9.5.2008
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 116/12
2008 m. vasario 27 d. Europos Bendrijų Komisijos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji išplėstinė kolegija) priimto sprendimo sujungtose bylose T-50/06, T-56/06, T-60/06, T-62/06 ir T-69/06 Airija ir kt. prieš Komisiją
(Byla C-89/08 P)
(2008/C 116/22)
Proceso kalbos: prancūzų, anglų ir italų
Šalys
Ieškovė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama V. Di Bucci ir N. Khan
Kitos proceso šalys: Airija, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Eurallumina SpA, Aughinish Ltd
Ieškovės reikalavimai
—
panaikinti 2007 m. gruodžio 12 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (antroji išplėstinė kolegija) sprendimą sujungtose bylose T-50/06, T-56/06, T-60/06, T-62/06 ir T-69/06 Airija ir kt. prieš Komisiją, apie kurį 2007 m. gruodžio 17 d. pranešta Komisijai;
—
grąžinti bylas iš naujo nagrinėti Pirmosios instancijos teismui;
—
atidėti bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidų klausimo nagrinėjimą.
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Ieškovė nurodo šešis savo apeliacinį skundą grindžiančius pagrindus, susijusius su, pirma, Pirmosios instancijos teismo kompetencijos nebuvimu bei procedūros pažeidimais, darančiais žalą Komisijos interesams (pirmieji du pagrindai) ir, antra, Bendrijos teisės valstybės pagalbos srityje pažeidimu (trečiasis, ketvirtasis, penktasis ir šeštasis pagrindai).
Savo pirmuoju pagrindu, kurį sudaro dvi dalys, ieškovė kaltina Pirmosios instancijos teismą pažeidus dispozityvumo principą ir išnagrinėjus bylą ultra petita, nes pirmojoje instancijoje nė vienas ieškovas nenurodė pagrindo dėl 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB [88] straipsnio taikymo taisykles (1), 1 straipsnio b punkto v papunkčio pažeidimo. Be to, Pirmosios instancijos teismo iniciatyva iškeltas pagrindas yra ne su motyvavimo stoka susijęs pagrindas, kurį teismas gali iškelti savo iniciatyva, bet pagrindas dėl bylos esmės, kuris nėra paremtas bylos medžiagoje esančiomis faktinėmis aplinkybėmis.
Savo antruoju pagrindu ieškovė nurodo, kad savo iniciatyva iškėlęs pagrindą, dėl kurio niekuomet nebuvo pateikta argumentų, ir kuris net nebuvo nagrinėjamas vykstant procesui pirmojoje instancijoje, Pirmosios instancijos teismas pažeidė bendruosius rungimosi ir teisės į gynybą paisymo principus.
Savo trečiuoju pagrindu, kurį sudaro trys dalys, ieškovė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė EB 230 ir 253 straipsnius, kartu su EB 88 straipsniu ir su normomis, reglamentuojančiomis valstybės pagalbos procedūros eigą.
Pirma, šiuo atžvilgiu ji teigia, kad ginčijamų priemonių kvalifikavimas „nauja“ pagalba nebegali būti ginčijamas ieškinyje dėl galutinio Komisijos sprendimo, nes valstybės narės ir kiti suinteresuotieji asmenys galėjo šiuo klausimu ginčyti sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą. Pastarasis sprendimas, kuris nebuvo užginčytas, yra galutinis ir šiuo klausimu galutinis sprendimas yra išimtinai patvirtinamasis aktas, dėl kurio negalima pareikšti ieškinio.
Antra, ieškovė tvirtina, kad akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šio akto priėmimo metu egzistuojančias teisines ir faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju jokia bylos medžiagoje nurodyta aplinkybė neleidžia manyti, kad ginčijamos nacionalinės priemonės jų patvirtinimo metu nebuvo pagalba.
Ir trečia, ieškovė tvirtina, kad bet kuriuo atveju ne Komisija, o valstybė narė ir prireikus tretieji suinteresuotieji asmenys turi pateikti esamos pagalbos įrodymus. Nepateikus tai patvirtinančių įrodymų, Komisijai nekyla pareiga šiuo atžvilgiu pateikti motyvus.
Savo ketvirtuoju pagrindu ieškovė tvirtina, kad buvo pažeistas EB 253 straipsnis, kartu su EB 87 straipsnio 1 dalimi ir 88 straipsnio 1 dalimi, nes Pirmosios instancijos teismas konstatavo motyvavimo dėl Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčio taikymo stoką, nors šis straipsnis gali būti taikomas tik priemonėms, kurios jų įgyvendinimo metu nebuvo pagalba, ir pirmojoje instancijoje ginčytame sprendime Komisija įrodė, kad ginčijamos priemonės nuo tada, kada jos buvo patvirtintos, visą laiką buvo pagalba. Be to, nė viena šalis nenurodė bendrosios rinkos vystymosi, pagal kurį priemonės, nelaikytinos pagalba jų įsigaliojimo metu, pagalba tampa vėliau.
Savo penktuoju pagrindu ieškovė nurodo, kad pažeistos tos pačios normos, taip pat Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunktis, nes Pirmosios instancijos teismas įpareigojo Komisiją motyvuoti šio straipsnio taikymą dėl Tarybos ir Komisijos pateiktų pareiškimų. Tačiau ieškovė vienareikšmiškai įrodė, kad pagalbos ir esamos pagalbos sąvokoms esant visiškai objektyvioms sąvokoms, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tokie pareiškimai neturi jokios įtakos nacionalinių priemonių tyrimui pagal valstybės pagalbą reglamentuojančias Bendrijos normas.
Savo šeštuoju pagrindu ieškovė galiausiai teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė EB 88 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 253 straipsnį, taip pat Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį, nes jis panaikino visą Komisijos sprendimą, įskaitant jo dalį dėl formalios tyrimo procedūros išplėtimo laikotarpiui po 2003 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepaaiškino, kaip tariama motyvavimo dėl Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčio taikymo stoka galėjo lemti šios sprendimo dalies pripažinimą negaliojančia. Be to, Pirmosios instancijos teismas pažeidė principą, pagal kurį, jeigu valstybė narė nepateikia jokio įrodymo, leidžiančio manyti, kad priemonės apima esančią pagalbą, Komisija turi vertinti šias priemones kaip naują pagalbą pagal EB 88 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytą tvarką.
(1) OL L 83, 1999, p. 1.
Full & Egal Universal Law Academy