2.8.2008
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 197/12
2008 m. gegužės 20 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Ispanijos Karalystę
(Byla C-211/08)
(2008/C 197/19)
Proceso kalba: ispanų
Šalys
Ieškovė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama E. Traversa ir R. Vidal Puig
Atsakovė: Ispanijos Karalystė
Ieškovės reikalavimai
—
Konstatuoti, kad Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį atsisakydama Ispanijos nacionalinės sveikatos sistemos dalyviams atlyginti medicinines išlaidas, kurias jie patyrė kitoje valstybėje narėje dėl gydymo ligoninėje pagal 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (1), (toliau — Reglamentas Nr. 1408/71) 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį, nes valstybėje narėje, kurioje suteikiamas gydymas, padengiama mažesnė išlaidų suma nei pagal Ispanijos teisės aktus.
—
Priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
1.
Ispanijos socialinio draudimo srities teisės aktuose nustatyta, kad nacionalinės sveikatos sistemos apmokamas gydymo paslaugas turi suteikti pati sistema, išskyrus išimtinius atvejus, kai reikia suteikti labai „skubią, neatidėliotiną ir gyvybiškai svarbią medicinos pagalbą“. Todėl kai Ispanijos nacionalinės sveikatos sistemos dalyvis laikinai išvyksta į kitą valstybę narę ir kai kelionės metu gauna medicininiu požiūriu reikalingą medicinos pagalbą pagal Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio nuostatas, jo patirtų išlaidų Ispanijos valdžios institucijos neapmoka.
2.
Jei pagal kitos valstybės narės teisės aktus padengiama mažesnė medicininių išlaidų suma nei nustatyta Ispanijos teisės aktuose, Ispanijos valdžios institucijų atsisakymas padengti skirtumą gali atgrasyti Ispanijos nacionalinės sveikatos sistemos dalyvius vykti į atitinkamą valstybę narę su tikslu gauti nemedicininių paslaugų (pavyzdžiui, švietimo ar turizmo paslaugų) arba, jei kalbama apie dalyvius, kurie jau išvyko, juos paskatinti paankstinti grįžimo datą, kad Ispanijoje jie galėtų pasinaudoti nemokamu medicininiu gydymu. Taigi ginčijamais Ispanijos teisės aktais gali būti ribojamas kitų paslaugų, nei medicininės, teikimas, kuris pradžioje motyvuoja dalyvį laikinai išvykti į kitą valstybę narę, ir dėl to galintis atsirasti medicininių paslaugų teikimas toje valstybėje narėje pagal Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio nuostatas.
3.
Minėtieji laisvo paslaugų teikimo ribojimai nepagrįsti EB sutartimi. Visų pirma, Ispanijos valdžios institucijos neįrodė, kad šie ribojimai reikalingi siekiant išvengti rimto Ispanijos nacionalinės sveikatos sistemos finansinės pusiausvyros išderinimo. Todėl reikia daryti išvadą, kad ginčijami teisės aktai yra nesuderinami su EB 49 straipsniu.
(1) OL L 149, p. 2; EE 05/01, p. 98.
Full & Egal Universal Law Academy