30.8.2008
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 223/27
2008 m. birželio 24 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką
(Byla C-271/08)
(2008/C 223/43)
Proceso kalba: vokiečių
Šalys
Ieškovė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama G. Wilms ir D. Kukovec
Atsakovė: Vokietijos Federacinė Respublika
Ieškovės reikalavimai
—
Pripažinti, kad Vokietijos Federacinė Respublika iki 2006 m. sausio 31 d. pažeidė Direktyvos 92/50/EEB (1) 8 straipsnį, skaitomą kartu su šios direktyvos III-VI dalimis, o nuo 2006 m. vasario 1 d. — Direktyvos 2004/18/EB (2) 20 straipsnį, skaitomą kartu su šios direktyvos 23-55 straipsniais, nes vietos savivaldos institucijos ir įmonės, kuriose dirba virš 1 218 darbuotojų, paslaugų sutartis dėl pensijų kaupimo privačiuose fonduose nepaskelbusios konkurso Europos lygiu sudarė su Tarifvertrag zur Entgeltumwandlung für Arbeitnehmer im kommunalen öffentlichen Dienot (Kolektyvinė sutartis dėl vietos savivaldos viešosios tarnybos darbuotojų darbo užmokesčio pertvarkymo pensijų kaupimo tikslais, toliau — kolektyvinė sutartis) 6 straipsnyje nurodytomis įstaigomis ir įmonėmis.
—
Priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Vokietijoje darbuotojai gali reikalauti, kad darbdaviai, kalbant apie būsimus darbo užmokesčius, pertvarkytų darbo užmokestį ir 4 % didžiausios pagal bendrąją pensijų kaupimo sistemą apskaičiuotos sumos panaudotų pensijų kaupimui privačiame fonde. Pagal kolektyvinę sutartį darbo užmokesčio pertvarkymas yra vietos savivaldos institucijų arba įmonių pareiga. Darbo užmokesčio pertvarkymą įgyvendina viešosios papildomos pensijos kaupimo įstaigos, taupomųjų kasų finansų grupės įmonės arba vietos savivaldos draudimo įmonės. Paprastai vietos savivaldos institucijos arba įmonės sudaro kolektyvines draudimo sutartis su nurodytomis įstaigomis visiems savo darbuotojams, su kuriais susitariama dėl darbo užmokesčio pertvarkymo.
Remiantis Komisijos turima informacija, šias paslaugų sutartis dėl pensijų kaupimo privačiuose fonduose vietos savivaldos institucijos ir įmonės nepaskelbusios konkurso Europos lygiu sudarė su kolektyvinėje sutartyje nurodytomis įstaigomis ir įmonėmis.
Pensijų kaupimo privačiuose fonduose paslaugos priskiriamos Direktyvos 92/50/EEB I A priedo 6 kategorijai arba nuo 2006 m. vasario 1 d. — Direktyvos 2004/18/EB II priedo A daliai. Kalbama apie draudimo ir pensijų kaupimo fondų paslaugas, kurios nepriklauso įstatyme įtvirtintai socialinio draudimo sistemai. Taigi aptariamos sutartys yra vietos savivaldos institucijų, t. y. perkančiųjų organizacijų raštu sudarytos atlygintinio piniginio pobūdžio viešojo pirkimo sutartys minėtų direktyvų prasme. Iš teismo praktikos išplaukia, kad iš tikrųjų šios Direktyvos 92/50/EEB 1 straipsnio a punktas neskiria sutarčių, kurias perkančiosios organizacijos sudaro vykdydamos viešojo intereso poreikių tenkinimo užduotį, nuo su šia užduotimi nesusijusių sutarčių. Taigi Teisingumo Teismas atmetė koncepciją, grindžiamą perkančiosios organizacijos funkciniu statusu. Todėl negalima pritarti Vokietijos valdžios institucijų prieštaravimui, kad kalbant apie pensijų kaupimą privačiuose fonduose, funkciniu požiūriu vietos savivaldos institucijos ir įmonės nėra perkančiosios organizacijos teisės aktų, reglamentuojančių viešuosius pirkimus, prasme.
Komisija mano, kad aptariamos sutartys smarkiai viršijo atitinkamą slenkstį. Priešingai nei mano atsakovės, toks apskaičiavimas grindžiamas ne kiekviena atskira sutartimi, bet tipinės sutarties galiojimo trukme, nes atskiri darbuotojo ir darbdavio susitarimai nėra viešojo pirkimo sutarties objektas Bendrijos teisės aktų, reglamentuojančių viešuosius pirkimus, prasme. Tipinės sutarties vertė, į kurią reikia atsižvelgti, atitinkamai prilygsta tipinės sutarties galiojimo laikotarpiu visų planuotų sudaryti viešojo pirkimo sutarčių bendrai vertei, į kurią neįtraukiamas pridėtinės vertės mokestis. Remiantis Komisijos apskaičiavimais, mažiausiai 110 Vokietijos Federacinės Respublikos miestų viršija nustatytą ribą.
Vietos savivaldos institucijos ir įmonės paslaugų sutartis dėl pensijų kaupimo privačiuose fonduose turėjo sudaryti ne iš karto su kolektyvinėje sutartyje nurodytomis įstaigomis bei įmonėmis, o paskelbdamos konkursą Europos lygiu. Šio tvirtinimo nekeičia aplinkybė, kad darbo užmokesčio mokėjimą reglamentuoja kolektyvinė sutartis. Pirma, iš Teisingumo Teismo praktikos aiškiai matyti, kad Bendrijos teisė neįtvirtina bendro principo dėl kolektyvinių derybų autonomijos, ir antra, Komisija negali nustatyti, kad Vokietijos Grundgesetz (Konstitucija) įtvirtintas kolektyvinių derybų autonomijos principas būtų neleistinai apribojamas perkančiajai organizacijai vykdant įstatyme numatytą pareigą rengti konkursus.
(1) OL L 209, p. 1.
(2) OL L 134, p. 114.
Full & Egal Universal Law Academy