21.6.2008
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 158/8
2008 m. kovo 11 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Austrijos Respubliką
(Byla C-110/08)
(2008/C 158/13)
Proceso kalba: vokiečių
Šalys
Ieškovė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama T. Scharf ir D. Recchia
Atsakovė: Austrijos Respublika
Ieškovės reikalavimai
Ieškovė prašo
—
Pripažinti, kad iki šiol neperdavusi Komisijai išsamaus pasiūlytų Bendrijos svarbos teritorijų sąrašo arba dėl to, kad į šiuo metu Komisijai perduotą sąrašą nebuvo visa apimtimi įtraukti šeši alpinio biogeografinio regiono natūralių buveinių tipai (3230, 6520, *7220, 8130, 9110 ir 9180) bei dešimt kontinentinio biogeografinio regiono natūralių buveinių tipų (*1530, 3240, *6110, *6230, 6520, 8150, 8220, 9150, 91F0 ir *91I0) ir dvylika rūšių (Vertigo moulinsiana, *Osmoderma eremita, Rutilus pigus, Triturus cristatus, Triturus carnifex, Rhinolophus hipposideros, Barbastella barastellus, Myotis emarginatus, Myotis myotis, Mannia triandra, Buxbaumia viridis, Drepanocladus vernicosus), atsakovė neįvykdė įsipareigojimų pagal 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992 7 22) 4 straipsnio 1 dalį.
—
Priteisti iš Austrijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Siekiant pagal numatytą grafiką sukurti vieningą specialių saugomų teritorijų Europos ekologinį tinklą, pagal Direktyvos 92/43/EEB 4 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos, remiantis šios direktyvos III priede išdėstytais kriterijais ir atitinkama moksline informacija, paruošti teritorijų, kuriose aptinkami I priede įvardyti natūralių buveinių tipai ir II priede įvardytos vietinės rūšys, sąrašą. Šiuose nacionaliniuose sąrašuose turi būti nurodytos teritorijos, kuriose yra prioritetiniai natūralių buveinių tipai ir prioritetinės rūšys, kurias, remdamasi III priedo kriterijais, pasirinko valstybė narė. Prioritetinės rūšys ir prioritetiniai natūralių buveinių tipai — tai tokios rūšys ir tipai, kuriems gresia išnykimo pavojus ir už kurių apsaugą Bendrija yra ypač atsakinga, atsižvelgiant į jų natūralaus paplitimo arealo dalį Europos teritorijoje. Šie sąrašai kartu su informacija apie kiekvieną teritoriją turi būti perduoti Komisijai per trejus metus nuo direktyvos paskelbimo. Austrijos Respublikos atžvilgiu direktyva su Stojimo sutartyje nurodytais pakeitimais įsigaliojo jai įstojus į Europos Sąjungą 1995 m. sausio 1 d., o perkėlimo terminas šiuo metu bet kuriuo atveju neabejotinai baigėsi.
Kadangi iki šiol Austrijos Respublika neperdavė Komisijai išsamaus pasiūlytų Bendrijos svarbos teritorijų sąrašo, ji neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 92/43/EEB 4 straipsnio 1 dalį.
Austrijos Respublika nurodo tariamus procedūros trūkumus, dėl kurių, jos nuomone, Komisijos veiksmai neleistini.
Pirmasis atsakovės prieštaravimas susijęs su vadinamaisiais „sąrašais su išlygomis“, t. y. su buveinių tipų ir rūšių sąrašais, kurių atžvilgiu Komisija savo sprendimuose dėl Bendrijos svarbos teritorijų sąrašų alpiniam ir kontinentiniam biogeografiniams regionams konstatavo tinklo trūkumus. Atsakovė teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog direktyvoje nėra numatytas sąrašų su išlygomis sudarymas, Komisija neturi teisės jais remtis, kaltindama atsakovę tuo, kad ji pranešė ne apie visas saugomas teritorijas.
Tačiau, Komisijos nuomone, šiam argumentui negalima pritarti. Jos teigimu, visiškai nereikšminga tai, ar direktyva reglamentuoja sąrašų su išlygomis sudarymą, o svarbus tik klausimas, ar Komisijai perduoti nacionaliniai pasiūlymų sąrašai yra išsamūs. Komisijos sudaryti sąrašai su išlygomis yra tik spragų katalogizavimas, kuriant išsamų Natura 2000 tinklą. Nors direktyvoje tokie sąrašai ir nenumatyti, jų sudarymas vis dėlto nėra draudžiamas.
Paskelbus apie papildomus įrašus į sąrašus, nėra pagrįstas ir atsakovės argumentas, kad ji negalėjo gintis, nes negalėjo suvokti Komisijos taikomų mokslinių kriterijų: akivaizdu, kad atsakovė tikrai galėjo pati suprasti, jog reikalingi papildomi įrašų į sąrašus etapai. Be to, nekyla abejonių, kad atsakovė buvo įtraukta į biogeografinį procesą.
Ilgas terminas tarp pirmos pagrįstos nuomonės ir pirmos bei antros papildomų pagrįstų nuomonių neatėmė iš atsakovės jokių teisių, ir todėl tuo Komisijos negalima kaltinti. Komisija nusprendė iš karto nepareikšti ieškinio atsakovei dar 1998 m. tik todėl, kad turėjo priežasčių manyti, jog atsakovė netrukus įvykdys savo pareigas pagal direktyvą. Iš viso atsakovei tris kartus buvo nustatytas terminas pateikti išsamų pranešimą Komisijai. Todėl jai buvo suteiktas neįprastai ilgas laikas, per kurį ji galėjo arba išreikšti savo nuomonę dėl Komisijos prieštaravimų, arba ištaisyti trūkumus, dėl kurių buvo pradėta procedūra.
Atsakovės argumentas, kad Komisijos raginimai dėl papildomų įrašų į sąrašus buvo pateikti procedūroje pagal direktyvos 4 straipsnį ir todėl „negali būti tuo pačiu metu laikomi procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo tąsa“, taip pat neatrodo įtikinamas. Būtent todėl, kad raginimai dėl papildomų įrašų į sąrašus buvo pateikti procedūroje pagal 4 straipsnį, tačiau papildomų įrašų procedūra jau turėjo būti seniai pasibaigusi, šie raginimai, Komisijos nuomone, aiškiai parodė, kad atsakovė neįvykdė savo pareigų pagal 4 straipsnį. Dėl to, kad Komisija ilgus metus pritardavo papildomiems įrašams į sąrašus, atsakovė kiekvieną kartą gaudavo papildomas galimybes, įvykdžius įsipareigojimus, užtikrinti, kad procedūra netektų dalyko.
Galiausiai, Komisijos nuomone, reikia pažymėti, kad, priešingai nei teigia atsakovė, šiuo atveju netaikytina direktyvos 5 straipsnyje numatyta konsultacinė procedūra. Minėta procedūra numatyta tik išimtiniais atvejais, siekiant pašalinti mokslinius Komisijos ir valstybės narės nesutarimus dėl tam tikros teritorijos, o ne tuomet, kai, kaip yra šiuo atveju, nagrinėjamas pranešimas ne apie visas teritorijas.
Taigi, Komisijos manymu, atsakovės nurodyti procedūriniai teisiniai argumentai nepagrįsti.
Full & Egal Universal Law Academy