.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Direktyvos 93/13 4 ir 8 straipsnius aiškiai laiko svarbiais sprendimui pagrindinėje byloje priimti(18). Nepaisant to, nėra pagrindo teigti, jog prejudiciniai klausimai yra akivaizdžiai nesusiję su realybe ar teisinio ginčo dalyku.

48.      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodo, jog abejonės dėl Direktyvos 93/13 aiškinimo buvo grindžiamos tuo, kad Ispanijos Karalystė, kaip ir kitos valstybės narės, remdamasi Direktyvos 93/13 8 straipsnyje įtvirtintu įgaliojimu, atsisakė perkelti į nacionalinę teisę direktyvos 4 straipsnio 2 dalį, numatančią sutarties sąlygų turinio vertinimo netaikymą(19). Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, norėdamas išsamiai įvertinti keliamus klausimus, Teisingumo Teismo klausia apie Bendrijos teisėje numatyto sutarties sąlygų turinio vertinimo ribas ir ar valstybės narės prireikus gali išplėsti šį turinio vertinimą, kartu nepažeisdamos Bendrijos teisės(20).

49.      Priešingai nei teigia Komisija ir atsakovė pagrindinėje byloje dėl prejudicinių klausimų nepriimtinumo, klausimas, ar sąvoka „pagrindinis sutarties dalykas“ konkrečiai apima ir apvalinimo sąlygą Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalies prasme, yra ne priimtinumo, o kvalifikavimo klausimas, todėl jis susijęs su Bendrijos teisės taikymu teisme pagrindinėje byloje.

50.      Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, negalima teigti, jog prejudiciniai klausimai nėra svarbūs sprendimui priimti. Todėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą laikytinas priimtinu.

C –    Prejudicinių klausimų vertinimas

1.      Dėl pirmojo ir antrojo klausimų

a)      Galimybė taikyti Direktyvos 93/13 8 straipsnį

i)      Griežtesnė nacionalinė nuostata

51.      Direktyvos 93/13 8 straipsniu grindžiama teisė nukrypti suteikia valstybėms narėms galimybę priimti griežtesnes nei direktyvoje numatytas nuostatas. 8 straipsnio formuluotė skirtingose kalbinėse redakcijose yra neaiški, nes ji neatskleidžia, kuriuo atžvilgiu valstybių narių teisė gali numatyti griežtesnes nuostatas. Tačiau galima suprasti, jog čia greičiausiai kalbama apie tokias nuostatas, kurios užtikrina vartotojams aukštesnį apsaugos lygį.

52.      Ši nuostata siejasi su direktyvos dvylikta konstatuojamąja dalimi, iš kurios išplaukia, jog valstybės narės turi turėti galimybę suteikti vartotojams didesnę apsaugą griežtesnėmis nei direktyvoje įtvirtintos nacionalinės teisės nuostatomis. Griežtesnės direktyvos 8 straipsnio prasme yra tik tokios nuostatos, pagal kurias lemiamas vartotojui „naudingesnis“ rezultatas nei tas, kuris atsirastų tiesiogiai taikant direktyvą ar joje įtvirtintą minimalų standartą(21).

53.      Todėl šios nuostatos taikymas pagrindinėje byloje visų pirma reikalauja, jog toks platesnis sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimas, kokį numato Ispanijos įstatymų leidėjas atsisakydamas perkelti į nacionalinę teisę direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sutarties sąlygų vertinimo apribojimą, iš tikrųjų užtikrintų vartotojams aukštesnį apsaugos lygį. Iš esmės teigtina, jog tuo požiūriu, kad turinio vertinimo apimtis yra išplečiama ir pagrindinių sutarties sąlygų vertinimu ar kainos ir paslaugos santykio adekvatumo vertinimu, direktyva įtvirtintos apsaugos sistemos taikymas gali būti naudingas vartotojams visų pirma dėl to, kad užkertamas kelias vartotojų susaistymui nesąžiningomis sutarties sąlygomis(22). Šiame kontekste reikia nurodyti, jog Teisingumo Teismas nusistovėjusioje praktikoje yra išaiškinęs, jog galimybė teismui savo iniciatyva įvertinti sutarties sąlygos nesąžiningumą yra tinkamas būdas pasiekti direktyvos 6 straipsnio tikslą, t. y. kad individualiam vartotojui nebūtų privaloma nesąžininga sąlyga, bei prisidėti siekiant 7 straipsnio tikslo, nes toks įvertinimas gali turėti atgrasantį poveikį, dėl kurio būtų nustojama naudoti nesąžiningas sąlygas sutartyse tarp vartotojų ir pardavėjų ar tiekėjų(23).

54.      Tokia nacionalinė priemonė suteikia aukštesnį apsaugos lygį nei Direktyva 93/13, kurioje nuo pat pradžių numatomas tam tikrų rūšių sutarties sąlygų turinio nevertinimas. Vis dėlto tai yra tik viena iš įvairių galimų valstybių narių diskrecijai priskiriamų priemonių užtikrinti didesnę vartotojų apsaugą.

55.      Todėl nacionalinės nuostatos, kurias priėmė Ispanijos įstatymų leidėjas perkeldamas Direktyvą 93/13 ir kuriose, kaip ir 4 straipsnio 2 dalyje, nenumatyta išimtis nevertinti sutarties sąlygų turinio, laikytinos „griežtesnėmis nuostatomis“ direktyvos 8 straipsnio prasme.

ii)    Direktyvos 93/13 taikymo sritis

56.      Direktyvos 93/13 8 straipsnyje nustatyta, jog valstybės narės gali „šia direktyva reglamentuojamoje srityje“ priimti griežtesnes nuostatas, o tai reiškia, jog į šią direktyvos nuostatą atsižvelgiama tik tada, kai kalbama apie į direktyvos taikymo sritį patenkančią nacionalinę nuostatą. Tam, kad būtų galima įvertinti, ar direktyvos taikymo sritis apima ginčijamą apvalinimo sąlygą, visų pirma reikia patikrinti, kaip direktyvoje abstrakčiai apibrėžiama jos taikymo sritis ratione personae ir ratione materiae.

–       Taikymo sritis ratione personae ir ratione materiae

57.      Direktyvos 93/13 taikymo sritis įtvirtinta 1 straipsnyje. Pagal 1 straipsnio 1 dalį direktyva taikoma tik sąlygoms sutartyse tarp pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo. Darytina išvada, kad sutartys tarp vartotojų, kaip ir sutartys tarp pardavėjų ar tiekėjų, nepatenka į jos taikymo sritį. Ratione materiae taikymo sritis apibrėžiama taip, kad pagal direktyvos 1 straipsnio 1 dalį, skaitomą kartu su 2 straipsnio a punktu ir 3 straipsnio 1 dalimi, numatoma vertinti tik sutarties sąlygas, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi“.

58.      Pagrindinėje byloje neabejojama, kad hipoteka užtikrinamos paskolos sutartys būstams įsigyti, kurias ieškovė pagrindinėje byloje sudarė su savo klientais ir kuriose yra numatyta ginčijama apvalinimo sąlyga, yra sutartys tarp pardavėjo ir vartotojų. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos sąlygos nebuvo individualiai derėtasi su vartotoju(24). Iš to galima daryti išvadą, jog šios sutartys patenka į direktyvos taikymo sritį tiek ratione personae, tiek ratione materiae.

–       Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies aiškinimas

59.      Tačiau kyla klausimas, ar Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis taip pat laikytina norma, nustatančia direktyvos taikymo sritį ratione materiae. Atsakius į šį klausimą teigiamai, griežtesnės valstybių narių nuostatos, išplečiančios turinio vertinimo apimtį sąlygoms, susijusioms su pagrindiniu sutarties dalyku bei kainos ir paslaugos santykio adekvatumu, nepatektų į direktyvos taikymo sritį.

60.      Norint atsakyti į minėtą klausimą reikia išaiškinti šią nuostatą pasitelkiant visus Teisingumo Teismo turimus aiškinimo metodus, visų pirma istorinį ir teleologinį aiškinimą.

Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis kaip šalių valios autonomijos principas

61.      Direktyvos 93/13 priėmimo aplinkybės liudija, jog pirminiame Komisijos pasiūlyme(25) ši nuostata nebuvo numatyta. Priimant teisės aktą ji buvo įtraukta kaip Tarybos siūlomas pakeitimas(26).

62.      Šios nuostatos vėlesnis įtraukimas į direktyvos pasiūlymą teisės doktrinoje aiškinamas kaip Bendrijos teisės aktų leidėjo kodifikacinio pobūdžio sprendimas, siekiant apsaugoti šalių valios autonomiją(27). Doktrinoje sutariama, jog šia nuostata buvo siekiama apriboti vartotojų sutarčių sąlygų nesąžiningumo teisminį vertinimą tam, kad būtų užtikrinta šalių laisvė savo nuožiūra tvarkyti tarpusavio santykius ir kainų bei paslaugų konkurencija paremtos rinkos veiksmingumas(28).

63.      Doktrinoje laikomasi nuomonės, jog Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje numatytas sutarties sąlygų vertinimo apimties ribojimas grindžiamas su rinkos ekonomika susijusiais argumentais. Pagal pagrindinius liberalios ekonominės sistemos principus sutarties šalys savarankiškai nustato prekę ar paslaugą ir atlyginimą, kurių mainų tikslais sudaroma sutartis. Tai atitinka rinkos ir konkurencijos principus, kurie iš dalies taptų neveiksmingi, jei reikėtų atlikti prekių ar paslaugų ir atlyginimo adekvatumo ar ekvivalentiškumo vertinimą, nes pardavėjams ar tiekėjams remiantis šiais principais būtų neįmanoma planuoti savo elgesio rinkoje(29).

64.      Iš šios nuostatos išplaukia, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė, kad iš esmės šalių susitarimas ir pasiūla rinkoje lemtų pagrindines sutartines prievoles bei kainos ir paslaugos santykio adekvatumą(30). Ji tam tikra prasme atspindi probleminį santykį tarp šalių valios autonomijos ir teisinės intervencijos būtinybės siekiant apsaugoti vartotojus. Doktrinoje 4 straipsnio 2 dalies aiškinimas grindžiamas aplinkybe, jog ši nuostata savo norminiu turiniu iš esmės atitinka teisės nuostatas, kurios dar iki Direktyvos 93/13 priėmimo buvo įtvirtintos kai kurių valstybių narių teisėje ir kurios galėjo pasitarnauti kaip modelis(31).

65.      Teisinės technikos požiūriu siekis įtvirtinti šalių valios autonomijos principą yra įgyvendinamas apribojant su pagrindiniu sutarties dalyku susijusių prievolių vertinimą nesąžiningumo požiūriu, tačiau pažymėtina, jog ribojamas vien turinio vertinimas, ypač turint omenyje, kad Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies aiškinimas, atsižvelgiant į devynioliktą konstatuojamąją dalį, patvirtina, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas akivaizdžiai preziumavo, kad ir tos sutarties sąlygos, kurios yra susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ar kainos ir paslaugos santykiu, tam tikromis aplinkybėmis gali būti nesąžiningos(32).

66.      Iš šios nuostatos išplaukia, jog aiškia, suprantama kalba pateikiamos sąlygos, nustatančios pagrindinės sutartinės prievolės kainą ar apimtį, nevertinamos pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnį nesąžiningumo požiūriu. Taigi, konkrečiai kalbant, nesąžiningumo požiūriu iš esmės nevertinamas paslaugos aprašymas ir šalių sutartyje nustatytas ekvivalentiškumo santykis(33). Reikia patikrinti, ar šie reikalavimai taikomi ginčijamai apvalinimo sąlygai, kurios nesąžiningumo vertinimas numatytas Ispanijos teisėje.

Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies taikymui keliamų sąlygų įvykdymas

67.      Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies taikymui visų pirma keliama sąlyga, kad ginčijamos sutarties sąlygos būtų „pateikiamos aiškia, suprantama kalba“. Kalbant apie pagrindinę bylą, reikia konstatuoti, kad pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartyje nurodytus duomenis atsakovė pagrindinėje byloje neprieštaravo dėl skaidrumo reikalavimo pažeidimo, todėl pagrindinėje byloje nagrinėjama sutarties sąlyga turi būti traktuojama taip, kad vartotojui ji buvo aiški ir suprantama(34). Nagrinėdamas šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas privalo remtis nacionalinio teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis(35).

68.      Tolesnis klausimas: ar Ispanijos teismai neturi vertinti ginčijamos apvalinimo sąlygos nesąžiningumo, pavyzdžiui, dėl to, kad šiai sąlygai taikytinas Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas šalių valios autonomijos principas, vėlgi susijęs, kaip minėta anksčiau(36), su konkrečiu šios direktyvos nuostatos taikymu pagrindinėje byloje, kitaip tariant, su ginčijamos sutarties sąlygos pripažinimu susijusia su „pagrindiniu dalyku“ ar „kainos adekvatumu paslaugai“, t. y. su autonomiškai aiškintinomis Bendrijos teisės sąvokomis.

69.      Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką(37) tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų procese pagal EB 234 straipsnį egzistuoja kompetencijos pasidalijimas, pagal kurį pirmajam priklauso aiškinti, o antriesiems – taikyti Bendrijos teisę. Atitinkamai Teisingumo Teismas neturi teisės taikyti Bendrijos teisės normų atskiroje byloje, todėl neturi ir kompetencijos pagal šias normas kvalifikuoti nacionalinės teisės nuostatų. Tačiau jis gali nacionaliniam teismui pateikti visas nuorodas dėl Bendrijos teisės aiškinimo, kurios šiam galėtų padėti vertinant šių nuostatų galiojimą. Todėl Teisingumo Teismas negali tiesiogiai pareikšti nuomonės dėl sąlygos patikrinimo galimybės(38) ir juo labiau dėl jos atitikties(39) Direktyvai 93/13; jis tik gali nuspręsti, kaip turi būti aiškinama Direktyva 93/13, atsižvelgiant į atitinkamą sutarties sąlygą.

70.      Todėl prireikus nacionalinis teismas turi patikrinti, ar ginčijama apvalinimo sąlyga, atsižvelgiant į bendrą sutarties struktūrą ir reglamentavimą nacionalinėje teisėje, atitinka vieną iš šių dviejų Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies taikymui keliamų sąlygų(40). Iš prejudicinių klausimų formuluotės išplaukia, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas akivaizdžiai siekė pasiremti viena iš aptariamos direktyvos nuostatos taikymui keliamų sąlygų ir todėl manė, kad ši direktyvos nuostata yra taikoma pagrindinėje byloje. Mano nuomone, nebūtina atsakyti į klausimą, ar ši prielaida iš tiesų pagrįsta(41). Teismo praktikoje pripažįstama, jog Teisingumo Teismas gali pateikti nacionaliniam teismui visapusį Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas priimti sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje, neatsižvelgiant į Bendrijos teisės normas, kuriomis rėmėsi nacionalinis teismas formuluodamas savo klausimus(42). Šis išaiškinimas iš esmės gali apimti ir remiantis aplinkybėmis daromoms atskiroms prielaidoms atriboti skirtus kriterijus. Tačiau šioje byloje nematau būtinybės imtis tokių veiksmų(43).

Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies teisinis pobūdis

–        Turinio vertinimo ribojimas

71.      Kyla klausimas, kokias pasekmes Bendrijos teisės prasme sukeltų joje nustatytų vertinimo apribojimų peržengimas priimant griežtesnes valstybių narių nuostatas. Tai priklauso nuo šios nuostatos teisinio pobūdžio.

72.      Kaip teisingai nurodo Vokietijos ir Austrijos vyriausybės, pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį paliekama laisvės interpretacijai. Ši nuostata gali būti suprantama, viena vertus, taip, kad į joje numatyto apribojimo veikimo sritį patenkančioms sąlygoms Direktyva 93/13 nėra taikoma, bet, kita vertus, ir taip, kad minėtoms sąlygoms direktyva taikoma, tačiau tokioms nesąžiningoms sąlygoms neturi galioti direktyvos 6 straipsnyje nurodyta teisinė pasekmė, t. y. jų neprivalomas pobūdis vartotojams.

73.      Iš pirmo žvilgsnio nė vienam iš aiškinimo variantų pirmenybė neteiktina. Kadangi Taryba nepateikė aiškių argumentų dėl pirminio direktyvos projekto pakeitimo, Direktyvos 93/13 priėmimo aplinkybės nesuteikia pagrindo teikti pirmenybę tam tikram aiškinimui. Tačiau padeda gramatinis ir sisteminis aiškinimo metodai.

74.      4 straipsnio 2 dalies kvalifikavimą kaip direktyvos taikymo sritį ratione materiae nustatančią nuostatą pirmiausia paneigia šios nuostatos formuluotė, kurioje daroma nuoroda į „nesąžiningumo vertinimą“, o ne į pačios direktyvos taikomumą, ir tai išimtinai atspindi materialinį turinio vertinimo apimties ribojimą. Tokį kvalifikavimą taip pat paneigia tai, kad ne visos sąlygos, susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ar su kainos ir paslaugos santykiu, yra nevertinamos, o tik tos, kurios pateikiamos „aiškia, suprantama kalba“. Remiantis devyniolikta konstatuojamąja dalimi, šios sąlygos „negali būti laikomos nesąžiningomis“ šios direktyvos prasme. Tačiau jeigu atskiru atveju pažeidžiamas skaidrumo reikalavimas, vertinimas nesąžiningumo požiūriu taikomas be apribojimų ir tokioms sutarties sąlygoms(44). Tačiau abejoju, ar galima teigti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas galėjo ketinti susieti Direktyvos 93/13 taikymą su tokia neapibrėžta ir su nacionalinio teismo vertinimu konkrečioje byloje susijusia sąlyga.

75.      Šios nuostatos aiškinimas atsižvelgiant į jos vietą direktyvos sistemoje leidžia daryti tokią pačią išvadą. Direktyvos taikymo sritis numatyta jos 1 ir 2 straipsniuose, o 4 straipsnyje reguliuojami turinio vertinimo būdai ir apimtis. Jie suteikia teisės taikytojui nesąžiningumui vertinti reikalingus kriterijus ir nuorodas. Todėl abu šie aspektai turi būti griežtai atskiriami vienas nuo kito.

76.      Iš to išplaukia, kad ir tos sąlygos, kurios pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį yra susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ar kainos ir paslaugos santykiu, iš esmės patenka į direktyvos taikymo sritį. Todėl jos priklauso „šia direktyva reglamentuotai sričiai“ 8 straipsnio prasme, o jų nesąžiningumas nevertinamas(45).

b)      Direktyvos 93/13 8 straipsnyje numatyto leidimo apimtis

77.      Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 93/13 8 straipsnis įgalioja valstybes nares priimti griežtesnes nuostatas, reikia patikrinti, ar ši teisinė pasekmė apima vertinimo srities išplėtimą ir 4 straipsnio 2 dalyje nurodytiems sutarties dalykams.

i)      4 straipsnio 2 dalis nėra privaloma

78.      Šis teiginys pagal aplinkybes prieštarautų ieškovės pagrindinėje byloje tvirtinimui, jog 4 straipsnio 2 dalis yra privaloma. Kaip ji pati pripažįsta savo rašytinėse pastabose, toks tvirtinimas vis dėlto negali būti tiesiogiai kildinamas iš Teisingumo Teismo praktikos(46).

79.      Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus(47), kuriuo remiasi atsakovė pagrindinėje byloje, taip pat neleidžia pagrįsti minėto argumento. Šiame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad Nyderlandų Karalystė pažeidė iš Direktyvos 93/13 kylančius įsipareigojimus, nes nepriėmė direktyvos 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio visiškam perkėlimui į Nyderlandų teisę būtinų teisinių ir administracinių nuostatų(48). Teisingumo Teismas konkrečiai argumentavo, jog atitinkamos Nyderlandų civilinio kodekso civilinės teisinės nuostatos nebuvo pakankamai aiškios, kad būtų pasiekti direktyvos tikslai(49). Teisingumo Teismas pritarė generalinio advokato A. Tizzano nuomonei, kurioje jis, be kita ko, prieštaravo tam, jog pagal tuo metu galiojusią Nyderlandų civilinę teisę pardavėjas ar tiekėjas, kaip ir anksčiau, turėjo galimybę užkirsti kelią vartotojui ginčyti neaiškias ir daugiaprasmes sutarties sąlygas, apibrėžiančias pagrindinę prievolę(50). Generalinis advokatas nurodė, jog pagrindinę prievolę apibrėžiančių sąlygų išskyrimas iš Nyderlandų bendrųjų sutarčių sąlygų reguliavimo srities yra reikšmingas direktyvos taikymo srities apribojimas(51).

80.      Mano nuomone, šis sprendimas nėra svarbus atsakant į klausimą, ar Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis yra privaloma, nes jis išimtinai susijęs tik su 4 straipsnio 2 dalyje ir 5 straipsnyje įtvirtinto skaidrumo principo įgyvendinimu nacionaliniu lygmeniu ir todėl tik su vienu 4 straipsnio 2 dalyje taisyklės aspektu. Ieškovė pagrindinėje byloje pati pripažįsta, jog Teisingumo Teismas atsisakė išreikšti nuomonę dėl kitų šios taisyklės aspektų(52). Todėl iš šio sprendimo negalima daryti jokios išvados apie aptariamos nuostatos teisinį pobūdį. Be to, reikia nurodyti, jog šį sprendimą lėmusi byla, kaip teisingai teigė generalinis advokatas A. Tizzano, buvo susijusi su Direktyvą 93/13 pažeidžiančiu jos taikymo srities apribojimu vartotojų nenaudai, o šiuo metu nagrinėjamoje byloje kalbama apie turinio vertinimo apimties išplėtimą vartotojų naudai. Pastaroji idėja aiškiai atitinka Direktyvos 93/13 tikslą bei minimalaus suderinimo idėją, pagal kurią vartotojui turi būti užtikrintas kuo aukštesnis apsaugos lygis(53). Direktyvos taikymo srities apribojimas jos tinkamai neperkeliant į nacionalinę teisę reiškia Bendrijos teisės nustatyto minimalaus apsaugos standarto pažeidimą. Kadangi skiriasi tiek faktinės aplinkybės, tiek problemų pobūdis, šių dviejų bylų lyginti negalima.

81.      Bergždžias yra ir ieškovės pagrindinėje byloje bandymas siekiant pagrįsti savo argumentus daryti išvadas iš Sprendimo Komisija prieš Ispaniją(54). Šį sprendimą lėmusi byla buvo susijusi su Ispanijos Karalystės Sutarties pažeidimu dėl netinkamo Direktyvos 93/13 5 straipsnio ir 6 straipsnio 2 dalies perkėlimo į nacionalinę teisę. Nors teisinga, kad Teisingumo Teismas direktyvos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą aiškinimo taisyklę apibūdino kaip norminio pobūdžio privalomą taisyklę, suteikiančią vartotojams teises ir prisidedančią prie to, kad būtų apibrėžtas šioje direktyvoje minimas tikslas(55), šie teiginiai neleidžia daryti išvados apie 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, turinčios kitokį reguliavimo objektą, teisinį pobūdį.

82.      Ieškovė pagrindinėje byloje toliau remiasi Direktyvos 93/13 priėmimo aplinkybėmis, kurios, jos požiūriu, turi įrodyti, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas norėjo apriboti teisminį sutarčių sąlygų nesąžiningumo vertinimą. Nors tokia išvada, kaip jau parodyta aiškinant 4 straipsnio 2 dalį istoriškai, ir yra teisinga(56), ji viena nėra įrodymas to, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas būtinai norėjo sukliudyti valstybėms narėms pagal direktyvos 8 straipsnį priimti griežtesnes nuostatas, kurios išplėstų teisminio sąlygų turinio vertinimo apimtį. Istorinis aiškinimas nesuteikia aiškaus atsakymo dėl 4 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio santykio.

83.      Kalbant apie nuorodą į ankstesnes Komisijos iniciatyvas(57) dėl Bendrijos acquis vartotojų apsaugos srityje persvarstymo, reikia pastebėti, jog vien teisinės metodologijos požiūriu jos negali suteikti gairių Direktyvos 93/13 aiškinimui, nes jose išimtinai siūloma priimti kitą, dar neįsigaliojusią Bendrijos teisės normą. Nepaisant to, jog minimi dokumentai nėra tiesiogiai susiję su Direktyva 93/13, reikia priminti, kad Komisija turi tik iniciatyvos teisę bei galimybę atsiimti pasiūlymus. Šie pasiūlymai teisės aktų priėmimo procese gali būti daugelį kartų keičiami Tarybos ir Parlamento, todėl kaip pagalbinė teisės aiškinimo priemonė gali būti naudojami tik sąlyginai(58). Atitinkamai šioje byloje į Komisijos pasiūlymus nereikia atsižvelgti nei 4 straipsnio 2 dalį aiškinant istoriškai, nei sistemiškai. Tai pasakytina, kaip posėdyje pripažino ir pati Komisija (atsakydama į Teisingumo Teismo klausimus dėl atitinkamų pirminį pasiūlymą keitusių nuostatų aiškinimo bei dėl naujo visiško suderinimo principo(59)), pirmiausia apie jos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vartotojų teisių, kuris šiuo metu vis dar yra tikrinamas Bendrijos teisėkūros institucijų.

84.      Atsižvelgiant į visa tai, Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis negali būti laikoma privaloma, galinčia sukliudyti valstybei narei pasiremti direktyvos 8 straipsniu, siekiant priimti nuostatas, kurios išplečia turinio vertinimo apimtį į sritis, apimančias kitus dalykus nei pagrindinis sutarties dalykas ar kainos ir paslaugos santykio adekvatumas.

ii)    Minimalus derinimas

85.      Šiuo atveju reikia nurodyti, jog Direktyvos 93/13 8 straipsniu paremtas neribotas vertinimo srities išplėtimas galiausiai galėtų paneigti 4 straipsnio 2 dalyje ginamą šalių valios autonomijos principą. Kita vertus, šios taisyklės laikymasis neturi būti savitikslis. Atvirkščiai, ši nuostata turi būti vertinama atsižvelgiant į direktyvos tikslus ir į iki tol galiojusį suderinimo standartą vartotojų apsaugos srityje.

86.      Direktyva 93/13 siekiama užtikrinti Bendrijos valstybėse narėse vienodą minimalią apsaugą nuo nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais. Šis tikslas, remiantis dvylikta konstatuojamąja dalimi, turi būti pasiektas vykdant dalinį nacionalinės teisės aktų vartotojų apsaugos srityje derinimą(60). Esminė Direktyvą 93/13 pagrindžiančio minimalaus derinimo principo norminė išraiška yra 8 straipsnyje įtvirtintas leidimas valstybėms narėms savo nacionalinėse teisinėse sistemose išlaikyti arba priimti nuostatas, suteikiančias direktyvoje numatytą minimalų standartą viršijančią apsaugą(61). Kaip matyti iš dvyliktos konstatuojamosios dalies, valstybėms narėms turi būti leidžiama užtikrinti vartotojui geresnę apsaugą griežtesnėmis nei numatytos direktyvoje nacionalinės teisės nuostatomis. Šis minimalaus derinimo principas suteikia valstybėms narėms reikšmingą diskreciją. Iš šios nuostatos a contrario taip pat išplaukia, kad nukrypimas į apačią, t. y. direktyvos tikslų neįgyvendinantis vartotojų apsaugos standartas, pažeistų direktyvos reikalavimus.

c)      Išvada

87.      Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje 93/13 numatytas tik minimalus derinimas, valstybių narių siekiamas turinio vertinimo išplėtimas kitiems nei pagrindinis sutarties dalykas ar kainos ir paslaugos santykio adekvatumas iš esmės jai neprieštarautų, nes minėta priemone visų pirma siekiama aukštesnio vartotojų apsaugos lygio(62).

2.      Dėl trečiojo klausimo

88.      Tačiau Bendrijos teisė riboja galimybę valstybėms narėms nustatyti aukštesnį apsaugos lygį. Neatsižvelgiant į tai, ar nacionalinės teisės aktai siejasi su situacijomis, patenkančiomis į direktyvos taikymo sritį, valstybės narės privalo neperžengti Bendrijos teisės numatytų ribų. Jų nacionalinės teisės aktai negali pažeisti EB sutarties ir pagrindinių laisvių ar antrinės Bendrijos teisės(63). Tai aiškiai nurodyta Direktyvos 93/13 8 straipsnyje, numatančiame reikalavimą, jog valstybių narių priimtos nuostatos turi „atitikti Sutartį”. Tai yra trečiojo prejudicinio klausimo objektas.

a)      Teisinis vertinimas Bendrijos tikslų požiūriu

89.      Savo trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar pagal direktyvos nuostatas leidžiamas teisminis sąlygų, esančių sutartyse su vartotojais ir pateiktų aiškia, suprantama kalba, kurios apibrėžia pagrindinį sutarties dalyką arba kainos ir atlygio adekvatumą mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, nesąžiningumo vertinimas neprieštarauja EB 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies g punktui ir 4 straipsnio 1 daliai. Taigi prejudiciniu klausimu siekiama, kad Teisingumo Teismas nustatytų, ar iš pirminės teisės kyla papildomi apribojimai aukštesniam nacionaliniam apsaugos standartui, koks numatytas Ispanijos teisėje. Nuostatos, kurias nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra susijusios su bendrosios rinkos, laisvos konkurencijos ir laisvos rinkos ekonomikos principais.

90.      Naudingos nuorodos dėl šios nuostatos, kaip valstybių narių priemonių suderinamumo su Bendrijos teise vertinimo kriterijaus, taikymo išplaukia iš Sprendimo Echirolles Distribution(64).

91.      Kaip Teisingumo Teismas išaiškino toje byloje, EB 4, 98 ir 99 straipsniuose, kiek jie susiję su ekonomine politika, turinčia neprieštarauti atviros rinkos ekonomikos ir laisvos konkurencijos principams, numatyti tik bendri tikslai, todėl jie gali būti vertinami tik kartu su juos sukonkretinančiomis Sutarties nuostatomis(65). Iš to galima daryti išvadą, kad jie iš esmės yra politinės santvarkos programiniai principai(66). Todėl, Teisingumo Teismo nuomone, jie nelaikytini nuostatomis, nustatančiomis valstybėms narėms aiškias ir besąlygines pareigas, kuriomis individai galėtų remtis nacionaliniuose teismuose. Minėtas principas, jo nuomone, greičiau yra bendrasis principas, kurio taikymas reikalauja sudėtingo ekonominio vertinimo, priklausančio teisės aktų leidėjo arba nacionalinių institucijų kompetencijai(67).

92.      Ši Teisingumo Teismo išvada susijusi ir su aplinkybe, kad nesant bendrosios ekonominės politikos, grįstos, pavyzdžiui, bendrąja prekybos ar žemės ūkio politika, valstybės narės pinigų ir ekonominės sąjungos srityje ir toliau išlaiko kompetenciją ir lieka atsakingos už savo bendrąją ekonominę politiką, tačiau koordinuodamos jos šią politiką turi formuluoti taip, kad ji prisidėtų prie Bendrijos tikslų įgyvendinimo EB 2 straipsnio prasme(68).

93.      Atsižvelgiant į teisinį šių programinių tikslų neapibrėžtumą ir į išliekančią valstybių narių kompetenciją ekonominės politikos srityje, iš esmės negalima tikrinti valstybių narių įgyvendinančiųjų aktų atitikties Bendrijos teisei pagal minėtas pirminės teisės nuostatas. Tačiau pagal anksčiau minėtą teismo praktiką teoriškai galima galvoti apie teisinį vertinimą remiantis EB 2 straipsnį, 3 straipsnio 1 dalies g punktą ir 4 straipsnio 1 dalį sukonkretinančiomis Sutarties nuostatomis. Nors prejudiciniame klausime nematyti aiškaus prašymo išaiškinti šias Sutarties nuostatas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutartyje bendrai remiasi atviros rinkos ekonomikos ir laisvos konkurencijos principais. Šiuo atveju reikia priminti, jog Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi pateikti visas nuorodas dėl Bendrijos teismo aiškinimo, kurios šiam gali padėti priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje, neatsižvelgiant į tai, kuo rėmėsi nacionalinis teismas formuluodamas savo klausimus(69).

b)      Teisinis vertinimas pagal sukonkretinančias normas

i)      Konkurencijos taisyklės

94.      Kaip pripažįsta Teisingumo Teismas, Bendrijos teisėje įtvirtintos konkurencijos taisyklės skirtos apsaugoti EB 2 ir 3 straipsniuose nurodytus principus ir pasiekti tuose straipsniuose numatytus tikslus(70). EB 3 straipsnio 1 dalies g punkte įtvirtintas tikslas sukurti sistemą, užtikrinančią, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma, įgyvendinamas taikant EB 81 ir 82 straipsnius. Šios Sutarties nuostatos sukonkretina EB 2 ir 3 straipsniuose numatytus tikslus(71) ir todėl gali būti naudojamos kaip vertinimo kriterijai valstybių narių įgyvendinančiųjų aktų atžvilgiu.

95.      Valstybėms narėms galiojančios konkurencijos teisės nuostatos valstybės pagalbos srityje pagal EB 87 ir paskesnius straipsnius netaikomos aptariamoje pagrindinėje byloje, nes valstybės pagalba nėra prašymo priimti prejudicinį sprendimą objektas. EB 81 ir 82 straipsniai taip pat netaikytini, nes jie skirti ne valstybėms narėms, o įmonėms. Abu šie straipsniai susiję tik su įmonių elgesiu, o ne su įstatymu ar nutarimu priimamomis valstybių narių priemonėmis. Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat išaiškino, jog valstybės narės, remdamosi EB 81 ir 82 straipsniais, skaitomais kartu su EB 10 straipsniu, negali priimti ar išlaikyti jokių priemonių, įskaitant ir įstatymus bei nutarimus, kurios galėtų panaikinti praktinį įmonėms galiojančių konkurencijos taisyklių veiksmingumą(72). Pagal Teisingumo Teismo praktiką taip yra tuo atveju, kai valstybė narė įpareigoja sudaryti EB 81 straipsniui prieštaraujančius kartelinius susitarimus, palengvina jų sudarymą ar sustiprina tokių susitarimų poveikį arba kai ji panaikina savo teisės aktų oficialų pobūdį, perleisdama privatiems ūkio subjektams atsakomybę priimti sprendimus, turinčius poveikį ekonominei sričiai(73).

96.      Tačiau nėra jokių požymių, kad šios sąlygos būtų tenkinamos aptariamoje pagrindinėje byloje. Todėl atrodo, jog ginčijamos valstybės narės nuostatos neprieštarauja EB 81 straipsniui, skaitomam kartu su EB 10 straipsniu.

97.      Tokia pati išvada darytina dėl galimo EB 82 straipsnio, skaitomo kartu su EB 10 straipsniu, taikymo. Viena vertus, EB 82 straipsnio a punkte numatytas draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi nustatant nesąžiningas pirkimo ar pardavimo kainas arba kokias nors kitas nesąžiningas prekybos sąlygas. Kita vertus, Reglamento 1/2003(74) 3 straipsnio 2 dalies paskutiniame sakinyje numatyta, jog šiuo reglamentu nedraudžiama valstybėms narėms priimti ir taikyti savo teritorijoje griežtesnius nacionalinius įstatymus, draudžiančius įmonių vienašališkus veiksmus ar nustatančius už juos sankcijas. Taigi iš konkurencijos teisės nuostatų neišplaukia niekas, kas kategoriškai uždraustų viešajai valdžiai kištis į valios autonomiją, siekiant apsaugoti vartotojus ar ekonominę pusiausvyrą tarp paslaugos ir atlyginimo.

98.      Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog ginčijamos valstybės narės nuostatos prieštarauja konkurencijos taisyklėms.

ii)    Pagrindinės laisvės

99.      Siekiant įgyvendinti tikslą neiškraipyti konkurencijos vidaus rinkoje, kaip numatyta EB 3 straipsnio 1 dalies g punkte, reikalaujama kuo plačiau užtikrinti pagrindines laisves(75). Todėl toliau reikia patikrinti ginčijamų valstybės narės nuostatų suderinamumą su pagrindinėmis laisvėmis. Pastarosios taikomos esant minimaliam derinimui, kai nacionalinės teisės aktai laisvą judėjimą vidaus rinkoje apriboja daugiau, nei numato minimalus apsaugos standartas(76).

100. Nagrinėjamu atveju svarstytinas pirminės teisės nuostatų dėl paslaugų teikimo laisvės taikymas. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką sąvoka „apribojimas“ EB 49 straipsnio prasme yra susijusi su priemonėmis, kurios draudžia, riboja ar daro mažiau patrauklų naudojimąsi laisvu paslaugų judėjimu(77).

101. Nagrinėjant klausimą, ar ši sąvoka apima vienodai taikomą priemonę, kaip antai turinio vertinimo išplėtimas pagrindiniam sutarties dalykui ar kainos ir paslaugos santykiui, reikia atsižvelgti į Ispanijoje ir kitoje valstybėje narėje, kurioje galioja švelnesnės nuostatos, įsisteigusių paslaugų teikėjų padėtį, nes, remiantis Teisingumo Teismo praktika, nelygu atitinkamos aplinkybės, gali kilti skirtingos teisinės pasekmės.

102. Pagal Teisingumo Teismo praktiką valstybės narės teisės aktas laikytinas apribojimu EB sutarties prasme ne tik todėl, kad kitos valstybės narės savo teritorijoje įsisteigusiems tokių pačių paslaugų teikėjams numato švelnesnes ar ekonomiškai naudingesnes nuostatas(78). Todėl Ispanijos paslaugų teikėjai negalėtų remtis EB 49 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės laisvės pažeidimu vien tuo pagrindu, kad jiems pagal aplinkybes taikomi griežtesni įstatymai nei kitose valstybėse narėse įsisteigusiems paslaugų teikėjams.

103. Neatsižvelgiant į tai, ši aplinkybė, kaip teisingai nurodo Komisija, yra logiška minimalaus derinimo pasekmė. Be to, Bendrijos teisės aktų leidėjas, remdamasis Direktyvos 93/13 dvylikta dalimi, kurioje daroma nuoroda į tuo metu įmanomą suderinimo laipsnį ir kartu patvirtinama valstybių narių teisė vienašališkai priimti griežtesnes nuostatas, akivaizdžiai preziumuoja tolesnį skirtingų valstybių narių teisės aktų egzistavimą.

104. Tačiau apribojimo sąvoka apima valstybės narės priemones, kurios, nors ir būdamos vienodo taikymo, yra susijusios su įmonių iš kitų valstybių narių patekimu į rinką ir todėl riboja prekybą Bendrijos viduje(79). Taigi, remiantis atitinkama teismų praktika, svarbu nustatyti, kaip nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas veikia paslaugų teikėjus iš kitų valstybių narių.

105. Negali būti atmesta galimybė, jog išsamus teisminis sutarties sąlygų turinio vertinimas, viršijantis Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies nustatytas ribas, gali atgrasyti paslaugų teikėjus iš kitų valstybių narių, kuriose toks turinio vertinimas nevyksta. Jeigu taip naudojimasis laisvu paslaugų judėjimu jiems taptų mažiau patrauklus, būtų galima konstatuoti paslaugų judėjimo laisvės apribojimą aptartos sąvokos prasme. Toks apribojimas, jeigu atitiktų ir proporcingumo principą, galėtų būti pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kuriems priskiriama ir vartotojų apsauga(80).

106. Tačiau jei paslaugos teikėjai iš kitų valstybių narių sudaro sutartis su vartotojais, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ispanijoje, ir dėl galiojančių kolizinių normų(81) jiems taikomi griežtesni nei jų įsisteigimo vietos valstybės įstatymai, tokia situacija jokiu būdu negali būti laikoma prieštaraujančia Bendrijos teisei. Kaip dar kartą pabrėžė Teisingumo Teismas, tai, kad viena valstybė narė priima švelnesnes nuostatas nei kita valstybė narė, nereiškia, jog tos nuostatos yra neproporcingos ir todėl pažeidžia Bendrijos teisę(82).

107. Galiausiai nėra jokio pagrindo teigti, jog ginčijamas Ispanijos teisės aktas sukeltų daugiau sunkumų paslaugų teikėjams iš kitų valstybių narių nei vietos paslaugų teikėjams ir todėl būtų diskriminacinio pobūdžio.

108. Taigi negalima konstatuoti pagrindinių laisvių pažeidimo.

c)      Išvada

109. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti ginčijamų valstybės narės nuostatų prieštaravimą konkurencijos taisyklėms ar pagrindinėms laisvėms.

110. Todėl direktyvos 8 straipsnio ir 4 straipsnio 2 dalies aiškinimas, pagal kurį valstybei narei leidžiama nustatyti sutartyse su vartotojais įtvirtintų sąlygų, pateikiamų aiškia, suprantama kalba ir reglamentuojančių pagrindinį sutarties dalyką ar kainos ir atlygio adekvatumą mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, teisminį nesąžiningumo vertinimą, neprieštarauja EB 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies g punktui ir 4 straipsnio 1 daliai.

VII – Išvada

111. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal Supremo prejudicinius klausimus:

1.      1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 4 straipsnio 2 dalyje, skaitomoje kartu su 8 straipsniu, nedraudžiamas toks nacionalinės teisės aktas, kuriame numatomas net ir aiškia, suprantama kalba pateikiamų sąlygų, reglamentuojančių „pagrindinį sutarties dalyką“ ar „kainos ir atlygio adekvatumą mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms“, nesąžiningumo vertinimas.

2.      Direktyvos 8 straipsnio ir 4 straipsnio 2 dalies aiškinimas, pagal kurį valstybei narei leidžiama nustatyti sutartyse su vartotojais įtvirtintų sąlygų, pateikiamų aiškia, suprantama kalba ir reglamentuojančių pagrindinį sutarties dalyką ar kainos ir atlygio adekvatumą mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, teisminį nesąžiningumo vertinimą, neprieštarauja EB 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies g punktui ir 4 straipsnio 1 daliai.

1 – Originalo kalba: vokiečių.

2 – OL L 95, p. 29.

3 – 2000 m. spalio 3 d. Sprendimas Échirolles Distribution (C‑9/99, Rink. p. I‑8207, 22–26 punktai).

4 – 2001 m. gegužės 10 d. Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus (C‑144/99, Rink. p. I‑3541).

5 – 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑70/03, Rink. p. I‑7999, 17 punktas).

6 – Žalioji knyga dėl vartotojų acquis persvarstymo (COM(2006) 744, galutinis).

7 – Pasiūlymas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai dėl vartotojų teisių (COM(2008) 614, galutinis).

8 – Žr. direktyvos devintą konstatuojamąją dalį.

9 – Teisės moksle sutarčių laisvė yra suprantama kaip svarbiausia šalių valios autonomijos išraiška ir todėl kaip individo teisių garantija. Apie šalių valios autonomiją lyginamuoju aspektu Vokietijos teisėje žr. K. Larenz ir M. Wolf „Allgemeiner Teil des bürgerlichen Rechts“, 9‑asis leidimas, Miunchenas, 2004, 2 pastraipa; Austrijos – H. Koziol ir R. Welser „Grundriss des bürgerlichen Rechts“, t. I, „Allgemeiner Teil – Sachenrecht – Familienrecht“, 11‑asis leidimas, Viena, 2000, p. 84; Prancūzijos – J.‑L. Aubert ir É. Savaux „Les obligations. 1. Acte juridique“, 12‑asis leidimas, Paryžius, 2006, p. 72, 99 pastraipa; ir Ispanijos – L. Díez-Picazo ir A. Gullón „Sistema de derecho civil“, t. I, 10‑asis leidimas, Madridas, 2002, 369 ir paskesni puslapiai. J. Basedow nuomone („Die Europäische Union zwischen Marktfreiheit und Überregulierung – Das Schicksal der Vertragsfreiheit“, Sonderdruck aus Bitburger Gesprächen Jahrbuch 2008/I, Miunchenas, 2009, p. 103), sutarčių laisvė yra pripažįstama kaip bendrasis Europos bendrijos teisės principas. 2006 m. kovo 9 d. Sprendime Werhof (C‑499/04, Rink. p. I‑2397, 23 punktas) Teisingumo Teismas išaiškino, jog „sutarčiai būdingas valios autonomijos principas, pagal kurį, be kita ko, šalys gali laisvai įsipareigoti viena kitos atžvilgiu“.

10 – Žr. mano 2009 m. gegužės 14 d. išvadą byloje Asturcom (C‑40/08, Rink. p. I‑0000, 47 punktas).

11 – Žr. 2000 m. birželio 27 d. Sprendimą Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores (C‑240/98–C‑244/98, Rink. p. I‑4941, 25 punktas) ir 2006 m. spalio 26 d. Sprendimą Mostaza Claro (C‑168/05, Rink. p. I‑10421, 25 punktas). Šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsnius, konstatavo, jog „apsaugos sistema, kuri įgyvendinama minėta direktyva, paremta tuo, kad vartotojas yra mažiau palankioje padėtyje nei pardavėjas ar tiekėjas, kiek tai susiję su galimybe derėtis ir turimos informacijos kiekiu – padėtyje, kurioje jis verčiamas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis, neturėdamas galimybės daryti įtakos šių sąlygų turiniui“.

12 – Šia prasme žr. I. Tilmann „Die Klauselrichtlinie 93/13/EWG auf der Schnittstelle zwischen Privatrecht und öffentlichem Recht – Eine rechtsvergleichende Untersuchung zum Europarecht“, Miunchenas, 2003, p. 8. J. Basedow (minėta 9 išnašoje, p. 102) nurodo, jog Bendrijos teisės aktų priėmimas sutarčių teisės srityje turi būti grindžiamas teisinės politikos apibrėžta valia su atskirais ekonominio gyvenimo nesklandumais kovoti teisėkūros priemonėmis. Iš to autorius daro išvadą, jog Bendrijos teisėje įtvirtinta sutarčių laisvės koncepcija siejasi ne su individo teisėmis, o su politine santvarka: šalių valios autonomija ir sutarčių laisvė priskirtini viešiesiems interesams tiek, kiek konkurencija riboja piktnaudžiavimą ekonomine galia. Jei rinkos trūkumai neleistų sukurti konkurencinių santykių, valstybinė intervencija į sutarčių laisvę būtų pateisinama.

13 – Žr. šios išvados 2 punktą.

14 – 2000 m. balandžio 27 d. Komisijos ataskaita apie 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais įgyvendinimą (COM(2000) 248, galutinis, p. 17).

15 – Šiuo klausimu žr. 1990 m. spalio 18 d. Sprendimą Dzodzi (C‑297/88 ir C‑197/89, Rink. p. I‑3763, 33 ir 34 punktai), 1990 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Gmurzynska‑Bscher (C‑231/89, Rink. p. I‑4003, 18 ir 19 punktai), 1997 m. liepos 17 d. Sprendimą Leur‑Bloem (C‑28/95, Rink. p. I‑4161, 24 punktas), 2008 m. sausio 29 d. Sprendimą Promusicae (C‑275/06, Rink. p. I‑271, 36 punktas) ir 2008 m. vasario 12 d. Sprendimą Kempter (C‑2/06, Rink. p. I‑411, 42 punktas).

16 – Šiuo klausimu žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimą PreussenElektra (C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 38 punktas), 2003 m. gegužės 22 d. Sprendimą Korhonen ir kt. (C‑18/01, Rink. p. I‑5321, 19 punktas), 2004 m. vasario 5 d. Sprendimą Schneider (C‑380/01, Rink. p. I‑1389, 21 punktas), 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimą Asemfo (C‑295/05, Rink. p. I‑2999, 30 punktas) ir 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimą VTB‑VAB (C‑295/05 ir C‑299/07, Rink. p. I‑0000, 32 punktas).

17 – Šiuo klausimu žr. 1981 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Foglia prieš Novello (244/80, Rink. p. 3045, 18 punktas), 1995 m. birželio 15 d. Sprendimą Zabala Erasun ir kt. (C‑422/93–C‑424/93, Rink. p. I‑1567, 29 punktas), 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Bosman (C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 61 punktas), 1998 m. kovo 12 d. Sprendimą Djabali (C‑314/96, Rink. p. I‑1149, 19 punktas), Sprendimą PreussenElektra (minėtas 16 išnašoje, 39 punktas), Sprendimą Schneider (minėtas 16 išnašoje, 22 punktas), 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimą Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon (C‑212/06, Rink. p. I‑1683, 29 punktas) ir Sprendimą VTB-VAB (minėtas 7 išnašoje, 33 punktas).

18 – Žr. nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 11 punktą.

19 – Žr. nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 12 punktą.

20 – Žr. H. E. Brandner „Maßstab und Schranken der Inhaltskontrolle bei Verbraucherverträgen“, Monatsschrift für Deutsches Recht, 4/1997, p. 314; H. E. Brandner „Auslegungszuständigkeit des EuGH bei der Inhaltskontrolle von Entgeltklauseln der Banken bei Verbraucherverträgen“, Monatsschrift für Deutsches Recht, 1/1999, p. 8. Šio autoriaus nuomone, Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti, jei Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalimi galima numatyti kitokias turinio vertinimo ribas nei šią direktyvą įgyvendinanti nacionalinė teisė.

21 – Šiuo klausimu žr. T. Pfeiffer in E. Grabitz ir M. Hilf (leid.) „Das Recht der Europäischen Union“, t. IV, A5, 8 straipsnis, 9 punktas, p. 3.

22 – Panašiai teigia T. Pfeiffer (nurodyta 21 išnašoje, 13 pastraipa, p. 3), kurio nuomone, nuostata yra griežtesnė ir tada, kai vykdant turinio vertinimą galioja griežtesnis įstatymas.

23 – Sprendimas Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores (minėtas 11 išnašoje, 28 punktas), 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimas Cofidis (C‑473/00, Rink. p. I‑10875, 32 punktas) ir Sprendimas Mostaza Claro (minėtas 11 išnašoje, 27 punktas).

24 – Žr. nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 9 punktą.

25 – 1990 m. rugsėjo 3 d. Komisijos pasiūlymas dėl Tarybos direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse (COM(90) 322, galutinis).

26 – 1992 m. rugsėjo 22 d. Tarybos patvirtinta bendroji pozicija siekiant priimti direktyvą dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse, 8406/1/92, OL C 283/1, Nr. 2.

27 – Šiuo klausimu taip pat žr. J. Schmidt-Salzer „Leistungsbeschreibungen insbesondere in Versicherungsverträgen und Schranken der Inhaltskontrolle (AGB-Gesetz und EG-Richtlinie über missbräuchliche Klauseln in Verbraucherverträgen)“, Festschrift für Hans Erich Brandner zum 70. Geburtstag, Kelnas, 1996, p. 268.

28 – Žr. T. Pfeiffer (minėta 21 išnašoje, 4 straipsnis, 23 pastraipa, p. 7.) ir J. Schmidt-Salzer (minėta 27 išnašoje, p. 265).

29 – Šiuo klausimu žr. S. Kohtes „Das Recht der vorformulierten Vertragsbedingungen in Spanien“, Frankfurtas prie Maino, 2004, p. 52.

30 – Taip pat žr. I. Tilmann (minėta 12 išnašoje, p. 12, 64 išnaša).

31 – Šiuo klausimu žr. H. E. Brandner „Neufassung des EG-Richtlinienvorschlags über missbräuchliche Klauseln in Verbraucherverträgen“, Zeitschrift fürWirtschaftsrecht, 21/92, p. 1591; H. E. Brandner (nurodyta 20 išnašoje, p. 314); R. Damm „Europäisches Verbrauchervertragsrecht und AGB-Recht“, Juristenzeitung, 4/1994, p. 162. Teisės doktrinoje spėjama, jog Vokietijos vyriausybės Taryboje išsakyti argumentai galėjo lemti tai, kad sutarčių su vartotojais atžvilgiu negalimas paslaugą aprašančių ir kainą nustatančių sąlygų pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį turinio vertinimas, kaip tai buvo numatyta ir Vokietijos įstatymo dėl bendrųjų sutarčių sąlygų (AGBG) 8 straipsnyje. Todėl Vokietijos įstatymų leidėjas paliko nepakeistą AGBG 8 straipsnį ir nurodė, jog nėra būtinybės šią nuostatą derinti su Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalimi.

32 – E. Kapnopoulou „Das Recht der missbräuchlichen Klauseln in der Europäischen Union“, Tiūbingenas, 1997, p. 105, mano, kad devynioliktos konstatuojamosios dalies formuluotė aiškiai atskleidžia, jog sutarties sąlygos, apibrėžiančios pagrindinį sutarties dalyką, tikrai gali būti nesąžiningos.

33 – M. Coester („J. von Staudingers Kommentar zum Bürgerlichen Gesetzbuch“ 13-asis leidimas, Berlynas, 1998, § 8 AGBG, 17 pastraipa, p. 179) nurodo, jog Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis vartotojų sutarčių srityje pagrindinę paslaugą ir ekvivalentiškumo santykį išskiria iš turinio nesąžiningumo vertinimo.

34 – Žr. nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 9 punktą.

35 – Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje kompetenciją nustatyti bylos aplinkybes turi tik nacionaliniai teismai. Žr. 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Kefalas (C‑367/96, Rink. p. I‑2843, 22 punktas).

36 – Žr. šios išvados 49 punktą.

37 – Žr. 1963 m. kovo 27 d. Sprendimą Da Costa (sujungtos bylos 28/62, 29/62 ir 30/62, Rink. p. 60) ir 1998 m. vasario 12 d. Sprendimą Cordelle (C‑366/96, Rink. p. I‑583, 9 punktas). Taip pat šiuo klausimu žr. P. Craig ir G. De Búrca „EU Law“, 4-asis leidimas, Oksfordas, 2008, p. 492, kurių nuomone, EB 234 straipsnis suteikia Teisingumo Teismui teisę aiškinti Sutartį, tačiau aiškiai neįgalioja taikyti Sutarties pagrindinėje byloje. Aiškinimo ir taikymo atskyrimas atspindi kompetencijos tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų pasidalijimą. Pagal tai Teisingumo Teismas aiškina Sutartį, o nacionaliniai teismai taiko tokį aiškinimą konkrečiose bylose. Remiantis B. Schima (H. Mayer (leid.) „Kommentar zu EU- und EG-Vertrag“, 12‑asis leidimas, Viena, 2003, EB 234 straipsnis, 40 pastraipa, p. 12), nacionaliniai teismai turi taikyti Bendrijos teisės normą konkrečioje byloje. Tačiau autorius pripažįsta, jog ne visada paprasta atskirti normos taikymą nuo jos aiškinimo.

38 – Taip pat žr. W. Nassall „Die Antwendung der EU-Richlinie über missbräuchliche Klauseln in Verbraucherverträgen“, Juristenzeitung, 14/1995, p. 690.

39 – Šiuo klausimu žr. P. Schlosser („J. von Staudingers Kimmentar zum Bürgerlichen Gesetzbuch“, 13‑asis leidimas, Berlynas, 1998, „Einleitung zum AGBG“, 33 pastraipa, p. 18), anot kurio, Teisingumo Teismui teikiami prejudiciniai klausimai dėl to, ar tam tikros nuostatos konkrečiai aptariamuose sutarčių tipuose yra nesąžiningos, yra nepriimtini. Panašios nuomonės, nurodydamas Teisingumo Teismo praktiką, laikosi ir S. Whittaker „Clauses abusives et garanties des consommateurs: la proposition de directive relative aux droits des consommateurs et la portée de l’‚harmonisation complète‘“, Recueil Dalloz, 17/2009, p. 1153.

Žr. 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimą Freiburger Kommunalbauten (C‑237/02, Rink. p. I‑3403, 22 punktas) ir 2009 m. birželio 4 d. Sprendimą Pannon (C‑243/08, Rink. p. I‑0000, 43 punktas). Šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas konstatavo, jog, naudodamasis jam EB 234 straipsniu suteikta kompetencija aiškinti Bendrijos teisę, jis gali aiškinti Bendrijos teisės aktų leidėjo naudojamus bendruosius kriterijus, skirtus apibrėžti nesąžiningų sąlygų sąvoką. Tačiau jis negali pareikšti nuomonės dėl šių bendrųjų kriterijų taikymo tam tikrai sąlygai, kuri turi būti tikrinama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Savo 2003 m. rugsėjo 25 d. išvados byloje Freiburger Kommunalbauten 27–30 punktuose generalinis advokatas L. A. Geelhoed teisingai nurodė, jog kiltų prieštaravimas Bendrijos teisės aktų leidėjo prezumpcijai, kad sąlygų nesąžiningumo vertinimas yra perduotas nacionalinių teismų kompetencijai, jei, nepaisant to, Bendrijos teismas galėtų atlikti šių sąlygų vertinimą. Palaikydamas nacionalinių teismų kompetenciją generalinis advokatas rėmėsi kompetencijos tarp Bendrijos ir valstybių narių atribojimo, teisinių gynybos priemonių ekonomiškumo bei valstybių narių teisės sistemų skirtingumo argumentais.

40 – T. Pfeiffer nuomone (nurodyta 21 išnašoje, 4 straipsnis, 40 pastraipa, p. 11), sąlygos kvalifikavimą kaip pagrindinį sutarties dalyką galima vertinti tik atsižvelgiant į visos sutarties sistemą ir sutartį reglamentuojančią nacionalinę teisę, o jų aiškinimo kompetenciją vėlgi turi nacionaliniai teismai. Kita vertus, Teisingumo Teismas prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje galėtų aiškinti bent abstrakčius pagrindinio sutarties dalyko požymius.

41 – Mano nuomone, pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį ne visi su kaina susijusių sąlygų aspektai nevertinami nesąžiningumo požiūriu. Todėl išimtis taikoma ne visam su kaina susijusių sąlygų norminiam turiniui, o tik paslaugos ir priešpriešinės paslaugos santykio adekvatumui. Tačiau kiti su kaina susijusių sąlygų aspektai gali būti vertinami. Pavyzdžiui, direktyvos priede teisė vienašališkai vėlesniu metu nustatyti ar padidinti kainą tam tikromis sąlygomis pripažįstama nesąžininga, todėl ir vertintina (žr. L punktą). Šiuo klausimu žr. T. Pfeiffer (nurodyta 21 išnašoje, 4 straipsnis, 31 pastraipa, p. 9); E. Kapnopoulou (nurodyta 32 išnašoje, p. 109).

42 – Žr. 1990 m. gruodžio 12 d. Sprendimą SARPP (C‑241/89, Rink. p. I‑4695, 8 punktas), 1994 m. vasario 2 d. Sprendimą Verband Sozialer Wettbewerb, vadinamąjį „Clinique“ (C‑315/92, Rink. p. I‑317, 7 punktas), 1999 m. kovo 4 d. Sprendimą Consorzio per la tutela del formaggio Gorgonzola (C‑87/97, Rink. p. I‑1301, 16 punktas), 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Trojani (C‑456/02, Rink. p. I‑7573, 38 punktas) ir 2005 m. vasario 17 d. Sprendimą Oulane (C‑215/03, Rink. p. I‑1215, 47 punktas).

43 – Nemanau, jog šioje byloje reikalingas tikslus atribojimas tarp atskirų direktyvai taikyti keliamų sąlygų, nes galiausiai konstatuotina, jog direktyvos 8 straipsnis yra taikomas, o tai reiškia, kad valstybės narės šio leidimo pagrindu gali išplėsti turinio vertinimo apimtį.

44 – Taip pat žr. E. Kapnopoulou (minėta 32 išnašoje, p. 103, 113); K. Baier „Europäische Verbraucherverträge und missbräuchliche Klauseln“, Hamburgas, 2004, p. 32; S. Kohtes (minėta 29 išnašoje, p. 52); W. Nassall (minėta 38 išnašoje, p. 690) bei R. Damm (minėta 31 išnašoje, p. 170). Taip pat žr. 2001 m. sausio 23 d. generalinio advokato A. Tizzano išvadą byloje Komisija prieš Nyderlandus (C‑144/99, Rink. p. I‑3541, 27 punktas).

45 – Atsakymas į klausimą, ar 4 straipsnio 2 dalis kartu apibrėžia ir Direktyvos 93/13 taikymo sritį ratione materiae, ar tik apriboja turinio vertinimo apimtį, teisės doktrinoje nėra vienareikšmis. Tačiau reikia pastebėti antrojo aiškinimo varianto palaikymo tendenciją. E. Kapnopoulou (minėta 32 išnašoje), viena vertus, nurodo, jog keisdama pirminį Komisijos pasiūlymą Taryba greičiausiai siekė neįtraukti į direktyvos taikymo sritį visų sąlygų, kurios yra susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ar kainos ir paslaugos santykiu (p. 79). Kita vertus, autorė vertina šią nuostatą kaip nesąžiningumo vertinimo apribojimą (p. 103). I. Tilmann (nurodyta 30 išnašoje, p. 12) aiškiai skiria nuostatas, reguliuojančias direktyvos taikymo sritį, ir tas, kurios nustato turinio vertinimo apimtį. M. Coester (minėta 33 išnašoje, 16 pastraipa, p. 179), kalbėdamas apie 4 straipsnio 2 dalį, aiškiai išsako nuomonę tik dėl turinio nesąžiningumo vertinimo išskyrimo. Panašios nuomonės laikosi ir S. Kohtes (minėta 29 išnašoje, p. 52), H. Schulte‑Nölke „Verbraucherrecht“ in: R. Schulze ir M. Zuleeg (leid.) „Europarecht“, Baden Badenas, 2006, p. 965 ir J. Huet „Propos amers sur la directive du 5 avril 1993 relative aux clauses abusives“, La Semaine Juridique, 1/1994, études et chroniques Nr. 309, p. 2, kurie šią nuostatą nagrinėja atsižvelgdami į turinio vertinimo apimtį.

46 – Žr. ieškovės pagrindinėje byloje rašytinių pastabų 91 punktą.

47 – Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus (minėtas 4 išnašoje).

48 – Ten pat, 22 punktas.

49 – Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus (minėtas 4 išnašoje, 19 ir 20 punktai).

50 – Generalinio advokato A. Tizzano išvada byloje Komisija prieš Nyderlandus (minėta 44 išnašoje, 27 ir 28 punktai).

51 – Ten pat, 29 punktas.

52 – Žr. ieškovės pagrindinėje byloje rašytinių pastabų 96 punktą.

53 – Žr. šios išvados 86 punktą.

54 – Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (minėtas 5 išnašoje).

55 – Ten pat, 17 punktas.

56 – Žr. šios išvados 61–63 punktus.

57 – Čia visų pirma turima omenyje Žalioji knyga dėl vartotojų acquis persvarstymo (COM(2006) 744, galutinis) ir Pasiūlymas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai dėl vartotojų teisių (COM (2008) 614, galutinis). Be to, Komisija svarstė turinio vertinimo apribojimų panaikinimą Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje ir savo 2000 m. balandžio 27 d. ataskaitoje apie 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais įgyvendinimą (COM(2000) 248, galutinis, p. 17).

58 – Šiuo klausimu žr. K. Riesenhuber „Die Auslegung“, Europäische Methodenlehre, Berlynas, 2006, p. 257, 31 pastraipa. Autorė teigia, jog Europos privatinėje teisėje istorinis aiškinimas, kuris yra susijęs su teisės akto priešistore ir jo priėmimo istorija, yra labai svarbus. Jeigu aiškinama pagal tikslą atskleisti teisės aktų leidėjo valią, pirmiausia reikia nustatyti, kieno valia yra reikšminga. Demokratiniu, teisėtu teisės aktų leidėju, pritariančiu teisės akto priėmimui, gali būti tik teisės aktų leidybos institucijos. Įvairios institucijos yra tik išklausomos, Komisija taip pat turi tik iniciatyvos teisę ir galimybę atsiimti pasiūlymus. Jos pasiūlymai gali būti įvairiais būdais keičiami teisės aktų leidybos procese. Jei Komisijos pasiūlymai ar norai būtų nepriimti, iš to galėtų atsirasti (bet nebūtinai) a contrario argumentas.

59 – Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį keičiančia nuostata būtų pasiūlymo dėl direktyvos priėmimo 32 straipsnio 3 dalis (Bendrieji principai). Naujasis visiško suderinimo principas įtvirtintas pasiūlymo dėl direktyvos priėmimo 4 straipsnyje.

60 – Direktyva 93/13, kaip ir Direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, Direktyva 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis, ir Direktyva 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų, paremta minimalaus suderinimo koncepcija. Šios koncepcijos aiškiai atsisakyta 2008 m. spalio 8 d. Komisijos pasiūlyme Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai dėl vartotojų teisių (COM(2008) 614, galutinis), kuris sujungė šias keturias direktyvas į vieną teisinį instrumentą. Direktyvos pasiūlyme remiamasi visiško suderinimo koncepcija, lemiančia tai, jog valstybės narės nebegali išlaikyti ar priimti nuo direktyvos nukrypstančių teisinių nuostatų. Pasiūlymo tikslas yra visiškai suderinant vidaus rinkai reikšmingus esminius vartotojų sutarčių teisės aspektus prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos funkcionavimo sandorių tarp įmonių ir vartotojų srityje ir užtikrinti vienodai aukštą vartotojų apsaugos lygį.

61 – Šiuo klausimu taip pat žr. T. Pfeiffer (minėta 21 išnašoje, 8 straipsnis, 1 pastraipa, p. 1); E. Kapnopoulou (minėta 32 išnašoje, p. 162). A. Long nurodo („Unfair Contracts Terms – New Directive, Implementation and Recent Developments“, Community Law in Practice, Tryras, 1997, p. 148), kad atsižvelgiant į išsiskiriančią valstybių narių nuomonę Direktyva 93/13 siekiama minimalaus derinimo ir valstybėms narėms suteikiama reikšminga diskrecija, o tai atitinka subsidiarumo principą. Savo 2000 m. balandžio 27 d. ataskaitoje (nurodyta 14 išnašoje, p. 5) Komisija nurodo Direktyvos 93/13 „minimalų“ pobūdį, kurį atspindi direktyvos 8 straipsnio leidimas.

62 – Žr. šios išvados 53 ir 54 punktus.

63 – Taip pat žr. E. Kapnopoulou (minėta 32 išnašoje, p. 163).

64 – Sprendimas Échirolles Distribution (minėtas 3 išnašoje).

65 – Ten pat (24 punktas). Taip pat žr. 1998 m. liepos 14 d. Sprendimą Bettati (C‑341/95, Rink. p. I‑4355, 75 punktas).

66 – Šiuo klausimu taip pat žr. R. Bandilla in: E. Grabitz ir M. Hilf (leid.) „Das Recht der Europäischen Union“, t. I, EEB 4 straipsnis, 7 pastraipa, p. 3. Autoriaus nuomone, EB 4 straipsnio 1 dalies papildymu, pagal kurį ekonominė politika turi atitikti „atviros rinkos ekonomikos principą“, į Sutartį buvo įtraukta formuluotė, kuri gali būti suprantama kaip politinės santvarkos programinis principas.

67 – Sprendimas Échirolles Distribution (minėtas 3 išnašoje, 25 punktas).

68 – Šiuo klausimu taip pat žr. R. Bandilla (minėta 66 išnašoje, t. II, EEB 98 straipsnis, 2 pastraipa, p. 2). Kai EB 4 straipsnio 1 dalyje kalbama apie ekonominės politikos pagal šią Sutartį ir joje numatytus terminus įvedimą, nurodomas Sutarties trečiojoje dalyje esantis VII antraštinės dalies 1 skyrius, kurio 98–104 straipsniuose numatytos detalesnės ekonominės politikos nuostatos. Kaip teisingai konstatuoja U. Häde (in Ch. Calliess ir M. Ruffert (leid.) „Kommentar zu EUV/EGV“, 3‑iasis leidimas, Miunchenas, 2007, 4 straipsnis, 4 pastraipa), šios teisinės nuostatos nereglamentuoja ekonominės politikos, kaip tai daroma bendrosios prekybos ar žemės ūkio politikos atveju. Šiuo atveju kalbama tik apie vis dar iš esmės autonominės valstybių narių ekonominės politikos koordinavimą ir priežiūrą, ypač kiek tai susiję su vėliau penkiolikos valstybių narių įgyvendinta pinigų sąjunga.

69 – Žr. Sprendimą SARPP (minėtas 42 išnašoje, 8 punktas), Sprendimą Verband Sozialer Wettbewerb, vadinamąjį „Clinique“ (minėtas 42 išnašoje, 7 punktas), Sprendimą Consorzio per la tutela del formaggio Gorgonzola (minėtas 42 išnašoje, 16 punktas), Sprendimą Trojani (minėtas 42 išnašoje, 38 punktas) ir Sprendimą Oulane (minėtas 42 išnašoje, 47 punktas).

70 – Dėl EB 81 straipsnio žr. 1973 m. vasario 21 d. Sprendimą Continental Can prieš Komisiją (6/72, Rink. p. 215, 25 punktas), 1999 m. birželio 1 d. Sprendimą Eco Swiss (C‑126/97, Rink. p. I‑3055, 36 punktas) ir 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą CouragepriešCrehan (C‑453/99, Rink. p. I‑6297, 20 punktas).

71 – Žr. 1979 m. vasario 13 d. Sprendimą Hoffmann‑La Roche (85/76, Rink. p. 461), 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Michelin (322/81, Rink. p. 3461, 29 punktas) ir 1991 m. sausio 24 d. Sprendimą Alsthom Atlantique SA (C‑339/89, Rink. p. I‑107, 10 punktas).

72 – 1991 m. vasario 28 d. Sprendimas Marchandise (C‑332/89, Rink. p. I‑1027, 22 punktas).

73 – 1988 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Van Eycke (267/86, Rink. p. 4769, 16 punktas), Sprendimas Marchandise (minėtas 72 išnašoje, 22 punktas) ir 1993 m. lapkričio 17 d. Sprendimas Meng (C‑2/91, Rink. p. I‑5751, 14 punktas).

74 – 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo, OL L 1, p. 1.

75 – C. Tietje nuomone (E. Grabitz ir M. Hilf (leid.) „Das Recht der Europäischen Union“, t. II, 95 straipsnis, 18 pastraipa, p. 6), vidaus rinkos sąvoka apima laisvą prekių, asmenų ir kapitalo judėjimą.

76 – Šiuo klausimu žr. A. Tassikas „Dispositives Recht und Rechtswahlfreiheit als Ausnahmebereiche der EG‑Grundfreiheiten: ein Beitrag zur Privatautonomie, Vertragsgestaltung und Rechtsfindung im Vertragsverkehr des Binnenmarkts“, Frankfurtas prie Maino, 2002, p. 189; T. Pfeiffer (minėta 21 išnašoje, 8 straipsnis, 1 pastraipa, 1, 20, 21 punktai); E. Kapnopoulou (minėta 32 išnašoje, p. 163).

77 – 2004 m. spalio 5 d. Sprendimas CaixaBank France (C‑442/02, Rink. p. I‑8961, 11 punktas), 2006 m. spalio 3 d. Sprendimas Fidium Finanz (C‑452/04, Rink. p. I‑9521, 46 punktas), 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją (C‑393/05, Rink. p. I‑10195, 31 punktas), 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑465/05, Rink. p. I‑11091, 17 punktas), 2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C‑389/05, Rink. p. I‑5337, 52 punktas), 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑518/06, Rink. p. I‑0000, 63 punktas).

78 – Šiuo klausimu žr. 1995 m. gegužės 10 d. Sprendimą Alpine Investments (C‑384/93, Rink. p. I‑1141, 27 punktas), 2005 m. liepos 12 d. Sprendimą Schempp (C‑403/03, Rink. p. I‑6421, 45 punktas) ir Sprendimą Komisija prieš Italiją (minėtas 77 išnašoje, 63 punktas).

79 – Sprendimas Alpine Investments (minėtas 78 išnašoje, 35 ir 38 punktai) ir Sprendimas CaixaBank France (minėtas 77 išnašoje, 12 punktas).

80 – Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką vartotojų apsauga galima pateisinti laisvo paslaugų judėjimo apribojimus (šiuo klausimu žr. 1997 m. liepos 9 d. Sprendimą De Agostini et TV-Shop (C‑34/95–C‑36/95, Rink. p. I‑3843, 53 punktas), 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Gambelliir kt. (C‑243/01, Rink. p. I‑12971, 67 punktas), 2007 m. kovo 6 d. Sprendimą Placanica ir kt. (C‑338/04, C‑359/04 ir C‑360/04, Rink. p. I‑1891, 46 punktas), 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑404/05, Rink. p. I‑10239, 50 punktas) ir Sprendimą Komisija prieš Austriją (minėtas 77 išnašoje, 52 punktas).

81 – Žr. Konvencijos dėl sutartiniams prievoliniams santykiams taikomos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (OL L 266, 1980, p. 1), 5 straipsnį. Dėl sutarčių, sudarytų po 2009 m. gruodžio 17 d., žr. 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (OL L 177, 2008, p. 6) 6 straipsnį.

82 – Žr. Sprendimą Alpine Investments (minėtas 78 išnašoje, 51 punktas) ir 2004 m. liepos 13 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C‑262/02, Rink. p. I‑6569, 37 punktas).

Full & Egal Universal Law Academy