22.11.2008
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 301/23
2008 m. rugsėjo 23 d.Sviluppo Italia Basilicata SpA pateiktas apeliacinis skundas dėl 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo byloje T-176/06 Sviluppo Italia Basilicata SpA prieš Europos Bendrijų Komisiją
(Byla C-414/08)
(2008/C 301/37)
Proceso kalba: italų
Šalys
Apeliantė: Sviluppo Italia Basilicata SpA, atstovaujama advokatų F. Sciaudone, R. Sciaudone ir A. Neri
Kita proceso šalis: Europos Bendrijų Komisija
Apeliantės reikalavimai
—
Panaikinti 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje T-176/06 (skundžiamas sprendimas) ir grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui, kad šis priimtų naują sprendimą, vadovaudamasis Teisingumo Teismo pateiktomis gairėmis.
—
Priteisti iš Komisijos šiame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, o taip pat bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą T-176/06.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė Sviluppo Italia Basilicata SpA ieškinį, kuriuo siekta, kad būtų panaikintas 2006 m. balandžio 20 d. Komisijos sprendimas C(2006)1706 (ginčijamas sprendimas), kuriuo sumažinta Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) finansinė parama, kaip visuotinė dotacija skirta Bazilikatos regione Italijoje veikiančių mažų ir vidutinių įmonių skatinimo priemonių įgyvendinimui, ir atlyginta priėmus šį sprendimą Sviluppo Italia Basilicata SpA patirta žala.
Pagrįsdama savo reikalavimus, apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė įvairių teisės klaidų.
Pirma, apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, priešinga tvarka nagrinėdamas Sviluppo Italia Basilicata SpA pirmojoje instancijoje pateiktus ieškinio pagrindus, akivaizdžiai iškraipė ieškinio prasmę ir bendrą turinį.
Antra, apeliantė tvirtina, kad skundžiamame sprendime yra įvairių teisės klaidų, susijusių su visuotinės dotacijos, susitarimo ir techninės bylos Nr. 19, esančios Sprendimo 97/322/EB (1) priede, išaiškinimu ir taikymu. Apeliantės nuomone, atsižvelgiant į minėtus aktus, Pirmosios instancijos teismas nesuprato tikrojo visuotinės dotacijos 2 priemonės turinio ir tikslo. Todėl ši pirminė didelė klaida iškreipė tolesnę Pirmosios instancijos teismo analizę, kurią jis atliko aiškindamas tam tikras svarbias sąvokas (pvz. impegno (įsipareigojimas), spesa (išlaidos), durata (trukmė)).
Trečia, apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti, jog ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nes jis priimtas remiantis tuo, kad tariamai neįvykdyta sąlyga (panaudojimo sąlyga), kuri nebuvo įtraukta nei į sprendimą skirti finansinę paramą, nei į visuotinės dotacijos programą, ir dėl kurios kyla problemų, susijusių su teisiniu saugumu ir pernelyg laisvu jos taikymu.
Ketvirta, apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškino ir dėl to netaikė 2000 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendime Mediocurso prieš Komisiją (byla C-462/98 P) (2), išdėstytus principus.
Penkta, apeliantė tvirtina, kad pažeisti Reglamento Nr. 4253/88 (3) 25 ir 26 straipsniai, Komisijai tenkančių priežiūros ir kontrolės pareigų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo tvirtinimai galiausiai lemtų šiuo teisės aktu nustatytos priežiūros ir kontrolės tvarkos netaikymą ir nepaisymą.
Šešta, apeliantė tvirtina, kad pažeisti teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai, nes Pirmosios instancijos teismas atmetė Sviluppo Italia Basilicata SpA skundus dėl klaidingos prielaidos, jog Komisijos (be kita ko, priežiūros komiteto elgesiu) sukelti lūkesčiai buvo šiaip ar taip nesuderinami su taikomomis nuostatomis ir todėl negalėjo būti saugomi.
Septinta, apeliantė tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas iškreipė aiškią įrodymo prasmę ir pažeidė bendrus principus, susijusius su įrodinėjimo pareiga, nes atsisakė pripažinti nustatytomis aplinkybėmis Sviluppo Italia Basilicata SpA pateiktus įrodymus arba tam tikras bendrai žinomas aplinkybes.
Aštunta, apeliantė tvirtina, kad nesilaikyta Bendrijos teismo praktikos, susijusios su proporcingumo principo taikymu Bendrijos finansavimo sumažinimo atvejais, nes Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kurios būtų padėjusios sušvelninti finansavimo pakoregavimą.
Kalbant apie ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrindus, pirmiausia apeliantė tvirtina, kad skundžiamame sprendime pateikiami klaidingi ir nepakankami motyvai, dėl kurių atmestas prašymas atlyginti žalą, priskiriamą Bendrijos atsakomybei dėl neteisėtų aktų.
Galiausiai, apeliantė tvirtina, kad skundžiamame sprendime pateikiami klaidingi ir nepakankami motyvai, dėl kurių atmestas prašymas atlyginti žalą, priskiriamą Bendrijos atsakomybei dėl teisėtų aktų (objektyvioji atsakomybė).
(1) 1997 m. balandžio 23 d. Komisijos sprendimas, kuriuo iš dalies pakeisti sprendimai, skirti patvirtinti Bendrijos paramos pagrindus, vienintelius programavimo dokumentus ir Italijai skirtas Bendrijos iniciatyvos programas (OL L 146, p. 11).
(2) Rink. p. I-7183.
(3) 1988 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 4253/88, nustatantis nuostatas dėl Reglamento (EEB) Nr. 2052/88, koordinuojančio įvairių struktūrinių fondų veiklą tarpusavyje, taip pat su Europos investicijų banko operacijomis ir kitais esamais finansiniais instrumentais, įgyvendinimo (OL L 374, p. 1).
Full & Egal Universal Law Academy